Rusijos istorinė ir akademinė politika Lietuvos atžvilgiu 2021–2022 metais (pagrindinės tendencijos)

Rusijos istorinė ir akademinė politika Lietuvos atžvilgiu 2021–2022 metais (pagrindinės tendencijos)

Alieh Dziarnovič, www.gudija.lt

Istorinė Vladimiro Putino programa

Naujos Rusijos istorijos politikos Lietuvos Respublikos ir kitų regiono kraštų atžvilgiu pradžia tapo Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino straipsnis „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių bendrystę“ («Об историческом единстверусских и украинцев»), kuris buvo publikuotas oficialioje Rusijos Federacijos prezidento svetainėje 2021 metų liepos 12 dieną.

Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaidmenį Rusijos istorijos kontekste. Po mongolų-totorių kariuomenių, vadovaujamų Batijaus, užpuolimo vakarinių ir pietinių Rusios žemių stačiatikiai atsidūrė LDK sudėtyje. Tai buvo erdvė, kuri nepriklausė Maskvos įtakos zonai. Šis miestas tapo „apjungiančiu centru, tęsiančiu senosios Rusios valstybės tradiciją“. Tuo tarpu Vilniaus dominuojama vakarinė ir pietinė Rusia patyrė religinį spaudimą ir persekiojimus: „XIV amžiuje Lietuvos valdantysis elitas priėmė katalikybę. XVI amžiuje buvo sudaryta Liublino unija su Lenkijos karalyste – susikūrė Abiejų Tautų Respublika (iš esmės – lietuvių ir lenkų)“. Dėl šios priežasties XVII ir XVIII amžiais vykęs ukrainiečių ir gudų „susijungimas“ su Rusija, Maskvai karinėmis priemonėmis veržiantis į vakarus, yra istorinio teisingumo aktas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija

Akademinė bendruomenė taip pat daugiau dėmesio pradėjo skirti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Ryškia tendencija tapo apžvalginių-istorinių tyrimų atsiradimas, tame tarpe ir mokslo disertacijų. 2018 metais Kaliningrade apginta Maksimo Megemo disertacija „Viduramžių Lietuvos istorija (iki 1385 m.) ikirevoliucinėje ir sovietinėje istoriografijose“.

Gerokai išsamesni atrodo Sankt Peterburgo istoriko Andrėjaus Dvarničenko darbai. Jis gavo Rusijos Mokslo fondo paramą (Nr. 19-18-00073) tyrimui „Tautinis identitetas imperijos atminties politikoje: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos-Lietuvos valstybės istorija XIX–XX amžiaus istoriografijoje ir visuomeninėje mintyje“. Dar 2019 metais Dvarničenka išleido esė rinkinį „Lietuvos Rusia: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo aušros iki saulėlydžio“. Vienas istoriko tikslų – rusų publikai atverti mažai žinomą kraštą, nes Didžioji Kunigaikštystė „priklauso nuo žemės paviršiaus pradingusioms pusiau pamirštoms Europos šalims, tačiau jos mokslinis ir kultūrinis palikimas yra didelis ir daugialypis“. Pagrindinė Dvarničenkos skelbiama žinia yra ta, kad daugelis senosios istorijos reiškinių buvo įkūnyti ir pratęsti LDK laikais, mat tarp „Kijevo Rusios ir šios valstybės daugiau ryšių ir mažiau diskretiškumo nei tarp Kijevo Rusios ir Maskvos valstybės“ (7 psl.). Be to, rusų istorikas įvertino lietuvių XX amžiaus pradžios ir tarpukario istoriografiją. Šiuos laikotarpius jis charakterizavo kaip romantinius, pasižyminčius „sudėtingais deriniais su tiesmuku pragmatizmu – politinių ir visuomeninių mitų kūrimu“ (18–19 psl.).

Vienas paskutinių Dvarničenkos darbų yra straipsnis „Prie rusiškos lituanistikos ištakų: „aštuonioliktasis“ amžius“ (Российская история. 2021. № 3. С. 3—20). Išanalizavęs XVIII amžiaus istoriografiją, autorius padarė pabrėžtiną išvadą: „Prieš mus atsivėrė ištisas lituanistikos pasaulis, o tiksliau – lietuvių-rusų istorijos, taip kaip rusų mokslininkai ją suprato XVIII amžiuje.“

XIX amžiaus istorija: aistringas pasisakymas prieš sukilimą

Negalima sakyti, kad rusų istoriografija ir atitinkami istorinės atminties institutai daug dėmesio skiria XIX amžiaus Lietuvos istorijos problematikai. Tačiau vieną bruožą galima labai aiškiai matyti – tai prieš sukilimus nukreiptas patosas. Turimas galvoje 1863–1864 metų sukilimo vertinimas. Viena ryškiausių tendencijų yra bandymas sukilėlių veiksmus įvertinti kaip teroristinius.

2021 metų vasario 25 dieną informacinės agentūros Russia Today spaudos centre įvyko internetinė elektroninės duomenų bazės „Sukilimo teroro aukos, 1863 metai“ prezentacija. Renginyje dalyvavo fondo „Istorinė atmintis“ direktorius, Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos instituto mokslinis darbuotojas Aleksandras Diukovas, Rusijos karo istorijos draugijos mokslinis direktorius Michailas Miagkovas ir Rusų-lenkų bendradarbiavimo instituto mokslinis vadovas Dmitrijus Bunevičius.

Diukovas paskelbė šios grupės darbo rezultatus: „Teroro banga nuvilnijo prieš 1863 metų sukilimą. Ankstesnio maišto metu, 1830 metais, vienas su kitu kovojo kariniai daliniai – pagal riteriškas XIX amžiaus pirmosios pusės tradicijas. Tačiau po trisdešimties metų, jau 1862 metais, prasidėjo teroristiniai aktai prieš valdininkus. Toliau – dar blogiau: Lenkijos karalystėje ir šiaurės-vakarų krašte veikė sukilėliai, kurių užduotimi buvo teroras vietos gyventojų atžvilgių. Per metus jie nužudė daugiau kaip tūkstantį taikių gyventojų. Tai oficialūs duomenys, daugelio galėjo nesuskaičiuoti. Lenkijos karalystės valdymo sistema buvo paralyžiuota mėnesiams, o rusų kariai, kurie persekiojo maištininkus, nuolat susidurdavo su pakaruokliais.“

Pagal Diukovą, su tokiais terorizmo masteliais Rusijos imperija anksčiau nesusidūrė ir aukų skaičius 1863 metais palyginamas tik su 1905–1907 metų įvykiais. 1863–1864 metų sukilimo problematikos susiejimas su terorizmu (dabartine šio žodžio reikšme) traktuotinas kaip naujas ir svarbus metodologinis Rusijos istoriografijos ėjimas.

Kita vertus, šiaurės-vakarų krašto administracijos vadovas pristatomas kaip patyręs ir sėkmingas veikėjas. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo glorifikacijai yra skirtas atskiras leidinys: Федосов П. А. Жизнь М. Н. Муравьева (1796–1866): Факты, гипотезы, мифы. Москва; Санкт-Перетбург: Нестор-История, 2021. 432 с.

2021 metų kovo 27 dieną non fiction Knygų mugės metu įvyko šios knygos pristatymas. Ypatingas dėmesys joje yra skiriamas Muravjovui, kaip sukilimo malšintojui ir reformų šiaurės-vakarų krašte 1863–1865 metais vykdytojui. Tokiu būdu, pagal knygos diskursą, maištininkams priešpastatomas reformatorius.

Antrasis pasaulinis karas

Dažniausiai su Lietuva susijusi tema, kurią aktyviai išnaudoja rusų istorinis diskursas, yra Antrojo pasaulinio karo istorija, ypač su nacių okupacija susijęs laikotarpis. Ši tendencija itin pastebima įvairiuose mokslo populiarinimo renginiuose. Vienas tokių pavyzdžių – tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Fašizmas 2.0: aktualūs tarptautinio saugumo iššūkiai“, kuri įvyko Pskovo valstybiniame universitete 2022 metų kovo 16–17 dienomis.

Konferencijoje buvo paskelbtas Rusijos ir Baltarusijos žurnalistų sąjungos nario, Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto Istorijos fakulteto doktoranto Aleksėjaus Jelovniko pranešimas „Draugai – Siabrai“. Jis kalbėjo apie atminties politiką Lietuvoje ir suformulavo tezę apie istorinį revizionizmą: „Istorinės atminties revizijos problema Lietuvos Respublikoje yra chroniška. Ji atsirado Baltijos respublikos nepriklausomybės priešaušryje. Daugiau kaip trisdešimt metų gyvendama ne Sovietų Sąjungoje, kartu su Latvija ir Estija, ji tapo savotišku istorinio revizionizmo su dešiniu polinkiu rezervatu. Ir jeigu kai kuriose kitose šalyse – Europos Sąjungos narėse, kova su nacistinės praeities reabilitavimu vyksta bent formaliai, pavyzdžiui Kroatijoje arba Austrijoje, tai Lietuvos valdžia nesistengia laikytis net nominalių padorumo rėmų.“

Kaltinimai Lietuvai, esą ši aukština nacizmą, nuskambėjo 2022 metų kovo 11 dieną iš Eurazijos tautų asamblėjos pusės. Asamblėja surengė penkioliktą Tarptautinio pilietinio forumo „Atminties apie Antrąjį pasaulinį karą ir Didįjį tėvynės karą išsaugojimas“ sesiją tema „Nacizmo heroizacija ir neonacizmo augimas Baltijos šalyse“. 2022 metų kovo 11 dieną sukako 32 metai nuo Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo akto paskelbimo ir ta proga pasisakė tiesioginis tų įvykių dalyvis istorikas Juozas Jermalavičius, Lietuvos teismo pripažintas kaltu už bandymą įvykdyti valstybės perversmą 1991 metų sausio 13 dieną. Istorikas Giedrius Grabauskas perskaitė pranešimą „Lietuviškas sindromas: tarp nacizmo aukštinimo ir istorinės tiesos“. Buvo įvardyti siužetai: Stanislovo Tomo 2019 metais sunaikinta Jonui Noreikai skirta memorialinė lenta ir jos atnaujinimas; lietuvių valdžios vykdomas Juozo Lukšos, kaltinamo Holokausto nusikaltimais, garbinimas.

Reikia pastebėti, kad savo istorijos politikos rėmuose Istorinės atminties fondas taip pat populiarina lietuvius, kurie kolaboravo su sovietine valdžia. 2021 metų lapkritį per baltarusių kanalą Zvezda buvo parodytas dokumentinis filmas „Šaltinis Nr. 13“, skirtas sovietų žvalgybos darbui Lietuvoje tarpukaryje ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Ta proga Istorinės atminties fondo direktorius Aleksandras Diukovas pasakė: „Mūsų filmas – tai pasakojimas apie sovietinės užsienio žvalgybos veiklą Lietuvoje tarpukariu. Video paskaitos siužetas atsiskleidžia per pagrindinį herojų – žmogų, kuris apjungia beveik du sovietinės žvalgybos veiklos Lietuvoje dešimtmečius. Tai Kauno OGPU, po to NKVD, rezidentūros agentas, aukštas Lietuvos politinės policijos pareigūnas Petras Vitulskis. „Šaltinis Nr. 13“ – tai jo slapyvardis, kuriuo buvo vadinamas sovietų žvalgybos dokumentuose.“

Išvados

Galima išskirti naujausias kryptis ir istorinius laikotarpius (temas), kurie šiuo metu yra aktualūs Rusijoje kalbant apie Lietuvą:

  1. Paskutinius porą metų Rusijos istorijos politikos institucijos ir akademinė bendruomenė ėmė daugiau dėmesio skirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai. Bandoma LDK istoriją integruoti į Rusijos (Didžiosios Rusios) praeitį. Tokiu būdu, matome grįžimą prie XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios rusų istoriografijos pozicijos.
  2. 1863–1864 metų sukilimo problematikoje įvedama terorizmo dedamoji. Sukilėlių „išsišokimams“ priešpastatoma efektyvi organizacinė rusų administracijos veikla, pirmiausia generalgubernatoriaus M. Muravjovo.
  3. Antrojo pasaulinio karo tema užima vieną svarbiausių vietų Rusijos atminties politikoje, tame tarpe kaimyninių kraštų atžvilgiu. Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, atžvilgiu karo tema aktyviai identifikuojama su masiniu kolaboravimu ir dalyvavimu terore, vykdytame okupacinės valdžios. Galima įžiūrėti tendenciją: ši tematika perduodama su valstybe susietoms visuomeninėms struktūroms, kaip, pavyzdžiui, Istorinės atminties fondas.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.

Susiję straipsniai