2010 m. rugpjūčio 6 d. Kretingoje Lietuvos pranciškonai į brolių kapines palydėjo kunigą Kęstutį Reizgį OFM, kuris mirė Kanadoje liepos 26 d., būdamas 38 metų amžiaus.

Jungdamiesi su Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos broliais, dėkojame Dievui už brolio Kęstučio gyvenimą ir siūlome skaitytojams keletą jo minčių iš 2007-siais duoto interviu.

Daugelyje sričių kunigo nebelaukiama. Atrodo, kad jį stengiamasi „atstatydinti“. Štai taip smarkiai pasikeitė mūsų gyvenimas per septyniolika Nepriklausomybės metų. Gal kas ir nusispjaus į šiuos brolių samprotavimus apie kunigystę, bet težino, kad kunigystė yra Dievo dovana naujiesiems laikams. 2007 m. balandžio 14 d. Kretingos bažnyčioje vyskupas J. Boruta atliko Kristaus apaštalams pavestą pasiuntinybę: suteikė Šventimų sakramentą broliams pranciškonams Tomui Žymantui iš Telšių ir kretingiškiui Kęstučiui Reizgiui. Praėjo vos kelios dienos nuo jų įšventinimo į kunigystės slėpinį. Jie ganėtinai jauni. Iš jų trykšta jėga ir sklinda ramumas. Mano galva, tai – gera proga drąsiai apmąstyti kunigystės pašaukimą ir brolių pašaukimą kunigystės tarnystei. Pokalbis vyko Kretingos vienuolyno reflektoriuje.

Kęstuti, kam norėtum padėkoti už kunigystės dovaną?

Pirmiausiai reiktų paklausti, iš kur ši dovana, kas ją parengė. Kodėl mes norime pašvęsti savo gyvenimą Kristaus mokymui?

Manau, mano gimimas, kaip ir visų kitų, nėra atsitiktinis. Mano tikėjimas formavosi sovietmečiu: kuo daugiau buvau spaudžiamas, tuo stipriau linkau Kristaus link. Taip užsigrūdinau savo pasirinkime. Kuo stipriau metalas karštyje kalamas ir šaltyje atvėsinamas, tuo atsparesnis pasidaro įvairiems išbandymams. Viešpats kiekvienam iš mūsų yra paruošęs pašaukimą, tik reikia jį atrasti, pasitikėti ir atsiduoti jo tėviškam vedimui. O kalbant paprastai, tikėjimą subrandino mano mylimiausi žmones: mamos rūpestis, kad nė akimirkos nenutolčiau nuo sakramentų malonės ir močiutės karštos maldos, kuri man dar vaikui įliejo į širdį pranciškoniško pašaukimo dvasią.

Ar kunigo sąvoka yra visiems suprantama? Ar Dievo reiškimosi forma įmanoma per Kunigystės sakramentą?

Sovietmečio ideologai suformavo labai neigiamą požiūrį į Bažnyčią. Visuomenei ji buvo pristatoma kaip sakramentus pardavinėjanti organizacija, o kunigas – jos administratorius.

Manęs klausi ar Dievo reiškimosi forma įmanoma per Kunigystės sakramentą. Dievui viskas įmanoma. Svarbu, kad pats kunigas tikėtų tuo, ką skelbia ir daro. Jo santykis su Viešpačiu ir jo skelbiamu žodžiu yra glaudus. Šiuo metu aš gyvenu ypatingoje bendruomenėje, kurią sudaro visuomenės atmesti žmonės. Dar visai neseniai jie savo „pralaimėjimus“ skandino alkoholyje ar net vartojo narkotikus. Šiandien Dievas – jų paskutinė viltis. Turėdami šią viltį, jie atvyko pas mus ieškoti užuovėjos ir supratimo. Tokie žmonės, kurie stengiasi išsilaižyti dvasines žaizdas, ypač jaučia ar tu esi maldos žmogus. Be tikėjimo sunku būtų gyventi tokioje bendruomenėje.

Jūs kilniadvasiškai atsidavėte Bažnyčios mokymui apie kunigystę, kas visiškai nesiderina su šiandienos vartotojiškos visuomenės siekiais. Ką reiškia kunigo tarnystė liberalioje postmodernistinėje visuomenėje, kur vyrauja hedonistinė moralė: dirbk, pirk ir mirk?

Kunigas ypač turi dėti visas pastangas savo tarnystei. Mūsų visuomenė praranda per amžius kauptą dvasingumą. Kai žmogui užgęsta jautrumas ir atsidavimas artimui, jis darosi panašus į žmogaus siluetą, šešėlį. Žmonijos istorija liudija faktą, kad tikėjimas yra mūsų žmogiškumo kūnas ir siela. Jeigu pilvas pirmoje vietoje, tai klausiu: kur mūsų pranašumas prieš mūsų broliukus gyvuliukus?

Kęstuti, kokie kunigai suvaidino tavo gyvenime reikšmingą vaidmenį, apsisprendžiant dėl kunigystės? Papasakok apie jų kilniadvasiškus darbus.

Tokio kunigo, kuris mane būtų tiesiogiai paskatinęs rinktis dvasininko kelią, kaip ir nebuvo. Visa tai, ką turime geriausia, turime iš Viešpaties. Jam visa garbė ir šlovė.

Kalbino brolis Benediktas Jurčys

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Kun. K. Reizgys OFM