Liepos 6-ąją Palangoje įvyko pirmasis nacionalinis „Vienybės žygis“, subūręs daugiau kaip 3 tūkst. žygeivių iš visos Lietuvos. Valstybinių miškų urėdijos (VMU), TV3 žiniasklaidos grupės ir Palangos miesto savivaldybės organizuotame renginyje dalyviai ne tik aktyviai leido laiką gamtoje, bet ir geriau susipažino su Lietuvos miškais, miškininkyste bei išskirtinėmis kurorto vietomis.

Žygeiviai rinkosi vieną iš trijų maršrutų – 5, 10 arba 18 kilometrų ilgio trasas, vedusias vaizdingiausiomis Palangos vietomis: pajūrio pušynais, kopomis, Birutės parku ir kitais gamtos bei kultūros objektais. Skirtingo ilgio maršrutai leido prie žygio prisijungti tiek šeimoms su vaikais ir pradedantiesiems žygeiviams, tiek ilgesnių distancijų mėgėjams.

Visų maršrutų dalyviai bendrai įveikė daugiau kaip 34 tūkst. kilometrų ir nuėjo apie 45 mln. žingsnių. Toks atstumas prilygsta maždaug 19 kelionių aplink Lietuvą.

„Džiaugiamės, kad pirmasis „Vienybės žygis“ sulaukė tokio didelio žmonių susidomėjimo. Šis renginys dar kartą parodė, kad Lietuvos žmonėms rūpi aktyvus laisvalaikis, gamta ir bendrystė. Tūkstančiai dalyvių turėjo galimybę iš arti susipažinti su miškininkyste ir pamatyti, kiek žinių, atsakomybės bei kasdienio darbo reikia puoselėjant Lietuvos miškus“, – sako VMU generalinis direktorius Valdas Kaubrė.

Edukacinė erdvė – atradimai, žaidimai ir pažintis su mišku

Prie starto vietos įsikūrusioje VMU edukacinėje erdvėje visą dieną netrūko lankytojų. Čia renginio dalyviai susipažino su dažniausiai Lietuvos miškuose augančių medžių rūšimis, jų sėklomis, žieve bei sodinukais.

Didelio susidomėjimo sulaukė galimybė pažinti laukinių gyvūnų pėdsakus ir apžiūrėti skirtingų rūšių inkilus. Mažieji lankytojai aktyviai įsitraukė į kūrybines dirbtuves, o šeimos išbandė įvairius sportinius ir edukacinius žaidimus bei sumanumo užduotis.

Žygeiviai keliavo nuo sėklos iki brandaus miško

Pirmojoje žygio stotelėje dalyviai susipažino su visu miško atkūrimo procesu – nuo kankorėžių rinkimo ir sėklų paruošimo sėjai iki brandaus miško.

VMU specialistai dalyviams demonstravo sodinimo procesą, pasakojo apie medelynų veiklą, kankorėžių aižymą ir priemones, kuriomis saugomi jauni medeliai.

Gamtos pažinimas ir poilsis vienoje vietoje

Antrojoje stotelėje lankytojai buvo kviečiami atrasti VMU prižiūrimus rekreacinius objektus – pažintinius takus, poilsiavietes, stovyklavietes bei apžvalgos aikšteles visoje Lietuvoje.

Čia taip pat buvo pristatomi gamtotvarkos darbai, padedantys išsaugoti miškų biologinę įvairovę, vyko pažintis su vaistiniais augalais bei miško terapijos principais.

Miškininkų kasdienybė iš arti

Trečiojoje stotelėje renginio dalyviai susipažino su miškininkų darbu – nuo jaunuolynų priežiūros ir ugdomųjų kirtimų iki miškų priešgaisrinės apsaugos, kelių priežiūros ir medienos ruošos darbų.

Lankytojai galėjo apžiūrėti miškininkų naudojamą techniką – šešiaratį visureigį, priešgaisrinį automobilį ir kitą specializuotą įrangą. Smalsiausieji galėjo praktiškai išbandyti gaisrų gesinimo įrangą.

Pirmasis nacionalinis „Vienybės žygis“ dar kartą parodė, kad aktyvus laisvalaikis gamtoje gali tapti prasmingu būdu minėti Valstybės dieną, stiprinti bendrystę ir geriau pažinti Lietuvos miškus.

The post Pirmasis „Vienybės žygis“ sulaukė didžiulio susidomėjimo appeared first on Voruta.

Valstybės dieną Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus kviečia šventiškai ir prasmingai paminėti vieną svarbiausių Lietuvos istorinių datų. Liepos 6-ąją 14.30 val. minint Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, palangiškiai ir miesto svečiai kviečiami leistis į pažintinę kelionę po tarpukario Palangą ir atrasti žmogų, kurio idėjos, darbai ir visuomeninė veikla prisidėjo prie modernios Lietuvos kūrimo bei jos vardo garsinimo pasaulyje. Šventinės ekskursijos „Lietuvos kūrėjų pėdsakais: Jono Šliūpo Palanga“ metu istorikas Mindaugas Surblys supažindins su Jono Šliūpo gyvenimo ir veiklos pėdsakais kurorte bei atskleis mažiau žinomas miesto istorijas. Kaip atrodė Jono Šliūpo laikų Palanga? Kaip laisvamaniui sekėsi katalikiškame kurorte? Kokią Palangą ir Lietuvą svajojo sukurti vienas ryškiausių tautinio atgimimo veikėjų? Atsakymų ieškosime šventinėje ekskursijoje po Jono Šliūpo Palangą.

Jonas Šliūpas (1861–1944) viena ryškiausių lietuvių tautinio atgimimo asmenybių, visą gyvenimą kovojusi už lietuvybę, valstybingumą ir modernios visuomenės idėjas. Jis aktyviai siekė, kad Lietuvos vardas būtų girdimas pasaulyje, kėlė bendros Lietuvos ir Latvijos valstybės idėją, vienas pirmųjų suprato jūros ir uostų svarbą Lietuvos ateičiai, matydamas šalį kaip modernią jūrinę valstybę. Gydytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, diplomatas ir Palangos burmistras savo idėjomis dažnai lenkė laikmetį, todėl neretai sulaukdavo ir palaikymo, ir kritikos. Paskutiniaisiais aktyvios veiklos metais Palangoje gyvenęs J. Šliūpas siekė kurti pažangų, tvarkingą ir atvirą miestą, o jo palikimas iki šiol išlieka svarbia kurorto istorijos dalimi.

Ekskursijos metu atrasime tarpukario Palangą ir jos istorinius objektus, susijusius su Jonu Šliūpu, o pasakojimai leis pažinti miesto pokyčius, svarbiausius įvykius ir burmistro viziją kurti modernią Palangą.

Ekskursijos dalyvių skaičius ribotas, todėl į ją prašome registruotis iš anksto tel. +370 612 86114 arba el. paštu mindaugas.surblys@lnm.lt.

Kada? 2026 m. liepos 6 d. 14.30 val.

Kur? Ekskursijos pradžia Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga)

Trukmė: 1 val. 30 min.

Kaina? 7 Eur. Senjorams, studentams, moksleiviams, žmonėms, turintiems negalią taikomos nuolaidos.

Būtina išankstinė registracija: tel. +370 612 86114 arba el. paštu mindaugas.surblys@lnm.lt

*Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Nuotraukos ir vaizdo įrašai gali būti naudojami renginio viešinimui socialiniuose tinkluose, interneto svetainėse, spaudoje ir kitur.

The post Valstybės dieną – ekskursija po Jono Šliūpo laikų Palangą appeared first on Voruta.

Kviečiame Liepos 6-ąją, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną, paminėti šventiniais  renginiais. 

Finansuojami 2026 m. liepos 6-osios dienos įprasminimui skirti istorinės atminties išsaugojimo iniciatyvas įgyvendinantys projektai

Kultūros ministrės įsakymas dėl projektų dalinio finansavimo iš 2026 metų valstybės biudžeto lėšų

Lietuvos kultūros ministerijos inform.

The post 2026 metų renginiai, skirti Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienai appeared first on Voruta.

The post Ryškus Lietuvos akordas „EXPO 2025 Osakoje“: M. K. Čiurlionio kūryba pakerėjo japonus appeared first on Voruta.

Su didžiausiu malonumu ir pasididžiavimu Argentinos lietuvių kultūros ir savišalpos draugija „Nemunas” nori pasidalinti naujienomis, kad mūsų draugijos valdybos narys Juan Ignacio Fourment Kalvelis gavo  ypatingą Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos įvertinimą ir apdovanojimą, Vyčio Kryžiaus ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medalį.

Šis medalis yra aukščiausias apdovanojimas, skiriamas ne Lietuvos piliečiui už veiklą propaguojant, saugant ir skleidžiant Lietuvos kultūrą, visuomeninę kultūrinę, meninę ir žurnalistinę veiklą užsienyje.

Iškilminga ceremonija įvyko liepos 6-ąją, Lietuvos valstybės dieną, kurios metu buvo pagerbti Lietuvai nusipelnę asmenys. Tarp apdovanotųjų – užsienio partneriai, Lietuvos pareigūnai, menininkai, kultūrininkai, pedagogai, medikai, jubiliejinės šimtmečio Dainų šventės kūrėjai.

Pažymėtina, Juan Ignacio Fourment Kalvelis šiuo metu eina Pietų Amerikos atstovo pareigas LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijoje, yra radijo laidos „Ecos de Lituania”, vienintelės lietuviškos radijo laidos Pietų Amerikoje režisierius, Argentinos lietuvių kultūros draugijos „Nemunas” meno vadovas ir valdybos narys, Berisso miesto savivaldybės žurnalistas.

Argentinos lietuvių kultūros ir savišalpos draugijos „Nemunas” pranešimas

The post Argentinos lietuvių kultūros ir savišalpos draugija „Nemunas” džiaugiasi apdovanojimu Juan Ignacio Fourment Kalvelis appeared first on Voruta.

„Liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną, turime progą naujai pažvelgti į savo istoriją, atnaujinti savo įsipareigojimus Tėvynei. Tai mūsų visų darbų, vilčių, santarvės ir gerovės diena. Būtent tokie žmonės – neabejingi, savo valia ir širdimi drąsūs žmonės išsaugojo Lietuvą. Tebūna ir ateityje mums visiems jų gyvenimo istorijos nauju įkvėpimo šaltiniu, įgyvendinant naujas, originalias idėjas ir darbus“,- sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

Gegužės 31-ąją, Kazachstane minint politinių represijų aukų atminimo dieną, buvusiame Balchašo lageryje buvo atidengtas memorialas Lietuvos, Ukrainos ir Japonijos piliečių, sudariusių didžiąją dalį Balchašo lagerio kalinių, politinių represijų bei stalininio režimo ir Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis pastatytas iškilus ir prasmingas atminimo ženklas simbolizuoja didelę Lietuvos netektį ir liudija tūkstančių plačiose Kazachstano žemėse kalėjusių ir atgulusių mūsų lietuvių bei kitų tautų žmonių skaudžius likimus.

2023 m. gegužės 31 d. Aldonos sesers Marytės Montvilienės anūkė Sigita Montvilaitė-Radovanovich kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuota grupe lankėsi Balchašo lageryje memorialo genocido aukoms atminti atidaryme.

Lagerio kapinių vietoje, dykumoje, ji pabėrė Lietuvos žemės kaip ženklą ten palaidotiesiems, kad jie niekada nebus pamiršti….

Vienos lietuvių šeimos istorija, paženklinta Kazachijos lagerių randais

Maždaug 1928–1931 m. prosenelis Kazimieras Valatkevičius pirko Balbieriškio valsčiuje dar 1927 m. išparceliuoto ponui Edvardui Žaltauskui priklausiusio Marinkos dvaro centrą ir atsikėlė su šeimyna iš Jiezno į naujai sukurtą Paprūdžių kaimą.

Šeimyna buvo nemaža. Iki pilnametystės užaugo penkios dukros ir keturi sūnūs. Kazimieras per motinos liniją nuo dvaro turėjo pinigų ir žemės, tad ieškojo ne ūkio, bet palivarko, ir galiausiai rado Marinką (pavadinimas duotas pono Edvardo Žaltausko žmonos garbei).

Nusėdęs su šeimyna Paprūdžiuose ėmėsi šeimininkauti, turėjo 36 hektarus žemės. 1932 m. 9 hektarus teko parduoti Antanui Marčiulynui iš Sūkurių kaimo. Jis netrukus įsikūrė Valatkevičių pašonėje, pasistatė trobas ir užsisodino sodą.

Niekas net nuspėti negalėjo, kad ateityje Antanas ir jo sūnus Juozas išduos Valatkevičių šeimą kaip partizanų rėmėjus, o jauniausioji Aldona dėl jų skundų atsidurs baisiausiuose sovietiniuose gulago lageriuose Kengyre ir Balchaše Kazachijoje.

Vyriausiąjį Antaną tėvai leido į mokslus, buvo užsispyrę išleisti į kunigus. Deja, jis kunigystės nesiekė, anksti vedė ir išvyko gyventi į Marijampolę. Marytė, vyriausia iš dukrų, ištekėjo ir dar iki karo sulaukė trijų vaikų. Onutė dirbo „Versalio“ restorane Kaune. Buvo puiki šeimininkė, gamino patiekalus Kauno aukštuomenei, iš prezidento Antano Smetonos gavo dovaną už skaniai gaminamus valgius – Bibliją su jo parašu.

Likusios seserys Antosė (g. 1925 m.) padėjo motinai, namuose, o Adelė (g. 1927 m.) ir Aldona (g. 1929 m.) lankė Prienų gimnaziją. Brolis Kazys buvo Lietuvos ulonas, vėliau vedė ir išsikėlė į žmonos gimtinę Vaizgakiemio kaimą.

Šeima buvo linksma ir drauginga, bet į ramų jos gyvenimą staiga įsirėžė karas.

Karo metais prosenelis Kazimieras iš Balbieriškio parsivežė vežime paslėpęs rusų belaisvį Ivaną Palkiną iš Leningrado. Iš pradžių Ivanas slėpėsi Kazio namuose, vėliau buvo perkeltas pas vyriausią dukrą Marytę Montvilienę į Kunigiškių kaimą, kur apsimetęs samdiniu išlaukė iki karo pabaigos. Marytės vyras Vincentas Montvila jam iškėlė vienintelę sąlygą: išmok lietuviškai, savi neišduos, bet dėl kitų, dėl praeinančiųjų, privalai išmokti, kad nekiltų įtarimas. Ivanas išmoko kalbėti lietuviškai ir visą gyvenimą buvo dėkingas Montvilų šeimai.

1943 m. Kazimieras Valatkevičius mirė, namuose liko našlė žmona ir trys dukros. Sūnus Petras buvo vokiečių paimtas ir dirbo šoferiu, o po dvejų metų pabėgo. Kitas sūnus Albinas, 1945 m. paimtas į Raudonąją armiją, žuvo ties Ryga.

Skaitant Aldonos Valatkevičiūtės bylą Ypatingajame archyve tampa aišku, kad šeima partizanų rėmėjais tapo labai anksti, dar 1945 m. Jų namuose buvo iškastas bunkeris, kurio planas kruopščiai nubraižytas ir įsegtas į Aldonos bylą. Nors tardant ji visaip bandė išsisukinėti, kad tai duobė pienui laikyti, enkavėdistai nepatikėjo, sakė, jei pienui, tai kodėl skląstis iš vidaus? Bunkeris buvo įrengtas prie krosnies kamino, man buvo sakyta, kad ne šiaip sau, taip partizanai galėjo bandyti išlįsti per kaminą.

Iš Aldonos Valatkevičiūtės bylos paaiškėjo, kad, 1947 m. mirus jos motinai, ji ir seserys Ona ir Antosė tapo partizanų rėmėjomis, kaip jos sakė: „Kitaip negalėjom, jie [partizanai] buvo kaimynų vaikai, klasiokai ir vaikystės kiemo draugai“. Jos mezgė partizanams pirštines ir žiemines kojines, duodavo pasiskaityti knygų, juos maitindavo ir apnakvindindavo.

Deja, skundikui ir jo sūnui, kuris ir pats buvo buvęs partizanas, visus besilankiusius pažinojęs ir 1947 m. legalizavęsis, viskas buvo ant akių. Įskundęs Aldoną, tėvas Antanas gavo tarnybą: dirbo kūriku Prienų partijos komitete, vėliau gavo butą Prienuose.

Labiausiai Aldona buvo kaltinama už tai, kad ji buvo Tauro apygardos „Geležinio Vilko“ 52-osios kuopos žvalgybos vado Kazio Urbanavičiais-Žaibo, gimusio 1925 m. Dūmiškių kaime, sužadėtinė. 1948 m. vasarį Aldoną už pažiūras išmetė iš Prienų gimnazijos. Jai parėjus namo čia netrukus kaip paprastai apsilankė Kazys su savo kuopos vyrais. Aldona pasisakė, kad ją išmetė iš gimnazijos. Kazį pažinojo jau ketverius metus. Ši vieta net byloje jausmingai aprašoma, kaip gražiai Kazys išprašė vyrus iš kambario, pasisodino Aldoną ir pasakė: „Tu savas žmogus, tavim galima pasitikėti. Ar sutiktum, kad aš būčiau tavo kavalierius, lankyčiau tave, saugočiau ir ginčiau?“. Ir Aldona davė sutikimą. Vėliau, kai 1949 m. Aldona dirbo Šilavoto bibliotekoje, iš liudininkės parodymų paaiškėjo, jog Aldona ir Kazys buvo susižiedavę, norėjo susituokti. Tikrai žinoma, jog Kazio mama Ona laikė Aldoną savo marčia.

Aldona tapo asmenine Kazio Urbanavičiaus-Žaibo patikėtine. Ji rinko žvalgybines žinias, platino antisovietinę literatūrą, proklamacijas. Kartą Aldonai buvo skirta užduotis įvilioti Šilavoto komsorgą Mikušauską, netgi užmigdyti jį gėrimu, bet ji neturėjo jokios galimybės prie jo prieiti, tad šią užduotį teko atlikti Marytei Vaičiūnaitei (g. 1927 m.) iš Skuigės kaimo Šilavoto valsčiaus.. Grįždama į tėviškę iš Šilavoto, Aldona neidavo per Jiestarkį, kur arčiau, bet per Dūmiškes. Ten miške susitikdavo su Kaziu, perduodavo turimas žinias iš Šilavoto, juolab, kad biblioteka buvo prie pat stribyno ir viskas matėsi pro langus.

1949-ųjų vasaros pradžioj Šilavoto bibliotekos vedėja pradėjo skųstis Aldonos pažiūromis ir ją išmetė iš darbo. Vėl teko grįžti į namus. Sesuo Adelė, kuri buvo jau buvo ištekėjusi ir gyveno Prienuose, o jos vyras įrašytas karo invalidu, nes nevaldė rankos po mūšių prie Berlyno, per pažintis įdarbino ją Prienų miškų ūkio buhalterijoje.

Ryšiai su partizanais tęsėsi. 1949 m. spalio 4 d., pasidarbavus skundikui, Aldona buvo suimta ir išvežta į Prienų MGB, kur buvo tardoma ir žiauriai mušama. Sesuo Adelė atnešdavo pakeisti baltinius, surinkdavo kruvinus ir įduodavo švarius, nes senus tekdavo plėšti nuo nugaros žaizdų.

Aldoną teisė už akių. 1950 m. sausio 20 d. jai suėjo 20 metų, o 1950 m. vasario 7 d. ji jau keliavo traukiniu į Karagandos sritį, remiantis įrašu jos byloje: išsiųsti 10 metų į ypatingą stepių lagerį nutolusiuose šalies rajonuose. Šeima ieškojo užtarimo, prašė Ivano Palkino pakalbėti su Stasiu Naujaliu (vėliau SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sekretoriumi), su kuriuo kartu kariavo, bet net tai nepadėjo. Aldona papuolė į baisiausią gulago lagerį – Kengyrą.

Tuo pačiu metu, 1949 m. gruodžio 25 d., įvykdyta stambi MGB operacija: Prienų valsčiuje Vartų kaime Žukauskų sodyboje Kalėdų vakarą užmigdyti migdomuoju gėrimu „Neptun“ ir gyvi paimti partizanai Kazys Urbanavičius-Žaibas, Stasys Marčiulynas-Lapinas ir Pranas Kleiza-Rytas. Jie buvo tardomi Prienuose, Kaune ir Vilniuje. Prieš pusantro mėnesio tokiu pat būdu buvo suimtas jų kuopos vadas Petras Mockapetris-Kairys.

Jų byla buvo didelės apimties – net 18 kaltinamųjų. Po ilgų tardymų ir kankinimų keturi partizanai 1951 m. sausio 26 d. nuteisti sušaudyti, bausmė įvykdyta 1951 m. gegužės 17 d. Likusieji 14 atliko tremties bausmę nutolusiose skirtingose raudonosios imperijos vietose. Ne visi sugrįžo…

Apie Kazio sušaudymą Aldonai laišku panešė sesuo. Kartą per pusę metų buvo leidžiama rusų kalba parašyti vieną laišką. Kažkokiu būdu, ne tiesiogiai, sesuo leido Aldonai suprasti, kad Kazio jau nebėra. Sunku pasakyti, kas dėjosi jos sieloj, bet Kazio nuotrauką ji išsaugojo visam gyvenimui.

Apie Aldonos kalinimo vietą Kengyre žinome iš savadarbių atvirukų ir negausių nuotraukų, likusių šeimos albume.

Kengyre per raštelius ji susipažino su būsimu vyru, taip pat politiniu kaliniu, partizanų rėmėju Vitu Radzevičiumi-Povu. Prieš pat Kengyro sukilimą daug vyrų buvo pervežti kitur. Vitas dirbo Džeskazgano (Rudniko) vario kasyklose. Prieš mėnesį iki sukilimo jis atsiuntė Aldonai sveikinimo atviruką su šv. Velykomis.

Aldonai teko išgyventi visą Kengyro sukilimo siaubą. Po to ji stipriai susirgo, bet šiaip taip ištempė, nors pasekmės liko visam gyvenimui.

Po Kengyro sukilimo moterys buvo pervežtos į Balchašo lagerį. Čia Aldona laukė amnestijos. Tik 1957-ųjų pradžioje jai buvo leista grįžti į Lietuvą, kur jos jau laukė Vitas. Lietuvoje jie susituokė, o 1957 m. gruodį gimė sūnus Gintautas.

Aldona mirė sulaukusi vos 45-erių. Gydytojai sakė, kad širdis susidėvėjusi kaip devyniasdešimtmetės senutės. Ji ilsi Balbieriškio kapinėse.

Kazio Urbanavičius-Žaibo ir kartu sušaudytų trijų partizanų kapas nežinomas.

Labai norėtųsi tikėti, kad ateityje dar bus vykdomi tyrinėjimai Našlaičių kapinėse bei kitose Vilniaus vietose ir galbūt bus rasti Kazio palaikai ir ne tik jo. Šeimos noras juos surasti nė kiek nesumažėjęs net po 70 su viršum metų….

Informaciją parengė Sigita Montvilaitė-Radovanovich

Nuotraukos iš asmeninio S.Montvilaitės- Radovanovich archyvo ir LGGRTC darbuotojų

The post Valstybės diena. Švenčių dienos ištakos: vieno gyvenimo istorija, paženklinta Kazachijos lagerių randais appeared first on Voruta.

Valstybės dieną viso pasaulio lietuviai sugiedojo Tautišką giemę – Lietuvos himną. Tai iš tiesų jaudinančios akimirkos, nors trunka vos keletą minučių. V. Kudirkos žodžiai tarsi pakylėja, įžiebia išdidumo, meilės Tėvynei jausmą, kuris kasdienybėje nublankęs, nusitrynęs, apsinešęs vartotojiškumo ir vulgaraus pragmatizmo dulkėmis.

Galime kiek nori suokti apie patriotizmą, meilę savo kraštui, bet jeigu ji neišugdyta nuo mažumės, neįskiepyta tavyje su motinos pienu ar šiurkščia ir karttu gailestinga tėvo ranka, nepuoselėta tau augant, beviltiška „persilaužti“ jau brandžiame amžiuje. O jau šioje užterštoje dirvoje ima tarpti atsainumo, abejongumo, globalizmo, net priešiškumo savo Tėvynei usnys.

Šia kiek pakylėta nuotaika pradėjau, kai Mindaugo karūnavimo dieną „Naujajame Židinyje – Aiduose“ perskaičiau dar 2016 m. paskelbtą solidų Kęstučio K. Girniaus straipsnį „Patriotai, tėvynė ir patriotizmas“*. Filosofo svarstymai nesiremia konkrečiais argumentais ar šio laikmečio pavyzdžiais. Pavyzdžiui, jis mini Maironį, pagal kurio patriotizmo sampratą „nebuvo vieningo Lietuvos valstybės ir jos konkrečių sienų“. „Tėvynes ženklina unikalūs bruožai, kurie branginami dėl jų savumo, – toliau rašo K.K.Girnius. – Visur dainuojama, bet ne visos dainos graudžiai malonios, juolab lietuviškos. Savo didybe Šveicarijos Alpės užgožia Maironio „kalnus“, bet dėl to jam savi „kalnai“ nebuvo mažiau brangūs. Patria yra visuma, kurioje atsispindi bendras ir savitas gyvenimo būdas.“ Taigi, Tėvynė yra gimtasis kraštas. Patriotas yra ištikimas Tėvynei, nes ji yra sava. Jis įsipareigoja savo šaliai, nes tarp jo ir Tėvynės egzistuoja unikalus ir vienkartinis ryšys, kurio jis neturi su kitomis, net labiau gerbtinomis, gal tobulesnėmis šalimis. Tas savumas yra esminis Tėvynės bruožas.

Neigiamą prasmę vatinukai įgavo šiandien, kai posovietiniai žmogėnai, prasmirdę ne tik MTS traktorių alyva, bet ir agresyviu požiūriu į laisvės trokštančias tautas, puolė joms piršti savo „laisvę“, savo „demokratiją“, pagrįstą diktatu, galingesniojo jėga ir kalėjimo taisyklėmis.

Autorius rašo, kad patriotizmo nereikia tapatinti su konkrečia tauta. Kita vertus, lituanofilai ir kitų šalių mylėtojai paprastai nėra jos patriotai. Ir čia mes jau nukrypstame į nūdienos realijas, kai patriotų margumynas ima reikštis visais jo atspalviais – nuo Šeimų sąjūdžio iki brutalių politikų Seime ir net vadinamų „vatnikų“ bei sąmoningai valstybei kenkiančios Penktosios kolonos. Šis žeminantis barbarizmas kilo nuo sovietinių karo ir pokario laikų vatinio apdaro, šiaip jau turėjusio gerą praktinę naudą – buvo šiltas, patogus, laikui ir nusidevėjimui nepasiduodantis drabužis, sakytume, darbinė striukė. Bet neigiamą prasmę vatinukai įgavo šiandien, kai posovietiniai žmogėnai, prasmirdę ne tik MTS traktorių alyva, bet ir agresyviu požiūriu į laisvės trokštančias tautas, puolė joms piršti savo „laisvę“, savo „demokratiją“, pagrįstą diktatu, galingesniojo jėga ir kalėjimo taisyklėmis.

Turiu galvoje jau beveik penkis mėnesius besitęsiančią „vatnikų“ agresiją Ukrainoje. Lietuvoje ją smerkiančių ir remiančių dauguma, bet kaip kontrastas ryškiai skamba ir „patriotų“ balsai. Pasigirsta kai kurių istorikais save vadinančių bosai, primenantys, kad reikia atkurti LDK – iki Juodosios jūros arba nužygiuoti iki Maskvos, kaip kartu su lenkais padarėme XVII a. pradžioje, prieš 410 metų, kai po mūšių 1612 m. spalio 26 d. Kremliaus įgula buvo priversta kapituliuoti. Tiesa, nors į pagalbą jai  karalius Žygimantas pasiuntė žymų karvedį etmoną Joną Karolį Chodkevičių, visos Maskvos paimti nepavyko, ir ATR kariuomenė, 1618 m. pasirašiusi Deulino paliaubų sutartį, tenkinosi Smolensku.

Visi šie viduramžių užkariavimai (po jų Lietuvos dominavimas tik traukėsi) nieko bendro neturi su patriotizmu. Kita vertus, geriausia gynyba – tai puolimas. Jeigu mes suvoksime, kad ramybė ateis, jei mes taikos sieksime pakeldami rankas prieš bet kokias grėsmes, agresoriaus taip nesustabdysime. Tai įrodė prieškariu paskelbtas Liertuvos neutralumas ir nesipriešinimas sovietams. O tokio „patriotizmo“ šiandien nemažai.

Šie patriotai, susirūpinę daugiau savo kailiu ir galu dešros, o ne Lietuvos likimu, norėtų nuversti ir šią valdančiąją daugumą, o jau būsimoji valdžia trykš meile Tėvynei…

Interneto svetainėse mirguliuoja nuomonės, kad būtina pasirūpinti savo artimaisiais, šeimomis, o ne erzinti V. Putiną, kuris savo rūstybę gali atsukti ir prieš Lietuvą. Nepykdykime Rusijos su mums primestomis sankcijomis jai, nes taip, esą, provokuojame karą. Šie patriotai, susirūpinę daugiau savo kailiu ir galu dešros, o ne Lietuvos likimu, norėtų nuversti ir šią valdančiąją daugumą, o jau būsimoji valdžia trykš meile Tėvynei…

Falcetu skamba ir kiti balsai: neverta remti ukrainiečius, nes Maskva atsisuks ir prieš mus. Tai ta pati pacifistinė pozicija, nieko bendra neturinti su taikos siekiu. Keista, bet tokie „patriotai“ choru gieda su Vakarų lyderiais, kurie stengiasi išsaugoti Rusijos prestižą, neleisti žeminti agresoriaus ir taip išsaugoti ramybę ir savo gerovę. Jiems tranzito į Kaliningrado sritį apribojimas – tai konflikto su Maskva provokavimas. Buvęs ministras Darius Kuolys ragino neužkirsti kelio karą remiantiems Rusijos atlikėjams koncertuoti mūsų šalyje ir pateikė Dachau koncentracijos stovyklos kalinės žydės Onos Šmitaitės dvasinės galios pavyzdį, kai ji rašė: „Myliu didele meile Vokietiją ir vokiečius“**. Toks patriotizmo supratimas įkūnija simpatiją agresoriui…

Žinynuose apibrėžiamas šis reiškinys, kai „gerbiama, ginama ir mylima bei aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos ar jų tėvynė… Patriotizmas ugdomas per švietimo sistemą, žiniasklaidą ir religines institucijas, valstybinių ir tautinių švenčių metu, patriotines organizacijas – skautai, ateitininkai, šauliai, karių savanorių susivienijimai ir kt., kurios vadovaujasi šūkiu „Dievui ir Tėvynei“ ar pan. Patriotizmu persmelkti valstybiniai himnai.“***

Kitaip sakant, pradėdami naujuosius mokslo metus, taip pat giedokime Tautišką giesmę. Bent tiek.

————————————————————————-

*https://nzidinys.lt/wp-content/uploads/2018/12/NZ-A-2016-nr-1.pdf

**https://ve.lt/nuomones/darius-kuolys-trys-nesmagus-dalykai-ima-rysketi-lietuvos-gyvenime-rusijai-isiverzus-i

***https://lt.wikipedia.org/wiki/Patriotizmas

The post Česlovas Iškauskas. Meilės Tėvynei būtina mokytis appeared first on Voruta.

Šalies Prezidentas Gitanas Nausėda Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už jos vardo garsinimą pasaulyje valstybės ordinus ir medalius skyrė Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams.

Tarp jų medaliu „Už nuopelnus Lietuvai “ apdovanojo Kariną Firkavičiūtę – Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkę, aktyvią karaimų kultūros skleidėją ir kalbos puoselėtoją, paveldo įamžintoją.

Sveikiname aktyvią Trakų ir Lietuvos kultūros bendruomenės atstovę K. Firkavičiūtę, linkėdami naujų sumanymų ir realizuotų darbų.

Trakų rajono savivaldybės informacija 

The post Prezidentas įteikė apdovanojimą Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkei Karinai Firkavičiūtei appeared first on Voruta.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2022 metais sukanka 50 metų nuo Romo Kalantos žūties ir įvertindamas tai, kad susideginusio jauno kauniečio pasiaukojimas buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių pasipriešinimo sovietinei santvarkai Lietuvoje veiksmus, o taip pat pabrėždamas jo aukos prasmę Lietuvos išsilaisvinimui, šiuos metus paskelbė Romo Kalantos metais.

Ta proga mokytoja Aldona Karkauskienė pasidalino savo atsiminimais apie Romą Kalantą. Ji R.Kalantai 1971-1972 mokslo metais dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno 5-oje vakarinėje vidurinėje mokykloje. Mokytojos A.Karkauskienės vyras Vladas Karkauskas (1923-2016) buvo R. Kalantos fizikos mokytojas ir auklėtojas toje pačioje Kauno 5-oje vakarinėje vidurinėje mokykloje. Nuo 1972 m. iki 1986 m. A. Karkauskienė dirbo Kauno 5-osios vakarinės vidurinės mokyklos direktore.

    Kaip manote, koks buvo Romo Kalantos „socialinis portretas“? Kaip galite jį apibūdinti? Kas buvo Romas Kalanta?

       Romo Kalantos tėvai, darbininkai, į Kauną atsikėlė iš Alytaus, Vilijampolėje įsigijo nuosavą kuklų namą; buityje jokios prabangos nebuvo. Su tėvu bendravau mažai, o motina paprasta moteris, prekybininkė, besirūpinanti sūnaus mokymosi rezultatais, nuoširdžiai bendraujanti.

       Pats Romas – kultūringas, pavyzdingo elgesio jaunuolis, lyginant su bendramoksliais, labiau išprusęs, apsiskaitęs, mąstantis, besidomintis šalies gyvenimu, nuosaikiai kritiškas.

       Kaip Romas Kalanta mokėsi?

       Romas mūsų Kauno 5-osios vakarinės (pamaininės) vidurinės mokyklos baigiamojoje 11-oje klasėje antramečiavo (apie tai mokykla sužinojo tik mokslo metams gerokai įpusėjus, nes stodamas į mokyklą būsimas moksleivis pristatė reikiamus Kauno 18-osios vid. mokyklos 10-os klasės baigimo dokumentus). Pagal to meto instrukcijas, baigiamojoje klasėje kurso kartoti nebuvo galima: norint įgyti vidurinės mokyklos baigimo atestatą, buvo tik vienas kelias – išlaikyti egzaminus eksternu. Kadangi moksleivio asmens byloje dokumentai buvo tvarkingi, jam buvo leista mokytis ir mokyklą baigti. Gal todėl, kad jis mokyklos kursą kartojo, mokėsi neblogai, nors didesni gabumai neatsiskleidė. Mokyklą lankė gerai, praleistas pamokas pateisindavo, buvo stropus, pavyzdingo elgesio. Pamokų metu dėmesingas, nors aktyvumu nepasižymėjo.

        Kaip Romas Kalanta bendravo su savo klasiokais ir kitais mokiniais?

       Pamokų metu visada sėdėjo vienas antrame suole priešais mokytojų staliuką (pirmas suolas būdavo tuščias). Rimtas, susikaupęs. Pertraukų metu visi išeidavo į erdvų holą, mokiniai tarpusavyje bendraudavo, bet Romas ilgą laiką būdavo atsiskyręs, tik vėliau įsijungdavo į pokalbį su vaikinais. Klasėje mokėsi keli vyresnio amžiaus mokiniai, keli net buvo sukūrę šeimas, bet didžioji dalis – jauni, jo bendraamžiai. Kai kurios aktyvesnės mergaitės koketuodamos mėgindavo jį įtraukti į pokalbius, bet Romas į draugystes nesileido. Juokais mergaitės kibo prie jo šukuosenos (Romas vienintelis visoje mokykloje tuo metu turėjo ilgus plaukus), net atsinešusios žirkles mėgino jį pagražinti – tai buvo tik jaunimo išdaigos. Mano nuomone (ją išsakiau ir mokiniams), ilgi plaukai Romui tiko: aukštas, stambokas, tvirto vyro išvaizda ir vešlūs ilgi plaukai – puikus derinys. Net neįsivaizdavau jo su kitokia šukuosena. Klasėje Romas draugų neturėjo ir jų neieškojo: jis artimiau draugavo su kaimynais ir buvusios mokyklos moksleiviais. Mūsų mokykloje darė tylaus, ramaus jaunuolio įspūdį – aš jį įvardinčiau vienišiumi.

       Kaip Romas Kalanta bendravo su mokytojais?

       Mano lietuvių kalbos ir literatūros pamokose – dėmesingas, pagarbus, retkarčiais įterpiantis taiklias pastabas, bet taktiškai ir įdomiai. Pateiksiu vieną pavyzdį. Rašomasis darbas, tema iš poeto E. Mieželaičio poemos „Žmogus“. Tylu, visi susikaupę. Staiga už lango po krūmais ant pievutės pasirodo įprastas vaizdas – susirinkę stikliuko mėgėjai įsilinksminę užtraukia tuo metu populiarią dainelę „Švelnus pūkeli, ar žinai…“ Mokinės piktinasi, kad vėl tie girtuokliai neleidžia susikaupti, blaško, o patylėjęs Romas replikuoja: „Va, jūsų, mokytoja, aukštinamas žmogus…“. Aš pacitavau žinomą lotynišką posakį: „Visi mes žmonės ir todėl galime klysti.“ Panašių jo replikų buvo ir daugiau, bet taiklių ir neužgaulių. Iš mokytojų pusės irgi jokių nusiskundimų negirdėjau. Klasės vadovas V. Karkauskas apie auklėtinį atsiliepdavo tik gerai.

       Ar Romas Kalanta turėjo kokius nors savo pomėgius (hobį)?

       Mano žiniomis, jis turėjo gitarą (tuo metu jaunimas labai mėgo gitara muzikuoti) ir ja grodavo. Taip pat jo dėmesį patraukė Lietuvos istorija: mano žiniomis, A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ buvo neblogai išstudijavęs. Buvęs religingas, mokytojai išsiaiškino, kad net galvojo apie kunigų seminariją. Bet susidomėjo hipių judėjimu: sąsiuviniuose pripiešdavo pasvirusių kryžių ir gėlyčių: aš, iš pradžių nesuprasdama, kad tai hipių simboliai, pamačiusi pamokų metu tas gėlytes piešiant, kartą net pajuokavau: ką, jis – kaip mergaitė su gėlytėmis?

       Ar pažinojote Romo Kalantos tėvus ir brolius?

       Su tėvu mačiausi tik vieną kartą, kai pirmadienį (po Romo žūties) su klasės vadovu Vladu Karkausku apsilankėme Kalantų namuose. Nesikalbėjome, bet buvome vykstančio konflikto tarp šeimininko ir prokuratūros darbuotojų liudininkai.

       Su motina susipažinau per 1971 metų gruodžio mėn. per vykusį mokinių tėvų susirinkimą. Laidotuvėse nedalyvavau, nes man reikėjo budėti mokykloje. Laidotuvėse dalyvavo tik mokyklos direktorius Antanas Gaulė. Į mano klausimą, kodėl direktorius taip anksti į laidotuves eina, patylomis išsakytas paaiškinimas: laidotuvės įvyksiančios dviem valandom anksčiau negu skelbta. Mes abu supratome, kad ši žmonių apgaulė prie gero neprives: taip ir buvo…

Iš kairės tremtinys, 1972 m.gegužės įvykių liudininkas Kaune A.Babrauskas ir R.Kalantos mokytoja A.Karkauskienė

       Po laidotuvių su p. Kalantiene bendravau ne kartą. Iš pradžių motina sūnaus netektį labai skaudžiai išgyveno. Matyt, norėdama išsikalbėti, smulkiai papasakojo, kaip praėjo paskutinė sūnaus gyvenimo diena ir sekmadienio rytas namuose. Išvakarėse visa šeima šventusi pas kažkurį giminaitį (neprisimenu). Dalyvavo ir Romas su mergaite. Po vaišių visi kartu išėjo namo, tik Romas atsiskyrė, norėdamas palydėti mergaitę. Jei teisingai prisimenu, sūnus netrukus sugrįžo. Išaušo sekmadienio rytas. Romas paprašė motinos trilitrinio stiklainio. Motina atnešė. Sūnui labai kruopščiai stiklainį mazgojant net paklausė, kam jis jam reikalingas. Atsakymas: „Eisiu nusipirkti giros.“ Ir išėjo… Nei tėvams, nei mergaitei apie jo sumanymą nekilo nė mažiausio įtarimo.

       Nustebau, kai praėjus kažkiek laiko motina, užuot dejavusi, prakalbo didžiuodamasi sūnaus poelgiu: papasakojo, koks didingas paminklas kapinėse būsiąs pastatytas. Į mano ne visai delikačią pastabą, kad tai brangiai kainuosią, buvo toks atsakymas: visa Lietuva prisidės prie paminklo pastatymo. Ir papasakojo, kad šiam tikslui noriai aukoja tiek Amerikos lietuviai, tiek gyvenantys Lietuvoje. Po kurio laiko pasigirdo jos priekaištai valdžiai, kad neleidžia to įspūdingo paminklo ant sūnaus kapo pastatyti. Pasiūlė kur kas paprastesnį – nesutikti tėvai negalėję. Toks kuklus paminklas ir stovi Romainių kapinėse.

       Teko ne kartą bendrauti su jaunesniuoju Romo broliu Albertu. Kauno IX forto muziejaus direktorė Juliana Menciūnienė jau Nepriklausomybės metais muziejuje įrengė Romui Kalantai atminti skirtą stendą ir kiekvieną pavasarį surengdavo žuvusiojo paminėjimą. Dalyvaudavome mes, mokytojai, neretai ir brolis Albertas su žmona. Jis atrodė paprastas, jautrus ir nuoširdus žmogus, mielai dalijosi prisiminimais. Jo santykiai su Romu buvę artimi, priešingai negu su vyriausiuoju broliu Antanu. Pastarasis šiuose muziejaus renginiuose nė karto nėra dalyvavęs, aš su juo taip pat kontakto neturėjau. Apie dar vieną brolį apskritai nieko nesu girdėjusi (apie jį rašo spauda).

       Papasakokite apie 1972-ųjų gegužės 15 dienos įvykius Romo Kalantos namuose, Panerių g. 34, kada Jūs buvote su mokyklos direktoriumi.

       Gegužės mėn. 15 d. pirmadienį (po Romo žūties) su klasės vadovu Vladu Karkausku apsilankėme Kalantų namuose. Pataikėme į didžiulį triukšmą: kambaryje buvo tėvas ir du kviestiniai kaimynai, tuometinio Požėlos rajono prokuroras (pavardės neprisimenu, bet pažinčiau) ir dar kažkas, bene iš milicijos – neįsidėmėjau, nepažinau. Pro atviras duris įėjome į gretimą mažą kambarėlį, kuriame ir vyko, galima sakyti, grumtynės: prie sienos stovėjo dvi kuklios knygų spintos. Dešinėje pusėje stovėjusią spintą ištiestomis rankomis apglėbęs šeimininkas šaukė, kad čia jo daiktai ir jis neleisiąs jų tikrinti, Prokuroras jėga mėgino jį nustumti, o paskui savo bendrui nurodė uždėti antrankius ir iškviesti milicijos ekipažą, grasindamas ilgam laikui suimtąjį izoliuoti. Liudininkai sumišę tylėjo. Aš priėjau prie kairėje pusėje stovėjusios knygų spintos ir ištraukiau pirmą pasitaikiusį sąsiuvinį: ir pasitaikė lietuvių kalbos rašomojo darbo sąsiuvinis su mano pastabomis ir pataisymais (taip norėjau šį sąsiuvinį įsimesti į savo krepšį, bet buvo nesaugu). Todėl iš karto, kad prokuroras tėvo atžvilgiu nesiimtų numatytų veiksmų, pasakiau: „Čia Romo knygos, aš laikau jo sąsiuvinį.“ Prokuroras griežtai išrėžė: „Kas jūs tokie, kodėl čia esate?“ Ramiai atsakėme, kad mes mokytojai, vyras yra klasės vadovas. Prokuroro tonas iš karto pasikeitė, tėvą paliko, atėjo prie antrosios knygų spintos ir, trumpai susipažinęs su spintos turiniu, ėmė sąsiuvinius ir knygas dėti į dėžę ar krepšį – neprisimenu. Visi aprimo, tėvas irgi nusiramino (motinos, atrodo, tuo metu namuose nebuvo). Mes išėjome, tolesnių įvykių nematėme.

       Po Romo Kalantos laidotuvių Jūs buvote miesto centre. Kas ten vyko?

       Gegužės 15 d. rytą, atėjusi į darbą mokyklos filiale, iš mokinių sužinojau apie sekmadienio įvykius: mat mes, keli mokytojai su grupele mokinių lankėmės Kryme ir sugrįžome tik sekmadienio vakare: telefono neturėjau, gyvenau priemiestyje, todėl jokių naujienų sužinoti negalėjau. Į darbą atėjusį direktorių informavau apie sekmadienio įvykius (jis irgi nieko nežinojo). Direktorius iš karto suprato įvykio rimtumą, greitai išvyko į švietimo skyrių, mane įpareigodamas užtikrinti tvarką mokykloje. Čia viskas vyko kaip visada: mokiniai dalijosi informacija, bet kadangi buvo mokslo metų pabaiga, rašė kontrolinius, laikė įskaitas. Man norėjosi sužinoti mokinių nuomonę: liūdna, bet turiu pripažinti, kad mokiniai, darbininkai ar vairuotojai tuo metu skeptiškai vertino bendramokslio poelgį. Kažkuris net pasakė, kad tai kvailystė, kiti pritarė. Ar buvo kitaip manančių, nežinau. Šiuo atveju, matyt, tinka liaudies priežodis: savam krašte pranašu nebūsi.

       Tiek direktorius, tiek klasės vadovas ne kartą turėjo atsiskaityti tuometiniam saugumui; mane kelis kartus kalbino tik telefonu. Laidotuvių dieną iš saugumo gavau nurodymą skubiai atvykti į Laisvės alėją ir išprašyti ten besibastančius mūsų mokinius. Nuvykau dienos metu: pilna žmonių, veidai griežti, net pikti, žodžiai grasinantys. Jauni milicininkai, atrodo, surinkti kursantai, tyliai stebi įvykius, bet nei žodžiais, nei veiksmais nesikiša. Vėliau sužinojau, kad jie net neturėjo „bananų“, privalėjo išvengti provokacijų. Iš susirinkusiųjų veidų ir žodžių matėsi, kad tikra audra jau čia pat. Staiga pasirodė jaunuolių su vėliavomis ir gėlėmis eisenos. Be lietuvių, buvo estų ir latvių jaunimo atstovai. Didžiulis sujudimas, šūksniai apie Laisvę…

R.Kalantos lietuvių kalbos mokytoja R.Karkauskienė

       Žinoma, mūsų mokinių – nė vieno. Grįžau į mokyklą, įėjau į klasę, kurioje mokėsi Romas, net širdį suspaudė: Romai, Romai, kam tu save paaukojai, klasės draugai visai tavęs nesupranta… O vaizdas įprastas: pilna klasė mokinių, visi susikaupę rašo – laiko fizikos įskaitą – įvykiai mieste jiems nė motais. Grįžau į mokyklos centrines patalpas, čia taip pat pamokos, mokinių pilnos klasės. Kas vyksta miesto centre, nežinau: direktorius negrįžta iš laidotuvių. Vakarop atvyksta saugumo ekipažas, man įsakoma greitai lipti į jų automobilį, kuris nuveš į Laisvės alėją, nes mūsų mokiniai ten siautėja. Veltui mėginau aiškinti, kad ką tik visur patikrinau, mokinių pilnos klasės, bet mane grūste įgrūdo į jų mašiną, nuvežė, išlaipino kažkur netoli Laisvės alėjos (aš suglumusi net nepaprašiau jų parodyti dokumentų). O dabar Laisvės alėjoje vaizdas visai kitoks: žmonių minia, pilna „bananais“ ginkluotų milicininkų. Jie jau nesismulkina: eina ir su „bananais“ varo visus iš Laisvės alėjos. Užlindau už kažkokio stambesnio žmogaus, tąkart smūgio išvengiau; vėliau vyksmą stebėjau iš tarpuvartės: milicininkai mušė ir tempė žmones, aidėjo klyksmai. Supratau, kad aš čia jau niekuo negaliu padėti, kiemais nuėjau iki Vilijampolės, po to troleibusu grįžau į mokyklą. Čia niekas nepasikeitė – vyko įprastas mokymosi procesas.

       Ką dar galėtumėte svarbaus papasakoti apie Romą Kalantą, jo artimuosius ir įvykius 1972 m. Kaune?

       Štai keletas įdomesnių prisiminimų. Rašto darbas tema: poeto E. Mieželaičio poema „Žmogus“. 1972 metų balandžio mėnuo. Mokiniai dvi pamokas rašo susikaupę. Rašo ir Romas. Rimtį sutrikdžius už lango susirinkusių girtuoklių dainoms Romas man pasakė: „Va, mokytoja, tas išdidžiai skambantis jūsų žmogus.“ Rašinį nespėjusiems (taip pat ir Romui) leidžiu pabaigti namie. Darbą jis grąžino po kelių dienų, prirašė pilną sąsiuvinį. Nežinau, ar tos girtuoklėlių dainos, ar kitkas lėmė jo mintis: atvirą santvarkos kritiką dėl laisvės ir žmonių teisių nebuvimo, melo apie šalies istoriją… Tokioje visuomenėje, rašė jis, ir telieka tik gerti, nes priešingu atveju bus vienintelis kelias – apsipilti B markės benzinu ir virsti fakelu. (Benzino markę galiu ir painioti). Kuo toliau, tuo labiau rašančiojo mintys buvo dėstomos padrikai, o galiausiai ir rašysenos nebeįskaičiau, ir jo mintyse nebesusigaudžiau. Iš pradžių klaidas ir stilių taisiau, vėliau tik pavingiuodavau. Pažymio neparašiau. Grąžinusi trumpai pasikalbėjau. Romas aiškino, kad jį buvo apėmusi slogi nuotaika. Ketinau pasikalbėti atviriau, bet vis nepasitaikė tinkama proga. Po šio įvykio, kurio aptarime dalyvavo ir mūsų direktorius, Antanas Sniečkus kalbėjo, kad mokytoja, atseit, žinojusi mokinio planus. Aš, matyt, nenuovoki: negalėjau net pagalvoti apie tokio poelgio galimybę. Visi žinojome apie panašią čekų jaunuolio žūtį, bet kad tai gali pasikartoti Kaune ir dar vakarinėje mokykloje – nė minties nebuvo.

       Kitas įvykis: gegužės mėnesio pradžia. Paskutinis rašinys. Visi dirba. Stebiu Romą – nerašo, paišo gėlytes. Pasižiūriu žurnale – šis rašomasis darbas Romui būtinas, nes ankstesnio rašinio nevertinau, truks pažymių. Pasiteiravau jo, kodėl nedirba, juk norint gero galutinio įvertinimo, būtinas rašinys. Romas atsakė, kad jam visai tas pažymys nerūpįs. Į mano pastebėjimą, kad norint studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros pažymys svarbus, jis vėl pakartojo, kad jam vis tiek. Nerašė, darbo neįteikė. Mačiau, kad jis pasimetęs, praradęs norą mokytis, tik nesupratau priežasčių. Tik po tragedijos susivokiau ir aš, ir kiti mokytojai, kad jis jau buvo apsisprendęs. Nežinau, kodėl, bet mokykloje paplito kalbos, kad Romas buvo susijęs su latvių ir estų hipių judėjimu, neva traukė burtus, kas turėtų įvykdyti tokį protestą. Ištraukę lietuvis ir estas, bet estas tam nesiryžo. Pasiaukojęs tik  Romas. Nežinau, ar taip buvo, bet kad čia kažkur slypi tiesos grūdas rodo ir tai, kad į laidotuves atvyko grupės jaunuolių iš abiejų kaimyninių šalių.

       Dar įvykis: IX forto muziejaus renginiuose kartą dalyvavo jaunuoliai, save vadinę Fontano vaikais, organizavę įvykius Laisvės alėjoje. Jie sakėsi su Romu nebuvę pažįstami, nebendravo, o Romo poelgis jiems buvęs tik degtukas laužui uždegti. Visą sąjūdį, eisenas Laisvės alėjoje sakėsi organizavę jie, jų draugai labiausiai ir nukentėję: buvo sužaloti, kentėjo kalėjimuose. Šių jaunuolių kategoriška nuomone, jeigu ne jie, to Laisvės alėjos sąjūdžio iš viso  nebūtų buvę, nebent mažas triukšmelis.

Po kurio laiko pasirodė eilėraščiai, skirti Romui atminti. Vėl saugumas lankėsi mokykloje, tikrino moksleivių darbus, ieškojo panašaus braižo. Po pavasario egzaminų gal pora metų jie peržiūrėdavo visų mokinių rašinius. Nežinau, ar nustatė autorių, bet tai buvo ne mūsų moksleivių sukurti  posmai.

Visuose renginiuose, pasakodama apie Romo Kalantos poelgį, padarydavau tą pačią išvadą – aš, ir kaip motina, ir kaip mokytoja, šiam protesto būdui nepritariu. Mano įsitikinimu, yra kitų kelių siekti laisvės ir nepriklausomybės. Patriotai netgi mane išvadino „klaidingai mąstančia persona“, neturinčia teisės apie tai kalbėti.

       Kartą Kaune vyko didžiulis renginys, tema – revoliucinis Kaunas. Dalyvavo šalies ir miesto valdžia, meno, mokslo, bažnyčios atstovai. Pakviesti buvome ir mes su vyru, o manęs paprašė pakalbėti apie Romo žygį. Iš anksto įspėjau apie savo požiūrį, bet man buvo leista laisvai dėstyti mintis. Kalbėjau kaip visada: jaunuoliu žavėjausi, bet jo poelgiui nepritariau, nes buvę ir kiti keliai…

Interviu ir nuotraukas su R.Kalantos mokytoja A.Karkauskiene parengė LGGRTC darbuotojas R.Kaminskas

The post Apie laisvės kovos šauklį Romą Kalantą appeared first on Voruta.