Sofija Daubaraitė. Pirmoji rašytinė Konstitucija Europoje iš arčiau

Sofija Daubaraitė. Pirmoji rašytinė Konstitucija Europoje iš arčiau

Prof. dr. Valdas Rakutis.  Autorės nuotr.

LR Seimas yra priėmęs 11 nutarimų dėl 2021 metų atmintinų datų, žmonių minėjimo. Vienas jų – „Dėl 2021 metų paskelbimo Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais“. Šiais metais minime 230-ąsias šio dokumento metines.

 

Tam buvo skirta ir tebevyksta daug renginių, parodų, konferencijų. Vienas tokių buvo LR Seimo, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto  nario, prof. dr. Valdo Rakučio paskaita „Didžiojo Seimo (1788–1792) darbai ir nuopelnai Lietuvai“. Ji vyko Seimo lankytojų centre.

 

Pirmiausia, minima Konstitucija yra svarbus istorinis dokumentas, nes tai  pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji pasaulyje (pirmoji JAV Konstitucija 1787 m. rugsėjo 17 d.). Paminėtina, kad trečioji rašytinė Prancūzijos Konstitucija pasaulio  šviesą išvydo po keleto mėnesių – 1791 m. rugpjūtį.

 

Viskas šioje žemėje turi atsiradimo priežastis. Pranešėjas užsiminė, kad susitikimą su visuomene paskatino tai, kad viena iš svarbiausių  mūsų valstybės institucijų yra vertinama labai prastai, jam neteko dirbti jokioje įstaigoje ar organizacijoje, kurios vertinimas būtų toks žemas. Antra vertus, žmonės ne ką žino apie Seimo darbą tiesiogiai iš jos atstovų, ypač karantino sąlygomis.

Rusija tapo viena įtakingiausių valstybių Europoje ir su Prūsija pradėjo daryti įtaką Abiejų Tautų Respublikai.

Kalbant apie Ketverių metų Didžiojo seimo darbą ir priimtus dokumentus, juo mokslininkai, kaip tyrimo, analizės objektu pradėjo domėtis ne taip seniai, kai tuo tarpu Lenkija turi labai didelį įdirbį šioje srityje. Kaip sakė prof. V. Rakutis, apskritai mūsų visuomenė istorijos atžvilgiu turi daug įgriuvų. Kiekvienas Lenkijos moksleivis žino istoriją, kai apie mus  to negalima pasakyti. O kalbant apie Gegužės 3-iosios Konstituciją, mes kažkaip buvome atsitolinę nuo šio dokumento, jo analizės, vertinimo, nors LDK buvo šios Konstitucijos subjektas ir prisidėjo prie jos kūrimo, be jos nebūtų priimta. Pranešėjas dar priminė, kad Lenkija, turinti 5 savo lėktuvus, du iš jų yra pavadinusi ano amžiaus žmonių vardais. Pas pas mus, profesoriaus nuomone, tai būtų neįmanoma.

 

Kalbant apie vykstančius reiškinius, visuomenės pokyčius, visada svarbu žinoti priežastis ir aplinkybes. Tad pranešėjas skyrė daug dėmesio šios Konstitucijos sukūrimo priežastims atskleisti.

 

Abiejų Tautų Respublikos visuomenė buvo išvarginta, nualinta Šiaurės karo. Didysis lūžis įvyko po Poltavos mūšio (1709 m.), kuris buvo didžiausias Šiaurės kare. Nors baigiamajame kare Abiejų Tautų Respublika nedalyvavo, tačiau netrukus pajuto to mūšio pasekmes. Rusija tapo viena įtakingiausių valstybių Europoje ir su Prūsija pradėjo daryti įtaką Abiejų Tautų Respublikai.

 

Pirmiausiai į sostą 1710 sugrįžo saksų dinastijos atstovas Augustas III.  Rusija, neretai remiama Prūsijos dvaro, sugebėjo užkirsti kelią bet kokioms pastangoms stiprinti ATR kariuomenę, rinkti naujus mokesčius ar ieškoti sąjungininkių tarp Europos šalių. Palaipsniui Abiejų Tautų Respublika nyko visose gyvenimo  srityse.

ATR karaliumi, Rusijos imperatorės Jekaterinos spaudimu, buvo išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Ji, artimai pažinodama minimą asmenį, tikėjosi galėsianti  dar labiau stiprinti įtaką ATR. Tačiau tapęs karaliumi Poniatovskis dažnai elgėsi priešingai, negu norėjo Maskva.

1763 m., mirus Augustui III, A.K.Čartoriskis ir jo vadovaujama grupuotė „Familija“ nusprendė į šalies sostą nebeleisti užsieniečių. Tačiau Rusija ir Prūsija susitarė bendrais veiksmais neleisti keisti vidaus santvarkos. Rusija nuolat kišosi į ATR vidaus reikalus, todėl ir 1764 m. karaliaus rinkimai vyko šalyje stovint Rusijos kariuomenei. ATR karaliumi, Rusijos imperatorės Jekaterinos spaudimu, buvo išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Ji, artimai pažinodama minimą asmenį, tikėjosi galėsianti  dar labiau stiprinti įtaką ATR. Tačiau tapęs karaliumi Poniatovskis dažnai elgėsi priešingai, negu norėjo Maskva. Stanislovas Augustas, prieš tapdamas karaliumi, keliavo po Europą, mokėjo daug kalbų, buvo veikiamas  Švietimo (dabar sakoma Apšvietos) epochos idėjų. Jis buvo reformų iniciatorius, bet galvojo, kad tai galima padaryti Rusijai padedant. Dėl to daug kas nepasitikėjo valdovu ir dėl to, kad juo jis tapo rusų kariuomenės pagalba.

 

Dar prieš minimo Seimo susirinkimą 1764 m. buvo įgyvendintos valstybės iždo ir karinė reforma. Tai Rusijai ir Prūsijai nepatiko. Todėl Rusija įsteigė Priežiūros tarybą. 1768 m. sudaroma  Baro konfederacija –  ATR bajorų sąjunga, kuri siekė kovoti prieš Rusijos įtaką, prieš karalių Poniatovskį, prieš Čartoriskių „Familiją“ ir pradėtas reformas. Karalius, bijodamas netekti sosto ir įkalbėtas  Rusijos pasiuntinio N. Repino, paskelbė karą konfederatams. Ketverius metus vykęs pilietinis karas buvo pralaimėtas. Rusų kariuomenė nugalėjo konfederatus ir susilpnino valstybę. Baro konfederacijos pralaimėjimas  buvo viena iš priežasčių  pirmajam ATR pasidalijimui. Konfederacija buvo panaikinta 1772 m. po valstybės padalijimo. Tuo metu ATR neteko apie trečdalį savo teritorijos ir apie 35 proc. gyventojų.

 

Valstybė nyko kaip subjektas. Karaliaus valdžia buvo silpna, labai daug galios turėję bajorai žiūrėjo pirmiausiai savo interesų ir mažai rūpinosi valstybės ateitimi. Šalies kariuomenė buvo maža ir silpna, o miestiečiai ir valstiečiai neturėjo beveik jokių teisių. Seimų veiklą nuolat paralyžiuodavo liberum veto teisė, kurios pagalba kiekvienas Seimo narys galėjo blokuoti Seimo darbą. Kaimynams tokia situacija buvo paranki.

1788 m. spalio 6 d. tradiciškai savo darbą pradėjo Abiejų Tautų Respublikos Seimas, dar vadinamas Ketverių metų seimu. Jis siekė reformuoti ant pražūties slenksčio atsidūrusią Respubliką ir taip sukurti stiprią, klestinčią valstybę.

Tai buvo konfederacinis seimas, bet ne naujovė.. Konfederacinio seimo darbo metu galiojo sutarimas, kad nutarimai priimami balsų dauguma, seimo darbas negalėjo būti nutraukiamas, jame negaliojo liberum veto teisė.  Seimo pradėtos reformos palietė visą valstybės teritoriją. Tačiau to meto politinė tauta: karalius, Respublikos magnatai ir bajorija – konkrečius valstybės raidos kelius matė skirtingai.

1789 m. lapkričio mėn. Seimas nutarė Lenkijoje ir Lietuvoje įsteigti 72 civilines-karines tvarkos komisijas, kurios tapo pirmosiomis vietos valdžios institucijomis, turėjusiomis atlikti naujas, laikmetį atitinkančias administravimo funkcijas. Tai buvo dar vienas reikšmingas Seimo reformų rezultatas. Tuo pačiu metu vietos valdžios stiprinimo sprendimai buvo priimti po vadinamosios 1789 m. gruodžio 2 d. „Juodosios procesijos“ – 269 lmiestų atstovų eisenos ir karaliui Stanislovui Augustui įteikto prašymo dėl miestiečių pilietinių teisių.

Lygia greta tuo metu Rusija  ne kartą kariavo su Turkija, kur  sąjungininkai keisdavosi. 1787–92 m. karas kilo dėl Turkijos noro susigrąžinti Krymą, kuris 1783 buvo prijungtas prie Rusijos. Kitas karas vyko Baltijos jūros regione 1788 m. birželio 27 d. – 1790 m. rugpjūčio 14 d. Kariavo Švedijos karalystė su Rusijos imperija. Nors ATR karinė ir politinė valdžia buvo nusilpusi ir nebeturėjo tarptautinės įtakos, Seimas ir reformų iniciatorius Stanislovas Augustas, įvertindamas susidariusią situaciją, matė vieną iš išeičių – valstybės sustiprinimo kelią – keisti valstybės valdymo strūktūras įvairiose srityse. Seimas nusprendė padidinti Respublikos kariuomenę iki 100 tūkstančių karių, o  1788 m. lapkričio 3 d. posėdyje buvo priimtas sprendimas likviduoti Nuolatinės tarybos Karo departamentą, o vietoj jo įsteigta Abiejų Tautų Karo komisija.

Artimiausias Seimo posėdis turėjo vykti gegužės 5 d., tačiau Seimo sesija buvo sušaukta gegužės 3-iąją, antradienį, tam, kad Konstitucijos priešininkai ir opozicijos atstovai negalėtų dalyvauti posėdyje.

Tolesnis žingsnis  – panaikinti 1775 m. Jekaterinos II iniciatyva įsteigtą Nuolatinę tarybą, kuri to meto visuomenės akyse buvo Rusijos įtakos simbolis. Panaikinti tą tarybą nebuvo lengva, nes Seimo posėdžiuose tokiam sprendimui priešinosi dalis bajorijos ir įtakingi magnatai, susiję su Nuolatine taryba. Tik 1789 m. sausio 19 d. Nuolatinė taryba buvo panaikinta. Tų pačių metų pavasarį buvo išvesta Rusijos kariuomenė. 1789 m. rudenį aiškėjo valstybės reformų kryptis ir galutinai susiformavo „patriotų“ partija, kuri ėmėsi valstybės reformos įgyvendinimo iniciatyvos. 1789 m. gruodžio mėn. Seimo posėdyje buvo pristatytos Taisyklės valdymo formai pataisyti, kurias rengė Ignotas Potockis, o 1790 m. rugpjūčio mėn. – 658 straipsnių naujas valstybės sąrangos – Valdymo įstatymo, projektas.

1790 m. rudenį baigėsi Seimo kadencija, tad  Įstatymu buvo nuspręsta nepaleisti esantį Seimą, o papildyti naujai rinktais nariais ir po lapkričio mėn. įvykusių rinkimų Seimas tęsė darbą dvigubos sudėties. Tarp išrinktų Seimo narių buvo daug naujokų. Šis papildymas buvo svarbus kokybiškai  –  Seime padaugėjo karaliaus šalininkų ir reformų rėmėjų, kurie sudarė apie 2/3 visų parlamentarų.

 

Politinių jėgų pokyčiai Seime „patriotus“, pirmiausiai Ignotą Potockį, skatino artimiau bendradarbiauti su karaliumi. 1790–1791 m. sandūroje prasidėjo galutinio Konstitucijos projekto rengimo darbai, vykę slaptoje grupėje, į kurią įėjo karalius Stanislovas Augustas, Ignotas Potockis, Hugas Kolontajus bei karaliaus sekretorius Scipionas Piattolis (Scipione Piattoli). Tuo pačiu laiku Seime taip pat vyko dviejų svarbių įstatymų rengimo ir priėmimo darbai. Šie įstatymai turėjo tapti sudedamąja Konstitucijos teksto dalimi, taigi jų priėmimas klojo naujos Konstitucijos paskelbimo pamatus. 1791 m. balandžio 18 d. buvo priimtas įstatymas „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėje“ (Miestų įstatymas). Pirmasis iš jų – Seimelių įstatymas – priimtas 1791 m. kovo 24 d. 

 

1791 m. balandžio pabaigoje buvo parengtas Konstitucijos arba Valdymo įstatymo projektas. Kaip rodo ir pats dokumento pavadinimas, didžiausias dėmesys sutelktas į valstybės ir jos valdžios sandaros reformą – konstitucinės monarchijos sukūrimą.

 

Vykdomąją valdžią sudarė karalius ir Įstatymų sargyba. Pripažįstama, kad Konstitucija sustiprino monarcho galias, buvo panaikinta karaliaus rinkimų teisė, sostas tapo paveldimas. Konstitucija numatė sosto paveldėjimo tęstinumą, Respublikos vykdomosios valdžios įstaigų organizavimą. Įstatymų sargyba kartu su karaliumi buvo įteisinta kaip aukščiausia įstatymų vykdomoji valdžia.

 

Karalius Stanislovas Augustas planavo dokumentą kuo greičiau pateikti Seimui, nes 1791 m. balandžio 24 d. šv. Velykų proga daugelis Konstitucijai priešiškai nusiteikusių Seimo narių buvo išvykę iš Varšuvos. Artimiausias Seimo posėdis turėjo vykti gegužės 5 d., tačiau Seimo sesija buvo sušaukta gegužės 3-iąją, antradienį, tam, kad Konstitucijos priešininkai ir opozicijos atstovai negalėtų dalyvauti posėdyje.

 

Prieš Seimo posėdį į Varšuvos gatves išėjo apie 20 tūkstančių varšuviečių, palaikydami karaliaus ir Seimo planus paskelbti Konstituciją. Miestiečių atstovai gausiai dalyvavo ir Seimo posėdyje Karalių rūmų Senatorių salėje. Po beveik septynias valandas trukusių karštų debatų 110 Seimo narių pritarė Konstitucijai, 72 buvo prieš.

Šio įstatymo dėka buvo pripažinta, kad tai dviejų tautų sąjunga, kad LDK nėra viena iš  Lekijos Karalystės provincijų, kad Lenkija ir LDK turės po lygiai narių centrinėse valdymo institucijose ir išliks kai kurių institucijų skirtumai. Iš jų paminėtina: viešosios Lietuvos pajamos, skirtos iždui, turi likti LDK, teismo bylos, susijusios su Iždo komisija, bus nagrinėjamos  LDK teisme ir kt.

Konstitucijos skelbimas ir Konstitucijoje nustatyta sosto paveldėjimo tvarka daug kam kėlė teisinių ir iš tradicijos kylančių prieštaravimų. Konstitucijai palankias nuotaikas posėdyje labai sustiprino patriotinė Livonijos atstovo Mykolo Zabielos kalba – kreipimasis į parlamentarus ir karalių: „Aš tą projektą palaikau, ir palaiko bet kuris, gera Tėvynei linkintis. Tad susivienykime jau visi ir jį priimkime. Tavęs tik, Šviesiausiasis Pone, prašome, kad pirma priesaiką duotum, kad jo laikysies, o mes visi tuo pavyzdžiu seksime“.

 

Konstitucijos skelbimui gegužės 3 d. bei jos straipsniams prieštaravo Vilniaus pasiuntinys Tadas Korsakas ir Ašmenos pasiuntinys Ignotas Chominskis. Pastarasis joje matė kylantį despotizmo pavojų  ir priekaištavo dėl Konstitucijos tvirtinimo pažeidimų. Tadas Korsakas taip pat prieštaravo dėl pažeidimų, daromų posėdyje ir ragino Konstitucijos dokumentą svarstyti konstitucinėje komisijoje bei duoti 3 dienas laiko susipažinti su pačiu dokumentu. LDK atstovams svarbi buvo Lietuvos konfederacijos maršalo Kazimiero Nestoro Sapiegos pozicija. Jis ragino pritarti Konstitucijos priėmimui. Nors LDK atstovų netenkino unitarinės valstybės modelis, bet daugelis suvokdami, jog tai yra būtinybė – stiprinti valstybę ir tokiu būdu apsisaugoti nuo Rusijos – pritarė Konstitucijai.

 

Tačiau Gegužės 3-iosios Konstitucija nesibaigė Abiejų Tautų Respublikos Valdymo Įstatymu.

 

Kaip jau buvo minėta, LDK atstovai matė jiems nepalankiai besiklostančią situaciją  dėl LDK niveliacijos. Ypač paaštrėjo situacija, kai buvo prieita  prie  komisijų sudarymo, kaip Konstitucijos nuostatų įgyvendinimo. Dokumente buvo įtvirtintos 4 komisijos: Karo, Edukacinė, Policijos ir Iždo. Dvi  pirmosios jau veikė (bendra Karo komisija buvo patvirtinta 1788 m., o edukacinė veikė nuo 1733 m.). Didžiausi prieštaravimai iškilo svarstant Policijos ir Iždo komisijų įstatymų projektus.

 

Seimas buvo grįžęs po sesijų pertraukos, kuri truko nuo 1791 m. birželio 28 d. iki rugsėjo 15 d. Tų pačių metų spalio mėnesį buvo pateiktas  Iždo komisijos įstatymo projektas, kuriuo buvo siekiama sujungti abi iždo komisijas. Šiuo klausimu, remdamasis Lietuvos Statutu, griežtai  pasisakė Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Sapiega. Šio įstatymo  antrojo svarstymo metu LDK atstovai buvo vieningi. Jie reikalavo atskirų Iždo komisijų. K. Sapiega  sakė: „Tautų privilegijos nėra jų atstovų ar net visos dabartinės kartos nuosavybė. Mes jas gavę iš protėvių, ir jas tokias privalome perduoti savo palikuonims“.

 

Svarstymas buvo atidėtas, vėliau lenkų pateiktas kompromisinis variantas buvo atmestas. 1791 spalio 20-ąją K. Sapiega pateikė  Abiejų Tautų tarpusavio įžado įstatymo projektą, kurį parengė LDK vaivados Pranciškus Chominskis ir Juozapas Niesiolowskis. Lenkų pusėje šis projektas  sukėlė nepasitenkinimą. Tačiau karalius Stanislovas Augustas, įvertindamas situaciją, Seimo posėdžio metu kreipėsi į deputatus, ragindamas priimti nutarimą. Įstatymas buvo priimtas vienbalsiai ir   spalio 22 d. jis buvo įtrauktas į teismo knygas. Šio įstatymo dėka buvo pripažinta, kad tai dviejų tautų sąjunga, kad LDK nėra viena iš  Lekijos Karalystės provincijų, kad Lenkija ir LDK turės po lygiai narių centrinėse valdymo institucijose ir išliks kai kurių institucijų skirtumai. Iš jų paminėtina: viešosios Lietuvos pajamos, skirtos iždui, turi likti LDK, teismo bylos, susijusios su Iždo komisija, bus nagrinėjamos  LDK teisme ir kt.

 

Trumpas priimtų dokumentų apibendrinimas:

 

1791 m. Konstitucija susidėjo iš trijų atskirai priimtų dokumentų, nė vienas iš jų nebuvo vadinamas konstitucija: balandžio 18 d.priimtas „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“ (Miestų įstatymas); gegužės 3 d. buvo priimtas Valdymo įstatymas ir spalio 20 dieną – „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“.

 

Konstitucija buvo šių aktų visuma. Ir, kaip teigia mokslininkai, sprendžiant iš pačios Konstitucijos, buvo dar du konstituciniai aktai – pacta conventa („suderintos sutartys“)  –  bajorijos susitarimas su valdovu dėl valdymo sąlygų. Ir kovo 24 d. Seimelių įstatymas. Aukščiausiasis buvo „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“, prilygintas Liublino unijos aktui ir prieš tai buvusių unijų aktams. Jo keitimas nenumatytas, jis turėjo galioti amžinai, o kitos konstitucinės nuostatos galėjo būti keičiamos kas 25-erius metus. Didžiojo ketverių metų Seimo priimti įstatymai turėjo tokią pat teisinę galią, kokią turėjo Statutas.

 

Atskirų Konstitucijos straipsnių analizė ir, kaip galėjo paveikti realų to meto Abiejų Tautų  valstybės politinį, ekonominį, luominį  visuomenės pasikeitimą – atskira kalba. Paminėtina, kad baudžiava nebuvo panaikinta, o asmens laisvė pažadėta tik iš valstybės pabėgusiems ir dabar sutikusiems grįžti valstiečiams. Tik turtingiesiems miestiečiams buvo suteikta galimybė palankesnėmis sąlygomis įsigyti bajorystę, bet ja galėjo pasinaudoti labai ribotas miestiečių skaičius. Iš politinės tautos buvo pašalinti žemės nuosavybės neturintys bajorai.

 

Prof. V.Rakučio žodžiais, Konstitucija Abiejų Tautų valstybėje buvo pakiliai sutikta. Ir tas Ketverių metų Seimo laikotarpis buvo labai pakilus ir šviesus. Tikėtasi ir viltasi valstybės išsaugojimu. Ir ruoštasi iškilmingai minėti pirmosios Konstitucijos metines. Bet Rusija baigė karą su osmanų imperija ir tos viltys žlugo. Tačiau Didysis ketverių metų Seimas ir jo priimti dokumentai yra svarbūs ne tik kaip paminklinis teisės akmuo, bet vertas  nuodugnesnio, gilesnio supratimo, nes daugelis istorinių įvykių tarp dviejų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos – išplaukia ir iš šio dokumento.  Ir prisimintina, kad esame viena seniausių tautų, turinčių Seimą. Mes turime Seimus nuo XV a.

Taigi ir šiandien LR Seimas yra mūsų valstybės politinis pagrindas. Todėl tiek LR Seimo nariai, tiek visuomenė turi tai suprasti. Ir iš anų laikų asmenybių mes turime mokytis, pasakoti apie jas ir rašyti knygas apie LDK patriotus.

Sofija Daubaraitė