Nijolė Maslauskienė, parodos kuratorė, Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja, www.voruta.lt

Suvalkijos ūkininkų šeimoje 1903 m. sausio 10 d. gimęs Antanas Gintautas Sniečkus, būdamas vos 14-os metų susižavėjo bolševizmo idėjomis. Nutraukęs ryšius su krikščioniškas ir tautines vertybes puoselėjusia šeima, 17-os metų sulaukęs A. Sniečkus įstojo į nelegalią, prieš Lietuvos valstybę veikusią Lietuvos komunistų partiją (LKP). Už antivalstybinę veiklą kelis kartus teistas. 1936 m. tapęs LKP vadovu, A. Sniečkus nuosekliai vykdė Maskvos nurodymus.

Sovietų Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, A. Sniečkaus vadovaujama LKP buvo legalizuota ir ėmė aktyviai talkinti okupantams aneksuojant Lietuvą. Pritarus SSRS NKVD vadovui Lavrentijui Berijai, A. Sniečkus buvo paskirtas Lietuvos valstybės saugumo departamento direktoriumi. Birželio mėn. jis organizavo sovietų valdžiai nelojalių Lietuvos valstybės vadovų ir tarnautojų areštus, liepos 11–12 d. pagal jo patvirtintą planą įvykdytos pirmosios masinės represijos – suimta daugiau kaip 500 Lietuvos politinių ir visuomenės veikėjų. 1940 m. liepos 21 d. Liaudies seimo tribūnoje jis pareikalavo įjungti Lietuvą į SSRS, rugpjūčio 3 d. kartu su kitais kolaborantais dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, inkorporavusioje Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį. 1940 m. rugpjūtį A. Sniečkus tapo LKP centro komiteto (CK) pirmuoju sekretoriumi ir ilgus metus buvo svarbiausiu okupantų talkininku – aukščiausiu okupuoto krašto administracijos vadovu.

Klusniai įgyvendindamas Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) politiką, lojalus SSKP vadovybei, palaikęs artimus ryšius su jos „pilkuoju kardinolu“ Michailu Suslovu, sugebėdamas laiku persiorientuoti ir prisitaikyti prie Maskvos reikalavimų bei pokyčių SSKP viršūnėse, suformavęs sau ištikimą lietuvišką partinę nomenklatūrą, A. Sniečkus iki pat mirties išsilaikė LKP CK pirmojo sekretoriaus poste. Valdant A. Sniečkui, Lietuvoje buvo įtvirtintas okupacinis režimas ir įdiegta sovietinė sistema, sovietizuotos visos visuomenės gyvenimo sritys ir įvesta visuotinė politinio, ekonominio bei kultūrinio gyvenimo kontrolė. Jam vadovaujant buvo nacionalizuota žemė, pramonė ir kitos ūkio šakos, šalies ekonomika integruota į SSRS, įvykdyta socialistinė industrializacija, prievartinė kolektyvizacija.

Maskvai ištikimas A. Sniečkus vadovavo okupacinės valdžios represijoms, antisovietinio pasipriešinimo slopinimui, organizavo masinius gyventojų trėmimus. Vykdydamas terorą, jis nedarė išlygų savo giminaičiams: neužtarė 1941 m. birželio mėn. represuotų pusbrolių agronomo Antano Stankūno, Lietuvos Respublikos IV Seimo nario Prano Dailidės ir jo šeimos. Destalinizacijos metais ryžtingai priešinosi politinių kalinių ir tremtinių grįžimui į Lietuvą, skatino jų diskriminavimą ir tolesnį persekiojimą.

A. Sniečkus organizavo tautinės savimonės, atminties ir dvasinių vertybių naikinimą. Jam vadovaujant įvykdyta komunistinė „kultūrinė revoliucija“, per „knygų valymo“ kampanijas 1940–1941, 1944–1945 m. iš bibliotekų, knygynų, leidyklų, privačių asmenų konfiskuota ir sunaikinta daugiau kaip 3,6 mln. nepriklausomoje Lietuvoje išleistų knygų bei periodinių leidinių; masiškai griaunami tarpukariu pastatyti paminklai – „Laisvės“ statula, Nežinomojo kareivio kapas ir kitos skulptūros Kaune, Trijų kryžių paminklas Vilniuje, sunaikinti muziejuose saugoti religinio meno ir kiti kūriniai.

A. Sniečkus inspiravo inteligentijos komunistinio auklėjimo kampanijas, režimui ideologiškai netinkamos kūrybos kritiką, literatų, menininkų, mokslininkų persekiojimą. Jo iniciatyva uždrausta Juliaus Juzeliūno opera „Sukilėliai“, susidorota su Vilniaus universiteto rektoriumi Juozu Bulavu ir Lietuvių literatūros katedros dėstytojais, persekioti Valys Drazdauskas, Juozas Keliuotis, Antanas Miškinis, Bronius Vaitiekūnas, daugybė kitų kultūrininkų. A. Sniečkus reikšmingai prisidėjo prie komunistų atminties politikos: skatino lietuvių antisovietinio pasipriešinimo klastojimą, Holokausto nutylėjimą, uždraudė Vasario 16-ąją, kitas nepriklausomos Lietuvos šventes, naikino lietuviškus papročius. A. Sniečkus ryžtingai kovojo su Lietuvos katalikų bažnyčia, organizavo katalikų ir kitų konfesijų veiklos varžymą, vienuolynų ir bažnyčių uždarymą, tikinčiųjų ir dvasininkų persekiojimą. Jo iniciatyva 1956 m. tikintiesiems nebuvo grąžinta Vilniaus arkikatedra, sustabdytas Klaipėdos bažnyčios atidarymas, ribojama religinės literatūros leidyba. Vien 1944–1953 m. įkalinta 370 pilietiškai aktyvių ir tikinčiųjų teises gynusių kunigų, persekioti vyskupai Teofilius Matulionis, Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius, kiti dvasininkai.

Aukščiausia Sovietų Sąjungos vadovybė palankiai vertino okupuotos Lietuvos kolaboranto Nr. 1 A. Sniečkaus veiklą. 1952 m. jis tapo SSKP CK nariu, kaip aukšto rango partinis funkcionierius buvo apdovanotas 8 Lenino ordinais, 1973 m. jam suteiktas Socialistinio darbo didvyrio vardas. Gebėjimas laviruoti tarp SSRS valdžios ir LSSR administracijos siekių bei pragmatinių krašto administravimo interesų padėjo kurti ir palaikyti sovietine Lietuvos „gerove“ besirūpinusio „šeimininko“ įvaizdį. Tuo tarpu, su sovietine okupacija nesusitaikiusiai Lietuvos visuomenei A. Sniečkus buvo nusikalstamos okupacinės politikos, nacionalinių interesų išdavystės ir kolaboravimo su Maskva simboliu. A. Sniečkaus motina Marija Sniečkuvienė, su dviem A. Sniečkaus broliais ir trimis seserimis baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukusi į Vakarus, ją kalbinusio žurnalisto paklausta, kodėl negrįžta į Lietuvą pas savo sūnų, atsakė: „Kol šis pabaisa bus ten valdžioje, aš negrįšiu į tėvynę“.

Panaudota literatūra

ANUŠAUSKAS, Arvydas. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui. Pirmoji sovietinė okupacija (1940–1941). Vilnius: Margi raštai, 2006.

ANUŠAUSKAS, Arvydas. Teroras 1940–1958 m. Vilnius: Versus Aureus, 2012.

GRUNSKIS, Eugenijus. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1945–1953 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, Pasaulio lietuvių bendruomenė, 1996.

TININIS, Vytautas. Sniečkus. 33  metai valdžioje (Antano Sniečkaus biografinė apybraiža). Vilnius, 2000.

TININIS, Vytautas. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Vilnius: Enciklopedija, 1994.

Lietuvos ypatingojo archyvo informacija