Tadas VALANČIUS
Lietuviškų šaknų turintis autoritetingas Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) mokslininkas, istorikas Alfredas Erichas Sennas pabrėžia, kad lietuvių kalba nenugrims pasaulio kalbų vandenyne tol, kol žmonės galės ja mokytis įvairių dalykų.
Neseniai 80-metį atšventęs, didžiulį indėlį į Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje įnešęs A. E. Sennas kerta: „Nesu lietuvis, tačiau kalbu lietuviškai“. Ši kalba – mokslininko tėvų pažinties kalba, nors jiems ji nebuvo gimtoji.
A. E. Senno tėvas, pasaulyje žymus filologas Alfredas Sennas, domėjosi lietuvių kalba ir ją puoselėjo, prisidėjo prie to, kad sukūrę savo valstybę lietuviai galėtų ja mokytis. „Kol žmonės galės mokytis filosofijos, matematikos, chemijos ir kitų dalykų lietuviškai, tol gyvuos ir lietuvių kalba“, – įsitikinęs praėjusią savaitę savo knygą „Lithuania in my life“ pristatęs ir Lietuvos diplomatijos žvaigžde apdovanotas A. E. Sennas.
Taip pat skaitykite
Apie pristatytą knygą, jos autoriaus ryšius su Lietuva, jos istorijos tyrinėjimus ir lietuvių kalbos puoselėjimą – „Lietuvos žinių“ interviu su Alfredu Erichu Sennu:
Lietuvių kalba – raktas
– Ant knygos viršelio – Jūsų nuotrauka Kauno Laisvės alėjoje. Turbūt neatsitiktinai pasirinkote šią savo gyvenimo akimirką?
– Knygos leidėjai paprašė gyvos nuotraukos. Šis epizodas užfiksuotas, kai pirmą kartą buvau Kauno Laisvės alėjoje. Tada į Kauną atvažiavome su profesoriumi Alfonsu Eidintu, kuris tuomet dar buvo mano studentas Amerikoje. Jis surengė mano kelionę į Vilnių iš Maskvos, kur tuo metu stažavausi.
Tuomet apsilankėme ir Kaune. Ši nuotrauka padaryta mano gimimo dieną, lygiai prieš 18 metų, pirmą kartą stovint ant Laisvės alėjos grindinio. Kaunas mano gyvenime – ypatingas miestas, apie tai rašau savo knygoje. Mano tėvai susipažino Kaune, ten gimė abi mano seserys. Tačiau aš save laikau amerikiečiu, nes gimiau anapus Atlanto.
– Tačiau taip pat tikinate, kad ryšys su Lietuva nenutrūko visą Jūsų gyvenimą. Ar tai užkoduota kraujyje, ar su šiuo kraštu saisto ir dvasiniai saitai?
– Vėl norisi grįžti prie savo knygos. Joje rašau, kad pagrindinė sąsaja su Lietuva – tai lietuvių kalba. Mano tėvai susipažino kalbėdami lietuviškai. Taip jie kalbėjo ir visą savo gyvenimą. Tad mes, vaikai, išaugome namuose, kur visą laiką skambėjo lietuvių kalba. Tačiau turėjome tapti amerikiečiais, todėl užaugau dvikalbis žmogus, vienodai moku anglų ir lietuvių kalbas. Dabar lietuviškai kalbu taip, kaip išmokau vaikystėje, nes šios kalbos niekada papildomai nesimokiau.
– Kokia yra Jūsų Lietuva?
– Valstybė man nėra svarbiausia. Mažai žinau apie lietuvių kultūrą, pavyzdžiui, nemoku lietuvių liaudies dainų. Svarbiausia man yra kalba, kurią gavau iš tėvų. Jeigu to nebūtų buvę, manęs taip pat čia nebūtų. Lietuvių kalba man buvo raktas, su ja išaugau, nors Amerikos lietuviai manęs lietuviu nelaiko, toks ir nesu. Tačiau kalbu lietuviškai, ir man tai įdomu.
Sportas prieš politiką
– Jūsų knygoje labai daug dėmesio skiriama ir sportui. Galbūt jį laikote ypatinga lietuvių tautos dalimi?
– Man stažuojantis Maskvoje 1980 metais, tuometinis Amerikos prezidentas Jimmy Carteris paskelbė Maskvos olimpinių žaidynių boikotą. Laikraščiai kasdien trimitavo, kad sporte negali būti politikos. Tačiau užsukęs į biblioteką, kurioje dirbau, pamačiau proklamaciją „22-osios Maskvos olimpinės žaidynės ir kova prieš buržuazinę ideologiją“.
Tuomet tikrai nesupratau, kaip galima šitaip teigti. Tad ėmiau studijuoti sporto vietą Sovietų Sąjungos užsienio politikoje. O vėliau ir sporto vaidmenį tarptautinėje politikoje. Nutariau, kad gilintis į šią sritį tikslingiausia bus būtent per Olimpines žaidynes. Kai dariau tai, apie Lietuvą beveik negalvojau. Tačiau tyrinėjant Sovietų Sąjungos sportą nebuvo galima nepastebėti, kokia svarbi yra Lietuva ir jos sportininkai.
Ypač krepšinis, kuris tada buvo ir man asmeniškai viena iš įdomiausių sporto šakų. Dėl savo tyrinėjimų netikėtai Amerikoje tapau lietuvių krepšinio specialistu. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje konsultuodamas apie lietuvius krepšininkus netgi dirbau NBA (Nacionalinėje krepšinio asociacijoje – red.).
Turi likti gyva
– Tyrinėdamas lietuvių tautos istoriją, įnešėte didžiulį indėlį į Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. Kuo mūsų praeitis ir kalba turėtų būti įdomios kitiems?
– Mano tėvas A. Sennas buvo filologas. Pradžioje ir aš buvau filologas. Tačiau ėmęs gilintis į Lietuvos praeitį suvokiau, kad tai yra mano sritis. Man asmeniškai tai buvo be galo įdomu.
– Vis dėlto ar nederėtų baimintis, kad tautai išsibarsčius po visą pasaulį kalba, kuria šiandien bendraujame, išnyks pasaulio kalbų jūroje?
– Esu girdėjęs kritiką Europos Sąjungos atžvilgiu, kad didžiosios valstybės užgožia mažesniąsias. Tačiau bendrija juk stengiasi išlaikyti ir puoselėti visas kalbas. Svarbiausia, mano nuomone, kad kalba išliktų gyva, o tam ji turi būti mokymosi ir mokslo kalba. Šiandien pristatytoje knygoje rašau apie tai, kad mano tėvui lietuvių kalba buvo be galo įdomi, nes jam ji buvo savaip jauna kalba.
Žinoma, Jūs sakysite, kad lietuvių kalba – seniausia Europos žemyne. Taip, tačiau XX amžiaus pradžioje ji nebuvo valstybinė kalba. Pirmą kartą kaip valstybinė kalba dėl politinių motyvų ji buvo pavartota tik skelbiant valstybės Nepriklausomybę, Vasario 16-osios akte. Mano tėvui buvo itin įdomu dirbti su Jonu Jablonskiu, padėti lietuvių kalbą įtvirtinti švietimo sistemoje, kad žmonės galėtų ja mokytis studijuodami filosofiją, matematiką, ekonomiką, chemiją ir kitus dalykus. Kalba tuomet augo ir todėl buvo labai įdomi. Lietuvių kalba gyvuos tol, kol žmonės galės ja mokytis.
– Kokią žalą lietuvių kalba patiria šiandien, XXI amžiuje?
– Kalba – labai dinamiškas dalykas. Man teko girdėti ir nusivylusių Amerikos lietuvių žodžius, neva Lietuvos jaunimas vis prasčiau kalba lietuviškai. Tam didžiulę įtaką yra padariusi rusų kalba. Tačiau kiekviena kalba yra gyva ir nuolat kintanti.
Romo Jurgaičio nuotr.
Nuotraukoje: A. E. Sennas savęs lietuviu nelaiko, bet puikiai kalba lietuviškai ir jam tai patinka
