Šiame pastate buvo „Šaltinio“ spaustuvė S. Birgelio nuotr.

Sigitas BIRGELIS, punskas.pl

“Šaltinio vanduo visuomet būna skaidrus. Jis trykšta ir neišdžiūva nei žiemą, nei vasarą.” Jonas Juravičius

 Nenumaldomai bėga laikas. Ne per seniausiai minėjome 100-ąsias Seinų „Šaltinio“ spaustuvės įsteigimo metines. Šiemet minime 110-ąsias. Kaip prieš 10 metų, taip ir dabar Lietuvos žiniasklaidoje nedaug rašoma apie savotišką istorijos fenomeną – Seinų aukso amžių. Mažai kalbama apie jo reikšmę ir svarbą mūsų kalbai, kultūrai, tautinės tapatybės ugdymui. Lietuvos visuomenės kolektyvinėje atmintyje ši sąvoka, deja, beveik neegzistuoja. Širdgėla užvaldo širdį, kai perskaitai Lietuvos žiniasklaidoje, kad „Šaltinio“ spaustuvė buvo įkurta atseit visiškai atsitiktinai, kultūrinėje dykumoje, krašte be spaudos tradicijų.

Spaudos tradicijos šiame krašte gilios. Jos sietinos su Seinuose gyvenusiais ir veikusiais dominikonais. Vienuoliai šiame mieste pastatė bažnyčią, vienuolyną, įsteigė spaustuvę. Kai dominikonų ordinas 1804-aisiais paliko Seinus, daug jų bibliotekos knygų buvo išgrobstyta, kitos sudegė per 1818 m. miesto gaisrą. Nėra tikslių duomenų, ar dominikonai spausdino ir lietuviškas knygas, nes jie lietuviams buvo atšiaurūs.

Pirma Suvalkų krašto lietuvio knyga pasirodė 1833 m. Tai buvo P. M. Marcinskio „Gramatyka polska dla Litwinów uczących się języka polskiego“ (liet. Lenkų gramatika lietuviams, besimokantiems lenkų kalbos). Antruoju lietuviškos knygos autoriumi Suvalkų krašte laikytinas literatas ir visuomenės veikėjas Antanas Tatarė. 1836 m. Suvalkų P.  Sverčevskio spaustuvėje pasirodė jo leidinys „Pamokslai išminties ir teisybės“. Po 12 metų toje pačioje spaustuvėje išėjo antra A. Tatarės knyga „Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos“, o  1853 m. „Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę“.

Verta paminėti, kad pirmoji spaustuvė Suvalkuose buvo įsteigta 1833 m. XIX a. pabaigoje šiame mieste jau veikė 9 spaustuvės, o iki Pirmojo pasaulinio karo jų buvo net 15. Palyginti tuo laikotarpiu Marijampolėje veikė tik 4 spaustuvės.

Svarbų vaidmenį kuriant „Šaltinio“ spaustuvę turėjo Seinų dvasinė seminarija. Šiandien ne vienam gali kilti klausimas, kaip šioje įstaigoje, kur nebuvo dėstoma lietuvių kalba, o už lietuviškumą galėjai būti pašalintas, susiformavo toks tvirtas lietuviškumo stuburkaulis, kuris savo darbais ir idėjomis spinduliavo į visą etninę Lietuvą.

Tuoj po spaudos draudimo panaikinimo, 1906 m. pavasarį, Seinuose buvo įsteigta spaustuvė „Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir bendrovė“. Lėšomis mašinoms nupirkti rūpinosi Dvaranauskas. Spaustuvei vadovavo Seinų kunigų seminarijos profesorius Juozas Laukaitis. 1906 m. kovo 18 d. pasirodė pirmas „Šaltinio“ numeris. Antrajame „Šaltinio“ numeryje rašoma:

„Pereitiemsiems metams baigiantis trys Seinų miesto kunigai: Juozapas Laukaitis, Vincentas Dvaranauskas ir Jurgis Narjauskas, pritariant ir padedant savo dvasiškajai vyriausybei, įkūrė draugiją spaustuvei Seinuose įsteigti „Šaltiniui“ leisti ir knygoms spausdinti. Iš visų kraštų kunigai lietuviai parėmė šį sumanymą. Trumpu laiku draugija įtaisė puikią spaustuvę ir dabar jau leidžia laikraštį ir turi daug knygų spausdinti.

Taigi 1 balandžio mėn. dieną (20 kovo) šių metų J. M. Garbingiausias diecezijos Administratorius Pralotas Antanavičius, atlaikęs Katedroje šv. Mišias, pašventino naująją lietuvišką spaustuvę ir „Šaltinio“ redakcijos butą, linkėdamas draugijai ir laikraščio bendradarbiams Dievo palaiminimo ir pasisekimo.

Po to J. M. Administratorius ir vietiniai kunigai, susirinkę pietų į seminariją, kalbėjosi apie tėvynės reikalus, lietuvių apšvietimą ir pagerinimą jų būvio.

Visi pripažino, kad įkūrimas spaustuvės Seinuose ir „Šaltinis“, tai stiprovė Lietuvos pakraštyje, tai naujas žibintas, kuris platys tarp mūsų žmonių tikrą šviesą.

Kas atsimena senesniuosius laikus, pirm kokių 15-20 metų, sako negalima esą dabar pažinti Seinų. Mat viskas mainosi šiame pasaulyje: nuo žemiausiojo, lig aukščiausiojo Seinų kunigai, išskiriant vieną mozūrą, jau yra susipratusieji lietuviai; myli jie savo prigimtąją kalbą, šnekasi tarp savęs lietuviškai, o pakraipa dvasiškosios vyriausybės teikiama apima visą dieceziją.

Be to J. M. Administratorius paskyrė į „Šaltinio“ redakciją tris kunigus: Laukaitį, Totoraitį ir Civinską, atliuosavęs juos nuo visų kitų pareigų. Kun. Laukaičio vietą, kaipo Seinų Konsistorijos Sekretoriaus, apėmė kun. Jurgis Narjauskas, buvusis Katedros vikaras.“ („Šaltinis“, Nr. 2, p. 31)