Irena Petraitienė, www.voruta.lt

1919 m. rugsėjo 5 d. Avikilų k., Liudvinavo vls. Marijampolės aps., gimė monsinjoras profesorius teologijos daktaras Vytautas Kazlauskas, ilgametis (1950-1988) Vatikano radijo lietuviškų laidų vadovas. Pirmasis atkurto VDU kapelionas, dėstytojas, ,,Vaiko tėviškės namų“  bendrijos steigėjas.

,,Kalbėkit drąsiai, šaukit kaip begalit!“

Emigravęs  iš Lietuvos tik prieš metus įšventintas kunigas Vytautas Kazlauskas Insbruko universitete toliau gilino teologijos, sociologijos ir pedagogikos žinias. Po metų, sužinojęs, kad lietuviams sudarytos sąlygos studijuoti Romoje, naktį su kun. V. Dielininkaičiu perėjo Italijos sieną. Atvykęs į Romą, studijavo Popiežiškajame Grigaliaus universitete.   Konsultuodamasis su pirmuoju  nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministru prel. Mykolu Krupavičiumi, vokiečių kalba rašė disertaciją „Lietuviškoji agrarinė reforma 1922 metais ir jos vertinimas pagal bažnytinį ir socialinį mokymą“.

1950 metų pavasarį, kai teol. dr.kun. V. Kazlauskas  gyveno  mintimi kuo greičiau emigruotiį JAV, atvyko trys Lietuvos ganytojai. Susitikimas Romoje  su buvusiais profesoriais  vyskupais Vincentu Padolskiu, Pranciškumi Būčiu  ir Vincentu  Brizgiu aukštyn kojom apvertė visus jo planus. Kodėl? Kaip tik  1950 m. Šveicarijos žurnale „Anima”, vokiečių leidinyje, italų spaudoje buvo paskelbtas popiežiui Pijui XII skirtas garsus Lietuvos partizanų laiškas, kurį į Romą atvežė Juozas Lukša- Daumantas. Jame be kita ko buvo pažymėta:,, Mes prašome lietuvišką radijo valandėlę padažninti ir pagyvinti. Tegul ji duoda daugiau žinių apie mūsų kančias. Argi mes, aukodamiesi už savo šventą tikėjimą, nesame to verti? Juk mūsų 100000 žmonių nukankinti arba Sibiro katorgoje laukia mirties daugiausia tik todėl, kad neišniekino savo Tėvų Žemės tikėjimo ir neišdavinėjo savo tautiečių.“

  Ar galėjo kun. Vytautas, vyskupų kalbinamas imtis Vatikano radijo lietuviškų programų vedėjo pareigų, nesutikti? Juolab, kai bendraminčiai ir bendramoksliai kovojo Lietuvos miškuose. Brolis Vincas 1948-aisiais žuvo Sibiro platybėse, Tauro apygardos kapelionas kun. Justinas Lelešius-Grafas, su kuriuo gyveno viename kambaryje besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje, taip pat paaukojo gyvybę vardan Lietuvos laisvės. Todėl ganytojų prašymą, pasakojo mons. Kazlauskas, laikė šventu įpareigojimu. Kurį reikia vykdyti visomis išgalėmis – kiek leido techninės galimybės ir ano meto situacija. Reikėtų kelti kitą retorinį klausimą, kaip Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijai, jam vadovaujant, vis dėlto pavyko pralaužti sovietų informacinę blokadą apie tikrąją padėtį okupuotoje Lietuvoje.

,,Laikykitės tokios linijos, kaip ligi šiol…“

 „Mes čia būrys lietuvių keliamės kiekvieną naktį pirmą valandą išklausyti Vatikano radiją. Po Jūsų Laudatur Jesus Christus ilgai meldžiamės,“- taip iš Sibiro gilumos rašė vienas tremtinys. Ir tai rodė, kad pasirinkta  linija teisinga. „Svarbiausia  buvo griauti komunistinės ideologijos pagrindus, komunistinį pasaulio, žmogaus ir bendruomenės suvokimą, -dėstė mons. Kazlauskas.- Kur kitur, jei ne krikščioniškoje moralėje atrandame harmoniją ir grožį, kuris pajėgtų puoselėti ateities viltis komunistinę priespaudą kenčiančiose gyventojų širdyse.“ Kokias kliūtis teko įveikti, siekiant šio tikslo?

Jau prieš II Vatikano Susirinkimą KGB aktyviai ėmė vykdyti specialias kontržvalgybos operacijas prieš Vatikaną, išeivijos dvasininkus. Sovietų pareigūnus erzino laidos apie religijos laisvės suvaržymus Lietuvoje. Maskvos žvilgsnis nukrypo į Lietuvos atstovybę prie Šventojo Sosto, į Vatikano radijo lietuviškas programas. Kun. dr. V. Kazlausko to meto pozicija atsispindi vysk. V. Brizgiui rašytame laiške:: „13 metų rengdamas radijo programas, jų tikslą ir prasmę išnešiojau giliai širdyje, permąstydavau maldoje, kurią kasdien paaukoju Dievui šv. Mišių aukoje. Troškimas įvykdyti Dievo valią ir kuo nors patarnauti persekiojamai lietuvių tautai, nuolatinė Dievo pagalba man davė jėgų ištverti sunkiausius momentus. Tikiu, kad tokioje pat dvasioje ir ateityje nugalėsiu pasitaikančias kliūtis…“

Maskva siekė, kad Vatikano radijo laidos į Lietuvą būtų nutrauktos arba jose būtų kalbama tik religijos temomis. 1967 m. kovo mėnesį į Romą atvyko Lietuvos dvasininkų delegacija bei latvių vysk. Vaivods.  Misijos tikslas pasiekti, kad lietuviškos radijo programos nesikištų į politiką, transliuotų  vien religinės tematikos laidas. „Kalbėjom tris kartus atvirai, bičiuliškai,- pasakojo monsinjoras. – Nė vienas jų manęs asmeniškai nelaikė savo priešu. Kalbantis su visais drauge apie politiką, jie varžėsi, bet atskirai – buvo daug nuolaidesni. Vienas jų siūlė apsiriboti tik katekizmo klausimais, kitas aiškiai pasakė: jei netransliuosite žinių iš lietuvių gyvenimo, niekas Lietuvoje neklausys lietuviškų programų. Laikykitės tokios linijos, kaip ligi šiol…“

  Bet apmaudu būdavo išgirsti kai kurių išeivių priekaištus, išreikštus beveik KGB agentų žodžiais: „Lietuvą jūs palikote prieš kelis dešimtmečius. Užsienio lietuvių ir tautos siekimai šiandien jau neturi nieko bendro. Lietuvai bus geriau, jei suprasite, kad dabartinė padėtis yra nepakeičiama, ir jei ieškosite bendros kalbos, dialogo, o gal ir bendradarbiavimo“. Tokioje atmosferoje, suprantama, gilėjo pesimistinės nuotaikos. Drąsą palaikė tiktai tikėjimas ir bendraminčių solidarumas. Kunigo Vytauto sielą ypač sušildė kraštiečio, iš tos pačios Liudvinavo parapijos kilusio vysk. V. Brizgio rašyti žodžiai: „Mielas Vytautai, esame kunigai tremtiniai laisvėje. Visame pasaulyje lietuviai labai gražiai vertina Tavo darbą Vatikano radijuje. Tau teko nelengvas darbas kasdien paruošti žodį tautai Tėvynėje. Ar kada susimąstei, kad joks kitas Lietuvos kunigas neturi šios pareigos ir tokios garbės. Mano sąlygomis ir man tai neprieinama. Atmink, kai pavargsti ir sėdi ruošti tarti žodį, Tau padės tęsti darbą Tėvynės ir pareigos šauksmas. Kol mane Dievas laikys šioje žemėje, Tavo darbui dėmesio negailėsiu…“

,,Laikas, kai dirbau Vatikano radijuje, man buvo prasmingiausias.“

 Visą sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje mons dr. V. Kazlauskas dalijo į du etapus: prieš „Kronikos“ gimimą ir po „Kronikos“ gimimo – ante Chronica nata ir post Chronica nata. Pasauliui jis siuntė pačias vertingiausias „Kronikos “ pateiktas žinutes iš Lietuvos: „Mes tada pajutome, kad visa užsienio žiniasklaida, skirta Lietuvai, įgavo kitą kryptį, – sakė mons. V. Kazlauskas. – „Kroniką“ yra skaitęs ir kardinolas Jozefas Ratcingeris, popiežius Benediktas XVI. Visus „Kronikos“ numerius gaudavo aukštieji Vatikano hierarchai. Tiesiogiai cituoti „LKB kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius būtų reiškę išprovokuoti labai griežtą Maskvos reakciją, esą Vatikano radijas kursto pogrindžio veiklą Lietuvoje. Dėl to buvo nuspręsta visai pogrindžio leidinių medžiagai duoti antraštę „Užsienio spauda apie Lietuvą“.  Tokiu būdu visa pogrindžio informacija pasiekdavo radijo klausytojus ir kartu klausytojai sužinodavo, kad toji informacija plačiai sklinda pasaulyje, tiek lietuvių, tiek nelietuvių spaudoje.

,,Vatikano radijo lietuviškos laidos buvo neįsivaizduojamai brangios“, – minėjime yra kalbėjęs ,,LKB Kronikos“  steigėjas ir vyr. redaktorius arkiv. S. Tamkevičius (paskirtas kardinolu). Jis prisiminė, kad kiekvienąkart šio radijo paskelbtos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ naujienos būdavusios tikros Velykos: tai reiškė, kad numeris laimingai pasiekė Vakarus. Vatikano radijas, pasak arkivyskupo, tada labai drąsino tikinčiuosius Lietuvoje. Pradėjus skelbti pranešimus apie persekiojamus žmonės, dar aktyviau imdavo siųsti „Kronikai“ medžiagą. Ko gero, niekada Vatikano radijo taip aktyviai neklausė, kaip einant „Kronikai“. „Mons. V. Kazlausko nuopelnai Lietuvai, jos Bažnyčiai labai dideli“, – sakė arkivyskupas Sigitas ir pabrėžė, koks, nepaisant Vatikane vyravusios Rytų politikos, svarbus buvo pasiryžimas transliuoti tiesos žodį, kad ir jaučiant spaudimą rengti laidas tik apie religiją. Arkivyskupas priminė, kad 1988 metais ne be KGB pastangų monsinjoras buvo priverstas palikti Vatikano radijo lietuviškų laidų redakciją. Apie tai liudija  ir tokia, archyve išlikusi informacija:

,,SSRS KGB PW „RT“ Valdybos 3 skyriaus viršininkui pulkininkui drg. V.S. Marejevui Maskva

Dėl „Vatikano radijo“ redakcijos

Suderinus su Centru, paskutiniaisiais dviem metais Komiteto 1-asis skyrius dalyvavo Lietuvos SSR KGB vykdomoje bendroje aktyvioje priemonėje pašalinant aršų antisovietiką prelatą V. Kazlauską iš Vatikano radijo lietuvių sekcijos vedėjo pareigų. Siunčiant agentūrą į Vatikaną, taip pat per atvykstančius į Lietuvos SSR Romos kurijos atstovus popiežiui Jonui Pauliui II ir jo artimiausiai aplinkai buvo teikiama nuolatinė informacija apie eilinių tikinčiųjų ir Lietuvos katalikų dvasininkijos nepasitenkinimą laidų Lietuvai turiniu. Šiame darbe aktyviai dalyvavo ir 1-ojo skyriaus agentai. Bendromis Komiteto pastangomis prelatas V. Kazlauskas buvo atleistas iš Vatikano radijo lietuvių sekcijos vedėjo pareigų.“

„Dirbome, kiek jėgos leido, kad tik nenuviltume klausytojų. Laikas, kai dirbau Vatikano radijuje, man buvo prasmingiausias, – parvykęs į Lietuvą  kalbėjo monsinjoras. Nors turėjau pasiūlymų emigruoti į Ameriką, dėkoju Apvaizdai, kad mane paliko Romoje ir galėjau pasitarnauti Lietuvos ir Sibire atsidūrusiems žmonėms“.

The post Irena Petraitienė. Ilgamečio Vatikano radijo lietuviškų laidų vadovo drama appeared first on Voruta.

www.vaticannews.va

Mokymuose Vatikane Vilniaus specialistai susipažino su seniausių bažnytinių dirbtuvių istorija ir archyvu, su materialaus ir nematerialaus paveldo apsauga, sklaida, meno vertybių restauravimu, liturgijos ir lankytojų srautų koordinavimo specifika, šiuolaikinių technologijų reikšme Šv. Petro bazilikos restauravimui, saugojimui, pažinimui.

Su Vilniaus specialistais mokymuose Vatikano bazilikos dirbtuvėse dalyvavo Vilniaus arkivyskupijos meno komisijos pirmininkas vysk. Arūnas Poniškais, kuris pasidalijo mintimis apie vizitą ir galimo bendradarbiavimo su „Fabbrica di San Pietro“ perspektyvas:

Vyskupas Arūnas Poniškaitis

SAK / VaticanNews

The post Vilniaus arkivyskupijos meno komisijos narių vizitas Vatikane appeared first on Voruta.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis MIC (1871–1927) Bažnytinio paveldo muziejus

www.vaticannews.va

Klausimas laikytas rimtu Romoje sprendžiant Vilniaus vyskupo emerito, arkivyskupo Jurgio Matulaičio MIC, mirusio 1927 m. sausio 27 d. Kaune, beatifikacijos bylą. Kliūtį pašalino Šventųjų skelbimo kongregacija.

The post Palaimintasis vyskupas Jurgis: Matulewicz, Matulevičius ar Matulaitis? appeared first on Voruta.

www.vaticannews.va

Pastarosiomis dienomis Ukrainos miestų ir energetinės infrastruktūros bombardavimai patvirtina, kad nebuvo pagrindo tikėti Kalėdų paliaubomis, kaip ir kitų trumpalaikių paliaubų galimybe. Taip sakoma italų katalikų dienraštyje Avvenire paskelbtame interviu su nuncijumi Ukrainoje arkivyskupu Visvaldu Kulboku.

The post Arkivyskupas Visvaldas Kulbokas: ukrainiečiai nusivylę pažadais; brolystė teikia viltį appeared first on Voruta.

www.vaticannews.va

Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių iškilmės sausio 6 d. uždaromos keturių popiežiškųjų bazilikų Romoje Šventosios durys.

Pirmosios uždaromos bus Maria Maggiore – Švč. M. Marijos Didžiojoje bazilikoje. Jas Kalėdų dienos pavakare uždarys popiežiaus Leono XIV įgaliotas kardinolas Rolandas Makrickas, bazilikos arkikunigas, šventąsias duris į Dievo Motinai dedikuotą šventovę atidaręs popiežiaus Pranciškaus pavedimu 2025 sausio 1 d.

The post Baigiasi Vilties jubiliejus. Uždaromos šventosios durys appeared first on Voruta.

www.vaticannews.va

Lapkričio 19 dieną liturginiame Bažnyčios kalendoriuje, o Lietuvoje – lapkričio 20-ąją – yra minimas šv. Rapolas Kalinauskas (1835–1907), 1863 m. sukilimo dalyvis ir tremtinys, tapęs karmelitu.

Jis gimė Vilniuje, matematikos profesoriaus Andriaus Kalinausko ir Juzefos Polonskos šeimoje. 1851 m. pradėjo studijas Žemės ūkio akademijoje Gori-Gorkuose, vėliau – taip pat ir todėl, kad Lietuvos ir Lenkijos aukštosios mokyklos buvo uždarytos –  Sankt Peterburgo karo ir inžinerijos akademijoje, kurią baigė 1859 m. ir įgijo leitenanto laipsnį. Prisidėjo prie geležinkelio linijos tarp Kursko, Kyjivo ir Odesos projektavimo, šešis mėnesius praleido miškingose ir pelkėtose, mažai apgyvendintose vietovėse. Su savimi turėjo šv. Augustino „Išpažinimus“.

Kaip byloja šventojo atsiminimai, tuo laikotarpiu jis patyrė didelių egzistencinių svyravimų. Šeimoje perduotas nuoširdus tikėjimas Sankt Peterburge sumenko, sukeldamas didelę vidinę tuštumą. Jaunuolis įsimylėjo vieną merginą, bet jos šeima pasipriešino jų santuokai. Po darbo prie projektuojamos geležinkelio linijos 1860 metais buvo pasiųstas į Brestą, kur kaip inžinierius rūpinosi tvirtovės priežiūra, palengva grįždamas ir prie tikėjimo praktikos.

Breste jaunąjį inžinierių pasiekė 1863 metų sukilimo ir laisvės dvasia. Pasiteisinęs prasta sveikata, jis pasiprašė atleidžiamas iš pareigų, Varšuvoje susitiko su sukilimo lyderiais ir priėmė pasiūlymą tapti karo ministru Lietuvoje, su išlyga, kad neskirs mirties bausmių. Kaip žinia, sukilimas buvo nuslopintas, jo lyderiai žuvo ar buvo suimti. R. Kalinauskas buvo areštuotas 1864 kovo 24 d., teismas jam skyrė mirties bausmę, kuri buvo pakeista į tremtį Sibire priverstiniams darbams.

Varginga ir sunki 8000 kilometrų kelionė iki tremties vietos – druskos kasyklos kaimelyje prie Baikalo ežero – truko dešimt mėnesių, daug kas jos neišgyveno. Darbas kasykloje buvo sekinantis, gamta – atšiauri, gyvenimo sąlygos – labai skurdžios. Tokiomis aplinkybėmis Rapolas tarsi kalvės žaizdre tvirtino savo tikėjimą, herojiškai laikydamasis griežtos vidinės disciplinos, melsdamasis, būdamas dosnus ir nesavanaudis, kiek tai buvo įmanoma. „Be maldos neturiu nieko, ką galėčiau paaukoti savo Dievui. Negaliu pasninkauti, neturiu beveik nieko, ką galėčiau duoti kaip labdarą, trūksta jėgų darbui, man lieka tik melstis ir kentėti. Tačiau niekada neturėjau didesnių turtų ir nenoriu nieko kito“, – viename laiške artimiesiems rašė tremtinys.

Stebinančiu būdu Apvaizda jo tremties laiką pavertė malonės laiku. Šią vidinę šviesą jame juto kiti lemties draugai ir net juos saugoję rusų kareiviai, kurie su juo elgėsi pagarbiai. Po 1866 metų amnestijos R. Kalinauskas buvo atleistas nuo darbo kasykloje, bet negalėjo palikti Sibiro. 1868 apsigyveno Irkutske, kur tapo klebono, taip pat tremtinio, bendradarbiu ir rūpinosi jaunimo religiniu ugdymu. 1874 m. pavasarį jam buvo suteikta laisvė, tačiau uždrausta grįžti į gimtąjį Vilnių – tokiu būdu R. Kalinauskas atsidūrė Varšuvoje, kur prasidėjo kitas didelis jo gyvenimo etapas. R. Kalinauskas jau buvo subrandinęs vienuolinio gyvenimo troškimą, tačiau dėl caro draudimo katalikų vienuolijos negalėjo priimti naujų kandidatų.

Kunigaikštis Vladislavas Čartoriskis, lenkų sukilėlių lyderis Paryžiuje, gilaus ir užgrūdinto tikėjimo vyrą pakvietė tapti jo sūnaus Augusto ugdytoju. Šis kvietimą priėmė, tikėdamasis, kad tai jam atvers naujus kelius. Su Augustu – kuris po susitikimo su šv. Jonu Bosku tapo saleziečiu ir pats buvo paskelbtas palaimintuoju – Rapolas praleido trejus metus, kartu keliavo po Europą, kasdien lankė Mišias, skaitė karmelitų mistikų šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono raštus ir pats pasiryžo, padrąsintas Augusto tetos karmelitės, tapti karmelitu.

1877 liepos 15 d. R. Kalinauskas, būdamas 42 metų amžiaus, atvyko į Graco (Austrija) basųjų karmelitų vienuolyną ir pradėjo noviciatą, priimdamas šv. Juozapo Rapolo vardą. 1881 metais baigė teologijos ir filosofijos studijas jau Dėre, šiandieninėje Vengrijoje, davęs įžadus buvo pasiųstas į vienintelį išlikusį karmelitų konventą Lenkijoje, Cernos kaimelyje, Krokuvos srityje. Čia 1882 sausio 15-ąją, būdamas 46 m., buvo įšventintas kunigu. „Esu laimingiausias žmogus pasaulyje“, – pasakė jis, aukodamas savo pirmąsias Mišias.

Cernos konvente gyveno 8 brolių bendruomenė – keturi lenkai ir keturi atvykę iš kitur. Tėvas R. Kalinauskas, išrinktas vyresniuoju, atsidėjo vienuoliniam gyvenimui, suderindamas gilią maldą ir askezę, didelį, kone motinišką, švelnumą broliams ir artimui bei uolų apaštalavimą bei darbą karmelitų atgaivinimui Lenkijoje.

Jis mirė 1907 m lapkričio 15-ąją Vadovicuose, paskutinėje gyvenimo stotelėje, apsuptas didelio šventumo garso, kuris pasiekė ir 1920 m. čia gimusį bei jaunystės metus praleidusį Karolį Vojtylą – šv. Joną Paulių II, po daugelio metų, 1983 metais, vadovavusį R. Kalinausko beatifikacijos ir 1991 m. – kanonizacijos apeigoms.

RK / Vatican News

The post Šv. Rapolas Kalinauskas: „Esu laimingiausias žmogus pasaulyje“ appeared first on Voruta.

www.vaticannews.va

JAV astronautų misija „Apollo 11“ prasidėjo 1969 m. liepos 16 d. Kosminiam laivui su trimis įgulos nariais pasiekus Mėnulio orbitą, liepos 20 d. nusileidimo modulis pasiekė paviršių. Pirmasis žmogus, žengęs Mėnulio paviršiumi, buvo misijos vadas Neilas Armstrongas, tą akimirką ištaręs garsiuosius žodžius: „Tai mažas žingsnis žmogui, bet milžiniškas šuolis žmonijai.“ Antrasis žmogus, žengęs Mėnulio paviršiumi, buvo Buzzas Aldrinas. Trečiasis misijos dalyvis Michaelas Collinsas liko kosminiame laive Mėnulio orbitoje. Astronautai sėkmingai grįžo į Žemę 1969 m. liepos 24 d.

Sekmadienį po vidudienio, nusileidimo Mėnulyje metinių proga, popiežius Leonas XIV taip pat aplankė Vatikano observatorijos teleskopus ir kitus astronomijos prietaisus, esančius po kupolais Kastel Gandolfe.

 

Vatikano astronominės observatorijos istorija prasidėjo XVI amžiuje, Grigaliaus XIII kalendoriaus reformos laikotarpiu, kai popiežius pavedė jėzuitams, atlikus naujus tikslius stebėjimus ir skaičiavimus, ištaisyti per šimtmečius susikaupusią kalendoriaus paklaidą.

Naują astronominę observatoriją Vatikane 1891 m. įkūrė popiežius Leonas XIII. 1934 m. jos teleskopai buvo perkelti į popiežiaus vasaros rezidenciją Kastel Gandolfo rūmuose, o 1935 m. rugsėjo 29 d. oficialiai atidaryta dabartinė observatorija. Šiandien Kastel Gandolfe liko tik istorinė observatorijos dalis ir archyvas. Būtent čia sekmadienį lankėsi popiežius Leonas XIV. Tuo tarpu visiškai nauja, didelė ir moderni Vatikano observatorija 1993 m. buvo atidaryta Arizonos dykumoje Jungtinėse Valstijose. Vatikano observatorija dalyvauja tarptautinėse astronominių tyrimų programose, rengia kursus jauniesiems astronomams.

jm / Vatican News

The post Popiežius kalbėjosi su astronautu, prieš 56 metus pasiekusiu Mėnulį appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Jeigu savo tradicinėje savaitės apžvalgoje apeičiau naujojo Popiežiaus išrinkimą, nebūčiau skaitytojų suprastas. Nuo seniausių laikų Bažnyčia dominavo ne tik krikščioniškame pasaulyje, bet ir visos visuomenės gyvenime (senovėje ji teikdavo skiriamuosius raštus didikams bei karaliams), todėl sunku apsimesti, kad Šv. Tėvas – simbolinė figūra.

Amerikietis matematikas, misionierius, tik antras po argentiniečio Pranciškaus pontifikas iš Naujojo Pasaulio 69-rių Robertas Francis Prevostas iš Čikagos tapo 267-uoju Bažnyčios vadovu. Prisiėmęs dvasiškąjį Leono XIV-ojo vardą jis jokiu būdu nepanašus į Liūtą, o, kaip kalbėjo Tėvas Pranciškus, „jis labai jautrus žmogus, jam rūpi, kad kiekvienas išsakytų savo nuomonę“. Tas jo jautrumas buvo ryškus jau per pirmąją savo kalbą iš Vatikano balkono.

Daugeliui buvo netikėta, kad 133 kardinolai po dviejų dienų svarstymo pasirinko amerikietį, turintį dar ir Peru pilietybę. Buvo kalbama apie pretendentus iš Italijos, Afrikos ar Azijos, tačiau JAV atstovas net nebuvo minimas keliolikos kandidatų sąraše, pasirodžiusiame žiniasklaidoje.

Manoma, kad pranašumo jis įgijo todėl, kad niekada nebuvo Bažnyčios biurokratu, tai yra, nevaldė didžiulių vyskupijų. Romos kurijos vyskupų reikalų (kitaip sakant, kadrų skyriaus) padaliniui vadovavo vos dvejus metus. Vadinasi, bažnyčios istorikų nuomone, kardinolams jis suteikė vilties, kad Bažnyčios reformos neliks tik pamoksluose ir įvairiose bulėse.

R. Prevostas – augustinietis. Tai nedidelė, dar 430 metais po teologo ir šventojo, Alžyre gimusio Aurelijaus Augustino mirties susiformavusi vienuolių kongregacija, kuri vadovaujasi „Šventojo Augustino nuostatais“. Augustino mokymas grįstas Platono filosofija apie vadinamų „sėklos“ jėgų dominavimą. Ji labai panaši į naujųjų laikų evoliucijos teoriją. Etikoje šis teologas buvo valios etikos atstovas, kai dorovinis pradmuo yra visa ko pagrindas. Prieš 500 metų augustiniečiu buvo ir Martinas Lutheris.

Bet kažin, ar dorovė – šių laikų pasaulio dimensija. Naujojo Popiežiaus pirmasis diplomas – matematiko, antrasis – teologijos kanonų teisės daktaro. Apie 40 metų su pertraukomis jis buvo misijoje Peru, kai 2023-aisiais į Vatikaną jį pasikvietė popiežius Pranciškus. Leono XIV-ojo biografijoje galima atsekti su dorinėmis nuostatomis susijusių politinių užuominų. Sakoma, kad jis pratęs savo pirmeivio Leono XIII-ojo stačiatikių ir katalikų bažnyčių susiliejimą. Šis italų kilmės Šv. Tėvas, juo buvęs 1887 – 1903 m., mėgdavo cituoti XV-ojo amžiaus mokslininko ir kardinolo iš Graikijos Visariono Nikiečio žodžius: „Ką atsakysime Viešpačiui, kai jis pareikalaus atsakyti už nesantaiką su mūsų broliais?‘. Kaip jie tinka šiems laikams! Jeigu dabartinis Popiežius laikysis šio priesako, vadinasi, Bažnyčia grįžta į stabilių amžinųjų vertybių pasaulį…

Beje, po išrinkimo pasakytoje jo kalboje keletą kartų skambėjo žodis TAIKA. Prisimename, kad ir tėvas Pranciškus dažnai kalbėjo apie taiką, tačiau jis neskyrė agresoriaus nuo aukos, ir tai sukėlė ne tik ukrainiečių pasipiktinimą. Ar Leonas XIV-asis bus kitoks, pamatysime.

Pro akis nepraslydo Popiežiaus kritika antiimigracinei D. Trumpo politikai ir Amerikos prezidento pagyroms J. D. Vance‘ui. Socialiniame X tinkle jis rašė: „Nėra nieko bent kiek krikščioniško, amerikietiško ar moraliai pateisinamo politikoje, kai vaikai atimami iš tėvų ir laikomi narvuose. Tai vykdoma mūsų vardu, ir gėda mums visiems.“ Įraše buvo keliamas klausimas, ar D. Trumpas ir jo administracija „mato kančias“, kurias sukelia jų vykdoma politika.

Nepaisant kritikos, D. Trumpas atsiuntė jam sveikinimą, pareiškė laukiąs susitikimo su amerikiečiu Popiežiumi. Anksti sakyti, kad tarp jų perbėgtų juoda katė. Tačiau jei Bažnyčios vadovas laikysis savo priesaikos ir 10 Dievo įsakymų, jo įtaka pastarojo meto „nekrikščioniškai“ JAV politikai gali būti juntama…

Dar taip nebuvo, kad kuris nors Šv. Tėvas nepatirtų kompromato. Antai, su lytine prievarta susijusių nusikaltimų asociacija 2021 m. jam prikišo, kad būdamas vyskupu ir augustiniečių provincialu Jungtinėse Valstijose lėtai tyrė šio pobūdžio dvasininkų mokyklose 2000 – aisiais darytus lytinius nusižengimus.

Nėra abejonių, kad ir toliau naujojo Popiežiaus praeityje bus randama klaidų, kad bus padaryta ir naujų. Nors katalikų Bažnyčios mokymas neleidžia laisvai politiškai traktuoti geopolitinių procesų, tačiau pontifiko Leono XIV-ojo dorovinė laikysena nuteikia, kad jis bus kenčiančių, naikinamų ir besiginančių pusėje.

Bebaigiant šį komentarą, atėjo žinia, kad Popiežius Leonas XIV-asis viename interviu pasmerkė Rusijos karą prieš Ukrainą ir jį pavadino „tikra imperialistinio pobūdžio invazija, kai siekiama užkariauti teritoriją“.

The post Pontifikas – ne simbolinė figūra appeared first on Voruta.

www.vaticannews.va

267-uoju Romos vyskupu išrinktas kardinolas Robertas F. Prevostas, kuris pasirinko Leono XIV vardą.

The post Išrinktas popiežius Leonas XIV appeared first on Voruta.

www.vaticannews.va

Pirmadienio vakarą Šventojo Sosto spaudos salė paskelbė prieš beveik trejus metus parašytą popiežiaus Pranciškaus testamentą.

The post Pranciškaus testamentas: „Mano palaikai tesiilsi Dievo Motinos bazilikoje“ appeared first on Voruta.

www.vaticannews.va

Bažnyčios kamerlingas kardinolas Kevinas Josephas Farrellas pranešė, kad Velykų pirmadienio rytą mirė popiežius Pranciškus.

„Brangūs broliai ir seserys, su giliu liūdesiu turiu pranešti apie mūsų Šventojo Tėvo Pranciškaus mirtį. Šį rytą 7.35 val. Romos vyskupas Pranciškus sugrįžo į Tėvo namus. Visas jo gyvenimas buvo pašvęstas tarnystei Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai. Jis mokė mus ištikimai, drąsiai ir su meile gyventi pagal Evangelijos vertybes, ypač vargingiausiųjų ir labiausiai atstumtųjų labui. Didžiai dėkingi už jo, kaip tikro Viešpaties Jėzaus mokinio, pavyzdį pavedame popiežiaus Pranciškaus sielą begalinei gailestingajai Vieno ir Triasmenio Dievo meilei.“

The post Velykų pirmadienio rytą mirė popiežius Pranciškus appeared first on Voruta.

www.vaticannews.va

34 metų Didier Grandjeanas pasakoja Vatikano radijui apie savo kelią nuo Popiežiškosios šveicarų gvardijiečio uniformos dėvėjimo iki Romos kunigo sutanos. Tai pasakojimas apie parengtą kovai vyrą, perėjusį prie dvasingesnio tarnavimo popiežiui ir Bažnyčiai.

Gimusio ir augusio religingoje šeimoje Fribūre, Šveicarijoje, Didier Grandjeano motyvacija tarnauti Bažnyčiai atėjo savaime. Baigęs Šveicarijos kariuomenės parengimo mokyklą, 2011–2019 m. jis tarnavo Popiežiškojoje šveicarų gvardijoje.

Būdamas 21 metų, jis pradėjo tarnybą kaip naujokas, o tarnybos metu dažnai bendravo su piligrimais ir buvo sužavėtas jų gilaus tikėjimo. Tai padėjo ir jam pačiam susivokti viduje, tarnybos metu jis ėmė skirti laiko maldai ir apmąstymams. Tarnystė pasirodė esanti labai svarbi Didier dvasinei brandai – pagrindinei savybei, padėjusiai pereiti į kunigiškojo pašaukimo kelią. Kelią, kuriam jis jautėsi priklausąs.

Nors šeima buvo religinga, iš pradžių buvo galima tikėtis, kad ji nustebs dėl tokio pasirinkimo pasikeitimo. Tačiau artimųjų reakcija ir palaikymas dar labiau paskatino jo ryžtą ir pasitikėjimą savo dvasiniu pašaukimu. „Eik, tai tavo kelias“, – tokius žodžius Didier tėvas ištarė prieš mirtį.

2013 m. konklavos metu, matydamas Bažnyčios didybę ir simboliką, taip pat popiežiaus Pranciškaus atsidavimą, gvardietis patyrė lemtingą akimirką. Jis suprato vertybes, kurios apėmė ir tradicijas, ir naujoves, saugumą ir garbingą tarnystę, kurios yra Vatikano valstybės ir Popiežiškosios šveicarų gvardijos pagrindas. Tiek tarnaudamas Šveicarijos gvardijoje, tiek būdamas seminaristas, Didier semiasi įkvėpimo iš apibūdinimo Servus servorum Dei – Dievo tarnų tarnas. Šį senovinį popiežiaus titulą jis interpretuoja kaip troškimą nesavanaudiškai, su dideliu nuolankumu įsipareigoti, nebūtinai tikintis ko nors mainais.

Fribūro seminaristas atkreipė dėmesį į socialinį buvimo Servus servorum Dei aspektą, kalbėdamas apie vienatvės jausmą negalint susituokti. Tačiau jis sakė, kad šį šeimynišką meilės jausmą stengėsi atrasti tarnaudamas tikėjimo draugams.

Didier išreiškė susirūpinimą dėl vis augančios „komforto visuomenės“, kurioje sekuliarizacija pasireiškia kaip niekada anksčiau, o pasiaukojimo ir ilgalaikio įsipareigojimo svarba nyksta ne tik kunigystėje, bet ir santuokoje. Jis ragina žmones drąsiai eiti tikėjimo keliu ir atrasti jame džiaugsmą, nes „Kristus visada bus šalia jūsų“.

Nepaisant mažėjančio kunigų ir vienuolių pašaukimų skaičiaus, žmonės vis dar ieško patyrusių kunigų patarimų, o jų buvimas žmonėms teikia džiaugsmo ir palaikymą. Pasak Didier, Bažnyčia ir jos tarnai visada turi būti šalia žmonių, nes tai, ko gali atsisakyti iš savo ankstesnio gyvenimo, tau sugrįžta šimteriopai. Tą jautė Didier savo tarnybos šveicarų gvardijoje metais ir tuo dalijasi tapęs seminaristu.

(DŽ/Vatican News)

The post Nuo šveicarų gvardiečio iki kunigo: „Nuolanki tarnystė“ appeared first on Voruta.

www.vaticannews.va

Artėjant Šventiesiems metams Romos mieste vykdomi urbanistiniai pasirengimų darbai atneša vis naujų vertingų atradimų. Aikštėje priešais Laterano Šv. Jono baziliką buvo atkastos sienos, kurios, pasak archeologų, yra buvusių popiežių rūmų dalis.

Laterano bazilika – tai popiežiaus, kaip Romos vyskupo, katedra. Būtent Laterano bazilikoje 1300 m. popiežius Bonifacas VIII paskelbė pirmuosius Šventuosius metus. Dėl to ši bazilika bus labai svarbi jubiliejaus piligrimų maldos vieta. Vykdant aikštės priešais baziliką rekonstrukciją atliekami ir archeologiniai kasinėjimai. Kaip tik šiomis dienomis buvo atkastos mūrinės konstrukcijos, datuojamos nuo IX iki XIII a.

Pirmieji krikščioniški pastatai Laterane buvo pastatyti IV a. imperatoriaus Konstantino sprendimu. Buvo pastatyta pirmoji bazilika, o greta jos ilgainiui išaugo ir popiežių rezidencija. Joje popiežiai gyveno iki XIV a. pradžios, t. y. iki vadinamosios Avinjono nelaisvės, kai keli prancūzų kilmės popiežiai savo rezidencija buvo pasirinkę pietų Prancūzijos Avinjono miestą. Romos vyskupo sostą sugrąžinus į Romą nauja popiežių buveine tapo rūmai prie Vatikano Šv. Petro bazilikos.

Per beveik septynis popiežių nebuvimo Romoje dešimtmečius Laterano rūmai sunyko, o jų liekanos per vėlesnius pertvarkymus buvo nugriautos. Dabar atrasti mūrai, datuojami IX-XIII a., pasak archeologų, galėjo turėti gynybinę funkciją. Manoma, kad siena buvo pastatyta tuo metu, kai Roma tapo saracėnų invazijų auka. Tuo metu taip pat vykdavo kovos tarp aristokratų šeimų, pretenduojančių į Petro sostą. Todėl keliama hipotezė, kad dabar atrasti masyvių mūrų fragmentai yra dalis gynybinės sienos, kuri juosė baziliką ir gretimus rūmus.

Romos valdžia kol kas nepaskelbė, koks likimas laukia radinio. Kasinėjimai galėtų būti uždengti permatomomis plokštėmis ir tapti naujai sutvarkytos aikštės priešais Laterano Šv. Jono baziliką turistų traukos centru. Taip pat neatmetama galimybė sieną išardyti ir perkelti kitur. Savivaldybės tarnybos nemano, kad šie atradimai užvilkins aikštės pertvarkymo darbus.

Dar didesnio masto darbai pastaraisiais mėnesiais vyksta netoli Vatikano, prie Angelo pilies. Visa erdvė tarp pilies ir Šv. Petro bazilikos bus paversti pėsčiųjų zona, o teritoriją skersai kertančios gatvės automobilių eismas vyks požeminiu tuneliu. Čia irgi buvo atkastos Antikos ir vėlesnių laikų konstrukcijų liekanos. Jos perkeliamos į kitą vietą ir pertvarkymo darbus ketinama sėkmingai užbaigti iki jubiliejaus pradžios. (jm / Vatican News)

The post Archeologų atradimai prie Laterano bazilikos appeared first on Voruta.

Žygimantas Jacevičius, Trakų bazilikos zakristijonas, www.voruta.lt

Visiškai neseniai Trakų bazilikos presbiterijos kairėje buvo pakabintas XVIII amžiuje tapytas popiežiaus Klemenso XI portretas. Klemensas XI – popiežius, kurio pašventintomis karūnomis 1718 metų rugsėjo 4 dieną buvo iškilmingai vainikuotas stebuklingasis Trakų Dievo Motinos paveikslas. Jaučiame pareigą pristatyti bazilikos lankytojams ir mieliems šio laikraščio skaitytojams popiežiaus Klemenso XI asmenybę, biografiją, nuveiktus darbus ir patį portretą, kuris nuo šiol puoš bazilikos presbiteriją ir visiems tą portretą regintiems primins garbingą ir ilgą bazilikos istoriją.

Nepelnytai užmirštas popiežius

Klemensas XI  nėra paskelbtas šventuoju, todėl natūralu, kad Bažnyčia nešventojo garbei nėra paskyrusi liturginio minėjimo dienos, kuomet būtų galima apmąstyti šio popiežiaus darbus Bažnyčiai, nėra numačiusi atskirų maldų, skirtų prašyti Klemenso XI užtarimo. Kaip ir kiekvieno popiežiaus, kuris nėra kanonizuotas, atmintis ir darbai paskęsta istorijos verpetuose, taip ir Klemensas XI daugeliui tikinčiųjų tėra dar vienas popiežius ilgame Bažnyčią valdžiusių pontifikų sąraše. Iš tikrųjų, Klemenso XI pontifikatas yra reikšmingas ne tik todėl, kad jo metu buvo karūnuotas Trakų Dievo Motinos paveikslas ( aišku, mums – tai reikšmingiausias Klemenso XI darbas), bet ir dėl to, kad šis popiežius svariai prisidėjo prie Bažnyčios įvaizdžio formavimo ir paliko ryškų pėdsaką Bažnyčios istorijoje.

Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės įvedimas

Popiežiaus Klemenso XI pontifikato metu į Bažnyčios liturginį kalendorių buvo įvesta švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė. Ši šventė jau VII – VIII amžiuje buvo švenčiama Rytuose, likus lygiai devyniems mėnesiams iki švč. Mergelės Marijos Gimimo šventės rugsėjo 8 dieną. Jau nuo XI amžiaus pradėta švęsti ir Vakaruose,[1] kol galiausiai 1708 metais Klemenso XI potvarkiu buvo galutinai įvesta į liturginį kalendorių kaip Bažnyčios pripažįstama šventė, nuo neatmenamų laikų gyvavusi Bažnyčios Tradicijoje.

Bulė prieš jansenistus ir Nevero miestas Prancūzijoje

XVII – XVIII amžiuose Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir Italijoje pradėjo plisti jansenistų erezija, skelbianti, kad ne visi nusipelniusieji bus išganyti, jansenistai ribojo priėjimą prie šventųjų sakramentų, kadangi, pasak jansenistų,  sakramentai reikalingi ne visiems, žmogus dėl gimtosios nuodėmės neįstengia padaryti išties gerų darbų, reikalingas tik gyvas tikėjimas. Šią ereziją popiežius Klemensas XI 1713 pasmerkė savo bule Unigenitus ir apsaugojo Bažnyčią nuo pradėjusio plisti klaidingo mokymo grėsmės. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV bulę priėmė ir jo valdomoje Prancūzijos karalystėje bulė įsigaliojo – tai reiškė, kad karalystės vyskupai privalo imtis šio dokumento įgyvendinimo ir privalo efektyviai kovoti su pasklidusia erezija. Popiežiaus Klemenso XI paskirtas ir kartu su karaliumi Liudviku XIV ir kitų Prancūzijos vyskupų kolegija dalyvavęs bulės Unigenitus priėmime vyskupas Edouard Bargedé ėmėsi bulės nuostatų vykdymo savo valdomoje Nevero miesto vyskupijoje. Kuo šiam pasakojimui svarbus Nevero miestas ir kaip jis susijęs su Klemenso XI portretu mūsų bazilikoje? Mūsų įsigytasis popiežiaus portretas ilgą laiką buvo Nevero kunigaikščių pilies meno rinkiniuose ir puošė tos pilies sienas. Galima viską paaiškinti: dėl Klemenso XI nuopelnų Bažnyčiai,  aktyvios  šio popiežiaus paskirto Nevero vyskupo kovos su erezija popiežiaus portretas ir buvo užsakytas, galėjo puošti Nevero vyskupo aplinką, arba kabėti vietos kunigų seminarijoje, kol galiausiai pakliuvo į Nevero Kunigaikščių pilies meno kūrinių kolekciją.[2]

Lietuviškieji Klemenso XI portreto kontekstai

Nors ir gali atrodyti neįtikėtina, tačiau būtent šis, dabar jau bazilikoje kabantis portretas susijęs ir su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Kaip minėta, Nevere stūkso didingi kunigaikščių rūmai, o didžioji dalis (jei ne visi) tuometinių (ir dabartinių) Europos aristokratų yra artimi arba tolimi giminaičiai. Prancūzijos Nevero kunigaikščių rūmuose 1611 – tųjų metų rugpjūtį gimė Liudvika Marija Gonzaga de Nevers – Lenkijos karalienė, Lietuvos didžioji kunigaikštienė, karaliaus ir didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos, o po jo mirties 1648 metais – ir Jono Kazimiero žmona. Liudvika Marija – Mantujos kunigaikščio Karolio I duktė. Po Vladislovo Vazos mirties popiežiui leidus ištekėjo už valdovu išrinkto jo brolio Jono Kazimiero. Darė didelę įtaką vyro politikai.

Per 1655–1660 karą su Švedija buvo jo veiksmų pagrindinė įkvėpėja, siekė kitų valstybių, pirmiausia Prancūzijos, paramos, dalyvavo senatorių pasitarimuose ir net mūšiuose. ² Įtakingoji karalienė gimė tame pačiame mieste ir tuose pačiuose rūmuose, kuriuose vėliau kabojo dabar jau mūsiškis popiežiaus Klemenso XI portretas. Po karalienės mirties karalius Jonas Kazimieras Vaza 1668 metais atsisakė sosto ir pasitraukė gyventi į Neverą – savo žmonos gimtąjį miestą. Ten, šv. Martyno abatijoje, mirė 1672 metais, buvo palaidotas Gonzagų funduotoje jėzuitų bažnyčioje, esančioje netoli didžiųjų kunigaikščių rūmų. Taigi, Klemenso XI portretas glaudžiai susijęs su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – Liudvikos Marijos ir Jono Kazimiero – pora, nes didžioji kunigaikštienė gimė, o didysis kunigaikštis mirė būtent Nevero kunigaikščių rūmų aplinkoje, kurioje vėliau atsidūrė ir iš kurios pernai į Trakus atkeliavo Klemenso XI portretas. Smagu pasakyti, šio popiežiaus atvaizdų Lietuvoje nėra, vienintelis – Trakuose.

Klemensas XI Trakų bazilikai ypač svarbus. Jo pašventintomis karūnomis 1718 metų rugsėjo 4 dieną buvo vainikuotas Trakų Dievo Motinos paveikslas. Klemenso XI karūnos iškėlė Trakų Madoną ir Trakus, įteisino Trakų miesto, kaip dvasinės Lietuvos sostinės, statusą. Klemensas XI – vienas didžiausių bazilikos geradarių šalia Vytauto Didžiojo – kunigaikščio, kurio privilegija 1409 metais pradėta šventovės statyba. Simboliška, kad nuo šio laiko bazilikos sienas puošia abiejų jos labiausiai nusipelniusių geradarių atvaizdai: Vytauto Didžiojo portretas kabo virš zakristijos durų, o Klemensas XI žvelgia į mus iš presbiterijos. Klemensas XI gyvas žodinio bazilikos palikimo tradicijoje – šio popiežiaus vardas skamba 1754 metus menančioje giesmėje Trakų Dievo Motinai, kuri, neseniai prikelta, vėl giedama Didžiųjų rugsėjo atlaidų metu:

Kaip ežerai, gili Tavoji meilė,

Trakų paveikslo Motina Šventoji!

Tavasis gerumas – beribis, bekraštis,

Trakų paveikslo Motina Šventoji!

Graikų valdovai gerai žinojo

Stebuklingą tavąją galios stiprybę.

Aukso karūną Lietuvos Globėjai

Klemensas vienuoliktasis dovanojo!

[1] Liturginis kalendorius, 2024, Vilnius

[2] T. Wasilewski Jan Kazimierz Varšuva, 1985

The post Klemenso XI portretas – jau Trakų bazilikoje appeared first on Voruta.

zurnalaskelione.lt

Bažnyčioje yra daugybė kelių ir būdų tarnauti Dievui. Vienas jų – diplomatinė tarnyba, kurion pakviestas žmogus įsipareigoja eiti ten, kur tik Bažnyčia jį siųs. Šiandien turime vos porą lietuvių, aktyviai besidarbuojančių Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje, tai – nuncijus Ukrainoje arkivysk. Visvaldas Kulbokas ir mons. Rolandas Makrickas (g. 1972), su kuriuo susitikome pokalbiui jo tarnystės vietoje – Didžiosios Švč. Marijos (Santa Maria Maggiore) bazilikoje Romoje, kurios ypatinguoju komisaru šį kunigą paskyrė popiežius Pranciškus.

Be to, šis lietuvis nuo 2019 m. eina Vatikano valstybės sekretoriato administracijos skyriaus vadovo pareigas, o prieš tai darbavosi ne vienoje Apaštalinėje nunciatūroje įvairiuose pasaulio kampeliuose. Su monsinjoru Rolandu kalbamės apie jo jaunystę gimtuosiuose Biržuose, meilę aviacijai, pašaukimo kelią, studijas ir diplomatinę tarnybą.

Mūsų pokalbį norisi pradėti tradiciškai – nuo pačios pradžios. Kur prasidėjo Jūsų gyvenimo kelionė?

Esu kilęs iš Biržų. Tiesą pasakius, gimiau klebonijoje, tačiau nepagalvokit nieko blogo: Biržų parapijos klebonija 1972 m. buvo nacionalizuota ir joje įrengti gimdymo namai. Na, o atkūrus Nepriklausomybę pastatas buvo grąžintas Bažnyčiai. Dabar, kai sugrįžtu į Biržus, drauge aplankau ir kleboną, ir savo gimimo vietą. Taigi, pasaulį išvydau klebonijoje ir niekur toli nenuėjau. (Juokiasi.)

Augote sovietmečiu, kai Bažnytinė veikla buvo ne tik ribojama, bet ir persekiojama. Kaip tokiose aplinkybėse augot tikėjime ir atpažinot savo pašaukimą?

Biržuose gana stipriai jautėme Bažnyčios persekiojimą sovietmečiu, veikiausiai dėl to, kad kardinolas Vincentas Sladkevičius tuo metu tarnavo Pabiržėje, paskui – Nemunėlio Radviliškyje. Taigi, gyvenome zonoje, kur bažnytinė veikla buvo varžoma, ir kunigai saugojosi, kad nebūtų viešos katechezės. Dėl to ir mano pasiruošimas Pirmajai Komunijai buvo toks gan formalus, greitas – nebuvo sąlygų normaliam mokymuisi. Bet būnant aštuonerių natūraliai kilo noras patarnauti per šv. Mišias. Džiaugiuosi, kad mūsų parapijoje tarnavo labai geri kunigai, tikri idealistai – a. a. Bronius Strazdas, vikaras a.a. Edmundas Rinkevičius. Tuo metu, kai visi ieškojom savo herojų, galėjau žvelgti į juos.

Mokykloje manęs klausinėdavo: kodėl eini į bažnyčią? Ar buvai ten per Kalėdas? Tačiau labai agresyvios ateizacijos nepatyriau, niekad nebuvau pionieriumi ar komjaunuoliu. Kadangi tėvai neturėjo ypatingų darbų, buvo paprasti žmonės, nors reguliariai lankė Bažnyčią, mūsų šeima ypatingų suvaržymų nepatyrė. Vis dėlto jaučiau, kad būdamas bažnytinis, esu kažkuo kitoks ir apie savo tikėjimą geriau viešai nekalbėti.

Na, o atėjus Nepriklausomybei turėjau galimybę dalyvauti ateitininkų veikloje, pamenu pirmąją jų stovyklą, pirmuosius susitikimus. Tai buvo įkvėpimo, entuziazmo laikai, kai tradicinę maldaknygę buvo galima padėti į šalį: atsirado naujos maldos formos, giesmės, Taizé pamaldos, susitikimai, paskaitos, stovyklos… Tuomet pamačiau daug pilnesnį tikėjimą, kuriame – ne tik apeigos, bet – tiesa, svarbiausi gyvenimo principai, kuriais sekdamas tampi laimingas. Taigi, negaliu pasakyti, kad patyriau ypatingų nušvitimų ar jaudinančių patyrimų, bet tiesiog jaučiausi savo vietoje gyvendamas tikėjimo gyvenimą.

Žinoma, baigdamas mokyklą natūraliai galvojau, ką daryti toliau. Jau buvau susijęs su aviacija – sklandydavau sklandytuvais, nes Biržuose buvo aerodromas. Vienu metu norėjau rinktis civilinės aviacijos mokslus – labai traukė skraidymas, galimybė pakilti virš žemės. Vis dėlto apsisprendžiau rinktis seminariją. O paskraidyt galiu ir dabar – mielai tai darau, kai sugrįžtu į Lietuvą.

Neretai besirenkančiam kunigystę tenka susidurti su artimųjų siekiu atkalbėti, nesupratimu ir panašiai. Ar Jums teko patirti ką nors panašaus, stojant į seminariją?

Didelių dramų tikrai nebuvo. Kai tik apsisprendžiau, pirmiausia apie tai pasakiau savo pusbroliui Povilui Kleziui, kuris jau buvo kunigas. Tada iš jo gavau vertingų patarimų. Be to, žvelgdamas į pusbrolį, kunigo gyvenimą jau galėjau stebėti iš arti ir suprasti, kad kunigystė yra kur kas daugiau nei vien stovėjimas prie altoriaus.

Mano šeima dėl tokio sprendimo labai nenustebo, nors tėveliai ir ragino gerai pagalvoti, nes kunigo kelias nelengvas. Tiesa, augom penkiese: trys broliai ir dvi sesės. Aš – pats jauniausias, tad tėvams tikrai nereikėjo jaudintis, kad neturės anūkų – vyresnieji jau turėjo šeimas, todėl – jokio nuostolio (juokiasi).

Taigi, po vidurinės mokyklos baigimo iškart stojau į kunigų seminariją, vos antri metai, kai buvo galima stoti be suvaržymų ir kontrolės. Mūsų kursas tuomet buvo didžiausias – pradėjom 68, o visoje Kauno seminarijoje tuo metu buvo 120 klierikų.

Vis dėlto Kauno seminarijoje praleidot labai nedaug laiko – greitai išvykote į Romą…

Po pirmųjų filosofijos studijų metų JAV vyskupų konferencija skyrė paramą Lietuvai ir skatino, kad keletas seminaristų ir kunigų vyktų studijuoti į Romą. Į pirmąją tokių studentų grupę vyskupas mane ir pakvietė.

Išvykimo dieną pamenu kaip labai dramatišką. Tuo metu vyko Rugpjūčio pučas. Kaune buvo visiška suirutė, viskas uždaryta… Buvo neramu, ar pavyks išvykti, bet kardinolas Sladkevičius mums pasakė: „Eikim pirmiau į Arkikatedrą, visi pasimelsim Mišiose ir tada bandykit važiuot. Jeigu Dievas norės, išvažiuosit.“ Nemažai pakratyti pasienyje sėkmingai išvažiavome. Vis dėlto lydėjo nerimas: išvykome, o ar galėsim sugrįžti? Kas bus, jeigu pasikeis valdžia ir liksim Italijoj? Taigi, vos ne Sibiro tremties nuotaikos. Tik per radiją išgirdę, kad reikalai krypsta gera linkme, aprimome, o atvykus į Veneciją ir suvalgius pirmą itališką picą, nuslinko visa įtampa.

Romoje mus pasitiko ambasadorius Stasys Lozoraitis ir įteikė pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos pasus, o juk išvykome dar su Tarybinės Lietuvos… Taigi, iškeliavome pačiu virsmo metu, jį galėjome stebėti jau iš kitos pusės. Kasmet grįžę atostogoms matydavom, kaip Lietuva vis labiau keičiasi.

Tiesa, kone visas atostogas praleisdavau ateitininkų stovyklose, nors ateitininku taip ir netapau. Jau susiruošusį stoti į ateitininkiją, mane išsiuntė studijuoti į Romą, o paskui vyresniam jau gėda ir bestoti buvo. Taigi, aš dūšioj ateitininkas, bet formaliai juo niekad netapau (juokiasi).

Koks buvo įspūdis jaunam žmogui iš sovietinės Lietuvos atvykusiam į Romą – vakarietišką miestą?

Atrodė, jog per kelias dienas atsidūriau kitame pasaulyje: viskas atrodė kitaip, viskas stebino. Ypač skirtumai Bažnyčioje: buvo įspūdinga matyti didžiausius katalikiškus universitetus, juk Lietuvoje vienintelė katalikiška ugdymo įstaiga tuo metu buvo seminarija. Be to, gyvenome Popiežiškojoje Šv. Kazimiero kolegijoje, kur mumis rūpinosi kolegijos rektorius prelatas Algimantas Bartkus, o paskaitas lankėme universitete drauge su pasauliečiais. Tai visai kitoks modelis nei seminarijoje, kur visas gyvenimas kunkuliavo po vienu stogu. Tiesa, buvo nemažas iššūkis greitai išmokti kalbą, išsilaikyti egzaminus. Bendramoksliai labai domėjosi Lietuva, prašė daugiau apie ją papasakoti, tai irgi buvo stimulas mokytis.

Atvykimas į Romą man buvo tartum naujas gimimas: nauja kalba, nauja kultūra, nauji žmonės… Tokia patirtis tęsėsi visą gyvenimą: baigęs seminariją penkerius metus tarnavau Lietuvoje, tada grįžau Romon tęsti studijų ir po to kas trejus–ketverius metus vykau vis į kitas šalis. Diplomatinėje tarnyboje taip jau yra, turi greitai prisitaikyti prie kitų aplinkybių, išmokti kitų kalbų. Ilgainiui prie to pripranti ir, ilgiau pabuvęs vienoje vietoje, jau lauki, kad keliautum į kitą, galėtum išmokti kažką naujo. Tai neleidžia užsistovėti vietoje, kaip užsistovi nejudinamas vanduo. Žinoma, ir gyvendamas vienoje vietoje gali nesustoti, tobulėti, bet regimi pokyčiai yra geras postūmis.

Nemažai laiko tarnavote Vatikano atstovybėse užsienyje – apaštalinėse nunciatūrose – kaip nuncijaus padėjėjas. Kur keliauti, pradėjus diplomatinę tarnybą, teko pirmiausiai?

2005 m. atlikau pirmąją diplomatinę praktiką Lotynų Amerikoje, Bolivijoje, o pirmas mano paskyrimas – į Kaukazo šalis: Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną, kur Apaštalinėje nunciatūroje dirbau nuo 2006 iki 2009 m. Tai buvo neramus laikas, nes 2008 m. vyko Rusijos ir Gruzijos karas, Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų okupacijos. Į Abchaziją dar prieš karą važiuodavom lankyti katalikų bendruomenės, Jungtinių Tautų malūnsparniu nuskrisdavom į Suchumį, tai tikrai įspūdingas kraštas, kur vienoje vietoje galima patirti visus keturis metų laikus. Kaukazas turi savo būdą, savo tautinį charakterį. Tai trys mažos valstybės, nuolat esančios tam tikrame pavojuje. Prasidėjus karui mažai tautai natūraliai baisu, kad ji išnyks. Kaukaze visiems būdinga kilus pavojui slėptis kalnuose: per porą valandų miestas gali visiškai ištuštėti – visi pakyla į kalnus.

Prisimenu, kai buvo pranešta, kad bombarduos Tbilisį (paskui iš tiesų bombardavo oro uostą) teko važiuoti per miestą ir matyti jį visiškai tuščią. O paskui gyvenimas pamažu atsistato, bet tai nėra paprasta: daug sielvarto, laidojami žuvusieji, užimtos teritorijos, kur negalima įvažiuoti. Po tokių įvykių, kiek įmanoma, lankydavom vietines bažnyčias, buvo svarbu pamatyti, ar mūsų kunigai likę, ar parapijos veikia. Reikėdavo pargabenti ir žuvusiųjų palaikus – į užimtą teritoriją niekas negalėdavo įeiti. Būdavo taip: važiuojant į priekį veži maisto žmonėms, o grįžtant parveži palaikus… Tad asmenines žmonių tragedijas to karo metu teko matyti iš arti, o karo realybė yra žiauri.

Taigi, trejus metus praleidote Kaukazo kraštuose. Kur vykote po to?

Pabuvus Kaukaze, mane išsiuntė į Šiaurę – Apaštalinę nunciatūrą Stokholme, kuriai priklausė rūpintis visomis penkiomis Šiaurės šalimis: Švedija, Suomija, Norvegija, Danija ir Islandija. Žinoma, Katalikų Bažnyčia tose šalyse žmonių skaičiumi nedidelė – kiekvienoje vos po vieną vyskupiją, išskyrus Norvegiją. Vis dėlto dabar tai vienintelės Europos šalys, kuriose katalikų skaičius auga, tačiau taip yra dėl emigracijos.

Šiaurės šalyse Bažnyčia tautinėms grupėms, emigrantams, dažnai suteikdavo erdvę susitikimams, taip pat ir lietuvių bendruomenei. Atvykęs į Islandiją per Kalėdas paprastai šv. Mišias aukodavau ir kalėjime. Islandijos lietuviai žinojo, kad yra keletas ten įkalintų tautiečių ir labai krikščioniškai jais rūpindavosi. Kalėdų proga jie surinkdavo kaliniams daugybę knygų, nes žinojo, kad tai bus geriausia dovana, o kadangi ten patekti paprastai negalima, prašydavo, kad aplankyčiau juos kaip kunigas ir perduočiau dovanas.

Vėliau vykote tolėliau – į Ameriką. Kuo ypatingas buvo laikas, praleistas ten?

Trejus su puse metų praleidau Vašingtone esančioje nunciatūroje. 2015 m. ten vyko Popiežiaus Pranciškaus vizitas. Reikėjo darbuotis organizuojant šį vizitą, o popiežius jo metu pirmą kartą kalbėjo dviem rūmams – ir Aukštiesiems, ir Žemiesiems. Baltuosiuose Rūmuose buvo priimti visi popiežiai, bet Pranciškus buvo pirmas, kuris ten prisistatė kaip imigrantas, kilęs iš Lotynų Amerikos, bet jo šaknys Europoje. Taigi, tą susitikimą lydėjo jautrios temos, popiežius daug kalbėjo apie pabėgėlius. Tai buvo ilgiausia ligi tol trukusi popiežiaus kelionė, kurios metu jis aplankė ne tik Vašingtoną: kelionę pradėjo Kuboje, o baigė Šeimų kongrese Filadelfijoje.

Po trejų metų Amerikoje galėjote patirti nemenką kontrastą – buvote išsiųstas į Afriką. Papasakokite apie savo patirtis ten, kokią Bažnyčią pamatėte Afrikoje?

Afrikoje buvau paskirtas į Apaštalinę nunciatūrą Gabono respublikoje ir patarėju į Kongą. Gabone nuncijaus nebuvo, tik Konge, nunciatūra buvo pavesta patikėtiniui, tad ten teko vadovauti nunciatūrai. Ji buvo labai sena ir varginga, tad ėmėmės statybų – tai buvo pirma didelių statybų patirtis mano gyvenime, o dar Afrikoje! Na, bet čia kur kas įdomesnis misijinis aspektas – keliauti po parapijas, vyskupijas, dalyvauti šventėse, susitikti su tikinčiaisiais. Afrikoje Bažnyčia yra labai dinamiška, charizmatinė, žmonės labai imlūs. Kilo mintis tarp ambasadų surengti futbolo čempionatą. Ambasada pasirinko po mokyklą, jos vaikus aprengė savo šalies nacionaline uniforma ir žaidė. Taigi, pirmąkart buvo suburta Vatikano futbolo komanda.

Žmonės Afrikoje labai entuziastingi, Bažnyčia labai jauna, šeimos gausios – gatvės pilnos vaikų. Bažnyčia ten turi daug mokyklų, tęsia savo edukacines tradicijas, nuo seno Afrikoje aktyviai darbuojasi saleziečiai. Be to, Bažnyčia Afrikoje uoliai rūpinasi ir medicinine pagalba žmonėms. Taigi, Bažnyčios vaidmuo nėra tik liturginis, ji uoliai prisideda prie auklėjimo, švietimo bei gydymo.

Na, o baigęs misiją Afrikoje gavau paskyrimą į Valstybės sekretoriatą Vatikane. Taigi, atlikdamas šias pareigas, jau turėjau rūpintis visomis pasaulio nunciatūromis, praktiškai visose pasaulio šalyse, išskyrus šešias, su kuriomis Vatikanas neturi diplomatinių santykių. Tai visiškai administracinis darbas, bet reikalingas tam, kad Vatikano atstovybės galėtų atlikti savo misiją. Na, o be įprastinių administravimo darbų, prasidėjo ir popiežiaus Pranciškaus ekonominė reforma, kai reikėjo seną modelį pritaikyti prie naujų standartų: gimė ir Ekonomikos sekretoriatas, ir Generalinio revizoriaus institucija, ir Finansinių pervedimų kontrolės institucija. Taigi, reikėjo daug ką perorganizuoti Valstybės sekretoriato administracijoje. Vyko ir administracinių institucijų, kurios užsiima investicijomis, suvienijimas į vieną finansinį organą. Per pustrečių metų visa ligi tol buvusi sistema buvo performuota ir įgavo visai naują stilių. Reformos Vatikane apskritai nėra lengvas dalykas, o ką jau kalbėti apie finansinę ir administracinę sritis.

Be šių nelengvų pareigų visai neseniai esate paskirtas ir Didžiosios Švč. Marijos bazilikos (Santa Maria Maggiore) Romoje ypatinguoju komisaru. Ar galite plačiau papasakoti apie šią savo užduotį?

Šios bazilikos finansinė situacija tapo labai sudėtinga pandemijos metu, be to, buvo ir struktūrinių administravimo problemų. Tad ir čia – naujas reformos laikotarpis. O ši bazilika labai svarbi pačiam Popiežiui, jis dažnai čia lankosi. Svarbu padaryti bazilikos statutų ir visos kapitulos (kapitula anksčiau buvo vyskupų patariamoji institucija, kanauninkų grupė prie katedros, – red. past.) veiklos reformą, siekiant, kad ji atitiktų šio laiko dvasią ir kad ši institucija būtų naudinga šiandien. Siekiama įkurti kapitulos jungiamų dvasininkų maldos grupę – vyskupų ir kunigų, kurie jau atlikę savo aktyvią tarnystę, se­nat­vė­je savo jėgas skirtų maldai už Popiežių ir Bažnyčią. Popiežius norėjo, kad įvyktų ne tik administracinės veiklos pokyčiai, jis norėjo reformuoti pačią bazilikos kapitulos instituciją, kad ji veiktų, siekdama naujų tikslų: maldos, pastoracijos ir liturgijos puoselėjimo ir palaikymo. Kanauninkai nebeturi užsiimti ekonomine ar administracine veikla, tad kuriame atskirą administracinį organą, kuris rūpinsis šia sritimi. Tokia reforma yra ir modelis, skirtas Visuotinei Bažnyčiai. Pasak popiežiaus, kapitula turi būti comunità orante – maldai atsidėjusi bendruomenė. Tad būtina pereiti nuo „beneficio“ (nauda) į „servicio“ (tarnystė).

Bažnyčioje ne kartą yra vykusios panašios reformos, pavyzdžiui, vienuolijų reformos, permąstant, kokie turėtų būti pašvęstojo gyvenimo bendruomenių uždaviniai, o čia – senos institucijos, kapitulos, reforma. Tai nemenkas darbas, kuriam reikia bendradarbiavimo ir daug derinimo su ekspertais iš įvairių institucijų.

Girdėjau, kad šią naują atsakingą užduotį iš popiežiaus gavote tiesiog koridoriuje…

Vieną dieną sulaukiau skambučio, kurio metu man pranešė, jog popiežius kviečia susitikti, ir aš, atėjęs į darbą, pas jį užeičiau, nors tuo metu popiežius buvo kitame susitikime. Taigi, taip ir nutiko: pranešiau, kad atėjau, tuomet popiežius trumpam išėjo savo susitikimo ir mūsų pokalbis iš tiesų įvyko koridoriuje (juokiasi). Tai popiežiui Pranciškui įprasta, jis elgiasi labai paprastai.

Iškart sutikot? Nebuvo abejonių dėl šios tarnystės?

Kai popiežius klausia, negali atsakyt (juokiasi). Sakiau: „Jeigu Jūs pasitikit, aš priimu tas pareigas.“ Juk mes, diplomatai, tam ir esam, kad būtume visada pasiruošę bet kokiai tarnybai. Juk ir važiuoti iš Amerikos į Afriką nėra taip paprasta, tokie kontrastai… Diplomato tarnyboje turi eiti visur, kur tik popiežius kviečia, nebent būtų labai objektyvių priežasčių atsisakyti. Tiesiog toks yra mūsų pašaukimas.

Iš diplomatų galima mokytis klusnumo!

Nesakau, kad diplomatai – kunigų idealistų grupė, kurie siunčiami eis per ugnį ir vandenį. Vis dėlto pradėdami tas studijas visi esame pakankamai sąmoningi ir suprantam, kad teks keliauti ir ten, kur nesinorės. Vis dėlto net ir iš tokio, regis, nelengvo paskyrimo į Afriką man likę tik patys šviesiausi prisiminimai: dėl naujos kultūros pažinimo, dėl naujos kalbos ir kitų dalykų. Svarbu netikėtą paskyrimą priimti ramiai ir keliauti ten, kur esi siunčiamas. Klausimui, noriu ar ne, čia nelieka vietos. Diplomatinėje tarnyboje veikia principas nieko neprašyti ir nieko neatsisakyti.

Labai įdomu, kaip apskritai pasirinkot diplomatinę tarnybą. Juk, kaip kunigas, veikiausiai turėjote daugybę įprastesnių galimybių, pavyzdžiui, rinktis tarnystę parapijoje, pastoracinę veiklą.

Turbūt, kaip ir kiekvienas, ateidamas į seminariją svajojau, kaip vikarausiu, klebonausiu ar tarnausiu kaip kapelionas. Kai išvykau studijuoti teologijos, galvojau, kad ateityje teks dėstyti ir darbuotis pastoracinėje srityje.

Pirmasis nuncijus Baltijos šalims po Ne­pri­klau­so­my­bės paskelbimo, su kuriuo teko bendrauti dirbant Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriate, Justo Mullor Garcia po paskyrimo Lietuvoje dar buvo nusiųstas į Meksiką, o tuomet grįžo į Romą vadovauti Popiežiškajai bažnytinei akademijai, kurioje rengiami Šventojo Sosto diplomatai. Taigi, jis mane pažinojo ir pakvietė į akademiją jau 2001 m., bet tuo metu buvau ką tik pradėjęs Bažnyčios istorijos studijas, o diplomatinėms studijoms reikalinga kanonų teisė. Per ribotą laiką baigti istorijos magistrantūrą, doktorantūrą ir kanonų teisę buvo tiesiog neįmanoma. Po dvejų metų vėl sulaukiau skambučio… Būtent su buvusio nuncijaus Garsijos tarnyste Popiežiškojoje diplomatinėje akademijoje atsinaujino ir lietuvių studijos joje. Prieš tai buvę tos tarnybos dvasininkai – kard. Audrys Juozas Bačkis, arkivysk. Jonas Bulaitis, arkivysk. Paulius Marcinkus – jau buvo vyresnio amžiaus, taigi arkivysk. Garcia dėka tiek dabartinis Ukrainos nuncijus Visvaldas Kulbokas, tiek aš papildėme Vatikano kunigų diplomatų gretas.

Popiežiškoji bažnytinė akademija yra institucija, į kurią kviečiami Romoje studijuojantys kunigai arba prašoma, kad patys vyskupai pateiktų nuncijui ar diplomatinės akademijos prezidentui tinkamas kandidatūras, taigi, čia žmonės šioms studijoms yra pristatomi. Svarbu, kad į diplomatinę tarnybą ateitų kitų įvertinti, kaip galintys sėkmingai dirbti šioje srityje, asmenys, turintys Bažnyčios siuntimą.

Šis pakvietimas keitė mano gyvenimą radikaliai: buvo aišku, kad tarnausiu ne Lietuvoje, o bet kur visame pasaulyje, ne vietinėje, o Visuotinėje Bažnyčioje.

Kokia patirtis būti toje Visuotinėje Bažnyčioje, gyvenant Vatikane, susitinkant popiežių koridoriuose, matant jo tarnystę, jo sprendimus, jo norą atnaujinti, reformuoti Bažnyčią, jaučiant tą vidinį pulsą, kurio mes neužčiuopiam?

Visuotinė Bažnyčia yra… visuotinė. Dirbdamas Vatikane Bažnyčią matau kaip mozaiką, Bažnyčia nėra vienos spalvos košė, kurią verda keletas žmonių. Ji susideda iš labai autentiškų vietinių bažnyčių, o kiekviena jų turi savo iššūkius, problemas ir teigiamus dalykus. Svarbu bendras vardiklis – tikėjimas ir Bažnyčios supratimas. Bažnyčia nėra tik institucija su nejudamomis tradicijomis, inertišku gyvenimu, manant, kad taip buvo ir kitaip negali būti. Popiežius Pranciškus labai dažnai tai akcentuoja, skatindamas nebijoti ieškoti naujų formų.

Administraciniame darbe mane labai žavi supratimas, kad viską reikia šlifuoti. Principas vienas, bet paskui įvairių kontinentų Bažnyčiai reikia atrasti savo būdą spręsti problemas, liečiančias teologinius ir ekonominius klausimus. Popiežius Pranciškus nebijo skatinti tokio šlifavimo ir primena, kad tai nėra blogai. Net krizės nėra blogai. Kol Vatikano administracija nebuvo pasikeitusi, esam turėję nemažai finansinių krizių ir skandalų, bet pamatėme, kad būtent krizės duoda galimybę kurti kažką naujo ir drąsiai keisti tai, kas anksčiau neveikė, pagal šio laiko reikalavimus. Žinoma, svarbu tai daryti labai atsargiai, nes Bažnyčia nėra įstaiga, ir kas tinka įstaigai, nebūtinai tinka bažnytinei institucijai.

Taigi, galima sakyti, patekau į reformų sūkurį. Ekonominė reforma buvo sėkmingai įvykdyta per trumpą laiką, dėl to gan tvirtai jaučiuosi dalyvaudamas reformuojant ir kitas institucijas – principas jau aiškus. Žinoma, visa tai nėra vieno žmogaus darbas, nuolatos ieškome bendrų sprendimų.

Baigėte istorijos doktorantūros studijas. Kiek šiandien, atliekant diplomatinę tarnybą, daugiau darbuojantis administracinėje srityje, tos studijos Jums yra aktualios ir pagelbstinčios?

Bažnyčios istorija – mano mėgstamiausias mokslas. Per istoriją išmokau pamilti Bažnyčią, pamačiau jos augimą, vystymąsi, tai, kaip Geroji Naujiena įvairiais laikais lietė žmonių sąmones, jų asmenines ir bendruomenių istorijas, kaip tikėjimas plito skirtinguose kraštuose ir buvo priimtas su savo kultūros ypatumais…

Istorija praverčia visur. Nė vieno darbo negali pradėti ir sėkmingai vystyti, jei nežinai, kas buvo daryta prieš tai. Istoriją reikia išmanyti, antraip kartosis tos pačios klaidos, kurios jau yra buvę. Ir dabar, vykstant kapitulos reformai, pirmiausia svarbu žiūrėti, kaip buvo anksčiau, kodėl taip daryta, dėl kokių tikslų, kaip jie pasikeitė šiandien, ką dabar galima keisti… O diplomatinėje tarnyboje, nunciatūrose, pažinti šalies istoriją yra pirmas dalykas, kurį siekiame padaryti vos atvykę į naują šalį.

Ar teko patirti rimtų sunkumų, krizių savo pašaukimo kelyje ar diplomatinėje tarnyboje, kai norėjosi iš jos pasitraukti?

Buvo tikrai sunkių momentų, juk būna sunkių situacijų, kai nežinai, kaip elgtis. Pamenu laikotarpių, kai tiesiog nesijausdavau naudingas arba tuo metu nesuprasdavau darbo, kurį turėjau daryti, prasmės. O ar esu savo vietoje, niekad per daug nesvarsčiau, palikdavau tai spręsti kitiems. Mano užduotis – ieškoti, kaip būti naudingam Bažnyčiai ir geriausiai išnaudoti man duotą laiką. Svarbu, kad vakare eidamas ilsėtis nesigailėčiau, jog diena praėjo veltui.

Kokia Jūsų gyvenimo vizija? Kaip įsivaizduojate save, sakykim, po dvidešimties metų?

Mano vizija – eiti ten, kur Bažnyčia siunčia. Negali daug planuoti, nes veikiausiai bus visai kitaip. Bet kur siųs, ten ir keliausim. Kitų receptų nėra (juokiasi). Žinoma, svajoti reikia. Tik bėda, kad tos svajonės ima ir išsipildo, tada reikia atrasti naujų (juokiasi). O didžiausia svajonė, žinoma, yra nepaliaujamai artėti prie Jėzaus, kuriame – visų dalykų pilnatvė. Dėl to reikia neapleisti asmeninės maldos, neišleidžiant iš akių Šventojo Rašto. Tik svarbu ne sekioti Jėzų, lakstant ir dairantis į šalis, o sekti Jį, eiti ten, kur tiesa ir gyvenimas.

Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF

https://zurnalaskelione.lt/Pokalbis iliustruotas Rolando Makricko asmeninio archyvo nuotraukomis

Žurnalas „Kelionė“ 2022 m. Nr. III (23)

The post Arkivyskupas Rolandas Makrickas. Diplomatinė tarnyba: nieko neprašyti ir nieko neatsisakyti appeared first on Voruta.