Vytautas GULIOKAS, Kaunas

Buvusiam pirmam ir paskutiniam Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui 2011 m. vasario 2 d. sukako 80 metų.

Jis kaip istorinė asmenybė yra gerai vertinamas Vakarų pasaulyje, tuo tarpu savoje šalyje apie šio asmens politinę veiklą atsiliepiama nevienareikšmiai, pakanka jam ir kaltinimų dėl subyrėjusios „broliškų“ respublikų sąjungos. Suprantama, pakeisti valstybės santvarką užtenka keleto dienų, kaip atsitiko 1991 m. rugpjūčio mėnesį Maskvoje, pakeisti šalies gyventojų mąstyseną reikia ilgesnio laikotarpio. Per beveik 84 Sovietų Sąjungos gyvavimo metus stiprios ideologijos sklaidos aplinkoje išaugo ne viena karta. Darželinukams, dar nespėjusiems pažinti pirmųjų raidžių, buvo aiškinama, kad jie turi tris senelius: močiutę, senelį ir Leniną. Suaugusieji privalėjo įsisąmoninti, kad Leninas yra partija ir atvirkščiai – partija yra Leninas. Paskutinis, Rusijai perėjus į laisvos rinkos ir demokratijos kūrimo etapą, tapo šios šalies visuomenės politinės orientacijos kaitos indikatoriumi. Nikitai Chruščiovui, demaskavus Stalino kultą, 1961 m. spalio 31 d. vakaro tamsoje jo palaikus (tam tikslui paskirta kariškių grupė) iš Mauzoliejaus perkėlė į kapą šalia Kremliaus sienos. Kaip pasielgti su ten likusiais Lenino palaikais, politinio sprendimo priimti nesiryžtama, nors šis klausimas buvo keliamas ne kartą ir šių metų sausio mėnesį buvo pasiekęs net Valstybės Dūmos auditoriją. Tą patį mėnesį apklausai buvo atidarytas specialus interneto portalas goodbyelenin.ru, kuriame 69,65 procentai iš 195 tūkstančių apklaustųjų pasisakė už Lenino perlaidojimą. Jo tikrojo kūno masės faktiškai tėra likę mažiau nei 20 procentų. Už perlaidojimą pasisako Rusijos cerkvės patriarchas Aleksejus II. M. Gorbačiovas taip pat sutinka su patriarcho nuomone, bet įvertina ir esamą padėtį šalyje. Jis savo šio jubiliejaus išvakarėse spaudos konferencijoje į minėtą opų klausimą atsakė: „Svarstant šį klausimą reikia būti labai atsargiam. Ar mažai pas mus susiskaldymo – nacionalizmas, Šiaurės Kaukazas? Pridėkime dar šitą problemą – tikrai šalį suskaldysime.“ Tam kategoriškai prieštarauja Rusijoje veikianti ir turinti Valstybės Dūmoje savo mandatus Komunistų partija, mananti, kad karta, išaugusi su Lenino vardu, pasijus veltui gyvenusi. Tokį teiginį palikime šios partijos sąžinei. Tai jos senas, paveldėtas principas – visi likusieji turi galvoti taip, kaip jiems atrodo.

Laiko klausimas, kada ištuštės mauzoliejus Maskvoje, liks tik, kaip architektūros paminklas ir turistų traukos objektas, daugeli metų tarnavęs nepasiteisinusios, krauju ir prievarta nuspalvintos ideologijos simbolis. Paprasčiau transformavosi pagal laikmečio kaitos aplinkybes kitas Leninui skirtas muziejus „Leninas tremtyje“, primenantis jo tremtį (1897–1900) Krasnojarsko krašto pietinės dalies gyvenvietėje Šušenskoje, buvusiame valsčiaus, o dabar rajono centre. Dabar šis muziejus vadinasi istoriko – etnografinis „Šušenskoje“ – draustinis, išsidėstęs septynių hektarų plote, kuriame atkurta X1X a. buitis ir to meto verslo elementai, iš viso čia yra apie 200 pastatų. Tarp jų ir dvi sodybos, kuriose buvo apsistojęs Leninas. Praeitais metais, minint muziejaus įkūrimo 80-ies metų sukaktį, čia buvo organizuota mokslinė konferencija „Žinomas ir nežinomas Leninas“.

Pagal sovietinės sistemos standartus, taikytus tremtiniams, būtų įžūlu laikyti Lenino buvimą Šušenskoje tremtimi. Atvykęs į paskyrimo vietą, savo artimiesiems rašė: „Gyvenu Sibiro Italijoje“: miškas, kalnai, upė, medžioklė ir marios laisvo laiko. Po metų atvyko Lenino sužadėtinė N. Krupskaja, jo nelaimei – su savo mama. Kaip šiuo metu aiškina vietiniai gidai ekskursijų dalyviams, galbūt būsimos uošvienės spiriamas ar nenorėdamas pykinti vietinių gyventojų jų santuoką palaimino vietinės cerkvės šventikas. Vėliau Leninas pastarojo kolegoms, kaip ir pasiturinčio jį priglaudusio vietinio gyventojo atstovams, žiauriai atsilygins. Pagausėjus šeimai, Leninas išnuomojo sodybą ir pasamdė namų darbininkę. Pastaroji sovietinių istorikų buvo pristatoma kaip mergaitė, kuri šeimoje buvo mokoma raštingumo.

Praeitų metų gruodžio mėnesį Šušenskoje gyvenvietės centre paskutiniam Rusijos imperatoriui, kankiniui Nikolajui II buvo iškilmingai atidarytas ir pašventintas paminklas, kurį sukūrė žinomas Rusijoje skulptorius Konstantinas Ziničius. Tikroji padėtis kol kas nenusakoma: vieni ateina pagerbti buvusio imperatoriaus, kiti imperatoriaus žudiko, treti lieka abejingais smalsuoliais, stebėdami XIX a. buities aplinką arba šiaip leisdami laiką. Esant tokiai visuomenės būklei pirmas ir paskutinis SSRS prezidentas, vykdęs politiką, pavadintą „perestroika“ ir atvėręs sąlygas daugiapartinei sistemai, sutinka savo garbų jubiliejų. Jo bandymas paskutiniu metu įkurti socialdemokratinę partiją nepavyko, nes iš Kremliaus buvo gautas aiškus atsakymas, kad tokia jo partija nebus įregistruota. Tai galbūt atlygis už kritiką apie Vladimiro Putino valdančiąją „Vieninga Rusija“ partiją, kurią M. Gorbačiovas pavadino „blogesne buvusios komunistų partijos kopija“ ir išreiškė atvirą nusivylimą šiuo metu šalyje vykdoma politika.

Nuotraukoje: M. Gorbačiovas

Voruta. – 2011, kov. 26, nr. 6 (720), p. 13.