Visos Lietuvos mokyklos turi mobiliųjų telefonų naudojimo tvarkas, rodo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atlikta analizė. Absoliuti dauguma mokyklų iš viso draudžia naudotis mobiliaisiais telefonais mokykloje, kitos taiko kitus ribojimus.

„Matome, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir mokyklos pasižiūrėjo labai atsakingai, rengdamos taisykles įvertino savo bendruomenių poreikius. Tai išties geras žingsnis rūpinantis mokinių emocine sveikata ir mokymuisi palankesniu klimatu klasėse. Vertinsime, kokius rezultatus tai duoda“, – sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius.

91 proc. mokyklų visiškai draudžia mokykloje mokiniams naudotis mobiliaisiais telefonais arba yra nustačiusios, kaip išimtinais atvejais juos naudoti ugdymo tikslais. Telefonas turi būti išjungtas, su įjungtu skrydžio arba begarsiu režimu. Taip pat mokyklos yra nustačiusios, kur turi būti laikomas telefonas: kuprinėje, spintelėje, specialioje dėžutėje klasėje, specialiame individualiame užrakinamame dėkle.

81 proc. mokyklų draudžia mobiliųjų telefonų naudojimą renginių ar išvykų metu, 6,3 proc. leidžia juo naudotis tik su mokytojo leidimu. Likusios mokyklos savo tvarkose to nereglamentuoja, bet daroma prielaida, kad jos visiškai draudžia mobiliųjų telefonų naudojimą.

Dauguma mokyklų įsivedusios draudimą fotografuoti ir filmuoti mobiliuoju telefonu.

Mokyklos taip pat yra reglamentavusios išimtis dėl mobiliųjų telefonų naudojimo, kai jo reikia dėl sveikatos, specialiųjų ugdymosi poreikių ar skubios komunikacijos, tokiu atveju dažniausiai susisiekiama per mokyklos darbuotoją – klasės vadovą ar raštinės darbuotoją.

Taip pat mokyklos nustačiusios, kaip elgiamasi, jei mokinys pažeidžia mobiliųjų telefonų naudojimo tvarką.

Mokinių asmeninių mobiliųjų telefonų ir kitų įrenginių naudojimo ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo ugdymo mokykloje rekomendacijas parengė pernai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos suburta darbo grupė, jos buvo patvirtintos bendru švietimo, mokslo ir sporto ministro ir sveikatos apsaugos ministro įsakymu. 2026 metais balandį Švietimo įstatyme atsirado nuostata, įpareigojanti mokyklas pasirengti savo mobiliųjų telefonų tvarkas. Mokyklos rengė taisykles, atsižvelgdamos į parengtas rekomendacijas ir mokyklų tarybų siūlymus.

Visos mokyklos mobiliųjų telefono naudojimo tvarkas turi būti paskelbusios viešai savo interneto svetainėse.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inform.

The post Absoliuti dauguma mokyklų draudžia naudotis mobiliaisiais telefonais appeared first on Voruta.

„Volfas Engelman“ Studijos istorinę ekspoziciją Kaune netrukus papildys retas eksponatas – autentiškas 1935 m. ilgamečio bravoro vadovo Sulimo Volfo pasirašytas 1000 litų vertės vekselis ir 1940 m. jo protesto aktas. Iš privačios kolekcijos atkeliavęs dokumentas primena apie vieną sudėtingiausių Lietuvos verslo istorijos laikotarpių – 1940-uosius, kai sovietinė okupacija ir prasidėjusi įmonių nacionalizacija iš esmės pakeitė šalies pramonę bei ją kūrusių žmonių likimus.

1940-ieji: planus pakeitusi istorija

Per du nepriklausomybės dešimtmečius šalies verslininkai kūrė ir plėtojo įmones, investavo į naujas technologijas, užmezgė prekybinius ryšius su užsienio rinkomis. Tačiau 1940 m. sovietinė okupacija šią raidą nutraukė.

„Iki okupacijos verslininkai patys sprendė, kaip valdyti savo įmones, kur investuoti ir kokia kryptimi plėtoti veiklą. Nacionalizacija šią sistemą sukrėtė – privati nuosavybė perėjo valstybei, o įmonių veikla buvo pajungta centralizuotam valdymui. Be to, Lietuvos pramonė nuo šiol turėjo atliepti nebe vien šalies, bet ir gerokai didesnės Sovietų Sąjungos poreikius“, – pasakoja istorikė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.

Tarp nacionalizuotų įmonių atsidūrė ir „I. B. Volfas-Engelman“ – vienas stambiausių to meto Kauno pramonės verslų, užėmusi reikšmingą vietą šalies alaus rinkoje. Dar prieš pat okupaciją bravoras planavo tolesnę plėtrą ir investavo į gamybos modernizavimą, tačiau netrukus buvo paskirta nauja administracija ir direktorius, o ilgus dešimtmečius verslą kūrusi Volfų šeima nušalinta nuo jo valdymo. Nors gamyba toje pačioje vietoje tęsėsi, įmonės ateitį nuo šiol lėmė jau nebe jos savininkai.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, politinių ir ekonominių permainų pėdsakų galima aptikti net iš pirmo žvilgsnio įprastuose finansiniuose dokumentuose.

„Įdomiausia tai, kad šis konkretus vekselis buvo išrašytas 1935 m., kai niekas dar negalėjo numanyti, kas Lietuvos laukia po penkerių metų. Šį lūžį galima pastebėti net dokumentų simbolikoje – ant paties vekselio matome Lietuvos Respublikos ženklus, o protesto akte – jau sovietinius. Taigi vienas dokumentas tarsi sujungia du visiškai skirtingus istorijos laikotarpius“, – pažymi istorikė.

Žmogus, kurio parašas išliko

Vienas iš Volfų šeimos atstovų, kuriam teko pasitraukti nuo įmonės valdymo vairo, buvo Sulimas Volfas. Vis tik, jo pavardė tarpukario Kaune buvo žinoma gerokai plačiau nei vien alaus pramonėje. Jis aktyviai dalyvavo miesto savivaldos veikloje, prisidėjo prie Kauno plėtros, švietimo, kultūros ir žydų bendruomenės iniciatyvų.

„Sulimą Volfą būtų galima pavadinti savotišku renesanso žmogumi – jo interesai driekėsi nuo pramonės ir finansų iki politikos, švietimo bei kultūros. Iš jo publikuotų straipsnių matyti, kad tai buvo išsilavinęs, veiklus, į problemas įsigilinantis žmogus, gebėjęs argumentuotai ginti savo poziciją ir kartu palaikyti diskusiją. Jam rūpėjo ne tik nuosavas verslas, bet ir aplinka, kurioje gyveno“, – įžvalgomis dalijasi V. Akmenytė-Ruzgienė.

Nors apie Sulimo Volfo veiklą tarpukario Kaune žinoma nemažai, autentiškų ją liudijančių dokumentų išlikę nedaug. Vienas tokių – 1935 m. pasirašytas 1000 litų vekselis, kurio apmokėjimo terminas buvo nustatytas 1940 m. lapkričio 20 d. Tarpukariu vekseliai buvo įprasta finansinių įsipareigojimų įforminimo priemonė – jie leisdavo pasiskolinti lėšų ar atidėti atsiskaitymą. Laiku neįvykdžius įsipareigojimo, neapmokėjimo faktas galėjo būti oficialiai užfiksuojamas notaro, surašant vadinamąjį vekselio protesto aktą.

Toks aktas buvo surašytas ir S. Volfo vekseliui: 1940 m. lapkričio 22 d., praėjus dviem dienoms po nustatyto apmokėjimo termino, jį įformino notaras J. Žilius. Vis dėlto, kokiomis aplinkybėmis atsirado šis 1000 litų įsipareigojimas ir kodėl jis nebuvo įvykdytas, iš turimų dokumentų nustatyti negalima.

Istorija, kuri tęsiasi

Nepaisant to, kad 1940 m. nacionalizacija iš esmės pakeitė bravoro valdymą, jo veikla nenutrūko. Savo istoriją nuo 1853 m. skaičiuojantis „Volfas Engelman“ šiandien pristatomas kaip seniausiai nepertraukiamai veikianti Lietuvos pramonės įmonė, per daugiau nei pusantro šimtmečio išgyvenusi karus, ekonominius sunkumus, santvarkų, savininkų ir pavadinimų kaitą.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, tokį ilgaamžiškumą pirmiausia lėmė produktų kokybė, išlikusi produkcijos paklausa ir gebėjimas prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų.

„Per tiek metų keitėsi ne tik santvarkos, bet ir gamybos būdai, technologijos, žmonių poreikiai. Tačiau gėrimų gamyba visais laikais išliko aktuali, o gebėjimas keistis padėjo įmonei judėti į priekį. Ne mažiau svarbus buvo ir istorinio „Volfas Engelman“ vardo susigrąžinimas 2011 metais – tai suteikė naują impulsą įmonės augimui ir sustiprino jos tapatybę“, – istorikės minčiai antrina „Volfas Engelman“ rinkodaros projektų vadovė Neringa Antanaitienė.

Šiandien šį ryšį su praeitimi padeda puoselėti ir bravoro Studijoje kaupiami autentiški eksponatai. Iki šiol joje daugiausia buvo pristatomi istoriniai buteliai, etiketės, statinės ir kiti gamybos atributai, o originalių dokumentų, tiesiogiai susijusių su įmonės vadovais, išlikę gerokai mažiau.

Abu istoriniai dokumentai į „Volfas Engelman“ Studiją atkeliavo iš asmeninės Michailo Duškeso judaikos kolekcijos. Aukcione juos įsigijęs kolekcininkas pasiūlė eksponatus neatlygintinai paskolinti „Volfas Engelman“ vieneriems metams, kad su jais galėtų susipažinti ir platesnė visuomenė.

„Iki šiol savo kolekcijoje neturėjome nė vieno originalaus dokumento su Sulimo Volfo parašu. Todėl šis vekselis mums yra ypatingas – jis leidžia į įmonės istoriją pažvelgti ne tik per gamybą ar produktus, bet ir per žmones, kurie ją kūrė. Tokie autentiški liudijimai padeda išsaugoti mūsų šaknis ir kartu suteikia galimybę šia istorija dalytis su kitais“, – pabrėžia N. Antanaitienė.

Istorikės dr. V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, tokių dokumentų vertę dar labiau sustiprina sudėtinga Lietuvos istorija – per okupacijas, karus ir kitus istorinius sukrėtimus buvo sunaikinta ar prarasta daugybė archyvų.

„Net ir nedidelis išlikęs dokumentas gali atskleisti kur kas daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo – nuo to meto raštvedybos tradicijų iki valstybės ir verslo santykio. Todėl kiekvienas toks autentiškas liudijimas yra vertingas, nes padeda užpildyti bent mažą dalį mūsų istorinės atminties spragų“, – sako ji.

The post Tarpukario verslo paslaptys: vienas radinys iškėlė netikėtų klausimų appeared first on Voruta.

Augant telefoninio sukčiavimo atvejams, ši apsauga tampa ypač aktuali. Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro duomenimis, per pirmąjį 2026 m. pusmetį Lietuvos gyventojai ir įmonės sukčiams perdavė 9,5 mln. eurų. Vien per 2026 m. pirmąjį ketvirtį dėl telefoninio sukčiavimo nuostoliai viršijo 710 tūkst. eurų, o vienam atvejui teko vidutiniškai apie 8,4 tūkst. eur nuostolių.

„Dažnas iš mūsų esame sulaukę telefoninių sukčių skambučio. Jie apsimeta banko darbuotojais, ryšio operatoriais, teisėsaugos atstovais, net mūsų artimaisiais. Sukčiai stengiasi sukelti paniką, skubina atlikti tam tikrus veiksmus, paveikti mūsų emocijas. Todėl pasiūlėme sprendimą, kuris padės lengviau apsisaugoti nuo kylančios grėsmės,” – sako „NordVPN” produkto vadovas Domininkas Virbickas. 

Programėlė „HangUp” yra visiškai nemokama, vartotojui užteks susikurti paskyrą ir telefono nustatymuose suteikti atitinkamas prieigas.

Tuomet programėlė realiu laiku atpažįsta gaunamus skambučius ir telefono ekrane nurodo, kas skambina. Kiekvienas nepažįstamo numerio skambutis priskiriamas kategorijai – sukčiavimas, telemarketingas, apklausos. Todėl vartotojas gali priimti sprendimą – atsiliepti ar priimti skambutį. Be to, naudojant programėlę galima visiškai užblokuoti norimas kategorijas, todėl sukčių skambučiai net nepasiektų jūsų telefono.

„Mes tampame papildoma pora akių, kuri perspėja, kai kažkas atrodo įtartinai,” – sako D. Virbickas. 

Programėlę „HangUp” galima parsisiųsti „Google Play” arba „Apple Store” programėlių parduotuvėse.

APIE „NORDVPN”

„NordVPN” – tai visapusiška skaitmeninio privatumo ir saugumo programėlė, kuria pasitiki milijonai interneto naudotojų visame pasaulyje. „NordVPN” programėlė sujungia pažangiausią pasaulyje VPN, naujos kartos antivirusinę programą ir kitas integruotas saugumo funkcijas, tokias kaip „Dark Web Monitor”, padedančias naudotojams saugiau ir privačiau naršyti internete.

„NordVPN” padeda apsisaugoti nuo duomenų viliojimo, aferų, kenkėjiškų svetainių, stebėjimo priemonių, įkyrių reklamų ir kenkėjiškos programinės įrangos bei stiprina jūsų privatumą internete. Daugiau informacijos rasite svetainėje nordvpn.com.

The post Vienas sukčių skambutis kainuoja 8,4 tūkst. eurų: lietuvių sukurtas įrankis padės lengviau apsisaugoti appeared first on Voruta.

Dar ryte jautėtės gerai, o po kelių valandų pakilo temperatūra, ėmė skaudėti galvą, raumenis ar sąnarius? Gali būti, kad susirgote gripu. Kuo ši infekcija skiriasi su paprasto peršalimo, kaip palengvinti jau pasireiškusius simptomus ir kokios priemonės veiksmingai padeda nuo jos apsisaugoti, pranešime žiniasklaidai pasakoja Vilniaus šeimos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) šeimos gydytoja Dovilė Nakvosienė.

Gripas yra ūmi kvėpavimo takų infekcija, kurią dažniausiai sukelia A ir B tipo virusai. Vien pagal klinikinius simptomus tiksliai atskirti, kuriuo gripo tipu žmogus užsikrėtė, beveik neįmanoma, nes abiem atvejais liga dažniausiai prasideda staiga ir pasireiškia labai panašiais simptomais. Patikimai nustatyti viruso tipą galima tik atlikus laboratorinį tyrimą.

„Didesnį pavojų kelia ne pati liga, o galimos jos komplikacijos. Dažniausiai pasitaiko pneumonija, sinusų ar vidurinės ausies infekcijos, taip pat gali paūmėti jau esamos lėtinės ligos – bronchų astma, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, širdies nepakankamumas ar cukrinis diabetas. Rečiau gali išsivystyti miokarditas, encefalitas, miozitas ar rabdomiolizė“, – aiškina šeimos gydytoja.

Kaip elgtis susirgus gripu?

Pajutus pirmuosius gripo simptomus, svarbu likti namuose, gerti pakankamai skysčių ir ilsėtis. Jei karščiavimas tęsiasi ilgiau nei 3–4 dienas, pasunkėja kvėpavimas, atsiranda skausmas krūtinėje, labai ryškus silpnumas arba jau pagerėjusi būklė vėl ima blogėti, geriau nelaukti ir kreiptis į savo šeimos gydytoją. Anksčiau pasikonsultuoti vertėtų ir didesnės rizikos grupėms priklausantiems žmonėms: nėščiosioms, kūdikiams, vyresniems nei 65 metų asmenims, sergantiems lėtinėmis ligomis ar esant nusilpusiai imuninei sistemai.

Ypač atidžiai vertėtų stebėti gripu sergančius vaikus. Pasak šeimos gydytojos, svarbu kreipti dėmesį ne tik į temperatūrą, bet ir į bendrą vaiko būklę – ar jis pakankamai geria, šlapinasi, kvėpuoja įprastai, reaguoja į aplinką ir nėra neįprastai mieguistas.

„Dauguma gripu sergančių vaikų gali būti gydomi namuose, užtikrinant jiems pakankamą poilsį, skysčių vartojimą ir atidžiai stebint bendrą būklę. Karščiuojančiam vaikui galima skirti jo amžių ir svorį atitinkančią paracetamolio ar ibuprofeno dozę. Skubios medicinos pagalbos prireikia, jei pasunkėja ar labai padažnėja kvėpavimas, kvėpuojant įtraukiami tarpšonkauliniai tarpai, pamėlsta lūpos ir veidas, atsiranda krūtinės skausmas, traukuliai, vaiką sunku pažadinti arba jis nereaguoja į aplinką. Nerimą turėtų kelti ir dehidratacijos požymiai – kai vaikas beveik negeria, džiūsta burna, verkia be ašarų ar ilgą laiką nesišlapina“, – teigia D. Nakvosienė.

Savigyda vaistais gali pakenkti

D. Nakvosienė pasakoja, kad gripu susirgę žmonės neretai savarankiškai pradeda vartoti antibiotikus, neįvertinę, jog gripo viruso jie neveikia, todėl nepadeda nei greičiau pasveikti, nei sumažinti karščiavimo. Be reikalo vartojami antibiotikai gali sukelti nepageidaujamų reakcijų ir sutrikdyti žarnyno mikrobiotą.

Atidumas svarbus ir vartojant paracetamolį ar ibuprofeną. Skirtingais pavadinimais parduodamų vaistų sudėtyje gali būti ta pati veiklioji medžiaga, todėl prieš vartojant naudinga patikrinti sudėtį ir neviršyti nustatytos paros dozės.

„Gripas gydomas ne didesniu vaistų kiekiu, o tinkamai parinktomis priemonėmis. Antibiotikai skiriami tik esant bakterinei infekcijai, o karščiavimą mažinančius preparatus svarbu vartoti neviršijant nustatytos paros dozės“, – pabrėžia šeimos gydytoja.

Skiepas nuo gripo svarbus kasmet

Šeimos gydytoja primena, kad kasmetinė vakcinacija nuo gripo yra efektyviausia apsaugos priemonė. Nors vakcina nuo užsikrėtimo neapsaugo 100 proc., ji sumažina tikimybę susirgti, o susirgus, palengvina ligos eigą, sumažina komplikacijų ir hospitalizacijos riziką. Kadangi gripo virusai nuolat kinta, vakcina kasmet atnaujinama ir pritaikoma prie tuo metu cirkuliuojančių jų atmainų.

„Optimalus laikas skiepytis nuo gripo yra rugsėjis–spalis, nes apsauginis imuninis atsakas susiformuoja maždaug per 10–14 dienų po vakcinacijos. Tačiau jei žmogus nepasiskiepijo rudenį, tai galima padaryti ir vėliau – net gruodį ar sausį, nes gripo virusai šaltuoju laikotarpiu vis dar aktyviai cirkuliuoja“, – teigia aiškina šeimos gydytoja D. Nakvosienė.

Nuo gripo svarbu skiepyti ir vaikus, ypač jaunesnius nei 5 metų, nes jiems kyla didesnė sunkesnės ligos eigos ir komplikacijų rizika. Mažų vaikų imuninė sistema dar tik kaupia patirtį susidurdama su skirtingais gripo virusų variantais, todėl jų specifinė imuninė atmintis yra mažesnė nei suaugusiųjų. Vakcina padeda imuninei sistemai saugiai atpažinti viruso antigenus ir iš anksto suformuoti apsauginį atsaką, nepatiriant pačios ligos ir su ja susijusių komplikacijų rizikos.

Tikimybę susirgti gripu padeda mažinti ir nespecifinės prevencijos priemonės. Viena veiksmingiausių yra reguliari rankų higiena: rankas vertėtų plauti muilu ir vandeniu grįžus iš viešų vietų, prieš valgį, taip pat po kosėjimo ir čiaudėjimo. Taip pat svarbu reguliariai vėdinti patalpas ir neliesti akių, nosies ir burnos neplautomis rankomis. Sausakimšose ar prastai vėdinamose uždarose erdvėse papildomą apsaugą suteikia gerai priglundanti medicininė kaukė ar respiratorius, ypač rizikos grupėms priklausantiems žmonėms.

The post Artėja gripo sezono pradžia: kam kyla didžiausia tikimybė pasigauti ligą? appeared first on Voruta.

Audronė Stepankevičiūtė, projekto Festivalis „Vievio džiazo klavišai 2026“ vadovė, www.voruta.lt

Penktą kartą vykstantis festivalis „Vievio džiazo klavišai“ vėl kviečia fanus ir tik įžengiančią į šį žanrą publiką į kūrybinių idėjų ir emocijų kupiną džiazo koncertų ciklą.

Aplink pagrindinę festivalio figūrą – DŽIAZO PIANISTĄ – suksis šešių programų karuselė, kviečianti į trijų lapkričio šeštadienių koncertus (pirmasis koncertas – lapkričio 14-ąją). Festivalio meno vadovo, grasaus džiazo muziko Dainiaus Pulausko tarptautinės patirties ir autoriteto dėka šiemet atlikėjų geografija vėl peržengia mūsų kontinento ribas – džiazo kompozicijas pristatys žinomi džiazmenai: EYOT (Serbija), Fred Nardin trio ir Viktorija Gečytė (Prancūzija / Lietuva), Mike Parker Quartet  (JAV / Lenkija), Enzo Favata – ATLANTICO (Italija) ir, be abejo, Lietuvos atlikėjai – Giedriaus Nako trio ir Contra Jazz su klavišininku Arūnu Šlaustu.

Koncertas „Jaunimo džiazas – jaunimui“

Šios, jau tradicine tapusios, temos koncertą paskutinę rugsėjo dieną jaunajai publikai dovanojo LMTA Bigbendas, vadovaujamas džiazo pianisto Tomo Dičiūno. Nuotaikinga, patraukli ir informatyvi programa, kurioje skambėjo džiazo standartai ir garsių kūrėjų kompozicijos, įtraukė publiką, dovanojusią atlikėjams ilgai netylančius aplodismentus. Ypatingo dėmesio sulaukė bigbendo saksofonininko Romualdo Karžinausko kompozicijos „Armando’s Rhumba“ ir „Quando il Coure Balla la Samba“, diriguojant pačiam autoriui.

Koncerto vedėjas ir dirigentas T. Dičiūnas pristatė kolektyvą – sudėtį, atlikėjus, instrumentus, tradicijas, repertuarą, pasakojo apie bigbendo orkestrų formavimosi ir raidos istoriją, bendravo su publika, atsakydamas į jaunųjų klausytojų klausimus.

Projektą Festivalis „Vievio džiazo klavišai 2026“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Elektrėnų savivaldybė, remia UAB „Vievio paukščiai“, UAB „Plastiksė“, UAB „Finėjas“, UAB „Usva“.

The post „Vievio džiazo klavišai 2026“: Džiazo fiesta prasideda appeared first on Voruta.

Šiandien Lietuvos paštas išleidžia naują pašto ženklą „Garsūs pasaulio žmonės, kilę iš Lietuvos. Dr. Birutė Galdikas“. Juo įamžinamas pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuvių kilmės mokslininkės, antropologės ir gamtosaugininkės indėlis į primatologiją, orangutanų tyrimus ir nykstančių atogrąžų miškų apsaugą.

Naujojo pašto ženklo nominalas 2,35 Eur, tiražas – 15 tūkst. egzempliorių. Pirmosios dienos datos spaudu ženklas bus antspauduojamas jo išleidimo dieną Kauno „Akropolio“ pašto skyriuje, adresu Karaliaus Mindaugo pr. 49.

Birutė Galdikas gimė 1946 m. karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Vėliau jos tėvai emigravo į Kanadą, Torontą, kur būsimoji mokslininkė ir užaugo.

Ji buvo viena žymiausių pasaulio primatologių, daugiau nei penkis dešimtmečius paskyrusi orangutanų tyrimams ir apsaugai. Jos mokslinė veikla tapo reikšminga pasaulinio mokslo dalimi, padėjusia geriau suprasti šių žmogbeždžionių elgseną, socialinį gyvenimą, ekologiją ir jų išlikimui kylančias grėsmes.

„Neseniai Vytauto Didžiojo universiteto organizuotoje konferencijoje, skirtoje dr. Birutės Galdikas 80-osioms gimimo metinėms paminėti, mokslininkės sūnus Frederickas Galdikas savo jaudinančioje kalboje paminėjo vieną iš mamos svajonių – kad jos viso gyvenimo darbas, tyrinėjant ir išsaugant orangutanus, būtų įamžintas Lietuvos pašto ženkle.

Mielai tapau šio mokslininkės noro „kurjeriu“ ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvos pašto komanda taip noriai ir greitai ėmėsi jį įgyvendinti. Turime puoselėti tokių išskirtinių asmenybių palikimą, juk Dr. Birutė Galdikas yra įkvepiantis pavyzdys siekiant mokslo ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio jauniems žmonėms. Ši Lietuvos pašto ženklų serija, skirta įamžinti garsiems žmonėms, kilusiems iš Lietuvos, puikiai prisideda prie šios misijos“, – sako dr. Vladas Lašas, VDU tarybos narys ir KTU garbės daktaras.

1971 m. Borneo saloje, Indonezijoje, pradėjusi ilgalaikius orangutanų tyrimus, B. Galdikas įkūrė „Camp Leakey“ tyrimų stovyklą. Joje mokslininkė dešimtmečius stebėjo orangutanus jų natūralioje aplinkoje, kaupė išsamius duomenis apie jų gyvenimą, elgseną, dauginimąsi, jauniklių auginimą ir santykį su aplinka.

B. Galdikas veikla neapsiribojo moksliniais tyrimais. Mokslininkė atkreipė pasaulio dėmesį į orangutanams kylančias grėsmes ir būtinybę išsaugoti jų natūralią gyvenamąją aplinką.

1986 m. B. Galdikas kartu su kolegomis įsteigė organizaciją „Orangutan Foundation International“ (OFI), kurios veikla skirta orangutanų ir jų natūralių buveinių apsaugai. Organizacija prisideda prie šių gyvūnų gelbėjimo, reabilitacijos ir grąžinimo į natūralią aplinką, taip pat prie atogrąžų miškų išsaugojimo.

Ant naujojo pašto ženklo panaudota būtent „Orangutan Foundation International“ priklausanti nuotrauka.

Tęsia iškilių lietuvių kilmės žmonių įamžinimo tradiciją

Naujasis pašto ženklas papildo Lietuvos pašto leidžiamą seriją „Garsūs pasaulio žmonės, kilę iš Lietuvos“, skirtą asmenybėms, kurių darbai paliko ryškų pėdsaką pasaulio kultūroje, moksle ir visuomenėje.

Serijos pradžią 2016 m. žymėjo pašto ženklas, skirtas Jurgiui Mačiūnui, vienam iš tarptautinio avangardinio judėjimo „Fluxus“ pradininkų. 2017 m. seriją papildė ženklas, skirtas Algirdui Juliui Greimui, pasaulinio garso lietuvių kilmės kalbininkui ir semiotikui, reikšmingai prisidėjusiam prie šiuolaikinės semiotikos plėtros. 2021 m. išleistas pašto ženklas Marijai Gimbutienei, pasaulyje pripažintai lietuvių archeologei, išgarsėjusiai Europos priešistorės tyrimais ir archeomitologijos idėjomis.

LP pranešimas

The post Ant naujojo lietuviško pašto ženklo – pasaulinio garso antropologė Birutė Galdikas appeared first on Voruta.

Spalio 24 d. 18 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre įvyks neeilinis renginys – kūrybos vakaras „Sesė sodą sodino“, skirtas vienai ryškiausių Lietuvos tautinio šokio puoselėtojų, ilgametei Dainų švenčių Šokių dienos meno vadovei bei vyriausiajai baletmeisterei, profesorei Laimutei Kisielienei pagerbti.

Iškilmingame renginyje atgis gražiausi autorės kūriniai. Scenoje įvairių kartų liaudiškų šokių kolektyvai – nuo pačių mažiausių šokėjų iki vyresniųjų – atliks žinomiausius L. Kisielienės šokius bei choreografines kompozicijas, sužibėjusias ir Lietuvos dainų šventėse.

Profesorės kūrybinis kraitis – įspūdingas. Ji yra sukūrusi per 70 sceninių lietuvių liaudies šokių ir kompozicijų, tarp kurių tokie aukso fondo kūriniai kaip „Šaudyklėlė“, „Rytagonė“, „Saulės dukrytės“, „Girnelės“. Profesorės vardas ir darbai yra tapę neatsiejama Lietuvos dainų švenčių tradicijos dalimi, o jos visapusiška veikla apima ne tik choreografiją, bet ir gilų etninės kultūros puoselėjimą bei pedagogiką.

L. Kisielienė savo žiniomis dosniai dalijosi su ateities kartomis: išleido vertingų metodinių leidinių bei studijų knygų, skirtų lietuvių etninės choreografijos klasifikacijai, šokamiesiems žaidimams ir rateliams. Daug metų ji vadovavo įvairiems kolektyvams, tarp kurių ir Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų šokių ansamblis „Vaiva“. Dėstydama Vilniaus konservatorijoje, Vilniaus kolegijoje bei Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, profesorė išugdė gausų būrį choreografų ir pedagogų, skiepydama jiems ypatingą kūno plastikos ir muzikos ryšio pajautimą.

Kūrybos vakaras „Sesė sodą sodino“ suburs gausią kultūros bendruomenę: jame dalyvaus universitetų kolegos ir studentai, kompozitoriai, režisieriai, bendražygiai choreografai ir kiti garbūs svečiai. Šilto vakaro metu bus dalijamasi prisiminimais bei apžvelgiamas neįkainojamas profesorės L. Kisielienės indėlis į liaudies choreografijos metodinę veiklą ir Lietuvos kultūros istoriją.

Kūrybos vakarą rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir Lietuvos choreografų asociacija.

Įėjimas laisvas.

The post Tautinio šokio legenda Laimutė Kisielienė kviečia į išskirtinį kūrybos vakarą „Sesė sodą sodino“ appeared first on Voruta.

Kibernetinių incidentų Lietuvoje pernai registruota ketvirtadaliu mažiau nei 2024-aisiais, tačiau specialistai įspėja šio skaičiaus nevertinti kaip ženkliai pagerėjusios situacijos. Dalis incidentų lieka nepastebėti arba apie juos nepranešama, o daugiau nei pusė užfiksuotų atvejų susiję ne su sudėtingu įsilaužimu į sistemas, bet su bandymais apgauti gyventojus.

Kaip teigia kibernetinio saugumo bendrovės „EcomWall“ vadovas Tomas Redeckas, tikrąjį tokių incidentų mastą sunku įvertinti dar ir todėl, kad didžioji dalis įmonių apie patirtas atakas nėra linkusios kalbėti, o dalis apie jas apskritai nesužino. Pasitaiko atvejų, kai iš įmonės pavogti duomenys jau būna paviešinti, tačiau pati organizacija vis dar nežino patyrusi incidentą.

„Ypač tarp mažų ir vidutinių įmonių vis dar matome norą incidentą išspręsti kuo tyliau – sumokėti išpirką, nereaguoti į duomenų nutekėjimą ir tikėtis, kad apie jį nebus sužinota viešai. Dažnai apie tokius atvejus pradedama kalbėti tik tada, kai juos pastebi trečiosios šalys – kibernetinio saugumo ekspertai ar žurnalistai. Todėl viešai matome tik dalį realiai įvykstančių incidentų“, – sako T. Redeckas.

Daugiau nei pusėje incidentų taikomasi į žmogų

2025 m. Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC) užregistravo 2 888 kibernetinius incidentus – 25 proc. mažiau nei 2024-aisiais. Tačiau centro ekspertai atkreipia dėmesį, kad ši statistika apima tik užfiksuotus ir NKSC žinomus atvejus. Dalis organizacijų apie incidentus praneša vykdydamos įstatymuose numatytą prievolę, kitos – savanoriškai, o dalis atvejų lieka nepranešti.

Daugiau nei 54 proc. pernai registruotų incidentų buvo susiję su vadinamąja socialine inžinerija – sukčiavimo būdais, kai bandoma manipuliuoti žmogumi. Nors tokių incidentų per metus sumažėjo beveik trečdaliu, jie ir toliau sudarė daugiau nei pusę visų NKSC registruotų atvejų.

Pasak NKSC ekspertų, keičiasi ir pačios sukčiavimo schemos. Pranešimai vis dažniau pritaikomi konkrečiam žmogui, kopijuojamos institucijų ar paslaugų teikėjų interneto svetainės, o įtikinamesniems scenarijams kurti naudojama viešai prieinama informacija ir dirbtinio intelekto įrankiai.

T. Redecko teigimu, panašiu principu veikia ir į verslą nukreiptos schemos – sukčiui nebūtinai reikia įveikti įmonės technologinę apsaugą, jei darbuotoją galima įtikinti veiksmą atlikti pačiam.

„Kartais užtenka, kad vienas žmogus skubėdamas padarytų vieną neteisingą veiksmą. Ypač kai sukčiai prieš tai išanalizuoja viešai prieinamą informaciją apie įmonę ir jos darbuotojus – nuo naudojamų programėlių ar paslaugų iki asmeninių elektroninio pašto adresų, telefono numerių ar gimimo datų. Tai vadinama OSINT, arba atvirųjų šaltinių žvalgyba. Turint tokią informaciją, laišką ar skambutį galima pritaikyti konkrečiam žmogui taip, kad prašymas iš vadovo, tiekėjo ar kolegos atrodytų visiškai įprastas“, – sako T. Redeckas.

Rizika slypi ne tik darbuotojų pašto dėžutėse

Didelė dalis incidentų prasideda nuo bandymo apgauti žmogų, tačiau NKSC duomenys rodo ir kitą problemos pusę. 2025 m. centras vertino 153 informacines sistemas ir 64 proc. jų nustatė pažeidžiamumų.

NKSC ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad programinės įrangos pažeidžiamumų aptinkama vis daugiau, o laikas nuo jų nustatymo iki panaudojimo atakoms trumpėja. Procesą spartina ir DI įrankiai, leidžiantys greičiau identifikuoti spragas bei automatizuoti dalį atakų.

Todėl organizacijoms rekomenduojama reguliariai atnaujinti sistemas ir programinę įrangą, šalinti žinomus pažeidžiamumus, peržiūrėti darbuotojų prieigos teises, išjungti nebenaudojamas paskyras ir naudoti kelių veiksnių autentifikavimą.

T. Redeckas sako, kad įmonėms verta pasižiūrėti ir į tai, kiek informacijos apie jų sistemas galima rasti iš išorės.

„Pasitikrinčiau, kas šiuo metu turi prieigą prie įmonės sistemų, ar nėra senų darbuotojų paskyrų, nutekėjusių prisijungimų ir aktyvių sesijų. Taip pat svarbu pasižiūrėti į įmonę iš išorės – kokios sistemos, domenai ar subdomenai yra viešai pasiekiami. Pasitaiko ir atvejų, kai dėl netinkamai nustatytų prieigos teisių internete atsiduria viešinti neskirti dokumentai, kuriuos gali rasti bet kas. Be to, duomenys gali nutekėti ne tik iš pačios įmonės, bet ir per jos partnerius ar kitus tiekimo grandinės dalyvius. Todėl net ir gerai apsaugojus savo sistemas darbuotojų duomenys gali patekti į viešumą per trečiąsias šalis“, – vardija „EcomWall“ vadovas.

Nepranešti incidentai iškreipia bendrą vaizdą

Vis dėlto dalies incidentų negalima suskaičiuoti ne todėl, kad jų nepavyksta techniškai užfiksuoti. 2025 m. Nacionalinėje kibernetinio saugumo būklės ataskaitoje NKSC pažymi, kad dalis atvejų lieka nežinomi dėl vis dar nepakankamai susiformavusios pranešimo kultūros ir baimės informuoti apie įvykusį incidentą.

T. Redeckas sako, kad verslo nenoras kalbėti apie patirtas atakas turi ir kitą pasekmę – kitoms įmonėms gali susidaryti įspūdis, kad tokių atvejų jų aplinkoje beveik nėra.

„Jeigu įmonė niekur neskelbia, kad buvo užpulta, kitai įmonei gali atrodyti, kad tokių incidentų aplinkui beveik nėra. Tada atsiranda klaidingas jausmas, kad „mūsų niekas nepuola“. Tačiau vieša incidentų statistika nėra visas paveikslas. Ji rodo tai, kas buvo aptikta ir apie ką buvo pranešta“, – teigia jis.

Be to, anot T. Redecko, dalis incidentų lieka nežinomi ir pačioms įmonėms. Apie duomenų ar prisijungimų nutekėjimą kartais sužinoma tik po kelerių metų, o anksčiau pavogta informacija gali būti panaudota naujai atakai ir gerokai vėliau.

„Tokių atvejų pasitaiko net didžiausiose pasaulio įmonėse – ataka gali būti įvykdyta pasinaudojus duomenimis, kurie nutekėjo prieš kelerius metus. Todėl vien tai, kad šiandien įmonė nemato incidento požymių, dar nereiškia, kad anksčiau nutekinta informacija nebus panaudota ateityje“, – sako T. Redeckas.

Nacionalinis kibernetinio saugumo centras

The post Kibernetinių incidentų Lietuvoje sumažėjo, tačiau tikrasis mastas gali būti gerokai didesnis appeared first on Voruta.

Spalio 14–16 dienomis Vilniuje pirmą kartą Lietuvoje vyks jubiliejinis Didžiosios universitetų chartijos (angl. Magna Charta Universitatum) renginys. Pasaulio akademinės bendruomenės lyderiai, universitetų vadovai, aukštojo mokslo ekspertai ir studentai diskutuos apie universitetų misiją pasaulyje, patiriančiame geopolitinius ir ekonominius iššūkius, politinį spaudimą, technologijų pokyčius ir naujus visuomenės lūkesčius.

Renginį organizuoja Mykolo Romerio universitetas (MRU) kartu su Didžiosios universitetų chartijos observatorija (angl. Magna Charta Observatory). Šių metų konferencijos tema – „Daugiau nei atsparumas: universitetai kaip aktyvūs vertybėmis grindžiamų pokyčių veikėjai“ (angl. Beyond Resilience: Universities as Active Value-Driven Agents in a Changing World).

Programoje daug dėmesio skiriama akademinei laisvei ir institucinei autonomijai, universitetų vaidmeniui stiprinant demokratiją, saugumo iššūkiams, dirbtiniam intelektui, studentų įsitraukimui, tarptautiniam bendradarbiavimui ir klausimui, kaip aukštasis mokslas gali prisidėti kuriant visuomenės ateitį.

Vienas ryškiausių renginio pranešėjų – Europos Komisijos narys, atsakingas už gynybą ir kosmosą, Andrius Kubilius.

„XXI amžius – tai greičio ir „Didžiųjų sprogimų“ amžius. Dirbtinio intelekto greitis ir „Didysis sprogimas“ keičia mūsų ateitį Žemėje. Kosmoso „Didysis sprogimas“ plečia mūsų užkariavimo ribas anapus jos. Norint išsaugoti taiką Europos žemyne, mums reikia „Didžiojo sprogimo“ gynybos srityje“, – sako A. Kubilius.

Pasak jo, technologiniams ir materialiems proveržiams būtinas intelektinis pagrindas.

„Universitetai yra šio „Didžiojo intelektualinio sprogimo“ šaltinis ir lyderiai. Kartais tai pamirštame. Turime kuo greičiau suprasti – gynybos parengtyje ar kosmose nebus jokio „Didžiojo sprogimo“, jei nebus „Didžiojo sprogimo“ mūsų universitetuose“, – pabrėžia A. Kubilius.

Visa konferencijos programa ir pranešėjai: https://events.magna-charta.org/event/mcu-anniversary-2026

Mykolo Romerio universiteto inform.

The post A. Kubilius ir pasaulio akademiniai lyderiai MRU: gynyba, DI ir universitetų ateitis appeared first on Voruta.

Spalį „Jaunimo linija“ jau šeštąjį kartą kviečia visą Lietuvą jungtis prie nacionalinės akcijos „Žalia šviesa gyvenimui“ ir skelbia spalį emocinės sveikatos mėnesiu. Visą mėnesį visuomenė, organizacijos, verslai, mokyklos, miestai ir bendruomenės kviečiami daugiau dėmesio skirti savo ir kitų emocinei bei psichikos sveikatai, kalbėtis, išgirsti vieni kitus ir kurti daugiau tikro žmogiško ryšio.

Šių metų akcijos žinutė – „JausmAI – ne AI. Ryšio nesugeneruosi, bet gali padėti jį kurti.“

Dirbtinis intelektas gali sugeneruoti žodžius, padėti rasti informaciją ar suformuluoti atsakymą, tačiau jis nepakeis tikro pokalbio, artumo ir jausmo, kad esi ne vienas. Kartais, kai sunku, reikia ne tobulo atsakymo ar patarimo, o žmogaus, kuris paklaustų, kaip iš tiesų jautiesi, išklausytų ir pabūtų šalia.

Spalio 9–10 d. Lietuva uždegs žalią šviesą gyvenimui

Akcijos kulminacija vyks spalio 9–10 d., minint Pasaulinę psichikos sveikatos dieną. Šiomis dienomis visa Lietuva kviečiama simboliškai uždegti žalią šviesą gyvenimui – žaliai apšviesti pastatus, objektus ir erdves, apsirengti žaliai, o savo bendruomenėse ir komandose inicijuoti pokalbius, diskusijas, paskaitas ar kitas veiklas emocinės sveikatos tema. Prie akcijos galima jungtis ir savo iniciatyvomis bei dalintis akcijos žinute komunikacijos kanaluose.

Prie akcijos vis dar galima prisijungti ir registruotis. Užsiregistravę dalyviai gaus visą reikalingą akcijos medžiagą. Registracija į akciją: https://forms.gle/ej8eq5QjhZbvYBCp8

 Akcijos programa spalį

Spalio 8 d. 10 val. – emocinio atsparumo pamokų pristatymas. Jau antrus metus „Jaunimo linija“ įgyvendina 8–12 klasių moksleiviams skirtą emocinio atsparumo pamokų projektą, kurį nemokamai dovanoja Lietuvos mokykloms ir jaunimui. Šiemet projektą papildys kinas, video pamokos su žinomais jaunimo autoritetais ir metodinė medžiaga pedagogams. Registruotis ir gauti visą projekto medžiagą galima iki spalio 8 d. Registracija: https://forms.gle/4ky5hr8XhSsENvRZ7

Spalio 8–10 d. Pasaulinę psichikos sveikatos dieną minės ir pati „Jaunimo linijos“ bendruomenė. Akcijos žinutę organizacija pirmiausia įgyvendins savo bendruomenėje – stiprins tarpusavio ryšį. Darbuotojai ir savanoriai susitiks miško terapijoje, eis į koncertą, susitiks pokalbiams ir skirs laiko buvimui kartu.

Spalio 9 d. 16 val. – „Jaunimo linijos“ ir Vilniaus universiteto organizuojamas stand-up vakaras. Jaunimui skirtame vakare pasirodys komikai Miglė Miglinaitė, Kristoforas Vaidutis ir Tomašas Rynkevičius, dalyvaus VU lektorė Milda Pivoriūtė ir VU alumnai. Renginys nemokamas.

Spalio 15 d. 17 val. – kartu su ISM Executive School organizuojamas renginys vadovams apie emocinį atsparumą lyderystėje. Ekspertinėmis įžvalgomis dalinsis Birutė Ruplytė ir Eugenijus Laurinaitis, o praktikų diskusijoje dalyvaus Diana Bukantaitė, Mantas Katinas, Tomas Balžekas, Ingrida Šimonytė ir doc. dr. Olga Štangej. Diskusiją moderuos Rytis Juozapavičius. Renginys uždaras.

Junkitės prie „Jaunimo linijos“ nacionalinės akcijos „Žalia šviesa gyvenimui“ – visą spalį skirkime daugiau dėmesio emocinei sveikatai ir kurkime daugiau gyvo ryšio.

Skirkite paramą emocinei pagalbai

Paremkite „Jaunimo liniją“ – skirkite 5 Eur trumpuoju numeriu 1408 arba prisidėkite internetu. Jūsų parama padeda užtikrinti, kad daugiau jaunų žmonių sulauktų emocinės pagalbos tada, kai jos labiausiai reikia.

Daugiau apie akciją: zaliasviesagyvenimui.lt

Nacionalinę akciją „Žalia šviesa gyvenimui“ organizuoja „Jaunimo linija“.

Žalią šviesą įžiebia: „ACME grupė“ ir „TELE2“.
Kūrybos partneris: kūrybinė reklamos agentūra „Tarela“.

#žaliašviesagyvenimui2026 #JausmaiNeAI

The post „Jaunimo linija“ spalį skelbia emocinės sveikatos mėnesiu ir kviečia uždegti žalią šviesą gyvenimui appeared first on Voruta.

Vilniaus senajame teatre spalio mėnesį viešės Estijos „Südalinna“ teatras. Spalio 8-10 dienomis bus parodytas estų režisieriaus Elmo Nüganeno spektaklis „Dievų aušra“, pastatytas pagal Mariaus Ivaškevičiaus to paties pavadinimo pjesę. Tai spektaklis apie kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus tragišką likimą – jis rusų kareivių buvo nužudytas Mariupolyje, moterų dalią ir meilę karo prieš Ukrainą fone. Tai liudijimas – meilės galios, trapumo, o ir vilties.

Manto Kvedaravičiaus gyvenimo drama scenoje

„Dievų aušra“ – jautrus spektaklis, sulaukęs aukščiausių kritikų įvertinimų. Pradinis Mariaus Ivaškevičiaus pjesės eskizas rodytas Vilniaus senajame teatre ir Avinjono teatrų festivalyje dar 2022-ųjų liepą. Tad pjesė, kiek pasikeitusi, apsukusi ratą grįžo į pradinį tašką. Aktorius iš Estijos Artiomas Garejevas yra prasitaręs, jog tai daugiau nei pjesė, tai realių žmonių likimas.

Beje, dar prieš premjerą Estijos „Südalinna“ teatre, kuri įvyko 2025-aisiais gegužės 30-ąją, M. Ivaškevičiaus pjesė tarptautiniame konkurse „EURODRAM“ buvo pripažinta viena iš geriausių Europoje, taip pat geriausia 2024 m. pjese, išversta į vokiečių kalbą.

Režisierius Elmo  Nüganenas: „Neturėjau pjesės, kokią norėčiau statyti. Marius Ivaškevičius, apie tai sužinojęs, pasakė, kad turi tokią. Ir štai mes dirbame, kad šiomis temomis kalbėtų visuomenė, kad nepamirštų, kad nesušluotume visko po kilimu, kad „nepavargtume“. Nuo ko mes apskritai galėtume pavargti? Gyvename taikos sąlygomis. Kitas reikalas – žmonės fronte. Ir kokią turim teisę pavargti? Tai atrodo kvailai ir arogantiškai. Tai idiotizmas. Manau, dabar apie tai kalbėti pats laikas.“

Dvikalbis ir nepatogus

Spektaklis yra pastatytas dviem aktorių sudėtimis ir bus rodomas estų kalba (spalio 8 d.) bei rusų kalba (spalio 9, 10 d.). Pastarajame pastatyme vaidina rusų ir ukrainiečių aktoriai. Spektakliai bus rodomi su lietuviškais surtitrais. Spektaklį statyti dviem kalbomis buvo režisieriaus Elmo Nüganeno sprendimas. Taip norėta pasiekti kuo platesnį žiūrovų ratą.

M. Ivaškevičius apie dvikalbį pastatymą: „Kaip vėliau paaiškėjo, toks sprendimas labai išmintingas ne tik meniniu, bet ir politiniu požiūriu. Tie du spektakliai tapo savotišku Estijos visuomenės, kurios daugiau nei trisdešimt procentų sudaro rusakalbiai, pjūviu. Į rusišką „Dievų aušrą“ rusakalbė Talino publika rinkosi vangiai, nors tai vyko jų „gimtajame“ teatre. Matyt, daugumai jų, vis dar mintančių Rusijos propaganda, šis spektaklis buvo akivaizdžiai nepatogus. O štai į estišką salė būdavo sausakimša.“

Realybė – stipresnė už teatrą

Kas nužudė Mantą Kvedaravičių? Tokį tyrimą atlieka spektaklis „Dievų aušra“, kurio centre – lemtinga Manto kelionė į Mariupolio pragarą ir Manto sužadėtinės Anos detalus pasakojimas apie to tragiško įvykio aplinkybes.

Plataus masto karas prieš Ukrainą lietuvių režisierių Mantą Kvedaravičių užklupo Rytų Afrikoje, Ugandoje. Ten jis filmavo savo naują pilnametražį filmą, kuriame vaidino ir jo mylimoji Ana, kilusi iš Ukrainos. Mantas norėjo atversti naują gyvenimo puslapį – mesti dabartinį dokumentinių filmų kūrėjo darbą karo zonose ir pradėti normalų gyvenimą: vesti Aną ir susilaukti vaikų. Tai ir turėjo būti jų naujas gyvenimas, tačiau sutrukdė karas.

Kai Rusijos kariuomenė priartėjo prie Mariupolio, Mantas suprato, kad dabar gyventi kaip paprastas žmogus jau nebegalės: Mariupolyje tuos žmones jis pažinojo, jis kūrė apie juos filmą. O kai miestas buvo apsuptas, jis nuvyko ten, kad filmą užbaigtų. Kartu su juo vyko ir Ana. Jam pavyko dirbti, filmuoti keletą savaičių, o vėliau pateko į Rusijos kariuomenės rankas ir buvo nužudytas. Ana to nežinojo, ieškojo dingusio vyro karo apimtame mieste, kur abiejose fronto linijos pusėse skriejo kulkos ir krito bombos, kol galop buvo parodyta jo žūties vieta.

Jai pavyko slapta pabėgti, išsivežti visą dokumentinę medžiagą, vyro kūną ir pasiekti Lietuvą. Vėliau filmas buvo sumontuotas Paryžiuje ir pavadintas „Mariupolis 2“.

M. Kvedaravičiui po mirties buvo įteiktas Europos kino apdovanojimas už geriausią dokumentinį filmą.

Elmo Nüganenas: „Tai, ko gero, labiau primena meilės istoriją“

Režisierius E. Nüganenas paklaustas, kodėl iš viso nusprendė pastatyti šį spektaklį, atsakė labai aiškiai: „Tai bent nedidelis mano indėlis, reakcija į tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, ir mano pilietinė pareiga padaryti taip, kad kuo daugiau sužinotume, prisimintume tai, ir kad žmonija ateityje kiek galima rečiau susidurtų su tokiais nežmogiškais sprendimais, kai viena valstybė pasirenka jėgos kelią: tankais ir raketomis užpulti kitą šalį.“

E.  Nüganenas: „Tai, ko gero, labiau primena meilės istoriją. Bet tai yra ir dar dviejų karių istorija, kurie taip pat gelbėjo – vienas vaiką, kitas – motiną. Visi personažai scenoje – aktorės, tai yra moterų personažai. Aukojimasis vardan meilės – šioje pjesėje jo labai daug. Na, žinoma, ten yra ir humoro, nes Manto ir Anos santykiai buvo labai įdomūs. Tarp jų buvo labai originali ir didžiulė meilė.“

E. Nüganenas –  aktorius, režisierius, nuo 1992-ųjų Talino miesto teatro vyriausiasis režisierius, už kūrybą įvertintas apdovanojimais tiek Estijoje, tiek užsienyje.

Estijos „Südalinna“ teatro gastrolės Vilniaus senajame teatre nėra vienkryptės. 2027-aisiais įvyks „atsakomosios“ Senojo teatro gastrolės Estijoje.

Vilniaus senojo teatro informacija

Apie spektaklį: https://vsteatras.lt/spektakliai/dievu-aueshra

The post Spektaklis „Dievų aušra“ – kas nužudė Mantą Kvedaravičių? appeared first on Voruta.

Apie svarbų Kauno miesto istorijos tyrimą autorius rašo: „Pirmą kartą nuosekliai pristatomas 1946 m. Kauno ir jo apylinkių istorijos epizodas, sukėlęs daug skausmo ir rūpesčių ano meto gyventojams. Kartu šis tyrimas – tai istorija apie miestą, kuriam susiduriant su neramia politine padėtimi, sovietiniu teroru ir Antrojo pasaulinio karo padariniais 1946 m. pavasarį teko patirti ir gamtos pasiųstą išbandymą. Tai istorija apie miestą ir jo žmones, išgyvenusius vieną didžiausių XX a. tragedijų Lietuvoje, bei jų pokario vargus. Tai istorija apie žmones, kurie žiauraus sovietinio režimo buvo nutildyti ir nugrūsti į istorijos paraštes”.

Pro savo namų langus kovo 24-osios rytą išvydę miestą užliejantį vandenį, kauniečiai galėjo pamanyti, kad prasideda biblinis tvanas. Tąkart ledams susispaudus ties Nemuno ir Neries santaka, neturėdama kur tekėti, Neris pasuko Vilijampolės, Sargėnų ir Jonavos gatvės pusėn.

Knygos skaitytojui atskleidžiamas platus gyvenimo Kaune prieš nelaimę, jos metu ir po jos vaizdas. Pokario negandos, badas, gyvenimas tamsoje, artėjančios nelaimės ženklai ir potvynio metu skęstantis miestas, potvynio aukos, gyvūnų dalia, kultūros vertybių praradimai, padarinių likvidavimas, epidemijos grėsmė, pagalba nukentėjusiems, priežasčių tyrimas ir išvados pateikiami pasitelkus istorinius duomenis, dokumentus, žmonių atsiminimus ir liudijimus. Rinkdamas informaciją apie žuvusiuosius, autorius rėmėsi įvairių Kauno bažnyčių mirties metrikų knygomis.

Knygos pristatymas Vytauto Didžiojo karo muziejuje (K. Donelaičio g. 64, Kaunas) vyks 2026 m. spalio 8 d. 17.00 val.

Autorių kalbins Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorės pavaduotoja Kristina Petrauskė.

Renginys nemokamas. Kviečiame dalyvauti.

The post Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis Kauno potvynis appeared first on Voruta.

Koncertas „SUSIPAŽINKIME – KOMPOZITORIUS šiemet kviečia į Jaroslavo Cechanovičiaus chorinės kūrybos vakarą.

Šio garsaus kompozitoriaus kūrinius vaikų ir suaugusiųjų chorams atliks Vilniaus kultūros centro LRT vaikų ir jaunimo chorai, Vievio kultūros centro kamerinis choras „Con moto”, Vievio meno mokyklos jaunučių choras. Šis kūrybinis vakaras – projekto „Chorų festivalis-konkursas „Mūsų dainose 2026″, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Elektrėnų savivaldybė, baigiamasis renginys.

Vievio kultūros centro inform.

The post Jaroslavo Cechanovičiaus chorinės kūrybos vakaras appeared first on Voruta.

Aelita Zabulionė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja 

Ruduo Lietuvoje vis dar turi savą ritmą. Vieniems jis kvepia obuoliais, slyvomis, pomidorais, grybais ir virtuvėje garuojančiais stiklainiais. Kitiems – sandėliuku, kuriame lentynos pamažu užsipildo uogienėmis, marinuotais agurkais, mišrainėmis, sultimis ar džiovintais grybais. Tai labai atpažįstama mūsų maisto kultūros dalis.

Ir ji nėra vien apie maistą. Kartais konservavimas yra šeimos ritualas, kur prie vieno stalo susirenka kelios kartos: kažkas plauna stiklainius, kažkas pjausto daržoves, kažkas vis dar žino „tą tikrąjį“ močiutės receptą. Tokiuose receptuose išlieka ne tik skonis, bet ir šeimos atmintis. Tai gražu ir racionaliais kiekiais tokios tradicijos tikrai gali gyvuoti nekvestionuojamos.

Tačiau verta pripažinti ir kitą pusę. Ilgą laiką maisto atsargų ruošimas žiemai buvo ne hobis, o išgyvenimo strategija. Reikėjo ruoštis šalčiui, nepritekliui, neužtikrintumui. Todėl kolektyvinėje sąmonėje iki šiol gali būti labai gajus poreikis kaupti „dėl visa ko“. Tik šiandien gyvename kitokioje maisto aplinkoje: šviežių produktų turime ištisus metus, beveik kiekvienuose namuose yra šaldiklis, o parduotuvės nebėra uždaromos iki pavasario.

Dėl to šiuolaikinis klausimas turėtų būti ne „ar reikia konservuoti?“, o „kiek, ką ir kodėl konservuojame?“

Racionalus sprendimas ar atidėtas išmetimas?

Konservavimas gali būti labai racionalus. Jei turime savo užaugintų daržovių, uogų ar vaisių perteklių, jei šeima tikrai mėgsta produktus, pagamintus pagal konkretų receptą, jei produktas gerai išsilaiko ir vėliau realiai suvalgomas – puiku. Tai gali padėti sumažinti švaistymą, išsaugoti sezoninį derlių ir turėti namuose patogių atsargų. Visgi jei kasmet pavasarį randame tas pačias dulkėmis apneštas uogienes, nepažymėtus stiklainius ar konservus, kurių niekas nebenori valgyti, tada tai jau nebe maisto tausojimas – tai tiesiog švaistymo atidėjimas keliems mėnesiams.

Švaistymo tema čia labai aktuali. Lietuvos namų ūkių maisto atliekų tyrime, kuriame dalyvavo 130 namų ūkių, apskaičiuota, kad vidutinis išvengiamų maisto atliekų kiekis siekė apie 74,5 kg vienam gyventojui per metus. Dažniausiai išmetami buvo pagaminti patiekalai, švieži vaisiai ir daržovės bei pieno produktai, o pagrindinės išmetimo priežastys – gedimas ir kiekio planavimo problemos: per daug paruošta arba per daug patiekta.

Tai primena paprastą dalyką: maisto švaistymas dažnai prasideda ne tada, kai produktą išmetame, o daug anksčiau – kai per daug nusiperkame, per daug prisigaminame arba pasigaminame tai, ko realiai niekas nenori valgyti. Rudens konservavimas irgi gali tapti tokia pačia problema: jei stiklainiai tik perkeliami iš virtuvės į sandėliuką, o po metų keliauja į šiukšliadėžę, tai nėra tvarumas. Tai tik atidėtas išmetimas.

Recepto improvizacija gali pakeisti produkto saugą

Viena dažniausių klaidų – nepažymėtos gamybos datos. Sandėliuke stovintis stiklainis be datos labai greitai tampa maisto saugos galvosūkiu: kas čia, kada pagaminta, pagal kokį receptą, kiek laiko laikyta, ar dar verta rizikuoti? Namų konservavime data yra ne formalumas, o labai praktiška saugos priemonė. Ant kiekvieno stiklainio turėtų būti bent produkto pavadinimas ir pagaminimo data. Nacionalinis Gruzijos namų maisto konservavimo centras rekomenduoja namuose konservuotų produktų neprisigaminti daugiau nei bus suvartota per metus, jei konkretaus produkto instrukcijos nenurodo kitaip.

Kitas mitas, kurį norėtųsi palikti praeityje – „jei močiutė taip darė, vadinasi, saugu“. Tradiciniai receptai dažnai veikė todėl, kad juose buvo pakankamai cukraus, druskos, rūgščių, terminio apdorojimo ir tinkamos higienos. Tačiau kai šiandien nusprendžiame receptą „pagerinti“ – drastiškai sumažinti cukraus, druskos ar acto kiekį, cukrų pakeisti saldikliu, trumpiau kaitinti, laikyti šilčiau ar naudoti kitokią žaliavą – tai jau nebėra tas pats produktas. Keičiasi ne tik skonis – keičiasi ir saugos profilis.

Pavyzdžiui, cukrus uogienėje nėra tik saldiklis. Jis padeda mažinti vandens aktyvumą ir prisideda prie produkto stabilumo. Druska marinuotuose ar raugintuose produktuose taip pat nėra tik skonio klausimas. Tiek cukrus, tiek druska mažindami vandens prieinamumą mikroorganizmams svariai prisideda prie produkto saugos užtikrinimo. Rūgštys – actas ar fermentacijos metu susidarančios organinės rūgštys – padeda sukurti nepalankesnę terpę pavojingiems mikroorganizmams. Todėl sveikesnė versija su mažiau druskos, mažiau cukraus ar be acto nebūtinai yra saugesnė. Kartais ji tiesiog trumpiau išsilaiko ir turėtų būti laikoma šaldytuve ar suvartojama greičiau.

Namuose pagamintiems konservams žmogus dažniausiai neturi laboratorinių duomenų, pagal kuriuos galėtų tiksliai įvertinti produkto rūgštingumą, vandens aktyvumą ar mikrobiologinį stabilumą. Todėl saugą lemiančių recepto dalių keitimas „iš akies“ yra viena rizikingiausių praktikų.

Taip pat svarbu prisiminti, kad konservavimas skirtas geros kokybės žaliavai. Jei vaisiai, uogos, daržovės ar grybai jau pradėję gesti, pūti, pelyti, rūgti ar turi įtartiną kvapą, stiklainyje jie netaps nei geresni, nei saugesni. Tokia žaliava gali turėti didesnį mikroorganizmų kiekį, joje jau gali būti prasidėję nepageidaujami gedimo procesai, o namų sąlygomis neįmanoma tiksliai įvertinti, kokio terminio apdorojimo tokiam produktui reikėtų. Todėl saugoti verta tai, kas tuo metu yra geros būklės, o nekondicinių produktų nereikėtų naudoti ilgalaikiam konservavimui.

Ne viską būtina sudėti į stiklainius

Dar vienas įsitikinimas, kurį verta permąstyti: kad šaldymas yra prastesnis ar blogesnis būdas išsaugoti maistą. Taip, šaldymas ne visada išsaugo pageidaujamą tekstūrą. Atitirpintos uogos gali būti minkštesnės, kai kurios daržovės praranda traškumą, o vandeningi produktai po atitirpinimo atrodo visai kitaip. Tačiau maisto saugos ir maistinės vertės požiūriu šaldymas daugeliu atvejų yra labai gera opcija. Vaisių ir daržovių šaldymo technologijų apžvalgose šaldymas apibūdinamas kaip vienas palankiausių išsaugojimo būdų maistinių medžiagų išlaikymo požiūriu, nors kokybė priklauso nuo produkto, paruošimo, užšaldymo greičio ir laikymo sąlygų.

Tad ne viską būtina sudėti į stiklainius. Kai kuriems produktams kitas išsaugojimo būdas geriau tinka galvojant apie vėlesnį naudojimą. Uogas dažnai racionalu šaldyti: atitirpusios jos nebebus tokios standžios kaip šviežios, bet puikiai tiks košėms, glotnučiams, padažams, kepiniams ar desertų sluoksniams. Prieskoniniai augalai – krapai, petražolės, bazilikai, čiobreliai, raudonėliai – dažnai naudojami ne dėl didelės maistinės vertės, o dėl aromato, todėl juos galima džiovinti arba šaldyti mažomis porcijomis. Grybus galima džiovinti, jei norime koncentruoto aromato sriuboms ar padažams, arba prieš šaldant termiškai apdoroti, jei vėliau juos naudosime karštiems patiekalams.

Vertinant daržovių išsaugojimo būdus, vieno atsakymo nėra. Brokoliai, žiediniai kopūstai, morkos, žirneliai ar šparaginės pupelės dažnai geriau išsilaiko šaldiklyje, jei prieš tai trumpai blanširuojamos. Blanširavimas padeda sulėtinti fermentinius pokyčius ir išlaikyti kokybę, bet turi būti kontroliuojamas: jei daržovės blanširuojamos per ilgai ar per intensyviai, gali didėti šilumai ir vandeniui jautrių medžiagų, pavyzdžiui, vitamino C, nuostoliai. Vandeningi produktai, tokie kaip agurkai ar salotos, šaldymui paprastai netinka, nes po atitirpinimo praranda struktūrą. Tokiu atveju geriau rinktis rauginimą, marinavimą arba tiesiog gaminti mažiau. Pomidorus galima šaldyti, jei vėliau jie bus naudojami padažams ar sriuboms, bet ne tada, jei tikimės traškaus šviežio pomidoro tekstūros.

Konservų sauga labai priklauso nuo produkto

Labai svarbi ir žaliavos sauga. Ypač atsargiai reikėtų vertinti namuose konservuojamą mėsą, žuvį, grybus, mažo rūgštingumo daržoves ir žvėrieną. Mėsos konservai nėra toje pačioje rizikos kategorijoje kaip uogienė. Uogienėje saugai padeda rūgštingumas, cukrus ir kaitinimas, o mėsa, žuvis ar daugelis daržovių yra mažo rūgštingumo, baltymingi, drėgni produktai. Uždarytas stiklainis sukuria mažai deguonies turinčią aplinką, o jei toks produktas netinkamai apdorotas, gali susidaryti sąlygos Clostridium botulinum sporoms dygti ir gaminti botulino toksiną.

Botulizmas retas, bet labai rimtas apsinuodijimas. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad maistinis botulizmas, susijęs su netinkamai apdorotu maistu, yra reta, bet potencialiai mirtina liga, jei nėra greitai diagnozuojama ir gydoma. Problema ta, kad šis pavojus nebus akivaizdus iš kvapo ar skonio. Todėl namuose gaminant mėsos, žuvies, paukštienos ar mažo rūgštingumo daržovių konservus nepakanka gerai užvirti ar „daryti kaip visada“. Mažo rūgštingumo produktams saugiai konservuoti reikalingas slėginis konservavimas, nes įprasta verdančio vandens vonelė tokiems produktams nėra pakankamas metodas C. botulinum sporoms kontroliuoti.

Su grybais taip pat būtinas atidumas: reikia rinkti tik tikrai pažįstamus grybus, tinkamai juos apdoroti ir nelaikyti metų metus. Žvėriena turi būti patikrinta – ypač dėl parazitų rizikos. Čia pasakymas, kad „visada taip darėme“ nėra pakankamas saugos argumentas. Jei žmogus neturi tinkamos įrangos, patikrinto recepto ir aiškaus proceso, daug saugiau mėsą, žuvį ar dalį grybų šaldyti, o ne gaminti ilgai kambario temperatūroje laikomus naminius konservus.

Atskira tema – kauliukai. Vyšnių, slyvų, persikų, abrikosų ir kitų kaulavaisių kauliukų branduoliuose gali būti cianogeninių glikozidų – junginių, iš kurių skylant gali susidaryti cianido junginiai. Didžiausia rizika susijusi ne su atsitiktinai nurytu nepažeistu kauliuku, o su pažeistais, traiškytais, kramtytais ar ilgai produkte esančiais branduoliais. EFSA, vertindama ūmią riziką dėl cianogeninių glikozidų, pabrėžė abrikosų branduolių riziką, nes amygdalinas gali skilti į cianidą kramtant ar malant branduolius. EFSA nuomonėje taip pat minima, kad ES teisėje nustatytas didžiausias leistinas vandenilio cianido kiekis konservuotuose kaulavaisiuose.

Tai nereiškia, kad kiekvienas tradicinis vyšnių kompotas su kauliukais automatiškai pavojingas. Vis dėlto tokių produktų nereikėtų laikyti ilgai. Jei gaminami konservai su kauliukais, juos reikėtų gaminti mažesniais kiekiais, aiškiai pažymėti datą ir suvartoti greičiau. Ilgesniam laikymui saugesnis pasirinkimas – išimti kauliukus.

Įtartinų produktų geriau neragauti

Kada namuose konservuoto produkto jau nebegalima valgyti? Jei dangtelis išsipūtęs, stiklainis praleidžia, atidarius girdėti neįprastas šnypštimas, matyti pelėsis, dujos, putojimas, neįprastas drumstumas, pakitusi spalva, kvapas ar tekstūra – tokio produkto ragauti nereikėtų. USDA FSIS perspėja nenaudoti maisto iš talpyklų, kurios atrodo galimai užterštos ar pažeistos: praleidžia, yra išsipūtusios, smarkiai įlenktos, su įtrūkusiais stiklainiais, laisvais ar išsipūtusiais dangteliais, nemaloniu kvapu ar skysčio išsiveržimu atidarant. Taip pat minima, kad esant palankioms laikymo sąlygoms naminiai konservai turėtų būti suvartojami per vienerius metus.

Tačiau svarbu ir tai, kad ne visi pavojingi mikroorganizmai ar jų toksinai palieka aiškius juslinius ženklus. Todėl principas „paragausiu ir suprasiu“ nėra saugus. Ypač nereikėtų nupjauti ar nugriebti pelėsio nuo konservuotų, skystų ar minkštų produktų ir valgyti likusios dalies. USDA FSIS nurodo, kad supelijusias uogienes ir drebučius reikia išmesti, nes pelėsis gali gaminti mikotoksinus; minkštuose ir drėgnuose produktuose pelėsis gali būti pasklidęs giliau, nei matome paviršiuje.

Vienas netinkamas konservas nebūtinai baigsis ūmiu apsinuodijimu, bet tai nėra gera rizikos valdymo strategija. Maisto saugoje svarbu ne tik tai, kas nutiks šiandien, bet ir kokius įpročius kartojame metų metus. Jei kyla rimta abejonė, saugesnis sprendimas yra ne ragauti, o išmesti.

Vis dėlto konservavimas ne visada turi baigtis perpildytu sandėliuku. Jei derliaus ar maisto perteklius akivaizdus, geriausia apie tai galvoti dar tada, kai produktai yra švieži ir saugūs: dalį pasidalinti su artimaisiais, kaimynais ar bendruomene, dalį užšaldyti, dalį džiovinti, o konservuoti tik tiek, kiek tikrai bus suvalgyta. Kalbant apie labdarą, svarbu nepamiršti, kad maistas turi būti saugus ir atsekamas. VMVT nurodo, kad labdarai ir paramai negali būti tiekiami namuose pagaminti maisto produktai, išskyrus atvejus, kai gamintojas turi tokiai veiklai išduotą VMVT leidimą. Todėl geriausia dalintis pertekliumi anksčiau – kol tai dar šviežios daržovės, vaisiai ar uogos, o ne nežinomo amžiaus stiklainiai iš sandėliuko.

Konservavimas turi būti sąmoningas

Jeigu reikėtų šį rudenį kažko atsisakyti, pirmiausia siūlyčiau atsisakyti konservavimo iš kaltės. Nereikia gaminti to, ką paskui pavasarį teks valgyti per prievartą. Nebūtina kartoti recepto vien todėl, kad jis visada buvo. Nebūtina krauti lentynų produktais, kurių šeima nemėgsta. Jei ta pati moliūgienė, mišrainė ar kompotas kasmet lieka paskutinis ir galiausiai keliauja lauk, problema greičiausiai ne sandėliuko dydyje, o tame, kad to produkto tiesiog nereikia tiek daug.

O ką tikrai verta daryti? Verta gaminti mažesniais kiekiais tai, kas iš tikrųjų suvalgoma. Verta žymėti datas. Verta rinktis tinkamą išsaugojimo būdą konkrečiam produktui – kartais stiklainį, kartais šaldiklį, kartais džiovinimą. Verta naudoti patikrintus receptus ir nekeisti saugą lemiančių dalių „iš akies“. Ir verta apie atsargas galvoti ne tik kaip apie tradiciją, bet ir kaip apie protingą namų maisto planavimą.

Beje, šiuolaikinės atsargos gali turėti ir dar vieną prasmę. Lietuvoje rekomenduojama namuose turėti maisto ir vandens atsargų bent 72 valandoms. Ne visi stiklainiai tinka evakuacijai – stiklas sunkus ir dūžtantis. Bet namuose, jei reikėtų laukti pagalbos ar kurį laiką negalėtume išeiti apsipirkti, dalis protingai paruoštų, aiškiai pažymėtų ir reguliariai atnaujinamų atsargų gali būti naudinga.

Todėl rudens konservavimo nereikia nei romantizuoti iki begalybės, nei atmesti kaip atgyvenos. Tai gali būti ir tradicija, ir taupymas, ir maisto tausojimas, ir šeimos atmintis. Bet šiandien jis turėtų būti sąmoningas. Ne „darome, nes visada darėme“, o „darome tiek, kiek reikia, taip, kaip saugu, ir tai, ką tikrai valgysime“.

Stiklainis nėra laiko kapsulė, kuri sustabdo visas rizikas. Jis tik tiek saugus, kiek saugi buvo žaliava, receptas, procesas ir laikymas. O konservavimas mažina švaistymą tik tada, kai išsaugojame maistą, o ne tik atidedame jo išmetimą.

The post KTU mokslininkė apie rudens atsargas: kada konservavimas yra išmintis, o kada – tik paveldėtas įprotis? appeared first on Voruta.

Parengė Mindaugas Surblys, Palangos žydų bendruomenės informacija

Prieš 85-erius metus, 1941-aisiais, prasidėjęs masinis Lietuvos žydų (litvakų) genocidas tragiškai nutraukė šimtmečius gyvavusių žydų bendruomenių istoriją ir tūkstančių žmonių gyvenimus. Šiandien, rugsėjo 23-iąją, minėdami Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, prisimename ir pagerbiame Holokausto aukas – žmones, kurių gyvybės buvo atimtos nacistinės Vokietijos okupacinio režimo vykdyto genocido metu. Minint šią atmintiną dieną, Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas kartu su Palangos miesto savivaldybės atstovais – vicemeru Rimantu Mikalkėnu, administracijos direktore Ramune Olšauskaite Urboniene, mero patarėja Jurgita Vanage ir Kultūros skyriaus vedėju Robertu Trautmanu – aplankė Palangos miesto civilinėse kapinėse esančią Holokausto aukų perlaidojimo vietą. Čia tylos minute pagerbtas nužudytųjų atminimas, uždegtos atminimo žvakelės ir padėti akmenėliai.

Svarbia šios dienos minėjimo dalimi Palangoje tapo „Atminties kelio“ eitynės, subūrusios daugiau nei 150 mokinių ir jų pedagogų. Renginį organizavo Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos istorijos mokytoja metodininkė, Tolerancijos ugdymo centro vadovė Daiva Latožienė, kurios iniciatyva miesto mokyklos buvo pakviestos prisijungti ir drauge įprasminti Lietuvos žydų genocido aukų atminimą. Eisena prasidėjo Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos kieme. Progimnazijos bendruomenė leidosi „Atminties keliu“, prie kurio prisijungė Palangos „Baltijos“ pagrindinės mokyklos mokiniai ir pedagogai. Susibūrę į bendrą eiseną, jos dalyviai kartu žygiavo Senojo Turgaus gatve.

Eisenos dalyviai sustojo prie Palangos sinagogų atminimo lentos, esančios Senojo Turgaus gatvėje, o vėliau Vytauto gatve tęsė „Atminties kelią“ iki pietinėje Birutės parko dalyje esančios simbolinės Holokausto aukų žudynių vietos ir jų atminimui skirto paminklo. Pasiekę paminklą, moksleiviai skaitė nužudytų Palangos žydų vardus ir pavardes, jų atminimui dėjo akmenėlius su užrašytais vardais. Tai buvo jautri ir prasminga pilietinė akcija, leidusi jauniems žmonėms prie savo miesto istorijos prisiliesti ne vien per vadovėliuose užrašytus faktus, bet ir per konkrečių žmonių gyvenimus bei likimus.

„Ši diena mums nėra vien data kalendoriuje. Už skaičių ir istorijos faktų slypi konkretūs žmonės – Palangos gyventojai, šeimos, vaikai, mūsų artimieji ir kaimynai, kurių gyvenimai buvo žiauriai nutraukti. Jie buvo šio miesto dalis, todėl labai svarbu, kad jų vardai, istorijos ir atminimas išliktų gyvi. Ypač jautru ir prasminga šiandien čia matyti tiek daug jaunų žmonių. Nuoširdžiai dėkoju mokiniams ir jų pedagogams, kurie kartu ėjo „Atminties keliu“. Tai suteikia vilties, kad ši istorija nebus pamiršta ir jos atmintis bus perduodama iš kartos į kartą. Kol prisimename šiuos žmones, tol išsaugome ir tą Palangos istorijos dalį, kurios neįmanoma ištrinti“, – sakė Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas.

Pilietinė iniciatyva „Atminties kelias“ kviečia mokinius, mokytojus ir visus prisiminti Holokausto metu sunaikintas Lietuvos žydų bendruomenes ir nueiti iki masinių žudynių vietų tais keliais, kuriais 1941 m. žydai buvo varomi į paskutinę savo gyvenimo kelionę. Lietuvoje žinoma daugiau kaip 200 masinių žydų žudynių vietų. Šiemet, minint 85-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines, Tarptautinė komisija inicijavo projektą „Atminties kelias 1941–2026“, kuriuo siekiama prisiminti skirtinguose Lietuvos miestuose ir miesteliuose sunaikintas žydų bendruomenes.

Šimtmečius gyvavusi Palangos žydų bendruomenė

Lietuvos žydų genocido atminimo diena minima rugsėjo 23-iąją, prisimenant 1943 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus geto likvidavimą. 1941–1944 m. Holokaustas sunaikino didžiąją dalį šimtmečius Lietuvoje gyvenusios žydų bendruomenės. Vien 1941 m. birželio–lapkričio mėnesiais buvo nužudyta apie 80 proc. tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų, o iki nacistinės okupacijos pabaigos – daugiau kaip 200 tūkst. žmonių.

Holokausto tragedija neaplenkė ir Palangos. Žydai šimtmečius buvo neatsiejama miesto bendruomenės dalis – čia gyveno, kūrė šeimas, vertėsi prekyba ir amatais, plėtojo gintaro verslą, steigė mokyklas, visuomenines organizacijas, dalyvavo miesto savivaldoje. Palangos žydų istorijos pėdsakai siekia XV amžių – seniausia žinoma miesto žydų laidojimo brolijos knyga buvo datuojama 1487 metais.

Šimtmečius gyvavusios bendruomenės gyvenimas buvo brutaliai nutrauktas 1941-aisiais. Birželio 22 d. Palangą užėmus nacistinės Vokietijos kariuomenei, netrukus prasidėjo žydų persekiojimas. Birželio 26 d. miesto žydai buvo suimti ir suvaryti į dvi Palangos sinagogas – vienoje kalintos moterys, vaikai ir pagyvenusieji, kitoje – vyrai ir jaunuoliai. Jau kitą dieną, birželio 27-ąją, vyrai ir jaunuoliai buvo išvesti į pietinę Birutės parko dalį, kur įvykdytos masinės žudynės. Tą dieną čia buvo nužudyta 111 žmonių – 106 žydai ir 5 lietuviai.

Likusių Palangos žydų kančios tuo nesibaigė. Daugiau kaip 300 moterų ir vaikų buvo perkelti į Valteriškių kaime įrengtą laikinąją darbo stovyklą, kur buvo laikomi iki 1941 m. spalio. Spalio 11 d. pradėta likviduoti stovykla. Žydėms su vaikais ir pagyvenusiems žmonėms buvo pranešta, kad jie bus vežami į kitą getą netoli Darbėnų, liepta atiduoti turimus pinigus, brangenybes ir kitus vertingus daiktus. Naktį iš spalio 11-osios į 12-ąją žmonės grupėmis, maždaug po 30 asmenų, sunkvežimiais buvo vežami iš Valteriškių į Kunigiškių mišką ir ten žudomi. Žudynes pagal Tilžės ir Memelio (Klaipėdos) SD (Saugumo tarnybos) ir Gestapo nurodymus organizavo bei vykdė dalis Kretingos apskrities, Palangos valsčiaus ir Palangos miesto policininkų. Įvairiuose žudynių etapuose dalyvavo ne mažiau kaip 50 egzekutorių. Žudynės vyko naktį, sunkvežimių žibintų šviesoje, ir baigėsi paryčiais.

Tragiškus 1941-ųjų įvykius Palangoje šiandien mena dvi pagrindinės Holokausto aukų žudynių vietos – pietinė Birutės parko dalis ir Kunigiškių miškas. 1958 m. liepą Birutės parko pietinėje dalyje nužudytųjų palaikai buvo ekshumuoti ir perlaidoti Palangos miesto civilinėse kapinėse. Būtent prie šio kapo šiandien Palangos žydų bendruomenės ir Palangos miesto savivaldybės atstovai pagerbė Holokausto aukų atminimą.

Praėjus 85-eriems metams nuo tragiškų 1941-ųjų įvykių, pareiga prisiminti išlieka. Rugsėjo 23-iąją prisimename ne tik Holokausto tragedijos mastą, bet pirmiausia konkrečius žmones – jų vardus, šeimas ir gyvenimus. Saugodami jų atminimą, saugome ir daugiau kaip penkis šimtmečius trukusią Palangos žydų istoriją – neatsiejamą miesto istorijos dalį. Atmintis gyva tol, kol prisimename.

The post Palangoje paminėta Lietuvos žydų genocido atminimo diena: daugiau nei 150 mokinių žengė „Atminties keliu“ appeared first on Voruta.