S. Daubaraitės nuotr.

Sofija Daubaraitė, Vilnius, www.voruta.lt

Baigėsi 2021 birželis, kuris, sėdint ant sofutės ar krėsle, politine prasme buvo įdomus. Pastarosios dienos buvo susijusios su 1941 m. Birželio sukilimu Lietuvoje. Visuomenė ją minėjo savarankiškai, nes dabartinė valdžia pasislėpė po krūmais, o gal išsilakstė į užsienius, o gal dar kai kurie nutūpė užsienio ambasadose. Kodėl? Todėl, kad jiems neaišku, kas įvyko prieš 80 metų Lietuvoje. Jie nežino Rainių, kai žmonėms, įvardintiems politiniais kaliniais, buvo nulupta oda, sutrupintos kaukolės, ištaškytos smegenys, išbadytos akys… Nežino, kas vyko Pravieniškėse, Panevėžyje ir daugelyje kitų vietų. Bet jie žino, kas vyko Kauno “Lietūkyje” ir jiems to pakanka, nes taip mano čia reziduojantys ambasadoriai ir kažkokios slaptos, neįvardijamos organizacijos. Pradedama kalbėti Ezopo kalba, kuri buvo taip mėgstama sovietmečiu. Betgi dabar gyvename klestinčios demokratijos laikotarpiu, slaptumo lyg ir nebereikėtų.

Paroda Rainių kankiniams…

Birželio sukilimo 80-metį minėjo visuomenė. Visuomeninės organizacijos surengė  konferenciją Vilniaus Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, buvo padėtos gėlės ir vainikai tose Vilniaus vietose, kur vyko sukilėlių susirėmimai  su besitraukiančia sovietų armija. Birželio 22-ąją susirinkusieji prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti pagerbė Birželio aukų atminimą. Renginys buvo pradėtas Kauno radiofono įrašu, kuriame  girdime Deklaraciją apie atkuriamą Lietuvą, nuskambėjo  K. Petrausko atliekama daina ,,Saulelė raudona”. Ši simbolinė daina buvo sukilimo pradžios ženklas visoje Lietuvoje.

Kalba Petras Plumpa

Anų dienų faktais, šių dienų įžvalgomis ir vertinimais pasidalijo LR Seimo narys  V. Rakutis, P. Plumpa, D. Petkus, prof. Radžvilas ir kt. Susirinkusieji plojimais pasitiko diplomato, pulkininko, sukilimo iniciatoriaus K. Škirpos atminimo lentą su jo atvaizdu, kuri, tikimasi bus pritvirtinta prie okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Vilniuje.

Birželio 23 d. sukilimo minėjimą ir pagerbimą organizavo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvos baikerių kongreso ir kitų visuomeninių patriotinių organizacijų atstovai. Nepriklausomybės aikštėje, dalyvaujant Lietuvos kariuomenės garbės kuopai, buvo pakeltos vėliavos, žygiavo šauliai, padėję gėles sukilimo vietose, atvyko  baikeriai.

Kalbėdamas  prof. V. Landsbergis priminė, kad ir per palyginti trumpą pirmąjį sovietų okupacinį laikotarpį  dalis tautiečių, patikėję ar dėl  kitų priežasčių, buvo pradėję tarnauti Stalino saulei. Ir per tą trumpą laikotarpį, iki prasidedant karui, Lietuvai ir jos žmonėms buvo padaryta neišmatuojama žala. Birželio sukilimas – tai ne simbolinis ženklas. Tai tūkstančiai išgelbėtų kalinių nuo evakuacijos pagal pirmą kategoriją, o tai reiškė žmonių sunaikinimą. Raudonieji ir bėgdami tempėsi su savimi Lietuvos žmones, krovė į vagonus, šaudė ir naikino pakelėse. O sukilėlių tikslas buvo skaidrus ir aiškus – Laisva Lietuva. Profesorius paminėjo, kad tie  kurie šiandien blokavo informaciją  apie šį renginį, turėtų aplankyti Rainius, Juodupę ir kt. vietoves, gal tada jiems atsivertų akys.

Pasibaigus minėjimui, išgirdau pokalbį. Negalėjęs dalyvauti minėjime, klausia dalyvavusiojo: ar buvo Seimo narių? Dalyvavęs sako, buvo.

 – Kiek?

-Visi.

 -Negali būti.

-Visi 5.

Vieninteliai Seimo nariai, dalyvavę renginyje…

Birželis “pamalonino” mus ir kitais įvykiais. Matėm, kaip  save menininku vadinantis Dainius Liškevičius išmuzotą savo veidą ir rankas  šluostosi į Trispalvę. Taip jis norėjęs išreikšti savo poziciją. Tęsdami jo lakią vaizduotę  ir interpretacijas, žiūrovai ir interpretuoja: jie mato kad jis valosi  š… nuo  savęs, o ne kaip pats teigia, šokoladą. Kaip bebūtų, bet dabar  tuo jo šokolado nusivalymą valstybine vėliava  domisi prokuratūra.

Bet dar įdomesnis reiškinys, kad tuzinas kūrybinių organizacijų nedelsiant sukurpė laišką, kurį pasirašė, kaip pas mus įprasta, daug “garbingų žmonių”. Jų nuomone, tokiu būdu  varžoma  kūrybinė laisvė ir nevalia prokuratūrai menininko klausinėti, tuo labiau nevalia  galvoti apie galimą teisinę atsakomybę. Ir tą reikalą privalu tuoj pat baigti. Nesinori ir priminti, kad didžioji dalis tų menininkų nuolat su ištiesta ranka beldžiasi į valdžios duris prašydami pinigėlių. Mat negali kurti. O šiaip, jie yra laisvi. Jų džiaugsmui, Vilniaus apygardos prokuratūra trečiadienį nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl  galimo valstybės simbolio išniekinimo. Priežastis- senatis.

Neįmanoma nutylėti ir Seimo užsienio reikalų komiteto Ž. Pavilionio nuotykių su Rusijos humoristais provokatoriais. Paviešinus  įrašą, kur buvęs diplomatas giriasi savo politinėmis galiomis ir įtaka, sako, jog mano premjerė Šimonytė ir G. Lansbergis galvoją taip pat, kaip jis, kad jų šaika dabar turi daugumą Seime, kad jis turįs gerus ryšius  su JAV kongresmenais ir galįs duoti tel. numerius ir  jie galėsią su jais susisiekti. O mūsų prezidentas esąs nulis. Ir taip kalba buvęs diplomatas, dabartinis valstybės atstovas. Bet kuris save gerbiantis žmogus nepasakys kaimyno ar draugo tel. numerio nepažįstamam žmogui, neatsiklausęs to asmens. O štai Pavilionis neturi jokių skrupulų. Ir  dėl savimeilės, savęs sureikšminimo įklimpęs į bėdą jis to nesuvokia. Jis aiškina, koks jis reikšmingas, todėl provokatoriai ir pasirinko jį, didžiuojasi, kad jis apsaugojo nuo provokacijų kitus, netgi tarptautiniu mastu jis padaręs gerą darbą.  Gal jis nežinojo, kad dabartinis Rusijos kalinys A. Navalnas, prisistatęs dideliu viršininku, iš savo nuodytojų ištraukė prisipažinimą.

Pavilionis kitiems teikia knygas apie trolinimus, bet pats iš jų nieko nesimoko. Tiek jo kalbą su apsimetėliais iš Rusijos, tiek vėlesnes, verčiant kaltę apsimetėliams kalbintojams, galėtų analizuoti psichologai, tai būtų labai vertingas asmenybės analizės pavyzdys, ir tai būtų  gera mokomoji medžiaga įvairių specialybių studentams.

Nepaisant visų jo krečiamų šunybių, valdančioji dauguma uždraudė savo frakcijų nariams (tokiu būdu suvaržydami Seimo nario nepriklausomumą, kuris įtvirtintas Konstitucijoje) dalyvauti balsavime  dėl jo nušalinimo iš  Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pareigų. Kaip sakoma, šaika apgynė savo šaikos narį. Tik kaip tokia persona bendraus su  kitų šalių atitinkamais pareigūnais, kokio gali  tikėtis pasitikėjimo? Tokios ylos nepaslėpsi maiše, todėl reikia manyti, kad šis sprendimas laikinas.

Lygia greta tai TS-KD partijos šūvis sau į koją. Ne iš gero gyvenimo per trumpą laiką vadovaujantys asmenys jau antrą kartą laiškais  kreipiasi į savo partijos narius aiškindami “susidariusią situaciją”. Vargu ar daug  kas betiki tomis “susidarančiomis situacijomis”. Lengviau tai priims prisitaikėliai, tikėdamiesi vadovybės malonių. Gal dėl to stumiamas ir įstatymo pakeitimas dėl jaunesnio Seimo nario amžiaus cenzo… Jei priimtų tokį pakeitimą, tie jaunuoliai vargu ar taptų laimėtojais vienmandatinėje apygardų rinkiminėje kovoje, bet sąrašų pagalba tokių naujokų galėtume išvysti ne vieną. Žinoma, tokio amžiaus žmonėms nelabai patikėtume valdyti dideles įmones, vadovauti kariuomenei, bet valdyti valstybę – kodėl gi ne. Juk atsakomybės mūsų šalyje, kaip rodo praktika – jokios.

Taigi, čia buvo paminėta tik keletas birželio gyvenimo nuotrupų, jų buvo kur kas daugiau. Bet ir tos paminėtos nėra pasibaigusios.

O ar buvo kas nors, kuo galėjome pasidžiaugti birželyje? Žinoma, švietė saulė, plaukė dangumi debesys, buvo ilgiausios dienos. O dabar jos jau trumpės. Galėjome ir galime džiaugtis tuo, kas  nuo mūsų, žmonių, nepriklauso.