Pačiame miestelio centre yra turgaus aikštė, kurioje kiekvieną ketvirtadienį verda prekyba. Švėkšnos senajame parke auga daug retų medžių. Pačiame alėjos gale stovi Genovaitės vila, kurią 1880 m. grafas pastatė savo žmonai. Šalia vilos – grafienės mylimo sūnelio skulptūra, saulės laikrodis ir laipteliai, kuriais galima nusileisti prie tvenkinių.
 

Įspūdingas bažnyčios siluetas yra matomas iš tolo. Šventorių supa ažūrinis mūras su bokšteliais, kuriuose įrengtos Kryžiaus kelio stotys. Šventorius virš gatvės nutiestu viaduku sujungtas su parku.

Švėkšnos mokytoją Petrą Čeliauską vietiniai vadina gyva enciklopedija. Mokytojas gimė netoliese esančiame kaime. 1941 m. pradėjo mokytis Švėkšnos gimnazijoje, 1948 m. ją baigė. Vėliau net 48 metus čia mokytojavo.

P. Čeliauskas dėstė matematiką, astronomiją, braižybą, tačiau daugumai jis žinomas ir kaip istorikas. Paklaustas, kokia dabar mokytojo kasdienybė, jis šmaikštavo, kad tinginiauja ir gali daryti tai, ką nori. Dabar itin domisi kraštotyra ir miestelio istorija.

Švėkšniškis pasakojo, kad miestelėnai čia nesnaudžia. Miestelis turi švėkšniškių draugiją, kuri užsiima kultūrine, šviečiamąja veikla. Kiekvienais metais minima Knygnešio diena, vyksta Šv. Jokūbo atlaidai, kurie konkuruoja su Klaipėdoje vykstančia Jūros švente. Vyriškis pasakojo, kad Švėkšna turi savitą žemaičių tarmę. Seni žmonės dar ją moka, tačiau jaunuomenė, ko gero, jau nebe.

„Dabar mūsų mokykla renovuota, visa nauja, graži. Gaila, kad nebedirbu. Nors paties mokytojavimo nepasiilgstu, nes man jau 80 metų. Teko pavaduoti susirgusį mokytoją tris mėnesius, buvo tikrai sunku, nes jau nebe tie laikai, mokinių drausmė – visai kita“, – atviravo P. Čeliauskas.

Švėkšniškė Salomėja miestelyje gyvena nuo 1962 metų. Čia atsikėlė baigusi medicinos mokyklą. Moteris, gavusi čia paskyrimą, net nenutuokė, nei kur Švėkšna yra, nei kas tai per miestelis. Pradėjusi dirbti, Salomėja ir liko čia gyventi, užaugino vaikus.

„Dabar jau esu pensininkė. Mano kasdienybė yra buitis. Laukiu anūko iš mokyklos, dukros iš darbo, gaminu jiems pietus“, – pasakojo moteris. Salomėjai pats miestelis patinka savo praeitimi, čia esančiais dvarais, architektūra, kurios kitur vargiai atrasi. Moteris džiaugėsi, kad dabar Švėkšna labai išgražėjusi, prasiplėtusi, vyksta turgus, šventės, kuriose pati visuomet dalyvauja.

 

Jonas Ašmontas – tikras švėkšniškis, nes čia 1930 m. gimė bei užaugo ir dar iki dabar mina Švėkšnos gatves.

„Esu baigęs devynias klases, čia užaugau, dirbau žemės ūkyje. Po pamokų visada turėdavome darbo, kad nenueitume ten, kur nereikia. Žinojome darbo vertę. Kita vertus, visada gyvenome linksmai, mums nieko netrūko. Vakarais, kai būdavo geras oras, visi susirinkdavome lauke, mama paruošdavo vakarienę ir tada traukdavom dainas. Tėtis buvo geras dainorius. Prie mūsų auklėjimo labai prisidėjo ir bažnyčia, kurioje lankydavomės kiekvieną sekmadienį“, – prisiminimais dalinosi J. Ašmontas.

Švėkšniškis pasakojo, jog yra daug bendravęs su miestelyje gyvenusiais žydais. Todėl dar ir dabar prisimena visas jų apeigas ir tautines subtilybes. Šiandien jam netgi atveda moksleivius, kad papasakotų apie žydiškas apeigas. „Penktadienį ir sekmadienį žydai švęsdavo. Iki vakaro jiems būdavo suruoštas stalas: supjaustyta duona, pyragai, bulvių plokštainis, arbata užvirta. Mums už pagalbą po staltiese palikdavo kelias kapeikėles. Taip apeidavom visą gatvę“, – prisiminė ponas Jonas.

Su žmona Liucija J. Ašmontas darniai gyvena jau 56 metus. Išaugino dvi dukras, vieną sūnų, 7 anūkus bei du proanūkius. Nebuvo nė vienos šventės, kad nesusirinktų darni ir gausi Ašmontų šeimyna.

 

Istoriniai ir archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Švėkšnos apylinkėse žmonės gyveno jau mūsų eros pradžioje.

Spėjama, kad Švėkšnos gyvenvietė ėmė augti po 1422 m. Melno taikos.

1509 m. rašte nurodoma, kad Švėkšna – miestelis, kuriame yra 12 karčemų, dvaras, administracinis ir prekybos centras, susisiekimo punktas.

www.siluteszinios.lt