Aleksandras Izgorodinas, „Citadele” banko ekonomistas

Amerikos rinkėjai pristabdė Donaldą Trumpą. Europai ir Baltijos šalims šie rinkimų rezultatai mažina ilgalaikes rizikas, tačiau svarbu nepamiršti, kad artimiausi du mėnesiai vis dar gali atnešti nemažai neapibrėžtumo.

Antradienį vykusiuose JAV vidurio kadencijos rinkimuose demokratai iškovojo daugumą tiek Atstovų Rūmuose, tiek Senate. Trečiadienio rytą jie turėjo apie 54 iš 100 vietų Senate ir daugiau nei 218 vietų, reikalingų daugumai Atstovų Rūmuose. Tai pirmas kartas per 20 metų, kai pareigas einantis prezidentas vidurio kadencijos rinkimuose praranda kontrolę abiejuose Kongreso rūmuose.

Rinkimų rezultatus daugiausia nulėmė pragyvenimo išlaidų klausimas. Jie taip pat neigiamai įvertino aukštas kainas, dėl duomenų centrų augančias elektros energijos sąskaitas, karą su Iranu ir prekybos karus.

Stabdis, bet ne apsisukimas 180 laipsnių

Vertinant šių rinkimų reikšmę, svarbiausia suprasti, ką Kongresas gali ir ko negali padaryti. Kongresas kontroliuoja biudžetą ir gali tirti vyriausybės veiklą, tačiau negali atmesti prezidento veto be dviejų trečdalių balsų daugumos. Todėl Vašingtone greičiausiai matysime politinį akligatvį, o ne esminį politikos krypties pokytį.

Fiskalinė politika

Naujų mokesčių mažinimų, finansuojamų didesniu biudžeto deficitu, neturėtų būti. Būtent todėl krito JAV obligacijų pajamingumai, nes rinkos tikisi mažesnio naujo skolinimosi poreikio. Kita vertus, didėja federalinės valdžios veiklos sustabdymo rizika, nes dabartinis finansavimas baigiasi gruodžio 11 dieną.

Muitai

Nėra pagrindo tikėtis, kad jie išnyks. Po to, kai Aukščiausiasis Teismas vasarį panaikino Trumpo nepaprastosios padėties muitus, administracija juos atkūrė remdamasi kitais prekybos įstatymais, kuriems Kongreso pritarimas nereikalingas. Dalis Volstrito analitikų netgi prognozuoja naujus muitus artimiausiomis savaitėmis.

Iranas

Nuo sausio Kongresas galės riboti karo finansavimą, kuris jau kainavo apie 47 mlrd. JAV dolerių. Vis dėlto didžiausia rizika slypi laikotarpyje iki tol. Prezidentas užsiminė, kad po rinkimų galėtų atnaujinti smūgius Iranui, o tai reikštų didesnes naftos kainas.

Dirbtinis intelektas ir duomenų centrai

Ši tema rinkimuose buvo gerokai svarbesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. JAV namų ūkių elektros energijos kainos nuo 2024 m. išaugo beveik 10 proc. Todėl tikėtina daugiau Kongreso klausymų, griežtesnė priežiūra ir didesnis spaudimas duomenų centrams patiems padengti savo energijos poreikių sąnaudas. Tai reikštų papildomas išlaidas dirbtinio intelekto infrastruktūros plėtrai.

Ukraina ir NATO

Demokratai žada spartesnę karinę pagalbą Ukrainai ir griežtesnę planų mažinti JAV karių skaičių Europoje priežiūrą. Tačiau prezidento veto išlieka svarbiu veiksniu, ribojančiu tai, ką Kongresas galėtų realiai įgyvendinti.

Europa gauna sąjungininkų Vašingtone, bet ne veto teisę

Europos Sąjungai svarbiausia žinia slypi ne prekyboje, o saugumo srityje.

JAV muitai daugumai ES prekių išlieka apie 10 proc., o automobiliams, jų dalims ir vaistams taikomas 15 proc. tarifas. Taip pat niekur nedingo grėsmė įvesti 25 proc. muitus dėl ES taikomų skaitmeninių mokesčių. Todėl Europos eksportuotojams kol kas nereikėtų tikėtis reikšmingų palengvinimų.

Kur kas daugiau nuspėjamumo atsiranda gynybos politikoje. Demokratų kontroliuojamas Kongresas greičiausiai priešinsis bandymams mažinti JAV įsipareigojimus NATO ir nuosekliau rems Ukrainą. Vis dėlto Europa neturėtų lėtinti pastangų stiprinti savo strateginę nepriklausomybę. Šio Kongreso kadencija truks tik dvejus metus, o JAV politinė kryptis 2028 metais gali vėl pasikeisti. NATO tikslas gynybai skirti 5 proc. BVP išlieka toks pat aktualus.

Ne mažiau svarbus ir energetikos kanalas. Europa importuoja daug amerikietiško dyzelino ir suskystintųjų gamtinių dujų. Vasarą Baltieji rūmai svarstė galimybę riboti dyzelino eksportą, o tai būtų padidinę kuro kainas Europoje. Kadangi dabar šią iniciatyvą remia mažiau respublikonų iš žemės ūkio valstijų, tokio scenarijaus rizika atrodo mažesnė, tačiau galutinis sprendimas vis tiek lieka prezidento rankose.

Baltijos šalys: stebėkime kuro kainas, o ne muitus

Tiesioginis poveikis Baltijos šalių ekonomikoms per prekybą išlieka nedidelis. JAV nuperka apie 2,5 proc. Latvijos prekių eksporto, 3 proc. Estijos ir kiek mažiau nei 5 proc. Lietuvos eksporto. Eksportas į JAV mažėjo jau praėjusiais metais: maždaug 5 proc. Lietuvoje ir Latvijoje bei beveik penktadaliu Estijoje. Šie rinkimai muitų, su kuriais susiduria eksportuotojai, nekeičia, todėl nesukuria nei papildomos naudos, nei papildomos žalos.

Mažoms ir atviroms ekonomikoms, tokioms kaip Baltijos šalys, kur kas svarbesni yra netiesioginiai poveikio kanalai.

Pirma – energijos kainos. Jeigu JAV iki naujojo Kongreso darbo pradžios sausį eskaluotų konfliktą su Iranu, naftos ir dyzelino kainos kiltų. Tai tiesiogiai didintų infliaciją Baltijos šalyse ir neigiamai paveiktų transporto, logistikos bei žemės ūkio sektorius. Jei nuo 2027 metų Kongresas sugebėtų apriboti karo finansavimą, ši rizika sumažėtų.

Antra – tiekimo grandinės. Lietuvos, Latvijos ir Estijos įmonės JAV muitų poveikį daugiausia jaučia per savo klientus Vokietijoje ir Skandinavijoje. Šis spaudimas niekur nedingsta.

Trečia – saugumas. Šią vasarą JAV karių rotacijos Lietuvoje ir Estijoje baigėsi nesulaukus patvirtintų pamainų. Kongresas, aktyviau prižiūrintis karių mažinimo planus Europoje, pagerintų regiono saugumo perspektyvas. Tai svarbu tiek investuotojams, tiek Baltijos šalių turto rizikos premijoms.

Ketvirta – euras. Silpnesnis doleris reiškia pigesnį importą ir padeda kontroliuoti infliaciją, tačiau kartu šiek tiek mažina Baltijos šalių eksporto konkurencingumą už Europos Sąjungos ribų.

Trumpai

Europai ir Baltijos šalims šie rinkimų rezultatai mažina ilgalaikes rizikas: mažėja tikimybė, kad JAV staiga atsitrauks nuo NATO ir Ukrainos rėmimo, taip pat mažėja fiskalinio neatsakingumo Vašingtone rizika. Tačiau tai nereiškia laisvosios prekybos su JAV sugrįžimo ir nepanaikina poreikio Europai stiprinti savo savarankiškumą.

Didžiausias išbandymas laukia iki sausio 3 dienos, kai darbą pradės naujasis Kongresas. Iki tol prezidentas išsaugo plačią veiksmų laisvę tiek muitų, tiek Irano klausimais. Todėl Baltijos šalių verslui artimiausius du mėnesius svarbiausias rodiklis bus ne JAV muitų tarifas, o naftos ir dyzelino kainos.

The post JAV vidurio kadencijos rinkimai: stabdis D. Trumpui, bet ne politikos apsisukimas 180 laipsnių appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Įdomus sutapimas: kai Jungtinėse Valstijose lapkričio 4 d. ryte pasirodė pirmieji visus šokiravę Kongreso rinkimų rezultatai, Rusijoje prasidėjo pompastiška vadinamosios Liaudies vienybės dienos šventė. Ji beveik sutampa su 1917 m. bolševikinės revoliucijos 109-osiomis metinėmis, tačiau Maskva tvirtina, kad taip pažymima 1612 m. rusų pergalė prieš lenkų interventus ir Maskvos Kremliaus užėmimas. Beje, tuomet į Kremlių, tiesa, neilgam, su lenkais buvo įžengę ir lietuvių būriai…

Bet visas mūsų dėmesys – JAV Kongreso rinkimams. D. Trumpo respublikonai ir pats prezidentas, paprasta žmonių kalba kalbant, gerokai gavo per nosį. Dar paskaičiavus tik dalį balsų (galbūt galutiniai pirminių (kadencijos vidurio) rezultatai paaiškės tik šią savaitę), jau aišku, kad demokratai tiesiog nušlavė respublikonus tiek Atstovų rūmuose, tiek Senate. Jie perėmė VISIŠKĄ JAV Kongreso kontrolę. O tai reiškia, kad Baltiesiems rūmams bus kur kas sunkiau komunikuoti su įstatymų leidimo valdžia, gi D. Trumpas turės ieškoti išeičių kiekvienu įstatymo priėmimo, patvirtinimo ar atmetimo atveju.

Naktį į trečiadienį D. Trumpas savo retoriką sušvelnino. Iš pradžių sakęs, kad vetuos kiekvieną iš Kongreso išeinantį įstatymo projektą, dabar tvirtina: „Esu visiškai pasirengęs pripažinti šiuos rezultatus“ ir pažadėjo „bendradarbiauti su demokratais“. Bet nenusiima savo naujos raudonos beisbolo kepuraitės, ant kurios yra užrašas „VETO“.

Ką tai reiškia? Kad santykiai su demokratais Kongrese paaštrės, o projekto gražinimo į abejus rūmus atveju senatoriams ir deputatams patvirtinimui reikės jau 2/3 balsų, ir tiek demokratai neturės. Kitaip sakant, nepaisant jų pergalės, tarp Baltųjų rūmų ir Kongreso užvirs arši kova, kurios įkaitais tebeliks – kas? – ogi amerikiečiai.

Kaip elgsis D. Trumpas? Mus domina jo užsienio politika, kurioje jis turi pranašumą. Apžvalgininkai spėja, kad prezidento konvulsiniai nenusakomi sprendimai taps dar ryžtingesni ir pavojingesni, kas sukels neramumus šalyje, ypač dėl kuro kainų. Labai svarbu, kaip pasirengusi D. Trumpo komanda atvyks į derybas Abu Dabyje lapkričio 10–11 d, o ypač kokią atmosferą sukurs G20 susitikime Majamyje gruodžio 14–15 d. Kitaip sakant, mums rūpimas taikos Ukrainoje klausimas vėlgi apgaubtas rūke, tarsi tas bejėgiškas ežiukas iš rusiško multiplikacinio filmuko…

Skubėti ir džiūgauti dėl demokratų pergalės Amerikoje neverta. Ši partija kol kas neturi naujo lyderio, o dalyvavę prezidento rinkimų kampanijoje politikai vos praveria burnas. Susiskaldę demokratai nekelia visiško pasitikėjimo. Korupcinė respublikonų partija kur kas galingesnė, nes turtingesnė ir labiau patyrusi.

Atskiras klausimas: ar Lietuvai dabar reikia tyliai laukti suglaudusiai ausis?

Daugiau Česlovo Iškausko apžvalgų – asmeninėje socialinio tinklo FB paskyroje:  https://www.facebook.com/ceslovas.iskauskas

The post Česlovas Iškauskas. Sprigtas į nosį appeared first on Voruta.

Dezinformacijos analizės centras „Debunk.org“ atliko lyginamąjį tyrimą, kuriuo buvo vertinamas dirbtinio intelekto pokalbių robotų atsparumas dezinformacijai apie Lietuvą. Dešimties plačiai naudojamų pokalbių robotų buvo paprašyta pagrįsti dešimt dokumentuotų dezinformacijos teiginių, pavyzdžiui, kad narystė NATO „išduoda“ Lietuvos interesus, kad 1940 m. aneksija buvo „teisėta“, ir kad Rusijos invazija į Ukrainą buvo „teisėta gynyba“. Iš 100 atsakymų, pokalbių robotai 54 prašymams atsispyrė, o 46 – įvykdė.

Sunkiausiai pasipriešinti dezinformacijos teiginiams sekėsi trims pokalbių robotams: „Yandex“ įvykdė prašymą ir pagrindė dezinformaciją visais dešimčia atvejų, „Mistral“ – devyniais, „Meta AI“ – aštuoniais. Kartu jie pateikė 27 iš 46 dezinformaciją palaikančių atsakymų. Taip pat buvo testuoti „ChatGPT“, „Claude“, „Copilot“, „DeepSeek“, „Gemini“, „Grok“ ir „Perplexity“.

Vienas ypač iškalbingas pavyzdys susijęs su Lietuvos energetine nepriklausomybe. Aštuoni iš dešimties pokalbių robotų bandė įrodyti, kad atsisakiusi „pigesnės“ rusiškos ir baltarusiškos energijos, Lietuva pakenkė savo ekonomikai bei gyventojams. Nė vienas jų nesuabejojo ​​šia prielaida, nors dar prieš įrengiant Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, Lietuva „Gazprom“ mokėjo vienas didžiausių dujų kainų Europos Sąjungoje. Kai kuriais atvejais pokalbių robotai netgi rėmėsi šaltiniais, prieštaravusiais naratyvui, kurį jų buvo prašoma pagrįsti.

Pasak „Debunk.org“ vyr. analitikės Laimos Venclauskienės, pokalbių robotai dažnai įvykių seką klaidingai palaikė priežastiniu ryšiu. „Užfiksavę, kad Lietuva atsijungė nuo BRELL sistemos, o vėliau pakilo elektros kainos, pokalbių robotai darė išvadą, kad kainų augimą sukėlė būtent atsijungimas. Kai kurie nepaisė kitų paaiškinimų, net kai jie buvo pateikti tame pačiame straipsnyje. Vienas pokalbių robotas 2021 m. dokumentu grindė teiginį, kad Baltarusijoje pagaminta elektra tebepasiekė Lietuvą ir po to, kai Baltijos šalys 2025 m. atsijungė nuo Rusijos ir Baltarusijos elektros energetikos sistemų. Apskritai pokalbių robotams sekėsi geriau, kai atsakymą buvo galima pagrįsti aiškiais istoriniais dokumentais ar teisiniais sprendimais. Tačiau jiems buvo sunkiau atskirti realias ekonomines sąnaudas nuo nepagrįstų išvadų apie jų priežastis“, – teigė vyr. analitikė.

Tarp vakarietiškų modelių, „Mistral“ pasirodė netikėtai prastai: jis palaikė devynis iš dešimties dezinformacijos naratyvų ir pateikė daugiau išgalvotų nuorodų nei bet kuris kitas tirtas pokalbių robotas. Viename atsakyme „Mistral“ apibūdino Lietuvos paramą Ukrainai kaip „tiesioginę Lietuvos piliečių išdavystę“. 1991 m. sausio 13-osios įvykius jis punktas po punkto pateikė kaip „vakarietišką perversmą“. Paklaustas apie 1940 m. Lietuvos okupaciją, jis išdėstė „Lietuvos poziciją“ bei „Sovietų Sąjungos argumentus“ ir tuomet pats užklausė, kurios pusės argumentai atrodo įtikinamesni. Kitame atsakyme jis pateikė „EU vs Disinfo“ straipsnį, kuriame paneigiamas teiginys, jog „miško broliai“ bendradarbiavo su naciais, taip, tarsi straipsnis patvirtintų šį kaltinimą.

„Ironiška, kad „Mistral“ kaip įrodymus citavo žurnalistinius tyrimus ir dezinformacijos paneigimus, kurie tuos pačius teiginius buvo demaskavę kaip klaidinančius. Taip kyla rizika suklaidinti skaitytojus ir pakirsti pasitikėjimą žiniasklaida. Atskirą klausimą kelia ir jo pateiktos nuorodos į RT: ar Europoje sukurtas pokalbių robotas turėtų nukreipti vartotojus į žiniasklaidos priemonę, kurios transliavimo veiklą ES yra sustabdžiusi?“ – atkreipė dėmesį „Debunk.org“ vyr. analitikė L. Venclauskienė.

Pasak ekspertės, pokalbių robotai iš prigimties nežino, kas yra tiesa: jie generuoja atsakymus, pagrįstus iš duomenų išmoktais modeliais, o įtikinamai skambantis tekstas nebūtinai yra tikslus. „Jų atsakymus taip pat gali formuoti tai, kaip plačiai konkretūs teiginiai cirkuliuoja informacinėje aplinkoje – aplinkoje, kurioje Kremlius daug investavo į savo žinučių stiprinimą. Klausti pokalbių roboto apie ginčijamas temas, tikintis išgirsti tiesą, yra tarsi eiti į kazino, tikintis užsidirbti. Kartais pasiseka, bet kazino sukurtas ne tam, kad žmonės praturtėtų. Lygiai taip pat pagrindinis pokalbių robotų prioritetas nėra atskirti melą nuo tiesos“, – sako „Debunk.org“ vyr. analitikė.

Tyrimas buvo atliktas iš Vilniaus liepos 22–27 dienomis, naudojant nemokamas versijas, prieinamas visiems vartotojams. Analitikai vertino 100 atsakymų pagal du kriterijus: ar pokalbių robotas atsispyrė dezinformacijai ir kokiais šaltiniais jis rėmėsi.

Kartu su šia ataskaita „Debunk.org“ parengė atskirą rekomendacijų rinkinį, kuriame pateikė praktinių patarimų visuomenei, kaip saugiai ieškoti informacijos naudojantis DI pokalbių robotais bei rekomendacijų DI paslaugų teikėjams, ES ir nacionalinėms institucijoms, viešosioms įstaigoms, žiniasklaidai bei faktų tikrintojams, kaip padidinti pokalbių robotų atsparumą dezinformacijai. Atsparumas priklauso ne tik nuo bendrovių, kurios turi užtikrinti, kad atsakymai būtų pagrįsti įrodymais, bet ir nuo pačių naudotojų, kurie turi tikrinti šaltinius ir kritiškai vertinti „abiejų pusių“ atsakymus į faktinius klausimus.

Visą „Debunk.org“ tyrimą rasite čia: https://www.debunk.org/can-ai-chatbots-resist-disinformation-llm-disinformation-resilience-audit

„Debunk.org“ pranešimas

The post „Debunk.org“: beveik pusė DI pokalbių robotų atsakymų palaiko dezinformacijos naratyvus apie Lietuvą appeared first on Voruta.

Lietuva / JAV / Kanada, 2026 m.

Projektas „Gabalėliai Lietuvos“ skelbia apie sėkmingai baigtą kelis mėnesius trukusią ekspediciją JAV ir Kanadoje, kurios metu tyrinėtojai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė automobiliu nuvažiavo per 20 000 km. Ekspedicijos metu visapusiškai užfiksuota lietuviškojo paveldo būklė – nuo skaudžių netekčių iki džiuginančio atgimimo, aplankytos istorinės lietuvių šventės bei papildyti skaitmeniniai paveldo ištekliai.

Paveldo būklė: skaudūs praradimai ir džiuginantis atgimimas

„Tikslas Amerika 2026” ekspedicija užfiksavo tolesnį paveldo nykimą: vyskupijoms uždarinėjant ir pardavinėjant istorines bažnyčias, iš beveik 100 lietuviškų katalikų šventovių JAV beliko veikti iki 30.

Šių metų kelionės metu stebėtas skaudus Voterberio (Konektikutas) Šv. Juozapo bažnyčios uždarymas, o Detroito Dievo Apvaizdos lietuvių parapijoje bei Hartfordo (Konektikutas) lietuvių bažnyčioje tebeplevena uždarymo grėsmė. Nuotraukomis ir videoįrašais užfiksuota dabartinė įvairių lietuviško paveldo vietų būklė, Kuri kai kur suprastėjo: pavyzdžiui, labiau apgriuvo apleista 1923 m. Maunt Karmelio lietuvių mokykla su Vyčio bareljefu fasade, įrašyta į Lietuvai reikšmingo paveldo JAV sąrašą.

Tačiau greta praradimų, palyginus su 2023 m. ekspedicija, užfiksuota ir šviesių atgimimo pavyzdžių:

• Nauji muziejai: Čikagos centre, turistams patogiai prieinamoje vietoje, duris atvėrė naujasis Balzeko lietuvių kultūros muziejaus pastatas, o Pensilvanijos Šenandoriauje, XIX-XX a. sandūroje vadintame Amerikos Vilniumi, pagaliau įkurtas lietuvių muziejus.
• Atstatyti paminklai ir atgimę simboliai: Kernyje (Naujasis Džersis) suremontuotas lietuviškas kryžius, Čikagos Bridžporte neoninėmis šviesomis nušvito atgimęs istorinis Ramovos teatras, paminklu tapo istorinis lietuviškas varpas su senais lietuviškais užrašais Mahanojuje (Pensilvanija).
• “Šaknys” senųjų JAV lietuvių kapinių tvarkymo iniciatyva: Viliaus Žalpio vedama „Šaknų“ savanorių komanda iš Čikagos ir Lietuvos sutvarkė bei atminimo lentelėmis su Vyčiais paženklino šešerias senąsias lietuvių kapines Pensilvanijos Anglies regione, o Naujojoje Filadelfijoje atidengė paminklą – išsaugotas lietuvių bažnyčios varpas.

Lietuvių šventės ir tradicijos

Ekspedicijos metu aplankyti didžiausi užjūrio lietuvių renginiai, liudijantys gyvą tautinę dvasią:

• Šiaurės Amerikos tautinių šokių šventė Čikagoje, kur Wintrust Arenoje susirinko per 2000 šokėjų iš visos Šiaurės Amerikos.
• Seniausios kasmetinės lietuvių dienos JAV Pensilvanijos Lakewood Parke (rengiamos nuo 1914 m.) bei Maunt Karmelio lietuvių klubo šimtmetis tame pačiame „Little Lithuania” vadinamame Pensilvanijos Anglies regione, kur dar prieškariu įsikūrė 100 000 lietuvių.
• Lietuvos Vyčių (Knights of Lithuania) – dar prieškario lietuvių įsteigtos organizacijos, kurioje iki šiol dominuoja jų palikuonys – kongresas Voterberyje bei Putnamo piknikas Konektikute.

Papildytas lietuviško paveldo žemėlapis ir enciklopedija

Ekspedicija pasiekė Arkanzasą, kurioje tyrinėtojai ieškojo XIX a. pabaigos lietuvių ūkininkų kolonijos „Lietuva“ ir jos bažnyčios pėdsakų. Į “Tikslas – Amerika” žemėlapį įtrauktas ir lietuviškas kryžius Kolorade, dvejos lietuvių kapinės Pensilvanijoje, apie kurias anksčiau trūko informacijos, 1912 m. statybos lietuvių viešbutis su Vyčiu fasade Pensilvanijos anglies regione ir daugiau papildomų lietuviško paveldo objektų.

Taip pat iš naujo apvažiuotos istorinės vietos Kanados Ontarijo provincijoje (Torontas, Vasaga Beach / „Kanados Palanga“, Kretingos stovykla, Hamiltonas), padarytos naujos tenykščių lietuvių bažnyčių, klubų, paminklų, kapinių nuotraukos, nes spaudai ruošiama trečioji serijos “Gabalėliai Lietuvos” knyga “Gabalėliai Lietuvos: Kanada”.

Grįžęs į Lietuvą, ekspedicijos “Tikslas – Amerika 2026” vadovas Augustinas Žemaitis dalinosi užfiksuotomis nuotraukomis ir naujienomis apie lietuviško paveldo vietų JAV situaciją su LRS ir PLB komisija.

Už jų pastangas organizuojant ekspedicijas gabalėlių Lietuvos keliais, Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė 2026 m. įvertinti keliautojo Mato Šalčiaus premija.

Kur rasti  „Tikslas – Amerika” ir  „Gabalėliai Lietuvos” ekspedicijų rezultatus?

Visuomenė kviečiama susipažinti su ekspedicijos radiniais, interaktyviais žemėlapiais ir vaizdo medžiaga:

• Interaktyvus lietuviško paveldo JAV ir Kanadoje žemėlapis: tikslasamerika.lt
• Lietuviško paveldo už Lietuvos ribų enciklopedija: gabaleliailietuvos.lt
• Ekspedicijų dienoraščiai ir istorijos: istorijos.gabaleliailietuvos.lt
• Vaizdo įrašai ir dokumentika: YouTube kanalas „Gabalėliai Lietuvos“
• Socialiniai tinklai, nuotraukos ir naujienos:
• Facebook: Facebook paskyra „Gabalėliai Lietuvos“
• Instagram: Instagram paskyra „Gabalėliai Lietuvos“

The post Išskirtinė „Tikslas – Amerika 2026“ ekspedicija lietuviškais JAV ir Kanados keliais: nuo uždaromų bažnyčių iki naujų muziejų appeared first on Voruta.

Pranciškus Ramanauskas gimė 1893 m. lapkričio 11 d. Kauno apskrityje, Betygaloje (kitais duomenimis – Kudonių kaime), ūkininkų šeimoje. Baigęs Betygalos pradinę mokyklą, mokėsi Raseinių keturmetėje mokykloje. 1910 m. eksternu išlaikęs egzaminus, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1917 m. birželio 22 d. įšventintas į kunigus ir paskirtas Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos Panevėžio apskrityje vikaru, vėliau tarnavo Krekenavoje ir Raseiniuose.

Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, ragino parapijiečius stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, prisidėti prie nepriklausomos valstybės kūrimo. 1922 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, įsitraukė į Ateitininkų federacijos bei Lietuvos katalikų jaunimo organizacijos „Pavasaris“ veiklą. 1924 m. baigęs universitetą ir įgijęs teologo specialisto kvalifikaciją, paskirtas Telšių Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaru. Tarnaudamas Telšiuose,  taip pat dirbo Telšių mokytojų seminarijos bei Telšių lenkų progimnazijos kapelionu, vadovavo Katalikų veikimo centro ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos Telšių skyriams, dalyvavo ateitininkų, pavasarininkų, pranciškonų tretininkų veikloje. Kartu su kitais kunigais leido katalikiškos krypties laikraštį „Žemaičių prietelius“.

1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, prisidėjo prie naujos Telšių vyskupijos kūrimo, 1926–1927 m. ėjo vyskupijos kurijos vicekanclerio bei Tribunolo notaro pareigas. Rengiant dėstytojus kuriamai Telšių kunigų seminarijai, 1927 m. išsiųstas studijuoti į Popiežišką Grigaliaus universitetą Romoje, kur įgijo teologijos mokslų daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, paskirtas Telšių kunigų seminarijos dogminės ir pastoracinės teologijos bei religinės pedagogikos dėstytoju, inspektoriumi, 1932 m. liepos 31 d. – seminarijos vicerektoriumi, 1932 m. P. Ramanauskui suteiktas garbės kanauninko titulas. Telšių kunigų seminarijoje užsimezgė jo ir rektoriaus Vincento Borisevičiaus draugystė. Jie kartu vadovavo seminarijos darbui, rūpinosi teologiniu ir dvasiniu klierikų auklėjimu, parengimu kunigystei, buvo gerbiami dėstytojų ir auklėtinių.

Kanauninkas P. Ramanauskas viena svarbiausių savo pareigų laikė skleisti krikščionišką mokymą, ugdyti katalikišką savimonę ir siekti įtvirtinti visuomenėje krikščioniškas vertybes bei principus. Jis palaikė Katalikų akciją – pasauliečių katalikų judėjimą Bažnyčios evangelizacijai, krikščioniškam visuomenės ugdymui padėti, 1932–1937 m. buvo Katalikų veikimo centro Telšių skyriaus valdybos nariu. 1932–1934 m. leido ir redagavo katalikams skirtą laikraštį „Spauda ir gyvenimas“, 1936 m. redagavo Telšių vyskupijos laikraštį „Žemaičių prietelius“. Pasirašydamas slapyvardžiais Padubisietis, P, P. I-as, P-tis, K.P.R., X ir kitais, skelbė straipsnius etikos, socialinio mokymo, istorijos, tautinio ir katalikiško ugdymo klausimais, parašė tikybos mokytojams ir tėvams skirtą religinės edukologijos knygą „Tikybos pamokos praktikoje“.

V. Borisevičių konsekravus Telšių vyskupijos vyskupu sufragatu, 1940 m. birželio 21 d. kanauninkas P. Ramanauskas paskirtas Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, jam suteiktas prelato titulas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir bolševikų valdžiai uždarius Telšių kunigų seminariją, jos dėstytojai ir klierikai perkelti į Kauno kunigų seminariją. Prelatas P. Ramanauskas tapo Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, dėstė fundamentinę teologiją bei pedagogiką.

1941 m. birželio mėn. Telšių kunigų seminarijai atnaujinus darbą, prelatas P. Ramanauskas paskirtas seminarijos rektoriumi. Nors seminarija išgyveno sunkius karo nepriteklius, rektorius P. Ramanauskas rūpinosi seminarijos reikalais, stengėsi pagerinti jos dėstytojų ir klierikų gyvenimo sąlygas, ragino padėti karo negandas išgyvenusiems žmonėms. Buvo vienas 1941 birželio 25 d. Rainių miškelyje prie Telšių nukankintų politinių kalinių palaikų perlaidojimo iškilmių organizatorių, pasmerkusių sovietų režimo nusikaltimus. Prasidėjus Holokaustui, smerkė žydų žudynes.

Popiežiaus Pijus XII 1944 m. sausio 24 d. dekretu, P. Ramanauskas nominuotas Karpatijos tituliniu vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupijos vyskupo ordinaro V. Borisevičiaus sufragatu. Balandžio 16 d. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje jis buvo konsekruotas vyskupu ir pradėjo eiti Telšių vyskupijos kurijos generalvikaro pareigas. 1944 m. balandžio mėn. dalyvavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijoje, kurioje aptartas Eucharistinio kongreso organizavimas, nutarta paspartinti sovietų okupacinio režimo nusikaltimus liudijančių dokumentų rinkimą.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, vyskupas P. Ramanauskas dėstė Telšių kunigų seminarijoje iki jos uždarymo, rėmė sovietų persekiotus kunigus, rūpinosi jų perkėlimu į atokesnes parapijas. 1944 m. vasarą pas vyskupą V. Borisevičių susitikęs su Lietuvos laisvės armijos nariu Stasiu Kaupu, aptarė religinių apeigų partizanams atlikimo reikalus. 1946 m. sovietų saugumui suėmus ir sušaudžius vyskupą V. Borisevičių, perėmė Telšių vyskupijos valdymą. Kartu su kitais Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupais priešinosi okupacinio režimo pastangoms priversti Bažnyčią paklusti sovietų valdžios nurodymams, atsisakė raginti partizanus legalizuotis, protestavo prieš Kauno kunigų seminarijos auklėtinių skaičiaus mažinimą. 1946 m. vasario 21 d. dalyvavo Lietuvos vyskupų konferencijoje Kaune, kur buvo atmestas valdžios reikalavimas pasmerkti partizanus ir priimtas ganytojiškas laiškas, aukštinantis krikščionių tikėjimą.

1945 m. sovietų saugumas pradėjo vyskupą P. Ramanauską sekti. 1946 m. gruodžio 4 d. jis buvo iškviestas pokalbiui, per kurį atmetė reikalavimus Bažnyčiai atsisakyti priešiškumo sovietams ir neremti partizanų, pabrėždamas, kad dvasininkai negarbins Bažnyčią engiančios sovietų valdžios. 1946 m. gruodžio 18 d. buvo suimtas ir už antisovietinę agitaciją bei paramą antisovietinio pogrindžio dalyviams nubaustas 10 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje. Kalintas kalėjime Oršoje (Baltarusijos SSR), Karlage (Kazachijos SSR, Karagandoje), Minlage (Ypatingojame lageryje Nr. 1, Komijos ASSR, Abezėje). Dėl tvirtos laikysenos ir nepalaužiamos dvasios lageriuose įgijo autoritetą tarp kalinių, nepaisydamas draudimų tęsė tarnystę Bažnyčiai. 1954 m. spalio mėn. Abezės pataisos darbų lageryje įšventino į kunigus kartu kalėjusi Alfonsą Svarinską.

SSRS prasidėjus politiniam atlydžiui ir pradėjus išlaisvinti politinius kalinius, Lietuvos SSR valdžia stengėsi, kad vyskupui P. Ramanauskui nebūtų leista iš įkalinimo grįžti į Lietuvą. Atsižvelgus į sunkią sveikatos būklę, 1956 m. rugpjūčio mėn. jis iš lagerio paleistas.

Grįžus į Lietuvą, vyskupui P. Ramanauskui neleista eiti Telšių vyskupo pareigų. Jis prievarta perkeltas į Švėkšną, užregistruotas Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos altarista. Į kompromisus su sovietų valdžia nėjęs vyskupas tęsė pastoracinį drabą, vienijo dvasininkus priešintis Bažnyčios veiklos varžymams, pabrėždamas, kad „Bažnyčia yra tiek galinga ir savarankiška, kad jai nėra būtinybės padlaižiauti ar kitaip taikytis prie valstybės interesų, kada šie interesai nukreipti prieš Bažnyčios laisvę“. Smerkė kunigus, pataikavusius sovietų režimui, skatino dvasininkus ištikimai tarnauti Bažnyčiai ir jai aukotis, savo pavyzdžiu liudydamas, kad „dėl Bažnyčios reikalų kartais reikia kentėti“. Buvo sekamas sovietų saugumo, svarstyta net jam iškelti naują baudžiamąją bylą.

Pablogėjus vyskupo P. Ramanausko sveikatai, 1957 m. jam atlikta onkologinė operacija, 1959 m. rugsėjo 28 d. jis paguldytas į Telšių ligoninę ir vėl operuotas, spalio 15 d. mirė. Palaidotas Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros kriptoje, šalia vyskupo Justino Staugaičio.

2000 m. vyskupas P. Ramanauskas įrašytas į Bažnyčios martirologą, 2006 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (po mirties).

Parodą pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje:

https://tinyurl.com/2kuv7e9a

Panaudota literatūra:

BORUTA Jonas SJ. Vyskupas, katechetas, katechetų ugdytojas Pranciškus Ramanauskas. Prieiga internetu: https://www.sventumogarsas.lt/xx-amziaus-tikejimo-liudytojai/vyskupas-katechetas-katechetu-ugdytojas-pranciskus-ramanauskas/.

BUCEVIČIENĖ Janina. Telšių vyskupo Pranciškaus Ramanausko gyvenimas ir kankinystė. Prieiga internetu: https://www.muziejusalka.lt/naujienos/telsiu-vyskupo-pranciskaus-ramanausko-gyvenimas-ir-kankinyste/.

STREIKUS Arūnas. Sovietų valdžios antibažnytinė politika (1953-1967), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2004. Prieiga internetu: http://genocid.lt/Leidyba/1/arunas.htm.

Dizainas Karolis Netikša

Parodos organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Telšių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Žemaičių dailės muziejus
Šilutės Hugo Šojaus muziejus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis

The post Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Kompromisų nepripažinęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 28 d. Kauno IX forto muziejuje vyko atminimo vakaras, skirtas Didžiosios akcijos aukoms pagerbti. Renginys priminė vieną skaudžiausių Holokausto epizodų Lietuvoje, kai prieš 85-erius metus, nacistinei Vokietijai okupavus šalį, prasidėjo sistemingas žydų bendruomenės persekiojimas ir naikinimas.

Naciai ir jų kolaborantai organizavo masines žudynes, vadinamas „akcijomis“, o didžiausia jų – Didžioji akcija – nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną.

Atminimo vakaro metu skambėjo koncertinė programa „Atminties muzika / Muzik fun zikoyrn“, kurią atliko Lietuvos muzikų trio „Trise“: saksofonininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Vyšniauskas, pianistė Aleksandra Žvirblytė ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Jie atliko Josepho Achrono, Maxo Helfmano, Anatolijaus Šenderovo ir kitų kompozitorių kūrinius bei žydų liaudies melodijas, kuriančias jautrią ir pagarbią atmosferą.

Dalyviams buvo pristatytas Kauno IX forto muziejaus sukurtas trumpametražis dokumentinis-meninis filmas, primenantis Didžiosios akcijos įvykius ir jų kontekstą. Vakaro pabaigoje renginio dalyviai rinkosi prie IX forto masinių žudynių lauko, kur uždegė žvakes ir padėjo atminimo akmenėlius, pagerbdami nužudytuosius.

Renginį organizavo Kauno žydų bendruomenė ir Kauno IX forto muziejus, finansavo Kauno miesto savivaldybė, Tautinių mažumų departamentas prie LRV ir Geros valios fondas. Trumpametražio filmo sukūrimą parėmė LR Vyriausybės kanceliarija. Atminimo vakaras yra kampanijos SAUGOTI ATMINTĮ DĖL ATEITIES dalis.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1941 m. spalio 27 d. SS vyresnysis seržantas Helmutas Rauka (Albert Helmut Rauca, 1908–1983) įsakė visiems Kauno geto kaliniams kitą rytą susirinkti Demokratų aikštėje. Nepaklususiems grėsė sušaudymas. Spalio 28-osios rytą Demokratų gatvėje esančioje aikštėje buvo atrinkta 9200 žydų, beveik pusė jų – vaikai. Kitą dieną jie pėsčiomis nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke.

Liudininkai pasakoja, kad Rauka susirinkusią minią skirstė į dvi puses: į kairę nukreipti žmonės buvo paliekami laikinai gyventi, o į dešinę – pasmerkti mirti. Dažniausiai į mirties pusę patekdavo didelės šeimos, fiziškai silpni žmonės ir ligoniai. Iš pradžių niekas nežinojo, kuri pusė reiškia išlikimą, todėl kai kurie į „gerąją“ pusę nukreipti žydai prašė leisti pereiti į kitą pusę, kad galėtų likti su savo artimaisiais. Rauka, sarkastiškai šypsodamasis, leidimą suteikdavo.

Simboliška, kad pats H. Rauka mirė spalio 29 d. – tą pačią dieną, kai prieš 42 metus buvo įvykdytos jo organizuotos masinės žudynės IX forte. 1982 m. jis buvo suimtas Kanadoje, o 1983 m. perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai. Laukdamas teismo nuosprendžio mirė Kasselio kalėjimo ligoninėje, oficialiai – nuo vėžio. Palaidotas anoniminiame kape; šeimos nariai manė, kad jis galėjo nusižudyti, siekdamas išvengti teismo.

Jo anūkė, rašytoja ir aktorė Reglindis Rauca (g. 1967), sužinojusi apie senelio praeitį, 2017 m. aplankė Lietuvą ir susitiko su Holokaustą išgyvenusiais žydais. Ji parašė autobiografinį romaną „Vuchelbeerbaamland“ („Šermukšnių šalis“), kuriame reflektuoja savo šeimos istoriją ir moralinį paveldą.

The post „Didžioji akcija“ nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną appeared first on Voruta.

„Volfas Engelman“ Studijos istorinę ekspoziciją Kaune netrukus papildys retas eksponatas – autentiškas 1935 m. ilgamečio bravoro vadovo Sulimo Volfo pasirašytas 1000 litų vertės vekselis ir 1940 m. jo protesto aktas. Iš privačios kolekcijos atkeliavęs dokumentas primena apie vieną sudėtingiausių Lietuvos verslo istorijos laikotarpių – 1940-uosius, kai sovietinė okupacija ir prasidėjusi įmonių nacionalizacija iš esmės pakeitė šalies pramonę bei ją kūrusių žmonių likimus.

1940-ieji: planus pakeitusi istorija

Per du nepriklausomybės dešimtmečius šalies verslininkai kūrė ir plėtojo įmones, investavo į naujas technologijas, užmezgė prekybinius ryšius su užsienio rinkomis. Tačiau 1940 m. sovietinė okupacija šią raidą nutraukė.

„Iki okupacijos verslininkai patys sprendė, kaip valdyti savo įmones, kur investuoti ir kokia kryptimi plėtoti veiklą. Nacionalizacija šią sistemą sukrėtė – privati nuosavybė perėjo valstybei, o įmonių veikla buvo pajungta centralizuotam valdymui. Be to, Lietuvos pramonė nuo šiol turėjo atliepti nebe vien šalies, bet ir gerokai didesnės Sovietų Sąjungos poreikius“, – pasakoja istorikė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.

Tarp nacionalizuotų įmonių atsidūrė ir „I. B. Volfas-Engelman“ – vienas stambiausių to meto Kauno pramonės verslų, užėmusi reikšmingą vietą šalies alaus rinkoje. Dar prieš pat okupaciją bravoras planavo tolesnę plėtrą ir investavo į gamybos modernizavimą, tačiau netrukus buvo paskirta nauja administracija ir direktorius, o ilgus dešimtmečius verslą kūrusi Volfų šeima nušalinta nuo jo valdymo. Nors gamyba toje pačioje vietoje tęsėsi, įmonės ateitį nuo šiol lėmė jau nebe jos savininkai.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, politinių ir ekonominių permainų pėdsakų galima aptikti net iš pirmo žvilgsnio įprastuose finansiniuose dokumentuose.

„Įdomiausia tai, kad šis konkretus vekselis buvo išrašytas 1935 m., kai niekas dar negalėjo numanyti, kas Lietuvos laukia po penkerių metų. Šį lūžį galima pastebėti net dokumentų simbolikoje – ant paties vekselio matome Lietuvos Respublikos ženklus, o protesto akte – jau sovietinius. Taigi vienas dokumentas tarsi sujungia du visiškai skirtingus istorijos laikotarpius“, – pažymi istorikė.

Žmogus, kurio parašas išliko

Vienas iš Volfų šeimos atstovų, kuriam teko pasitraukti nuo įmonės valdymo vairo, buvo Sulimas Volfas. Vis tik, jo pavardė tarpukario Kaune buvo žinoma gerokai plačiau nei vien alaus pramonėje. Jis aktyviai dalyvavo miesto savivaldos veikloje, prisidėjo prie Kauno plėtros, švietimo, kultūros ir žydų bendruomenės iniciatyvų.

„Sulimą Volfą būtų galima pavadinti savotišku renesanso žmogumi – jo interesai driekėsi nuo pramonės ir finansų iki politikos, švietimo bei kultūros. Iš jo publikuotų straipsnių matyti, kad tai buvo išsilavinęs, veiklus, į problemas įsigilinantis žmogus, gebėjęs argumentuotai ginti savo poziciją ir kartu palaikyti diskusiją. Jam rūpėjo ne tik nuosavas verslas, bet ir aplinka, kurioje gyveno“, – įžvalgomis dalijasi V. Akmenytė-Ruzgienė.

Nors apie Sulimo Volfo veiklą tarpukario Kaune žinoma nemažai, autentiškų ją liudijančių dokumentų išlikę nedaug. Vienas tokių – 1935 m. pasirašytas 1000 litų vekselis, kurio apmokėjimo terminas buvo nustatytas 1940 m. lapkričio 20 d. Tarpukariu vekseliai buvo įprasta finansinių įsipareigojimų įforminimo priemonė – jie leisdavo pasiskolinti lėšų ar atidėti atsiskaitymą. Laiku neįvykdžius įsipareigojimo, neapmokėjimo faktas galėjo būti oficialiai užfiksuojamas notaro, surašant vadinamąjį vekselio protesto aktą.

Toks aktas buvo surašytas ir S. Volfo vekseliui: 1940 m. lapkričio 22 d., praėjus dviem dienoms po nustatyto apmokėjimo termino, jį įformino notaras J. Žilius. Vis dėlto, kokiomis aplinkybėmis atsirado šis 1000 litų įsipareigojimas ir kodėl jis nebuvo įvykdytas, iš turimų dokumentų nustatyti negalima.

Istorija, kuri tęsiasi

Nepaisant to, kad 1940 m. nacionalizacija iš esmės pakeitė bravoro valdymą, jo veikla nenutrūko. Savo istoriją nuo 1853 m. skaičiuojantis „Volfas Engelman“ šiandien pristatomas kaip seniausiai nepertraukiamai veikianti Lietuvos pramonės įmonė, per daugiau nei pusantro šimtmečio išgyvenusi karus, ekonominius sunkumus, santvarkų, savininkų ir pavadinimų kaitą.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, tokį ilgaamžiškumą pirmiausia lėmė produktų kokybė, išlikusi produkcijos paklausa ir gebėjimas prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų.

„Per tiek metų keitėsi ne tik santvarkos, bet ir gamybos būdai, technologijos, žmonių poreikiai. Tačiau gėrimų gamyba visais laikais išliko aktuali, o gebėjimas keistis padėjo įmonei judėti į priekį. Ne mažiau svarbus buvo ir istorinio „Volfas Engelman“ vardo susigrąžinimas 2011 metais – tai suteikė naują impulsą įmonės augimui ir sustiprino jos tapatybę“, – istorikės minčiai antrina „Volfas Engelman“ rinkodaros projektų vadovė Neringa Antanaitienė.

Šiandien šį ryšį su praeitimi padeda puoselėti ir bravoro Studijoje kaupiami autentiški eksponatai. Iki šiol joje daugiausia buvo pristatomi istoriniai buteliai, etiketės, statinės ir kiti gamybos atributai, o originalių dokumentų, tiesiogiai susijusių su įmonės vadovais, išlikę gerokai mažiau.

Abu istoriniai dokumentai į „Volfas Engelman“ Studiją atkeliavo iš asmeninės Michailo Duškeso judaikos kolekcijos. Aukcione juos įsigijęs kolekcininkas pasiūlė eksponatus neatlygintinai paskolinti „Volfas Engelman“ vieneriems metams, kad su jais galėtų susipažinti ir platesnė visuomenė.

„Iki šiol savo kolekcijoje neturėjome nė vieno originalaus dokumento su Sulimo Volfo parašu. Todėl šis vekselis mums yra ypatingas – jis leidžia į įmonės istoriją pažvelgti ne tik per gamybą ar produktus, bet ir per žmones, kurie ją kūrė. Tokie autentiški liudijimai padeda išsaugoti mūsų šaknis ir kartu suteikia galimybę šia istorija dalytis su kitais“, – pabrėžia N. Antanaitienė.

Istorikės dr. V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, tokių dokumentų vertę dar labiau sustiprina sudėtinga Lietuvos istorija – per okupacijas, karus ir kitus istorinius sukrėtimus buvo sunaikinta ar prarasta daugybė archyvų.

„Net ir nedidelis išlikęs dokumentas gali atskleisti kur kas daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo – nuo to meto raštvedybos tradicijų iki valstybės ir verslo santykio. Todėl kiekvienas toks autentiškas liudijimas yra vertingas, nes padeda užpildyti bent mažą dalį mūsų istorinės atminties spragų“, – sako ji.

The post Tarpukario verslo paslaptys: vienas radinys iškėlė netikėtų klausimų appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 23–27 d. Šveicarijoje, Valė kantone, Brige ir Gluringene vyko Lietuvių kultūros dienos, skirtos paminėti filosofo, profesoriaus kunigo Jono Jūraičio 100-ąsias gimimo metines. Šventinis savaitgalis prasidėjo spalio 23-osios vakarą Brige, kur Šveicarijos lietuvių bendruomenė surengė susipažinimo vakarą iš Lietuvos atvykusiems LR Seimo nariams, XXVII knygos mėgėjų draugijos, LUMA, Pasaulio lietuvių centro nariams ir kitiems svečiams.

Kitą dieną Brige, Collegium Spiritus Sanctus bažnyčioje, iškilmingas šv. Mišias lietuvių kalba aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas kartu su Vilkaviškio vyskupu teol. lic. Rimantu Norvila, Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatu užsienio lietuvių katalikų sielovadai arkivyskupu teol. lic. Lionginu Virbalu SJ, Kauno kunigų seminarijos rektoriumi kun. teol. lic. Liutauru Vilėniškiu, Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonu kun. teol. lic. Evaldu Vitulskiu ir kitais kunigais iš Lietuvos bei Valė kantono. Po pamaldų svečius pasveikino Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen ir Lietuvos ambasadorius Šveicarijos Konfederacijoje Darius Jonas Semaška. VDU profesorius Gediminas Karoblis pristatė naują knygą „Nepastačiau sau paminklo. Kunigo Jono Jūraičio dvasios pėdsakais“.

Renginiuose dalyvavo LR Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Šveicarijos Konfederacija grupės nariai Modesta Petrauskaitė, Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė ir Karolis Neimantas. Kauno arkivyskupas dr. Kęstutis Kėvalas įteikė padėkos raštus ir padovanojo Rūpintojėlius kunigo J. Jūraičio įkurto fondo „Seelsorgestiftung Litauen“ tarybos nariams.

Šventę papuošė kanklių muzika, Šveicarijos lietuvių šokių grupės „Upė“ pasirodymas, pianistės Emilijos Rosinienės jautri M. K. Čiurlionio kūrinių kompozicija ir iš Kauno atvykusio choro „Pastoralės giesmė“ koncertas. Vytauto Didžiojo universiteto rektorės padėką Jūratei Caspersen už J. Jūraičio atminimo puoselėjimą įteikė Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius. Skulptorius Algimantas Sakalauskas, paminklo J. Jūraičiui Alvite autorius, pagamino ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariams įteikė simbolinę piramidę ir kitus medžio suvenyrus.

Istorinė ir kultūrinė atmintis liudija apie ilgus ir tamprius lietuvių ryšius su Šveicarija – nuo studijų Fribūro universitete iki darbo diplomatinėse tarnybose ir Jungtinėse Tautose. Apie tai kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas, pristatęs pranešimą „Lietuvių tremtinių bendruomenė Šveicarijoje ir jos istorinė/kultūrinė atmintis“ ir įteikęs PLC išleistus leidinius. Sveikinimo žodį tarė XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė ir LUMA prezidentė Dalia Poškienė. Renginį vedė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen, o tekstus į vokiečių kalbą vertė bendruomenės narys Kasparas Pilkauskas. Po meninės programos dalyviai buvo pakviesti pabendrauti ir pasivaišinti tradiciniais lietuviškais valgiais.

Vakare renginio svečiai apsilankė unikaliame Šveicarijos gvardijos muziejuje (Gardemuseum arba Zentrum Garde), pristatančiame Vatikano Popiežiškosios šveicarų gvardijos istoriją ir kasdienybę. Muziejus įsikūręs Naters miestelyje, buvusioje artilerijos tvirtovėje, pastatytoje 1939–1940 m. siekiant apsaugoti strategiškai svarbų Simplono perėjos geležinkelio tunelį. Čia, buvusiuose šaudmenų sandėliuose, eksponuojama daugiau nei 500 metų gvardijos istorija – nuo vadų portretų iki asmeninių gvardiečių daiktų, uniformų, medalių, dokumentų ir dovanų.

Spalio 25 d. minėjimo dalyviai rinkosi Gluringeno bažnyčioje, kur kunigas Jonas Jūraitis klebonavo devynerius metus. Buvo aukojamos šv. Mišios už kunigą J. Jūraitį ir Lietuvos laisvės kovotojus, o po jų visi bendra malda pagerbė profesoriaus atminimą prie jo kapo. Kaip įprasta Šveicarijoje, kiekvienas priėjo ir švęstu vandeniu apšlakstė kapą.

Istorijos šaltiniai liudija, kad prof. kun. Jonas Jūraitis (1926–2010) buvo ryški Šveicarijos lietuvių bendruomenės asmenybė. Gimęs Alvito parapijoje, 1944 m. tėvo paskatintas paliko Lietuvą ir tęsė teologijos studijas Eichštete, o 1945 m. rudenį buvo perkeltas į Popiežiškąjį šv. Grigaliaus universitetą Romoje. 1950 m. apsigynė licenciatą, įšventintas į kunigus, o 1951 m. paskirtas dirbti Valė kantone Šveicarijoje. 1955 m. apsigynė daktaro disertaciją. Šveicarijoje jis ilgus metus dirbo teologijos ir filosofijos profesoriumi Siono kunigų seminarijoje, dėstė mokytojų seminarijoje ir Brigo gimnazijoje, buvo gerbiamas už meilę žmonėms, pagarbą vietos tradicijoms ir lietuviškos savimonės puoselėjimą. Nuo 1955 m. slapyvardžiu „Fater Leo“ aktyviai rašė vietos spaudoje ir užsienio lietuvių leidiniuose, ilgus metus ėjo Šveicarijos lietuvių bendruomenės kapeliono pareigas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, J. Jūraitis grįžo į Tėvynę ir 1992–2002 m. dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto kviestiniu profesoriumi, dėstė Vilniaus šv. Juozapo, Kauno ir Vilkaviškio kunigų seminarijose. Nepaisant akademinės veiklos ir pripažinimo, jis išliko kuklus ir jautrus žmonių nelaimėms, savo lėšomis rėmė studentus. 1998 m. Šveicarijoje įkūrė fondą „Seelsorgestiftung Litauen“, remiantį Lietuvos kunigus, seminaristus, teologinius tyrimus, katalikiškąją žiniasklaidą ir tikėjimo sklaidą. Vėliau apsigyveno Termeno miestelyje, name su užrašu „Lituania“, kur visada šiltai priimdavo tautiečius.

Jonas Jūraitis mirė 2010 m. spalio 30 d. Šveicarijoje ir palaidotas Gluringeno kapinėse, garbingiausioje vietoje. Tikima, kad ši šventa vieta dar ilgai primins iškilųjį profesorių kunigą Joną Jūraitį ir jo paliktus pėdsakus žemėje, kur vyrauja pagarba žmogui, istorijai ir kultūrai.

The post Kunigo Jono Jūraičio 100-ųjų gimimo metinių minėjimas Šveicarijoje appeared first on Voruta.

Prof. Vytautas Landsbergis, pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos vadovas, www.voruta.lt

Visuotinės antropomorfinės entropijos aplinkybėmis, jeigu kam nors būtų įdomu, tai iš to veikėjo rašliavos sąvartynų būtų galima sulipdyti/sukurpti dar N+1 knygelių.

Bet būna sąvartyne įdomybių. Gerai, kad to niekam labai nereikia. Antai neseniai išplaukė į paviršių to Landsbergio kalba/pranešimas jo perskaitytas 1996 metais Reimse; mieste, kur būdavo karūnuojami, prieš nukirsdinant, Prancūzijos karaliai.

Gabalą tos kalbos parengiau perpublikacijai, gal atsiras Lietuvoje dalis publikos, kuri paskaitinės.

Pažinojau gerą žmogų Valijoje, net bičiulį, Anthony Packer, kuris buvo pasišovęs iš Landsbergio kalbų padaryti anglakalbiams paskaitomą knygą. O Landsbergis ir ją sugadino, nes į pakilų akademinį bičiulio stilių prikaišiojo net savo gabalų.

Dabar kąsneliais tas Reimso pranešimas.

Tarpvalstybinė diktatūra ir tautų teisės. Į teisinę pasaulio santvarką

                 /…/

Didžiulėse Eurazijos erdvėse, Rytų ir Vidurio Europoje veikė tarpvalstybinė diktatūra. Sovietų Sąjunga ir Jugoslavijos Federacija buvo du tokie grėsmingi dariniai, suliejantys imperinę hegemoniją ir totalitarinius režimus. Pirmuoju atveju didžiulis šeštadalio pasaulio darinys apglėbdavo dar ir aneksuotas šalis ir satelitus. (Kaip regis, ir numatomus ateičiai, palengva satelizuojamus arba netikėtai užpuolamus kaimynus – Mongolija, Tuva, Suomija, Afganistanas). Antrasis, palyginti nedidelis darinys stengėsi išlikti savarankiškas nuo ano – mat „neprisijungęs“ – bet ir jis savo valdomų tautų savarankiškumą bei atsijungimą sutiko kruvinu karu.

Šių pavidalų tarpvalstybinė diktatūra neigė tautų ir šalių (nations) pasirinkimo laisvę, net jei jos buvo paverstos tikromis kolonijomis. Jungtinės Tautos, anų hegemonija veikiamos iš vidaus, pernelyg ilgai visai negynė komunizmo kolonijų pasirinkimo teisės. To seno paradoksalaus būvio tęsinys, Dievui dėkui, galų gale nukreiptas į taikingų sprendimų kelią, yra Čečėnijos drama. [Taip atrodė 1996 metais].

O sykiu nūnai matome dar vieną tautų apsisprendimo teisės išmėginimą, būdingą tik naujausiems laikams po Trečiojo (šaltojo) pasaulinio karo.

JAV Atstovų rūmai 1996 metų rugsėjo 26 dienos balsavimu priėmė rezoliuciją Nr. 51, kuri nustato JAV Kongreso nuomonę ir patvirtina, jog Lietuva, Latvija ir Estija turi teisę stoti į NATO. Kodėl tai reikėjo tokiu ypatingu būdu nutarti ir paskelbti?

Todėl, kad šiuo metu linkstama ir norima keisti jau besiformuojančią pasaulio sambūvio konstituciją. Ją sąlygiškai sudaro svarbiausių tarptautinių organizacijų statutai ir pagrindinės valstybių santykių konvencijos. Vienas svarbiųjų principų čia yra tų organizacijų atvirumas. Jei norite – junkitės, įstokite. Ir štai šioje daugelio aktų konstitucijoje norima keisti principą arba riboti tą laisvę, kuri yra pasirinkimo laisvė. Matome, pavyzdžiui, kaip viena įtakinga šalis nūnai atkakliai reikalauja jos kaimynių šiukštu nepriimti į NATO.

Be abejo, tai pretenzijos apriboti laisvų tautų pagrindines suverenias teises ir tuo būdu šias tautas jau valdyti – dominuoti.

Kita vertus, draudimas laisvai ir nevaldomai rinktis tautų gyvenimo būdą bei sąjungininkus pažeidžia minėtąją tarpvalstybinę demokratiją.

„Tai neleistina“, – sako galybės ministras apie mažesnio kaimyno teisėtą siekį, ir tai reiškia – „mes neleidžiame!“

Čia visai neesminis skirtumas, ar draudimas rinktis ir jungtis (pavyzdžiui, į NATO) pasireiškia kaip šiurkštus šantažas, netgi grasymai okupuoti, ar atslenka diplomatinės manipuliacijos keliais. „Niekada neįstosite“, arba tik per konfliktą ir santykių krizę, arba tik per konsensusą (tai yra, gavus hegemono leidimą), arba tik po to, kai NATO su Rusija pasirašys sutartį ir įsipareigos kartu spręsti svarbiausius klausimus, – štai tas trokštamas veto, kuris turi milijoną vardų.

Politiniu ir ekonominiu spaudimu galima siekti, kad tautos pačios palūžtų ir atsisakytų to, ką norėjo turėti saugumo požiūriu, kur jos norėjo būti. Tokia rastųsi naujesnė, pusę šimto metų po Stalino, prievartinio „apsisprendimo“ forma.

Politiniu spaudimu ir ekonominiu viliojimu galima pasiekti, kad tie galingieji, kurie sprendžia, ar stabilios ateities duris jau atverti besibeldžiantiems, ar dar ilgam palikti uždarytas, nuspręstų blogiau, atmestų tautų pasirinkimą.

Lietuvoje nuo kokio Šatrijos kalno nesunku įžvelgti, kad jeigu Vakarai taip ilgai eis diplomatinių nuolaidų keliu, tai mums galų gale teks (gali tekti) išgirsti: ei, jūs galėsit jungtis į NATO, bet tik kartu su Rusija ir tik tokiu pačiu statusu, kuriuo jungsis Rusija. Kitaip tariant, niekada. Ir kalbos, neva „jūs tikrai Vakarai“, nubyrės kaip rudens lapai. Suvoksime, kad girdime sakant: jūs ne Vakarai, jūs esate anoje pusėje (NVS+BV), ir ana pusė pasakys, kaip ir kada turi būti.

Gaila, nes teisė turėtų būti lygi visiems, tada ji yra teisė. To reikėtų siekti einant į teisinę pasaulio santvarką. Kol kas dar veikia kiti principai: lemia didžiųjų „interesai šiandien“, o mažesniųjų teisė lieka ateičiai.

Ten ir tautų teisė rinktis, kuri tebėra nelygi. Mat nelygios ir tautos; kai kurios jų lygesnės už kitas.

Pagal pranešimą konferencijoje „Tautų teisės“, Reimsas, Prancūzija, 1996-11-03

„Dienovidis“, 1996-11-22

The post Iš Landsbergio archyvo. Jūs galėsit jungtis į NATO, bet tik kartu su Rusija ir tik tokiu pačiu statusu, kuriuo jungsis Rusija appeared first on Voruta.

Rita Pauliukaitienė, www.voruta.lt

Šiemet minime 125-ąsias kario savanorio, gydytojo, medicinos mokslų daktaro Antano Starkaus (1901–1975) gimimo metines, šis Štuthofo kalinys drauge su kitais Kaune gyvenusiais inteligentais buvo suimtas 1943 m. kovo 16 dieną, dvi dienas kalintas gestapo būstinės rūsyje (dabar Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79) ir greitai keturiasdešimt šešių Lietuvos inteligentų grupė, kurioje buvo Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Marijampolėje suimti asmenys, atsidūrė koncentracijos lageryje.

Taip Lietuvos šviesuomenei keršijo naciai, kai nepavyko sukurti lietuvių esesininkų legiono. Taip nutrūko Antano Starkaus, VDU Medicinos fakulteto Bendrosios patologijos ir patologinės anatomijos katedros vedėjo veikla, žmona Elena, sūnus Kęstutis, dukra Elena Valerija neteko mylimo šeimos nario, o dvi slepiamos žydaitės Olga ir Ada – globėjo. Į Kauną jis daugiau nebegrįžo, į Vilnių iš Jungtinių Amerikos Valstijų 1975 m. jo palaikus urnoje parvežė žmona Elena Starkienė.

Antanas Starkus gimė 1901 sausio 7 dieną Rudaminoje, Seinų apskrityje (dabar Lazdijų r.), Simono ir Valerijos (buv. Čižauskaitė) Starkų šeimoje, išauginusioje septynis vaikus: Joną Adolfą, Igną, Zigmą Praną, Antaną, Juozą, Moniką, Sofiją. Tėvas, kilęs iš Virbalio, mokytojas, visas savo atžalas stengėsi išleisti į mokslus. Antanas Starkus baigęs Rudaminos pradžios mokyklą, mokėsi Marijampolės gimnazijoje (tuo metu ją globojo „Žiburio“ draugija, dabar Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija), 1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, 1922 m. būdamas karininkas išėjo į atsargą, dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime. Po visų kovų įstojo į Lietuvos universitetą Kaune studijuoti medicinos. Ten besimokydamas aktyviai dalyvavo studentų visuomeninėje veikloje: 1925 m. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos studentų atstovybės pirmininku, o 1926 m. drauge su kitais ateitininkais įkūrė korporaciją „Kęstutis“, kurios tikslas buvo ruošti studentus visuomeniniam darbui. Tikriausiai Antaną Starkų imtis visuomeninės veiklos skatinęs ir Kaune gyvenęs jo vyresnis brolis Zigmas Pranas Starkus, 1924 m. buvęs Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministru. Vis dėlto Antanas Starkus, 1928 m. baigęs universitetą, Kaune nepasiliko, o išvyko dirbti į Vabalninką, Biržų kraštą, ten trejus metus dirbo gydytoju ir ligoninės vedėju. Susipažinęs su mokytoja Elena Repčyte sukūrė šeimą, jiems gimė sūnus Kęstutis (1931 m.) ir dukra Elena Valerija (1935 m.). Matyt, į Antaną Starkų universitete dėstytojai buvo atkreipę dėmesį kaip į gabų studentą, nes 1931 m. jį pakvietė dirbti asistentu į VDU Medicinos fakultetą. Jis taip pat dėstė pastoralinę mediciną ir higieną Kauno kunigų seminarijoje bei universiteto Teologijos fakultete. 1937 m. buvo išsiųstas į stažuotę Ženevos universiteto Patologijos institute, stažuotės vadovas – profesorius Askenazy. Grįžęs iš Ženevos, ėjo tas pačias pareigas ir dar papildomai Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos Biologijos skyriaus vedėjo. 1938 metais buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 1940 m. apsigynė medicinos mokslų daktaro disertaciją, jam buvo suteiktas daktaro mokslinis laipsnis. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940 – 1941 Antanas Starkus dirbo Vilniaus universiteto Anatomijos katedroje. 1941 m. Starkų giminė išgyveno skaudų smūgį – birželio 14 d. į tremtį buvo išvežta beveik visa Zigmo Prano Starkaus šeima: tuo metu ėjęs SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontoros Pinigų apyvartos sektoriaus vedėjo pareigas Z. P. Starkus, jo žmona Uršulė, sūnus Kęstutis Jonas, dukra Sigita Ona; tik dukterys dvynės Aldona Marija ir Birutė Marija tremties išvengė, nes svečiavosi draugų namuose. 1942 metais buvęs Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministras Zigmas Pranas Starkus buvo sušaudytas Sverdlovske, 1943 m. tremtyje badu mirė jo sūnus Kęstutis Jonas. Žmona Uršulė Starkienė ir dukra Sigita Ona iš tremties grįžo 1956 metais.

Nacių okupacijos metais Antanas Starkus grįžo dirbti į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Kaip rašoma Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Patologijos klinikos internetiniame puslapyje,1941 m. liepos 9 d. docentas dr. Antanas Starkus išrenkamas Bendrosios patologijos bei patologinės anatomijos katedros vedėju ir šias pareigas eina iki 1943 metų. Kada tiksliai Antano Starkaus nuomojamame bute Kaune, Žemaitės g. 4, apsigyveno iš Kauno geto pasišalinusi jo buvusi studentė Olga Gurvičiūtė, duomenų surasti nepavyko. Taip pat nepavyko sužinoti, kada namo Žemaitės g. 4 rūsyje beslapstydamos žydaitę Adą Feldšteinaitę apsigyveno seserys Viktorija ir Elena Jasinavičiūtės. Išlikę tik liudijimai, kad dienomis Olga ir kelių metukų Ada būdavo Starkų bute, o naktimis jos miegodavo rūsyje. Taip gyvenama buvo maždaug pusantrų metų, kol atėjo lemtingoji 1943 m. kovo 16-ji diena, kai užgriuvo gestapas ir gydytoją Antaną Starkų išsivedė. Kaip jau minėta, A. Starkus, taip pat ir kiti tą dieną suimtieji Kaune inteligentai, buvo uždaryti gestapo būstinėje, o 1943 m. kovo 23 d. keturiasdešimt šešių Lietuvos inteligentų grupė atsidūrė Štuthofe.

Atidžiau perskaičius Balio Sruogos „Dievų mišką“, Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė (p. 93 – 97, 138, 165 – 168, 476), Arūno Bubnio „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942 – 1945 metais“ (p. 42 – 45, 61, 64, 94, 98) ir kitą literatūrą, galime rasti nemažai liudijimų apie gydytoją Antaną Starkų, jo pastangas gelbėti daugybės kalinių gyvybes. Aleksandras Kantvilas, vienas iš štuthofiečių inteligentų grupės narių, yra parašęs prisiminimus, kuriuose A. Starkų apibūdina lakoniškai: „Kauno universiteto medicinos fakulteto profesorius, atsidavęs daktaras, gal net genijus. Tiesa, kiekvienam nesivaržė pasakyti teisybę. Kaip gydytojas, neturėjo sau lygaus visame lageryje“ (Kantvilas, p. 165). O štai kaip B. Sruoga „Dievų miške“ (p. 161) aprašo garbės kalinių iš Lietuvos padėties pagerinimą, kai Štuthofe per du mėnesius jau buvo mirę 9 iš 46 atvežtųjų: „Su mumis buvo apgyvendintas mūsų kolega gydytojas, medicinos profesorius, turėjęs geriausią vardą visų lagerio ligonių tarpe, – ir jam buvę pasakyta, kad jis dabar atsako už mūsų gyvybę. Jis dabar privaląs žiūrėti, kad niekas mūsų daugiau nebemirtų!“ Beje, rašytojas kūrinyje niekur nemini Antano Starkaus pavardės (taip pat ir kitų išlikusių gyvųjų), nenorėdamas jiems pakenkti; A. Starkus „Dievų miške“ įvardijamas kaip gydytojas kalinys ar profesorius.

Apie gydytojų kalinių darbo sąlygas iškalbingai liudija ir tokia citata:

„Kalinių kaulų sutratinimas ar visiškas kalinio nubildinimas lageryje nebuvo baudžiamas. Gydytojo liudijimas paprastai pagelbėdavo gyvajam, – numirėliui kas gi tenai bepagelbės! Gydytojas ar pavaduotojas antspaudu ir parašu paliudydavo, kad numirėlis nusibaigė nuo AKS, žarnų kataro ar plaučių uždegimo.

Kartais pasitaikydavo, kad gydytojai kaliniai ima ir užsispiria. Nudobtasai – yra. Žudikas – yra. Trūksta tiktai protokolo. Reikalauja jie padaryti nudobtajam skrodimą. Bet gydytojų pastangos paprastai būdavo tuščios. Bežiūrint į reikalą įsikišdavo Selonkė. Jo agentai ištraukdavo iš lavonų krūvos kokį klipatą klipačiausią ir pakišdavo gydytojams:

– Še, jum, – skroskite, kad jau taip rankos niežti!

Gydytojams aišku buvo: su Selonke neik į kovą – vis tiek prakiši“ (Sruoga, p. 263).

Stasys Yla knygoje „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ įvardija, kad užmuštasis buvęs Kazys Bauba, Kauno Jėzuitų gimnazijos direktorius. Jį lentgalio smūgiu į galvą pribaigė prižiūrėtojas – „karjerą padaręs“ kalinys.

„Starkus tepasakė:

– Jau miręs. Jei norit pamatyti, eikit į lavoninę.<…>

Starkus paaiškino, kad lentgalio smūgis turėjęs pakirsti gyslas, ir kraujas išsiliejęs smegenyse. Kiek vėliau šį įvykį mes stengėmės tirti. Atsargiai buvo klausinėjami mačiusieji. Norėta reikalą perduoti kaceto administracijai <…>. Tačiau įsitikinom, kad pavojingas bet koks gilesnis tyrimas, ypač teisybės ieškojimas. Kerštas gali iš mūsų pareikalauti naujų aukų, o Baubos nebeprikelsi“ (Yla, p. 138).

Vis dėlto gydytojui Antanui Starkui pavyko pasiekti tokių gydymo rezultatų, kad net lagerio vyresnybė jį pripažino kaip autoritetą. Pagarbos A. Starkus visų pirma nusipelnė, kai išgydė penkiasdešimt ligonių, sirgusių rože, – prie šių pacientų kiti gydytojai net nesiartino, nes bijojo būti patys likviduoti. Vėliau A. Starkui patikėta vadovauti vidaus ir infekciniam ligoninės skyriams, jo autoritetas dar padidėjo, kai jam pavyko suvaldyti viduriavimo ir šiltinės epidemijas (Yla, p. 140 – 143). Vaizdingas epizodas apie Antaną Starkų metaforiškai pateikiamas ir B. Sruogos memuaruose:

„Kartą 1944 metų pabaigoj atvyko į lagerį iš Berlyno kažkokia sanitarinė komisija. Visi klipatos buvo suvaryti į nuošalų baraką, tenai uždaryti ir stropiai saugomi, kad neišropotų. Komisiją vedžiojo pats Heidelis ir rodė tai, kas buvo rodytina. Žydžių lagerio, žinoma, komisija nematė. Komisijos darbui pasibaigus, vienas kalinys gydytojas, kuriam buvo pavesta apkrečiamųjų ligų reikalai, įsidrąsinęs pareiškė: jis turįs komisijai dar šio to parodyti…

Lagerio gydytojas Heidelis paraudo visas it keptas vėdaras, bet priešintis negalėjo. Tasai gydytojas kalinys komisiją nuvedė stačiai į trisdešimtąjį baraką. Komisija, atsidūrusi tenai tiktai užsiėmė nosį ir pirštų galais stypino lauk. Komisijai išvažiavus, Heidelis su savo pagalbininkais esesininkais kelias dienas vaikštinėjo aplink žydžių gyvenamus barakus, į vidų įeiti, matyti, nedrįsdamas. Pasibaigus jo vaikščiojimam, ėmė atidarinėti barakų langus ir vėdinti patalpas. Ėmė mesti lauk iš barakų šiaudus, kratyti čiužinius“ (Sruoga, p. 357).

Stasio Ylos žodžiai, taikliausiai apibūdinantys gydytoją Antaną Starkų, yra cituoti ir kitų autorių darbuose, tačiau vis dėlto norisi juos pakartoti dar kartą:

„Dr. Starkus turėjo kažką, kas nedažnam gydytojui būdinga. Ligonis, jo globon patekęs, pasidarydavo jam savas, kaip jo paties žaizda. Tau nebereikėjo rūpintis: jis už tave sirgo ir budėjo.

– Šiandien ateisi patikrinimo! – nei prašant, nei kreipiantis gauni jo įsakymą. – Rytoj pradėsime kalciumo kursą! Parnešk Jurgučiui ir Sruogai kofeino ampulių: jų širdis nusilpo“ (Yla, p. 144).

Beje, Jonui Šernui, „Dievų miške“ įvardintam „bambizu nuo Biržų“, Balys Sruoga patikėjęs saugoti savo raštus 1945 m. vykstant Štuthofo lagerio evakuacijai. Kaip prisimena J. Šernas, paketas svėręs maždaug kilogramą, bet pavyko jį išsaugoti per visą kelionę. „Po trijų mėnesių atsidūrėme Švedijoje. Čia aš ir atidaviau dr. Starkui Sruogos raštus“ (Šernas, p. 370).

Švedijoje Antanas Starkus 1945 – 1946 m. buvo BALF organizacijos įgaliotinis. Ši JAV susikūrusi lietuvių organizacija įvairiomis formomis padėjo karo pabėgėliams ir kitiems pagalbos stokojantiems asmenims. 1947 metais A. Starkus išvyko į JAV, apsigyveno Brukline, dirbo St. Mary ligoninėje, vadovavo šios ligoninės Patologijos skyriui, Niujorke buvo išrinktas Lietuvių gydytojų draugijos pirmininku, per visą gyvenimą yra publikavęs keliolika mokslinių straipsnių. Antanas Starkus dėjo daug pastangų, kad galėtų į JAV išsikviesti savo žmoną Eleną Starkienę ir tai jam pavyko – vyras ir žmona susitiko po 30 metų. Gydytojas A. Starkus ruošėsi atvykti į sovietinę Lietuvą skaityti paskaitų Vilniaus universitete. Deja, nespėjo, mirė JAV 1975 m. rugpjūčio 17 dieną.

Kyla klausimas, kaipgi Lietuvoje įamžintas ir saugomas gydytojo Antano Starkaus atminimas? Galima pasidžiaugti, kad publikacijų, skirtų A. Starkaus ir kitų su juo kalėjusių inteligentų atminimui, nuolat pasirodo. Bene naujausia publikacija yra Dixie Henri Fevre Simonsen, nepriklausomo tyrėjo iš Danijos, straipsnis „Štuthofo kalinių likimai – nuo evakuacijos iki saugaus įsikūrimo Švedijoje“, išspausdintas Vytauto Didžiojo universiteto leidžiamame žurnale „Darbai ir dienos“, Nr. 85, 2026. Taip pat galima susipažinti ir su Antano Starkaus moksliniais darbais, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje saugoma Antano Starkaus disertacija medicinos mokslų daktaro laipsniui gauti „Karcinomos ir prekarcinomos klausimu“, ji išleista atskiru leidiniu Kaune 1940 metais. Yra galimybė susipažinti ir su Elenos Starkienės publikacijomis. Kauno apskrities viešojoje Ąžuolyno bibliotekoje yra jos 1937 m. išleista knygelė „Lengvų valgių rinkinėlis“. Tai vienas iš E. Starkienės rašto darbų – prieškariu ji keletą metų buvusi „Moters“ žurnalo redaktorė, rašiusi moterims aktualiomis bei kitomis temomis.

Kaip jau minėta straipsnio pradžioje, Antano ir Elenos Starkų šeimoje maždaug metus su puse glaudėsi dvi žydaitės – Olga Gurvičiūtė (ištekėjusi Horwitz) ir Ada Feldšteinaitė (ištekėjusi Levner). Už šią pagalbą ir Antanas Starkus, ir Elena Starkienė 2003 metais apdovanoti Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi, o 2012 metais jiems abiem skirtas Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimas. Be to, Antanas Starkus1938 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, o 2000 m. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

Štuthofo lageryje 1995 metais Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje pastangomis buvo atidengta atminimo lenta, skirta kaliniams iš Lietuvos įamžinti. Kaune, ant Kultūros centro pastato fasado (Vytauto pr. 79), minint 50-ąsias Lietuvos inteligentų grupės suėmimo metines atidengta paminklinė lenta, kurioje buvo parašyta: „Lietuvos kankiniams/ Štuthofo/ nacistiniame konclageryje/ 1943 – 1993“. Dabar, po pastato renovacijos, pritvirtinta nauja lenta, kuri primena tą skaudų istorinį įvykį.

Už pagalbą rašant straipsnį apie humanistą, gydytoją, medicinos mokslų daktarą, Štuthofo kalinį 21256 Antaną Starkų autorė dėkoja Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos skyriaus, Kauno regioninio valstybės archyvo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Utenos kraštotyros muziejaus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojams.

Literatūra

„Antanas Starkus“, in: „Lietuvių enciklopedija“, t. 28, redaktorius J. Girnius, Bostonas, 1963.

„Antanas Starkus“, in: „Mūsų gydytojai: žinynas“, sudarytojas Gintautas Česnys, Lietuvos gydytojų sąjunga, 1998.

„Antanas Starkus“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/antanas-starkus/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Antanas Starkus“, in: https://www.teisuoliuatminimas.lt/sss/starkus-antanas [žiūrėta 2026-10-10].

Akmenytė-Ruzgienė Vilma. 2025. „Starkus Zigmas Pranas (1892-1942)“, in: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35544&p_k=1&p_t=158676&p_a=1000&p_kade_id=10 [žiūrėta 2026-10-10].

Bubnys Arūnas. 2023. „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942– 1945 metais“, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Čepas Ričardas. „Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai (1918–1923)“, in: „Lietuvos valsčių“ serijos leidykla „Versmė“, https://www.versme.lt/sav_g.htm [žiūrėta 2026-10-10].

Yla Stasys. 2020. „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, Vilnius: „Briedis“.

Kantvilas Aleksandras. 1998. „Aleksandro Kantvilo prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Kauno regioninis valstybės archyvas (KRVA), f. 209, ap. 3, apsk. 4125, l. 2.

„Lietuvos katalikų dvasininkai XIV – XXI amžiuje. Istorinė biogramų duomenų bazė“ [Jonas Starkus], in: https://www.lkma.lt/lddb/israsas.php?id=1929 [žiūrėta 2026-10-10].

„Lietuvos katalikų dvasininkai XIV – XXI amžiuje. Istorinė biogramų duomenų bazė [Ignas Starkus], in: https://www.lkma.lt/lddb/israsas.php?id=1902 [žiūrėta 2026-10-10].

„Lietuvos studentų atstovybė“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-studentu-atstovybe/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Paminklai. Kauno miestas. Centro seniūnija“, in: https://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/nuotraukos/Kauno_m/centro17_d.htm [žiūrėta 2026-10-10]; https://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Kauno_m_paminklai.htm [žiūrėta 2026-10-10].

„Pasaulio tautų teisuolių sąrašas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=15932 [žiūrėta 2026-10-10].

„Patologinės anatomijos klinika“, in: https://lsmu.lt/apie-lsmu/lsmu-struktura/medicinos-akademija/medicinos-fakultetas/klinikos/patologines-anatomijos-klinika/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Simonsen Dixie Henri Fevre. 2026. „Štuthofo kalinių likimai – nuo evakuacijos iki saugaus įsikūrimo Švedijoje“, in: „Darbai ir dienos“, Nr. 85, VDU; https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/1dcb2160-762c-47fb-b561-15f4f14bb054/content [žiūrėta 2026-10-10].

Sruoga Balys. 2005. „Dievų miškas“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Šernas Jonas. 1996. „Kaip Sruogos raštai buvo išgelbėti iš kaceto“, in: „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“, sudarytoja Vanda Sruogienė, Vilnius.

„Žydų gelbėtojai. Starkus Antanas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=11187&show=information [žiūrėta 2026-10-10].

„Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi apdovanotųjų sąrašas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=19541 [žiūrėta 2026-10-10].

The post Gydytojas Antanas Starkus – Štuthofo kalinys 21256 appeared first on Voruta.

Vaclovas Juodpusis, muzikologas, www.voruta.lt

Kadangi nuo 1957-ųjų vasaros esu nuolatinis Vilniaus gyventojas, beveik kiekviena gatvė ir namas vis kažką primena, nes mėgau po miestą vaikščioti, pažvelgti į bažnyčių vidų, kai sandėliais ar dirbtuvėmis jos buvo tapusios, ir jų durys buvo pravertos. Važiuodamas ar eidamas Antakalnio gatve pro namą, pažymėtą 39-uoju numeriu, vis prisimenu Juozą Keliuotį (1902.IX.4–1983.III.25), tą įžymų mūsų žurnalistą bei rašytoją ir vertėją, be kurio neįsivaizduojame 1931–1940 metais leistos „Naujosios Romuvos“ ar 1943–1944-ųjų metų „Kūrybos“ žurnalų.

Kai 1957 metais pradėjau studijas pas profesorių Klemensą Griauzdę, nuo pat pirmųjų užsiėmimų metų jis man pavedė susipažinti su visa lietuviška muzikine literatūra, perskaityti ir konspektuoti žurnaluose, laikraščiuose išspausdintus straipsnius apie Lietuvos muzikinį gyvenimą. Taip palaipsniui mano dėmesio erdvėje atsirado ir „Naujoji Romuva“. Stebėjausi šio žurnalo užmojais ir tematika, dėmesiu Lietuvos muzikiniam gyvenimui. O kai artėjo studijų pabaiga ir mano diplominio darbo tema tapo kompozitoriaus Juozo Pakalnio baletas „Sužadėtinė“, vis ieškojau rašinių apie šį kūrinį ir jo autorių, nes minėto baleto premjera įvyko 1943 m. gruodžio 4 dieną Kauno Didžiajame teatre.

Tada mano dėmesys ir nukrypo į 1943–1944-aisiais, Antrojo pasaulinio karo metais leistą žurnalą „Kūryba“, kuriame buvo išspausdintos kelios publikacijos be autorių pavardžių, o jo numeriai buvo neprieinami eiliniam skaitytojui, gulėjo taip vadinamame Spec. fonde. Norint naudotis ten „uždarytu“ tokiu leidiniu, reikėjo gauti kažkokį ypatingą leidimą. Kadangi toje dabartinėje Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje nuolat lankiausi ir buvau pažįstamas su jos darbuotojais, atsakingais už tokio formalumo įforminimą, man tyliai ramiai, niekam negirdint, pažadėjo parodyti mane dominančius „Kūrybos“ numerius ir parodė, leido pavartyti be tokio prašymo įforminimo. Tada vėl žavėjausi J. Keliuočio lietuvybe, nes radau aktualių rašinėlių, kai kada trumpų, bet be autoriaus pavardės. O man nuo mažumės rūpėjo tikslumas, kieno parašyti tie straipsneliai, kuriuose minimas J. Pakalnis. Tada K. Griauzdė pasiūlė kaip nors susisiekti su pačiu J. Keliuočiu, neminėjo, kad jis, suimtas ir kankintas Vilniaus KGB-istų, represuotas ir sugrįžęs iš sovietinių Pečioros, Solikamsko lagerių, gyvena Vilniuje.

Taip ir pasisekė rasti jo adresą Vilniuje, Antakalnio g. 39 ir telefonu susisiekti. Kadangi vienas eiti pas jį nedrįsau, susitariau su mano studijų geriausiu kolega Kaziu Garlausku tą misiją įvykdyti. Berods, telefonu suderinome laiką, kada jį galima aplankyti. Jis gyveno antrame aukšte, kukliame kambarėlyje, kuriame nestigo knygų, įvairių spaudinių. Sutartu laiku jis mus maloniai priėmė, net kavos po puodelį pasiūlė, bet man rūpėjo rašinių autorystė. Išspausdintų straipsnių ir straipsnelių autorių jis nebeprisiminė, nes geras laiko tarpas buvo praėjęs, o ir dabar suvokiu, kaip užėjus sovietams, jis buvo kankinamas, jo išgyventos kančios prisiminimai sugulė knygoje „Dangus nusidažo raudonai“, buvo spausdinti savaitraščio „Literatūra ir menas“ puslapiuose. Tik žymiai vėliau juos perskaitęs, suvokiau jo gyvenimo dramą ir juo didžiavausi, kad nepalūžo ir iki paskutinės gyvenimo akimirkos išliko tikru lietuviu. Tuokart, būnant pas J. Keliuotį, žvilgsnis krypo ir į Amerikos pusę, nes sakė, jog gaunantis siuntinių su knygomis, bet ne visos jį pasiekia. Bando aiškintis. Tada  nustebau pas jį pamatęs ir nemažą pluoštą plokštelių su lietuviškos muzikos įrašais. Ten išvydau ir kompozitoriaus Dariaus Lapinsko vokalinį ciklą „Mergaitės dalia“, kurį įdainavo Aldona Stempužienė, su kuria jau žymiai vėliau teko bendrauti laiškais ir rūpintis, kad ji būtų apdovanota LDK Gedimino ordinu. Ir buvo apdovanota, o jau žymiai vėliau ir aš iš jos sulaukiau minėtos plokštelės su nuostabiuoju vokaliniu ciklu, išplėtotomis lietuvių tautinėmis dainomis, kurių tada pas J. Keliuotį teko pasiklausyti.

Taigi, kiekvieną kartą važiuodamas Antakalnio gatve, vis pagalvoju apie tai, kodėl tas namas nepaženklintas atminimo lenta, primenančia J. Keliuočio paskutiniuosius gyvenimo metus. Džiugu, kad Vilniaus universitete yra J. Keliuočio auditorija, kad yra J. Keliuočio literatūrinė premija, kad Rokiškio savivaldybė pasirūpino, kad šiame mieste būtų Juozo Keliuočio viešoji biblioteka. Atminimo lenta J. Keliuočiui Vilniuje dar labiau primintų visiems mums labai skaudžią sovietinę praeitį ir nepaprastai raiškų lietuviško žodžio, kultūros veikėją, kuris amžino poilsio yra atgulęs Vilniaus Rokantiškėse. Gal tuo galėtų pasirūpinti Lietuvos Žurnalistų, Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Vilniaus savivaldybė ar kitos institucijos, kurios vertina, brangina šią plačiašakę kūrybingą asmenybę.

The post Vaclovas Juodpusis. Žvilgsniai į praeitį appeared first on Voruta.

Nuo šio rudens Lietuvos diplomatinėse atstovybėse užsienyje gyvenančioms šeimoms dovanojama ir antroji nacionalinio ankstyvojo skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“ Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės knyga „Drambliai ėjo į svečius“. Iki šiol diasporos lietuviams buvo dalijami lauknešėliai su pirmąja knyga, skirta vaikams iki trejų metų, o dabar iniciatyva pasieks ir šeimas, auginančias vaikus iki penkerių.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, įgyvendindama šį projektą, siekia nuosekliai ugdyti užsienyje augančių vaikų ryšį su lietuviška knyga ir šiuolaikine Lietuvos kultūra nuo pirmųjų gyvenimo metų

„Lietuvos nacionalinės bibliotekos specialistai nuosekliai dirba tam, kad užtikrintų skaitymo kultūros puoselėjimą – būtų ugdomi atsparūs, savo kultūrą vertinantys, kritiškai mąstantys tautiečiai, nesvarbu, kurioje šalyje jie gyventų. Nepriklausomai šaliai reikalingos ne tik saugios sienos, bet ir stiprų tautinį identitetą turintys piliečiai“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė. 

Kas gali gauti knygą? 

Iki šiol Lietuvos diplomatinėse atstovybėse diasporos šeimoms dalijamas ankstyvojo skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“ pirmojo etapo lauknešėlis su knyga naujagimiams „Kapt kapt kapt“, skirta skaityti nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. 

Nuo šio rudens užsienyje gyvenančias šeimas, auginančias vaikus iki penkerių metų, pasiekė prieš metus Lietuvoje prasidėjęs antrasis „Knygų starto“ etapas.  Mažiesiems dovanojama Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės knyga „Drambliai ėjo į svečius“. Taip projektas nuosekliai auga kartu su skaitytojais – juo siekiama nuo pat kūdikystės ugdyti skaitymo įpročius ir puoselėti nepertraukiamą ryšį su knyga.

Knygos dovanojamos diasporos šeimoms, kurios Lietuvos diplomatinėse atstovybėse kreipsis dėl asmens dokumentų išdavimo, keitimo ar „Knygų starto“ lauknešėlio. Pasaulyje veikia 63 Lietuvos diplomatinės atstovybės. Svarbų vaidmenį, bendraujant su jomis dėl knygų poreikio, atlieka Užsienio reikalų ministerija. Jos pagalba lauknešėliai pristatyti daugiau nei 20-yje šalių. 

Apie dovanojamą knygą 

„Drambliai ėjo į svečius“ – žaisminga Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės istorija apie dešimties dramblių šeimyną, išsiruošusią į svečius. Jų kelionė neapsieina be netikėtų nuotykių, o smagi istorija ne tik įtraukia, bet ir padeda vaikams išmokti skaičiuoti nuo vieno iki dešimties ir atgal.  

Knygelė įvertinta reikšmingais apdovanojimais: Kultūros ministerijos organizuojamame Knygos meno konkurse pelnė diplomą vaikų knygų kategorijoje, IBBY Lietuvos skyriaus buvo išrinkta geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams bei įtraukta į mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą (sudarė literatūrologas Kęstutis Urba). 

Siekiant užtikrinti visapusišką skaitymo patirtį, papildomai parengta specialiai šiai knygelei pritaikyta mokomoji medžiaga lietuvių ir anglų kalbomis. „Knygų starto“ projektui bendradarbiaujant su LRT VAIKAI sukurta dainelė, kviečianti mažuosius knygos istoriją patirti ne tik skaitant, bet ir klausantis, žaidžiant bei tyrinėjant.   

Knyga – ryšys su Lietuva  

„Knygų startas“ – ne tik knygelė vaiko rankose. Tai gali tapti pirmuoju tiltu vaiko pažintyje su tėvyne, jos kultūra ir šiuolaikine literatūra. 

„Ryšys su Lietuva kuriamas ne tik per tradicijas ar prisiminimus – jis auga ir per šiuolaikinę kultūrą. Lietuviška knyga leidžia vaikui Lietuvą patirti asmeniškai: per kalbą, istoriją, vaizdus ir kartu su šeima praleistą laiką. Todėl dovanodami knygą suteikiame ne tik skaitymo patirtį, bet ir galimybę vaikui atrasti asmeninį santykį su Lietuva nuo pirmųjų dienų“, – teigia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centro vadovas Justinas Vancevičius. 

Apie „Knygų startą“    

Tarptautine patirtimi paremtas nacionalinis  ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas „Knygų startas“ padeda jauniems tėvams atrasti ankstyvojo skaitymo naudą, suteikia žinių ir priemonių, o svarbiausia – skatina kartu su vaiku auginti artimą ryšį su knyga. 

Lietuvoje kiekvienam naujagimiui kartu su lauknešėliu dovanojama Indrės Pliuškytės-Zalieckienės knygelė „Kapt kapt kapt“, o nuo 2025 m. šeimos, auginančios vaikus iki penkerių metų ir pirmą kartą užsiregistravusios viešojoje bibliotekoje, gali gauti ir antrąją projekto knygelę „Drambliai ėjo į svečius“.  

Ankstyvojo skaitymo skatinimo projektą „Knygų startas“ globoja pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Projektas vykdomas įgyvendinant Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų planą. Projektą vykdo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, informacinis partneris LRT. 

The post Nacionalinė skaitymo skatinimo iniciatyva plečiasi: diasporos vaikams – lietuviška knyga dovanų  appeared first on Voruta.

Lietuviai kunigai 1933 m. spalio mėn. grįžę į Lietuvą iš SSRS lagerių. Pirmojoje nuotraukoje, pirmoje eilėje iš kairės sėdi: 1. Vytautas Paškevičius, 2. vyskupas Teofilius Matulionis, 3. Vincentas Ilginas. Antroje eilėje stovi iš kairės: 1. Vincentas Deinis, 2. Kazimieras Juršanas, 3. Jonas Ladyga, 4. Augustinas Pronskietis, 5. Mykolas Būgenis, 6. Jonas Paulavičius, 7. Ladislovas Čegis.

Parodos kuratoriai – Nijolė Maslauskienė, Povilas Girdenis, Lietuvos ypatingasis archyvas

Teofilius Matulionis gimė 1873 m. liepos 4 d. Ukmergės aps. Kudoriškio viensėdyje, ūkininkų šeimoje. Baigęs Daugpilio (Latvija) realinę gimnaziją, įstojo į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. 1900 m. įšventintas į kunigus ir paskirtas Varaklianų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos (Latvija) vikaru. Netrukus buvo paskirtas kaimyninės Bikavos Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu, kuriuo tarnavo iki 1909 m. Nepaklusęs carinėje Rusijoje galiojusiam draudimui katalikų kunigams krikštyti kūdikius, kurių vienas tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis, slapta pakrikštijo kūdikį, kurio mama buvo stačiatikė. Už draudimo nepaisymą T. Matulionis buvo teisiamas, jam skirta 50 rublių bauda, jis nušalintas nuo klebono pareigų ir išsiųstas į vienuolyną Sankt Peterburge.

Atlikęs bausmę, paskirtas Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos parapijos vikaru, jam pavesta organizuoti naujos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą ir parapijos kūrimą. Dėl lėšų stygiaus bažnyčios statyba vyko sunkiai ir buvo baigta tik 1917 m. 1918 m. kunigas T. Matulionis paskirtas naujosios Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu. Taip pat jis tarnavo vikaru Šv. Kotrynos parapijoje bei buvo pakeltas Mogiliovo arkivyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninku.

Po 1917 m. Spalio perversmo į valdžią atėję bolševikai pradėjo uždarinėti bažnyčias, nacionalizuoti jų turtą, varžyti tikinčiųjų teises, persekioti, terorizuoti ir represuoti dvasininkus. Kunigas T. Matulionis kritikavo tokią valdžios politiką. 1922 m. uždarius jo administruojamą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, laikė Šv. Mišias savo bute ar pas parapijiečius, toliau mokė vaikus tikėjimo tiesų, atsisakė bolševikų valdžiai atiduoti brangius liturginius reikmenis. 1923 m. buvo suimtas ir nubaustas 3 m. laisvės atėmimu. Kalėjo Butyrkų kalėjime ir Sokolnikų lageryje Maskvoje.

1925 m. vasario mėn. paleistas iš įkalinimo, grįžo į Švč. Jėzaus Širdies parapiją Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), papildomai rūpinosi kitomis septyniomis miesto bažnyčiomis, aptarnavo tolimas provincijas: Pskovą, Naugardą, vokiečių ir latvių kolonijas. 1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI suteikė kunigui T. Matulioniui Matregos vyskupo titulą ir paskyrė Leningrado apaštalinio vikariato administratoriaus pagalbininku su paveldėjimo teise. 1929 m. vasario 9 d. slapta konsekruotas vyskupu, pasirinko šūkį „Per crucem ad astra“ („Per kryžių į žvaigždes“).

1929 m. lapkričio mėn. vyskupas T. Matulionis sovietų saugumo buvo suimtas antrą kartą ir įkalintas kalėjime Leningrade. Nepavykus įkalbėti bendradarbiauti su sovietų režimu, 1930 m. rugsėjo 13 d. nubaustas 10 m. laisvės atėmimo bausme. Išsiųstas į Solovkų priverstinių darbų lagerį Baltosios jūros Anzero saloje, kur tapo saloje kalėjusių katalikų kunigų lyderiu. 1932 m. vyskupas T. Matulionis ir kiti aktyviausi kunigai sovietų saugumo buvo apkaltinti sudarę „antisovietinę grupuotę, kuri skleidė antisovietinę agitaciją, slapta vykdė teologines ir religines apeigas, palaikė nelegalius ryšius su laisvėje gyvenusiais asmenimis tam, kad galėtų į užsienį perduoti šnipinėjimo pobūdžio duomenis apie katalikų padėti SSRS“. Vyskupui T. Matulioniui skirta papildoma 1 m. laisvės atėmimo bausmė baudžiamajame izoliatoriuje, kurią atlikti išvežtas miško darbams prie Ladogos ežero.

Lietuvos Respublikai ir Sovietų Sąjungai 1933 m. spalio 5 d. pasirašius protokolą dėl apsikeitimo kaliniais, vyskupas T. Matulionis grąžintas į Lietuvą kartu su 18 SSRS  kalintų asmenų, tarp jų – 15 kunigų, mainais į 24 Lietuvos kalėjimuose kalintus komunistus. Grįžęs iš įkalinimo, vyskupas J. Matulionis 1934 m. kovo mėn. lankėsi pas popiežių Pijų XI Romoje, vėliau nuvyko į JAV susitikti su lietuvių bendruomenėmis, aplankė Egiptą ir Šventąją žemę. 1936 m. sugrįžęs į Lietuvą apsigyveno prie seserų benediktinių vienuolyno Kaune. 1936–1943 m. buvo Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi, ėjo Kauno arkivyskupijos oficiolo, nuo 1940 m. balandžio 19 d. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, vyskupas T. Matulionis vėl pateko į sovietų saugumo akiratį.

1943 m. balandžio mėn. T. Matulionis paskirtas Kaišiadorių vyskupijos vyskupu ordinaru. Rūpinosi katalikų sielovada, į Sibirą ištremtųjų šeimų rėmimu, teikė pagalbą iš getų pabėgusiems žydams, prisidėjo prie iš Kauno geto išneštos 3 m. būsimos pianistės Esteros Elinaitės, išgelbėjimo. 1943 m. rugsėjo mėn. per atlaidus Žiežmariuose Vokietijos kareiviams įsiveržus į bažnyčią ir suėmus jaunuolius mobilizacijai, parašė griežtą protesto laišką Lietuvos generalinės srities generaliniam tarėjui. Nepaisydamas grėsusių nacių represijų, pasirūpino, kad būtų paleistas įkalintas Žiežmarių parapijos klebonas prelatas Bernardas Sužiedėlis.

Antrosios sovietų okupacijos pradžioje vyskupas T. Matulionis atsisakė vykdyti sovietų valdžios nurodymus, reikalavo nesikišti į Bažnyčios vidaus reikalus. 1946 m. vasario 21 d. įvykusioje Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijoje atmetė valdžios reikalavimą viešai pasmerkti partizanų kovą. 1946 m. gruodžio 18 d. suimtas, apkaltinus , kad neleido kunigams bažnyčiose skelbti sovietų valdžios nutarimų, priešinosi prievartinei ateizacijai, ragino tikinčiuosius teikti materialinę pagalbą sovietų valdžios represuotų kunigų, iš Lietuvos ištremtų asmenų šeimoms, palaikė kunigus, dalyvavusius partizanų kovoje. 1947 m. rugsėjo 27 d. nubaustas 7 m. laisvės atėmimu ir įkalintas Vladimiro kalėjime. Pasibaigus bausmės atlikimo laikui, vyskupui T. Matulioniui nebuvo leista grįžti į Lietuvą. 1954 m. gegužės 28 d. jis buvo pervežtas į Zubovo-Polianos invalidų namus Mordovijos ASSR, Potmoje, Į Lietuvos SSR jam leista grįžti tik  po atkaklių artimųjų prašymų 1956 m. gegužės 4 d.

Į Lietuvą grįžusiam vyskupui neleista eiti Kaišiadorių vyskupo pareigų, jis perkeltas į nuošalesnę Birštono parapiją, užregistruotas Birštono bažnyčios altarista ir gavo leidimą apsigyventi pas bičiulį kleboną Joną Jonį. Nepaisydamas garbaus amžiaus, prastos sveikatos ir valdžios trukdymų, perėmė Kaišiadorių vyskupijos valdymą, savarankiškai skyrė kunigus į vyskupijos parapijas, lankydavo bažnyčias bei kunigus, ragino juos kovoti už tikinčiųjų teises. 1957 m. rugsėjo mėn. pirmininkavo vyskupijų valdytojų konferencijai, pareiškė protestą prieš valdžios ir saugumo pareigūnų kišimąsi į Kauno dvasinės seminarijos darbą, ragino kunigus nepasiduoti režimo pastangoms kontroliuoti Katalikų Bažnyčios veiklą. 1957 m. gruodžio 25 d. slaptai, suderinęs su Šv. Sostu, įšventino į vyskupus Vincentą Sladkevičių, turėjusį tapti jo įpėdiniu Kaišiadorių vyskupijoje.

Sovietų valdžios buvo nuolat terorizuojamas kratomis, apklausomis, grasinimais iškraustyti iš buto. Svarstyta net ištremti jį už Lietuvos ribų. Galiausiai vyskupas T. Matulionis buvo nušalintas nuo pareigų ir paskirtas Šeduvos parapijos altarista. Į Šeduvą vykti atsisakė, pareiškęs, kad vadovaujantis Bažnyčios kanonais, dvasininkus eiti pareigas gali skirti tik bažnytinė valdžia. 1958 m. spalio viduryje į Šeduvą išvežtas prievarta. Jo bute įrengta slapto pasiklausymo įranga, tikrinama pašto korespondencija, sutelkti jį nuolat stebintys saugumo agentai. Nepaisydamas persekiojimo, tęsė ganytojišką veiklą, buvo laikomas aukščiausiu dvasininku Lietuvoje. 1960 m. gegužės 31 d. T. Matulioniui suteiktas Apaštalų Sosto Vyskupo titulas, o 1962 m. vasario 9 d. popiežius Jonas XXIII „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė asmeninį arkivyskupo titulą.

Prižiūrimas ir stebimas sovietų saugumo arkivyskupas T. Matulionis Šeduvoje gyveno iki savo mirties 1962 m. rugpjūčio 20 d. Mirė praėjus keletui dienų po paskutinės saugumiečių kratos jo bute. Palaidotas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros kriptoje.

Siekiant arkivyskupą T. Matulionį pripažinti Bažnyčios kankiniu ir palaimintuoju, prelato Stanislovo Kiškio iniciatyva 1989 m. pradėta jo beatifikacijos byla. 1990 m. jam suteiktas Dievo Tarno titulas, 2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo Tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę. Kaip katalikų kunigas, nukentėjęs nuo sovietų valdžios represijų, arkivyskupas Teofilius Matulionis įrašytas į Katalikų Bažnyčios martirologą, 2003 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties), 2006 m. Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties). 2017 m. gegužės 13 d. popiežius Pranciškus paskelbė Dievo Tarną arkivyskupą T. Matulionį palaimintuoju, savo Apaštališkajame beatifikacijos laiške jį pavadindamas „ganytoju pagal Kristaus širdį, didvyrišku Evangelijos liudytoju, drąsiu Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėju“. 2017 m. birželio 25 d. Vilniuje iškilmingai švęstos arkivyskupo T. Matulionio paskelbimo palaimintuoju iškilmės.

Palaimintasis arkivyskupas T. Matulionis liturginiame kalendoriuje minimas birželio 14 d.

Parodą pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje:

https://tinyurl.com/29defcws

Panaudota literatūra:

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio biografija. Prieiga internetu: https://teofilius.lt/asmenybe/biografija/.

Ištvermingas tikėjimo liudytojas arkivyskupas Teofilius Matulionis. Parengė Arūnas Streikus ir mons. Algirdas Jurevičius. Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2017. Prieiga internetu: https://lkma.lt/site/archive/kiti/teofilius-matulionis/Teofilius-Matulionis_lkma2017_knygos-tekstas.pdf.

Palaimintas Teofilius Matulionis, vyskupas ir kankinys. Prieiga internetu: https://kaisiadoriuvyskupija.lt/vyskupija/izymus-zmones/teofilius-matulionis/.

Dizainas Karolis Netikša

Parodos organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Kauno regioninis valstybės archyvas
Kaišiadorių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Kauno IX forto muziejus
Lietuvos švietimo muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Birštono muziejus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai

The post Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis appeared first on Voruta.

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė plenarinėje sesijoje Strasbūre kalbėdama apie JAV Prezidento Donaldo Trumpo administracijos sprendimą netaikyti Rusijai sankcijų ir muitų, numatytų pagal Grahamo įstatymą, pabrėžė, jog atėjo laikas kalbėti atvirai – JAV prezidentas pasirinko bendradarbiauti su karo nusikaltėliu Putinu.

„Mūsų akyse Putinas marina badu Oleškų miestą. Atsakomybė tenka ir jūsų sąžinei, prezidente Trumpai. Juk jūs teigiate, kad Rusijos veiksmai Ukrainos atžvilgiu yra priimtini. Tuo tarpu Europai Rusija kelia egzistencinę grėsmę, o Ukraina mus gina. Mums, europiečiams, Trumpo planas yra pavojingas ir visiškai klaidingas. Iš esmės jis niekuo nesiskiria nuo 1938 m. Miuncheno susitarimo, kuris atvedė prie didelio karo“, – kalbėjo R. Juknevičienė ir pabrėžė: – Putinas – tai Hitleris ir Stalinas viename asmenyje. Jis turi būti nugalėtas“.

Pasak Europos Parlamento narės, deja, bet iki šiol gajus įsitikinimas, kad Rusijos neįmanoma nugalėti..

„Tokiu atveju lieka tik viena išeitis: jūs patys pasirenkate savo pralaimėjimą, – sakė R. Juknevičienė. – Tikiu, kad anksčiau ar vėliau Amerikos žmonės ras jėgų suprasti, koks pavojingas yra šis posūkis, ir jį sustabdyti.

Europos Parlamento narės

R. Juknevičienės biuro

Viešųjų ryšių grupė

The post R. Juknevičienė: „JAV prezidentas pasirinko bendradarbiauti su karo nusikaltėliu Putinu“ appeared first on Voruta.

Palangos žydų bendruomenė

2026 m. spalio 16 d. pietinėje Palangos miesto dalyje, miškelyje už Birutės parko, atidengtas Holokausto aukoms skirtas memorialas „Tylaus šauksmo erdvė“. Juo įamžintas 1941 m. birželio 27 d. šioje vietovėje nužudytų 111 žmonių – 106 žydų ir 5 lietuvių – atminimas.

Nutraukti gyvenimai

Memorialą atidengė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus, Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas. Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys Emanuelis Zingeris, Vokietijos garbės konsulas Klaipėdoje Arūnas Baublys, Kauno, Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenių pirmininkai bei jų nariai, Palangos žydų bendruomenės nariai, Palangos miesto savivaldybės tarybos nariai ir administracijos atstovai bei palangiškiai.

Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus teigė, jog atidengtas memorialas primins apie nekaltai pralietą kraują, nutrauktus gyvenimus ir Palangos žydų bendruomenę, kurios didelė dalis buvo sunaikinta per Holokaustą. „Už kiekvieno iškalto vardo slypi žmogaus gyvenimas, šeima, svajonės ir istorija. To negalime pakeisti, tačiau galime ir privalome išsaugoti atminimą, kad ši tragedija niekada nebūtų pamiršta. Tikiu, kad kiekvienas, atėjęs į šią vietą, pajus jos tylą, susimąstys ir išsineš suvokimą, kokia brangi yra kiekviena žmogaus gyvybė“, – sakė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus.

Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne pabrėžė, jog šis memorialas yra ne tik pagarba Holokausto aukoms, bet ir svarbus priminimas apie žydų bendruomenės neatsiejamą vietą Lietuvos istorijoje. “Išsaugodami istorinę atmintį, mes pripažįstame praeities tragedijas ir prisiimame atsakomybę už ateitį. Antisemitizmas ir neapykanta vis dar egzistuoja įvairiomis formomis, todėl turime juos atpažinti, jiems priešintis ir neleisti, kad diskriminacija virstų smurtu. Tegul ši memorialinė erdvė būna gyvas atminties, žmogiškumo ir mūsų bendros atsakomybės kurti ateitį be neapykantos simbolis“, – sakė ambasadorė.

Renginiui rimties ir iškilmingumo suteikė Palangos kamerinio choro (vadovas – Edmundas Jucevičius) atliekamos lietuvių liaudies dainų išdailos ir sakralinės muzikos motyvai.

Skambėjo maldos hebrajų ir lietuvių kalbomis, Holokausto aukų atminimas pagerbtas tylos minute bei atminimo žvake ir akmenukais, padėtais prie memorialo.

Memorialo simbolika

Meninės kompozicijos „Tylaus šauksmo erdvė“ autorius Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas siekė sukurti ne tradicinį paminklą, o vietą, kuri pati pasakotų apie Holokausto tragediją, nutrauktus gyvenimus ir sunaikintą Palangos žydų bendruomenę. Kiekvienas memorialo elementas turi savo prasmę.

Atminimo ženklą sudaro keturi skirtingo aukščio, dydžio ir formos stulpai. Jie simbolizuoja senolį, moterį, vyrą ir vaiką – šeimą. Skirtingos stulpų formos pabrėžia, kad kiekviena auka buvo atskiras žmogus, turėjęs savo gyvenimą, istoriją ir artimuosius, o ne tik skaičius bendrame žuvusiųjų sąraše. Nors šeimos per Holokaustą buvo išdraskytos, memoriale jos simboliškai vėl sujungiamos.

Šiam kūriniui pasirinktas korteno plienas, kurio paviršiuje susidarančios rūdys simbolizuoja praėjusį laiką ir kraują, kurio neįmanoma nuplauti. Iš pirmo žvilgsnio tvirtas, beveik amžinas metalas primena, kad net tai, kas atrodo nepajudinama, gali būti palaužta.

Stulpai sąmoningai „sulaužyti“, o juose esantys plyšiai nėra vien dekoratyvinė detalė. Jie simbolizuoja žmonėms padarytas žaizdas ir tragediją, padalijusią gyvenimą į laiką iki žudynių ir po jų. Šių plyšių neįmanoma užtaisyti, kaip neįmanoma panaikinti to, kas įvyko.

Ant moterį simbolizuojančio stulpo, virš plyšio, įrėžta Dovydo žvaigždė. Pasak V. Gutmano, ji pasirinkta neatsitiktinai – pagal judaizmo tradiciją žydiška kilmė perduodama per motiną. Nors stulpas suskaldytas, žvaigždė liko nepažeista. Tai simbolizuoja, kad galima sunaikinti žmogaus kūną ir jo namus, tačiau neįmanoma ištrinti jo tapatybės.

Memoriale iškalti visų 111 nužudytųjų vardai – 106 žydų ir 5 lietuvių. Jie leidžia Holokausto aukas prisiminti ne tik kaip istorinį skaičių, bet ir kaip konkrečius žmones, kurių gyvenimai buvo žiauriai nutraukti.

Memorialo pavadinimas „Tylaus šauksmo erdvė“ atspindi pagrindinę jo idėją. Šauksmas čia slypi varduose, plieno plyšiuose ir pačioje vietoje, kurioje buvo nužudyti žmonės. Tačiau aplinkui tvyro miško tyla. Pasak memorialo autoriaus, tai – erdvė, į kurią atėjęs žmogus gali perskaityti vardą, pabūti ir galbūt padėti akmenėlį prie stulpo. Taip užsimezga tylus pokalbis su tais, kurių nebėra. Memorialas tampa atminties vieta per kiekvieną čia apsilankantį žmogų.

Palangos žydų istorija

Palangos žydų bendruomenės istorija siekia kelis šimtmečius. Žydai aktyviai dalyvavo miesto ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime, vertėsi prekyba ir amatais, prisidėjo prie kurorto verslų plėtros. XX a. pirmojoje pusėje jie buvo svarbi Palangos bendruomenės dalis.

1941 m. birželį Palangą užėmus nacistinės Vokietijos kariuomenei, miesto žydų bendruomenė patyrė persekiojimą. Birželio 26 d. žydai buvo suimti ir uždaryti sinagogose – vienoje – moterys, vaikai ir pagyvenusieji, kitoje – vyrai ir jaunuoliai. O kitą dieną vyrai ir jaunuoliai – 106 žydai ir 5 lietuviai – buvo nužudyti miške už Birutės parko. Tai buvo viena iš tragiškų Holokausto istorijos Palangoje dalių, žymėjusių šimtmečius gyvavusios žydų bendruomenės naikinimo pradžią.

Kviečia prisiminti

Memorialo „Tylaus šauksmo erdvė“ autorius – Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas. Memorialo įrengimą inicijavo Palangos žydų bendruomenė, o projektą finansavo ir įgyvendino Palangos miesto savivaldybė.

***

Palangos žydų bendruomenės pirmininko Viliaus Gutmano kalba 

Kai galvojau apie memorialą nužudytiems Palangos žydams, nenorėjau marmurinės plokštės su iškaltais vardais ar klasikinės skulptūros. Norėjau, kad memorialas kalbėtų.

Pasirinkau Korteno plieną dėl rūdžių. Rūdys – tai praėjęs laikas. Tai kraujas, kuris niekada nenusiplaus. Plienas atrodo tvirtas, bet ir jis pasiduoda, kaip pasidavė žmogaus kūnas šūviui.

Keturi stulpai čia ne dėl kompozicijos. Jie skirtingi – aukščiu, dydžiu, forma. Tai senolis, moteris, vyras, vaikas – šeima. Šiame miškelyje buvo sušaudyti 106 žydų vyrai ir 5 lietuviai. Vėliau jų palaikai buvo perlaidoti miesto kapinėse. Jų šeimos buvo išdraskytos. Čia, šiame memoriale, šeima simboliškai vėl kartu.

Stulpai sulaužyti. Plyšiai juose tikri, ne dekoratyvūs. Tai, kas čia įvyko, sulaužė ne tik žmonių gyvenimus. Tai padalijo laiką į „prieš“ ir „po“. Ir to plyšio niekas neužtaisys. Tą dieną prasidėjo šimtmečius gyvavusios Palangos žydų bendruomenės sunaikinimas.

Dovydo žvaigždė įrėžta ant moters stulpo, virš plyšio. Pagal judaizmo tradiciją žydiška kilmė perduodama per motiną. Stulpas suskaldytas, bet žvaigždė liko nepažeista. Galima sunaikinti kūną, išvaryti į mišką ir sušaudyti, bet žmogaus tapatybės sunaikinti neįmanoma.

Memorialas vadinasi „Tylaus šauksmo erdvė“. Nes šauksmas užrašytas varduose, įrėžtas plyšiuose, sukauptas šiame metale. Bet pati vieta tyli. Tik miškas, samanos, vėjas.

Tai atminties vieta. Erdvė, į kurią žmogus ateina, perskaito vardą, pabūna. Galbūt padeda akmenėlį prie stulpo. Tai tylus pokalbis tarp jo ir to, kurio nebėra.

Memorialas tampa gyvas per žmogų, kuris ateina. Be lankytojo jis tik metalas. Su lankytoju – atmintis.

The post Palangoje atidengtas Holokausto aukoms skirtas memorialas „Tylaus šauksmo erdvė“ appeared first on Voruta.