Pagrindinis puslapis Lietuva In memoriam Šarūnas Šimkevičius. In memoriam. Vidmantas Staniulis

Šarūnas Šimkevičius. In memoriam. Vidmantas Staniulis

Šarūnas Šimkevičius. In memoriam. Vidmantas Staniulis

Vidmantas Staniulis. Autoriaus asmeninio albumo nuotr.

Šarūnas Šimkevičius, www.voruta.lt

Kai 2020 01 02 vakarą pasiekė žinia apie Vidmanto Staniulio mirtį, norėjosi, kad tai būtų ne tiesa. Bet, deja. Pirmas man šią žinią pranešė kolekcininkas Gintaras Lučinskas, paskui pasipylė informacijos internete ir kitų draugų skambučiai. Bibliofilas Saulius Karalukas kalbėjo su Vidmantu prieš keturias dienas, tad ir jam ši žinia buvo netikėta. Saulius Karalukas paklausė, ar aš negalvoju parašyti straipsnio apie Vidmantą Staniulį. Aš atsakiau, kad parašysiu, be abejo. Nors tokį straipsnį rašyti man sunku.

Žmonės dažnai klausdavo, ar Vidmantas kartais nėra iš mano giminių. Tada aš paklausdavau, kodėl jie taip mano. Ir atsakymas dažniausiai būdavo vienas: todėl, kad aš ir Vidmantas kad esame tokie panašūs. Iš tikrųjų, Vidmantas Staniulis nėra iš mano giminių. O panašumai tik dėl to, kad kai kas buvo bendra. Kai kas buvo būdinga ir man ir jam. Meilė knygoms ir moterims. Individualizmas. Dar humoro jausmas. Tik Vidmanto humoras buvo švelnesnis už mano. Mes taip pat abu savo gimtadienius švęsdavome pavasarį, tik aš balandžio pabaigoje, o jis savo – gegužės 13. Vidmantas buvo apdovanotas daugybe talentų. Jis puikiai rašė ir daug įdomiau už mane. Dažnai kritikuodavo mano raštus, o kartais ir pagirdavo, jei pavykdavo parašyt gerą straipsnį. Iš jo mokiausi ir bibliofilijos. Žinoma, jis nešykštėdavo man patarimų ne tik bibliofilijos, bet ir kitomis temomis. Su Vidmantu susitikdavome nuo 1986 kolekcininkų klubuose. Tuomet teko iš jo įsigyti įvairių senųjų leidinių. Vėlesni susitikimai su Vidmantu buvo jau po 1990 metų. Aš buvau vieno iš jo organizuotų senųjų knygų aukcionų parodoje. Tada įsigijau to aukciono katalogą. Turiu surinkęs daugumą ankstyvųjų Lietuvos knygų aukcionų katalogų. Taip pat prie šios kolekcijos glaudžiasi keletas aukcionų dalyvių bilietų, kvietimų.

Žinoma, ne visus ankstyvuosius knygų aukcionus organizavo Vidmantas Staniulis. 1987 metai buvo pats Lietuvos bibliofilijos apogėjus. Pirmąjį antikvarinių ir bukinistinių knygų aukcioną TSRS suorganizavo Maskvos bibliofilai. Jais netrukus pasekė Odesos ir Charkovo prekybininkai, paskui ir Vilniaus. Vilniaus aukciono organizatoriai – Knygų prekybos valdybos Vilniaus zonos jungtinio knygyno vadovai. Antrasis knygų aukcionas įvyko Kaune, VVU Kauno fakulteto auloje, organizuotas miesto antikvarinio knygyno vedėjos D. Vartavičienės. Išskirtinis aukcionas buvo trečiasis, vykęs taip pat Kaune, 1988 metais, statybos tresto kultūros namų salėje. Organizacinio komiteto pirmininku buvo Vidmantas Staniulis. Reikia paminėti, kad tuo metu Kaune bibliofilai jau neišsiteko miesto kolekcininkų klube ir 1986 metais buvo sukurtas net atskiras knygų mėgėjų klubas „Spindulys“, vienijęs apie 100 žmonių. Šis aukcionas išskirtinis dėl 2 dalykų. Visų pirma dėl puikaus katalogo, su kuriuo gali lygintis tik 2009 m. aukciono katalogas. 1988 metų katalogas buvo labai palankiai įvertintas knygos mylėtojų ir iš karto tapo retenybe. Šio leidinio buvo išspausdinta 500 egzempliorių: iš jų I – XIII vardiniai ir 1 – 25 numeruoti. Paminėsiu tik keletą vardinių egzempliorių savininkų: VI – Juliaus Tamošiūno, IX – Ričardo Mikutavičiaus, XII – Prano Sasnausko. Kataloge buvo išspausdinta eilė straipsnių apie bibliofiliją. Man šį katalogą pavyko įsigyti tik 2001 metais, taigi tik po keliolikos metų. Nors ir turiu savo kolekcijoje beveik visų knygų aukcionų katalogus – šitą branginu labiausiai. Antrasis dalykas, dėl ko verta išskirti šį aukcioną – tai, kad jo metu veikė 7 bibliofilų paroda, kurioje buvo eksponuojami labai reti leidiniai. Penkiolika procentų galutinės leidinių pardavimo sumos buvo pervesta į Lietuvos kultūros fondo sąskaitą. Visi 5 V. Staniulio organizuoti aukcionai buvo labdaringi.

Kas buvo toliau? Toliau vyko nauji aukcionai, net ir mažesniuose miestuose – Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys. Paskutinis aukcionas įvyko 1990 metais. Paskui Lietuvoje knygų aukcionų nebuvo ilgai. Tik 2009 m. kovo 14 d. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko labdaringas senųjų knygų aukcionas „Auctio bonitatis librorum antiquorum“. 2009 metų labdaros aukcioną organizavo Vidmanto Staniulio knygynas, siekdamas paremti Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondą. 300 egzempliorių tiražu buvo išleistas puikus katalogas, parengtas Danutės Baltrušienės, talpinantis ne tik 182 aukcionui pateiktų leidinių aprašus, bet ir spalvotas titulinių puslapių, kartais įrišimų iliustracijas. Kiekvienas katalogo egzempliorius numeruotas – maniškis turi 277 numerį.  Vėlesnių aukcionų katalogų aš nerenku, tačiau mano kolekciją neseniai papildė užsienio aukcionų katalogai, kuriuos gavau iš kolekcininko Arvydo Jurkaičio.

            Prieš 10 metų Dalia Poškienė paklausė, ar aš neparašyčiau straipsnio apie Vidmanto Staniulio knygyną. Kiek vėliau ir pats Vidmantas buvo užsiminęs apie tokį straipsnį. Tokio straipsnio aš neparašiau. Bet aš vedu kolekcininko užrašus. Kadangi esu periodikos mėgėjas, tai tie užrašai turi periodinio leidinio bruožų. Naudodavau storą sąsiuvinį, kiekvienas turi pavadinimą „Žinynas“ ir numeraciją. Dabar aš atsiverčiau tą sąsiuvinį, kuriame aprašytas mano pirmasis apsilankymas Vidmanto Staniulio knygyne. Aprašymas užima du lapus, galima būtų jį publikuot ir visą, bet tai ne šio straipsnio tikslas. Pirmą kartą apsilankiau 1994 05 12. Tada knygynas vadinosi kitaip ir buvo jis kitoje vietoje. Vadinosi jis Kauno kultūros rūmų knygynu salonu ir buvo įsikūręs Kauno kultūros rūmų III aukšte, bibliotekoje. Sužinojau apie jį prieš vasario 16 dieną. Tada kaip tik buvo „Kauno dienoje“ apie tai rašyta. Kaip ir apie senų knygų parodą, skirtą tai šventei. Eidamas į knygyną aš tikrai nesitikėjau, kad šiame knygyne bus tiek daug senų knygų ir periodikos. Tuo metu dar veikė legendinis Kauno antikvarinis knygynas, kurį aš irgi labai mėgau ir prisimenu su didele pagarba. Tačiau nuo šio apsilankymo mane vis labiau ėmė vilioti šis knygynas, kur įsigydavau daug retų leidinių. Į dabartines patalpas Vytauto prospekte 58 knygynas persikėlė, jei neklystu, 1999 metais.  Vidmantas dažnai pateikdavo rečiausių leidinių, kartais pakurstydavo mano bibliofilinę ugnį ir labai retai tikrindavo, ar dar tebesergu bibliofiline liga. Papasakodavo ir apie savo paties naujai įsigytus leidinius. Kiekvienas apsilankymas knygyne buvo tikra šventė. Iš jo aš išmokau atskirt tikrą kolekcininką nuo perpardavinėtojo. Vidmantas buvo tikras bibliofilas, bet dėl to dažnai nukentėdavo jo knygynas ir verslas. Nes jis dažnai pasidėdavo vertingus leidinius į savo asmeninę kolekciją.

         Vidmantas Staniulis matydavo ne tik daugumai žinomus reiškinius, bet ir tai, ko kiti nepastebi. Pavyzdžiui jis žinojo apie „Žemaičių bibliofilą“, visuotinai laikomą vieninteliu bibliofiliniu laikraščiu Lietuvoje. Tačiau jis žinojo ir apie laikraštėlį „Dzūkijos bibliofilas“, kuris irgi greitai švęs savo 20 – ties metų jubiliejų. Daugumą „Dzūkijos bibliofilo“ numerių jis turėjo, nors jų išleista daug daugiau, nei „Žemaičių bibliofilo“. Šiai metais planuojami išleisti du „Dzūkijos bibliofilo“ numeriai. O jubiliejų pasitiksime su specialiu numeriu „Dzūkijos bibliofilo bizūnu“. Jis bus išspausdintas spaustuvėje. Bizūnas plaks visus nieko nežinančius apie „Dzūkijos bibliofilą“. Beje, Vidmantas Staniulis planavo leisti ir periodinį leidinį „Lietuvos bibliofilas“. Tai būtų buvęs žurnalas. Bet atsisakė šio sumanymo.

         Būtina paminėti ir daugybę Vidmanto Staniulio organizuotų parodų. Keletą parodų organizavome kartu. 2004 metų gegužės 7 dieną  knygos mėgėjai rinkosi į Vidmanto Staniulio ir Šarūno Šimkevičiaus parodos „Lietuvos kalendoriai“ atidarymą Alytaus kraštotyros muziejuje. Vidmantas labai vertino kalendorius ir turėjo didelę jų kolekciją. 2008 m. birželio 27-liepos 29 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veikė paroda „Senoji Lietuvos periodinė spauda“ iš kolekcininkų Vidmanto Staniulio ir Šarūno Šimkevičiaus rinkinių. Tada buvau apsirgęs, todėl Šiauliuose Vidmantui teko atstovauti mus abu. Vidmantas atvažinėdavo ir į mano paties asmeninių parodų atidarymus. Ir kiekvienas toks jo dalyvavimas suteikdavo mano renginiams svorio. Kaip jis mokėjo kalbėt ir kaip mokėjo sudomint lankytojus. Kviesdavo jis ir mane atvykt į savo asmeninių parodų atidarymus. Kai kuriuose dalyvavau. Savo parodų proga jis išleisdavo ir katalogus.

         Vidmantas Staniulis garsėjo ir kaip leidėjas. Visiems jo leidiniams aprašyti neužtektų šio straipsnio. Todėl aš paminėsiu tik kelis, pasirinkau tokius, kurie brangiausi man pačiam. Atrodo dar taip neseniai džiaugėmės Vidmanto Staniulio knyga „Diagnozė: bibliofilija“. Greičiausiai neatsitiktinai vieną knygos skyrių Vidmantas pavadino „Beveik sudegę knygų meilės ugnyje“. Didelio formato leidinyje – straipsniai ir esė apie aistrą knygoms, kolekcininkų atradimus. Intriguojantys tekstai, retos iliustracijos, nedidelis – 500 egz. – knygos tiražas. 48 leidinio bendraautoriai – bibliofilai, bibliotekininkai, knygotyrininkai, bukinistai, įrišėjai – atskleidžia bibliofilijos esmę, filosofiją, lietuviškas bibliofilijos tradicijas. Pirmasis šimtas knygos egzempliorių – numeruoti, paženklinti specialiu spaudu ir sudarytojo autografu. 1 – 27 numeriais pažymėtos knygos tradiciškai skiriamos XXVII knygos mėgėjų draugijos nariams. Maniškis knygos egzempliorius yra 75. Taip pat aš labai branginu dvi savo paties knygas, kurias išleido Vidmantas Staniulis. Šis leidėjas ėmėsi mano knygos apie Dzūkijos kolekcininkus „Ne vien duona žmogus sotus“ leidybos net ir žinodamas, kad šis projektas bus finansiškai nuostolingas. 2014 metų knyga „Dzūkijos spaudos keliais“ buvo dar labiau nuostolinga. Žinoma, pradžioje bandžiau ieškoti rėmėjų pats. Tačiau, kad ir kaip besistengiau – surinktų pinigėlių neužteko, kuriuos aukojo mano bendraminčiai. Todėl ir vėl autoriui teko kreipėsi į Vidmantą Staniulį, tikintis, kad jis gal padės. Padėjo. Ir ta knyga labai graži. Be šių trijų knygų, aš labai vertinu „XXVII knygos mėgėjų metraštį“. Turiu įsigijęs 6 šio metraščio tomus. tiesa, ne visus juos išleido Vidmantas Staniulis. 4 ir 5 tomus išleido XXVII knygos mėgėjų draugija. Beje, pats Vidmantas Staniulis prisidėjo prie šios draugijos atkūrimo ir veiklos.

          Vidmantą man primins ir jo autografai ir dedikacijos man, kuriuos jis įrašė savo knygose. Keletą jo dedikacijų paminėsiu. Parodos kataloge „Knygos atkeliavusios iš vaikystės“ (Kaunas, 2013) jis įrašė: „Džiaugiuosi, kad myli ir / gerbi lietuvišką spaudą / Kaunas, 2018 05 04 / Vidmantas Staniulis“. Šio katalogo buvo išspausdinta 50 numeruotų egzempliorių. Mano egzemplioriaus numeris 2. Marijos Puodžiukaitienės ir Vidmanto Staniulio knygoje  „Muziejus, kultūros vertybės, žmogus“ (Kaunas – Sintautai, 2009) toks Vidmanto įrašas: „Šarūnai, su mokytoja dirbti buvo nelengva! / Vidmantas Staniulis/ Kaunas, 2018 05 04“. Casimiro Siemienowicz (Kazimieras Semenavičius) „Artis magnae artilleriae (Didysis artilerijos menas)“ fotografuotiniame 1650 metų leidime, Vidmanto Staniulio išleistame 2018 metais Kaune yra toks įrašas: „Šarūnui Šimkevičiui / knygos broliui, baltam žydui“. Šį įrašą Vidmantas įrašė aukščiau spausdinto teksto: „Sudarytojas Vidmantas Staniulis“, o apačioje jis pasirašė. Šios knygos išspausdinta 25 egzemplioriai. Jie sunumeruoti ir pažymėti specialiu antspaudu. Mano egzemplioriaus numeris 17.

          Galima paminėti ir kitas Vidmanto veiklas. Vadovavo Kauno suaugusiųjų mokymo centro muziejui. Ne vienas buvo gavęs kvietimą į paminklo Pranui Vaičaičiui atidengimo iškilmes. Šio paminklo pastatymo projektas – tik vienas iš daugelio Vidmanto Staniulio sumanytų ir įgyvendintų darbų.

Naujienos iš interneto