Aktoriai Virginija Kuklytė ir Šarūnas Gedvilas, www.voruta.lt

Projektas „Receptas kultūrai“ visą pavasarį, padedant profesionaliems aktoriams, telkė Šalčininkų rajono jaunuolius kūrybai, viešajam kalbėjimui ir emocinei saviraiškai, o finaliniame renginyje jų tekstai virto sceniniais skaitymais ir dainomis.

Jašiūnų dvaro rūmuose gegužės 26-ąją skambėjo ne vien finalinio renginio programa. Į sceną kilo jaunuolių mintys, prieš tai išbuvusios sąsiuviniuose, kūrybinių dirbtuvių rate, repeticijose ir pokalbiuose apie jausmus. Vieni tekstai buvo jautrūs, kiti – žaismingi, dar kiti – nedrąsiai ištarti pirmą kartą. Tačiau visus juos jungė tas pats kelias: nuo asmeninio išgyvenimo iki viešai nuskambėjusio žodžio.

Šį kelią Šalčininkų rajone kūrė VšĮ „Judesio ir minties teatras“ įgyvendintas projektas „Receptas kultūrai“. Jo veiklos vyko Šalčininkų r. Jašiūnų „Aušros“ gimnazijoje, Šalčininkų r. Jašiūnų Mykolo Balinskio gimnazijoje ir Šalčininkų rajono šeimos ir vaiko gerovės centre. Projekto vadovė – aktorė ir režisierė Virginija Kuklytė, projekto organizatorius – aktorius Šarūnas Gedvilas. Jie ne tik koordinavo visą procesą, bet ir patys dalyvavo kūrybinėse edukacinėse veiklose su jaunimu.

Jašiūnų gimnazijų mokiniai kūrė eilėraščius, dalyvavo vaidybos ir improvizacijos užduotyse, gilinosi į viešąjį kalbėjimą, rengė sceninius skaitymus. Kūrybinėse veiklose gimnazijose kartu su jaunimu dirbo aktoriai Rokas Petrauskas, Artur Svorobovič, Artūras Dubaka ir Oskar Wyganowski. Vėlesniame scenos kalbos etape prie komandos prisidėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, scenos kalbos ir retorikos dėstytoja Rita Juodelienė bei iš Ukrainos atvykęs, lietuviškai kalbantis aktorius Kyrylo Kremenchuk. Šalčininkų rajono šeimos ir vaiko gerovės centro auklėtiniams buvo surengtos aštuonios kūrybinio ir emocinio ugdymo dirbtuvės, kuriose dirbo aktoriai Šarūnas Gedvilas, Justinas Narvidas ir Kyrylo Kremenchuk.

Daugiakalbiame Šalčininkų krašte viešasis kalbėjimas įgauna ypatingą prasmę. Kalbėti auditorijai – tai ne vien taisyklingai tarti žodžius. Tai mokytis aiškiai reikšti mintį, pasitikėti savimi, išdrįsti būti matomam ir patirti, kad asmeninė patirtis gali tapti bendro kūrinio dalimi.

Profesionalių aktorių vedamos dirbtuvės prasidėjo nuo paprastų, tačiau jaunuoliams ne visada lengvų dalykų – žaidimų, improvizacijų, klausymosi, bandymo atsipalaiduoti grupėje. Aktorius Rokas Petrauskas pastebi, kad pradžioje paaugliai dažnai atsineša daug atsargumo: skiriasi jų amžius, klasės, tarpusavio santykiai, jau susiformavusios nuomonės vieniems apie kitus. Todėl prašymas parašyti eilėraštį apie jausmus ir dar jį perskaityti kitiems nėra savaime suprantama užduotis.

„Žingsnis po žingsnio, žaidžiant žaidimus, juokaujant, padrąsinant ir rodant pavyzdžius, jie įsidrąsina, užsikrečia bendrystės jausmu ir projekto gale būna kaip viena komanda“, – pasakoja R. Petrauskas.

Bendra kūryba šiame projekte tapo ne tik individualios saviraiškos, bet ir tarpusavio pasitikėjimo mokykla. Aktorius Artur Svorobovič pabrėžia, kad scenoje jaunuoliai mokosi veikti kartu – ne konkuruoti, o vieni kitus palaikyti. „Kūryba visada buvo ir yra kolektyvinis darbas. Bendra kūryba jungia moksleivių norus ir laisvę scenoje“, – sako jis. Svarbiausia patirtis, kurią jaunuolis gali išsinešti iš tokio projekto, pasak aktoriaus, yra „pasitikėti savimi scenoje, būti savimi scenoje, ištarti savo žodį scenoje“.

Poezijos rašymas šiame projekte nebuvo formalus literatūrinis pratimas. Jaunuoliai kūrė tekstus apie savo patirtis, jausmus, nerimą, santykius, savęs paieškas. Kai kuriems kelios eilutės tapo pirmu bandymu įvardyti tai, kas iki tol likdavo neištarta. Kūryba leido kalbėti apie save ne tiesmukai, bet ir nesislepiant.

Vieno projekto dalyvio eilėraštyje suskambėjo karo, baimės ir taikos ilgesio tema – jautriai ir tiesiai, be suaugusiųjų retorikos, bet su aiškia vilties kryptimi:

Karas ateina tyliai,
kaip tamsus debesis danguje.
Žmonės nori ramybės,
bet vėjas neša baimę į širdis.

Namai lieka tušti,
keliai – šalti.
Širdys ilgisi šviesos,
dienų šiltų, be ašaros.

Bet ir tamsoj, kai viskas tylu,
viltis dar gyva širdžių gilumoj.
Ir vieną rytą – švelniai, ramiai –
ateis taika su šypsena, gražiai.

Tokios eilutės parodė, kad jaunuolių kūryba gali būti daugiau nei užduoties atlikimas. Ji tampa būdu kalbėti apie tai, kas rūpi, skauda ar kelia nerimą, ir kartu ieškoti šviesos net sudėtingose temose.

Šią patirtį papildė susitikimai su psichologais. Jašiūnų „Aušros“ gimnazijoje su mokiniais susitiko klinikinis psichologas Gediminas Tumėnas, o Jašiūnų Mykolo Balinskio gimnazijoje – psichologė psichoterapeutė Jolanta Zujevič. Jos teigimu, paauglystėje atsiverti nėra lengva, todėl svarbiausia – saugi ir pagarbi aplinka.

„Pasitikėjimas kuriamas palaipsniui, todėl svarbu neskubinti proceso ir sudaryti saugią erdvę, kurioje kiekvienas galėtų dalyvauti tiek, kiek tuo metu yra pasirengęs“, – sako J. Zujevič.

Specialistė pastebėjo, kad dalis jaunuolių greitai įsitraukė į pokalbius, pasakojo apie jausmus, pomėgius ir kasdienius išgyvenimus, o kiti išliko santūresni. Tai natūrali paauglių reakcija. Todėl kūrybinės ir žaidybinės veiklos tapo svarbiu tiltu į atviresnį bendravimą: jos leido dalyvauti aktyviai, bet nesukūrė tiesioginio spaudimo iš karto kalbėti apie asmeninius išgyvenimus.

Šalčininkų rajono šeimos ir vaiko gerovės centre projektas įgavo dar jautresnę formą. Šių užsiėmimų pagrindas buvo ne sceninio rezultato siekis, o nuoseklus santykis su jaunuolių emocijomis, kūrybiškumu ir gebėjimu įsitraukti į bendrą veiklą.

Aktorius Justinas Narvidas pastebi, kad vaikų ir paauglių emocinis pasaulis yra daug intensyvesnis, nei kartais atrodo iš šalies. Jis nėra tvarkingai sudėtas į aiškias lentynas – jame daug greitai kintančių būsenų, reakcijų, užsisklendimo ir noro būti suprastam. Todėl svarbu ne mokyti „teisingai“ jausti, o būti šalia taip, kad jaunuoliai patikėtų: jų vidinis pasaulis yra vertas dėmesio.

„Vaikai turi labai daug emocijų – tikrą laviną. Reikia daug dirbti ir mokytis su tomis emocijomis tvarkytis. Vyresnieji dažnai santūresni, labiau užsidarę. Džiaugiuosi, kad pavyko pabūti žmogiškai – susitikti, pasikalbėti ir per kūrybinę užduotį praverti mažą plyšelį to didžiulio vidinio pasaulio, kurį kiekvienas nešiojasi“, – sako J. Narvidas.

Ši mintis tapo viena svarbiausių projekto ašių: kultūra čia veikė ne kaip gražus priedas prie ugdymo, o kaip būdas prieiti prie to, kas paaugliui kartais sunkiai ištariama tiesiogiai. Žaidimas, improvizacija, tekstas ar daina leido emocijoms rasti formą – ne išsiveržti chaotiškai, o būti pamažu atpažintoms, pavadintoms ir priimtoms.

Projekto vadovė aktorė ir režisierė Virginija Kuklytė, jau 13 metų vykdanti įvairias sociokultūrines veiklas jaunimui regionuose, sako, kad tokie projektai prasideda nuo kantraus darbo, pasitikėjimo ir pagarbos jaunam žmogui.

„Per trylika metų darbo su jaunimu regionuose vis iš naujo įsitikinu: jaunam žmogui labai svarbu patirti, kad jo balsas girdimas, o kūryba gali tapti saugia vieta augti. Man svarbiausia, kad po tokių veiklų jaunuolis išsineštų ne vien prisiminimą apie gražų renginį, bet ir vidinę patirtį: aš galiu kurti, mano balsas yra vertas pagarbos, šalia yra žmonių, kurie mane girdi. Kai tai įvyksta, kultūra tampa ne prabanga, o augimo būdu“, – pabrėžia V. Kuklytė.

Pasak projekto vadovės, regionuose dirbant su jaunimu ypač svarbu neskubėti. Ne kiekvienas vaikas ar paauglys iš karto pakels ranką, skaitys savo tekstą ar drąsiai žengs į sceną. Kartais didžiausias pokytis yra vos pastebimas: jaunuolis pirmą kartą pasilieka rate, pirmą kartą garsiau ištaria sakinį, pirmą kartą leidžia kitam perskaityti savo tekstą. Būtent iš tokių mažų žingsnių gimsta ilgalaikis pasitikėjimas savimi ir bendruomene.

Kitas projekto etapas buvo darbas su balsu ir scena. Jašiūnų gimnazijose parašyti eilėraščiai tapo medžiaga sceniniams skaitymams. Jaunuoliai mokėsi valdyti kvėpavimą, girdėti savo balsą, suprasti teksto ritmą, išlaikyti mintį ir nepasimesti prieš auditoriją.

Kūrybinį procesą papildė ir istoriniais faktais paremta kultūrinė edukacija bei XIX amžiaus stilistikos atvirukų dirbtuvės. Jas vedė meno studijos „Filigrania“ ir teatro „Arbatvakariai“ nariai Lina Krasnovaitė-Siparienė, Rūta Krasnovaitė ir Kristijonas Siparis. Mokiniai kūrė atvirukus iš popieriaus, iliustracijų, ažūrinių detalių ir dekoratyvinių elementų, o į juos įrašė savo eilėraščius. Taip žodis įgijo ne tik balsą, bet ir apčiuopiamą pavidalą – daiktą, kurį galima išsaugoti.

Finalinis renginys Jašiūnų dvare sujungė visą šį kelią. Mokiniai viešai skaitė savo eilėraščius, o aktoriai atliko pagal jaunuolių tekstus sukurtas dainas. Jašiūnų Mykolo Balinskio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lucija Mickevič-Ozarovska finalinį rezultatą apibūdino jautriai: „Jautėsi jaunimo nuoširdumas ir įdėtas darbas. Eilėraščiai buvo autentiški, jautrūs. Skambėjo mokinių sukurtos dainos, o visa programa buvo apipinta originaliais scenografiniais bei teatriniais sumanymais.“

Jašiūnų „Aušros“ gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja Jekaterina Lang pabrėžė profesionalų ir mokinių bendradarbiavimo vertę. Pasak jos, darbas su aktoriais padėjo paaugliams pasijusti labiau vertinamiems ir išgirstiems, drąsiau žengti į sceną, garsiau kalbėti, labiau pasitikėti savimi ir visa projekto grupe. Mokytojos pastebėjo, kad poveikis nesibaigė finaliniais plojimais: kai kurie mokiniai aktyviau įsitraukė į gimnazijų veiklas, ryžosi vesti renginius, laisviau jautėsi scenoje, atskleidė gebėjimus, kurių kasdienėje pamokoje ne visada pavyksta pastebėti.

Šis projektas Šalčininkų rajono kultūriniam gyvenimui paliko daugiau nei vieną renginį ar gražias nuotraukas. Jis parodė, kad kultūra regione gali būti ne atvežta programa, o bendras procesas, kuriame jaunas žmogus nėra pasyvus žiūrovas. Jis rašo, kalba, klausosi, abejoja, taiso, kuria, išdrįsta ir pamato, kad jo patirtis gali tapti svarbi kitiems.

Ne kiekvienas projekto dalyvis taps aktoriumi, muzikantu ar poetu. Tačiau gebėjimas atpažinti savo jausmus, tiksliau išsakyti mintį, išklausyti kitą ir nepasitraukti pajutus auditorijos dėmesį reikalingas gerokai plačiau nei scenoje. „Emocinis raštingumas prasideda nuo gebėjimo atpažinti savo vidinius išgyvenimus ir juos įvardyti“, – primena J. Zujevič.

Todėl svarbiausias „Recepto kultūrai“ rezultatas – ne vien finalinis pasirodymas Jašiūnų dvare, nors jis ir tapo gražia pavasario kulminacija. Svarbiausia tai, kad jaunuolių tekstai neliko sąsiuvinių paraštėse, o jų balsai – klasės pakraštyje. Iš kelių eilučių gimė dainos, iš nedrąsių sakinių – vieši skaitymai, iš kūrybinių užduočių – drąsesnis santykis su savimi ir kitais.

Vaizdo reportažo autorius – Julius Ambrazevičius

https://www.youtube.com/watch?v=E3Dhgl9TVOc

Virginijos Kuklytės nuotraukos

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba, Danguolė ir Viktoras Butkai

Rėmėjas – Bioderma. Partneriai – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centras

The post Jašiūnų dvare – jaunimo eilės, dainos ir drąsa appeared first on Voruta.

Kiek 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos ministrų vėl laisvos Lietuvos televizijai yra davę interviu? Juozas Urbšys yra davęs. Ir šiandien jam sukanka 130 metų.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, politinis kalinys, vertėjas gimė Šeteniuose 1896 m. kovo 12 d.

J. Urbšys buvo vienas ryškiausių diplomatų ir valstybės veikėjų, ir jam teko dalyvauti daugelyje dramatiškų ir tragiškų Lietuvos valstybės momentų. 1938–1940 m. jis buvo paskutinis laisvos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras. Urbšys ministru buvo paskirtas jau po 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo Lietuvai, tačiau per tuos porą jo darbo metų pavojus Lietuvai tik didėjo, o totalitarinių režimų spaudimas tik stiprėjo. Urbšiui teko priimti 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos ultimatumą dėl Klaipėdos krašto, o 1939 m. spalio 10 d. pasirašyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, leidusią susigrąžinti Vilnių, bet įpareigojusią įsileisti sovietų kariuomenės įgulas. Turbūt tragiškiausias momentas – 1940 m. birželio 14 d. sovietų ultimatumo priėmimas Maskvoje.

Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija buvo ištremtas į Sovietų Sąjungos gilumą – Tambovo miestą. Kalintas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose. 1952 m. nuteistas 25 metams kalėjimo ir tik prie Chruščiovo buvo paleistas į laisvę be teisės grįžti į Lietuvą, o vėliau ir amnestuotas. Porą metų dirbęs pirties kasininku, tik 1956 m. grįžo į Kauną. Gyveno Sofijos Čiurlionienės namuose, dirbo bibliotekoje, mėgo lankytis Pažaislyje, Panemunės šile, Ąžuolyne. Paskutinius gyvenimo metus nugyveno daugiabutyje šalia VI forto žiedo.

Juozas Urbšys mirė 1991 m. balandžio 30 d., bet 1991 m. sausio 15-ąją Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje jį dar spėjo pakalbinti žurnalistas Vidas Mačiulis.

Šis penkiolikos minučių vaizdo įrašas saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose, ir sukaktis – gera proga juo pasidalyti.

Juozas Urbšys buvo kalbinamas iškart po Sausio įvykių, todėl pokalbis buvo ne apie senus laikus, o apie Lietuvos žmonių auką ir vienybę sovietų nusikaltimų akivaizdoje, Sovietų Sąjungos byrėjimą, valstybių ir tautų santykius, Persijos įlankos karą, Lietuvos išlikimą ir žmones apskritai.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimas

The post Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio 130-mečio proga – archyvinis interviu iš 1991-ųjų appeared first on Voruta.

Kodėl būtent šiandien rodome šią juostą? Spalio 27-oji yra UNESCO audiovizualinio paveldo diena. Gera diena pasidalinti unikaliais kadrais iš Lietuvos archeologijos istorijos ir nusikelti devyniasdešimčia metų atgal.

Apuolė (dab. Skuodo r.) mums svarbi kaip pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos vietovė. Tai buvo senoji kuršių žemių sostinė, minima vikingų sagose ir kronikose. Garsiojoje IX a. pab. Rimberto kronikoje pasakojama, kad 853-854 m. didelė švedų kariuomenė puolė Apulią (taip vadinama Apuolė). Kuršiai gynė miestą ilgiau nei savaitę ir devintąją apgulties dieną prasidėjo derybos. Apuoliečiai išsipirko sidabru, davė trisdešimt įkaitų ir pripažino švedų valdžią.

Apuolėje kasinėjimus kartu vykdė lietuvių ir švedų archeologai. Tyrimams vadovavo Vytauto Didžiojo karo muziejaus kūrėjas brg. gen. Vladas Nagevičius (1880-1954). Radinius 1931 m. į Stokholmą išsivežė profesorius Birger Nerman (1888-1971). Ten visa medžiaga turėjo būti sutvarkyta, o radiniai grąžinti Vytauto Didžiojo karo muziejui. 1940 m. Baltijos valstybes okupavo sovietai ir Lietuvos ir Švedijos archeologų ryšiai ilgiems dešimtmečiams nutrūko. Nemažai Apuolės kapinyno ir piliakalnio radinių į Lietuvą grįžo tik 2009 m. ir yra saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose. Ypač vertingas yra XI a. 99 cm ilgio kalavijas, taip pat IX-X a. (vėlyvojo geležies amžiaus) radiniai – segės, ylos, kirvukai, gintaro karoliukai, ir kt. O kai kuriuos radinius šiuo metu galite pamatyti ir gyvai.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje „Prakaitu grįstas kelias. Lietuvos karo inžinerijos istorija“ šiuo metu eksponuojami tūkstantmečiai rąstai iš Apuolės piliakalnio. Paroda, pasakojanti apie Lietuvos karo inžinerijos istoriją nuo Apuolės iki mūsų dienų amerikietiško išminavimo roboto, veiks iki gruodžio 31 d.

Dar viena gera proga pasižiūrėti juostą – 145-osios brg. gen. Vlado Nagevičiaus gimimo metinės. Šviesuolis ir aktyvus visuomenės veikėjas 1880 m. birželio 17 d. gimė Kretingoje  Gydytojas, karininkas, archeologas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus siela, kadruose pasirodo labai dažnai. Atkreipkite dėmesį į aukštaūgį vyrą su uniforma ir kepure.

#AudioVisualHeritage

Vytauto Didžiojo karo muziejaus inform.

The post Unikalioje devyniasdešimties metų senumo juostoje – Apuolės piliakalnio archeologiniai tyrimai appeared first on Voruta.

Žurnalistė Irma Bogdanovičiūtė, www.voruta.lt

Daugiatautis Šalčininkų rajonas žiniasklaidoje apipintas legendomis ir trileriais apie skraidančius balionus, paplitusią rusišką kultūrą ir be penkių minučių nelojalumą Lietuvai. Šalia šių įvaizdžių dešimtmetį auga ir kūrybingų ir sąmoningų jaunų žmonių karta, kurie aplink save kuria naują realybę. „Man patinka, kad čia – lietuvybės židinys, bet prie jo susirenka įvairiakalbiai vaikai. Ir jie nevaržomi jokių rėmų,“ – paradoksą įvardina studentė Gintarė Areškaitė, „užaugusi“ unikalioje stovykloje, šiemet apsibrėžusioje ironišku „Kultūros zonos“ pavadinimu.

Iš tiesų „zona“ kasmet kvėpuoja laisve ir šiuolaikiškumu. „Mes ne tik kviečiame vaikus ir buriame bendruomenę. Mes parodome pozityvią rajono pusę. Ne kivirčus ar istorijas, kurios kartais atrodo kaip propaganda. Viduje jų nėra,“ – pasakoja stovyklos ir festivalio „Kultūros zona“ organizatorė Virginija Kuklytė – Gedvilienė.

Menininkai griauna stereotipus

Liepos gale jau vienuoliktą kartą „Degam“ menininkų V. Kuklytės-Gedvilienės ir Šarūno Gedvilo organizuojama stovykla buria jaunus žmones į savaitės trukmės kelionę į save per meną ir kultūrą. Stovykla kartu užsiaugino ir meno festivalį. Virginija ir Šarūnas (apdovanoti Lietuvos respublikos Prezidento premija už prasmingas veiklas regione) gyventojams parodo ir profesionalų šiuolaikinį jauną scenos meną, ir Lietuvoje garsius, publikos mylimus kūrėjus. Veiklos vykdomos partneriaujant su Britų taryba Lietuvoje, finansuojamos Lietuvos kultūros tarybos, Šalčininkų rajono savivaldybės bei kitų rėmėjų.

Šiemet poezijos vakarą festivalio lankytojams padovanojo viena didžiausių Lietuvos scenos ir televizijos žvaigždžių Rolandas Kazlas. „Sunku buvo jį įkalbinti, čia Šarūnas padirbėjo,“ – juokiasi Virginija. „Bet džiaugiuosi, kad R. Kazlas atvažiavo. Jis pasakė: aš čia išvis esu pirmą kartą. Pernai lygiai tą patį sakė festivalyje pasirodęs aktorius Dainius Gavenonis. Aš apkeliavau visą pasaulį, sako, visus avinjonus ir šanchajus (šiuose miestuose vyksta prestižiniai teatro festivaliai – aut.past.), o Šalčininkuose esu pirmą kartą.“

Virginija džiaugiasi, kad pavyksta griauti stereotipus apie regioną, o atvykę menininkai sutinka lietuviškai kalbančius, šviesius žmones. „Vaikų tėvai bendrauja, fotografuojasi su jais, ranką paspaudžia. Jie jaučiasi šio krašto ambasadoriais“, sako ji. „R. Kazlas parodė vaikams labai aukštą lygį. Jis skaitė poeziją kaip prozą, o jie kartu juokėsi, verkė…  Džiugu, kad pavyksta tą padaryti.“

Solidarumas

Pavyksta ne visuomet. Pernai stovykla ir festivalis neįvyko – kultūros rėmimo institucijos neskyrė finansavimo unikaliai ir įvertintai veiklai regione. Pauzė stovyklos augime nustebino ir vaikų tėvelius, kurie buvo pasiryžę kūrėjus pastiprinti iš savo kišenių. „Sakau, imkite iš mūsų daugiau,“ – prisimena mama Renata. Jos vaikai stovyklą lanko jau septintus metus. „Na, nustatykite normalią kainą.“

Tačiau padaryti pauzę negavus finansavimo buvo ir principingas organizatorių sprendimas. Jie nori, kad stovyklos veiklos būtų prieinamos visiems. Be jų čia vyksta ir nemokamas meno festivalis, skirtas visai bendruomenei, bei paskaitos – edukacinės dirbtuvės. Festivalyje šalia R. Kazlo šiemet pasirodė ir poezijos ir muzikos duetas aktoriai Justas Tertelis ir Vesta Šumilovaitė-Tertelienė bei Rokas Kašėta, nustebinęs koncertu dzūkiškai. „Tėveliai skambina ir sako –  mes galim mokėti dvigubai. Tai jūs galit, sakau, bet yra tų, kurie negali. O dabar galime nemokamai pakviesti ir vaikus iš Šeimos ir vaiko gerovės centro. Regione algos nedidelės. Kai kurie tėvai už stovyklą turėtų mokėti pusę mėnesio atlyginimo. Mes nesame komercinė stovykla. Nedarome penkių stovyklų per metus – tik vieną, ir dėl jos stengiamės. Bet emocijų užtenka visiems metams,“ –  paaiškina V. Kuklytė-Gedvilienė.

Scenos dekoracija – Lietuvos dangus

„Už tai, ką jie daro, reiktų jiems pastatyti paminklą. Jie nuostabūs žmonės, kurie dirba dėl idėjos,“ – sako šalčininkietė Renata. Virginija ir Šarūnas, atrodo, mato čia ir savo misiją. Pati V. Kuklytė kilusi iš Šalčininkų ir jaučia, ko trūksta jos kraštui, ko žmonės ilgisi. Savo kuriamoje stovykloje aktorė ir režisierė įprasmina net savo krašto gamtą, rengdama menininkų pasirodymus po atviru dangumi ir taikydamasi prie kaprizingo lietuviškos vasaros oro.

„Kai keliavome po Japoniją, pas Suzuki (V. Kuklytė-Gedvilienė ir Š. Gedvilas dirbo su japonų avangardinio teatro režisieriumi, rašytoju ir filosofu Tadashi Suzuki bei lankėsi jo įkurtame teatre – aut.past.). Ten jie turi scenas tiesiog lauke. Jie vaidina naktį, šoka į ežerą, scenoje kepa žuvį ir kvapai tampa veikėjais… Suzukis kalną, akmenis naudoja kaip dekoracijas. Čia irgi to norisi. Mes turim gražią gamtą ir labai norisi tą parodyti. Kiek kartų jau skaitėme poeziją saulei leidžiantis, kai viskas rausta. Tai labai gražu.“ – pasakoja Virginija.

Apie tabu – su tėvais

Gaiviu naujos kūrybos gūsiu festivalio žiūrovams ir stovyklos dalyviams šiais metais tapo jaunųjų aktorių profesionalų kūryba spektaklyje „Lygtis – mergaitė“ (rež. Ieva Gribauskaitė ir Viktorija Kuodytė), pasakojusiame apie mergaitės kelią į suaugusios moters pasaulį ir kelyje tykančius pavojus: plėšrias manipuliacijas, prievartą, abejones pačia savimi, kurias stiprina visuomenės žvilgsnis į moterį, okupacijos laikų auklėjimo liekanos, moterų diskriminacija įvairiose srityse.

„Spektaklio aptarimo metu viena mergaitė aktorių paklausė: ar jūs nebijojote mums rodyti tokio spektaklio? Juk Lietuvoje šitos temos yra vis dar tabu,“ – prisimena Virginija Kuklytė-Gedvilienė. „Bet verta apie tai kalbėti. Jie – kita karta, ir apie tai jau kalba daug drąsiau. Be to, vaikai po spektaklio turi galimybę šiomis temomis padiskutuoti ir su tėvais. Nes jie čia pat, irgi žiūri. O tokios temos tikrai kol kas tabu.“

Metų įvykis

Menininkų organizuojama stovykla vaikams jau žinoma visame regione, o vaikai pasakoja laukiantys, kada prasidės registracija į ją, kad nepraleistų. Vaikai stovykloje gali dalyvauti iki 18 metų, tačiau ir „peraugę“ atvyksta savanoriauti ir padeda jaunesniems vaikams. Stovykla auga drauge su vaikais.

„10 metų čia važiuoju, nuo dvylikos metų,“ – pasakoja buvęs dalyvis, o dabar – savanoris Domantas Kraujutis. „Pirmosiose stovyklose vadovai patys gamino pusryčius! O dabar susirinko komanda, kuri padeda išspręsti buitį, o vadovai gali visą savo dėmesį skirti darbui su vaikais. Bet emocijos visus tuos metus tos pačios. Daug laimės, daug veiksmo.“ Prie savanorių komandos šiais metais taip pat prisijungė buvusios stovyklos dalyvės Julija Lang, Liza Fedotova ir Valerija Svorobovič.

Šių metų stovykloje su vaikų grupėmis dirbo aktoriai Lukas Auksoraitis, Šarūnas Gedvilas, Artur Svorobovič, Mindaugas Činčys, Kyrylo Kremenchuk, socialinė darbuotoja Evelina Naujokienė, į stovyklą atvykusi iš Didžiosios Britanijos. Vaikai mokėsi improvizacijos (jas vedė aktorius Oskaras Wyganowskis), klounados, tango, klausėsi psichoterapeutės Radvilės Varanavičiūtės paskaitos apie kūrybiškumą, dalyvavo gongų terapijos užsiėmime (vedė aktorė Raminta Šniaukštaitė), stebėjo ir aptarinėjo spektaklius, reflektavo ir diskutavo. Ir kasdien su vadovais repetavo pasirodymus, kuriuos žiūrovams parodė paskutinįjį stovyklos vakarą. Veiklos vykdomos partneriaujant su Britų taryba Lietuvoje, o finansuojamos Lietuvos kultūros tarybos, Šalčininkų rajono savivaldybės ir kitų rėmėjų.

Eiti gilyn

Šios stovyklos išskirtinumas yra tai, kad kiekvienas užsiėmimas ir kiekvienas žaidimas yra daugiau nei pramoga, nors paskatinti vaikus mėgautis menu ir kūryba yra vienas stovyklos tikslų. Virginija: “Stovykla trunka septynias naktis ir aštuonias dienas. Tai ribotas laikas. Ir per šį laiką jie peržengia savo baimę. Man atrodo, tiek ir užtenka vasaros stovyklai. Jie turi pasimėgauti kūryba. Mes nesame aktorių kalvė. Mes ruošiame kūrybiškus žmonės, kurie tą kūrybiškumą savyje atranda ir gali pritaikyti kitose srityse.“

Tam, kad padėtų vaikams atsiverti ir sukurtų su vaikais ryšį, vadovai ruošėsi, padėdami psichoterapeutės Radvilės Varanavičiūtės. Ji aktorių programas vaikams, žaidimus ir pratimus įvertino per edukacinę ir psichologinę prizmę ir taip suteikė aktorių veikloms naują matmenį, kuriame svarbiausia – vaiko potyriai ir jo refleksija.

Radvilė Varanavičiūtė: „Klausiau aktorių: koks pratimo tikslas? Kokius parinksi būdus tam pasiekti? Ir kaip tai apmąstysi? Visąlaik skatinau juos eiti gilyn. Dvylikametis ir aštuoniolikmetis – koks tarp jų gali būti bendrumas? Ar jie jau gali šnekėtis rate, pasidalinti? Tai reikalauja drąsos ir pasitikėjimo. Trylikametė mergytė sėdi su keturiasdešimčia žmonių, tarp kurių vyresniokai, yra ir bernų – ir reikia pasakyti kažką labai asmeniška. Yra reikalų. Tokius dalykus reikia apgalvoti,“ – sako specialistė.

Sąmoningumas kaip įgūdis kurti valstybę

R. Varanavičiūtė akcentuoja – įsisąmoninimui, kūrybiškumui pažadinti, atvėrimui, gebėjimui būti čia ir dabar ir kartu tyrinėti vaizduotę ir smalsumą teatro metodikos labai tinka. „Būtina mokytis reflektuoti. Prie refleksijos mes nelabai pratę, nelabai kas mus mokina. Klausti vaikų: ką galvojai, kaip jauteisi? Kaip sekėsi dirbti trise? Ar inicijavai kažką, ar buvai gale? Kaip jauteisi, kai kitas inicijavo? Ar tave išklausė, o gal tave „nukirto“? Ar tavo idėjas priėmė, ar blokavo? Kaip tada pasijutai? Svarbu, kad jie mąstytų apie save – kaip įsitraukia į procesą, ką patiria, kas jiems buvo svarbu, ką jie išsinešė, ką atrado. Kur kažko nepasakė, ką būtų norėję pasakyti, kur žodžiai taip ir liko „pastrigę“? Refleksija – tai įgūdis, kaip raumuo, kurį treniruoji.“

Psichologė pasakoja, kad šis įgūdis – sąmoningumas ir suvokimas  – svarbus ne tik vaikams, bet mums visiems. „Tai ir yra kritinis mąstymas. Kuomet galime diferencijuoti, atsirinkti dalykus. Ir tai nuo asmeninio mastelio paskui pereina į visuomeninį – už ką aš balsuoju, kas ką man šneka? Tai sąmoningas buvimas. Nebesu bandos automatizme – visi daro taip, tai ir aš taip „važiuoju“. Galiu įsivertinti, kaip aš tame esu. Būti labiau asmenišku.“

Autoritetų baimės

Būtent sąmoningumas, drąsa rodyti pažeidžiamumą ir atvirumas vienas kitam sukuria transformuojančią atmosferą stovykloje ir saugią erdvę būti kartu tokiais. Suaugę čia savanoriškai „nusikarūnuoja“ savo hierarchinį pranašumą ir vaikams tampa draugais. Būtent taip jie kartu sukuria autentišką ryšį, kuriame atsiveria ir užauga abi pusės, ir užsitarnauja nuoširdžią vaikų pagarbą ir autoritetą. O tai atrodo lengva tik iš pirmo žvilgsnio.

„Tai ketvirtoji mano stovykla,“ – pasakoja aktorius Lukas Auksoraitis, vienas iš vadovų. „Kai atėjau, aštuoniolikmečiai jau atrodė kaip aš, kai kurie ir didesni. Kaip gi jie matys manyje autoritetą? Ką aš jiems pasakysiu? Ar jiems išvis bus įdomu? Buvo jausmas, kad jie manys: kaip tu čia toks, vos ne mūsų metų, bandysi mums kažką aiškinti? Buvo nedrąsu.“ Tačiau atvykus į stovyklą menininkas pajuto, kad čia dirbama ne galios žaidimų principu, o primesti autoritetai vaikams nereikalingi – jie juos pasirenka patys.

„To autoriteto jiems visiškai nereikėjo. Supratau, kad man su jais tiesiog reikia būti tokiu, koks esu, ir viskas. Norėjau su jais atrasti dialogą. Norėjau, kad jie nebijotų prie manęs išsakyti savo minčių, sakyti, ką jie galvoja iš tikrųjų, o ne tiesiog mandagiai klausytųsi. Su jais pasikalbėti, paklausyti, ką jie galvoja apie gyvenimą, ką veiks toliau buvo tikrai įdomu. Tai mane nustebino. Šita stovykla tikrai ypatinga. Čia negaila savęs atiduoti,“ – pasakoja L. Auksoraitis, pats neseniai tapęs tėvu ir branginantis kiekvieną akimirką su sūnum.

Be gėdos

„Pirminis dalykas, kurio reikia paaugliams, yra saugumas,“ – pasakoja aktorius Mindaugas Činčys, stovykloje dirbantis pirmą kartą. „Kai prieini prie vaiko per žaidimą, jis pajaučia: aha, čia saugu, jis žaismingas, jis tikrai gali būti kaip vyresnis brolis. Kai nespaudi, neverti, nepersistengi. Užtenka tiesiog klausytis, – ir gimsta magiška dalykai.“

M. Činčys, prieš atvykdamas dėstyti į stovyklą „Kultūros zona“, klounados meną lavino teatro profesoriaus, pedagogo ir meistro klouno Philippe’as Gaulier mokykloje Prancūzijoje. Klounada – tai teatro, sceninės improvizacijos ir giliai humanistinės pasaulėžiūros derinys. Ši meno forma pagrįsta žaidimu ir klouniškais pokštais, kurie kuria ryšį tarp menininko ir žiūrovo per juoką, šėlsmą, atsipalaidavimą – ir taip „užkabina“ bendražmogiškas patirtis ir kviečia jas išgyventi kartu.

 „Žaidimai ėmė gimti natūraliai, iš pačių vaikų, jų vardų, vietovardžių. Jie juokėsi, jiems labai patiko. Supratau, kad kai tiesiog klausai, tie žaidimai gimsta ir kuriasi čia ir dabar. Būtent ryšyje.“ Mindaugas su vaikais draugystę kūrė vos jiems atvykus. „Berniukas Maksimas atėjo užsiregistruoti su futbolo kamuoliu. Bandžiau jį pakalbinti. Bet paskui pastebėjau jį spardant tą kamuolį. Man labai patinka futbolas. Paspyriau jam kamuolį. Mes pradėjom žaisti ir aš nuo pat pradžių pajaučiau, kad ir jis „užsikabino“, ir aš. Tas kamuolys sukūrė labai gražų ryšį.“

M. Činčys sako, kad būtent klounados mokykloje Prancūzijoje atrado tokį vertingą gebėjimą klausytis kito, išgirsti, ko jam ar jai reikia. Kūrėjas šį gebėjimą integravo į savo kuriamą meną ir atvežė Šalčininkų vaikams. „Tai labai intuityvūs dalykai, per kuriuos suprantu, ko vaikams, paaugliams iš tiesų reikia. “

Atvirumas kaip drąsa ir atsparumas

„Žmonės čia labai atviri pokalbiams,“ – pasakoja šiose stovyklose jau anksčiau dalyvavusi Elvita. „Jie tikrai niekada neteisia. Yra temų, apie kurias galima kalbėtis ir rusiškai, lenkiškai, ir lietuvių kalba. Ką tik buvau kitoje stovykloje. Ten viskas lietuvių kalba. Ir buvo žmonių, kurie net šiek tiek kabinėjosi prie rusų kalbos. O čia visi kalba atviriau. Ir man labai patinka, kad vadovai mus priima kaip suaugusius. Nemenkina, nežemina, kalba laisvai. Kitose stovyklose taip būna ne visada,“ – sako Elvita.

„Aš visą laiką stengiuosi su jais būti tikras, neapsimetinėti, nemeluoti jiems. Nebandau jų įspausti į rėmus – čia gerai, čia blogai, čia taip negali būti ar panašiai. Neatstumti jų, „nenurašyti“. Aišku, yra dalykų, tokių kaip alkoholis, rūkymas ir taip toliau. Tai yra griežtas „ne“. Bet ir čia norisi su jais vystyti dialogą, kalbėtis ir apie nelabai malonius dalykus. Klausti, o kodėl tau taip norisi? Kas vyksta? Okei, o man buvo taip ir taip. Norisi su jais dalintis ir kalbėtis. Kad jie pamatytų, kad aš nuo jų nelabai kuo skiriuosi,“ – atskleidžia L. Auksoraitis.

 „Aš dabar nebijau kalbėti prieš žmonės,“ – sako stovyklautoja Magdalena, paklausta, ką brangiausio jai davė stovykloje praleistas laikas. „Turėjau šitą baimę prieš stovyklą. Bet jie sakė: nereikia bijoti. Čia tu turi savo grupę žmonių, kurie visada palaiko. Čia įvyko ir mano pirmas pasirodymas. Grojau su vadovu Artūru ir tai buvo vau. Jis visą savaitę dirbo su manimi, padėdavo viskuo, ko reikėjo. O žiūrint, kaip vadovai nebijo kalbėti prieš kitus, tai padrąsino ir mane.“

Kalbos barjeras kuria dialogą

Stovykloje vaikai turi laisvę saviraiškai. Artur Svorobovič dalinasi stovyklautojos Darijos istorija. Talentinga mergina eilėraštį parašė per kelias minutes. „Ji rašo: gyvenimas tai kinas. Einu kadru. Mane vis filmuoja. O aš savim nebetikiu. Koks eilėraštis! Tai šekspyriška mintis. Aš nežinau, ar ji skaitė Šekspyrą. Bet parašė tokį eilėraštį. Man plyšo smegenys, kaip ji parašė. Tai trys posmai – rusų kalba. Ir kaip aš galėjau jos prašyti, kad rašytų lietuviškai?“.

Vadovas matė, kad mergaitei lengviau rašyti kalba, kuria daugiau kalba, tačiau lietuvių kultūrą puoselėjančioje stovykloje šiuo klausimu norėjo sutarti ir su kitais. Taip pat – ir su vienu iš vadovų, aktoriumi Kyrylo Kremenčiuk, atvykusiu į Lietuvą iš okupuotų Ukrainos teritorijų. Tačiau klausimų jam nekilo. Visi suprato vaiko poreikį jausmus išreikšti kita kalba ir eilėraštis nuskambėjo festivalio scenoje šalia lietuviškų dainų, argentinietiško tango, prancūziškos klounados.

Ar būtų buvę keista, jei kiltų diskusija? Ar stovykla tuomet save išduotų kaip laisvės, saviraiškos sala? „O aš neprieštaraučiau tokiems pokalbiams,“ – atsako A. Svorobovič. „Džiaugiuosi, kad turime komandą, su kuria vis dar galime kalbėtis. Kitur pasitaiko atvejų, kai diskusijos komandose tarsi vyksta, bet vis tiek pasielgiama savaip. Tai formalios diskusijos, kai sprendimas jau priimtas. Mes pakalbėjom ir aš nusprendžiau.“

Ukrainietis menininkas Kyrylo atskleidžia, kad kalbos barjeras net tapo priemone rasti bendrą kalbą su vaikais. „Man stovykla tapo galimybe susipažinti su lietuvių kalba. Vaikams Šalčininkuose ji taip pat yra antroji, trečioji kalba, jie irgi kalba su akcentu, jiems sunku. Aš norėjau jiems parodyti, kad štai ir aš mokausi. Kad mes turim daug bendro, nes man irgi sunku kalbėti lietuviškai. Mes mokomės kartu“.

Girdėti vaikus

Šį tekstą rašome kaip tik tuo metu, kai Lietuvą sukrėtė Vilniuje paauglių įvykdytas žiaurus nusikaltimas. Ir nors statistika rodo, kad vaikų nusikalstamumas kiekvienais metais nuosekliai mažėja, tokie įvykiai išgąsdina visuomenę ir vėl pakelia jau atsakytus klausimus. Smurtas tarp vaikų turi būti matomas ne kaip atsitiktinumas, o kaip signalas, kad jų gyvenimuose kažkuriuo metu pritrūko dėmesio, empatijos jiems, supratimo ar žmonių, pastebinčių jų patiriamus sunkumus. Itin svarbu domėtis ir suprasti vaikų ir paauglių pasaulį.

„Aš jų klausiau, kas jiems įdomu, kas rezonuoja“, – pasakoja psichologė R. Varanavičiūtė. „Klausiu vaikų: tikriausiai tėvai jums siūlo visokių veiklelių, išvykų, o jūs sakot „man niekas neįdomu, aš noriu užsidaryti TikToke ir skrolinti? Jo jo, grynai, atsako jie. Ir jie patys jaučia, kaip tai žudo jų kūrybiškumą, kad jie izoliuojasi.

Jiems patiems dienos pabaigoje žiauriai gaila ir apmaudu, kad taip tuščiai praleido tas valandas. Kad nepadarė to, ką būtų norėjęs padaryti. Tie svetimi vaizdiniai (images, vizualinis turinys socialiniuose tinkluose – aut. past.) jiems numuša norą kurti. Jie nebenori ir draugauti. O draugystėse juk irgi kyla daug fainų kūrybinių idėjų.“

Psichologė kviečia pažvelgti į tai vaikų akimis. Domėtis socialiniais tinklais vaikams svarbu, nes tai – būdas pažinti pasaulį, matyti, kuo domisi vaikai kitose šalyse, būti pasaulio dalimi, netapti provincialiais. Vaizdų vartojimas neišvengiamas, nes šiandiena – vizualinio turinio laikas. Todėl labai svarbu mokytis būti vizualiai raštingais, atsirinkti gerus, kokybiškus vaizdus ir istorijas. Ir tokio raštingumo šiuo metu pirmiausiai reikia mokytojams.

 „Klausiu vaikų, ką jie daro, kai juos pagauna aistra, smalsumas kažkokiam dalykui? Jie googlina, žiūri laidas – juk viskas dabar taip prieinama. Aš bandžiau juos padrąsinti, įkvėpti, priminti, kad jie yra labai kūrybingi. Ir jie prisiminė, kad dažnai kyla noras kažką parašyti, nupiešti, pakoležinti, kyla idėjų, kaip nufilmuoti klipus ar video,“ – akcentuoja psichologė.

Ką gi daryti, kad autentiškas vaikų kūrybiškumas „nenusimuštų“? „Reikia burtis patiems,“ – atsako R. Varanavičiūtė. „Paaugliui ypatingai svarbus bendruomeniškumas. Reikia turėti savo draugų, su kuriais galėtų kurti, filmuoti, fotografuoti, paišyti, kartu kelti idėjas, kovoti už teisybę – daryti, kas svarbu paauglystėje. Ir turėti savo kūrybinių reikaliukų, o ne tik būti pasyviais kitų kūrėjų vaizdinių vartotojais.“

Stovykla Šalčininkuose ir yra viena tokių erdvių, kur vaikai, palaikomi nuoširdžiai įsitraukusių profesionalų, jau daugiau nei dešimtmetį auga, turėdami savų kūrybinių reikaliukų.

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Šalčininkų rajono savivaldybė, Danguolė ir Viktoras Butkai.
Partneriai: Britų taryba Lietuvoje.
Rėmėjai: Birutė, Celemi, Sip–Sap, Gentle day, Printėja.

Nuotraukų autoriai – Jurgita Wru, Andriejus Kartanavičius, Virginija Kuklytė

Vaizdo reportažo autorius Julius Ambrazevičius:

https://www.youtube.com/watch?v=Dkxja5Sfjm8

The post Meno festivalis po atviru dangumi „Kultūros zona“: kūrybinė laisvė auginti žmogų appeared first on Voruta.

2024 m. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka sukūrė dokumentinį filmą „Eugenijus… Laikas ir žmonės…“, skirtą Pagėgių krašto poeto, dailininko, fotomenininko, žurnalisto, muziejininko ir visuomenininko Eugenijaus Skipičio (1951–2023 m.) šviesiam atminimui pagerbti.

Šis dokumentinis filmas – tai jautrus artimųjų, draugų ir kolegų pasakojimas apie talentingą, įkvepiančią asmenybę, kuri savo žodžiais, darbais ir meninėmis vizijomis paliko šviesų pėdsaką Pagėgių krašto gyvenime. Filme skamba ne tik įtaigūs pasakojimai, bet ir prisiminimų fragmentai, sustiprinę šio iškilaus kraštiečio menininko dvasinio palikimo pajautą. Filmas kviečia ne tik prisiminti, bet ir apmąstyti, kokią reikšmę turi Eugenijaus Skipičio palikimas kiekvienam, kuris brangina gimtąjį kraštą bei vertina meno ir kultūros galią.

Kviečiame peržiūrėti filmą „Eugenijus… Laikas ir žmonės…“ platformoje „YouTube“.

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos informacija

The post Dokumentinis filmas, skirtas pagerbti šviesuolio Eugenijaus Skipičio atminimą, jau pasiekiamas visiems appeared first on Voruta.

Gavusi finansinę paramą iš Lietuvos kultūros tarybos, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įsigijo lietuvių raštijos pradininko Jono Bretkūno pamokslų rinkinį „Postilė“, išleistą tūkstantis penki šimtai devyniadešimt pirmais metais Karaliaučiuje.

Šiuo metu tai seniausia Nacionalinėje bibliotekoje saugoma knyga lietuvių kalba.

Šiame pasakojime sužinosite, kokią reikšmę leidinys turėjo lietuviškų raštų stiliaus ir bendrinės kalbos formavimuisi, kaip bėgant amžiams keitėsi skaitymo kultūra, ir kaip knyga išliko iki mūsų dienų.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inform.

The post Jono Bretkūno „Postilė“ – seniausia lietuviška knyga Nacionalinėje bibliotekoje appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

2024 m. liepos mėnesį Šalčininkų rajone pasibaigė tiriamojo meno projekto “Kalbantys jausmai” pirmos dalies veiklos, skirtos regiono jaunimui, kurias organizavo iš Šalčininkų kilusi aktorė Virginija Kuklytė. Tai – finalinis, jau trečius metus vykdomos iniciatyvos etapas, kurio veiklų dalis yra orientuota ugdyti jaunuolių emocinį intelektą bei mažinti socialinę atskirtį. Projektas finansuotas Lietuvos kultūros tarybos, Europos sąjungos ir Šalčininkų rajono savivaldybės. Ilgamečiai projekto partneriai, drauge įgyvendinantys veiklas – Britų taryba Lietuvoje.

Aktoriai Virginija Kuklytė ir Šarūnas Gedvilas, jau dešimtmetį vykdo sociokultūrines veiklas Pietryčių Lietuvoje. Jie atrinko ir subūrė profesionalių menininkų komandą, kuri vedė užsiėmimus Turgelių “Aistuvos” gimnazijos 9–10 klasių mokiniams. Projekto veiklas apibendrino sociologų komanda.

Projekto metu moksleiviai įsitraukė į daug įvairių, jau ankstesniais metais išbandytų ir patobulintų veiklų, pagrįstų meninės raiškos metodais. Gimnazistai dalyvavo profesionalių menininkų vedamose kūrybinėse dirbtuvėse. Ilgamečiai projekto partneriai “Filigrania” istoriniais faktais parengtos kultūrinės edukacijos metu supažindino moksleivius su XIX a. stilistikos rekvizito gamybos specifika. Aktoriai Šarūnas Gedvilas, Oskar Wyganowski ir Artūras Dubaka mokė jaunuolius improvizacijos ir poezijos subtilybių, socialinis klounas Žilvinas Beniušis režisavo jaunimo poezijos skaitymo pasirodymą, o Justinas Narvidas ir Rokas Petrauskas – kūrė dainas pagal jaunuolių eilėraščius. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Rita Juodelienė analizavo jaunuolių sukurtus eilėraščius ir vedė retorikos ir scenos kalbos paskaitas, kurios padėjo jaunuoliams įgyti viešojo kalbėjimo įgūdžių ir pasiruošti pasirodymui – viešiems poezijos skaitymams.

Tyrėjos Eglės Stankevičiūtės teigimu, atsižvelgdami į kultūrinių renginių stygių, kalbinius skirtumus ir regiono sociokultūrinius bruožus, projekto sumanytojai siekia mažinti bendruomenių atskirtį, pozityviai jungiant kultūrinius skirtumus ir ugdant saviraiškos kompetencijas. Užsiėmimai skatino aktyviai dalyvauti: jaunieji kūrėjai nagrinėjo savo emocines patirtis, individualumą, mokėsi reikšti jausmus, taip pat – savarankiškai bei kritiškai mąstyti. Tokie užsiėmimai įtraukia ir padeda jaunimui integruotis į šalies socialinį gyvenimą.

Baigiantis pirmajai šių metų projekto daliai įvyko viešas renginys Turgelių miestelio bendruomenei. Renginio metu jaunuoliai scenoje deklamavo savo eilėraščius, o aktoriai atliko naujausias pagal jaunuolių eiles sukurtas dainas.

Mintimis apie projekto metu įgytas patirtis dalijosi ir patys moksleiviai. Po edukacinio užsiėmimo gimnazistai reflektavo, jog projektas padėjo tapti drąsesniems, atviresniems patirčiai, padėjo įveikti scenos baimę ir dalytis savo kūryba:

„Įdomu kurti, praleisti laiką kartu su aktoriais, juoktis ir juokauti. Džiaugiuosi ir nustebino tai, kad mes dalijamės savo jausmais ir nebijom juos parodyti. Ir džiaugiuosi tuo, kad galėsiu pasinaudoti tomis žiniomis kurias čia gavau.“

Moksleiviai džiaugėsi aktorių atvirumu ir jų sukurta saugia aplinka, kurioje nebaisu klysti, dalytis savo mintimis, jausmais, emocijomis. Tai atliepia ir vieną iš projekto siekių – ugdyti emocinį raštingumą per saviraišką ir savęs pažinimą. Gimnazistus džiugino tai, jog projekto metu kiekvienas dalyvis buvo pastebėtas kaip talentinga asmenybė, kurios pastangos vertinamos:

“Džiaugiuosi ir nustebino, kai mano darbus dainuoja, kai giria mano darbus ir nieko blogo nesako, visada padeda ir juokauja su manimi. Suvokiau, kad man irgi sekasi, nes iškart aš galvojau, kad nieko nepavyks. Suvokiau, kad nereikia taip bijoti ko nors pasakyti.”

Moksleivių atsiliepimus apžvelgusi projekto tyrėja Goda Damaševičiūtė teigia, kad tokios patirtys gali įgalinti, ugdyti pasitikėjimą savimi, skatinti individualią asmenybės raišką ir padėti puoselėti kūrybiškumą. Jaunuoliai užmezgė betarpišką ryšį su projekto komanda, veiklos jiems patiko, kai kurie neslėpė prieraišumo jausmo. Akcentuotina ir tai, jog veiklos  suartino ir pačius gimnazistus, leido jiems geriau pažinti vienas kitą, skatino bendruomeniškumo jausmą.

Projekto metu įvairiais metodais fiksuojamos ir reflektuojamos moksleivių patirtys, jaunuolių emocijų raiška, kasdienio gyvenimo ypatumai. Šiam tikslui pagal adaptuotą G. Willcox jausmų rato schemą buvo pildomi emocijų žemėlapiai ir anketos. Lentelėse, kurias sudaro pagal kategorijas išdėstyti 35 emocijų pavadinimai, moksleiviai žymėjo savo jauseną prieš ir po susitikimų. Jaunuoliai išbandė ir “Fotobalso” metodą – fotografijomis fiksavo juos supančią aplinką ir apibūdino kylančias emocijas. Apibendrinant visas veiklas jaunuoliai pildė psichoterapeutės Radvilės Šumilės rekomenduotas projektų refleksijos anketas. Visą turimą apibendrintą medžiagą sociologės pateiks tyrimo išvadose rudenį.

Apie projekto metu vykdytas veiklas bei savo patirtis kalbėjo ir aktorių komanda. Aktorius Šarūnas Gedvilas džiaugėsi veiklos rezultatais: „Mūsų kuriamas metodas darbe su moksleiviais puikiai veikia. Stebina tai, kad mokiniai drąsiai išbando poezijos žanrą. Smagu, kad iš eilėraščių gimsta dainos. Tai suteikia naujų spalvų.“ Aktorius Justinas Narvidas itin džiaugėsi aktyviu dalyvių įsitraukimu ir akcentavo tokių veiklų tęstinumo svarbą:

“Džiaugiuosi, kad šioje gimnazijoje yra tiek ir tokių kūrybiškų, jautrių vaikų su labai gražiu vidiniu pasauliu.<…>Suvokiau, kad jei noriu iš paauglio nuoširdumo, pats turiu būti nuoširdus. Ir dar pats turiu būti kūrybiškas, pasitikėti kūrybiniais impulsais ir jais pasidalinti, kad galbūt įkvėpčiau jauną žmogų, arba greičiau užvesčiau ant kelio. Svarbu yra dirbti su paaugliais.<…>Kai ilgiau su jais būni, nuosekliai reguliariai atvažiuoji, jie supranta, kad mes čia rimtai, ir pradeda kitaip į mus ir į projektą žiūrėti.”

Aktorius Rokas Petrauskas dalijosi moksleivių patirtu atradimo džiaugsmu kūryboje ir pokyčiu, kurį pastebi vaikuose po užsiėmimų:

“Jie išgirsta kitokią poeziją, jie sužino kad eilėraštis nebūtinai turi rimuotis, nebūtinai turi būti rašoma apie besileidžiančią saulę, o gali būti labai aštrus, gali būti išsakyti tikri jausmai, ir tai atradę jie patys bando išreikšti save, o apie jausmus kalbėti, iš tikro, yra labai sunku. Tam reikia ir drąsos, ir intelekto. Būna tokių, kurie pirmą kartą išvis kažką parašo, apart diktanto, kurį liepia rašyti mokytoja, toks jaunuolis atranda kūrybos džiaugsmą, atranda kad jis gali dar kažką daugiau. Taip pat yra vaikų, kurie bijo pratarti žodį, o projekto gale lipa ant scenos, nugali savo visas baimes ir prieš visus skaito apie savo jausmus.”

Aktoriai vieningai sutiko, kad dalyvavimas projekte naudingas abipusiai – padeda atsiskleisti ne tik vaikams, bet ir praturtina pačių aktorių kūrybinius ieškojimus, todėl norėtų paskatinti kitus kūrėjus vykti ir kviesti savo kolegas į Lietuvos periferiją. Aktorius Oskar Wyganowski dalijosi: “Norisi, kad visi jaustųsi bendros valstybės dalimi ir ne tik prieš rinkimus.”

Projekto vadovė Virginija Kuklytė pasidalino, kad 2023 – 2024 dalyvavo Atviros Lietuvos fondo (ALF) organizuojamuose mokymuose, kur baigė NVO akademiją – Socialinių lyderių programą. Mokymu metu įkvėpta autorinių ALF pratimų, sukūrė keletą naujų užduočių jaunimui, siekiant diskutuoti laimės, svajonių mokyklos ir lygių teisių temomis. Tuo pačiu principu buvo sukurtas “Muzikinis žemėlapis”, siekiant analizuoti kuria kalba daugiausia dainų klausosi Šalčininkų rajono jaunimas. Surinkta informacija padėjo ne tik geriau pažinti jaunimą, suprasti juos supančią aplinką, bet ir gilintis ir regiono ypatumus vykdant tyrimą.

Šių metų dalyvaujamosios kultūros projekto “Kalbantys jausmai” veiklos suskirstytos į tris etapus. Pirmas – ką tik pasibaigusios veiklos skirtos jaunimui. Rugpjūčio mėnesį komanda vykdys teatralizuotas fotosesijas Šalčininkų rajono senjorams. Trečiosios projekto dalies metu, aktoriai pasiners į teatralizuoto koncerto kūrimą. Jo metu aktoriai atliks dainas pagal jaunuolių eilėraščius, sukurtus per visą trijų metų laikotarpį Dieveniškėse, Šalčininkuose, Butrimonyse ir Turgeliuose. Projektų ciklą užbaigiantis renginys – teatralizuotas gyvo garso koncertas įvyks rudenį.

Projekto organizatorių informacija

Projekto vaizdo filmuko operatorius – Julius Ambrazevičius

The post Iš Šalčininkų kilusi aktorė jau dešimtmetį vykdo sociokultūrines veiklas Pietryčių Lietuvoje appeared first on Voruta.

Dr. Mariya Horyacha, Lvivo katalikiško universiteto profesorė, www.voruta.lt

Pranešimas padarytas konferencijoje 2024 m. liepos 14 dieną Laisvės kovotojų atminimo šventės metu, Didžiosios kovos apygardos partizanų parke.

Jūsų Ekscelencijos Vyskupai, mieli Kunigai, Gerbiamieji Ukmergės vadovai ir visi šios šventės dalyviai. Ačiū už galimybę būti šiame gražiame Partizanų parke ir pasidalinti savo mintimis apie Jums ir mums ukrainiečiams labai brangius monsinjorą kunigą Alfonsą Svarinską ir kardinolą Josyp Slipyj.

Šiemet minime 10 metų nuo Alfonso Svarinsko mirties ir 40 metų nuo Josyfo Slipyj mirties. Šios dvi didžios istorinės asmenybės yra ištvermingos kovos su bedieviška represine sovietine sistema simboliai. Patyrę persekiojimus ir kančias jie abu išėjo nugalėtojai. Ir šiandien, Josyfo Slipyj garbei skirto paminklinio kryžiaus Didžiosios kovos apygardos partizanų parke pašventinimo dieną, dera pagerbti jųdviejų atminimą ir priminti dviejų didžių asmenybių ir Dievo tarnų draugystės ryšį.

Formacija (1892–1922 m.)

Slipyj išgyveno ilgą formacijos laikotarpį, trukusį daugiau nei 30 metų. Jis gimė gilaus tikėjimo valstiečių šeimoje, kuri įskiepijo jam meilę Kristui. Pajutęs Dievo kvietimą, po vidurinės mokyklos baigimo jis įstojo į dvasinę seminariją, ir 1917 m. rugsėjo 30 d. metropolitas Andrejus Šeptickis suteikė Slipyj kunigystės šventimus. Gavęs metropolito palaiminimą jis tęsė studijas Insbruko universitete ir apgynė pirmąją daktaro disertaciją bei gana greitai, maždaug per vienerius metus, parengė habilitacinį darbą.

Dėl Austrijos imperijos žlugimo ir Ukrainos–Lenkijos karo grįžti į namus nebuvo įmanoma, todėl Slipyj dar dvejus metus tęsė studijas Insbruke, o po to dvejiems metams išvyko į Romą, kur Grigaliaus universitete parašė ir apgynė antrąją daktaro disertaciją.

Akademinis laikotarpis (1922–1945 m.)

1922 m. vasarą grįžęs į tėvynę, jis ėmė dėstyti dogmatiką Lvovo dvasinėje seminarijoje, o po dviejų metų tapo jos rektoriumi (1924–1929 m.). Slipyj uoliai darbavosi ruošiant dvasios darbininkus Ukrainos graikų apeigų bažnyčiai (UGAB) ir kūrė Teologijos akademiją, svajodamas paversti ją universitetu. Prisimindamas tą laikotarpį jis sakė: „Kaip žmogus, savanoriškai tapęs Kristaus kaliniu, tarnavau kadaise tokiam ryškiam Ukrainos teologijos mokslui, stengiausi prikelti jį iš griuvėsių ir atgaivinti suvokdamas, kad mokslas yra vienas kertinių tautos atgimimo ir stiprybės akmenų, o teologijos mokslas įgyvendina Kristaus evangelijos įsakymą: Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones (Mt 28, 19).“ Ši Slipyj tarnystė nebuvo lengva, netrūko rūpesčių ir kliūčių.

Tačiau nepaprastas jo darbštumas ir organizaciniai gebėjimai davė vaisių: po penkerių metų, 1929 m., buvo įkurta Lvovo teologijos akademija, kurios rektoriumi buvo paskirtas Slipyj. Jis dėjo visas pastangas, kad Akademija taptų mokslo centru, o ilgainiui – universitetu, turinčiu teisę teikti daktaro laipsnius. Per 10 metų akademija tapo autoritetinga švietimo įstaiga.

Tačiau Slipyj planams sutrukdė karas ir 1939 m. sovietų okupacija. Atėjus bolševikams, prasidėjo represijos, seminariją užėmė sovietų kariuomenė. Metropolitas Šeptickis baimindamasis, kad gali būti nužudytas, pasirūpino įpėdinio paskyrimu ir pasirinko Josyfą Slipyj.

1939 m. gruodžio 22 d. jis buvo slapta įšventintas vyskupu. Kai 1944 m. lapkričio 1 d. metropolitas Šeptickis mirė, jo vietą užėmė Slipyj. Tačiau jam nebuvo lemta vykdyti savo pareigų. Po penkių mėnesių, 1945 m. balandžio 11 d., jis buvo suimtas kartu su kitais UGAB vyskupais, ir jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė.

Įkalinimo laikotarpis (1945–1963 m.)

Prasidėjo metropolito kryžiaus kelias – 18 prievartos, kalinimo, lagerių, etapų ir tremties metų. Štai kaip jis pats apibūdina šį savo gyvenimo laikotarpį:

„Naktinis kalinimas, slapti teismai, nesibaigiantys tardymai ir šnipinėjimas, moralinė ir fizinė prievarta, žeminimas, kankinimai, badas; nedori tyrėjai ir teisėjai, prieš kuriuos aš, kalinys katorgininkas, „tulysis Bažnyčios liudytojas“, išsekęs, fiziškai ir psichiškai, liudiju nebylią ir mirčiai pasmerktą gimtąją savo Bažnyčią… […]

Šiame kryžiaus kelyje dėl kalinio Kristaus mane stiprino suvokimas, kad kartu su manimi eina ir mano dvasinė kaimenė, gimtoji ukrainiečių tauta, visi vyskupai, kunigai, tikintieji, tėvai ir motinos, maži vaikai, pasiaukojantis jaunimas ir bejėgiai seneliai. Aš nesu vienas!

Slipyj buvo teisiamas keturis kartus, ne kartą įkalbinėtas atsisakyti vyskupo pareigų ir bendradarbiauti su sovietų valdžia, kuri jam siūlė Kijevo metropoliją ir kitų privilegijų su sąlyga, kad pereis į stačiatikybę. Tačiau vilionėms jis nepasidavė ir liko ištikimas Dievui ir kenčiančiai savo Bažnyčiai.

Pirmą kartą už „priešišką veiklą“ jis buvo nuteistas 1946 metais 8 metams kalėjimo. Bausmės pabaigos sulaukė 1953 m. Ji sutapo su Josyfo Stalino mirtimi ir politinės vadovybės pasikeitimais. Tuo metu SSRS puoselėjo viltis pagerinti santykius su Vatikanu ir norėjo tam panaudoti Slipyj. Metropolitas buvo atgabentas į Maskvą, ir KGB bandė su juo derėtis bei pavedė parašyti UGAB istoriją. Jam net buvo leista dirbti didžiausioje SSRS Lenino vardo bibliotekoje. Slipyj pradėjo darbą, bet iš derybų nieko neišėjo. Po Berijos nužudymo jos baigėsi, ir Slipyj buvo ištremtas penkeriems metams į Maklakovą (netoli Jenisiejaus, Krasnojarsko kraštas). Būdamas tremtyje jis toliau rašė UGAB istoriją ir per 5 metus parašė 5 tomus. Be to, slapta vykdė sielovadą ir stengėsi palaikyti ryšį su savo Bažnyčia, stiprindamas savo kaimenę ir dvasininkus laiškais bei sielovadiniais pranešimais.

1958 m. birželį Slipyj vėl buvo suimtas ir 1959 m. birželio 17 d. nuteistas naujai 7 metų laisvės atėmimo bausmei. Per šį kalinimo laikotarpį sovietinė vyriausybė bandė įtikinti Slipyj kalbėti prieš popiežių mainais į jo paleidimą. Tam 1960 m. pabaigoje jis buvo atgabentas į Kijevą, tačiau ir dabar KGB patyrė nesėkmę. Slipyj drąsiai gynė savo Bažnyčią ir neketino išsižadėti popiežiaus. 1961 m. rudenį jis vėl buvo išsiųstas į lagerį Mordovijoje. Nenuolaidumas jam brangiai kainavo. Metropolito byla buvo peržiūrėta, ir 1961 m. rugsėjo 27 d. jis buvo nuteistas už akių kaip ypač pavojingas nusikaltėlis recidyvistas atlikti bausmę griežtojo režimo lageryje.

Kaip prisimena Slipyj, šiame kalėjime buvo susirinkę didžiausi nusikaltėliai. Prižiūrėtojai buvo žiaurūs, brutalūs. Dėl sunkių kalinimo sąlygų ir alinančio darbo, susirašinėjimo ir artimųjų siuntinių apribojimo, taip pat sistemingo marinimo badu kaliniai iš esmės buvo pasmerkti lėtai mirčiai nuo išsekimo ir bado. Praleidęs ten keletą mėnesių metropolitas labai nusilpo ir veikiausiai būtų miręs, jei netikėtai nebūtų paleistas.

1963 m. sausio 25 d. popiežiaus Jono XXIII ir JAV prezidento Džono F. Kenedžio prašymu Josyf Slipyj buvo paleistas ir išvyko į Romą. Venas bendražygis kalinys prisimena:

Mūsų būryje buvo Romos kardinolas, ukrainietis Slipyj […]. Šis kuklus, tylus žmogus lageriuose kentėjo jau antrą dešimtmetį, buvo labai ligotas, bet laikėsi tvirtai ir stengėsi nebūti našta savo bendražygiams, o jiems padėti. Supratome, kad tokio tautos lyderio, kaip Slipyj, sovietų valdžia nepaleis: ukrainiečiams jis buvo tarsi dvasinis vėliavnešys.

Tačiau įvyko stebuklas: iš Maskvos atvyko keli čekistai ir taip skubiai jį išvežė, kad jis vos spėjo atsisveikinti su draugais. Nežinojome, kur jį išvežė. Tik po dešimties dienų […] vienas vaikinas pranešė girdėjęs, kad kardinolas Slipyj yra Romoje.

Visi buvome sukrėsti: iš begalinių tolių į mus padvelkė laisvė.

Romos laikotarpis (1963–1984 m.)

Išleisdama sunkiai sergantį 71 metų senolį, sovietų valdžia tikėjosi, kad likusią gyvenimo dalį jis praleis kur nors poilsiaudamas ir netrukus mirs. Tačiau metropolitas neketino ilsėtis. Jis ne kartą skundėsi Dievui, kad produktyviausius ir vaisingiausius gyvenimo metus pražudė lageriuose ir tremtyje nieko negalėdamas nuveikti. Taigi Dievas suteikė jam kompensaciją – 21 metus. Ir šį laiką Slipyj išnaudojo maksimaliai, pradėdamas daugybę epochinio masto projektų.

Visą romėniškąjį jo gyvenimo laikotarpį žymėjo aktyvi veikla kuriant UGAB, plėtojant mokslą ir švietimą bei vienijant visame pasaulyje gyvenančius ukrainiečius. Belieka tik stebėtis, iš kur lagerių sugniuždytas senolis sėmėsi jėgų ir įkvėpimo nenuilstamam titaniškam darbui, kai aplinkiniai šaipėsi iš jo idėjų, laikė svajotoju, fantazuotoju, o didžiuosius jo sumanymus – seniokiškais kliedesiais. Tačiau dauguma jo svajonių ir iniciatyvų jau išsipildė arba mūsų akyse tampa tikrove.

Kalinimo metai nebuvo tokie bevaisiai, kaip atrodė Slipyj. Tuo metu jis išgyveno ypatingą vidinę transformaciją. Tomistinės mokyklos suformuotas scholastas virto brandžiu ir išmintingu ganytoju, suvokiančiu savo rytų krikščionio tapatybę ir turinčiu didingą savosios Bažnyčios viziją. Kalinimo metai buvo daugybės apmąstymų, idėjų generavimo, supratimo ir planų kūrimo laikotarpis. Dabar atsirado galimybė visa tai įgyvendinti.

Atvykęs į Romą Slipyj dalyvavo Vatikano II Susirinkime, kur 1963 m. spalio 11 d., dalyvaujant 2500 delegatų iš viso pasaulio, pasakė kalbą prašydamas suteikti UGAB patriarchato statusą. Nors Paulius VI metropolitą Josyfą Slipyj pakėlė kardinolu, tačiau atsisakė pripažinti UGAB patriarchatą. Slipyj tai nesustabdė.

Jam labai rūpėjo sutelkti įvairiuose pasaulio kraštuose pasklidusius ukrainiečius ir sukurti regimą jų vienybės simbolį. 1963 m. lapkričio 25 d. jis įkūrė popiežiaus Klemenso vardu pavadintą katalikišką ukrainiečių universitetą ir pradėjo statyti šv. Sofijos soborą – mažąją Kijevo Sofijos kopiją. 1969 m. rugsėjo 27 d. pašventintą soborą Slipyj laikė „sugriautų ir išniekintų Ukrainos bažnyčių ženklu ir simboliu“, „atgimimo ir naujų bažnyčių statybos Tėvynėje ženklu“, „Gyvųjų Ukrainiečių Sielų Soboro liudijimu, šventa maldos ir liturginės aukos už mirusius, gyvuosius ir negimusius vieta“. Iki šiol ši šventovė traukia ir vienija ukrainiečius visame pasaulyje ir yra didingas paminklas paties Josyfo Slipyj nuveiktam darbui.

Tačiau gyvenimo Romoje laikotarpis toli gražu nebuvo rožėmis klotas. Kaip ir kalinimo metais, taip ir dabar Slipyj patyrė apsčiai sielvartų. Dėl XX a. septintajame dešimtmetyje prasidėjusios Vatikano „Ostpolitik“ Romos kurija dažnai nepaisydavo UGAB ir išduodavo jos interesus vardan gerų santykių su Maskvos patriarchatu. Slipyj dėl to labai išgyveno, o vienybės stoka ir tai, kad jo idėjų nesuprato savi vyskupai, kėlė dar daugiau skausmo. Tačiau to nepaisydamas jis dirbo toliau ir kiek įmanoma gynė savo nebylią Kankinių Bažnyčią. Pats būdamas gyvas jos kančios liudijimas, jis apeliavo į pasaulio sąžinę, prašydamas, kad nebūtų leista, jog „virš nebyliosios Bažnyčios tvyrotų mirtina galinčių kalbėti tyla“. 1980 m. jis taip kreipėsi į kongreso „Stokojanti Bažnyčia“ dalyvius:

Mūsų Bažnyčia nėra mirusi, kaip kai kurie laisvojo pasaulio žmonės mano, o gal net nori, kad taip būtų, nes ji trukdo pernelyg žmogiškiems jų planams. Mūsų Ukrainos Bažnyčia gyva. Geriausiai tai įrodo jos kankinystė. […] Negalima būti abejingais Ukrainos Bažnyčiai. Netekusi visų institucinių, organizacinių ir materialinių išteklių, kartu su beginkliu Kristumi ji visoms savo sesėms Bažnyčioms yra vidinės stiprybės ir tikrojo atgimimo šaltinis. Būtent todėl ji yra brangi Visuotinės Bažnyčios lobyno dalis… Moderniesiems ekumeninio judėjimo atstovams derėtų neišleisti to iš akių.

1984 m. rugsėjo 7 d. Slipyj mirė. „Testamente“ savąjį gyvenimą jis apibūdino taip:

„Meilė Kristui, meilė Šventajai Bažnyčiai, Jo slėpiningajam Kūnui, meilė gimtajai Ukrainos Bažnyčiai, kuri yra visavertė visuotinės krikščionių šeimos dalis, meilė gimtajai ukrainiečių tautai su jos dvasiniais ir materialiniais pasaulinę reikšmę turinčiais turtais nusako mano gyvenimo pastangas, mąstymą ir darbus laisvės ir nelaisvės metu. Visą savo gyvenimą buvau ir palieku šį pasaulį – Kristaus kalinys!

„Testamente“ Josyfas Slipyj prašė palaidoti jį Sofijos soboro kriptoje, o kai Ukraina taps laisva, parvežti jo kūną į gimtąjį kraštą. Tokia galimybė atsirado žlugus SSRS. Ir 1992 m. rugpjūčio 24–27 d. patriarcho palaikai buvo perkelti į Lvovą ir palaidoti Šv. Jurgio katedros kriptoje. Į šį perlaidojimą mirusio patriarcho pagerbti atvyko apie 2 mln. žmonių. Iš Lietuvos atvyko ir katalikų kunigas, disidentas, ilgametis sovietinių lagerių politinis kalinys kun. Alfonsas Svarinskas.

Josyfo Slipyj ir Alfonso Svarinsko bendrystė

Slipyj ir Svarinsko, dviejų didžių vyrų ir tikėjimo išpažinėjų, keliai susikirto 1959 m. (1960 m.) Mordovijos Dubravlago lagerio skyriuje Nr. 7/1, Sosnovkos kaime. Tai buvo vadinamasis „tikinčiųjų lageris“. 1960 m. rudenį čia buvo atvežta apie 450 įvairių konfesijų kalinių, nuteistų už religinius įsitikinimus arba kontrrevoliucinę veiklą pagal religinius įsitikinimus, o taip pat aktyvių ukrainiečių tautininkų. Lageris buvo skirtas perauklėti tikinčiuosius. Jis buvo ypatingas tuo, kad kaliniai čia nesikeikė, nevogė, meldėsi valgio metu ir rengdavo religines diskusijas per vakarinius pasivaikščiojimus lagerio alėja. Šie pasivaikščiojimai ir diskusijos buvo puiki galimybė paskaitoms ir naujų dvasininkų rengimui. Lageryje susiformavo tarsi pogrindinė UGAB kunigų seminarija. Mokoma buvo užsienio kalba (lenkų, vokiečių ar lotynų). Pirmiausia todėl, kad nesuprastų prižiūrėtojai. Vieną iš tos pogrindinės lagerio seminarijos auklėtinių Slipyj net įšventino kunigu.

Šiame tikinčiųjų lageryje kalėjo ir lietuvių katalikų kunigai. Tarp jų buvo kun. Rauda, kun. Svarinskas, kun. Balčiūnas, kun. Račiūnas ir jėzuitas kun. Markevičius.

Šiame lageryje ir susipažino Slipyj su Svarinsku. Tarp jų užsimezgė tvirta, dešimtmečius trukusi draugystė. Nepaisant didelio amžiaus skirtumo, Svarinskas (32 metais jaunesnis už metropolitą) tapo Slipyj nuodėmklausiu ir savo atsiminimuose šią patirtį šiltai aprašė kaip didžiausią savo gyvenimo pasiekimą.

Kartą Slipyj peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Kadangi lagerio gydytojas nenorėjo jo gydyti, metropolitas liko gulėti barake. Svarinskas dirbo felčeriu sanitariniame padalinyje ir gavęs iš kun. Račiūno penicilino (jam iš Amerikos jo atsiuntė mama) atnešė jį metropolitui ir taip jį išgydė.

Tačiau tikinčiųjų perauklėjimo atskirame lageryje eksperimentas žlugo, nes užuot persiauklėję komunistine dvasia kaliniai gerokai sėkmingiau ugdėsi religine dvasia. Todėl 1961 m. rudenį lagerį imta likdviduoti, o kaliniai buvo skirstomi po skirtingo lygio lagerių punktus. Pirmiausia kun. Svarinską ir kitus perkėlė į griežto režimo lagerį. Netrukus ten pat buvo perkeltas ir Slipyj, ir kelis mėnesius praleido vienoje kameroje su Svarinsku. Kai 1963 m. pradžioje atėjo žinia apie jo išlaisvinimą, Slipyj norėjo pasiimti Svarinską kartu į Romą kaip savo asmeninį sekretorių, tačiau tai buvo neįmanoma. Svarinskas atliko šiame kalėjime likusią bausmės dalį ir 1964 m. grįžo į Lietuvą.

Nors jiedu kartu praleido ne tiek daug laiko ir vėliau niekada gyvai nesusitiko, jų dvasinis ryšys buvo gyvas visą gyvenimą. Kai Slipyj išgirdo apie Svarinsko suėmimą 1983 m., tuoj pat parašė solidarumo laišką Broliams Lietuviams, pavadindamas Svarinską „Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir tautos garbe“, o jo pagalbą metropolitui kalėjime palygindamas su Tito tarnyste apaštalui Pauliui. Kai 1988 m. vasarą JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymu Svarinskas buvo paleistas į laisvę ir ištremtas iš SSRS, praėjus trims mėnesiams po išlaisvinimo jis aplankė patriarcho Josyfo Slipyj karstą Romoje ir jo sekretoriui vyskupui Ivanui Chomai pateikė papildomą liudijimą apie kalinimo laiką, praleistą kartu su metropolitu Josyfu. Jis sakė:

Labai džiaugiuosi, kad sutikau [Mordovijoje] šį didį Ukrainos žmogų. Ukrainiečių tauta man artima, nes mes kartu kentėjome ir meldėmės; daugelį metų ukrainiečiai buvo mano nelaimės draugai […], svarbiausia, susipažinau su Arkivyskupu (Josyfu). […] Gyvenome šalia, kartu tarnavome Šventojoje Liturgijoje. Pirmiausia jį gerbiu kaip dvasininką, kuris, nepaisydamas įvairių išbandymų, liko ištikimas Dievui, Bažnyčiai ir Šventajam Sostui. Antra, jis buvo išsilavinęs žmogus. Daug mums kalbėjo, skaitė konferencijas […]. Mačiau, kaip jis kentėjo. Prieš jam išeinant į laisvę ir išvykstant į Romą, gyvenome kartu. Jis nepamiršo manęs, stengėsi padėti, nors suprantu, kad jo galimybės buvo ribotos. […] Labai džiaugiuosi, kad galėjau pamatyti jo palaikus ukrainiečių Šv. Sofijos šventovėje Romoje ir pabučiuoti jo kojas.

Vietoj pabaigos

Šių dviejų didžių vyrų gyvenimo keliai buvo erškėčiuoti ir sunkūs, bet juos lydėjo Dievo palaiminimas. Abu nugyveno gana ilgą gyvenimą: Slipyj – 92, Svarinskas – 89–eris metus.

Dievas neliko Slipyj skolingas ir už 18 kalinimo metų atlygino 21–eriais aktyvios ir vaisingos veiklos metais. Svarinskas tvirtino, kad sulauks sovietų režimo žlugimo, nors kalinimo metu tai atrodė neįmanoma, ir Dievas leido jam sulaukti tos dienos. Išgyvenęs ilgiau negu daugybė jį kankinusių ir teisusių KGB–istų, kunigas Alfonsas sulaukė Sovietų Sąjungos žlugimo ir nepriklausomos Lietuvos atgimimo, grįžo į gimtąjį kraštą, tapo Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu (1991–1995 m.), pelnė tautiečių meilę ir pripažinimą ir iki gyvenimo pabaigos spinduliavo šviesą stengdamasis tarnauti Tiesai.

Netrukus po kun. Alfonso mirties, 2014 m. rugsėjį, buvo paskelbti daugiau nei 50 metų archyve saugoti Slipyj „Atsiminimai“. Metropolitas čia labai šiltai atsiliepia apie Svarinską. Nors apie jų santykį jis rašo nedaug, keliose lakoniškose pastraipose jaučiamas du Kristaus tarnus siejęs abipusis palankumas ir šiluma. Jie praleido kartu ne tiek daug laiko, tačiau gimusi bendrystė paliko gilų pėdsaką jųdviejų sielose.

Tikinčiųjų lagerio stovykloje ir griežto režimo kalėjime kartu praleistas laikas susiejo ukrainiečių ir lietuvių dvasininkus tvirtais draugystės ir abipusės pagarbos saitais ir paskatino dviejų persekiojamų bažnyčių – LKB ir UGAB – abipusę paramą, sustiprino ukrainiečių ir lietuvių tautų ryšį. Šito bendradarbiavimo, draugystės ir abipusio palaikymo vaisius yra šiandieninė parama, kurią Ukraina gauna iš lietuvių tautos kovodama su blogio imperija, didingas kryžius Slipyj garbei šiame parke ir nuolatinis lietuvių solidarumas per visą mūsų kovą už laisvę.

Slipyj ukrainiečių tautai ir Svarinskas lietuviams yra laisvės, tvirtumo ir pergalės prieš blogį simboliai. Abu dvasios milžinai šiandien kartu su Pauliumi galėtų pasakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant.“ (2 Tim 4, 7–8). Kad ir mes savo gyvenimo pabaigoje galėtume taip pasakyti, kunigas Alfonsas Svarinskas paliko tokias gaires:

Norinčiam būti kataliku nepakanka turėti maldaknygę, rožinį ir retomis progomis nueiti į bažnyčią. Būtina, kad Dievo įsakymai būtų mūsų gyvenimo kertinis akmuo. Visa, kas prieštarauja Dievo įsakymams, turi būti mums svetima. Katalikas negali būti pasyvus stebėtojas. Gyvenimas nėra teatras; už kiekvieną minutę turėsime atsiskaityti, todėl sakau, kad visi turime tapti kariais, kovojančiais su dabarties blogybėmis.

Dviejų tikėjimo išpažinėjų – Slipyj ir Svarinsko – priesakai ir pavyzdys įkvepia mus šiandien sekti Kristumi ir bet kokiomis aplinkybėmis ar sąlygomis mylėti savo tautą.

The post Dr. Mariya Horyacha. Josyfas Slipyj ir Alfonsas Svarinskas – dvasinės draugystės ir krikščioniško liudijimo totalitarinio persekiojimo sąlygomis pavyzdys appeared first on Voruta.

Istorikas dr. A. Kasparavičius atskleidžia, kokią kainą turėjo Klaipėdos prijungimas ir su kokiomis iliuzijomis teko atsisveikinti, siekiant įgyvendinti bendrus Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos kultūrinius bei politinius tikslus. Akivaizdu, kad istorinėje perspektyvoje grėsė keisti pačią Didžiosios Lietuvos sąvoką ir lietuvių kultūrinę – etnopolitinę tapatybę. Nors po Klaipėdos prijungimo valdžia tikėjosi, kad autonominio krašto problemas pirmiausia spręs Vidaus reikalų, Švietimo, Žemės ūkio ir Susisiekimo ministerijos, tačiau tikrovė buvo kitokia. Daugybė dokumentų liudija, kad per visus šešiolika metų, kai Klaipėda tarpukariu priklausė Lietuvai, lietuvių diplomatiją ir Lietuvos užsienio reikalų ministeriją slėgė didžiulis geopolitinis išbandymas.

Kaip pastebėjo lektorius, ir šių dienų kontekste kyla klausimas, kodėl minėdami Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos šimtmetį, neakcentuojame Mažosios Lietuvos krašto ypatumų ir jo identiteto išsaugojimo?

Vrublevskių bibliotekos inform.

The post Lietuvių politinė–diplomatinė kova dėl Klaipėdos 1919–1923–1939 metais: pergalės ir šešėliai appeared first on Voruta.

The post Vytautui Landsbergiui 90. Atkuriamojo Seimo Pirmininko politinė veikla – dokumentiniame filme appeared first on Voruta.

Jurgita Jačėnaitė, Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius, www.bernardinai.lt

„Kenesoje stoviu toje pačioje vietoje, kur kadaise stovėdavo mano mama ir jos seserys, o aš maža būdama galėdavau pasistiebti ant tokio žemo suoliuko ir pasižiūrėti pro langelius, kas vyksta apačioje. Nes, kaip žinote, kenesoje yra du aukštai: pirmas skirtas vyrams, antras – moterims. Ir čia paprastai visos šeimos turi savo vietą“, – aiškino Lietuvos karaimų kultūros saugotoja.

Sovietmečiu, maždaug nuo 1960-ųjų, pasak dr. H. Kobeckaitės, Trakų kenesoje pamaldos liovėsi būti rengiamos, bet ne dėl to, kad ji būtų buvusi uždaryta, o todėl, kad žmonės, būdami įvairių sovietinių organizacijų nariai, bijojo čia rodytis. Tada Trakų kenesos vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius karaimų pamaldas perkėlė į savo namus. Tiesa, jos jau nevykdavo kas savaitę.

„Žmonės čia susirinkdavo didelių švenčių proga. Svarbu, kad vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius per visą sovietmetį išsaugojo Lietuvos karaimų bendruomenę. Trakų kenesa buvo vienintelė veikianti kenesa Europoje, o Simonas Firkovičius buvo vienintelis oficialus karaimų dvasininkas. Žinoma, jis negalėjo plačiai reikštis, bet visas svarbiausias apeigas atlikdavo: palydėdavo velionį į kapines, sutuokdavo jaunas poras, suteikdavo vaikui vardą. Visos karaimiškų vestuvių apeigos slapta vykdavo jo namuose. Ir mudu su vyru čia irgi buvome sutuokti. Šios ceremonijos, tradicijos buvo labai natūralios“, – prisiminimais dalijosi H. Kobeckaitė.

Vyresniojo dvasininko S. Firkovičiaus namus profesorė vaikystėje matė iš arti. Kadangi jis buvo vedęs jos tetą, vyriausią mamos seserį, giminaitės čia dažnai svečiuodavosi. Mažoji Halina net turėjo savo vietą prie didžiulio šeimos stalo. Jau išsikrausčiusi iš Trakų, į šiuos namus H. Kobeckaitė sugrįždavo kiekvieną vasarą – vasarodama tradiciškai čia apsistodavo.

Serajos Šapšalo ingreso iškilmės. Prie įėjimo į Vilniaus karaimų kenesą stovi minia karaimų. Trakų istorijos muziejaus archyvo nuotrauka

„Mačiau, kaip dvasininkas rengiasi, kaip ruošiasi pamaldoms. Jo privatų namą sudarė dvi dalys. Viena dalis turėjo įėjimą nuo ežero pusės – iš čia šeimynykščiai per mažą priemenėlę patekdavo į didelę virtuvę, už jos buvo valgomasis kambarys ir du miegamieji. O kita namo dalis buvo dvasininko kanceliarija: ją sudarė didžiulis svetainę primenantis kambarys su labai gražiais baldais, Vytauto Didžiojo portretu, kitas mažas kambarėlis – jo darbo kabinetas su knygų lentynomis, senovišku telefonu dviem ragais, skambučiu žmogui pakviesti, ir dar viena priemenė, iš kurios vedė laipteliai į gatvę. Pro čia dvasininkas eidavo į pamaldas kenesoje arba pasitikdavo oficialius svečius, – pasakojo H. Kobeckaitė. – Tai buvo labai glaudus ryšys su mamos sesers šeima, su visais šešiais jų vaikais, nors jie buvo gerokai už mane vyresni. Tai buvo tikrasis namų universitetas.“

Karaizmo ištakos

Karaizmas susiformavo VIII a. dabartinio Irako teritorijoje, Basroje, Mesopotamijoje. Jo raidai įtakos turėjo islamas. Karaizmo įkūrėjas ir pagrindinių dogmų skelbėjas buvo Ananas, Davido sūnus. Svarbiausias Anano ir kartu karaizmo teiginys – kad kiekvienas tikintysis turi suprasti tai, ką skaito ir kam meldžiasi. Vadinasi, jis turi skaityti Bibliją, kuri yra visų tikėjimų pagrindas, ir nepasikliauti jokiais kitais traktavimais bei interpretavimais. Tai, kaip tu skaitai ir supranti Šventąjį Raštą, ir yra tavo tikėjimas. Pats žodis „karaizmas“, reiškiantis skaitymą, byloja šios religijos esmę.

„Tikriausiai žinote, kad gerokai vėliau ta pačia taisykle rėmėsi protestantai, – aiškino H. Kobeckaitė. – Todėl nenuostabu, kad XVII a. Europoje pradėjus plisti protestantizmui karaizmu susidomėjo ir protestantai, norėdami atrasti tam tikrų paralelių. Ir štai profesorius Gustafas Peringeris, kuris atvyko į Lietuvą XVII a. Švedijos karaliaus pavedimu, buvo pirmasis, kuris paskelbė, kad Lietuvoje gyvena žmonės, išpažįstantys karaizmą – religiją, savo dogmomis labai panašią į protestantizmą. Negana to, jie savo tikėjimą skelbia gimtąja – tiurkų – kalba. Kartu 1698 m. vokiškame žurnale apie tai buvo paskelbtas Peringerio laiškas. Tai buvo pirmoji informacija apie karaimų tiurkų kalbą Europoje.“

Trakų karaimai Trakuose 1933 m. rugpjūčio 14 d. Trakų istorijos muziejaus archyvo nuotrauka

Iš Mesopotamijos karaizmas išplito į Vakarus ir kitas valstybes. Vienu metu jis buvo persikėlęs į Jeruzalę, anuometį visų religijų centrą. VIII–X a. karaizmo tikėjimas išplito Chazarų kaganate. Čia vietinėms tiurkiškoms gentims priėmus šį tikėjimą, jo vardu imta vadinti ir etninė grupė. Taigi galima sakyti, kad etninės tiurkiškos grupės, priėmusios karaizmą, yra karaimų protėviai.

Chazarų kaganatui suirus, kurį laiką karaimai gyveno Kryme. O XIV a., žinia, juos kartu su totoriais į Lietuvą perkėlė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Ir čia karaimai, apgyvendinti Trakuose tarp dviejų kunigaikščių – Kęstučio ir Vytauto – pilių Karaimų gatvėje, atvyko su savo kalba ir religija.

Laukia 1720 m. Biblijos rankraščio karaimų kalba leidyba

„Šiandien Lietuvoje karaizmo išpažinėjų nėra labai daug. Bet reikia pasakyti, kad karaizmas, kaip ir krikščionybė, gali būti išpažįstamas nebūtinai tiurkų genčių. Yra ir kitų tautų, išpažįstančių šį tikėjimą ir save vadinančių karaimais. Todėl labai dažnai kyla painiava: pavyzdžiui, arabai, gyvenantys Amerikoje, irgi save vadina karaimais.

Lietuvos karaimai su kitomis tautybėmis, kurios išpažįsta karaizmą, savęs neidentifikuoja. Todėl mūsų bendruomenėje sutampa ir tiurkiška kilmė, ir gimtoji karaimų kalba, ir karaizmas kaip tikėjimas. Tad tokių karaimų tiurkų, išpažįstančių karaizmą, yra Lietuvoje, Lenkijoje, keletas žmonių Prancūzijoje, Paryžiuje, ir daugiausia Kryme“, – tikino karaimikos tyrėja H. Kobeckaitė.

Trakų karaimų kenesa ir mokykla 1933 m. Dainiaus Raupelio kolekcijos / Trakų istorijos muziejaus archyvo nuotrauka

Dar vienas svarbus dalykas – kadangi karaimai turi skaityti Bibliją, jiems buvo svarbu turėti ją iš hebrajų kalbos išverstą į gimtąją kalbą. Pasakojama, kad į karaimų kalbą Biblija buvo išversta jau XII–XIV a., tačiau tai liudijančių rankraščių nėra išlikę. Ankstyviausias karaimiškai išspausdintas rankraštis datuojamas 1528 m. – tai malda, Krymo karaimų dialektu publikuota Venecijoje. Vėlesni Biblijos vertimai į karaimų kalbą pasirodė tik XIX a. 

„Tačiau vienas lenkų mokslininkas – Michałas Némethas, privačiuose rankraštynuose surado ankstesnį Biblijos vertimą į karaimų kalbą. Tai 1720 m. rankraštis. Šiuo metu jis apdorojamas. Profesorius gavo didžiulį grantą, kartu su juo šiame projekte dirba grupė kitų mokslininkų, tarp jų – ir aš. Esu atsakinga už teksto, kuris bus parengtas karaimų kalba, korektūrą. 

Panevėžio karaimų bendruomenė su Trakų „ullu hazzanu“ Simonu Firkovičiumi 1935 m. vasario 28 d. Trakų istorijos muziejaus archyvo nuotrauka

Ir žinote, skaitydama šį 1720-ųjų tekstą, išverstą į karaimų kalbą, jaučiu didžiulį malonumą. Nes šiandien kalba, kurią vartoja karaimai, nėra tokia graži ir gryna kaip šiame vertime. Aišku, čia yra ir skolinių, lenkų, kitų kalbų barbarizmų, bet yra išsaugota sintaksė, turtingas žodynas, turtinga morfologija. Net pasakiau profesoriui Némethui, kad perskaičiusi pirmąją karaimiškos Biblijos knygą kur kas geriau ją supratau, negu prieš tai skaitydama lietuviškai.

Labai džiaugiuosi, kad šis projektas bus įgyvendintas. Svarbiausia – tai yra kalbos paminklas“, – apie reikšmingą įvykį pasaulio karaimų bendruomenei ir karaimikos mokslui pasakojo H. Kobeckaitė.

Karaimų maldos namai – kenesos

XIV a. karaimams atvykus į Lietuvą, jų maldos namų – kenesų – pastatai iškilo visai netrukus. XV a. pradžioje Trakuose pastatoma pirmoji kenesa. Toje pačioje vietoje, kur ji tebestovi ir šiandien. Kenesos pastatas yra kvadratinės formos, dengtas keturšlaičiu stogu, turi vienas duris ir aplink išdėstytus langus.

Trakų kenesos istorija sudėtinga – kadangi maldos namai buvo mediniai, keletą sykių juos niokojo gaisras. Didžiausias buvo kilęs 1812-aisiais, Napoleono karo metais. Po nelaimės karaimai kenesą jau norėjo atstatyti mūrinę, rašė prašymus – deja, pinigų gavo nepakankamai. Tad 1824 m. Trakuose kenesa vėlgi iškilo medinė. Pastaroji jos išvaizda beveik nepakitusi išliko iki mūsų dienų.

Trakų kenesa. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Vėliau karaimų maldos namai Trakuose buvo keletą kartų renovuojami. Dideli remonto darbai buvo atliekami 1898 m. ir 1904–1905 m. Vyresniojo dvasininko Jokūbo Malecko pastangomis restauruojama Trakų kenesa buvo kiek pakeista – jos fasade virš stogo iškilo bokštelis. Jo žvelgiantys į keturias puses vitražiniai langai šviečia tarsi žibintas. Už 1904–1905 m. remonto darbus buvo atsakingas architektas Michailas Prozorovas. Faktiškai pagal jo projektą kenesa ir buvo restauruota. Pastarąjį kartą maldos namai remonto darbų sulaukė apie 1932 m.

„Sovietmečiu Trakų kenesa buvo ypatinga tuo, kad tai buvo vienintelė oficialiai veikianti kenesa ne tik buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet ir Europoje. Iki revoliucijos, kol bolševikai visko neuždarė, karaimų kenesų buvo išties daug, ypač Kryme. Jų buvo didžiuosiuose Rusijos miestuose. Labai gražios kenesos Kyjive, Charkive, ką ir kalbėti apie Krymo miestą Simferopolį. Pagrindinė, galima sakyti, kenesų „katedra“ buvo Eupatorijoje. Bet po revoliucijos į šiuos pastatus buvo įkeltos arba kokios dirbtuvės, arba sandėliai. Štai Kyvijo kenesai pasisekė – ten buvo aktorių namai. Truputį prižiūrėjo…

Trakų kenesa. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Bet, sakykime, Vilniaus kenesa – viena jauniausių Europos kenesų, pastatyta ir pašventinta 1923 m., 1949-aisiais buvo nacionalizuota. Ten veikė geologijos archyvas, šokių salė, buvo įrengti butai. Ir kai mes, karaimų bendruomenė, Vilniaus kenesą 1988 m. atgavome, čia atėję išvydome įrengtus du butus, atidalintus horizontalia perdanga, kuriuose gyveno kažkokie vykdomojo komiteto darbuotojai. Neįsivaizduoju, kaip buvo galima gyventi tokiame pastate, bet taip buvo…“ – Vilniaus kenesos grąžinimo karaimų bendruomenei akimirkas prisiminė H. Kobeckaitė.

Moluvėnų kenesa. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Neilgai trukus sostinės kenesa atnaujinta, suremontuota ir sulaukė naujojo pašventinimo 1993-iaisiais. Taigi Lietuvoje šiuo metu yra dveji veikiantys karaimų maldos namai – Vilniuje ir Trakuose. Kadaise kenesa stovėjo ir Panevėžyje, tačiau esą dėl nelikusios besimeldžiančiųjų bendruomenės 1970 m. ji sovietų buvo likviduota susprogdinant. Dabar šią vietą mena paminklinis akmuo.

Kadaise kenesa stovėjo ir Vilniaus Naujamiestyje: archyve yra išlikęs 1765 m. dokumentas, kuriuo Naujamiesčio bendruomenė kreipiasi į vyskupą Masalskį prašydama leidimo kenesą remontuoti. Vadinasi, toks pastatas čia stovėjo. Taip pat karaimų maldos namai kadaise buvo pastatyti ir Biržuose.

Vilniaus kenesa. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

2022 m. sukanka 625 metai nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas tai, kad Lietuvos karaimų bendruomenė yra Lietuvos, jos istorijos ir kultūros dalis, ir siekdamas pažymėti Lietuvos karaimų istorijos ir kultūros 625 metų jubiliejų, 2022-uosius paskelbė Lietuvos karaimų metais.

Dėkojame prof. Halinai Kobeckaitei ir Lietuvos karaimų bendruomenei.

Projektą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas.

The post Dr. H. Kobeckaitė – apie karaizmą, šeimos vietą kenesoje ir Biblijos karaimų kalba leidybą appeared first on Voruta.

Antrojo pasaulinio karo pabaiga ne visoms šalims ir tautoms atnešė laisvę ir galimybę savarankiškai plėtoti savo valstybių ir visuomenių gyvenimą. Lietuva ilgiems metams pateko į sovietų gniaužtus, buvo izoliuota nuo laisvojo pasaulio, o šalyje likę žmonės prarado galimybę laisva keliauti. Priespauda ir judėjimo laisvės suvaržymai ne vieną lietuvį paskatino ryžtis pabėgimui iš sovietų Lietuvos.

Neseniai pasirodė dr. Dariaus Juodžio parengta ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleista knyga „Prasiveržti pro geležinę uždangą (Lietuvos gyventojų pabėgimai iš SSRS)”. Tai pirmas išsamesnis leidinys, kuriame nagrinėjama iki šiol tik probėgšmais kituose istoriniuose leidiniuose paliesta tema: Lietuvos gyventojų bėgimai iš SSRS.

Su knyga detaliau susipažinti kviečia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centrai.

Dr. D. Juodžio knygoje gausu įvairiausių pabėgėlių istorijų, asmenų ir sienos kirtimo vietų nuotraukų, skelbiami ir KGB dokumentai iš Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA), asmeninių ir visuomeninių archyvų. Ši knyga praturtins besidomintį skaitytoją žiniomis apie Lietuvą gaubusią SSRS „geležinės uždangos” laikotarpį, pabėgėlių drąsą ir sumanumą, atskleidžia ir to meto saugumo darbuotojų bei specialiųjų agentų veiklą.

Dėl kokių priežasčių žmonės bėgdavo iš Sovietų Sąjungos? Kaip susiklostė sėkmingai pabėgusių žmonių likimai? Koks jiems atrodė laisvas pasaulis? Kokių sankcijų susilaukė tie, kuriems pabėgti nepavyko?

Atsakymai į šiuos klausimus ir dar daugiau – vaizdo įraše.

Dr. Darių Juodį kalbina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja dr. Ina Ėmužienė.

The post Istoriko knygoje – prasiveržimo pro geležinę uždangą istorijos (video) appeared first on Voruta.

Minime Vasario 16-ąją –Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Šis istorinis įvykis atsispindi ir Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose: Lietuvos Tarybos salė, signatarų portretai, fotografijos pasakoja Lietuvos valstybės atkūrimo istoriją. 

Prisiminimais pasidaliję vieno iš 1918 m. Vasario 16-osios Akto signatarų Jono Vileišio anūkai atskleidė ryškiausias akimirkas iš gyvenimo tarpukario Lietuvoje, kai teko bendrauti su seneliu, bei papasakojo apie šeimos likimą po 1940 metų, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą.

The post Vasario 16-oji: prisiminimais dalijasi signataro Jono Vileišio anūkai (video) appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Kiekvienais metais gruodžio viduryje šalies istorikų bendruomenė pradeda naują diskusiją apie 1926 m. perversmą, kurio metu demokratiškai išrinktą prezidentą Kazį Grinių nuvertė opozicija, o prezidentu tapo Antanas Smetona. Per perversmą premjero posto neteko ir viena įtakingiausių tarpukario Lietuvos politinių asmenybių – Mykolas Sleževičius, kuris dar pirmaisiais nepriklausomybės metais turėjo galimybę tapti šalies diktatoriumi, bet jos atsisakė.

Istorikas dr. Mindaugas Tamošaitis knygoje „Atsisakęs būti Lietuvos diktatoriumi. Mykolo Sleževičiaus politinė biografija” primena Lietuvai itin svarbią asmenybę ir akcentuoja iškilaus politiko indėlį į mūsų šalies demokratiją. Knygą išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

Mykolas Sleževičius – garsus dvidešimtojo amžiaus pradžios politikas, suvaidinęs svarbų vaidmenį Lietuvos demokratijos istorijoje. Teisininkas, redaktorius, aktyvus visuomenininkas buvo vienas iš pradininkų, kurie Rusijoje išdrįso kelti mintį apie Lietuvos atsiskyrimą. Už tai jis pašalintas iš socialistų liaudininkų partijos. Mykolas Sleževičius buvo Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje pirmininkas. Grįžęs į Lietuvą vadovavo Laikinosios vyriausybės ministrų kabinetui.

1918-tų metų pabaigoje sovietams artėjant prie mūsų šalies, Mykolui Sleževičiui buvo siūloma įvesti diktatoriaus valdžią, tačiau politikas visą savo gyvenimą pasisakęs už demokratines vertybes, tokios minties atsisakė. Visgi jis sutiko vadovauti koalicinei Lietuvos vyriausybei. Toks politiko sprendimas reiškė, kad bus užtikrinti Nepriklausomybės akte numatyti demokratiniai nuostatai. Vykstant kovai dėl šalies nepriklausomybės jis ragino savanorius stoti į Lietuvos kariuomenę.

Mykolas Sleževičius prie Lietuvos vyriausybės vadovo vairo stojo ne kartą – visada itin sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Visą gyvenimą politikas skatino laisvės siekį, būdamas valdžioje puoselėjo demokratines vertybes, kritikavo autoritarinį režimą, vėliau buvo dėl to persekiojamas.,

Ar galima M. Sleževičių vadinti vienu pirmųjų feministų Lietuvos politikoje? Kodėl tarpukario vyriausybių formavimas buvo toks sudėtingas? Kodėl Lietuvai vis dar sunku įvertinti demokratijos žlugimo tarpukariu kainą? Kaip jaunųjų valstiečių liaudininkų kylanti žvaigždė Justas Paleckis galiausiai tapo komunistiniu veikėju?

Atsakymai į visus šiuos klausimus ir dar daugiau – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos TV studijos įraše. M. Tamošaitį kalbina Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovas Matas Baltrukevičius. Vaizdo įrašas https://youtu.be/xqdgUFV7lfk

The post Žmogus, atsisakęs būti Lietuvos diktatoriumi (video) appeared first on Voruta.