„Saulės mūšis“. Dailininkas Pranas Daugintis. 2007 metai. Drobė, aliejus.

Habil.dr.Edvardas GUDAVIČIUS, www.voruta.lt

Jau seniai įpratome sakyti Saulės mūšis, tačiau istoriografų jau pakankamai padaryta, kad vietovardžio vieta būtų patikimai lokalizuota. „Soule“ ar „Saulė“ – tai, neabejotinai yra Šiauliai. Ir todėl, manau, jau dabar galime drąsiai sakyti – Šiaulių mūšis.

Šiaulių mūšis yra labai problematiškas, kadangi jį smulkiai aprašo vienintelis šaltinis – tai Livonijos eiliuotoji kronika. Visa bėda, kad tas šaltinis buvo daug naudojamas vėlesniais amžiais, vėlesnių kronikininkų – turiu galvoje ne moksle, o kronikas rašant. Šitos kronikos, perpasakodamos Livonijos eiliuotąją kroniką, gerokai iškraipo pačią pasakojimo mintį. Mat suprasti Livonijos eiliuotosios kronikos pasakojimą nėra taip paprasta, kadangi kiti šaltiniai tik užsimena apie patį įvykį ir nieko daugiau nepasakoja. Mes nežinome, kokia buvo Lietuvos politinė padėtis, negalime pasakyti, ar Mindaugas jau buvo Lietuvą suvienijęs, ar dar ne. Po kelerių metų, nėra abejonės, buvo suvienijęs, bet galėjo tai padaryti prieš kelerius metus. Jokių tikslesnių duomenų neturime, ir tik iš netiesioginių duomenų galime galvoti ir orientuotis apie 1240 metus.
Visa ta politinė situacija, gerai neišaiškinta, labai apsunkina patį mūšio supratimą. Tai mokslininkams apsunkina tyrinėjimus. O kokia padėtis buvo kronikininkų, kurie perrašinėjo Livonijos eiliuotąją kroniką. Apie tai negalime spėlioti, visiškai neįsivaizduojami to meto politinės padėties ir politinių įvykių.

Perrašinėdami Eiliuotąją kroniką, kitą kartą nesuprantame, ką reiškia tos sąvokos, tie patys lietuviai, kurie galėjo reikšti labai daug ir labai skirtingus dalykus ano meto sąlygomis, nežinome, kas tiems lietuviams vadovavo, iš kokių žemių buvo tie lietuviai, nes apie tai nieko nemini pati Livonijos eiliuotoji kronika. Netgi pats Soulės vietovardis paminėtas visiškai atsitiktinai ir ilgą laiką istoriografijoje reikėjo padirbėti, kol galų gale tvirtai įrodyta, kad tai yra Šiauliai. Galima suvokti, kaip vėlesniems kronikininkams, aprašant šitą gana išsamų mokslininkų požiūriu pasakojimą, vietovardis jiems buvo painus ir neaiškus ir kaip jie jį iškraipė. Bet būtent šitą vėlesnių kronikininkų iškraipyta tradicija užgulė dar pirmuosius mokslinius ar pusiau mokslinius istorikų darbus.

Ir štai susiformavo ištisa, pasakyčiau, Saulės mūšio, ar, kaip dabar galim tikrai pasakyti, Šiaulių mūšio vizija, kuri visiškai nieko bendra neturėjo su moksliniu Livonijos eiliuotosios kronikos teksto vertinimu. Šitas mokslinis ar pseudomokslinis monstras yra prislėgęs Saulės mūšio istoriografiją iki šiol. Ir netgi tokie autoritetingi mokslininkai, kaip vokiečių istorikas Fridrikas Beninghofenas, kuris labai daug padarė ir kuris, galima sakyti, padarė didžiulius atradimus, tyrinėjant Saulės mūšį, kai kada ir jie dar jaučia tos pseudokronikinės tradicijos inerciją. Dar nemažai reikės dirbti, kad būtų galima iš Livonijos eiliuotosios kronikos „išpešti“ tokių dalykų, kuriuos, jeigu taip galima išsireikšti, ji nuo mūsų slepia. Kalbant apie Šiaulių mūšį, visa tai reikia turėti galvoje.

Vadinasi, mes susiduriam su tokiomis problemomis: į kokias lietuvių žemes žygiavo kalavijuočiai; kokia buvo Lietuvos politinė padėtis ir kokia buvo pati politinė situacija Livonijoje, nes Šiaulių mūšis vyko toli gražu nesutariant patiems vokiečių vadovams. Ir todėl, kalbant apie Šiaulių mūšį, reikėtų kiek aptarti ir politinę Livonijos situaciją.
Mes paprastai įsivaizduojame stovyklą vieningas ir vokiečių, Lietuvos stovyklas. Dažniausiai įvykiai ir klostosi būtent šia linkme. Tačiau toli gražu ne kiekvienas mūšis, ne kiekvienas įvykis atitiko tą bendrą liniją. Žinoma, negalima kalbėti, kad vokiečiai kovojo vieni prieš kitus ar nepalaikė vieni kitų ir panašiai. Šiuo atveju vokiečių vokiečių kariuomenė buvo vieninga, bet žygio motyvai buvo visiškai ne vienodai suvokiami ir ne visi į tą mūšį ėjo noriai. Vertindami Livonijos politinę padėtį ketvirtajame dešimtmetyje, pastebėsime labai didelius prieštaravimus. Mat popiežiai siekė, kad Pabaltijyje būtų sukurta tiesiogiai jų valdoma valda ir jų legatai pagal popiežių nurodymus turėjo būti panašūs į vietininkus, kurie tiesiogiai turėtų valdyti šitas valdas. Betgi ir kalavijuočių ordinas, ir Rygos vyskupas, ir 1230 metais pradėjęs prūsus nukariauti Vokiečių ordinas, nors ir vykdė popiežių nurodymus, buvo linkę šitas žemes užkariauti ne popiežiams, o sau. Popiežius buvo aukščiausias, nominalus senjoras, bet pagal leno teisę senjoro ir vasalo santykis – tai buvo sutartis su daugeliu niuansų. Lenas galėjo būti su didele vasalo persvara. Ir jeigu popiežius suprato pirmąjį variantą – tai visi vokiečių tai visi vokiečių kolonistai suprato būtent antrąjį variantą. Ir popiežiaus legatai puikiai suvokė šiuos prieštaravimus, jie siekė įdiegti tai, ko norėjo popiežiai. Ir puikiai suprato, kaip sunku tai padaryti. Vadinasi, legatams norom ne norom teko skaitytis su tuo, kad, pavyzdžiui, ir Rygos vyskupo valdos, ir Kalavijuočių ordino valdos yra būtent jau jų realios valdos. Ir toliau, plečiant šiuos užkariavimus, norėta patenkinti būtent popiežiaus politinę koncepciją, todėl reikėjo galvoti, kaip ją patenkinti, kaip neleisti susidaryti vietinių vokiečių valdovų valdoms, o sukurti tokią politinę struktūrą, kuri būtų pavaldi tiesiogiai popiežiui – žinoma, per šitą legatą. Kitaip tariant, pats legatas turėjo tiesiogiai ją valdyti. O tai nebuvo lengva, kadangi reikėjo remtis tais pačiais vokiečių užkariautojais, kurie buvo linkę kurti savo politines struktūras. Vadinasi, reikėjo galvoti, kokiomis struktūromis pasiremti. Ir legatas puikiai suprato, kad geriausiai pasiremti kryžininkais, tai yra vokiečių riteriais, kurie ateina iš Vokietijos gilumos, bet kurie nespėjo čia įsikurti. Būtent sukurti politinę koncepciją, kad popiežius dalintų per legatą lenus jiems. Legatas čia kurtų popiežiaus valdą ir tokią politinę struktūrą, kurią valdytų legatas. Ta būtų ta pati vokiečių kolonijinė struktūra, bet būtent legato valdoma, o ne valdytų vyskupo ar ordino. Vadinasi, legatas šiuo atveju siekia supriešinti kryžininkus – tuos, kurie turėjo interesų pasilikti Livonijoje, su jau susikūrusiomis vokiečių politinėmis struktūromis.
Žinoma, reikia turėti galvoje, kad kryžininkų interesai nebuvo tokie vienareikšmiški. Daugelis kryžmininkų tebuvo tiktai įžadų atlikėjai, kurie norėjo atlikti įžadus ir grįžti atgal. Vėlgi reikėjo ieškoti tokių kryžininkų, kurie buvo linkę pasilikti. Bet netgi ir šitaip ieškant, iškildavo prieštaravimų ir smulkiuose dalykuose, o būtent organizuojant atskirus žygius. Ir čia legatai siekė pasinaudoti kryžininkų prieštaravimais, jau tokiais smulkiais taktiniais prieštaravimais su Kalavijuočių ordinu ar Rygos vyskupu.

Šiaulių operacijos, kuri atvedė į Šiaulių mūšį, atveju didžiausias prieštaravimas iškilo dėl žygio krypties. Mat legatas Vilhelmas Modenietis siekė, kad būtų žygiuojama į tas žemes, kur dar nebuvo įžengę nei kalavijuočiai, nei Rygos vyskupo riteriai. Jis norėjo, kad būtų siaubiamos ar nukariaujamos tos žemės, kurias galima tiesiogiai pajungti Popiežiui. Negalima pamiršti, kad neseniai, tik prieš keletą metų, buvo užkariautas Šiaurės Kuršas, didesnioji Kuršo dalis. Ir, tarp kitko, vadinamas taikusis Kuršas buvo pajungtas Popiežiui, o ne Rygos vyskupui ar Ordinui. Tiesa, kada legatui reikėjo vykdyti savo valdžią, jis negalėjo niekuo kitu pasiremti, o turėjo prašyti Ordino ar Rygos vyskupo pagalbos. Pati sutartis su kuršiais, kuria jie kapituliavo, numatė Popiežiaus valdžią. Matyt, tą užkariaujamą plotą buvo numatyta plėsti ir aišku, kad tuo plėtimu buvo suinteresuotas legatas, bet visiškai nebuvo suinteresuoti nei kalavijuočiai, nei Rygos vyskupas. Jie buvo suinteresuoti eiti aukštyn palei Dauguvą, plėsdami savo užkariavimus. Kaip tik ketvirtame dešimtmetyje, žinome iš 1239 metų akto, buvo užkariauta Ersika, rusų Latgalių kunigaikštija, kurios kunigaikščiai buvo lietuvių sąjungininkai (kunigaikščiai buvo rusai, o vietiniai gyventojai buvo latgaliai). Šita kryptimi aukštyn palei Dauguvą ėjo kalavijuočiai, kadangi čia jie didino savo valdas. O ėjimas į vakarus nuo Dauguvos ir būtent gilyn į Žemaitiją jų visiškai nedomino, kadangi čia jie turėjo traukti kaštonus iš ugnies savo rankomis visiškai ne sau. Todėl galima suprasti, kad tas kryžiaus žygis, kurį popiežius Grigalius IX paskelbė 1236 metų vasario 19 dieną, visiškai nedomino kalavijuočių ordino. Bet kryžininkai atvyko ir į žygį reikėjo žygiuoti.

Livonijos eiliuotoji kronika aprašo, kaip kilo ginčai tarp kryžininkų ir tarp kalavijuočių magistro Folkvino. Kryžmininkai reikalavo, kad būtų žygiuojama greičiau. –inoma, kronikininkas palaiko kalavijuočius, kadangi Livonijos ordino riteriai laikė save kalavijuočių ordino įpėdiniais. Ir todėl kronikininkas vaizduoja kryžininkus ir jų vadus, o būtent tai buvo grafai Hazeldorfas ir Danenbergas, kaip savotiškus pasipūtelius ir rėksnius, kurie labai daug rėkia, kad jie nori kariauti. O kalavijuočių magistras Folkvinas juos įspėja, kad tai bus sunkus žygis ir kad žygiuojančių laukia ne pyragai. Galų gale netekę kantrybės Folkvinas jiems pasako: jeigu jūs taip norit žygiuoti, aš jus nuvesiu į tą vietą, bet iš ten reikės prasimušti, ir jūs būsite sotūs šituo karu, mes šituo dalyku jumis pasirūpinsime. Štai šita Folkvino ironija labai gerai parodo, kad kalavijuočiai neskubėjo į žygį, o kryžininkai skubėjo. Reikia suprasti kryžininkus – juk dauguma, ir pačioje kronikoje sakoma – turtingi ir neturtingi, bet dauguma buvo neturtingi, ir jiems reikėjo pragyventi savo išteklius ir kiekviena tokia diena buvo išteklių menkėjimas. Vadinasi, jiems labiau rūpėjo greičiau atlikti tuos įžadus ir greičiau grįžti namo. Mes žinome Šiaulių mūšio datą – tai buvo rugsėjo 22 – oji. Tai įvyko jau rudenį, o kryžininkai atvyko pavasarį ar vasaros pradžioje. Matome, kiek užtempė kalavijuočiai ir iki kokio neparankaus laiko, nes ruduo – pats nepalankiausias laikas, kada keliai buvo neišbrendami, o ypač raitijai, nes kraštas buvo pelkėtas. Apie tai aiškiai kalba Livonijos eiliuotoji kronika. Į tokias sąlygas kalavijuočių delsimas įstūmė visą žygį ir visus žygio dalyvius. Kyla klausimas, kur žygiuota? Žinome vieną vietovę – Šiaulius. Užsiminta tik tarp kitko apie tai. Tas dar nieko nepaaiškina paties žygio tikslo ir jo krypties. Mat Livonijos eiliuotoji kronika sako, nuterioję lietuvių kraštą, kalavijuočiai atgal pasuko į Šiaulius. Kaip suprasti tą atgal? Jį galima suprasti įvairiai. Vadinasi, tas pasakymas yra alternatyvus. Tiesa, jau ne vienas istorikas yra atkreipęs dėmesį į rusų Hipatijaus metraščio vieną vietą. Gal čia labiausiai paminėtas lenkų istorikas Stanislavas Zajančkovskis. Vėliau, jau apie 1249-1250 metus, veikiausiai 1249, kada vyko Lietuvoje vidaus karas ir kada Žemaičių kunigaikštis Vykintas kovojo prieš Mindaugą, Vykintą palaikė Haličio kunigaikštis Danielius. Danielius tarpininkavo tarp Vykinto ir Livonijos ordino, kad ordinas padėtų Vykintui. Mat Danielius buvo geruose santykiuose su Livonijos ordinu. O Livonjos ordinas, netgi būdamas Mindaugo priešu, netgi tokiomis sąlygomis nenorėjo padėti Vykintui. O motyvas toks: Vykintas buvo kaltas dėl daugelio ordino brolių žuvimo. Nuo Šiaulių mūšio iki šitų įvykių ypatingai didelių susidūrimų tarp lietuvių ir Livonijos ordino nebuvo. Netgi tie susidūrimai, kurie buvo, buvo sėkmingi būtent Livonijos ordinui. Jeigu ir buvo pralaimėjimų, tai jie buvo nedideli. Vadinasi, tas daugelio brolių žuvimas galėjo būti užuomina į kažkokią didelę katastrofą. O kitokios katastrofos, be Šiaulių mūšio, mes nežinome.

Reikia sutikti su tais istorikais, kurie čia mato užuominą į Šiaulių mūšį. Iš to galima daryti išvadą, kad lietuvių jėgoms vadovavo Vykintas. Tiesa, Vykintas – Žemaičių kunigaikštis, o visas Livonijos eiliuotosios kronikos aprašymas ir kiti paminėjimai kalba tik apie lietuvius arba Lietuvą. Vadinasi, daug kas gali daryti iš to išvadą, kad tai buvo ne žemaičiai, bent jau jeigu žemaičiai ir buvo, tai buvo jungtinė lietuvių kariuomenė. Bet reikia turėti galvoje, kad žemaičiai irgi yra lietuviai ir ta pati Livonijos eiliuotoji kronika ne vieną kartą pasako „tie lietuviai, kurie vadinasi žemaičiai“. Tiesa kitose vietose, bet tai neturi reikšmės. Ir todėl galima suprasti, kad Livonijos eiliuotoji kronika gali, o taip ir yra, jeigu paskaitysime kitas jos vietas, vieną kartą tuos pačius žmones pavadinti lietuviais, o kitą – žemaičiais. Ir todėl, žinodami, kad toks kaltinimas buvo metamas Livonijos ordino brolių Vykintui, mes dabar jau esami tikri, kad žemaičiai čia dalyvavo.

Dabar pasižiūrėsime, ką kalba tas pats aprašymas. Žygis gerokai nuvargino kalavijuočius, kada jie pasiekė savo tikslą. Taip rašoma kronikoje. Bet jeigu imsime atstumą nuo Šiaulių iki Livonijos ordino valdų ribos, tai mes galime priskaičiuoti kokius 75 kilometrus. Toks atstumas iš tikrųjų turėtų stebinti, nes per tokį atstumą kariuomenė taip nuvargino. Vadinasi, žygiuota kažkur toliau negu Šiauliai, reikėtų surasti, kad jie nužygiavo giliau už Šiaulių.

Kuria kryptimi jie nužygiavo? Kadangi Vykintas vadovavo toms jėgoms, kurios kovėsi prieš kalavijuočius, matyt jie ir užkliudė Vykinto valdas – kitaip ar galėtų Vykintas atsirasti tame mūšyje? Lieka galvoti, kad tai buvo Vykinto valdos. Be to, kalavijuočiai, kaip sakoma kronikoje, pasukę atgal į Šiaulius, priėjo upę. Jiems pastojo kelią lietuviai. Vadinasi, kažkokios jėgos jų laukė. Bet tai nebuvo pagrindinės lietuvių jėgos, kadangi per naktį atskubėjo pagrindinės jėgos, kaip rašo kronika. Ir kitos dienos rytą – rugsėjo 22 – įvyko tas mūšis.

Vykintą žinome kaip galingą Žemaičių kunigaikštį. Vidaus kare Vykintas buvo vienas iš pagrindinių Mindaugo priešų, todėl žinoma, Vykintas buvo, ko gero ir pagrindinis vadas, todėl tas jėgas, kurios pastojo kelią pasukus kalavijuočiams Šiaulių link (gal jie nuėjo ir už Šiaulių, šito mes nežinome), reikia laikyti Šiaulių žemės jėgomis. O Šiaulių žemės kunigaikščiai – tai Bulionai, t. y. Vismantas, Gedvilas ir Sprudeikis.

Matyt tas pagrindines jėgas ir vedė Vykintas. Iš toponimikos galime spėti, kur buvo Vykinto valdos. Jų būta kažkur apie Lietuvą. Be to Hipatijaus metraštis nurodo netgi Vykinto pilį – Tviremet. Betgi Tviremet labai panašiai skamba kaip Tvertekaimen, o Tvertekaimen – vadinama Tverų apylinkės, arba patys Tverai kryžiuočių karo kelių aprašymuose XIV a. pabaigoje. Vadinasi, tai yra Tverų pilis. Dabar prie Tverų nerandame jokio piliakalnio, tačiau reikia turėti galvoje, kad XVI a. šaltiniai rodo nedidelį Tverų valsčiuką ir netgi kryžiuočių karo kelių aprašymai taip pat užsimena „Tvertikenland“, – vadinasi Tverų žemę, valsčiuką. Galėjo ta pilis būti nebūtinai arti šių dienų Tverų, kažkur Tverų apylinkėse, bet ne prie Tverų… ir vadintis Tverais. Vadinasi Tverai, Laukuva – šita mes žinome Vykinto žemes. Ir kadangi Vykintas atsiranda tiktai skubėdamas kalavijuočiams iš užnugario, galime daryti išvadas, kad kalavijuočiai užklupo netikėtai Vykinto žemes, o Livonijos eiliuotoji kronika būtent tą ir sako, kad jie siaubė šitas žemes netrukdomi ir jie grįžo atgal. Jiems pastojo kelią šiauliečiai, Vykintas, surinkęs savo jėgas, juos vijosi. Nepatogią mūšio vietą vokiečiams nulėmė ginčai tarp pačių vokiečių, kadangi kalavijuočiai ėjo labai nenoriai į šitą mūšį, tai darnaus vadovavimo nebuvo. Kada priėjo tą upę ir pamatė pastojusius kelią lietuvius ar žemaičius, tai kylo ginčai tarp Folkvino ir tarp kryžininkų vadovų – svarbiausi jų buvo Hazeldorvas ir Darenbergas. Folkvinas ragino, kad reikia žūt būt greičiau prasimušti. Matyt jis jautė, kad čia gali susirinkti didesnės lietuvių jėgos. Šiaip ar taip jis buvo labai patyręs karvedys. O tuo tarpu Dalenbergas ir Hazeldorfas delsė, jie tikėjosi, kad galima bus ką nors sugalvoti. Buvo antroji dienos pusė ir vakarėjant turbūt nesiryžo keltis per tą upę ar upelį, o vieta buvo pelkėta ir jie laukė kitos dienos, galvodami, kad mažiau rizikuos keldamiesi per tą upę. Bet Folkvinas tai suprato geriau, suprato, kad jie dar daugiau rizikuoja, kadangi gali užgriūti naujos lietuvių. Kaip rašo kronika, per naktį tos jėgos atvyko. Ir kada susijungė visos žemaičių jėgos, jos sekančią dieną iš ryto ir užgriuvo vokiečius.

Livonijos eiliuotoji kronika aprašo, kad kalavijuočiai kovėsi labai narsiai, o kryžininkai kaip bailiai visai beveik nesigynė arba žiūrėjo kaip pabėgti. Kažkuriam jų skaičiui pavyko pabėgti. Bėgo per Žemgalą, bet žemgaliai juos mušė ir nedaug jų pasiekė Rygą. Tarp kitko Saksų kronika nurodo, kad jų žuvo apie porą tūkstančių. Turbūt tas skaičius gerokai padidintas, kadangi tai būtų labai didelė kariuomenė, jeigu ji turėtų patirti tokius nuostolius. Kalavijuočiai priešinosi iki galo ir jų žuvo su magistru kartu, 48 kiti šaltiniai nurodo 50. Tai nedidelis skirtumas, bet apie pusę šimto kalavijuočių žuvo. Tai buvo pagrindinės jų jėgos. Tarp kitko ordinas buvo nedidelis ir praktiškai tai buvo visiška ordino katastrofa, ir todėl jį reikėjo atkurti iš naujo, atgaivinti kaip vokiečių ordino filialą, kas 1237 metais ir buvo padaryta.

Vadinasi Šiaulių mūšis – tai buvo didžiulis vokiečių pralaimėjimas, jis sustabdė jų puolimus į kairę nuo Dauguvos porai dešimtmečių, ir jis kartu parodė ką gali žemaičių žemių konfederacija, kokia tai galinga jėga. Kad vieni žemaičiai laimėjo šį mūšį, galime spręsti štai iš ko – jie buvo užklupti netikėtai, kaip rašo Livonijos eiliuotoji kronika. Ir kadangi kalavijuočiai spėjo pasitraukti dar nesusirinkus Vykinto kariuomenei, tas uždelsimas neleido jiems išslysti, galima suvokti, kad kalavijuočiai labai ilgai neužtruko, jie greitai pasitraukė. Tai galėjo būti gal savaitės rėmuose šitie įvykiai vyko. Jeigu Mindaugas ir buvo suvienijęs Lietuvą, nepamirškime, kad žemaičiai buvo autonomiški šitoje valstybėje, tai rodo vėlesni įvykiai, tai viena, o antra šitie įvykiai taip greitai klostėsi, tai net jeigu ir būtų nusiųsti pasiuntiniai pas Mindaugą, tai jam skubiai surinkti savo kariuomenę ir dar atžygiuoti čia prie Šiaulių, paprasčiausiai nebuvo laiko. Vadinasi tai buvo vienų žemaičių laimėjimas, jų pergalė.

„Voruta“ Nr. 11 (14) 1990 m. rugsėjis; Nr. 12 (15) 1990 m. spalis; Nr. 13 (16) 1990 m. spalis