Pagrindinis puslapis Europa Rytis Motiejūnas. Audros debesys

Rytis Motiejūnas. Audros debesys

Rytis Motiejūnas. Audros debesys

Laikraščio „Minsko tiesa“ pirmasis puslapis, o jame – Lietuvos pilietis Stanislovas Tomas, gerai žinomas Valstybės saugumo departamentui, dergia mūsų šalį

Rytis Motiejūnas, e-ausra.pl

Ankstyvo rytmečio tylą perplėšė nerimastinga naujiena. Karas! Mes jau pamiršome, kas tai yra. Apie paskutinį didelį karą pasakodavo mūsų tėvai ir seneliai, vidurinė karta dar atsimena karą Afganistane ar buvusioje Jugoslavijoje. Jaunimui karas tereiškia kompiuterinius žaidimus arba įtempto siužeto filmus, kurių pabaigoje simpatiškas herojus ar herojai ištaško „blogiečius“ ir vėl išgelbsti pasaulį…

Galima kaip nori išsisukinėti, veidmainiškai vadinti karą karine ar specialia operacija, bet esmės tai nekeičia. Viena didelė valstybė nusprendė, kad jos kaimynė negali būti nepriklausoma, ji net nėra atskira tauta. Taip nutarė Rusijos vadovas, savo ciniškomis pasiteisinimo kalbomis bandantis paneigti pačios ukrainiečių tautos gyvavimo faktą.

Epidemija nuslinko į šoną. Kaip pokštauja internautai, „omikronas mutavo į karą“. Bet Rusija Ukrainoje skaudžiai apsiriko. Įsiveržimas į Ukrainą sukrėtė visus. Neapsiriksime pasakę, kad dauguma pasaulio sužavėta ukrainiečiais. Ukrainiečių tauta nepanoro pasiduoti ginkluotam užpuolikui, naiviai tikėjusiam, kad jis bus sutiktas su duona ir druska.

Neturėkime iliuzijų ir dėl Rusijos ar Baltarusijos žmonių sąmoningumo. Šių valstybių gyventojų smegenis jau daugiau nei du dešimtmečius plauna propaganda, aplinkiniame pasaulyje matanti tik priešus ir išdavikus.

Neregėtas patriotinis pakilimas tapo nemalonia staigmena rusų kareiviams, patikėjusiems savo vadais, tvirtinusiais, kad karas užtruks tik keliolika valandų ar keletą dienų. Kai kurie iš jų net buvo pasiruošę paradui Kijeve. Žaibo karas nepavyko! Tačiau jis tęsiasi, atėjūnai ir toliau beatodairiškai niokoja Ukrainos miestus ir kaimus, siekdami palaužti valią priešintis. Du milijonai pabėgėlių per ne visas dvi karo savaites. Įsivaizduojate, kokia tai tragedija? To nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Kol ukrainiečiai didvyriškai ginasi nuo nepalyginamai techniškai pranašesnių įsibrovėlių, atsibudęs civilizuotas pasaulis nutarė nubausti agresorių didžiulėmis ekonominėmis sankcijomis. Sankcijos Rusijai gana skaudžios, nors ir pavėluotos. Bet ar jos padės išgelbėti Ukrainos valstybę? Ar tik dabar suteikta karinė pagalba bus veiksminga? Ar kylantys ekonominiai sunkumai privers V. Putiną atsitraukti? Ir ar Vakarai yra tikrai nuoširdūs?

Rusijos ūkis susvyravo, bet nesugriuvo. Finansai patyrė stiprų, bet ne triuškinamą smūgį. Pragyvenimo lygis joje tikrai smuks. Bet už Rusijos stovi jos bičiulė Kinija, kuri nesijungia prie sankcijų. O ir mes nesame iki galo sąžiningi patys sau. Karas tęsiasi, tačiau europiečiai ir toliau šildosi rusiškomis dujomis, perka rusišką naftą, nes nenori sušalti. Ciniška, tačiau tokiu būdu mes visi finansuojame agresorių…

X X X

Neturėkime iliuzijų ir dėl Rusijos ar Baltarusijos žmonių sąmoningumo. Šių valstybių gyventojų smegenis jau daugiau nei du dešimtmečius plauna propaganda, aplinkiniame pasaulyje matanti tik priešus ir išdavikus. Perrašyta Rusijos istorija, atgaivinta buvusios SSRS nostalgija, žadama perbraižyti Europos žemėlapį, viešai pareikšta, kad NATO turi grįžti į padėtį, buvusią prieš 1997 m., iš kaimynų reikalaujama nusiginkluoti. Šie siaubingi reikalavimai sustiprinami užuominomis apie atominio karo galimybę… Visai rimtai kalbama ir apie SSRS atkūrimą su 1990 m. sienomis (taigi su Baltijos šalimis), teisinant tai NATO grėsme. Rusijos vadovas nesuvokia, kad toks jo elgesys kaip tik ir sukelia visų kaimynių norą kuo greičiau prisijungti prie NATO. Apie planus stoti į šią gynybinę organizaciją prakalbo ne tik tradiciškai neutrali Suomija, bet ir Švedija, nekariavusi jau daugiau nei du šimtmečius.

Rusijos turtuoliai ir propagandistai lieja krokodilo ašaras dėl jų įšaldytų milijonų sąskaitose, iš jų atimtų vilų ir jachtų, kurie (o stebukle!) yra ne Rusijoje, o taip jų nekenčiamuose Vakaruose. Dar keisčiau, kad daugumos didžiųjų Rusijos „patriotų“ vaikai ir vaikaičiai pastoviai gyvena tuose pačiuose supuvusiuose Vakaruose.

Deja, V. Putinas neišprotėjo. Senstantis diktatorius tiesiog gyvena savo susikurtoje paralelinėje visatoje, persmelktoje nuoskaudos dėl sovietinės didvalstybės (deržavos) griūties, keistoko įsitikinimo, kad dauguma buvusios SSRS gyventojų tik ir svajoja apie tos valstybės restauravimą, pavydo tiems, kurie šiandien ir be buvusio didžiojo brolio globos gyvena geriau ir sočiau nei didžiausia savo plotu valstybė Rusija, apdovanota įvairiausiais gamtos turtais, bet eilinių piliečių gyvenimo kokybe besivelkanti planetos gale. Panašioje košmariškoje visatoje gyvena ir daugelis Rusijos gyventojų, kurių 70 % pritaria karo veiksmams ir bent kol kas džiugiai keverzoja okupantų pamėgtą „Z“ raidę ant savo drabužių, namų ir automobilių. Jie net pasirengę iškęsti sankcijas, kad tik deržavai būtų gerai. O ta Rusijos didybė – kad visi privalo jos bijoti. Banditiškas autoriteto suvokimas.

Tuo pat metu, kai eiliniai rusai privalo iškęsti sankcijas, Rusijos turtuoliai ir propagandistai lieja krokodilo ašaras dėl jų įšaldytų milijonų sąskaitose, iš jų atimtų vilų ir jachtų, kurie (o stebukle!) yra ne Rusijoje, o taip jų nekenčiamuose Vakaruose. Dar keisčiau, kad daugumos didžiųjų Rusijos „patriotų“ vaikai ir vaikaičiai pastoviai gyvena tuose pačiuose supuvusiuose Vakaruose.

X X X

Artėjančios grėsmės akivaizdoje mums, esantiems rytiniame civilizuoto pasaulio pakraštyje, būtini susitelkimas ir vienybė. Deja, ne visi tai supranta. Štai kai kuriems Lietuvos valdžios atstovams norisi prisidengus išorės grėsme galutinai prispausti ir užčiaupti negausius savo kritikus, paskelbus juos vos ne Rusijos įtakos agentais. Tokios schemos labai primityvios ir tiesmukos. Ar tikrai būtina sužlugdyti keletą nedidelių laikraščių, kurie turėjo neatsargumo pasisakyti ne visai taip, kaip nori valdžia? Kalbame apie „Respublikos“ grupės leidinius. Ar tikrai reikia tampyti po teismus arogantišką ir bukoką muzikantą, nevaldantį liežuvio socialiniuose tinkluose (SELas)? Juk už neatsakingas kvailystes jį tikrai nubaus buvę gerbėjai, pasipiktinę jo cinizmu. Ir ar tikrai visuomenę skaldančių įstatymų (jau kartą atmestų) stūmimas prisidengus netolimo karo dūmais padės suvienyti tautą (turime galvoje vienalytes partnerystes, narkotinių medžiagų legalizavimą ar liūdnai pagarsėjusią Stambulo konvenciją)?

Ar tikrai lietuviai į Sibirą XX a. viduryje važiavo savo noru, pakvėpuoti grynu oru, kaip dabar bandoma pasakoti Rusijoje? Ir jei tas žmogus pasakys taip, žinokite, kad jis niekšas arba idiotas!

Taip, esame NATO nariai. Bet joks mechaniškas išlaidų gynybai didinimas neišgelbės šalies, jei jos visuomenė nebus vieninga. O tam reikia baigti dalinti visuomenę į savus ir nesavus. Neerzinti šoko ištiktų žmonių. Nemeluokime sau – šokas ištiko ne tik ukrainiečius, ištiko ir mus visus.

Nedarykime klaidų, neduokime priešams progos mus vedžioti už nosies ar regzti provokacijas. Nereikia ukrainiečių vaikų, atvežtų į Lietuvą, primygtinai mokyti rusiškose mokyklose. Nereikia pabėgėlių skubėti vežti į rusakalbį Visaginą. Tegul jie patys pasirenka. Tai visai ne rusofobija – senas armijos draugas ukrainietis, visą gyvenimą kalbėjęs rusiškai, paskutiniame telefoniniame pokalbyje pats perėjo į ukrainiečių kalbą, prieš tai paklausęs, ar aš jį suprasiu…

Liūdnai juokaujama, kad V. Putinas savo beprotybe sukūrė ukrainiečių naciją. Žinoma, ji buvo ir anksčiau, bet karas, be jokių abejonių, ukrainiečius tik sutelkė. Kas nuostabiausia – kad okupantų su gėlėmis nesutiko net rusakalbiai Ukrainos miestai, pavyzdžiui, Charkovas.

Esame demokratija, ne diktatūra. Todėl kiekvienas gali turėti savo nuomonę, nebūtinai sutampančią su tavąja. Bet visada yra riba, skirianti nuomonę nuo melo. Normalus žmogus tai suvokia. Jei kas jums pasakys, kad jie visi vienodi arba kad sugriovimai ir mirtys ten yra suvaidinti, paklauskite tokio žmogaus: ar tikrai lietuviai į Sibirą XX a. viduryje važiavo savo noru, pakvėpuoti grynu oru, kaip dabar bandoma pasakoti Rusijoje? Ir jei tas žmogus pasakys taip, žinokite, kad jis niekšas arba idiotas!

Mūsų ministras žvaliai raportuoja apie kelis šimtus papildomų sąjungininkų karių ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Puiku, tačiau to jau neužtenka. Būtų daug ramiau, jei mus dengtų ne keli, o keliasdešimt tūkstančių sąjungininkų karių su visa amunicija, tankais, raketomis ir aviacija. Prie Suvalkų, Druskininkų, Kybartų ir kitur.

Po paskutinių šalnų ateis pavasaris. Tikėkimės, jis bus gaivus ir žalias. Be karo…

Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!

Audros debesys