Pagrindinis puslapis Lietuva Sovietmečio socialinės ydos – šiuolaikinės visuomenės moralės atspindys

Sovietmečio socialinės ydos – šiuolaikinės visuomenės moralės atspindys

Sovietmečio socialinės ydos – šiuolaikinės visuomenės moralės atspindys

forum-msk.info nuotr.

Edita Rimkė, Vilniaus regioninio valstybės archyvo Dokumentų saugojimo ir apskaitos skyriaus vyresnioji specialistė, www.voruta.lt

Apie žmonių  ydas  kalbama labai daug. Ne tik kalbama, bet ir rašoma, rodoma per televiziją. Nuolat iškylanti visuomenės vertybių krizės problema lemia nesibaigiančias diskusijas apie žmonių ydas ir dorybes. Didžiosios ydos ir pagundos visais laikais buvo plačiai pasklidusios. Tinginystė, girtavimas, apkalbos Lietuvoje buvo didžiulė problema.

Nemoralizuosiu, tik remdamasi mūsų archyve saugomais dokumentais, žvelgsiu į pagrindines sovietmečio socialines ydas. Kai kurios išliko aktualios ir praėjus trisdešimčiai Nepriklausomybės metų.

Alkoholio žala

 

Sovietinėje Lietuvoje didžiulė problema buvo girtavimas, kurį drąsiai galima buvo pavadinti masine alkoholizmo epidemija. Gerta daug, visur ir viską. Noras išgerti buvo toks didelis, kad už butelį buvo perkama ir parduodama, atsiskaitoma už paslaugas. Oficialiai valdžia smerkė alkoholizmą. Todėl gydyti alkoholikus buvo steigiami sanatorijos-kalėjimai, paprasčiau tariant, būdavo taikomas asmens priverstinis gydymas. Kalbant apie seniau taikytą priverstinį priklausomų nuo alkoholio asmenų  gydymą, reikėtų prisiminti, kad tuometiniai metodai su gydymu mažai ką turėjo bendro. Paprasčiausiai asmuo būdavo izoliuojamas nuo visuomenės, o jo elgesį buvo siekiama pakeisti bausmėmis bei duodant darbo. Naudos buvo nedaug, tik tiek, kad aplinkiniai galėdavo pailsėti, kol toks asmuo būdavo „gydomas“.

Svarbu pažymėti, kad būdavo geriama ir darbe. Darbo vietose alkoholis liejosi laisvai ir įvairiomis progomis. Alkoholis tapo savotišku socializacijos įrankiu, kuris leisdavo lengviau įsilieti į bet kurį kolektyvą. Sovietmečiu buvo geriama švietimo, gydymo įstaigose, fabrikuose, gamyklose, jau nekalbant apie kolūkius ir tarybinius ūkius. Sovietinė valdžia, bent jau Vakarų pasaulio akyse, bandė kovoti su girtuokliavimu „kaip buržuazinio pasaulio liekana, kuri nesuderinama su mūsų tarybine tikrove“[1].

Kovoje su alkoholizmu, darbe buvo organizuojami darbuotojų blaivumo patikrinimo reidai. Štai Švenčionėlių 1-oje profesinės technikos mokykloje patikrinimo metu buvo nustatyta „kad meistras Z. Č. palikęs dirbtuvėje savo mokinius savavališkai pasišalino iš darbo ir grįžo į darbą atgal girtame stovyje. Šis meistro poelgis ne tik kad žemina viso mokyklos darbuotojų kolektyvo vardą, bet yra nesuderinamas su tarybinio darbuotojo garbingomis pareigomis. Meistras savo poelgiu grupės mokinių akyse pažemino savo kaip meistro-auklėtojo vardą ir tuo įnešė savo darbui ateičiai papildomų sunkumų atstatant savo autoritetą mokinių akyse. Ryšiu su tuo meistrui Z. Č. pareikšti papeikimą ir neapmokėti už pusę darbo dienos„[2].

Vilniaus miesto kovos su girtavimu komisija, darbo užmokesčio avanso išmokėjimo dieną, surengė reidą Vilniaus aliejaus ir riebalų pramonės gamybiniame susivienijime, kad išsiaiškintų, kurie darbuotojai darbe vartoja alkoholinius gėrimus. Po patikrinimo buvo nustatyta,  kad „aliejaus ceche buvo rasti stipriai apgirtę dirbtuvės šaltkalvis-mechanikas ir šaltkalvis, kurie buvo nusiųsti į blaivyklą išblaivinimui. Taros skyriaus persirengimo kambaryje buvo rasti neblaivūs krovėjai, kurie pamatę komisiją pabėgo. Po kelių minučių pasirodė taros skyriaus viršininkas, kuris stengėsi apginti savo darbuotojus. Tai rodo vadovų aplaidų požiūrį į darbo drausmės pažeidimus“[3].

Toks besaikis alkoholio vartojimas ne tik kad sugadindavo sveikatą, bet galėjo sugriauti žmogaus, kaip gero specialisto, reputaciją. Neretai pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų darbe, kurie kainuodavo žmogui gyvybę.

Darbas sovietmečiu. Dirbti ar nedirbti?

 

Šalyje nedarbo nebuvo, nes visi privalėjo dirbti. Darbinėse srityse reikėjo rodyti darbo rezultatus. Taip būdavo organizuojami socialistiniai lenktyniavimai tarp organizacijų, įstaigų, kolūkių ir tarybinių ūkių. Visi turėjo parodyti, kas daugiau produkcijos pagamins ar pasieks aukštumų mokslo, švietimo ir kitose srityse. Už tai gaudavo vėliavas, gaireles – kaip pagarbos ženklą. Kartais būdavo skiriamos ir pinigines premijos.

Tačiau atlygis nepriklausė nuo darbo rezultatų. Žmonės nebuvo suinteresuoti geriau ir daugiau dirbti, todėl daugelis simuliavo. Tokius simuliantus viešai „plakdavo“ per darbuotojų susirinkimus. Štai Trakų rajono „Raudonosios žvaigždės“ kolūkio valdybos posėdyje buvo svarstoma, kad „reiktų sustiprinti darbo drausmę, išsiaiškinti dėl kokių priežasčių neatvyko į darbą. Kiekvienam duoti konkrečią užduotį, kad nebūtų žmonių susibūrimo, pastovėjimų darbo metu“[4].

Dėl darbo drausmės pažeidimų mažėjo darbo našumas ir blogėjo gaminamos produkcijos kokybė. Kai kurie specialistai nevykdydavo jiems pavestų pareigų, taip pat nejausdavo atsakomybės darbe ir laukdavo raginimo.

Apie tai užsimena ir architektas Ž. Simonaitis savo raportuose bei pranešimuose Paminklų restauravimo projektavimo instituto vadovybei: „mano vedamų objektų darbams priskirti darbuotojai V. B., D. C. ir Š. R. dėl nuolatinių vėlavimuisi į darbą iš ryto ir po pietų pertraukų, dėl darbo laiko eikvojimo pašaliniams užsiėmimas ir kitų subjektyvių priežasčių minėti darbuotojai š. m. sausio ir vasario mėn. neįvykdė išdirbio normų, reikalingų mėnesiniams atlyginimams pateisinti. Prašau panaudoti atitinkamas administracines priemones, kad drg. V. B., drg. D. C., ir drg. Š. R.. Likviduotų sausio ir vasario mėn. įsiskolinimus ir sėkmingai įvykdytų kovo mėn. ir tuo pačiu viso I-ojo ketvirčio darbų planą“[5]. Toliau Ž. Simonaitis rašo, kad „nežiūrint nuolatinių mano informavimų Jums apie mano grupės darbuotojų vėlavimąsi į darbą rytais ir po pietų ir po kelių mano raportų tuo reikalu, vėlavimaisi nemažėja. Toks nebaudžiamas vėlavimasis trukdo mano grupės darbo organizavimą ir žlugdo darbų planus“[6].

Tokiu būdu pasiektas didžiulis simuliavimo lygis – žmogus nebuvo suinteresuotas gerais darbo rezultatais kaip ir savirealizacija.

„Socialistinio turto“ grobstymo „kultūra“

 

Sovietmečiu paplito ir „socialistinio turto“ grobstymas. Grobstymas buvo tapęs kasdienybės dalimi. Buvo nusistovėjusi savita grobstymo struktūra – tai buvo viena darbo kultūros dalių. Iš darbo nešdavo kas ką galėjo: statybines medžiagas, maisto produktus, pramonines prekes ir kita. Jei tokius prasižengėlius pagaudavo ar įskųsdavo, juos pamokyti turėjo kolegos – darbuotojai. Tam tikslui buvo kuriami draugiškieji teismai. Štai Ukmergės rajono centrinės ligoninės draugiškasis teismas išnagrinėjęs turimą medžiagą apie indų plovėjos vagystę iš ligoninės virtuvės nutarė: „ligoninės virtuvės indų plovėją A. K. už įvykdytą nebe pirmą vagystę, maisto produktų paėmimą, iš virtuvės (pieno, pupelių, burokėlių ir kt.), o taip pat nepaklusnumą-atsikalbinėjimą darbe, už įžūlų savęs vedimą posėdžio metu, pagal Lietuvos TSR Draugiškųjų teismų nuostatų 16 straipsnį 5 paragrafą siūlyti ligoninės administracijai A. K. iš virtuvės perkelti į kitą darbą, nesusijusį su galimybę pasisavinti maisto produktų“[7].

Ukmergės rajono „Lenino kelio“ kolūkio draugiškasis teismas  už šiaudų grobstymą kolūkietę K. „pasmerkė už tokius veiksmus, bet to  atsižvelgdamas į tai, kad kolūkis laisvai parduoda šiaudus ir dargi duoda transportą nusprendė: nubausti R. 30 rb. bauda ir išskaityti padarytus nuostolius 10 rb. sumoje“[8].

Nors draugiškieji teismai  bandydavo tirti ir nubausti „socialistinio turto“ grobstytojus, tačiau atrodo, kad tie tyrimai ir bausmės labai dažnai būdavo tik šabloniški.

Tiesa ar melas? Apkalbos

 

Žmogaus vertybių numenkinimas – svarbi sovietinės tikrovės žymė, slėpusi visuotinę apatiją, vangumą, moralinių vertybių krizę, atsakomybės stygių. Alkoholio vartojimas, apkalbos ir  šmeižtas tapo nuolatiniu žmogaus palydovu ir bent kiek praskaidrindavo skurdžią buitį.

Apkalbėdavo visus ir kiekvieną atskirai: ar tai būtų kaimynas, bendradarbis ar viršininkas. Pasitaikydavo atvejų, kad apkalbėtojai be jokio sąžinės graužimo šmeiždavo nepatogius kaimynus ar žmones, trukdžiusius įgyvendinti vienokius ar kitokius planus. Bet dažniausiai tarpusavio rietenos kildavo iš pavydo, tinginystės, kolektyvų skirstymo į „savus“ ir „svetimus“.

 Štai Ukmergės rajono „Lenino kelio“ kolūkio draugiškajame teisme buvo nagrinėjamas A. P. skundas dėl šmeižto, kad „neva ji artimai santykiavusi su T. D. Tai yra prasimanymas ir prašau draugišką teismą ją (šmeižikią) nuteisti“[9].

Dar vienas dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, kad nepasitenkinimas darbu, gyvenimo sąlygomis sukeldavo ne tik apkalbas, bet iššaukdavo ir smurtą. Štai ištrauka iš Ukmergės rajono kolūkio „Lenino kelio“ kolūkietės B. B. pateikto skundo draugiškajam teismui: „aš su vyru grįžome nuo autobusų sustojimo į namus. Praeinant pro N. namus mane pradėjo kolioti. Po to atėjo N. A. ištraukė tašę ir numetė į balą. Mes tuomet tašės nepaėmėme ir parėjome namo. Po kiek laiko mano vyras nuėjo ir pasiėmė tašę. Tačiau kai parnešus tašę į namus pasižiūrėjome tai ten 80 rb. nebuvo“[10]. Kaltinamas N. A. atsako, kad „aš tuo metu buvau namuose, ruošdamasis žiūrėti televizorių, kai išgirdau prieangyje vaidus. Išėjau kas ten darosi ir radau savo žmoną besikoliojančią su B. Bijodamas, kad B. su taše neprimuštų mano žmonos aš tašę išplėšiau iš rankų ir numečiau ant kiemo. Žinoma aš blogai padariau, reikėjo mat B. paėmus pamazgų apipilti nuo galvos iki kojų, tai tada žinotų kaip koliotis“.[11]

Pateikti pavyzdžiai rodo, kad sovietmečiu žmogus sąmoningai ar nesąmoningai apkalbėdamas, o kartais ir smurtaudamas prieš kitus, jautėsi geresnis, protingesnis ar gražesnis už tuos, kuriuos apkalbėdavo ar prieš tuos, prieš kuriuos smurtaudavo. Taip žmogus keldavo savivertę, pateisindamas savo menkavertiškumą.

Sovietmečiu paplitusios socialinės ydos reikalauja giliau pažvelgti, kas iš tiesų vyko visuomenės sąmonėje.  Nors  to laikmečio žmogų graužė įvairialypiai rūpesčiai, bet tikrovė parodė, kad kai visuomenė nekreipia dėmesio į moralines, dvasines negeroves, tai suveši neteisybė ir kitos moralinės ydos.

Visų straipsnyje paminėtų asmenų vardų ir pavardžių inicialai yra pakeisti (autorės pastaba).

[1] VRVA Švenčionėlių laikraštis „Naujas gyvenimas“, 1958 m. kovo 2 d.

[2] VRVA f. 1216, ap. 1, b. 16, l. 10, 10 a.p.

[3] VRVA f. 937, ap. 1, b. 56, l. 13

[4] VRVA f. 597, ap. 1, b. 329, l. 19

[5] VRVA f. 2357, ap. 1, b. 371, l. 8.

[6] VRVA f. 2357, ap. 1, b. 371, l. 8a.

[7] VRVA f. 146, ap. 2, b. 22, l. 3

[8] VRVA f. 157, ap. 1, b. 137

[9] VRVA f. 157, ap. 1, b. 280, l. 4

[10] VRVA f. 157, ap. 1, b. 280, l. 14

[11] VRVA f. 157, ap. 1, b. 280, l. 14

 

Naujienos iš interneto