Leonardas Augustis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius, www.voruta.lt

XX a. 6 dešimtmetyje po Antrojo pasaulinio karo priverstinai SSRS įtakos zonoje atsidūrusioje Vidurio Rytų Europoje buvo išties neramu. 1953 m. tariamoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje protestavo daugybė darbininkų, 1956 m. Poznanėje – šimtai tūkstančių. Dar ryškesni buvo tų pačių metų vadinamojo Budapešto rudens įvykiai arba Vengrijos revoliucija, prie kurios prisijungė apie 300 tūkst. žmonių, reikalaujančių spaudos laisvės, laisvų rinkimų ir sovietų kariuomenės išvedimo. Simboliška, kad protestuotojai nuvertė milžinišką Josifo Stalino paminklą, o iš socialistinės Vengrijos vėliavų iškirpo komunistinius simbolius.

Žinoma, sukilimas sulaukė brutalaus Maskvos karinio ir represinio atsako – lapkričio 4 d. sovietų kariuomenė pradėjo plataus masto intervenciją ir jėga atkūrė Maskvai pavaldžią Janoso Kadaro administraciją. Iš viso žuvo iki 3 tūkst. ir buvo sužeisti apie 13 tūkst. vengrų. Po sukilimo prasidėjo kelerius metus trukę masiniai areštai, slapti teismai, deportacijos ir egzekucijos, o 1958 m. mirties bausmė buvo įvykdyta ir sukilimo simboliu tapusiam premjerui Imrei Nadžiui (Imre Nagy). Budapešto rudens represijų atgarsiai palietė įvairias vengrų visuomenės sritis. Tai pasireiškė ne tik politine bei kultūrine cenzūra, griežtesne intelektualų ir studentų kontrole, bet ir didžiuliais demografiniais sukrėtimais – šalį priverstinai turėjo palikti keli šimtai tūkstančių žmonių. Galiausiai šie įvykiai paliko gilius randus vengrų kolektyvinėje atmintyje, paveikė net ir sociokultūrinį šalies gyvenimą, pvz., net tokį fenomenalų šios tautos identiteto reiškinį kaip sportą. Šalies futbolo rinktinė iki sukilimo buvo viena stipriausių pasaulyje, 1952 m. Helsinkio olimpinių žaidynių bendroje medalių lentelėje Vengrija užėmė net trečią vietą (po JAV ir SSRS), o po sukilimo rezultatai smarkiai smuko žemyn.

Minimo laikotarpio politiniai pokyčiai sukrėtė ir pačią Sovietų Sąjungą. Po J. Stalino mirties, į valdžią atėjus N. Chruščiovui (nors ir jis pats buvo susitepęs iki tol vykusių masinių represijų ir kitų sovietinio totalitarinio režimo vykdytų nusikaltimų krauju) 1956 m. vasarį vykusiame SSKP 20-ajame suvažiavime buvo paskelbta destalinizacijos politika, padvelkė atšilimo vėjas.

Lenkų ir vengrų pavyzdys, politinės atmosferos pokyčiai SSRS (todėl ir dažniau į tėvynę grįžtantys tremtiniai ir politiniai kaliniai) darė įtaką sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų nuotaikoms. Anot istorikės Nijolės Gaškaitės, 1956 m., visų pirma, Vengrijos įvykiai paskatino intensyvesnį pasipriešinimą – 1956–1957 m. susikūrė net 38 pogrindžio organizacijos ir grupės. Dėl to 1957 m. buvo suimtas rekordinis per atšilimo laikotarpį pogrindžio dalyvių skaičius – 43 asmenys.

Istoriškai Vėlinės buvo tradicinė lietuvių šventė, primenanti iškeliavusius artimuosius. Sovietinės okupacijos metais ši diena įgavo ir dar kitą atspalvį – patriotiškai nusiteikę lietuviai prisimindavo žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės. Todėl itin reikšmingi buvo 1956-ieji, kai spalio pabaigoje prasidėjus Vengrijos sukilimui pasipriešinimo nuotaikos ir laisvės viltys sustiprėjo ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Šiemet bus minimas šių įvykių 70-metis.

Visgi svarbu pabrėžti, kad Vėlinių minėjimas okupuotoje Lietuvoje buvo ypatingas dar iki 1956 m. Anot etnologo Juozo Kudirkos, jau 1944 m. Kaune per Vėlines uždegtomis žvakutėmis buvo pagerbti Nepriklausomybės kovų savanoriai, apleistas Dariaus ir Girėno mauzoliejus ir kitos lietuvių atminties vietos. Tuo tarpu remiantis istoriko Juozapo Romualdo Bagušausko surinkta informacija, nuo 1945 m. Lietuvoje buvo pastebima aktyvi jaunimo – moksleivių ir studentijos – veikla. Pavyzdžiui, Saldutiškio progimnazijoje Utenos rajone 1945 m. lapkričio 1–2 d. net kelios klasės neatėjo į pamokas, o Alytaus gimnazijos moksleivės papuošė žuvusių karių kapus gėlėmis, Lietuvos valstybiniais simboliais, šaulių ženkleliais, deginamomis žvakutėmis.

Remiantis pogrindinės jaunimo organizacijos nario Zigmo Tamakausko liudijimu, galime tiksliau rekonstruoti ir tai, kas įvyko 1955 m. Kauno senosiose kapinėse (dabartiniame Ramybės parke): „Atėjo Vėlinių vakaras. Nuėjome į Senąsias kapines. <…> Žvakutėmis mirgėjo prisiglaudę vienas prie kito lietuvių karių ir žuvusių sukilėlių saulutėmis pasipuošę nedidučiai kryželiai bei Dariaus ir Girėno mauzoliejus, buvusio ministro pirmininko Juozo Tūbelio, vieno iš lietuviškos mokyklos kūrėjo Vokietaičio ir kiti kapai. Ypač didingai atrodė švytintis žvakių šviesa paminklas žuvusiems dėl Tėvynės. <…> Susikibę rankomis ir keliomis eilėmis apjuosę paminklą giedojome patriotines giesmes. <…> jaunuolis deklamavo Maironio eilėraščius, jį keitė studentiško amžiaus mergina, raginusi visus pakilti Dariaus ir Girėno dvasia, nesugniužti, neišsigąsti atėjusiųjų, tikėti Lietuvos laisve. Kitas jaunuolis ragino prisiminti žuvusius dėl tėvynės laisvės karius, partizanus <…> Nemažai vadinamųjų tvarkos prižiūrėtojų buvo užsimaskavusių – be uniformų. Jie stengėsi įsidėmėti aktyviausius dalyvius, kai ką apkumščiuoti, spardant kojomis įsitempti į gatvėje prigludusias specialias mašinas. Toliau – saugumo rūsiai, tardymas…“ Taip 1955 m. lapkričio 2 d. Vėlinių minėjimas Kaune tapo bene pirmąja atvira didesnio neginkluoto protesto ir pasipriešinimo sovietų valdžiai akcija Lietuvoje, pasibaigusia susidūrimais su milicija ir aktyviausiųjų areštais.

1956 m. situaciją iš esmės pakeitė ir dar labiau radikalizavo minėti įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje. Lietuvoje apie juos, visų pirma, sužinojo iš sovietinės spaudos, bet klausantis Vakarų radijo stočių. Tai patvirtino ir buvusio Tauro apygardos Vytenio laisvės kovotojų būrio partizano, Gulago politinio kalinio ir aktyvaus Lietuvos Sąjūdžio veikėjo Edmundo Simanaičio atsiminimai, kurie perteikė tuometines, ypač jaunimo nuotaikas: visų pirma, žinios iš Budapešto kurstė viltį, kad politiniai sukrėtimai gali apimti ir kitas Maskvos kontroliuojamas šalis.

Kita vertus, net ir atmetus situaciją paaštrinusius Poznanės ir Budapešto įvykius, o prisiminus vien prieš metus vykusius neramumus, okupacinė valdžia tokios reakcijos tikėjosi ir ruošėsi. Dar prieš Vėlines buvo renkama informacija apie visuomenės nuotaikas, sekami atsiliepimai apie Lenkijos ir Vengrijos įvykius, stiprinamos milicijos, vidaus kariuomenės ir KGB pajėgos. Kapinės buvo apsuptos, ribojamas žmonių priėjimas prie paminklo žuvusiems Nepriklausomybės kovų kariams. Vis dėlto lapkričio 2-osios vakarą žmonių sustabdyti nepavyko. Senosiose kapinėse susibūrė daugiatūkstantinė minia – kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad iš viso šiuose įvykiuose Kaune dalyvavo net iki 10 tūkst. žmonių. Gausiai rinkosi Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), Kauno politechnikos (dabar – Kauno technologijos universitetas) ir medicinos (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) institutų studentai, taip pat moksleiviai ir jauni darbininkai.

Susirinkę žmonės prisiminė už Lietuvos laisvę žuvusiuosius: Nepriklausomybės kovų dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius ir pokario partizanus. Iš geltonos, žalios ir raudonos spalvos šalikų spontaniškai buvo susegta Trispalvė. Skambėjo nepriklausomos Lietuvos himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, taip pat aiškią politinę žinutę siunčiantys šūkiai: „Laisvės Lietuvai!“, „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Vengrija!“, „Šalin Maskvos budelius!“, „Šalin rusų valdžią!“, „Šalin komunistus!“. Taigi, susirinkusieji ne tik išreiškė Lietuvos laisvės siekį, bet ir įžvalgiai reagavo į politines aktualijas, savo protesto žinute pabrėžė solidarumą ir su kitomis pavergtomis, laisvės siekiančiomis tautomis.

Netrukus dalis minios persikėlė už kapinių ribų. Eitynės nusidriekė tuometiniu Lenino (dabar – Vytauto) prospektu. Sovietų pajėgos mėgino užkirsti kelią eisenai, prie sankryžų rikiavosi kareivių grandinės. Prasidėjo susirėmimai su milicininkais ir kariškiais. Milicija ėmė žmones stumti iš kapinių ir gaudyti aktyvesnius dalyvius, o protestuotojai priešinosi, kai kurie svaidė akmenis. Dalį sulaikytųjų žmonės mėgino išvaduoti. Protesto banga pasiekė ir miesto centrą bei okupacinės valdžios institucijų prieigas. Represinės struktūros tą vakarą sulaikė bent 85 žmones, o aktyvesni dalyviai (tarp jų išsiskyrė Juozas Budrevičius, Grigorijus Piskunovas, Juozas Starkauskas ir Algimantas Virbalas) vėliau buvo tardomi, teisiami ar administracine tvarka baudžiami.

1956 m. Vėlinių įvykiai buvo neeiliniai ir Rasų kapinėse, Vilniuje. Čia svarbiausiu susibūrimo centru tapo lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapas. Vėlgi, kaip ir Kaune, sovietų saugumo pareigūnai stebėjo, kas deda gėles, uždega žvakes ar ilgiau sustoja. Tuo pat metu Rasose buvo lankomi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Balio Sruogos, Povilo Višinskio ir kitų Lietuvos kultūros veikėjų kapai. Aktyviai veikė iš įvairių Lietuvos vietovių atvykęs jaunimas, ypač studentai – patriotiškai nusiteikę tuometinio Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos-filologijos fakulteto lituanistai, pedagoginio instituto, dailės instituto ar valstybinės konservatorijos jaunimas.

Lapkričio 2-ąją prie J. Basanavičiaus kapo susirinko keli šimtai žmonių, buvo padėtas vainikas su užrašu: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo“, iš viso Rasų kapinėse susirinko keli tūkstančiai. Buvo degamos žvakutės, giedamas Lietuvos himnas, „Lietuva brangi“, kitos patriotinės ir religinės giesmės, deklamuojami eilėraščiai, jaunuoliai iškėlė Trispalvę. Kaip ir Kaune, dalis susirinkusiųjų mėgino iš kapinių patraukti į miestą. Prie Aušros vartų jiems kelią užtvėrė kareiviai ir milicininkai, tačiau dalis demonstrantų mėgino prasiveržti.

Po Vėlinių prasidėjo studentų svarstymai universitetuose, komjaunimo organizacijose ir partinėse struktūrose. Lietuvos komunistų partijos vadovybė reikalavo pašalinti net po 120–130 studentų iš Vilniaus universiteto ir Pedagoginio instituto bei 35 studentus iš Dailės instituto ir Konservatorijos. Kai kurie dalyviai buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ar komjaunimo, kiti pateko į KGB akiratį. Atskirų aktyvistų likimas buvo dar sunkesnis: pavyzdžiui, Algirdas Endriukaitis vėliau už antisovietinę veiklą buvo nuteistas šešeriems, Albinas Masaitis – penkeriems, Juozas Alekna – ketveriems metams laisvės atėmimo.

Įvykiai Rasų kapinėse taip pat išryškino sudėtingą santykį tarp studentijos ir aukštųjų mokyklų vadovybės. Režimas reikalavo iš universitetų ne tik kontroliuoti jaunuolius, bet ir politiškai juos „auklėti“. Po Vėlinių kritikos sulaukė ir Vilniaus universiteto vadovybė – ypač rektorius Juozas Bulavas, jam buvo priekaištaujama dėl tariamai pernelyg nuolaidaus požiūrio į studentus. Neužilgo jis buvo atleistas iš pareigų.

Represijos Vėlinių tradicijos nesunaikino. 1957 m. okupacinės valdžios institucijos ir vėl laukė galimo naujo protesto. Kaune buvo sudarytos specialios operatyvinės KGB, partinio ir sovietinio aktyvo grupės, o prie Nepriklausomybės kovų paminklo bei Dariaus ir Girėno memorialo paskirti stebėtojai, sustiprintos milicijos pajėgos.

Nepaisant to, 1957 m. lapkričio 2 d. Kaune žmonės vis tiek masiškai rinkosi Senosiose kapinėse. Vakare jų buvo apie 2,5 tūkst. Jie degino žvakes, giedojo „Tautišką giesmę“ ir kitas tautines bei religines giesmes, skandavo patriotinius šūkius ir mėgino priartėti prie paminklo žuvusiems Lietuvos kariams. Milicijai ir saugumui ėmus minią stumti iš kapinių, kilo nauji susidūrimai, į pareigūnus buvo svaidomi akmenys. Apie 70 žmonių sulaikyta dar kapinėse. Dalis minios išėjo į gatves, kur prie jos jungėsi praeiviai – susidarė maždaug dviejų tūkstančių žmonių demonstracija. Ją išsklaidant sulaikyta dar keliolika ar keliasdešimt asmenų. Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis, iš viso Kaune buvo suimti 105 Vėlinių minėjimo dalyviai, 102 nuteisti, daugelis jų gavo penkiolikos parų administracinio arešto nuobaudą.

Tačiau kai kuriais atvejais administracinėmis bausmėmis neapsiribota. Pavyzdžiui, Albertas Žilinskas už dalyvavimą Vėlinių minėjime ir po jo vykusioje demonstracijoje buvo suimtas, o 1958 m. sausio 29 d. nuteistas šešeriems metams laisvės atėmimo. Tai gerai atskleidžia dvilypę režimo taktiką: masė dalyvių buvo baudžiama trumpais areštais, viešu pasmerkimu, pašalinimu iš studijų ar darbo sankcijomis, o pasirinkti aktyvistai – demonstratyviai (siekiant įbauginti ir platesnes mases) kriminalizuojami ir baudžiami ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis.

1958 m. atvirų masinių demonstracijų mastą jau pavyko sumažinti, tačiau nuslopinti pačios tradicijos – ne. Vėlinės vėl buvo minimos tiek Kauno senosiose, Karmelitų, tiek Vilniaus Rasų kapinėse. Žmonės degino žvakes ant Lietuvos valstybei ir kultūrai nusipelniusiųjų kapų, rinkosi simbolinėse tautinės atminties vietose. Milicijos ir saugumo darbuotojai susibūrimus sklaidė, dalį dalyvių sulaikydavo.

Žinoma, šie 1955–1958 m. Vėlinių įvykiai Kaune ir Vilniuje sulaukė ir tam tikro griežtesnio sovietinio režimo atoveiksmio, reakcijos. Neramumų dalyviai buvo suimami, tardomi, administracine ir baudžiamąja tvarka teisiami, šalinami iš universitetų ir komjaunimo, svarstomi darbo kolektyvuose. KGB darė kratas, ieškojo patriotinių eilėraščių, istorinių knygų, nelegaliai laikomų trispalvių, užrašų ir kitų „nacionalistinės veiklos“ įrodymų. Atskirais atvejais už dalyvavimą protestuose ar su jais susijusia veikla netgi būdavo skiriamos daugiametės bausmės lageriuose. Režimas siekė ne tik nubausti konkrečius žmones, bet ir įbauginti likusį jaunimą bei studentus. Remiantis 1956 m. gruodžio 6 d. LKP CK biuro priimtu specialiu nutarimu dėl antisovietinių akcijų Kaune ir Vilniuje, okupacinės valdžios buvo konstatuotas „buržuazinių nacionalistų“ ir kitų „kontrrevoliucinių elementų“ suaktyvėjimas, reikalaujama stiprinti „politinį budrumą“, komunistinį jaunimo auklėjimą, rengti susirinkimus aukštosiose mokyklose ir darbo kolektyvuose, ypatingą dėmesį skiriant studentijai. Vis dėlto, ką parodys tiek ir toliau minimos Vėlinės, tapusios tam tikru neginkluoto pasipriešinimo ritualu, tiek ir vėlesni Kalantinių ir kiti įvykiai, ilgalaikė pasekmė buvo iš esmės priešinga tam, ko siekė sovietinė valdžia.

Galiausiai, po šių įvykių buvo kryptingai keičiama pačių Vėlinių ir kapinių lankymo kultūrinė aplinka. Režimas suprato, kad vien draudimų neužteks, todėl pamėgino sukurti tam tikrą alternatyvų sekuliarizuotą, ideologiškai kontroliuojamą mirusiųjų pagerbimo ritualą. Buvo siūloma įvesti naujas „mirusiųjų pagerbimo“ ceremonijas, palaipsniui mažinti religinių apeigų vaidmenį, kapinėse organizuoti valdžios kontroliuojamus renginius, per garsiakalbius transliuoti sovietinei ideologijai priimtiną muziką ir poeziją. Kitaip tariant, sovietinė valdžia mėgino ne tik uždrausti konkuruojančią tradiciją, bet ir ją perimti, pakeisti jos turinį ir nukreipti politine, ideologine prasme palankesne kryptimi.

Griežčiau sekamos ir atmintinos vietos, tarp jų – Vėlinių įvykių epicentre atsidūrusi Kauno senųjų kapinių erdvė. Jos likimas bene geriausiai atspindėjo, kiek nepatogumų tokios sakralios ir potencialios pilietiško, patriotiško susitelkimo vietos kėlė status quo padėtį siekiančiai išsaugoti okupacinei valdžiai. 1958 m. pradėtas žymesnių asmenų palaikų perkėlimas, o 1959 m. kovo 25 d. miesto vykdomasis komitetas oficialiai nutarė kapines per dvejus metus iškelti ir jų teritoriją paversti poilsio sodu. Didelė dalis palaikų buvo perkelta į Petrašiūnų, Panemunės, Seniavos, Eigulių ir kitas kapines, tačiau nemažai kapų buvo sulyginti buldozeriais, nugriauta katalikų koplyčia, užpiltas S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus, sunaikinta ar apgadinta daugybė antkapių. Vėliau kapinių vietoje įrengtas poilsio parkas su takais, suoleliais ir vaikų žaidimo aikštelėmis, tad kapinių sunaikinimas tapo ne tik urbanistiniu pertvarkymu, bet ir sovietinės valdžios mėginimu pašalinti politiškai nepatogią Lietuvos valstybingumo ir rezistencijos atminties erdvę.

Vis dėlto, nepaisant sovietinių valdžios ir represinių struktūrų siekių užgniaužti Lietuvos laisvės kovų atminimą, šioje Vėlinių istorijoje galime įžvelgti bent keletą svarbių tarpusavyje persipynusių jungčių.

Visų pirma, geriau suvokdami giliąsias patriotizmo ištakas, aiškiau matome Vėlinių įvykių ir Vasario 16-osios Lietuvos ryšį. Čia susipina senieji papročiai su gyvąja valstybingumo tradicija. Juk atiduoti pagarbos žuvusiems kariams prie Kauno senųjų kapinių paminklo žmonės rinkosi dar nuo 1927 m., tad iki sovietų okupacijos ši vieta jau buvo itin svarbi. Tuo tarpu Vilniaus Rasų kapinėse sąsaja su Jonu Basanavičiumi, kaip prieškario Lietuvos valstybės vienu idėjinių simbolių, taip pat gana akivaizdi.

Šis ryšys su Vasario 16-osios Lietuva turi daug platesnį kontekstą. Jame įžvelgtinos tautos pastangos išsaugoti laisvės atminimą, gyvavusį per religines, bendruomenines ir šeimoje išugdytas vertybes. Vieni mokėsi nepriklausomos Lietuvos mokyklose, kitus patriotiškai ugdė šeima. Ne tik susirinkusieji Kauno Karmelitų kapinėse, bet ir aktyviausi Vilniaus universiteto bei kitų aukštųjų mokyklų studentai Rasose patyrė gana akivaizdžią dar neseniai gyvavusios Lietuvos valstybės įtaką. Beje, dalis Vilniaus universiteto lituanistų taip pat dalyvavo ir įvykiuose Kauno senosiose kapinėse. Konkretus, iliustratyvus pavyzdys – jau minėtas 1955 m. Vėlinių įvykių Kaune ir 1956 m. Vilniuje liudininkas Zigmas Juozas Tamakauskas. Jo tėvas buvo šaulys, mama – pavasarininkė. Zigmas gimė Kudirkos Naumiestyje, mokėsi legendinėje Kauno „Aušros“ vidurinėje mokykloje, čia suorganizavo slaptą patriotinį būrelį „Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga“, o Vėlinių įvykių metu buvo VU lietuvių kalbos ir literatūros studentas. 1961 m. kovo 25 d. universiteto rektoriaus įsakymu išbrauktas iš studentų sąrašų „pasikartojus nacionalistiniams veiksmams“. Galiausiai, būdamas jau brandesnio amžiaus ir atsiradus istorinei galimybei, aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą bei budėjo lemtingomis 1991 metų sausio naktimis.

Antra, palaipsniui slopstant ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui miškuose, Lietuvos laisvės kovos tęsėsi, pamažu pereidamos į neginkluoto pasipriešinimo etapą. XX a. 6-ojo dešimtmečio Vėlinių vakarais vykusios patriotinės akcijos buvo bene pirmos platesnio masto ir didesnio atgarsio susilaukusios tokio pobūdžio protesto formos išraiškos.

Fundamentalus žvilgsnis į masinius laisvės pasireiškimus atveria įdomią dinamiką. Po audringų 1955–1958 m. Vėlinių akcijų sovietų okupuotoje Lietuvoje tarsi įsivyravo tam tikras štilis. Ši ramybė tęsėsi net keliolika metų, kol ją iš esmės nutraukė 1972 m. įvykiai Kaune, sulaukę atgarsių ne tik okupuotoje Lietuvoje, bet ir įvairiuose Vakarų pasaulio kampeliuose, esančiuose kitoje Geležinės uždangos pusėje. Netoliese nuo tų pačių senųjų miesto kapinių, Laisvės alėjoje, prasiveržęs daugiatūkstantinis aidas – „Laisvę Lietuvai!“ – iš naujo sužadino šalies nepriklausomybės viltis.

Kita vertus, žvelgiant giliau, net ir XX a. 7 dešimtmečio tam tikrais patriotiniais saulės spindulėliais tapo įvairūs, dažniausiai spontaniški antisovietiniai išsišokimai. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios nelegalūs minėjimai ir šią dieną keliama Trispalvė ar per sporto varžybas šūksnių „Rusai lauk!“ fone apverčiami sovietinės milicijos automobiliai, kaip 1960-ųjų liepą Kaune per vadinamąsias „bokso riaušes“. Be to, šiuo laikotarpiu veikė ir organizuotesni, tautos atmintį siekę išsaugoti ir puoselėti būreliai, kaip etnografiniai ar žygeivių sambūriai. Jų veiklos ypatumus, neformalius slaptus tinklus ir netgi tam tikras jungtis jau su Sąjūdžio laikotarpiu padeda geriau suprasti Ainės Ramonaitės, Jūratės Kavaliauskaitės ir kitų mokslininkų tyrimai.

Galiausiai, Vėlinių įvykiams Kaune ir Vilniuje akivaizdi buvo ir išorinė įtaka. Juk tokio masto, ypač 1956-iasiais, šie neramumai greičiausiai nebūtų įgavę, jei ne įkvepiantys Poznanės ir Budapešto pavyzdžiai. Beje, panašiai, kaip ir vėlesniais atvejais – Kalantinėms didelį postūmį davė Prahos pavasario fenomenas, o ir Sąjūdis daug ko mokėsi iš lenkiškojo „Solidarumo“ judėjimo.

Taigi, nors Vėlinių neramumai XX a. 6 deš. iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti tik kaip menki trumpo laisvės rudens spindulėliai prieš vėliau prasidėjusią ilgą ir niūrią sovietmečio žiemą, šių įvykių atsiminimai išliko gyvi žmonių sąmonėje. Tai geriausiai įrodė naujas laisvės pavasario proveržis – Kalantinių įvykiai. Tuo tarpu Vėlinės sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo minimos ir vėliau, prie to prisidėjo ir iškiliausi Lietuvos dvasininkai. Alfonsas Svarinskas per 1976 m. Vėlines suorganizavo eitynes. Tūkstančiai žmonių Viduklės miestelio (dab. Raseinių r.) gatve ėjo giedodami giesmes. XX a. 9 deš. pradžioje išsiskyrė ir vienas Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos centrų – Kybartai. Čia per Vėlines aktyviai veikę Sigitas Tamkevičius ir Jonas Kąstytis Matulionis sulaukė sovietinės valdžios reakcijų – pirmasis apsiribojo įspėjimu ir administracine nuobauda, o antrasis buvo nuteistas kalėti net trejus metus bendro režimo lageryje.

1987 m. lapkričio 1 d. vakare prie Kauno katedros, Maironio kapo, jo 125-ojo gimtadienio proga, rinkosi žmonės, degė žvakes, giedojo poeto kūrybos giesmes, o šiuos įvykius stebėjo motorizuotieji milicijos patruliai. Tais pačiais metais tikinčiųjų susidūrimai su milicija įvyko Rokiškio kapinėse.

Simboliška, kad 1988 m. spalį, artėjant Vėlinėms, Veiverių (Prienų r.) Skausmo kalnelyje – sovietų represinių struktūrų slapta užkastų pokario partizanų vietoje – iškilo didelis ąžuolinis kryžius „Žuvusiems už Tėvynės laisvę atminti“. Beje, dar 1987 m. rugpjūtį buvęs partizanas Antanas Lukša-Arūnas čia buvo pastatęs metalinį kryžių, kur sovietinės okupacijos metais buvo slapta užkasami žuvę Tauro apygardos partizanai.

1988 metais Visų šventųjų šventė buvo paskelbta nedarbo diena, liautasi persekioti ir kapų lankytojus. Tai, perfrazuojant Timočio Snaiderio (Tymothy Snyder) knygos pavadinimo žodžius, simbolizavo ir kai ką daugiau: kruvinosiose Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos žemėse pagaliau baigėsi rezistencinis, kruvinasis (nors nuo XX a. 6 deš. antros pusės dažniausiai ir neginkluotojo pasipriešinimo) laikotarpis.

Tiesa, nepriklausomybės siekis Lietuvoje per artimiausius metus pareikalaus dar ne vienos kruvinos aukos, ypač 1991 m. Vilniuje ir Medininkuose. Šie laisvės gynėjai taip pat nusipelno būti prisimenami. Prisimenami ne tik per Vėlinės ar iškilmingai minimas oficialias įvykių metines.

Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai

Bagušauskas, Juozapas Romualdas. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas, 1999.

Gaškaitė Nijolė, „Jaunimo pasipriešinimas ir jo slopinimas šeštajame-septintajame dešimtmetyje“, in: Laisvės kovų archyvas, t. 19, 1996.

Kavaliauskaitė Jūratė, Ramonaitė Ainė, Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia, 2011.

Kudirka Juozas, Vėlinės, 1991.

Valiokaitė Justė, Kauno senosios karmelitų kapinės 1847-1959 m.: istoriniu, paveldosauginiu ir sociokultūriniu aspektu. Magistro baigiamasis darbas, 2014.

Tamoliūnienė Rimantė, Laisvės proveržiai sovietiniame Kaune: nuo slapto pogrindžio iki atviro protesto, 2007.

Virtuali paroda „Vėlinių minėjimai 1955–1958 m. Vilniuje ir Kaune“ (LYA), in: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune-lya/exh-58/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune/case 219?fbclid=IwAR3mfGroxvuNr3Pdv9RrUgQw1ok579qI3Rvh6z6vxz8ruxdW62S0PKjQR6o#slide34.

The post Leonardas Augustis. Kruvinosios Vėlinės appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 28 d. Kauno IX forto muziejuje vyko atminimo vakaras, skirtas Didžiosios akcijos aukoms pagerbti. Renginys priminė vieną skaudžiausių Holokausto epizodų Lietuvoje, kai prieš 85-erius metus, nacistinei Vokietijai okupavus šalį, prasidėjo sistemingas žydų bendruomenės persekiojimas ir naikinimas.

Naciai ir jų kolaborantai organizavo masines žudynes, vadinamas „akcijomis“, o didžiausia jų – Didžioji akcija – nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną.

Atminimo vakaro metu skambėjo koncertinė programa „Atminties muzika / Muzik fun zikoyrn“, kurią atliko Lietuvos muzikų trio „Trise“: saksofonininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Vyšniauskas, pianistė Aleksandra Žvirblytė ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Jie atliko Josepho Achrono, Maxo Helfmano, Anatolijaus Šenderovo ir kitų kompozitorių kūrinius bei žydų liaudies melodijas, kuriančias jautrią ir pagarbią atmosferą.

Dalyviams buvo pristatytas Kauno IX forto muziejaus sukurtas trumpametražis dokumentinis-meninis filmas, primenantis Didžiosios akcijos įvykius ir jų kontekstą. Vakaro pabaigoje renginio dalyviai rinkosi prie IX forto masinių žudynių lauko, kur uždegė žvakes ir padėjo atminimo akmenėlius, pagerbdami nužudytuosius.

Renginį organizavo Kauno žydų bendruomenė ir Kauno IX forto muziejus, finansavo Kauno miesto savivaldybė, Tautinių mažumų departamentas prie LRV ir Geros valios fondas. Trumpametražio filmo sukūrimą parėmė LR Vyriausybės kanceliarija. Atminimo vakaras yra kampanijos SAUGOTI ATMINTĮ DĖL ATEITIES dalis.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1941 m. spalio 27 d. SS vyresnysis seržantas Helmutas Rauka (Albert Helmut Rauca, 1908–1983) įsakė visiems Kauno geto kaliniams kitą rytą susirinkti Demokratų aikštėje. Nepaklususiems grėsė sušaudymas. Spalio 28-osios rytą Demokratų gatvėje esančioje aikštėje buvo atrinkta 9200 žydų, beveik pusė jų – vaikai. Kitą dieną jie pėsčiomis nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke.

Liudininkai pasakoja, kad Rauka susirinkusią minią skirstė į dvi puses: į kairę nukreipti žmonės buvo paliekami laikinai gyventi, o į dešinę – pasmerkti mirti. Dažniausiai į mirties pusę patekdavo didelės šeimos, fiziškai silpni žmonės ir ligoniai. Iš pradžių niekas nežinojo, kuri pusė reiškia išlikimą, todėl kai kurie į „gerąją“ pusę nukreipti žydai prašė leisti pereiti į kitą pusę, kad galėtų likti su savo artimaisiais. Rauka, sarkastiškai šypsodamasis, leidimą suteikdavo.

Simboliška, kad pats H. Rauka mirė spalio 29 d. – tą pačią dieną, kai prieš 42 metus buvo įvykdytos jo organizuotos masinės žudynės IX forte. 1982 m. jis buvo suimtas Kanadoje, o 1983 m. perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai. Laukdamas teismo nuosprendžio mirė Kasselio kalėjimo ligoninėje, oficialiai – nuo vėžio. Palaidotas anoniminiame kape; šeimos nariai manė, kad jis galėjo nusižudyti, siekdamas išvengti teismo.

Jo anūkė, rašytoja ir aktorė Reglindis Rauca (g. 1967), sužinojusi apie senelio praeitį, 2017 m. aplankė Lietuvą ir susitiko su Holokaustą išgyvenusiais žydais. Ji parašė autobiografinį romaną „Vuchelbeerbaamland“ („Šermukšnių šalis“), kuriame reflektuoja savo šeimos istoriją ir moralinį paveldą.

The post „Didžioji akcija“ nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną appeared first on Voruta.

„Volfas Engelman“ Studijos istorinę ekspoziciją Kaune netrukus papildys retas eksponatas – autentiškas 1935 m. ilgamečio bravoro vadovo Sulimo Volfo pasirašytas 1000 litų vertės vekselis ir 1940 m. jo protesto aktas. Iš privačios kolekcijos atkeliavęs dokumentas primena apie vieną sudėtingiausių Lietuvos verslo istorijos laikotarpių – 1940-uosius, kai sovietinė okupacija ir prasidėjusi įmonių nacionalizacija iš esmės pakeitė šalies pramonę bei ją kūrusių žmonių likimus.

1940-ieji: planus pakeitusi istorija

Per du nepriklausomybės dešimtmečius šalies verslininkai kūrė ir plėtojo įmones, investavo į naujas technologijas, užmezgė prekybinius ryšius su užsienio rinkomis. Tačiau 1940 m. sovietinė okupacija šią raidą nutraukė.

„Iki okupacijos verslininkai patys sprendė, kaip valdyti savo įmones, kur investuoti ir kokia kryptimi plėtoti veiklą. Nacionalizacija šią sistemą sukrėtė – privati nuosavybė perėjo valstybei, o įmonių veikla buvo pajungta centralizuotam valdymui. Be to, Lietuvos pramonė nuo šiol turėjo atliepti nebe vien šalies, bet ir gerokai didesnės Sovietų Sąjungos poreikius“, – pasakoja istorikė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.

Tarp nacionalizuotų įmonių atsidūrė ir „I. B. Volfas-Engelman“ – vienas stambiausių to meto Kauno pramonės verslų, užėmusi reikšmingą vietą šalies alaus rinkoje. Dar prieš pat okupaciją bravoras planavo tolesnę plėtrą ir investavo į gamybos modernizavimą, tačiau netrukus buvo paskirta nauja administracija ir direktorius, o ilgus dešimtmečius verslą kūrusi Volfų šeima nušalinta nuo jo valdymo. Nors gamyba toje pačioje vietoje tęsėsi, įmonės ateitį nuo šiol lėmė jau nebe jos savininkai.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, politinių ir ekonominių permainų pėdsakų galima aptikti net iš pirmo žvilgsnio įprastuose finansiniuose dokumentuose.

„Įdomiausia tai, kad šis konkretus vekselis buvo išrašytas 1935 m., kai niekas dar negalėjo numanyti, kas Lietuvos laukia po penkerių metų. Šį lūžį galima pastebėti net dokumentų simbolikoje – ant paties vekselio matome Lietuvos Respublikos ženklus, o protesto akte – jau sovietinius. Taigi vienas dokumentas tarsi sujungia du visiškai skirtingus istorijos laikotarpius“, – pažymi istorikė.

Žmogus, kurio parašas išliko

Vienas iš Volfų šeimos atstovų, kuriam teko pasitraukti nuo įmonės valdymo vairo, buvo Sulimas Volfas. Vis tik, jo pavardė tarpukario Kaune buvo žinoma gerokai plačiau nei vien alaus pramonėje. Jis aktyviai dalyvavo miesto savivaldos veikloje, prisidėjo prie Kauno plėtros, švietimo, kultūros ir žydų bendruomenės iniciatyvų.

„Sulimą Volfą būtų galima pavadinti savotišku renesanso žmogumi – jo interesai driekėsi nuo pramonės ir finansų iki politikos, švietimo bei kultūros. Iš jo publikuotų straipsnių matyti, kad tai buvo išsilavinęs, veiklus, į problemas įsigilinantis žmogus, gebėjęs argumentuotai ginti savo poziciją ir kartu palaikyti diskusiją. Jam rūpėjo ne tik nuosavas verslas, bet ir aplinka, kurioje gyveno“, – įžvalgomis dalijasi V. Akmenytė-Ruzgienė.

Nors apie Sulimo Volfo veiklą tarpukario Kaune žinoma nemažai, autentiškų ją liudijančių dokumentų išlikę nedaug. Vienas tokių – 1935 m. pasirašytas 1000 litų vekselis, kurio apmokėjimo terminas buvo nustatytas 1940 m. lapkričio 20 d. Tarpukariu vekseliai buvo įprasta finansinių įsipareigojimų įforminimo priemonė – jie leisdavo pasiskolinti lėšų ar atidėti atsiskaitymą. Laiku neįvykdžius įsipareigojimo, neapmokėjimo faktas galėjo būti oficialiai užfiksuojamas notaro, surašant vadinamąjį vekselio protesto aktą.

Toks aktas buvo surašytas ir S. Volfo vekseliui: 1940 m. lapkričio 22 d., praėjus dviem dienoms po nustatyto apmokėjimo termino, jį įformino notaras J. Žilius. Vis dėlto, kokiomis aplinkybėmis atsirado šis 1000 litų įsipareigojimas ir kodėl jis nebuvo įvykdytas, iš turimų dokumentų nustatyti negalima.

Istorija, kuri tęsiasi

Nepaisant to, kad 1940 m. nacionalizacija iš esmės pakeitė bravoro valdymą, jo veikla nenutrūko. Savo istoriją nuo 1853 m. skaičiuojantis „Volfas Engelman“ šiandien pristatomas kaip seniausiai nepertraukiamai veikianti Lietuvos pramonės įmonė, per daugiau nei pusantro šimtmečio išgyvenusi karus, ekonominius sunkumus, santvarkų, savininkų ir pavadinimų kaitą.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, tokį ilgaamžiškumą pirmiausia lėmė produktų kokybė, išlikusi produkcijos paklausa ir gebėjimas prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų.

„Per tiek metų keitėsi ne tik santvarkos, bet ir gamybos būdai, technologijos, žmonių poreikiai. Tačiau gėrimų gamyba visais laikais išliko aktuali, o gebėjimas keistis padėjo įmonei judėti į priekį. Ne mažiau svarbus buvo ir istorinio „Volfas Engelman“ vardo susigrąžinimas 2011 metais – tai suteikė naują impulsą įmonės augimui ir sustiprino jos tapatybę“, – istorikės minčiai antrina „Volfas Engelman“ rinkodaros projektų vadovė Neringa Antanaitienė.

Šiandien šį ryšį su praeitimi padeda puoselėti ir bravoro Studijoje kaupiami autentiški eksponatai. Iki šiol joje daugiausia buvo pristatomi istoriniai buteliai, etiketės, statinės ir kiti gamybos atributai, o originalių dokumentų, tiesiogiai susijusių su įmonės vadovais, išlikę gerokai mažiau.

Abu istoriniai dokumentai į „Volfas Engelman“ Studiją atkeliavo iš asmeninės Michailo Duškeso judaikos kolekcijos. Aukcione juos įsigijęs kolekcininkas pasiūlė eksponatus neatlygintinai paskolinti „Volfas Engelman“ vieneriems metams, kad su jais galėtų susipažinti ir platesnė visuomenė.

„Iki šiol savo kolekcijoje neturėjome nė vieno originalaus dokumento su Sulimo Volfo parašu. Todėl šis vekselis mums yra ypatingas – jis leidžia į įmonės istoriją pažvelgti ne tik per gamybą ar produktus, bet ir per žmones, kurie ją kūrė. Tokie autentiški liudijimai padeda išsaugoti mūsų šaknis ir kartu suteikia galimybę šia istorija dalytis su kitais“, – pabrėžia N. Antanaitienė.

Istorikės dr. V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, tokių dokumentų vertę dar labiau sustiprina sudėtinga Lietuvos istorija – per okupacijas, karus ir kitus istorinius sukrėtimus buvo sunaikinta ar prarasta daugybė archyvų.

„Net ir nedidelis išlikęs dokumentas gali atskleisti kur kas daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo – nuo to meto raštvedybos tradicijų iki valstybės ir verslo santykio. Todėl kiekvienas toks autentiškas liudijimas yra vertingas, nes padeda užpildyti bent mažą dalį mūsų istorinės atminties spragų“, – sako ji.

The post Tarpukario verslo paslaptys: vienas radinys iškėlė netikėtų klausimų appeared first on Voruta.

Du „karstukai“, bet nei vieno kaulelio. Vienas iš jų – Vilniaus katedros rūsiuose tapo nerastų Vytauto Didžiojo palaikų simboliu. Stovi tuščias, laukia.

Prieš 596 metus – 1430 metų, spalio 27 dieną Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Geri senelio Gedimino genai davė jam ilgą gyvenimą – tuo metu jis buvo aštuoniasdešimties. Išlikę laiškai liudija – Vytautas savo sveikata rūpinosi. Reikalui prispyrus, gydytojai pas Vytautą skubėdavo net iš Vokiečių ordino valstybės.

Paskutinius mėnesius jis daug keliavo – Varėna, Daugai, Alytus, Kaunas. Kodėl pasirinko Dzūkiją? Ogi ten medžioklės plotai – jis ne tik tvarkė valstybės reikalus, rūpinosi savo karūnacija, bet ir medžiojo.

Ką mes žino mes apie Vytauto ligą? Nukritimas nuo žirgo, staigi sunegalavimo pradžia, 11 dienų iki mirties trukęs prikaustymas prie patalo, pūlinys ant peties.

Nepavykus Vytautui rugsėjo mėnesį tapti karaliumi, spalio pradžioje į Vilniaus pilis atvyko Jogaila.

Yra žinoma, kad spalio 16 d., lenkų delegacijai išvykus iš Vilniaus, Vytautas, lydėdamas Jogailą į Trakus, nukrito nuo žirgo ir jau nebegalėjo toliau joti – kelionę baigė gulomis žmonos vežime.

Tad kas gi atsitiko Vytautui? Raktas turbūt slypi štai kur. Negalia prasidėjo ne iš karto po nukritimo nuo žirgo, o prieš pat tą nukritimą. Jei patyręs raitelis, koks neabejotinai buvo Vytautas, krenta nuo žirgo jam nepasibaidžius, raiteliui kažkas turėjo atsitikti. Turint omenyje senyvą Vytauto amžių ir psichologinę pastarųjų mėnesių įtampą, labiausiai tikėtina ūmaus galvos smegenų kraujotakos sutrikimo versija.

Po mirties Vytauto kūnas buvo aštuonias dienas viešai išstatytas atsisveikinimui Trakų pilyje, vėliau pervežtas į Vilnių ir iškilmingai palaidotas Vilniaus Katedros rūsyje.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos inf.

The post Prieš 596 metus Trakuose mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas appeared first on Voruta.

Vaclovas Juodpusis, muzikologas, www.voruta.lt

Kadangi nuo 1957-ųjų vasaros esu nuolatinis Vilniaus gyventojas, beveik kiekviena gatvė ir namas vis kažką primena, nes mėgau po miestą vaikščioti, pažvelgti į bažnyčių vidų, kai sandėliais ar dirbtuvėmis jos buvo tapusios, ir jų durys buvo pravertos. Važiuodamas ar eidamas Antakalnio gatve pro namą, pažymėtą 39-uoju numeriu, vis prisimenu Juozą Keliuotį (1902.IX.4–1983.III.25), tą įžymų mūsų žurnalistą bei rašytoją ir vertėją, be kurio neįsivaizduojame 1931–1940 metais leistos „Naujosios Romuvos“ ar 1943–1944-ųjų metų „Kūrybos“ žurnalų.

Kai 1957 metais pradėjau studijas pas profesorių Klemensą Griauzdę, nuo pat pirmųjų užsiėmimų metų jis man pavedė susipažinti su visa lietuviška muzikine literatūra, perskaityti ir konspektuoti žurnaluose, laikraščiuose išspausdintus straipsnius apie Lietuvos muzikinį gyvenimą. Taip palaipsniui mano dėmesio erdvėje atsirado ir „Naujoji Romuva“. Stebėjausi šio žurnalo užmojais ir tematika, dėmesiu Lietuvos muzikiniam gyvenimui. O kai artėjo studijų pabaiga ir mano diplominio darbo tema tapo kompozitoriaus Juozo Pakalnio baletas „Sužadėtinė“, vis ieškojau rašinių apie šį kūrinį ir jo autorių, nes minėto baleto premjera įvyko 1943 m. gruodžio 4 dieną Kauno Didžiajame teatre.

Tada mano dėmesys ir nukrypo į 1943–1944-aisiais, Antrojo pasaulinio karo metais leistą žurnalą „Kūryba“, kuriame buvo išspausdintos kelios publikacijos be autorių pavardžių, o jo numeriai buvo neprieinami eiliniam skaitytojui, gulėjo taip vadinamame Spec. fonde. Norint naudotis ten „uždarytu“ tokiu leidiniu, reikėjo gauti kažkokį ypatingą leidimą. Kadangi toje dabartinėje Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje nuolat lankiausi ir buvau pažįstamas su jos darbuotojais, atsakingais už tokio formalumo įforminimą, man tyliai ramiai, niekam negirdint, pažadėjo parodyti mane dominančius „Kūrybos“ numerius ir parodė, leido pavartyti be tokio prašymo įforminimo. Tada vėl žavėjausi J. Keliuočio lietuvybe, nes radau aktualių rašinėlių, kai kada trumpų, bet be autoriaus pavardės. O man nuo mažumės rūpėjo tikslumas, kieno parašyti tie straipsneliai, kuriuose minimas J. Pakalnis. Tada K. Griauzdė pasiūlė kaip nors susisiekti su pačiu J. Keliuočiu, neminėjo, kad jis, suimtas ir kankintas Vilniaus KGB-istų, represuotas ir sugrįžęs iš sovietinių Pečioros, Solikamsko lagerių, gyvena Vilniuje.

Taip ir pasisekė rasti jo adresą Vilniuje, Antakalnio g. 39 ir telefonu susisiekti. Kadangi vienas eiti pas jį nedrįsau, susitariau su mano studijų geriausiu kolega Kaziu Garlausku tą misiją įvykdyti. Berods, telefonu suderinome laiką, kada jį galima aplankyti. Jis gyveno antrame aukšte, kukliame kambarėlyje, kuriame nestigo knygų, įvairių spaudinių. Sutartu laiku jis mus maloniai priėmė, net kavos po puodelį pasiūlė, bet man rūpėjo rašinių autorystė. Išspausdintų straipsnių ir straipsnelių autorių jis nebeprisiminė, nes geras laiko tarpas buvo praėjęs, o ir dabar suvokiu, kaip užėjus sovietams, jis buvo kankinamas, jo išgyventos kančios prisiminimai sugulė knygoje „Dangus nusidažo raudonai“, buvo spausdinti savaitraščio „Literatūra ir menas“ puslapiuose. Tik žymiai vėliau juos perskaitęs, suvokiau jo gyvenimo dramą ir juo didžiavausi, kad nepalūžo ir iki paskutinės gyvenimo akimirkos išliko tikru lietuviu. Tuokart, būnant pas J. Keliuotį, žvilgsnis krypo ir į Amerikos pusę, nes sakė, jog gaunantis siuntinių su knygomis, bet ne visos jį pasiekia. Bando aiškintis. Tada  nustebau pas jį pamatęs ir nemažą pluoštą plokštelių su lietuviškos muzikos įrašais. Ten išvydau ir kompozitoriaus Dariaus Lapinsko vokalinį ciklą „Mergaitės dalia“, kurį įdainavo Aldona Stempužienė, su kuria jau žymiai vėliau teko bendrauti laiškais ir rūpintis, kad ji būtų apdovanota LDK Gedimino ordinu. Ir buvo apdovanota, o jau žymiai vėliau ir aš iš jos sulaukiau minėtos plokštelės su nuostabiuoju vokaliniu ciklu, išplėtotomis lietuvių tautinėmis dainomis, kurių tada pas J. Keliuotį teko pasiklausyti.

Taigi, kiekvieną kartą važiuodamas Antakalnio gatve, vis pagalvoju apie tai, kodėl tas namas nepaženklintas atminimo lenta, primenančia J. Keliuočio paskutiniuosius gyvenimo metus. Džiugu, kad Vilniaus universitete yra J. Keliuočio auditorija, kad yra J. Keliuočio literatūrinė premija, kad Rokiškio savivaldybė pasirūpino, kad šiame mieste būtų Juozo Keliuočio viešoji biblioteka. Atminimo lenta J. Keliuočiui Vilniuje dar labiau primintų visiems mums labai skaudžią sovietinę praeitį ir nepaprastai raiškų lietuviško žodžio, kultūros veikėją, kuris amžino poilsio yra atgulęs Vilniaus Rokantiškėse. Gal tuo galėtų pasirūpinti Lietuvos Žurnalistų, Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Vilniaus savivaldybė ar kitos institucijos, kurios vertina, brangina šią plačiašakę kūrybingą asmenybę.

The post Vaclovas Juodpusis. Žvilgsniai į praeitį appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 18 d. Kaune, Ąžuolyno bibliotekos Žvaigždžių salėje, įvyko dokumentinio filmo „Bialiackis | Nepalaužiamas“ (rež. Eimantas Belickas) premjera. „Nepatogaus kino“ programos filmas (Lietuva, 2026, 70 min.) pasakoja apie vieną ryškiausių Baltarusijos žmogaus teisių gynėjų – Nobelio taikos premijos laureatą Alesį Bialiackį.

Filmas apie žmogų, kurio ryžtas įkvėpė tautą

Dokumentika žvelgia į 2020-uosius, kai Baltarusijos pilietinė visuomenė pakilo į masines protesto akcijas. Filmo kūrėjai klausia: iš kur atsirado ši drąsa, ši jėga? Atsakymas slypi dešimtmečius trukusiame žmogaus teisių gynėjų darbe, kurio vienas svarbiausių veidų – Alesis Bialiackis. Jo nuoseklus pasipriešinimas autoritarinei valdžiai, ryžtas ir atkaklumas įkvėpė tūkstančius žmonių nenuleisti rankų.

Tai nėra politinių įvykių kronika. Tai asmeninis disidento portretas, kuriamas per žmones, lydėjusius jį gyvenime ir pilietinėje veikloje. Filmas atskleidžia, kaip įsipareigojimas žmogaus teisėms išlieka tvirtas net tada, kai už tai tenka mokėti laisve.

Susitikimas su Alesiu Bialiackiu

Po peržiūros įvyko pokalbis su pačiu Alesiu Bialiackiu. Jam paspaudžiau dešinę ir perdaviau nuoširdžiausius sveikinimus bei linkėjimus nuo Kauno sąjūdiečių. Bialiackis padėkojo ir prisiminė 1988 m. Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą Vilniaus Sporto rūmuose, kuriame jis dalyvavo – simbolišką Baltarusijos ir Lietuvos laisvės kelių susikirtimo momentą.

Alesio Bialiackio kelias: nuo literatūros iki Nobelio premijos

Alesis (Aliaksandras Viktaravičius) Bialiatskis gimė 1962 m. rugsėjo 25 d. Karelijoje, Viartsilio miestelyje. 1964 m. šeima sugrįžo į Baltarusiją.

Studijos ir kultūrinė veikla

• 1979 m. įstojo į Gomelio valstybinį universitetą, kur pradėjo literatūrinę ir visuomeninę veiklą.
• 1984 m. baigė filologijos studijas, dirbo mokytoju, vėliau ruošėsi aspirantūrai.
• 1986 m. tapo vienu iš literatūrinės draugijos „Tutejšyja“ įkūrėjų ir jos pirmininku.
• 1988 m. prisidėjo prie „Baltarusijos martyrologų“ draugijos kūrimo ir aktyviai dalyvavo Baltarusijos liaudies fronto „Atgimimas“ veikloje.

Mokslo ir muziejinė veikla

• 1989 m. apsigynė daktaro disertaciją, išleido monografiją „Literatūra ir tauta“.
• 1989–1998 m. vadovavo Maksimo Bogdanovičiaus literatūros muziejui, atidarė jo ekspoziciją ir tris filialus.

Pilietinė ir politinė veikla

• 1991–1995 m. buvo Minsko miesto tarybos deputatas.
• Nuo 2000 m. aktyviai dirba Baltarusijos demokratinių NVO asamblėjoje.

Žmogaus teisių gynimas

• Nuo 1996 m. vadovauja žmogaus teisių centrui „Viasna“.
• 2007 m. išrinktas FIDH viceprezidentu.

Apdovanojimai

Bialiackio veikla įvertinta tarptautiniu mastu:

• Švedijos Per Anger premija (2006),
• Andrejaus Sacharovo laisvės premija,
• Homo Homini apdovanojimas,
• Genujos ir Paryžiaus garbės piliečio vardai,
• JAV Atlanto tarybos Laisvės apdovanojimas,
• 2014 m. – Metų pilietinių teisių gynėjas.

Nobelio taikos premija ir įkalinimai

2022 m. spalio 7 d. Alesis Bialiackis tapo Nobelio taikos premijos laureatu – antruoju baltarusiu, gavusiu Nobelio apdovanojimą.

Jis du kartus buvo įkalintas:

• 2011–2014 m. – nuteistas dėl fiktyvių kaltinimų, paleistas pagal amnestiją.
• 2021–2025 m. – suimtas po protestų prieš Lukašenkos režimą, 2023 m. nuteistas 10 metų.

2025 m. gruodžio 13 d. jam suteikta malonė. Po 4 metų ir 5 mėnesių kalinimo Bialiackis buvo paleistas ir ištremtas į Lietuvą vykdant masinį politinių kalinių apsikeitimą.

The post Filmo apie Alesį Bialiackį premjera Kaune: susitikimas su žmogaus teisių legenda appeared first on Voruta.

Palangos žydų bendruomenė

2026 m. spalio 16 d. pietinėje Palangos miesto dalyje, miškelyje už Birutės parko, atidengtas Holokausto aukoms skirtas memorialas „Tylaus šauksmo erdvė“. Juo įamžintas 1941 m. birželio 27 d. šioje vietovėje nužudytų 111 žmonių – 106 žydų ir 5 lietuvių – atminimas.

Nutraukti gyvenimai

Memorialą atidengė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus, Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas. Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys Emanuelis Zingeris, Vokietijos garbės konsulas Klaipėdoje Arūnas Baublys, Kauno, Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenių pirmininkai bei jų nariai, Palangos žydų bendruomenės nariai, Palangos miesto savivaldybės tarybos nariai ir administracijos atstovai bei palangiškiai.

Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus teigė, jog atidengtas memorialas primins apie nekaltai pralietą kraują, nutrauktus gyvenimus ir Palangos žydų bendruomenę, kurios didelė dalis buvo sunaikinta per Holokaustą. „Už kiekvieno iškalto vardo slypi žmogaus gyvenimas, šeima, svajonės ir istorija. To negalime pakeisti, tačiau galime ir privalome išsaugoti atminimą, kad ši tragedija niekada nebūtų pamiršta. Tikiu, kad kiekvienas, atėjęs į šią vietą, pajus jos tylą, susimąstys ir išsineš suvokimą, kokia brangi yra kiekviena žmogaus gyvybė“, – sakė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus.

Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne pabrėžė, jog šis memorialas yra ne tik pagarba Holokausto aukoms, bet ir svarbus priminimas apie žydų bendruomenės neatsiejamą vietą Lietuvos istorijoje. “Išsaugodami istorinę atmintį, mes pripažįstame praeities tragedijas ir prisiimame atsakomybę už ateitį. Antisemitizmas ir neapykanta vis dar egzistuoja įvairiomis formomis, todėl turime juos atpažinti, jiems priešintis ir neleisti, kad diskriminacija virstų smurtu. Tegul ši memorialinė erdvė būna gyvas atminties, žmogiškumo ir mūsų bendros atsakomybės kurti ateitį be neapykantos simbolis“, – sakė ambasadorė.

Renginiui rimties ir iškilmingumo suteikė Palangos kamerinio choro (vadovas – Edmundas Jucevičius) atliekamos lietuvių liaudies dainų išdailos ir sakralinės muzikos motyvai.

Skambėjo maldos hebrajų ir lietuvių kalbomis, Holokausto aukų atminimas pagerbtas tylos minute bei atminimo žvake ir akmenukais, padėtais prie memorialo.

Memorialo simbolika

Meninės kompozicijos „Tylaus šauksmo erdvė“ autorius Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas siekė sukurti ne tradicinį paminklą, o vietą, kuri pati pasakotų apie Holokausto tragediją, nutrauktus gyvenimus ir sunaikintą Palangos žydų bendruomenę. Kiekvienas memorialo elementas turi savo prasmę.

Atminimo ženklą sudaro keturi skirtingo aukščio, dydžio ir formos stulpai. Jie simbolizuoja senolį, moterį, vyrą ir vaiką – šeimą. Skirtingos stulpų formos pabrėžia, kad kiekviena auka buvo atskiras žmogus, turėjęs savo gyvenimą, istoriją ir artimuosius, o ne tik skaičius bendrame žuvusiųjų sąraše. Nors šeimos per Holokaustą buvo išdraskytos, memoriale jos simboliškai vėl sujungiamos.

Šiam kūriniui pasirinktas korteno plienas, kurio paviršiuje susidarančios rūdys simbolizuoja praėjusį laiką ir kraują, kurio neįmanoma nuplauti. Iš pirmo žvilgsnio tvirtas, beveik amžinas metalas primena, kad net tai, kas atrodo nepajudinama, gali būti palaužta.

Stulpai sąmoningai „sulaužyti“, o juose esantys plyšiai nėra vien dekoratyvinė detalė. Jie simbolizuoja žmonėms padarytas žaizdas ir tragediją, padalijusią gyvenimą į laiką iki žudynių ir po jų. Šių plyšių neįmanoma užtaisyti, kaip neįmanoma panaikinti to, kas įvyko.

Ant moterį simbolizuojančio stulpo, virš plyšio, įrėžta Dovydo žvaigždė. Pasak V. Gutmano, ji pasirinkta neatsitiktinai – pagal judaizmo tradiciją žydiška kilmė perduodama per motiną. Nors stulpas suskaldytas, žvaigždė liko nepažeista. Tai simbolizuoja, kad galima sunaikinti žmogaus kūną ir jo namus, tačiau neįmanoma ištrinti jo tapatybės.

Memoriale iškalti visų 111 nužudytųjų vardai – 106 žydų ir 5 lietuvių. Jie leidžia Holokausto aukas prisiminti ne tik kaip istorinį skaičių, bet ir kaip konkrečius žmones, kurių gyvenimai buvo žiauriai nutraukti.

Memorialo pavadinimas „Tylaus šauksmo erdvė“ atspindi pagrindinę jo idėją. Šauksmas čia slypi varduose, plieno plyšiuose ir pačioje vietoje, kurioje buvo nužudyti žmonės. Tačiau aplinkui tvyro miško tyla. Pasak memorialo autoriaus, tai – erdvė, į kurią atėjęs žmogus gali perskaityti vardą, pabūti ir galbūt padėti akmenėlį prie stulpo. Taip užsimezga tylus pokalbis su tais, kurių nebėra. Memorialas tampa atminties vieta per kiekvieną čia apsilankantį žmogų.

Palangos žydų istorija

Palangos žydų bendruomenės istorija siekia kelis šimtmečius. Žydai aktyviai dalyvavo miesto ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime, vertėsi prekyba ir amatais, prisidėjo prie kurorto verslų plėtros. XX a. pirmojoje pusėje jie buvo svarbi Palangos bendruomenės dalis.

1941 m. birželį Palangą užėmus nacistinės Vokietijos kariuomenei, miesto žydų bendruomenė patyrė persekiojimą. Birželio 26 d. žydai buvo suimti ir uždaryti sinagogose – vienoje – moterys, vaikai ir pagyvenusieji, kitoje – vyrai ir jaunuoliai. O kitą dieną vyrai ir jaunuoliai – 106 žydai ir 5 lietuviai – buvo nužudyti miške už Birutės parko. Tai buvo viena iš tragiškų Holokausto istorijos Palangoje dalių, žymėjusių šimtmečius gyvavusios žydų bendruomenės naikinimo pradžią.

Kviečia prisiminti

Memorialo „Tylaus šauksmo erdvė“ autorius – Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas. Memorialo įrengimą inicijavo Palangos žydų bendruomenė, o projektą finansavo ir įgyvendino Palangos miesto savivaldybė.

***

Palangos žydų bendruomenės pirmininko Viliaus Gutmano kalba 

Kai galvojau apie memorialą nužudytiems Palangos žydams, nenorėjau marmurinės plokštės su iškaltais vardais ar klasikinės skulptūros. Norėjau, kad memorialas kalbėtų.

Pasirinkau Korteno plieną dėl rūdžių. Rūdys – tai praėjęs laikas. Tai kraujas, kuris niekada nenusiplaus. Plienas atrodo tvirtas, bet ir jis pasiduoda, kaip pasidavė žmogaus kūnas šūviui.

Keturi stulpai čia ne dėl kompozicijos. Jie skirtingi – aukščiu, dydžiu, forma. Tai senolis, moteris, vyras, vaikas – šeima. Šiame miškelyje buvo sušaudyti 106 žydų vyrai ir 5 lietuviai. Vėliau jų palaikai buvo perlaidoti miesto kapinėse. Jų šeimos buvo išdraskytos. Čia, šiame memoriale, šeima simboliškai vėl kartu.

Stulpai sulaužyti. Plyšiai juose tikri, ne dekoratyvūs. Tai, kas čia įvyko, sulaužė ne tik žmonių gyvenimus. Tai padalijo laiką į „prieš“ ir „po“. Ir to plyšio niekas neužtaisys. Tą dieną prasidėjo šimtmečius gyvavusios Palangos žydų bendruomenės sunaikinimas.

Dovydo žvaigždė įrėžta ant moters stulpo, virš plyšio. Pagal judaizmo tradiciją žydiška kilmė perduodama per motiną. Stulpas suskaldytas, bet žvaigždė liko nepažeista. Galima sunaikinti kūną, išvaryti į mišką ir sušaudyti, bet žmogaus tapatybės sunaikinti neįmanoma.

Memorialas vadinasi „Tylaus šauksmo erdvė“. Nes šauksmas užrašytas varduose, įrėžtas plyšiuose, sukauptas šiame metale. Bet pati vieta tyli. Tik miškas, samanos, vėjas.

Tai atminties vieta. Erdvė, į kurią žmogus ateina, perskaito vardą, pabūna. Galbūt padeda akmenėlį prie stulpo. Tai tylus pokalbis tarp jo ir to, kurio nebėra.

Memorialas tampa gyvas per žmogų, kuris ateina. Be lankytojo jis tik metalas. Su lankytoju – atmintis.

The post Palangoje atidengtas Holokausto aukoms skirtas memorialas „Tylaus šauksmo erdvė“ appeared first on Voruta.

2026 m. spalio 26 d. 18 val. Pranciškonų meno galerijoje „Gallery 1252“ (Savanorių g. 4, Klaipėda) atidaroma paroda „Egzodo spalvos“, pristatanti iškilaus lietuvių dailininko Adomo Galdiko (1893–1969) kūrybą išeivijoje 1944–1969 metais. Parodoje eksponuojami kūriniai iš Leonardo Andriekaus OFM ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcijos. Ji suteikia galimybę iš naujo pažvelgti į vieno ryškiausių XX amžiaus lietuvių dailininkų vėlyvąją kūrybą ir kartu geriau suprasti lietuvių dailės išeivijoje istoriją.

Parodos kuratorius br. Andrius Nenėnas OFM.

Nuo Freiburgo iki Niujorko – kūryba egzilyje

1944 m. iš Lietuvos pasitraukęs Adomas Galdikas pradėjo naują gyvenimo ir kūrybos etapą. Gyvendamas Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose jis ne tik tęsė aktyvią meninę veiklą, bet ir iš esmės keitė savo tapybos raišką. Parodoje „Egzodo spalvos“ pristatomi 1944–1969 m. sukurti darbai suteikia galimybę tai pamatyti.

Freiburgo laikotarpiu Vokietijoje (1944–1947) Galdiko kūryboje išliko svarbi gamta ir jos motyvai, tačiau pasikeitusios gyvenimo aplinkybės atvėrė kelią naujiems kūrybiniams ieškojimams. Paryžiuje (1947–1952) dailininkas atsidūrė intensyviame moderniosios dailės kultūros lauke. Jo tapyba palaipsniui tolo nuo konkretaus vaizdo – gamtos motyvai transformavosi, spalva, linija ir judesys tapo vis svarbesnėmis meninės kalbos priemonėmis. Niujorko laikotarpiu (1952–1969) Galdiko tapyba išlaisvėjo, tapo vis labiau abstraktesne, ekspresyvesne.

„Egzodo spalvos“ – tai ne tik vieno dailininko kūrybos pristatymas. Paroda pasakoja apie menininko gyvenimą ir kūrybą praradus gimtąją aplinką, apie gebėjimą naujomis aplinkybėmis išsaugoti tautinį tapatumą ir kartu atrasti naujas meninės raiškos priemones. Pristatomi kūriniai taip pat leidžia pažvelgti į platesnį lietuvių dailės išeivijoje kontekstą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui iš Lietuvos pasitraukę menininkai kūrė naujoje kultūrinėje aplinkoje, susidūrė su kitokiomis meno tradicijomis, palaipsniui perėmė bei savaip interpretavo moderniosios dailės kryptis.

Pranciškonų vaidmuo saugant išeivijos dailę

Svarbi parodos gija – lietuvių pranciškonų veikla išeivijoje. XX amžiaus viduryje, Lietuvą okupavus sovietų valdžiai ir baigiantis Antrajam pasauliniam karui, dalis Lietuvos pranciškonų pasitraukė į Vakarus. Šiaurės Amerikoje įsikūrusi pranciškonų bendruomenė steigė vienuolynus, parapijas, mokyklas, aktyviai dalyvavo išeivijos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Pranciškonų namai tapo lietuviškos kultūros erdvėmis. Čia buvo rūpinamasi spauda ir knygų leidyba, švietimu, remiami menininkai, kaupiama ir saugoma jų kūryba. Prie šio darbo ypač prisidėjo Leonardas Kazimieras Andriekus OFM (1914–2003), Jurgis Gailiušis OFM (1912–2002). L. K. Andriekus, dirbdamas žurnalo „Aidai“ leidyboje ir aktyviai dalyvaudamas išeivijos lietuvių visuomeniniame gyvenime, palaikė ryšius su daugeliu menininkų, rašytojų, telkė kultūros žmones, rinko jų kūrybą. Pranciškonų sukaupta meno kolekcija atliko ne tik kultūros paveldo išsaugojimo funkciją. Ja buvo siekiama tęsti lietuviškas meno tradicijas, puoselėti sakralinę dailę už Atlanto ir sudaryti sąlygas aktyviai moderniai jaunųjų menininkų raiškai.

Galdiko galerija Niujorke – pažadas sugrįžti į Lietuvą

1976 m. Niujorke, Brukline, lietuvių pranciškonų Kultūros Židinyje buvo įkurta Adomo Galdiko vardu pavadinta išeivijos lietuvių dailės galerija. Jos tikslas – telkti, saugoti ir pristatyti išeivijos lietuvių dailę. Galerijos steigėjai tuomet išreiškė siekį, kad sukauptas meninis paveldas, Lietuvai atgavus laisvę, būtų perkeltas į gimtąjį kraštą. Šis siekis tapo tikrove atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Po 1990 m. kovo 11-osios į Lietuvą buvo atgabenta dešimtmečiais už Atlanto puoselėta išeivijos lietuvių meno kolekcija. Kartu su lietuvių išeivijos daile buvo išsaugota ir L. K. Andriekaus OFM sukaupta Tolimųjų Rytų bei Afrikos tautų artefaktų kolekcija. Šiandien pranciškonų puoselėtas kultūros paveldas yra saugomas įvairiuose pranciškonų vienuolynuose Lietuvoje. Didelė jo dalis yra Klaipėdoje, Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne.

Parodos atidarymas – 2026 m. spalio 26 d. 18 val.

Pranciškonų meno galerija „Gallery 1252“

Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynas
Savanorių g. 4, Klaipėda

The post Klaipėdoje – iki šiol Lietuvoje neeksponuoti išeivijoje sukurti Adomo Galdiko paveikslai appeared first on Voruta.

Ką tik įkurtas Karo muziejus po savo stogu glaudė pergalę iškovoti padėjusius ginklus ir kitus neseniai praūžusių Nepriklausomybės kovų reliktus. „Kovų už tautos laisvę ir nepriklausomybę šventovė“ iki šiol primena karais paženklintą Lietuvos istorijos kelią. Per narsias aukas iškovota nepriklausomybė negalėjo nustoti savo vertės, pamiršus Tėvynei atiduotas gyvybes. Naujutėlaičio Karo muziejaus sodelis savo atvira erdve kvietėsi įamžinti laisvės aukas. Būtent prieš 105-erius metus, 1921 m. spalio 16 d., šiame sodelyje atidengtas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ paminklas.

Architekto Vladimiro Dubeneckio ir skulptoriaus Juozo Zikaro suvienyti talentai išpildė tautos padėką ir pagarbą dėl jos gyvybę paaukojusiems kariams. Nepriklausomybės kovų laukuose surinkti akmenys sugulė į 6 metrų aukščio piramidę, tarsi liudydami narsuolių krauju aplietos žemės brangumą. J. Zikaro reljefas „Prie kapo“ primena žuvusiųjų artimųjų auką per netekties skausmą. Paminklo kompoziciją galutinai užpildo skydas su Vyčio kryžiumi, plokštė su įrašu –„Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1921 m.“ – ir ornamentuotas ažūrinis kryžius pačioje viršūnėje. Be abejo, dar svarbiau nei meninė kūrinio išraiška – jo spinduliuojama dvasia ir kvietimas prisiminti laisvės, kuria šiandien džiaugiamės, kainą.

Iškilmingą paminklo atidengimo dieną sveikinimo kalbas rėžė prezidento pareigas einantis Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ministras pirmininkas Kazys Grinius, krašto apsaugos ministras prof. Jonas Šimkus. Naujai iškilusį atminimo objektą pašventino didysis tautos dainius kunigas Jonas Mačiulis-Maironis. Taip pat šia proga pirmą kartą suskambo kompozitoriaus Juozo Tellat-Kelpšos sukurtas karinis Gedulingas maršas. Iškilmes uždarė karinis paradas, bet svarbiausia, aukų pagerbimas vis pilnėjančiame ir gražėjančiame Karo muziejaus sodelyje tęsėsi kiekvieną dieną. Nepriklausomybės kovų taip pat skaudžiai pažymėti karo invalidai kasdien šalia paminklo iškeldavo Vyčio kryžiaus ordino vėliavą, 1923 m. lapkričio 23 d. įžiebta Amžinoji ugnis, o tą pačią Kariuomenės dieną 1934 m. priešais mūsų apdainuojamą paminklą palaidotas Nežinomas karys. Oficialiu įsakymu kariai, einantys pro šį paminklą, privalėjo atiduoti karinę pagarbą.

Visas šias gražias tradicijas, patį paminklą ir likusias Karo muziejaus sodelio vertybes išniekino Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga. Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ buvo nugriautas ir išardytas, o jo akmenys sumūryti Aleksote statomų namų pamatuose. Bent jau pavyko išsaugoti J. Zikaro reljefą, kuris šiandien vėl puošia naujai atstatytą ir 1990 m. vasario 16 d. vėl atidengtą paminklą Lietuvos laisvės aukoms.

Ne tik artėjant Vėlinėms, bet kiekvieną kartą, vaikščiojant Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje ir žvelgiant į šį paminklą, prisiminkime visus žuvusius už Lietuvos laisvę. Po sovietinės okupacijos, stovėdami prie naujai atstatyto paminklo, suprantame ne tik tai, kad tų aukų dar padaugėjo, bet įsitikinome, kad, skirtingai nei atminimo ženklų, mūsų padėkos ir pagarbos Lietuvos herojams niekas negali sugriauti.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimas

The post Prieš 105 metus atidengtas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, Kaunas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 13 d.  Kaune, LPKTS salėje vyko šventinis Kauno TAU Kultūros ir švietimo istorijos fakulteto naujų mokslo metų atidarymas ir Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienos paminėjimas.

Renginio dalyvius sveikino ir savo mintimis dalijosi visuomenininkai: Dalia Poškienė, doc. dr. Martynas Purvinas ir Aurelijus Noruševičius.

LGGRTC darbuotojas dr. Raimundas Kaminskas perdavė sveikinimus  nuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio bei pasidalijo mintimis apie Mažosios Lietuvos gyventojų genocido istorinius faktus ir apie asmeninį kario dienoraštį, kuris buvo parašytas prieš 40 metų Karaliaučiaus krašte.

Renginio dalyviai turėjo galimybę susipažinti su JAV gyvenančio   fotomenininko Leonardo Surgailos paroda „Niekieno žemė” ir senų atvirukų  iš Raimundo Kaminsko rinkinių paroda  „Karaliaučiaus krašto vaizdai mūsų kultūrinėje atmintyje”.

The post Kauno TAU Kultūros ir švietimo istorijos fakulteto naujų mokslo metų atidarymas appeared first on Voruta.

Lietuvos istorijos instituto mokslininkai artimiausiu metu pradės įgyvendinti minimalų invazinį Arkikatedros tyrimą, kurio metu bus tiriama ertmė, esanti Šv. Kazimiero koplyčios mauzoliejaus vakarinėje sienoje. Prie iki šiol netirtų vietų lokalizavimo prisidėjo ir Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (LNB) įgyvendinto 3D skaitmeninimo projekto duomenys. Sugretinę juos su istoriniais pastato planais, Lietuvos istorijos instituto mokslininkai išskyrė 13 vietų, galinčių papildyti žinias apie arkikatedros istoriją.

Vilniaus arkikatedros mūrus istorikai išsamiau tiria nuo šių metų pradžios. Jų dėmesio centre – pastato statybos etapai, ankstesnių tyrimų rezultatai bei vietos, kurios iki šiol nebuvo tyrinėtos ir netgi neatrastos. Prie jų atradimo prisidėjo bei tolimesniuose tyrimuose bus pasitelkiami ir vystant platformą „ekultūra“ surinkti 3D skaitmeniniai duomenys.

„Arkikatedros pavyzdys rodo, kad kultūros paveldo skaitmeninimas duoda kur kas daugiau nei vien galimybę virtualiai apžiūrėti pastatą. 3D duomenys dabar leidžia mokslininkams kelti naujus klausimus ir tiksliau pasirinkti naujų tyrimų vietas. Tikiuosi, kad iki šiol buvusios neatrastos ertmės arkikatedroje atskleis ne vieną paslaptį, svarbią ne tik Lauryno Stuokos-Gucevičiaus rekonstruotos katedros, bet ir visos tautos istorijai“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (LNB) generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė.

3D duomenys išskyrė 13 anksčiau nežinotų ertmių

Naujasis Vilniaus arkikatedros 3D modelis mokslininkams suteikė ir vertingų duomenų. Jais vadovaujantis, galima patikslinti konkrečių pastato vietų aukščius, patalpų matmenis, jų skirtumus ir sienų kreivumo anomalijas.

„Sugretinę 3D duomenis su istoriniais, daugiausia tarpukariu sudarytais arkikatedros planais, taip pat išskyrėme 13 anksčiau dar netyrinėtų vietų, kuriose gali slypėti tikrai įdomių atradimų. Šie duomenys taip pat padėjo patikslinti ankstyvuosius katedros planus ir aiškiau atskirti jos statybos etapus“, – pasakoja archeologas Saulius Sarcevičius, pridurdamas, jog skaitmeninių duomenų masyvas naudojamas kartu su istoriniais planais, georadaru ir įprastais architektūriniais tyrimais.

Nors skaitmeninis bet kurio pastato modelis pats savaime neparodo, kas yra už uždaros sienos, jis leidžia kur kas tiksliau sugretinti skirtingų tyrimų informaciją ir lokalizuoti vietas, kurias verta patikrinti kitais metodais.

„3D duomenys mums jau yra kasdienė darbo priemonė. Juos naudojame planuodami archeologinių tyrimų plotus, tiksliai pažymėdami laboratoriniams tyrimams paimtų mėginių vietas, vertindami pastato būklę. Jų pagrindu taip pat telkiame anksčiau arkikatedroje atliktų archeologinių, architektūrinių ir kitų tyrimų informaciją“, – aiškina S. Sarcevičius.

Anksčiau tik fiksuodavo, dabar padeda atrasti

Artimiausias tyrėjų uždavinys Vilniaus arkikatedroje – patekti į vieną iš dar netyrinėtų ertmių ir surinkti apie ją pirmuosius duomenis.

„Pirmiausia aptiktas ertmes turime patogiai pasiekti. Pradiniame etape numatome pragręžti sieną, o tuomet, įvertinę rezultatus, spręsime, kaip darbus tęsti toliau. Kol kas net neįsivaizduojame, kas konkrečiai yra šiose arkikatedros vietose ir kokius radinius jos galėtų atverti, bet ilgalaikis mūsų tikslas – ištirti visas aptiktas dar netyrinėtas ertmes“, – sako archeologas.

Pasak S. Sarcevičiaus, šis atvejis puikiai parodo ir platesnį skaitmeninių duomenų naudojimo būdų pokytį pastaraisiais metais.

„Anksčiau 3D skaitmeninimas dažniau buvo suvokiamas ir naudojamas tik kaip būdas statiškai užfiksuoti kultūros paveldą. Dabar jo duomenys vis dažniau prisideda prie konkrečių mokslinių tyrimų ir suteikia tyrėjams naujų įrankių bei galimybių“, – pastebi S. Sarcevičius.

Nuo tyrimų iki atkūrimo

Vilniaus arkikatedros skaitmeninimas yra platesnio LNB įgyvendinto 3D skaitmeninimo projekto platformai „ekultūra“ dalis. Iš viso suskaitmenintas 71 objektas – 18 Vilniaus savivaldybėje, 13 – Kauno, dar 40 – kitose šalies savivaldybėse. Iš viso Šiuose objektuose yra 320 pastatų ir 60 teritorijų, o surinkti duomenys užima apie 70 terabaitų.

„Vienas paveldo objektas gali apimti visą pastatų kompleksą, todėl sukaupti duomenys yra gerokai platesni ir išsamesni nei pavienių, atskirų statinių atvaizdai. „Skaitmeniniai dvyniai“ išsaugo objektų matmenis, erdvinę sandarą ir daugybę kitos informacijos, kuria vėliau gali remtis tyrėjai, restauratoriai ar kiti paveldosaugos specialistai“, – pasakoja LNB Kūrybinių dirbtuvių skyriaus vadovas Donatas Kubilius, atsakingas už kultūros paveldo objektų skaitmeninimą 3D technologijomis platformai „ekultūra“.

Pasak jo, pagrindinė skaitmeninimo dalis atliekama naudojant antžeminius 3D skenerius, kurie užfiksuoja visą objektą nuo žemės. Vėliau šiuos duomenis papildo bepiločių orlaivių – dronų – fotografijos, iš kurių kuriamas vadinamasis taškų debesis (angl. point cloud) objekto atvaizdavimui.

„Pagrindinė dronų funkcija – nufotografuoti objektą iš viršaus bei lengvai užfiksuoti net ir tas objektų dalis, kurias tam tikru kampu blokuoja kaminai, stogo elementai ir kiti architektūros fragmentai. Dronais užfiksuota informacija papildo antžeminių skenerių surinktus duomenis ir leidžia sukurti išsamų ir itin tikslų objekto 3D modelį“, – technines detales atskleidžia D. Kubilius.

Jis primena, kad kitų šalių patirtis rodo, kad skaitmeninimo reikšmė tampa milžiniška, kai fizinis paveldas patiria tiesioginę sunaikinimo grėsmę.

„Ukrainoje žmonės pradėjo objektus ir kitus kultūros paminklus skaitmeninti pačiu paprasčiausiu būdu – juos tiesiog fotografuodami, kad bent vizualiai būtų išsaugota kuo daugiau informacijos. Mes tam naudojame kur kas galingesnius įrankius – pavyzdžiui, tokiu pat principu 2010 m. buvo suskaitmeninta žymioji Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Šio proceso metu gauti 3D duomenys buvo neįkainojami, architektūros šedevrą atstatant po niokojamo 2019 m. gaisro“, – pabrėžia D. Kubilius.

Lietuvos istorijos instituto pranešimas

The post 3D skaitmeninimas padėjo aptikti dar netyrinėtas Vilniaus arkikatedros vietas appeared first on Voruta.

Vilnietė Birutė Čibiraitė Biekšienė, www.voruta.lt

Vilnius – mūsų sostinė, pats svarbiausias Lietuvos miestas. Jo vertingas senamiestis, jo visuomenė išprususi. Kas diena Vilnius vis gražėja. Lietuvoje be Vilnias yra ir kiti svarbūs miestai – Kaunas, Palanga – dvi sostinės ir jūros kurortas.

Visur yra miesto valdžia. Tik kažkodėl Vilniaus miesto valdžia, lyginant su kitais miestais, Vilnių mato kitaip: jai nelabai rūpi jo istorija. Žinoma, specialistai tyrinėja iškasenas, senus tekstus, tam tikrų laikotarpių įvykius. Bet ne visus.

Buvo tarpukaris. Skaudus Lietuvai, dar skaudesnis Vilniaus lietuviams. Jis palieka stiprų įspūdį lietuvių, bent kiek besidominčių Vilniaus istorija, sąmonėje.

Eini per Kauną, randi paminklą Jonui Vileišiui, pirmajam Kauno merui, čia ir jo namas; eini per Palangą, randi paminklą Jonui Šliūpui, pirmajam Palangos merui, čia ir jo muziejus, ir jo vardo gatvė…, eini per Vilnių – jokio ženklo apie pirmąjį Vilniaus merą. Yra vienoje lentoje mero pavardė, bet lenta dedikuota pastatui, iš jos neaišku, kad būtent Konstantinas Stašys buvo pirmasis Vilniaus meras. Kodėl? Ar jis nenusipelnė tokio posto? Ar jį kažkaip ne taip sušaudė sovietai? O gal vėlesni merai išsigando kad jų šlovė nublanks prieš pirmojo Vilniaus mero – burmistro Konstantino Stašio šlovę?

Neaišku, kodėl tokio ženklo nėra Vilniaus savivaldybės pastate ar prie jo. Peršasi mintis – mes bijome savo tarpukario istorijos; bijome savo kaimynų, mes visi ją žinome, bet nutylime.

O pagalvojus, kodėl mūsų kaimynams turėtų nepatikti, kad Vilnius kalba, apie nusipelniusius Vilniaus lietuvius. Ne apie tai, kokie mirtini priešai (nes vyko kovos dėl Vilniaus) kažkada buvo dabartiniai mūsų strateginiai partneriai. Kažkam savivaldybėje atrodo, kad kalbant apie tarpukarį, būtina keikti lenkus. Mes jų nekeikime – dabar tai istorija. Ilgainiui viskas sustos į vėžes, kaip sustojo į vėžes Lietuvos santykiai su kryžiuočių palikuonimis vokiečiais. Tai – istorija, negailestinga, bet galų gale teisinga.

Mes žinome, kad atsiradus pirmojo Vilniaus mero atminimo paminklui, turėtų būti kalbama apie tarpukarį, dabar taip vengiamą temą. Mes kalbėkime. Tada vėl kils diskusijos, kaip ir apie visus paminklus Vilniuje. Diskusija reiškia gyvybę ir tiesą.

Vilniaus miesto burmistro Konstantino Stašio drama

The post Eini per Vilnių – jokio ženklo apie pirmąjį Vilniaus merą appeared first on Voruta.

Ieva Bubinienė,  Henriko Vaitiekūno duktė

Su didžiuliu skausmu širdyje kviečiame atsisveikinti su Henriku Giedriumi Vaitiekūnu – Vyru, Tėčiu, Seneliu, Draugu ir Kolega.

Charizmatiškas, elegantiškas, savito stiliaus, stipraus charakterio ir nepakartojamo humoro. Jis turėjo savo požiūrį į gyvenimą, savas taisykles ir tą ypatingą manierą, kurią sunku nusakyti žodžiais, bet lengva prisiminti.

Mudu su Tėveliu turėjome savąją – tik mums abiem suprantamą, savus juokelius, paslaptis, susitarimus ir bendravimo būdą, kurio niekam nereikėjo nei aiškinti ir suprasti… Tai buvo mūsų mažas pasaulis, kuriame viskas buvo sava ir savaime suprantama.

Kartu su Mama skaitome Jūsų prisiminimus ir gražius žodžius apie Tėtį. Ašaros, gumulas gerklėje ir suvokimas ir kiek daug Jo liko jumyse…

Dabar lieka tuštuma. Noras paskambinti niekur nedings – tik nebebus, kam atsiliepti. Dar ne kartą norėsis išgirsti Jo balsą, pasidalyti dienos džiaugsmais, papasakoti tai, ką suprastume tik mudu ir kiekvieną kartą teks iš naujo suvokti, kad telefono kitame gale Jo nebebus…

Spalio 14 d. 14.00 val. urna bus pašarvota Olandų laidojimo namų 1-ojoje salėje.

Spalio 14 d. 18.00 val. Šv. Mišios už Henriką bus aukojamos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

Spalio 15 d. 13.00 val. urna bus išnešama ir Henrikas palydimas į paskutinę kelionę Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Atsisveikindami kviečiame atsinešti vieną baltą gėlės žiedą – meilės, pagarbos ir šviesaus prisiminimo ženklą.

Prašome pasidalyti šia žinia, kad ji pasiektų visus, kuriems Henrikas, mano Tėtis buvo svarbus ir kurie norėtų Jį palydėti.

Tėveli, kaip man Tavęs trūks… Bet Tu liksi visur ir visada ten, kur būsiu aš.

The post Kviečiame atsisveikinti su Henriku Giedriumi Vaitiekūnu appeared first on Voruta.

Kauno centriniame pašte restauruojama viena puošniausių pastato erdvių – reprezentacinė antrojo aukšto salė. Kol restauratoriai atidengia istorinius dažų sluoksnius ir tvarko gipso dekorą, vis daugiau dėmesio sulaukia salės centre kabantis milžiniškas šviestuvas, objekte geriau žinomas tiesiog kaip „tortas“. Pradėjus jį ardyti paaiškėjo, kad po įspūdingu gipso dekoru slepiasi netikėtas atradimas.

“Torto” salė ir paslėptas modernizmas

Kauno centriniame pašte, viename ryškiausių Lietuvos modernizmo architektūros kūrinių, visi žino, kur yra „torto salė“. Tokio pavadinimo nerasite nei brėžiniuose, nei restauravimo projektuose, tačiau pakanka jį ištarti, ir niekam nebekyla klausimų, apie kurią erdvę kalbama. Vienas pavadino, kiti perėmė, ir ilgainiui neoficialus vardas taip prigijo, kad šiandien juo naudojasi visi objekte dirbantys žmonės – nuo statybininkų iki restauratorių.

Kaip pasakoja  Kultūros infrastruktūros centro pasitelktas paveldosaugos inžinierius Dainius Navickas, pradėjus tvarkyti gipso dekorą paaiškėjo, kad to meto Kauno centriniame pašte dirbę inžinieriai buvo ne mažiau modernūs nei pastato architektai. Po dekoratyviu „torto“ apvalkalu jie sukūrė sudėtingą netiesioginio apšvietimo sistemą, kuri leido šviesai sklisti ne tiesiai į erdvę, o atsimušus nuo lubų. Anot D.Navicko, toks sprendimas tarpukariu buvo itin pažangus, net ir šiandien panašūs apšvietimo sprendimai vis dar laikomi šiuolaikiškais ir plačiai taikomi kuriant komfortiškas viešąsias erdves.

„Neužmirkite, kad kalbame apie tarpukario sprendimus. Kai restauratoriai ir elektrikai pradėjo atidžiau tyrinėti šviestuvą, pamatė, kad už gipso konstrukcijos paslėptas senovinis šviestuvas. Niekas nežinojo, kad jis ten yra, nes daugelį metų neveikė“, – pasakoja D.Navickas.

Rankų darbas ir inžinierių išmonė

Po masyviu gipso dekoru restauratoriai aptiko metalinį žiedą, kuriame buvo sumontuoti 24 kaitrinių lempučių lizdai. Šviesa iš jų sklisdavo netiesiogiai – ne į salę, o į lubas. Tokiu būdu sukuriamas minkštas, išsklaidytas apšvietimas, o pačių lempučių nesimato.

„Savo laiku toks sprendimas buvo tikrai  modernus. Pačių lempučių nesimato, o šviesa gražiai pasklinda lubomis. Tai gana šiuolaikiškai atrodantis sprendimas“, – sako D. Navickas.

Patys inžinieriai nesitikėjo, kad šviestuvą pavyks išsaugoti. Iš pradžių manyta, kad dalį elektros įrangos gali tekti keisti, tačiau ardant konstrukciją paaiškėjo, jog autentiškų detalių išliko gerokai daugiau nei tikėtasi. „Praktiškai viską komplektuojame iš originalių dalių. Radome ir senųjų patronų, kurie buvo paslėpti pačiame pastate”, – pasidžiaugia pašnekovas.

Kai kurie  autentiškų patronų kontaktai buvo oksidavęsi, trūko pavienių elementų, tačiau restauratoriai jų neskuba pakeisti naujais.  „Išvalysime kontaktus, pakeisime laidus, ir šviestuvas vėl veiks“, – pasakoja specialistas.

Jo teigimu, įdomi ir pati konstrukcija, dviejų pusžiedžių sistema buvo surinkta rankomis ir akivaizdu, kad sprendimai buvo kuriami specialiai šiai erdvei. Nors lempučių lizdai greičiausiai pagaminti užsienyje, visa sistema, tikėtina, buvo suprojektuota vietoje.

Autentiški lipdiniai ir neįmintos mįslės

Kol elektrikai gaivina tarpukario apšvietimą, restauratorė Ramunė Balandžiūnienė  su komanda sluoksnis po sluoksnio atidengia autentišką gipso dekorą. Gera žinia ta, mini ji, kad didžioji gipso lipdinių stebėtinai gerai išsilaikę.

„Yra tik vienas fragmentas, kurį teks atkurti iš naujo, nes ankstesnio remonto metu jis buvo pakeistas netiksliai ir nebeatitinka originalo“, – pasakoja restauratorė.

Po baltų dažų sluoksniais jau išryškėjo pirminė lipdinių spalva – švelniai gelsvas atspalvis. Tyrimai taip pat atskleidė, kad salė kadaise buvo kur kas spalvingesnė nei atrodo šiandien. Sienose rasti rožiniai tonai, tamsios dekoratyvinės juostos ir ankstesnių interjero sprendimų pėdsakai.

Restauratorės teigimu, tokie atradimai leidžia geriau suprasti ne tik pastato istoriją, bet ir skirtingų laikotarpių požiūrį į paveldą.

„Kartais randame net dešimt vienas ant kito uždažytų sluoksnių. Darbas labai kruopštus, tačiau būtent tie sluoksniai leidžia perskaityti pastato istoriją“, – sako ji.

Sovietinė logika ir užkonservuotas paveldas

Sluoksnis po sluoksnio šalindami vėlesnius uždažymus, restauratoriai mėgina prisikasti prie seniausių paviršių ir kartu aiškinasi, kokius pėdsakus čia paliko skirtingi laikmečiai bei ankstesni remontai. Tačiau ne visada pavyksta tiksliai nustatyti, kur baigiasi autentiška tarpukario istorija ir prasideda vėlesnių restauracijų palikimas. Pasak restauratorės R. Balandžiūnienės, ne visada galima būti tikriems, kad šiandien matomas seniausias dažų sluoksnis iš tiesų yra autentiškas. Vis dėlto kartais netikėtų atradimų restauratoriams padovanoja pats sovietmetis. Tuo metu istorinio dekoro vertė dažnai nublankdavo prieš paprastą remonto logiką: atsiunti dažytojus, paduodi kibirą dažų, ir problema išspręsta. Naujais sluoksniais buvo dengiama viskas, kas atrodė nusidėvėję ar pasenę. „Kartais pajuokaujame su restauratoriais, kad vienas geras dalykas tuo metu vyko, viskas būdavo uždažoma, nenuimant anksčiau buvusių dažymo sluoksnių“, – sako R. Balandžiūnienė. Taip po naujų dažų sluoksniais buvo nejučiomis užkonservuota dalis pastato istorijos.

Seni sprendimai ir naujas gyvenimas

Kultūros infrastruktūros centro Projektų valdymo grupės vadovas Gintaras Abaravičius pabrėžia, kad Kauno centrinio pašto restauravimo tikslas nėra sukurti naują pastato versiją. Priešingai – siekiama išsaugoti kuo daugiau autentiškų detalių ir atkurti tai, kas būtina, kuo mažiau keičiant originalą.

„Kiekviena išsaugota autentiška detalė turi vertę. Todėl restauravimo metu pirmiausia ieškome galimybių išsaugoti, o tik tada svarstome atkūrimą ar keitimą. Kauno centrinis paštas išskirtinis tuo, kad čia iki šių dienų išliko daug autentiškų elementų, kuriuos galime sugrąžinti lankytojams“, – sako G. Abaravičius.

Būtent todėl šiandien Kauno centriniame pašte svarbus kiekvienas atradimas: vienur restauratoriai atidengia beveik šimtmetį po dažais slėptus lipdinius, elektrikai prikelia seniai neveikusį šviestuvą.  O ant salės lubų vis dar puikuojasi tas pats „tortas“ – puošnus gipso šviestuvas, kuriame tarpukario kūrėjai paslėpė netikėtai modernią šviesos idėją.

Sovietmečiu apleistas buvęs administracinis pastatas bus pritaikytas kultūros paskirčiai ir taps Nacionalinio architektūros instituto būstine. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir valstybės biudžeto lėšomis. Iš viso jam skirta 16,5 mln. eurų: apie 14 mln. eurų sudaro ES lėšos, apie 2,5 mln. eurų – valstybės. Darbus planuojama baigti 2027 metais.

Kultūros infrastruktūros centro inform.

The post Tortas ant lubų: kaip sovietmetis paslėpė modernizmą appeared first on Voruta.

Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje – Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje – kuriama nauja nuolatinė ekspozicija. Joje lankytojams bus pristatoma ne tik pirmojo Palangos burmistro Jono Šliūpo ir jo šeimos istorija, bet ir pačios vilos, esančios Vytauto g. 23A, gyvenimas skirtingais istoriniais laikotarpiais.

Viena 1962 m. fotografija, kurią į muziejų atsinešė palangiškė Raimonda Danilevičienė, atskleidė mažai žinomą istorinės Jono Šliūpo vilos gyvenimo puslapį. Nuotraukoje įamžinti pastate kadaise veikusio vaikų darželio auklėtiniai ir darbuotojai. Šis atradimas paskatino Lietuvos nacionalinį muziejų kreiptis į visuomenę – galbūt šeimų albumuose saugoma ir daugiau fotografijų bei prisiminimų, galinčių padėti atkurti pastato istoriją?

Nuo Šliūpų šeimos namų iki miesto įstaigų

Naujojoje nuolatinėje ekspozicijoje bus pasakojama ne tik apie Joną Šliūpą ir jo šeimą, bet ir apie pačią vilą, kurioje šiandien veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys – Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus.

Šliūpų šeima Palangoje gyveno iki 1944 m. spalio, kai, artėjant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vakarus. Tačiau Šliūpams išvykus vilos istorija nesibaigė. Pokariu pastatas buvo pritaikytas įvairioms miesto reikmėms – čia veikė karo komendantūra, kurorto valdyba, Palangos lopšelis-darželis, Kultūros namai, Palangos miesto vykdomojo komiteto Švietimo skyrius ir kitos įstaigos. Šis vilos istorijos laikotarpis iki šiol yra gerokai mažiau pažintas. Naujas vilos istorijos etapas prasidėjo 1989 m. liepos 7 d., kai čia buvo atidarytas Jono Šliūpo muziejus.

Visai neseniai muziejų pasiekė itin vertingas šios istorijos liudijimas. Palangiškė Raimonda Danilevičienė vienos ekskursijos metu atsinešė 1962 m. fotografiją, kurioje ji įamžinta kartu su lopšelio-darželio vaikų grupe, auklėtojomis ir kitomis darbuotojomis Jono Šliūpo vilos kiemelyje. Muziejui tai reikšmingas atradimas, leidžiantis pažvelgti į pastato gyvenimą jau po Šliūpų šeimos išvykimo.

Muziejus kviečia pasidalinti šeimų archyvuose išlikusia istorija

Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia buvusius šiame pastate veikusių įstaigų darbuotojus ir visus, kurių šeimų istorijos susijusios su Jono Šliūpo vila, pasidalyti išlikusiomis fotografijomis, dokumentais, daiktais bei prisiminimais. Ypač laukiama fotografijų, kuriose užfiksuotas pastato vidus, kiemas, čia veikęs vaikų darželis, Kultūros namų renginiai ar kitų įstaigų veikla.

Muziejui svarbūs ir asmeniniai prisiminimai – apie šiame pastate dirbusius žmones, kasdienį gyvenimą, vykusius renginius ar paties pastato pokyčius. Net ir nedidelė detalė – fotografijoje atpažintas žmogus, prisiminimas apie vieną pastato kambarį ar čia vykusį renginį – gali padėti atskleisti iki šiol nežinomus vilos istorijos faktus. Muziejus tikisi, kad visuomenės pagalba leis pristatyti išsamesnę šios istorinės Palangos vilos istoriją, apimančią ne tik žymiausių jos gyventojų, bet ir skirtingų kartų palangiškių gyvenimus.

Turite fotografijų ar prisiminimų? Susisiekite su muziejumi

Visus, galinčius pasidalyti informacija apie Jono Šliūpo vilos istoriją, kviečiame kreiptis į Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio – Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus – muziejininką, istoriką Mindaugą Surblį el. paštu mindaugas.surblys@lnm.lt.

The post Lietuvos nacionalinis muziejus ieško dar nepasakotų Palangos burmistro Jono Šliūpo vilos istorijų appeared first on Voruta.