Kalbai nebūdingų raidžių rašymo asmenvardžiuose labiausiai bijo Lietuva ir Latvija. Šiose valstybėse tautinių mažumų atstovų bei už užsieniečių ištekėjusių moterų pavardės asmens dokumentuose rašomos tik tų kalbų raidėmis bei yra perrašomos pagal skambesį. Švedai ir suomiai turi techninių problemų rašydami samių kalbos raides, tuo tarpu kai kurios kitos šalys jų kalbai nebūdingų ženklų nesibaimina. Tai ypač pasakytina apie tas valstybes, kurių tautinės mažumos yra stiprios ir turi autonomiją.
Tokias tendencijas atskleidžia Seimo Parlamentinių tyrimų departamento surinkta informacija apie kai kurioms Europos valstybėms būdingas asmenvardžių rašybos dokumentuose tradicijas. Informacija buvo surinkta prieš šešerius metus, tačiau duomenys atnaujinti pernai spalį.
Tarptautinės teisė rašyti pavardžių originaliai nereikalauja
Remiantis Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos konvencija, kurią pasirašė ir Lietuva, kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę savo pavardę ar vardą vartoti mažumos kalba. Tačiau nei Konvencija, nei tarptautinė teisė apskritai neįpareigoja valstybių užtikrinti, jog tautinių mažumų atstovų pavardės būtų rašomos su diakritiniais ženklais, pavyzdžiui, ü, é ar ś.
Vis dėlto, kaip pateikiama Parlamentinių tyrimų departamento informacijoje, nemaža dalis Europos valstybių stengiasi užtikrinti, kad mažumų vardai ir pavardės dokumentuose būtų rašomi originaliai, nors pasirinkti sprendimai tarpusavyje skiriasi.
Tarkime, Austrijoje asmenų pavardės turi būti registruojamos lotyniško pagrindo, bet nebūtinai vokiškais rašmenimis, o žmonės, kurių pavardės laikui bėgant buvo suvokietintos gali nemokamai susigrąžinti savo senąją pavardę.
Čekijoje asmenvardžius dokumentuose taip pat leidžiama rašyti tautinės mažumos kalba ir pagal šios mažumos vartojamos kalbos taisykles. Už užsieniečio ištekėjusi moteris, taip pat ne čekų kilmės šios šalies pilietė, užsienio pilietė arba užsienyje gyvenanti čekė gali prašyti, kad registruojant santuoką jos pavardė būtų įrašoma tiksliai tokia pat, kaip vyro, be čekų kalbai būdingos galūnės „ova“ arba „a“. Ta pati taisyklė taikoma ir mišrioje šeimoje gimusiam vaikui, jeigu vaikas yra užsienietis, vienas iš tėvų yra užsienio pilietis arba vaikas nėra čekų kilmės.
Danijoje vokiečių tautinės mažumos atstovų vardai ir pavardės rašomi originaliai bet kokiomis aplinkybėmis, panaši situacija vyrauja ir Italijoje. Ši šalis taip pat ėmėsi atitaisyti padėtį regionuose, kurie buvo prijungti prie Italijos fašistinio režimo metu ir kuriuose mažumų vardų ir pavardžių rašyba buvo pakeista.
Slovėnijoje asmens dokumentai dvikalbiai ir trikalbiai
Kaip rašoma Seimo Parlamentinių tyrimų pateiktoje medžiagoje, rašyti asmenvardžius tautinės mažumos kalba su jai būdingais ženklais galima ir kaimyninėje Lenkijoje. Savo vardus ir pavardes originaliai rašo ir Nyderlanduose gyvenančios fryzų mažumos atstovai.
Svetima kalba pavardes galima rašyti ir Slovakijoje, šioje valstybėje kitų tautybių moterys savo pavardes laisvai gali rašyti ir be slovakų tradicijai būdingų galūnių.
Tuo metu Slovėnijoje, kur gyvena nemažos italų ir vengrų bendruomenės, asmens dokumentai gali būti užrašomi dviem, trimis ar net keturiomis kalbomis – slovėniškai, vengriškai, itališkai, angliškai arba dar ir prancūziškai, tačiau pavardės rašomos originalo ženklais, jeigu asmuo nereikalauja daryti priešingai.
Vengrijoje tautinės mažumos atstovų pavardės dokumentuose gali būti rašomos ir ne vengriškomis raidėmis, o piliečiai gali prašyti dokumentų, kur būtų įrašyta ir originalus asmenvardis, ir vengriška jo forma.
Estijoje galima būti „-iene“
Mūsų kaimynai estai neestiškas savo šalies piliečių pavardes rašo lotyniškais estų kalbos raidyno simboliais, tačiau, kai to reikia, taiko kitų kalbų taisykles asmenvardžių perrašymui. Vardai ir pavardės, kuriuose yra tik užsienio kalbose vartojamų raidžių yra transkribuojami pagal tarptautines taisykles ir, kiek įmanoma, paliekamos originalios raidės.
Teisės aktais Estijoje taip pat atsižvelgiama į tautinių mažumų pavardžių darybos tradicijas, todėl Estijos pilietybę įgijusi lietuvė, ištekėjusi už savo tautiečio, galėtų tapti „-iene“.
Šioje šalyje mažumų asmenvardžiai neužrašomi tais atvejais, kai yra labai ilgi – tai yra vardas viršija 15 raidžių, o pavardė – 28. Tokiu atveju pilnas vardas ir pavardė užrašomi tik dokumento puslapyje, skirtame pastaboms.
Latviai tikras pavardes leidžia rašyti kitame paso puslapyje
Kaimynai latviai, kaip ir mes, asmenvardžius rašo remdamiesi savo kalbos tradicijomis – todėl tautinių mažumų bei piliečiais tapusių užsieniečių pavardės yra perrašomi pagal skambesį naudojant tik latviškos abėcėlės raides.
Šios valstybės įstatymuose yra įtvirtinta, kad pase arba gimimo liudijime šalia pagal galiojančias latvių kalbos taisykles parašyto vardo ir pavardės, gali būti užrašoma ir istorinė arba originali pavardės forma lotyniškais rašmenimis. Pase originali asmenvardžio forma gali būti įrašoma tik kitame dokumento puslapyje.
Panašią išeitį Lietuvoje yra siūlęs mūsų Konstitucinis Teismas. Pernai lapkritį jis nurodė, jog Lietuvos pase asmenvardžius galima rašyti ir originalo kalba, bet ne pagrindiniame paso puslapyje, mat jame vardai ir pavardės turi būti rašomi tik valstybine kalba.
Beje, Latvijos Konstitucinis Teismas 2001 m. yra nusprendęs, kad šios šalies Valstybinės kalbos įstatymas, kuris ir reikalauja asmenvardžius perrašyti latviškai, neprieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.
Suomiai ir švedai negali parašyti samių pavardžių
Rašyti asmenvardžius originaliomis raidėmis galima ir Švedijoje bei Suomijoje, tačiau šios valstybės turi techninių sunkumų įgyvendindamos savo įsipareigojimus samių tautinei mažumai.
Šiuo metu laikoma, kad yra likusios 9 gyvos samių kalbos, iš kurių gausiausiai šnekama Šiaurės samių kalba, joje yra tokių raidžių, kaip č, đ, ŋ, š, ŧ ir ž. Beveik visos samių kalbos naudoja lotynišką abėcėlę, išskyrus Kildino samius, kurie rašo kirilica.
Beje, Švedijoje 1982 m. priimtame įstatyme buvo išdėstytos nuostatos, kad naujai sudaryta pavardė turi būti tokios formos, kuri būtų artima švediškoms pavardėms, bet remiantis teismo sprendimais imigrantai ir tautinių mažumų atstovai įgijo teisę susigrąžinti savo tikrus asmenvardžius, todėl jie nebeprivalėjo būti artimi švedų kalbos tarimo ir rašybos taisyklėms.
Svetimų raidžių nebijo federacinės valstybės
Nepaisant gana liberalaus kai kurių valstybių požiūrio į jų kalbai svetimų asmenvardžių rašybą dokumentuose, vis tik drąsiausios šiuo klausimu tos valstybės, kuriose tautinės mažumos yra didelės, turi autonomiją arba kartas nuo karto pademonstruoja savo separatistines nuotaikas.
Pavyzdžiui, Ispanijoje asmens vardas ir pavardė dokumente rašomi ispaniškai bei kuria nors viena iš Ispanijos kalbų – tarkime, baskų, katalonų, galisų ir kitomis. Be to, užrašant pavardes laikomasi tradicijų. Pavyzdžiui, Katalonijos regiono tradicija reikalauja, jog tarp pavardžių būtų jungtukas „i“. Tokia nuostata galioja ir Arano slėnio gyventojams, kurie kalba araniečių kalba.
Rašyti vardus ir pavardes originalo kalba galimybės neribojamos ir Didžiojoje Britanijoje, kurią sudaro tokie skirtingi regionai kaip Šiaurės Airija, Velsas, Škotija ir panašiai. Šiaurės Airijoje airiški asmenvardžiai yra pripažįstami visomis aplinkybėmis, Škotijoje neribojama galimybė vartoti gėlų kalbos pavardžių versijas, Velse tėvai taip pat gali tikslinti savo vaikų pavardes pagal kalbos ar kultūros reikalavimus.
Vokietijoje nevokiškos pavardės turi būti užrašomos tiksliai, su tos kalbos diakritiniais ženklais, o asmeniui pageidaujant pavardę galima išversti į tautinės mažumos kalbą, jei ji turi kokią nors apibrėžtą reikšmę.
Lietuvos Seimas nutarė ginti lietuviškas raides
Lietuvoje šiuo metu nelietuviški asmenvardžiai rašomi tik lietuviškos abėcėlės raidėmis asmenvardžius perrašant pagal lietuvių kalbos taisykles pagal skambesį. Vyriausybė buvo pateikusi Seimui teisės akto projektą, kuriuo norėta leisti asmenvardžius dokumentuose rašyti visais lotyniško pagrindo rašmenimis – su x, q ir w, o vėliau ir su visais diakritiniais ženklais. Tačiau Seimas ministrų kabineto pastangas sumalė į miltus – įstatymo projektas buvo atmestas ir net negrąžintas tobulinti.
Parlamentas pasirinko svarstyti kitą teisės akto projekto variantą, kuris leidžia originalią vardo ir pavardės formą rašyti tik kitų įrašų skyriuje.
Prieš dešimtmetį Konstitucinis Teismas buvo konstatavęs, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo punktas dėl užsienietiškų vardų ir pavardžių lietuvinimo neprieštarauja Konstitucijai. Esą leidus užsienietiškus vardus ir pavardes pase rašyti nelietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės bei savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų, organizacijų veikla.
Pernai, kaip minėta, Teismas nurodė, jog Lietuvos pase asmenvardžius galima rašyti ir originalo kalba, bet ne pagrindiniame paso puslapyje.
Delfi nuotr.
