Birželio 8 d. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka LR Seime pristatė naujai išleistą knygą „Sausio 13-oji yra laisvės gynėjų diena. Lengvai suprantama kalba“.

Lietuvos nacionalinei bibliotekai informacijos prieinamumas yra pamatinė vertybė, leidžianti mažinti socialinę ir informacinę atskirtį. Šis leidinys, kurį iš dalies finansavo LR kultūros ministerija, užtikrina, kad svarbiausi mūsų šalies istorijos įvykiai būtų suprantami ir pasiekiami visiems, įskaitant žmones, turinčius intelekto ar skaitymo negalią.

Tekstai parašyti paprastais žodžiais, aiškios struktūros trumpais sakiniais, todėl leidinys puikiai tinka žmonėms, turintiems skaitymo sunkumų ar negalią, taip pat tiems, kurių lietuvių kalba nėra gimtoji. Tai Lietuvos istoriją daro prieinamą kiekvienam skaitytojui. Leidinyje paprastai ir aiškiai paaiškinama, kodėl Lietuva siekė nepriklausomybės po ilgų okupacijos metų ir kokią didelę drąsą parodė lietuvių tauta, gindama savo laisvę nuo Sovietų Sąjungos agresijos.

Martyno Mažvydo bibliotekos inform.

The post Pristatyta knyga „Sausio 13-oji yra Laisvės gynėjų diena. Lengvai suprantama kalba“ appeared first on Voruta.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos

Prisimenant 1991-ųjų Sausio įvykius, norėtume pasidalinti istorinėmis nuotraukomis iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių. Šios nuotraukos priklausė buvusiam Lietuvos Respublikos gynybos atašė Vokietijai ir Austrijai Kazimierui Arlauskui.

Pasaulį apskriejus žiniai apie sovietų karių smurtą ir nusikaltimus Vilniuje, daugelio Vakarų miestų gatvėse kilo solidarumo akcijos ir viena ryškesnių vyko Berlyne. Tuojau po Sausio 13-osios įvykių, Berlyno centre susirinko tūkstantinė minia. Demonstracijoje dalyvavo ne tik Vokietijos lietuviai, latviai ir estai, bet ir nemažai vokiečių, dar neseniai išgyvenusių komunistinės sistemos ir Berlyno sienos griūtį.

Gatvėse plazdėjo Baltijos valstybių vėliavos, o plakatuose buvo raginimai nutraukti smurtą, gerbti Baltijos tautų apsisprendimą ir pripažinti nepriklausomas valstybes. Vokiečių spaudoje buvo akcentuojama, kad tai ne vien imigrantų akcija. Buvo prisimenama Berlyno sienos griūtis, akcentuojama istorinė paralelė: Vilniuje, Rygoje ir Taline sprendžiasi tas pats klausimas, kuris dar neseniai buvo aktualus ir pačiam Berlynui – ar tauta turi teisę spręsti savo likimą. Todėl Baltijos valstybių vėliavos Vokietijos sostinėje simbolizavo ne tik solidarumą, bet ir europinę atmintį.

Panašios demonstracijos vyko ne tik Berlyne, bet ir kituose Vokietijos miestuose, pavyzdžiui Manheime. Jose dalyvavo ir lietuviškos Vasario 16-osios gimnazijos Hiutenfelde bendruomenė.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimas

The post Berlyno gatvių protestai prieš sovietų agresiją 1991-ųjų sausį appeared first on Voruta.

2025 m. Laisvės premijos laureato Lietuvos Sąjūdžio savanorio, Lietuvos valstybės pareigūno, kunigo Tomo Šerno kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

Jūsų ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidentai,

Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, gerbiami Seimo ir Vyriausybės nariai, gerbiami žuvusiųjų artimieji, laisvės gynėjai, bažnyčių hierarchai taip pat ir religinių bendruomenių nariai, čia susirinkę Lietuvos ir užsienio svečiai.

Dėkoju Laisvės premijų komisijai už tą Laisvės premijų komisijos tarnystę – priminti apie laisvę ir tokiais būdais, žiūrint į praeitį, į Medininkų posto įvykius. Reiškiu pagarbą komisijai, jos vadovei Rimai Baškienei, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams, jų klubui ir vadovei Birutei Valionytei.

Sausio 13-osios ir Medininkų posto įvykiai dažnai pavadinami tragedijomis. Kai mes pavadiname kokį įvykį tragedija, mes išreiškiame savo poziciją ir visai ne naiviai tikimės iki šiol, jog kaltininkai ir jų bendrapiliečiai supras šitą terminą. Viliesi iki šiol, kad įvyko nelaimė, didelė klaida, tragedija ir atsakinga pusė drauge su mumis ieškos juridinės, moralinės ir istorinės tiesos. Iki šiol mes viliamės to abipusio supratimo, abipusiškumo.

Niekada mums nesinori tikėti, kad tai nėra jokia klaida ir kad tie įvykiai kaltininkų nesuvokiami kaip tragedijos. Deja, mums visiems kartais būna sunku priimti kitų tragedijas, taip pat ir mums. Mums parodė Holokausto tragediją, istoriją, bet ne visi pasirinko šią tragediją priimti kaip savą, nors tai yra abipusė tragedija. Aš apgailestauju, kad iki šiol turime tokių bendrapiliečių ir net Seimo narių, kurie sugeba juokauti Holokausto tema.

Pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis žiniasklaidai pasiūlė naudoti ne tokią dramaturginę, bet tikslesnę juridinę terminologiją ir šiuos įvykius vadinti nusikaltimais.

Nusikaltimų tyrimo trukdymas ir užpulta Ukraina parodo mums, kad mūsų ir imperinių kaimynų intencijos labai skiriasi. Mes norime taikos ir naudingo bendradarbiavimo, paremto tarptautine teise, tačiau kas mes esame jų akyse? Kaip jie mus suvokia, kaip mus mato? Bijau, kad kaip potencialų grobį.

Esame nedidelė demokratinė šalis, kurios viena iš kaimynių yra neprognozuojama imperija. Seimo pastatas yra pažiūrėjau į Google yra lygiai 35 kilometrai atstumu nuo Medininkų pasienio posto. Labai netoli.

Prieš 35 metus buvo išbandytas mūsų pasiryžimas laisvei. Jaunų žmonių akimis žiūrint tie įvykiai buvo tiesiog tokioje žiloje senovėje. Kaip mūsų Tautiškos giesmės žodžiai sako : “Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”, bet ne visada paprasta semtis stiprybės iš praeities. Toje praeityje buvo visko – rezistencijos ir kolaboravimo, antisemitizmo ir padorumo, žudymo ir gelbėjimo. Mūsų ateitis nežinoma, todėl ji visą laiką viltingesnė. Mes tikėjome, kad ateitis gali būti geresnė, teisingesnė. Minime praeitį, galvojame apie dabartį.

Dabartis yra jautri, todėl, linkėdamas jėgų iš išminties dabartinei valdžiai, norėčiau tarti kelis žodžius apie netolimą praeitį.

Noriu padėkoti žmonėms, kurie dirbo dėl mūsų laisvos ateities. Mūsų himne sakoma apie sūnus, bet aš noriu padėkoti ir Lietuvos dukroms. Sveikinu šiandien visas Seimo ir Vyriausybės moteris, ir visas politikes. Dėkoju toms ryžtingoms Lietuvos dukroms, kurioms teko neeiliniai uždaviniai – susitvarkyti su Covid’o pandemijos iššūkiais, dirbtinai organizuotu migrantų srautu, taip pat dėkoju už bekompromisę poziciją dėl gynybos biudžeto šio pavojaus akivaizdoje. Dėkoju asmeniškai.

Kai Prezidentė Dalia Grybauskaitė nuo pradžios iki pabaigos kuravo dujų terminalo projektą, kuris suteikė daugiau energetinės laisvės Lietuvai, atsirado „politinių sūnų“, kurie iš praeities savo stiprybę turbūt sėmė ir labai trukdė tam projektui, kaip galėjo. Su kokiais politiniais ir ūkiniais iššūkiais šiandieną susidurtų valstybė, jeigu ne ši Lietuvos dukra? Jos frazė „nustokim krūpčioti“ labai tinka šiandien. (Plojimai)

Mes šiandien turime krauju iškovotą laisvę nebijodami sakyti ne. Mūsų niekas už tai nemuš ir nesodins į kalėjimą. Mes galime sakyti ne ir dujų terminalui ar skalūnų dujų žvalgybai, vėjo elektrinei jūroje ar svarbiam kariniam poligonui strateginėje vietoje galime sakyti ne. Tačiau mūsų laisvė neapsiriboja vien pasakymu ne, tai yra tik pusė laisvės. Mes turime sakyti,   laisvei reikia ir mūsų taip. Savo saugios ateities iš savo ne, tai mes nesukursime.

Apie netikėtai padidėjusį dėmesį Lietuvos kultūrai bei žiniasklaidai buvome informuoti ne tik nuolatinėmis politinėmis rokiruotėmis, bet ir gausiais protesto mitingais. Taigi, net neabejingų pilietiškų sūnų ir dukrų yra daug, ir tai teikia mums visiems daug vilties. Mes patys kuriame savo šalį ir savo visuomenę. Kiekvieno iš mūsų pareiga stengtis, kad dabartyje ir ateityje būtų teisingiau ir geriau.

Kartais aš esu klausiamas: argi dėl tokios Lietuvos kovojome? Be abejo, dėl tokios. Dėl demokratinės Lietuvos. Mes ir dabar kovojame dėl mūsų laisvės nuolatos gerinti savo šalį. Laisvė yra labai praktiška, ji yra pats geriausias mūsų resursas, pats vertingiausias mūsų resursas.

Mes turėtume gyventi pagal Dekalogą, pagal dešimt Dievo įsakymų, kuris mums rodo atsakingos laisvės kelią. Kalbant biblijos kontekste, mes esame pašaukti į tikrą laisvę. Tačiau prieštaraudami savo pašaukimui, mes kartais renkamės netikrą, „kvailių laisvę„.  Melą savo rinkėjui, „čekiukus“, korupciją, ir nuolatos, ypač dabar transliuojamą neapykantą.

Laisvės premijos statulėlės autorė Joana Noreikaitė sukūrė ją pagal Juozo Zikaro paminklo „Laisvė“ atvaizdą. Kokia mintis joje vaizduojama? Graži statulėlė. Mes matome, grandinė jau nutraukta, vėliava jau pakelta, viltingai einame į priekį, į ateitį. Ką mes joje matome, ką mes norime matyti? Ar jau įvykusį rezultatą, ar vykstantį procesą? Žymus semitas ir izraelitas mus moko, kad daug svarbiau yra procesas. Jo pasekėjas evangelistas šventas Lukas mums rašo: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“

Laisvė yra procesas, dalyvaukime tame procese. Budėkime dėl mūsų laisvės. Prašau Dievo, kad laimintų Lietuvą, jos Seimą, jos Vyriausybę ir visus mus, kad eidami neprarastume savo laisvės krypties. Neatiduokime savo laisvės kitiems. Ačiū už dėmesį.

The post Laisvės premijos laureatas Tomas Šernas: „Laisvė yra procesas, dalyvaukime jame. Budėkime dėl mūsų laisvės“ appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Mūsų skaitytojas tegul nenustemba, kad vėl ir vėl paliečiame iki šiol tokią nepaprastai jautrią Sausio 13-osios temą. Laikas išblukina kai kuriuos prisiminimus, ištrina detales, tačiau mano, tuomet jau 40-mečio, kartai tos dienos ir naktys giliai įsispraudusios į sąmonę. Jos tapo tarsi matas visiems šiandienos įvykiams ir reiškiniams.

Prieš 35-rius metus ir šiandien turime masinio žmonių pakilimo simbolį – laužus. Degė tada, dega ir dabar. Ir toje pačioje vietoje – prie parlamento. Ugnis apskritai yra tiek pagoniškoji, tiek krikščioniškoji dievybė. Ilgai žiūrint į liepsną ji tarsi užburia. Nuo senų senovės laužus degindavo perspėdami apie priešą, šalia utilitarinio panaudojimo jie reikšdavo apsivalymą, seno atsisakymą, apsisaugojimą nuo piktųjų dvasių, galų gale – kovą už laisvę ir triumfą.

Ne vienam, kuris anuo metu sėdavo prie laužų, gindamas vienintelį Lietuvos forpostą – Aukščiausiąją Tarybą (net ne parlamentą, o Lietuvą), laužas kėlė vienybės, susitelkimo, bendro pasipriešinimo okupantui jausmą. Jeigu pats ir ne budėdavai šaltyje (1991 – ųjų sausio pradžia buvo atšiauri) ant suoliukų prie karštos liepsnos, tai magėdavo užsukti į aikštę, pašnekėti su žmonėmis, paragauti jų siūlomos karštos arbatos, nunešti sumuštinių ar kokio nors šilto maisto.

Be natūralaus nerimo atsirado pasididžiavimo jausmas: lietuvis nenuleidžia galvos, vaizdžiai sakant, „neneria į krūmus“, kaip prieš 50 metų. Jis neginkluotas, bet ryžtas ginti savo laisvę ir yra svarbiausias tautos ginklas.

Laužai dega ir šiandien. Tiesa, laužavietės „kultūringesnės“, modernesnės, jas apsupę žmonės daugiausiai šildosi aplinkinėse kavinėse, tačiau šūkiuose pasireiškianti mitinguotojų dvasia panaši: ne – naujai kultūros ir žiniasklaidos okupacijai, taip – žodžio laisvei. Šį kartą daugiatūkstantinėje minioje prie Seimo beveik vien jauni žmonės. Jeigu vis dejuodavome, kad dabar jaunimas apolitiškas, tai – štai jums jo neregėtas aktyvumas! Gali juos vadinti „bomžais“, valkatomis, apmokėtais konservatorių agentais, bet tai – bręstantis tautos žiedas. Išsilavinęs, suvokiantis protestų esmę, išaugęs nepriklausomybės ir laisvės aplinkoje, matęs pasaulio.

Bet kodėl apskritai dabar deginami laužai? Juk priešas dar toli…

Kai tą Sausio naktį išvakarėse atskridę iš Pskovo „omonininkai“ su Jedinstvos ir kariškių iš Šiaurės miestelio pagalba užgrobė LRT rūmus Konarskio gatvėje, tik menka dalis jos darbuotojų bei žurnalistų pasuko su kolaborantais. Galiu išvardyti pavardėmis… Kitą rytą po naktinės egzekucijos susirinkome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, ir LRT vadovai iškart paskelbė darbo režimą okupacijos sąlygomis. Nei televizija, nei radijas nenutilo. 222 dienas dirbome išsisklaidę, kol Maskvoje pralaimėjęs pučas privertė LRT okupantus nešti kudašių.

Tada mus įkvėpė liepsnojantys laužai, laisvės dainos pritariant gitaroms, parlamentarų drąsa.

Tada politikai meldėsi, kad tik žiniasklaida nenutiltų, nepasuktų su valstybės priešais, kad pasaulis žinotų, kas dedasi liepsnojančioje Lietuvoje.

Bet kas toliau? Nesiplėsiu primindamas apie 17 metų savo darbo LRT patirtį. Toks buvau ne vienas. 1992 m. rudenį LDDP laimėjus rinkimus, prasidėjo ir LRT žurnalistų valymas. Kai kam, matyt, nepatiko mano su kolege iš „Panoramos“ kalbinti pašnekovai, reportažai iš kelionės į Grozną ar nepatogus klausimai kairiosios partijos lyderiui. Mūsų spaudos konferencija Aukščiausioje Taryboje partinių laikraščių buvo nutylėta… Štai tuomet, manau, atėjo „laisvo žodžio“ krizė…

Tam tikra prasme į šį žodį kėsinamasi ir šiandien. Kitomis priemonėmis, prisidengiant teisinėmis normomis, vadybiniais viražais, audito išvadomis, asmeniniais priekaištais. Koaliciniams politikams staiga puolė talkinti šiuolaikiniai žiniasklaidos kolaborantai, anksčiau išdidžiai tvirtinę, kad kiekvieno žurnalisto priedermė – būti opozicijoje valdžiai. Kaip ir visuomenė, žurnalistų bendruomenė suskilo. Krizė iš tikrųjų apglėbė ne tik mano gimtąją LRT, bet visą žiniasklaidos lauką – nuo akademinių sluoksnių iki eilinio reporterio. „Žodžio laisvė“ įgavo lemiamą demokratijos prasmę.

Štai kodėl vėl dega laužai ir, jeigu reikės, jie toliau liepsnos. Tūkstančiai protestuotojų – nuo, kaip prisimename, galingus traktorius suvariusių žemdirbių, švietimiečių, pareigūnų, paskui – kultūros darbuotojų, galų gale – plunksnos brolių – perspėja: „laisvo žodžio“ suvaržymai ypač pavojingi šiandien, kai už Lietuvos sienų bruzda agresyvus kaimynas, nešantis tragišką liepsną Ukrainai ir visai Europai.

Vakar kaip kasmet stovėjau prie laužų, degančių prie Kryžių kalnelio ir Obelisko Konarskio gatvėje. Paskui nusileidau į Nepriklausomybės aikštę. Iki šiol jaučiu kaitrios liepsnos tvilkomą veidą…

The post Kaitrūs laužai tebeliepsnoja… appeared first on Voruta.

1991 m. sausio 13-ąją žuvusio Lietuvos laisvės gynėjo, 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus Apolinaro Juozo Povilaičio sūnaus Roberto Povilaičio kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos 35-mečio minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

Gerbiami Sausio 13-osios žuvusiųjų artimieji,

Lietuvos laisvės gynėjai,

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,

Gerbiami Seimo Pirmininke ir Ministre Pirmininke,

Buvę valstybės vadovai,

Užsienio valstybių ambasadoriai,

Gerbiama Ukrainos ambasadore,

Gerbiami šio iškilmingo posėdžio dalyviai,

Sausio 13-oji mums primena labai aiškų pasirinkimą. Tą naktį buvo ginami ne pastatai – buvo ginama teisė laisvai kalbėti, galvoti, girdėti ir žinoti, kas vyksta. Neatsitiktinai viena pagrindinių puolimo krypčių buvo radijas ir televizija. Buvo suprasta paprasta tiesa: jeigu nutildomas laisvas balsas, tampa lengviau nutildyti ir visuomenę. Todėl žmonės stojo ginti institucijų, kurios skleidė informaciją ir neleido melui tapti vienintele tiesa.

Per 35 metus Lietuva daug pasiekė. Didžiuojuosi laisva Lietuva. Didžiuojuosi tuo, kad šiandien aiškiai ir nedviprasmiškai remiame Ukrainą, kurią užpuolė agresorius – režimas, neigiantis tautų teisę gyventi laisvai.

Tačiau kartu turime pripažinti – ne visos kovos dėl laisvės yra baigtos. Atrodo, kad 35 metai yra pakankamas laikas atsisveikinti su sovietiniu palikimu. Tačiau jis vis dar gyvas. Kartais – taip akivaizdžiai, kad kyla labai paprastas, bet nepatogus klausimas.

Kodėl Lietuvoje, praėjus 35 metams po Sausio 13-osios, vis dar yra gatvių, įamžinančių sovietų karinių oro pajėgų pulkininko Jurijaus Gagarino vardą?

Sovietų aukšto rango karininko, karinės aviacijos, karinių naikintuvų piloto ir instruktoriaus atminimą menančias gatves iki šiol galime rasti Vilniaus ir Pasvalio rajonuose. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra konstatavęs, kad J. Gagarino gatvės pavadinimas pažeidžia Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymą.

Kalbėdami apie Sausio 13-ąją, privalome kalbėti ir apie teisingumą – apie tai, kaip mums sekėsi įvertinti sovietų įvykdytus nusikaltimus.

Šioje vietoje noriu ir pasidžiaugti, ir išreikšti apgailestavimą dėl kai kurių Sausio 13-osios bylos aspektų.

Noriu padėkoti Generalinės prokuratūros prokurorams, kurie po ilgo ir sudėtingo darbo perdavė Sausio 13-osios baudžiamąją bylą teismui, ir teismams, kurie ją nagrinėjo. Tai buvo būtinas ir istoriškai svarbus žingsnis.

Tačiau šiame procese ne viskas vyko sklandžiai. Pradėjus gilintis į baudžiamąją bylą ir pradėjus kelti Michailo Gorbačiovo atsakomybės klausimą, gavau Generalinės prokuratūros raštą, kurio paskutinis puslapis buvo skirtas ne mano pateiktiems argumentams, o detaliai išdėstytai prokurorų nepriklausomumo doktrinai, nurodant konkrečias teisės normas ir galimą teisinę atsakomybę už poveikį prokurorams.

Man, kaip nukentėjusiajam, tai buvo aiškiai suprantamas signalas: neik toliau, nesikišk, nekelk klausimų. Nors man nebuvo pareikštas joks formalus kaltinimas, šio rašto turinys ir tonas buvo akivaizdžiai nukreiptas į tai, kad atgrasytų mane nuo tolesnio gilinimosi į Sausio 13-osios bylą.

Tai buvo ne teisinis dialogas su nukentėjusiuoju, o institucinis perspėjimas tylėti. Tokią žinutę suvokiau ne kaip pavienį nesusipratimą, o kaip institucinio požiūrio problemą. Nukentėjusiojo teisė kelti klausimus nėra spaudimas prokuratūrai.

Noriu padėkoti advokatui Albertui Butai už daug metų teiktą profesionalią teisinę pagalbą, gilinantis į baudžiamosios Sausio 13-osios bylos aplinkybes.

Apgailestauju, kad Michailo Gorbačiovo, tuometinio Sovietų Sąjungos Prezidento ir vyriausiojo karinių pajėgų vado, atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl aplaidaus vado pareigų vykdymo, nors tokia atsakomybė aiškiai numatyta Baudžiamajame kodekse. Suprantantiems Sovietų Sąjungos hierarchinę struktūrą akivaizdu, kad Sovietų Sąjungos Gynybos ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai ir Valstybės saugumo komitetui pavaldžių pajėgų kariniai veiksmai negalėjo vykti be aukščiausio politinio ir karinio lygmens sprendimų.

Taip pat paminėsiu dar vieną reikšmingą bylos epizodą. Sausio 13-osios ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas ne vieną kartą ir bent tris kartus apie šios bylos sustabdymą šimtai nukentėjusiųjų ir kitų proceso dalyvių nebuvo informuoti. Šis faktas buvo nustatytas pačios Generalinės prokuratūros atlikto vidaus vertinimo metu, po mano kreipimosi.

Nepaisant to, buvo nuspręsta nepradėti tarnybinio patikrinimo, apsiribojant vidinių aplinkybių įvertinimu. Sausio 13-osios bylos sustabdymas, neinformuojant kelių šimtų nukentėjusiųjų, nėra procedūrinė smulkmena – tai pasitikėjimo teisingumu klausimas.

Nepavykus iškelti M. Gorbačiovo baudžiamosios atsakomybės, Sausio 13-ąją nužudytųjų artimiesiems liko vienintelė galimybė – civilinis procesas. Nuoširdžiai dėkoju advokatui Mindaugui Gedeikiui, kuris ryžosi imtis šios itin sudėtingos bylos. Taip pat reiškiu pagarbą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, priėmusiai svarbų sprendimą, kad Sausio 13-osios byloje nukentėję asmenys turi teisę siekti žalos atlyginimo ir po M. Gorbačiovo mirties.

Sausio 13-ąją laisvę gynėme nuo tankų. Šiandien valstybę vėl tenka ginti nuo kitos armijos – neapykantą ir melą skleidžiančios botų armijos. Tai centralizuotai koordinuojami netikri socialinių tinklų profiliai, kurie sąmoningai skleidžia melagingą informaciją, kursto neapykantą, kiršina visuomenę ir siekia pakirsti pasitikėjimą valstybės institucijomis bei demokratija. Ši veikla yra valdoma iš tos priešiškos valstybės, kuri šiandien terorizuoja Ukrainą ir kartu kelia grėsmę visam civilizuotam pasauliui.

Kai politinėje retorikoje pradedama ieškoti priešų vietoj sprendimų, kai normalizuojama neapykanta ir visuomenės kiršinimas, tai jau nebėra nuomonių įvairovė – tai pavojus demokratijai. Kai neapykantos skleidėjai ir kurstytojai patenka į valdžią, valstybė pradedama griauti iš vidaus.

Sausio 13-oji mus įpareigoja būti budrius ne tik prieš išorės agresiją, bet ir prieš demokratijos ardymą iš vidaus.

Šiandien nacionalinį transliuotoją norima padaryti patogų – tokį, kuris nekeltų nepatogių klausimų. Tačiau tą akimirką, kai visuomeninis transliuotojas tampa patogus politikams, jis nustoja būti visuomeniniu.

Noriu padėkoti LRT darbuotojams ir žurnalistams už jų profesionalumą, drąsą ir atsakomybę.

Trumpam noriu kreiptis į Ukrainos ambasadorę – Jūsų Ekscelencija Olha Nikitčenko. Ačiū Ukrainai. Ačiū Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms už tai, kad ginate ne tik savo valstybę, bet ir mus visus nuo kraujo ištroškusio agresoriaus.

Slava Ukraini.

Pagarba visiems, ginantiems Lietuvos laisvę.

The post 1991 m. sausio 13-ąją žuvusio Laisvės gynėjo sūnus R. Povilaitis: „Šiandien valstybę vėl tenka ginti nuo kitos armijos – neapykantą ir melą skleidžiančios botų armijos“ appeared first on Voruta.

Rolandas Ginaitis. 1991 m. Nacionalinės bibliotekos archyvas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras kviečia prisidėti prie istorinės atminties išsaugojimo akcijos „1991 m. sausio įvykiai: Tavo istorija“. Iki kovo 15 d. tautiečiai kviečiami dalytis prisiminimais apie sausio 13-osios įvykius ir taip prisidėti prie gyvosios istorijos išsaugojimo ateities kartoms.

Kodėl svarbu užrašyti Laisvės gynėjų liudijimus

1991-ųjų sausio įvykiai liudija mūsų visuomenės drąsą, vienybę ir nepalaužiamą siekį būti laisvai. Šios dienos atmintis saugo priminimą, kad laisvė reikalauja atsakomybės ir budrumo, kad ji paremta ne tik politiniais sprendimais, bet ir paprastų žmonių pasiryžimu ją ginti.

Deja, kasmet netenkame žmonių, galinčių šiuos įvykius paliudyti gyvai. Dienoraščiai, liudijimai ar žodžiu perduotos ir užrašytos žmonių patirtys saugo reikšmingą istorinę atmintį.

Tiek Lietuvos, tiek visos Europos demokratinių valstybių istorinė atmintis per paskutinį dešimtmetį tapo informacinio ir kultūrinio karo taikiniu. Tai daroma tikslingai, suprantant istorinės atminties galią – ji padeda suvokti tautinę tapatybę, ginamas vertybes ir apgintos nepriklausomybės kainą, stiprina visuomenės darną ir atsparumą išorės grėsmėms.

Bendroji istorinė atmintis leidžia ne tik analizuoti praeities įvykius, užkirsti kelią istorijos iškraipymui, bet ir geriau suprasti dabartines politines, socialines ir ekonomines aktualijas, ypač karo ar krizių metu.

Dalykitės prisiminimais patys ar padėkite tai padaryti artimiesiems

Raginame visus sausio įvykių dalyvius pasidalinti savo patirtimis. Šiemet ypatingai kviečiame kalbinti tėvus ir senelius ar pažįstamus. Organizatoriai ragina padėti savo artimiesiems, jei jiems patiems atsiminimus pateikti jau sunku.

Pasidalykite, kur buvote tomis dienomis? Gal stovėjote prie Seimo, televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastato? Gal budėjote Nacionalinėje bibliotekoje? O gal buvote toli nuo įvykių, bet viską išgyvenote širdyje? Ką jautėte? Ką jums reiškia Sausio 13-oji?

Prisiminimams tinkami įvairūs formatai

Organizatoriai kviečia užrašyti pasakojimą raštu arba elektroniniu dokumentu, įrašyti garso ar vaizdo įrašą. Galbūt jūs arba jūsų artimieji esate išsaugoję dienoraščių, laiškų, nuotraukų ar vaizdo įrašų, kuriuose atsispindi sausio įvykiai?

Kiekvienas dokumentas ir liudijimas įvairiausiais formatais gali tapti neįkainojamu šaltiniu tyrėjams ir ateities kartoms.

Jūsų pasakojimas – kultūros paveldo dalis

Visi perduoti atsiminimai bus išsaugoti Nacionalinės bibliotekos rankraštyne, o prisiminimų autoriams sutikus – skelbiami svetainėje https://laisve15.lnb.lt.

Ilgainiui svetainėje išsaugoti liudijimai pateks į šiuo metu kuriamą didžiausią Lietuvoje skaitmeninių kultūros šaltinių platformą „ekultūra“. Šiuolaikiškoje platformoje suvienyti šalies paveldo institucijų šaltiniai taps artimesni ir prieinamesni skirtingiems lankytojams – nuo plačiosios visuomenės, mokytojų ir mokinių iki tyrėjų, kūrėjų ar žmonių su negalia.

Kaip pateikti prisiminimus?

Atsiminimus akcijos laikotarpiu kviečiama teikti iki kovo 15 d., tačiau jie laukiami nuolatos. Atsiminimais pasidalinti galima elektroniniu paštu, paprastuoju paštu arba apsilankius Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje:

El. paštas: valstybingumocentras@lnb.lt;

Adresas:

Valstybingumo centras

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Gedimino pr. 51, 01109 Vilnius

Norite atnešti atsiminimus patys? Suderinkite vizitą telefonu +370 6478 66 55.

Atsiminimų apimtis neribojama.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pranešimas

The post Kviečiama tapti Lietuvos laisvės istorijos dalimi – dalytis atsiminimais apie sausio 13–ąją appeared first on Voruta.

Argentinos Lietuvių draugija „Nemunas”, www.voruta.lt

Argentinoje, Berisso mieste, buvo minimos 34-osios tragiškos 1991 m. sausio 13-osios nakties metinės.

Minint laisvės gynėjų dieną, vyko iniciatyva  „Gyvybės ir mirties keliu – Pagarbos bėgimas”.  Prie kilnios akcijos prisidėjo ir „Nemuno” draugijos nariai, bėgdami nuo „Rūpintojėlio” koplytstulpio iki Lietuvių draugijos „Nemunas” būstinės.

Argentinos Berisso „Nemuno” ir  Tandil „Laisva Lietuva” lietuvių bendruomenių vaikai, prisijungdami prie iniciatyvos „Pergalės šviesa”, uždegė atminimo žvakutes  žuvusiesiems už Laisvę.

„Nemuno” draugijoje buvo rodomas režisieriaus Roberto Mullano režisuotas filmas „Mes dainuosime” (2015 m.), skirtas 1991 m. sausio 13 d. įvykiams atminti. Šie istoriniai Sausio 13-osios įvykiai simbolizuoja lietuvių tautos vienybę, pasipriešinimo ir laisvės siekio svarbą, kovojant už savo nepriklausomybę, nepaisant grėsmės gyvybei.

Renginio organizatorių Argentinos Tandil lietuvių bendruomenės „Laisva Lietuva” ir Berisso lietuvių draugijos  „Nemunas” suorganizuotas minėjimas yra reikšmingas gestas, prisidedantis prie istorinės atminties išsaugojimo bei skatinantis patriotiškumą.

The post Argentinoje paminėtos 34-osios tragiškos 1991 m. sausio 13-osios nakties metinės appeared first on Voruta.

Nežinau, kiek disidentų veikla lėmė Lietuvos ateitį. 
Tačiau patys sau mes įrodėme, kad galima mesti iššūkį imperijai, nepasiduoti aplink tvyrančiai baimei, nepaklusti prievartai ir neteisybei. 
Mokėdami nuolatinės įtampos ir pavojų kainą, buvome įgiję laisvę nelaisvoje šalyje. Tai brangi patirtis.

kun. Julius Sasnauskas OFM, 2009 m.

2024 metų Laisvės premiją Lietuvos Respublikos Seimas paskyrė Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyviui, pogrindinės spaudos leidėjui ir publicistui, Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumo rengėjui ir signatarui, politiniam kaliniui, pirmojo viešo nesankcionuoto mitingo, vykusio 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, organizatoriui ir dalyviui kunigui Juliui Sasnauskui OFM.

Šis Seimo sprendimas dėl Laisvės premijos mums dar kartą primena XX amžiaus 8–9 dešimtmečių Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo istoriją. Julius Sasnauskas buvo vienas jauniausių šio pasipriešinimo dalyvių ir vienas aktyviausių radikalios, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekius kėlusios pogrindinės tautinės politinės organizacijos Lietuvos laisvės lygos narys. Dvylika metų paskyręs kovai už Lietuvos laisvę, J. Sasnauskas už ją sumokėjo savo laisvės kainą: užbrauktą galimybę baigti mokyklą ir studijuoti pasirinktus mokslus, KGB persekiojimą, kratas ir tardymus, galiausiai – kalėjimą ir tremtį. Šių biografijos įrašų Julius sulaukė būdamas vos 21-erių. Juliaus Sasnausko pogrindinės veiklos istorija persipynė su ano meto Lietuvos, Baltijos šalių ir Sovietų Sąjungos disidentų Vytauto Bogušio, Birutės Burauskaitės, Petro Cidziko, Roberto Grigo, Kęstučio Jokubyno, Mečislovo Jurevičiaus, Sergejaus Kovaliovo, Algirdo Masiulionio, Marto Nikluso, Viktoro Petkaus, Jono ir Jadvygos Petkevičių, Jono Protusevičiaus, Romualdo ir Angelės Ragaišių, Nijolės Sadūnaitės, Andrejaus Sacharovo, Kęstučio Subačiaus, Vlado ir Genovaitės Šakalių, Sigito Tamkevičiaus, Antano Terlecko, Andriaus Tučkaus, Jono Volungevičiaus ir daugelio kitų istorijomis. Keletas iš jų – S. Kovaliovas, A. Terleckas, S. Tamkevičius ir N. Sadūnaitė – yra ankstesniais metais pagerbti Laisvės premijos laureatai. J. Sasnausko pogrindinio judėjimo veikla nebūtų iki galo nušviesta neprisiminus jo jaunesniosios sesers Leonoros Sasnauskaitės veiklos, lydėjusios metais vyresnį brolį svarbiausiuose pogrindžio darbuose.

Laisvės premijos kontekste taip pat svarbu atminti, kad nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje kunigas Julius Sasnauskas išliko aktyvus kovotojas už tikėjimo, minties ir asmeninę laisvę, šią misiją jis nuosekliai vykdo kaip kunigas ir pranciškonų ordino vienuolis, publicistas, pokalbininkas, konferencijų dalyvis ir radijo laidų vedėjas. Kunigo J. Sasnausko visuomenę telkianti laikysena neabejotinai verta Laisvės premijos įvertinimo.

Julius Sasnauskas gimė 1959 m. kovo 18 d. vilniečių Eugenijaus ir Dalios Sasnauskų šeimoje, augo su broliu Sigitu ir dviem seserimis Jolanta ir Leonora. Jau vaikystės ir paauglystės metais Julius patyrė sovietinės ideologijos ir tikrovės neatitikimus. Savo prisiminimuose jis rašė: „…Nebuvo labai sunku plaukti prieš srovę. Beveik nuoseklu, dėsninga. Daug lėmė šeimos aplinka. Namai buvo pilni kažin kokio tarybinės tikrovės dėsnių ignoravimo, antitarybinės ironijos.“ Vienas pirmųjų sukrečiančių įvykių, turėjusių įtakos Juliaus pažiūroms, buvo 1968 metų Prahos pavasaris, kai komunistinės Čekoslovakijos demokratinės pertvarkos buvo nutrauktos, o taikūs visuomenės protestai numalšinti Varšuvos sutarties valstybių tankais. Po to sekė čekų studento Jano Palacho liepsnojanti auka Prahoje ir 1972 metais – Romo Kalantos Kaune, su lydinčiais antitarybiniais jaunimo protestais ir neramumais.

Savo, kaip anuomet ironiškai su klasės draugais vadino, „revoliucinę veiklą“ pradėjęs devintoje klasėje, 1975 metų pavasarį J. Sasnauskas susipažino su kaimynystėje, J. Garelio gatvėje, gyvenusiu politiniu kaliniu Viktoru Petkumi, kuris 14 metų praleido lageriuose. Viktoro Petkaus asmenybė patraukė plačia erudicija, pasakojimais apie partizanų kovas, lietuvių politinių kalinių dalią Vorkutoje, Mordovijoje, oficialiai ideologijai priešingu XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykių vertinimu. Kartu su bendramoksliais Antano Vienuolio vidurinės mokyklos moksleiviais Julius pradėjo patarnauti Mišių metų Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Viktoro Petkaus draugijoje susipažino su Antanu Terlecku, Kęstučiu Jokubynu ir kitais politiniais kaliniais, kurie atvėrė alternatyvią tikrovę, supažindino su nelegalia pogrindine spauda, organizuotu pasipriešinimu, davė pirmąsias disidentinės veiklos pamokas – leidinį „Lietuvos SSR baudžiamojo proceso kodekso komentaras“ ir garantuotą pažadą, „kad pasodins“. Tačiau, pasak Juliaus, labiausiai motyvavo A. Terlecko žodžiai: „Laisvės kovotojai, o ne režimo kolaborantai kuria Lietuvos istoriją.“ Kas būdamas septyniolikos negeistų tokių žygdarbių!

Draugystė su disidentais, mokykloje viešai reiškiami įsitikinimai greitai atkreipė partinių funkcionierių ir valstybės saugumo (KGB) dėmesį. Prasidėjo pirmosios represijos: 1976 m. kovo 19 d. ir balandžio 4 d. Julių kartu su keliais bendramoksliais tiesiai iš pamokų išsivežė ir tardė valstybės saugumo darbuotojai. 1976 metų vasarą, pabaigę 10 klasių Julius Sasnauskas, Vytautas Bogušis, Andrius Tučkus ir Algirdas Masiulionis buvo pašalinti iš Antano Vienuolio vidurinės mokyklos be teisės toliau mokytis dieninėse mokyklose. 1976 m. lapkričio 4 d. už Vėlinių žvakučių uždegimą Rasų kapinėse ant 1920-aisiais žuvusių Lietuvos karių kapų ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus kapo J. Sasnauskas buvo milicininkų sulaikytas ir sumuštas. Apie šį incidentą, taip pat apie persekiojimus per 1977 m. ir 1978 m. Vėlines, trukdymą pagerbti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus atminimą vasario 16-ąją, Julius Sasnauskas 1978 metais primins atvirame laiške Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto antrajam sekretoriui Valerijui Charazovui.

1977 metais J. Sasnauskas įsijungė į pogrindinės spaudos leidybą, ėmėsi redaguoti ir perspausdinti tekstus, kartu su A. Terlecku ir K. Jokubynu leido tautinės minties pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“. Julius gerai valdė plunksną, išmoko spausdinti spausdinimo mašinėle ir greitai įgavo vyresniųjų bendražygių pasitikėjimą. Kai kuriuos pogrindinius tekstus spausdino dar rašytojai Marijai Lastauskienei-Lazdynų Pelėdai priklausiusia spausdinimo mašinėle.

1977 metų rudenį J. Sasnauskas buvo paimtas į sovietų kariuomenę, nors medikų pripažintas kaip tarnybai netinkamas. Tarnavo Leningrado srityje karo statybininkų dalinyje. Sveikatai pablogėjus, 1978 m. rugpjūčio mėnesį iš karinės tarnybos buvo paleistas.

1979-ieji buvo disidentinio judėjimo pakilimo metai. Plėtėsi bendraminčių gretos, vienas po kito radosi nauji pogrindžio leidiniai, vis drąsesnis ir atviresnis darėsi disidentų tonas, bet kartu stiprėjo represijos, dažnėjo kratos. 1979 m. vasario 7 d.  Angelės ir Romualdo Ragaišių bute Vilniuje Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas dalyvavo spaudos konferencijoje su užsienio informacinių agentūrų „Reuters“, „France Presse“, laikraščio „Los Angeles Times“ žurnalistais, kurios metu informavo apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų teisių pažeidimus bei piliečių persekiojimą dėl politinių įsitikinimų. Tais pačiais metais J. Sasnauskas dalyvavo viešose Lietuvos disidentų solidarumo akcijose – palaikant teisiamus Romą Ragaišį, Angelę Ramanauskaitę (šios akcijos buvo užfiksuotos retose kolektyvinėse Lietuvos disidentų fotografijose). Siekdamas išvengti įkalinimo už veltėdžiavimą, Julius Sasnauskas įsidarbino budinčiuoju Vilniaus valstybinio universiteto mokslo muziejuje (Šv. Jonų bažnyčioje). Nuo 1979 m. kovo iki suėmimo 1979 m. gruodžio 11 d., Šv. Jonų bažnyčia naktimis tapdavo pogrindinių leidinių spausdinimo vieta. Muziejaus direktoriaus Vinco Žilėno kabinete Julius Sasnauskas redagavo, rašė ir daugino pogrindžio Lietuvos laisvės lygos leidinio „Vytis“ numerius, rengė ir spausdino kitus pogrindžio leidinius, informaciją apie Lietuvos disidentų teismus, atvirus laiškus Lietuvos SSR aukščiausiems pareigūnams apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Ši Juliaus Sasnausko parengta informacija pasiekdavo laisvąjį pasaulį, buvo publikuojama Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados lietuvių periodinėje spaudoje, Rusijos disidentų leidinyje „Einamųjų įvykių kronika“, perskaitoma „Vatikano radijo“, „Amerikos balso“, „Laisvos Europos“ lietuvių laidose.

1979 metais Tartu mieste Julius Sasnauskas su Antanu Terlecku parengė kreipimąsi į laisvąjį pasaulį – Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumą, raginantį pasmerkti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus ir atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Dokumento tekstas buvo perskaitytas per „Amerikos balso“ radiją ir platinamas kitais užsienio žiniasklaidos kanalais. Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumo garsą lydėjo KGB kerštas – 1979 m. spalio 30 d. buvo suimtas Antanas Terleckas, o gruodžio 11 d. – Julius Sasnauskas.

1980 metų rugsėjį bendrabyliai A. Terleckas ir J. Sasnauskas buvo teisiami „už dalyvavimą nelegalių leidinių bei kitokios antitarybinio turinio literatūros gaminimą, dauginimą ir platinimą“. KGB Juliui Sasnauskui duota pravardė „Ryšininikas“ (rus k. -„Связник“). 1980 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas Julių Sasnauską nuteisė vieniems metams ir šešiems mėnesiams lagerio ir penkeriems metams tremties. Prisimindamas kalėjime praleistus metus (1980–1981 m.) Julius Sasnauskas rašė: „Žiūrėdavau į tą kelių kvadratinių metrų ploto kambarėlį, siaurutę metalinę lovą, langą su dvigubom grotom ir stebėdavausi, kad pusantrų metų čia galėjo tilpti visas pasaulis. Dieną naktį kameroje spingsėjo lemputė – lyg signalas pulti prie knygų. <…> Kas vakarą klaupdavausi ant kelių prie savo lovelės. Prižiūrėtojai mėgino uždrausti, bet paskui numojo ranka. Kai dabar pagalvoju, tuose požemiuose turbūt buvo mano tikrasis noviciatas, vienuoliškoji ir kunigiškoji formacija, nes vėliau nieko panašaus jau nepavyko sukurti.“

1981 m. gegužės 28 d. Julius Sasnauskas buvo ištremtas į Parabelės kaimą, Tomsko sr., Vakarų Sibire. Tremtyje dirbo santechniko, katilinės kūriko ir krovėjo darbus. Kasdienybę praskaidrindavo retkarčiais iš Lietuvos atvykstantys namiškiai ir bičiuliai. 1986 m. gegužės 29 d. išleistas į laisvę J. Sasnauskas grįžo į Lietuvą ir vėl įsitraukė į pogrindinę veiklą.

1987 m. liepos 4 d. Lietuvos laisvės lygos narių pasitarime, kuriame dalyvavo Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Jonas Protusevičius, Nijolė Sadūnaitė, Jonas Volungevičius, Julius Sasnauskas ir Leonora Sasnauskaitė, nuspręsta 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje surengti mitingą, skirtą Molotovo–Ribentropo pakto metinėms paminėti. Antanas Terleckas atsiminimuose nurodė: „Julius pasiūlė mitingo vietą – skverelį netoli Šv. Onos bažnyčios, kuriame pastatytas paminklas Adomui Mickevičiui.“ Į mitingą Julius atvyko į marškinius įsisegęs ženkliuką su užrašu „Lithuanian power“, kuris neprasprūdo pro akis nei KGB, nei tuometiniams Lietuvos televizijos reporteriams. Antanas Terleckas atsiminimuose nurodė: „Julius pasiūlė mitingo vietą – skverelį netoli Šv. Onos bažnyčios, kuriame pastatytas paminklas Adomui Mickevičiui.“ Į mitingą Julius atvyko į marškinius įsisegęs ženkliuką su užrašu „Lithuanian power“, kuris neprasprūdo pro akis nei KGB, nei tuometiniams Lietuvos televizijos reporteriams.

Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo žymėjo J. Sasnausko disidentinės veiklos pabaigą ir naujo gyvenimo etapo pradžią – 1987 m. rugsėjo 1 d. jis pradėjo studijas Kauno kunigų seminarijoje. Dar 1979 m. ketino ten studijuoti, tačiau nebuvo priimtas. Mintys apie kunigystę neapleido visus 10 metų. Grįžęs iš tremties 1986 metų rugpjūtį Telšiuose įstojo į pranciškonų ordiną, tuomet dar veikusį pogrindyje. Pirmuosius įžadus po kelerių metų davė pas Tėvą Stanislovą Paberžėje. 1987–1992 metais studijavo Kauno kunigų seminarijoje, tačiau kunigo šventimų negavo. 1992 m. birželį Kretingoje davė amžinuosius (iškilmingus) pranciškonų ordino įžadus.

1994–1997 metais J. Sasnauskas gyveno ir mokėsi Kanadoje. 1995 m. birželio 4 d. Toronto lietuvių Prisikėlimo parapijoje, per Sekmines, diakoną Julių Sasnauską vysk. Paulius Baltakis OFM, pranciškonų provincijolas Placidas Barius OFM ir kun. Edmundas Putrimas įšventino į kunigus.

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje kunigas Julius Sasnauskas išlieka svarbi Lietuvos viešojo gyvenimo figūra:  Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolyno vienuolis, LRT eteriu transliuojamos katalikų radijo „Mažoji studija“ darbuotojas ir vadovas, publicistas, knygų apie religiją, tikėjimą, įtaigiai papasakotų, autoironija ir subtiliu humoru dvelkiančių atsiminimų autorius.

1998 m. J. Sasnauskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2005 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu, 2009 m. – Lietuvos žurnalistų draugijos skiriama Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“, 2013 m. apdovanotas Marijos žemės kryžiaus 4 laipsnio ordinu (Estija), 2016 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos Juozo Tumo-Vaižganto premija, 2018 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. 2012 m. J. Sasnauskui įteikta Šv. Kristoforo statulėlė, o 2020 m. suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.

Parengė Žydrūnas Mačiukas, 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius 

The post Apie Laisvės premijos laureatą Julių Sasnauską appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kav., Kaunas, www.voruta.lt

Sausio 13-osios rytmety prie daugelio langų, jau pagal nusistovėjusią tradiciją,  vėl sumirgės  uždegtų žvakių liepsnelės, simbolizuojančios  Atmintį, žuvusių 14 Lietuvos gynėjų prisiminimų Šviesą, Tikėjimą ir Viltį.     

       1991 metų viduržiemy didelį susitelkimą ir vienybės dvasią parodę Lietuvos žmonės su degančiomis patriotizmu širdimis, giesmėmis ir dainomis nugalėjo sovietizmo kauke prisidengusį ginkluotą rusiškąjį imperializmą, norėjusį užgožti  Kovo 11-osios paskleistą laisvės Šviesą.  Ši Šviesa  nugalėjo raudonomis žvaigždėmis bei kraujuota vėliava pažymėtas tamsiąsias jėgas.  Pasaulyje  vėl suskambo Lietuvos vardas.

        To žvarbaus sausio įvykių sūkuriuose teko dalyvauti ir man,  prisidedant savo maža dalele prie šio Laisvės skrydžio.  Šį skrydį pradėjau jau būdamas vidurinės mokyklos devintoje klasėje, kada atsisakiau mokytis, kaip mus pavergusios  valstybės  – rusų kalbos. Lietuvos laisvės siekio keliu teko eiti iki pat jos atgimimo. Atgimstant Lietuvai, aktyviai įsitraukiau į Sąjūdžio veiklą, dalyvavau pirmame ir kituose  jo  Suvažiavimuose. Tada dirbau „Kauno gelžbetonio“ gamykloje darbo užmokesčio skyriaus vadovu. Dirbau ir visuomeninį darbą.  Išnaudojant legalias  priemones,   skleidžiau dirbančiųjų širdyse mūsų tautos gyvybingumo  dvasią, geresnį Lietuvos istorijos pažinimo džiaugsmą.      Turėjau  ir puikų  patriotiškai  nusiteikusių talkininkų būrį.

         Ištikus Lietuvai pavojui, 1991 metų sausį  organizavau  dirbančiųjų  būrelius budėti Vilniuje prie tuometinės Aukščiausiosios tarybos, Radijo ir televizijos komiteto (Konarskio g.), Televizijos bokšto, Spaudos rūmų ir kt.

         Į Vilnių vykdavome  po darbo valandų budėti naktimis nuo tuometinio „Kauno“ kino teatro tam tikslui parengtu autobusu.  Rytmečiais šiek tiek pavargę nuo nemigos, bet  pakilia nuotaika atlikę savo pareigą, grįždavome tiesiai į darbą.

         Sausio 10 dieną į Vilnių vykau budėti  kartu su „Kauno audinių“ dirbančiųjų būriu.    Budėjome prie Spaudos rūmų. Netrukus    atvažiavo keletas sunkvežimių su sėdinčiais juose ginkluotais kareiviais. Pasirodė ir šarvuotis. Susikibę rankomis apsupome pastatą, dainavome    lietuviškas dainas. Įėjimą užstojo kelios žmonių eilės. Kareiviai iššokę iš sunkvežimių kažkodėl  į pastatą nesiveržė. Jų vyresnysis su kažkuo vis kalbėjosi telefonu. Pasirodė  prie pastato A. Brazauskas su keliais civiliais. Jis po  pokalbio su kareivių vyresniaisiais, pasakė, kad šie pastato nepuls, ragino išsiskirstyti.       Kareiviai sulipę į savo mašinas  išvažiavo.  A. Brazauskas lyg parodė savo galią… Tačiau kitą dieną  čia buvo pralietas pirmasis kraujas.  Atvykę žymiai gausesni ginkluoti okupantų kareiviai pavartojo   šaunamąjį ginklą. Rusų karininkas šovęs į beginklį žmogų, užsiropštęs ant tanko, viena ranka laikydamas automatą, kita – į kelnes šluostėsi  savo kruvinas rankas.      Sklido Spaudos rūmų gynėjų pasipiktinimo kalbos ir šūkiai –  gyvuliai, žudikai,  okupantai, fašistai, okupantai –  lauk…

          Jėgos buvo nelygios.  Ginkluotiems atėjūnams Spaudos rūmus pasisekė užimti.

          Dabar,   tokie patys sužvėrėję rusų karininkai, be jokio sąžinės graužimo žudo taikius ukrainiečius, mėtydami mirtį nešančias bombas į Ukrainos beginklių žmonių gyvenvietes, ligonines, mokyklas, vaikų namus ir šventoves…

           Didėjant politinei įtampai, vis aktyviau siautėjant okupantų kareiviams, vykdamas budėti „dėl visa ko“ atsisveikindavau su savo artimaisiais – juk gali daug kas nutikti. Galėjo „nutikti“ ir sausio 12 –osios naktį, kada su keliais įmonės dirbančiaisiais vykome budėti prie Radijo ir televizijos komiteto pastato, esančio  Konarskio gatvėje. Čia prisirinko nemažas žmonių būrys. Prie šoninio įėjimo  ant stogelio  buvo pastatytas televizorius, kuris transliavo informacinę laidą ir kitas programas.  Kartas nuo karto iš pastato išėjusios moterys  vaišindavo  susirinkusius kava, arbata ir bandelėmis. Atšiauriame ore žmones sušildydavo gatvėje liepsnojantys laužai, širdis šildė ir jungė bendras tikslas, lietuviškų  dainų ir giesmių  garsai. Greta vaikštinėjo blykčiodami savo „blicais“  foto korespondentai, iš jų – keletas atvykusių užsieniečių.

        Staiga vidurnaktį pasigirdo balsai: artinasi tankai ir šarvuočiai. Tikrai netoliese pasigirdo čaižūs motorų garsai. Korespondentai  ta kryptimi nutaikė savo foto aparatų ir filmavimo  kamerų objektyvus.  Žmonių būriai priartėjo prie pastato. Mes su savo būreliu susikibę rankomis atsistojome ant laiptų prie pat centrinių pastato durų, naiviai   pasiryžę  nepraleisti sovietinių agresorių. Apie galimą pavojų ar mirtį negalvojome, jautėme tik pareigą. Girdėjome lyg Tėvynės vidinį raginimą – nepraleisti priešo.  Toliau keliomis eilėmis rikiavosi kiti žmonės, turėdami tą patį pasiryžimą. Pastato gatvės dalį keliomis eilėmis apipynė susikibusių rankomis gynėjų gyvoji siena. Tačiau po minutės lyg pradėjo tolti tie girdėti motorų garsai. Išgirdome lyg nusivylusių korespondentų balsus: pravažiavo…

       Tą naktį suriaumoję kariniai šarvuočiai tikrai pravažiavo.  Lyg pajutome savo pergalę.  Tačiau, kaip paaiškėjo,  tai buvo agresorių  repeticija, prieš kitos dienos vykusią  jų surengtą kruviną puotą.    Ypač žmonės nukentėjo stovėję prie tų centrinių durų…  Į jų kojas per kitas išlaužtas duris ir langus įsibrovę sovietiniai desantininkai  mėtė dūminius sprogstamuosius užtaisus, krito ant galvų išdaužtų langų stiklai, aidėjo šūviai. Tų kulkų žymės ir dabar aiškiai matomos ant pastato sienos tinko. Mes  tą naktį budėjome kitoje vietoje.

        Gėrėjomės  budinčių žmonių veiduose spindinčiu dideliu ryžtu   apginti savo atsikuriančios valstybės simbolius – reikšmingus pastatus, parlamentą. Prie parlamento  apšviesti degančių laužų šviesa statėme barikadas. Iš nebaigtos  namo statybos aikštelės nešėme armatūros strypus ir metalinius tinklus parlamento barikadų sutvirtinimui. Jų sienos buvo nukabinėtos įvairiais šūkiais, sovietinių vadų karikatūromis, ant stiebų buvo sumauti raudoni kariniai bilietai, sovietiniai medaliai. Giedojome giesmes ir lietuviškas dainas.  Gedimino prospekte, prie parlamento prieigos atsirado betoninių blokų užtvara. Ant vieno didelėmis  raidėmis buvo užrašyta „Lietuvos širdis“.  Tos Širdies pulsą visi jutome. Gretimuose pastatuose gyvenę žmonės vaišindavo budinčiuosius  karštais gėrimais – kava ir arbata, naktimis drauge kurstėme laužus, vienas kitą rėmėme savo širdžių šiluma.

        Po  žvėriško Televizijos bokšto šturmo nakties –  Audrius Butkevičius, esančius žmones prie parlamento   ragino išsiskirstyti, primindamas gynėjų pralietą kraują prie Televizijos bokšto. Į tai vieningai atsakėme: nesiskirstysime. Ir nesiskirstėm.  Gynėme  Lietuvą savo dvasia, lietuviška daina, giesme ir malda. Prie parlamento  sukrautos   gynybinės  sienos  įrengto altorėlio su šventųjų paveikslais ir Dievo Motinos Švč. Mergelės Marijos statulėle, klausėmės kunigų  Algimanto Keinos  ir  Roberto Grigo maldos, ją kartodami ne tik lūpomis, bet ir širdimi, visi pakiliai giedojome  Maironio parašytas giesmes „Marija Marija“, „Lietuva brangi…“,  susikaupę klausėmės skaitovų sakomų Bernardo Brazdžionio  ir kitų patriotinės krypties poetų eilių.

       Konarskio gatvėje  Radijo ir televizijos komiteto užgrobtą pastatą supo šarvuočiai ir kariniai sunkvežimiai. Prie jų su automatais rankose ir galvas dengiančiai šalmais dienomis ir naktimis stoviniavo kareiviai. Kitoje gatvės pusėje atsirado du nedidučiai nameliai: viename buvo eksponuojami Lietuvos gynėjų surinkti paveikslai ir daiktai, o kitame buvo įsitaisę badautojai, protestavę prieš sovietinį smurtą. Greta ant šaligatvio  buvo pastatytas sušaudytas Laisvės varpas.  Dalyvaujant daugybei žmonių, jį pašventino  tuometinis Vilniaus Katedros administratorius monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Buvo įrengtas ir altorėlis. Nepaisant grasinančių kareivių žvilgsnių,  prie altoriaus  vykdavo gegužinės pamaldos. Ne kartą su atvykusiu savo būriu    teko dalyvauti  eisenoje (procesijoje) apie užgrobtą Radijo ir televizijos pastatą.   Eisenos metu būdavo nešamos vėliavos, nešama  Švč. M. Marijos statula, giedamos giesmės, prašoma Dievo pagalbos, Marijos globos.

Prisiminėme, kad baigiantis 1987-iesiems metams, Bažnyčia  1988-uosius   paskelbė  Švč. M. Marijos metais.  Tikinčiųjų nuomone,  Įvyko stebuklas – atsirado Lietuvos atgimimo Sąjūdis. Šį stebuklą – Lietuvos laisvės atgavimą, dabar žymi  Vilniaus Katedros aikštės grindinyje  įrengta plytelė.  Dabar ši plytelė virto tik savotišku žaismu:  “pagalvok ko nori, užlipk ant tos plytelės, dar geriau keletą kartų apsisuk, tada išsipildysią visi tavo norai…“ – sako atvykusiems į Vilnių  ekskursijų vadovai.  Tikrasis tos plytelės turinys lyg užmirštas. Lyg užmiršti  šioje aikštėje  vykę didžiuliai mitingai, „bananų“ balius, čia buvę badautojų „nameliai“.

        Okupantas,  pusę šimtmečio šeimininkavęs mūsų krašte su  užsidėjusia  vadinamos „tautų draugystės ir šviesaus komunizmo rytojaus“ kauke, buvo nugalėtas mūsų tautos pasireiškusia  dvasinės vienybės jėga.

         Po truputį tirpsta to žvarbaus sausio įvykių liudininkai. Daugelis iš jų jau ilsisi Viešpaties namų buveinėje.    Pamažu blėsta ir žmonių veidai, ir jų pavardės. Atmintyje dar išliko buvusių bendradarbių – Vinco Bačinsko, Albino Krikščiūno,  Juzės Kyguolienės, Aldonos Žukauskaitės, Viktorijos Kavaliauskienės, Leono Šidiškio, Kazio Putnos, Laimutės Krušaitės, krepšinio trenerio Kęstučio   tėvelio Benedikto Kemzūros pavardės. Jie ne vieną kartą per Sausio įvykius važiuodavo su mumis    budėti prie  minėtų valstybinių pastatų ar aktyviai talkindavo kituose mūsų   patriotinės krypties    renginiuose.

        Gyvenimo ratas nuolat sukasi. Tačiau gaila, kad tas sukimasis užgožia ir pagrindines atgimimo laikotarpio  Sąjūdžio idėjas – tautines ir krikščioniškas vertybes, mūsų dvasinės kultūros gelmes. Pataikaujant tam tikroms jėgoms,  kosmopolitinio liberalizmo vėjams ir pinigų stabui, kai kas nori diktuoti  mūsų istorijos turinį,  stengiasi  perrašyti  kai kuriuos mūsų istorijos puslapius, atitolinti  mus  nuo savo šaknų, nuo pasididžiavimo savo kalba, savo pasiekimais, istorijos herojais.  Pažeidžiant valstybinės kalbos statusą, didžiųjų miestų gatvėse vis daugiau iškabose  pasirodo nelietuviškų   užrašų (apie tai teko keletą kartų rašyti, bet atitinkamos vyriausybinės įstaigos atsirašinėdamos nusako tuo klausimu tik savo bejėgiškumą, o vieno miesto vadovas net džiaugiasi plintančiais anglicizmais – „visiems suprantamais“  didėjančiais nelietuviškais  užrašais),  Vilniaus rajono kai kuriose vietose  lietuvių šeimoms nesuteikiama galimybė savo vaikus leisti į lietuvišką  darželį, pasikėsinta į mūsų raidyną,  kėsinamasi ir į    pačios šeimos sampratą, per radiją ir televiziją vis labiau sklinda esamų lietuviškų žodžių pakaitalai…  Kai kur jau Lietuvoje ir   lietuviškai  susikalbėti negalime.

        Kyla klausimas – su kuo ir kur einame? Naujasis vidaus reikalų ministras Vladislav Kondratovič, atšaukęs buvusios ministrės  Agnės Bilotaitės  įsakymą dėl vairuotojų teisių egzamino laikymo valstybine lietuvių kalba, jau užsiminė netgi apie trikalbystę…  Nežinia kokią „geresnę  nacionalinę politiką“ vykdytų peršama regionų ministerija, ypač Vilniaus rajone.

         Praradę savo tautos dvasines vertybes, nebūsime įdomūs ir pasaulinės kultūros erdvėje. Šiandien  ukrainiečius į kovą su rusiškuoju okupantu įkvepia savo žemės, savo kalbos, savo tikėjimo,  tautinės dvasinės kultūros išsaugojimo jėga.

       Sausio 13-osios proga Lietuvos Respublikos Seimas skiria žmonėms, nusipelniusiems Laisvei, kasmetinę Laisvės premiją. Džiugu, kad šia premija ir šiais metais bus apdovanotas Lietuvos laisvės kovų dalyvis – žinomas kunigas ir rašytojas, Lietuvos radijo katalikiškų laidų vedėjas  Julius Sasnauskas.

        Lietuva yra ne kažkur besiblaškančiame pasaulyje, o tik čia, vieninteliame šios žemės lopinėlyje.  Per buvusius  sukilimus,  knygnešių ir laisvės kovotojų auką, jų pasišventimą – atgimusi mūsų Valstybė, kaip Motina – yra viena.  Ją visi turėtume gerbti ir mylėti, matyti jos liūdesį ir džiaugsmą,  turėtume nepaskęsti liberalaus kosmopolitizmo liūne, išlaikant savo širdyse 1991 metų  Sausio  pergalės idėjas.

       Gražiai parašė  buvusių lituanistinių  studijų bičiulis, vėliau –  sovietinių lagerių politinis kalinys Leonardas Gogelis, man skirtame eilėraštyje „Pro Patria“,  kada 1957 metais buvau pašalintas iš Vilniaus universiteto „Už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“:

        Aš jaučiu – Lietuva/ Amžinai liks gyva, / Mūs brangioji prabočių tėvynė. / Amžinai mūs jausmai, / Mūs vargai ir skausmai / Bus tėvynės dainom įsipynę.

The post Laisvės gynėjų dienos Atminties Šviesa appeared first on Voruta.

Rasa Jakubauskienė, www.traku-zeme.lt

Laikas eina, bet Sausio 13-osios tragiški įvykiai atmintin įsirėžė visam gyvenimui. Tuo įsitikinę tuomet Lietuvos radijuje ir televizijoje (LRT) žurnalistikos praktiką atlikę Vilniaus universiteto žurnalistikos studentai Jūratė ir Vaidas Buiviai. Dar iki šiol jų akyse stovi LRT pastate nušauto kariškio ant grindų tįsantis kūnas, baimės ir išgąsčio pilnos širdys, paklaikusiomis akimis su automatais lakstantys ir raginantys greičiau judintis kariškiai…

Jūrate, Vaidai, praėjo 34-eri metai. Kokie prisiminimai išliko atminty iš istorinės Sausio 13-osios dienos?

Tuo metu buvome VU žurnalistikos televizijos specializacijos penktakursiai. Vaidotas tuo metu jau dirbo neetatiniu korespondentu „Panoramoje“.  Keturi bendrakursiai sausio 12 d. pavakare, norėdami būti kažkuo naudingi, atėjome į televizijos pastatą.

Ar buvo jaučiama iš anksto, kad nutiks kažkas baisaus? Galbūt netgi turėjote kažkokį planą, pasiruošimą, ką kada darysite, kokių priemonių imsitės vienu ar kitu atveju?

Visą sausį jautėsi kiekvieną dieną auganti įtampa, įvykiai keitė vienas kitą. Konkretaus plano neturėjome, tačiau žinojome, kad tikrai neliksime užkulisiuose. Šviesaus atminimo Skirmantas Valiulis, tuo metu buvęs Lietuvos radijo ir televizijos direktoriumi, mus sutikęs koridoriuje apsidžiaugė ir pasakė, kad gerai, jog čia esame, kad būtume atsargūs ir atidūs, nes šiandien tikrai mus puls. Man (Jūratei – red. past.), kaip diplominio darbo vadovas, pavedė klausyti radijo pranešimų ir žinių. Laisvūną Karvelį patys „paskyrėme“ į technikos skyrių. Jo užduotis buvo pavojaus atveju padėti gelbėti „Betacam“ filmavimo kameras, kurios buvo itin brangios ir televizija jų turėjo tuo metu tik dvi ar tris. Prasidėjus pastato šturmui, jie kartu su Algiu Bingeliu tas kameras per kiemus, tvoras išnešė iš teritorijos. Mes su bendrakurse Beata Sabastinavičiūte nuėjome į ketvirtą aukštą, žinių redakciją. Ten sekėme įvykius klausydami radijo ir žiūrėdami tiesiogines transliacijas iš studijos apačioje, atsiliepinėjome į telefono skambučius, žmonės pranešinėjo apie sovietų kariuomenės judėjimą. Pro langus matėsi minia, susibūrusi aplink Lietuvos radijo ir televizijos pastatą.

Kad prasidėjo šturmas,  supratome iš šūvių ir dūžtančių langų garso, pasigirdo riksmai rusų kalba, šūviai jau pastato viduje. Dar spėjome pamatyti, kaip užgęsta TV ekranas su Egle Bučelyte, o netrukus išgirdome įsakmią komandą rusų kalba visiems išeiti iš kabinetų į koridorių. „Alfos“ smogikas mojuodamas automatu, įsikarščiavęs, atrodė neprognozuojamas. Išvaręs žurnalistus iš kabinetų, išrikiavo visus pasienyje, paskui išginė į laiptinę ir, susodinęs ant grindų laiptinės aikštelėje, liepė laukti. Visą laiką girdėjosi po pastatą sklindančios rusiškos komandos, pavieniai šūviai, lūžtančių durų garsai. Vėl pasirodžius „mūsų“ smogikui išgirdome komandą eiti žemyn. Leisdamiesi iš antro aukšto pamatėme ant grindų gulintį uniformuotą kūną. Per pusantro metro nuo jo nejudėdamas stovėjo dvimetrinis kareivis stiklinėmis akimis. Fojė buvo dar keletas užpuolikų, kažkurie rėkė rodydami į gulintį kareivį: „Žiūrėkite, ką padarėte!” (kaip paskui paaiškėjo, jie patys jį ir nušovė).

Mus vorele gynė išėjimo link tarp gulinčio kareivio ir abejingai mus stebinčio dvimetrinio smogiko. „Panoramos“ žurnalistė N. Steiblienė praeidama dar spėjo pritūpti ir pabandyti užčiuopti gulinčio kareivio pulsą. Po keleto sekundžių iššokome pro išdaužtas stiklines duris ir atsidūrėme lauke, minioje, kurią automatų buožėmis nuo pastato stūmė okupantų desantininkai. Televizijos pastatas, TV bokštas buvo užimti, bet dar buvo likęs parlamentas… Tą naktį nakvojome M. Mažvydo bibliotekoje.

Ar tarp Jūsų artimųjų ar pažįstamų buvo nukentėjusių nuo budelių rankos?

Ačiū Dievui, ne.

Kas vis tik labiausiai Jums abiem įsirėžė atmintin iš minimo laikotarpio?

Turbūt kas ir visiems tų įvykių liudininkams. Ryžtas, tikėjimas nepriklausomybe, vienybė… Jausmas, kad esi lemtingo virsmo dalimi. Pasisekė atsidurti įvykių sūkuryje, viską matyti, girdėti, likti gyviems ir sveikiems. Mes – tikri laimės kūdikiai.

Kaip dabar, praėjus ne vienam dešimtmečiui ir žvelgiant iš laiko perspektyvos, atrodo tuometiniai įvykiai? Emocijos jau tikriausiai susigulėjo ir nurimo, tačiau, kaip protas priima ir vertina tai, kas nutiko?

Objektyviai susiklostęs stebuklas. Deja, žuvo  žmonės, daugybė sužalotų… Bet suvokiame, kad galėjo būti daug  blogiau. Jugoslavija, Sakartvelas,  Maidanas, Baltarusijos „Baltoji“ revoliucija, Rusijos agresija Ukrainoje – kur kas kruvinesni bei pareikalavę ir vis dar reikalaujantys daug daugiau aukų įvykiai.

Akivaizdu, kad Sausio 13-osios įvykiai negrįžtamai ir į gera pakeitė Lietuvos, kaip šalies, gyvenimą. Kaip manote, ar tinkamu keliu nuėjo Lietuva per tuos 34-erius metus?

Jei jau kalbame, kad Sausio 13-osios įvykiai negrįžtamai ir į gera pakeitė Lietuvos gyvenimą, vadinasi, nuėjome tinkamu keliu. Tikrai nesakome, kad viskas klojosi sklandžiai ir gražiai, kad visus tuos metus išliko pakilimo ir vienybės dvasia, tačiau svarbiausius tikslus Lietuva pasiekė. Esame Europos Sąjungos ir NATO, daugybės kitų tarptautinių organizacijų nariai, gyvename laisvi ir nepriklausomi, galime keliauti po visą platų pasaulį. Pritariame tiems, kurie teigia, kad Lietuva taip gerai dar negyveno…

Jūrate, Vaidai, Jūs, kaip Sausio 13-osios liudininkai bei įvykių dalyviai, net neabejoju, jog visame tame matėte prasmę ir tikslus. Tačiau per tuos metus užaugo nauja karta, kuri tos priespaudos bei baisių įvykių, kuriuos išgyveno jų tėvai, seneliai, nėra patyrę ir greičiausiai net nenutuokia, ką reiškia būti priespaudoj. Būtent naujoji, jaunoji karta po truputį ateina ir į vadžią. Ko jai palinkėtumėte, Sausio 13-osios išvakarėse, kuriant taip sunkiai ir skausmingai iškovotos valstybės tolimesnę istoriją?

Lietuva taip gerai dar negyveno, bet jaunoji karta turėtų suvokti, kad Laisvė nėra savaime suprantama ir visiems laikams suteikta duotybė. Už ją sumokėta didelė kaina, o į Laisvę turi būti investuojama. Sena kinų patarlė sako, kad sunkūs laikai gimdo stiprius žmonės, o stiprūs žmonės kuria gerus laikus, geri laikai gimdo silpnus žmones, o silpni žmonės gimdo sunkius laikus. Mes vis tik linkėtume, kad geresni laikai gimdytų dar stipresnius žmones, o stipresni žmonės kurtų dar geresnius laikus. Budėkime prie savo Laisvės.

The post Sausio 13 – osios liudininkai: „Laisvė nėra savaime suprantama ir visiems laikams suteikta duotybė” appeared first on Voruta.

Lietuvos žmonių valia ir prigimtine teise 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Nepriklausomybę. Sovietų Sąjunga nebegalėjo sulaikyti Lietuvos priimtų sprendimų, tačiau toliau gąsdino, demonstravo karinę galią ir tikėjosi smurtu sunaikinti Laisvės siekį. Lietuvos žmonių laikysena buvo išbandyta 1991 metų sausį, Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš Lietuvos valstybę dienomis.

Tūkstančiai beginklių žmonių stojo prieš tankais ir automatais ginkluotus Sovietų Sąjungos desantininkus, budėjo prie laužų Nepriklausomybės aikštėje, kad apgintų savo valstybę. Svarbiausias tų dienų laimėjimas buvo žmonių vienybė pavojaus akivaizdoje, ne mažiau svarbi buvo ir ryžtinga parlamento laikysena – priešintis ir nepasiduoti. Smurtas prieš beginklius žmones ir 1991 m. sausio aukos pabudino Vakarų pasaulio sąžinę – Lietuva sugrįžo į Europos politinį žemėlapį, o į Baltijos valstybių pastangas atstatyti savo valstybingumą pradėta žiūrėti kaip į istorinę būtinybę. Dar vienas Lietuvos politinis laimėjimas, prie kurio taip pat netiesiogiai prisidėjo Sausio 13-osios tragiškieji įvykiai, tai 1991 m. vasario 9 d. įvykęs plebiscitas, kuriame dalyvavo trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių ir daugiau negu 90% jų pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką.

Sovietų Sąjungos agresijos atrėmimas 1991 metų sausį turėjo didžiulę įtaką ne tik Lietuvos piliečiams, demokratijos raidai mūsų valstybėje, bet ir Lietuvos Respublikos santykiams su kitomis valstybėmis, tai sustiprino tarptautines Lietuvos pozicijas. Teisininkas Dainius Žalimas pabrėžė, kad „Sėkminga Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir demokratijos gynyba paskatino pirmąsias užsienio šalis nutraukti diplomatinę Lietuvos izoliaciją pripažįstant teisėtas Lietuvos Respublikos institucijas ir tokiu būdu išklibinant sovietinės imperijos pagrindus. Todėl beprecedentis ir sėkmingas pilietinis Baltijos valstybių gyventojų pasipriešinimas sovietinei agresijai pagal savo reikšmę galėtų prilygti tokiems istoriniams įvykiams, kaip „Solidarumo“ sėkmė Lenkijoje ir Vokietijos susivienijimas.“

Nepavykusiu Lietuvos parlamento rūmų šturmu prasidėjo karinė agresija prieš nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos valstybę  

1991 m. sausis prasidėjo ne tik naujomis viltimis, bet ir naujais išbandymais. Dar 1990 metų pabaigoje buvo didindamos Lietuvos Respublikoje dislokuotos okupacinės kariuomenės karinės pajėgos, karinės mašinos vykdė reguliarų patruliavimą miestų gatvėse. Įtampą ypač padidino Lietuvoje pradėtas priverstinis 18 metų sulaukusių Lietuvos jaunuolių ėmimas į Sovietų Sąjungos kariuomenę bei konstitucine teise pasinaudojusių ir tarnybą kariuomenėje nutraukusių lietuvių persekiojimas. 1991 m. sausio 7 d. į visas tris Baltijos respublikas buvo atsiųsti kariniai pastiprinimai. Į Lietuvą buvo atsiųsta specialiosios paskirties Sovietų Sąjungos desantininkų divizija jaunuolių prievartiniam ėmimui į sovietinę armiją. Lietuvos Respublikos vadovai perspėjo jaunuolius apie grėsmes ir ragino nepaklusti šaukimams į Sovietų Sąjungos kariuomenę. Naktį iš 1991 m. sausio 7-osios į 8-ąją pagrindinėse Vilniaus miesto gatvėse pasirodė daugiau kaip 100 Sovietų Sąjungos kariuomenės tankų ir šarvuočių. Situaciją paaštrino ir sudėtinga ekonominė padėtis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas staiga padidinti kainas.

1991 m. sausio 8 d., prisidengusi kainų pakėlimu, tūkstantinė prosovietiškai nusiteikusi minia, protestuodama prieš atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, pabandė veržtis į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos valstybės valdžią. Tą dieną, artėjant plenariniam posėdžiui, vidiniame parlamento kieme susirinko keli tūkstančiai priešiškai nusiteikusių demonstrantų – daugiausia rusakalbiai Vilniaus gamyklų darbininkai ir jais persirengę sovietų represinių struktūrų pareigūnai. Parlamento vadovai stengėsi rasti dialogą su demonstrantais, tačiau agresyviai nusiteikusi minia puolė parlamento rūmus, ginkluota akmenimis ir grąžtais įdaužė kelis parlamento fasado langus ir išlaužė žalvarines pagrindinio įėjimo duris. Keletas protestuotojų pateko į vidų, tačiau parlamento gynėjai greitai juos išstūmė iš kojų verčiančia gaisrinių švirkštų srove ir taip laikinai atšaldė minios įkarštį. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis per radiją kreipėsi į Lietuvos žmones kviesdama atvykti ginti Lietuvos nepriklausomybės. Į kvietimą paremti Lietuvos valdžią atsiliepę vilniečiai, taikiai išstūmė demonstrantus iš parlamento kiemo. Netrukus Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „įšaldyti“ kainų pakėlimą. Apie šį sprendimą prie parlamento susirinkusiems žmonėms pranešė Vytautas Landsbergis, kalbėdamas pro rūmų trečiojo aukšto langą. Tos dienos vakare atsistatydino kainų pakėlimą inicijavusi Vyriausybė – Ministrė Pirmininkė Kazimira Prunskienė ir jos vadovautas Ministrų Kabinetas. Grėsmingas tos dienos nuotaikas aprašė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Virgilijus Čepaitis: „Tą dieną (1991-01-08) per posėdžius girdėjome, kaip riaumoja šarvuočiai, važiuojantys tuneliu pro AT rūmus. Žinojome, kad Kėdainių, Šiaulių, kituose kariniuose aerodromuose leidžiasi lėktuvai su desantininkais, o Vilniaus kariniame Šiaurės miestelyje pradėjo veikti operatyvinės grupės štabas.“  Augant karinei grėsmei, Lietuvos gyventojai atsiliepė į kvietimą budėti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės sargyboje.

Netrukus Sovietų Sąjunga pareiškė ultimatumą Lietuvos Respublikai  

1991 m. sausio 10 d. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas atsiuntė ultimatyvų raštą, adresuotą ne Lietuvos Respublikos, bet Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, reikalaudamas nedelsiant ir visiškai atkurti Sovietų Sąjungos konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimą, tai yra atkurti iki 1990 m. kovo 11 d. buvusią padėtį. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba atmetė ultimatumą, tačiau Sovietų Sąjungos vadovybė ir jos rėmėjai, vedami LKP (TSKP) vadovų, siekė sudaryti valdžia nepatenkintos „Lietuvos liaudies“ regimybę, kurią rėmė Lietuvoje dislokuotos Sovietų Sąjungos karinės struktūros. Kitą dieną, 1991 m. sausio 11-ąją, prosovietinė organizacija „Jedinstvo“ surengė eitynes prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, reikalaudama patenkinti Sovietų Sąjungos reikalavimus. Prieš „Jedinstvo“ minią stojo tūkstančiai Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų. Nors buvo susidariusi grėsminga situacija, provokacijų pavyko išvengti. Tą pačią, 1991 m. sausio 11-ąją, sovietų kariuomenė ėmėsi atviro smurto. Dar naktį iš sausio 10-osios į sausio 11-ąją ir tos dienos rytą buvo fiksuojami žmonių pranešimai apie okupacinės kariuomenės judėjimą. Vilniaus karinės įgulos vadas ciniškai informavo Lietuvos parlamentą apie Vilniuje prasidedančius karinius manevrus. Tą dieną sovietų kariai pradėjo užiminėti valstybinių įstaigų pastatus įvairiuose Lietuvos Respublikos miestuose, tarp jų ir Vilniuje. Žmonės rinkosi prie šių pastatų ir, tapę gyvąja barikada, saugojo Lietuvos nepriklausomybę. 11.45 val. buvo užimtas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento pastatas Viršuliškėse, o sovietų kariškiai blokavo susisiekimą su sostine. Į Vilnių nebuvo leidžiama įvažiuoti traukiniams, Vilniaus oro uoste neleidžiama pakilti ir nusileisti lėktuvams.

Sovietų agresoriai pabandė užgniaužti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos spaudą 

1991 m. sausio 11 d. taip pat buvo pabandyta užgniaužti laisvą ir nepriklausomą spaudą, ir taip apriboti Lietuvos gyventojų galimybes gauti objektyvią informaciją. Priešpiet, sovietų kariškiai užėmė Krašto apsaugos departamento pastatą, o vidurdienį – Spaudos rūmus ir spaustuvę. Buvo pralietas pirmasis kraujas. Prie Spaudos rūmų pasirodžiusius sovietų kariškius pasitiko pastatą saugoję beginkliai žmonės. Į juos buvo atsukti tankų pabūklai ir desantininkų automatai. Kovinėmis kulkomis buvo apšaudytas rūmų fasadas, į žmones pasipylė plastikinės kulkos, beginkliai gynėjai buvo mušami automatų buožėmis. Vienam iš jų buvo peršautas skruostas, kulkos sužeidė dar kelis žmones, po susidūrimo su tanku, sunkiai nukentėjo sunkvežimio vairuotojas. Sovietų kariškiams užėmus Spaudos rūmus, keletui dienų nutrūko pagrindinių Lietuvos laikraščių leidyba. Tačiau, jau kitą dieną, sausio 12-ąją, pasirodė pirmasis jungtinio laikraščio „Laisva Lietuva“ numeris, atspausdintas lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, kurį parengė 13-os leidinių redakcijos. Leidėjai skelbė: „Tik susitelkimas, rimtis ir orumas – ginklas, kurį galime ir visada galėsime priešpastatyti brutaliai okupantų jėgai.“

Sausio dienomis ginti Televizijos bokšto susirinkę žmonės nenumanė, kad jis taps apgintos laisvės simboliu  

Kitas Sovietų Sąjungos karinių dalinių žingsnis buvo komunikacijos centrų – Vilniaus televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato – užėmimas. Karoliniškių mikrorajone 1981 metais pastatytas aukščiausias statinys Lietuvoje – Vilniaus televizijos bokštas yra kruvinųjų 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykių ir apgintos Laisvės simbolis. Sovietų Sąjungos agresijos dienomis Televizijos bokštas tapo natūraliu taikiniu dėl svarbios jo komunikacinės funkcijos. Užgrobus televizijos bokštą iš Lietuvos radijo ir televizijos būtų atimta transliavimo galimybė, sutrikdyti pagrindiniai informacijos sklaidos kanalai Lietuvos Respublikoje. Žmonės prie Televizijos bokšto pradėjo budėti dar 1991 m. sausio 9 d. Kelias paras truko nenutrūkstama bokšto sargyba, žmonės buriavosi ir šildėsi prie laužų, nenujausdami artėjančios grėsmės. Televizijos bokšto šturmas sausio 13-osios naktį tapo Sovietų Sąjungos agresijos atomazga. 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato gyvybes paaukojo 14 beginklių Lietuvos laisvės gynėjų, beveik 1.000 jų buvo sužeisti. Lietuvos laisvės gynėjų atminimui prie Televizijos bokšto buvo įrengti atminimo ženklai – nedideli granito obeliskai, greta jų, vyrų žūties vietose buvo pasodinti ąžuoliukai, vienintelės žuvusios moters – Loretos Asanavičiūtės – atminimui buvo pasodinta liepaitė. Žuvusiųjų vardais yra pavadintos bokšto prieigose esančios gatvės. Šiandien Vilniaus televizijos bokštas simbolizuoja ne tik 1991 m. sausį vykusią agresiją, bet ir apgintą Laisvę.

Tankus bandė sustabdyti beginkliai, vėliavomis nešini žmonės  

1991 m. sausio 13-ąją įvyko vienas svarbiausių XX amžiaus Lietuvos mūšių – Vilniuje žmonės plikomis rankomis nugalėjo tuos, kurie buvo ginkluoti tankais ir automatais.

1991 m. sausio 12 d., šeštadienio, vakaras Lietuvoje nežadėjo kruvinos atomazgos, atrodė, kad įtampa slūgsta, tačiau tuoj po vidurnakčio, ankstyvą sekmadienio, sausio 13-osios rytą, viskas pasikeitė. Apie 1-ą valandą ryto iš Šiaurės miestelio tankai pajudėjo link Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Televizijos bokšto kryptimi judėjo 16-os tankų ir šarvuočių kolona. Priekyje važiavusį tanką bokšto gynėjai pasitiko be baimės, užtvėrė jam kelią apsupdami glaudžiu ratu. Apie 1 val. 36 min. netikėtai nugriaudėjo pirmas tanko šūvis. Apie 1 val. 44 min. sovietų šarvuočiai pasirodė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prieigose, tačiau į pastatą nesikėsino. Nepriklausomybės aikštėje susirinkę žmonės skandavo „Lietuva“. Tuo metu prie Televizijos bokšto susidarė grėsminga padėtis. Link jo artėjanti tankų ir šarvuočių kolona paleido daugiau pabūklų šūvius. Galingas garsas ir oro banga beginklius žmones parbloškė ant žemės, išbyrėjo netoliese stovėjusių automobilių ir autobusų langai. Prie bokšto buvo susirinkę keli tūkstančiai žmonių. Nors buvo bandoma sukelti paniką, žmonės nesitraukė ir nešini vėliavomis, beginkliai stojo prieš tankus. Netrukus pasirodė dar daugiau tankų ir šarvuočių, kurie artėjo išvertę teritoriją juosusias tvoras. Tuo metu žmonės jau buvo apjuosę bokštą. Tankai ir šarvuočiai apsupo juos žiedu. Dar keletą kartų nugriaudėjo tanko šūviai. Po to sekė apie dvi valandas trukęs smurtas prieš beginklius žmones. Tamsoje blyksčiojo tankų prožektorių spinduliai, griaudėjo pabūklai, kaleno automatai, į žmonių minią skriejo sprogstamieji paketai. Nuo šūvių pliūpsnių dūžtantys bokšto stiklai sužeidė apačioje stovėjusius gynėjus. Tankai traiškė greta stovėjusį transportą ir judėjo į beginklius žmones, bandančius sustabdyti juos savo kūnais ar plikomis rankomis. Užsienio žurnalistus, dirbusius karo korespondentais karštuosiuose pasaulio taškuose, stebino lietuvių drąsa – važiuojant tankams lietuviai ne tik neišsibėgiojo, bet dar labiau susitelkė. Nuo šarvuočių ir iš sunkvežimių iššokę desantininkai, šaudydami iš automatų puolė prie stovėjusių žmonių – mušdami ginklais ir šaudydami automatais, pradėjo beginklius žmones stumti nuo bokšto. Jiems padėjo tankai ir šarvuočiai, važiavę tiesiai į žmonių būrį. Buvo daug sužeistųjų. Greitosios pagalbos mašinos nespėjo jų vežti. Buvo žuvusių. Sovietų kariai šaudymą prie bokšto tęsė iki 4 val. ryto.

Išaušus sekmadienio rytui, Televizijos bokštas buvo apsuptas sovietų šarvuočių ir pėstininkų kovos mašinų. Nors Televizijos bokštas jau buvo užimtas, žmonės nesiskirstė, aprimus šaudymams jie grįžo nešini radijo imtuvais, taip versdami sovietų kariškius klausytis Laisvės radijo transliacijų rusų kalba apie ką tik įvykusias skerdynes. Karo mašinų vamzdžiai buvo nukreipti į daugybę susirinkusių žmonių, kurie mėgino kalbinti kareivius apeliuodami į jų sąžinę. Per šturmą sutraiškytos mašinos jau buvo patrauktos, o greta likusios vieno automobilio durelės buvo apkrautos gėlėmis, degančiomis žvakutėmis. Šalia lentelė: „Šioje vietoje po raudonųjų fašistų vikšrais žuvo Lietuvos didvyriai, kovoję už Nepriklausomybės atkūrimą“.

Sausio 13-oji mūsų atmintyje giliai įsirėžusi skaudžios netekties ir drauge – didvyriškos aukos patirtimi

1991 m. sausio 13-osios naktį beginkliai Lietuvos žmonės oriai atlaikė brutalų sovietų kariškių puolimą. Ginkluoti desantininkai puolė bokštą apjuosusius žmones. Jiems padėjo tankai ir šarvuočiai, važiavę tiesiai į beginklių žmonių būrį. Daugybė žmonių, nepaisydami grėsmės savo gyvybei, puolė gelbėti sužeistųjų. Apie 1.000 žmonių patyrė įvairaus sunkumo traumas, šautines žaizdas, pjautinius sužeidimus, sumušimus, kaulų lūžius, neteko klausos. Tą naktį Vilniuje nuo šautinių žaizdų arba po tankų vikšrais žuvo 14 drąsių, daugiausia jaunų Nepriklausomybės gynėjų:

23 metų Loreta Asanavičiūtė,

22 metų Virginijus Druskis,

17 metų Darius Gerbutavičius,

22 metų Rolandas Jankauskas,

24 metų Rimantas Juknevičius,

38 metų Alvydas Kanapinskas,

52 metų Algimantas Petras Kavoliukas,

24 metų Vidas Maciulevičius,

28 metų Titas Masiulis,

35 metų Alvydas Matulka,

53 metų Apolinaras Juozas Povilaitis,

17 metų Ignas Šimulionis,

47 metų Vytautas Vaitkus,

49 metų Vytautas Koncevičius (nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d.).

1991 m. sausio 16 d. vyko aukų laidotuvės, jose dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių, buvo skaičiuojama, kad palydėti žuvusiųjų atėjo beveik pusė milijono. Tai buvo pagarbos žuvusiesiems parodymas, o kartu lyg savotiškas referendumas už Lietuvos nepriklausomybę.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis iškilmingame 2017 metų Laisvės gynėjų dienos minėjime Lietuvos Respublikos Seime pabrėžė: „Sausio 13-oji mūsų atmintyje giliai įsirėžusi skaudžios netekties ir drauge – didvyriškos aukos patirtimi. Ji primena mums, už ką žuvo arba sunkiai nukentėjo tie Lietuvos vaikai, kurių atminimą kasmet pagerbiame iškilmingais minėjimais. Už tėvynės laisvę, už savo valstybę, už šalies ateitį šie mūsų broliai ir sesuo paguldė savo galvas arba prarado sveikatą.“

Lietuvos radijo ir televizijos pastato užgrobimą tiesiogiai stebėjo visa Lietuva  

1991 m. sausio 13-osios naktį visa Lietuva tapo Lietuvos radijo ir televizijos pastato užgrobimo liudininke. 1 val. 53 min. žurnalistė Eglė Bučelytė tiesioginiame televizijos eteryje pranešė apie pastato puolimą ir perdavė kvietimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatams kaip galima greičiau grįžti į parlamentą. Diktoriai pranešė, kad liks savo darbo vietose kol galės. Darbo vietose likę ir į darbą atskubėję žurnalistai, diktoriai, operatoriai, redaktoriai buvo pasiryžę nesitraukti. Lietuvos radijo ir televizijos pastatas yra nutolęs apie 5 km nuo Televizijos bokšto. Tą naktį jį taip pat saugojo beginkliai žmonės. Po kurio laiko karinė technika pasirodė ir prie šių pastatų. Netrukus, iš tanko pabūklo, buvo šauta į prie Televizijos pastato susirinkusius žmones, nors šauta be sviedinio, tačiau buvo sužalota daug žmonių, jiems sprogo ausų būgneliai. Desantininkai mėtė sprogstamuosius paketus, girdėjosi automatų šūviai. Sprogstamasis paketas mirtinai sužalojo Alvydą Kanapinską. Pirmiausia užpuolikai pro langus įsiveržė į Radijo pastatą, o per jį į Televizijos rūmus. Viename iš koridorių darbuotojai paslėpė įjungtą televizijos kamerą ir visas pasaulis pamatė, kaip sovietų kariai ieškojo įėjimo į studiją, kurioje tiesioginiame eteryje dirbo ir iki paskutinės minutės įvykius komentavo televizijos žurnalistė Eglė Bučelytė, pranešinėjusi kaip priešas veržiasi į kabinetus ir užima aukštą po aukšto. Į studiją įsiveržę desantininkai nutraukė visas transliacijas. Pirma nutrūko Lietuvos radijo transliacija, kur iki paskutinės akimirkos pranešimus skaitė diktorė Bernadeta Lukošiūtė. Šturmo metu, skambėjo padrąsinantys diktorės žodžiai: „Atėjo išbandymų metas. Prie televizijos ir radijo aidi šūviai. Sovietų Sąjunga visa savo jėga ir klasta, kaip ir keturiasdešimtaisiais metais, trypia mūsų laisvę ir orumą. Į mūsų namus ateina okupantai…“ (Po kiek laiko) „<…> Jūs tikriausiai girdite šūvius, mes dar kalbame, dar gyvi, mes iš studijos neišeisime, nors sužvėrėję kareiviai metėsi į ataką… Girdite šauksmus, riksmus. Jau tranko mūsų duris… Mes kalbėsime tol, kol būsime gyvi. Mes čia. Kalba Lietuvos radijas…“ 2 val. 9 min. buvo nutraukta transliacija iš Lietuvos televizijos studijos Vilniuje, tačiau Vilniaus televizijos bokštas dar 8 min. retransliavo vaizdus iš Nepriklausomybės aikštės, kur prie parlamento susirinkę tūkstančiai žmonių vienu balsu giedojo Maironio „Lietuva brangi…“. Nustojus veikti Vilniaus studijoms, 2 val. 20 min. darbą pradėjo Kauno radiofonas ir televizijos stotis Sitkūnuose (netoli Kauno), o 4 val. 23 min. Lietuvos radijas pradėjo transliaciją iš Lietuvos parlamento rūmų. Vėliau parlamente įsikūrė Lietuvos televizijos studija, atnaujinusi transliacijas iš kilnojamųjų televizijos stočių, įrengtų prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.

Tomis sausio dienomis ir naktimis Lietuvos parlamentas gynėsi pats ir vadovavo Lietuvos gynybai 

Nerimaujant dėl galimo puolimo 1991 m. sausio 13-osios naktį Lietuvos parlamento rūmų fojė ir koridoriai buvo pilni parlamento gynėjų, posėdžių salėje rinkosi deputatai. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje tvyrojo slogi nuotaika – plaukė žinios apie žuvusiuosius ir sužeistuosius. Dalis Lietuvos parlamento narių net nebuvo išvykę iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų, dalis atskubėjo į parlamentą, išgirdę kvietimą susirinkti. Baiminantis dujų atakos, deputatams buvo išdalytos dujokaukės. Salėje jie posėdžiavo su paltais, nes ruošdamiesi atremti puolimą parlamento gynėjai į butelius pilstė benziną ir vėdino rūmus. Dar aidint šūviams prie Televizijos bokšto, apie 4 val. nakties, susirinkus 82 deputatams – susidarius kvorumui, prasidėjo oficialus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdis. Į parlamentą toliau plaukė žinios apie žuvusiuosius, nesėkmingai bandyta susisiekti su Ministru Pirmininku. Deputatai pagerbė žuvusiuosius tylos minute. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba įgaliojo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą, tuo metu buvusį Lenkijoje, esant reikalui, sudaryti egzilinę vyriausybę, priėmė kreipimąsi į pasaulio vyriausybes ir sudarė Lietuvos Respublikos laikinąją gynybos vadovybę. Parlamento nariai vieningai balsavo už tą naktį priimtus sprendimus. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Virgilijus Čepaitis vėliau rašė: „Tokio vieningo balsavimo, kaip tą naktį parlamente nei prieš tai, nei po to nebuvo. Išnyko priešprieša tarp dešiniųjų ir kairiųjų deputatų. Net ir tie lenkai, kurie nebalsavo už Kovo 11-osios Aktą, dabar prisijungė prie mūsų.“ Tomis sausio dienomis ir naktimis Lietuvos parlamentas gynėsi pats ir vadovavo Lietuvos gynybai. Lemtingomis valandomis valstybei vadovavęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis liudininkų teigimu, demonstravo ryžtingo politiko gebėjimus veikti ir žaibiškai priimti valstybei reikalingus sprendimus, bandė susisiekti su Sovietų Sąjungos prezidentu dėl smurto nutraukimo, kreipėsi į pasaulio valstybių vadovus, aktyviai veikė, kad pasaulis sužinotų apie Vilniuje vykdomą Sovietų Sąjungos agresiją prieš taikius Lietuvos žmones ir, kad pasaulio valstybės pripažintų agresiją prieš Lietuvos valstybę.

Po kruvinosios sausio 13-osios nakties šimtai tūkstančių žmonių atėjo ginti Lietuvos laisvės simbolio – Lietuvos parlamento  

Parlamento puolimo atveju labai svarbi buvo ryžtinga ir tvirta gyventojų parama Lietuvos Respublikos valdžiai. Po 1991 m. sausio 13-osios nakties į Nepriklausomybės aikštę prie parlamento susirinko daugiau kaip 100.000 žmonių, dalis jų budėjo net ant aplinkinių pastatų stogų ir statybviečių. Jeigu būtų prasidėjęs puolimas, ryžtinga ir tvirta Lietuvos gyventojų parama valstybei būtų buvusi labai svarbi. Aiškėjo, kad parlamento šturmas būtų pareikalavęs daug daugiau aukų, todėl agresorius nesiryžo pulti Lietuvos parlamento rūmų. Nemažiau svarbi buvo ir ryžtinga parlamento laikysena – priešintis ir nepasiduoti, tačiau svarbiausias tų dienų laimėjimas buvo žmonių vienybė pavojaus akivaizdoje. Dar 1990 m. vasarą kildavusios politinė takoskyros, grėsė visišku susipriešinimu. Tačiau smurto akivaizdoje pademonstruota vieninga laikysena parodė Lietuvos gyventojų ir politinių lyderių sąmoningumą ir gebėjimą vertinti esminius bendrus tikslus. Sausio agresijos dienomis, nepaisydami nuolatinės šlapdribos ir minusinės temperatūros, dešimtys tūkstančių žmonių su vėliavomis, šūkiais ir plakatais 24 valandas per parą budėjo Nepriklausomybės aikštėje, kad apsaugotų Lietuvos parlamentą – laisvos Lietuvos simbolį. Žmonės iš Lietuvos miestų ir kaimų organizuotais būriais, autobusais vyko į Vilnių ir pasikeisdami saugojo savo išrinktus deputatus ir Vyriausybės narius. Aikštėje buvo galima sutikti ne tik lietuvius, bet ir rusus, lenkus, baltarusius, ukrainiečius, kitų Lietuvos tautinių bendrijų atstovus. Visų jų vėliavos tuo metu plazdėjo Nepriklausomybės aikštėje greta Lietuvos trispalvių. Greta stovėjo senoliai, jaunuoliai, vyrai, moterys, netgi vaikai. Savita drąsa pasižymėjo jaunuoliai gynybos ar žvalgybos postais pasirinkę greta Nepriklausomybės aikštės esančių gyvenamųjų namų stogus ir statybvietes, stebėję ar negresia pavojus. Vieninga laikysena siaučiant smurtui parodė Lietuvos gyventojų ir politinių lyderių sąmoningumą ir gebėjimą susivienyti dėl bendrų tikslų.

Parlamentą saugojo ne tik gyvoji barikada – tūkstančiai žmonių, bet ir gynėjų pastatytos rūmų barikados   

Parlamento pastatas privalėjo būti apgintas bet kokia kaina. Dar 1991 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pastato prieigos buvo užtvertos daugiau nei 100 autobusų ir sunkvežimių. Barikados aplink parlamento rūmus buvo pradėtos statyti 1991 m. sausio 13-osios rytą. Siekdami apsaugoti pastatą nuo tankų ir desantininkų puolimo, gynėjai jį apjuosė maždaug 2,5 metrų aukščio statybinės armatūros vielomis. Vėliau aplink pastatą buvo įrengtos užkardos iš pamatų blokų, gelžbetoninių perdengimo plokščių, inžinerinių tinklų kolektorių sekcijų. Į Nepriklausomybės aikštę įsiliejančios gatvės taip pat buvo užtvertos statybiniais blokais ir stambiais akmenimis. Aplink parlamento rūmus buvo iškasti prieštankiniai grioviai. Visi šie gynybiniai įtvirtinimai iškilo per neįtikėtinai trumpą laiką. Norint patekti į rūmus buvo naudojamas gerai saugomas šoninis įėjimas esantis, greta dabartinio Sausio 13-osios memorialo. Ant fasadinės rūmų pusės armatūros smaigalių daugelis žmonių suvėrė iš sovietų valdžios gautus garbės raštus, karinius bilietus, šaukimus į sovietų kariuomenę, sovietinius pasus, prikalė gautus sovietinius medalius ir ordinus. Gelžbetonio plokštės netruko virsti savitais sienlaikraščiais su piešiniais, įrašais, šūkiais, žinutėmis.

Nepriklausomybės aikštėje kūrenami parlamento gynėjų laužai tapo vienybės simboliu  

1991 metų sausį prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų degę laužai ir aplink juos susėdę besišildantys parlamento gynėjai, yra tapę apgintos Lietuvos Nepriklausomybės simboliais. Organizuotas budėjimas prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prasidėjo netrukus po 1991 m. sausio 8 d. parlamento rūmų šturmo. Kol Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio pakviesti į Vilnių ėmė važiuoti autobusai su žmonėmis iš visos Lietuvos miestų ir rajonų, parlamento sargybą ėjo vilniečiai. Kas keturias valandas keitėsi skirtingų Vilniaus miesto rajonų žmonės. Vyrai ir moterys, jaunuoliai ir senoliai, netgi vaikai bendravo aikštėje, keitėsi politinėmis naujienomis, sužvarbę dalinosi karštos arbatos puodeliu. Pirmosios budėjimo dienos iki Spaudos rūmų ir Televizijos bokšto užgrobimo skyrėsi nuo vėlesnių – aikštėje netrūko žmonių klegesio, liaudies dainų ir šokių. Beginklių žmonių auka sausio 13-osios naktį sukrėtė visą Lietuvą, kartu sutvirtino ryžtą ginti savo valstybę, nesitraukti agresijos akivaizdoje. 1991 metų sausio–vasario mėn. Lietuvos žmonės tęsė sargybą Nepriklausomybės aikštėje. Joje toliau liepsnojo laužai, laisvės gynėjus šildė karšta arbata ir savanorių dalijama duona, plazdėjo vėliavos, skambėjo patriotinės dainos ir nesiliovė dienos aktualijų įkvėptos diskusijos.

Žmones šildę laužai ir puodelis arbatos tapo neatsiejamu 1991 metų sausio atributu 

1991 m. sausį ir vėlesniais mėnesiais prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų budėjusius žmones šildė ne tik laužai, bet ir puodelis šiltos arbatos. Nepriklausomybės aikštėje tūkstančiai žmonių budėjo 24 valandas per parą. Jie gerai organizuotais būriais iš įvairiausių Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų vyko į sostinę ir pasikeisdami saugojo parlamentą. Tų dienų liudininkai pamena žmones vienijusį ryžtą bet kokia kaina atsilaikyti prieš brutalią jėgą. Nepriklausomybės aikštėje budėjusius žmones palaikė jausmas, kad iškilus pavojui bus stovima petys petin. Tomis dienomis žmonės dalijosi kas kuo galėjo. Prie parlamento pastato ir Nepriklausomybės aikštės prieigose įrengtose lauko virtuvėse buvo galima gauti šiltos arbatos ar sultinio, pasivaišinti duona ar sumuštiniais. Aikštėje ir parlamento rūmuose budėjusiems gynėjams maistą gabeno įvairios įmonės, organizacijos ir pavieniai žmonės iš visos Lietuvos. Netrūko įvairiausių iniciatyvų, štai kai kurie sostinės restoranai rinko aukas, o už surinktas lėšas gamino maistą, kuriuo maitino Parlamento gynėjus. Daugybė žmonių aukojo lėšas Nepriklausomybei ginti. 1991 metų sausis dar kartą parodė vienybės ir savanorystės galią, o žmones šildę laužai ir puodelis arbatos tapo neatsiejamu 1991 metų sausio atributu.

Lietuvos parlamentą juosusios barikados tapo galerija po atviru dangumi, šimtai žmonių išvydo protesto piešinius ir plakatus  

Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą apjuosusios barikados tapo savotiška palaikymo ir protesto galerija. Vos tik joms išdygus, jas uždengė nuotraukos, vaikų piešiniai, parlamento gynėjų plakatai ir karikatūros, įrašai, šūkiai, skanduotės lietuvių, rusų, lenkų, anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Šie kūriniai atspindėjo rūmus saugojusių žmonių požiūrį į to meto politinę padėtį Lietuvoje ir pasaulyje, Lietuvos istorinę atmintį, gynėjų nuotaikas, viltį ir pažadą aukotis už Tėvynę, prakeiksmus kraują praliejusiems Sovietų Sąjungos vadovams ir kariškiams. Čia netrūko ir subtilaus humoro jausmo – ant barikadų kabėjo tūkstančio rublių kupiūros su prierašu, kad tai Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo priedas prie Nobelio Taikos premijos. Žinomiausią Nepriklausomybės aikštės barikadų įrašą – „Lietuvos širdis“ ant barikados Gedimino prospekto ir Nepriklausomybės aikštės prieigose užrašė Trakų sąjūdietis Romualdas Lankas. Šis įrašas simbolizavo 1991-ųjų įvykių epicentrą – Lietuvos parlamentą. Dievo Motinos statulėlė, šventųjų paveikslai, greta barikadų iškilusios koplytėlės ir koplytstulpiai stiprino gynėjus maldoje. 1991–1992 metais Lietuvoje viešėjusios užsienio valstybių delegacijos išvysdavo tvirtove virtusį parlamentą. Vėliau prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų iš dalies barikadų buvo įrengtas Sausio 13-osios memorialas. Tai bene vienintelis tokio tipo paminklas pasaulyje, liudijantis žmonių ryžtą ginti teisėtai išrinktus tautos atstovus. 1991 m. sausio 19 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriuo patvirtino komisiją, įgaliotą atrinkti saugojimui piešinius ir šūkius, buvusius valstybės objektų gynimo vietose. Dalį išsaugotų įrašų, piešinių ir kitų objektų iki šiol galima pamatyti Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir prie Lietuvos Respublikos Seimo įrengtame – Sausio 13-osios memoriale.

Lietuvos parlamento saugumą užtikrino ne tik tūkstančiai žmonių Nepriklausomybės aikštėje, bet ir keli šimtai savanorių gynėjų pastato viduje 

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė 1991 m. sausį, kartu su kitais žurnalistais ir korespondentais dirbusi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, rašė, kad „gyvenimo šauksmas BŪTI, gyventi vardan idealo čia garsesnis už kvietimą vardan to idealo numirti“,  taip ji apibūdino pastato vidaus gynėjų pasiryžimą ištverti ir nugalėti. Pirmasis kovos krikštas rūmų vidaus gynėjams teko 1991 m. sausio 8-ąją. Iš karto po jo imta stiprinti pastato vidaus ir išorės apsaugą. 1991 m. sausio 11 d., penktadienį, 14 val. keli šimtai savanorių parlamento gynėjų – pasieniečių, muitininkų, Krašto apsaugos departamento darbuotojų, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnų, Lietuvos šaulių, studentų ir kitų savanorių – iškilmingoje ceremonijoje prisiekė ginti Lietuvos valstybę ir jos Nepriklausomybę. Priesaiką priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius, prisiekusiuosius palaimino kunigas disidentas Robertas Grigas. Savanorio priesaika tapo teisiniu pagrindu ginti savo valstybės nepriklausomybę ginklu. Savanoriai ruošėsi rūmų gynybai, nors jų ginklai buvo tik metaliniai strypai, peiliai, sportiniai mažo kalibro ir medžiokliniai šautuvai, išsaugoti partizanų ginklai, buteliai su benzinu. Nepaisant to, pagrindinis jų ginklas buvo ryžtas ir noras apginti 1990 m. kovo 11 d. atkurtą Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Dauguma savanorių savaitėmis budėjo ir gyveno smėlio maišais ir baldais užbarikaduotuose Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sekretorius Liudvikas Sabutis vėliau prisiminė: „Mes to meto Aukščiausiosios Tarybos nariai, pareigūnai, iš tikrųjų jautėmės ne tik apsupti, bet ir apgaubti didžiuliu savanorių dėmesiu. Mums tai padėjo, be abejo, dirbti šioje salėje. Visos kitos patalpos priklausė mūsų parlamento gynėjams.“

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba įkūrė Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą  

1990 m. kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė neturėjo ginkluotųjų pajėgų, kurias pasitelkusi būtų galėjusi priešintis agresoriui. Nuo 1990 m. rudens Lietuvoje pradėjo kurtis pirmieji savanorių padaliniai. Metų pabaigoje, kai aiškėjo Lietuvai  kylanti grėsmė, savanoriai gavo užduotį saugoti svarbiausius valstybės objektus. Po tragiškų įvykių, 1991 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtu įstatymu Krašto apsaugos sistemoje buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. Visi, kurie 1991 m. sausio dienomis susirinko į Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir prisiekė ginti Lietuvos valstybę, buvo vadinami savanoriais. Vieni jų atėjo tiesiai iš gatvės, kiti buvo pakviesti Lietuvos Sąjūdžio, treti – atsiųsti kaip jau veikusių struktūrų pareigūnai, pasieniečiai, muitininkai, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnai, šauliai. Po tragiškų įvykių 1991 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą, kuriuo krašto apsaugos sistemoje įkūrė Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Tai buvo oficialus karių savanorių tarnybos įteisinimas. Iki pat Sovietų Sąjungos griūties –1991 m. rugpjūčio mėnesio karinio pučo Maskvoje, Aukščiausiosios Tarybos rūmuose budėję savanoriai, nesėdėjo sudėję rankų. Rūmuose buvo įkurti budėjimo postai, įrengtos gynybinės pozicijos, laisvu nuo budėjimo metu vyko karinių dalykų mokymai. Tais pačiais metais buvo pareikalauta savanorių aukų. Lietuvos Respublikos pareigūnai buvo nužudyti pasienio postuose Krakūnuose ir Medininkuose, o griūvant Sovietų Sąjungai, 1991 m. rugpjūčio 21 d., gindamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą buvo nukautas karys savanoris Artūras Sakalauskas.

Lietuvos pasieniečių saugomos valstybės sienos liudijo nepriklausomą Lietuvos Respubliką

1990 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo įsteigta Pasienio apsaugos tarnyba, turėjusi vykdyti valstybės sienos apsaugos funkcijas. Lemtingomis sovietų agresijos dienomis 1991 m. sausio mėn. Lietuvos pasieniečiai vieni pirmųjų stojo ginti atkurtos nepriklausomybės. Jie budėjo valstybės pasienio postuose, 1991 m. sausio 8-ąją padėjo atremti Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmą, davė kario savanorio priesaiką, saugojo Vyriausybės pastatą. Tarp Vyriausybės rūmų gynėjų buvo ir pasienietis Gintaras Žagunis. Atslūgus įtampai sostinėje, tęsėsi Sovietų Sąjungos kariuomenės ir OMON dalinių provokuojami incidentai ir puldinėjimai Lietuvos pasienyje. Itin sudėtinga padėtis susidarė Šalčininkų rajone. 1991 m. gegužės 19 d. naktį iš pasalų buvo užpultas Šalčininkų pasienio užkardos Krakūnų postas. Užpuolikai nušovė beginklį Krakūnų pasienio kontrolės posto pamainos viršininką Gintarą Žagunį. Tai buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pareigūnas, paaukojęs gyvybę už valstybės nepriklausomybę.

Medininkų pasienio kontrolės poste buvo nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnai

Sovietų Sąjungos represinės struktūros ir toliau siekė destabilizuoti padėtį Lietuvoje ir bauginti Lietuvos visuomenę. Apgynus Lietuvos parlamentą ir Vyriausybę, tęsėsi Sovietų Sąjungos kariuomenės, jos milicijos specialiųjų būrių išpuoliai prieš Lietuvos valstybės institucijas – pasienio kontrolės postus ir muitines Latvijos ir Baltarusijos pasienyje, kurie buvo sunkiai apginami, tai buvo tarsi simboliniai valstybės sienos kontrolės postai. 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio kontrolės poste buvo nužudyti muitininkai – Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, kelių policijos pareigūnai – Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, greitojo reagavimo rintinės „Aras“ pareigūnai – Algimantas Juozakas, Mindaugas Balavakas. 1991 m. rugpjūčio 2 d. ligoninėje mirė sunkiai sužeistas muitininkas Ričardas Rabavičius. Išgyveno vienintelis muitinės pareigūnas, užpuolimo metu sunkiai sužeistas, Tomas Šernas. Tai buvo dar vienas žlungančios imperijos beprasmiško smurto aktas prieš Lietuvos Respubliką.

Atsisveikinimas su Sausio 13-osios aukomis ir Medininkuose nužudytais pareigūnais tapo šimtatūkstantine Lietuvos laisvės manifestacija

Smurtas prieš Lietuvos pareigūnus Medininkuose surengtas netrukus po pasirašytos Sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos SFSR, JAV ir Sovietų Sąjungos viršūnių susitikimo Maskvoje ir IV Pasaulio lietuvių žaidynių Lietuvoje dienomis. Neįsivaizduojamo žiaurumo aktas sulaukė visuotinio dėmesio. Į 1991 m. rugpjūčio 3 d. vykusias žuvusiųjų laidotuves susirinko daugybė Lietuvos žmonių, Lietuvos parlamento nariai, Vyriausybės, įvairių institucijų atstovai, sporto žaidynių dalyviai. Pagarbą Medininkų aukoms išreiškė į laidotuves atvykę JAV generalinis konsulas Leningrade Jackas Gosnellas, Vokietijos Federacinės Respublikos Bundestago narys Wolfgangas von Stettenas, Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Dainis Ivanas, Estijos Respublikos atstovas Martas Tarmakas. Medininkų pasienio kontrolės poste nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnai buvo palaidoti šalia 1991 m. sausio 13-osios Sovietų Sąjungos agresijos aukų.

Paskutinis Lietuvos savanorių susirėmimas su Sovietų Sąjungos kariškiais pareikalavo parlamento gynėjo aukos 

1991 m. rugpjūčio 19 d. prasidėjus kariniam perversmui Maskvoje, Lietuvoje kartojosi sausio mėnesio agresijos scenarijus. Lietuvos Respublika priešinosi neginkluotomis ir nesmurtinėmis formomis, Lietuvos žmonės dar kartą atvyko budėti prie parlamento rūmų, rūmų gynybą organizavo savanoriai, atvykę iš įvairių Lietuvos rinktinių, parlamentas tęsė darbą, susirinkęs į neeilinę sesiją. Žlungant kariniam pučui Maskvoje, vėlų 1991 m. rugpjūčio 21 d. vakarą, parlamento prieigose įvyko paskutinis Lietuvos savanorių susirėmimas su Sovietų Sąjungos kariškiais. Pasipriešinimo metu žuvo Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas, dar keletas savanorių buvo sužeisti sovietų sprogstamųjų užtaisų. Artūras Sakalauskas tapo paskutiniąja auka XX amžiuje, paaukota už Lietuvos nepriklausomybę.

Galutinę Lietuvos žmonių pergalę simbolizavo atsisveikinimas su sovietiniais paminklais

Žlugus kariniam pučui Maskvoje, Lietuvos parlamentas ir Vyriausybė ėmėsi aktyvių veiksmų, padėjusių užtikrinti Lietuvos Respublikos teritorijos kontrolę. Lietuvos Respublika susigrąžino 225 dienas sovietų užgrobtus Spaudos rūmus, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, Vilniaus televizijos bokštą. 1991 m. rugpjūčio 23 d. vakare, apie 18.20 val., Lukiškių aikštėje buvo nukelta keturių metrų aukščio Lenino statula. Šis paminklas priešais KGB rūmus stovėjo nuo 1952 metų. Keliant statulą, ji skilo ir lūžo per kelius. Paminklą išvežant iš aikštės, ant pjedestalo užlipę triumfuojantys Lietuvos žmonės dainavo patriotines dainas. Ši akcija žymėjo Lietuvos laisvės kovos su Sovietų Sąjunga pabaigą. Tą pačią dieną Lenino statulos, okupacinės imperijos simboliai, buvo nuverstos Rygoje ir Taline.

Šaltiniai ir literatūra: 

1991-ieji, sausio 10–14, Lietuvos dienų ir naktų kronika, Lietuvos rytas, 1991, sausio 15, p. 2.

Baranauskas, Jonas. Kiek reikės, tiek ir būsiu, Lietuvos aidas, 1991, sausio 24, p. 3.

Baužytė, Nijolė. Sausio 13-osios prisiminimai, Konferencijos „Parlamento gynyba 1991 metais“ stenograma, Vilnius, 2010 m. sausio 12 d.

Bendras laikraštis Lietuvoje, Draugas, 1991, sausio 29, p. 1.

Brazauskas, Arūnas; Virginijus, Kizas. Posėdis agresijos metu, Lietuvos aidas, 1991, sausio 12, p. 2.

Bunka, Eugenijus. Miestas laukia rytojaus, Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 5.

Čekuolis, Algimantas. Išmėginimai. Pirmoji diena, Gimtasis kraštas, 1991, sausio 10–16, Nr. 2, p. 1.

Čepaitis, Virgilijus. Karas. Aukščiausioji Taryba nuo 1990-06-30 iki 1991-01-13, Kultūros barai, 2017, Nr. 3–6.

Delkus, Rimvydas. Savanoriai, Lietuvos aidas, 1991, sausio 22, p. 2.

ELTA. Piešiniai ir šūkiai bus išsaugoti, Lietuvos rytas, 1991, sausio 23, (vakarinė laida), p. 2.

Fredén, Lars Peter. Baltijos šalių išsivadavimas ir Švedijos diplomatija 1989–1991 metais. Pervartos, Vilnius: Versus aureus, 2010.

Ganusauskas, Edmundas. Gyvoji barikada, Vilnius: Mintis, 2010.

Gavelis, Ričardas. Jie gerai žino ką daro, Respublika, 1991, sausio 14, p. 1.

Grikšaitė, Dalia. Dainuojančių žmonių jūra, Mažoji Lietuva, 1991, sausio 16, p. 6.

Gurevičius, Ainis. „Į namus jau nebeskambinu“, Lietuvos rytas, 1991, sausio 17, (vakarinė laida), p. 4.

Iš kaimų ir miestų susirinkę saugo savo Parlamentą, Draugas, 1991, sausio 22, p. 1.

Jie atėjo!, Lietuvos rytas, 1991, sausio 9, p. 2.

Knispelis, Egidijus. Aistros Nepriklausomybės aikštėje, Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 4.

Kupčikas, Dainis. Kulkų suvarpytos sienos, Lietuvos aidas, 1991, sausio 12, p. 4.

Landsbergis, Vytautas. Atpirkimas. Sausio 13-oji dokumentuose, Vilnius: Demokratinės politikos institutas, 2004.

Landsbergis, Vytautas. Kaltė ir atpirkimas. Apie Sausio 13-ąją, Vilnius: Briedis, 2012.

Landsbergis, Vytautas. Lūžis prie Baltijos. Politinė autobiografija, Vilnius: Vaga, 1997.

Liauškienė, Aurelija. Taškus sudėlios istorija, Lietuvos aidas, 1991, sausio 19, p. 4.

Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojų protestas, Kalba Vilnius, 1991, sausio 16, p. 1.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 13 d. rytinio posėdžio (Nr. 92) stenograma, Teisės aktų informacinė sistema, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251249

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į Lietuvos Respublikos žmones, Vilnius, 1991 m. sausio 11 d., Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 1.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas, Vilnius, 1991 m. sausio 11 d., Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 1.

Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo ir Laisvės premijų įteikimo ceremonijos stenograma, 2017 m. sausio 13 d., Teisės aktų informacinė sistema, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/a114a210d99411e69c5d8175b5879c31?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=6f6aec0f-6dda-47eb-abae-da39322a6c86

Linkevičius, Vidas. Prie TVR komiteto, Respublika, 1991, sausio 13, p. 2.

Liudininkų parodymai, Kalba Vilnius, 1991, sausio 16, p. 2.

Liudvikas Sabutis. Sausio 13-osios prisiminimai, Konferencijos „Parlamento gynyba 1991 metais“ stenograma, Vilnius, 2010 m. sausio 12 d.

Maldeikienė, Aušra. Minios baimė, Lietuvos rytas, 1991, sausio 9, p. 1–2.

Milkevičiūtė, Giedrė; Mikoliūnas, Algirdas. Neramios valandos be Vyriausybės, Vakarinės naujienos, 1991, sausio 10, p. 1.

Mirties poligonas, Lietuvos rytas, 1991, sausio 15, p. 1.

Misiukonis, Marijonas. Lemtingi metai. VRM istoriniuose įvykiuose, Vilnius: Mintis, 2018.

Mundrys, Virgilijus. Sužeistas išcentrine kulka, Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 6.

Paulauskas, Henrikas. Buvau įvykių liudininkas ir dalyvis, Akiračiai, 1991, Nr. 6, p. 13–14.

Paulavičiūtė, Loreta. 1991 metų sausio 13-oji: ką skelbė Lietuvos radijas, Lietuvos aidas, 1995, sausio 12, p. 14.

Ramelienė, Raimonda. …ir Nepriklausomybės aikštėje, Tiesa, 1991, sausio 9, p. 1.

Rekašius, Zenonas. Laimėjimai ir pralaimėjimai. Lietuva po sausio tryliktosios, Akiračiai, 1991, Nr. 3, p. 1, 15.

Repšienė, Danguolė. Minios prie parlamento rūmų, Tiesa, 1991, sausio 10, p. 1, 7.

Rinkevičiūtė, Daiva. Jie išėjo paskutiniai, Lietuvos rytas, 1991, sausio 17, (vakarinė laida), p. 1.

Senn, Alfred Erich. Baisusis sekmadienis Vilniuje, Akiračiai, 1991, Nr. 2, p. 1, 7.

Senn, Alfred Erich. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 1997.

Sukruvintas penktadienis. Liudija „Tiesos“, „Lietuvos ryto“ ir „Aitvaro“ žurnalistai, Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 2.

Svibutavičiūtė, Aldona. Neblėstančių laužų atšvaitai, Lietuvos rytas, 1991, sausio 25, (vakarinė laida), p. 1.

Šarvuočiai pajudėjo, Lietuvos aidas, 1991, sausio 12, p. 3.

Šiulienė, Zonė. Daktare, greičiau išimkit kulką! Reportažas su ašaromis akyse, Lietuvos aidas, 1991, sausio 25, p. 2.

Tą baisiąją naktį, Kalba Vilnius, 1991, sausio 16, p. 2.

Tokie buvome sausio dienomis. Nepamirštamos naktys ir dienos, Lietuvos aidas, 1995, sausio 13, p. 12–13.

Vaitkus, Juozas. Prie Spaudos rūmų ir Televizijos bokšto, Akiračiai, 1991, Nr. 5, p. 1.

Valatkienė, Vilija. Karščiausias planetos taškas – Vilnius, Lietuvos rytas, 1991, sausio 15, p. 4.

Valiulis, Skirmantas. Dienos, prilygstančios dešimtmečiams, Kalba Vilnius, 1991, sausio 16, p. 1.

Žalimas, Dainius. SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1991 metų sausį: tarptautiniai teisiniai aspektai (I), Bernardinai.lt, 2010-01-11, https://www.bernardinai.lt/2010-01-11-dainius-zalimas-ssrs-agresija-pries-lietuvos-respublika-1991-metu-sausi-tarptautiniai-teisiniai-aspektai-i/, žr. 2020 m. kovo 30 d.

Žalimas, Dainius. SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1991 metų sausį: tarptautiniai teisiniai aspektai (II), Bernardinai.lt, 2010-01-12, https://www.bernardinai.lt/2010-01-12-dainius-zalimas-ssrs-agresija-pries-lietuvos-respublika-1991-metu-sausi-tarptautiniai-teisiniai-aspektai-ii/, žr. 2020 m. kovo 3 d.

Žalimas, Dainius. SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1991 metų sausį: tarptautiniai teisiniai aspektai (III), Bernardinai.lt, 2010-01-13, https://www.bernardinai.lt/2010-01-13-dainius-zalimas-ssrs-agresija-pries-lietuvos-respublika-1991-metu-sausi-tarptautiniai-teisiniai-aspektai-iii/, žr. 2021 m. sausio 5 d.

Žinevičius, Alfonsas. Aukojam auką…, Vakarinės naujienos, 1991, sausio 21, p. 4.

Žukas, Algimantas; Girdvainis, Julius. Tik nereikia mūsų gąsdinti!, Respublika, 1991, sausio 10, p. 2.

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Žydrūnas Mačiukas, Angonita Rupšytė
LR Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius  

The post Lietuvos laikysena 1991 metų sovietų agresijos akivaizdoje appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Sausis mums ypatingas. Ir ne tik todėl, kad Sausio 13-ąją atsilaikėme prieš įnirtusią sovietinę mašiną ir apgynėme Kovo 11-ąją. Šį mėnesį, tik skirtingu metu, patyrėme dar keletą sukrėtimų.

Vienas jų – ne vienam vyresniam žmogui įsimintinas netikėtas tuometinės premjerės Kazimieros Prunskienės 1991 m. sausio 8 d. sprendimas pakelti būtiniausių produktų kainas. Prieš tai Maskvoje įvyko jos susitikimas su M. Gorbačiovu, sustiprinęs įtarimus, kad dėl šios visus apstulbinusios akcijos buvo tartasi su tuomečiu „genseku“. Netikėtas kainų šuolis keleriopai paskatino „Jedinstvo“ šturmuoti parlamento rūmus, o Maskvą – pulti ginti „nacionalistų skriaudžiamų tėvynainių“. Po kelių dienų Vilniaus gatvėmis jau žlegėjo tankai…

Po 13 metų keturiolikos asmenų grupė išplatino memorandumą, kuriame K. Prunskienė raginama pasitraukti iš prezidento rinkimų kampanijos bei pateikti argumentai „dėl jos valstybinio nepatikimumo“. Dokumento rengėjai priminė, kad  1990 metų gegužę lankydamasi Vašingtone, „K. Prunskienė savavališkai pasiūlė JAV administracijai atidėti Lietuvos nepriklausomybę dvejiems metams”. Jiems užkliuvo ir jos įsitikinimas, kad, esą, Lietuvos politikai specialiai vilkino derybų su Maskva pradžią, o „Vytautas Landsbergis ir dešinioji jo politikų pusė užstrigo nepriklausomybės paskelbimo stadijoje. Nepriklausomybės paskelbimas V. Landsbergiui buvo priemonė jo valdžiai suabsoliutinti“. Per 1994 m. vykusias apklausas premjerę teisino ir jos buvęs pirmasis pavaduotojas Romualdas Ozolas, sakęs, kad „kelti kainas ir paleisti laisvos rinkos mechanizmą turėjo bet kuri ir bet kurios sudėties Vyriausybė“.

Galbūt šių praeities peripetijų ir neverta vėl kelti į paviršių, juo labiau, kad jau beveik 13 metų buvusi premjerė ir Nepriklausomybės akto signatarė per savo gimtadienį patyrusi insultą sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Vasario 26 – ąją jai sukaks 82-ji. Sveikiname!

O štai metais anksčiau, Lietuvai dar tik ruošiantis skelbti Nepriklausomybę, sausio 11 – 14 d. Vilniuje viešėjo pirmas, vienintelis ir paskutinis SSRS prezidentas M. Gorbačiovas su žmona Raisa. Tiesa, SSRS prezidentu III liaudies deputatų suvažiavimas jį išrinks iškart  po Kovo 11-sios praėjus keturioms dienoms, įkūrus prezidento instituciją, bet ir iki tol jis buvo SSKP centro komiteto generalinis sekretorius – faktinis sovietų vadovas. SSRS lyderis paskubėjo atvykti pas nepaklusnius lietuvius ir atkalbėti juos neatsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Įvykius skubino ir tai, kad 1989 m. gruodį buvo nutarta įkurti savarankišką nuo SSKP Lietuvos komunistų partiją. Maskvai tai buvo skaudus smūgis, ir Algirdas Brazauskas dėl to gavo nemažai pylos. Bet vis tiek tą rytą jis vienas pirmųjų pagal protokolą turėjo išskubėti į oro uostą.

Nei sovietinio lyderio, nei jo sutuoktinės kerai lietuviškos sienos neįveikė: „nacionalistai“ toliau žengė link savo tikslo. O apsilankęs Kuro aparatūros gamyklos ceche gavo darbininko Zeniaus Lisausko atkirtį. Po karšto pokalbio nueidamas Gorbačiovas pagrasino: „Sunku jums bus…“, Bet čia pat pavymui gavo darbininko repliką atgal: „Kur? Į Jakutiją išvešite?“. Šios scenos liudininkai sakė, kad svečių pora atrodė gerokai sutrikusi. Tai ne tas pats, kaip bendrauti su kokio nors Barnaulo darbininkais… Galbūt jau tuomet sovietinis lyderis apgalvojo, ką po metų reikš tas jo „bus sunku“… Į atvirus grasinimus „gensekas“ perėjo, trečią viešnagės dieną susitikęs su Pabaltijo karinės apygardos vadais ir „partiniu aktyvu“. Apžvalgininkai mano, kad svečias juos tik padrąsino laukti nurodymo, kada prieš lietuvius imtis teroro veiksmų..

Per tuos kelis dešimtmečius Rusijos ir Lietuvos santykiai visai pagedo, greičiau – atsidūrė ant prarajos ribos. Dar kažkada dėjome vilčių, kad juos atkurs Borisas Jelcinas, tačiau 2000-ųjų išvakarėse visą valdžią jis perdavė (ar buvo priverstas perduoti?) sovietinio raugo žvalgybininkui Putinui. Beje, ta proga nedidelis nukrypimas.

Paprastai gerų santykių atkūrimo dingstimi tampa šalių vadovų vizitai. Kažkada mes manėme, kad į Vilnių gali užsukti tiek Jelcinas, tiek Putinas. Bet likimo ironija, kad Lietuvos teritorijoje pabuvojo tik keli žinomi vyrai: Petras I-asis, XVIII a. pradžioje atvykęs mokytis laivadirbystės, Napoleonas, 1812 m. birželį įžengęs į degantį Kauną ir gruodį bėgantis atgal, caras Nikolajus II-asis, 1914 m. keliavęs į Vakarų frontą, Hitleris, 1939 m. kovo 23-ąją iš balkono Klaipėdos Turgaus aikštėje pasakęs ugningą krašto prijungimo prie reicho kalbą, Leonidas Brežnevas, kuris, tiesa, dar tik būdamas SSKP politbiuro narys, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, Nikitos Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių. Jis net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, kad tais ekonominio atšilimo laikais, patapšnojęs Antanui Sniečkui per petį, aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“…

Štai ir viskas. Šiurkščiai kalbant, mums nusispjauti į tokių veikėjų apsilankymus. Ypač kai mūsų gyva atmintis byloja, jog draugauti galima tik su draugais, o rytiniai kaimynai tokiais niekada nebuvo ir, ko gero, nebus.

The post Sausio idos: su kuo mums draugauti? appeared first on Voruta.

Seimas pritarė Laisvės premijų komisijos siūlymui 2024 metų Laisvės premiją skirti Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyviui, publicistui, politiniam kaliniui, kunigui Juliui Sasnauskui už nuopelnus kovoje dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

„Julius Sasnauskas – Laisvės šauklys. Jo patriotinę, pilietinę brandą liudija viso gyvenimo veikla. Dar būdamas paauglys, 1976 metų lapkritį, už 1920 m. žuvusių Lietuvos karių pagerbimą per Vėlines Rasų kapinėse milicininkų buvo sulaikytas ir sumuštas, o už tautinius ir religinius įsitikinimus pašalintas iš Vilniaus 16-osios vidurinės mokyklos“, – spalio 21 d., Laisvės premijų komisijai priėmus šį sprendimą, sakė jos pirmininkė Angelė Jakavonytė.

Seimo nutarimui „Dėl 2024 metų Laisvės premijos paskyrimo Juliui Sasnauskui“ (projektas Nr. XIVP-4237) vieningai pritarė 79 balsavime dalyvavę Seimo nariai.

***

Pranciškonas kunigas Julius Sasnauskas – Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys, publicistas. Dar moksleivis įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą, bendravo su Lietuvos disidentais Viktoru Petkumi ir Antanu Terlecku. Kartu su Antanu Terlecku ir kitais pogrindžio dalyviais leido ir platino pogrindžio leidinius „Laisvės šauklys“ ir „Vytis“. 1979 metais dirbdamas sargu Pažangiosios mokslo minties muziejuje (Šv. Jonų bažnyčioje), rengė ir spausdino pogrindžio leidinius, informaciją apie Lietuvos disidentų teismus, viešus pareiškimus apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. 1979 m. kartu su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu, Vladu Šakaliu, Julius Sasnauskas parengė „45 pabaltijiečių memorandumą“ ir rinko jam parašus. Dalyvavo viešose Lietuvos disidentų solidarumo akcijose – Romo Ragaišio, Angelės Ramanauskaitės teismuose ir kt.

1979 m. gruodžio 11 d. suimtas ir kalintas KGB izoliatoriuje Vilniuje. Bendrabyliai Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas buvo teisiami „už dalyvavimą nelegalių leidinių bei kitokios antitarybinio turinio literatūros gaminimą, dauginimą ir platinimą“. 1980 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Julius Sasnauskas nuteistas vieneriems metams ir šešeriems mėnesiams lagerio ir penkeriems metams tremties. 1980–1981 metais kalintas Vilniuje, 1981 m. gegužės 28 d. ištremtas į Parabelės kaimą, Tomsko sr., Vakarų Sibire. Tremtyje dirbo santechniku, kūriku, krovėju. Į laisvę paleistas 1986 m. gegužės 29 d., 1986 m. grįžo į Lietuvą. Dalyvavo ir aktyviai prisidėjo rengiant 1987 m. rugpjūčio 23 dienos mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje.

1986 m. davė vienuolio pranciškono įžadus. 1987–1992 metais Julius Sasnauskas studijavo Kauno kunigų seminarijoje, 1994–1997 metais gyveno ir mokėsi Kanadoje. 1995 m. birželio 4 d. Toronto lietuvių Prisikėlimo parapijoje vysk. Paulius Baltakis OFM įšventino Julių Sasnauską į kunigus. Nuo 1997 m. J. Sasnauskas gyvena Vilniaus Bernardinų vienuolyne, dirba LRT eteriu transliuojamoje katalikų radijo „Mažojoje studijoje“.

1998 metais Julius Sasnauskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius). 2009 metais jam įteikta Lietuvos žurnalistų draugijos skiriama Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“, 2012 metais jis apdovanotas šv. Kristoforo statulėle, 2016 metais jam skirta Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos Juozo Tumo-Vaižganto premija, 2020 metais J. Sasnauskui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas, o 2023 m. birželio 29 d. įteiktas Vilniaus universiteto atminties diplomas.

Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Laisvės premija įteikiama Laisvės gynėjų dieną – sausio 13-ąją.

LR Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuro inform.

The post Laisvės premija bus skirta kun. Juliui Sasnauskui appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius, www.voruta.lt

Į šventinius Sausio 13-osios, kaip ir į Kovo 11-osios  Seimo posėdžius, visada buvo kviečiami dalyvauti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovai.  Tik LR Seimo narės Angelės Jakavonytės ir Seimo Pirmininkės Pavaduotojo Pauliaus Saudargo pastangų dėka LLKS atstovai pačiomis paskutinėmis dienomis  buvo pakviesti ir šį kartą. Atvykome dviese – kartu su LLKS štabo viršininku ats.  mjr.  Gediminu Reutu.  Aldona Grigaitienė ir Algimantas Kurlavičius dėl  ligos negalėjo dalyvauti.

LR Seimo šventiniame posėdyje  kalbėjo Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Laisvės gynėjas  Rimantas Olšinskas, Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto  produkterėčia Ana Luisa Monsė,  Teisingumo viceministrė Gabija Grigaitė-Daugirdė.

Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkė  Paulė Kuzmickienė  šiltais žodžiais pristatė Laisvės premijos laureatą Petrą Plumpą – antisovietinio pasipriešinimo dalyvį, pogrindinės spaudos leidėją,  legendinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ aktyvų bendradarbį,   švietėją ir publicistą.  Skambant muzikos garsams ir aidint susirinkusių gausiems plojimams,  laureatui LAISVĖS statulėlę ir skirtą premiją įteikė Seimo Pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen.

Savo padėkos kalboje Petras Plumpa  išreiškė didelę  pagarbą   žuvusiems Lietuvos partizanams ir kitiems kovojusiems  už Lietuvos laisvę. Jis sakė: Pagrindinis šios dienos  atminimas ir pagarba priklauso tiems brangiems mūsų tėvynainiams, kurie savo krauju aplaistė mūsų žemę – prie televizijos bokšto, prie Medininkų, prie Seimo ir kitur.  Jokios premijos jų Aukos neatlygins ir jokie žodžiai jų artimųjų nepaguos. Belieka tik nuoširdžiai palinkėti, kad jie ilsėtųsi ramybėje ir amžinojo gyvenimo šviesa jiems nuolat šviestų. Būkime dėkingi ne tik išėjusiems į Amžinybę, bet ir tiems, kurie šiandien Ukrainoje kovoja sunkią, kruviną, bet teisėtą kovą už savo ir visų mūsų laisvę.

Kita Laisvės premija buvo skirta  Europos  Parlamentui, kurį čia atstovavo pati Europos Parlamento Pirmininkė Roberta Metsola. Savo kalboje ji pažymėjo, kad ši premija – tai didelė  garbė Europos  Parlamentui, kurį įkvėps dar labiau  remti  tautų apsisprendimo teisę ir demokratiją, kovojančią dėl savo laisvės Ukrainą.

Pasibaigus Seimo posėdžiui, nusidriekė didelė eilė, norinčių pasveikinti garbingąjį laureatą Petrą Plumpą. Mes jį nuoširdžiai pasveikinome Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vardu, padėkodami jam už jo pasiaukojimą, už nuveiktus kilnius   darbus Lietuvos labui, palinkėjome jam kuo geriausios sveikatos, Dievo palaimos jo tolimesnio gyvenimo žingsniams.  Taip pat įteikėme   Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Padėkos raštą. Kartu su mumis Laureatą sveikino Savanoriškos  krašto apsaugos tarnybos pirmasis Kauno rinktinės vadas, garbės savanoris, dimisijos mjr. Edvardas Straleckas, LLKS tarybos narė Angelė Jakavonytė, lietuviško šaunamo ginklo kūrėjas Algirdas Petrusevičius, LGGRTC vyr. patarėjas Raimundas Kaminskas ir Lietuvos kariuomenės kūrėjas Romas Eidukevičius.

Pakeliui į namus stabtelėjome Vievyje. Čia miestelio aikštėje, netoli Šv. Onos bažnyčios prie pastatytos paminklinės Atminimo lentos, pagerbėme unitų Bažnyčios aktyvų dvasininką – mokslininką, filologą Motiejų  [Meletijų]  Smotrickį – Vilniaus, Leipcigo, Niurnbergo, Vitenbergo universitetų auklėtinį, daug  nusipelniusį Lietuvos mokslui ir kultūrai.  Vievyje jis mokytojavo  Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno brolijos pastangomis  čia buvusiame vienuolyne įkurtoje mokykloje.  Jis buvo ir LDK didžiojo etmono, žinomo karvedžio, nugalėjusio 1514 m.  prie Oršos  žymiai skaitlingesnę rusų kariuomenę, sūnaus mokytojas.  (Unitai – Rytų apeigų katalikų Bažnyčios nariai.)

Motiejus Smotrickis daugiausiai žinomas  kaip „Slavų kalbos gramatikos“ autorius. Ši gramatika, turėjusi 495 puslapius, apie  du šimtmečius  buvo  slavų kalbų pagrindas.  Ji išleista 1619 metais  gerai įrengtoje Vievio  vienuolyno spaustuvėje.

Vievyje šiam iškiliam ukrainiečių tautos sūnui Motiejui  Smotrickiui,  paminklinė lenta, simbolizuojanti atverstą knygą, įrengta 2002 metais. Ant šios paminklinės Atminimo lentos lietuvių ir ukrainiečių kalbomis užrašyta: 1618 – 1619 m. Vievyje Vilniaus brolijos spaustuvėje  (Bogdano  Oginskio labdaros dėka) įžymusis  ukrainiečių bažnyčios ir švietimo veikėjas, žinomas filosofas Maksimas –Meletijus Smotrickis (apie 1575-1634 m. sausio 9 d.) išleido pirmą pilną bažnytinės slavų kalbos gramatiką, padėjusią pamatus slavistikos mokslui Rytų Europoje, „Slavų kalbos gramatikos  taisyklės“. M. Smotrickis mirė dabartinėje Ukrainoje 1633 metais, būdamas Dermanio unitų vienuolyno viršininku.

Pagerbus M. Smotrickį, savo veikla padariusį daug kam  žinomą  Vievį, pasivaišinome kvapnia lietuviškų žolelių arbata gražiai pasivadinusioje „Sėkmės užeigoje“.

Zigmas Tamakauskas. Gyvosios atminties blyksniai

The post Zigmas Tamakauskas. Vis dėlto į LR  Seimo iškilmingą posėdį buvome pakviesti appeared first on Voruta.

2023 metų Laisvės premijos laureato, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, pogrindinės spaudos leidėjo bei publicisto, buvusio politinio kalinio Petro Plumpos kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir 2023 m. Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

Gerbiamieji Ekscelencijos, garbingieji Tėvynės Lietuvos piliečiai, svečiai ir Laisvės gynėjai! Dėkoju visiems, kurių rūpesčiu tenka stovėti šioje tribūnoje, kad galėčiau padėkoti už pagerbimą, kuris pagal teisybę priklauso daugeliui Lietuvos žmonių, daugeliui žmonių…

Ypatinga pagarba tiems tūkstančiams Lietuvos partizanų, kurių kaulai tebedūlėja nežinomų miškų ir laukų duobėse. Tų žuvusių patriotų kraujas apšviečia jautresnių tėvynainių sielas, jas uždega kilniems siekiams ir troškimams. Todėl, kai praėjusio amžiaus viduryje išblėso partizaninis karas, partizanų kovos ir kraujo aukos paveikti stengėsi savaip priešintis jaunieji moksleiviai, studentai bei kultūrininkai, steigdami patriotines grupeles, platindami atsišaukimus ir keldami tautines vėliavas.

Nuo 1954 iki 1961 m. KGB Lietuvoje aptiko ir sunaikino 112 patriotinių jaunimo grupelių bei organizacijų, kurių veikloje dalyvavo beveik 800 žmonių. Tolesnis šių patriotų gyvenimo kelias buvo sudarkytas. Dalis jų buvo įkalinti Mordovijos lageriuose, kiti nebegalėjo studijuoti aukštosiose mokyklose, nebegalėjo dirbti pedagoginio ir kultūrinio darbo, negalėjo mokytis dvasinėse mokyklose.

Tačiau nuslopinus jaunųjų kultūrininkų bangą prasidėjo kitokia gyventojų raiška – dvasinis bei disidentinis judėjimas. Okupacinės sovietų valdžios adresu nuolat pradėjo eiti pareiškimai su tūkstančių gyventojų parašais, reikalaujant elementarių, ypač religinių, žmogaus teisių ir laisvių. Po LKB Kronikos pasirodymo 1972 m. Lietuvoje išėjo net 24 pogrindžio leidiniai, kurie skatino naująjį atgimimą bei išsilaisvinimą.

Visi šie žmogaus teisių gynėjai buvo persekiojami, baudžiami ir kalinami, kol pagaliau 1988 m. birželį Vilniuje susibūrė įvairių pažiūrų savanoriai, pasivadinę Sąjūdžio iniciatyvine grupe. Juos vienijo pagrindinis siekis – ne tik savęs pačių, bet ir visų Lietuvos žmonių išsilaisvinimas. Jų mintyse tvyrojo daugumos Lietuvos žmonių svajonė – įgyvendinti tuos tikslus, kurių siekė partizanai, politiniai kaliniai, disidentai ir dvasininkai.

Būtent ši Iniciatyvinė grupė sutelkė Lietuvos išlaisvinimo Sąjūdį, kuris paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė davė santūrų veikimo toną, kuris padėjo atsilaikyti prieš pavojingas Kremliaus vanagų provokacijas. Todėl visai Sąjūdžio iniciatyvinei grupei priklauso pagarbaus atminimo vertas ženklas, kaip derlingam 35-ių šakų medžiui, kurio pavėsyje šiandien gyvena mūsų tauta ir valstybė.

Ir vis tik pagrindinis šios dienos atminimas ir pagarba priklauso tiems brangiems mūsų tėvynainiams, kurie savo krauju aplaistė mūsų žemę – prie televizijos bokšto, prie Medininkų, prie Seimo ir kitur. Jokios premijos jų Aukos neatlygins ir jokie žodžiai jų artimųjų nepaguos. Belieka tik nuoširdžiai palinkėti, kad jie ilsėtųsi ramybėje ir amžinojo gyvenimo šviesa jiems nuolat šviestų.

Būkime dėkingi ne tik išėjusiems į Amžinybę, bet ir tiems, kurie šiandien Ukrainoje kovoja sunkią, kruviną, bet teisėtą kovą už savo ir visų mūsų laisvę!

Dėkoju visiems už solidarumą.

lrs.lt inform.

The post Petras Plumpa: „Nuo 1954 iki 1961 m. KGB Lietuvoje aptiko ir sunaikino 112 patriotinių jaunimo grupelių bei organizacijų” appeared first on Voruta.