Kaip paprastas mažamokslis ūkininkas Juozas Mikaila statė vandens jėgaines, atstatė Grikapėdžio ir pastatė Jiezno malūnus

Dr. Vincas Mikaila, Vilnius

Beveik penkerius metus užsitęsęs Didysis karas labai nualino Lietuvos žemės ūkį ir pramonę. Veik iš nieko reikėjo skubiai įtvirtinti nepriklausomą valstybę, atgaivinti žemės naudmenas, gerinti gyvulininkystę, atkurti vietinę perdirbimo pramonę. Didžioji įrengimų dalis išvežta į Rusiją, kita vokiečių panaudota karo reikalams. Galima tvirtinti, kad valstybė kėlėsi ir kūrėsi iš nieko – karo pelenų, ir nepalyginamai daug sunkiai nei dabar. Nepaisant to, sumanesni žmonės, neturėdami nei didesnio išsilavinimo, nei kapitalo, nebijodami sunkumų kibo į darbą ir atkakliais resursais nemažai padarydavo.

Nedidukė, bet srauni ir vandeninga Verknė išteka iš nemažo ir labai vaizdingo Vilkokšnio ežero (Trakų r.). kiek pavingiavusi per pelkėtas pievas, Verknė giliu savo slėniu įsirėžia į Dzūkų aukštumą ir atiteka į Aukštadvario ežeryną. Išsilaisvinusi ir gerokai pasipildžiusi vandenimis, Verknė giliu senslėniu vėl kerta Dzūkų aukštumos vakarinį itin gražų kraštovaizdį, pasiekia Stakliškių limnoglacialinę lygumą ir kiek žemiau Birštono įsilieja į Nemuno patvanką. Ją maitina ne tik ežerai, intakai, bet ir gausios versmės, trykštančios iš slėnio šlaitų. Pavyzdžiui, vien tik Aukštadvario šaltiniai maitina net keletą kaskadinio tipo tvenkinių, kuriuose nuo šio amžiaus pradžios sėkmingai auginami upėtakiai. Vanduo, pratekėjęs visus tvenkinius, srūva, tarsi „verkia“, ir atgaivina upelį, labai pagyvina vietovę. Galimas daiktas nuo daugelio požeminio vandens iškrovų – „verksmo“ imta vadinti Verkne, kuri net ir per žiemos šalčius ne visur užšąla.

Nuo seno Verknės sraunūs vandenys suko net penkių malūnų girnas. Bet šių dienų nė vienas nesulaukė: arba visai sunykę arba liko tik griuvėsiai. Nepaisant to, beveik keturiasdešimt metų kaip Verknės vandenys sėkmingai varo Aukštadvario (300 kW) ir Jundeliškių (260 kW, Prienų r.) hidroelektrines, gaminančias pigią ir ekologiškai švarią elektros energiją. Panašių, o gal ir galingesnių elektrinių galima ir daugiau pastatyti ne tik ant Verknės, bet ir kitų Lietuvos upių ir upelių.

Šių eilučių autorius nori skaitytojams priminti kaip po Pirmojo pasaulinio karo Verknės malūnai taip pat buvo gerokai apgriauti, ūkininkai rankinėmis girnomis malė grūdus, valgė rupią duoną. Iniciatyvesni ir sumanesni vietos žmonės iš atsikuriančios Lietuvos valstybės paramos nelaukė, savo pastangomis atgaivino kad ir vandens malūnus. Vienas iš jų buvo vyriausias iš septynių Jurgio Mikailos sūnų Juozas, kilęs iš Pakrovų k. ir augęs prie Verknės. Tėvams leidžiant jaunesnius vaikus į mokslą, vyriausiam Juozukui ne ką teko paragauti mokslo, tik baigti Jiezno pradinę mokyklą, nors vaikas pasižymėjo neeiliniais gabumais. Dirbdamas tėvų pusės valako ūkyje ir nematydamas didelės perspektyvos, 26 metų išėjo užkuriom ir tapo savarankišku ūkininkaičiu. Turėdamas komercinių gabumų pamažu sukaupė šiokį tokį kapitalą, kurį buvo galima investuoti į didesnį ūkį ir neveikiantį malūną. 1919 m. iš Jiezno dvarininkų Kvintaičių nupirko Grikapėdį, t.y. seną vandens ratu kadaise sukamą malūną ir 22 ha ūkį su nugyventais pastatais. Viską reikėjo skubiai remontuoti: užtvanka pavasario potvynių išardyta, tiltai sugriuvę. Pirmiausia reikėjo pažaboti Verknės vandenį naudingam darbui. Įsigijęs medienos, giminių ir talkininkų padedamas sutvarkė užtvanką, tiltus, aptvarkė patį malūną, ir vargais negalais gremėzdiškas medinis ratas braškėdamas pajudėjo, ne tik gretimų, bet ir tolimesnių apylinkių žmonės jau turėjo kur susimalti grūdus, nebereikėjo sukti girnų. Vis dėlto nepajėgė visų ūkininkų aptarnauti, reikėjo malūną tobulinti, tuo labiau kad apie pusė vandens buvo nepanaudota. Taigi sukaupęs lėšų Rygoje įsigijo apie 50 a/g vandens turbiną, pagerino malūno našumą ir malimo kokybę. Ir vis vien dosnios Verknės vandens perteklius buvo pajėgus sukti gal net galingesnę turbiną.

Už sukauptas lėšas pastatė gelžbetoninę užtvanką, įrengė antrą galingesnę turbiną ir elektros generatorių, nutiesė apie 2,5 km elektros liniją. Elektros energijos pakako ne tik Jiezno miesteliui apšviesti, bet ir naujiems (valcų ir razavo) malimo įrenginiams varyti. Viskas buvo daroma be didesnių ar mažesnių valstybės dotacijų, taupiai, racionaliai, pačiam šeimininkui vadovaujant. Grikapėdžio malūnui ir jėgainei vadovavo pats ir vienas sąžiningas darbininkas Karolis, o Jiezno malūnui – vyresnysis sūnus Pranas su darbininku Jonu. Abiems malūnams darbo netrūko, nes malė pigiau nei dyzelinis Markovičiaus malūnas, o ir miltai neperkaitinti norimo rupumo sumalami. Smulkaus (valcuoto) malimo kvietimas miltais aprūpino aplinkinių miestelių ir Alytaus prekybos tinklą, apyvarta spartėjo ir investuotos lėšos greitai atsipirko, davė nemažą pelną sau ir valstybei.

Siekdamas palengvinti linų augintojų darbą, tuo pačiu metu Grikapėdyje pastatė pirminio linų šiaudelių apdorojimo įmonę, vadinamą „jauja“. Joje linai buvo mechanizuotai ne tik išminami, bet ir išbrukami. Tačiau laikams keičiantis jauja savo vaidmens nesuspėjo atlikti. Jau per pirmąją bolševikų okupaciją įrengimai su elektros varikliais buvo išgrobstyti, liko tik didelis raudonų plytų pastatas, sulaukęs mūsų dienų, paverstas buvusio kolūkio tvartu. Malūnai 1940 m. irgi buvo nacionalizuoti, šeimininkai nušalinti. Vietoj dviejų, prireikė 4-5 darbuotojų vienam malūnui, o kur dar apskaitos tarnautojai, direktorius. Dėl neišmanymo ir aplaidumo įrenginiai gedo, malimas pablogėjo, neišvengta sukčiavimo ir girtavimo bei kitų blogybių.

Vokiečių okupacijos metu savininkams malūnai buvo grąžinti. Nedelsiant reikėjo atsikratyti nesąžiningų darbuotojų, malūnus suremontuoti ir paruošti normaliam darbui. Bet neilgam, 1944 m. per antrąją bolševikų okupaciją malūnai nusavinami, o po metų, kas nesuspėjo išvykti, buvo ištremti į „plačiąją tėvynę“. Likusiems teko klastoti pavardes ir pasklisti po atokesnes vietas ar šiaip taip sulaukti kiek ramesnių Chruščiovo laikų.

Dar kurį laiką malūnai pamažu nyko, neremontuojamos užtvankos sugriuvo, sraunioji Verknė prasigraužė  tiesesnę vagą. Pradėtas statyti gyvenamasis namas buvo išvežtas į Jiezną, kiti ūkiniai pastatai sugriauti, jų vietose išsikerojo varnalėšos ir dilgėlynai. Iš kadaise gražiai tvarkomo ir našaus ūkio teliko senas sodas ir didelis raudonų plytų pastatas, ženklinantis Grikapėdį. Tai buvo ne tik giminės, bet ir kitų mėgstama susibūrimo vieta, kur galėjai pasiklausyti radijo, paskaityti laikraščių, pabūti vaizdingos gamtos prieglobstyje.

Ir ankščiau, ir prasigyvenęs Juozas Mikaila (1884-1978) išliko kuklus ir paprastas mažakalbis žmogus. Ne tik artimų, bet ir jį pažinojusių žmonių labai gerbiamas už sumanumą, sąžiningumą ir darbštumą. Tikslinė veikla, nuosaiki mityba, abstinencija ir nerūkimas siejosi su jo ilgaamžiškumu. Mirė beveik 95 metų. Glausdamasis pas vaikus be darbo nesėdėjo skaitė, sekė krašto politinę-ekonominę plėtrą. Ant anuometinės valdžios per daug nepyko, sakydavo, jog prie bolševikų ir prastai dirbant galima pragyventi. Mat jo gyvenimo baigtis dar nesisiejo su TS stagnacija.

Kad ir gerokai pakitus dabarčiai, vis dar pasigendama verslo žmonių, gebančių daugiau savomis išgalėmis siekti tikslo, mažiau tiesti rankas į valstybės negilią kišenę ir dejuoti nepakankama atgimstančios Lietuvos pagalba.

„Voruta“ Nr. 15 (393) 1999 m. balandžio 17 d., 6 p.