Nuostabiai graži yra Svėdasų krašto gamta, darbštūs, svetingi ir bendraujantys žmonės. Čia gimęs ir augęs, plačiai žinomas lietuvių literatūros klasikas, Vaižgantas kadaise yra sakęs, kad šios vietovės gyventojai esą ypač dori, taurios sielos žmonės, turį ypatingų dvasios „deimančiukų“. Tokie jie išliko ir iki šių dienų – darbštūs, linksmi, padedantys kaimynams, aktyvūs ir veiklūs.
Vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, svėdasiškiai ėmė burtis į visuomenines organizacijas ir su nauju užsidegimu plėtoti tėviškėje tautinę, kultūrinę bei edukacinę veiklą. Tuo metu buvo įsteigta Svėdasų televizija, ėmė veikti Lietuvos šaulių sąjungos bei Lietuvai pagražinti draugijos skyriai, atidarytas Lietuvos gyventojų patarėjų sąjungos filialas, Bendruomenės centras, Jaunimo kultūros ir paramos centras „Versmė“. Kiti gyventojai, savųjų interesų vedami, susibūrė į klubus: „Sietuva“ (literatai), „Tiesos ieškokime drauge“ (diskusijų mėgėjai), „Šypsenėlė“ (vaikai), „Euroskeptikai“ (globalizacijos kritikai bei lietuviškų tradicijų šalininkai), „Medžio drožėjai“ (liaudies meno puoselėtojai), „Pragiedruliai“ (Vaižganto kūrybos mylėtojai bei populiarintojai) ir kt.
Ši Svėdasų bendruomenės ir minėtų visuomeninių organizacijų veikla davė gražių vaisių. Iškiliai buvo paminėtos miestelio įkūrimo 500-osios metinės, pastatyti paminkliniai koplytstulpiai, sukurta Svėdasų vėliava ir herbas, atnaujintas Juozo Tumo Vaižganto gimtinėje esantis muziejus, išleisti keli laikraščio „Alaušo varpas“ numeriai, 2006 m. pradėtas leisti naujas laikraštis „Pragiedrulių žemė“. Nuo 1991 m. Svėdasuose kasmet vyksta, pagarsėję respublikoje, tradiciniai „Vaižganto skaitymai“, o 2002 m. įsteigus metinę Lietuvos rašytojų ir Žurnalistų sąjungų Vaižganto premiją, jau keturis kartus iš eilės (išskyrus pirmuosius dvejus metus) laureatams ji įteikiama rašytojo gimtinėje. Nemažai prie visų šių darbų geranoriškai yra prisidėję ir kraštiečiai. Tarp jų – doc. dr. Juozas Lapienis, doc. dr. Romualdas Šimkūnas, dr. Rimantė Matlašaitienė-Grižaitė ir kt.
Atokiau nuo savo tėviškės atsidūrę svėdasiškiai, seniai puoselėjo viltį į vieną draugiją ar bendruomenę suburti visus šalyje bei užsienyje pasklidusius kraštiečius ir kitus, neabejingus Svėdasams žmones bendram kultūros, švietimo ir mokslo darbui gimtojo krašto labui. Ši viltis itin stipriau suplazdėdavo per įvairiausias sueigas bei tradicines Svėdasų šventes, kai miestelis, tarsi pabudęs iš ramaus kasdieninio snaudulio, sušurmuliuodavo nuotaikingu, gyvybės kupinu žmonių gaudesiu, sumirguliuodavo įvairiausiomis šventinėmis spalvomis. Iš pradžių šią idėją norėta įgyvendinti pačioje gimtinėje – Svėdasuose. Būta ir konkrečių bandymų – rinktasi, organizuotasi, svarstyta. Tačiau kažko vis pritrūkdavo, tad neretai tuo viskas ir pasibaigdavo…
Tačiau vienas kartas, kaip sakoma, nemelavo. 2007 m. kovo 6 d. Vilniuje, Karininkų ramovėje susibūrusi, iniciatyvinė kraštiečių grupė išrinko tarybą – Edmundą Baliuką, Vytautą Bublį, Algimantą Indriūną, Juozą Lapienį, Vytautą Rimšą. Ji ir nutarė įkurti svėdasiškių draugiją „Alaušas“. Nuo tada ir prasidėjo organizaciniai darbai. Šiuo metu užmegzti ryšiai su Svėdasų bendruomene; parengti draugijos įstatai ir dvimetė veiklos programa; Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose sutelkta daugiau nei 60 draugijos narių; Vilniuje surengti trys tarybos ir du visuotiniai narių susirinkimai; apsvarstyti draugijos veiklos organizavimo strateginiai klausimai; kartu su Svėdasų seniūnu Valentinu Neniškiu aptarti 2008 m. darbai. Tarp jų – numatyta inicijuoti Svėdasų įkūrimo 505-ųjų metinių paminėjimą; Svėdasų gimnazijos įsteigimo 70-metį; rašytojo Juozo Tumo Vaižganto mirties 75-erių metų sukaktį; svėdasiškių draugijos „Alaušas“ suvažiavimą Svėdasuose ir kt. Veikdami kartu su Vaižganto išpuoselėta „Lietuvai pagražinti draugija“ bei minėtomis nevyriausybinėmis Svėdasų organizacijomis, susibūrę į bendrą būrį, svėdasiškiai, nepaisant kur begyventų, ketina savo krašto gerovei pasidarbuoti „iš peties“.
Tam čia yra ypač palankios istorinės bei gamtinės sąlygos. Svėdasai yra plačiai žinomas Rytų Lietuvos, Anykščių rajono miestelis, įsikūręs daugiau kaip prieš 500 metų. Pirmąjį kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas 1503 m., nors yra žinių, kad šioje vietovėje buvo gyventa žymiai anksčiau. Tai – senosios Sėlių žemės žmonės, kurie, kaip mano mokslininkai, paliko mums ir patį šio miestelio pavadinimą ir daug kitų, iki tol sunkiai etimologiškai paaiškinamų šio krašto sėliškų vietovardžių. Svėdasai yra nusidriekę didžiųjų magistralinių kelių kryžkelėje, kuri jungia Vilnių su Biržais bei Ryga ir Kauną – su Rokiškiu. Geras susisiekimas yra ir su kitomis Lietuvos vietovėmis. Pagal nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą, Svėdasai buvo Rokiškio apskrities valsčiaus centras, pokario metais – Utenos apskrities apylinkė, dabar – Anykščių rajono seniūnija.
Ypač garbinga ir turtinga krašto istorinė praeitis. Ilgą laiką miestelis priklausė žinomiems Lietuvos didikams Radviloms. Šalia senųjų kapinių, ant kalvos tuo metu stovėjo vienas iš svarbiausiųjų šių didikų dvarų. Vėliau dvaras atiteko italų kilmės grafams Marikoniams, o sukūrus šalies nepriklausomybę, buvo parduotas bei išdalintas ūkininkams. Iki šiol čia gausu išlikusių įvairiausių istorinių paminklų: archeologinių radinių (Radvilų dvaro liekanų, piliakalnių iškasenų, akmeninių kirvukų), architektūros (bažnyčia, Marikonių koplyčia ir koplytėlė, koplytstulpis, dvaro likučiai ir parkas), rašytinių ir grafinių dokumentų (didikų Radvilų užsakymu žymaus Prūsijos ir LDK kartografo Juozo Naronovičiaus-Narono 1645 m. sudarytas pirmasis miestelio planas) ir kt. Daug čia būta ir svarbių istorinių įvykių – tarptautinių mūšių ir kovų už savo žemę, laisvę ir išlikimą prieš įvairiausio plauko užsienio įsibrovėlius. Tarybiniais metais šiais įvykiais domėtis buvo draudžiama, neskatinama, nepageidaujama. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kraštotyros darbui ir istorinėms studijoms atsivėrė plačios galimybės. Tad, draugijos narių šioje srityje laukia dideli darbai.
Kita vertus, čia yra literatūrinių istorinių vietovių, apie kurias tarybiniais metais buvo draudžiama net užsiminti (kad ir apie rašytojo Stepo Zobarsko tėviškę). Miestelis garsėja kaip lietuvių literatūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtinė (prisiminkime respublikoje pagarsėjusią Vaižganto premiją, čia vykstančius jo kūrybos skaitymus, tėviškę Malaišiuose ir muziejų Kunigiškėse). Šis kraštas davė Lietuvai daug visuomenės veikėjų. Tai – rašytoja Bronė Buivydaitė ir Stepas Zobarskas, pasaulinio garso dailininkas Jonas Rimša ir Kajetonas Sklėrius, kraštotyrininkas ir etnografas Liudvikas Jucevičius, nepriklausomos Lietuvos bankininkystės pradininkas Adomas Prūsas ir kt. Šiuo metu savo darbais pagarsėjusių anykštėnų biografiniame žodyne svėdasiškių priskaičiuota net kelios dešimtys. Garsus kraštas ir tradiciniais atlaidais, vadinamais „kermošiais“ – Oninėmis, Petrinėmis, Mykolinėmis ir kt. Tad, yra ką svečiui, parodyti ir kuo patiems pasidžiaugti. Tačiau dar daug ką reikia sutvarkyti, išryškinti, atskleisti. Draugijos nariai daug ką galės dar nuveikti.
Pagaliau, Svėdasai šiuo metu yra nepaprastai puiki vieta turizmui plėtoti. Nepakartojamai savita, turtinga ir įvairi yra miestelio bei jo apylinkių gamta. Jis įsikūręs tarp Alaušo ir Beragio (Svėdaso) ežerų, kuriuos supa miškų masyvai ir kalvoti, išlakūs pušynai. Netoli miestelio, šilų apsuptyje vilnija skaidrus Vasintėlio ežeras, o Vakarų pusėje vingiuoja švariausios šalies upės – Šventoji ir jos intakas Jara (Šetekšna). Prie jų, gobdama krantus šakomis, sparnu šliejusi žaliu samanų kilimu klota Šimonių giria ir sausas, kalvotas Butėnų miškas. Girioje ir šilojuose telkiasi ištisi natūraliosios gamtos klodai, kuriuose pilna įvairiausių gėrybių: grybų, uogų, riešutų, vaistažolių. Po pušimis ir eglėmis šokuoja voveraitės, aplinkui laksto stirnos, briedžiai, kiškiai bei kitos žvėrelių šeimynos. Šiaurinėje Svėdasų pusėje, pasukus autostrada Kamajų ir Rokiškio link, dešimtį kilometrų pakele driekiasi vientisas pušynas. Tai – Kraštų miškas, savo grožiu ir augmenija nė kiek nenusileidžiantis anksčiau karaliavusiems kitiems šių vietovių šilojams.
Po miesto varginančio šurmulio ir karščio, rodos, čia tik gėrėkis natūralia gamta, maudykis, meškeriok, grybauk, uogauk ir džiaukis nuostabia ramybe bei gamtos harmonija! Tiesa, pradžia jau padaryta. Prie Vasintėlio ežero, Butėnų miške, Bajorų, Kunigiškių ir Žaliosios kaimuose gražiai įrengtuose poilsio namuose bei kaimo sodybose jau keletą metų vasaroja didmiesčių gyventojai – gamtos mylėtojai ar šiaip šventą ramybę ir ramų poilsį gamtoje mėgstantys žmonės.
Kaip rašė Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas, žinomas istorikas, akademikas Antanas Tyla „Niekam nėra paslaptis, kad […] Anykščių kraštas yra Lietuvos pasididžiavimas. Kiekvienam lietuviui ar Lietuvos svečiui jie pirmiausia yra brangūs kaip mūsų literatūros sostinė. […]. Kuria kryptim beeitum, vis susiduri su klasikų suliteratūrintom vietom, kraštovaizdžiais ar gamtos paminklais. […]. Todėl ar čia gyvenančiam, ar atvykusiam viskas sava ir artima. O turtinga gamtos harmonija, atrodo, nesunkiai pateisina, kodėl šiame krašte išaugo toks vešlus literatūros kūrėjų medis“. Tokie šiandien yra Svėdasai, tokia jų gamta, tokie žmonės.
Svėdasiškių draugija „Alaušas“ nuosekliai skatins kaimo turizmą, rems visas jo inovacijas. Ji stiprins kraštiečių sąveiką, rūpinsis, kad įvairesnis ir įdomesnis taptų svėdasiškių dvasinis gyvenimas, kad jaunoji karta labiau pažintų savo krašto tradicijas bei istoriją, kad sparčiau kiltų Svėdasų kultūros ir ekonomikos lygis, gerėtų buitis. Šia proga kviečiame visus kraštiečius ir kitus Lietuvos žmones, turinčius sentimentų gražiam ir garbingam Svėdasų kraštui racionalių ūkinių idėjų bei ketinimų, burtis į bendriją – stoti į svėdasiškių draugiją „Alaušas“. Čia visi būsime lygiateisiai minėtosios bendruomenės nariai bei kartu darbuosimės savo krašto ir visos Lietuvos gerovei. Iki malonaus susitikimo!
(Tel. ryšiams – 8613 90897)