Žinomo pedagogo, matematikos mokytojo Algimanto Masaičio prisiminimų knyga „Marijampolio vaikai“*, skirta jo tėveliams, 100-osioms jų gimimo metinėms paminėti, išėjo 2007 m. Tai sakmė apie Vilnijos krašto istorijos puslapius, apie tai, kaip buvo jame palaikoma lietuvybė, nuolat budinama tautos dvasia.

Apie Marijampolio vidurinės mokyklos (vienintelės lietuviškos mokyklos Vilniaus rajone iki 1988-ųjų metų) misiją, jos mokytojų ir mokinių ištikimybę tautos interesams liudija to laikmečio direktoriaus, mokyklos pedagogų, moksleivių bei visų, kuriems rūpėjo šito krašto likimas liudijimai ir prisiminimai bei leidinyje spausdinami autentiški dokumentai. Knygoje publikuojamos Raimundo Šuikos ir Audriaus Binkulio fotografijos bei nuotraukos iš asmeninio A. Masaičio albumo.
 

Tai sakmė apie šviesius mūsų krašto istorijos puslapius, kai net niūriausiais bolševikų okupacijos metais nebuvo užgesintas lietuvybės žiburys, nuolat budinęs mūsų jaunimo dvasią.

Čia atsispindi paties autoriaus gyvenimas. Gimė Daniliškių kaime (Trakų raj.), pasienio policininko šeimoje. Vėliau gyveno Akmenynėje prie Turgelių, iš kur turėjo pasitraukti į tėvo gimtąjį Tamošių kaimą prie Veliuonos. Šilčiausi žodžiai skiriami tėvams Domicelei ir Jonui, kurie savo pavyzdžiu išugdė tvarkingumą, darbštumą, didžią meilę Tėvynei Lietuvai, Dievui. Nuo pirmos klasės svajojęs tapti mokytoju, juo ir tapo, baigęs Vilniaus pedagoginį institutą. Jame 1958-1959 mokslo metais kartu su kitais įkūrė Kraštotyros draugiją, kurios siekis buvo pažinti Lietuvos praeitį ir didžiuosius tautos dvasinius lobius pritaikyti šiandienoje, tiesiant kelius rytdienai. Kraštotyrininkų ekspedicijos po Rytų Lietuvą, susitikimai su mokiniais praturtindavo pasaulėžiūrą, skatino kad ir pasyvų priešinimąsi bolševizmui. Per kelerius XX a. šeštojo dešimtmečio metus Vilniaus krašto net 367 lietuviškos mokyklos buvo paverstos lenkiškomis! A. Masaitis visą savo gyvenimą (net 46-erius metus nuo 1960 m.) išdirbo toje pačioje mokykloje, nekeisdamas profesijos bei neieškodamas šiltesnės vietos kitur, nors daug kur ir buvo kviečiamas. Pasak jo, mokykla buvo mano antrieji namai, mokiniai – mano gyvenimas. Gyvendamas „nuo atlyginimo – iki atlyginimo“, tenkinosi rupia kasdienine duona, kurios, dėkui Dievui, nestigo vaikams. Mokytojas turtų nesusikrovė, užteko ir to, ką turėjo. Gavęs paskyrimą į Vilniaus rajoną, nuo kurio „žegnojosi“ daugelis jaunųjų specialistų, veikiau rinkosi Skuodą negu nedėkingą mokytojo darbą sostinės pašonėje. O A. Masaitis pasirinko dar lietuvišką Marijampolį ne todėl, kad arti Vilnius, o tik todėl, kad pagelbėtų kraštui „grįžti į Lietuvą“.

Tai žinomas pedagogas, diplomuotas matematikos mokytojas, daug nusipelnęs Vilnijos krašto kultūriniam ir tautiniam gyvenimui. A. Masaičio direktoriavimo metu (nuo 1961 m.) Marijampolio mokykla tapo mokslo, švietimo bei kultūros židiniu Vilnijoje, gerai žinomu Lietuvoje. 1978 m. jam buvo suteiktas Nusipelniusio Lietuvos mokytojo vardas. 1995 m. už nuopelnus valstybei mokytojas apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino V-ojo laipsnio ordinu. 

Savo knygoje A. Masaitis aprašo tai, kas jam atrodė svarbiausia. Norėjo ne tik susikaupti prie savo gyvenimo, bet ir atskleisti tiesą apie Lietuvos kraštą, kuris prie pat mūsų sostinės Vilniaus. Net stojimą į partiją siejo su vienu iš nelegalių būdų padėti tautai, nes tik jai priklausydamas galėjo pasirūpinti mokinių likimais ir lietuvišku ugdymu, išsaugoti tautinės mokyklos nuostatas, kurios visapusiškai atsiskleidė atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Pateikia daugybę liudijimų, įrodančių, kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis lietuviams mokytojams reikėjo dirbti jau atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais.

Marijampolio vaikai – tai istorinių aplinkybių nuskriausti mokiniai. Dauguma jų, įveikdami nelengvas kliūtis, atvyko į Marijampolį iš Lietuvos etninių žemių, likusių anapus valstybinės sienos. Tai lietuviai, iš kurių ilgus metus buvo atimta teisė mokytis lietuviškose mokyklose. Juos vergais vertė iš pradžių lenkų okupantai, vėliau sovietiniai grobikai. Ši mokykla jiems tapo tikruoju keliu į lietuviškąją kultūrą bei išsivadavimu. Iš Gervėčių, Pelesos, Apso, kitų Baltarusijos vietovių kilusių nemažai abiturientų baigė šią mokyklą – lietuvybės lopšį. Šie jaunuoliai kartu su Vilniaus krašto mokiniais tapo Marijampolio vaikais – tikrais lietuviais, lietuvių tautos šviesiąja dalimi.

Marijampolio vaikai Lietuvai yra reikšmingi keliais požiūriais. Visų pirma Vilnijos žemėje iš lenkų buvusio okupacinio režimo ištraukti mūsų tautos vaikai bei grąžinti lietuvių kultūrai. Antra, šimtai Lietuvos etninių žemių vaikų tapo mūsų tautos sūnumis ir dukromis, puikiais specialistais.

A. Masaitis aprašė sunkią ir ilgą kovą dėl kiekvieno vaiko. Direktorius reikalavo iš mokytojų, kad jie visą mokymą grįstų meile vaikui, o ugdymą sietų su tautiniu auklėjimu. Dar ir dabar bandoma pasikasti po Marijampolio mokyklos pamatais bei mėginama ją sugriauti. Sugriauti tai, ką autorius kartu su kitais mokytojais kūrė keliasdešimt metų. Sovietmečiu jis kartu su bendraminčiais ir bendražygiais vaikus saugojo nuo okupantų ideologijos, visomis išgalėmis artindamas ugdymą prie tautos ištakų, o Nepriklausomybės laikotarpiu – nuo autonomininkų.

Pastaroji kova daug sunkesnė, nes reikia susirungti su turtingu, klastingu, įvairių tarptautinių jėgų remiamu priešu. Šios jėgos nugalėjo A. Masaitį, jis buvo atleistas iš direktoriaus pareigų, neleido įgyvendinti užsibrėžtų siekių. Bet mokykla nesunyko, ji pasiruošė kovai su priešiškų bei svetimų jėgų užmačiomis. Šita knyga bus vienas iš ginklų apginti krašto vaikus, nutiesti jiems kelią į Lietuvą bei atverti protėvių kurtus baltiškus lobius.

Autorius nori papasakoti tiesą dabartinei kartai. Kad ją sužinotų ir ateities kartos. Kad suprastų, kokia kaina buvo atkurta Lietuva Pietryčių Lietuvoje. Anot žurnalisto Bernardo Šaknio, mokytojo A. Masaičio žodžiai ir mintys – ne tik šiai dienai. Jos mus priverčia susimąstyti: kur einame? Kur eina Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta, palikdama likimo valiai tokią didelę erdvę – buvusio Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto dalį?

 

 

 Nuotraukose: