Du „karstukai“, bet nei vieno kaulelio. Vienas iš jų – Vilniaus katedros rūsiuose tapo nerastų Vytauto Didžiojo palaikų simboliu. Stovi tuščias, laukia.

Prieš 596 metus – 1430 metų, spalio 27 dieną Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Geri senelio Gedimino genai davė jam ilgą gyvenimą – tuo metu jis buvo aštuoniasdešimties. Išlikę laiškai liudija – Vytautas savo sveikata rūpinosi. Reikalui prispyrus, gydytojai pas Vytautą skubėdavo net iš Vokiečių ordino valstybės.

Paskutinius mėnesius jis daug keliavo – Varėna, Daugai, Alytus, Kaunas. Kodėl pasirinko Dzūkiją? Ogi ten medžioklės plotai – jis ne tik tvarkė valstybės reikalus, rūpinosi savo karūnacija, bet ir medžiojo.

Ką mes žino mes apie Vytauto ligą? Nukritimas nuo žirgo, staigi sunegalavimo pradžia, 11 dienų iki mirties trukęs prikaustymas prie patalo, pūlinys ant peties.

Nepavykus Vytautui rugsėjo mėnesį tapti karaliumi, spalio pradžioje į Vilniaus pilis atvyko Jogaila.

Yra žinoma, kad spalio 16 d., lenkų delegacijai išvykus iš Vilniaus, Vytautas, lydėdamas Jogailą į Trakus, nukrito nuo žirgo ir jau nebegalėjo toliau joti – kelionę baigė gulomis žmonos vežime.

Tad kas gi atsitiko Vytautui? Raktas turbūt slypi štai kur. Negalia prasidėjo ne iš karto po nukritimo nuo žirgo, o prieš pat tą nukritimą. Jei patyręs raitelis, koks neabejotinai buvo Vytautas, krenta nuo žirgo jam nepasibaidžius, raiteliui kažkas turėjo atsitikti. Turint omenyje senyvą Vytauto amžių ir psichologinę pastarųjų mėnesių įtampą, labiausiai tikėtina ūmaus galvos smegenų kraujotakos sutrikimo versija.

Po mirties Vytauto kūnas buvo aštuonias dienas viešai išstatytas atsisveikinimui Trakų pilyje, vėliau pervežtas į Vilnių ir iškilmingai palaidotas Vilniaus Katedros rūsyje.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos inf.

The post Prieš 596 metus Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas appeared first on Voruta.

Dr. Karina Firkavičiūtė, Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė

Dar spaustuvės dažais kvepianti Halinos Kobeckaitės ir Karinos Firkavičiūtės knyga „Tarnystė tautai buvo jo gyvenimas. Vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius /1924-2000/” (VU leidykla, 2026, 560 psl.) spalio 3 d. buvo pristatyta Lietuvos karaimų bendruomenei.

Sutiktuvėse taip pat dalyvavo ir kalbėjo buvęs Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinis direktorius, dabar LR Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas ambasadorius Remigijus Motuzas, dabartinis Tautinių mažumų departamento direktorius Dainius Babilas, knygos kalbos redaktorė doc. Regina Venckutė, Lietuvos totorių bendruomenės atstovė prof. Tamara Bairašauskaitė, buvęs Mykolo Firkovičiaus bendradarbis architektas Artūras Blotnys, Trakų bibliotekos direktorė Dovilė Bagdonavičienė, Dr. Aleksandro Dubinskio sūnus Adamas Dubinskis (Lenkijos karaimų paveldo fondas). Visi kalbėjusieji pabrėžė vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus nuveiktų darbų svarbą ir pažymėjo, kad jų aprašymas knygoje atskleidžia ne tik vieno žmogaus darbus, bet ir aktyvią visos bendruomenės veiklą saugant istorinį paveldą, kalbą ir papročius. Ypač buvo akcentuota knygos kaip istorinių šaltinių reikšmė, nes knygoje spausdinama daug originalios Mykolo korespondencijos, t.y. laiškų, kurių šiais laikais jau rašoma žymiai mažiau.

Svarbiausius šios knygos bruožus labai išsamiai savo kalboje apibūdino Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas, Azerbaidžano ir Lietuvos rašytojų sąjungų narys, lietuvių literatūros vertėjas Mahiras Gamzajevas. Jam sutikus, spausdiname pasisakymo tekstą.

PASISAKYMAS MYKOLO FIRKOVIČIAUS PAVELDUI SKIRTOS KNYGOS SUTIKTUVĖSE¹

Günaydın, abajly Karaj dostlarym! Mień astry bijaniam biugiuń bunda – Karajlarnyn nėje

kionia baškientinda Trochta – siźnińbia birliktia bolma da siźni juriaktiań salamlama da kutlama. (kar. – Labą dieną, broliai karaimai! Aš labai džiaugiuosi būdamas šiandien drauge su jumis čia karaimų sostinėje Trakuose ir galėdamas jus iš visos širdies pasveikinti.)

Mieli knygos autoriai – ambasadore Halina Kobeckaite ir daktare Karina Firkavičiūte, gerbiami renginio organizatoriai, broliai ir seserys karaimai, garbūs svečiai!

Man šiandien labai malonu dalyvauti šios išskirtinės knygos, skirtos vienam iš iškiliausių Lietuvos karaimų kultūros ir dvasinio gyvenimo šviesulių – vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus – sutiktuvėse.

Knygos autorės į šį fundamentalų veikalą įtraukė ir mano kalbą, pasakytą 2018 metais, minint karaimų kultūros bendrijos atkūrimo 30-metį. Tame tekste aš pasakojau ir apie mūsų kalbines diskusijas su šviesios atminties Mykolu Firkovičiumi. Todėl šiandien nenorėčiau kartoti tų prisiminimų. Į knygą noriu pažvelgti per visiškai naują – istorinę, visuomeninę ir kultūrinę prizmę, išskirdamas keturias svarbiausias jos savybes:

1. Knygos mokslinis tikslumas, šeimos archyvas ir unikali liudijimo misija

Didžiausias šios monografijos unikalumas – tai jos autorės. Jos yra Mykolo Firkovičiaus šeimos narės. Jos ne šiaip parašė biografinę knygą apie Firkovičiaus veiklą ir jo nuveiktus darbus savo tautos labui. Autorės įamžino Lietuvos Atgimimo ir Sąjūdžio laikotarpio istorinius procesus ir lemtingus įvykius, kurių tiesioginėmis liudininkėmis buvo ir kuriuose kartu su Mykolu pačios dalyvavo. Remdamosis asmeniniame Mykolo archyve išsaugota medžiaga, jos sukūrė gyvą Lietuvos karaimų bendruomenės visuomeninį-politinį bei kultūrinį metraštį.

Šia prasme knygos faktų tikslumas, autentiškumas ir nuoširdumas įgyja gilią akademinę vertę, kurios analogų pasaulyje rasime labai mažai.

Nors mūsų subjektyvi atmintis bėgant laikui blėsta, dokumentų atmintis yra amžina. Ši knyga ateities kartoms ir jauniems tiurkologams pateikia ne šiaip prisiminimus – tai unikalus archyvinės medžiagos rinkinys, gyvas pastarojo meto Lietuvos istorijos liudijimas. Būtent todėl šis kūrinys taip pat yra neatsiejama Lietuvos valstybingumo istorijos dalis.

2. Penkiakalbystė ir multikultūrizmo fenomenas

Monografijoje visi laiškai skelbiami originalo kalba. Šiuo požiūriu knyga yra unikali, nes joje rasime tekstų penkiomis kalbomis – lietuvių, lenkų, anglų, rusų ir karaimų. Tai atspindi visos Lietuvos karaimų bendruomenės narių daugiakalbystę, kartu išsaugant ir savo gimtąją kalbą. Tai ne šiaip kalbų polifonija, tai – kultūrų tarpusavio pagarba ir puikus multikultūrizmo modelis šiandieniniam pasauliui.

Kažkada mes su Mykolu Firkovičiumi bendravome savo gimtosiomis kalbomis – jis karaimiškai, o aš azerbaidžanietiškai – ir taip tiesėme dvasinį tiltą. Šiandien šis tiltas gavo akademinį pripažinimą ir patvirtinimą šios knygos daugiakalbystės koncepcijoje.

3. Mykolo Firkovičiaus ateites vizijos šiuolaikinis paveldas

Savo laiku su Mykolu Firkovičiumi diskutavome apie jo rengiamus vadovėlius ir maldaknyges. Jis puikiai suprato, kad kalbos saugojimas yra ne tik praeities išlaikymas, bet ir ateities kūrimas. Šiandien aš galiu liudyti, kad jo pasodintas dvasinis medis, šiame mokyklos pastate, kuriame mes esame susirinkę, duoda vaisius – čia prabyla jaunoji karta.

Pirmaisiais savo gyvenimo Lietuvoje dešimtmečiais, o ypač prieš kokius dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus stebėjausi vienu reiškiniu. Mačiau, kad daugybė karaimų intelektualų, net tie, kurie neturėjo humanitarinio išsilavinimo ir dirbo visiškai kitose srityse, rašė knygas apie karaimų istoriją, kalbą bei religiją. Procentiškai, lyginant su bendru bendruomenės narių skaičiumi, tokių autorių buvo stulbinamai daug. Tiesą sakant, tuomet kai kurių leidinių akademinis lygis, švelniai tariant, reikalavo tobulinimo, ir tai mane nuoširdžiai stebino.

Tačiau šiandien aš tuo visiškai nesistebiu. Bėgant metams supratau, kad tie žmonės pirmiausia norėjo praktiškai įrodyti esantys karaimiškų vertybių nešėjai. Jie troško įnešti savo indėlį – padėti savo plytą – į šventos kalbos ir istorijos šventyklos išsaugojimą. Supratau, kad karaimų noras išsaugoti gimtąją kalbą ir perduoti ją ateities kartoms yra ne šiaip siekis, o kraujyje ir genuose užkoduotas tautinis instinktas!

Būtent šios kalbinės ištikimybės dėka Lietuvos karaimų išlikimo ir gyvenimo istorija yra kur kas daugiau nei vienos etninės grupės išgyvenimo svetur pasakojimas – tai didingas ir nenutrūkstamas tiurkų kultūros kelias, jau daugiau nei 600 metų besitęsiantis šiose žemėse, Lenkijoje ir pačioje Europos širdyje. Lingvistiniais ir etnokultūriniais aspektais šį istorinį karaimų paveldą norėčiau prilyginti vienai svarbiausių ir reikšmingiausių tiurkybės atšakų Didžiajame šilko kelyje Europoje. Šios unikalios jungties dėka tiurkų kalba ir kultūra gyvena bei įkvepiančiai alsuoja pačiame Europos centre.

4. Nauji Azerbaidžano, Lietuvos ir karaimų bendrystės puslapiai

Man, pirmiausia kaip Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos atstovui, dalyvavimas šios knygos pristatymo renginyje turi ir gilią simbolinę prasmę.

Viena iš šios knygos autorių yra Pasaulio karaimų Lietuvoje plakanti širdis, iškili asmenybė, nešanti karaimų kultūros naštą ant savo pečių, pristatanti tiurkų tautų vertybes gintaro krašte bei puoselėjanti jas kartu su lietuvybe – diplomatė ir visuomenės veikėja Halina Kobeckaitė. Savo veikla 2001–2004 metais, kuomet Ji buvo Lietuvos ambasadorė Azerbaidžane, įrašė reikšmingą puslapį Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvalstybinių santykių istorijoje. Atstovaudama Lietuvos valstybei Turkijoje, Azerbaidžane ir Uzbekistane, Ji neabejotinai aukščiausiu lygiu naudojosi savo oficialiais įgaliojimais. Tačiau negalime pamiršti, kad šiame regione Ji turėjo dar vieną – neoficialų, dvasinį, bet nepaprastai stiprų lingvistinį mandatą! Šį mandatą Jai suteikė ne valstybė, o per amžius Lietuvos žemėje skambėjusi gimtoji karaimų kalba, kurią Jai perdavė jos tėvai.

Kalbant apie šią knygą, noriu atkreipti dėmesį į lenkų profesoriaus Tadeušo Kowalskio metaforą. Jis yra pasakęs, kad per amžius išsaugota karaimų kalba – tai tarsi „mažas inkliuzas gintare“. Už šių žodžių slepiasi gili lingvistinė tiesa: kitaip nei daugelis kitų tiurkų kalbų, būtent Lietuvos karaimų kalba, gyvuodama toli nuo kitų tiurkų arealų, patyrė mažiausią kaimynų kalbų įtaką. Ji išvengė svetimų priemaišų, stebuklingai išsaugojo savo pamatinį autentiškumą, fonetinį bei gramatinį grynumą. Ši kalba yra tarsi tyras šaltinis, atspindintis pačius pirmuosius tiurkų kalbų lobyno sluoksnius ir archajišką struktūrą. Būtent dėl šios unikalios savybės karaimų kalba jau šimtmečius traukia pasaulio tiurkologų dėmesį, o plataus tiurkų pasaulio mokslinis ir kultūrinis žvilgsnis visada krypsta čia – į Lietuvos karaimų sostinę Trakus.

Šiandien noriu pabrėžti, kad Mykolo Firkovičiaus darbų dėka Lietuvos karaimų kalba ir kultūra nėra tik sustingęs inkliuzas gintare. Tai – gyvas lobynas, pulsuojantis, kvėpuojantis ir šviečiantis visam tiurkų pasauliui, o šios monografijos autorės savo prasminga veikla išlieka šio didingo kalbos gyvybingumo puoselėtojos.

Ši knyga – tai ne tik prisiminimų rinkinys, bet ir itin vertingas etnokultūrinis estafetės perdavimas ateities kartoms. Sveikinu knygos autores ir jų asmenyje visą Lietuvos karaimų bendruomenę. Linkiu Jums ilgų, prasmingų ir kūrybingų klestėjimo metų!

Dėkoju už dėmesį! Sav bolyjiz! Birliktia bolajych! (kar. – Likite sveiki! Gyvuokime kartu!

The post Knygos apie karaimų dvasininką Mykolą Firkovičių sutiktuvės appeared first on Voruta.

Rūta Neniškienė, Trakai, www.voruta.lt

Rugsėjo 26 dieną Trakų viešojoje bibliotekoje pristatytas Trakų krašto literatų almanachas „Ežerų veidai“ (išleido „Morkūnas ir Ko“, Kaunas). Leidinį finansavo Trakų rajono savivaldybė (585 eurai), leidėjas Juozas Vercinkevičius (213 eurų), rašytojas Jonas Laurinavičius (leidyklos rekomendacija ir leidybinė nuolaida). Almanache išspausdinta 31 autoriaus kūryba: proza ir poezija, vertimai, dainų tekstai.

Leidinio apimtis 276 puslapiai, nedidelis, 50 vienetų tiražas (kiekvienam autoriui skirta po knygą, taip pat 15 vnt. atiduoda Trakų bibliotekai ir jos filialams). Viršelį ir vidines iliustracijas sukūrė dailininkė Nijolė Mečkovskaja. Dauguma autorių spausdinti laikraščio „Trakų žemė“ kultūros priede „Lietuviškas baras“, kurį inicijavo laikraščio leidėjas J. Vercinkevičius, nuo 2025-ųjų rugsėjo iki 2026-ųjų gegužės rengė Rūta Neniškienė. Almanachą redagavo ir kūrybos atranką leidiniui atliko R. Neniškienė. Tuo pačiu vykdė ir kitus darbus – persteigė Trakų krašto literatų klubą „Aukuras“, kuris 24 metus gyvavo kaip asociacija – klubas įgijo naują pavadinimą ir organizacijos tipą, tapo VšĮ „Trakiada“.

„Aukuras“ jau buvo išregistruotas iš Registrų centro įmonių sąrašų. Įvyko du literatų klubo susitikimai: rugsėjo 24 ir kovo 21, minint Tarptautinę Poezijos dieną, taip pat trakiškių kūrėjų būrelis dalyvavo Aukštadvario literatų sambūryje „Piliakalnių aidai“. Kvietimai susitikti viešinti „Trakų žemėje“ ir Trakų bibliotekos internetiniame puslapyje, skelbimų stenduose.

Naujojo almanacho pristatymo metu skambėjo muzika ir eilės. Išgirdome Dariaus Pranckevičiaus, Mato Pavilionio, Tautvydo Pauros dainų, eiles skaitė ilgametė „Aukuro“ pirmininkė Teresė Balkutė-Zolotuchinienė, jos bendražygis Algirdas Almantas, Jūra Seniut-Banienė prie savo eilių pridėjo derliaus mįslių ir dalino sodo gėrybes, klausėmės Onuškio seniūnės Zitos Aniulienės poezijos, Vandos Martinš duš Reiš Vytauto Mačernio vertimų į baltarusių kalbą, Miglės Bitkevičiūtės kūrybos iš jos pirmosios knygos „Šviesos gijos“, Kęstučio Vilkausko nuotaikingų eilėraščių, Nijolės Mečkovskajos eilių, Ievos Beleškaitės poezijos, Aleksandros Korytčenko prozos, Rūtos Neniškienės vertimų, buvo perskaityti ir kelių pristatyme negalėjusių dalyvauti, bet atsiliepusių autorių eilėraščiai – Jono Laurinavičiaus, Elenos Stankevičienės, paminėta į Amžinybę iškeliavusi Mokytoja Marija Draugelienė, perskaitytas jos eilėraštis. Pasisakė Juozas Vercinkevičius, literatus pasveikino Onutė Ramanauskienė, Kęstutis Vilkauskas padovanojo Rimanto Dichavičiaus albumą „Laisvės paženklinti“.

Popietė praėjo džiaugsmingai ir pakylėtai, nedidelis leidinio tiražas netrukus bus papildytas atsiradus poreikiui ir finansavimui. Norintys gauti almanachą galite kreiptis el. paštu b.aukuras.trakai@gmail.com. Literatų klubas žada tęsti tiek formalų, tiek neformalų gyvavimą, nes kūrėjai turi poreikį gyviems susitikimams, pripildantiems juos kūrybinės sinergijos.

The post Pristatytas naujasis Trakų krašto literatų almanachas „Ežerų veidai“ appeared first on Voruta.

“Trakų žemės” laikraščio puslapiuose jau ne kartą buvo skelbta, kad rengiama knyga apie ilgalaikę vyresniojo Lietuvos karaimų dvasininko Mykolo Firkovičiaus veiklą. Laikraštyje buvo spausdintos kelios būsimos knygos ištraukos. O šiandien knygos autorės Halina Kobeckaitė ir Karina Firkavičiūtė jau laiko rankose labai gražiai, skoningai ir elegantiškai Vilniaus Universiteto leidyklos išleistą monografiją “Tarnystė tautai buvo jo gyvenimas. Vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius /1924-2000/”. Netrukus bus surengtas ir knygos pristatymas.

Knygos pirmajame skyriuje “Pašaukimas” aprašoma Mykolo Firkovičiaus biografija, glaudžiai susijusi su Trakais, kur jis gimė ir užaugo, ir jo įvairiapusė veikla, skirta savo tautos kultūrai, kalbai, istorijai bei religijai išsaugoti, tautiniam identitetui atkurti ir puoselėti. Visi darbai, kuriuos jam teko nuveikti karaimų bendruomenės labui po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, vyko lygiagrečiai, tuo pačiu metu. Todėl teksto suskirstymas skyriais yra sąlyginis. Apie galybės darbų sinchroniškumą liudija ir Mykolo dienoraščiai, kuriais rėmėsi autorės, bei antrame skyriuje spausdinama gausi korespondencija.

Mykolo Firkovičiaus susirašinėjimą su jo vaikystės draugu Varšuvos universiteto docentu, tiurkologu dr. Aleksandru Dubińskiu apžvelgia jo sūnus Adamas Dubińskis.

Visi laiškai ir šiame, ir kituose skyriuose skelbiami originalo kalba. Šiuo požiūriu knyga yra unikali, nes joje rasite tekstų penkiomis kalbomis – lietuvių, lenkų, anglų, rusų ir karaimų. Tai atspindi visos Lietuvos karaimų bendruomenės narių daugiakalbiškumą išsaugant ir savo gimtąją kalbą.

Mykolo Firkovičiaus nuopelnai šioje srityje matyti ne tik iš jo palikimo – pirmojo karaimų kalbos vadovėlio, dviejų tomų maldaknygių sudarymo, Šventojo rašto tekstų publikacijų, liturginio kalendoriaus sudarymo, dėdės, vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus literatūrinio palikimo įamžinimo, bet ir iš profesionalių Lenkijos, Suomijos, Turkijos, Vokietijos, Rusijos tiurkologų vertinimo. Jį matome ir laiškuose, ir amžininkų prisiminimuose, kuriems knygoje skirta nemažai vietos.

Gausi autentiška istorinė medžiaga, kurią autorės paviešino šioje knygoje, rodo didžiulį asmeninį vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus indėlį saugant savo tautos istoriją ir kultūrą ir atskleidžia aktyvią Lietuvos karaimų bendruomenės veiklą pirmojo atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio metu.

Knyga 200 egzempliorių tiražu išleista privačiomis autorių lėšomis su daline Tautinių mažumų departamento finansine parama. Autorės dėkoja kalbos redaktorei dr. Reginai Venckutei, VU leidyklos projekto vadovei Jurgitai Rumšienei, maketuotojai Nijolei Bukantienei ir dailininkei  Jurgai Tėvelienei už kruopštų ir nuoširdų darbą, ruošiant knygą spaudai.

„Trakų žemės” informacija

The post Ilgai laukta knyga apie dvasininką Mykolą Firkovičių (1924–2000) appeared first on Voruta.

1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške buvo išžudyti Trakų, Aukštadvario, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio žydai. Atnaujiname niekada aktualumo neprarasiančią 2022 m. skelbtą Rasos Kalinauskaitės publikaciją.

Rasa Kalinauskaitė,  www.voruta.lt

Rugsėjo 30-ąją su būreliu trakiškių ir pora iš toliau atvykusių žmonių leidomės į ekskursiją po Trakų senamiestį – aplankėme vietas, menančias iki Antrojo pasaulinio karo čia gyvenusius žydus, stabtelėjome prie išlikusių jų namų. Tapome bendrakeleiviais, nes seniau Trakus pažįstantieji pasidalino atsiminimais ir prieš daug dešimtmečių darytomis nuotraukomis, kuriose įamžintas per tą laiką neatpažįstamai pasikeitęs miestas. Norėčiau pasidalinti ir su tais, kas negalėjo atvykti, tad pabandžiau šią kelionę užrašyti.

Tai atminties ekskursija, nes tą dieną, rugsėjo 30-ąją, 1941 m. Varnikų miške buvo išžudyti Trakų, Aukštadvario, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio žydai – 1446 žmonės, iš jų 597 vaikai. Šią vasarą prie kolektyvinio jų kapo Varnikuose – tiksliau, kapu tapusios žudynių duobės – Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pastatė stendą su dalies aukų vardais. Ten užrašyti tik Trakų miesto žydų vardai – tie, kuriuos žinojome.

Kai kurių iš šių žmonių liko ir nuotraukos. Štai Cvi Mitlianskis, subūręs Trakų žydų mandolinų ansamblį – aukštas šviesiaplaukis vyras su elegantiška varlyte ant marškinių apykaklės, septintas iš dešinės tarp muzikantų, kurie žvelgia susikaupę, orūs, su muzikos instrumentais rankose. Dauguma nužudyti tą pačią dieną. Kaip ir Cvi brolis Juozapas, kurio šioje nuotraukoje nėra – studijavęs konservatorijoje Vilniuje, o Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kitais šviesiais jaunuoliais sugebėjęs įsteigti Trakuose žydų mokyklą. Nachumą Cvi ir Michaelį Chasdą matome ne tik su mandolinomis, bet ir besimokančius žemės ūkio darbų, reikalingų komunose Palestinoje. O pirmas iš dešinės toje nuotraukoje stovi Abraomas Nudleris – žinome, kur Trakuose gyveno Nudlerių šeima.

Trakų žydų pasaulio, kurį fiziškai ir dvasiškai naikino abu Lietuvą okupavę totalitariniai režimai – ir nacių, ir sovietų – nebėra daugiau nei 80 metų. Todėl nuostabu, kad išliko ne tik nuotraukos ir archyviniai dokumentai, bet ir tą pasaulį pažinojusių žmonių atsiminimai. Pirmiausia – 1954 m. Tel Avive hebrajų kalba išleista knyga „Trakai“, kurioje žydų išeiviai, išvykę iš Trakų iki Holokausto, įamžino savo bendruomenės atminimą ir paskelbė nužudytųjų sąrašą[1]. Taip pat Trakų senbuvių, žydų kaimynų liudijimai. Laimei, juos spėjo įrašyti šiame mieste gimusi ir jo paveldą tyrinėjanti kultūrologė dr. Lina Leparskienė. Daugelis jos kalbintų senųjų trakiškių jau Anapilyje, bet prabyla knygose „Papasakoti Trakai” ir „Vietiniai: nepaprasta kelionė į Trakų kraštą“.

Trakų senbuvių liudijimai ypač svarbūs, nes skirtingų tautų ir tikėjimų kaimynystė yra šimtmečiais Trakų veidą formavęs bruožas, menantis Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – tuos laikus, kai Lietuva tapo krikščioniška, Žalgirio mūšyje pakirsta Vokiečių ordino galybė, o viduramžių valstybė plačiai nusidriekė tarp Vakarų ir Rytų. Gyvenimą pusiasalio žemės lopinėlyje, kurio kiekviena pėda tirštai prigirdyta likimų ir didžiosios, visai Lietuvai svarbios istorijos, žydai dalinosi su karaimais, katalikais lietuviais ir lenkais, musulmonais totoriais, stačiatikiais ir sentikiais rusais. Dar 1413–14 m. per Lietuvą keliavęs flamandų riteris ir diplomatas Žiliberas de Lanua parašė, kad Trakuose gyvena totoriai, lietuviai, vokiečiai, rusai ir labai daug žydų – taip LDK laikais vadinti ir žydai, ir karaimai. XVI a. pirmojoje pusėje, kaip parodė istorikės dr. Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės tyrimai, greta karaimų Trakuose jau gyveno ir žydų bendruomenė, kurios sinagoga minima 1533 m. į Lietuvos Metriką įrašytame teismo sprendime.

Jeigu palygintume Trakus su knyga, ji būtų miniatiūrinė apimtimi, bet savo pasakojamų istorijų įvairove sunkiai aprėpiama ir daugialypė, nes įamžinusi skirtingas, viena kitą papildančias, o kartais ir aštriomis briaunomis susikertančias miesto gyventojų tapatybes. Jos puslapiai sudilę nuo daugybės perrašymų, o per naujausią, gerai įskaitomą tekstą prasišviečia klodai senesnių rašmenų, sąmoningai trintų ar išblukintų laiko. Trakų žydų istorija, siekianti 500 metų – puslapis, kurį iš šios knygos bandyta visai išplėšti.

Todėl ilgą laiką buvo pamiršta, kur stovėjo paskutinė Trakų sinagoga – žydų bendruomenės dvasinio gyvenimo šerdis – nors ta vieta yra miesto centre, šalia sovietmečiu pastatyto dabartinės Trakų r. savivaldybės pastato. Kaip ir daug kas Trakuose, ši erdvė per karus ir okupacijas buvo smarkiai perkeista.

Senoji, prarasta jos dvasia netikėtai išryškėja žiemos nuotraukoje iš 1954 m. žydų išeivių išleistos knygos: baltumoje išnyra apsnigtas sinagogos stogas ir Vytauto Didžiojo 1409 m. funduota Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Dviejų maldos namų glaudumas, artumas erdvėje atrodo simboliškas. Tas artumas – LDK paveldas, nes šioje miesto dalyje nuo Vytauto Didžiojo laikų gyveno ir krikščionys, ir nekrikščioniškos bendruomenės.

Ji vadinta Didžiuoju miestu, atskiriant nuo karaimų Mažojo miesto, ir turėjo 1409 m. suteiktą Magdeburgo miesto teisę. Be katalikų bažnyčios ir Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvės, dar XIV a. stovėjusios pusiasalio pietuose prie kelio į miestą ir gynybinio pylimo, čia buvo ir mečetė, pastatyta 1398 m. Vytauto mieste įkurdintų totorių, o nugriauta 1609 m. fanatikų minios. Ji stovėjo Dūdakalnyje – totorių gyventoje vakarinėje miesto dalyje prie Totoriškių ežero.

Totorius priminė ir link sinagogos tarpukariu iš Didžiosios Vilniaus (Wielka Wileńska) gatvės (dabartinės Vytauto) vedusi, o sovietmečiu sunaikinta Mahometonų gatvelė[1]. Likusi neužstatyta jos dalis dabar pavadinta Totorių skveru, čia 2017 m. įrengta atminimo lenta su įrašu (deja, vis sunkiau įskaitomu) apie Trakuose, kaip manoma, gimusį Chadži-Girėjų – totorių valstybės Krymo chanato įkūrėją ir Girėjų dinastijos pradininką.

Senąją Mahometonų gatvelę matome pažymėtą punktyru TINP direkcijos architekto Algirdo Steponavičiaus parengtoje schemoje. Ryškesne mėlyna linija apibrėžta paskutinė Trakų sinagoga, pastatyta apie 1863 m., o nugriauta 1966 m.

Analizuodamas architekto Stanislovo Mikulionio (1935–1992) prieš sinagogos nugriovimą 1966 m. padarytas nuotraukas ir kartografinę medžiagą, architektas A. Steponavičius ne tik tiksliai pažymėjo šį pastatą planuose, bet ir išsiaiškino, kur stovėdamas St. Mikulionis jį nufotografavo. Tą vietą, esančią automobilių stovėjimo aikštelėje už Trakų r. savivaldybės, nesunku surasti, 1966 m. vaizdą lyginant su dabartiniu. Paaiškėjo, kad ant dalies sinagogos ploto sovietmečiu buvo pastatytas raudonų plytų daugiabutis namas, o dalis liko neužstatyta – tai erdvė tarp daugiabučio ir vaikų žaidimų aikštelės, už savivaldybės kaimynystėje stovinčio garažo tvoros.

Kaip prisimenama 1954 m. žydų išeivių išleistoje knygoje „Trakai“, negrįstoje gatvelėje stovėjusi sinagoga buvo pastatyta iš medinių rąstų, tik iš išorės uždengta dažytomis lentomis, bet laikas jų spalvą išblukinęs neatpažįstamai. Apatinis aukštas skirtas vyrams, viršutinis – moterų galerija. Prie pietinės sienos, šalia dekoruoto skydo, ant kurio surašytas Dievo–Izraelio tautos išvaduotojo laiminimas, stovėjo didžiulė spindinti žalvarinė Chanukos menora su liūtais ir ereliais papuoštu šamašu[1] – ne kiekvieno miestelio bendruomenė galėjusi tokia pasididžiuoti. Pirmajame aukšte veikė ir mokykla, skirta mokytojui neįstengiančių sumokėti vargšų vaikams, o neturtingi pakeleiviai ten pat galėjo apsistoti nakvynei.

Po 1941 m. rugsėjo 30 d. žudynių šioje sinagogoje buvo sukrauti aukų rūbai. „Pranešu Tamstai, kad tvarkant žydų suvežtą turtą į sinagogą radau tinkamus policijos tarnybai septynerius kailinius. Iš jų treji yra geltonos spalvos netraukti ilgumo žemiau kelių, ir keturi kailiai traukti milo medžiaga ilgumo iki kelio. Prašau parėdymo tuos kailinius išreikalaut policijos tarnautojams, apsivilti einant tarnybon“, – rašoma Trakų nuovados policininko 1941 m. spalio 17 d. raporte apskrities policijos vadui[2]. Sovietmečiu pastatas naudotas kaip sandėlis, o 1966 m. nugriautas – dėsninga, žinant, kad sovietai įvairių konfesijų maldos namus vertė sandėliais ir ateizmo muziejais, o sinagogas propaganda vaizdavo kaip antitarybinių sąmokslų vietą[3].

Šiemet besibaigiant vasarai pasiekė žinia apie šioje sinagogoje dirbusio paskutiniojo Trakų rabino Cvi Arjės Parcovičiaus, kartu su visais nužudyto Varnikų miške, sūnų Nachumą – jis liko gyvas ir tapo pasaulyje garsiu Talmudo žinovu bei mokytoju. Apie tai elektroniniame laiške parašė Lietuvoje viešėjęs ir žydų žudynių vietą Varnikuose aplankęs rabinas Elchonon Baron. „Paskutinysis Trakų rabinas dar visai jaunutį savo sūnų Nachumą, vunderkindą, išsiuntė mokytis į ješivą, ir tai išgelbėjo jo gyvybę. Tapęs prestižinės Myro ješivos mokiniu, jis išsigelbėjo su Sugiharos viza. Galiausiai pasiekė Izraelį ir ten vedė vieno iš šios ješivos dekanų rabino Chaimo Šmulevičiaus dukterį. Jo Talmudo paskaitos buvo tarptautiniu mastu vertinamos kaip tuo metu geriausios. Jo sūnūs ir žentai – pasaulyje žinomi dėstytojai. Dukters vyras rabinas Ošeris Arielis, kuris Miro ješivoje Jeruzalėje skaito paskaitas maždaug penkiems šimtams studentų, šiuo metu yra pripažįstamas geriausiu Talmudo dėstytoju pasaulyje“, – rašoma rabino E. Barono laiške.

1923 m. Trakuose gimęs Nachumas Parcovičius mirė 1986 m. Garsi Myro ješiva, su kuria jis išsigelbėjo, 1939 m. sovietams užėmus šį Lenkijos (dabar – Baltarusijos) teritorijoje buvusį miestą pasitraukė į tų metų rudenį Lietuvai atitekusį Vilnių. 1941 m. pradžioje ješivos rabinai ir mokiniai su japonų diplomato Čijunės Sugiharos tranzitinėmis vizomis per Sovietų Sąjungos teritoriją pasiekė Japoniją, o tada buvo išsiųsti į jos okupuotą Šanchajų[4]. Ten atsidūrė gete, kur gyveno iš įvairių Europos šalių pabėgę žydai ir susitelkė litvakų diaspora. Anot šią istoriją tyrinėjusio kultūros geografo Laimono Briedžio, Šanchajaus gete kalbėta rusiškai, vokiškai, prancūziškai, lenkiškai, angliškai ir Vilniaus žydų kalba, leisti jidiš laikraščiai bei žurnalai, transliuota speciali radijo programa, veikė maldos namai ir religinės mokyklos, tarp jų Myro ješiva, kuri išliko mažai pakitusi, o jos studentai, paskutinieji Europos pabėgėliai, Šanchajuje išsiskyrę ir išvaizda – barzdomis, ilgais, juodais paltais ir plačiabrylėmis skrybėlėmis[5]. Dabar žinome, kad šioje išsigelbėjimo istorijoje, Lietuvą susiejusioje su Kinija, yra ir dalelė Trakų.

Šalia sinagogos, kaip rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje, stovėjo namas, bendruomenės pastatytas rabinui Nahumui Grinhauzui (1862–1915). Galbūt jis galėjo būti dabartinės vaikų žaidimų aikštelės vietoje – šalia mediniame name gyvenanti moteris prisimena ten stovėjus ypač gražų, iš kitų medinukų išsiskyrusį namą, sudegusį sovietmečiu.

Nuo sinagogos kiek paėjėję link Totoriškių ežero prieiname buvusios pirties vietą. Anot karaimo Michailo Zajančkovskio (1922–2014), kurio pasakojimą įrašė L. Leparskienė, tarpukariu vienas iš miestelio žydų nuomavosi pirtį iš magistrato. Tai buvo mūrinis pastatas prie „Liežuviu“ trakiškių vadinamo pakrantės iškyšulio. „Kiekvieną ketvirtadienį – moterims, šeštadienį – vyrams. Iškūrendavo ir… labai gera pirtis buvo“, – prisiminė M. Zajančkovskis.

Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje rašoma apie kiek senesnius laikus ir kiek kitaip. Pirtį, kuri kelis dešimtmečius tarnavo visiems miestiečiams, įsteigusi žydų bendruomenė. Ketvirtadieniais ji būdavusi prišildoma moterims, ir kai pirtininkas Konkovas (ne žydas) išėjęs į gatvelę garsiai surikdavo – „moterys, į pirtį!“, nešinos ryšuliais su prausimosi reikmenimis jos susirinkdavo nusiprausti prieš artėjantį šabą. Vyrams pirtį prišildydavo penktadieniais, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten prausėsi ir Trakuose įsikūrusios caro kariuomenės įgulos kareiviai – kiekvieną šeštadienį kariška rikiuotė žygiuodama į pirtį traukdavusi dainą, o vaikai bėgdavę iš paskos miesto gatvelėmis. Trakuose žydai turėjo ir ritualinę pirtį mikvą, bet kol kas nežinome, kur ji buvo.

Žydo pirtininko šeima, anot M. Zajančkovskio, gyvenusi Vytauto gatvėje netoli XIX a. pastatytos Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvės priešais daubą, kurią vietiniai vadindavo „jama“, bei „kolonke“ vadintą senąją vandens kolonėlę. Sovietmečiu jų namą nugriovė – dabar maždaug jo vietoje stovi du rudai nudažyti medinukai (Vytauto g. 43 ir 45).

Netoliese gyveno ir Nudlerių šeima. Jų namas, kaip nurodė M. Zajančkovskis, buvo prie cerkvės, o sovietmečiu jį nugriovus ten pat pastatyta vaistinė (Vytauto g. 34). Iš žydų išeivių 1954 m. išleistos knygos „Trakai“ žinome, kad šalia cerkvės gyveno Izraelis Nudleris, vieną kambarį išnuomavęs žydų bibliotekos skaityklai. Pamatus šiai bibliotekai padėjo hebrajų kalbos mokytojas, parūpinęs vaikams skirtų knygų ir sutelkęs mažųjų skaitytojų būrį, kurio nariai užaugę po Pirmojo pasaulinio karo ir įsteigė biblioteką. Vienas iš jos steigėjų Jokūbas Meiras Bunimovičius ir Izraelis Nudleris įrašyti tarp Varnikuose nužudytų žmonių.

Tankiausiai žydų gyventa miesto dalis, kaip matyti iš 1935 m. lenkų kalba išleistoje Jano Tochtermano knygoje[1] paskelbto žemėlapio, tęsėsi palei dabartinę Vytauto gatvę pro Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią ir senąją Totorių ar Mahometonų gatvelę iki Rotušės aikštės. Pakeliui link jos praeiname kelis namus, apie kurių senuosius šeimininkus šiek tiek žinome.

Kaip prisiminė šviesios atminties trakiškė mokytoja, knygos apie Trakų mokytojų seminariją autorė Ona Bražiūnienė, prieš Antrąjį pasaulinį karą viename iš gražiausių medinių miestelio namų „priešais buitinį“ veikė žydų tekstilės manufaktūra. Anot mokytoją kalbinusios L. Leparskienės, toje vietoje dabar matome šviesų, erdvumu išsiskiriantį namą (Vytauto g. 16). Ekskursijoje dalyvavęs istorijos žurnalo „Voruta“ ir „Trakų žemės“ redaktorius Juozas Vercinkevičius prisiminė, kad sovietmečiu jis buvo pastatytas iš naujo, bet toks pat, kaip buvęs. Prieškariu visą pirmąjį pastato aukštą užėmė tais laikais prabangi atrodžiusi manufaktūros parduotuvė, kurioje buvo galima įsigyti įvairių medžiagų, o antrajame gyveno savininkų šeima. O. Bražiūnienė mokėsi ir bičiuliavosi su jų dukra, tad kartą per Velykas žydų šeima ją pasikvietė į svečius – pavaišino macais, o draugės tėvas padovanojo medžiagą. „Tos mergaitės tėvas buvo labai dėkingas, kad aš draugauju su jo dukra. Nusivedė mane į parduotuvę ir leido išsirinkti kokią noriu medžiagą. Aš išsirinkau – tai kokią suknią mama man pasiuvo! Tai va, turėjau vieną gerą suknelę. Man po šiai dienai stovi akyse tas žydas. Jie buvo suvaryti už ežero į tas vilas. Jie, būdavo, su žvaigžde šluoja gatves. Jis į mane pasižiūrėjo – tik ašaros. Kalbėt negalima. Ir kažkur pasimaišė vokietis. Tai jis mane pakėlė už kasų. Po kelių dienų juos sušaudė. Mes girdėjom, kaip šaudo”, – prisiminė mokytoja. Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje minima, kad tekstilės parduotuvės-manufaktūros priklausė miestelio centre gyvenusiems senbuviams ir šis verslas laikytas dviejų šeimų – Arono Kadišo Klauznerio (Kloiznerio), kurio paminklas yra Trakų žydų senosiose kapinėse, ir Simono ben Zalmano Becalelio – monopolija.

L. Leparskienės kalbintas M. Zajančkovskis detaliai nupasakojo vietą, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė žydui Buinimovičiui priklausiusi alkoholinių gėrimų parduotuvė. Galima spėti, kad tai vienas iš namų, kurių dabartiniai adresai Vytauto g. 17 ir 15.

Trakų senbuviai prisiminė, kad nemažai po žudynių ištuštėjusių žydų namų, stovėjusių prie Rotušės aikštės, sudegė per 1947 m. gaisrą. „Kur sudegusi miesto dalis, ten buvo išvien parduotuvės, visos žydų. Ir avalynės, ir medžiagos, ir maisto, ir geležiukų visokių“, – L. Leparskienei pasakojo karaimė Lidija Maškevič (1922–2019).

Anot M. Zajančkovskio, sudegusioje miesto dalyje buvo ir du žydams Videckiams priklausę restoranai, kurių vietoje sovietmečiu pastatytas komunistų partijos „rajkomas“. O ten, „kur sodelis“ (t. y. prie dabar medžiais apaugusio skvero su sūpynėmis), gyvenęs kepėjas Gluch, aprūpindavęs duona visus Trakus. Galbūt tas pats kepėjas įrašytas archyviniame dokumente, kur išvadinant iki Antrojo pasaulinio karo Trakuose veikusias žydų parduotuvėles nurodyta, kad nuo 1910 m. duonos gaminius pardavinėjo ir kepyklą laikė Berelis Gluchas[1]. Šį asmenvardį kita forma – Beras (Berelis) Glochas – randame 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše.

Kiek kitaip kepyklos vietą L. Leparskienei nurodė L. Maškevič – ji buvusi ten, kur dabar veikia trakiškių ir miesto svečių mėgstama šokoladinė: „O kur Šokoladas, tai buvo namas prie namo ir kampiniame name – žydų kepykla, ten bulkas pirkdavom.“ Galbūt čia minima ta pati Berelio Glocho kepykla, o gal ir kita, nes miestelyje jų buvo ne viena. Kaip tik šią vietą – taigi, galbūt ir neišlikusį kepyklos namą – matome 1930 m. atviruke.

Tame pačiame atviruke atpažįstame ir iki dabar išlikusį didelį mūrinį namą (Vytauto g. 5), stovintį priešais kepyklos vietoje veikiančią šokoladinę. Tarpukariu jame gyvenęs žydas Levinas, kurio pavardę prisiminė keli senieji trakiškiai. Kiti šaltiniai mini du Trakų gyventojus tokia pavarde. Cvi Levinas 1920 m. Rotušės aikštėje surengęs plebiscitą, kurio metu visi miestiečiai pasisakė prieš bolševikus ir lietuvių garbei šaukė „Tegyvuoja!” – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje „Trakai“. Tokio plebiscito prireikę, nes pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį Sovietų Rusijai pripažinus Lietuvos Respublikos teisę į Vilnių, sovietų armija likusi Trakuose, o tiltas tapęs riba tarp Rusijos ir Lietuvos karių. Cvi Levinas įrašytas Varnikų žudynių aukų sąraše. Archyviniuose dokumentuose dar minimas Giršas Levinas, prekiavęs mėsa. Mėsa pas žydą Leviną būdavo perkama ir Užutrakio dvaro gyventojams, o jo sūnus vienintelis mokykloje turėjęs didelį odinį portfelį, tapusį pavydo objektu – rašoma istorikės dr. Lilianos Narkovič knygoje[1]. Ar mūrinis namas priešais šokoladinę priklausė kuriam nors iš šių Levinų, kol kas nežinia.

Už Rotušės aikštės prasidedančiame Mažajame mieste, kaip vadinta karaimiška Trakų dalis, kuriai Kazimieras Jogailaitis 1441 m. taip pat suteikė Magdeburgo teisę, žydų beveik negyveno – vos vienas kitas nuomininkas ir šeima, garsėjusi savo name įsirengta gaiviųjų gėrimų gamyklėle. Šis pastatas išliko – tai prie kavinės „Markizas“ stovintis geltonas namas (Karaimų g. 25). Anot L. Leparskienės įrašyto L. Maškevič pasakojimo, žydų šeima jį nusipirko iš karaimų Pileckių. Viename gale gyveno patys, o kitame laikė parduotuvėlę, kur pardavinėjo ne tik maistą, bet ir iš ežero prikirstą ledą bei savo pagamintą girą ir limonadą. „Ratas toks didžiausias sukdavosi. Be to, buvo rūsys, giliai įkastas į žemę. Žiemą jie prisikirsdavo ledo, sudėdavo į rūsį ir užpildavo drožlėmis. Taip laikėsi per visą vasarą. Ir mes eidavom ten pirkti to ledo“, – pasakojo L. Maškevič. O M. Zajančkovskis taip apibūdino limonado gamybos procesą: „Ten šulinys būdavo, jis pumpuodavo vandenį, gazuodavo, leisdavo tą syropą ir išvežiodavo per visą miestą.“

Šios limonadinės šeimininkų vardus sužinome iš 1954 m. žydų išeivių išleistos knygos „Trakai“ – tai Izaokas ir Pesė Stražai. Jų „gamyklėlėje“, tiekusioje sodos vandenį Trakams ir aplinkiniams miesteliams, dirbo visi šeimos nariai ir vienintelis samdytas darbininkas. Savo parduotuvėje be daugybės kitų dalykų pardavinėjo ir Pesės iškeptą duoną. Be to, užsidirbdavo iš apylinkių ūkininkų nupirktus produktus pardavę pirkliams iš Vilniaus. Bet iš visų šių užsiėmimų gaunamo uždarbio šeimai aprūpinti neužteko, nes Izaokas norėjęs ištekinti savo dukteris už talmid chacham – Toros studijoms atsidavusio vyro, tad turėjęs ruošti didesnį kraitį. Iš tiesų – po dukters vestuvių tėvas likęs tarsi po gaisro… Izaokas ir Pesė Stražai įrašyti 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše. Priešais buvusius jų namus kitoje gatvės pusėje, anot L. Maškevič atsiminimų, taip pat veikė parduotuvėlė, kurią laikė iš karaimų namą išsinuomavę žydai.

Užtiltėje, kadaise buvusioje už miesto ribos, minimas dar vienas su žydų bendruomenės gyvenimu susijęs objektas – ant kalvos stovėjusi skerdykla, į kurią šochetui[1] Aronui Elijui Šneideriui tekdavę eiti kartą ar du per dieną, o neretai ir naktį. Kelias buvęs ilgas ir kopdamas į aukštą kalvą jis gerokai uždusdavęs, – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje. Šio žmogaus kapas yra senosiose Trakų žydų kapinėse.

Jeigu iš Mažojo miesto į Didįjį pasirinktume grįžti ežerų pakrantėmis, ties iškyšuliu tarp Galvės ir Lukos (Bernardinų) ežerų, kur nuo XIV a. stovėjo Pusiasalio pilis, prieitume neseniai pastatytą tiltą, vedantį link Varnikų kaimo. Trakų žydams ši vieta tapo viena iš paskutinių prievartos ir siaubo vietų.

1941 m. rugsėjo pabaigoje, kai iki žudynių Varnikų miške buvo likę kiek daugiau nei savaitė, pagal vietos valdžios duotą sąrašą policininkai naktį varė Trakų miesto žydus iš namų, sodino į valtis ir kėlė per Lukos (Bernardinų) ežerą į kitą krantą, o ten vedė į pakrantėje stovėjusius keturis buvusios Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namus, paverstus laikinu getu. Kaip sovietmečiu apklausiamas KGB nurodė Trakų miesto ir valsčiaus policijai vadovavęs Kazys Čaplikas, iki penktos valandos ryto visi sąrašuose buvę žydai iš miesto buvo suvaryti į getą, o jų perkėlimas vyko per Lukos (Bernardinų) ir Galvės ežerų sąsmauką. Tą pačią vietą minėjo ir L. Leparskienės kalbinti Trakų senbuviai. Jie prisiminė dabartinio tilto vietoje nuo seno buvusią perkėlą, kuria vykdami į Trakų bažnyčią ar turgų naudojosi Varnikų kaimo gyventojai – per ten žydai ir buvę plukdomi į laikiną getą.

Netrukus į jį buvo uždaryti ir Aukštadvario, Onuškio, Lentvario, Rūdiškių bei Žydkaimio žydai. Suvarius pusantro tūkstančio žmonių į buvusios poilsinės teritoriją su keturiais vasarnamiais, ji turėjo būti sausakimša. Prižiūrėti įkalintuosius pavesta Trakų, Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario policininkams. „Žydams nedavė maisto ir vandens. Perpildytuose barakuose prašydami valgyti verkė vaikai, o išbadėję tėvai ir motinos buvo taip nusilpę ir apimti nevilties, kad nebeturėjo ašarų. Daug suaugusiųjų ir vaikų ištino nuo bado. Tuose barakuose jie kentėjo iki Jom Kipuro išvakarių“, – nurodyta 1946 m. užrašytame per Holokaustą išlikusios Žydkaimio gyventojos Dvoros Gaus-Plis liudijime[1].

Kur yra ši kančios vieta, padeda suprasti 1939 m. rudenį iš lėktuvo padaryta nuotrauka: keturi Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namai stovi Lukos (Bernardinų) ežero iškyšulyje, o anapus ežero matyti Trakų senamiestis su Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kiek į kairę nuo jos atpažįstama Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvė. Per daugiau nei aštuonis dešimtmečius ta vieta smarkiai pasikeitė: iš pastatų, kuriuose Trakų ir kitų miestelių žydai buvo kalinami paskutinėmis gyvenimo dienomis, liko tik pamatai, kuriuos nežinančiam žmogui būtų sunku surasti medžiais apaugusioje pakrantėje.

Iš laikino geto 1941 m. rugsėjo 30 d. žydai buvo išvaryti į Varnikų mišką prie iš anksto iškastos duobės, kur juos išžudė specialiai žmonių žudymui nacių sukurtas Ypatingasis būrys, tuo tikslu atvažiavęs iš Vilniaus.

Į karaimo M. Zajančkovskio, tuomet dar paauglio, atmintį įsirėžė per ežerą iki Trakų aidėjęs šaudymo garsas ir žudikų pokalbis, kurio objektu tapo jis pats. „Tą dieną, kai girdėjosi šūviai, pats nežinau kaip atsiradau ant seno pašto suoliuko. Aš ten sėdėjau, man jau buvo 14 metų. Kaip tik kareiviai grįžo iš to darbo. Galva kirpta, plaukai juodi. Aš lietuvių kalbos tada visai nežinojau. Ir girdžiu: „Žydas“? O antras sako: „Žydų jau nebėra“. Šitą aš atsiminiau. Gal jie būtų nusprendę, kad aš žydas, ir mane nušautų. Neduok Dieve. Mes žydus žinojom.“, – Trakų senbuvių atsiminimus rinkusiai L. Leparskienei pasakojo M. Zajančkovskis.

Literatūra ir šaltiniai

[1] Leibo Koniuchovskio 1946 m. užrašytų liudijimų 1993 m. vertimo į anglų kalbą (vertėjas dr. Jonathan Boyarin) mašinraštis iš YIVO instituto archyvo (YIVO, RG 1390), p. 451. Į lietuvių k. išversta straipsnio autorės.

[1] Šochetas (hebr. skerdikas) – žydų ritualinis gyvulių skerdikas.

[1] Liliana Narkowicz, Ordynacja Tyszkiewiczowska na Zatroczu, Warszawa, 2007, p. 209. Cituojama pagal neskelbtą Andželos Kriaučiūnienės vertimą iš lenkų kalbos.

[1] Neringa Latvytė-Gustaitienė, Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002, p. 88 (Trakų ir Lentvario valsčiuose iki Antrojo pasaulinio karo veikusių žydų parduotuvių sąrašas, LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. I, l. 346; LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. II, l. 925, 959, 962–963).

[1] Jan Jerzy Tochtermann, Troki: Zarys antropogeograficzny, Wilno: Rozprawy Wydziału III Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, 1935, vol. IX, zeszyt I.

[1] Šamašas (nuo hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio tarną) – pagalbinė žvakė, kuria per Chanuką uždegamos kitos aštuonios chanukijos žvakės.

[2] LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 4, t. 2, l. 549.

[3] Justas Stončius, „Antisemitizmas Sovietų Lietuvoje. Vilniaus Valiutininkų byla“, bernardinai.lt, 2017-03-27, prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2017-03-26-antisemitizmas-sovietu-lietuvoje-vilniaus-valiutininku-byla/ <žiūrėta 2022-09-28>.

[4]  „The Rescue of the Mir Yeshiva“, yadvashem.org, prieiga: https://www.yadvashem.org/exhibitions/mir/during-the-holocaust/rescue-mir-yeshiva.html <žiūrėta 2022-10-04>.

[5] Mindaugas Klusas, „Sugiharos pabėgėliai“ Šanchajuje: per juos Lietuva tapo Kinijos istorijos trupinėliu“, lrt.lt, 2020-07-26, prieiga internete: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1194305/sugiharos-pabegeliai-sanchajuje-per-juos-lietuva-tapo-kinijos-istorijos-trupineliu <žiūrėta 2022-10-04>.

[1] Birutė Lisauskaitė, „Totoriai Trakuose“, Voruta.lt, 2017-10-02, prieiga internete: http://www.voruta.lt/birute-lisauskaite-totoriai-trakuose/

[1] JAV Holokausto memorialinio muziejaus bibliotekoje saugomo leidinio skaitmeninė kopija prieinama internete: https://archive.org/details/troki00unse. Vertimas į anglų kalbą: Troki [translation of Troki Yizkor Book, Tel Aviv, 1954], translator Rabbi Molly Karp, 1999-2020 by JewishGen, Inc., prieiga internete: https://www.jewishgen.org/Yizkor/trakai/Trakai.html. Dalis nuotraukų iš šios knygos, taip pat dr. L. Lempertienės išverstas 1941-09-30 nužudytų Trakų žydų sąrašas paskelbti TINP direkcijos leidinyje: Rasa Kalinauskaitė, Sugrįžtanti atmintis: Trakų miesto žydai, 2021.

The post Rasa Kalinauskaitė. Atminties kelionė per Trakus appeared first on Voruta.

Trakai – viena iš tų Lietuvos vietų, kur istorija nėra tik muziejuje. Ji atsiveria ežerų apsuptyje, salos ir pusiasalio pilyse, senamiesčio gatvėse, karaimų tradicijose ir iki šiol išlikusiame kraštovaizdyje. Rugpjūčio 30 d. (sekmadienį) čia skambėsiantis Gedimino Gelgoto ir Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) koncertas kvies šią ypatingą vietą patirti dar vienu būdu – per muziką.

Minint Lietuvos nacionalinių parkų 35-metį, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais visuose penkiuose nacionaliniuose parkuose organizuoja nemokamų koncertų ciklą „Nacionaliniams parkams – 35″. Rugpjūčio 30 d. koncertas vyks Trakų istoriniame nacionaliniame parke, Užutrakio dvaro sodyboje.

Trakų istorinis nacionalinis parkas – mažiausias iš Lietuvos nacionalinių parkų, tačiau jo reikšmė šalies istorijai išskirtinė. Trakai buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių centrų, o šiandien čia susitinka valstybingumo istorija, gyvas karaimų kultūros paveldas, pilys ir ežerų kraštovaizdis.

„Trakai – vieta, kur Lietuvos istoriją galima ne tik perskaityti, bet ir pamatyti. Čia susipina valstybingumo istorija, skirtingų bendruomenių kultūra ir išskirtinis ežerų kraštovaizdis. Norime, kad šis koncertas būtų dar viena proga sustoti ir pajusti šios vietos išskirtinumą – ne tik pažvelgti į istorinius objektus, bet ir išgirsti, kaip šiandienos kūryba susitinka su istorine aplinka”, – sako Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Agnė Jasinavičiūtė-Trakimienė.

Koncertas vyks Užutrakio dvaro sodyboje – viename ryškiausių Trakų istorinio nacionalinio parko kultūrinio kraštovaizdžio pavyzdžių, iš kurio atsiveria Galvės ežero ir Trakų pilies panorama. Šioje ypatingoje aplinkoje skambės Gedimino Gelgoto ir NIKO atliekami „Rekompozicijų” fragmentai, kviesiantys Trakų kraštovaizdį patirti ne tik akimis, bet ir per muziką.

„Rekompozicijų” idėja – nuolatinis, trapus bet gyvas atsinaujinimas ir virsmas. Man atrodo, kad nėra tinkamesnės vietos šiai muzikai skambėti nei gamta, kur viskas nuolat keičiasi, tačiau išlieka vientisa ir gyva”, – sako Gediminas Gelgotas.

Koncertas „Nacionaliniams parkams – 35. Trakai” vyks rugpjūčio 30 d. 18 val. Užutrakio dvaro sodyboje. Į koncertą kviečiame atvykti šiek tiek anksčiau – renginio lankytojų lauks edukacinė erdvė, kurioje bus galima iš arčiau susipažinti su Trakų istorinio nacionalinio parko vertybėmis, sužinoti, kaip jos saugomos, ir pabendrauti su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos bei parko direkcijos specialistais.

Renginiai nemokami ir atviri visiems, norintiems geriau pažinti Lietuvos nacionalinius parkus, jų saugomas vertybes ir drauge paminėti jubiliejinę sukaktį. Dalyvavimas galimas tik iš anksto užsiregistravus. Registracijos nuorodas rasite kiekvieno renginio aprašymo.

Renginių „Nacionaliniams parkams – 35″ programa:

Rugpjūčio 30 d. 18 val. – Trakų istorinis nacionalinis parkas, Užutrakio dvaro sodyba (Užutrakio g. 17, Trakai). Registracija.

Rugsėjo 4 d. 18 val. – Žemaitijos nacionalinis parkas, prie Platelių jachtklubo (Ežero g. 45B, Plateliai, Plungės r.). Registracija.

Daugiau informacijos apie renginius, registraciją ir lankytojo bilietą rasite: https://vstt.lrv.lt/lt/

Renginiai organizuojami įgyvendinant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuojamą projektą „Saugomų teritorijų planavimas ir tvarkymas, ekosistemų, buveinių ir rūšių geros būklės palaikymas visoje Lietuvos teritorijoje” Nr. 01-027-P-0005, siekiant patraukliomis priemonėmis didinti visuomenės sąmoningumą biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsaugos srityse, ugdyti gamtosauginį visuomenės suvokimą.

The post Trakuose istorinis kraštovaizdis taps muzikos scena appeared first on Voruta.

2026 m. liepos 26 – rugpjūčio 2 dienomis Trakuose vykusi XXI „Trakų fanfarinė savaitė“ dar kartą subūrė pasaulinio lygio pučiamųjų muzikos atlikėjus, pedagogus ir jaunąją muzikų kartą. Aštuonias dienas Trakuose skambėjo pučiamųjų, džiazo ir kamerinė muzika, vyko koncertai, meistriškumo ir kvalifikacijos tobulinimo kursai, dokumentinio filmo peržiūra po atviru dangumi bei muzikos instrumentų ir aksesuarų paroda. Festivalyje dalyvavo 150 jaunųjų muzikantų, su jais dirbo 17 lektorių iš 7 pasaulio šalių, o festivalio koncertai pritraukė gausybę klausytojų.

Daugiau nei du dešimtmečius gyvuojanti „Trakų fanfarinė savaitė“ šiandien yra ne tik koncertų savaitė. Tai erdvė, kurioje jauni muzikantai gali mokytis tiesiogiai iš tarptautinėje scenoje aktyviai koncertuojančių atlikėjų, dirbti individualiai ir ansambliuose, groti tarptautiniame festivalio orkestre ir savo darbo rezultatus pristatyti klausytojams.

Pasaulio scenos atlikėjai – ne tik scenoje, bet ir klasėje

Vienu ryškiausių XXI festivalio akcentų tapo pasaulinio garso varinių pučiamųjų kvinteto „Boston Brass“ (JAV) viešnagė. Liepos 26 d. Užutrakio dvaro sodybos Europos salėje vykęs kolektyvo koncertas iškilmingai pradėjo festivalį. Chris Castellanos, Jeff Conner, José Sibaja, Domingo Pagliuca ir William Russell buvo ne tik festivalio koncertų atlikėjai. Visą savaitę jie dirbo meistriškumo bei kvalifikacijos tobulinimo kursų lektoriais, todėl jaunieji muzikantai turėjo galimybę mokytis iš pasaulio scenose aktyviai koncertuojančių atlikėjų ir iš arti susipažinti su jų profesine patirtimi.

„Per pastaruosius 25 metus esu dalyvavęs festivaliuose visame pasaulyje ir galiu neabejodamas pasakyti, kad šis festivalis yra mano absoliučiai mėgstamiausias iš visų, kuriuose esu buvęs! Gamtos grožis, žmonės, muzika – visa tai buvo nuostabu! Nekantrauju vieną dieną sugrįžti ir atsivežti visą savo šeimą! Su žmona tiesiog dieviname šią vietą!“ – rašė valtornininkas Chris Castellanos („Boston Brass“, JAV).

Šių metų festivalyje su 150 dalyvių dirbo 17 pedagogų iš Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Švedijos ir Estijos. Saksofonininkus mokė Liutauras Janušaitis (Lietuva), Philippe Portejoie (Prancūzija) ir Karolis Šarkus (Lietuva), valtornininkus – Chris Castellanos (JAV) ir Andrius Dirmauskas (Lietuva), trimitininkus – Jeff Conner (JAV), José Sibaja (JAV), Dovas Lietuvninkas (JAV / Lietuva), Immanuel Richter (Šveicarija) ir Apolinaras Dubauskas (Lietuva), trombonininkus – Sebastiaan Kemner (Nyderlandai), Martyna Mišeikytė (Lietuva), Domingo Pagliuca (JAV), Louise Pollock (Švedija / Šveicarija) ir Jievaras Jasinskis (Lietuva), tūbininkus – William Russell (JAV). Tarptautiniam festivalio orkestrui dirigavo Bert Langeler (Estija / Nyderlandai).

„Tai – GERIAUSIAS pučiamųjų muzikos festivalis pasaulyje! Tai, ką čia darote, yra ne tik labai smagu, bet ir nepaprastai svarbu. Jūs kuriate nuostabių pučiamųjų muzikantų ateitį ir bendruomenę, kurioje draugystės išlieka visam gyvenimui. Labai ačiū, kad vėl mane pakvietėte!“ – savo įspūdžiais dalijosi trombonininkas Sebastiaan Kemner (Nyderlandai).

Muzika skambėjo ne tik koncertų salėse

Po atidarymo festivalio programa persikėlė į Trakų meno mokyklą. Čia liepos 28 d. pasirodė saksofonininkas Philippe Portejoie iš Prancūzijos ir lietuvių trombonininkė Martyna Mišeikytė, o liepos 29 d. koncertą surengė trimitininkas Dovas Lietuvninkas (JAV / Lietuva) bei trombonininkė Louise Pollock (Švedija / Šveicarija). Liepos 30 d. mokyklos erdvę užpildė trimitininko Immanuel Richter (Šveicarija) bei trombonininko Sebastiaan Kemner (Nyderlandai) pasirodymai. Atlikėjams akompanavo pianistės Dovilė Bagdonaitė ir Kamilė Zaveckaitė.

Festivalio programą papildė džiazo koncertai įvairiose Trakų erdvėse. Kavinėje „Pirosmani“ liepos 29 d. pasirodė „Collaborative Jazz Septet“, rugpjūčio 1 d. festivalio dalyvių džiazo ansambliai ir Gedimino Stepanavičiaus džiazo kvintetas.

Liepos 31-osios vakarą prie Galvės ežero, Trakų pilies fone, skambėjo XXI „Trakų fanfarinės savaitės“ trombonų ansamblis, kuriam vadovavo prof. Sebastiaan Kemner. Savaitės metu suburti muzikantai pristatė savo parengtą programą, o mušamųjų partiją atliko orkestro dirigentas Bert Langeler.

Vienu išskirtiniausių vakarų tapo liepos 31-ąją Trakų „Apvalaus stalo“ klube vykęs „Boston Brass“ ir „Vilnius JJAZZ Ensemble“ (vadovas Jievaras Jasinskis) susitikimas. Greta atskirų kolektyvų programų klausytojai išgirdo ir bendrą jų pasirodymą. Tai buvo vienas iš tų vakarų, kai scenoje nutiko kažkas ypatingo – dvi ypatingos jėgos susitiko vienoje scenoje, o muzika tapo daugiau nei koncertu. Šilta vasaros naktis, muzika be ribų, improvizacijos ir energija, sklindanti nuo scenos iki paskutinio žiūrovo. Prie šio muzikinio susitikimo prisidėjo ir Kotrynos Juodzevičiūtės balsas, Julijaus Girdenio gitara bei pirmą kartą scenoje susibūręs „Trakų fanfarinės savaitės“ bigbendas. „Muzika ir žmonės. Nieko daugiau“, – taip apie šį vakarą parašė patys „Vilnius JJAZZ Ensemble“. Ir turbūt tiksliau nepasakysi.

Rugpjūčio 1 d. Trakų meno mokykloje vykęs tradicinis solistų ir ansamblių koncertas scenoje sujungė visą savaitę meistriškumo kursuose dirbusius jaunuosius muzikantus ir jų dėstytojus.

Liepos 29–31 dienomis Trakų meno mokykloje taip pat veikė muzikos instrumentų ir aksesuarų paroda, kurią pristatė muzikos prekių salonas „Muzikos garsai“. Lankytojai galėjo susipažinti su pučiamųjų instrumentų naujovėmis, profesionalų naudojama įranga, išbandyti įvairius instrumentus ir pasikonsultuoti su specialistais.

Festivalio istorija atgijo ekrane

Šių metų festivalio programą papildė ir dokumentinio filmo „Trakų fanfarinė savaitė: 20 metų istorija“ peržiūra. Po pirmosios peržiūros sulaukus nemažai prašymų filmą parodyti dar kartą, jis buvo pakartotinai pristatytas kavinės „Pirosmani“ pievelėje po atviru dangumi. Peržiūra tapo kelione per festivalio istoriją – su netikėtais atradimais, prisiminimais, juoku, nostalgija ir emocijomis. Ne vienas žiūrovas ekrane išvydo šiandien gerai žinomus muzikantus, kurie į Trakus kadaise buvo atvykę dar kaip jauni festivalio dalyviai. Po filmo skambėjo šilti žiūrovų atsiliepimai ir dalijimasis savais prisiminimais.

Kulminacija – tarptautinis festivalio orkestras ir solistai bei grupė „KJ Collective“

Rugpjūčio 2 d. Trakų kultūros ir meno centre vykęs tarptautinio „Trakų fanfarinės savaitės“ orkestro ir solistų koncertas tapo visos savaitės kulminacija. Orkestrui jau 18-ąjį kartą dirigavo Bert Langeler. Koncertas apibendrino visos savaitės intensyvų darbą ir atskleidė jo rezultatą – muzikinę bendrystę, užsimezgusią tarp skirtingų kartų ir šalių. Solistų pasirodymai tapo ypatingais vakaro akcentais. Su orkestru pasirodė Gabija Kliucevičiūtė (fliugelhornas), o ilgametis festivalio solistas Egidijus Ališauskas (birbynė) tradiciškai atliko kūrinį „Highland Cathedral“, jau tapusį festivalio himnu.

Tačiau šiemet festivalis nesibaigė orkestru. Pirmą kartą istorijoje jo programą uždarė grupė „KJ Collective“ (Lietuva), koncertavusi kavinėje „Pirosmani“. Grupėje muzikavo vokalistė Kotryna Juodzevičiūtė, saksofonininkas Karolis Šarkus, klavišininkas Andrius Savčenko, bosinės gitaros atlikėjas Artūrs Duckis (Latvija) ir būgnininkas Dovydas Jonas Šulskis.

Visus XXI „Trakų fanfarinės savaitės“ koncertus vedė – Kamilė Zaveckaitė ir Justina Mikniuvienė. Visi koncertai buvo nemokami.

Festivalis, kuris augina muzikų kartas

Per daugiau nei du dešimtmečius „Trakų fanfarinė savaitė“ išaugo į vieną svarbiausių tarptautinių pučiamųjų muzikos projektų Lietuvoje. Per 21 metus festivalyje surengta daugiau kaip 175 nemokami koncertai, juose apsilankė apie 60 tūkstančių klausytojų, projekte dalyvavo daugiau kaip 2350 muzikantų iš Lietuvos ir daugiau nei 16 užsienio valstybių, o meistriškumo kursuose dirbo daugiau nei 145 pasaulinio lygio pedagogai.

Tačiau festivalio istoriją kuria ne tik skaičiai. Ne vienas šiandienis festivalio lektorius kadaise į Trakus atvyko kaip jaunas dalyvis, o šiandien čia sugrįžta jau kaip profesionalus atlikėjas ir pedagogas. Būtent toks ryšys tarp skirtingų kartų yra viena svarbiausių „Trakų fanfarinės savaitės“ tradicijų.

„Prieš dvidešimt vienerius metus norėjome sukurti vietą, kurioje jaunas muzikantas galėtų mokytis ne iš vadovėlio, o šalia pasaulinio lygio atlikėjo – repeticijoje, meistriškumo pamokoje ir scenoje. Šiandien didžiausias mūsų džiaugsmas yra matyti į festivalį sugrįžtančius buvusius dalyvius jau kaip profesionalius atlikėjus ar dėstytojus. Tai reiškia, kad festivalis gyvena ne vien savaitę – jis augina žmones“, – sakė festivalio meno vadovas Arvydas Mišeikis.

„Mums svarbu, kad festivalis būtų atviras visiems – ir profesionaliam muzikui, ir vaikui, ir klausytojui, kuris galbūt pirmą kartą ateina į pučiamųjų muzikos koncertą. Muzika kuria bendruomenę, o kiekvieną vasarą Trakai savaitei tampa vieta, kurioje ta bendruomenė susitinka“, – sakė Trakų meno mokyklos direktorė Neringa Mišeikienė.

Lektorių atsiliepimai: „Trakų fanfarinė savaitė“ – daugiau nei festivalis

„Kokia nuostabi savaitė! Labai ačiū jums už tai, ką visi darote muzikos ir muzikinio ugdymo labui. Jūsų poveikis mums visiems yra neįtikėtinas. Tai nuostabi vieta, kurioje galima didžiuotis, būti geram ir atsidavusiam bei siekti meistriškumo ir muzikinės išraiškos. Visada būsiu dėkingas!“ – teigė trimitininkas José Sibaja („Boston Brass“, JAV).

„Nuoširdus AČIŪ už dar vieną nepakartojamą festivalį! Tai unikalus reiškinys – vienintelis toks ne tik Lietuvoje, ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Kiekvienas mokinys ir dėstytojas, praleidęs čia festivalio savaitę, iš jos išeina turtingesnis. Dėl to ir mes visi nepaprastai dėkingi už patyrimus! Tegyvuoja Trakų fanfarinė savaitė!“ – sakė trimitininkas Dovas Lietuvninkas (JAV / Lietuva).

„Trakų fanfarinės savaitės negali būti per daug. Trakų fanfarinė savaitė turi gyvuoti amžinai. Geriausia savaitė metuose. Ačiū Mišeikių šeimai už šį stebuklą. Jievaras ir visa JJAZZ šeima yra visa širdimi su JUMIS“, – sakė trombonininkas ir kompozitorius Jievaras Jasinskis.

XXI „Trakų fanfarinė savaitė“ baigėsi, tačiau jos svarbiausia dalis lieka gyva – žmonės, kuriuos festivalis sujungė muzika. Jaunieji atlikėjai išsivežė naujų žinių ir patirčių, pedagogai – naujus profesinius ir žmogiškus ryšius, o Trakai dar kartą tapo vieta, kur susitiko skirtingos muzikantų kartos.

***

XXI „Trakų fanfarinės savaitės“ organizatorius – Trakų meno mokykla – nuoširdžiai dėkoja festivalio globėjui, Trakų rajono savivaldybės merui Andriui Šatevičiui, pagrindiniams rėmėjams – Lietuvos kultūros ministerijai, Lietuvos kultūros tarybai ir Trakų rajono savivaldybei, partneriams – Trakų švietimo centrui, Trakų kultūros ir meno centrui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai ir Lietuvos karaimų religinei bendruomenei, rėmėjams – UAB „Anvalda“, „Trakų kooperacijos prekybai“, „Kovui“, „Gudelių duonai“, „Buffet Crampon“ kompanijai, muzikos instrumentų salonui „Muzikos garsai“, tautodailės iš medžio salonui „Medinaičiai“, Trakų viešajai bibliotekai, taip pat kavinėms, restoranams, viešbučiams ir kaimo turizmo sodyboms „Pirosmani“, „Kiubėtė“, „Margio krantas“, „Salos“, „Apvalaus stalo klubas“, „Senoji kibininė“, „Karaimų 13“ ir „Maisto oazė“, Larisai ir Sergiejui Stankevičiams bei informaciniams rėmėjams – radijo stočiai „European Hit Radio“, Trakų rajono laikraščiui „Trakų žemė“, internetiniams dienraščiams „Voruta.lt“, www.traku-zeme.lt, muzikos, meno ir mokslo žurnalui „Muzikos barai“ ir Trakų turizmo ir verslo informacijos centrui.

Jūsų palaikymas, bendradarbiavimas ir indėlis padėjo įgyvendinti XXI „Trakų fanfarinę savaitę“ ir dar kartą suburti muzikantų, pedagogų, klausytojų ir festivalio draugų bendruomenę Trakuose.

Trakų meno mokyklos informacija

The post XXI „Trakų fanfarinė savaitė“ subūrė pasaulio scenos atlikėjus ir jaunąją muzikų kartą appeared first on Voruta.

Sigita Nemeikaitė, www.voruta.lt

Šį savaitgalį XXII tarptautinis muzikos festivalis „Užutrakio vakarai“ atsisveikina su vasara. Ją palydi dviem šviesiais, elegantiškais ir prasmingais muzikos vakarais, kuriuose pasirodo jaunosios kartos talentai ir tarptautinės scenos meistrai. Tai įspūdingi baigiamieji ir šiųmečio festivalio akordai.

Rugpjūčio 21-osios vakarą nuskambėsiantis koncertas „Ispaniška naktis Užutrakyje“ – ryškus dviejų daug vilčių teikiančių Lietuvos pianistų pasirodymas. Simonas Poška ir Anastasija Šumskaitė – jaunosios kartos atlikėjai, jau spėję atkreipti tarptautinės muzikos bendruomenės dėmesį, pristatys temperamentingą ir emocijų kupiną programą.

S. Poška – vienas ryškiausių jaunosios kartos pianistų, 2023 m. pelnęs II vietą M. K. Čiurlionio konkurse ir koncertuojantis su žymiais Europos orkestrų kolektyvais. A. Šumskaitė – daugiau nei 20 tarptautinių konkursų laureatė, studijuojanti Ciuriche ir aktyviai koncertuojanti Europoje, garsėjanti brandžia muzikinės minties raiška.

Koncertą pradės G. Gershwino „Kubietiškoji uvertiūra“ fortepijonui keturioms rankoms, toliau klausytojai išgirs A. Šumskaitės jautriai interpretuojamas F. Liszto „Meilės svajas“ ir S. Poškos virtuoziškai atliekamą „Ispaniškąją rapsodiją“. Vakaro ašimi taps F. Liszto ciklo „Klajonių metai“ puslapiai, o programą užbaigs spalvingoji M. Ravelio „Ispaniškoji rapsodija“. Koncertas vyks Užutrakio dvaro rūmų Baltojoje salėje, 19 val.

***

Rugpjūčio 23-ąją XXII tarptautinio muzikos festivalio „Užutrakio vakarai“ finalą vainikuos išskirtinis vakaras – į Užutrakio dvaro rūmų terasą sugrįžta charizmatiškasis galingo skambesio Latvijos radijo bigbendas. Su orkestru koncertuoja Jungtinėje Karalystėje kuriantis Ola Onabulé, kilęs iš Nigerijos.

Orkestras yra vienas ryškiausių Baltijos džiazo kolektyvų, koncertavęs Kennedy Performing Arts Center ir Lincoln Centre, pelnęs Didžiąją Latvijos muzikos premiją. Ola Onabulé – tarptautinėje scenoje išsiskiriantis balsas, kurio trijų su puse oktavos diapazonas ir sodrus tembras kuria ne tik muziką, bet ir istorijas. Jo kūryboje susilieja Londono klubų pulsas, Nigerijos šaknys ir šiuolaikinio džiazo tradicijos. Latvijos radijo bigbendas, vadovaujamas Kārlio Vanago – kolektyvas, kurio istorija prasidėjo 1966 m. ir šiandien tęsiasi su įspūdinga kūrybine energija.

Šis koncertas – paskutinis festivalio akordas, lydintis vasarą elegantišku, šiltu ir išskirtiniu muzikos skambesiu. Užutrakio dvaro rūmų terasa, rugpjūčio 23 d., 19 val.

Išsamiau apie festivalį: www.uzutrakiovakarai.lt

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Trakų rajono savivaldybė. Partneris – Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, mecenatas – bendrovė „Vilniaus baldai“. Renginio globėja – Seimo narė Edita Rudelienė.

The post Vasarą išlydi XXII tarptautinio muzikos festivalio „Užutrakio vakarai“ muzika appeared first on Voruta.

Sigita Nemeikaitė, www.voruta.lt

Spalvingais sąskambiais XIX tarptautinis džiazo festivalis „Galvės Jazz fiesta“ baigia šios vasaros muzikinę kelionę. Šį savaitgalį Trakuose klausytojų laukia net du įtraukiantys džiazo vakarai Galvės ežere, plaukiančiame laive. Tai paskutiniai šio džiazo festivalio vasaros ritmai, skambėsiantys virš ežero vandens, tarp Trakų pilių ir vėjo gūsių.

Rugpjūčio 21-ąją laukia švelnus, elegantiškas ir kupinas džiazo klasikos šilumos vakaras su grupe „Sophisticated Lady Quintet“. Improvizacinės muzikos profesionalų nuomone, vokalistė Gabija Baužaitė kurs aksominę, intymią atmosferą, kurioje jos balsas skamba lyg šiuolaikinė džiazo poezija. Vytautas Skudas trimitu ir fliugelhornu įneš sodraus, šiek tiek nostalgiško skambesio. Vytis Smolskas klavišiniais žais laisvai ir drąsiai – nuo subtilių harmonijų iki ryškesnių improvizacinių bangų. Eugenijus Kanevičius kontrabosu kurs tvirtą, organišką pagrindą, o Martynas Stoškus būgnams suteiks modernų, energingą pulsą.

Rugpjūčio 22 -ąją baigiamąjį festivalio koncertą dovanos „Silent Borders Jazz Quartet“. Šis vakaras bus visiškai kitoks: tarptautinis, dinamiškas ir drąsiai improvizuojantis.

Galvės Jazz fiestoje gros keturioms šalims atstovaujantys muzikantai, kurie perteiks ir savitą grojimo tradiciją. Pasak džiazo žinovų, grupės lyderio žymaus saksofonininko Kęstučio Vaiginio muzika jungia europietišką lyriką ir modernų džiazo mąstymą. Izraeliui atstovaujantis Shachar Elnatan įneš Artimųjų Rytų melodinį koloritą ir šiuolaikinį skambesį. Kubos kontrabosininkas Anial Someillan savo ritmine energija ir afrokubietišku pulsu suteiks gyvybingumo. Iš Vengrijos kilęs būgnininkas Peter Somos skleis improvizacinę laisvę. Muzikos žinovai tvirtina, kad šio kvarteto stilius – akustinis, skaidrus, nuolat kintantis. Tai džiazas be ribų: spontaniškas, dialogiškas, jungiantis kultūras ir kuriantis vieną garsinį audinį.

Galvės džiazo laivas išplaukia iš Vytauto Didžiojo kranto prieplaukos, Karaimų g. 57A. Koncertai vyksta bet kokiu oru.

Išsamiau apie festivalį: www.trakaijazz.lt

Festivalį remia Trakų rajono savivaldybė, renginio globėjas – Trakų rajono savivaldybės meras Andrius Šatevičius.

The post Galvės Jazz fiesta: improvizacijų savaitgalis ant ežero bangų appeared first on Voruta.

Belaukiant naujojo Vytauto Didžiojo paminklo, kuris Trakuose iškils artėjant 2030 m., jau dabar buvo atnaujinta Karaimų saloje esanti medinė Vytauto Didžiojo skulptūra.

Š. m. liepą buvo atlikti lietuvių tautodailininko, skulptoriaus Ipolito Užkurnio sukurtos ir 1994 m. Trakuose, Galvės ežere esančioje Karaimų (Karvinės) saloje, pastatytos ąžuolinės Vytauto Didžiojo skulptūros konservavimo darbai. Darbus atliko meno kūrinių restauratorius, skulptorius Mindaugas Būga.

Skulptūra buvo mechaniškai bei chemiškai išvalyta, dezinfekuota, jos mediena konsoliduota ne tik į paviršinį medienos sluoksnį, bet ir į vidines postamento dalis. Taip pat buvo užpildytos vidinės ertmės bei plyšiai, o paviršiai padengti apsaugine lazūra.

Darbai buvo atlikti siekiant prailginti skulptūros gyvavimo amžių bei apsaugoti medinę skulptūrą nuo aplinkos poveikio ir tolesnio nykimo, išsaugant jos meninę ir kultūrinę vertę ateities kartoms.

Trakų seniūnijos informacija

The post Atlikti Vytauto Didžiojo skulptūros konservavimo darbai appeared first on Voruta.

Sigita Nemeikaitė, www.voruta.lt

Užutrakio dvaro Baltojoje salėje rugpjūčio 16‑ąją skambės reta muzikinė dermė – fleitos ir fortepijono pokalbis, vedantis klausytoją per kelis muzikos šimtmečius. Ši programa jungia baroko eleganciją, romantinę šviesą, impresionistinį trapumą ir šiuolaikinės muzikos vizijas, kurias sukūrė tiek klasikai, tiek šiandienos kompozitoriai.

XXII tarptautinio muzikos festivalio „Užutrakio vakarai“ gerbėjams šią muzikinę dovaną pateiks dvi išskirtinės atlikėjos, kurių meninė patirtis ir tarptautinis įdirbis kuria ypatingą atmosferą virš ežero ir senojo dvaro tylos. Londone gyvenanti italų fleitininkė Sara Minelli, kritikų vadinama avangardo virtuoze, koncertavusi prestižiniuose Europos ir JAV festivaliuose bei salėse, garsėja drąsia interpretacija ir glaudžiu bendradarbiavimu su šiuolaikiniais kompozitoriais. Jos įrašai sulaukė palankių „The Guardian“, „Flute Journal“ ir kitų leidinių recenzijų.

Šalia jos – Lietuvos pianistė Jelena Makarova, taip pat gyvenanti ir dirbanti Londone. Ji koncertavo tokiose scenose kaip „Carnegie Hall“, „Southbank Centre“ ir „Mozart Konzerthaus“, aktyviai pristato šiuolaikinę muziką Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje, o jos grojimas išsiskiria skaidria mintimi ir jautria dramaturgija. Pianistė yra išleidusi kelis albumus, bendradarbiauja su įvairiais ansambliais ir orkestrų kolektyvais.

Šis koncertas – tai muzikinis kaleidoskopas, kuriame persipina skirtingos epochos, stilistikos ir atlikėjų patirtys. Vakaro metu klausytojai išgirs ir premjerą – žinomos kompozitorės D. Čemerytės kūrinį „Sonnengesang“ („Saulės giesmė“) bosinei fleitai ir fortepijonui. Premjerą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Koncertas vyks Užutrakio dvaro sodybos rūmų Baltojoje salėje 19 val.

Išsamiau apie festivalį: www.uzutrakiovakarai.lt

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Trakų rajono savivaldybė. Partneris – Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, mecenatas – bendrovė „Vilniaus baldai“. Renginio globėja – Seimo narė Edita Rudelienė.

The post Užutrakyje prabils fleitų ir fortepijono dialogai appeared first on Voruta.

Sigita Nemeikaitė, www.voruta.lt

XXII tarptautinis muzikos festivalis „Užutrakio vakarai“ skamba vis plačiau, pritraukdamas iškiliausius pasaulio muzikos atstovus.

Vienas ryškiausių pasaulio alto meistrų Maxim Rysanov iš Jungtinės Karalystės atvyksta į „Užutrakio vakarus“ su specialiai parengta programa, kurią atliks kartu su Lietuvos kameriniu orkestru. Išskirtinis maestro koncertas laukia rugpjūčio 9 dieną Užutrakio dvaro Europos salėje.

„Grammy“ nominaciją pelnęs ukrainiečių ir britų violončelininkas ir dirigentas M. Rysanov šiandien yra vienas ryškiausių savo kartos muzikų, garsėjantis išskirtine atlikimo kultūra, charizma ir gebėjimu jungti atlikėjo bei dirigento amplua. Jo kūrybinis kelias prasidėjo studijomis Londone, kur jis išgarsėjo, pelnęs svarbiausius Europos jaunųjų atlikėjų apdovanojimus ir užkariavo tarptautines scenas.

Su Lietuva M. Rysanov sieja ypatingas ryšys – 2012 metais jis yra koncertavęs „Užutrakio vakaruose“. Jau anuomet žinomas violončelininkas griežė ir solo, ir duetu su garsiu pasaulyje smuikininku Sergejumi Krylovu, Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu. Tai buvo pritrenkiantis pasirodymas – pasaulinė premjera, nes abu garsūs muzikai atliko specialiai festivaliui parengtą programą. Be to, iki tol muzikos pasaulio virtuozai nebuvo groję drauge, tad koncertas buvo unikalus ir lig šiol nepakartotas.

M. Rysanov yra kilęs iš Ukrainos, Kramatorsko miesto, nuo jaunystės savo profesinį kelią susiejęs su studijomis, vėliau – gyvenimu ir kūryba Didžiojoje Britanijoje.

Per du dešimtmečius M. Rysanov tapo nuolatiniu prestižinių salių ir orkestrų svečiu Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje. Jis diriguoja ir groja su žymiausiais kolektyvais, o pastaraisiais metais vis labiau įsitvirtino kaip kūrybiškai drąsus dirigentas, gebantis formuoti savitą orkestrinį skambesį. Šiuo metu jis yra I Musici de Montréal pagrindinis kviestinis dirigentas, aktyviai dalyvauja tarptautiniuose projektuose. M. Rysanov išsiskiria ypatingu dėmesiu šiuolaikinei muzikai: būtent jam dedikuoti ir jo inicijuoti kūriniai tapo svarbia šiuolaikinio altinio repertuaro dalimi. Jo įrašai pelnė Gramophone Editor’s Choice, ECHO, ICMA nominacijas, o kūrinių albumas, kuriame jis pasirodo kaip solistas ir dirigentas, buvo nominuotas „Grammy“.

Koncertas vyks Užutrakio dvaro sodybos Europos salėje 19 val.

Išsamiau apie festivalį: www.uzutrakiovakarai.lt

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Trakų rajono savivaldybė. Partneris – Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, mecenatas – bendrovė „Vilniaus baldai“. Renginio globėja – Seimo narė Edita Rudelienė.

The post Pasaulinė alto žvaigždė Maxim Rysanov – „Užutrakio vakaruose“ appeared first on Voruta.

Sigita Nemeikaitė, www.voruta.lt

Šį savaitgalį Trakuose, virš Galvės ežero, vėl liesis džiazo ritmai. XIX tarptautiniame džiazo festivalyje „Galvės Jazz fiesta“ koncertuoja žymaus pianisto, kompozitoriaus Dainiaus Pulausko kvartetas. Tai vienas reikšmingiausių ir aktyviausių Lietuvos džiazo kolektyvų, įvardijamas Lietuvos džiazo ambasadoriumi.

Rugpjūčio 7-ąją vyksiančiame koncerte skambės akustinis džiazas, kurį atliks D. Pulausko bendražygis trimitininkas Valerijus Ramoška ir talentingi džiazo muzikantai kontrabosininkas Arman Isojan, garsus perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Prie jų prisijungia jaunosios džiazo kartos vokalistė Gabija Baužaitė.

Ypatinga ir tai, kad D. Pulauskas yra kilęs iš Trakų krašto – Vievio, o V. Ramoška – iš Trakų. Kraštiečiai garsina ne tik Trakus, bet Lietuvą visame pasaulyje.

„D. Pulausko unikalus kolektyvas savo muzika užsitikrina išskirtinę vietą progresyvaus Europos fusion džiazo scenoje“, – rašė kritikas Jan Patterson „Allaboutjazz.com“ tinklapyje. Grupės lyderį klavišininką D. Pulauską charakterizavo: „Pulauskas, be jokių abejonių, yra vienas iš įdomiausių fusion kompozitorių Europos džiaze“.

„Subūręs kolektyvą, Pulauskas išgarsėjo kaip puikus improvizatorius, kompozitorius ir fusion bei džiazroko muzikos aranžuotojas. Pulausko kolektyvas – viena kūrybingiausių ir daugiausiai eksperimentuojančių Lietuvos džiazo grupių. Joje groja neįtikėtinai talentingi atlikėjai. Šie muzikai yra tikri novatoriai, neapsiribojantys specifiniais džiazo stiliais“, – teigė muzikos kritikas Mel Huang.

Šis kvartetas – tai dar vienas D. Pulausko suburtas kolektyvas, akustiniais instrumentais kuriantis iškalbingas muzikines erdves. Tai keturių bendraminčių, keturių solistų, keturių individualių asmenybių požiūris į pasaulį, išreikštas muzikine kalba.

Koncerto vieta: Trakai, Karaimų g. 57A, Vytauto Didžiojo kranto prieplauka, laivas išplaukia 19 val. Koncertas vyksta plaukiant Galvės ežeru bet kokiu oru. Po džiazo laivo stogu laukia ypatingos emocijos !

Išsamiau apie festivalį: www.trakaijazz.lt

Festivalį remia Trakų rajono savivaldybė, renginio globėjas – Trakų rajono savivaldybės meras Andrius Šatevičius.

„Galvės Jazz fiestos“ informacija

The post Džiazo laive muzikuos Dainiaus Pulausko kvartetas appeared first on Voruta.

Sigita Nemeikaitė, www.voruta.lt

Rugpjūčio 2 dieną XXII tarptautinio muzikos festivalio „Užutrakio vakarai“ gerbėjai dvaro rūmų Baltojoje salėje išgirs kamerinės muzikos programą „Fortepijoninio trio atspindžiai“, kurią pristatys trys tarptautinėje scenoje aktyviai koncertuojantys atlikėjai – smuikininkė Ieva Pranskutė, violončelininkas Mislav Brajković ir pianistė Guoda Gedvilaitė.

Šis vakaras – reta proga išgirsti naują jų parengtą programą, kuri persmelkta klasikinės tradicijos, šiuolaikinės muzikos refleksijos ir prancūziškos kamerinės muzikos. Atlikėjai kvies pasinerti į trijų skirtingų muzikinių patirčių dialogą, kuriame atsiskleis ir jų individualūs braižai, ir ansamblinis susiklausymas.

Ieva Pranskutė – viena ryškiausių jaunosios kartos Lietuvos smuikininkių, anksti pradėjusi tarptautinę karjerą. Vilniuje gimusi muzikė šešerių debiutavo su Lietuvos kameriniu orkestru, vėliau studijavo Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete. Grojo su Kauno simfoniniu orkestru, „Orpheus“, „Mozart Orchestra“, „Imperial Philharmonic“, „Junge Philharmonie Wien“, nuolat pasirodo su ansambliais „Xylos Duo“ ir „Xylos Piano Trio“. 2012–2015 m. Ieva grojo „Grammy“ laureato vardą pelniusiame orkestre „Kremerata Baltica“. Nuo 2021 m. ji groja Vienos valstybinės operos orkestre, o nuo 2022 m. kaip solistė pasirodo Wiener Musikverein su „Mozart Orchestra Vienna“.

Kroatų violončelininkas Mislav Brajković – ryškus solistas ir kamerinės muzikos atlikėjas, tarptautinėje erdvėje žinomas ir kaip KingsString, socialiniuose tinkluose burdamas didelę auditoriją, kuriai pristato violončelės meną ir šiuolaikines muzikos pateikimo formas. Jis yra daugelio konkursų laureatas, taip pat pelnęs apdovanojimus kamerinės muzikos konkursuose. Atlikėjas koncertavo Vienos Musikverein ir Konzerthaus salėse, Kelno filharmonijoje, Muziekgebouw ir Bimhuis Amsterdame, Vilniaus ir Kauno filharmonijose, Zagrebo Lisinskio rūmuose, ORF Radiokulturhaus. Greta koncertų jis kuria edukacinius projektus.

Pianistė Guoda Gedvilaitė – viena ryškiausių Lietuvos pianisčių, jau daugiau kaip tris dešimtmečius koncertuojanti Lietuvos ir tarptautinėse scenose. Vokietijoje gyvenanti atlikėja garsėja originaliomis programomis ir plačiu sceninių partnerių spektru – nuo klasikos atlikėjų iki aktorių, šokėjų ir džiazo muzikantų. Baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, ji studijas tęsė Frankfurte. Guoda yra tarptautinių konkursų laureatė, koncertavusi Europos, Šiaurės Amerikos šalyse, Japonijoje. Pianistė yra išleidusi aštuonis albumus. Nuo 2002 m. ji dėsto Frankfurto aukštojoje muzikos mokykloje, veda meistriškumo kursus Lietuvoje ir Vokietijoje.

Koncertas vyks Užutrakio dvaro sodybos rūmų Baltojoje salėje 19 val.

Išsamiau apie festivalį: www.uzutrakiovakarai.lt

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Trakų rajono savivaldybė. Partneris – Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, mecenatas – bendrovė „Vilniaus baldai“. Renginio globėja – Seimo narė Edita Rudelienė.

The post Fortepijoninio trio atspindžiai Užutrakyje appeared first on Voruta.

2026 m. liepos 26 dienos vakarą Trakuose prasidėjo jau 21-ąjį kartą rengiamas tarptautinis muzikos festivalis „Trakų fanfarinė savaitė“. Festivalį Užutrakio dvaro sodybos Europos salėje įspūdingu koncertu atidarė pasaulinio garso varinių pučiamųjų kvintetas „Boston Brass“ (JAV), į koncertą pritraukęs daugiau nei 500 klausytojų.

Publika atlikėjus ne kartą palydėjo audringais aplodismentais, o festivalio atidarymas tapo ryškiu XXI „Trakų fanfarinės savaitės“ startu.

Kartu prasidėjo ir tarptautiniai meistriškumo bei kvalifikacijos tobulinimo kursai, kuriuose dalyvauja apie 150 jaunųjų muzikantų. Visą savaitę su jais dirba 17 lektorių iš Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Švedijos ir Estijos.

Festivalio metu Trakuose vyks 11 nemokamų koncertų, dokumentinio filmo „Trakų fanfarinė savaitė: 20 metų istorija“ peržiūra, džiazo vakarai bei muzikos instrumentų ir aksesuarų paroda. Visi renginiai nemokami.

Festivalio programa tęsiasi. Liepos 28 d. 20 val. Trakų meno mokykloje koncertuos saksofonininkas Philippe Portejoie (Prancūzija) ir trombonininkė Martyna Mišeikytė (Lietuva).

Liepos 29 d. Trakų meno mokykloje 20 val., koncertuos trimitininkas Dovas Lietuvninkas (JAV / Lietuva) ir trombonininkė Louise Pollock (Švedija / Šveicarija), o 22 val. kavinėje „Pirosmani“ prasidės džiazo vakaras, kuriame pasirodys „Collaborative Jazz Septet“.

Liepos 30 d. Trakų meno mokykloje 20 val. koncertuos trimitininkas Immanuel Richter (Šveicarija) ir trombonininkas Sebastiaan Kemner (Nyderlandai), o 22 val. bus parodytas dokumentinis filmas „Trakų fanfarinė savaitė: 20 metų istorija“, sukurtas festivalio dvidešimtmečio proga.

Liepos 31 d., 20 val. Apvalaus stalo klube įvyks vienas laukiamiausių festivalio koncertų – scenoje susitiks „Boston Brass“ (JAV) ir „Vilnius JJAZZ Ensemble X Kotryna“, vadovaujamas kompozitoriaus Jievaro Jasinskio.

Rugpjūčio 1 d. 19 val. Trakų meno mokykloje vyks tradicinis festivalio solistų ir ansamblių koncertas, kuriame pasirodys visą savaitę meistriškumo kursuose dirbę jaunieji muzikantai ir jų dėstytojai. Vakare džiazo programa persikels į kavinę „Pirosmani“ – 22 val. koncertuos festivalio džiazo ansambliai, o 23 val. scenoje pasirodys Gedimino Stepanavičiaus džiazo kvintetas.

Festivalio kulminacija taps rugpjūčio 2 d. 17 val. Trakų kultūros ir meno centre vyksiantis tarptautinio „Trakų fanfarinės savaitės“ orkestro ir solistų koncertas, kuriam diriguos Bert Langeler (Estija / Nyderlandai). Tą pačią dieną 21 val. kavinėje „Pirosmani“ XXI festivalį užbaigs grupė „KJ Collective“ (Lietuva).

Festivalio koncertuose kartu su solistais muzikuos pianistės Dovilė Bagdonaitė, Kamilė Zaveckaitė ir Rasa Kanišauskaitė.

Visi XXI tarptautinio muzikos festivalio „Trakų fanfarinė savaitė“ renginiai yra nemokami.

Festivalio programą papildys muzikos instrumentų ir aksesuarų paroda, kurią pristatys muzikos prekių salonas „Muzikos garsai“. Ji vyks liepos 29–31 dienomis, 10.00–17.00 val., Trakų meno mokykloje, kur lankytojai galės susipažinti su pučiamųjų instrumentų naujovėmis, išbandyti instrumentus ir pasikonsultuoti su specialistais.

Festivalį organizuoja: Trakų meno mokykla.
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Trakų rajono savivaldybė.

Daugiau informacijos: www.fanfareweek.com | www.trakumenomokykla.lt

The post Daugiau nei 500 klausytojų subūręs „Boston Brass“ atidarė XXI „Trakų fanfainę savaitę“ appeared first on Voruta.