Pagrindinis puslapis Sena Voruta Sofijos Vytautaitės palaidojimas Maskvos Kremliuje

Sofijos Vytautaitės palaidojimas Maskvos Kremliuje

Viduramžių Rusios ryšiai su vakariniais kaimynais įvairūs, sudėtingi ir prieštaringi. Gana platūs buvo Maskvos ir Lietuvos kunigaikščių dinastiniai santykiai XIV–XV amžiuje. Beje, jie labai silpnai atsispindi istorinėje literatūroje. Daugiausia apie tai rašyta rusų metraščiuose. Juose nemažai pasakojimų, kartais ir gana smulkių, apie kunigaikščių santuokas. Kaip tiktai apie tokį įvykį byloja 1391 m. sausio 9 d. įrašas Voskresensko metraštyje. Tą dieną Maskvoje buvo surengtos iškilmingos Lietuvos kunigaikščio Vasilijaus I, Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio sūnaus, sutuoktuvės.
Rašytiniai šaltiniai nedaug ką pasako apie Lietuvos kunigaikštytę Sofiją. Yra žinomas jos testamentas; be to, ji minima metraščiuose bei sūnaus Vasilijaus II Tamsiojo ir anūko Jurijaus dokumentuose. Todėl įdomūs bet kokie nauji faktai apie šią Maskvos kunigaikštienę. Viena naujiena – kad tiriamas Sofijos Vytautaitės palaidojimas: Maskvos Kremliaus muziejuje saugomi jos sarkofagas ir įkapės. Tačiau pirmiausia trumpai, kas žinoma apie Lietuvos kunigaikštytę Sofiją ir jos gyvenimą Rusioje.
Sofija Vytautaitė – vienintelė didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto duktė – greičiausiai gimusi Trakuose apie 1371 metus iš pirmosios santuokos su Ona Sudimantaite. Rašytiniai šaltiniai jos vardą pirmą kartą misi 13869 metais. Tada buvo susitarta dėl Sofijos Vytautaitės sužadėtuvių su kunigaikščių Vasilijumi, Dmitrijaus Doniečio sūnumi. Pastarasis, pabėgęs iš Aukso ordos, per Valakiją, Podolę atkeliavo į Volynę, kurią tuomet valdė Vytautas. Šios sužadėtuvės buvo traktuojamos įvairiai: vieni tvirtino, esą Vytautas privertė Vasilijų paskelbti sužadėtuves politiniais sumetimais, kiti atvirkščiai, kad Vytauto pusbroliai, lietuvių kunigaikščiai trukdė jam sudaryti šias sužadėtuves. Skųsdamasis Jogaila ir Skirgaila, Vytautas rašė Kryžiuočių ordinui: “Turėjaus mergaitę, savo dukrelę, ir ant jos neturėjau savo valios, kad bučiau galėjęs atiduoti ją kam norėdamas, o prašė mane labai. Jie draudė man ir privertė mane, kad aš jos neišleisčiau (už vyro), bijodami, kad per ją neįsigyčiau draugų”.
Lietuvos istorikas Ignas Jonynas mano, kad Sofijos ir Vasilijaus I sužadėtuvės buvo sudarytos grynai politiniais sumetimais. Tačiau Vasilijus I savo sutartį ištesėjo. 1389 m. po tėvo mirties tapęs Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, 1390 m. rudenį pasiuntė bajorus į Marienburgą pas Vytautą. Vytauto giminaitis Alšėnų kunigaikštis Jonas ir Maskvos bajorai per Dancigą iki Rygos laivus, o iš ten per Pskovą ir Novgorodą nuvežė Sofiją Vytautaitę į Maskvą. Metraštininkų liudijimų, 1390 m. gruodžio 1 d. būsimoji kunigaikštienė buvo sutikta labai iškilmingai: metropolitas Kiprijonas ir kiti aukšti dvasiškiai išėjo už miesto vartų su kryžiais pasitikti ir pasveikinti savo būsimąją kunigaikštienę. 1391 m. sausio 9 d. sobore įvyko Sofijos ir Vasilijaus sutuoktuvės.
Sofijai ir Vasilijui I gimė penki sūnūs ir keturios dukros. Dauguma jų mirė maži, kiti – jau paaugę. Gyvi liko Vasilijus, vėliau tapęs didžiuoju Maskvos kunigaikščiu, ir Anastasija, kuri mirė 1470 metais.
XV a. pirmoje pusėje Maskvos kunigaikštystę nuolat puldinėjo totoriai, spaudė ją ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė. Todėl Sofijai Vytautaitei teko patirti daug negandų. 1425 m. mirė jos vyras – didysis kunigaikštis Vasilijus I, ir ji liko su dešimtmečiu sūnumi Vasilijumi II. Istoriko Igno Jonyno teigimu, “Maskvoje susidūrė du politiniu principu: senasis, pagal kurį didžiojo kunigaikščio titulas turėjo tekti vyriausiajam giminės broliui, ir naujam mirusio kunigaikščio broliui, ir naujasis, kurio sostas turėjo tekti vyriausiajam didžiojo kunigaikščio sūnui” (Jonynas I. Istorijos baruose. – V., 1984, p. 90). Todėl po vyro mirties Sofija kreipėsi į bajorus, dvasininkus, kad jie paremtų Vasilijaus II teises į sostą.
XV a. ketvirtąjį ir penktąjį dešimtmetį Maskvos kunigaikštystėje vyko aršios vidaus kovos. Jų metu Sofija Vytautaitė visaip padėjo savo sūnui kovoti dėl didžiojo kunigaikščio sosto. Toje kovoje Vasilijus II neteko akių (jos buvo išdurtos, dėl to jis pramintas Tamsiuoju), kalėjo, tačiau liko didžiuoju kunigaikščiu. Žinoma, ne be motinos pagalbos.
Sofija Vytautaitė mirė 1453 m. birželio 13 d., turėdama 82 metus ir buvo palaidota Dangun žengimo moterų vienuolyno cerkvėje. Šis Maskvos Kremliaus vienuolynas nuo 1407 m. buvo didžiųjų kunigaikštienių ir carienių laidojimo vieta iki XVIII a. vidurio.
Dangun žengimo cerkvė buvo pradėta statyti didžiosios kunigaikštienės Jevdokijos, Dmitrijaus Doniečio žmonos. Statyba truko beveik 50 metų. Jos neužbaigė ir Sofija Vytautaitė – pastatė tik kupolus.
Sofija Vytautaitė – trečioji didžiųjų kunigaikščių šeimos atstovė, palaidota Dangun žengimo cerkvėje. Jos kapas buvo pačioje garbingiausioje vietoje – prie pietinės sienos, šalia vienuolyno įkūrėjos didžiosios kunigaikštienės Jevdokijos. Prieš mirtį Sofija buvo tapusi vienuolyne ir gavusi Sinklitikijos vardą.
Dangun žengimo vienuolynas su cerkve Maskvos Kremliuje stovėjo iki XX a. trečiojo dešimtmečio. 1929 m. jie išardyti, o buvę tenai palaikai perkelti į Arkangelo soborą. Sofijos Vytautaitės sarkofagas gerai išsilaikęs ir dabar prieinamas moksliniams tyrimams.
Sarkofagas pagamintas iš baltojo klintinio akmens monolito, į viršų platėjančios trapecijos formos su apvalia viršūne. Sarkofago ilgis 192 cm, plotis ties galva-pečiais – 63 cm, ties kojomis – 34 cm. Viršuje yra 5 cm aukščio vadinamoji akmeninė pagalvėlė, tolygiai besileidžianti prie dugno. Sienelės iš vidaus gerai nušlifuotos. Prasčiau aptašytas dugnas – aiškiai matyti tašymo pėdsakai.
Įdomu, kad sarkofago dangtis padarytas iš dviejų dalių ir pakartoja jo formą. Viršutinės dalie ilgis 142 cm, o apatinės – 50 cm. Dangtis 1–2 cm platesnis už patį sarkofagą.
Viršutinėje jo dalyje yra užrašas: du žodžiai dviejose eilutėse: “Sofija inoka” (“Sofija vienuolė”), atliktas įbrėžimo technika. Tai vienas seniausių viduramžių Rusios žinomas epitafijos, o jų išliko labai mažai, trumpos – praktiškai tik palaidotojo vardas. Sofijos užrašo raidės artimos XV a. antrosios pusės greitraščiui. Paleografinė epitafijos analizė bus atlikta ateityje.
Sarkofago forma įdomi tuo, kad panaši į žmogaus kūną – dėl to ir vadinama antropoidinė. Tokio tipo baltojo akmens sarkofagai tais laikais nebuvo paplitę, ir Maskvoje XIV–XV a. aptinkami tik didžiųjų kunigaikščių kriptose. Apskritai patys seniausi antropoidiniai sarkofagai rasti Vladimiro-Suzdalės žemėje. Jie priskiriami XII a.
Dienoraštyje, kuris buvo rašomas 1929 m. atidengiami Dangun žengimo vienuolyno kriptas, apie Sofijos Vytautaitės įkapes paminėta nedaug. Jos skeletas buvęs susuptas drobule. Audinys nenurodytas, tačiau greičiausiai tai damastas – tokios medžiagos rasta ir kituose kapuose. Ant kojų išlikę odiniai šarvojimo bateliai.
Be to, Sofijos Vytautaitės sarkofage rastas nedidelis puodelio formos ritualinis indas, padengtas geltona glazūra. Perkeliant palaikus iš vienuolyno į Arkangelo soborą, rasta ir daugiau tokių indų, labai panašios formos. Sofijos Vytautaitės sarkofago ritualinis indas – iš raudonojo molio; jo sienelių paviršius lengvai banguotas, kaklelis atlenkto vainiko formos, dugnas 3,5 cm skersmens. Aukštis 4,5 cm. Į tokius ritualinius indus būdavo supilamas alyvmedžio aliejus ir vyno mišinys, likęs nuo gedulingo mirusio apraudojimo.
Tokių ar panašių indų kol kas nerasta kituose viduramžių Rusios miestų kapuose. Ši laidojimo apeigų detalė aptinkama tik Maskvos laidojimo teritorijoje: kilmingos diduomenės bei eiliniuose ir pagaliau masiniuose XIV–XV a. kapuose. Deja, patys seniausi Dangun žengimo vienuolyno kapai (prie jų priskiriamas ir Sofijos Vytautaitės kapas) labiausiai nukentėję nuo laiko – juose mažai kas likę. Tačiau ir tie negausūs liudijimai fonuose, teikia vertingų žinių apie viduramžių materialinę kultūrą.
Tiek kol kas galima pasakyti apie Sofijos Vytautaitės kapą Maskvos Kremliuje. Tolesnis jos gyvenimo ir palaikų tyrimas duos naujų duomenų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos kunigaikštystės ryšius bei apie XIV–XV a. Rusios materialinę kultūrą.
Maskva–Vilnius, “Mokslas ir gyvenimas”, 1986 m. birželis, Nr. 6, 26

Naujienos iš interneto