Pagrindinis puslapis Sena Voruta Seminarijos sugrįžimas į Telšius

Seminarijos sugrįžimas į Telšius

Mokytojų seminarija, 1941 m. vėl sugrįžusi į Telšius, glaudėsi Vyskupo M. Valančiaus gimnazijos patalpose. Šeimininkams jie nekėlė didelių rūpesčių: pirmaisiais mokslo metais mokėsi tik dvidešimt seminaristų. Bet po metų persikėlė į Respublikos ir Muziejaus gatvių sankirtoje buvusį taip vadinamos liaudies kaimo pradžios mokyklos namą.

Pedagogai nuo pirmųjų mokslo metų dienų auklėtiniams priminė, kad reikia rimtai mokytis, laikytis nustatytos tvarkos. Viename iš pirmųjų pedagogų tarybos posėdyje patvirtintos seminaristų darbo, tvarkos ir elgesio taisyklės. Juose daug dėmesio skirta mokymui ir pačių auklėtinių mokymosi klausimams. Vienas taisyklių punktas įpareigoja mokytojus stengtis mokinius išmokyti klasėje, kad jiems namuose beliktų tik pakartoti, kas buvo aiškinta pamokose. Kartu kurso vadovams siūlo patarti, kaip auklėtiniai turi tvarkyti popamokinį laiką, kokios dienotvarkės turėtų laikytis. Taip pat kursų vadovams pataria, nesugebantiems savarankiškai likviduoti atsilikimą, pasivyti moksle kurso draugus, organizuoti tarpusavio pagalbą, geriau besimokantiems būti savo draugų visuomeniniais korepetitoriais. Toks dėmesys mokymo klausimais neatsitiktinis. Seminarija negalėjo pasigirti auklėtinių pažangumu: apie 20 proc. mokėsi nepatenkinamai. Taip lietuvių, vokiečių kalbos, matematikos mokėsi vos ne pusė kurso.
Seminarijos vidaus tvarkos taisyklėse ypač akcentuotas pamokų lankymas. Kad jis būtų nepriekaištingas, siūloma imtis gana griežtų, net kraštutinių priemonių. Štai, jei mokinys į klasę neatėjo tris dienas iš eilės ir apie tai niekam nepranešė, kodėl jo nėra pamokose, jis laikomas išstojęs iš mokyklos. Už kiekvieną be priežasties praleistą pamoką mokinys turi sulaukti kurso vadovo, o kartais ir seminarijos direktoriaus skirtos nuobaudos. Taisyklėse numatyti konkretūs būdai, kaip iš seminarijos gyvenimo šalinti auklėtinių nedrausmingumą, kaip laikytis higieninių reikalavimų. Seminarijos tvarka leido savo mokiniams iki devintos vakaro vaikščioti po miestą. Poilsio vakarai buvo rengiami tik sekmadieniais ir tik tokiu atveju, jei rengėjų smulkų vakaro scenarijų patvirtina mokyklos vadovas. Kartą per savaitę siūloma seminaristams organizuoti kino lankymą.
Sugrįžusiai į Telšius mokytojų seminarijai ir gimnazijai vadovavo tas pats direktorius, pavaduotojas. Abiejose mokyklose dirbo ir tie patys mokytojai, ypač tų dalykų, kurių pamokinis krūvis seminarijoje buvo nedidelis. Seminarijai gavus savas patalpas, padėtis ryškiai pasikeitė: vadovai ir dauguma mokytojų buvo savi. Bet ir toliau dirbo vienas kitas gimnazijos mokytojas. Pasistengsiu daugelį, ir ypač ryškesnius, bent trumpai pristatyti.
Įkurtuvių rūpesčiai atiteko Vaclovui Rubaževičiui.
Žlibinų bažnyčios rašytoje gimimo metrikoje sakoma, kad Vaclovas Rubaževičius gimė 1898 m. rugsėjo 28 d. Smilgių kaimo bajorų Petro Rubaževičiaus ir Barboros Hanusevičaitės Rubaževičienės šeimoje. Mokslo šaknį krimsti, ko gero, pradėjo Žlibinų arba Kontančių pradinėje. Iš keturiasdešimt antraisiais rašytos biografijos tiksliai žinome, kad, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis mokėsi Telšių aukštesniojoje pradžios mokykloje, o jau 1918 m. įstojo į Telšių gimnazijos ketvirtą klasę. Būdamas gimnazistu, 1920 m. taip pat mokėsi Mato Untulio įsteigtuose kursuose, kurie rengė pradinės mokyklos matematikos, lietuvių kalbos mokytojus kandidatus. Po metų vaikinas jau mokytojavo vakariniuose kursuose suaugusiems prie Telšių pradžios mokyklos. „Apie tą patį laiką Telšių žydų vidurinės mokyklos „Javnė“ buvau pakviestas mokyti lietuvių kalbos. Čia dirbau apie metus“, – rašė V. Rubaževičiaus biografijoje (1; 6).
Anksti išryškėjęs V. Rubaževičiaus polinkis mokytojo darbui nedingo, priešingai buvo plėtojamas ir, 1922 m. įstojus į universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, dirbo Kauno pradinėje mokykloje, dėstė lietuvių kalbą suaugusiųjų bei mokytojų vasaros kursuose. Kurį laiką buvo ir Kauno apygardos teismo valstybės gynėjo padėjėjas-sekretorius (2; 7). Baigęs studijų šeštą semestrą, išvyksta į Šiaulius, dirba miesto valstybinėje berniukų gimnazijoje praktikanto teisėmis. Po trejų metų jam leista Šiauliuose įsteigtuose stoties tarnautojams lietuvių kalbos kursuose eiti vedėjo pareigas, dirbti laisvai samdomu Šiaulių mergaičių gimnazijoje (1; 8).
Jaunasis pedagogas neapleido ir studijų universitete, Švietimo ministerijos Egzaminų komisijoje laikė mokytojo cenzo egzaminus. Ir 1928 m. spalio mėn. išduotas dokumentas, kad išlaikyti visi reikalingi egzaminai vidurinės mokyklos mokytojo cenzui gauti. Kartu pripažinta teisė dėstyti lietuvių kalbą, istoriją, visuomenės mokslą, geografiją, gamtos mokslus, fiziką, matematiką, dailyraštį. Stebėtinas Vaclovo Rubaževičiaus universalumas, gilios daugelio dalykų žinios! 1936 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, išlaikęs visus būtinus egzaminus ir sėkmingai apgynęs diplominį darbą „Vieningo žmogaus idėja Lermontovo kūryboje“.
1940 m. rugpjūčio pradžioje Vaclovas Rubaževičius skiriamas Telšių vyskupo M. Valančiaus valstybinės gimnazijos direktoriumi. Nuo kitų metų rudens jis vadovauja ir Mokytojų seminarijai. Dvigubos pareigos teko, ko gero, todėl, kad tada seminarija buvo įsikūrusi gimnazijos patalpose. Seminarijai šis pedagogas vadovavo dvejus mokslo metus, iki keturiasdešimt trečiųjų metų.
Iš keturiasdešimt antraisiais pildytos anketos žinome, kad V. Rubaževičius Telšiuose, Plungės gatvėje pasistatė medinį gyvenamąjį namą, prie kurio buvo sklypas. Be to, broliui mirus, tėvai Smilgiuose jam paliko 12 ha žemės. Antrątiek paveldėjo žmona Rubežaičių kaime. Anketoje pabrėžė, kad jokioms partijoms nepriklausė ir nepriklauso. Kartu pastebėjo, kad viena sesuo ir jos duktė išvežtos į Sibirą, kitos sesers ūkio trobesius bolševikai sudegino. Ir pripažįsta, kad 1941 m. birželio sukilimo dienomis, Telšių komendanto majoro Svilos įsakymu, saugojo gimnazijos turtą.
Ko gero, šios aplinkybės, norint sumėtyti pėdas, tuoj po karo paskatino pedagogą išvažiuoti į Klaipėdą, kur iki pensijos dirbo K. Donelaičio vidurinėje mokykloje ir dėstė matematiką žemesnėse klasėse.
V. Rubaževičiaus darbas visur teigiamai vertintas. Susipažinusieji su jo kasdienos veikla sakė, kad tai geras, darbštus, nuoširdus mokytojas ir jaunimo auklėtojas. Turi gabumų pedagoginiam darbui ir nuolat tobulėjantis. Ne vienas toks atsiliepimas baigiamas teiginiu, kad tai „atviras, doras, žemaitiško būdo žmogus“. Be gimtosios moka vokiečių, lenkų, rusų kalbas.
Rugpjūčio 25 d. Mokytojų seminarijos pedagogų posėdžiui, kuriame aptarti keturiasdešimt trečiųjų mokslo metų uždaviniai, jau vadovavo Antanas Rinkūnas. Į Telšius jis atvyko iš Švenčionių, okupacinei vokiečių valdžiai čia uždarius mokytojų seminariją. Buvusi jo kolegė Sofija Bernotienė sakė, kad tai buvo inteligentiškiausias, labiausiai apsiskaitęs, demokratiškas mokyklos vadovas, su kuriais jai teko dirbti Telšių seminarijoje. Savo prigimtimi jis buvo nuostabus pedagogas, visi sprendimai, poelgiai buvo giliai pedagogiškai motyvuoti.
Antanas Rinkūnas gimė Tambovo gubernijos Sarupino miestelyje vaistininko Povilo Rinkūno ir mokytojos Elenos Banytės-Rinkūnienės šeimoje. Tėvas Maskvoje turėjo nedidelę vaistinę, kurioje vienas pats dirbo iki mirties, 1917 m. rugpjūčio. Likusi viena, motina su sūnumis Antanu ir Jonu išvyko į Lietuvą ir dirbo pradinės mokyklos mokytoja. Būdamas šešiolikos metų, Antanas neteko ir motinos. Berniuką pasiėmė globoti teta Zosė. Antanas mokėsi Joniškyje, baigė Ukmergės mokytojų kursus, Kauno S. Daukanto mokytojų seminariją. Baigęs ją, labai norėjo studijuoti, bet trūko lėšų, todėl mokytojavo Būdviečių pradinėje mokykloje. Išdirbęs metus mokykloje, kaip rašo autobiografijoje, 1929 m. sumanė stoti į universitetą, nemesdamas tarnybos, retkarčiais važinėdamas į paskaitas. Pradėjo, tačiau susidūrė su dideliais sunkumais. Todėl paliko Būdviečius ir atsidavė studijoms. Kaune vertėsi privačiomis pamokomis, dirbo „Saulės“ mergaičių mokytojų seminarijoje ir prie jos veikiančioje pavyzdinėje mokykloje. Dėstė metodikas, logiką, tvarkė mokyklinę praktiką ir kartu studijavo. 1936 m. buvo išlaikęs visus egzaminus, visiškai atsiskaitęs visais studijų klusimais ir Karo mokykloje aspirantu pradėjo atlikti karinę prievolę. Po metų ją baigė atsargos leitenanto laipsniu. Atlikdamas karo prievolę, parašo diplominį darbą, kurį sėkmingai apgynė ir 1937 m. gavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto diplomą, kuris jam suteikė lietuvių kalbos, literatūros ir pedagogikos specialybes. Klaipėdos krašto mokyklų draugija jį nukreipė į Tauragės mokytojų seminariją. Čia dirbo jaunesniuoju mokytoju, vėliau perkeltas į Šilutės gimnaziją. Per dvejus metus išlaikė reikalingus egzaminus vidurinės mokyklos mokytojo cenzui gauti.
Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, 1939 m. paskirtas Ukmergės mokytojų seminarijos vicedirektoriumi, dėstė lietuvių kalbą, literatūrą ir metodikas. 1941 m. perkeliamas direktoriauti į Švenčionių mokytojų seminariją.
Antanas Rinkūnas be lietuvių kalbos gerai moka rusų, lenkų, vokiečių kalbas. Visą laiką aktyviai dalyvavo pedagoginėje spaudoje, ypač daug pedagogikos, atskirų dalykų metodikos klausimais rašė žurnalui „Tautos mokykla“. Kolegų paragintas parašė katalikiškos krypties trečiam skyriui vadovėlius. Tai skaitiniai „Aukuras“, gamtos, krašto mokslo vadovėliai „Gimtieji laukai“, „Mūsų kraštas“. Buvo aktyvus Šaulių tautininkų, Lietuvos katalikų mokytojų, Lietuvos mokytojų sąjungų narys (3; 12).
Artėjantis frontas, o kartu ir antroji tarybinė okupacija privertė Antaną Rinkūną po vienerių mokslo metų palikti Telšius ir 1944 m. pasitraukti į Vokietiją. Apsigyveno Blomberge. Po karo jis vienas iš šio miesto lietuvių gimnazijos organizatorių ir mokytojas, 1947–1948 m. šios gimnazijos direktorius. Vestfalijos lietuviškų mokyklų inspektorius, Blombergo lietuvių stovyklos kultūros ir švietimo vadovas.
Nuo 1948 m. rudens Kanadoje, Toronte. Pradžia – aštuoneri metai fizinio darbo, pedagogikos studijos. Jos atvėrė kelią į profesinį pamėgtąjį darbą: dvidešimt metų buvo katalikiškos pradžios mokyklos mokytojas, vedėjo pavaduotojas. Jis vienas iš lietuvaičiams sekmadieninės mokyklos, aukštųjų lituanistų kursų lietuvių vaikams organizatorius ir ilgametis vadovas, mokytojas. Antano Rinkūno plunksnai priklauso išeivijos lietuvių mokykloms skirtas trijų dalių vadovėlis „Kregždutė“, sulaukęs ne vienos laidos, aukštesniesiems lituanistikos kursams skirti literatūros konspektai. Jis vienas iš savaitraščio „Tėviškės žiburiai“ steigėjų ir leidėjų. Šiam laikraščiui daug rašė mokyklos, švietimo, tautiškumo, išeivijos lietuvybės išlaikymo klausimais. Savo tautinį nusiteikimą, patarimus jaunimui išsakė „Testamentas mano dukrelei“, kuris išspausdintas rinkinyje „Mano pasaulėžiūra“.
Antanas Rinkūnas iki mirties buvo aktyvus visuomenininkas, įvairių draugijų vadovas, tarybos narys. Prieš gyvenimo saulėlydį jis savo visuomeninę veiklą baigė stambiu projektu: šalia Toronto, bendradarbiaudamas su Lietuvos kankinių parapija, įsteigė naują lietuvių veiklos ir kultūros centrą – Anapilio sodybą, kur parsikėlė „Tėviškės žiburiai“ redakcija ir leidykla, Kanados lietuvių muziejus-archyvas. Dabar čia vyksta Kanados lietuvių susibūrimai. Šalia – lietuvių šv. Jono kapinės.
Antanas Rinkūnas buvo vienas iš tų, kuris tautinio auklėjimo ir švietimo srityje paliko ryškų pavyzdį, įspaudęs gana gilius darbštumo bei pedagogikos talento pėdsakus. Po jo mirties šeima pedagoginės, bendruomeninio gyvenimo tematikos rašinius, paskaitas išleido rinkiniu „Negęstanti ugnis“ bei spausdino kitose mažesnės apimties knygose (4).
Vienerius metus kartu su Vaclovu Rubaževičiumi seminarijos inspektoriumi dirbo gimnazijos vicedirektorius Bronius Valiušaitis. Tai sudėtingo charakterio iškili asmenybė.
Bronius Valiušaitis gimė 1898 m. rugsėjo 21 d. Baisogalos valsčiaus Juodupių kaimo ūkininko šeimoje. Senelis buvo ištremtas į Sibirą už dalyvavimą 1863 m. sukilime. Dvylikametis pradėjo mokytis Panevėžio realinėje gimnazijoje, o ją baigė Novgorodo gubernijos Borovičiuose. 1917 m. vasarą praleido Baltijos jūros pakrantėse prie tiesiamo geležinkelio. Rudenį įstojo į Petrapilio artilerijos mokyklą. Ją baigti sutrukdė Spalio revoliucija. Visi kariūnai lakinai buvo areštuoti, o vėliau išskirstyti po Raudonosios armijos pulkelius. Iš čia Bronius Valiušaitis pabėgo ir su Voronežo lietuvių gimnazijos mokiniais grįžo į Lietuvą ir pradėjo mokytojauti Šeduvos gimnazijoje. Per vasaros atostogas tarnavo Lietuvos kariuomenės eiliniu, teko dalyvauti nepriklausomybės kovose su bolševikais. Po kariuomenės dirbo Zarasų apskrities socialinės apsaugos inspektoriumi ir progimnazijoje dėstė matematiką. Vėliau mokytojavo Kėdainiuose, buvo Kretingos progimnazijos direktorius. Studijavo Lietuvos, Rygos universitetuose, vadovavo „Šviesos“ spaustuvei. Septynerius metus praleido Rygos lietuvių gimnazijoje, buvo Latvijos lietuvių mokytojų draugijos kasininkas, Latvijos lietuvių sąjungos pirmasis sekretorius. Ir visiems paliko „gero mokytojo ir draugingo kolegos atmintį“ (5; 25).
1931 m., išlaikęs visus reikalingus egzaminus, įgijo matematikos ir fizikos mokytojo cenzą. Tų pačių metų rudenį pradėjo mokytojauti Telšių valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje (1;3). 1939 m. švietimo ministras Bronių Valiušaitį skiria Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnazijos mokytoju. Greitai, dabartine terminologija jis tampa direktoriaus pavaduotojas. Gimnazijos direktorius J. Jagaudas apie kolegą sakė, kad „kaip mokytojas ir klasės auklėtojas, gimnazijos inspektorius savo pareigą atlieka sąžiningai ir gerai. Nepaprastai reiklus, griežtas sau ir kitiems. Visais atžvilgiais tinka pedagoginiam darbui“ (1; 12).
Bronius Valiušaitis Telšių gimnazijoje praleido daugiau kaip dešimtmetį. Ir sulaukė kolegų, tikrintojų gero įvertinimo. Švietimo ministerijos Aukštojo mokslo departamento išduotame pažymėjime, kurį pasirašė Pr. Mašiotas, skaitome, kad „sąžiningai, darbščiai, sumaningai ir pasišventusiai ėjo Švietimo ministerijos jam pavestas pareigas pirmu, sunkiu Lietuvos valstybei atstatomuoju laikotarpiu“ (5; 15).
Direktoriaujant Antanui Rinkūnui inspektoriumi (pavaduotoju dirbo) Juozas Mačernis, kuris seminarijoje dirbo ir pirmaisiais jos gyvavimo metais.
1942 m. Telšių mokytojų seminarijoje pedagoginį darbą pradėjo šiandien bene žymiausias šalies didaktas habil. dr. prof. Leonas Jovaiša. Buvusi jo mokinė Romualda Dobranskienė prisimena, kad tai buvo reiklus, linksmas, visus gerbiantis, nepaprastai kūrybiškas mokytojas. Jai didelį įspūdį paliko Leono Jovaišos parašytos ir su mokiniais pastatytos dramos (6; 57). Seminarijoje Leonas Jovaiša dėstė lietuvių, vokiečių kalbas. Karo negandos neleido giliau čia įleisti savo šaknis ir nubloškė šį gabų pedagogą į Anykščių, Kelmės gimnazijas, Trakų, Klaipėdos mokytojų seminarijos. Kurį laiką dirbo Palangos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju ir kolegos iki šiol gražiai jį prisimena (7; 3). Klaipėdos mokytojų instituto studentams dėstė psichologiją, pedagogiką, jos istoriją. Buvo vienas iš mūsų šalies internatinių mokyklų kūrėjas. Uždarius mokytojų institutą, Leonas Jovaiša buvo pirmojo uostamiesčio, o kartu iš mūsų šalies mokyklos-internato direktorius. Dvidešimt metų jis dirbo Klaipėdoje pedagoginį darbą.
Leonas Jovaiša 1958 m. pakviečiamas dirbti steigiamo Mokyklų mokslinio tyrimo instituto moksliniu sekretoriumi ir, atsisveikinęs su Klaipėda, persikelia į Vilnių. Čia dirbdamas parašo mokslo daktaro disertaciją profesinio orientavimo aštuonmetėje mokykloje klausimu ir 1964 m. ją apgynė Rusijos pedagogikos mokslo akademijoje. Po septynerių metų jis apgynė pedagogikos mokslų habilituoto daktaro disertaciją.
Dirbdamas tyrimo institute, Leonas Jovaiša Vilniaus pedagoginiame institute dėstė psichologiją ir pedagogiką. 1970 m. pakviestas dėstytojauti Vilniaus universiteto Psichologijos katedroje. Čia dvidešimt penkerius metus dirbo vyr. dėstytojo, docento, profesoriaus pareigose. Vadovavo 40 aspirantų ir doktorantų disertacijoms, kurios buvo sėkmingai apgintos. Oponavo 45 daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas.
Per 55 pedagoginio darbo metus mokslininkas parašė 30 monografijų, 6 metodikos knygas, vadovėlius, sudarė 16 straipsnių rinkinių, paskelbė daugiau kaip 300 edukologinės tematikos straipsnių laikraščiuose, žurnaluose, mokslo darbų leidiniuose. Yra išleidęs dvi poezijos knygas. Jų autorius rašo ne tik klasikine eilėdara, bet kuria ir sonetus. Klaipėdiškė literatūros dėstytoja Aldona Žemaitienė teigia, kad „vieni eilėraščiai aiškūs savaime, čia lyrinis herojus kaltina, šaukia, moko, kviečia, kenčia ir myli. Kiti eilėraščiai tarsi uždaryti šifro raktu, reikia pačiam tą šifro raktą rasti. Betgi tokia poezija ir yra įdomi, ji įgauna svarumo, brandumo, savitumo, ji – nenupiginta“ (9; 121). Krenta į akis Leono Jovaišos eilėraščių kalbos glaustumas, prasmingumas.
Leonas Jovaiša gimė 1921 m. sausio 11 d. Lieplaukėje. 1941 m. baigė Telšių gimnaziją ir Berlyno universiteto aukštesniuosius vokiečių kalbos kursus. 1950 m. eksternu baigė Vilniaus universitetą, įgydamas psichologijos bei pedagogikos specialybes (8; 3-4).
Tik Seminarijai sugrįžus į Telšius, seminaristus gimtosios kalbos mokė talentingas miesto gimnazijos lituanistas Feliksas Kudirka. Jis gimė 1901 m. Vilkaviškio rajono Žvirblaičių kaime. Tėvai turėjo didžiulį ūkį – tai būdinga anuometiniam suvalkiečių kaimui. Mokėsi Žvirblaičiuose, Marijampolės gimnazijoje. Po studijų mokytojavo Telšių gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Vokiečių okupacijos metais vadovavo Raseinių gimnazijai.
Mokiniai prisimena, kad tai stambaus sudėjimo vyriškis. Nešiojo storų stiklų akinius. Pedagogas buvo tvirtas katalikas, puikus oratorius. Kalbėdavo jautriai. Dažniausiai stovėdamas prie klasės lango, susinėręs rankas, atmetęs priekin koją. Kai mokytojas pasakodavo klasėje vyravo mirtina tyla.
Mokinius nuolat mokė taisyklingos literatūrinės kalbos. Griebė visus be pasigailėjimo. Atsakinėjantį mokinį, jis vis pataisydavo, jeigu šis pasakydavo žodį ar sakinį ne taip, kaip reikėtų. Nagrinėjant kūrinį mokytojas F. Kudirka ypač vertindavo mokinio nuomonę, reikalaudavo lyginti su kitais kūriniais, kas versdavo mokinius giliau mąstyti.
Šiais principais pedagogas grindė ir vadovavimą jaunųjų literatų susibūrimui, kuriam priklausė vos ne visos Žemaitijos įvairių klasių mokiniai. Vykdavo literatūriniai vakarai, jauni literatai skaitydavo savo kūrinius, bendrai juos aptardavo, rašė teminius referatus.
Meilė Tėvynei buvo kupina Žemaitijoje žinomo ir gerbiamo Felikso Kudirkos širdis – tie, kuriuos jis mokė, irgi augo patriotai. Šis didis mokytojas buvo giliai išstudijavęs ir lietuvių, ir visuotinę literatūrą, buvo sukaupęs gausią biblioteką. Jis knygas skolindavo mokiniams skaityti (10;3).
Vokiečių okupacijos matais Telšių mokytojų seminarijoje mokytojavo nemažai gabių, intelektualių pedagogų. Kai kuriems ši mokykla buvo pagrindinė darbovietė. Čia daugiau ar mažiau pamokų turėjo ir miesto gimnazijos mokytojai.
Pagarsėjęs, ne tik mieste žinomas vargonininkas, ne vieną chorą puikiai parengęs dainų šventėms Albinas Jasenauskas perdavė dainavimo ir jos metodikos, muzikos teorijos paslaptis, vadovavo seminaristų chorui. Antanui Čypui patikėta matematika ir jo mokymo metodika, fizika, geografija. Karolina Kalinauskienė rūpinosi visais gamtos mokslais. Jos vyras – lietuvių kalbą, istoriją. Seminarijos inspektorius Juozas Mačernis dėstė bendrąją ir vaiko psichologiją, pedagogiką. Ilgiau ar trumpiau seminarijoje mokytojavo Sofija ir Napoleonas Bernotai, Simas Sidabras, Zofija Rubeževičienė, Eidinas, Purvinas, Laurenčikaitė, Čekanauskas, Račkauskas, Skuodienė, Burneikienė, smuikininkai Kazys Badauskas, Alfonsas Budginas ir kiti. Daugelis iš jų, artėjant antrajai tarybinei okupacijai, pasitraukė į Vakarus (11).
Prof. Leonas Jovaiša prisimena, kad visi seminarijos mokytojai nuoširdžiai bendravo. Pedagogų tarybos posėdžiai vykdavo dalykiškai, bet ilgai, nes daug rūpesčių turėta. Seminaristai, apskritai, neblogai lankė pamokas, pagal išgales stengėsi gerai mokytis, ir mokytojai iš jų reikalavo žinių ir supratimo. Jei kas ir klupo po reikalavimų našta, greit kėlėsi. Šiaip per pamokas viskas ėjosi sklandžiai. Seminaristų laisvalaikiai buvo įdomūs, turiningi. Kun. Juozas Grubliauskas subūrė ateitininkus, mokytojas Bronius Kalinauskas – literatus, Napoleonas Bernotas – vaidintojus. Pavasarį buvo rengiamos išvykos. Vasarą seminaristai vyko į mišką rengti žiemai kurą (12).

Šaltiniai:

1. Asmeninė byla Vaclovas Rubaževičius. LCVA, f.391, a.7, b.4801
2. Rubaževičiaus Vaclovo, Petro asmens byla. LCVA, f.391, a.1, b.4378
3. Antano Rinkūno asmens byla. LCVA, f.391, a.7, b.4747
4. Antanas Rinkūnas. Negęstanti ugnis. Torontas. Kanada, 1995.
5. Broniaus Valiušaičio asmens byla. LCVA, f.391, a.7, b.5969
6. R. Dobranskienė. Namų tiesos, Šilutė, 2006.
7. J. Kazlauskas. Mokyklos istorijos puslapius vartant// Tarybinis mokytojas, 1977 12 02
8. L. Jovaiša. Edukologijos darbai. Vilnius, „Laiva“, 2007.
9. A. Žemaitienė. Apie Leono Jovaišos eilėraščių rinkinį. „Likimai“. Vilnius, 2003.
10. R. Damanskytė, V. Giedraitis ir kt. Doras ir gražus mokytojo gyvenimas// Telšių Žemaitės gimnazijos laikraštis, „6 Žaros“ Nr. 19(32), 2008.
11. Telšių mokytojų seminarija. TAA, f.50, a.1, b.13
12. L. Jovaiša. Ateitis teikia vilčių.// Kalvotoji Žemaitija Nr. 76, 1992 10 02, p. 2

Nuotraukose:

1. Praktikantų atvesti mokiniai prie Džiugo kalno
2. Seminarijos direktorius A. Rinkūnas
3. Direktoriaus pavaduotojas B. Valiušaitis

Naujienos iš interneto