Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 23–27 d. Šveicarijoje, Valė kantone, Brige ir Gluringene vyko Lietuvių kultūros dienos, skirtos paminėti filosofo, profesoriaus kunigo Jono Jūraičio 100-ąsias gimimo metines. Šventinis savaitgalis prasidėjo spalio 23-osios vakarą Brige, kur Šveicarijos lietuvių bendruomenė surengė susipažinimo vakarą iš Lietuvos atvykusiems LR Seimo nariams, XXVII knygos mėgėjų draugijos, LUMA, Pasaulio lietuvių centro nariams ir kitiems svečiams.

Kitą dieną Brige, Collegium Spiritus Sanctus bažnyčioje, iškilmingas šv. Mišias lietuvių kalba aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas kartu su Vilkaviškio vyskupu teol. lic. Rimantu Norvila, Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatu užsienio lietuvių katalikų sielovadai arkivyskupu teol. lic. Lionginu Virbalu SJ, Kauno kunigų seminarijos rektoriumi kun. teol. lic. Liutauru Vilėniškiu, Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonu kun. teol. lic. Evaldu Vitulskiu ir kitais kunigais iš Lietuvos bei Valė kantono. Po pamaldų svečius pasveikino Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen ir Lietuvos ambasadorius Šveicarijos Konfederacijoje Darius Jonas Semaška. VDU profesorius Gediminas Karoblis pristatė naują knygą „Nepastačiau sau paminklo. Kunigo Jono Jūraičio dvasios pėdsakais“.

Renginiuose dalyvavo LR Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Šveicarijos Konfederacija grupės nariai Modesta Petrauskaitė, Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė ir Karolis Neimantas. Kauno arkivyskupas dr. Kęstutis Kėvalas įteikė padėkos raštus ir padovanojo Rūpintojėlius kunigo J. Jūraičio įkurto fondo „Seelsorgestiftung Litauen“ tarybos nariams.

Šventę papuošė kanklių muzika, Šveicarijos lietuvių šokių grupės „Upė“ pasirodymas, pianistės Emilijos Rosinienės jautri M. K. Čiurlionio kūrinių kompozicija ir iš Kauno atvykusio choro „Pastoralės giesmė“ koncertas. Vytauto Didžiojo universiteto rektorės padėką Jūratei Caspersen už J. Jūraičio atminimo puoselėjimą įteikė Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius. Skulptorius Algimantas Sakalauskas, paminklo J. Jūraičiui Alvite autorius, pagamino ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariams įteikė simbolinę piramidę ir kitus medžio suvenyrus.

Istorinė ir kultūrinė atmintis liudija apie ilgus ir tamprius lietuvių ryšius su Šveicarija – nuo studijų Fribūro universitete iki darbo diplomatinėse tarnybose ir Jungtinėse Tautose. Apie tai kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas, pristatęs pranešimą „Lietuvių tremtinių bendruomenė Šveicarijoje ir jos istorinė/kultūrinė atmintis“ ir įteikęs PLC išleistus leidinius. Sveikinimo žodį tarė XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė ir LUMA prezidentė Dalia Poškienė. Renginį vedė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen, o tekstus į vokiečių kalbą vertė bendruomenės narys Kasparas Pilkauskas. Po meninės programos dalyviai buvo pakviesti pabendrauti ir pasivaišinti tradiciniais lietuviškais valgiais.

Vakare renginio svečiai apsilankė unikaliame Šveicarijos gvardijos muziejuje (Gardemuseum arba Zentrum Garde), pristatančiame Vatikano Popiežiškosios šveicarų gvardijos istoriją ir kasdienybę. Muziejus įsikūręs Naters miestelyje, buvusioje artilerijos tvirtovėje, pastatytoje 1939–1940 m. siekiant apsaugoti strategiškai svarbų Simplono perėjos geležinkelio tunelį. Čia, buvusiuose šaudmenų sandėliuose, eksponuojama daugiau nei 500 metų gvardijos istorija – nuo vadų portretų iki asmeninių gvardiečių daiktų, uniformų, medalių, dokumentų ir dovanų.

Spalio 25 d. minėjimo dalyviai rinkosi Gluringeno bažnyčioje, kur kunigas Jonas Jūraitis klebonavo devynerius metus. Buvo aukojamos šv. Mišios už kunigą J. Jūraitį ir Lietuvos laisvės kovotojus, o po jų visi bendra malda pagerbė profesoriaus atminimą prie jo kapo. Kaip įprasta Šveicarijoje, kiekvienas priėjo ir švęstu vandeniu apšlakstė kapą.

Istorijos šaltiniai liudija, kad prof. kun. Jonas Jūraitis (1926–2010) buvo ryški Šveicarijos lietuvių bendruomenės asmenybė. Gimęs Alvito parapijoje, 1944 m. tėvo paskatintas paliko Lietuvą ir tęsė teologijos studijas Eichštete, o 1945 m. rudenį buvo perkeltas į Popiežiškąjį šv. Grigaliaus universitetą Romoje. 1950 m. apsigynė licenciatą, įšventintas į kunigus, o 1951 m. paskirtas dirbti Valė kantone Šveicarijoje. 1955 m. apsigynė daktaro disertaciją. Šveicarijoje jis ilgus metus dirbo teologijos ir filosofijos profesoriumi Siono kunigų seminarijoje, dėstė mokytojų seminarijoje ir Brigo gimnazijoje, buvo gerbiamas už meilę žmonėms, pagarbą vietos tradicijoms ir lietuviškos savimonės puoselėjimą. Nuo 1955 m. slapyvardžiu „Fater Leo“ aktyviai rašė vietos spaudoje ir užsienio lietuvių leidiniuose, ilgus metus ėjo Šveicarijos lietuvių bendruomenės kapeliono pareigas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, J. Jūraitis grįžo į Tėvynę ir 1992–2002 m. dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto kviestiniu profesoriumi, dėstė Vilniaus šv. Juozapo, Kauno ir Vilkaviškio kunigų seminarijose. Nepaisant akademinės veiklos ir pripažinimo, jis išliko kuklus ir jautrus žmonių nelaimėms, savo lėšomis rėmė studentus. 1998 m. Šveicarijoje įkūrė fondą „Seelsorgestiftung Litauen“, remiantį Lietuvos kunigus, seminaristus, teologinius tyrimus, katalikiškąją žiniasklaidą ir tikėjimo sklaidą. Vėliau apsigyveno Termeno miestelyje, name su užrašu „Lituania“, kur visada šiltai priimdavo tautiečius.

Jonas Jūraitis mirė 2010 m. spalio 30 d. Šveicarijoje ir palaidotas Gluringeno kapinėse, garbingiausioje vietoje. Tikima, kad ši šventa vieta dar ilgai primins iškilųjį profesorių kunigą Joną Jūraitį ir jo paliktus pėdsakus žemėje, kur vyrauja pagarba žmogui, istorijai ir kultūrai.

The post Kunigo Jono Jūraičio 100-ųjų gimimo metinių minėjimas Šveicarijoje appeared first on Voruta.

Kazys Kęstutis Šimas, Vilnius, www.voruta.lt

Vartau kun. J. Kaušylos išleistą knygutę „Žalias miškas gyvas: iš Pivašiūnų bažnyčios ir parapijos istorijos“ („Voruta“, Trakai–Vilnius, 1994), prisimenu jį gyvą, nuostabų, sakyčiau, pasakišką žmogų. Taip jau likimas lėmė, kad J. Kaušyla buvo mano tėvų, šeimos draugas.

1935 metų pradžioje Pivašiūnų pradinėje mokykloje pradėjo dirbti jauna, pirmąjį savo paskyrimą gavusi, mokytoja Ieva Vasikauskaitė, mano mama. Prabėgo truputį daugiau kaip pusantrų metų ir tik ką įšventintas į kunigus (1936-05-30) į Pivašiūnus paskiriamas Jonas Kaušyla. Jaunas, mėgstantis pajuokauti, kunigėlis mėgstamas jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Ne tiek jau daug tuometiniuose Pivašiūnuose, iš esmės bažnytkaimyje, inteligentijos. Tad nenuostabu, kad užsimezga gražūs bendravimo santykiai tarp mažą pedagoginio darbo patirtį turinčios jaunos, giliai tikinčios, katalikės mokytojos ir negailinčio visapusiškų patarimų, nors irgi dar jauno, kunigo. Tuo labiau, kad Ievai sunkokai sekasi bendrauti su vietiniais lenkais, nes nemoka lenkiškai nė žodžio. Ir kaip gi mokėti tą lenkų kalbą, jei esi nuo Simno, kur vien lietuviai.

Gražų bendravimą mokyklos su klebonija rodo J. Kaušylos išleistoje knygutėje atspausdinta nuotrauka (p.29), padaryta 1937 metais vyskupo vizitacijos metu. Kartu su Pivašiūnų apylinkės dvasininkais stovi ir vienintelė moteris – pradinės mokyklos mokytoja Ieva Vasikauskaitė. Tiesa, po nuotrauka jos pavardės nėra.

Noras burti vietinį jaunimą, ir ne tik jaunimą, skatina įvairiai veiklai tiek kunigą, tiek mokytoją. Ir jiems sekasi. Vėliau mama ne kartą prisimins apie tuos metus kaip vieną iš nuostabiausių jos gyvenimo laikotarpį. Prisimins juos ir J. Kaušyla, gan dažnai buvodamas pas mus, jau sugrįžęs iš Sibiro „kurorto“. Taip juokaudamas jis vadindavo savo tremtį.

Apie pirmuosius darbo metus, bendravimą Pivašiūnuose dažnai buvo kalbama svečiuojantis kunigui pas mus Vilniuje.

Niekad neužmiršiu jų juoko iš prisiminimų apie vieną nutikimą pirmomis karo dienomis. O buvo taip.

Pagal rotacijos principą paskutiniaisiais nepriklausomos Lietuvos metais mama buvo Pivašiūnų šaulių vadė. Užėjus rusams tai nepatiko vietiniams komjaunuoliams, jie šnairavo į ją, kaip ir į kunigą. Grėsė tremtis. Pirmą prasidėjusio karo dieną geri žmonės pranešė, kad iš Alytaus pora ginkluotų tarybinių aktyvistų ant dviračių važiuoja suimti mamos. Mama nulėkė pas J. Kaušylą pasitarti, ką daryti. Abu nusprendė, kunigui pasiūlius, skubiai pasislėpti Pivašiūnų ežero saloje, į kurią valtele turėjo perkelti valtelę turintis vargonininkas Tadas Stelionis. Mama greitai susidėjo būtiniausius daiktus, maistą į rankinę. Klebonijos šeimininkė Ona Bartkutė irgi paruošė lauknešėlį su maistu kunigui. Kurį laiką pabuvus saloje, atslūgus įtampai, atsirado noras užkąsti. Atidarius mamai savo rankinę, paaiškėjo, kad ten jokio maisto nebeesą: vien virtuviniai rankšluosčiai ir… mazgotės! Iš to išgąsčio, per skubėjimą, vietoj reikiamų daiktų ir maisto – vien skudurų prikišta… Tai juos abu prajuokino ir įsiminė visam gyvenimui. O maisto sočiai užteko Onos vaišių.

Juokdavosi ir po dvidešimties metų prisimindami tą nutikimą.

Giliai į atmintį įsirėžė pirmas J. Kaušylos apsilankymas pas mus Vilniuje, Pasažo skersgatvyje. Buvo karštoka vasaros, perkopusios į antrą pusę, diena, matyt, rugpjūčio pradžia. Tiek mama, tiek tėvas, abu Vilniaus 1-osios vidurinės mokyklos mokytojai, atostogavo. Vos tik jį pamačiau, man patiko jo apvalainas veidas su kažkaip keistokai, mano požiūriu, išsprogusiomis didelėmis akimis.

„Dėdė Jonas“, – taip jis prisistatė ir prisakė taip jį vadinti.

Patiko ir padovanoti saldainiai. „Dėdės Jono“ atvykimu labai džiaugėsi ir mama, ir tėvas. Buvo skubiai organizuotos vaišės. Sėdėjome mažoje mūsų virtuvėlėje. Dalinantis prisiminimais nestigo kalbų. Kalbėjo tiesiog vienas per kitą. Su didžiausiu įdomumu buvo klausomasi „dėdės Jono“ pasakojimų apie kalėjime praleistus metus. Nestigo prisiminimų, nuomonių išsakymo apie ankstesnius pažįstamus, apie pyvašiūniečius.

Klausiausi ir aš tų kalbų. Jos nebuvo naujiena man. Žinojau, kad apie viską, ką išgirdau, privalau tylėti, niekam nepasakoti, žodžiu, laikyti „liežuvį už dantų“. Gyvenome netoli geležinkelio stoties, tad nemažai sugrįžusių iš tremties užsukdavo pernakvoti, kad kitą dieną galėtų traukti toliau į namus. Kalbos apie Sibiro lagerius, kalėjimus ir kankinimus juose man buvo pažįstamos ir girdėtos. Oi, kiek skausmo išsakė sugrįžusieji…

J. Kaušyla džiaugėsi, kad mes nebuvom išvežti, nors viename laiške jam ištikimai atsidavusi šeimininkė Ona užsiminusi, kad lyg ir Šimus išvežė.

Eilinį kartą Ona buvo suruošusi siuntinį savo klebonui. Dėl kažin kokių priežasčių į Vilnių atvyko vėlai, ir kaip visada, tokiais atvejais, tikėjosi pas mus pernakvoti. Tačiau jau nuo Arklių gatvės ir Pasažo skersgatvio kampo jos nelabai norėjo praleisti su automatu stovintis kareivis. Vos įėjusi iš gatvės pro išorines duris į laiptinę iš karto pamatė laiptų aikštelėje stovintį kareivį su automatu. Išsigando, įsibaiminusi arešto, spruko lauk įsitikinusi, kad: „Šimus veža!“

Tačiau buvo kitaip. Kitoje Pasažo skersgatvio pusėje, priešais mus, buvo šoninis įėjimas į filharmoniją. Joje paprastai vykdavo Lietuvos kompartijos suvažiavimai, partijos centro komiteto plenumai. Ruošiantis jiems, gal beveik savaitę iki jų, visą kvartalą apsupdavo KGB kareiviai.

Buvo bijomasi visko.

Prieš mūsų virtuvės langą ir buvo tas šoninis įėjimas į filharmoniją. Per jį buvo galima patekti į filharmonijos salę, o tiksliau – sceną, kur ir sėdėdavo partinė valdžia. Tai buvo įėjimas ir į barą. Į jo, kartais pilnai neužtrauktus užuolaidomis, langus man buvo smalsu žiūrėti, nors tėvai tai griežtai draudė. Bijojo, dar pastebės ir bus nemalonumų.

Mūsų laiptinėje prie kiekvieno lango paprastai stovėdavo po kareivį su automatu. Kareivis su automatu stovėdavo ir prie mūsų virtuvės lango.

Vienas iš plenumų metų pabaigoje paprastai vykdavo per Kalėdas. Nors tėvas būdamas šalia, tame pačiame aukšte, esančios mokyklos vedėjas, nebijodavo kasmet per Kūčias vakare pastatyti papuoštą eglutę. Jei kas užklausdavo, kodėl, atseit, švenčiąs religines šventes, paprastai atsakydavo: „Aš religinių švenčių nešvenčiu, o tik laikausi senos lietuviškos tradicijos – palydžiu paskutinę trumpiausią metų dieną…“

Likimas saugojo, taip niekad tarybinis mokytojas ir neužkliuvo…

Atsimenu, kaip kartą prie uždegtų eglutės žvakučių, vakarieniaujant, mamos pakviestas, prisėdo ir prie lango stovėjęs kareivis, ar tik ne ukrainietis. Atsimenu ir kitą kartą, kai žiemą, spaudžiant speigui, vidurnaktį visi buvome pakelti iš lovų ir tik su naktiniais marškiniais, basi išvaryti į laiptinę, apieškoti ir pastatyti prie sienos su pakeltomis rankomis, mat, kažkas iš kareivių kažkur išgirdo neaiškius garsus… O gal tai banditai? Gerai, kad netrukus paaiškėjo, kad tai buvo tik katino darbas…

J. Kaušyla buvo mūsų šeimos draugas, mylimas ir gerbiamas žmogus.

Ir tai neatsitiktinai. Jis 1944 metais juos sutuokė. Vėliau sutuokė ir mane, o atsiradus dukrai Rytei – ją pakrikštijo, tiesiog pas mus namuose.

Mane visuomet žavėjo Jono Kaušylos pasaulietiškumas, tolerancija kitam žmogui. Jam buvo svarbus kiekvieno asmens žmogiškumas, gerumas ir visos gerosios savybės, kurias jis gerbė. Tėvas nebuvo tikintis, bet jokiu būdu ir ne ateistas. Dar smetoninės Lietuvos laikais, būdamas mokytojas, sekmadieniais nesilankydavo pamaldose bažnyčioje, nors tai atsiliepė jam darbe. Buvo visada pagarbus tikintiesiems, jų jausmams. Visada stebėdavausi, kaip jie draugiškai bendraudavo, niekad vienas kitam nepriekaištavo dėl požiūrio Į Dievą. Taip, Jonas Kaušyla buvo tikras Kunigas iš didžiosios raidės. Savo tolerancija daug pasiekęs, anot mano tėvų, paveikęs ne vieną pokario komunistėlį ar komjaunuolį, pažadinęs juose tikruosius žmogiškuosius humanistinius jausmus, tai leido jiems atlikti ir nemažai gerų darbų.

Pas „dėdę Joną“ pirmą kartą Žasliuose pabuvojau žiemą, bene 1960 metais, kartu su mama. Dar po metų praleidau savaitę jau vasarą. Jo laiveliu plaukiojau po Žaslių ežerą, gaudžiau ežere esančią gausybę vėžių. J. Kaušyla daug spausdino rašomąja mašinėle. Net ir ilgokai pavakarojus, vos prašvitus, girdėdavosi jo gana storokų pirštų stuksenimas į rašomosios mašinėlės klavišus. Kartais tik pagalvodavau, kad ir daug rašo laiškų! Tuomet nežinojau, kad jis perspausdino mašinėle prof. dr. Juozo Stakausko daugelį darbų. Girdėjau, kad šią mašinėlę buvo gavęs iš savo sesers Leokadijos, pasitraukusios į Vakarus, ir gyvenančios JAV, gydytojos. Manau, kad J. Kaušylos sesuo nemažai jam padėjo, siųsdama siuntinius, įvairius vaistus. „Dėdė Jonas“ buvo geraširdis, visuomet pasiryžęs padėti kitiems. Nemažą dalį gautų gėrybių ir vaistų, jis išdalindavo draugams, pažįstamiems. Išgirdęs, kad kažkas susirgo ir jam būtini vienokie ar kitokie vaistai, rašydavo laiškus į JAV, prašydavo jų atsiųsti. Būdavo labai patenkintas galėjęs kam nors padėti.

Sakė: „Man nieko nereikia. Kunigas ir ant akmens pragyvens…“ Todėl neatsitiktinai rėmė baltarusius katalikus Bobruiske.

„Jiems sunkiau, aš ir taip pragyvensiu.“

Visuomet prisiminsiu vieną J. Kaušylos prašymą tėvui perduoti nemažą pinigų sumą pažįstamam mokytojui. Pasirodo, jį suėmus, šeimininkė Ona pasiskolino iš netoliese, ne Pivašiūnuose, dirbusio mokytojo Valio pinigų, kuriuos, savo laiku, perdavė kunigui. Šis, sugrįžęs iš tremties, susitaupęs pinigų, nusprendė skolą atiduoti. Ta misija buvo patikėta atlikti mano tėvui. Mokytojas Valys dirbo ir gyveno Vilniuje vienoje netoli mūsų namų esančioje mokykloje, netoli stoties, M. Gorkio gatvėje (dabar Aušros Vartų gatvė). Vieną vakarą kartu su tėvu išsiruošėm pas Valį. Tėvas pasisakė, kad neseniai buvęs pas J. Kaušylą, kad šis jam siunčiąs vokelį, kurį ir perdavė. Mokytojas, paėmęs vokelį, išėjo į kitą kambarį. Netrukus sugrįžo visas švytėdamas, patenkintas, negalėdamas paslėpti šypsenos: „Na, ir Kaušyla! Nesitikėjau…“

Netrukus buvo suruoštas vaišių stalas, o išeinant įdėtas litrinis stiklainis medaus mamai, savo prikopinėto medaus, mat, mokytojas buvo dar ir bitininkas mėgėjas, turėjęs kelis avilius.

Būdamas Žasliuose mačiau, kaip rūpinosi bažnyčia, jos elektriniu apšvietimu, puošyba. Nebuvo šykštus už atliktus darbus.

J. Kaušylos prašymu, pagal pateiktą sąrašą, mano tėvas gaudavo bažnytinio vyno. Tais laikais tik pasitelkus pažintis tai buvo galima atlikti.

Ne kartą „dėdės Jono“ prašymu buvo taisyta ir rašomoji mašinėlė. Ją pataisyti nebuvo jau taip paprasta – oficialiai nelabai galima, nes tuoj prasidėdavo domėjimasis, kodėl sugedo, kodėl šrifto raidės susidėvėjo, kodėl tiek daug spausdinama ir t. t. Tik sumokėjus daugiau ir „į rankas“, tai išsispręsdavo. Bėgant metams rašomosios mašinėlės gedimai padažnėjo. Man tapus studentu mašinėlės remontu užsiėmiau aš. Gerai, kad tuomet Vilniaus „Kibirkšties“ kombinate pradėjo dirbti mano draugas, jis remontą atlikdavo greitai ir kokybiškai, nieko neklausinėdamas. Atsimenu – vienos raidės pakeitimas – 5 rubliai, o tai buvo nemenki pinigai.

1962 metais J. Kaušyla jau Kirdeikių bažnyčios klebonas.

Besisvečiuodamas pas mus pasakojo, koks gražus gamtos kampelis Kirdeikiai. Kvietė atvažiuoti. Koks gražus ežeras, kokie gražūs šalia esantys ir kiti gamtos draustinio ežerai, besijungiantys upeliukais. Tiesiog pasaka, tik plaukiok ir žvejok. O vandens skaidrumas ir žuvų gausumas – neapsakysi. Sako, net pats tapęs žveju. Žinojo, kam pasakoja – mano tėvui – prisiekusiam meškeriotojui.

„Vasarą, per atostogas tikrai su Kęstučiu atvažiuosime“, – pažada tėvas.

O vasara, atostogos čia pat. Mes jau ir pas „dėdę Joną“. Išties nuostabi gamta. Vos saulei patekėjus skubiai sukertam dar iš vakaro klebono šeimininkės Onos paruoštus pusryčius ir už meškerių prie ežero, į valtelę, plaukiam meškerioti. Tiesa, vos prabudę, klebono kambaryje jau girdėdavome barškančios rašomosios mašinėlės garsus…

Grįždavom jau tik vėlų vakarą, pavargę, bet laimingi, pilni įspūdžių ir su nemenku krepšiu žuvų.

Besisvečiuojant, porai dienų prabėgus, tėvas man ir sako:

– Žinai, gal ir negerai darom, kad į bažnyčią neužeinam. Ką pasakys parapijiečiai. Mato, atvažiavom pas kleboną, o į bažnyčią neinam…

– Bet, tėti, tau juk lyg ir nelabai dera eiti į bažnyčią, tu juk mokytojas. Dar kas pamatys, bus negerai, – bandau guosti tėvą, ieškodamas pasiteisinimo.

Tuo mūsų pokalbis ir pasibaigė.

Nieko nesakė ir „dėdė Jonas“. Jis kaip visada liko taktiškas ir tolerantiškas…

Neilgai J. Kaušyla užsibuvo Kirdeikiuose, dar trumpiau klebonavo Kernavėje. Savo energinga veikla tiek bendraudamas su jaunimu, tiek ir su parapijiečiais, traukė juos savo charizma, kvietė juos lankytis bažnyčioje. Kaip galėdamas stengėsi ją remontuoti, gražinti. Ir tai jam sekėsi. Tačiau tai nepatiko vietinei valdžiai. 1965 metais jis jau Bagaslaviškio klebonas. Deda daug pastangų remontuodamas bažnyčią, ją atnaujindamas ir puošdamas. Gerina vidaus apšvietimą, radiofikuoja. Stengiasi įdiegti kiek galima techninių naujovių.

Kunigas Jonas Kaušyla jautė potraukį technikai, jos panaudojimui buityje, praktiniame gyvenime. Visada stengėsi turėti moderniausią radijo aparatūrą, magnetofoną. Reikia pripažinti, kad ja naudojosi ne visada sėkmingai. Gal pritrukdavo kantrybės pilnai perskaityti instrukcijas, o gal, laikui bėgant, jam pastambėjus, sustorėję jo pirštai kartais ir nepataikydavo tiksliai nuspausti jautrius klavišus. Apskritai jis buvo, kaip dabar sakoma, vartotojas. Ne paslaptis, kad tarybinė radijo technika ne visada tobula ir greitai gesdavo. Dar man besimokant paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje gavau iš jo gan geros būklės dovanų – vieną iš pirmųjų lietuvišką magnetofonų „Elfa“. Tai buvo didelis džiaugsmas man: nedaug reikėjo pasikrapštyti, o jau galėjau įrašinėti ne tik artimųjų balsus, bet ir muzikinius kūrinius, kurių įrašų, ypač tada, taip vadinamos estradinės muzikos, nebuvo. O koks neapsakomas džiaugsmas ir pasipuikavimas prieš savo vienmečius buvo gavus dovanų magnetofoną „Daina“. Jis suko muzikines juosteles net ir iki dukros gimimo.

„Dėdė Jonas“, žinodamas mano aistrą fotografijai, padovanojo 8 mm kino kamerą „Kvarc“. Tada tai buvo nauja, šiuolaikiška filmavimo kamera.

– Neturiu aš kada su ja užsiimti filmavimu, dar juosteles ryškink, montuok. Tu jaunas, greičiau tu mane ir tėvus nufilmuok, kol gyvi, vėliau parodyk kas išėjo, – sakė jis.

Greitai nusipirkau filmavimui skirtų kino juostų, tuo metu nedaug kainavusių, ir pradėjau filmus „sukti“. Nesudėtinga buvo ir atlikti juostų montažo darbus, tik, va, projektorių įsigyti šiek tiek ilgiau užtruko, kol susitaupiau pinigų fotografuodamas laidotuves. Nufilmavau kunigą, tėvus, Vilniaus vaizdų. J. Kaušylai svečiuojantis pas mus patiesiau paklodę ant sienos ir viską parodžiau.

– Žinai, geriau manęs daugiau nebefilmuok, labai jau sustorėjau. O tą dalį juostos, kur aš esu – nukirpk ir man padovanok. Netrukus Bagaslaviškyje atlaidai, tai geriau atvažiuok ir juos pafilmuok, – taip buvo įvertintas mano darbas.

Kaip sakė taip ir padariau. Po poros savaičių mes su tėvu Bagaslaviškyje, kaip tik atlaidai, dabar neatsimenu tik kokie. Ryte atsikėlėme, papusryčiavome.

– Žinai, studioze, – taip jis gerai nusiteikęs, juokaudamas mėgdavo mane vadinti, – ateik vėliau į šventorių, žmones, bažnyčią nufilmuosi.

Ateinu. Pilnas šventorius išsipuošusių žmonių. Pradedu filmuoti. Padarau keletą kadrų.

– Ką čia darai? Kodėl filmuoji? Kas tau leido ? Kas tau tai liepė daryti?

Užsipuola mene keli vyrai. Apspinta ir daugiau žmonių. Sakau, kad tai darau klebono valia. Netiki. Jaučiu, kad dar truputis ir bus iš manęs atimta filmavimo kamera, o gal dar ir priluptas. Tyliai atatupstas traukiuosi, sprunku iš šventoriaus ir lekiu į kleboniją.

Viskas baigiasi sėkmingai.

Vėliau per pietus viską papasakojau „dėdei Jonui“. Jis juokiasi. Net ir „klebonišką“ taurelę įpila.

– Taip, tave palaikė „kegebešnikų“ atsiųstu. Gerai žmonės padarė, kad neleido filmuoti. Kaip apie tai aš anksčiau nepagalvojau. Amžių nugyveni ir kvailas miršti, – sakė jis.

Vėliau, lankydamasis pas mus Vilniuje, pasakojo, kad jo parapijiečiai klausinėjo, kas ten toks norėjęs juos filmuoti, ar tikrai jo prašymu.

J. Kaušyla mėgdavo lankytis pas mus Vilniuje, iki vėlumos dalintis prisiminimais iš praeities, jaunystės metų. Nestigo įdomių pasakojimų apie Bagaslaviškio ir kitų, gretimų parapijų žmonių nuotykius, apie vietinės partinės, kolūkių valdžios gobšumą, neprotingą valdžios elgesį su žmonėmis, neretai ir žeminant juos, absurdiškai komanduojant „iš viršaus“.

– Niekad nemaniau, kad kada nors teks sėdėti vyskupo priimamajame ir vaišintis, – juokaudavo jis svečiuodamasis, nes mes gyvenome senosios vyskupijos patalpose, M. Gorkio g.8 (dabar Pilies g. 8).

Visam gyvenimui man prieš akis išliko ir išliks jo apskritas besišypsantis veidas. Tai buvo išties linksmas, geranoriškas visiems, mėgstantis humorą žmogus.

Mėgo jį tiek mama, tiek tėvas. Vos „dėdei Jonui“ pasirodžius namuose visi darbai būdavo metami į šalį, dengiamas stalas ir vaišinama viskuo, ką tik geriausio turime. Neretai būdavau siunčiamas į parduotuvę papildyti vaišių stalą. Visuomet tai pajutęs J. Kaušyla kategoriškai prieštaraudavo, sakydamas, jei jau taip, tai daugiau nebeatvažiuosiąs…

Patiko kunigui ir pasidalinti mintimis apie politiką, tuo labiau, kad mano tėvais, manimi jis pasitikėjo, mylėjo mus visus. Niekad nemačiau, koks bebūtų disputas, jo pikto, susierzinusio ar agresyvaus. Vidinė kultūra, tolerancija, pagarba žmogui buvo jo bendravimo pagrindas. Gerumas, neapsakomas gerumas, nesavanaudiškumas.

Mirus abiem tėvams su J. Kaušyla bendravimas nutrūko. Porą kartų aplankiau jį jau Pivašiūnuose. 1993 metais, per Vėlines, paskutinį kartą lankantis mačiau prieš save gan nuo gyvenimo naštos, Sibiro gulagų pavargusį žmogų. Sakė, kad kamuoja nemažai ligų, nors apie jas kalbėti nenorėjo. Stebėjausi, kaip vis dar mitriai prie puodų ir prie stalo sukasi jau garbaus amžiaus jam ištikima šeimininkė Ona. Tada buvau giliai sujaudintas, kai jis padovanojo man dvi mamos fotografijas, darytas dar 1940 metais Pivašiūnuose…

Nuotraukoje: Kun. J. Kaušyla (gim. 1911 I 10, kunigu pašvęstas 1936 V 30). Pivašiūnų vikaras, vėliau klebonas. 1946 m. buvo suimtas, ištremtas. 1955 m. grįžo iš lagerio. Pokario meto kunigų sąrašuose įrašytas kaip Bagaslaviškio klebonas

Voruta. – 2011, saus. 7, nr. 1 (715), p. 9-10.

The post Prisiminimai apie kunigą Joną Kaušylą appeared first on Voruta.

Šių metų rugsėjo 5-oji, šeštadienis, – ypatingai svarbi diena ne tik mūsų parapijai, bet ir visiems tikintiesiems, kurie prisimena ilgametį Adutiškio Švč. M. Marijos Škaplierinės parapijos kleboną, Švenčionėlių šv. Edvardo bažnyčios statytoją, kovotoją už tikėjimo laisvę, žmogaus teises, uolų pastoracinio darbo ir lietuvybės puoselėtoją – KUNIGĄ BRONISLOVĄ LAURINAVIČIŲ.

Lapkričio 24 d. sukaks 45 m. nuo šio garbingo kunigo žūties. Ta proga 2026 m. rugsėjo 5 d. Adutiškio Švč. M. Marijos Škaplierinės parapija rengia šios skaudžios datos paminėjimą.

12.00 val. bus aukojamos šv. Mišios už a. a. kun. Bronislovą – šv. Mišioms vadovaus J. E. vysk Jonas Kauneckas, kartu aukoti kviečiami kunigai dirbę ar dirbantys Adutiškio, Švenčionėlių parapijose, o taip pat kaimyninių parapijų kunigai.

Po šv. Mišių konferencija ,,Norėjau nuoširdžiai garbinti Viešpatį Dievą, ginti Motiną Bažnyčią ir skriaudžiamuosius“. Prisiminimais apie kun. Bronislovą Laurinavičių dalinsis jį pažinojusieji.

Renginio metu bus atidaryta paroda ,,Kunigas Bronislovas Laurinavičius – tikėjimo, tiesos ir tarnystės žmogus“.

Adutiškio Švč. M. Marijos Škaplierinės parapija

The post Kunigo Bronislovo Laurinavičiaus žūties 45-ųjų metinių minėjimas appeared first on Voruta.

Štai pora liudijimų iš anų dienų:

„Kaip daugel brolių apleido Sibiro padanges!.. Kur dėjosi mūsų ryžtas? Kur pažadai be jokio atokvėpio darbuotis skleidžiant Kristaus žinią? Kai susimąstau, apima neviltis… “

O štai kitas Julijono Gronskio laiškas vyskupui Ciepliakui:

„…taip, Bažnyčios vaikai išblaškyti Sibiro platybėse, tačiau jų tikėjimas teberusena. Tuo įsitikinau praeitą sekmadienį lankydamasis Taigos gyvenvietės bažnytėlėje. Įsisiautėjusi dargana, persmelkiantys vėjo gūsiai, ir aš būgštavau, kad tokiu oru vargu ar kas ryšis kelionei. O kaip nustebau, išvydęs sausakimšą bažnyčią! Pamaldoms kaimiečiai, daugiausia latviai, subūrė chorelį, įkvėptai sudainavusį bažnytines giesmes. Išpažintį atliko daugiau nei šimtas parapijiečių. Grįžtant iš Taigos manęs neapleido viltis, kad jokia jėga neišplėš tikėjimo iš šių žmonių širdžių.“

The post Lietuvis kun. Julijonas Gronskis – sovietinio Sibiro apaštalinis administratorius appeared first on Voruta.

Irena Petraitienė, www.voruta.lt

1919 m. rugsėjo 5 d. Avikilų k., Liudvinavo vls. Marijampolės aps., gimė monsinjoras profesorius teologijos daktaras Vytautas Kazlauskas, ilgametis (1950-1988) Vatikano radijo lietuviškų laidų vadovas. Pirmasis atkurto VDU kapelionas, dėstytojas, ,,Vaiko tėviškės namų“  bendrijos steigėjas.

,,Kalbėkit drąsiai, šaukit kaip begalit!“

Emigravęs  iš Lietuvos tik prieš metus įšventintas kunigas Vytautas Kazlauskas Insbruko universitete toliau gilino teologijos, sociologijos ir pedagogikos žinias. Po metų, sužinojęs, kad lietuviams sudarytos sąlygos studijuoti Romoje, naktį su kun. V. Dielininkaičiu perėjo Italijos sieną. Atvykęs į Romą, studijavo Popiežiškajame Grigaliaus universitete.   Konsultuodamasis su pirmuoju  nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministru prel. Mykolu Krupavičiumi, vokiečių kalba rašė disertaciją „Lietuviškoji agrarinė reforma 1922 metais ir jos vertinimas pagal bažnytinį ir socialinį mokymą“.

1950 metų pavasarį, kai teol. dr.kun. V. Kazlauskas  gyveno  mintimi kuo greičiau emigruotiį JAV, atvyko trys Lietuvos ganytojai. Susitikimas Romoje  su buvusiais profesoriais  vyskupais Vincentu Padolskiu, Pranciškumi Būčiu  ir Vincentu  Brizgiu aukštyn kojom apvertė visus jo planus. Kodėl? Kaip tik  1950 m. Šveicarijos žurnale „Anima”, vokiečių leidinyje, italų spaudoje buvo paskelbtas popiežiui Pijui XII skirtas garsus Lietuvos partizanų laiškas, kurį į Romą atvežė Juozas Lukša- Daumantas. Jame be kita ko buvo pažymėta:,, Mes prašome lietuvišką radijo valandėlę padažninti ir pagyvinti. Tegul ji duoda daugiau žinių apie mūsų kančias. Argi mes, aukodamiesi už savo šventą tikėjimą, nesame to verti? Juk mūsų 100000 žmonių nukankinti arba Sibiro katorgoje laukia mirties daugiausia tik todėl, kad neišniekino savo Tėvų Žemės tikėjimo ir neišdavinėjo savo tautiečių.“

  Ar galėjo kun. Vytautas, vyskupų kalbinamas imtis Vatikano radijo lietuviškų programų vedėjo pareigų, nesutikti? Juolab, kai bendraminčiai ir bendramoksliai kovojo Lietuvos miškuose. Brolis Vincas 1948-aisiais žuvo Sibiro platybėse, Tauro apygardos kapelionas kun. Justinas Lelešius-Grafas, su kuriuo gyveno viename kambaryje besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje, taip pat paaukojo gyvybę vardan Lietuvos laisvės. Todėl ganytojų prašymą, pasakojo mons. Kazlauskas, laikė šventu įpareigojimu. Kurį reikia vykdyti visomis išgalėmis – kiek leido techninės galimybės ir ano meto situacija. Reikėtų kelti kitą retorinį klausimą, kaip Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijai, jam vadovaujant, vis dėlto pavyko pralaužti sovietų informacinę blokadą apie tikrąją padėtį okupuotoje Lietuvoje.

,,Laikykitės tokios linijos, kaip ligi šiol…“

 „Mes čia būrys lietuvių keliamės kiekvieną naktį pirmą valandą išklausyti Vatikano radiją. Po Jūsų Laudatur Jesus Christus ilgai meldžiamės,“- taip iš Sibiro gilumos rašė vienas tremtinys. Ir tai rodė, kad pasirinkta  linija teisinga. „Svarbiausia  buvo griauti komunistinės ideologijos pagrindus, komunistinį pasaulio, žmogaus ir bendruomenės suvokimą, -dėstė mons. Kazlauskas.- Kur kitur, jei ne krikščioniškoje moralėje atrandame harmoniją ir grožį, kuris pajėgtų puoselėti ateities viltis komunistinę priespaudą kenčiančiose gyventojų širdyse.“ Kokias kliūtis teko įveikti, siekiant šio tikslo?

Jau prieš II Vatikano Susirinkimą KGB aktyviai ėmė vykdyti specialias kontržvalgybos operacijas prieš Vatikaną, išeivijos dvasininkus. Sovietų pareigūnus erzino laidos apie religijos laisvės suvaržymus Lietuvoje. Maskvos žvilgsnis nukrypo į Lietuvos atstovybę prie Šventojo Sosto, į Vatikano radijo lietuviškas programas. Kun. dr. V. Kazlausko to meto pozicija atsispindi vysk. V. Brizgiui rašytame laiške:: „13 metų rengdamas radijo programas, jų tikslą ir prasmę išnešiojau giliai širdyje, permąstydavau maldoje, kurią kasdien paaukoju Dievui šv. Mišių aukoje. Troškimas įvykdyti Dievo valią ir kuo nors patarnauti persekiojamai lietuvių tautai, nuolatinė Dievo pagalba man davė jėgų ištverti sunkiausius momentus. Tikiu, kad tokioje pat dvasioje ir ateityje nugalėsiu pasitaikančias kliūtis…“

Maskva siekė, kad Vatikano radijo laidos į Lietuvą būtų nutrauktos arba jose būtų kalbama tik religijos temomis. 1967 m. kovo mėnesį į Romą atvyko Lietuvos dvasininkų delegacija bei latvių vysk. Vaivods.  Misijos tikslas pasiekti, kad lietuviškos radijo programos nesikištų į politiką, transliuotų  vien religinės tematikos laidas. „Kalbėjom tris kartus atvirai, bičiuliškai,- pasakojo monsinjoras. – Nė vienas jų manęs asmeniškai nelaikė savo priešu. Kalbantis su visais drauge apie politiką, jie varžėsi, bet atskirai – buvo daug nuolaidesni. Vienas jų siūlė apsiriboti tik katekizmo klausimais, kitas aiškiai pasakė: jei netransliuosite žinių iš lietuvių gyvenimo, niekas Lietuvoje neklausys lietuviškų programų. Laikykitės tokios linijos, kaip ligi šiol…“

  Bet apmaudu būdavo išgirsti kai kurių išeivių priekaištus, išreikštus beveik KGB agentų žodžiais: „Lietuvą jūs palikote prieš kelis dešimtmečius. Užsienio lietuvių ir tautos siekimai šiandien jau neturi nieko bendro. Lietuvai bus geriau, jei suprasite, kad dabartinė padėtis yra nepakeičiama, ir jei ieškosite bendros kalbos, dialogo, o gal ir bendradarbiavimo“. Tokioje atmosferoje, suprantama, gilėjo pesimistinės nuotaikos. Drąsą palaikė tiktai tikėjimas ir bendraminčių solidarumas. Kunigo Vytauto sielą ypač sušildė kraštiečio, iš tos pačios Liudvinavo parapijos kilusio vysk. V. Brizgio rašyti žodžiai: „Mielas Vytautai, esame kunigai tremtiniai laisvėje. Visame pasaulyje lietuviai labai gražiai vertina Tavo darbą Vatikano radijuje. Tau teko nelengvas darbas kasdien paruošti žodį tautai Tėvynėje. Ar kada susimąstei, kad joks kitas Lietuvos kunigas neturi šios pareigos ir tokios garbės. Mano sąlygomis ir man tai neprieinama. Atmink, kai pavargsti ir sėdi ruošti tarti žodį, Tau padės tęsti darbą Tėvynės ir pareigos šauksmas. Kol mane Dievas laikys šioje žemėje, Tavo darbui dėmesio negailėsiu…“

,,Laikas, kai dirbau Vatikano radijuje, man buvo prasmingiausias.“

 Visą sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje mons dr. V. Kazlauskas dalijo į du etapus: prieš „Kronikos“ gimimą ir po „Kronikos“ gimimo – ante Chronica nata ir post Chronica nata. Pasauliui jis siuntė pačias vertingiausias „Kronikos “ pateiktas žinutes iš Lietuvos: „Mes tada pajutome, kad visa užsienio žiniasklaida, skirta Lietuvai, įgavo kitą kryptį, – sakė mons. V. Kazlauskas. – „Kroniką“ yra skaitęs ir kardinolas Jozefas Ratcingeris, popiežius Benediktas XVI. Visus „Kronikos“ numerius gaudavo aukštieji Vatikano hierarchai. Tiesiogiai cituoti „LKB kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius būtų reiškę išprovokuoti labai griežtą Maskvos reakciją, esą Vatikano radijas kursto pogrindžio veiklą Lietuvoje. Dėl to buvo nuspręsta visai pogrindžio leidinių medžiagai duoti antraštę „Užsienio spauda apie Lietuvą“.  Tokiu būdu visa pogrindžio informacija pasiekdavo radijo klausytojus ir kartu klausytojai sužinodavo, kad toji informacija plačiai sklinda pasaulyje, tiek lietuvių, tiek nelietuvių spaudoje.

,,Vatikano radijo lietuviškos laidos buvo neįsivaizduojamai brangios“, – minėjime yra kalbėjęs ,,LKB Kronikos“  steigėjas ir vyr. redaktorius arkiv. S. Tamkevičius (paskirtas kardinolu). Jis prisiminė, kad kiekvienąkart šio radijo paskelbtos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ naujienos būdavusios tikros Velykos: tai reiškė, kad numeris laimingai pasiekė Vakarus. Vatikano radijas, pasak arkivyskupo, tada labai drąsino tikinčiuosius Lietuvoje. Pradėjus skelbti pranešimus apie persekiojamus žmonės, dar aktyviau imdavo siųsti „Kronikai“ medžiagą. Ko gero, niekada Vatikano radijo taip aktyviai neklausė, kaip einant „Kronikai“. „Mons. V. Kazlausko nuopelnai Lietuvai, jos Bažnyčiai labai dideli“, – sakė arkivyskupas Sigitas ir pabrėžė, koks, nepaisant Vatikane vyravusios Rytų politikos, svarbus buvo pasiryžimas transliuoti tiesos žodį, kad ir jaučiant spaudimą rengti laidas tik apie religiją. Arkivyskupas priminė, kad 1988 metais ne be KGB pastangų monsinjoras buvo priverstas palikti Vatikano radijo lietuviškų laidų redakciją. Apie tai liudija  ir tokia, archyve išlikusi informacija:

,,SSRS KGB PW „RT“ Valdybos 3 skyriaus viršininkui pulkininkui drg. V.S. Marejevui Maskva

Dėl „Vatikano radijo“ redakcijos

Suderinus su Centru, paskutiniaisiais dviem metais Komiteto 1-asis skyrius dalyvavo Lietuvos SSR KGB vykdomoje bendroje aktyvioje priemonėje pašalinant aršų antisovietiką prelatą V. Kazlauską iš Vatikano radijo lietuvių sekcijos vedėjo pareigų. Siunčiant agentūrą į Vatikaną, taip pat per atvykstančius į Lietuvos SSR Romos kurijos atstovus popiežiui Jonui Pauliui II ir jo artimiausiai aplinkai buvo teikiama nuolatinė informacija apie eilinių tikinčiųjų ir Lietuvos katalikų dvasininkijos nepasitenkinimą laidų Lietuvai turiniu. Šiame darbe aktyviai dalyvavo ir 1-ojo skyriaus agentai. Bendromis Komiteto pastangomis prelatas V. Kazlauskas buvo atleistas iš Vatikano radijo lietuvių sekcijos vedėjo pareigų.“

„Dirbome, kiek jėgos leido, kad tik nenuviltume klausytojų. Laikas, kai dirbau Vatikano radijuje, man buvo prasmingiausias, – parvykęs į Lietuvą  kalbėjo monsinjoras. Nors turėjau pasiūlymų emigruoti į Ameriką, dėkoju Apvaizdai, kad mane paliko Romoje ir galėjau pasitarnauti Lietuvos ir Sibire atsidūrusiems žmonėms“.

The post Irena Petraitienė. Ilgamečio Vatikano radijo lietuviškų laidų vadovo drama appeared first on Voruta.

Dr. Aldona Vasiliauskienė, www.voruta.lt

Jonas Steponavičius (1880 03 10–1906–1947 12 08) – dvasininkas, filosofijos mokslų daktaras, pedagogas, administratorius, politikas, aktyvus 1920–1926 m. Lietuvos Seimų narys, visuomenės veikėjas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmasis pirmininkas, aktyvus kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte, vienas iš Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių ir aktyvus veikėjas, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1931).

Dr. kun. J. Steponavičius minimas Lietuvos Seimui skirtuose tyrinėjimuose (1), knygoje „Panevėžio vyskupija“ (2), Lietuvos enciklopedijoje (3), Utenos krašto enciklopedijoje (4), dr. Algimanto Katiliaus tyrinėjimuose (5), istoriko Prano Čepėno sudarytoje knygoje „Lietuvos universitetas 1579–1803–1922“ (6), Broniaus Kviklio Panevėžio vyskupijai skirtoje knygoje (7), Vytauto Indrašiaus knygoje „Antalieptės kraštas“ (8), kun. Remigijaus Kavaliausko sudarytoje knygoje „Zarasų parapijos istorija“ (9), Rimanto Bazaro knygoje „Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija“ (10), Reginos Bliznikienės „Utenos Saulės gimnazija“ (11). Duomenų apie kunigą Joną Steponavičių randame kun. Prano Bieliausko „Dienoraštyje“ (12), kun. Alfonso Lipniūno dienoraštyje (13), dr. kun. Juozapo Čepėno (14), prel. Stanislovo Kiškio (15), kun. Petro Raudos (16) atsiminimuose, kun. Vytautui Kapočiui skirtoje knygoje(17), kun. Jono Jurgaičio (18) ir Stasio Raštikio (19) knygose, dokumentų „Tėvynės apsaugos rinktinė“ rinkinyje (20). Publicistas zarasiškis Petras Matekūnas išeivijoje parašė plačios apimties pasakojimą ir atsiuntė Zarasų krašto muziejui. Straipsnis 1995 m. (liepos 14–25 d.) buvo išspausdintas laikraštyje „Zarasų kraštas“, o Vytautas Indrašius, jį papildęs, perspausdino knygoje „Aukštaitijos šviesuliai“ (21). Tačiau pastebėtina, kad nei Vilniaus, nei Kaišiadorių nei Panevėžio vyskupijų kurijų archyvuose nėra dr. kun. J. Steponavičiaus asmens bylos. Tik kai kuriose Kaišiadorių vyskupijos bylose rasti epizodiniai kun. J. Steponavičiaus paminėjimai (22): kun. Stanislovo Čiupalo parengtame Semeliškės kunigų sąraše minimas dr. kun. J. Steponavičius čia dirbęs iki 1922 m., tačiau abejojama dėl darbo pradžios. O spausdintame nenurodyto autoriaus mašinraštyje detalizuotas dr. kun. J. Steponavičiaus atvykimo į Semeliškes laikas (23).

Svarbios medžiagos, nušviečiančios kun. J. Steponavičiaus Vilniaus šv. Jono bažnyčioje pirmąsyk aukotas Gegužines pamaldas lietuvių kalba ir jas lydėjusias lenkų riaušes, išplitusias ir kitose vietose, rasta prieškario periodikoje (Viltis, Bažnytinė apžvalga ir kt.).

Pirmojo Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko veiklai atskleisti, be minėtos literatūros, medžiagos rasta Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje (LMAVB RS) – Švietimo draugijos „Rytas“ fonde (24), ypač byloje „Švietimo draugijos „Rytas“ Centro valdybos Vilniuje protokolai“ (25). LMAVB RS vertingos, nors ir negausios medžiagos patikslinančios biografinius duomenis rasta J. Steponavičiui skirtoje byloje (26).

Dera pastebėti, kad visų savo straipsniuose minėjusių ar plačiau rašiusių apie dr. kun. J. Steponavičių darbuose yra nemaža ir korektūros klaidų, ir neišaiškintų faktų. Tarkim, kai kurių autorių klaidingai (1881) nurodyta gimimo data, paankstinti įšventinimo į kunigus metai (1902-ieji, tada J. Steponavičiui buvo tik 22 metai), mokymosi užsienyje – Vokietijoje laikas skirtingų autorių darbuose įvairuoja nuo 1905 iki 1912 m. Įvairuoja Kun. J. Steponavičiaus – karo kapeliono darbo laikas, bei paskyrimų į Zarasus, Uteną bei vėl sugrįžimo į Zarasus datos. Netgi mirties Vokietijoje laikas nukeltas į 1949 metus. Pastebėti netikslumai paskatino autorę tyrinėti šią asmenybę (kai kurie tyrimų rezultatai jau publikuoti knygoje „Zarasų parapijos istorija“ (27)) ir pabandyti atstatyti bent jau dalį literatūroje įsigalėjusių klaidų.

Darbo objektas: sudėtingo likimo ir pasiaukojamos veiklos asmenybė – dr. kun. Jonas Steponavičius.

Darbo tikslas: detalizuoti dr. kun. Jono Steponavičiaus gyvenimo bei veiklos faktus.

Uždaviniai: pristatyti dr. kun. J. Steponavičiaus istoriografiją, apžvelgti kunigo mokslo kelią, atskleisti „Ryto“ draugijos pirmojo pirmininko, lietuvybės diegėjo Vilniuje ir Vilnijos krašte rezultatus bei kunigo laukusias pasekmes, išnagrinėti pedagoginę – administracinę veiklą, pristatyti dr. kun. J. Steponavičiaus visuomenės veikėjo, politiko – Lietuvos Seimų nario – vieno Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių – asmenybę.

Darbo metodai: duomenų rinkimas, literatūros analizė, jos susisteminimas, pateikimas.

Literatūra:Minėta literatūra, periodinė spauda, archyvinė medžiaga.

Jonuko vaikystė, mokslo, studijų metai

Zokorių vienkiemyje (Baltriškės parapijoje), Antalieptės valsčiuje (5 km nuo Antalieptės, ribojasi su Šalinėnų ir Baibių kaimais) 1880 m. kovo 10 d. Konstancijos Sakalauskaitės (1865–1908) ir Ignatijaus (1847–1916) Steponavičių šeimoje gimęs berniukas buvo pakrikštytas Jonu. Jau kitą dieną (t. y. kovo 11) pakrikštijo jį Daugailių bažnyčios filialistas kun. Jonas Daunoravičius (1839–1863–miręs iki 1921), o krikšto tėvais buvo Josifas Stefanovičius (Juozapas Steponavičius) ir Grasilda Sokolovska (Grasilda Sakalauskaitė) (28). (III-me palivarkiniame Zokorių viensėdyje, kaip teigia V. Indrašius, nuo seno gyveno tituluoti bajorai Steponavičiai (Stefanovič) ir pirmosios žinios apie juos siekia 1842 m. (29) Tad Jonukas buvo auklėjamas aukštos erudicijos dvasioje. Vaikystėje susiformavo ir jo būdo bruožai: atvirumas, nuoširdumas, paprastumas. Todėl, kaip teigia P. Matekūnas, zarasiškiai jį mėgo… o jis nemėgo skundikų, pataikūnų ir karjeristų (30).

Kai Jonukui suėjo septyneri metai, 1887 m. kovo 20 d. Kauno Bajorų deputatų susirinkime Joną Stepanauską (taip įrašyta dokumente) nuspręsta įrašyti į pirmąją Bajorų Stefanovičių giminės knygą. Šį sprendimą tų pačių metų rugsėjo 15 d. patvirtino Valdantysis Senatas, o rugsėjo 24 d. buvo išduotas bajorų kilmės liudijimas (dokumentas Nr. 75)(31).

Vėliau, paveldėjęs 40 ha tėvų ūkį, kaip rašė dr. kun. J. Čepėnas, gražiai jį sutvarkė: priveisė geros veislės gyvulių, pargabentų iš užsienio, gerai įtręšė ir įdirbo žemę… (32)

Iki 1890 m. Jonas Steponavičius mokėsi namuose. Tada įstojo į Rygos Aleksandro III gimnaziją ir nuo 1890 m. rugpjūčio d. iki 1896 m. rugsėjo 4 d. mokėsi parengiamojoje, I, II, III ir IV klasėse. 1896 m. rugsėjo 7 d. įstojo į Rygos miesto valstybinės gimnazijos V klasę. Ir mokėsi iki 1899 m. kovo 3 d., kol savo noru paliko mokyklą (išvyko nebaigęs VI-tos klasės)(33). Pastebėtina, kad abiejose gimnazijose IV ir V klasėse mokėsi po 2 metus.

Palikęs Rygą, atvyko į Vilnių ir 1899 m. balandžio 28 d. laikė egzaminus į Vilniaus kunigų seminariją. Stojamųjų egzaminų lapas liudija, kad Dievo įstatymai buvo įvertinti 5, lotynų kalba – 4, rusų kalba – 3, tėvynės istorija ir geografija – 4 (34).

1899 m. liepos 31 d. Jonas Steponavičius rašo prašymą Vilniaus Kunigų seminarijos rektoriui prel. K. Bajko (1859–1923), prašydamas priimti mokytis. Prie prašymo pridedami 7 dokumentai: . Gimimo ir krikšto metrikų išrašas; 2. Dokumento liudijančio dvarininkišką kilmę kopija; 3. Rygos miesto valstybinės gimnazijos liudijimas apie užbaigtus mokslus; 4. Liudijimas apie karinę (laikiną) prievolę ir jos atidėjimą iki 1904 m. šaukimo; 5. Kauno gubernatoriaus liudijimas apie neteistumą; 6. Kauno apygardos teismo liudijimas; 7. 1899 m. balandžio 28 d. egzaminų į seminariją lapas. Seminarijoje Jonas Steponavičius mokėsi nuo 1899 m. spalio 2 d. iki 1903 m. rugsėjo 1 d. Atestate esantys pažymiai (iš 11 dalykų tik 4 įvertinti ketvertais, kiti – penketai (35)) liudija būsimo kunigo gabumus ir dideles pastangas.

Be to, Vilniaus kunigų seminarijoje, kaip teigia P. Matekūnas, J. Steponavičius tapo ryškiu lietuviu – patriotu.

Toliau mokslus tęsė Sankt – Peterburgo dvasinėje akademijoje (1903–1907) (P. Matekūnas rašo, kad 1905 ją baigė). Čia įvairiais tautiniais klausimais diskutuodavo su lenkais. Sankt–Peterburgo dvasinėje akademijoje 1906 m. buvo įšventintas į kunigus (36). Parašė magistro disertaciją apie Kanto mokslą, įgydamas teologijos magistro laipsnį (1907).

Seminarijoje ir akademijoje buvo labai pamaldus. Atostogų metu, kaip teigia kun. J. Čepėnas, kasdieną važinėjo į Daugailių parapiją šv. Mišioms. O nuo tėviškės – Zokorių kaimo iki Daugailių apie 10 km. Po Mišių ilgai sėdėdavo klausykloje, klausydamas išpažinčių.1908 m. balandžio 15 d. kunigą J. Steponavičių ištiko didelė netektis – nuo cukraligės mirė motina (37).

Pasak dr. A. Katiliaus kun. J. Steponavičius Miuncheno Liudviko Maksimilijano universitete sociologijos ir filosofijos studijoms 1908 m. gavo 100 rub. „Motinėlės“ draugijos išmoką (38). Tad galima teigti, kad Vokietijoje (Miunchene, Berlyne ir Leipcige)kun. J. Steponavičius studijavo 1908–1912 m. (39) Pas prof. Wilhelmą Wundtą klausė pedagogikos, psichologijos ir eksperimentinės psichologijos kursus, iš šios srities pas minėtą profesorių parašė daktaro disertaciją „Untersuchung der Herstellung der subjektiven Gleichheit bei der Methode der mittleren Fehler unter Anwendung der Registriermethode“ (Subjektyvios lygybės nustatymas, remiantis vidutine paklaida ir vartojant registravimo metodą) (40), kuri buvo išspausdinta žurnale „Psychologische Studien“ VIII ir išleista atskira knygele Leipcige 1912 (44 psl.). Darbas gerai įvertintas ir Lietuvoje (41). 1912 m. kun. J. Steponavičius pripažintas filosofijos daktaru.

Darbas Lietuvoje. Šv. Jono bažnyčios vikaras Vilniuje

1912 m. pabaigoje (gal ir 1913 m. pradžioje)grįžęs iš Vokietijos (42) buvo paskirtas Vilniausš v. Jono bažnyčios vikaru – komendoriumi (klebonu dirbo kun. Antanas Černiauskas). Kun. J. Steponavičius išgarsėjo kaip puikus pamokslininkas, kėlęs parapijiečiams lietuvybės, doros, moralės, gerų darbų, patriotiškumo vertę. Čia jis parodė patriotizmo: bekalėdodamas surado 480 lietuvių (prie parapijos buvo užsirašę tik 23) (43), iškovojo lietuviškas gegužines pamaldas nuo 6 val. ryto Šv. Jono bažnyčioje lietuvaitėms tarnaitėms, kad jos į Mišias galėtų ateiti miegant ponams (44). Šį faktą pateikė ir spauda: „Trečiadienį, gegužės 1 d. 6 val. rytą bus pirmos lietuvių gegužinės pamaldos Šv. Jono bažnyčioje“ (45). Deja, šios Mišios su didžiuliais lenkų trukdžiais, kurie plačiai aprašyti to meto spaudoje, buvo aukotos tik du rytus. Išaiškinta, kad tie trukdžiai vykdyti Vilniaus dekano kun. A. Černiausko nurodymu (46).

Sužinoję, kad lietuviams bus aukojamos šv. Mišios, 1913 m. gegužės 1 d., trečiadienį, lenkai susirinkę prieš 6 val. giedojo (rėkė) lenkiškai ir trukdė kun. J. Steponavičiui aukoti Mišias. Antrąją dieną dekano kun. A. Černiausko kreipimasis iš sakyklos į lenkus buvo neryžtingas ir nereiklus, tad jie nesiliovė triukšmavę bažnyčioje ir trukdė lietuviams aukoti šv. Mišias ir gegužės 2 d. Ir abu rytus po Mišių jie kėlė triukšmą mieste. O gegužės 2-ąją prieš vakarines lenkų gegužės pamaldas „susirinkęs Šv. Jono bažnyčios namų kieme lenkų davatkų būrys, lyg sočiai nekultūringai pasityčiojęs iš lietuviškos vizitinės kortelės, primuštos prie kun. Steponavičiaus durų, ėmė paskui akmenimis laidyti į jo duris ir jo kortelę sudraskė. Tam barbarų darbui paliudyti turime taip pat žmonių. Maža to, kelios lenkės davatkos, pamačiusios kun. Steponavičių einantį nuo altoriaus su Švenčiausiuoju pas ligonį, išdrįso bažnyčioje, Švenčiausiojo akivaizdoje, velniuoti, tyčiotis, jog girdi „szatan wclelony niesie Pona Boga“ (Velnias Viešpatį Dievą neša). Ar bereikia didesnio bažnyčios iškoneveikimo – išbjaurojimo!“ (47).

Lenkų triukšmas pasiekė ir Vilniaus gubernatorių Piotrą Veriovkiną (1861–1946), kuris pasiuntė policmeisterį pas vyskupijos valdytoją prel. Kazimierą Mikalojų Michalkevičių (Michalkiewicz) (1865 02 01–1888 10 23–1940 02 16), kad keliom dienom uždarytų bažnyčią, kol iš dvasinės ir pasaulietinės vyresnybės sudarytas komitetas (Sąjunga lietuvių kalbos teisėms ginti Vilniaus vyskupijos bažnyčiose) sugalvos kaip apsaugoti lietuvių teises.

Vyskupijos sekretorius Julijonas Steckevičius pranešė, Vyskupijos administratoriaus sprendimą: dėl triukšmo nebeaukoti šv. Mišių lietuviams Šv. Jono bažnyčioje ir bažnyčią atidaryti kaip ir anksčiau – tik prieš 7 val. ryte (48). Nors gegužės 3 d. rytą vėl prisirinko lenkų, tačiau bažnyčia buvo uždaryta ir saugoma policininkų, tad lietuviams susirinkus, jie buvo ganėtinai ramūs. Nors bažnyčią lietuviams uždarė, tačiau tos pačios dienos vakare, ji buvo atidaryta lenkams, kad jie galėtų melstis gegužinių pamaldų metu.

Šie įvykiai, plačiai aprašyti lietuvių spaudoje (49), pasiekė Varšuvą, buvo aprašyti lenkų spaudoje (50). Apie Šv. Jono bažnyčios reikalus – lenkų neleidimą aukoti lietuviams pamaldų kalbėjo ir kun. Juozapas Laukaitis Rusijos Valstybės Dūmoje (51), lietuvių kalbos apgynimui išleista knygelė „Šv. Jono bažnyčia ir lietuvių kalba Vilniuje“ (52).

Dr. kun. J. Steponavičiaus nemalonumus patirtus iš lenkų, mini ir dr. kun. Juozapas Čepėnas (53).

Lenkai kėlė skandalą ir dėl vienos parapijietės lietuvės, kurią laidojo dr. kun. J. Steponavičius: ją lydint į kapus nuo Šv. Jono bažnyčios iki Aušros Vartų giesmės buvo giedamos lenkiškai, nuo Aušros Vartų iki kapų – lietuviškai. Tik giminaitės, organizavusios laidotuves griežtas pasakymas, kad giedota pagal jos norą, sulaikė nuo tolesnių, dr. kun. J. Steponavičiui grėsusių, nemalonumų (54).

Tačiau po Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje skandalų, kaip rašo A. D. inicialais įsivardijęs autorius, sodžiuose lenkuojantys ėmė gėdytis lenkų vardo, o lietuviai galutinai pradėjo skirti lenkus nuo lietuvių (55).

Birželio viduryje dr. kun. J. Steponavičius buvo išleistas dviems mėnesiams atostogų (56), reikia manyti, išvyko į savo gimtinę, Zarasus, kur lenkai irgi priešinosi lietuvių kalbai.

Lenkinimą Zarasuose ir lenkų keliamus skandalus prieš lietuvių kalbą istoriškai apžvelgė Liudas Gira (1884 08 27–1946 07 01) (57). Jis mini, kad vietos gyventojai jau 1907 m. rinko parašus Žemaičių vyskupui dėl lietuvių kalbos įvedimo. Jų surinko 450. Tačiau, nenorėdami užbėgti klebonui Juozapui Žilinskui (1860–1883–1934 09 27) už akių, parapijiečiai kreipėsi į jį, prašydami raštą perduoti vyskupui. Klebonas prašymo nepriėmė, sakydamas, kad jis ir pats galįs įvesti lietuviškus pamokslus.

Kaip rašo L. Gira, vikaras kun. Jonas Deveikis (kitur rašyta Debeikis) (1873 06 24–1898 05 30–1933 11 12) 1908 m. pradėjo sakyti pamokslus ne tik per Atlaidus, bet ir kas ketvirtą sekmadienį (vadinamą „brostvinį“, kada pamaldos laikomas iškilmingai su Švenčiausiuoju ir procesija). 1909 m. kun. J. Deveikį iškėlus, lietuviški pamokslai sakyti rečiau, o 1912 m. vikaru atkėlus kun. Henriką Šumaną (1888–1911 02 27–1914 07 13) – visai panaikinti, nustota lietuviškai katechizuoti vaikus. Nors kun. H. Šumanas mokėjo lietuviškai, tačiau iš principo šia kalba nekalbėjo…

Dar 1911 m. parapijiečiai dėl lietuvių kalbos išsiuntė prašymą vyskupui. Atsižvelgdamas į parapijonis (parapijiečius) (4 323): lenkų 3 856, lietuvių – 467 – tokius skaičius vysk. Gasparui (Kasparui) Felicijonui Cirtautui (1841 06 21–1868 03 16–1897 11 30–1913 09 17) pateikė kleb. Juozapas Žilinskas (1859 03 17–1882 11 30–1934 09 27). Jais remdamasis vysk. G. F. Cirtautas 1912 m. spalio 27 d. raštu Nr. 4095 nustatė Ežerėnų bažnyčios pamaldų tvarką. Evangelija – dviem kalbom; lenkų – pamokslas po sumos, lietuvių – per visas Atlaidų dienas ir kiekvieną pirmą mėnesio sekmadienį prieš sumą. Gegužės ir spalio pamaldos, jei lietuviai pageidaus – abiem kalbom; vaikų katechizacija lenkams – lenkų, lietuviams – lietuvių kalbomis. Tokia tvarka turėjo būti įvesta jau nuo 1912 m. lapkričio mėnesio, tačiau kun. J. Žilinskas tą įstatymą iš sakyklos paskelbė tik 1913 m. pradžioje – Trijų Karalių dieną. 1913 m. gegužės 5 d. jis atsisveikino su parapija, o gegužės 8 d. atvažiavo naujas klebonas Juozapas Liasauskis (1861 01 07–1885 10 13–1958 11 29) ir tą pačią dieną pas vargonininką vyko pirmoji Švč. Mergelės Marijos litanijos lietuvių kalba repeticija, dėl kurios lenkai sukėlė triukšmą.

Neramumai Zarasuose, kilę dėl lietuviškų gegužinių pamaldų, aprašyti lenkų rašytojos Stefanijos Jablonskienės-Drazdauskaitės (1861 09 02–1936 07 05). Perteikiame straipsnelį iš „Vilties“ (58).

Vilniaus dienraštis „Kurjer Krajowy“ duoda labai nepaprastą šiuo metu protestą iš lenkų tarpo. Tas protestas – tai žinomos mūsų krašte lenkų rašytojos Stef. Jablonskienės laiškas, to laikraščio redakcijai rašytas. Ji rašo:

„Lietuviai turi Ežerėnuose mėnesyje kartą pamokslą savo kalba ir „Saulės“ draugijos skyrių. Buvusis Ežerėnų kleb. kun. Žilinskis^*, šie metai, paskelbė iš sakyklos, kad lietuviams būsiančios gegužinės pamaldos sekmoje valandoje ryto (lenkų pamaldos esti 6 val. vakaro), bet tai įvykdysiąs jo įpėdinis, kadangi jis išvažiuoja.

Jaunuomenės grupelė susirinko pas vargonininką ir pamėginimui sugiedojo litaniją. Mieste kilo toks triukšmas, tarytum švedai ar totoriai būtų besigrumią, kad ims kreitėti: vieni graso aplaidysią giesmininkus supuvusiais kiaušiniais, kiti – degutu išdegutuosią, kiti vėl – iš bažnyčios išvysią: rėkavo, lojojo biauriausiais žodžiais, kabinos gatve einant. Po kelių dienų liovėsi giedoję, nes naujasis klebonas pareiškė neturįs vyskupo įsakymo įvesti lietuviškų gegužinių pamaldų.

Sekmadienį, gegužės 26 d., buvo „Saulės“ skyriaus susirinkimas. Į susirinkimą įsigrūdo trys padaužos, išvartaliojo kėdes, šoko kumštimis mojuodami į susirinkusius, o minia gatvėje staugė, rėkavo, keikėsi, dūko it laukinių gauja, grasė išdaužysią langus, vis dėlto, kad čia: girdi ne tamsioji Lietuva esanti, kad jie norį lenkiškos ir šlekeckos vieros, ne pagoniškos, ir dar visaip kitaip.

Galas buvo tas, jog reikėjo šauktis policijos ir rašyti protokolą. Kartkartėmis skaitydama lietuvių laikraščiuose šitokių atsitikimų aprašymus, tariau laikraščius čia perdedant: bet pamačiusi šias riaušes noroms – nenoroms reik tikėti ir anais aprašymais.

Būdama lenkė protestuoju prieš tokį lenkybės platinimą, nes

„Dievas įsakė mūs, lenkų tėvynėj

Kad savo dorybės paveikslu

Taikintų meile ir santarve

Artimas krašto tautas“.

Kas čia atsitiko yra neteisė, išdykimas, nepadorumas, tai tik gėdą ir sarmatą tedaro pačiai lenkybės idėja.

Taip pat protestuoju teisybės vardu: Tik bent jau savo krašte lietuviai turį teisę vartoti savo kalbą.

Šiam nelemtam atsitikimui pašvelninti viena tegaliu pasakyti: tą triukšmą kėlė tamsioji minia, bet, turiu pasakyti, inteligentai pernelyg dedas to nematą. Naudos iš to atsitikimo tik „Saulės“ draugijai tebuvo, nes trisdešimt keli žmonės tuojau įsirašė nariais.“

Lenkų skandalas Zarasuose ilgai nesiliovė – buvo užvesta byla, kurią tyrė Salako klebonas Antanas Kryžanauskas (1862 02 17–1885 06 29–1940 03 23). Tačiau, pasak L. Giros, lenkininkų prievartos darbai tik dar labiau sustiprino vietos lietuvius, o ateityje tai lietuviams išėjo tik į naudą (59).

1913 m. rudenį (spalio mėnesį) kunigas dr. J. Steponavičius tom pačiom vikaro pareigom paskirtas į Domininkonų bažnyčią (60). Čia jis talkino klebonui Adomui Kuliešai (Adamus Kuleszo), tačiau, kalėdodamas sąrašų apie tautybę jau nebedarė (61).

„Toks kun. dr. Steponavičiaus perkėlimas reiškia šiokį – tokį pažeminimą, pabaudą. Bent taip manoma Vilniuje. Jeigu čia pabauda, tai tuomet reikia pasakyti, kad Vilniaus vyskupijos bažnyčios autoritetas vėl paklausė gatvės minios balso, reikalavusio kun. Steponavičių išvaryti iš Šv. Jono bažnyčios. Tuo tarpu didžiausias riaušių kaltininkas kun. Černiauskas, kurio kalčių kun. administratorius negali nežinoti, tebėra kaip buvęs Šv. Jono bažnyčios klebonu ir Vilniaus dekanu“ (62).

Kun. Antanas Černiauskas pats suagitavo mergaites ateiti anksti ryte ir giedoti, perspėdamas jo nepaisyti, kai iš sakyklos sakysiąs negiedoti.

Viena iš mergaičių – Darata, norėjusi apipilti vitrolium kun. Steponavičių, kai tas dalijęs Švenčiausiąjį, bet bepildama pati sau nusideginusi rankas taip, kad paskui reikėjo sirgti. Po kurio laiko ją ėmė griaužti sąžinė ir ji jau rengėsi tai pasakyti tardytojui, tačiau lenkai spėjo ją kažkur išvežti.

Sąjungos lietuvių kalbos teisėms ginti Vilniaus vyskupijos bažnyčiose atstovas apgailestavo, kad vyskupijos valdytojas šio skandalo nesprendė iš esmės ir todėl turėjusi įsikišti pasaulietinė valdžia. Gubernatorius P. Veriovkinaskreipėsi į kun. K. Michalkevičių: „Tamsta esi bažnytinės vyresnybės atstovas, aš – valstybės. Bažnyčia ir valstybė privalo visuomet tarp savęs sutarti. Pats Tamsta išleidai tą įsakymą (apie lietuvių gegužines pamaldas šv. Jono bažnyčioje), taigi pats ir turi sekti, kad jis būtų pildomas, o ne griauti savo autoriteto, nusilenkdamas prieš keliolikos kažkokių gatvės valkatų klyksmą. Nes kitaip meti tamsta abejojimą – kas čia iš tikrųjų valdo bažnyčią? – Jeigu gi pats tamsta nepajėgsi palaikyti savo autoriteto, esu pasirengęs tamstai pagelbėti“ (63).

Kunigui A. Černiauskui gubernatorius kalbėjo: „Mano giliausiu įsitikinimu tų skandalų kaltininku laikau taip pat ir tamstą, nes, žinant vietines sąlygas sunku beįtikėti, kad čia bažnyčioje liaudis galėtų net šitaip priešintis savo klebonui, kuris be to nėra be dvasinio autoriteto. Jeigu tai būtų buvę vėlesniu laiku ir turgaus dieną – galėtum tamsta sakyti, jog bažnyčion įsibrovė kažkokia girtuoklių gauja, bet 6 val. rytą smuklės dar tebėra uždarytos, taigi – atleisi tamsta, bet bus kažkaip kitaip“ (64).

Prel. K. M. Michalkevičius be asmeniškai pasakyto papeikimo kun. A. Černiauskui pirmąją riaušių dieną ir pertraukimo pamaldų šv. Jono bažnyčioje, pridėjus pamaldas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, nesiėmė jokių priemonių savo įsakymui vykdyti, tikriesiems skandalų kaltininkams išaiškinti, paliko tai pasaulietinei valdžiai. Byla ėjo įvairiais keliais. Po kun. K. M. Michalkevičiaus ir A. Černiausko kelionių Sankt-Peterburgan buvo manoma, kad ji užbaigta, nes iš Šv. Jono bažnyčios buvo pašalintas kun. J. Steponavičius – perkeltas į Domininkonų bažnyčią po budrios „Gazetos Codziennos“ globos sparnu.

Dalykai pasikeitė į Vilnių atvykus departamento vicedirektoriui Tiaželnikovui: jo tyrimų vaisius – kun. A. Černiausko iškėlimas. Tačiau „žinančius dalykų stovį lietuvius padarė įspūdį, lyg būtų supliekta ne arkliui, bet per pakinktus, o juk būtų labiau geistina, kad laikantis vadžias vežėjas, kad ir lengviau, betgi supliektų per patį arklį, negu kad susitiktas pakeliui sargybinis kad ir smarkiai sudrožė lazda per pakinktus“ (65).

Kun. A. Černiauskas buvo paskirtas į Gardino Faros bažnyčia klebonu ir Gardino dekanu, vietoje kan. Jono Ellerto (1894–1916–1962), paskirto į Vilniaus šv. Jono bažnyčią. Vilniaus dekanu paskirtas Aušros Vartų klebonas Pranciškus Volodzko (Franciscus Wołodźko). Tokia bausmė, kaip rašo Petras Jovaišis, liudija, kun. A. Černiauskas turėjo gerą užtarytoją „Graždanino“ redaktorių, kunigaikštį Meščerskį (66).

Nuo 1913 m. pavasario (gegužės mėn.), pagal paskyrimą, kun. J. Steponavičius dirbo ir Vilniaus Pavlovskio (Paulauskio) vyrų gimnazijos tikybos mokytoju (67). Apie lietuvių kalbos mokymą Vilniaus miesto įstaigose 1912–1913 m. rašė Juozas Kairiūkštis (1855 03 05–1937 06 14) (68). Autorius pažymi, kad lietuvių kalbos buvo mokoma penkiose Vilniaus vidurinėse mokyklose.

I gimnazijoje buvo skaitomi su paaiškinimu parinkti tekstai. Mokiniai atmintinai mokėsi eilių, rašė diktantą, savais žodžiais pasakojo skaitytą tekstą.

Realinėje mokykloje buvo sudarytos dvi kuopelės. Pirmoje buvo siekiama pramokti kalbėti lietuviškai, antroje – suteikti mokiniams žinių iš lietuvių raštijos istorijos.

Privačioje Pavlovskio gimnazijoje pamokos pradėtos nuo spalio 15 d. Į jas užsirašė 20 mokinių, sudariusių du skyrius. Tačiau pažymėta, kad gimnazistai nepasižymėjo lankomumu. I skyriuje skaitant, atpasakojant bei rašant mokytojui prisireikė plataus aiškinimo rusų kalba; II skyriuje darbas buvo panašus į mokymą I gimnazijoje.

Privačioje mergaičių Prozorovienės gimnazijoje paskaitos – pamokos vyko nuo lapkričio mėnesio. Lankė penkios aukštesniųjų klasių mokinės. Nagrinėtos kai kurių lietuvių raštijos atstovų: Donelaičio, Valančiaus, Armino, vysk. A. Baranausko biografijos. Suteikta žinių iš raštijos teorijos ir istorijos.

Ir penktoji mokymo įstaiga – Marijos gimnazija. Pamokos pradėtos kovo pradžioje Šešioms vidurinių dviejų klasių mokinėms buvo skaitomi ir aiškinami straipsneliai ir eilės iš knygelės „Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą“. Suteikta žinių iš gramatikos, rašytas diktantas.

Tad toks lietuvių kalbos žinių lygmuo buvo dr. kun. J. Steponavičiui atėjus dirbti į Pavlovskio gimnaziją, nors jis dėstė ir ne lietuvių kalbą, bet tikybą. Pažymėtina, kad 1914 m. Pavlovskio vyrų gimnaziją baigė tik du lietuviai: Stanislovas Kairys ir Jackus Sondeckas (69).

Deja, 1914 m. birželio mėnesį dr. kun. J. Steponavičius už lietuvišką veiklą ištremtas iš Vilniaus – iškeltas į Semeliškių (lenkiškai rašyta Sumieliszki) Šv. Lauryno parapiją (70).

Šv. Lauryno parapija Semeliškėse

„Viltyje“ pateikta trumpa informacija, kad po poilsio sodžiuje į Vilnių atvažiavo „Ryto“ draugijos pirmininkas dr. J. Steponavičius. Teigiama, kad jis pats dvasinės vyresnybės pasiprašęs nukelti į sodžių sveikatos pataisymui (71). Žinoma, kad 1914 m. vasario – kovo mėnesiais dr. kun. J. Steponavičius vyko gydytis į užsienį (72).

Kun. Petro Kraujalio (1882 07 08–1907–1933 08 14) teigimu J. Steponavičius iškeltas iš Vilniaus dėl silpnos sveikatos, o gal ir dėl Šv. Jono bažnyčios įvykių per jo laikytas lietuviams gegužės pamaldas (73).

Semeliškėse klebonu dirbęs kun. Jonas Masiulis (1862–1887–1931) už lietuvišką veiklą buvo iškeltas altarista į Stakliškes, tad dr. kun. J. Steponavičius buvo paskirtas į jo vietą (74).

Kalbant apie dr. kun. J. Steponavičiaus paskyrimą į Semeliškes būtina apžvelgti to meto padėtį šioje Šv. Lauryno parapijoje. Duomenų randame Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvo byloje Semeliškės, esančiame mašinraštyje „Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915“ (75). Pasinaudosime šia medžiaga.

XX a. pradžioje per penkis metus pasikeitė 6 kunigai. 1900 m. sausio 8 d. Konsistorija gavo Semeliškių parapijiečių skundą su 20 parašų. Jame rašoma, kad mirus kun. Andriui Daugai, į jo vietą atvažiavo senelis kun. Vladislovas Kliukauskas. Tada visą valdžią ir tvarką bažnyčioje į savo rankas suėmė vargonininkas Petras Bagdanavičius ir jo sūnus Juozapas. Bažnyčioje nutilo giesmės, žmonės tarp savęs pjaunasi. Jie prašo pašalinti minėtą vargonininką.

Ir pats senelis klebonas pačioje 1900 m. pradžioje skundėsi, kad buvęs zakristijonas Bernardas Belevičius skleidžia nebūtus gandus apie kunigus ir nesikrausto iš bažnytinio namo; Kunigas prašė leisti užvesti prieš jį bylą teisme. Turbūt teismo nebuvo, nes B. Belevičius balandžio 25 d. iš to namo išsikraustė.

Iš Trakų dekano Juozapo Kavrovskio pranešimų sužinome kunigų kaitą Semeliškėse:

1900 m. balandžio 19 d. iš kun. Vladislovo Kliukausko Semeliškių parapiją perėmė kun. Steponas Račkauskas;

1901 m. vasario 6 d. iš kun. S. Račkausko (jis nukeltas į Žiežmarius) – kun. Antanas Deksnys (1868–1894–1949);

1902 m. spalio 16 d. iš kun. A. Deksnio – Antanas Kripaitis, atvykęs iš Pivašiūnų (A. Deksnys iškeltas į Pivašiūnus);

1904 m. kun. A. Kripaitis pranešė, kad dėl sunkios ligos nebegalįs eiti pareigų. Tada jam į pagalbą 1904 m. gruodžio 6 d. vikaru buvo paskirtas kun. Pranas Raišutis;

1905 m. spalio mėnesį Semeliškių parapiją perėmė kun. Jonas Masiulis, kuriam į pagalbą spalio 12 d. paskirtas vikaras kun. Petras Valiuškis;

1914 m. birželio mėn. Semeliškių šv. Lauryno bažnyčią ir parapiją iš kun. J. Masiulio perėmė dr. kun. Jonas Steponavičius.

Dokumentas supažindina ir su to meto bažnyčios stoviu. Tai matyti iš įvairių kunigų raštų, pastangų statyti naują ar remontuoti senąją bažnyčią.

Kun. S. Račkauskis pranešė Konsistorijai, kad Semeliškių bažnyčia sena ir maža – joje telpa tik 800 žmonių, o parapijoje jų yra 9000. Reikia naujos bažnyčios tris kartus didesnės. Kunigas prašė atsiųsti knygelių aukoms rinkti – reikia surinkti 10 000 rub. Tačiau Konsistorija tam nedavė leidimo, nes Semeliškėse reikalinga ne medinė, bet mūrinė bažnyčia.

Atkeltas naujas kunigas A. Deksnys, tęsė kun. S. Račkauskio darbus – toliau rūpinosi bažnyčios padėtimi. Jis sudarė smulkią sąmatą mūro bažnyčiai pastatyti (47 990 rub ir 89 kap.), tačiau užtikrino Konsistoriją, kad pakaks ir 30 000 rub., nes plytos bus gaminamos pačių parapijiečių nemokamai. Vilniaus Konsistorijos pirmininkas kun. Antanas Vaškevičius buvo įgaliotas kartu su techniku visa tai patikrinti vietoje.

Klebonas kiek vėliau specialiu raštu išdėstė motyvus, kodėl norima statyti mūro bažnyčią. Akcentuota, kad 1772 metais atnaujinta bažnyčia labai sena ir maža, jos remontas apsieitų ne mažiau kaip naujos bažnyčios pastatymas. Parapijiečiai sutinka per kelis metus sudėti kiek reikia pinigų, be to, mūro bažnyčia bus daug patvaresnė ir nereikalaus nuolatinio remonto, kurio reikia medinei bažnyčiai. O parapijoje yra 10 253 tikintieji.

Naujas kun. A. Kripaitis ir grupė parapijiečių kreipėsi į Konsistoriją, prašydami atsakyti į ankstesnių klebonų raštus dėl bažnyčios. Į kun. Antano Kripaičio kreipimąsi atsako sulaukė naujas Semeliškių parapijos kunigas Jonas Masiulis. 1906 m. sausio pabaigoje jam paaiškinta, kad grafas Palenas, turėjęs pats asmeniškai vietoje apžiūrėti, iš Vilniaus išvykęs ir todėl šis reikalas nebuvo išspręstas.

1906 m. sausio pradžioje kun. J. Masiulis rašė vyskupui: „Bažnyčios sienos supuvo, altorius pairo, per stogą lietus ir sniegas krenta ant didžiojo altoriaus – visai neįmanoma laikyti pamaldų; atrodo, kad iki pavasario stogas visai sukris“. Kunigas skundžiasi, kad prieš 5 metus pasiųsta sąmata ir planas, o atsakymo vis nėra. Kada kreiptasi į Statybos Valdybą ir gubernatorių, liepiama teirautis Konsistorijoje.

Nesulaukęs atsakymo dėl galimos statybos, kun. Jonas Masiulis pažymėjo, kad dėl statomos Aukštadvario bažnyčios Semeliškių parapija sumažės, tad 1907 m. vasarą prašo leisti remontuoti Semeliškių bažnyčią.

Atsisakius nuo mūrinės bažnyčios teko remontuoti esančią, ją praplėsti ir pridėti zakristiją. Apie tai rašė dekanas kun. Juozapas Karvauskas (Karvovskis). Jis pažymėjo, kad aukas galima rinkti tik savoje parapijoje ir pradėti darbus bus galima tik įnešus į banką pusę numatomos remontui sumos. Konsistorija tokiam remontui davė leidimą – pagal sąmatą leista surinkti 3 403 rub. laisvų aukų.

Mašinraštyje pateiktas ir 1911 m. bažnyčios aprašymas. Bažnyčia Šv. Lauryno vardu statyta 1774 m., turi tris navas. Ilgis 44 aršinai, plotis – 17; nuo durų iki presbiterijos 33; presbiterija iki sienos 9 aršinai. Bažnyčia III klasės. Klebono alga – 400 rub.

Bažnyčia dengta gontais. Parapijinės kapinės už 4 varstų, yra dar 14 kapinių kaimuose – jų stovis geras, visos aptvertos.

Tikinčiųjų yra 6 290 (1910 m.). Bažnyčia turi 41 dešimtinę 1400 kv. sieksnių žemės.

Sekmadieniais ir šventadieniais vargonininkas gieda „Valandas“, kartais su žmonėmis. Valandos, rožančius ir kitos giesmės giedama pakaitomis lietuviškai ir lenkiškai. Skaitoma Evangelija ir sakomi pamokslai kiekvieną sekmadienį ir šventę dviem kalbom. Kryžiaus kelią žmonės eina be kunigo, procesijos daromos šventoriuje.

Katechizacija vyksta nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio ir visą rugsėjo mėnesį.

Tikinčiųjų nuotaika gera: į pamaldas renkasi gausiai, bet ne labai noriai padeda puošti ir išlaikyti bažnyčią.

Yra dvi mokyklos – Semeliškėse ir Pastrėvyje ir dvi vadinamos „skaitymo mokyklos“ („Škola gramoty“). Visokių ydų yra po nedaug, o labiausiai tai įvairūs kivirčai ir vagystės.

Per metus pakrikštyta 247 (2 nelegalūs), sutuoktos 58 poros ir palaidotas 201 mirusysis.

Kun. J. Masiulis 1913 m. paprašė leidimo praplėsti parapijines kapines – iš trijų pusių pridėti po 6 sieksnius – toji žemė priklauso bažnyčiai. Prie prašymo kunigas pridėjęs ir planą. Vilniaus gubernatorius 1914 m. pradžioje leidimą praplėsti kapines pasirašė.

Tačiau kun. Jono Mačiulio lietuviška veikla buvo neparanki lenkams. Apie šią jo veiklą rašo kun. Nikodemas Švogžlys–Milžinas (1899 03 29–1925 06 14–1985 01 20) rankraštyje „Kaišiadorių vyskupijos istorija“ (76). Perteiksime Milžino pastebėjimus: „Kalbėdamas su parapijiečiais lietuviškai ir kurį laiką paklausęs jų lietuviškų išpažinčių – Masiulis suprato ir įsitikino, kad Semeliškių bažnyčioje yra būtinos lietuviškos pamaldos, nes parapijiečių dauguma kalba lietuviškai, lenkiškai nemoka ir visi jie trokšta suprantamų lietuviškų pamokslų, savų giedojimų ir kitų pamaldų. O iki šiol Semeliškių bažnyčioje nebuvo nė žodelio.

Tai kun. Masiulis pradėjo, įvedė ir įtvirtino čionai lietuviškas maldas, pusiau palikdamas ir lenkiškąją kalbą. Parapija džiaugėsi, visi eiliniai parapijiečiai buvo patenkinti. Juk lietuvių kalba skambėjo kitose kaimyninėse bažnyčiose.

Bet šitai nepatiko Semeliškių ponams dvarininkams. Jie aliarmavo kurijon, skundėsi Trakų dekanui.

Dekanas J. Karvauskas, oficialiai išsišaukė kun. Masiulį ir jam – tarnybiniai – lenkiškai pareiškė tokį protestą: „Tikras skandalas! Kaip aš čia esu 28 metus – jokių lietuvių ir kokių ten naujų lietuviškų pamaldų Semeliškėse niekad nebuvo . Visi nuo amžiaus meldžiasi katalikiškai – lenkiškai. O tu (Masiulis, Aut.) užkart visus lietuviais pavertei ir ėmei melstis neleistinai – lietuviškai. Būsi už tai nubaustas. O tas savo išmislytas (lietuviškos – aut.past) maldas – tuojau nutrauk. Marš namo!“ (Lietuvių raštas Pijui X, p. 51).

Kun. J. Masiulis buvo tikrai sąžiningas ir drąsus vyras. „Draudžiamų“ pamaldų nenutraukė ir lietuvybė įsivyravo Semeliškių bažnyčioje. Kartu su lietuviškų pamaldų įvedimu jis iš pagrindų suremontavo ir pačius Dievo namus. Lietuviai čia jį begaliniai mylėjo.

Bet šitai erzino lenkiškąją kuriją. Kitaip gal nedrįsdami pabausti rimtą kunigą – kurija dar darbingą ir neseną 52 m. kun. J. Masiulį iškėlė iš Semeliškių ir paskyrė bendradarbiu mansionorumi į Stakliškes. Šitai buvo kurijos nemalonė lietuviui kunigui.

Netrukus lenkiškumas Semeliškių bažnyčioje visai sumenko ir išnyko – lietuviai laimėjo savo amžinas teises“.

Apžvelgėme Semeliškių šv. Lauryno bažnyčią ir parapiją, kurią 1914 m. birželio mėn. perėmė dr. kun. Jonas Steponavičius. Neįvardytas autorius mašinraštyje rašo: „Matyt bažnyčios remontas dar nebuvo užbaigtas. Naujasis šeimininkas norėtų apmušti bažnyčią lentomis viduje ir iš lauko, sutvarkyti laiptus ir šventoriaus aptvėrimą, nudažyti altorius. Kadangi tiems darbams užbaigti reikia 4 500 rub. ūkininkai smulkūs ir neturtingi, o parapijos kasa tuščia, jis prašo pašalpos…

Kadangi tais metais prasidėjo karas, tai, reikia manyti, kad naujasis klebonas jokios pašalpos negavo“ (77).

Tad kunigas J. Steponavičius pateko į jam artimą – lietuvišką terpė. Tačiau apie jo darbus Semeliškėse dar nesurasta konkretesnių duomenų. Be abejo, jeigu dr. kun. J. Steponavičius užimdamas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko pareigas rūpinosi švietimo reikalais visame Vilnijos krašte, daug dėmesio skyrė ir Semeliškėse įsikūrusiam šios draugijos skyriui. Jau 1914 m. vidurvasarį valdžios leista čia atidaryti knygyną – skaityklą (78). Archyvinėje medžiagoje rastas gražius paminėjimas: 1914 m. gruodžio 5 d. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybos posėdyje pirmininkas dr. kun. J. Steponavičius kalbėjo apie materialinę pagalbą jos reikalingiems draugijos skyriams, tad iš draugijos kasos Semeliškės skyriaus švietėjiškai veiklai plėsti nutarta išskirti 125 rub. (79)

O jau 1915 m. birželio 15 d. Trakų dekanas pranešė Konsistorijai, kad Semeliškių klebonas dr. kun. Jonas Steponavičius 1915 m. gegužės 1 d. išvyko į armiją, palikdamas bažnyčią ir parapiją savo vikarui Leonui Petkeliui (1885–1910–1935 03 13) (80).

1914–1916 m. vikaraudamas Semeliškėse kun. L. Petkelis talkino kun. J. Steponavičiui. 1916–1919 m. vikaravo kun. Leonas Markuckis (1889–1912–1963 03 02) (81), klebono pareigas ėjęs matyt tuo metu, kol kun. J. Steponavičius buvo armijoje. Prel. Stanislovo Kiškio knygoje esantis sakinys „Semeliškėse 1916 m. jis pavaduodavo dažnai išvykdavusį kleboną kun. dr. J. Steponavičių“ (82), kelia klausimą dėl kun. J. Steponavičiaus – karo kapeliono darbo Tiblisyje laiko: jeigu kun. J. Steponavičius 1916 m. buvo Semeliškėse, tai jis tuo pat metu negalėjo kapelionauti Tibisyje ir iš jo grįžti tik 1918 ar 1919 metais.

Kitas pastebėtas faktas – kun. Prano Bieliausko „Vilniaus dienoraštis“. Jis aprašo 1917 m. spalio 19 d. lenkų manifestaciją Vilniuje (iš 1,5–3 tūkst. žmonių minios apie du trečdaliai buvo vaikų), neva organizuotą bažnytinę procesiją, lenkų elgesį su vokiečių policija… Kada kun. P. Bieliauskas užėjęs pas kun. Teodorą Brazį ėmė pasakoti matytus įspūdžius, ten buvęs kun. dr. Jonas Steponavičius juokėsi iš lenkų kultūros (83). Šios dvi datos kelia prielaidą, kad iš Kaukazo armijos dr. kun. J. Steponavičius galėjo sugrįžti jau 1916. Tad, nesuradus svaresnės medžiagos, galima teigti, kad dr. kun. J. Steponavičius karo kapelionu dirbo tik 1915–1916 m., o ne 1914–1919 metais, kaip teigiama literatūroje.

Semeliškėse kun. J. Steponavičius klebonu dirbo 1914 06 (?)–1915 05 01 ir 1916 (?)–1922 m. Tad su pertrauka iki 1922 m., iki aktyvaus įsijungimo į politiką (84).

1926 m. spalio 18 d. raštu Nr. 1660 Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta (1873 02 03–1898 10 31–1926 04 05–1942 06 16) dr. kun. Joną Steponavičių „kurio gyvenimas ir išsimokslinimas visiškai atitinka reikalavimus“, paskyrė prosinodaliniu egzaminatoriumi (85). Skyrimo raštą pasirašė ir vyskupijos kancleris J. Labukas.

1927 m. Elenchuose rašoma, kad dr. kun. J. Steponavičius nuo 1920 m. deputatas Seime, o Kaišiadorių vyskupijoje užima prosinodalinio egzaminatoriaus ir meno konsultoriaus (Consilium Artisticum) pareigas. Prosinodaliniais egzaminatoriais tuo metu buvo 6 dvasininkai: prof. Teodoras Brazys (1870 11 20–1900–1930 09 10), Donatas Linartas (1874–1897–1950 07 31), dr. Juozapas Matulaitis – Labukas (1894 01 19–1918 05 26–1965 12 05–1979 05 28), Aleksas Racevičius (1871–1894–1956 01 24), dr. Jonas Steponavičius ir Bernardas Sužiedėlis (1888 08 11–1912 10 28–1967 04 11) (86). Meno konsultoriai Kaišiadorių vyskupijoje buvo trys: Alfredas Aleksandravičius, Kazimieras Ribikauskas (1875 11 (?)–1901 06 23–1949 05 12) ir Jonas Steponavičius (87).

Dr. kun. J. Steponavičiui į pagalbą vikaru 1919–1921 m. buvo paskirtas kun. Jonas Sadūnas (1891 01 15–1915–1964 08 27) (88).

Visuomeninė veikla

Kun. J. Steponavičius būdamas labai aktyvus, dalyvavo įvairių organizacijų veikloje. 1913 m. birželio 10–12 d. vykusiame visuotiniame Lietuvių Mokslo draugijos (LMD) susirinkime jis buvo priimtas LMD nariu (89) ir antrojo posėdžio metu, surinkęs 32 balsus išrinktas Draugijos komitetan (90). Jau šeštajame šio susirinkimo posėdyje (birželio 11 d.) skaitė referatą „Eksperimentalės psychologijos santykiai su eksperimentale pedagogika“ (91). Po to kilusiose diskusijose pasisakė Romas Bytautas ir Zigmantas Žemaitis.

1914 m. birželio 11–14 d. vykusiame aštuntajame visuotiniame Lietuvių Mokslo draugijos susirinkime turėjo skaityti referatą „Apie religijų tyrinėjimo metodika“, tačiau į susirinkimą nebegalėjo atvykti (92), galima manyti, kad turėjo perimti parapiją Semeliškėse.

Dr. kun. J. Steponavičius įsijungė ir į Lietuvių dailės draugijos veiklą (93), tapo Lietuvių banko nariu, bendradarbiavo periodikoje „Draugijoje“ bei „Vaire“. Pastarajame 1914 m. išspausdinti straipsniai, skirti pedagogikai bei psichologijai (94), o straipsniu „Čiurlionis ir mūsų dvasios estetikos apsireiškimai“ (95) bandė nustatyti lietuvių meno estetikos normas.

1913 m. sausio 13 d. Lietuvių dailės draugijoje įsisteigė M. K. Čiurlionio kuopa, kurios vienas iš tikslų – rasti patalpas M. K. Čiurlionio paveikslų parodai. Jau vasario mėnesį kuopa subūrė 52 žmonių metinių šelpėjų būrį, tarp kurių ir dr. kun. J. Steponavičius „Metinių šelpėjų fondo M. K. Čiurlionio paveikslams išpirkti“.

„Ryto“ draugijos pirmininkas

Tačiau svarbiausia to laikmečio kunigo visuomeninė veikla, kurioje plačiausiai atsiskleidė J. Steponavičiaus organizaciniai, administraciniai, moksliniai ir kiti gebėjimai nukreipti lietuvybės išlaikymui – darbas Lietuvių švietimo draugijoje „Rytas“. Jis tapo pirmuoju „Ryto“ draugijos pirmininku. Apie „Ryto“ draugiją nemaža informacijos pateikęs kun. Petras Kraujalis (1882 07 08–1907–1933 08 14), pasirašęs slapyvardžiu 96), duomenų yra ir P. Kraujaliui skirtame straipsnių rinkinyje (97), autorių, tyrinėjusių „Ryto“ veiklą darbuose (98), archyvinėje medžiagoje (98), draugijos istorija, atiduodant duoklę sovietmečio ideologiniams reikalavimams tyrinėta Jūratės Kuzmaitės darbe (100).

1912 m. lapkričio 29 d. Petrapilyje buvo įregistruota Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Jos tikslas – šviesti Vilniaus apygardos lietuvius kaip reikalauja Romos – katalikų tikėjimo mokslas. 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje įvyko steigiamasis susirinkimas (101). Į valdybą balsų dauguma išrinkti Juozapas Kukta (21 balsas), kun. Vladas Mironas (20), Liudas Gira (20), dr. kun. Jonas Steponavičius (19), Jonas Basanavičius (18) ir Juozas Kairiūkštis (18). Kandidatais liko Antanas Smetona ir Klemensas Maliukevičius – abu gavo po 17 balsų. Valdybos pirmininku išrinktas kun. J. Steponavičius šias pareigas ėjo iki 1915 m. balandžio 14 d., kol buvo paskirtas karo kapelionu ir turėjo išvykti į Kaukazą. Daugiau pusmetį „Ryto“ pirmininko pareigas ėjo Juozas Kairiūkštis (102).

Pirmajame „Ryto“ valdybos posėdyje (1913 m. vasario 27 d.) pirmininkas ir sekretorius įgaliojami steigti draugijos skyrius, o kovo 5 d. J. Steponavičiui ir J. Basanavičiui pavedama tartis su liaudies mokyklų direkcija dėl pradinių mokyklų steigimo.

Kad būtų galima koordinuoti besisteigiančių skyrių veiklą, M. Kuktos spaustuvėje buvo išspausdinti J. Steponavičiaus parengti lapeliai ir platinami – tai ir gairės veiklai.

„Gerbiamasis Tamsta.

Gal jau visus Vilniaus gubernijos kampus aplėkė linksma žinelė, kad Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ – patvirtinta (Įstatus žr.: „Vilties“ Nr. 10). Dabar mums pasilieka tik stverties kuogreičiausio darbo, kad praplatinus draugijos veikimą Vilniaus gubernijoje steigiant kur tik galima šios draugijos skyrius.

Paaiškinimai:

1) atidaryti „Ryto“ skyrių, reikia nemažiau, kad 10 žmonių prašytų apie tai prašymą į Centralę „Ryto“ valdybą.

Po šiuo prašymu turi pasirašyti ne mažiau 10 žmonių. Prie to prašymo reikia dar pridėti 10 rublių. Prašymas su pinigais privalo būti išsiųstas šiuo adresu: „Правлеънiе общества Ритась“. Ьлаговещенская ул. д. 4. при костеле св. Духа, г.

2) Centralė valdyba,gavus prašymą įsteigti draugijos skyrius, praneša apie skyriaus atidarymą Vilniaus gubernatoriui. Naujai įsteigtam gi skyriui siunčiam pranešimą apie steigimą ir „Ryto“ draugijos įstatus ir kanceliarijos knygas apmokant paties skyriaus.

3) Naujai užtvirtintas skyrius, norėdamas įsteigti skaityklą, ar skaitymo ir rašymo mokyklą, privalo apie tai pranešti centralei „Ryto“ valdybai.

Valdyba gi kreipiasi į vyriausybę su prašymu leisti naujai atidarytam skyriui steigti ar tai skaityklą, ar skaitymo mokyklą ir t.t.

Kad leidimas jau gautas Centralė „Ryto“ valdyba praneša apie tai naujai įsisteigusiam skyrių, prisiųsdama jam kartu reikalingų nurodymų, paaiškinimų, blankų ir t. t.

Su pagarba „Ryto „pirmininkas, kun. dr. J. Steponavičius. (103)

Dr. J. Steponavičius gebėjo apmąstyti ir tikslingai nukreipti veiklą tiek „Ryto“ draugijoje, tiek ir statant gimnaziją Zarasuose.

Negavus sutikimo steigti pradines mokyklas (leista steigti tik vienklases ar dviklases su cenzuotais mokytojais), nuspręsta ruošti mokytojus. Tačiau draugija „Rytas“ neturėdama lėšų mokytojų rengimui, kreipėsi į Vilniaus gubernatorių, kad leistų rinkti aukas. Taip pat kreipėsi ir į Vilniaus vyskupijos administraciją, kad leistų rinkti aukas bažnyčiose (104).

Lentelė Nr. 1^*

„Ryto“ draugijos pirmininkai

„Ryto“ draugijos posėdžių protokoluose pirmuoju punktu dr. kun. J. Steponavičiaus ranka įrašyta: „Valstybinė mokykla lietuviškose vietose turi būti lietuviška – mokytojas lietuvis ir dalykai lietuviškai“ (105).

Dera pastebėti, kad „Ryto“ draugijos valdybos posėdžių protokolus rusų kalba rašė pirmininkas dr. kun. J. Steponavičius. Jo ranka surašyti 9 protokolai (žr.: lentelė Nr. 2). Paskutinis protokolas (Nr. 19) rusų kalba užrašytas 1915 lapkričio 5 d (jį rašė dr. kun. M. Reinys – tai pirmasis jo ranka užrašytas protokolas), o jau nuo 1915 m. lapkričio 8 d. – protokolas Nr. 20 jie rašyti lietuvių kalba (šį protokolą rašė irgi M. Reinys).

Įsteigus „Rytą“ jau po savaitės, t. y. 1913 m. vasario 6 dieną J. Steponavičius kreipėsi į visuomenę dėl „Ryto“ draugijos veiklos ir tautinės kultūros ugdymo Vilniaus krašte (106), straipsniu „Balsas į visuomenę“ (107), prašydamas ir kitų laikraščių šį kreipimąsi atsispausdinti savo skiltyse.

„Viltyje“ išspausdinamas ir dr. J. Steponavičiaus kreipimasis dėl knygų aukojimo (108). Tuo metu „Ryto“ draugijos valdyba buvo įsikūrusi Vilniuje Blagoveščenskaja 4. (dabar Šv. Jono gatvė). Vėliau – Tilto gatvėje. Po kurio laiko Draugija įsikūrė Vileišių rūmų pirmame aukšte.

Lentelė Nr. 2^*

„Ryto“ valdybos posėdžiai, pirmininkaujant dr. kun. J. Steponavičiui

„Ryto“ draugijos fondo dokumentuose sužinome apie dr. kun. J. Steponavičiaus darbų kryptis 1913-ųjų pradžioje (109): rūpintis mokytojų parengimu pradėsiančioms veikti lietuviškoms mokykloms (5/III; 1916. L. 22), Vilniuje neturtingų mokinių patalpinimu į bendrabučius (9/IV, 1913. L. 23), vakarinių kursų organizavimu Labanore (24/V, 1913. L. 26) ir kt. Balandžio 9 d. „Ryto“ valdybos posėdyje keltas klausimas dėl nuosavo namo įsigijimo draugijos reikalams: kad gyvenamuoju plotu būtų galima aprūpinti besimokančius neturtingus moksleivius, nes jie dažnai pakliūna į neigiamą aplinką (110), rinkti lėšas vargšų mokinių bendrabučio statybai (111), o kitame posėdyje išklausyti prašymai dėl draugijos skyrių Kaltanėnuose ir Pivašiūnuose atidarymo (112).

Gegužės mėnesį „Ryto“ valdybos posėdyje keliamas klausimas dėl vakarinių kursų suaugusiems atidarymo (113), pasidžiaugta, kad Švietimo ministerija rudenį žada atidaryti dvi lietuviškas gimnazijas Vilniaus gubernijoje: Švenčionyse ir Lydoje (114).

Dr. kun. J. Steponavičiui vikaraujant Šv. Jono bažnyčioje, šioje parapijoje per pusę metų buvo įsteigti du „Ryto“ draugijos skyriai (115).

1913 m. kovo 24 d. įvyko Vilniaus skyriaus steigiamasis susirinkimas (116). 1914 m. sausio 6 d. „Ryto“ draugijos Vilniaus skyriaus pirmininku kun. P. Bieliauskas (117).

1913 m. liepos 28 d. įkurtas „Ryto“ draugijos skyrius Naujuose Švenčionyse, įsirašė 58 nariai. Visuotinio narių susirinkimo metu išrinkta valdyba: pirmininkas – kun. Čaglis, vicepirmininkas J. Statkevičius, iždininkas – Gulbinavičienė, sekretorius – Svirbutavičius. Nustatytas 1 rub. nario mokestis metams. Susirinkimas nutarė Naujuose Švenčionyse įkurti biblioteką ir skaityklą bei šioms įstaigoms pasamdyti butą. Minėtas faktas – švietimo veiklos pradžia Naujuose Švenčionyse. Straipsnis informuojantis apie draugijos įsikūrimą baigiamas gražiu paraginimu: „Kiekvienam lietuviui, kuris nori darbuotis Lietuvos švietimui, reikia įsirašyti „Ryto“ nariu. Buskime iš miego rytiečiai ir darbuokimės. Neškime kiekvienas kas darbą, kas pinigėlį, kas ką kitą švietimo reikalams“ (118).

1913 m. rugpjūčio 11 d. „Ryto“ draugijos skyrius įsisteigė Pivašiūnuose (Trakų apskritis). Po pamaldų kun. Alfonsas Petrulis šventoriuje perskaitė „Ryto“ Įstatus, paaiškino draugijos svarbą. Į draugiją įsirašė 29 asmenys (17 vyrų ir 12 moterų). Išrinkta taryba: pirmininkas – kun. Alfonsas Petrulis (1873 08 04–1899–1928), pavaduotojas – ūkininkas Juozas Vasiliauskis, sekretorė ir iždininkė –Adelė Piaseckaitė. Tarybos nariu išrinktas ūkininkas Juozas Sabaitis. Metinis nario mokestis – 1 rub. Svarstytas knygynėlio reikalingumas ir nutarta pagalbos kreiptis į „Ryto“ centrą.

1913 m. spalio pabaigoje Nemunaityje (Trakų apskritis) įvyko pirmasis „Ryto“ draugijos skyriaus susirinkimas, įsirašė apie 30 narių. Pirmininku išrinktas kun. Feliksas Baltuška (1865–1896–1944), jo padėjėju – Z. Sasnauskas, sekretoriumi L. Daukševičiatė, iždininku – T. Čeplikas, nariu patarėju V. Galkauskas. Į revizijos komisiją išrinkti K. Dundys, K. Bauklytė ir K. Vaitulevičius. Nutarta įsteigti vakarinius kursus suaugusiems (119).

1913 m. gruodžio 15 d. „Ryto“ draugijos skyrius su 24 nariais įsteigtas Švenčionių apskrityje Mielagėnuose. Pirmininku išrinktas kun. A. Zaremba, jo padėjėju – M. Meldžiūnas, sekretoriumi J. Urbaitis, kasininke M. Meldžiūnytė, nariai P. Jakštas, A. Juršėnas ir S. Burokas. Kandidatais į skyriaus valdybą tapo S. Apyvala ir J. Meldžiūnas. Steigiamajame susirinkime nutarta atidaryti skaityklą – knygyną ir pradinę mokyklą (120).

Įsisteigę skyriai ėmėsi kultūrinės veiklos. Spaudoje nemaža dėmesio susilaukė „Ryto“ draugijos skyriaus Naujuose Švenčionyse organizuoti renginiai. Rugpjūčio 25 d. – vaidinimas „Genovaitė“. Čia daugelis vietinių artistų pirmąsyk pasirodė scenoje. Suteikdami daug džiaugsmo lietuviams. Nors, kaip rašo spauda „Vietos lenkai, tiesa, boikotavo tą vakarą, buvo net išlipdę popiergalių, grasindami visiems, kurie būsią renginyje, akmenimis. Kaip visur, taip ir čia, jie parodė savo toleranciją ir kultūrą. Tiesa, niekas nebijojo tų grasinimų, taigi vakaras, nežiūrint didelių išlaidų, „Ryto“ draugijai davė ir pelno“ (121). Vargonininko Paulionio vadovaujamas choras padainavo keletą tautinių giesmių. „Taigi po tiek metų ilgaus miego, kelias ant galo ir šiame kampely lietuviai. Kelias!.. Kelias ir duos Dievas, kad už keleto metelių gal ir visai atsibus“. Rugsėjo 8 d. tas pat skyrius, pasiskelbęs, kad gavo valdžios leidimą, rengė vakarą – vaidinimą „Gyvieji nabašninkai“, monologą ponaitis, deklamacijas bei šokius (122).

1914 m. birželio 15 d. netoli Kaišiadorių geležinkelio stoties esančiame Kiemelių sodžiuje. „Ryto“ draugijos skyrius surengė lietuvišką vakarą. Vietiniai artistai – mėgėjai parodė „Šventąją Agnietę“. Prieš renginį buvo paskelbta: „Kaišiadoriškiai tikisi, jog ir Vilniaus bei Kauno inteligentai lietuviai, pasinaudodami kelio patogumu malonės vienas kitas atvykti, nes tai bus naudingas žygis ir smagus kelių laisvų valandų praleidimas lietuvių sodžiuje“ (123).

Švenčionių parapijos klebonas, dekanas kan. Petranis per pusantrų metų ne tik atliko svarbius bažnyčios bei klebonijos remonto darbus, bet daug nuveikė ir tautiniam lietuvių švietimui. Jis Švenčionių gimnazijos ir miesto mokyklų kapelionas, dalyvauja visų mieste įsikūrusių draugijų veikloje, pirmininkauja „Ryto“ draugijos Švenčionių skyriui, kuris planuoja atidaryti lietuvišką skaityklą ir knygyną. Klebono veikla puikus pavyzdys ir jam talkinantiems vikarams kunigams A. Mykailai ir St. Ščemirskiui (124).

Atsirasdavo geradarių, kurie savanoriškai rinko „Ryto“ draugijai aukas. Vienas toks Vincas Kopka, paminėtas laikraštyje „Viltis“. Jis aukas rinko Marcinkonyse, Varėnoje, Nedzingėje, Perlojoje, Dauguose ir surinktą 150 r. 62 k. sumą įteikė pirmininkui dr. kun. J. Steponavičiui (125). Informacijoje paminėtos ir kitų aukotojų pavardės bei pinigų sumos. Tarkim, kun. Žiogas iš Želvos paaukojo net 100 r.

Tačiau skyrių steigimui buvo kliuvinių ir iš dvasininkų tarpo. Ne vieną tokį pavyzdį aprašo „Viltis“. Strūnaičių (Vilniaus gubernija) klebonas Antanas Šabanavičius (1878–1900–1927 04 21), palaikydamas lenkus, lietuvius giesmininkus per vasaros oktavą ragino giedoti lenkiškai. Parapijiečiams lietuviams sumanius steigti „Ryto“ draugijos skyrių Bl. Pavlavičius ir Vl. Matkevičius nuėjo pas kleboną tartis. Klebonas pasakęs turįs draugijos pranešimus ir kitus reikalingus popierius, pažadėjo pasirūpinti sušaukti steigiamąjį susirinkimą. Nesulaukdami žadėto susirinkimo, minėti veikėjai po poros savaičių nuėjo pas kleboną. Šis pasakė, kad manydamas, jog niekas nenorės įsirašyti į draugiją, visus „Ryto“ popierius sudegino. Tada Pavlavičius išėmė iš kišenės popierius ir padavė klebonui. Kleb. A. Šabanavičius popierius pasiėmė, tačiau draugijos taip ir nesudarė (126). Parapijiečiai (jų Strūnaičiuose apie 4000), beveik visi lietuviai. Anksčiau dirbęs kunigas Aleksas Racevičius (1871 07 17–1894–1956 01 24) buvo puikus lietuvybės platintojas, tačiau jį pakeitęs kun. Glodinas ėmė įkalbinėti lietuvius mokytis lenkiškai poterių, įvedė lenkiškas pamaldas (vieną sekmadienį Mišios lenkų kalba, kitą lietuvių), nors niekas gyventojų, lenkiškai nesuprasdami ir neprašė. O kleb. A. Šabanavičius nepaisydamas vyskupijos nurodymų (du sekmadieniai Mišios lietuvių kalba, vienas – lenkų), prisilaikė kun. Golovkino įvestos tvarkos. Lietuviui vargonininkui ėmus chorą mokyti lietuviškų giesmių, klebonas tai pripažino „vakaruškomis“ ir uždraudė mokytis giedoti lietuviškai. Strūnaičiai tikisi, kad įkūrus „Ryto“ draugiją, reikalai pagerės lietuvybės kryptimi (127).

Iki 1913 m. spalio mėnesio vidurio jau buvo įsisteigę 25 „Ryto“ draugijos skyriai: Vilnius: I, II, III; Naujieji Švenčionys, Valkininkai, Labanoriai (Labanoras), Palūšiai (Palūšė), Gilučiai, Kietaviškis (Kietaviškės), Kaltinėnai, Pivošiūnai (Pivašiūnai), Koncipuoliai, Rudiškis (Rūdiškės), Šešuoliai, Merkinė, Gontovnikai, Alytus, Sumeliškis (Semeliškės), Korgovdai, Podenbiai, Nemunaitis, Lingmėnai (Linkmenys), Devianiškis (Dieveniškės), Košedarai (Kaišiadorys), Mielagėnai. Atiduoti dokumentai „Ryto“ kursų veiklai patvirtinti. Kursuose numatyta rengti įvairaus amžiaus vaikinus bei merginas egzaminams (liaudies mokytojams, vaistinės mokiniams, kariuomenės savanoriams, buhalteriams ir t. t. ). Be to, mokiniai bus parengiami į 5-tą gimnazijos klasę. Tuo pačiu „Ryto“ draugijos kursai galės parengti vaikinus stojimui į dvasinę seminariją.

Daugiau kaip metų laikotarpyje (1913 02 27–1914 03 11) iki antrojo visuotinio susirinkimo, pagal pirmininko dr. kun. J. Steponavičiaus pateiktą ataskaitą įsteigti 37 „Ryto“ draugijos skyriai, yra per 2000 narių, gautas leidimas Naujuose Švenčionyse atidaryti biblioteką – skaityklą, atiduoti prašymai dėl vienklasių mokyklų bei parengiamųjų kursų pedagogams įkūrimo (128). Antrojo visuotinio susirinkimo metu pirmininku vėl išrinktas J. Steponavičius, vicepirmininku – Juozas Kairiūkštis.

1914 m. gegužės 4 d. iš Marijampolės gautame „Žiburio“ lietuvių katalikiškos draugijos valdybos vardu parašytame jos pirmininko kunigo kapeliono Motiejaus Gustaičio (1870 02 27–1895 03 11–1927 12 23) laiške, kreipiamasi į „Ryto“ draugijos pirmininką dr. kun. J. Steponavičių, siūlant plėtoti švietimo draugijų fondą ir šiam tikslui „Ryto“ pirmininkas, kaip kapelionas kviečiamas kartu vykti į Ameriką, rinkti lėšų (129).

Laiške rašoma: „Mudu būdami gimnazijų kapelionai, turime laisvas akacija. Pabandykim tokiu tikslu nuvažiuoti į Ameriką. Aš pasą turiu ir 7 birželio pasirengęs į kelionę. Kviečiu tamstą į talką – dviem geriau klosis. Jei tamsta pats negalėtum, teikis pagundyti ką kitą. Girdėjau p. Smetona turi noro pasivažinėti, arba gal kas L. Girą pavaduotų…“ (130)

Tačiau 1914 m. gegužės 30 d. valdybos posėdyje nutarta šį „Žiburio“ pasiūlymą atmesti, o lėšas, rusų administracijai leidus, rinkti savo krašte (131) ir šį rinkimą pavesta organizuoti dr. kun. J. Steponavičiui. Tad Švietimo draugijų fondo reikalais į Ameriką 1914 m. birželio 28 d. išplaukė „Žiburio“ draugijos pirmininkas kun. M. Gustaitis ir Paryžiaus lietuvių informacinio biuro vedėjas J. Gabrys (132).

1914 m. liepą iš gubernijos raštinės „Ryto“ valybai pranešta, kad nereikalinga Vilniuje įsteigti antrąją skaityklą (133), tačiau Labanore ir Semeliškėse leidžiama atidaryti knygynus – skaityklas (134).

Nors J. Steponavičius, dėl susidariusių sąlygų: klebono pareigos toli nuo Vilniaus – Semeliškėse, sudėtingas atvykimas į Vilnių – 1915 m., kovo 11 d. vykusiame valdybos posėdyje įteikė atsistatydinimo pirmininkauti (nuo 1915 m. vasario 26 d.) raštą, tačiau valdybos prašymu sutiko eiti šias pareigas iki visuotinio susirinkimo (135). Šiame posėdyje kalbėta ir apie kanceliarinių dokumentų – įvairių susirašinėjimų – sutvarkymą. Šį darbą pasisiūlė atlikti J. Kairiūkštis.

1915 m. balandžio 7 d. „Ryto“ draugijos visuotinis susirinkimas vyko Šv. Mikalojaus parapijos salėje. Pranešta apie dr. kun. J. Steponavičiaus atsistatydinimą. Pasak vicepirmininko Juozo Kairiūkščio „Per ataskaitinius metus draugijos veikla nepakilo iki Įstatuose numatytų perspektyvų. Tokį liūdną reiškinį galima paaiškinti kad draugijos pirmininkas ne Vilniuje“ (36). Tačiau pasidžiaugta, kad atidaryti du nauji „Ryto“ draugijos skyriai: Molėtuose ir Giedraičiuose, tad veikia 39 draugijos skyriai. Be to devyniose vietose jau gautas leidimas atidaryti bibliotekas – skaityklas.

Nepaisant dr. kun. J. Steponavičiaus atsistatydinimo rašto, jis vėl išrinktas pirmininku (vietoj išvykusių valdybos narių į valdybą buvo išrinkti kun. P. Kraujalis, dr. kun. M. Reinys, kun. Vincentas Zajančkauskas, kandidatu – dekanas Kl. Maliukevičius). Buvo išrinkta kunigų komisija (J. Kukta, Kl. Maliukevičius, Kajetonas Čepanas 1872–1900–1922 04 05), įgaliota prašyti Vilniaus vyskupijos ordinarą, atkelti dr. kun. J. Steponavičių iš Semeliškių į Vilnių (137). Be to, buvo numatytos algos „Ryto“ draugijos pirmininkui – 600 rub., sekretoriui – 400 rub.

Tačiau jau pirmajame atnaujintos „Ryto“ valdybos posėdyje (1915 m. balandžio 14 d.) išaiškėjo, kad J. Steponavičius, kaip karo kapelionas, važiuoja į Kaukazą (139). Tai paskutinis „Ryto“ valdybos posėdis, kuriame dalyvavo dr. kun. J. Steponavičius, ne tik be atlyginimo vadovaudamas „Ryto“ draugijai, bet ir atlikdamas sekretoriaus pareigas.

Dr. kun. J. Steponavičius dar prieš išvykdamas į Kaukazą gauna raštą iš Vilniaus gubernijos liaudies mokyklų direktoriaus, kūrime pranešama, kad 1914 m. gruodžio 20 d. Patariamasis susirinkimas išklausė Direktoriaus pateiktos medžiagos dėl „Ryto“ prašymų: 6 vienklasių pradžios mokyklų ir dviejų rašto suaugusiems mokyklų. Ir nusprendė leisti atidaryti pradžios mokyklas Kirdeikiuose, Rypajcuose, Gilučiuose, Takniškiuose, Peliūncuose (gal tai Pastrėvys) ir Šešuoliuose. Suaugusiųjų rašto mokyklų atidarymą nuspręsta atidėti (139).

Pirmininko pareigas sutikęs eiti J. Kairiūkštis dirbo daugiau pusmetį (1915 04 14–1915 11 08), tada pirmininko pareigas perėmė dr. kun. M. Reinys (140) (žr.: lentelė Nr. 1).

Vien per 1913–1915 metus buvo įsteigta per 120 lietuviškų mokyklų Vilnijos krašte. Per gana trumpą laiką dr. J. Steponavičiaus pastangomis įsteigti net 62 „Ryto“ draugijos skyriai. Tam padėjo kunigo parengti, išspausdinti ir išplatinti kreipimosi lapeliai (141).

Pirmininkas dr. kun. J. Steponavičius, būdamas Semeliškės šv. Lauryno parapijos klebonas, prisidėjo prie įsikūrusios „Ryto“ draugijos skyriaus veiklos stiprinimo, tą liudija ir jau minėta valdybos išskirta materialinė 125 rub. pagalba.

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ – visuomeninė Lietuvos švietimo organizacija, steigusi mokyklas ir vadovavusi švietimui lietuvių kalba Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, veikusi 1913–1938 m., trumpam atkurta 1939–1940 m. (142) Lietuvai atgavus nepriklausomybę „Ryto“ draugijos veikla atkurta 2004 m. balandžio 3 d. (pirmininkas Algimantas Masaitis).

Teigtina, kad dr. kun. J. Steponavičiaus pirmieji politinės veiklos pradmenys formavosi ne tik darbuojantis „Ryto“ draugijoje, bet ir kuriant „Lietuvių bendrovę“. Kartu su Adomu Prūsu, Alponsu Moravskiu, Domu Šidlausku, A. Vosyliumi, P. Mičiuliu, dr. A. Domaševičiumi kun. dr. J. Steponavičius kreipėsi į lietuvius, norinčius gauti darbo ir asmenis, ieškančius darbininkų, aiškindami apie „Lietuvių bendrovės“ tikslus ir uždavinius (143).

Iš Vilniaus, kaip minėta, kun. J. Steponavičius buvo paskirtas klebonu į Semeliškių šv. Lauryno parapiją (Kaišiadorių dekanatas). Čia, kaip rašo kun. J. Čepėnas, jis pasižymėjo kaip geras ūkininkas: beveik visą bažnyčios beneficijos žemę jis užsodino vaisiniais medžiais, taip buvo matęs Vokietijoje.

Pirmas pasaulinis karas ir pokaris

Pirmojo pasaulinio karo metu dr. kun. J. Steponavičius buvo paskirtas Kaukazo armijos kapelionu (1915–1916?) (144). Aktyviai reiškėsi Tiflisio lietuvių gyvenime, lenkų bažnyčioje aukodavo Mišias lietuviams, sakė pamokslus, pranešdavo apie įvykius Lietuvoje. Jo turiningus ir patriotiškus pamokslus akcentavo savo knygoje Stasys Raštikis (1896 09 13–1985 05 03). Pasak P. Matekūno, „Kunigas dr. J. Steponavičius Kaukazo fronte dalyvavo net pirmosiose kovos linijose, suteikdamas religinius patarnavimus ne tik sužeistiems lietuvių kariams, bet ir lenkams bei kitiems, kurie į jį kreipėsi. Jis visiems buvo paslaugus, nuoširdus, džiaugėsi, galėdamas jiems sunkią valandą padėti, palengvinti kančias. Fizines kančias ir jam teko pergyventi, nes ir jis pats buvo sužeistas, gydomas kaip ir visi kariai“. (145)

1916 m. gruodžio 8 d. mirė dr. kun. Jono tėvas Ignatijaus Steponavičius (1847–1916) (146). Abu tėvai palaidoti Daugailių parapijos kapinėse.

Kai kuriuose rašiniuose minima, kad J. Steponavičius į Lietuvą sugrįžo tik pasibaigus karui, nes dar talkino grąžinant lietuvius iš Kaukazo į tėvynę.

Grįžęs į Lietuvą vėl klebonavo Semeliškėse, įsitraukė į politinę veiklą.

Dr. kun. J. Steponavičius organizavo savivaldybes Kaišiadorių apskrityje. Lenkams siekiant okupuoti Lietuvą, kunigas kaip partizanas įsijungė į Lietuvos gynėjų gretas. Kartu su minėtu vikaru kun. Jonu Sadūnu suorganizavo 50 vyrų partizanų būrį, kovojusį prieš lenkus. 1920 m. kun. J. Steponavičius buvo lenkų suimtas ir išvežtas į Gardiną.

1922 m. į Semeliškes Šv. Lauryno parapiją klebonu buvo paskirtas kun. Juozapas Kraujalis (1881 11 01–1904 11 28–1943 07 19) dirbęs iki 1927 m. Iš čia buvo iškeltas klebonu į Pivašiūnus ir paskirtas Alytaus dekanu.

Kunigas J. Steponavičius – politikas

Grįžęs iš Gardino itin ėmė domėtis politika, priklausė Krikščionių demokratų partijai (jau apie 1919 m. dr. kun. J. Steponavičius tapo LKDP nariu, šios partijos Centro komiteto nariu), greitai iškilo kaip vienas iš aktyvių veikėjų. Su propagandinėmis kalbomis važinėjo po Lietuvos miestelius agituodamas balsuoti už Krikščionių demokratų partijos atstovus, numatytus į Seimą. Kaip Krikščionių demokratų partijos atstovas jis ir pats išrenkamas į Seimą.

Nuo 1921 m. vasario 4 d. (147) iki 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo, vėliau Pirmojo (1922 11 13–1923 03 13), Antrojo (1923 06 05–1926 06 02) ir Trečiojo (1926 06 02–1927 04 12) Seimų krikščionių demokratų partijos atstovas, Trečiajame Seime antrasis vicepirmininkas.Be to, nuo 1922 m. jis buvo Seimo finansų ir ekonomikos komisijų pirmininkas, konstitucijos ir krašto apsaugos komisijų narys, pasirašė po daugeliu svarbių interpeliacijų Lietuvos vyriausybei.

Į Lietuvos Steigiamąjį Seimą J. Steponavičius kandidatavo II (Kauno) rinkimų apygardoje. Jau pirmajame Steigiamojo seimo posėdyje Lietuvos universiteto Statuto klausimu 1921 m. gruodžio 7 d. išryškėjo nevienodas kai kurių mokslų vertinimas: kai kurių mokslo sričių keliami pageidavimai kai kuriems seimo nariams atrodė neįvykdomi. Krikščionių demokratų bloko atstovas (ligi 1927 m. priklausė krikščionių demokratų partijos centro komitetui)dr. kun. J. Steponavičius nusiskundė, kad agronomijai projekte buvo menkiau atstovaujama negu medicinai, kad apie prekybą užsiminta bendrais žodžiais, be sistemos. „Prekyba, – sakė J. Steponavičius – izraelitų rankose, bet kas kaltas, jei ji ir toliau liks jų rankose?“ (148). Nors būsimasis rektorius Vincas Čepinskis sutiko su Steponavičiumi dėl prekybos, tačiau pareiškė, kad prekybos – komercijos fakultete nebūtų pajėgūs įsteigti. Dr. kun. J. Steponavičius diskutavo su Šmulkščiu, Čepinskiu, Krupavičiumi, Kriščiūnu, Juodakiu, Mašiotu dėl reikalavimų doktorantui. Gindamas egzaminus, dr. kun. J. Steponavičius pažymėjo, kad Vokietijoje egzaminai nepanaikinti ir griežtai paneigė viešo disertacijos gynimo vertę: „Apgynimas tos disertacijos viešai, tai yra tiktai taip sau geras gražus papuošalas iš vidurinių amžių, kada daktarų apsiaustu nuo rytmečio laikų, papuoštas kaipo žinovas visų mokslų išeina į katedrą ir sako: „Štai aš esu dabar visų išminčių Saliamonas, štai aš noriu rodyti savo išmintį; ir kas nori, gali su manimi eiti disputai ir duoti man paklausimų“… Susirenka publika, giminės…“. Antanas Rukša rašo: „Nors atstovų V. Čepinskio ir V. Steponavičiaus pažiūros į viešą disertacijos gynimą ir diametraliai priešingos, tačiau abejose tektų pripažinti po dalį tiesos. Kuri pažiūra teisingesnė, nulemia ne pats disertacijos gynimo principas, bet tai, kaip praktikoje į tą gynimą žiūri fakultetai...“ (149)

J. Steponavičius atkakliai priešinosi opozicijos atstovų reikalavimams taikos metu nuginkluoti šaulius. Greta kariuomenės reikalų Steigiamajame Seime daug dirbo rengiant ekonominius įstatymus, dažnai kalbėjo plenariniuose posėdžiuose Finansų ir biudžeto komisijos vardu. Dirbo trijose laikinose komisijose, kurios aiškinosi korupcijos, pareigūnų aplaidumo, dėl kurių buvo padaryta daug žalos Lietuvos ekonomikai, atvejus. Savo veikla siekė sudrausminti valdininkus (150).

Į I Seimą J. Steponavičiaus kandidatūra buvo iškelta I (Kauno) ir VI (Utenos) rinkimų apygardose. I Seime dirbo Krašto apsaugos, Finansų ir biudžeto, skundų ir peticijų komisijose, referavo apie 30 įstatymų ir kaip teigia dr. Regina Laukaitytė, buvo vienas iš darbingiausių I Seimo narių (151).

II ir III Seimų rinkimuose kandidatavo II (Kauno) rinkimų apygardoje, pagal LKDP ir katalikų organizacijų sąrašą Nr. 2. II Seime aktyviai dirbo Ekonominėje, Finansų ir biudžeto, o nuo 1923 m. liepos 11 d. – Krašto apsaugos, nuo 1924 m. spalio 6 d. – Užsienio reikalų komisijose. Tarkim, 174 posėdyje priimtas J. Steponavičiaus referuotas monetų įstatymo pakeitimas, 182 –me – referavo net 12 įvairių įstatymų, jų pakeitimų (152).

III Seime dr. kun. J. Steponavičius 1926 m. birželio 2 – lapkričio 26 d. užėmė II vicepirmininko pareigas, buvo deleguotas į Finansų ir biudžeto komisiją. Ne be jo pastangų Seimo 24-me posėdyje buvo atmestas LVLS siūlymas keičiant 1926 m. sąmatą „nutraukti“ atlyginimus dvasininkams. J. Steponavičius kritikavo finansų ministro neveiklumą, iškėlė importo ir kredito problemas (153).

Dar 1906 metais Degučiuose (priklausė Salako parapijai) tikintieji nusprendė statyti katalikų bažnyčią. Deja, sudegus Salako bažnyčiai, šis sumanymas buvo atidėtas. Tik 1925 metų birželį Igno ir Jono Šeduikių namuose Salako parapijos kunigas Jurgis Martinaitis (1863 03 16–1897–1946)pašventino laikiną koplytėlę, pavadintą Šv. Antano vardu. Kreiptasi į kraštietį Seimo narį kun. J. Steponavičių, kad jis padėtų gauti bažnyčiai nebenaudojamus pašto namus. Leidimas buvo gautas ir namas be jokio atlyginimo su dviem hektarais žemės buvo perleistas tikinčiųjų bendruomenei. Jau 1925 m. gruodžio pabaigoje pertvarkyta ir suremontuota bažnyčia buvo pašventinta (154).

Zarasai

Nuo 1927 m. pradžios (po 1926 m. gruodžio įvykių) dr. kun. J. Steponavičius iš politinio gyvenimo pasitraukė pasukdamas į labiausiai trokštamą darbą – pedagogiką. Tam neprieštaravo Kaišiadorių vyskupas J. Kukta 1927 m. vasario 22 d. pasirašydamas dekretą Nr. 1652 (155) ir, suderinus visus klausimus, jis pranešė Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03), kad dr. kun. J. Steponavičiui leidžiama būti Zarasų vidurinės mokyklos direktoriumi nuo 1927 m. rugsėjo 21 d., pagal 1927 m. vasario 22 d. pasirašytą dekretą Nr. 1652 (156).

Dr. kun. Jonas Steponavičius Švietimo ministro dr. Leono Bistro (1890 10 20–1971 10 18) paskirtas Zarasų vidurinės mokyklos direktoriumi šias pareigas ėjo 1927–1934 metais. Direktoriaus pareigas dr. kun. J. Steponavičius perėmė iš dr. kun. Juozapo Čepėno (1880 10 30–1905 10 23–1976 01 24) (157).

1927/1928 m.m. švietimo ministerija Zarasų vidurinei mokyklai leido atidaryti V-ąją klasę. Be to, visose klasėse pradėta dirbti pagal komercijos mokyklų programą – taip buvo ruošiamasi iš paprastos vidurinės mokyklos tapti aukštesniąja (158).

Zarasų vidurinė mokykla buvo įsikūrusi sename, iš carinės Rusijos laikų paveldėtame pastate, kuriame iki Pirmojo pasaulinio akro veikė keturklasė miesto mokykla. Mokyklos pastatas buvo nusidėvėjęs, šaltas ir ankštas, o atidarius penktąją klasę teko dirbti net dvejomis pamainomis, nuomoti papildomas patalpas. Tad imta galvoti apie naujas patalpas.

1928 m. vasarą Zarasuose apsilankė tuometinis Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras prof. Augustinas Voldemaras (1883 04 16–1942 12 16). Pamatęs varganą mokyklos padėtį, patarė teikti Vyriausybei naujų rūmų projektą ir prašyti lėšų. Pažadėjo ir asmeniškai paremti.

1928/1929 m. m. pradžioje atidaryta šeštoji klasė. Dr. kun. J. Steponavičiaus rūpesčiu (net kelis kartus važiavo į Švietimo ministeriją) 1929 m. sausio 1 d. vidurinės mokyklos vietoje įsteigta Zarasų valdžios aukštesnioji komercijos mokykla. Tad mokykla galėjo augti iki aštuonių klasių, o ją pabaigus galima buvo stoti į aukštąsias mokyklas.

1928 m. spalio 15 d. buvo išrinktas Vykdomasis komitetas, rūpintis naujųjų mokyklos rūmų statyba. Statybos vykdomąjį komitetą sudarė 12 asmenų, jo pirmininku patvirtintas dr. kun. J. Steponavičius (159).

1929 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė oficialiai patvirtino tikrąjį miesto pavadinimą – Zarasai (160).

Statybos darbai pagal architekto Jono Saleneko projektą pradėta 1930 m. pavasarį: gegužės 11 d. buvo pašventintas pamatinis akmuo (161). Šventino Dusetų klebonas ir Zarasų dekanas (1924–1934) kan. Petras Strelčiūnas (1877–1900 01 02–1937 01 16). Kadangi nepavyko rasti statybos rangovo, mokyklą statyti apsiėmė inžinierius Jonas Judelevičius. Per 1930 metus buvo išmūrytos sienos ir uždengtas stogas.

Petras Matekūnas detaliai aprašo, kaip kunigas prižiūrėjo statybos darbus, pastebėjęs klaidas, liepdavo perstatyti.

1931/1932 m. m. mokykla pradėjo naujuose rūmuose. Mūrinės dviejų aukštų mokyklos statyba ir įranga Lietuvos vyriausybei kainavo apie 400 000 litų. Mokykla turėjo visus moderniškiausius įrengimus: be patalpų klasėms buvo aktų-sporto salė, virtuvėlė, butas direktoriui, bibliotekėlė. Pastatas turėjo vandentiekį ir kanalizaciją, centralinį šildymą. Rūmus pašventino komercijos mokyklos kapelionas kun. Antanas Kripaitis (1889 03 31–1914–1961 06 19)

Pastačius gražius gimnazijos rūmus, direktoriaus pastangomis buvo išasfaltuota ir gatvė, nes vežimai, dardėdami „bruku“, kėlė didžiulį triukšmą, kuris buvo girdimas klasėse.

1928 m. liepos 31 – rugpjūčio 2 d. dr. kun. J. Steponavičius Kauno Jėzuitų gimnazijoje, vadovaujant t. Antonijui Fengeriui SJ (1892 05 28–1911 09 16–po 1940) pagal 126 kanonų teisę, egzaminavo … Dokumentą paliudija Kauno metropolijos sekretoriaus dr. S. Ūsoriaus parašas (162).

1928 m. gruodžio 31 d. dr. kun. J. Steponavičius įsteigė M. Valančiaus liaudies universiteto Zarasų skyrių, tapo jo rektoriumi ir savo lėšomis išlaikė. Jame dėstė psichologiją, o vidurinėje mokykloje – vokiečių kalbą.

Vyskupo K. Paltaroko skyrimu dr. kun. J. Steponavičius 1928–1930 m. administratoriaus pareigomis aptarnavo Smėlynės šv. Kryžiaus parapiją (Zarasų dekanatas), kol buvo paskirtas naujas kunigas. Sekmadieniais ir švenčių dienomis kun. J. Steponavičius 4, 5 km nuo Zarasų eidavo į šį bažnytkaimį aukoti šv. Mišių, teikti kitus bažnytinius patarnavimus.

Pasak P. Matekūno, „Mokiniams jis buvo teisingas ir vienodas. Gerbė jų visų pažiūras, visai nekreipdamas dėmesio, ar mokinys priklausė ateitininkų organizacijai, ar „Jaunosios Lietuvos“ rateliui, ar kitoms tuo metu gimnazijoje veikusioms organizacijoms. Pažymius rašydavo pagal mokinio žinojimą, o ne pagal jo pažiūras. Mokinius, kurie nusikalsdavo, pakvietęs tėviškai pabardavo ir užtardavo pedagogų taryboje. Pašalinti mokinį iš gimnazijos buvodidžiausia jam kančia. Per išleidžiamuosius egzaminus, kaip ir mokslo metu, buvo nepriekabus ir norėjo, kad visi mokiniai išlaikytų“ (163). Neišgalintiems susimokėti už mokslą, lėšų gaudavo per Žolinės atlaidus organizuotose loterijose.

Uždraudus ateitininkų veiklą Lietuvoje, jie, nors kurį laiką kiek pritilę, tačiau greitai, nors ir slapta, ėmė gyvuoti ir plisti Zarasų gimnazijoje. Ateitininkai buvo susekti ir be direktoriaus žinios prokuroro padėjėjo tardyti. Apie tai sužinojęs direktorius kun. J. Steponavičius gynė savo mokinius. Įvyko konfliktas, jo pasekmė: direktoriui buvo iškelta byla ir jis nubaustas kalėjimu. 1934 m. „Lietuvos žiniose“ išspausdinta trumpa informacija: „Birželio 23 d. Panevėžio apygardos teismo išvažiuojamoji sesija Zarasuose nagrinėjo komercinės mokyklos direktoriaus kun. Steponavičiaus bylą. Steponavičius buvo kaltinamas įžeidęs Panevėžio apygardos teismo prokuroro padėjėją p. Kubilių. Steponavičius pripažintas kaltu ir nubaustas 4 mėn. kalėjimo“ (164). Nors į aukštesnę instanciją pats nesikreipė, tačiau Apeliacijos rūmai teismo sprendimą panaikino. Buvo ir kitų nemalonumų, tačiau ir „Arbatos byloje“ teismas kun. J. Steponavičių išteisino.

Ateitininkų veiklą Zarasuose savo dienoraštyje mini kun. Alfonsas Lipniūnas (1905 03 12–1930 06 14–1945 03 28). Kun. A. Lipniūnas, 1930 m. paskirtas Panevėžio vyskupijos katalikiškųjų organizacijų instruktoriumi važinėjo po vyskupiją: skaitė paskaitas, kalbėjo susitikimuose, vedė rekolekcijas – taip pagyvindamas katalikiškąją veiklą, o ypač palaikydamas ir skatindamas valdžios uždraustų ateitininkų veiklą. 1930–1935 m. veiklą kun. A. Lipniūnas užrašęs dienoraštyje “Gyvenimo pastabėlės”, kurio mašinraštis saugomas Panevėžio vyskupijos kurijoje, kai kurie faktai susieti ir su Zarasais. Tarkim, 1931 m. gegužės 8 d. pavakary kun. A. Lipniūnas pasiekė Zarasus, bendravo su moksleiviais, tačiau iškilusių nesusipratimų nedrįso aiškinti, nes jau buvo paduotas skundas Centro Valdybai. Dr. kun. J. Steponavičius, pasiūlė svečiui dar pasilikti, tačiau apie pietus į kleboniją atėjęs nuovados viršininko padėjėjas pareikalavo, kad kun. A. Lipniūnas tuojau išvyktų iš Zarasų. Šis griežtai atsakęs, kad nevažuosiantis (165).

Po pietų su moksleiviais išplaukė į ežerą. Tačiau policija nepaleido iš akių ir atsivijo laiveliu. Tačiau prisiviję, nieko kito nesugebėjo pasakyti, tik „Manėm, kad žuvaujate”. Atplaukę į krantą pamatė jų laukiantį kitą policininką.

Šis policininkų dėmesys buvo aptariamas klebonijoje. Dr. J. Steponavičius pajuokavęs, kad šnipai akylai seka, pasiūlė visiems dirstelėti per langą. Kun. A. Lipniūnas rašė: „Šnipai tykojo prie lango. Daug gardaus juoko turėjome visi, kai šnipas bėgo, pasikėlęs kelnes, per sodą, miestą už kaimo“ (166).

Gegužės 10 d. kun. A. Lipniūnas dienoraštyje užfiksavo, kad kun. dr. J. Steponavičiaus siūlymu galėjo išsimaudyti romantiškoj pirtelėj su kitais garbiais to meto Zarasų žmonėmis. „Skautų vadai, išsigandę dėl mano atvykimo bėgo pas Direktorių“, – rašo kun. A. Lipniūnas. O gegužės 10 d. Zarasuose buvo organizuota skautų 5 metų veiklos paminėjimo šventė. Skautai organizuotai, palikę šventoriuje vėliavą, atėjo į bažnyčią, kur kun. A. Lipniūnas visiems moksleiviams pasakė pamokslą. Kun. A. Lipniūnas Zarasus paliko lydimas moksleivių ir policijos (167).

1931 m. lapkričio 20 d. kun. A. Lipniūno vizitas pas direktorių dr. kun. J. Steponavičių, kuris svečiui rodydamas gimnazijos rūmus, pamatė šnipus (168).

Paminėta ir po pusmečio vykusi kun. A. Lipniūno kelionė į Zarasus, kuriuos jis pasiekė 1932 m. gegužės 11 d. vakare. Svečiui bendraujant su kapelionu, atskubėjo direktorius dr. kun. J. Steponavičius ir netgi barė, reikalaudamas, kad nesusitiktų su ateitininkais. Direktoriui išėjus, apsilankė išgąsdinti ateitininkai. Kitą dieną kun. A. Lipniūnas Zarasų gimnazijos direktoriui dr. kun. J. Steponavičiui padarė vizitą. Nors abu šnekėjosi virš valandos, bet taip ir nesusitarė. Kun. A. Lipniūnas vidurdienį paliko Zarasus. Jį išlydėti atbėgo būrelis ateitininkų (169).

1932 m. spalio 9 d. vakare Zarasų miesto salėje apie Vilnių kalbėjo advokatas Juozas Žagrakalys (1906 03 14–1977 04 02) ir dr. kun. J. Steponavičius (170).

Savo erudicija ir spalvinga asmenybe dr. kun. J. Steponavičius turėjo mokiniams įtakos. Visuomenėje buvo pažįstamas kaip paveikus kalbėtojas.

Minima, kad 1932 m. kun. Jono Steponavičiaus rūpesčiu pagal inžinieriaus Felikso Bielinskio (1904 02 18–1986 02 13) projektą Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčiai pristatytas bokštas iš plytų ir akmens, kuris gerai derinasi su visa bažnyčia (171).

Dr. kun. J. Steponavičius, kaip Šaulių sąjungos Zarasuose pirmininkas rūpinosi ir šios sąjungos reikalais, tapo Šaulių namų statybos komiteto pirmininku. Komiteto bei pirmininko pastangomis buvo pastatytas dviejų aukštų mūrinis namas šauliams.

Didžiausias dr. kun. J. Steponavičiaus darbas Zarasuose – Zarasų vidurinės mokyklos pertvarkymas į aukštesniąją komercijos mokyklą, kuri dr. kun. J. Steponavičiui jau dirbant Utenoje tapo klasikine gimnazija, pavadinta K. Būgos vardu.

Dr. kun. Jono Steponavičiaus aktyvi pedagoginė ir visuomeninė veikla neliko nepastebėta: 1931 m. vasario 16 d. Lietuvos Prezidento dekretu jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

Utena

1933 m. dr. J. Steponavičius pasiprašė švietimo ministerijos mokyklų (III-ojo) skyriaus direktorių, kad jį paskirtų mokytoju į Utenos gimnaziją (172). Dr. kun. J. Steponavičių 1933 m. pakeitė Justinas Vienožinskis (1886–1960), o po metų į Zarasus direktoriumi paskirtas Pranas Gipiškis (173) (1893–1980), 1931–1934 m. vadovavęs Raseinių gimnazijai.

Dr. kun. J. Steponavičius atleistas iš gimnazijos direktoriaus pareigų buvo paskirtas tikybos ir kitų dalykų mokytoju į Uteną (1933–1940). Savo erudicija ir turtingu dvasiniu pasauliu dr. kun. J. Steponavičius turėjo didelės įtakos gimnazistams. Kaip pasakoja jo klasės auklėtinis, buvęs mokinys kun. Petras Tarulis (1916 05 01–1941 01 26–2002 04 24), „mokytojas per pamokas daug kalbėdavo apie Gėtę, Šilerį, Biurgerį, apsistodavo prie F. Hėbelio istorinių dramų, kartais ties P. Heizės kūryba. Mokytojas mus skatino siekti aukštesnio, būti kūrybiškiems, net genialiems. Kalbėdavo apie jaunimo, taigi ir mūsų, vidinį pasaulį, apie brandos audras, meilės grožį, kuklumą ir pavojus“ (174).

Atsipalaidavęs nuo administracinių direktoriaus pareigų, mokytojaudamas Utenoje, rado laiko grįžti į savo mėgiamą psichologiją. Anksčiau buvęs išauklėtas griežtoj eksperimentinės psichologijos mokykloj, kun. Juozapo Lomano (1899 09 23–1923 06 10–1959 02 07 ) įtakoje susidomėjo parapsichologiniais klausimais. Tai ir atspindi jo Utenoje išleisti Psichologiški esė: I. Organinė psichologija 1937 m. (70 psl.) ir 1939 m. (64 psl.); II. Psichologija, jos objektas ir metodas 1938 m. (82 psl.). Trečioji dalis apie „jutimus“ liko rankraštyje, nes išleidimą sutrukdė karas.

Antrojo pasaulinio karo metu

Antrojo pasaulinio karo metu 1941 m. išbėgus komunistinei administracijai kun. J. Steponavičius laikinai buvo paskirtas Utenos miesto burmistru (175). Su juo skaitėsi ir vokiečių kareiviai ir lauko žandarmerija, tad jam pavyko išgelbėti nuo sušaudymo prof. Steponą Kolupailą (1892 09 14–1964 04 09), kuris, įskundus vienam lietuviui, buvo suimtas kaip komunistas.

1942 m. rugsėjo 1 d. dr. kun. J. Steponavičius sugrįžo į Zarasus ir mokytojavo iki 1943 m. gegužės Zarasų gimnazijoje (176), kol buvo paskirtas Zarasų apskrities viršininku (1943–1944 m.). Kaip Zarasų apskrities viršininkas jis dalyvavo 1943 m. balandžio 5 d. generolo Petro Kubiliūno (1894 05 16–1946 08 22) sušauktoje konferencijoje, buvo išrinktas į tarybą, sudarytą konferencijos metu.

P. Matekūnas rašo: „Kunigu dr. J. Steponavičiumi, kai jį paskyrė Zarasų apskrities viršininku, daug kas nepasitikėjo, nes žinojo jo simpatija vokiečių tautai ir bijojo, kad jis „neparsiduotų“ vokiečiams. Bet ta baimė greitai dingo, nes visi pastebėjo, kad jis pasiliko ištikimas savo tautai ir kraštui. Jis nepataikavo nei vokiečių žemės ūkio atstovui Adleriui, kuris prižiūrėjo Zarasų apskrityje nacionalizuotus dvarus ir išvežtųjų į Sibirą ūkius, nei kitiems vokiečiams, o reikalui esant, atvirai, griežtai ir tiesiai į akis pasakydavo, gindavo savo, kaip apskrities viršininko, teises ar ūkininkų reikalus dėl pyliavų. Nors jis labai gerai mokėjo vokiečių kalbą, bet su vokiečiais dažniausiai kalbėjo per vertėjus, nes, kaip yra sakęs, „okupanto pareiga turėti vertėjus, o užimtojo žmogaus teisė – visai užmiršti okupanto kalbą“ (177).

Traukimasis į Vakarus – Tėvynės apsaugos rinktinės įkūrimas

Artinantis sovietinei armijai, vokiečių komendantas Zarasuose dr. J. Steponavičiui ir Lietuvos laisvės armijos vadui leitenantui Vincui Tamošiūnui įteikė dokumentą, kuriame įsakyta teikti visokeriopą pagalbą besitraukiantiems į Vakarus Lietuvos laisvės armijos ir policijos daliniams.

1944 m. liepos 7 d. (sekmadienį) didelė grupė gerai ginkluotų Zarasų krašto vyrų, vadovaujamų V. Tamošiūno, J. Steponavičiaus ir leitenanto V. Garsio patraukė į Vakarus. Prisijungus Antalieptės ir Gutaučių kaimo vyrams, susidarė per 100 savanorių (178). Per gyvenvietes, kaip rašo Vladas Kazlauskas, žygiuodami su dainomis per šiaurinę Lietuvą traukė į Žemaitiją.

J. Steponavičiaus ir V. Tamošiūno suburtas dalinys į Žemaitiją traukė per Lietuvos apskritis, kurias tvarkė tik lietuviška administracija, tad jokių aprūpinimo problemų nebuvo. Tuo tarpu žemaičiai buvo priversti paklusti vokiečių administracijai (179).

Sužinoję, kad Žagarės miestą jau užėmę rusai, savanorių dalinys žygiavo Latvijos pusėn. Meitenės miestelyje jį sustabdė SS karininkas ir norėjo, kad šis tvarkingas, drausmingas ir neblogai apginkluotas būrys kovotų kartu su SS prieš bolševikus. Tačiau J. Steponavičius netikėtai sutiko pulkininką – studijų laikų pažįstamą, kuris leido jiems toliau žygiuoti į rusų neužimtą Akmenę. Akmenėje pailsėję, patraukė į Viekšnius ir Sedą. Įsikūrė Plinkšių dvare, kuriame gyveno tris mėnesius. Savanoriai, buvę dr. kun. J. Steponavičiaus mokiniai, kreipėsi į jį dėl tolesnio maršruto. Šis atsakęs: „Berniukai, mes esame toje vietoje, iš kurios nebesitrauksime, o jeigu Apvaizda mums duos jėgų, eisime į priekį, mušdami okupantus. Mes organizuosimės į kietą kumštį strateginėje vietoje netoli Sedos“ (180) – tai septynių vieškelių susikirtimo taškas.

Kapitonas Izidorius Jatulis, Rytų Aukštaitijos savanorių vadai J. Steponavičius ir LLA vadas V. Tamošiūnas užmezgė ryšius su Žemaitijoje esančia negausia vokiečių armijos vadovybe, kuri ne tik leido steigti savus dalinius, bet pažadėjo vyrus remti ginklais, mundiruote ir maistu.

1944 m. liepos 28 d. Pievėnuose vykusiame pasitarime, dalyvavo 18 asmenų, tarp jų ir J. Steponavičius, kuris pasisakė už jungimąsi prie vokiečių kariuomenės, todėl jam ir I. Jatuliui buvo pavesta tartis su Žemaitijoje esančia vokiečių kariuomenės vadovybe. Šį pasitarimą V. Kazlauskas akcentuoja kaip juridinį Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR) įforminimą (181).

1944 m. liepos 29 d. Viekšnių valsčiaus apsaugos būrio būstinėje vyko pasitarimas (dalyvavo 14 asmenų), naujai kuriamam junginiui, kurio metu sudarytas vadovybės štabas: TAR vadu išrinktas Izidorius Jatulis, štabo viršininku – kapitonas Jonas Čėsna, politiniu patarėju – dr. kun. J. Steponavičius, ūkio patarėju – V. Tamošiūnas ir kt. (182).Tad liepos 29-oji, kada buvo sudaryta Tėvynės apsaugos rinktinės vadovybė, ir turėtų būti TAR įkūrimo data.

Dr. J. Steponavičius kaip ypatingų reikalų patarėjas pasirašęs po instrukcijomis ir atsišaukimais. Kovotojams jis tapo dvasiniu vadu iki tragiškųjų Sedos kautynių.

1944 m. spalio 5 d. prasidėjęs gausiai sutelktos rusų armijos puolimas, spalio 7 d. priartėjo prie Sedos (Seda buvo laikoma viena svarbių vokiečių atsparos taškų). Pro lietuvių pozicijas vakarų kryptimi pravažiavo keli vokiečių tankai, po keletą kareivių ant kiekvieno. Savanoriai paprašė, kad tankai paremtų juos savo artilerija, tačiau išgirdo neigiamą atsakymą. Tankai buvo iššaudę savo užtaisus, todėl pajudėjo Darbėnų link, kur buvo dislokuotas jų šaudmenų bei kuro sandėlis.

TAR kovotojams greitai baigėsi šaudmenų atsargos ir kautynių dalyviai buvo priversti trauktis. Kai kurie, neturėdami kitokios išeities, pasidavė į nelaisvę. Daug savanorių žuvo apkasuose prie Sedos, manoma, kad ten palaidota apie 100 kovotojų. Likusieji gyvi savanoriai per Barstyčius pasitraukė Klaipėdos link. Barstyčiuose buvo bandoma pasitraukusius savanorius pergrupuoti, tačiau vokiečių planas nepavyko.

Po nesėkmingų, bet Sedos kautynėse Lietuvos garbę narsiai gynusių Tėvynės apsaugos rinktinės savanorių, vienas kelias – trauktis į Vakarus (183).

Vladas Kazlauskas rašo apie dr. J. Steponavičiaus žodžius, kurie buvo itin svarbūs sumažinti stresą: „Apvaizda kiekvienam žmogui yra paskyrusi likimą. Jeigu jau lemta kyboti kartuvėse, tu niekuomet nenuskęsi jūroje“ (184).

Vokietijoje

Dr. kun. J. Steponavičius pasitraukė į Vokietiją. Dirbo Jaegerndorfe apylinkės tekstilės fabrike prie audimo mašinų, tarnavo paprastu darbininku pas ūkininką Vangeno apylinkėje, paskutiniais gyvenimo metais darbavosi mechaninėje šaltkalvių dirbtuvėje. Nors jo gyvenimo sąlygos buvo sunkios, bet, kaip teigia P. Matekūnas, kaip ir Zarasuose, niekas jo nusiminusio nematė, o priešingai – gerai nusiteikęs, gyvas, linksmas, pilnas gražių idėjų ir vilčių ateitimi, sustiprindamas ne vieną lietuvį tremtinį dvasiškai (185).

Dr. kun. Jonas Steponavičius po trumpos ligos mirė Vokietijoje 1947 m. gruodžio 8 d. (186) (Bronius Kviklys Panevėžio vyskupijos istorijai skirtoje knygoje nurodė 1949-uosius mirties metus, kuriuos vėliau savo knygoje pakartojo kun. Jonas Jurgaitis (187) bei kiti tyrinėtojai).

Dr. kun. Jonas Steponavičius palaidotas gruodžio 12 d. Šv. Volfgango katalikų kapinėse Vangene. Lietuviai tremtiniai pastatė kuklų cementinį paminklą. Dr. Vaclovas Paprovckas straipsnyje „Apie Zarasų krašto švietėją velionį dr. Joną Steponavičių“ rašo, kad jis paliko tai, kas negenda, nerūdija ir joks priešas nepajėgia atimti, būtent, dvasinius turtus ir širdį (188).

Dr. kun. J. Steponavičiaus vardo įamžinimas Lietuvoje

Dr. kun. Jono Steponavičiaus tėviškėje Zokorių vienkiemyje, kur gimė kunigas, filosofijos daktaras daug prisidėjęs prie bažnyčios įkūrimo Degučiuose, 1996 metais rugsėjo 21 d. buvo atidengtas stogastulpis, sukurtas iš Zarasų krašto kilusio tautodailininko Jono Tvardausko (189). Koplytstulpį pašventino kun. Remigijus Kavaliauskas, kartu meldėsi ir mons. Petras Baltuška (1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13).

1997 m. gruodyje buvo paminėtos Zarasų krašto šviesuolio dr. kun. J. Steponavičiaus 50-osios mirties metinės.

2012 m. Zarasų dekanato dekano kun. Remigijaus Kavaliausko iniciatyva parengta knyga „Zarasų parapijos istorija“ (knygos sudarytojas kun. R. Kavaliauskas), kurioje pirmąsyk pateikta dr. kun. Jono Steponavičiaus biografija (190). Nors ji ir nepilna, tačiau tai svarbi medžiaga tolesniems šios reikšmingos Lietuvai asmenybės – dr. kun. J. Steponavičiaus – veiklos tyrinėjimams. Asmenybės, kurios svarbiausias gyvenimo tikslas – auklėti jaunimą didžia patriotine dvasia (191).

Dr. kun. Jono Steponavičiaus gyvenimo ir veiklos svarbiausios kryptys:

1. Aukštaitijos krašto tituluotų bajorų šeimos sūnus Jonas Steponavičius mokėsi Rygoje (Aleksandro III gimnazijoje) ir Vilniuje (kunigų seminarijoje); studijavo Sankt – Peterburge (dvasinėje akademijoje) ir Miunchene (Liudviko Maksimilijano universitete). 1912 m. pripažintas filosofijos daktaru.

2. Pastoracinė veikla: Vilniaus šv. Jono (1913) ir Domininkonų (1913–1914) parapijų vikaras, Semeliškių šv. Lauryno parapijos klebonas (1914 06 (?)–1915 05 01 ir 1916 (?)–1922), karo kapelionas (1915–1916?), administratoriaus teisėmis 1928–1930 m. aptarnavo Smėlynės šv. Kryžiaus parapiją (Zarasų dekanatas).

3. Vilniaus šv. Jono bažnyčioje dr. kun. J. Steponavičiaus pradėtos gegužinės pamaldos lietuvių kalba, sulaukė aštraus lenkų protesto, o jų sukeltos riaušės plėtėsi Lietuvoje ir buvo stimulu plačiam lietuvių pasipriešinimui prieš lenkų kalbos vartojimą Lietuvos bažnyčiose.

4. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmojo pirmininko dr. J. Steponavičiaus atlikti darbai stiprino ir plėtė lietuvybę Vilnijos krašte, ugdė tautinę savimonę bei kultūrą, tapo svariu pagrindu formuojant tolimesnes „Ryto“ veiklos kryptis.

5. Dr. kun. J. Steponavičius dėl lietuvybės kovojo raštu, žodžiu ir ginklu: lenkams siekiant okupuoti Lietuvą, kunigas kaip partizanas įsijungė į Lietuvos gynėjų gretas, suorganizavo partizanų būrį, kovojusį prieš lenkus.

6. Aktyvus Krikščionių demokratų partijos atstovas, išrinktas į Steigiamąjį, Pirmąjį, Antrąjį ir Trečiąjį Lietuvos Respublikos Seimus, kuriuose atsiskleidė sumanaus politiko išmintis. Visuomenėje buvo pažįstamas kaip paveikus kalbėtojas.

7. Dr. J. Steponavičius – puikus pedagogas siekęs finansiškai aprūpinti neturtingus moksleivius, gynė mokinius, priklausiusius uždraustai ateitininkų organizacijai, nepaisydamas jam keliamų bylų. Savo erudicija ir spalvinga asmenybe dr. kun. J. Steponavičius mokiniams darė didžiulę įtaką.

8. Zarasų vidurinės mokyklos direktoriaus dr. kun. J. Steponavičiaus rūpesčiu įsteigta Zarasų valdžios aukštesnioji komercijos mokykla (vietoj vidurinės mokyklos). Direktoriaus atlikti darbai sudarė galimybę komercijos mokyklai išaugti į gimnaziją.

9. Dr. kun. J. Steponavičiaus administracinė veikla atsiskleidė statant Zarasuose gražius ir modernius gimnazijos rūmus ir dviejų aukštų mūrinį namą šaulių organizacijai, Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios bokštą. Jis padėjo Degučiuose gauti bažnyčiai nebenaudojamus pašto namus.

10. J. Steponavičius – vienas iš Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių, užėmęs atsakingas pareigas, o kovotojams tapęs dvasiniu vadu iki tragiškųjų Sedos kautynių. Pasitraukęs į Vokietiją, 1947 m. gruodžio 8 d. mirė. Palaidotas Šv. Volfgango katalikų kapinėse Vangene.

11. Už aktyvią pedagoginę ir visuomeninę veiklą 1931 m. vasario 16 d. Lietuvos Prezidento dekretu apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, o 1996 metais rugsėjo 21 d. Zokorių vienkiemyje, kur gimė kunigas, filosofijos daktaras atidengtas stogastulpis (tautodailininkas Jonas Tvardauskas).

12. Dr. kun. Jonas Steponavičius – reikšminga asmenybė Lietuvos istorijai. Tad būtini tolesni tyrinėjimai, kurie padėtų atskleisti nepavykusius nustatyti faktus, o ypač jo paskutiniųjų gyvenimo metų veiklą Vokietijoje.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2006. P. 363–365; Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927). IV (1936–1940) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2007. P. 488–492.

2. Vaišnora E. Baltriškės // Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla / redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. P. 643; Kremenskas V. Degučiai // Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla / redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. P. 658–660.

3. Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla. 1963. T. 28. P. 501.

4. Gasperaitis A. Jonas Steponavičius // Utenos krašto enciklopedija / sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas. Vilnius. 2001. P. 707.

5. Katilius A. „Motinėlės“ draugija Kaune // Kauno istorijos metraštis. Kaunas. 2006. T. 7. P. 99.

6. Lietuvos universitetas. 1579–1803–1922 / sudarė Pranas Čepėnas. Chicago. 1972. P. 163, 173–174, 311.

7. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. Panevėžio vyskupija. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984. T. 4. P. 516;

8. Indrašius V. Antalieptės kraštas. III dalis. Miestelio ir vietovių istorinės apybraižos. Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga. 2010. P. 650–651, 668.

9. Zarasų parapijos istorija. Sudarytojas kun. Remigijus Kavaliauskas. Kaunas. VšĮ „Spalvų kraitė“, 2012. 448 p.

10. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 152.

11. Bliznikienė R. Utenos Saulės gimnazija. Utena: UAB „Utenos spaustuvė“. 2003. 254 p.

12. Bieliauskas P. Vilniaus dienoraštis 1915.XII. 26–1919.XI.26“. Trakai: Voruta. 2009. P. 103, 132.

13. Lipniūnas A. „Gyvenimo pastabėlės 1930–1935”mašinraštis // PVKA. B. Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno dokumentai. P. 55–56, 92, 126–127, 147.

14. Čepėnas J. Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai. Kaunas: Lututė. 2010. P. 470–477.

15. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 98.

16. Rauda P. Nesuprantami mums Tavo, Viešpatie, keliai. Atsiminimai. Vilnius: Katalikų akademija. 2000. P. 145, 149.

17. Pašauktas mylėti artimą. Kunigo dekano Vytauto Kapočiaus sukakčiai prisiminti 1976–2001 / Parengė Laima Riaubiškienė. Utena. 2001. P. 213–214.

18. Jurgaitis J. Aukos keliu. Vilnius: Enko. 1992. P. 462–463.

19. Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos. Kario atsiminimai. Los Angeles: Lietuvių dienos. I dalis. 1956. 704 p.; II d. 1957. 688 p.

20. Kazlauskas Vladas. Tėvynės apsaugos rinktinė. Vilnius: Lietuvos Šiaulių sąjungos leidinys. 1997. 380 p.

21. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 147–157.

22. Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas (toliau: KšVKA). B. Semeliškės; B. Nr. 24.

23. [Autorius nenurodytas]. Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915. Mašinraštis. 1983. L. 14 // KšVKA. B. Semeliškės.

24. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau: LMAVB RS). F. 67.

25. LMAVB RS. F. 67 – 264.

26. LMAVB RS. F. 318 – 13642. B. Опись докумкнтам б. воспитанника Императорской Римско – католич. Дух. Академии свящ. Иоана Степановича (toliau: B. Dr. kun. Jonas Steponavičius). Byloje dokumentai rusų kalba: prašymai Kunigų seminarijos rektoriui dėl priėmimo, rašto darbas, pažymos dėl politinio patikimumo, akro prievolės, krikšto metrikų išrašas iš bažnyčios metrikų knygų, bajorystės liudijimas, Rygos gimnazijos IV klasių mokslo baigimo pažymėjimas, stojamųjų egzaminų į kunigų seminariją lapas ir Vilniaus kunigų seminarijos baigimo atestatas.

27. Vasiliauskienė A. Kun. dr. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1906–1947 12 08) // Zarasų parapijos istorija. Sudarytojas kun. Remigijus Kavaliauskas. Kaunas. VšĮ „Spalvų kraitė“, 2012. P. 350–368.

28. LMAVB RS. F. 318 – 13642. B. Dr. kun. Jonas Steponavičius. L. 6.

29. Indrašius V. Antalieptės kraštas. III dalis. Miestelio ir vietovių istorinės apybraižos. Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga. 2010. P. 651.

30. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 148.

31. LMAVB RS. F. 318 – 13642. B. Dr. kun. Jonas Steponavičius. L. 9.

32. Čepėnas J. Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai. Kaunas: Lututė. 2010. P. 470–471.

33. LMAVB RS. F. 318 – 13642. B. Dr. kun. Jonas Steponavičius. L. 10.

34. Ten pat. L. 14.

35. Ten pat. L. 15.

36. Elenchus omnium Ecclesiarum et universi ceri provinciae Ecclesiasticae Lituanae pro anno Domini 1927. P. 164.

37. Indrašius V. Antalieptės kraštas. III dalis. Miestelio ir vietovių istorinės apybraižos. Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga. 2010. P. 651.

38. Katilius A. „Motinėlės“ draugija Kaune // Kauno istorijos metraštis. Kaunas. 2006. T. 7. P. 99.

39. Iks. Bibliografija / Viltis. Visuomenės, literatūros ir politikos laikraštis. 1913. Vasario 8 (21). Nr. 16. P. 2. (P. Matekūnas rašo, kad Vokietijoje studijavo 1905–1912, R. Laukaitytė – 1910–1912 m.)

40. „Untersuchung der Herstellung der subjektiven Gleichheit bei der Methode der mittleren Fehler unter Anwendung der Registriermethode“ . Tokiu titulu 1912 m. pabaigoje pasirodė teologijos magistro kun. J. Steponavičiaus disertacija už kurią Liepcigo universitete jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Slapyvardžiu „Iks“ pasirašęs asmuo pristato ir kun. J. Steponavičiaus darbo vadovą prof. Vilhelmą Wundtą, iškelia disertacijos svarbą, mini kunigo studijų metus (1908–1912).

Prof. V. Wundtas – vienas didžiausių to metu psichologų ir filosofų. Jis gydytojas, ilgą laiką profesoriavo Heidlberge, tačiau susidomėjęs psichologija, visas jėgas nukreipė šiai sričiai. 1875 m. Leipcigo universiteto pakviestas čia dirbo iki mirties. Įsteigė pirmąjį eksperimentinės psichologijos institutą, kuriame atliko svarbių mokslo darbų tyrinėjant žmogaus dvasinius pokyčius. Kaip gamtos tyrinėtojas psichologijos srity nutiesė tvirtus fiziologijos pagrindus. Vėliau į tyrinėjimus įjungė filosofijos sritį (logiką, etiką), įvedė induktyvų metodą, pritaikęs eksperimentus ir matavimo metodus žmogaus dvasinei buklei tyrinėti. Savo darbais psichologiją pastatė ant tvirtų nesugriaunamų pamatų. Wundtas sudarė ištisą mokslo šaką, kurią padedant gausiems mokiniams, tobulino. Tų mokinių tarpe ir lietuvis kun. Jonas Steponavičius (rašoma vienas lietuvis).

Recenzentas apgailestauja, kad su dr. J. Steponavičiaus veikalu negali supažindinti laikraščiuo skaitytojų, nes disertacijso tema itin speciali, be to, nėra lietuviškos psichologijos terminijos. Apie šio darbo naujoves, galėtų spręsti tik specialistas psichologas. Tačiau šio darbo vertę liudija ne tik dviejų mokslininkų Wundto ir Wirtho sprendimu daktaro laipsnio suteikimas, bet ir jo publikacija svarbiame žurnale, skirtame psichologijai „Psichologische Studien“. Mokslininkų požiūris į kun. J. Steponavičiaus tyrinėjimą, kaip į labai rimtai, sumaningai ir sąžinigai atliktą darbą, teikianti jam garbės Žr.: Iks. Bibliografija.// Viltis. 1913. Kovo 13 (26). Nr. 30. P. 2.

41. Jakštas A. // Draugija. 1913. T. 19. Nr. 75. P. 299–301; Iks. Bibliografija// Viltis. 1913. Kovo 13 (26). Nr. 30. P. 2.

42. [Autorius nenurodytas]. Sugrįžo // Aušra. 1913. Sausio 10. P. 10.

43. P.K. Lietuvių nuoskaudos Vilniuje // Viltis. 1913. Kovo 10. Nr. 29. P. 1.

44. [Autorius nenurodytas]. // Viltis. 1913. Balandžio 21 (gegužės 4). Nr. 45. P. 3.

45. [Autorius nenurodytas]. Kronika. Vilniuje // Viltis. 1913. Gegužės 1 (14). Nr. 49. P. 3.

46. [Autorius nenurodytas]. Dėl kun. Černiausko iškėlimo // Viltis. 1913. Gruodžio 20 (sausio 2). Nr. 156. P. 3.

47. Ld. St. Lenkų skandalai Vilniuje Šv. Jono bažnyčioje // Viltis. Gegužės 8 (21). Nr. 52. P. 2.

48. Steckevičius Julius. Vilniaus lietuvių gegužės pamaldų epilogas // Viltis. 1913. Gegužės 8 (21). Nr. 52. P. 1.

49. [Autorius nenurodytas]. Kronika. Vilnius // Viltis. 1913. Gegužės 1 (14). Nr. 49. P. 3; [Autorius nenurodytas]. Iš santykių su lenkais // Viltis. 1913. gegužės 3 (16). Nr. 50. P. 1–2; Ld. St. Lenkų skandalai Vilniuje Šv. Jono bažnyčioje // Viltis. 1913. Gegužės 3 (16). Nr. 50. P. 1–2; Gegužės 5 (18). Nr. 51. P. 1; Gegužės 8 (21). Nr. 52. P. 1–2; Iks. Šv. Jono bažnyčia ir lietuvių kalba Vilniuje // Viltis. Gegužės 29 (birželio 11). Nr. 61. P. 1–3; V. Vilniaus endekus ima nerimas // Viltis. 1913. Birželio 23 (liepos 6). Nr. 72. P. 1.

50. [Autorius nenurodytas]. Lenkų sutartinė lietuviams slėgti // Viltis. 1913. Gegužės 22 (birželio 4). Nr. 58. P. 1.

51. Kun. Laukaičio kalba, pasakyta gegužės 20 d. Valst. Dūmoje // Viltis. 1913. Gegužės 26 (birželio 8). Nr. 60. P. 1; Kun. Laukaičio kalba Valstybės Dūmoje 1913 06 12 // Viltis. 1913. Birželio 19 (liepos 2). Nr. 70. P. 1.

52. Viltis. 1913. Birželio 28 (liepos 11). Nr. 74. P. 1.

53. Čepėnas J. Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai. Kaunas: Lututė. 2010. P. 475–477.

54. [Autorius nenurodytas]. Iš santykių su lenkais // Viltis. 1913. gegužės 3 (16). Nr. 50. P. 1–2.

55. A. D. Sodžiaus gyvenimas // Viltis. 1913. Liepos 12 (25). Nr. 80. P. 1.

56. [Autorius nenurodytas]. Bažnyčios žinios // Viltis. 1913. Birželio 19 (liepos 2). Nr. 70. P. 4.

57. Gira L. Lenkininkų skandalai Ežerėnuose // Viltis. 1913. Liepos 16 (rugpjūčio 8). Nr. 86. P. 1–3; Liepos 28 (rugpjūčio 10). Nr. 87. P. 1–3; Liepos 31 (rugpjūčio 13). Nr. 88. P. 2–3.

58. [Autorius nenurodytas]. Retas teisybės balsas // Viltis. 1913. Birželio 19 (liepos 2). Nr. 70. P. 2.

* Kun. Juozapas Žilinskas (1860–1883–1934 09 27) Zarasų klebonu dirbo 1899–1913.

59. Gira L. Lenkininkų skandalai Ežerėnuose // Viltis. 1913. Liepos 31 (rugpjūčio 13). Nr. 88. P. 3.

60. [Autorius nenurodytas]. Kronika. Vilnius // Viltis. 1913. Spalio 11 (24). Nr. 119. P. 3; [Autorius nenurodytas]. Bažnytinės žinios. Kunigų perkėlimai // Bažnytinė apžvalga. 1913. Spalio 28 (lapkričio 10). Nr. 8. P. 123.

61.[Autorius nenurodytas]. // Viltis. 1914. Vasario 23 (kovo 2). Nr. 45. P. 3.

62. Z. Šv. Jono bažnyčios skandalo skurdas // Viltis. 1913. Spalių 18 (31). Nr. 122. P. 1–2.

63. [Autorius nenurodytas]. Dėl kun. Černiausko iškėlimo // Viltis. 1913. Gruodžio 20 (sausio 2). Nr. 156. P. 3.

64. [Autorius nenurodytas]. Dėl kun. Černiausko iškėlimo // Viltis. 1913. Gruodžio 20 (sausio 2). Nr. 156. P. 3.

65. [Autorius nenurodytas]. Dėl kun. Černiausko iškėlimo // Viltis. 1913. Gruodžio 20 (sausio 2). Nr. 156. P. 3.

66. Jovaišis P. Kun. Černiausko užtarytojas // Viltis. 1914. Balandžio 24 (gegužės 7). Nr. 87–88. P. 3.

67. [Autorius nenurodytas]. Žinios iš Lietuvos. Iš katalikų gyvenimo // Šaltinis. 1913. Gegužės 24 (14) P. 332.

68. Kairiūkštis J. Lietuvių kalbos mokymas 1912–1913 m. Vilniaus mokslo įstaigoje // Viltis. 1913. Rugsėjo 1 (14). Nr. 102. P. 1–2.

69. [Autorius nenurodytas]. Mokslas ir mokyklos // Viltis. 1914. Birželio 15 (27). Nr. 130. P. 3.

70. Ordo divini officii recitando missaeque celebrandae ad USUM insignis Ecclesiae Cathedralis et dioecesis Vilnensis, iussu et auctoritate illustrissimi ac reverendissimi Joannis Hanusowicz S.Th.C. administratoris dioecesis Vilnensis vicarii capitularis praelati decini capituli Vilnensis, iuxta normam Calendarii Ecclesiae universalis et dioecesanti, anno 1914 a. S. sede approbati pro anno Domini MCMXIX compositus. Vilnae: Typis A. Rutkowski. P. 30, 107.

71. [Autorius nenurodytas]. Kronika // Viltis 1914. Gegužės 29 (birželio 11). Nr. 116. P. 3.

72. 1914 m. vasario 24 d. posėdžio protokolas Nr. 8 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 31 a. p.

73. Vieštautas P. Lietuvių švietimo draugija “Rytas” Vilnius: “Vilniaus varpo” leidinys Nr. 2. 1927. P. 10.

74. [Autorius nenurodytas]. Bažnyčios žinios. Iš Vilniaus // Bažnytinė apžvalga. 1914. Birželio 12 (25). Nr. 10. P. 173.

75. [Autorius nenurodytas]. Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915. Mašinraštis. 1983. L. 11–14 // KšVKA. B.Semeliškės.

76. Milžinas. Kaišiadorių vyskupijos istorija II tomas. Parapijos II dalis. Rankraštis. Kernavė. 1969 // Kš. VKA.

77. [Autorius nenurodytas]. Vilniaus kronika // Viltis. 1914. Liepos 19 (rugpjūčio 1). Nr. 159. P. 3.

78. [Autorius nenurodytas]. Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915. Mašinraštis. 1983. L. 14 // KšVKA. B. Semeliškės.

79. 1914 m. gruodžio 5 d. posėdžio protokolas Nr. 11 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 33 a. p.

80. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 51.

81. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 153–154.

82. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 153.

83. Bieliauskas P. Vilniaus dienoraštis 1915.XII. 26–1919.XI.26“. Trakai: Voruta. 2009. P. 103.

84. Rauda P. Nesuprantami mums Tavo, Viešpatie, keliai. Atsiminimai. Vilnius: Katalikų akademija. 2000. P. 145.

85. KšVKA. B. 24. Dokumentas Nr. 1660.

86. Elenchus omnium Ecclesiarum et universi ceri provinciae Ecclesiasticae Lituanae pro anno Domini 1927. P. 47, 164.

87. Elenchus omnium Ecclesiarum et universi ceri provinciae Ecclesiasticae Lituanae pro anno Domini 1927. P. 49.

88. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 161–162.

89. [Autorius nenurodytas]. Iš Liet. Mokslo Draugijos kronikos // Lietuvių tauta. Liet. Mokslo Draugijos raštai. Vilnius: Martyno Kuktos spaustuvė. 1914. Knyga II. Dalis 3 (1912/13 m.). P. 444, 445, 446.

90. Ten pat. P. 449.

91.[Autorius nenurodytas]. // Viltis. 1913. Balandžio 21 (gegužės 4). Nr. 45. P. 2; Gegužės 15 (28). Nr. 55. P. 4. [Autorius nenurodytas]. Iš lietuvių mokslo draugijos // Viltis. 1913. Gegužės 31 (birželio 13). Nr. 62. P. 1; [Autorius nenurodytas]. Lietuvių mokslo draugija // Viltis. 1913. Birželio 19 (liepos 2). Nr. 70. P. 2; [Autorius nenurodytas]. Iš Liet. Mokslo Draugijos kronikos // Lietuvių tauta. Liet. Mokslo Draugijos raštai. Vilnius: Martyno Kuktos spaustuvė. 1914. Knyga II. Dalis 3 (1912/13 m.). P. 453.

92. Viltis. 1914. Birželio 1 (14). Nr. 119. P. 2; 1914. Birželio 12 (24). Nr. 127. P. 3; [Autorius nenurodytas]. Iš Liet. Mokslo Draugijos kronikos // Lietuvių tauta. Liet. Mokslo Draugijos raštai. Vilnius: „Švyturio“ spaustuvė. 1919. Knyga II. Dalis 4. P. 610.

93. [Autorius nenurodytas]. M. K.Čiurlionio kuopa // Viltis. 1913. Spalių 20 (lapkričio 2). Nr. 123. P. 1–3.

94. Steponavičius J. Eksperimentinė psichologija bei pedagogika // Vairas. 1914. Nr. 4. P. 14–18.

95. Steponavičius J. Čiurlionis ir mūsų dvasios estetikos apsireiškimai // Vairas. 1914, Nr. 1. P. 3–5.

96. Vieštautas P. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Vilnius: „Vilniaus varpo“ leidinys Nr. 2. 1927. 46 p.

97. Šikšnys M. Kunigas Petras Kraujalis – „Ryto“ draugijos pirmininkas // Kunigas Petras Kraujalis. Vilnius: Vilniaus lietuvių švietimo „Rytas“ draugija. 1937. P. 41–55.

98. Vasiliauskienė A., Kareniauskaitė R., Zalogienė Jurgita, Zaloga Eugenijus. „Ryto“ veiklos atspindžiai periodikoje: kunigas Mečislovas Reinys // Vilniaus kultūrinis gyvenimas: draugijų reikšmė 1900–1945 / sudarytoja hum. m. dr. Alma Lapinskienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2008.P. 188–213.

99. LMAVB RS F 67.

100. Kuzmaitė J. Vilniaus „Ryto“ lietuvių švietimo draugija // Mokslo, kultūros ir švietimo draugijos. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius; Mokslas. 1975. P. 119–151.

101. Vieštautas P. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Vilnius: „Vilniaus varpo“ leidinys Nr. 2. 1927. P. 4.

102. Ten pat. P. 5, 6, 10, 11.

103. LMAVB RS F – 67 – 264/3. L. 41.

104. Ten pat. P. 6, 7.

* Lentelė sudaryta remiantis LMAVB RS F – 264/1, 264/2, 264/3, 264/4 ir 264/5.

105. LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 10.

106. Steponavičius J. Balsas į visuomenę // Viltis. 1913. Vasario 8 (21). Nr. 16. P. 2; Steponavičius J. Mūsų visuomenė jau seniai institucijos akimis išvydo… // Vadovas: Seinai. 1913. T. 14. Nr. 55. P. 357–359.

107. Mūsų visuomenė jau seniai institucijos akimis išvydo ir visa savo siela pajuto, vogei tautos sąmonė yra labai didelės vertės veiksnys kultūringųjų tautų gyvenime.

Institucija neužvylė mūsų: teorija ir gyvenimo prityrimai dar labiau pavaizdina mums tą tiesą. Atskiro žmogaus sielos bei dvasios būdą išdirbo jo aplinkybių tarpas. Asmens charakteris arba jo estetikos, etikos, tikybos ir logikos bendrieji dėsniai susidaro pagal objektyviąsias, bendrame gyvenime glūdinčias normas. Žodžiu sakant, asmens psichologija ir jo tautos objektyviųjų normų pasaulis yra du nebeatskiriamu ir tik kits kitą papildančiu veiksniu.

Ir kaip apverktini ir pasigailėjimo verti yra tie žmonių tipai, kurie, kaip rodo mums patyrimas, esti išmitę ir išaugę dviejų arba net kelių tautų kultūros likučiais bei trupiniais. Psichologinė tokio asmens konstrukcija yra ne kas kita, kaip sujauktas mišinys, kuris prieštarauja šiokiems ar tokiems prakilniems idealams griežtai nustatytiems ir jo sąmonei nepasiekiamiems.

Profesorius Lamprech’tas, kuris geriausiai pažįsta šio metodo psichologiją, sako, jogei vyriausias žmonijos gyvenimo ir jos plėtojimosi veiksnys yra tautos susipratimas ir ištikimumas savo idealams.

Niekaip nežus ir tvirtai laikysis ta visuomenė, kurios tarpe rasis vis daugiau ir daugiau narių, gyvenančių šventa ir prakilnia mintimi, jogei reikia nuolat uoliai darbuotis laikantis savo tautos siekimų, kad tokiuo būdu pagamintume visai savitą kultūrą.

Šios gadynės pedagogika liovėsi svajojus apie vadinamuosius kosmopolitinius, o iš tikrųjų – rizgiuosius auklėjimo principus. Dabarties naujasis humanizmas tik ir gyvuoja ta mintimi, kad kiekvieno žmogaus psichika turinti būti nustatyta pagal jo tautai privalomųjų idealo pavyzdžių. Todėl šiandieną jau mums nebėra taip reikalingi graikų bei rymiečių idealai, nes galima rasti ir savo tautoje daug praktinių idealų.

Taigi institucija mūsų neužvylė, ir todėl, mes lietuviai, visa siela stveriamės tautos kultūros darbo. Tikime, jogei tik tautos idealais sekdami, jais lavindamies ir auklėdami save, naudingiausiai darbuojamės ne tik savo, bet kartu ir visos žmonijos labui.

Būta ir, deja, dar tebesama mūsų tėvynėje tokio užkampio, kur tiek tūkstančių mūsų tautiečių tebeminta visai jiems atkaria svetimos kultūros forma bei atamanu. Tie mūsų broliai, kaip kiekvienas matome, yra nesąžiningų agitatorių nežmoniškai sunaudojami.

Visi, kurie esame gavę mokslo ir naudingų gyvenimo prityrimų, privalome eiti pagalbon šiai nuskurdusiai mūsų brolijai, skleizdami (skleisdami – A. V.) jos tarpe mokslo ir šviesos ir žadindami jos sąmonę, kad pamiltų savo tautos idealą.

Liūdnoji Vilniaus šalis nesenai išvydo rimtą mūsų vadovų darbą: ir pas mus išaušo „Rytas“. Ir mes pajutome savyje daugiau stiprybės. Mūsų širdyse ėmė dar daugiau liepsnoti savųjų idealų meilė, dar gajesnė tapo viltis ir įsitikėjimas puikiąja mūsų ateitimi.

Tikimės, jogei mūsų Kauno ir Seinų giminaičiai, kurie jau senai mus pralenkė kultūros darbu, neatsisakys paskubėti mums talkon.

Čia dar privalome viso mūsų Vilniaus būrelio vardu ištart didžiausios pagarbos žodį ir padėką mūsų kultūros vadovams, kurie sumanė tokį didelį darbą, naudingą ne tik mums, bet ir visai žmonijai, – sumanė ir įsteigė švietimo draugiją.

108. Atsižvelgiant į sunkiausi mūsų rytiečių ekonominį padėjimą, jaučiamės priversti platinti tarp mūsų brolių švietimą kuo patogiausiu būdu ir tai tokiu, kuris būtų valdžios įstatymais patvirtintas, šis būdas yra: steigti kur tik galima, liaudies skaityklos bei knygynai. Įsisteigusios skaityklos pramins mums taką į tolimesnį darbą: būtent steigti liaudies žemesnes ir aukštesnes mokyklas.

Taigi, kreipiamės į tautiečius inteligentus, prašydami jų paaukoti mums visokio turinio knygų ir knygelių reikalingų būsimoms „Ryto“ skaitykloms. Keletą tūkstančių knygelių jau turime. Jas mums yra dovanojęs kun. Tumo fondas rytiečiams šviesti.

Tikimės jog mūsų inteligentija, ligšiol labai duosni (dosni – A. V.) visuomenės reikalams, neatsisakys ir mums ateiti į pagalbą. Žr.: Steponavičius J. Balsas į visuomenę „Ryto“ reikalais // Viltis. 1913. Balandžio 3 (16). Nr. 39. P. 2.

^* Lentelė sudaryta remiantis LMAVB RS F 67 – 264/1.

109. LMAVB RS F 67 – 264/3. L. 22, 23, 26.

110. 1913 m. balandžio 9 d. posėdžio protokolas Nr. 5 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 30.

111. 1913 m. gegužės 24 d. posėdžio protokolas Nr. 7 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 31.

112. 1913 m. balandžio 25 d. posėdžio protokolas Nr. 6 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 30 a. p.

113. 1913 m. gegužės 24 d. posėdžio protokolas Nr. 7 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 31.

114. O. Rytiečių gimnazijos // Viltis. 1913. Gegužės 10 (23). Nr. 53. P. 1.

115. Be jau minėtų dviejų skyrių Vilniaus Šv. Jono parapijoje tuo pačiu metu buvo įsteigti dar 8 „Ryto“ draugijos skyriai: Valkininkų, Naujųjų Švenčionių, Labanoro, Palūšės, Gilučių sodžiuje, Kietaviškių, Kaltinėnų, Pivašiūnų (žr.: P-kė. Draugijų gyvenimas // Viltis. 1913. Gegužės 19 (birželio 1). Nr. 57. P. 3).

116. LMAVB RS F 67 – 264/2. L.2, 4 – 5, L. 8 – 9.

117. LMAVB RS F 67 – 264/2. L. 12.

118. Žilys. Draugijų gyvenimas. Naujieji Švenčionys // Viltis. 1913. Rugpjūčio 2 (15). Nr. 89. P. 3.

119. St. B. Draugijų reikalai // Viltis. 1913. Lapkričio 28 (gruodžio 11). Nr. 140. P. 2.

120. Žioplys. Draugijų gyvenimas // Viltis. 1913. Gruodžio 19 (sausio 1). Nr. 155. P. 2.

121. [Autorius nenurodytas]. Teatras // Viltis. 1913. Rugpjūčio 18 (31). Nr. 96. P. 4; [Autorius nenurodytas]. Teatras // Viltis. 1913. Rugpjūčio 30 (rugsėjo 12). Nr. 101. P. 4; Ten buvęs. Lietuvių vakaras Naujuosiuose Švenčionyse // Viltis. 1913. Rugsėjo 4 (17). Nr. 103. P. 4.

122. [Autorius nenurodytas]. Teatras // Viltis. 1913. Rugsėjo 4 (17). Nr. 103. P. 4.

123. J. Teatras. Kaišedoris // Viltis. 1914. Birželio 13 (25). Nr. 128. P. 3.

124. Vytautas. Parapijų reikalai // Viltis. 1913. Gruodžio 21 (sausio 3). Nr. 157. P. 2.

125. [Autorius nenurodytas]. Aukos „Ryto“ draugijai // Viltis. 1913. Gruodžio 3 (16). Nr. 142. P. 4.

126. Parapijonis. Iš santykių su lenkais // Viltis. 1913. Rugsėjo 13 (spalio 1). Nr. 109. P. 3.

127. Vijurkas. Iš santykių su lenkais // Viltis. 1913. Gruodžio 21 (sausio 3). Nr. 157. P. 2.

128. 1914 m. kovo 11 d. visuotinio susirinkimo protokolas // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 32–32 a. p.

129. LMAVB RS F 67 – 57/1. L. 6.

130. Lietuvių – krikščionių „Žiburio“ draugijos valdyba. 1949 gegužės 4/17. LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 32–32 a. p.

131. 1914 m. gegužės 30 d. posėdžio protokolas Nr. 10 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 33.

132. Viltis. 1914. Birželio 20 (liepos 3). Nr. 134. P. 2.

133. [Autorius nenurodytas]. Vilniaus kronika // Viltis. 1914. Liepos 18 (31). Nr. 158. P. 2.

134. [Autorius nenurodytas]. Vilniaus kronika // Viltis. 1914. Liepos 19 (rugpjūčio 1). Nr. 159. P. 3.

135. 1915 m. kovo 11 d. posėdžio protokolas Nr. 12 // LMAVB RS F 67 – 264 /1. L. 33 a. p. – 34.

136. 1915 m. balandžio 7 d. posėdžio protokolas Nr. 12 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 35.

137. 1915 m. balandžio 7 d. posėdžio protokolas Nr. 12 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 35 a. p.–136.

138. 1915 m. balandžio 14 d. posėdžio protokolas Nr. 15 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 36–a. p.

139. 1915 m. balandžio 10 d. raštas Nr. 2797 // LMAVB RS F 67 – 51/1. L. 1.

140. 1916 12 13 d. valdybos posėdyje vietoj atsistatydinusio dr. kun. M. Reinio, „Ryto“ draugijos pirmininko pareigas pusantrų metų ėjo Aleksandras Stulginskis (1916 12 13–1918 05 30), atsistatydinus A. Stulginskiui, pirmininko pareigų vėl ėmėsi M. Reinys (1918 05 30–1922 06 19). Po ketverių metų darbo, M. Reiniui išvykstant į Kauną, „Ryto“ draugijos pirmininku buvo išrinktas kun. P. Kraujalis, dirbęs iki mirties (1922 06 19–1933 08 14). Kun. Kristupas Čibiras (1888 12 14–1914–1942 03 24) draugijos pirmininku buvo 1933–1938 m. – iki pirmojo draugijos uždarymo…

141. „Gerbiamasis Tamsta! Jau gal visus Vilniaus gubernijos kampus aplėkė linksma žinelė, kad Lietuvos švietimo draugija „Rytas“ – patvirtinta (Įstatus žiūr. „Vilties“ Nr. 10). Dabar mums pasilieka tik stvertis kuogreičiausia darbo, kad praplatinus „Ryto“ veikimą Vilniaus gubernijoje, steigiant kur tik galima šios draugijos skyrius.

Paaiškinimai:

1). Norint atidaryti „Ryto“ skyrius, reikia, kad ne mažiau kaip 10 žmonių parašytų apie tai prašymą į Centralę „Ryto“ valdybą. Po šiuo prašymu turi pasirašyti ne mažiau kaip 10 žmonių. Prie prašymo reikia dar pridėti 10 rub. Prašymasa su pinigais privalo būti išsiųstas šiuo adresu: „Правленiе общества „Ритасъ“, Благовещенская ул. д. 4, при костеле св. Духа. г. Вильно“;

2). Centralė valdyba, gavus prašymą įsteigti draugijos skyrius, praneša apie skyriaus atidarymą Vilniaus gubernatoriui. Naujai įsteigtam gi skyriui siunčiam pranešimą apie skyriaus steigimą ir „Ryto“ draugijos įstatus ir kanceliarijos knygas, apmokamas paties skyriaus;

3). Naujai užtvirtintas skyrius, norėdamas įsteigti ar tai skaityklą ar skaitymo ir rašymo mokyklą ar vienaklasę arba net dviklesę liaudies mokyklą, privalo apie tai pranešti centralei „Ryto“ valdybai.

Valdyba gi kreipiasi į vyriausybę, su prašymu leisti naujai atidarytam „Ryto“ skyriui steigti ar tai skaityklą, ar skaitymo mokyklą ir t.t.

Kada leidimas jau gautas, Centralė „Ryto“ Valdyba praneša apie tai naujai įsisteigusiam skyriui, pasiųsdami jam kartu reikalingų nurodymų, paaiškinimų ir t.t.

Su pagarba „Ryto“ pirmininkas kun. dr. J. Steponavičius“. Žr.: LMAVB RS F 67 – 264/3. L. 41.

142. Paskutinis draugijos posėdis įvyko 1940 m. liepos 6 d. (Protokolas Nr. 281) žr.: LMAVB RS. F 67 – 264/5. L. 48–49.

143. Lietuviams, kurie nori gauti darbo, žinotina // Viltis. 1913. Kovo 31 (balandžio 13). P. 2; Lietuvos žinios. 1913. Balandžio 13 (26). P. 7.

144. Dr. R. Laukaitytė mini, kad dr. kun. J. Steponavičius 1914 m. balandžio mėnesį buvo paskirtas Kaukazo armijos kapelionu ir pareigas ėjo 4 metus.

145. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 149.

146. Indrašius V. Antalieptės kraštas. III dalis. Miestelio ir vietovių istorinės apybraižos. Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga. 2010. P. 651.

147. Į Steigiamąjį Seimą pateko vėliau. Žr.: Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2006. P. 363.

148. Lietuvos universitetas. 1579–1803–1922 / sudarė Pranas Čepėnas. Chicago. 1972. P. 163.

149. Ten pat. P. 173–174, 311.

150. Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2006. P. 364.

151. Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927). IV (1936–1940) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2007. P. 488–489.

152. Ten pat. P. 488–490.

153. Ten pat. P. 490–491.

154. Kremenskas V. Degučiai // Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla / redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. P. 658–660.

155. KšVKA B. 24. Dokumentas Nr. 1652.

156. KšVKA B. 24. Dokumentas Nr. 1652; Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 98.

157. Tačiau R. Bazaro knygoje rašoma, kad dr. kun. J. Steponavičius 1927 m. balandžio 27 d. atvykęs į Zarasus, direktoriaus pareigas perėmęs iš dr. kun. Juozapo Čepėno, jau nuo gegužės 1 d. pradėjo dirbti mokykloje. Žr.: Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 49.

158. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 52.

159. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 56.

160. Ten pat. P. 57.

161. Ten pat. P. 58.

162. KšVKA. B. 24. Dokumentas Nr. 2751.

163. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 151.

164. [Autorius nenurodytas]. Nubaudė dr. Steponavičių // Lietuvos žinios. 1934. Birželio 26. Nr. 143. P. ??.

165. Lipniūnas A. „Gyvenimo pastabėlės 1930–1935“mašinraštis // PVKA. B. Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno dokumentai. P. 55.

166. Ten pat. P. 55.

167. Ten pat. P. 55–56.

168. Ten pat. P. 92.

169. Ten pat. P. 126–127.

170. Ten pat. P. 147.

171. Dubnikas J. Uliūnai // Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla / redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. P. 288.

172. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 65; Gasperaitis A. Jonas Steponavičius // Utenos krašto enciklopedija / sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas. Vilnius. 2001. P. 707. Pasak P. Matekūno 1934 m. liepos 24 d. kun. J. Steponavičius paprašė Aukštesniųjų mokyklų departamento direktorių, atleisti jį iš Zarasų gimnazijos direktoriaus pareigų ir paskirti į Utenos gimnaziją mokytoju dėstyti vokiečių kalbą, nes norėjo būti arčiau gimtųjų Zokorių. Žr.: Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 154

173. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 149.

174. Bliznikienė R. Utenos Saulės gimnazija. Utena: UAB „Utenos spaustuvė“. 2003. P. 37.

175. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 154.

176. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 66.

177. Ten pat.

178. Kazlauskas Vladas. Tėvynės apsaugos rinktinė. Vilnius: Lietuvos Šiaulių sąjungos leidinys. 1997. P. 10.

179. Ten pat. P. 23.

180. Ten pat. P. 12–13.

181. Ten pat. P. 27, 39, 40.

182. Ten pat. P. 40.

183. Ten pat. P. 334.

184. Ten pat. P. 346.

185. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 156.

186. Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla. 1963. T. 28. P. 501.

187. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. Panevėžio vyskupija. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984. T. 4. P. 516; Jurgaitis J. Aukos keliu. Vilnius: Enko. 1992. P. 462–463.

188. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 156.

189. Bagdonas V. Į Degučius sugrįžo tiesa // XXI amžius. 2003. Rugpjūčio 16. Nr. 62. P. 8; Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 66.

190. Vasiliauskienė A. Kun. dr. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1906–1947 12 08) / Sudarytojas kun. Remigijus Kavaliauskas // Zarasų parapijos istorija. Kaunas: VšĮ „Spalvų kraitė“. 2012. P. 350–368.

191. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 66.

Šaltinis:

Voruta. – 2013, saus. 5, nr. 1 (765), p. 9.

Voruta. – 2013, saus. 19, nr. 2 (766), p. 9.

Voruta. – 2013, vas. 2, nr. 3 (767), p. 9.

Voruta. – 2013, vas 16, nr. 4 (768), p. 9.

Voruta. – 2013, kov. 2, nr. 5 (769), p. 9.

Voruta. – 2013, kov. 16, nr. 6 (770), p. 9.

Voruta. – 2013, kov. 30, nr. 7 (771), p. 9.

Voruta. – 2013, bal. 13, nr. 8 (772), p. 9.

Voruta. – 2013, bal. 13, nr. 8 (772), p. 9.

Voruta. – 2013, bal. 27, nr. 9 (773), p. 9.

Voruta. – 2013, geg. 11, nr. 10 (774), p. 9.

The post Dr. kun. Jonas Steponavičius – kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte appeared first on Voruta.

Kun. Mariaus Talučio pamokslas, pasakytas 2026 m. Kovo 11-ąją Alytaus Šv. Liudviko parapijos bažnyčioje meldžiantis už Lietuvos Laisvės kovotojus, monsinjorą Alfonsą Svarinską, partizanus, mirusius Nepriklausomybės akto signatarus ir mirusius parapijiečius

Nuoširdžiausiai sveikiname visus svečius, atvykusius paminėti Kovo 11-tosios iškilmę. Šiandien prisimename kovojusius už Lietuvos Laisvę. Prisimename monsinjorą Alfonsą Svarinską, kuris dabar iš Dangaus žvelgia į mus ir kartu su mumis meldžiasi. Susirinkome padėkoti Dievui už jo gyvenimą, jo tarnystę, jo meilę Tiesai. Juk liturgijoje susitinkame ne tik su gyvaisiais. Čia kaip Dangaus karalystėje – mūsų susirinkimas apima tiek žemiškąją, tiek dangiškąją Bažnyčią. Mes tikime, kad monsinjoras yra pas Viešpatį ir yra galingas užtarėjas, meldėjas už Tėvynę Lietuvą.

Šiandienos Dievo Žodyje, skaitinyje iš Pakartoto Įstatymo knygos, girdime, kaip pranašas Mozė, vedantis tautą į pažadėtąją žemę, sako izraelitams testamentinius žodžius. Ir mūsų monsinjoras Alfonsas Svarinskas yra pranašas. Jis – mūsų tautos vedlys, vedęs ją per nelaisvės metus. 22-ejus metus sėdėjęs kalėjimuose, lageriuose, sumuštas, pažemintas, apšmeižtas. Įvairiausias kančios formas jam teko patirti. Buvo nepatogus okupuotoje Lietuvoje. Bet ir laisvoje Lietuvoje ne visą laiką buvo priimamas, jo žodis ne visą laiką buvo transliuojamas. Kai kam atrodė, kad ką jis sako yra per stipru – per daug nuoga tiesa. Bet tai yra pranašo ženklas. Pranašo ženklas yra ir liūdesys bei sielvartas dėl tautos, kuriuos monsinjoras Svarinskas nešiojosi savo širdy. Apie Lietuvą ne tik ugningai kalbėdavo, bet ir graudindavosi dėl jos, nes ji jam buvo šventa, brangi ir labai tikra.

Šiandien Mozė kalba apie du dalykus. Pirmiausia, jis kalba apie žemę. Sako: žemė, į kurią einate, yra jums atiduota ir jūs ją užvaldykite. Taigi, žemę, kuri jums duota, jūs valdykite, – būtent tokia yra viena nepopuliariausių Svarinsko nuostatų, dėl kurios kovodamas jis buvo atmestas. Jis aiškiai sakė: Lietuvos žemės užsieniečiai pirkti negali; ji turi būti lietuvių nuosavybė ir negali būti pardavinėjama užsieniečiams; ji turi būti sujungta su lietuvių širdimis, su lietuvio rankomis, su lietuvio prakaitu. Už tai monsinjoras buvo nurašytas ir nustumtas: seneli, tu ne šiuolaikiškai galvoji; tu esi atsilikęs. Bet jo žodžiai yra išmintingi, šventi žodžiai. Tai – pranašiška išmintis. Iš tikrųjų, Lietuvos žemė yra mūsų potencialas. Ji gali maitinti tautą, pasotinti ją duona ir duoti pilnatvę, nes ji mums yra šventa. Ir Mozė šiandien mums sako: užvaldykite žemę, būkite jos savininkai, būkite jos valdovai, gaspadoriai.

Kitas dalykas – Mozė kalba apie tautos išmintį – Dievo Žodžio išmintį. Kur yra ta išmintis ir tas išprusimas? Laikydamiesi Dievo įsakymų būsite išmintingi tautų akyse.

Brangieji, mums būtina prisiminti, kad mūsų tautos turtas ir ypatinga dovana yra mūsų lietuvių kalba. Ji yra seniausia pasaulyje gyva kalba. Be to, turime tokį turtingą palikimą – giluminę mitologiją, išmintį, sudėtą mūsų dainose, sakmėse, patarlėse, pasakose. Visas šis turtas yra didžiulis išminties potencialas, kurį turime labai branginti ir į jį atsigręžti. Mūsų senoliai, ypatingai čia, Dzūkijoje, galėjo iš atminties išdainuoti iki trijų šimtų dainų, kurias išmoko ne iš ko kito, o iš savo Motulės. „Mano Motulė dainuodavo, o aš klausydavau, – sako, – taip ir išmokau“. Tas dainas prisimindamas žmogus apdainuoja viską. Grūšialą, augančią kieme. Darbą, kurį atlieka. Saulelą. Mėnulį. Medį. Akmenį. Žemę. Mišką. Šį visą tokį gražų pasaulį. Mūsų folkloras yra šaltinis, kuriame yra mūsų senolių, mūsų tautos išmintis.

Taigi, broliai ir seserys, tokia gražia proga norisi, kad savo širdyse atgaivintume susidomėjimą mūsų šaknimis – mūsų didvyriais, Laisvės kovomis ir ta gilumine lietuviška dvasia. Taigi, žemė ir protėvių išmintis. Šitą teigdami ir toliau eidami Laisvės keliu, mes galime išlikti tauta. Ir išlikti. Amen.

***

Po šv. Mišių buvo pristatyta knyga, skirta monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osioms gimimo metinėms – „Nepataisomasis. Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės“, III dalis. Kalbą šia proga sakė poetė, dr. Erika Drungytė, knygos ištrauką skaitė  Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, aktorius Albinas Kėleris, kultūros darbuotoja Albina Saladūnaitė. Mišių ir renginio metu giedojo Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės ansamblis.

Poetė Erika Drungytė. Laikai ir laikas

Šiandieną yra Kovo 11-oji. Tos dienos, tokios dienos laukė mūsų seneliai, tėvai, mes patys. Tačiau su kiekvienais metais šios svarbios datos minėjimo iškilmių dalyviai vis labiau atrodo pavargę. Nesunku pastebėti, kad baigiama nusilaužti sprandus prigalvojant kuo keistesnių užsiėmimų ir pramogų, nuspalvintų raudonai, žaliai ir geltonai, kad tik būtų įtikta jau viskuo prisisotinusiems bendrapiliečiams, tačiau fantazija senka.

Iš tiesų, trisdešimt šešis metus iš tribūnų transliuoti panašias kalbas, pilnas patoso ir tuščių žodžių, nėra lengva. Pasisakyti prasmingai, išdėstyti kažką naujo, įkvepiančio, pakylėjančio, pažadinančio – ne pliusiuko užsidėjimas, bet savivokos, savimonės, išprusimo, patirties ir dvasios atskleidimas. Regis, būtent paskutiniosios dabar taip labai stokojame, apsunkę nuo gėrybių, kurias mums po kojomis kloja niekada nepavargstanti saldžialiežuvė Pagunda. Ji mums kužda apie patogų ir ramų gyvenimą, apie hipnotizuojantį pažadą „viskas galima“, apie tai, kad atsakomybę galima pakeisti brangiu advokatu, o rojaus sodą įsigyti už vieną kitą milijoną. Kaip tą milijoną uždirbti – daugybė mokymų, tinklalaidžių, konsultacijų. O kaip pelnyti ramybę? Kaip perskaityti eilėraštį? Kaip suprasti, kas yra meilė? Ne, ne ta, kuri dėl figūros, ferario ar fetišo, bet tokia, kurią svarbiausiu dalyku žemėje ir danguje įvardija Šventasis Raštas? Kas konsultuoja ir pasakoja apie tai televizijose, šou laidose, influencerių paskyrose? Apskritai, kam šiandien reikia poeto, filosofo, kunigo, jei jis netapo populiariu ir neturi instagramo? Taigi išdrįsti praverti burną ir numegzti nors kiek nebanalų tekstą, skirtą ir mūsų Laisvės dienai, ir monsinjoro Alfonso Svarinsko, kurio šimtąsias gimimo metines minėjome pernai, garbei, ryžausi tik iš didelės pagarbos žmonėms, kurie iki šiol tiki, jog jų darbai tarnauja tėvynei, jos istorijos liudijimui ir atminties išsaugojimui. Tiems, kurie leidžia absoliučiai nekomercines knygas, žinodami, kad norinčiųjų perskaityti bus gal tik kelios dešimtys.

Grįžkime prie Alfonso Svarinsko. Pirmiausia kviečiu įsiklausyti į faktą – šimtosios metinės. Kai pagalvoji – visas amžius, tikra begalybė. Tačiau kiek dar daug gyvų liudininkų, bendravusių su kunigu, jį pažinojusių, žinojusių, girdėjusių, mačiusių. Taigi šis žmogus nėra išnykęs kažkokioje mistinėje nežinomybėje, apie jį galime kalbėti, liudyti, svarstyti. Netgi prisiminti, kaip jis ryžosi prisidėti prie valstybės kūrimo darbų, tapęs Atkuriamojo Seimo deputatu 1991-aisiais. Štai čia susijungia tos svarbios šios dienos linijos – Lietuva susigrąžina nepriklausomybę, ir tik tada, 1990-aisiais, tremtinys kunigas atgauna (!) teisę grįžti į tėvynę. Skamba keistai, fantasmagoriškai, šiuolaikiniam žmogui nebesuvokiamai. Bet visai kitaip atrodo mums, tiems, kurie lyg tiltas vienu galu remiamės į vis dar gyvas XX a. pradžios artimųjų istorijas, esame patyrę sovietinę realybę, išgyvenę Atgimimo euforiją ir kojomis palietę kitą krantą – naują erą.

Turime pripažinti, kad regime kitus laikus. Juose pasikeitė šimtai mums įprastų dalykų, ir jei dar visai neseniai manėme, kad techninė pažanga iš gyvenimo į muziejus išstūmė mūsų močiučių buities rakandus, tai šiandieną daugybė mūsų pačių kasdienoje dalyvavusių prietaisų, daiktų, papročių bei įpročių, kalbos žodžių, vertybinių atributų pasitraukė į būtąjį laiką. Tik atrodo, kad esame vis tie patys, tačiau laiko greitintuvas į turbiną pagavo ir mus – jau kalbame kitaip, bendraujame kitaip, reaguojame kitaip. Ties šia vieta derėtų stabtelėti. Jeigu šiandieną čia, šioje bažnyčioje iš sakyklos prabiltų Alfonsas Svarinskas, mums jo kalbėsena, terminologija, bėdų matymo ir aiškinimo tiesmukumas skambėtų visiškai kitaip, nei pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Problemos išliko, skauduliai išliko, rūpestis dėl tautos ateities apaugo naujomis aktualijomis, tačiau naujoje epochoje mūsų nebegraudina ir negąsdina tai, dėl ko praėjusio šimtmečio žmonės buvo pasiryžę eiti į miškus, kentėti lageriuose, dirbti pogrindžiuose. Mūsų baimės apima tik labai trumpą distanciją – kas vyksta šiandien ir kaip susikurti kuo patogesnį gyvenimą ateityje, kurią vadiname pensija. Tingulys apėmė ne tik kasdienybę, už kurią kautis taip pat nėra ryžto, nes geriau išvykti į užsienį. Jis įsimetė į mąstymą, o tai – pavojingas dalykas, nes kai atrofuojasi ši funkcija, hedonizmo džiunglės apauga miestus ir jų rūmus taip greitai, kad jų atvadavimas tampa labai ilga ir dažnai nesėkminga pastanga.

Knygos „Nepataisomasis“ trečioji dalis, kurioje sudėti liudijimai, prisiminimai, pasisakymai, pamąstymai apie monsinjorą Alfonsą Svarinską, mėgina su tomis džiunglėmis kovoti. Ramiai, nuosekliai, atidžiai. Šis leidinys tarsi sako – taip, tai knyga, kurioje nėra jokių šiandieną vartojamų „narkotikų“, dar daugiau – joje pilna nebepopuliarių temų, žodžių, istorijų, tačiau ją skaitant galima pamankštinti smegenis, širdį ir dvasią. O ir tuo atveju, jei jos niekas neatsivers dabar, tikime, kad ji taps labai svarbiu dokumentu po keliasdešimt ar kelių šimtų metų. Juk visokie retro dalykai daugeliui vėl patinka, į juos atsigręžiame, saugome, atkuriame. Reikia laiko. Viskam reikia laiko, kad iš tolimesnės perspektyvos galėtume pamatyti reikalo esmę.

Argi ne taip nutiko ir su mūsų atmintimi apie Lietuvą? Dabar jau pradedame regėti, kokia visai neprasta ir visai ne vien vargo prispausta valstybė ji buvo viduramžiais, kokias Europos karalių dinastijas aprėpia lietuviškosios šaknys, imame didžiuotis dvarais ir ten puoselėta įvairių sričių kultūra, su pasididžiavimu vertiname kai kuriuos tarpukario visuomenės nuveiktus darbus. Bet artimosios istorijos dar negebame apžvelgti objektyviai, nes esame pritvinkę skaudulių, nuoskaudų, neteisybės jausmo, pykčio, neišsipildžiusių lūkesčių apmaudo. Ir kaip gi mums dabar tokiems, susiskaldžiusiems, šiuolaikinius ginklus ne į išorę, bet vieniems prieš kitus atstačius, būti? Kaip nurimti, pradėti džiaugtis ir patiems, niekieno neraginamiems imti švęsti (beje, žodis švęsti tiesiogiai susijęs su žodžiu šventas)? Kaip imti iš tiesų švęsti gyvenimą, švęsti laisvę, švęsti valstybę? Kaip kalbėti be lozungų, be mandagių biurokratinių klišių, be primestos tuščiažodžiavimo retorikos?

Tokiomis akimirkomis, kai mus už vienos rankos laiko laikinųjų malonumų influencerė Pagunda, už kitos – vidudienio demonas, siūlantis apatiją, nuovargį, nuobodulį, beprasmybę ir tuštumą, verta prisiminti žmones, kurių neįveikė niekas.

Štai keli sakiniai apie Alfonsą Svarinską iš knygos „Nepataisomasis“:

„Pasipasakojo vargšas, kaip žiauriai buvo tardomas, bet kalbėjo, kaip visada, su humoru. Sakė, kad sykį paklausęs savo budelio L. Martavičiaus, ar bemušant nenuvargo ranka.“; „Trumpai papasakojo, kaip buvo areštuotas. Šį kartą iš Betygalos. Pakilios, smagios nuotaikos. Graži jo savybė – visada gera nuotaika, ir gražus sugebėjimas „kandžioti“ viršininkus.“; „Kun. A. Svarinskas sugebėdavo visais atvejais išlaikyti gerą nuotaiką, ir jokia panieka jo neišmušdavo iš vėžių. (…) Čekistai pradėjo skelbti, kad kun. A. Svarinskas siunčiamas dirbti ambulatorijoje. O iš tikrųjų jį siuntė sunaikinti! Atsisveikinome sunkia širdimi, bet jis nenustojo juokavęs“.

Pajuokaukime ir mes – argi nebūtų puiku pasinaudojus genų inžinerijos, kuri jau taip toli pažengė, pasiekimais įsimontuoti sau Svarinsko geną, kuris žmoguje užmaišo nuostabų dalyką – sujungia niekuo nesunaikinamą meilę Dievui ir kilnią meilę jo kūrinijai, neužgesinamą kovotojo už pamatines vertybes dvasią ir bet kokiems išbandymams pasirengusio kario ryžtą, gilų, kontempliuojantį protą ir racionalų mąstymą, neišblėstančią tikėjimo ugnį ir atsidavimo dovaną, atsakomybės bei pareigos jausmą ir ateities numatymo įžvalgą? Tačiau būti tokiu – begaliniai sunku. Ir ne kiekvienam reikia, ne kiekvienam įmanoma. Ir vis tik viduje kirba – kažkas negerai, kažkur mes prašauname, kažko dar nesuvokiame, nes juk tie puikumai, apie kuriuos visi kalbame – laisvė, galimybės, turėjimas, atlapotos durys į pasaulį, technologijų pasiekimai, buities lengvumas – kažkodėl niekaip nepanaikina kažin ko sunkaus ant širdies. Netikite Dievą, todėl ir blogai, – abejones griežtai nukirstų monsinjoras Svarinskas. O gal tikrai? Gal tik tiek ir trūksta, kad viskas stotų į savo vietas – ne proginio bažnyčios lankymo, ne demonstratyvaus vėliavos laikymo, bet gelminio tikėjimo. O tada, žiūrėk, sušvistų visai kitokia tiesa – ne asmeninė teisybiukė, bet ta, kuri mus išlaisvina. To sau ir visiems mums linkiu minint Lietuvos laisvės atgavimo dieną.

The post Poetė Erika Drungytė, kun. Marius Talutis. Laikai ir laikas. Saugant laisvę, prisimenant jos nešėjus appeared first on Voruta.

Dr.Virginija Elena Bortkevičienė, dr. med. Juozas Prasauskas, www.voruta.lt

2026 m. kovą sukako 120 metų nuo žymiojo lietuvių kalbininko, lyginamosios kalbotyros garbės daktaro, profesoriaus, kunigo Kazimiero Jauniaus mirties.

Kazimieras Jaunius gimė 1848 m. Lembo kaime, dabartinės Šilalės rajone. Jo tėvai – Veronika Grigaliūtė ir Juozapas Jaunius. Teigiama, kad Kazimiero Jauniaus tėvas buvo labai sumanus ir gabus ūkininkas. Nors nemokėjo rašyti, gebėdamas skaityti gerai išmanė valstiečių žemės valdymo įstatymus, servitutų taisykles ir su noru padėdavo aplinkiniams žmonėms įvairiausiais patarimais. Tėvo gabumus, matyt, paveldėjo ir penki vaikai – keturi sūnūs ir dukra. Vyriausias jų – Kazimieras Jaunius – tapo kunigu ir žymiu kalbininku, jauniausias Pranciškus – gydytoju, o kiti vaikai – Antanas – Laurynas, Dominikas ir Marija, pasiliko kaime ir dirbo žemės ūkio darbus.

K. Jaunius mokytis pradėjo Rietavo lenkiškoje trijų klasių mokykloje, nes tuo metu lietuviškų mokyklų nebuvo. Nuo 1860 m. mokslą tęsė Telšių progimnazijoje, o vėliau, 1866 m., mokėsi Kauno gubernijos gimnazijoje. 1871 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kur lietuvių kalbos mokė vyskupas Antanas Baranauskas. Iš jo K. Jaunius gavo pirmąsias lietuvių kalbos mokslo žinias ir pateko į gana palankias sąlygas plėtoti savo filologinius gabumus, gilinti senųjų – graikų ir lotynų – kalbų žinias. Seminarijoje mokėsi klierikai, kurie kalbėjo įvairiomis tarmėmis, todėl Baranauskas užduodavo jiems užduotis užrašyti tekstų kiekvieno gimtąja tarme. Šiuo laikotarpiu K. Jaunius giliai susidomėjo gimtąja žemaičių tarme. Grįžęs atostogų namo jis daug laiko praleisdavo bendraudamas su mama. Ji žinojo daugiau senoviškų žemaitiškų žodžių nei kiti namiškiai, tad K. Jaunius gaudavo daug vertingos medžiagos gimtajai tarmei pažinti.

Besimokydamas kunigų seminarijoje, Jaunius pasižymėjo ne tik kaip gabus, geras studentas, bet gebėjo kritiškai žiūrėti į savo mokytojo A. Baranausko dėstomą kursą. Kazimieras Jaunius vadovavosi Fridricho Kuršaičio rašybos taisyklių, o A. Baranauskas laikėsi A. Šleicherio nurodymų  lietuvių kalbos rašybai todėl dėl terminologijos ar rašybos klausimų abu  susikirsdavo. Ir vienas ir kitas nenorėjo pripažinti kitų autoritetų, todėl tarp jų kildavo daug rimtų diskusijų, tačiau nežiūrint to jų santykiai buvo labai gražūs.

Baranauskas buvo tikras pedagogas, todėl matydamas Jauniaus gabumus jų ne tik neslopino, bet dar ir stiprino juos.

Baigęs  kunigų seminariją, K. Jaunius 1875 m. birželio 8 d. buvo įšventintas į kunigus. Seminarijos rektorius prelatas S. Račkauskas jam parašė labai teigiamą charakteristiką ir K. Jaunius išvyko studijuoti į Peterburgo Dvasinę Akademiją (1875-1879 m.). Akademijoje Jauniui atsirado didesnės sąlygos ir kalbiniams gabumams ugdyti.  Čia jam buvo dėstoma: logika, psichologija, visuotinė ir Rusijos istorija, literatūros istorija, poetika ir specialios kalbinės disciplinos. Tuo metu akademijoje dirbo daug žymių mokslininkų. Lotynų literatūrą ir graikų kalbos gramatiką dėstė profesorius Liucijanas Miuleris, vienas iš žymesniųjų Europos lotynų literatūros specialistų, senąją hebrajų kalbą ir biblijos istoriją dėstė Peterburgo Imperatoriškojo universiteto Rytų fakulteto semitų filosofijos katedros profesorius, rusų orientalistas Danijilas Chvolsonas (1819 – 1911), lotynų kalbą mokė Peterburgo Mokslų akademijos narys Antonas Francas Šyfneris (1817 – 1879) ir kiti. Studijos ir profesorių įtaka motyvavo K. Jaunių: jis ėmė dar labiau gilintis į senovės kalbas, o lotynų išmoko taip gerai, kaip savo gimtąją kalbą. Besimokydamas užsienio kalbų, K. Jaunius vis aktyviau įsitraukė ir į lietuvių kalbos tyrimus.

Baigęs Peterburgo Dvasinę Akademiją, K. Jaunius įgijo teologijos magistro laipsnį. Akademijos valdžia nutarė K. Jaunių palikti pačioje Akademijoje, tačiau šiuos mokslus jis baigė Žemaičių vyskupijos išlaikomas ir vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis nesutiko, kad K. Jaunius pasiliktų Peterburge.

1879 m. K. Jaunius buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o nuo 1880 m. rugsėjo 11 d. Kauno kunigų seminarijoje ėmė dėstyti įvairius teologijos dalykus, lotynų, o vėliau – ir lietuvių kalbą. Nuo 1883 m. sausio 28 d. jis taip pat pradėjo dėstyti tikybą mergaičių gimnazijoje. Metai praleisti Kaune buvo pats laimingiausias ir darbingiausias jo gyvenimo laikotarpis. Vis dėlto, didelis atsidavimas kalbotyrai reikalavo aukoti dvasininko pareigas. Tuo tarpu Žemaičių vyskupas M. L. Paliulionis laikėsi konservatyvių pažiūrų ir nemėgo, kai dvasininkai dirbdavo papildomus darbus.

1892 m. vyskupas Jauniui pasiūlė pasirinkti dirbti kurią nors kaimo parapiją. Pasijutęs niekam nereikalingas Jaunius atsisakė dirbti Žemaičių vyskupystėje ir priėmė pasiūlymą dirbti Kazanėje.  1893 m. čia buvo paskirtas klebonu, o nuo 1899 m. – Peterburgo Dvasinės Akademijos lotynų ir graikų, o dar vėliau – ir hebrajų kalbų profesoriumi. 1903 m. Krokuvos universitetas K. Jaunių kvietė vadovauti naujai steigiamai lietuvių kalbos katedrai, o 1904 m. Kazanės universitetas jam suteikė lyginamosios kalbotyros garbės daktaro laipsnį. 1906 m. K. Jaunius sunkiai susirgo ir mirė. Palaidotas Kaune.

Kazimiero Jauniaus nuopelnai ir moksliniai darbai

Pats K. Jaunius rašė mažai, tiesiog nemėgo rašyti. Jo tyrinėjimus kalbų mokslo srityje surašė Kazimieras Būga, kuris nuo 1902 m. buvo K. Jauniaus sekretoriumi, o ilgainiui tapo jo mokiniu. Remdamasis K. Jauniaus idėjomis, K. Būga parengė ir 1908 m. išleido „Aistiškus studijus“. K. Jauniaus tyrinėjimai yra sudėti į šešis storus tomus, sudarytus maždaug iš 3043 lapų rašomojo popieriaus. Šis kalbinis palikimas, užrašytas K. Būgos, saugomas VU bibliotekoje.

K. Jaunius susistemino lietuvių kalbos tarmes. Kalbininkas neapsiribojo vien savo gimtąja žemaičių tarme, bet ir parengė 6 tarmių (Ukmergės, Kauno, Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio) aprašus. 1891–1900 m. juos išspausdino Kauno gubernijos statistikos komiteto leidžiamame metraštyje „Pametnaja knižka Kovenskoi gubernii“ (Kauno gubernijos informacinė knyga, 1893, 1898, 1899, 1900): ten taip pat paskelbė straipsnį apie lietuvių kalbos priegaidės. Šie straipsniai turi mokslinę vertę iki šių dienų.

Kalbotyrininkas taip pat parašė originalią lietuvių kalbos gramatiką. K. Jauniaus pirmoji gramatika „Lietuviškas kunigo Jauniaus kalbamokslis“ buvo surinktas J.Juškytės ir G. Petkevičaitės-Bitės ir Tartu studentų lietuvių iniciatyva leidinys buvo hektografu išspausdintas 60 egzempliorių tiražu.

Vėliau gramatika buvo išversta į rusų kalbą ir 1911 m. išleista Peterburgo Mokslų Akademijos.

Jauniaus gramatika reikšminga lietuvių kalbos mokslui: joje geriau negu ankstesnėse gramatikose aprašytos ir susistemintos lietuvių kalbos tarmės, pateikta keli nauji kirčio ir priegaidės dėsniai, papildytos linksniavimo paradigmos, sukurta naujų gramatikos terminų.

Gramatikoje pirmiausiai kalbama apie rašybą (etimologinę ir dialektologinę) – kirčio ženklus ir sintaksę – vėliau apie lietuvių kalbos tarmes, balsių tarimą, priegaides ir priegaidžių dėsnius. Gana plačiai išdėstytas daiktavardžių ir būdvardžių linksniavimas, daug dėmesio skirta veiksmažodžiams.

K. Jauniui rūpėjo visos mūsų kalbos mokslo šakos: rašyba, žodžių kilmė, kalbos lyčių ir sakinių mokslas, terminai, žodynas ir kt. Be to, tyrė indoeuropiečių ir semitų kalbų santykius, domėjosi mitologijos problemomis, buvo pirmasis lietuvių kalbininkas, kuris tyrinėjo baltų ir finų kalbų santykius. Jis parašė lietuvių – estų, lietuvių – suomių etimologinius ir baltiškos kilmės suomių kalbos skolinių žodynėlius.

Kalbininko K. Jauniaus rankraštinis palikimas: „Katalogas ir publikacijos“ / Parengė S. Skrodenis, 1972/.

Kalbininkai apie K. Jaunių

Visų bendraminčių atmintyje Kazimieras Jaunius pasiliko mokslininkas – legenda, o J. Balčikonis teigė, kad savo darbais Jaunius iškėlė ne tik lietuvių kalbą, bet kartu ir lietuvių tautą ne tik mūsų pačių akyse, bet ir kitoms tautoms.

Jonas Jablonskis K. Jaunių yra pavadinęs mūsų kalbininkų tėvu. J. Jablonskio žodžiais tariant, „Tokio tikslaus ir plataus mūsų tarmių aprašymo, kokį mums davė Jaunius, nebuvo padaryta, nei prieš jį, nei paskui lig šiol. Tai amžinas kalbotyros paminklas, pro kurį negalės praeiti nei vienas rimtesnis mūsų kalbų tyrinėtojas“ ir „Iš Jauniaus pats esu daugiausia suvokęs gyvosios kalbos faktų ir nė vienas lietuvių kalbos vadovėlis nėra man davęs tiek nauja kalbos srityje, kiek šitas Jauniaus kalbamokslis – gramatika.“

Įžymaus lenkų kalbininko J. Baudouin de Courtenoy nuomone, K. Jaunius buvo genealus mokslininkas. To požymiais jis įvardino tris kalbotyrininko ypatybes: 1) aiškiai išlaikančią atmintį ir smulkmenas, kuriose – daugybė faktų iš įvairių kalbų; 2) didelį gabumą apibendrinimams, faktų sugretinimams, mokslo išvadų susidarymams 3) gebėjimą įsisavinti naujus mokslo atradimus ir sekti mokslo pažangą.

Galiausiai, Jono Basanavičiaus teigimu, „Mums gi lietuviams Jaunius yra ypačiai tuo svarbus ir brangus, kad jis tyrinėdamas lietuvių tarmes nušvietė pagrindus, ant kurių drąsiai galima tverti ir statyti mūsų rašomoji kalba. Jis parodė, kaip reikia lietuvių rašyti, kad visi lietuviai galėtų jį suprasti”.

K. Jaunių geriausiai pagerbsime gerai mokėdami ir tinkamai vartodami lietuvių kalbą, kuriai jis paskyrė visą savo gyvenimą. Tad, kol gyvuos lietuvių tauta ir jos kalba, gyvuos Lietuvoje ir kunigo, kalbotyrininko K. Jauniaus atminimas.

Literatūra:

1.Būga K. Jauniaus mokslo darbai nuo 1902 iki mirčiai. Rinktiniai raštai, t I V.,- 1958.

2.Drotvinas V. ir Grinaveckis V. Kalbininkas Kazimieras Jaunius, Leidykla „Mintis“ V. – 1970.

3.Martynaitis M. ir Matulis J.( vyr. redaktoriai) ir kiti. Mažoji Lietuviškoji enciklopedija t. I „Mintis“ V.- 1966.

4.Trakymas A. (pirmininkas) ir kiti Tarybų Lietuvos enciklopedija t. II Vyriausioji enciklopedijų redakcija V. – 1986.

5.Zinkevičius Z. Žymaus kalbininko sukaktis. – „VVU mokslo darbai“ t. 26, V. – 1958.

6.„Lietuvos mokykla“ Mėnesinis pedagogikos laikraštis. 1928.

The post Žymus – užmirštas lietuvių kalbininkas, kunigas Kazimieras Jaunius appeared first on Voruta.

Karolina Jociūtė, Lietuvos švietimo muziejaus muziejinės veiklos kuratorė, www.voruta.lt

Pijus Dambrauskas gimė 1892 m. rugsėjo 13 d. Ožkabalių kaime, Vilkaviškio rajone, ūkininkų Jono ir Uršulės Dambrauskų šeimoje. Be Pijaus šeimoje augo dar trys vaikai – broliai Jonas ir Juozas bei sesuo Marijona. 

Pradžios mokslus būsimas kunigas ėjo Bardauskų mokykloje, vėliau mokslus tęsė Vilkaviškio gimnazijoje. 1909 m. jis įstojo į Seinų kunigų seminariją. Baigęs mokslus seminarijoje, 1915 m. rugsėjo 1 d. Minske jis buvo įšventintas į kunigus. Tais pačiais metais P. Dambrauskas pradėjo studijas Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas) Romos katalikų dvasinėje akademijoje. Studijų metais įsitraukė į visuomeninę ir spaudos veiklą: organizavo tremtinių grįžimą į Lietuvą bei redagavo lietuvių moksleivių žurnalą „Ateities spinduliai“ ir katalikų laikraštį „Vadas“.

Baigęs studijas ir slapta grįžęs į Lietuvą, 1919 m. rugsėjį P. Dambrauskas pradėjo vadovauti „Žiburio“ draugijos gimnazijai Kudirkos Naumiestyje.[1]

1921 m. P. Dambrauskas buvo paskirtas Marijampolės mokytojų seminarijos kapelionu ir inspektoriumi, o jau 1923 m. tapo seminarijos direktoriumi. Jo vadovavimo metais seminarija suklestėjo: buvo pastatyti nauji seminarijos rūmai, įrengta sporto aikštė, pasodintas sodas ir medelynas, taip pat įsteigtos vidurinė ir amatų mokyklos.[2] Pats P. Dambrauskas seminarijoje rūpinosi ne tik ugdymo kokybe, bet ir akademinės bendruomenės kultūriniu gyvenimu. Pavyzdžiui, 1929 m., minint dešimtąsias seminarijos veiklos metines, jo iniciatyva surengta iškilminga šventė – vyko pamaldos, koncertavo seminarijos choras, buvo organizuota pedagoginių darbų paroda.[3] Apie seminarijos direktoriaus nuoseklų darbą buvo palankiai atsiliepta ir to meto spaudoje: „<…> Dabartinio direktoriaus dirbta buvo labai sunkus ir didelis darbas; dirbta buvo tiek taktingai, kad ir aršiausias asmeniškas priešas jo darbo negali niekur pasmerkti <…>.“[4]

Įsitraukęs į pedagoginį darbą, P. Dambrauskas išliko ištikimas ir dvasiniam pašaukimui. Jis prisimenamas kaip pasaulietiško nusiteikimo dvasiškis, tačiau būtent pamokslininko veikla ryškiausiai atskleidė jo, kaip kunigo, gebėjimus. P. Dambrauskas išsiskyrė oratorystės talentu, ypatingu kalbos įtaigumu ir gebėjimu įkvepiančiai skelbti Dievo žodį. Tokį įspūdį patvirtina ir to meto tikinčiųjų liudijimai spaudoje. Vienas tikintysis, 1932 m. dalyvavęs Sekminių rekolekcijose Rumbonyse, apie kunigo pamokslą rašė: „Kunigas, Vilkaviškio seminarijos profesorius Pijus Dambrauskas taip gražiai, vaizdžiai, suprantamai ir įtikinamai kalbėjo žmonėms, kad šie visą laiką stovėjo lyg įmūryti, gaudydami kiekvieną pamokslininko žodį.“[5]

Šis oratorystės talentas ryškiai atsiskleidė ir P. Dambrausko pedagoginėje veikloje. Dar dirbdamas seminarijoje, 1923–1926 m. jis inicijavo vasaros pedagoginius kursus, skirtus siekiantiems įgyti jaunesniojo pradžios mokyklos mokytojo kvalifikaciją, ir pats buvo jų vedėju bei pagrindiniu lektoriumi.[6] Be to, P. Dambrauskas dažnai buvo kviečiamas skaityti paskaitas ir kituose kursuose bei liaudies universitete, kur dalijosi profesine patirtimi ir skatino savišvietą. Pavyzdžiui, 1926 m. rugsėjį jis dėstė Marijampolės pedagoginiuose kursuose[7], o 1927 m. vasarą Marijonų gimnazijoje surengtuose lietuvių kalbos ir literatūros kursuose mokytojams, mokslus baigusiems nelietuviškose mokyklose, skaitė lietuvių kalbos paskaitas.[8] 1930 m. kunigas P. Dambrauskas dalyvavo Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Marijampolės skyriaus valdybos surengtuose pasaulėžiūros kursuose, kuriuose skaitė paskaitą apie charakterio ugdymą.[9] Kai kurie jo pranešimai pasižymėjo ir religiniu turiniu. 1927 m., išrinktas į Motiejaus Valančiaus liaudies universiteto valdybą, jis skaitė paskaitas apologetikos temomis.[10] Be to, 1929 m. kovo 3 d. pradžios mokyklų tikybos mokytojams skaitė paskaitą „Religijos mokymas didaktikos atvžilgiu“, o kovo 4-ąją – „Religijos mokymas mūsų pradžios mokyklose dabar ir koks jis turėtų būti“.[11]

P. Dambrauskas pasižymėjo ne tik oratorystės talentu, bet ir kalbų mokėjimu – jis mokėjo bent keturias kalbas, o skaityti galėjo mažiausiai dar trijomis. Natūralu, kad šie asmeniniai gebėjimai ir pelnytas autoritetas atvėrė jam kelią į platesnę akademinę veiklą. 1929 m. P. Dambrauskas buvo paskirtas Vilkaviškio kunigų seminarijos profesoriumi ir dėstė lotynų kalbą bei pedagogiką.[12] Tuo metu seminarija veikė Gižų dvaro rūmuose.

P. Dambrauskas aktyviai reiškėsi religinės literatūros sklaidoje ir leidybinėje veikloje. 1930 m. jis kartu su bendraminčiais įkūrė „Maldos“ bendrovę, iš pradžių veikusią Kybartuose, o vėliau persikėlusią į Kauną. Bendrovė leido maldaknyges ir kitus religinės tematikos leidinius suaugusiesiems ir vaikams, taip pat gamino įvairius religinio meno ir pamaldumo objektus – paveiksliukus, statulėles, altorėlius, kryželius.[13] P. Dambrauskas rūpinosi lietuviškų maldaknygių kalbos tobulinimu ir pats parengė apie dvyliką tokio pobūdžio maldaknygių.

Reikšmingą vietą P. Dambrausko veikloje užėmė ir visuomeniniai darbai. Nuo 1921 m. jis įsitraukė į Lietuvos šaulių sąjungos veiklą – tuo metu buvo paskirtas Kudirkos Naumiestyje veikusio „Ginklų pirkimo biuro“ vedėju.[14] Vėliau, jau gyvendamas ir dirbdamas Marijampolėje, P. Dambrauskas buvo išrinktas į Lietuvos šaulių sąjungos Marijampolės XIV rinktinės kontrolės komisiją.[15]

Be to, aktyviai dalyvaudamas miesto visuomeniniame gyvenime, P. Dambrauskas buvo paskirtas į komitetą, atsakingą už Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui skirto paminklo projekto parengimą ir statybų organizavimą.[16] 1929 m., kartu su kitais Marijampolės apskrities visuomenininkais, jis prisidėjo prie paramos organizavimo Šiaurės Lietuvos gyventojams.[17] Šiam tikslui buvo įsteigtas pagalbos komitetas, kurio sekretoriaus pareigos patikėtos pačiam P. Dambrauskui.[18] Komitetas leido Marijampolės apskrities gyventojams skirtus atsišaukimus ir rengė instrukcijas aukų rinkimui bei jų perdavimui nukentėjusiems.

Nuo 1930 m. sausio mėnesio P. Dambrauskas vadovavo ir „Žiburio“ draugijai.[19] Eidamas šias pareigas jis prižiūrėjo draugijos išlaikomas mokyklas, lankė jas ir rūpinosi jų ugdymo kokybe bei organizacine veikla.

Už visuomeninę, kultūrinę ir švietėjišką veiklą 1932 m. P. Dambrauskas buvo apdovanotas trečiojo laipsnio LDK Gedimino ordinu.[20]

1944 m. jis išvyko į Vokietiją. Ten jis dirbo vienoje vokiečių parapijoje Bavarijoje, o po karo mokytojavo lietuvių gimnazijoje Tiubingene. Vėliau, Švabijos Gmiundo kareivinėse įsikūrus karo pabėgėlių stovykloms ir čia įkūrus gimnaziją, P. Dambrauskas buvo pakviestas jai vadovauti.[21] Šį gimnazijos laikotarpį ir jos vadovą prisimena ir buvę mokiniai: „Sunkiose stovyklos sąlygose, gimnazija buvo vedama su autoritetu ir ryžtu. <…> Už tas, be vadovėlių gautas žinias aš dabar jaučiu didelę padėką tą mokslą mums teikusiems, jį organizavusiems. Jų tarpe vadovaujančiųjų eilėse darbavosi ir kun. Dambrauskas. Kun. Dambrauskas pats asmeniškai daug, daug jaunimo išmokė lietuviškai taisyklingai rašyti, išvedė juos į inteligentiją.“[22]

1948 m. jis emigravo į Kolumbiją, kur kurį laiką gyveno Bogotoje ir profesoriavo Ibagės kunigų seminarijoje.[23] Netrukus, 1949 m. vasarą, persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, į Baltimorę, kur dirbo Šv. Alfonso parapijoje klebono Liudviko Mendelio asistentu.[24] Baltimorėje P. Dambrauskas įsitraukė ir į lietuvių bendruomenės kūrimą bei telkimą. 1955 m. jis kartu su dar penkiolika aktyvių vietos lietuvių pasirašė atsišaukimą dėl lietuvių bendruomenės apylinkės Baltimorėje steigimo.[25] Baltimorėje P. Dambrauskas tarnavo iki 1950 m. spalio mėnesio, o vėliau, pakviestas klebono Konstantino Vasio, persikėlė į Vusterį.[26] Šiame mieste buvo paskirtas Šv. Aušros vartų parapijos vikaru ir kunigu.

1956 m. jis vienerius metus vadovavo Cicero aukštesniajai lituanistinei mokyklai, veikusiai Čikagos priemiestyje.[27] Panašiu metu jis įsitraukė į Lietuvių liturginės komisijos Amerikoje veiklą ir ėmėsi versti bei redaguoti lietuvišką ritualą, skirtą parapijų pastoraciniams reikalams.[28]

Silpnėjant sveikatai, kunigo Prano Garšvos rūpesčiu ir pastangomis 1980 m. P. Dambrauskas išvyko į Putname veikusius Matulaičio slaugos namus, kur praleido paskutiniuosius gyvenimo metus.[29] P. Dambrauskas mirė 1985 m. birželio 20 d. Putname ir buvo palaidotas Dangaus vartų kapinėse.

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS:

LITERATŪRA

1. Gaigalaitė, Aldona. Klerikalizmas Lietuvoje: 1917–1940. Vilnius: Mintis, 1970, p. 244.
2. Lučinskas, Gintaras. Lietuvos kunigų indėlis į Nepriklausomybės kovas. In: Aušra, 2019, nr. 7, p. 23.
3. Terra Jatwezenorum. Istorijos paveldo metraštis (14, 1 dalis). Punskas: „Aušra“, 2022, l. 236.

ŠALTINIAI

Nepublikuoti šaltiniai:

4. LŠM, f. F.IV.-B, ap. 1, b. 149, l. 5.

Publikuoti šaltiniai:

5. Apdovanotieji D. L. K. Gedimino ordinais. In: Lietuvos aidas, 1932, nr. 39, p. 4.
6. Baltimorės lietuviams. In: Vienybė, 1955, nr. 5, p. 2.
7. Baltimorės žinios. In: Draugas, 1950, nr. 249, p. 5.
8. Bijūnas. Rumbonyse (Alytaus aps.) rekolekcijos. In: Šaltinis, 1932, nr. 23, p. 331.
9. Dundzila, Antanas. Enciklopedijoje ir pusšimčio metų akimirksniuose. Pijus Dambrauskas (1892–1988). Tęsinys. In: Draugas, 1989, nr. 126, p. 3.
10. Dundzila, Antanas. Enciklopedijoje ir pusšimčio metų akimirksniuose. Pijus Dambrauskas (1892–1988). Tęsinys. In: Draugas, 1989, nr. 127, p. 2.
11. Levas. Iš Šaulių gyvenimo. In: Šaltinis, 1927, nr. 12, p. 191.
12. Rūpinasi šiaurės lietuviais. In: Šaltinis, 1929, nr. 6, p. 77.
13. Kunigų atmainos Vilkaviškio vyskupijoje. In: Šaltinis, 1929, nr. 32, p. 411.
14. Kursai mokytojams. In: Šaltinis, 1927, nr. 29, p. 464.
15. K. M. S-gos Marijampolės skyriaus valdyba. Katechetiniai kursai pradžios mokyklų religijos mokytojams. In: Šaltinis, 1929, nr. 6, p. 76.
16. Lietuvių kalba naujojoje Liturgijoje. In: Nepriklausoma Lietuva, 1964, nr. 50, p. 4.
17. Sem. dir. P. Dambrauskas. Kvietimas. In: Šaltinis, 1929, nr. 24, p. 313.
18. Marijampolės gyvenimas. In: Šaltinis, 1927, nr. 50, p. 800.
19. Mūsų lituanistiniu švietimu besirūpinant. In: Draugas, 1971, nr. 55, p. 2.
20. Organizacijos. In: Lietuvių žinios, 1950, nr. 2, p. 6.
21. „Pavasario S-gos Marijampolės Rajono Valdybos“ Biuletenis Nr. 3. In: Šaltinis, 1930, nr. 14, p. 176.
22. V. Marijamp. Pedagoginiai kursai: In: Šaltinis, 1926, nr. 28, p. 393.
23. Valančiaus Liaudies Universitete prasidės paskaitos. In: Šaltinis, 1927, nr. 46, p. 736.
24. 10 metų Kariuomenės sukaktuvių šventė. In: Šaltinis, 1928, nr. 48, p. 766.
25. „Žiburio“ susirinkimas. In: Šaltinis, 1930, nr. 2, p. 28.
26. Žmogelis. Dambrauskas atstatomas? In: Šaltinis, 1926, nr. 16, p. 205.

[1] Terra Jatwezenorum. Istorijos paveldo metraštis (14, 1 dalis). Punskas: „Aušra“, 2022, l. 236.

[2] Žmogelis. Kun. Dambrauskas atstatomas? In: Šaltinis, 1926, nr. 16, p. 205.

[3] M. Sem. dir. P. Dambrauskas. Kvietimas. In: Šaltinis, 1929, nr. 24, p. 313.

[4] Žmogelis. Kun. Dambrauskas atstatomas? In: Šaltinis, 1926, nr. 16, p. 205.

[5] Bijūnas. Rumbonyse (Alytaus aps.) rekolekcijos. In: Šaltinis, 1932, nr. 23, p. 331.

[6] LŠM, f. F.IV.-B, ap. 1, b. 149, l. 5.

[7] S. V. Marijamp. Pedagoginiai kursai: In: Šaltinis, 1926, nr. 28, p. 393.

[8] Kursai mokytojams. In: Šaltinis, 1927, nr. 29, p. 464.

[9] „Pavasario S-gos Marijampolės Rajono Valdybos“ Biuletenis Nr. 3. In: Šaltinis, 1930, nr. 14, p. 176.

[10] Valančiaus Liaudies Universitete prasidės paskaitos. In: Šaltinis, 1927, nr. 46, p. 736.

[11] L. K. M. S-gos Marijampolės skyriaus valdyba. Katechetiniai kursai pradžios mokyklų religijos mokytojams. In: Šaltinis, 1929, nr. 6, p. 76.

[12] Kunigų atmainos Vilkaviškio vyskupijoje. In: Šaltinis, 1929, nr. 32, p. 411.

[13] Gaigalaitė, Aldona. Klerikalizmas Lietuvoje: 1917–1940. Vilnius: Mintis, 1970, p. 244.

[14] Lučinskas, Gintaras. Lietuvos kunigų indėlis į Nepriklausomybės kovas. In: Aušra, 2019, nr. 7, p. 23.

[15] K. Levas. Iš Šaulių gyvenimo. In: Šaltinis, 1927, nr. 12, p. 191.

[16] Marijampolės gyvenimas. In: Šaltinis, 1927, nr. 50, p. 800.

[17] Klevas. Rūpinasi šiaurės lietuviais. In: Šaltinis, 1929, nr. 6, p. 77.

[18] Ibid.

[19] „Žiburio“ susirinkimas. In: Šaltinis, 1930, nr. 2, p. 28.

[20] Apdovanotieji D. L. K. Gedimino ordinais. In: Lietuvos aidas, 1932, nr. 39, p. 4.

[21] Dundzila, Antanas. Enciklopedijoje ir pusšimčio metų akimirksniuose. Pijus Dambrauskas (1892–1988). Tęsinys. In: Draugas, 1989, nr. 126, p. 3.

[22] Ibid.

[23] Dundzila, Antanas. Enciklopedijoje ir pusšimčio metų akimirksniuose. Pijus Dambrauskas (1892–1988). Tęsinys. In: Draugas, 1989, nr. 127, p. 2.

[24] Organizacijos. In: Lietuvių žinios, 1950, nr. 2, p. 6.

[25] Baltimorės lietuviams. In: Vienybė, 1955, nr. 5, p. 2.

[26] Baltimorės žinios. In: Draugas, 1950, nr. 249, p. 5.

[27] Mūsų lituanistiniu švietimu besirūpinant. In: Draugas, 1971, nr. 55, p. 2.

[28] Lietuvių kalba naujojoje Liturgijoje. In: Nepriklausoma Lietuva, 1964, nr. 50, p. 4.

[29] Dundzila, Antanas. Enciklopedijoje ir pusšimčio metų akimirksniuose. Pijus Dambrauskas (1892–1988). Tęsinys. In: Draugas, 1989, nr. 127, p. 2.

The post Pijus Dambrauskas (1892–1985): pašauktas Dievui ir švietimui appeared first on Voruta.

Dr. Raimundo Kaminsko ir LGGRTC pranešimas

Lapkričio 20 d. Vilniuje, Valdovų rūmuose įvyko kunigo, politinio kalinio, disidento, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjo, monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-sioms gimimo metinėms skirto dokumentinio filmo „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ premjera. Joje dalyvavo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Juozas Olekas, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius, dr. Arūnas Bubnys, LR Seimo ir kariuomenės atstovai, bei kiti garbūs svečiai.

Į filmo premjeros dalyvius partizanų dainomis ir eilėmis kreipėsi aktorius Giedrius Arbačiauskas, o sveikinimo žodį taręs Seimo Pirmininkas J. Olekas teigė, kad tai yra ypatingas vakaras, kurio metu pagerbtas išskirtinis, Lietuvai daug nusipelnęs žmogus. „Alfonso Svarinsko tvirtybė, jo tikėjimo uola užstojo mus visus. Žinojome, kad yra Lietuvoje toks žmogus, kuris yra pasirengęs kentėti dėl savo tiesos ir tikėjimo. Alfonso Svarinsko pavyzdys ir šiandien yra labai reikalingas stiprinant mūsų dvasią, kuomet kaimyninėje šalyje agresorius baudžiasi sunaikinti visiems mums įprastas demokratines vertybes. Monsinjoro pavyzdys neturi pasilikti vien archyvuose. Jis turi keliauti po visą Lietuvą, kad mūsų jaunoji karta būtų pasiruošusi ginti Tėvynę taip, kaip savo asmeniniu pavyzdžiu mokė monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Tikiu, kad šis filmas leis pamatyti ne tik istorinius faktus, bet atskleis ir žmogaus stiprybę, kuri padėjo tuo laikmečiu išlikti jam savimi, nors tai buvo pakankamai pavojinga. Šis filmas yra prasmingas priminimas mums apie tokį žmogų, kuris okupacijos metais ir net lageriuose išliko orus, ištikimas savo vertybėms ir Lietuvai“, – kalbėjo J. Olekas.

LGGRTC vadovas dr. A. Bubnys pasidžiaugė dokumentinio filmo premjerai ir Alfonso Svarinsko asmenybei parodytu dėmesiu. „Labai smagu matyti pilnutėlę salę, nes Alfonsas Svarinskas to tikrai nusipelnė. Tai buvo neeilinė, unikali asmenybė, tikras Lietuvos patriotas, tikinčiųjų ir Bažnyčios gynėjas, pasižymėjęs išskirtine drąsa. Bandydama jį sutramdyti sovietinė valdžia tris kartus teisė Alfonsą Svarinską, siuntė į lagerius, kuriuose jis praleido net 22 metus, tačiau vis tiek nepalaužė. Galiausiai net pati KGB, užvedusi jam operatyvinio sekimo bylą, pavadino jį Nepataisomu, tokiu būdu pripažindama, kad Alfonso Svarinsko neįmanoma įbauginti ir palaužti. Džiugu, kad  bendradarbiaujant su režisiere Rūta Sinkevičiene per paskutinius kelis metus mums pavyko sukurti keturis dokumentinius filmus apie ypatingas Lietuvos pokario istorijos asmenybes – generolą Povilą Plechavičių, Laisvės kovų dalyvius Antaną Lukšą ir Joną Žemaitį-Vytautą, o dabar – ir apie monsinjorą Alfonsą Svarinską. Manau, kad tai yra iš tiesų svarus indėlis į istorinės atminties puoselėjimą ir išsaugojimą“, – pastebėjo dr. A. Bubnys.

Mintimis apie A. Svarinską pasidalino ir Karinių oro pajėgų kapelionato kapelionas, kunigas, plk. ltn. dr. Virginijus Veilentas. „Šiandien susirinkome pagerbti XX a. Teisuolio, monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimą. Manau, kad jį galima taip tituluoti, nes jis visada buvo ir išliko tvirtas, neatsižadėjo savo idealų, geriau bevelijo eiti į tremtį, į kalėjimą, kentėti lageriuose, bet likti ištikimas savo tiesoms. Monsinjoras savo gyvenimu paliudijo, kad ryšys su Dievu, nors ir reikalauja kentėti, aukotis, bet galiausiai atveda į išgelbėjimą. Tuo metu Dievo atsižadėjimas veda tik į pražūtį. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas visada garsėjo betarpišku, paprastu bendravimu, gebėjimu sakyti nemalonią, skaudžią tiesą į akis ir šios savybės padarė jį moraliniu autoritetu, o mes dabar tik stengiamės imituoti, atkartoti jo darbus. Tikiu, kad monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimas ir jo pavyzdys bus gyvas visada, ir visada bus tų, kurie tuo pavyzdžiu seks“, – pareiškė V. Veilentas.

Dokumentinio filmo autorė ir režisierė  Rūta Sinkevičienė, pristatydama dokumentinę kino juostą kalbėjo, kad kūrybiniame procese buvo peržiūrėta daugybė archyvinės medžiagos, dalis kurios iki šiol buvo nežinoma ir nematyta. „Mes net išgirsime monsinjoro pamokslo, kurį KGB agentai bažnyčioje įrašė, fragmentą, taip pat išgirsime ne tik paties Alfonso Svarinsko ar jo bendražygių, bet ir bylą prieš jį kurpusių žmonių liudijimus. Kadangi šis filmas skirtas plačiai žiūrovų auditorijai, tiek vyresniems, tiek ir jaunimui, siekiau, kad jis būtų aiškus ir suprantamas kiekvienam. Tikiuosi, kad net ir tie žmonės, kuriems Alfonso Svarinsko vardas dabar jau nieko nesako, pajus jo asmenybės jėgą ir svorį. Nuoširdžiai viliuosi, kad šis filmas palies kiekvieno žiūrovo širdį ir padės skleisti žinią apie monsinjorą Alfonsą Svarinską ir jo homiliją”, – kalbėjo filmo režisierė R. Sinkevičienė.

LGGRTC užsakymu sukurtas dokumentinis filmas „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ lapkričio 25 d. (antradienį) 19.30 val. bus rodomas per LRT televiziją, vėliau jį bus galima rasti LRT Mediatekoje bei LGGRTC Youtube paskyroje.

The post Valdovų rūmuose įvyko dokumentinio filmo „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ premjera appeared first on Voruta.

Sigitas BIRGELIS, punskas.pl

The post Vienas iškiliausių ir labiausiai užmirštų Punsko lietuvių kunigų appeared first on Voruta.

Dalia Savickaitė, Ignalina, www.voruta.lt

Lietuvoje birželį vyko Europos archeologijos dienos. Tai jau šeštus metus šalyje vykstantis renginys, skirtas archeologijos mokslo bei archeologinio paveldo pažinimui. Nevalingai pradėjau galvoti: o kuo mūsų Ignalinos rajonas galėtų pasididžiuoti tomis dienomis? Nenuneigiama habil. dr. Algirdo Girininko, dr. Vykinto Vaitkevičiaus ir nuo Dūkšto kilusio dr. Vyganto Juodagalvio ir kitų pagalba rajonui: jie kasinėjo Švenčionių ir Ignalinos rajonų paribyje – Rėškutėnuose, rado polinę gyvenvietę ir daug kitų unikalių dalykų, atlieka didžiulį šviečiamąjį darbą, konsultavo Aukštaitijos NP įruošiant akmens amžiaus žmogaus būstą ir dirbo kitose artimose vietovėse.

Iš anksčiau žinome apie lenkų archeologą Liudviką Kšivickį. Jis buvo sociologas, antropologas, ekonomistas. L. Kšivickis pirmasis pradėjo platesniu mastu tyrinėti Lietuvos piliakalnius, kruopščiai ir išsamiai skelbė tyrimų rezultatus, padėjo pagrindus piliakalnių paskirties ir chronologijos studijoms, spausdino ir apibendrinamojo pobūdžio darbus. Prieš 1939 m. L. Kšivickis beveik visą savo turėtą archyvą apie tyrinėjimus Lietuvoje perdavė buvusiam Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Priešistoriniam skyriui. Kasinėjo ir Dūkšto pilkapyną ir piliakalnį, yra duomenų, kad jį domino ir Ginučių piliakalnis. Dar darbo kultūrologe Parke laikais pagal perskaitytos informacijos nuorodas teikiau užklausimą Leningrado (Peterburgo) Ermitažo muziejaus saugyklai, kur, spėjama, buvo perduoti šio archeologo radiniai, bet jie atsakė, kad dabar surasti eksponatus labai sudėtinga ir pasiūlė atvykti… Mūsų apylinkėse dairėsi ir dr. E. Šatavičius, dr. G. Zabiela. Didžiausia likimo dovana Ignalinai – švenčionėliškė, kultūros istorikė, archeologė, naujoji Ignalinos krašto muziejaus vadovė dr. Regina Mikštaitė – Čičiurkienė (regis antra moteris-mokslų daktarė rajone). Jau vos jai pradėjus veikti atsirado labai įdomūs projektai, jau vyko šiuolaikiniai archeologiniai tyrimai. Jos dukra taip pat archeologė (jau dirbo Kazitiškyje). Tiek apie archeologijos specialistus žinojau iš seniau, bet yra ir beveik dingusių laiko miglose. Tai – Juozapas Žiogas. Kas jis?

Juozapas Žiogas. Kas jis?

Juozapas Žiogas yra gimęs Šiaulių apskrityje 1869 metais. Po gimnazijos įstojo į Žemaičių dvasinę seminariją Kaune. 1893 m., kartu su J. Tumu-Vaižgantu buvo įšventintas į kunigus. Jis buvo vienas iš tų, kurie didžiai mylėjo garbingą savo tautos praeitį ir ją su pasišventimu tyrinėjo.  Žemaičių kunigų seminarijoje tuo metu tarp lietuvių klierikų vyko stiprus patriotinis sąjūdis. Charakteringiausi jo bruožai buvo savosios praeities ir gimtosios lietuvių kalbos meilė. Interesų kryptį kiekvienas įgyvendino individualiai. Tautinio  sąjūdžio dalyviai kasinėjo, rado, bet nepaliko jokių aprašų. J. Žiogas – kitoks. Reiktų pažymėti, kad tuo metu Lietuvoje vyko ir aktyvus masonų judėjimas ir vienas oficialiai žinomas jų – J. Tumas-Vaižgantas, kuris savo ir aplinkinių uždaviniu laikė senųjų dievybių įprasminimą renkant visą įmanomą informaciją apie juos. Net savo slapyvardį – Vaižgantas – jis pasirinko iš senųjų dievų, šiuo atveju linų dievo vardą. Tikėtina, kad J. Žiogas, jo artimas draugas, taip pat buvo šio judėjimo dalyvis. Juolab, kad jis gana tamprius ryšius palaikė ir su tuometiniais masonais J. Basanavičiumi, konsultavo jį radinių klasifikavimo, registravimo, aprašų klausimais, A. Dambrausku, Kauno miesto muziejaus steigėju K. Gukovskiu, eksponatus tuomet Peterburgo muziejui rinkusiu prof. E. Volteriu. 1907 m. balandžio 7 d. jis dalyvavo Lietuvos mokslo draugijos (toliau LMD) steigiamajame susirinkime kaip steigėjas. Draugijos bibliotekai ir muziejui jis dovanojo daug knygų ir net Gaidės (Ignalinos r.) apylinkėse surinktų dainų rinkinį, pluoštą savo darytų fotografijų, proistorinių laikų girnas. Dėl didelio ir aiškaus tautinio nusiteikimo jis buvo perkėlinėjamas į įvairias parapijas. Jo tyrinėjimų apimtis Rytų Lietuvoje buvo labai plati: nuo Daugpilio iki Švenčionių, kasinėjo ir Norkūnų piliakalnį. Kadangi labai rūpinosi ir vietos inteligentiją švietė proistorės klausimais, tai 1909 m. J.Žiogas viešai piktinosi, kad Švenčionyse „barbarai valstiečiai sudraskė paraku stabmeldystės laikų šventą akmenį, vadinamą „aukuriniu””.

„Kunigas Žiogas gali būti paveikslu mokslo draugijos darbininkams. Jis archeologijos tyrinėjimais<…> parodo, kiek gali atnešti mokslui naudos sodžiuje gyvenantis inteligentas. Jo iškastiniai, senovės lietuvių kapų aprašymai, išgelbės ne vieną mūsų tautos paminklą nuo pražūties“.

Nuo 1899 iki 1904 metų J. Žiogas buvo Gaidės kunigu. Šis jo paskyrimas taip pat dovana mūsų rajonui. Atokiose vietovėse buvo daug laiko tyrinėjimams ir kolekcijų tvarkymui. Nežinia, kada jis susidomėjo archeologija, bet buvo labai kritiškas savo atžvilgiu. Jis rašė: „Esu bjauriai nedrąsus ir permaž turiu mokslo, kad viešai kalbėčiau. Reiks dar į arklą įsikinkius, kiečiau prisispaudus apsiskaityti apie archeologiją. Bent kiek veikalų turiu, bet per mažai. Dėl to gi nedariau ir nejokių išvedžiojimų prie kokios epochos Lapušiškės kapčiai priguli“. Tik 1908 rugpjūčio 18 d. visuotiniame LMD susirinkime skaitė referatą „Apie Lapušiškės kapinyną ir tenai rastus daiktus“. J. Basanavičius, kalbėdamas apie LMD išklausytą Lapušiškės kapinyno referatą rašė: „Kunigas Žiogas gali būti paveikslu mokslo draugijos darbininkams. Jis archeologijos tyrinėjimais<…> parodo, kiek gali atnešti mokslui naudos sodžiuje gyvenantis inteligentas. Jo iškastiniai, senovės lietuvių kapų aprašymai, išgelbės ne vieną mūsų tautos paminklą nuo pražūties“. Savo radinius J. Žiogas nuolat lygino su skelbtaisiais kitų rinkinių aprašais, todėl kataloguose buvo žymėjimų, kur panašūs dalykai randami.

J. Žiogas ištyrė ir Pasamanės bei Visagino (buvusio kaimo) pilkapius, Čeberakų piliakalnį ir Niurvėnų (pavadinimai iš senųjų raštų) istorinį kalną. Šie ir kiti archeologiniai tyrinėjimai aprašyti 1909 m. leidinėlyje „Archeologiški tyrinėjimai Gaidės apylinkėse“. B. Tarvydas rašė, jog kunigo raštuose buvo „smulkiau paminėti radiniai iš Mialkos kaimo (prie Drukšės ež.) ir Gireižių kaimo Kulelių bei Padbudkos kalnelių (Drukšių par.) akmens stovyklos“. Virginija Ramanauskaitė teigia, kad „šiaurės rytų Lietuvoje jis kasinėjo Lapušiškės, Visaginos, Pasamanės, Mičiūnų, Kubiliškio (Radišiai), Norkūnų pilkapynus“. Žemės vardynas jam taip pat rūpėjo. Buvo smulkūs kelių ežerų aprašymai (jų tarpe ir Drūkšių). Drūkšių ežere buvę apie 219 vietų, gelmių ir seklumų, turėjusių savo vardus. Jis parašė apie pusę visuotinės istorijos, rinko tautosaką, bandė rašyti žodyną, domėjosi senoviniais muzikos instrumentais, užrašinėjo liaudies dainas, fotografavo. Muzikos instrumentai buvo labai išsamiai aprašyti, nurodytas jų paplitimas. (Galiu tik didžiuotis, kad aprašuose ir cimbolai, kuriais muzikuoti mokytis kartu su LNKC specialistu A. Luniu teikėme projektą, gavome finansavimą. Man pakeitus darbovietę pasisekė išlaikyti jų tęstinumą ir jie tebevykstą iki šiol. – Aut. past.) J. Žiogo publikacijų išliekamąją vertę didino tai, kad neretai jos yra vieninteliai informacijos šaltiniai apie kai kuriuos dabar jau sunykusius ar sunaikintus archeologijos, istorijos, kultūros paminklus. Jis savo darbą atliko labai kruopščiai: net sudarė atskirų kapų brėžinius, suregistravo radinius, surašė. Jaunesnio amžiaus J. Žiogas buvo ypač aktyvus. Tai taip pat sėkmė rajonui.

1959 m. gegužės mėn. 25 d. Papilės altarista kun. S. Pupaleigis „Aušros“ muziejaus darbuotojui A. Nezabitauskui pranešė, kad vietos bažnyčioje atliekant remonto darbus, tinko ir kalkių nuogrindomis apipiltos dvi dėžės su įvairiomis senienomis. Atvykę muziejaus darbuotojai nustatė, kad tai dalis J. Žiogo archeologinių rinkinių.

Vėlesniais metais vis tvarkė ir tobulino savo kolekciją, kurią, pagal M. Brenšteino liudijimą sudarė 1228 archeologiniai dirbiniai,  281 akmeninių įtveriamųjų, ir 145 akmeniniai įmoviniai (su skyle kotui) kirveliai, 65 įmovinių kirvių fragmentai, 99 kirvių išgrąžos, 51 galąstuvas, 106 moliniai, akmeniniai ir gintariniai verpstukai, 32 svaidyklių akmenys su skylėmis, 44 neaiškios paskirties akmeniniai dirbiniai, 24 akmeninės ir geležinės kulkos, 27 kalavijai ir kardai, 17 geležinių peilių, 11 pjautuvų, 22 ietigaliai, 21 geležinis kirvis, 13 balno kilpų, buožių, skiltuvų, 41 metalinis diržas ir sagutės, 97 žalvarinės sagės, 29 apyrankės, 42 žiedai, 1 sidabrinė apyrankė. Kunigas-archeologas bendradarbiavo su Rusijos imperatoriškosios akademijos archeologiniu skyriumi, su LMD Vilniuje, savo kolekciją jis norėjo palikti Vytauto Didžiojo muziejui, net buvo surašęs testamentą.

Gyvenimas darė savas korekcijas, nes jam reikėjo išlaikyti ir seserį. Galop jis norėjo parduoti savo rinkinius, kad atliktų brolio pareigą. Prieš savo mirtį, 1935 m. rugsėjo 13 d., jis savo rinkinius perleido kun. K. Kupriui-Kuprevičiui iš Kretingos. Vėliau valstybė, remdamasi jo surašytu testamentu , rinkinius perėmė savo žinion. Sukrautas į 7 dėžes, turtas buvo paliktas kunigui saugoti. Žinoma, kad dabar ne visi J.Žiogo rinkiniai yra saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Gaila, bet dingo jų metrikos. Jie labai netradiciškai pateko į muziejaus fondus: 1959 m. gegužės mėn. 25 d. Papilės altarista kun. S. Pupaleigis „Aušros“ muziejaus darbuotojui A. Nezabitauskui pranešė, kad vietos bažnyčioje atliekant remonto darbus, tinko ir kalkių nuogrindomis apipiltos dvi dėžės su įvairiomis senienomis. Atvykę muziejaus darbuotojai nustatė, kad tai dalis J. Žiogo archeologinių rinkinių. Kitą rinkinių dalį muziejus nupirko 1961 birželio 25 d. iš Baisogaloje gyvenančios Kuprio giminaitės J. Žilinskaitės. Tokiu būdu buvo išsaugota didžioji rinkinio dalis (1023 eksponatai). Klajonių metu dingo šių brangių radinių registracijos sąrašai. Dirbdama Aukštaitijos NP, rašiau „Aušros“ muziejui paklausimą dėl šių radinių. Deja, jie taip pat atsakė, kad juos rasti ir identifikuoti labai sudėtingas darbas… Per klajones Kretingos muziejuje atsirado dar 3 eksponatai, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje – 7. Kurie iš jų rasti Gaidės apylinkėse – nežinia, bet V. Ramanauskaitė mini, kad buvo rasta ir retų radinių.

Ką rado „juodieji“ archeologai, nepaliekantys savo radinių istorijų, turbūt jau nesužinosime. Belieka laukti naujų tyrinėjimų, kurie atskleistų krašto proistorės tiesą, nes sakoma, kad per šį „kampą“ į Lietuvą atėjo žmonės.

The post Krašto proistorės liudytojas kun. Juozapas Žiogas appeared first on Voruta.

N. Švogžlys gimė 1899 m. Švenčionių valsčiuje, Trebučių kaime, Mataušo ir Julijos Švogžlių šeimoje. Nepriteklių varginama Švogžlių šeima 1899 m. išvyko į Rygą, kur tėvas gavo darbą fabrike. Paaugęs Nikodemas Rygoje lankė rusišką mokyklą, išmoko latviškai.

1915 m. pritrūkusi maisto Švogžlių šeima grįžo į gimtinę. 1916 m. Nikodemas pradėjo mokytojauti Švenčionyse, o kitų metų vasarą Kaune lankė mokytojų kursus. 1917 m. pradėjo mokytojauti Strūnaityje, o 1918 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją.

Pirmasis N. Švogžlio eilėraštis buvo išspausdintas „Aušros vartų kalendoriuje‘. 1920 m. jis bendradarbiavo „Vilniaus garse“, pasirinko Milžino slapyvardį. Būdamas romantiškos sielos žavėjosi Lietuvos praeitimi, troško dirbti Lietuvai, jos kultūrai. Lenkai klierikai jį pradėjo skųsti seminarijos vadovybei už „litvomaniją“. 1921 m. klierikas N. Švogžlys iš Vilniaus kunigų seminarijos pašalinamas.

Palydėtas dviejų seminarijos profesorių lietuvių, N. Švogžlys traukiniu atvažiavo į Kauną ir buvo priimtas į lietuvišką kunigų seminariją. Čia besimokydamas bendradarbiavo Amerikos lietuvių spaudoje.

1925 m. arkivyskupas Juozapas Skvireckas N. Švogžlį įšventino į kunigus. Pirmąsias mišias N. Švogžlys laikė Žasliuose, buvo paskirtas vikaru į Molėtus, 1927 – 1930 m. vikaras, kurijos notaras, vidurinės mokyklos kapelionas Kaišiadoryse, 1930 – 1934 m. Kernavės klebonas. Vėliau buvo Gegužinės, Onuškio, Kauno šv. Mykolo Arkangelo, Bijutiškio, Kruonio, Kazokiškių, Paparčių bažnyčių klebonu.

1968 m. vėl grįžo į  Kernavę, kur iki 1979 m. buvo Kernavės bažnyčios klebonu. Nuo 1979 m. iki 1985 m. – rezidentas Vievyje. Mirė 1985 m. Vievyje.

Eidamas dvasininko pareigas, 1925 – 1927 m. Milžinas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Jis būrė pavasarininkus, skautus, angelaičius, steigė kraštotyros (senienų) muziejėlius, organizavo vaidinimus, pats rašė pjeses, pats režisuodavo, aktyviai dalyvavo Vilniaus vadavimo sąjungos veikloje, statydavo paminklus, kryžius.

Milžinas spaudoje paskelbė daugybę korespondencijų, publicistinių rašinių, kunigų nekrologų, kraštotyrinių pažintinių istorinių rašinių, reportažų, atsiminimų, net monografinio pobūdžio darbų.

Paskutinė Milžino publikacija apie vyskupą J. Labuką paskelbta „Katalikų kalendoriuje žinyne”. Atskirai išleistos šios Milžino knygos: „Vilniaus sūnus. Rytų Lietuvos tragedija”, „O šventasis Vilniau… Liaudies reportažas apie Vilnių ir jo šventoves”, „Vilniaus Aušros vartai”.

Ypač gausus kunigo N. Švogžlio – Milžino rankraštinis palikimas. Dauguma jų saugoma Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve.

Nors Milžinas daugiausia rašė liaudžiai, tačiau jo rankraščiai turi ir išliekamąją vertę. Pokario metais budriai stebimas, įvairiai tikrinamas Milžinas daug Lietuvos skaudulių savo raštuose turėjo nutylėti, juk baudžiamasis straipsnis dėl antisovietinės propagandos galiojo per visus nelaisvės metus.

Tik atvykęs į Kernavę Milžinas pradėjo garsinti jos vardą. Be rašinių apie garbingą  Kernavės praeitį  „Mūsų Vilniuje” buvo spausdinami Milžino „Laiškai iš Vilniaus pafrontės”. Kernavėje kunigas N. Švogžlys organizuodavo Vilnijos korporacijos šventes, rengdavo eisenas prie demarkacinės linijos. Jis Kernavėje pastatydino Geležinį Vilką, atnaujino kleboniją.

Milžinas nemažai prisidėjo plečiant mokytojo Juozo Šiaučiūno įkurtą vietos mokyklos muziejų.

Antrąkart atkeltas į Kernavę, Milžinas remontavo bažnyčią, įdomiai sutvarkė šventorių ir jo aplinką panaudodamas girnapuses. Zakristijoje jis įrengė muziejėlį, dėl ko buvo ir nepatenkintų. Tačiau ką daryti, jei noru turėti muziejėlį Milžinas degte degė, o mažytėje klebonijoje net jo knygoms, rankraščiams trūko vietos. Kai ką piktino Milžino liberalios pažiūros, kai net tebevykstant pamaldoms, ekskursantai eidavo į zakristiją apžiūrėti eksponatų.

1975 m. Milžinas Kernavėje šventė savo kunigystės penkiasdešimtmetį ir daug, vos ne kasdien, rašė. Dėl daugybės raštų jis dar buvo vadinamas Lietuvos Balzaku.

Milžinas mėgo stebėti ir charakterizuoti įvairius dvasininkus, kultūros darbuotojus, visuomenės veikėjus. Patį Milžiną apibūdinti nėra paprasta. Jam mažai rūpėjo buities kasdienybė, rengėsi kukliai, buvo neišrankus maistui, gyvenamiems kambariams. Buvo paprastas, visiems prieinamas, kiekvienam stengėsi pasakyti malonius originalius žodžius.

Pradėjęs rašyti dar 1918 m. plunksnos nepaleido, kol ją pajėgė laikyti ranka. Rašymas jam buvo kasdienis gyvenimo poreikis. O temų niekada netrūko. Tai vyskupų, kunigų, kitų žymesnių žmonių biografijos, Kaišiadorių vyskupijos ir Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių istorijos. Jis aplankė visas minėtų vyskupijų bažnyčias, vietoje rinko žinias, iliustracinę medžiagą. Pats Milžinas netaikė į profesionalius istorikus. Pirmajame Lietuvių katalikų Mokslo akademijos suvažiavime kunigas N. Švogžlys dirbo istorijos mėgėjų sekcijoje. Kalbėdamas diskusijoje siūlė atkurti Lietuvos epą, taip pat siūlė pagal archeologinius paminklus, jų tyrinėjimus, padavimus, mitologiją vaizdžiai aprašyti (faktiškai sukurti) Lietuvos priešistorę.

Savo darbams jis beveik neieškojo senų rašytinių istorinių šaltinių, dokumentų. Milžinui pakako spausdintų istorinių tyrinėjimų, paskelbtų dokumentų. Užtat XX a. jis surinko daug autentiškų žinių, iliustracijų, buvo daugelių įvykių liudininkas, metraštininkas.

Beveik visus savo darbuose aprašomus asmenis (vyskupus, kunigus) autorius gerai pažinojo. Jų charakteristikos taiklios, įžvalgios, nurodomos visos teigiamybės.

Milžinas mėgo sceną. Pats ne tik režisuodavo, bet ir vaidindavo, mėgdavo skaityti monologus. Jis rašytojas eseistas publicistas, istorijos mėgėjas, kraštotyrininkas, didelis Lietuvos ir Vilniaus krašto patriotas, humanistas, kilnus ir nuoširdus kunigas, kiekviename žmoguje ieškojęs gėrio, nors ne kartą nedorų asmenų apviltas.

Savo raštuose nevengė Švenčionių krašto tarmybių, įtaigumo, mėgo pasikartojimus, rašė trumpais sakiniais.

Šiandien, kai propaguojama globalinė civilizacija, kosmopolitizmas, kai garbinga Lietuvos istorija, etninė kultūra, pagarba gimtajai šnekai laikoma vos ne atgyvena, Milžinui irgi skaudėtų širdį.

Pirmasis N. Švogžlio-Milžino kūrinėlis „Gyvuok, Tėvyne“ 1919 metais buvo išspausdintas „Aušros vartų kalendoriuje”.

Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve saugomas N. Švogžlio-Milžino „Kernavės istorijos“ rankraštis. Itin įdomūs jo skyriai apie įvykius Kernavėje XX a. pirmojoje pusėje, kai atkampiu provincijos bažnytkaimiu tapusios, smarkiai polonizuotos Kernavės gyventojai išgyveno paskutinius carinės Rusijos imperijos valdymo, Pirmojo pasaulinio karo metus. Kernavės apylinkėse vyko sunkios nepriklausomybės kovos. Miestelis kurį laiką buvo neutralioje zonoje, vėliau – prie pat demarkacinės linijos su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu. Neris plukdė savo vandenis nuo okupuoto Vilniaus palei žilagalvę Kernavę laikinosios sostinės – Kauno link.

1931 m. įvyko katastrofiško masto potvynis: Vilniuje Neries vandenys užliejo dalį miesto centro ir Žvėryno, kitus palei upę buvusius mikrorajonus. Upės vandenys išsiliejo į Katedros aikštę, užliejo Vilniaus arkikatedros požemius. Buvo apardyta ar sugriauta daugybė pastatų. Kai kuriuos medinius pastatus upės srovė paprasčiausiai nusinešė.

N. Švogžlys-Milžinas, 1930 m. paskirtas Kernavės kunigu, aprašė regėtus vaizdus:

„Štai balandžio 20, 21, 22 d. pasirodė tirštas, geltonas vanduo. O jo vis daugiau ir daugiau – taip ir veržiasi kaip iš kokio krioklio. Kas valandą vis pusmetriu aukščiau, vis ištisais sieksniais plačiau. Neris susijaudino, užsidegė, pašėlo…

Iš lenkų pusės – Kernavė nuo lenkų parubežio pusė kilometro – pradėjo plaukti malkos, rąstai ir ištisi sieliai. Sušoko čia lietuviai semeniškiečiai, mitkiškiečiai, ardiškiečiai (pakrantės kaimų gyventojai) viską gaudyti, ką jiems Neris dovanoja, ką neša savo aistringose putose. Nenumanė vargšai, kad išdykusi Vilija jiems tik akis dumia, kad atiduoda jiems dabar tik savo jaunystės trupinius, o paskui, lyg keršydama už savo trumpą pavasarį, viską iš jų pačių išplėš – net ir namų pastogę…

O čia pradėjo plaukti visokie buteliai, katilai, bliūdai, dėžės, kašikai (krepšiai), korkos (kamščiai), sąšlavos, net kačių ir šunų kūnai.

Tik štai balandžio 23 d. jau neužteko Neriai krantų ir išsiveržė į pakrančių plotus. O pakrantėse –  namai, kaimai… Jau pradėjo semti klojimus, tvartus, klėtis, nes kaimuose jie žemiau stovi. Ir taip staigiai, gaivalingai užtvino, kad nė nepastebėjo gyventojai, tik išgirdo, kaip pririšti šunys pradėjo staugti sušlapę būdose ir karvės subliovė tvartuose…

Vanduo, sako, baisesnis už ugnį, nes jo niekaip nesulaikysi, kur jis prakiūra. Taigi ir gyvuliai, kažkokio nesuprantamo instinkto slegiami, niekaip nesidavė iš tvarto vedami ir įsispyrę visomis keturiomis baisiai kaukė. Avis, teliukus (veršelius), karves reikėjo nešte išnešti, o paskui iki pilvų vandeniu braidyti. Taip gaila, kad niekas pas mus neturėjo fotoaparatų… Išvestus galvijus teko pririšti aukščiau prie kranto medžių.

Tik apsidairė žmonės ir šiurpulingai susiėmė už galvų – Nerimi pradėjo plaukti ištisi su šakomis ir šaknimis išrauti medžiai. Vanduo pradėjo šniokšti, urgzti; bangos suputojo, srovė paaštrėjo – Neries kraujas ir aistra užvirė… Vanduo pasiekė namų pamatus. Pradėjo sunktis priemenėn, pirkaitėsna. Aš tuo metu buvau Ardiškių kaime į šiaurės vakarus nuo Kernavės ir mačiau, kaip vanduo užkunkuliavo Jurkevičių prieangy. Tuojau pradėjo vaikai cypti, moterys raudoti, o vyrai keikti…

Žmonės pradėjo beprotiškai rėkti, kai Neries viduriu pasirodė beplaukiąs visas, ištisas gyvenamasis namas. Tai buvo pirmutinis… Jis buvo be langų, be durų, bet viduryje su suolais, stalais, lovomis ir kitais smulkiais rakandais. Pamatę Neries rūstumą ir mirtiną grasinimą, žmonės tesuspėjo išversti duris, langus ir šį tą per juos išmesti lauk, išgelbėti; o paskui tą namą su griūvančiu krantu pagrobė pašėlusi Neris ir nusinešė savo glėby… Taip ir nuplaukė pirmutinis namas. Palaukite, o kiek jų paskui plaukė?

Tuo metu krantuose pasigirdo baisus riksmas. Vanduo pradėjo semti pirkių vidų. Moterys pradėjo verkti, raudoti ir alpti. Vyrai, numetę batus, o kai kurie ir kelnes, ėmė veržti savo duris, langus… O čia sutemo. Užėjo naktis. Nerami ir baisi naktis. Miške sužibo ugnys. Užsidegė laužai – žmonės persikėlė gyventi laukan ir miškan…

Išaušo penktadienis. Vietoje Neries žmonės pamatė neįžiūrimus, neaprėpiamus vandens plotus. Pamatė, kad jų kaimas – tai tik mažutės salelės vandeny, kad vanduo jau į namų pastoges palindo, kad stogas išsižergė kaip perekšlė višta ant kiaušinių.

O vaizdas. O skausmo. Ašarų. Ieško žmonės jau neprotingomis, jau beprasmiškomis savo akimis –  ir nesuranda, ko ieško: kur augo medžiai – ten tuščia;  kur buvo nauja tvora – ten bangos; kur buvo jau pradedanti žaliuoti rugių dirva – ten putojantis vanduo. Ir apkvaišo žmonės: pradėjo paikai nusikalbėti, kvailai šūkauti, pamišusiai judėti – neišlaikė silpnesni nervai sunkios nelaimės.

Jau laivais (valtimis, luotais) pradėjo gelbėti iš namų rūbus, javus, maistą ir viską, kas galima. Bet ką gelbėsi – ką paliksi, viskas savo, visko gaila, o vanduo graso, baugina ir varo krantan – neduoda visko gelbėti… O vandenų viduriu pradėjo plaukti rinktiniai egzemplioriai: kėdės, stalai, lovos, kuparai (skrynios), komodos, kubilai ir …kūnai. Nuplaukė didelis baltas paršas, nubangavo dvi išpampusios karvės. Vis iš lenkų pusės (iš Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto). Nusvyravo antras namas, trečias, penktas, net aštuntas. O vienas jų buvo didelis dviem galais, gontais (malksnomis) dengtas ir su didele iškaba „Strasznyca granyczna“ („Pasienio užkarda“) – viena iš lenkų pasienio užkardų, buvusių prie demarkacinės linijos su Lietuva.

Kmitų kaimui užgrėsė pražūtingas pavojus, nes vanduo pradėjo nepaliaujamai graužti krantą, dirvą ir kaimo sodybas. Taip ir virsta didžiausios riekės, taip ir nyksta tvirta žemė – sieksnis po sieksnio. Jau pasiekė tvorą: tvora nuvirto į vandenį. Jau netoli tvartų pamatai… Kone alpo žmonės… Jau nusirito akmenys iš trobesių pamatų. „Reikia pazrinkti“, – šaukia sąmoningesni vyrai ir šoko prie griūvančių pastatų, pradėjo draskyti ir tempti rąstus aukščiau, kalnan. Patys sugriovė penkis namus. Būtų nunešti Kaunan, Klaipėdon… O čia nuplaukė devintas namas, dvyliktas, penkioliktas…

Vėl išaušo diena. Jau šeštadienis. Geriau būtų jis neišaušęs. Naktį nuplaukė visas Bielzariškių kaimas, viso labo – dešimt namų. Šeštadienį nuplaukė šešioliktas, aštuonioliktas ir…dvidešimtas namas. Vėl vyrai vijosi, vėl apžiūrinėjo. Tik matome, nusiėmė kepures ir pradėjo žegnotis. Paskui namą virvėmis susipainioję velkami du vyrų kūnai. Jau nebegyvi…

Kad ir savi namai pradėjo braškėti. Taip Semeliškių kaime išvirto Drazdausko kluonas. Moterys pradėjo baisiai rėkti. O lenkų kareivis kiek kalniau savo sargyboje stovėdamas sušuko lenkiškai, kad moterys neraudotų tokio niekniekio – kluono, nes esą Vilniuje ir pati Katedra plaukianti…

Šeštadienio pavakarę panerin susirinko iš visų apylinkių tūkstančiai žmonių. Čia prikalbėjo ištisus tvanus rimtų ir juokingų gandų. Visi nagrinėjo potvynio priežastį. Sakė, kad bolševikai prakasė kanalą ir savo Bereziną suleidę į mūsų Nerį, todėl mūsų Neris bus tokia didelė ir neslūgstanti…Sakė, kad Dauguva pakeitusi vagą ir susiliejusi su Nerim. Visaip sakė. Vieni tikėjo, kiti juokėsi, treti keikėsi ir koliojosi.

O Neris vis kyla ir kyla. Kilo iki sekmadienio, balandžio 26 d. Paskui baimingai patyrusi paneriečio akis konstatavo, kad vanduo „sustojo“.

Pirmadienį vanduo smarkiai krito, stačiai valandomis, matomai ir ženkliai. Jau nestaugė, jau nieko nesinešė. O pasiliko – Dievuli mielas – kas pasiliko… Ištisos namų sienos, kalnai medžių, storiausi su šaknimis nugriauti ąžuolai, baldai, liekanos, pylimai smėlio – nesuprasi ar čia Kernavė, ar Palanga. Namų viduje buvo šiurpulingas vaizdas. Pirmiausia buvo suvirtusios ir ištaškytos visos krosnys, palikdamos paskui save tik krūvas purvino molio. O visa kita buvo kaip po žemės drebėjimo.

Neris pagaliau visai suėjo į krantus. Jau neputojo, nebuvo pikta. Net linksma buvo ir saulėje spindėjo. Taip – jau ji jaunamartė, jau ištekėjo už vyro Nemuno. Ką padarysi – pavasaris – visi mylisi…“

Taip vaizdžiai, realistiškai savo gimtojo Švenčionių krašto tarme kunigas Nikodemas Švogžlys – Milžinas aprašė 1931 metais buvusį potvynį, kurio griaunamąją jėgą ir neįsivaizduojamus padarinius patyrė Kernavės apylinkių prie Neries išsidėsčiusios sodybos, ištisi kaimai, juose gyvenantys žmonės.

1985 m. Kernavės bažnyčios šventorius amžinam poilsiui priglaudė penkiolika metų išbuvusį tos parapijos kleboną, neeilinę asmenybę kunigą Nikodemą Švogžlį – Milžiną. Per pamokslą Vievyje tuometinis kunigas Kazimieras Vasiliauskas velionį apibūdino, kaip tikrą mūsų laikų herojų, kuriam rūpėjo mūsų tautos, mūsų parapijų istorija, tautos menas.

Literatūra:

Leidinys „Kernavės bažnyčios kunigai“, 2001.

Stasys Miliukas „Giminės ir ne tik“. Leidykla „Druka“, Klaipėda. 2015.

Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos leidinys „Šimtas Širvintų krašto šviesuolių“, 2021.

The post Stasys Miliukas. Lietuvos Balzakas, kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas appeared first on Voruta.

Dalia Savickaitė, Mielagėnai, www.voruta.lt

Klausyti, ką tau sako žmonės. Klausyti ir išgirsti kas pasakoma, toli gražu geba ne kiekvienas. Išgirstam žodžiui ieškoti paralelių savo žiniose – jau pretenzija į gebėjimą mąstyti. Kažkaip nesąmoningai taip nutiko man. Mano ilgametė kirpėja gražuolė auksarankė Vlada Kuodienė, išėjus mano trečiai knygai, pasakojo ir apie savo dėdę Benediktą (Benių), kuris esąs Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas ir rašąs knygą apie jos antros eilės dėdę kunigą Juozapą Stakauską nuo Mielagėnų. Tuomet ji tiek daug pavardžių dar neminėjo, tiesiog žinodama mano aistrą atrasti Ignalinos krašto unikaliuosius apie tai užsiminė. Regis atėjo ir išėjo, bet kuomet sulaukiau kuklutės Mielagėnų bibliotekos išmoningosios darbuotojos Rimutės Misiūnienės skambučio (po maždaug penketo metų) smegenų vingiuose kažkas atsigamino. Ji man perdavė Benedikto Stakausko pageidavimą matyti ir girdėti mane jo knygos apie tėvo brolį – Juozapą Stakauską „Dievo ieškojau protu, suradau – širdimi“, pristatyme kraštiečiams.

Nustebino, nes jo nepažinojau, o dar juolab dalyvaus jo kolega Liudvikas Myško iš Molėtų Teismo (dabar abu jau senjorai)… Kadangi R. Misiūnienė meiliai, bet įpareigojančiai mus tris vadino moderatoriais, tai jaučiausi ypatingai, nes jaučiausi, lyg knygos herojus „įrankis Dievo rankose“, kuriam pavesta skleisti žinią apie šią knygą, apie iškilų Mielagėnų krašto sūnų ir visai Lietuvai svarbų žmogų. Kaip ne keista, intelektualiame, tik vilniečių choru papuoštame bibliotekos renginyje žmonių buvo pilna špitolė, kurią garbusis Mielagėnų klebonas M. Savickas įruošė miesteliuko žmonių susirinkimams. Smagu žiūrėti, kaip, atsiradus vietos įvairiems sambūriams, pačiam juos papildant savimi ir vaišėmis, jam pavyko sutelkti bendruomenę. Dėlionės dalys pradėjo „krautis“ į paveikslą…

Įdomus tas Mielagėnų miestelis su savo bažnyčios paveikslų autoriumi, kraštiečiu Vincentu Smakausku ir Vienos universiteto istorijos mokslų daktaru, kunigu II-o Pasaulinio karo metu vadovavusiu Lietuvos archyvams, Pasaulio tautų teisuolio vardu pavadinto ir Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotu Juozapu Stakausku. Koks netikėtas raidžių žaismas pavardėse… Abu lyg ir pranašai savo profesinėje ir jų klausančiųjų apsuptyje. Visas miestelis ir jo apylinkės įdomios savimi ir žmonėmis, tik gaila, kad kuomet žaviai restauruotų kulto pastatų miestelis keitė gatvių pavadinimus, gatvelę, vedusią iš J. Stakausko tėvų sodybos į mokyklą, bažnyčią, bendruomenė pavadino Alyvų, o ne šio iškilaus žmogaus pavarde. Juk vietovę įdomia padaro istoriniai faktai ir juos įamžinantys žmonės, jungtis su mūsų dabartiniu pasauliu… Gal vertėtų pagalvoti nors apie žymenį jo tėvų sodybos vietoje juolab, kad ir sūnėnas Benediktas ir dukterėčios Onytė Stakauskaitė (Kuldienė) ir Marytė Stakauskaitė (Veličkienė) dar žvaliai pasakoja prisiminimus. Onytės dukra žino mamos pasakojimus apie garbų giminaitį Juozapą.

Pristatymo metu knygos sudarytojas Benediktas Stakauskas labai jaudinosi. Negelbėjo nei senų laikų draugas, nei kaip mūras šalia esančios seserys. Jis minėjo knygos leidybos niuansus, knygos sutikimą pas klierikus Kaune, džiaugėsi patirtu dėdės dėmesiu jo jaunai šeimai. Taip nutinka bene visiems, kurie labai atsakingai ir kruopščiai sudarinėja knygą, įveikia ne vieną kliūtį ir kalba su savo ir herojaus krašto žmonėmis. Knyga buvo sudaroma lyg ir dviem etapais. Apie 2020 m. jau buvo pagarsintas knygos pasirodymas, bet dalį Nikodemo Švogžlio-Milžino atsiminimų S. Narkeliūnaitė redagavo Amerikoje. Jai netikėtai mirus dalis teksto dingo… Darbas vyko iš naujo. 2024 m. antroje pusėje pasirodė puikios poligrafinės kokybės informatyvi, puikiai sudėliota knyga. Ją sudaro vairių autorių atsiminimai apie herojų. Kadangi autorius leido knygą savo lėšomis, knyga iš karto tapo bibliografine retenybe, nes jos išleista tik 300 egzempliorių. Jos paklausa – didžiulė, nes katalikų konfesijos žmonės turėtų herojų šlovinti už mokslo darbus, rašinius, pamokslus, kuriuose jis bažnyčios tiesas įrodinėjo mokslinių reiškinių paralelėmis. Jis bene vienintelis istorikas istoriniais faktais įrodinėjęs, kad kunigaikštis Mindaugas neatsisakė krikšto, yra suredagavęs gausybę kitų autorių darbų, remdamasis sava ranka perrašytomis sukauptomis dokumentų kopijomis. Knygoje paruoštos publikacijos tapo puikia medžiaga besiruošiantiems sielovados darbui, studijuojantiems rašiusių kunigų kūrybą ir biografijas. Knygos laukė ir žydai, jų palikuonys, kuriuos karo metu J. Stakauskas slėpė Lietuvos archyvo patalpose. Knyga įdomi turėtų tapti ir besidomintiems Lietuvos archyvais, nes J. Stakauskas dirbo laisvos Lietuvos laiku Kaune, Vilniuje nuo archyvo išvežimo į užsienį gelbėjo ir prie „ruso“, ir prie „vokiečio“… Tikėtina, kad pilniausiai jis išsaugojo bažnytinius aprašus, nes tuo metu jau buvo kunigystės kelyje…  Žydai, kad neišprotėtų nuo tylaus slėpimosi už knygų sienos, šviesiu metu perrašinėjo archyvus, kuriuos jis kaupė savo bibliotekoje. Gaila tik, kad tai kopijos, o kadangi nepatikrintos ir nepatvirtintos turi mažesnę juridinę galią, nors, kaip šaltinis naudotinos… Knygoje ir puiki jo paruoštų mokslo darbų, kūrinių ir redaguotų kitų autorių darbų bibliografinės nuorodos, jo paties bibliografija, nes pats visą gyvenimą ieškojo sau vietos arčiau informacijos šaltinių.

J. Stakausko gimtinė – Degsnės kaimas dabartinės Mielagėnų seniūnijos teritorijoje

Kaip jis leido jaunystės laiką? Kuo jo laikas įdomus seniūnijos istorijai? Reikia pažymėti, kad savo kraštą mylėjusio istoriko literatūrinę biografiją knygoje pristato kitas buvusio Švenčionių krašto (Trebučių km.) vaikas, vos metais už J. Stakauską vyresnis kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas. Jie jau ankstyvaisiais metais susitiko besimokydami ir savo svajomis ir pergyvenimais dalijosi visą gyvenimą. N. Švogžlys-Milžinas sugebėjo kunigystę derinti su poreikiu domėtis etnografija, iškentė saugumo tardymus, o J. Stakauskas visą laiką lyg Lomonosovas, siekė mokslo. Neturtas privertė jį kreiptis pagalbos į bažnyčios tarnus ir taip paraleliai istoriko specialybei baigė ir teologijos studijas, gavo šventinimus. Didžiulis kun. N. Švogžlio-Milžino nuopelnas yra tai, kad jis, mūsų profesijos žinių apribotų žmonių kartai, trumpai ir patraukliai pristatė krašto, kuriame gimė J. Stakauskas istorinį-administracinį-religinių dekanatų žemėlapį, įvardijo kunigavusiuosius. Jis manė, kad kalbėti apie žmogų nesuprantant jo istorinės apsupties, socialinių, religinių  sąlygų negalima, nes neįmanoma suprasti, kas formavo aprašomąjį žmogų. Rašytojas pražygiavo Vilniaus kraštu ir įvardino, kad J. Stakauskas pirmiausia buvo Vilniaus krašto sūnus. Šis didelis žemės gabalas turėjo antraeilius, provincinius kraštus, kurių tarpe ir vytautinis, didvyriškas Švenčionių kraštas su Perkūno šventykla ir Vytauto Didžiojo bažnyčia bei medžioklės pilaite. 1795 m. Švenčionims tapus apskrities miestu ryškesne tapo ir Mielagėnų parapija. Pokariu vienu iš 7 dekanatų tapo Švenčionys su 18 parapijų. Mielagėnų parapija buvo viena iš jų kaip dekanato stambesnioji, žymesnioji, turinti savo istoriją ir mūrinę bažnyčią.

To meto laikraščiuose man teko skaityti, kad tai buvo viena raštingiausių parapijų Lietuvoje. Remiantis rašiusiojo atsiminimais, galima galvoti, jog tai, kad čia caro laikais nuo 1895 m. jau buvo rusiškas valsčius ir rusiška mokykla (narodna škola) sudarė sąlygas mielagėniškiams būti įvykių sūkuryje, lankyti kad ir rusišką, nors nerusofobišką mokyklą. Į šią mokyklą 1900 m. gimęs Juozapas Stakauskas 1910-1912 m. tėvų Stakauskų valia į mokyklos trečią skyrių buvo palydėtas kaip tyliai „besilaikantis“ sūnus. Juozapo tėvai buvo raštingi, todėl tikėjo, kad jam mokslas padės įsitvirtinti pasaulyje. Tėvus priimti tokį sprendimą skatino ir tuometinis Mielagėnų parapijos kunigas Pliacidas Šarkauskas. Jis skatino ir jaunuolio mokslų tąsą Švenčionyse. Pavadintas Josif Martinovič Stakobskij jis 1912-1915 m. lankė Švenčionių miesto mokyklą, buvo gabus, gyveno pas tėvo brolį, vasaras leisdavo Degsnėje. 1915-1918 m. ten įsitvirtino vokiečiai, nes čia ėjo fronto linija. Grįžęs atostogų po trečio kurso jis rado namuose begyvenančius vokiečius. Kentėjo visa šeima. Iš kareivių pramoko vokiečių kalbos, bet jų nekentė visa širdimi, nors – likimo paradoksas – vėliau studijavo vokiškuose universitetuose.

Vilnius – Marijampolė – Kaišiadorys

Tėviškėje po vokiečių  pozicijas užėmė rusai, bet tuomet šis kraštas jau priklausė Lietuvai. 1917 m., palaisvėjus politinei situacijai, tėvai siuntė sūnų iš namų mokytis ar užsidirbti duonai. Ir vėl gelbėjo bažnyčioje tuomet kunigavęs Adomas Zaremba. Jo prašymu Vilniuje 18 metų jaunuolį globojo kun. Juozapas Kukta. Tai tęsėsi visą B. Stakausko „augimo“ laiką. Jis tarpininkavo, kad Vilniuje jaunuolis patektų į lietuvių gimnazijos 5 klasę. Būdamas 19 metų 1919 m. pavasarį baigė ją su pagyrimu. Tuo metu Vilniuje pradėjo veikti vienuolių marijonų būrelis. Jie Vilniaus krašte ieškojo gabių studentų, siųsdavo į Marijampolę baigti gimnazijos, o vėliau į seminariją. J. Stakauskas jau buvo mokytas karo skurdo „mokykloje“, tad ieškojo būdų kaip išvengti tokios patirties neramiame Vilniuje. Nors ir nenorėjo ateityje tapti kunigu, bet, kaip ir daugelis to meto jaunuolių, pasirinko materialiąją religijos paramą, susipažino su marijonais ir išvyko gimnazijos baigti į Marijampolę. Čia ypatingai išryškėjo J. Stakausko susidomėjimas ne vienuolių praktikomis ir maldomis, bet vienuolyno bibliotekos vertybėmis. Saugodamas šią likimo dovaną elgėsi pagal vienuolyno regulą, buvo drausmingas. Jam buvo patogu, kad nereikėjo rūpintis materialiais išlikimo dalykais, visose klasėse buvo pirmas savo gabumais. 1922 m. jis jau buvo 22 metų vyras, nemokamų VIII klasių abiturientas su pagyrimu, laisvai mokėjo lietuvių, vokiečių, rusų ir lotynų kalbas. Tikėtina ir lenkų, prancūzų bei graikų kalbas.

Atsisveikinęs su Marijampolės vienuolynu jis išėjo į Kauną, nes galvojo tik apie save moksle. Gimtasis kraštas buvo okupuotas lenkų, bet senas jo pažįstamas iš gimtų kraštų Daktorių kaimo Zigmas Žemaitis jau gyveno Kaune, tad su juo ir tarėsi. Nei apie teologijos mokslus Kauno kunigų seminarijoje, vadovaujant jam jau pažįstamam J.Kuktai, nei apie karo mokslus negalvojo, nors tam buvo palankiausios sąlygos. Įstojo į jauną KU Medicinos fakultetą, bet… metams. Jo nesužavėjo „materialus“ mokslas, poreikis nuolat bendrauti ir jis, matyt, pasiremdamas Simono Daukanto mokslų istorija, išėjo „savo valia su tuščiu neapdairumu“. Visų nustebimui jis patraukė į Krekenavą mokytojauti, nors nemėgstančiam bendrauti tai atrodė keista… Po metų buvo atleistas, nes skundėsi ir tėvai, ir vaikai.

Gyvenimas privertė keliauti į Kaišiadorių kuriją, atnaujinti pažintį su jos administratoriumi J. Kukta. J. Stakauskas prašėsi į užsienį teologijos studijoms su pasižadėjimu įsišvęsti į kunigus… Administratorius net finansiškai jį parėmė. „Siuntimas“ užtikrino stipendiją pragyvenimui Austrijos Insbruke. Gyveno jis konvikte, kurį tvarkė seserys vienuolės (kažkas panašaus į bendrabutį). Konvikto vyrų nevadino klierikais, jie buvo be sutanų, o tai, kaip vėliau matysime, lenkų okupuotoje Lietuvoje, Juozapą pasmerkė areštui… Universiteto daugiakalbiškumas, akademinis dėstymo lygmuo darė jį laimingu. Džiaugėsi religinėmis praktikomis, meditavo, atsivėrė bendravimui, buvo pažangus. Vasaromis jis grįždavo į Lietuvą Kietaviškin pas kun. dekaną Matą Cijūnaitį. Išvykdamas padarė netaktą, nes nepriėmė dekano siūlomos paramos… Taip „pateisino“ jį lydintį keistuolio vardą… 1926 m. birželio mėnesį baigė Insbruko universiteto mokslus ir pradėjo ruoštis įšventinimui į kunigus: pratinosi prie sutanos, pamaldų apeigų, siekė susipažinti su kitais kunigais ir „įkvėpti jų dvasios“, numatyti būsimą darbovietę, nes reikėjo suprasti bažnyčios pasaulį, atlikti rekolekcijas, generalinę išpažintį, priimti šventinimus. J. Stakauskas 1926 m. liepos 26 d. buvo įšventintas į kunigus, darbui pasirinko Kaišiadorių vyskupiją pas savo nuolatinį rėmėją J.Kuktą.

Primicijos Mielagėnuose – studijos Vienoje

Nuo 1919 iki 1939 m. su trumpa 1920-ųjų pertrauka gimtasis Juozapo kraštas priklausė Lenkijai. Visi jau kunigo J. Stakausko giminės, tėvai dar buvo gyvi, tad savo primicijas (pirmas mišias) J. Stakauskas laikė gimto Mielagėnų krašto bažnyčioje prie veikliojo kun. K. Gumbaragio. Visiems buvo įdomu kas įvyks, nes mišias laikys užsienyje aukštus mokslus baigęs studentas… Nors turėjo visus pravažiavimui ir tapatybei reikalingus patvirtinti dokumentus, bet dėl to, kad užsienyje išmoko būti perdėm pasaulietiškas, po  mišių nenešiojo sutanos, nedėkojo vietos valdininkams buvo pavadintas apsišaukėliu, patyrė areštą. Tuoj po primicijų jis išvažiavo. Politiniai nesusipratimai pristabdė jo norą leisti laiką gimtinėje. Visą jo likusį gyvenimą nuodijo karčios politinio trumparegiškumo nuosėdos.

Iš Mielagėnų niekur neužsukdamas vyko į Lenkiją, nes taip buvo sutvarkyti dokumentai, susipažino su šios šalies bibliotekomis nes troško ginti daktarinę disertaciją.  Pasižadėjimus kun. J.Kuktai jautėsi įvykdęs, tad vyko į Vienos universitetą kur žinojo esant Karališką biblioteką, turtingus archyvus, girdėjo apie plačias istorijos mokslų studijas. Pagrindinėms studijoms pasirinko istorijos mokslus, šalutinėms –filosofiją ir senąją lotynų kalbą. Jis gyveno moterų vienuolyne, ten buvo kapelionu, vedė religines praktikas, sekmadieniais koplyčioje vedė pamaldas. Už tai gavo celę, patalynę, šviesą, šilumą, maistą ir stipendiją. Nuostabu, kad jis jau sugebėjo tvarkingai surikiuoti visus žemiškus reikalus: priklausymą Vienos kurijai ir gauti patvirtinimą, kad yra Kaišiadorių kurijos globoje. Nuostabą kelia tai, kad jis nesinaudojo jokiais kultūringosios Vienos privalumais, nesivystė kaip viešas asmuo, inteligentas, eruditas, bet valandomis žiūrėjo į šimtamečius karalių, magnatų, Romos kurijos ir kt. pergamentus su vaškiniais antspaudais. Kaip vėliau parodė gyvenimas šių žinių jis nepanaudojo praktiniame gyvenime, bet rado joms vietą savo darbuose. Studijas Vienoje baigė 1930 m. Vokiškai parašė mokslinę disertaciją apie mūsų Mindaugo krikštą 1251, išlaikė egzaminus, gavo daktaro laipsnį. Prasidėjo jo didžiosios gero „išgyvenimo“ klaidos: nepadėkojo nei jį visus tuos metus rėmusiai Kaišiadorių kurijai ir J.E. vysk. Juozapui Kuktai, nei pristatė savo potyrius Vienoje lietuvių istorikų draugijai… J. Stakauskas buvo patenkintas pats savimi, nes juo džiaugėsi Vienos universitetas, gilėjo jo teoretiko mokslininko ir būsimo istoriko būdas, mokėjo daug kalbų, o tarnystė katalikybėje buvo labai simbolinė ir netrukdė domėtis mokslu. Jaunam kunigui – istorikui trūko bendrų temų bendravimui su kitais. Tokia prabanga kainavo ir jis pirmą kartą įsivėlė ne į bažnytines, bet į politines veiklas: už stipendiją Vienoje sutiko parašyti knygą ir dedikuoti ją prezidentui Antanui Smetonai. J. Stakauskas troško platesnių studijų, tad teko „parsiduoti“… Tai jam buvo svetima tuomet, tai sukūrė atostūmį nuo kunigo – politiko, visuomenininko įvaizdžio (gal todėl kraštiečio kun. J. Breivos bei kun. dekano Vl. Mirono ir pan. veikla jam nepatiko…)

Buvimas Vienoje baigėsi 1932 m., Vadovavimas Kauno centriniam archyvui

Į Lietuvą J. Stakauską lydėjusios vienuolės „nepraktiškajam“ mokslų daktarui suruošė rūbų ir sumuštinių bagažą. Jis pats savo kelioninį krepšį užpildė įsigytomis knygomis. Kun. dr. J. Stakauskas savo jauną katalikišką gyvenimą pradėjo veiklioje Kaišiadorių kurijoje, Trakų apskrities centre. Vysk. Kukta kunigu tapusį savo globotinį paskyrė savo kapelionu ir sekretoriumi. Tai buvo svarbus postas bažnytinėje hierarchijoje. Istorijos mokslų daktaras toje padangėje buvo retenybė tad darbdaviai tikėjosi iš jo ne tik švietėjiškos, bet ir organizacinės veiklos, kuriančios garbę Kaišiadorims. Mokslininkui tai buvo svetima. Apie jauną mokslininką – kunigą pradėjo kauptis nepasitenkinimas, pašaipos. O dar tas Vienos kunigijos įprotis po mišių nevilkėti sutanos: tai vyresniems kunigams Lietuvoje atrodė tiesiog amoralu, negarbinga ir net finansiškai nuostolinga. Iš  Kaišiadorių jis pabėgo slapta… Pabėgo į Kernavę, pas seną savo pažįstamą kraštietį kun. N. Švogžlį-Milžiną. Vos ten pernakvojęs, nors ir nepateisintas dėl tokio elgesio, J. Stakauskas paryčiais su savo knygų krepšiu išėjo ne į paskyrimo vietą Semeliškėse, bet į Marijampolę. Dirbo gimnazijoje, dėstė vokiečių kalbą, spaudai ruošė savo pirmą knygą. Jis nesikeitė: prastas dėstytojavimas buvo „įvertintas“ atleidimu… Iš Marijampolės J. Stakauskas išvyko į Kauną. 1933-1934 m. jis dėstytojavo Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kurioje direktoriavo Mykolas Biržiška, dėstė istoriją ir vokiečių kalbą. Tai buvo jo mėgiami dalykai, bet jis nebuvo pedagogas… Nors J. Stakausko darbas buvo nepatenkinamas, bet M. Biržiška įžvelgė jo aistrą, talentą ir rekomendavo darbui Kauno centriniame archyve vedėjo pareigoms.

Tuo pačiu sprendėsi ir jo buitiniai reikalai: jau turėjo Kaune butą, stalą, šeimininkę, bet gyveno gana vienuoliškai. Nors buvo kalbama, kad jis gyvena „pats sau“, bet vėliau spausdinami rašiniai aptariamoje knygoje pasakoja apie jo rūpestį gimtu kraštu, artimaisiais. Nebebuvo ir nepraktiškas, nors savo išorei daug dėmesio  ir neskyrė, savo kunigiško paskyrimo valdžiai Kaišiadoryse apie savo veiklą nepranešinėjo. Jis pagaliau džiaugėsi, kad darbe daug jo darbų atlikdavo išmani sekretorė, kiti darbuotojai, kad turi daug laiko dokumentų analizei, kad atskaitingas tik ministerijai, kuri jį retai trukdė. J. Stakauskas pagaliau išleido A.Smetonai pažadėtą knygą „Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje“ su dedikacija, susilaukė savo luomo pasmerkimo už parsidavėliškumą, nes A.Smetona nelabai sutarė su vysk. Kukta.

Tuomet J. Stakauskas tapo aukštu valstybės valdininku: Kaune ir  Lietuvoje vienintelis tokiose specialiose pareigose su vidine laisve mokslinei istorinei veiklai. 1936 m. po A.Aleknos knygos „Katalikų bažnyčia Lietuvoje“, kurią redagavo, savo žiniomis papildė, pasirodymo J. Stakauską labai išgyrė katalikiškos raštijos patriarchas, Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas A. Dambrauskas – Jakštas. Ši knyga dažnai buvo vadinama jaunojo kunigo darbu, nors jis tapo tik jos bendraautoriumi. Knygų leidimas „nesužvaigždino“, jis aplankė ir savo žemietį N. Švogžlį-Milžiną, džiaugėsi jų abiejų raštų pasiekimais ir, kad būdami valdžių drengiamo Švenčionių krašto vaikai, sugebėjo tiek daug pasiekti. Savo raštais jis nebuvo akademinių raštų rašytojas, istorikas – tyrėjas, bet platus šio mokslo žinovas, mėgėjas, kuris norėjo savo sukauptas žinias papasakoti visiems, užsirekomendavo kaip mokslininkas rašytojas. Rašė labai daug, į daugybę tuomet ėjusių specializuotų tautinių leidinių bei dienraščių. Kadangi rašė turiningai, buvo plačiai skaitomas, populiarus, mėgo pagyras. Bet neatsikratė savo nenoro bendrauti nei su civiliais, nei su kunigais, nesidomėjo aplinkos bei politinėmis naujienomis, o tai tapo stabdžiu suprasti, kas nuo ko priklausė tuometinėje Lietuvoje ir Europoje. Jis sekė tik kitų autorių publikacijas jam rūpima tema. Jo rašytojiška veikla tęsėsi net 45 metus. J. Stakausko recenzijos, leidinių kritika nenuolaidžiavo nei kunigų seminarijų vadovų raštams, nei kito kokio „aukšto“ posto asmens „nusikaltimams“ istorinei tiesai. Dr. Juozapas Stakauskas tapo naujo požiūrio į Lietuvos istoriją formuotojas, mokslo darbų redaktorius. Jis profesionaliai pateikdavo lietuviškųjų kovų už savo teises visuomenėje, bažnyčioje rašinius, redagavo „Mūsų senovę“.

Kvalifikuotas Vilniaus valstybinio archyvo direktorius

Nepriklausomai nuo J. Stakausko izoliavimosi, laikas darė savo korekcijas modernioje Lietuvos istorijoje. Lietuvai gražinus Vilnių jis tapo Vilniaus valstybinio archyvo direktoriumi. Juo dirbo iki 1944 m. Pradžioje vyko Kauno centrinio archyvo dalies, pasakojančios apie vilnietiškus ir visos Lietuvos archyvinius reikalus, perkėlimas į Vilnių. Prie epitetų J. Stakauskui – archyvo vadovui – prisidėjo ir žodis kvalifikuotas žinovas. Liūdna buvo tik todėl, kad gimtųjų Mielagėnų apylinkės dar priklausė Lenkijai, tėvai buvo „užsienyje“… lenkai buvo išdarkę ir gimtos šalies valstybinį archyvą. Tvarkant archyvą buvo rasti senosios Lietuvos kunigaikštystės, Vilniaus gubernatorių kanceliarijos archyvai, generalgubernatoriaus Muravjovo-Koriko raštinė, cirkuliarai-įsakymai Lietuvos vyskupams ir žemaičių vysk. Motiejui Valančiui, kurio veikla buvo vertinama dvejopai, ir gausybė kitų šaliai itin svarbių dokumentų. J. Stakauskas pajuto „antrą kvėpavimą“ ir ištisas paras studijavo atrastą informaciją, ją perrašinėjo ir tiesiog neįvertino įvykusio sovietinio perversmo. Dėl masinio judėjimo šalies viduje, Vokietijos grėsmės jis kažkokiu keistu būdu liko savo pareigose, o gal todėl, kad niekur nesirodė, užsiaugino didžiulę barzdą, mokėjo rusų kalba ir ja bendravo su naujai paskirtais tarnautojais. Tai netruko amžinai: beveik metus nuo 1940 iki 1941 liepos 1 d. jis buvo atleistas. Vėl jį gelbėjo žemietis Z. Žemaitis ir juo besižavintis M. Biržiška.

Hitlerinės okupacijos metai. Žydų gelbėjimas. Sovietijos sprendimai

  Nuo 1941 iki 1944 m. vėl buvo priimtas į archyvą. Neramu buvo tai, kad archyvo dokumentus vokiečiai vadino trofėjumi ir norėjo kuo daugiau jame slypinčių žinių išvežti į Vokietiją. Prie sovietų J. Stakausko veiklą sekė valdžios paskirti susovietėję žydai, o prie vokiečių „globėjas“ vokietis. Žydai paslaptingai dingo. Į „Stakausko“ archyvą vokiečiai vežė dėžes su dokumentais iš konfrontuojančių šalių, o vėliau, dar pridėję nurodytus įsakymuose dokumentus iš Vilniaus – į Vokietiją. Labai pravertė J. Stakausko „geresniais“ laikais vykdyta archyvų analizė. Iš bylų jis išrinkinėjo tik germanistinę medžiagą, už ką vokiečiai jį gyrė. Taip buvo sumažinti į Vokietiją išvežamų dokumentų kiekiai.

Dėl patalpų stokos J. Stakauskas kreipėsi į vokiečių valdžią ir gavo leidimą išrinkti naujas patalpas. Vadovas pasirinko tuščią vienuolyną Giedrio gatvėje. Kadangi iš geto žydai buvo varomi į darbus mieste, J. Stakauskas paprašė ir jo vadovaujamai įstaigai skirti pagalbininkų. Jis prašė čia dirbusių, inteligentiškų ir archyvus išmanančių žydų. Jų buvo 30. Dvylikai iš jų ilgainiui J. Stakauskas išsaugojo gyvybę paslėpdamas pačiame archyve. Apie tai detaliai rašo išlikę gyvi archyve dirbę žydai kituose knygos skyriuose. Šią konspiracinę veiklą būtų galima pavadinti intelektualiais mainais: Stakauskas su A.Žemaičiu įkūrė slėptuvę, žydų turtus keitė į maistą ir jiems nešė savo daug gyvenimo mačiusiame portfelyje, saugojo juos, o šie perrašinėjo archyvus. Toks jo ryžtingumas, bebaimiškumas prieš grėsmę rodė jo brandą, atsakomybės suvokimą, pokytį vertybinėse nuostatose. Meilė ir pagarba archyvams buvo stabiliausia. 12 žydų 11 mėnesių buvo slepiami valstybinėje įstaigoje. Ir žydams, ir pačiam direktoriui teko pabadauti, bet jie buvo gyvi. Nežuvo pats, nežuvo žydai ir vėl visi kėlėsi naujam gyvenimui… Kuomet žydai pradėjo jam dėkoti, Juozapo Stakausko sąmonėje „susijungė“ turimos kompetencijos su supratimu, kad jis yra įrankis Dievo rankose, kuriuo gali būti vykdomi atitinkami geri darbai įvairiuose lygiuose. Jo manymu tai tikrai buvo Dievo valios ir Dievo Apvaizdos stebuklas…

Išvadavus Vilnių J. Paleckis, M. Gedvilas ir A. Venclova jį aplankė archyve, dėkojo už žmonių gyvybių išsaugojimą. M.Gedvilas pasiūlė jam tapti profesoriumi VU istorijos katedroje, bet pasirodė, kad nei J. Stakausko – istoriko, rašytojo, recenzento – kompetencijos nieko nereiškė, nes, kad gautų minėtą gėrį jis turėjo viešai atsisakyti kunigystės, nes tai nederėjo sovietinėje valstybėje…

Ir vėl Kaišiadorių vyskupija

Bundantį J. Stakauske naują – kunigo –  pašaukimą vainikavo bedarbystė, nes pasikeitusi Kaišiadorių bažnytinė valdžia juo jau taip  pat nesirūpino. Reikėjo priimti kažkokį sprendimą. Buvo 1954 m. J. Stakauskas vėl pasuko link Kaišiadorių, Tuo metu ten dirbo jo Kauno dienų prietelius vysk. Teofilius Matulionis. Apsidžiaugęs, kad  atsirado kunigas, T.Matulionis jį įdarbino Gelvonuose. Nors ir klysdamas, savo pareigas jaunas mokslininkas stengėsi atlikti gerai. Kiek vėliau kunigo trūkstančioje Kazokiškio klebonijoje atliko sielovados darbus, o laisvomis valandomis per Vievį važiuodavo į savo didžiąją biblioteką Vilniuje. Straipsnį ruošiant su giminaičiais pavyko papildomai išsiaiškinti, kad šiuo sunkiu periodu (~1951-57 m.) jis buvo priglaudęs ir į mokslus tris meto leido brolio dukrą Marytę Stakauskaitę. Tai rodo jo prieraišumą giminei ir gimtoms vietoms.

Dr. J. Stakauskas pradėjo kalbėti apie senatvę. Jo kelius iki sukauptų knygų ir archyvų sutrumpino jaunas kolega kun. Petras Budrauskas, kuris pats norėjo dirbti Kazokiškyje. 1957 m. P. Budrauskas padėjo įgyvendinti kun. J. Stakausko norą ir padėjo jam lengvai įvairiu transportu pasiekiamuose Žasliuose įsigyti dvigalį namą, kuriame tilptų sukaupta dokumentika, būtų vietos gyventi ir rašyti, padėjo jam tapti pareigų bažnyčioje neslegiamu Žaslių altarista. Kartu su juo atkeliavo ir po karo pergyvenimų pas jį prisiglaudusi pusseserė Teresė. Nei buitis, nei pareigos bažnyčioje jam netrukdė nei studijuoti raštus, savaip sisteminti savo biblioteką, rašyti straipsnius, pamokslus ir knygas. Bičiulystė su Vilniaus arkivyskupijos valdytoju, garbės kanauninku Česlovu Krivaičiu padėjo gauti mišių intensijų Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Tai buvo jo materialiosios pajamos pragyvenimui. Bažnytinės veiklos buvo ir atgaiva jo mokslo šviesos pasiilgusiai dvasiai: ir mišiose, ir rekolekcijose jis susitikdavo su išsilavinusia bendruomene, lengvai atlaikydavo davatkėlių padejavimus, kad jos nieko nesupranta… Šviesuliu jo aplinkoje tapo Žaslių klebonas kun. Jonas Kaušyla. Jis tapo dr. J. Stakausko literatūriniu bendraminčiu: jis rašė lituanistinius tekstus, o J. Kaušyla juos spausdindavo. Tai buvo jų abiejų auksiniai raštijos metai. Nuo tų metų Lietuvos katalikų bažnyčia iš šių žmonių gavo unikalias literatūrines – lituanistines dovanas.

Tuo metu Kaišiadorių vyskupijoje labai trūko kunigų. Tad jam iš naujo teko talkinti ir begalinėje Krivonių kaimo bendruomenėje. Čia jis patyrė didžiulę pagarbą, vėl sekmadieniais laikė mišias. Atgimė ir  Gelvonų laiko pomėgis – smuikuoti. Krivonyse jis subūrė chora, pats jam smuiku akomponavo. Tokia veikla jį labai džiugino ir įpareigojo būti geru sielovadininku. Net po jo pasitraukimo iš šios parapijos veiklos praėjus 20 metų koncertuodavo choras, susibūręs ant J. Stakausko suburtojo pamatų. Tai pirmoji parapija, kurioje J. Stakauskui patiko klebonauti.

Seminarijos profesorius

Pokario ambicijoms aprimus plėtėsi ir dr. J. Stakausko mokslinė veikla. Dvi dienas per savaitę jis Bažnyčios istoriją ir vokiečių kalbą dėstė Kauno kunigų seminarijoje, tapo jos profesoriumi. Surašė net du tomus paskaitų bažnyčios istorijos paskaitų. Bažnyčios istoriją skaitė labai įtaigiai, gyvai, moksliškai, kartu ir populiariai, su pavyzdžiais ir istorinėmis iliustracijomis. Rekolekcijas vedė ir dėstytojams, ir studentams. 1959 m. į Seminarą atvyko profesoriauti prel. dr. Juozapas Labukas. Nuo to laiko didžiam J. Stakausko skausmui jo pareigos buvo „siaurinamos“, liko tik Bažnyčios istorija… 1965 m. prel. dr. J. Labukas tapo Kauno vyskupu ir kartu Seminarijos didžiuoju kancleriu, tvarkė jos kadrų reikalus. 1970 m. be jokių padėkų už atiduotą laiką ir žinias vienišas dr. J. Stakauskas buvo atleistas.

1964 m. kurija J. Stakauską atleido nuo pareigų Krivonyse ir įdarbino Jiezno altaristu pas kleboną dekaną Stakliškių dekanate Vyt. Sidarą. J. Stakauskas liko gyventi Žasliuose, o į Jiezną vykdavo kartą per savaitę. 1970m. baigėsi ir tarnystė bažnyčioje, ir tarnystė mokslui. Iš didžiulio populiarumo aukštumų „nuristas“ dr. J. Stakauskas. Niekas neatsižvelgė nei į jo amžių, nei sveikatą, nei vienišumą, nei nuopelnus, kurie puošė Lietuvos katalikų bažnyčios karūną. Savo nieko nebereiškimą J. Stakauskui, mėgusiam girdėti apie save teigiamus atsiliepimus, suprasti tapo nepakeliamai sunku. Užtilo ir visa jo 10 smuikų kolekcija. Nemokėdamas kitaip save atrasti jis pasidavė ir, manydamas esąs visų pamirštas, nuolat kartojo „nullum usum“, t.y. niekam nereikalingas… Šią frazę kartodavo net atvykęs pas jį gerbusį kun. J. Kaušylą į atlaidus ir lyg pats save laidojo… Mirtis netruko ateiti, nes jis nuo pat prigimties nebuvo pilnas gyvybės jėgos ir nemokėjo poilsiauti, nekaupė turtų. Neturėjo ir žmogiškųjų silpnybių skaniai pavalgyti, išgerti, parūkyti, pasilepinti kurortuose… Vadino save gamtos vaiku, buvo savotiškas filosofas pats sau. Per savo gyvenimą sukaupė tik didžiulę biblioteką, mokslinį ir asmeninį archyvus. Jo bibliotekos tykojo ir VU, ir Seminarija, ir Mokslų akademija, asmeniniai kolekcionieriai ir t.t. Palikime jis parašė, kad palieka ją lietuviškai ir katalikiškai Lietuvos liaudies ateičiai… Kur tai yra realiame laike, kurioje vietoje?..

Liga. Atsisveikinimas.

Paprastas, geraširdis bažnyčios ir kunigų draugas Vilniaus fabriko darbininkas Juozas Bulka jau Žasliuose rūpinosi, kad J.Stakauskas turėtų kuro, reikalingų pirkinių, namų apyvokos daiktų. Jis rūpinosi ir J.Stakausko sveikata, prašė pasitikrinti pas gydytojus, bet 1972 m. vasario viduryje jis jau susirgusį J.Stakauską aprengė, gavo mašiną, pasodino ir iš Žaslių išvežė į Vilniaus klinikas. Monsinjoras prelatas Č. Krivaitis, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas, Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas rūpinosi jo buvimu ir priežiūra klinikose. J.Bulka išsiuntė telegramas jo draugams kunigams, giminaičiams. Lankė jį gausiai ir įvairiausių rangų bei religinės patirties žmonių, nuolat parengtyje buvo Č.Krivaitis. Nors J.Stakausko 72 m. amžius – garbingas, bet ne toks, kai mirštama nuo senatvės. Jokios ligos mokslingieji gydytojai jame nerado: jis tiesiog buvo išsekęs, pasak gydytojų „užsėdėtu“ organizmo noru kovoti. 1972 kovo 2 dieną 22 val. 15 min. prasidėjo garbiojo žmogaus mirtis. Mirė neatgavęs sąmonės, be skausmų, be vargo. Tyliai, ramiai. Prie jo budėjo Č. Krivaitis, J. Tunaitis, N. Šogžlys-Milžinas, J. Bulka, budėtoja medikė, seserys vienuolės, keletas giminaičių Stakauskų.

A.a. kun. prof. Dr. Juozapą Stakauską pašarvojo Šv.Mikalojaus bažnyčios parapijos salėje. Karstą lankė mielagėniškiai, švenčioniškiai studentai, mokiniai, įvairių parapijų kunigai, klierikai, mokslo ir bažnyčios žmonės, žydų rabinas su pulku išgelbėtų ir prijaučiančių žydų (viena išgelbėtoji net pabučiavo jam kojas, rabinas ir kt. sakė prisiminimų kalbas) bei kt. Šv. Mikalojaus bažnyčia su juo atsisveikino kovo 4 d. Karstas į Žaslius išvyko lydimas kun. Švogžlio-Milžino, atvykus (4 ir 5 dienomis) suvažiavo apie 100 įvairių lygių bažnyčios tarnų ir net jį skriaudęs kun. dr. J.Labukas: vieni sakė kalbas, kiti atlikinėjo apeigas, giedojo ir jo numylėtas Krivonių bažnyčios choras. Bažnyčia buvo pilnutėlė. Kaišiadorių vyskupijos kurijos (Vievyje) kancleris kun. Bronius Bulika atsisveikinime sakė parodydamas, kad „velionis turėjo daug daugiau šviesos čia – savo galvoje, turėjo daug daugiau tvirtumo ir gerumo čia – savo širdyje.“. Velionio karsto kojūgalį puošė žydų vainikas „Brangiam ir neužmirštamam kunigui Juozapui  – jo išgelbėti nuo tikros mirties žydai“.

Perteikiau Jums garbiojo Mielagėnų krašto sūnaus Juozapo Stakausko portretą N. Švogžlio-Milžino surašytą ir jo sūnėno B. Stakausko įtrauktą į aptariamą knygą. Kun. N. Švogžlio-Milžino darbe, kuris jį parašė Katalikų bažnyčios kunigų prašomas kuomet tik 5 metai buvo likę iki jo paties mirties, kuomet visas jaunystės pasaulis jam atrodė kiek ryškesnis. Gal todėl jo ilgamečio draugo J. Stakausko portretas atrodo kiek „pakylėtas“ virš žemės rūpesčių. Svarbiausia: jame išsaugoti ne tik esminiai biografiniai faktai, bet ir Lietuvai reikšmingų jo darbų atsiradimas.

Gerbiamieji, detaliau ir iš skirtingų varpinių apie savo kraštietį sužinosite perskaitę puikaus leidimo, estetišką 310 psl. knygą Juozapas Stakauskas „Dievo ieškojau protu, suradau – širdimi“, sud. Benediktas Stakauskas, LĮ Kriventa, 2023. Greičiausiai jos teks ieškoti per tarpbibliotekinį abonementą pasinaudojus bibliotekų paslaugomis arba sutikus leidinio sudarytojui prašyti bažnyčios patriarchų bei savivaldybės klerkų inicijuoti leidimo papildymą, o gal bendruomenės, kad teiktų projektą kokiam Kultūros fondui.  Jus paintriguosiu parašydama J. Stakausko pamokslų pavadinimus (jie yra spausdinami) „Tikėjimas ir mokslas“, „Tvarka ir teisingumas gyvojoje gamtoje“, Dievo egzistavimas“, „Visatos didybė ir tvarka“, „Tikėjimo reikalingumas“, „Gyvybės pradžia“, „Tikėjimas ir netikėjimas“, „Sielos nemirtingumas“. Ši knyga tikinčiam ir abejojančiam, kraštiečiui ir Lietuvą gerbiančiam, mokslo ir istorijos žmogui, knygų vertintojui, kraštotyrininkui ir kultūrininkui ir net vietos šnekoriui, vietovę lankantiems gidams…

Naudota: Juozapas Stakauskas „Dievo ieškojau protu, suradau – širdimi“, sud. Benediktas Stakauskas, LĮ Kriventa, 2023

The post Juozapas Stakauskas. Kaip sužinoti apie Ignalinos krašto didžiuosius? appeared first on Voruta.

Vilniaus arkivyskupija parnešė, kad gegužės 15 d. Vilniuje, eidamas 82-uosius metus, mirė kun. Domas Valančauskas.

„Melskimės, kad Viešpats atlygintų už jo kunigišką tarnystę ir priimtų į savo artumą”, –  rašoma pranešime.

Kunigas D. Valančauskas gimė 1943 m. spalio 21 dieną, į kunigus įšventintas 1973 m. Nuo 1985 m. dirbo Dieveniškių krašte. Kaip 2024 m. birželį skelbė Vilniaus arkivyskupija savo interneto puslapyje, D. Valančauskas tais metais buvo atleistas iš Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės parapijos klebono ir Norviliškių Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos parapijos administratoriaus pareigų.

Dieveniškių ganytojo, klebono kunigo Domo Valančausko auksinis kunigystės jubiliejus

The post In Memoriam. Kun. Domas Valančauskas (1943–2025) appeared first on Voruta.