Lapkričio 3 d. Prezidentas Valdas Adamkus minėjo 100 metų sukaktį. Šiai progai pažymėti Valstybinių miškų urėdija (VMU) dedikavo 2026 m. Nacionalinį miškasodį ir per jį pakvietė Lietuvos žmones Prezidento jubiliejų įprasminti sodinant mišką.

Tūkstančius žmonių suvienijusi dovana

Balandžio 25 d. Nacionalinio miškasodžio renginiai vyko 48 girininkijose ir subūrė per 4 tūkst. žmonių. Visą balandį surengta daugiau kaip 150 talkų, o bendras jų dalyvių skaičius viršijo 12 tūkst. Iš viso pasodinta per 2,5 mln. įvairių rūšių medžių sodinukų, iš jų – daugiau kaip 155 tūkst. Ąžuolų.

Prezidentui skirta ąžuolų giraitė

Šakių rajone, VMU Lekėčių girininkijoje, pasodinta ir Prezidento jubiliejui skirta ąžuolų giraitė. Ąžuolas pasirinktas kaip stiprybės, ilgaamžiškumo ir valstybingumo simbolis.

Auganti giraitė primins ne tik išskirtinę sukaktį, bet ir ją pažymėjusių žmonių bendrystę. Ši dovana išliks gerokai ilgiau nei jubiliejiniai metai – pavasarį pasodinti medeliai ilgainiui taps brandžiais medžiais, kuriais džiaugsis būsimos kartos.

„Šimtmetis – išskirtinė sukaktis, todėl norėjome ją įprasminti ne vien gražiais žodžiais, bet ir darbais. Prezidentui Valdui Adamkui skirtame Nacionaliniame miškasodyje tūkstančiai žmonių kartu pasodino daugiau kaip 155 tūkstančius ąžuolų. Tai gyva dovana Prezidentui, kuri augs dešimtmečius ir primins, kad rūpestis Lietuvos gamta yra visų mūsų atsakomybė“, – sako VMU generalinis direktorius Valdas Kaubrė.

Pasibaigus talkoms, miškininkų darbas tęsiasi. Kad jaunas miškas sėkmingai augtų, būtina tolesnė jo priežiūra ir apsauga. Todėl pavasarinis sodinimas – ilgo ir nuoseklaus rūpinimosi būsimu medynu pradžia.

Dešimtmetį gyvuojanti tradicija

2016 m. atgaivintas Nacionalinis miškasodis per dešimtmetį tapo kasmetine pavasario tradicija. Jis suburia šeimas, moksleivius, bendruomenes, organizacijas ir įmones. Talkų dalyviai kartu su miškininkais prisideda prie miškų atkūrimo ir įveisimo.

Tokie susitikimai suteikia progą iš arčiau pažinti miškininkystę: sužinoti, kaip teisingai pasodinti medelį, kodėl svarbu parinkti jam tinkamą vietą ir kiek pastangų reikia miškui užauginti. Vaikams drauge su suaugusiaisiais atliekamas darbas gali tapti pirmąja asmenine patirtimi rūpinantis gamta, o vyresniesiems – galimybe perduoti pagarbą aplinkai savo pavyzdžiu.

The post Daugiau kaip 155 tūkst. ąžuolų – VMU ir Lietuvos žmonių dovana Prezidentui Valdui Adamkui appeared first on Voruta.

Šiandien Lietuvos paštas išleidžia naują pašto ženklą „Garsūs pasaulio žmonės, kilę iš Lietuvos. Dr. Birutė Galdikas“. Juo įamžinamas pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuvių kilmės mokslininkės, antropologės ir gamtosaugininkės indėlis į primatologiją, orangutanų tyrimus ir nykstančių atogrąžų miškų apsaugą.

Naujojo pašto ženklo nominalas 2,35 Eur, tiražas – 15 tūkst. egzempliorių. Pirmosios dienos datos spaudu ženklas bus antspauduojamas jo išleidimo dieną Kauno „Akropolio“ pašto skyriuje, adresu Karaliaus Mindaugo pr. 49.

Birutė Galdikas gimė 1946 m. karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Vėliau jos tėvai emigravo į Kanadą, Torontą, kur būsimoji mokslininkė ir užaugo.

Ji buvo viena žymiausių pasaulio primatologių, daugiau nei penkis dešimtmečius paskyrusi orangutanų tyrimams ir apsaugai. Jos mokslinė veikla tapo reikšminga pasaulinio mokslo dalimi, padėjusia geriau suprasti šių žmogbeždžionių elgseną, socialinį gyvenimą, ekologiją ir jų išlikimui kylančias grėsmes.

„Neseniai Vytauto Didžiojo universiteto organizuotoje konferencijoje, skirtoje dr. Birutės Galdikas 80-osioms gimimo metinėms paminėti, mokslininkės sūnus Frederickas Galdikas savo jaudinančioje kalboje paminėjo vieną iš mamos svajonių – kad jos viso gyvenimo darbas, tyrinėjant ir išsaugant orangutanus, būtų įamžintas Lietuvos pašto ženkle.

Mielai tapau šio mokslininkės noro „kurjeriu“ ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvos pašto komanda taip noriai ir greitai ėmėsi jį įgyvendinti. Turime puoselėti tokių išskirtinių asmenybių palikimą, juk Dr. Birutė Galdikas yra įkvepiantis pavyzdys siekiant mokslo ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio jauniems žmonėms. Ši Lietuvos pašto ženklų serija, skirta įamžinti garsiems žmonėms, kilusiems iš Lietuvos, puikiai prisideda prie šios misijos“, – sako dr. Vladas Lašas, VDU tarybos narys ir KTU garbės daktaras.

1971 m. Borneo saloje, Indonezijoje, pradėjusi ilgalaikius orangutanų tyrimus, B. Galdikas įkūrė „Camp Leakey“ tyrimų stovyklą. Joje mokslininkė dešimtmečius stebėjo orangutanus jų natūralioje aplinkoje, kaupė išsamius duomenis apie jų gyvenimą, elgseną, dauginimąsi, jauniklių auginimą ir santykį su aplinka.

B. Galdikas veikla neapsiribojo moksliniais tyrimais. Mokslininkė atkreipė pasaulio dėmesį į orangutanams kylančias grėsmes ir būtinybę išsaugoti jų natūralią gyvenamąją aplinką.

1986 m. B. Galdikas kartu su kolegomis įsteigė organizaciją „Orangutan Foundation International“ (OFI), kurios veikla skirta orangutanų ir jų natūralių buveinių apsaugai. Organizacija prisideda prie šių gyvūnų gelbėjimo, reabilitacijos ir grąžinimo į natūralią aplinką, taip pat prie atogrąžų miškų išsaugojimo.

Ant naujojo pašto ženklo panaudota būtent „Orangutan Foundation International“ priklausanti nuotrauka.

Tęsia iškilių lietuvių kilmės žmonių įamžinimo tradiciją

Naujasis pašto ženklas papildo Lietuvos pašto leidžiamą seriją „Garsūs pasaulio žmonės, kilę iš Lietuvos“, skirtą asmenybėms, kurių darbai paliko ryškų pėdsaką pasaulio kultūroje, moksle ir visuomenėje.

Serijos pradžią 2016 m. žymėjo pašto ženklas, skirtas Jurgiui Mačiūnui, vienam iš tarptautinio avangardinio judėjimo „Fluxus“ pradininkų. 2017 m. seriją papildė ženklas, skirtas Algirdui Juliui Greimui, pasaulinio garso lietuvių kilmės kalbininkui ir semiotikui, reikšmingai prisidėjusiam prie šiuolaikinės semiotikos plėtros. 2021 m. išleistas pašto ženklas Marijai Gimbutienei, pasaulyje pripažintai lietuvių archeologei, išgarsėjusiai Europos priešistorės tyrimais ir archeomitologijos idėjomis.

LP pranešimas

The post Ant naujojo lietuviško pašto ženklo – pasaulinio garso antropologė Birutė Galdikas appeared first on Voruta.

Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Šilutės regioniniame padalinyje, Kintų girininkijoje, plytinti Aukštumalos pelkė – viena žymiausių ir vertingiausių Lietuvos aukštapelkių. Nemuno deltoje esanti Aukštumala išsiskiria ne tik savitu kraštovaizdžiu ir biologine įvairove – jos reikšmė neatsiejama ir nuo pasaulio pelkių mokslinio pažinimo. Šiandien pelkę gali atrasti kiekvienas – atnaujintas pažintinis takas leidžia iš arti patirti šią tūkstančius metų besiformuojančią ekosistemą.

Aukštumala – pasaulio pelkėtyros akiratyje

Aukštumala plyti Nemuno deltoje, tarp Krokų Lankos ežero ir Kintų. Jos reikšmė peržengia Lietuvos ribas – 1902 m. vokiečių botanikas ir pelkėtyrininkas Carlas Albertas Weberis paskelbė Aukštumalai skirtą monografiją, tapusią reikšmingu atspirties tašku tolesnei pelkėtyros raidai.

Išsamiai tyrinėdamas Aukštumalą, mokslininkas aprašė aukštapelkės augaliją, sandarą ir jos formavimosi procesus. Šis veikalas laikomas pirmąja pasaulyje moksline monografija, skirta vienai aukštapelkei.

Aukštumalos takais: nuo kūlgrindos iki ežerokšnių

Norint pajusti Aukštumalos išskirtinumą, nebūtina būti mokslininku – vienas geriausių būdų ją patirti yra leistis pažintiniu taku, kuris visai neseniai buvo atnaujintas. Taką prižiūri Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija.

Medinis takas lankytojus veda į aukštapelkės gilumą ir leidžia iš arti pamatyti vietas, kurios kitu atveju būtų sunkiai pasiekiamos. Čia verta neskubėti ir atidžiau apsidairyti. Kiminų kilimai, žemos pušelės, atviros pelkės platybės ir tarp jų tyvuliuojantys ežerokšniai kuria Aukštumalai būdingą kraštovaizdį. Keičiantis metų laikams kinta pelkės spalvos ir augalija, todėl kiekvienas apsilankymas gali atskleisti vis kitokį jos veidą.

Dalis pažintinio tako driekiasi senąja kūlgrindos trasa, menančia laikus, kai pelkė buvo ne lankytinas gamtos objektas, o vietos žmonių kasdienės aplinkos dalis.

Savitas gyvybės pasaulis

Iš pirmo žvilgsnio Aukštumala gali atrodyti tyli ir skurdi, tačiau jos gyvybės pasaulis kur kas turtingesnis, nei išduoda santūrus pelkės kraštovaizdis. Sąlygos organizmams čia neįprastos: nors vandens gausu, aplinka rūgšti, o maisto medžiagų – nedaug. Todėl aukštapelkėje įsitvirtino augalai ir gyvūnai, gebantys prisitaikyti prie tokių sąlygų.

Vieni būdingiausių aukštapelkės augalų – kiminai, kurių čia aptinkama virš 20 rūšių. Šios samanos geba sukaupti daug vandens ir padeda palaikyti pelkei būdingą drėgmę. Pelkėje galima išvysti saulašarių, spanguolių, viržių ir retų bei saugomų augalų rūšių – tyrulinių erikų bei šukelinių kiminų.

Aukštumala svarbi ir paukščiams. Čia pastebimos tokios paukščių rūšys, kaip jūriniai ereliai, balinės pelėdos, dirviniai sėjikai, tetervinai, plėšriosios medšarkės, tikučiai ar didžiosios kuolingos.

Ką slepia Aukštumalos gelmės?

Po Aukštumalos paviršiumi slypi tūkstančius metų besiformavę durpių klodai. Pelkėje augančių augalų liekanos dėl vandens pertekliaus ir deguonies stokos yra labai lėtai ir nevisiškai – ilgainiui iš jų formuojasi durpės.

Dėl šios priežasties pelkės yra savotiški gamtos archyvai. Durpių sluoksniuose išlieka žiedadulkių ir kitų organinių liekanų, padedančių mokslininkams atkurti, kokia augalija čia vyravo ir kaip aplinka keitėsi prieš šimtus ar net tūkstančius metų.

Durpynai yra ir svarbios anglies saugyklos. Kol pelkė išlieka šlapia, didelė dalis organinės anglies lieka sukaupta durpėse. Dėl to geros būklės, vandens prisotintos pelkės svarbios ir klimato kaitos kontekste.

Žmogaus pėdsakai Aukštumaloje

Aukštumala nėra visiškai žmogaus nepaliesta teritorija. Pelkė buvo sausinama, dalyje jos vyko ir tebevyksta durpių gavyba. Sausinimo kanalai pakeitė natūralų vandens režimą – vandens lygiui nukritus, aukštapelkė ima sausėti, keičiasi jai būdinga augalija, sparčiau auga medžiai ir krūmai, intensyviau skaidosi durpės.

Šiandien Aukštumala yra ne tik lankoma, bet ir saugoma gamtinė teritorija. Jos vakarinė dalis priklauso Aukštumalės telmologiniam draustiniui. Aukštumalos pelkė taip pat patenka į Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ saugomas teritorijas, o Nemuno delta pripažinta tarptautinės svarbos šlapžeme pagal Ramsaro konvenciją.

VMU miškininkai prisideda prie Aukštumalos išsaugojimo

Aukštumalos pelkė plyti VMU Šilutės regioninio padalinio Kintų girininkijos teritorijoje, tad šio padalinio miškininkai rūpinasi ir vertingų pelkės buveinių išsaugojimu.

Vienas svarbiausių uždavinių – padėti išlaikyti pelkei būtiną vandens režimą. Siekiant mažinti ankstesnio sausinimo poveikį, vykdomi gamtotvarkinai darbai – šalinama dalis sumedėjusios augalijos. Šie gamtotvarkos darbai padeda sudaryti palankesnes sąlygas aukštapelkei būdingoms buveinėms išlikti ir atsikurti.

Kaip elgtis lankantis?

Pažintinis takas suteikia galimybę Aukštumalą pažinti iš arti, kartu apsaugant jautriausias pelkės vietas. Lankytojams svarbu nenukrypti nuo įrengto tako, neskinti augalų, netrikdyti gyvūnų ir nepalikti atliekų. Pelkės augalija atsikuria lėtai, todėl net ir nedidelis nukrypimas nuo tako gali palikti ilgai išliekančių pėdsakų.

Aukštumala – vieta, kurioje verta sulėtinti žingsnį ir atidžiau apsidairyti. Kelionė pažintiniu taku leidžia ne tik pasigrožėti išskirtiniu pamario kraštovaizdžiu, bet ir geriau suprasti, kiek daug gyvybės ir sudėtingų gamtos procesų slypi iš pirmo žvilgsnio ramioje pelkėje.

Valstybinių miškų urėdijos pranešimas

The post Aukštumalos pelkė – vieta, patekusi į pasaulio pelkėtyros istoriją appeared first on Voruta.

Asvejos regioniniame parke sėkmingai perėjo ir du jauniklius išaugino erelis žuvininkas. Specialistus labiausiai nustebino tai, kad paukštis buvo žieduotas Suomijoje. Tai pirmasis žinomas atvejis Lietuvoje, kai šios rūšies perintis paukštis atsekamas iš Suomijos. Nuo gimtojo lizdo iki perimvietės Lietuvoje jis nuskrido apie 650 kilometrų.

Ereliui žuvininkui Lietuvoje uždėjo siųstuvą, todėl dabar galima stebėti jo migracijos maršrutą ir sužinoti, kur paukštis apsistoja ilgų kelionių metu. Rugsėjo viduryje žuvininkas buvo įveikęs Viduržemio jūrą ir Sacharos dykumą bei pasiekęs Kamerūną, kur, tikimasi, sėkmingai peržiemos, o pavasarį vėl sugrįš į Lietuvą.

Erelis žuvininkas yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir saugomas tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos mastu. Šis įspūdingas plėšrusis paukštis peri netoli žuvingų vandens telkinių ir yra laikomas švarių bei vertingų gamtinių ekosistemų indikatoriumi. Lietuvoje perinčių erelių žuvininkų nėra daug.

Žuvininkas puikiai prisitaikęs medžioti vandenyje. Jo stiprūs, lenkti nagai ir šiurkštūs pėdų paviršiai leidžia tvirtai sugriebti slidžią žuvį. Pastebėjęs grobį paukštis dažnai neria į vandenį iš kelių dešimčių metrų aukščio ir iškyla su laimikiu naguose.

Siekiant išsaugoti šią retą ir Lietuvoje negausią rūšį, ypatingas dėmesys skiriamas jos buveinių apsaugai bei perėjimo vietų išsaugojimui.

Parengta pagal Lietuvos paukščių žiedavimo centro informaciją

The post Erelis žuvininkas iš Suomijos jauniklius atsivedė Lietuvoje appeared first on Voruta.

Rugsėjo pradžioje Indonezijoje išsiveržus Anak Krakatau ugnikalniui, dėl ore pasklidusių pelenų sutriko Džakartos ir kitų oro uostų darbas. Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) specialistai atkreipia dėmesį, kad ugnikalnių poveikis gali būti juntamas ne tik jų papėdėje – vėjo nešami pelenai gali sutrikdyti skrydžius už šimtų ar net tūkstančių kilometrų.

Vulkaniniai pelenai nėra tokie, kaip židinyje liekantys minkšti pelenai. Tai puri piroklastinė medžiaga, susidedanti iš lavos ir kitų uolienų, mineralų smulkių dalelių (< 2 mm skersmens), kurios, išsiveržus ugnikalniui, išmetamos į atmosferą.

Išsiveržimo metu jos gali būti išmetamos į keliolikos kilometrų aukštį, kur skraido keleiviniai lėktuvai, be to, vėjas jas nuneša labai toli nuo ugnikalnio. Kai kurie ugnikalniai vulkaninių pelenų išmeta labai daug, pvz., Krakatau ugnikalniui sprogus 1883 m., vulkaniniai pelenai beveik du kartus apskriejo Žemę.

Patekusios į reaktyvinį variklį, šios dalelės gali išsilydyti, o vėsesnėse jo dalyse – vėl sukietėti ir prilipti prie paviršių. Dėl to sutrinka oro srautas, variklis gali prarasti galią ar net visai užgesti. Vulkaniniai pelenai taip pat braižo pilotų kabinos langus, pažeidžia lėktuvo paviršių, jutiklius ir kitas sistemas.

Pelenų debesį ne visada lengva pastebėti, ypač naktį arba kai debesuota. Todėl jo judėjimas stebimas palydovais ir kitomis priemonėmis, o apie pavojingas zonas informuojami pilotai ir skrydžių valdymo tarnybos. Aptikus vulkaninių pelenų oro erdvėje, skrydžių maršrutai keičiami, o prireikus oro uostų veikla laikinai stabdoma.

Vis dėlto ugnikalniai ne tik griauna. Kai magma iš žemės gelmių išsilieja į paviršių lavos pavidalu, iš jos susidaro vulkaninės uolienos, jų dangos ar net vulkaninės salos. Tokios uolienos vadinamos efuzinėmis arba išsiliejusiomis. Vulkaniniams pelenams ir uolienoms ilgainiui dūlant, ima formuotis derlingi dirvožemiai. Su vulkaniniais procesais taip pat susiję geoterminės energijos šaltiniai ir dalies naudingųjų iškasenų telkinių susidarymas.

Kokį didelį poveikį gali padaryti ugnikalnis, primena ir nesenas faktas. Tarkim, 2021 m. La Palmos saloje išsiliejusi lava, pasiekusi Atlanto vandenyną, išplėtė salos krantą. Taigi tas pats ugnikalnis gali sustabdyti skrydžius už tūkstančių kilometrų, o savo papėdėje – vos per kelias valandas neatpažįstamai pakeisti kraštovaizdį.

Lietuvos geologijos tarnybos inform.

The post Kodėl ugnikalnio pelenai sustabdo lėktuvus? appeared first on Voruta.

Į Arkties salyno Svalbardo (Norvegija) pasaulinę sėklų saugyklą suruošta nauja Lietuvos augalų ir miško medžių sėklų siunta. Joje – Lietuvos karpotojo beržo, paprastosios eglės, juodalksnio ir paprastosios pušies sėklos, taip pat žmogaus išvesti rinktiniai miežių mutantų pavyzdžiai.

Kad neišnyktų augmenijos rūšys 

Svalbardo saugykloje laikomos atsarginės pasaulio valstybių sėklų kolekcijos. Tai tarsi genetinis „Nojaus laivas“, saugantis planetos augmenijos genetinius išteklius, kurių prireiktų, jei dėl gamtos katastrofų, karų ar kitų nelaimių parastume dabartines rūšis.

Lietuva savo sėklų kolekciją Svalbardo saugyklai perdavė 2022 metais, o 2025-aisiais ją papildė. Dabar iškeliaujanti siunta – jau trečioji.

Joje, pasak Valstybinės miškų tarnybos (VMT) Augalų genetinių išteklių ir dauginamosios medžiagos skyriaus vedėjo Dariaus Raudoniaus, dvi istorijos – genetiniuose draustiniuose surinktų natūraliai augančių Lietuvos miško medžių ir žmogaus išvestų javų mutantų sėklų pavyzdžiai.

„Pasauliniam sėklų bankui patikime mažas mūsų gamtos ateities kopijas. Ši mūsų specialistų parengta Lietuvos medžių bei javų sėklų siunta papildys Norvegijoje saugomą nacionalinę kolekciją ir, jei prireiktų, galėtų tapti genetiniu ištekliumi atkuriant tai, ką vertingiausio mūsų šalies augmenija turi šiandien“, – teigė VMT direktorius Mindaugas Tarnauskas.

Arktyje – Lietuvos sėklų atsarginė kopija

Miško medžių sėklų pavyzdžius naujajai siuntai, kurioje šįkart 41 sandarus paketas, VMT Augalų genetinių išteklių ir dauginamosios medžiagos skyriaus specialistai papildė iš Vilniaus universiteto Botanikos sodo gautais naujais miežių mutantų pavyzdžiais. Šie selekcininkų išvesti javų mutantai pasižymi išskirtiniu skoniu, gyvybingumu, derlingumu ir kitomis ypatingomis savybėmis.

„Tai, ką siunčiame į Svalbardą, yra  mūsų Genų banko šaldikliuose laikomų sėklų atsarginės kopijos, taigi analogiškos sėklos bus saugomos ir Norvegijoje, ir Lietuvoje “, – aiškino VMT Augalų genetinių išteklių ir dauginamosios medžiagos skyriaus vyriausioji specialistė Aida Juškauskaitė. Pasak jos, vertingų sėklų išteklių saugojimas ne vienoje vietoje mažina riziką juos prarasti nelaimės atveju.

Svalbardo saugykla įrengta kalno viduje, amžino įšalo zonoje. Lietuvos sėklų pavyzdžiai joje saugomi –20 °C temperatūroje. Tokiomis sąlygomis kai kurių rūšių sėklos, pavyzdžiui, eglės ar pušies, gali išlikti gyvybingos 20–30 metų ar ilgiau. Vis dėlto ne visos rūšys tinkamos tokiam saugojimui – paprastojo ąžuolo gilės žemoje temperatūroje neišgyvena, todėl jų atsarginių kopijų Svalbardo saugykloje nėra.

Duris atveria keturis kartus per metus  

VMT ir Svalbardo saugyklą administruojantis Šiaurės šalių genetinių išteklių centras „NordGen“ yra pasirašę sutartį, pagal kurią Svalbarde šiuo metu saugomos 203 rūšių vertingiausių Lietuvos augalų ir miško medžių genetinių išteklių sėklos. Kai pasaulinį sėklų banką pasieks nauja siunta, saugomų lietuviškų augalų rūšių bus 244.

Tai – nedidelė dalis genetinės medžiagos, kuri saugoma VMT Genų banke. Šiuo metu čia yra  daugiau kaip 3500 Lietuvos tikslinių augalų sėklų ir beveik 2000 Lietuvos miško medžių genetinės medžiagos pavyzdžių.

Svalbardo saugykla atveriama keturis kartus per metus – tuomet pasaulio šalių kolekcijos atnaujinamos ar papildomos naujais sėklų pavyzdžiais, kuriuos, prireikus, valstybės galėtų susigrąžinti.

Valstybinės miškų tarnybos inform. 

The post Arktyje – Lietuvos sėklų atsarginė kopija appeared first on Voruta.

Pastarąjį mėnesį įgyvendinta nevyriausybinės organizacijos „Sengirės fondas“ ir prekių ženklų strategijos, tyrimų ir dizaino agentūros „Synthesis CG“ kampanija „Miškobank“ baigėsi su įspūdingais rezultatais. Jos metu surinkta parama leis išsaugoti net tris brandžius ir biologiškai vertingus miškus Kaišiadorių, Elektrėnų ir Prienų rajonuose.

Būtent šiems sklypams išpirkti reikalingą didesnę nei 150 tūkst. eurų sumą paaukojo senųjų Lietuvos girių ateičiai neabejinga visuomenė bei verslai – paramos teikėjų buvo net 1398. Šiuo metu fondas jau globoja virš 435 brandžių miškų, kuriame nebus vykdoma jokia neigiama žmogaus veikla, o gyvybės formos galės nugyventi visą gyvavimo ciklą. Visi „Sengirės fondo“ saugomi miškai ilgainiui virs šimtus metų skaičiuojančiomis sengirėmis.

„Miškų išsaugojimas nėra vien saugomų hektarų skaičiaus auginimas. Tai – sprendimas palikti gamtą gamtai, kur žmonės miško neugdo ir negelbėja pagal savo supratimą, o visi organizmai yra lygiaverčiai ir nei vienas nėra vadinamas kenkėju. Šiandien, kai brandžių miškų Lietuvoje turime vis mažiau, ypač svarbu apie jų vertę kalbėti taip, kad ją suprastų ir visuomenė, ir verslas, – sako fondo vadovė Rimantė Paulauskaitė–Digaitienė. – Todėl tokios kampanijos leidžia sudėtingą miškų apsaugos temą paversti konkrečiu veiksmu – kiekvieno žmogaus parama tampa realiai išsaugotu mišku. Bėgant šimtams metų, šie miškai virs tikromis sengirėmis, kuriose klestės bioįvairovė, o gamta egzistuos be žmogaus įsikišimo.“

„Miškobank“ kampanijos, kurios šūkis – „Grąžinkime senatvę gamtai“ – metu buvo kuriamas pirmasis pasaulyje „pensijų fondas miškams“, o senieji miškai išleidžiami į užtarnautą poilsį. Tai – antroji praėjusiais metais didelio pasisekimo sulaukusios fondo ir „Synthesis CG“ kampanijos „Neįkertamas turtas“ dalis.

Šiemet prie „Miškobank“ kampanijos įgyvendinimo prisidėjo Lietuvoje žymūs ambasadoriai–miškobankininkai: Vaiva Rykštaitė, Tomas Narkevičius–Free Finga, Neringa Rekašiūtė, Lukas Keraitis, Marius Čepulis bei kiti. Pagrindinis šių metų kampanijos partneris buvo Europoje veikianti investavimo platforma „InRento“, kiti rėmėjai – „Oxylabs“ ir UAB „Gelsva“ („Žalia giria“).

„Su „Miškobank“ turėjome vieną ambiciją – atnešti miško kultūrą į miestą. Džiugu, kad per vieną mėnesį ji atsirado ten, kur jos anksčiau nebuvo: Lukiškių aikštėje, Vingio parke, festivaliuose, didžiausiame Lietuvos koncerte kartu su Jessica Shy ir tūkstančių žmonių kasdienybėje“, – sako „Synthesis CG“ vadovas Gediminas Užkuraitis.

Būsimose sengirėse – bioįvairovės gausa

Pirmajame kampanijos metu išpirktame 8 ha dydžio Strėvininkų miške Kaišiadorių r. gausu brandžių medžių, o jo branduolį sudaro net 165 metų turintys ąžuolynai upelių šlaituose. Tai yra ypatingai seni medžiai, kadangi Lietuvoje vidutinis medžių amžius siekia vos 54 metus. Fondo globoje šio sklypo medžiai taip pat vieni seniausių.

Be to, Strėvininkų miškas pasižymi ir itin unikaliu relfjefu – slėniu, esančiu senajame ledyniniame slėnyje, kurį kadaise praplovė aktyvi prieledyninių baseinų protaka. Priklausydamas apsaugos neturinčiai IV miškų grupei, šis sklypas būtų buvęs iškirstas. Tačiau globojamas fondo, Strėvininkų miškas bei jame aptiktos retos ir saugomos paukščių, vabzdžių, augalų ir grybų rūšys galės netrukdomi gyvuoti toliau.

Kitame kampanijos metu išsaugotame 4,88 ha dydžio Rusakalnio (Kudrionių girios) miške, esančiame Elektrėnų r., aptinkama giliausia Trakų aukštumos velniaduobė, ant kurios ypač stataus šlaito auga liepos. Jame taip pat gyvuoja pušys, eglės, beržai, liepos, klevai, drebulės, juodalksniai, o reljefą sudaro statūs šlaitai ir gilesni grioviai.

Tai yra penktas „Sengirės fondo“ globojamas sklypas Rusakalnio masyve, kuris vertingas rūšių, reljefo, hidrologine įvairove, mozaikiškumu – kalvotu reljefu, griovomis, šlaitais, kurie regimai didina bioįvairovę. Iš viso šioje vietovėje saugoma virš 78 ha biologiškai vertingų miškų. Didesnis saugomas plotas leidžia čia prieglobstį rasti ne tik mažųjų organizmų rūšims, bet ir stambiems žinduoliams.

Kampanijos metu surinktos lėšos padės išsaugoti ir 2,93 ha dydžio Balbieriškio mišką Prienų r. Tai – jau 6-asis miško sklypas, kuris bus išpirktas Balbieriškio miško masyve. Šis sklypas itin vertingas dėl brandžių ąžuolų, skaičiuojančių 130–140 metų, tad čia fondas jau globoja virš 16 ha dydžio miškų plotą. Kampanijos metu išpirktame sklype aptinkama daug negyvos, bet gyvastingosios medienos, didelė varliagyvių, kanopinių gyvūnų pėdsakų gausa. Šiame masyve fiksuota saugomų augalų, paukščių, vabzdžių, šikšnosparnių, grybų rūšių.

Visame sklype nustatyta Europos bendrijos svarbos buveinė, jis patenka į „Natura 2000“ bei paukščių ir biologinei įvairovei svarbias teritorijas. Taip pat Balbieriškio giria, vadinta Balbieršgire, svarbi ir istoriškai. Tai buvo viena aktyviausių Lietuvos partizanų pasipriešinimo vietų.

APIE „SENGIRĖS FONDĄ“

„Sengirės fondas“ – nevyriausybinė organizacija, siekianti išsaugoti senuosius Lietuvos miškus su visa juose esančia gyvybe, kurti ilgaamžius tvarios gamtos pavyzdžius, išskirtinai svarbius biologinės įvairovės išsaugojimui ir klimato kaitos pasekmių sumažinimui – sengires, atviras žmonių lankymui. Fondo vizija – Lietuva, kur gamta priklauso gamtai, jai leidžiama formuotis be žmogaus įtakos, kur visi organizmai – lygiaverčiai ir nė vienas nevadinamas kenkėju.

Fondas inicijuotas po sėkmingos filmo „Sengirė“ premjeros Lietuvoje 2018 m., sulaukus didžiulio visuomenės susidomėjimo, taip pat nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo. 

Įsteigtas 2020 m. sausį, „Sengirės fondas“ šiandien jau globoja virš 435 ha miškų – būsimų sengirių. Augančios fondo bendruomenės dėka tęsiamos pagrindinės veiklos – miškų apsauga bei visuomenės švietimas. Daugiau https://www.sengiresfondas.lt  

The post „Sengirės banko“ kampanija įgyvendino tikslą: bus išsaugoti trys brandūs miškai appeared first on Voruta.

Kontroliuojamas miško paklotės deginimas, kuriuo imituojamas savaiminis gaisras – gamtotvarkos priemonė, kuria siekiama išsaugoti nykstančias vabzdžių, augalų ir paukščių rūšis. Užsienyje plačiai taikomas kontroliuojamas deginimas aktualus ir nedideliuose plotuose Dzūkijoje.

„Ankstesniais šimtmečiais ugnis miško kraštovaizdžiuose atliko labai svarbų vaidmenį, todėl daug rūšių yra prisitaikiusios gyventi gaisrų paveiktose teritorijose. Visiškai eliminuodami ugnį iš miškų, pamažu išstumiame ir šias rūšis. Tad gamtosaugos principas, kad geriausia gamtą saugoti nieko nedarant šiuo atveju netinka – norėdami išsaugoti tam tikras rūšis ir buveines, turime veikti“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos prof. Gediminas Brazaitis.

Kontroliuojamas miško paklotės deginimas. Kas tai?

Ugnis yra gamtinis ekologinis veiksnys lemiantis ekosistemos atsinaujinimą. Anksčiau gaisrai pakankamai dažnai kildavo miškuose – dalis jų kildavo natūraliai, dalis – būdavo sukeliami žmonių. Ilgainiui tokios vietovės (ypač kerpinių pušynų ir Vakarų taigos buveinės) bei joms būdingos augalų, grybų, vabzdžių ir paukščių rūšys prisitaikė prie reguliariai kylančių gaisrų. Dar daugiau – ugnis tapo būtina jų išlikimui.

Valstybei ėmus aktyviau rūpintis gaisrų prevencija, miškuose jie tapo greitai suvaldomi ir ugnies paveiktų plotų beveik neliko. Tokiu būdu buvo panaikintos daliai augalų, grybų, vabzdžių ir paukščių palankios sąlygos, jie ėmė nykti.

Siekiant atkurti tinkamas sąlygas rūšims, mėgstančioms kerpinių pušynų ir Vakarų taigos buveines, naudojama savaiminių gaisrų imitacija – kontroliuojamas deginimas. Jam būdingas nedidelis mastas ir mažas intensyvumas: neaukšta liepsna, žemesnė temperatūra nei įprastuose miško gaisruose, šviesūs dūmai. Ugnies plitimas yra kontroliuojamas ir vyksta apribotoje teritorijoje. Kadangi daugumos sausose buveinėse augančių suaugusių medžių žievė pasižymi atsparumu ugniai, o lajos yra aukštai kontroliuojamas miško paklotės deginimas medžiams žalos nepadaro.

Kontroliuojamas deginimas, tai – gamtotvarkos priemonė, kuriai yra itin kruopščiai ruošiamasi. Prieš ją įgyvendinant specialistai suplanuoja darbų eigą, įvertina meteorologines sąlygas, užtikrina saugumo priemones. Pavyzdžiui, pasirūpinama drėkinamomis ar mineralinio dirvožemio juostomis, kurios atskiria deginamą plotą nuo to, kuris turi likti nepaliestas ugnies.

Svarbu pažymėti, kad kontroliuojamas miško paklotės deginimas yra įgyvendinamas tik specialių žinių ir įgūdžių turinčių specialistų. O procesas yra prižiūrimas priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos.

Kodėl kontroliuojamas miško paklotės deginimas yra naudingas?

Lietuvoje buvusiose gaisravietėse labai greitai įsikuria jas mėgstančių vabzdžių, paukščių ir augalų rūšys. Didžioji dalis jų yra nykstančios ir saugomos, įrašytos į ES Paukščių ir Buveinių direktyvų priedus bei Lietuvos raudonąją knygą.

Natūraliuose taiginiuose miškuose geriausias sąlygas randa išrankūs uoksiniai paukščiai – tripirštis genys, lututė, žvirblinė pelėda. Ugnies pažaida reikalinga tokiems saugomiems paukščiams kaip žalvarnis, kurtinys, tetervinas, lėlys, lygutė, dirvoninis kalviukas, kukutis.

Gaisravietės sukuria sąlygas augti įvairiems žoliniams augalams, kurių žiedus lanko įvairūs plėviasparniai ir kiti vabzdžiai, reguliuojantys kenksmingų vabzdžių gausą. Taip pat gaisrų suformuotose buveinėse veisiasi nykstantys drugiai – pietinis, juodasis ir pušyninis satyrai – bei Lietuvoje jau išnykusioms priskiriama taškuotoji kerpytė. Atvirų, smėlėtų, išdegusių vietų reikia retam žiogui kalniniam spragtukui bei retoms skėrių rūšims.

Tik esamose ir buvusiose gaisravietėse gali sėkmingai veistis tokie šilumamėgiai vabalai kaip išdaginis, variapilvis, dėmėtasparnis ir kiti blizgiavabaliai bei ūsuotis išdaginis skiedrenis.

Ugnies pažaidos sukurtos retmės taip pat reikalingos tokiems saugomiems augalams kaip vėjalandė šilagėlė, kalninė arnika, trivarpė padraika, tamsialapis skiautalūpis, daugiaskiltis verpenis, smiltyninis gvazdikas, šiurkščioji vanagutė, Gorskio pūtelis, lietuvinė naktižiedė.

Pavasarį Dzūkijos nacionalinio parko gamtotvarkos plane numatytuose plotuose – atvertose žemyninėse kopose – planuojama įgyvendinti šią gamtotvarkos priemonę.

Kontroliuojamas miško paklotės deginimas nėra miško gaisras

Kontroliuojamas miško paklotės deginimas vykdomas tuomet, kai yra mažiausias pavojus pakenkti gamtai. Kadangi deginimas neintensyvus, ropliai ar kiti gyviai saugiai pasislepia urvuose žemėje, o dauguma gyvūnų ir paukščių saugiai pasišalina.

Nudeginama augalija (samanos, krūmokšniai) dažniausiai yra plačiai paplitę ir jų praradimas tam tikroje vietoje yra naudingas, nes pašalinamos stipriai konkuruojančios rūšys. Deginimas gali prisidėti ir prie kenkėjų ar invazinių augalų kontrolės. Suaugę medžiai tokie kaip pušys, ąžuolai ar beržai yra natūraliai atsparūs ugniai. Be to, net ir deginamame plote išlieka nenudegusių vietų.

Svarbu pažymėti, kad kontroliuojamas deginimas nėra miško gaisras. Jam yra būdinga neaukšta liepsna, šviesūs dūmai bei žemesnė temperatūra. Tokie mažo intensyvumo kontroliuojami deginimai nepažeidžia medžių dėl atsparios ugniai kamieno žievės, o viršūnių nepasiekia. Ugnies plitimas yra valdomas.

Susipažinkite su dažniausiai užduodamais klausimais apie kontroliuojamą deginimą.

Naturalit.lt informacija

The post Gaisrų neliko – ėmė nykti rūšys: kodėl į miškus grąžinama ugnis? appeared first on Voruta.

Stiprus vėjas ar audra kieme gali palikti nemažai netvarkos – nuo smulkių šakelių iki nulūžusių stambių šakų ar pavojingai pasvirusių medžių. Noras kuo greičiau viską sutvarkyti suprantamas, tačiau būtent po audros skubėti nereikėtų. Pažeistos šakos gali būti įstrigusios medžio lajoje, o nulinkusi ar prispausta mediena – veikiama sunkiai pastebimos įtampos, todėl pajudinta ji gali netikėtai pakeisti padėtį. Prieš pradedant darbus svarbiausia įvertinti aplinką ir nuspręsti, ką galima saugiai sutvarkyti savarankiškai, o kam jau reikalinga profesionalų pagalba.

Nuo ko pradėti tvarkyti kiemą po audros?

Pirmiausia reikėtų apžiūrėti teritoriją iš saugaus atstumo. Jei šakos kabo aukštai, medis yra stipriai pasviręs, matyti išjudintos šaknys arba šalia yra pažeistų elektros laidų, tokių darbų savarankiškai imtis nereikėtų. Nukritusių elektros linijų ar prie jų prisilietusių medžių būtina vengti ir apie situaciją pranešti elektros tinklų operatoriui. Smulkesnes, ant žemės laisvai gulinčias šakas galima pradėti šalinti tik įsitikinus, kad viršuje nėra kitų nestabilių medžio dalių. Jeigu darbams prireikia pjovimo technikos, tinkamų įrankių ir jų priedų galima ieškoti Lytagra asortimente, tačiau prieš naudojant grandininį pjūklą svarbu įvertinti savo patirtį ir vadovautis konkretaus įrenginio gamintojo instrukcija. Audrų pažeistų medžių pjovimas yra pavojingesnis nei įprastas ant žemės gulinčios medienos pjovimas, todėl sudėtingesniais atvejais darbą verta patikėti patyrusiam specialistui.

Kada nulūžusią šaką galima pašalinti savarankiškai?

Savarankiškai saugiausia imtis tik nedidelių pažeidimų, kuriuos galima pasiekti tvirtai stovint ant žemės ir kurių pašalinimas nekelia pavojaus žmonėms ar turtui. Didesnės, aukštai kabančios ar kitomis šakomis prispaustos medžio dalys gali būti nestabilios, todėl bandymas jas nupjauti be tinkamos patirties gali baigtis neprognozuojamu šakos judėjimu. Rekomenduojama didesnius audrų pažeidimus, ypač tuos, kuriems tvarkyti reikalingos kopėčios ar grandininis pjūklas, patikėti medžių priežiūros specialistui. Taip pat verta įvertinti ne tik nulūžusią šaką, bet ir patį medį – įtrūkęs kamienas, stipriai pažeista laja ar išjudinta šaknų sistema gali rodyti rimtesnę problemą.

Kaip sumažinti riziką atliekant tvarkymo darbus?

Net ir tvarkant nedidelius pažeidimus svarbu neskubėti ir pasirūpinti tinkama darbo vieta. Pašaliniai žmonės bei augintiniai neturėtų būti arti atliekamų pjovimo darbų, o naudojant grandininį pjūklą būtina dėvėti gamintojo ir saugos rekomendacijas atitinkančias apsaugos priemones, įskaitant akių, klausos, galvos, rankų bei kojų apsaugą. Prieš darbą taip pat reikėtų patikrinti paties įrankio būklę. Ypač atsargiai reikia vertinti sulenktas, įstrigusias ar kitų objektų prispaustas šakas – jose gali būti susikaupusi mechaninė įtampa, kuri pjovimo metu gali išsilaisvinti staiga. Jei neaišku, kaip šaka judės ją pajudinus ar pjaunant, saugiausias sprendimas yra darbo nepradėti ir kreiptis į specialistus.

Po audros tvarkingas kiemas nėra svarbesnis už saugų darbą. Nulūžusi šaka gali atrodyti kaip paprasta užduotis savaitgaliui, tačiau medžio pažeidimai ne visada matomi iš pirmo žvilgsnio. Kartais geriausias pasiruošimas prasideda nuo gebėjimo įvertinti, ar konkretų darbą iš tiesų verta atlikti pačiam.

The post Kaip saugiai pašalinti nulūžusias medžių šakas po audros? appeared first on Voruta.

Dzūkijos nacionaliniame parke, vykdant vabalų įvairovės tyrimus, buvo aptikta viena rečiausių Lietuvoje aptinkamų ūsuočių (Cerambycidae) rūšių – sengirinis grakštenis (Macroleptura thoracica). Jį, vykdydamas vabalų įvairovės tyrimus, aptiko LIFE integruoto projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbis, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojas ir Vytauto Didžiojo universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto magistrantas Kazimieras Martinaitis.

Sengirinis grakštenis rastas šių metų liepą atvertoje žemyninėje kopoje – vienoje iš teritorijų, kuriose atliekami K. Martinaičio magistrinio darbo tyrimai. Jais siekiama įvertinti vabalų įvairovę ir jos pokyčius skirtingose Dzūkijos nacionalinio parko buveinėse, kuriose taikomos gamtotvarkos priemonės.

Itin retas radinys

Naujas radinys ypač reikšmingas tuo, kad šios rūšies radimo faktų mūsų šalyje žinoma vos keletas. Pirmasis žinomas sengirinio grakštenio egzempliorius Lietuvoje buvo rastas 1934 m. birželio 30 d. Užulėnyje, Ukmergės rajone. Jį aptiko entomologas Alfonsas Palionis.

Dar vienas šios rūšies egzempliorius buvo aptiktas 1989 m. birželio 27 d. Pravieniškių miške. Jį aptiko entomologas Aleksandras Meržijevskis, tačiau šis radinys nebuvo publikuotas. Taigi, K. Martinaičio Dzūkijos nacionaliniame parke aptiktas sengirinis grakštenis yra pirmasis šiuo metu žinomas šios rūšies radinys Lietuvoje po 37 metų pertraukos.

Sengirinis grakštenis siejamas su brandžiomis natūraliomis miško ekosistemomis. Jo lervos kelerius metus vystosi apmirusiose stovinčių lapuočių medžių dalyse – šakose ir kamienuose. Ant žemės gulinti negyva mediena šios rūšies lervoms vystytis netinka. Suaugę vabalai aptinkami ant žiedų, kur maitinasi nektaru ir žiedadulkėmis, todėl jiems svarbios saulėtos miško retmės, proskynos ir kitos atviresnės vietos, kuriose gausu žydinčių augalų.

Dzūkijos nacionaliniame parke pastaraisiais metais vykdomi gamtotvarkos darbai, kuriais atkuriamos atviros žemyninių kopų buveinės. Tai, kad itin retas sengirinis grakštenis aptiktas būtent atvertoje kopoje, yra įdomus faktas, tačiau vien šio radinio nepakanka teigti, kad rūšies aptikimas tiesiogiai susijęs su atliktais gamtotvarkos darbais. Naujasis radinys papildo itin negausias žinias apie sengirinio grakštenio paplitimą Lietuvoje ir patvirtina, kad ši reta rūšis mūsų šalies teritorijoje išlikusi iki šių dienų.

Naturalit.lt informacija

The post Po 37 metų pertraukos aptiktas vienas rečiausių Lietuvos ūsuočių – sengirinis grakštenis appeared first on Voruta.

Visą rugpjūtį lietuviai kviečiami kurti pirmąjį pasaulyje „pensijų fondą“ seniesiems miškams. Tai – nauja „Sengirės fondo“ ir „Synthesis CG“ kampanija „Miškobank“, kuria siekiama išsaugoti biologiškai vertingus miško sklypus. Prie kampanijos prisideda daug šalyje žinomų veidų bei investavimo platforma „InRento“.

2026 m. rugpjūčio 3 d. Nuo rugpjūčio 3 d. mėnesį visoje Lietuvoje vyks nauja nevyriausybinės organizacijos „Sengirės fondas“ ir prekių ženklų strategijos, tyrimų ir dizaino agentūros „Synthesis CG“ kampanija „Miškobank“ su šūkiu „Gražinkime senatvę gamtai“. Tai – praėjusiais metais didelės sėkmės sulaukusios „Neįkertamas turtas“ iniciatyvos tęsinys.

„Miškobank“ dėmesio centre yra viena aktualiausių pastarojo metų temų – pensijų fondai. Kol vieni skuba susigrąžinti sukauptus II pakopos pinigus, iniciatyva kviečia į pensiją išleisti vieną brangiausių Lietuvos turtų – senuosius miškus. Bendromis pastangomis bus steigiamas pirmas pasaulyje „pensijų fondas“ miškams, kurio kapitalas – gamtinis ir skirtas tik miškams, o amžina ekologinė grąža leidžia vertingiausiems Lietuvos miškams virsti neįkertamu turtu.

Šios kampanijos tikslas – pritraukti paramą, kuri bus skirta išpirkti tris biologiškai vertingus, brandžius Lietuvos miškų sklypus su visa juose klestinčia gyvybe. Šiemet didelis dėmesys skiriamas ir IV grupės miškams – tiems, kurie visiškai neturi apsaugos nuo kirtimų. Paramos pritraukimui sukurta skaitmeninė „Miškobank“ platforma, kurioje ekologinis turinys pristatomas per ekonominę prizmę, o žmonės galės susipažinti su biologų atrinktais miškais ir skirtingais paramos būdais patogiai prisidėti prie jų išsaugojimo.

Praėjusiais metais „Neįkertamo turto“ kampanija susilaukė reikšmingo pasisekimo. Pirminis tikslas buvo viršytas net 157 proc. ir išpirkta daugiau nei 31 ha brandžių miškų. Prie kampanijos prisijungė net 3750 privačių rėmėjų ir 21 organizacija bei pritraukta daugiau nei 180 tūkst. eurų siekianti parama miškų išpirkimui. Šios iniciatyvos metu išpirkti trys skirtingo dydžio miško sklypai Pakruojo, Trakų bei Varėnos rajonuose.

Pasitelkiant ekonominę leksiką ir aliuzijas į pensijų fondus, investicijas ir bankus, siekiama atkreipti gyventojų dėmesį į rimtą ekologinę problemą šalyje: vos 1,2 % Lietuvos miškų tėra apsaugoti nuo kirtimų, o vidutinis visos šalies miškų amžius tesiekia 54 metus. Kadangi yra kertami dar būdami jauno amžiaus, miškai ir juose klestinčios ekosistemos neturi galimybės nugyventi pilno gyvybės ciklo.

Pilnas miško gyvybės ciklas, galimybė ekosistemoms gyvuoti netrikdomoms žmogaus veiklos, negyvos, bet gyvastingos medienos gausumas – visa tai yra būtina miškuose gyvenantiems tūkstančiams gyvybės rūšių ne tik išlikti, bet ir klestėti. Todėl laikas šiems miškams padėti oriai „išeiti į pensiją“ – be neigiamos žmogaus veiklos sulaukti šimtmečius skaičiuojančių sengirių amžiaus.

„Praėjusiais metais įgyvendinta kampanija padėjo pasiekti didelę visuomenės dalį, kuri aktyviai miškų apsauga nesidomėdavo. Todėl ir šiemet tikslas – keisti žmonių požiūrį į senųjų miškų, gyvybės formų išsaugojimo bei gamtos kaip savaiminės vertybės svarbą. Šios iniciatyvos metu kiekvienas galės tiesiogiai prisidėti prie realaus pokyčio gamtai ir spręsti bioįvairovės išsaugojimo problemą“, – papildo fondo vadovė Rimantė Paulauskaitė-Digaitienė.

Kampanijai specialiai sukurtas ir vaizdo klipas, pasakojantis apie giliausią kiekvieno miško svajonę – pasiekti orią senatvę, tampant sengire. Pagrindiniu ambasadoriumi–miško bankininku tapo aktorius Kęstutis Cicėnas. Lietuvoje puikiai žinomi kiti kampanijos ambasadoriai Vaiva Rykštaitė, Tomas Narkevičius–Free Finga, Neringa Rekašiūtė, Lukas Keraitis, Marius Čepulis bei kiti prisideda prie iniciatyvos tikslų, skatindami steigti banką miškui ir išleisti gamtą į užtarnautą poilsį. Prie kampanijos jungiasi ir lietuviškas prekės ženklas „labàdienà“, pristatysiantis riboto leidimo kolekciją.

Taip pat oficialioje iniciatyvos internetinėje svetainėje galima susipažinti rečiausiais rūšiniais klientais, gamtinio kapitalo ir gyvybės portfelio strategija, grąža gamtai ir verte, kuri auga iš tikrųjų.

„Mūsų strategija paprasta – įtvirtinti mintį, kad senieji miškai yra investicija, iš kurios „grąžą“ gauna visi. Tęsdami šią kryptį, šiemet vėl klausėme: koks turtas Lietuvoje bus aktualiausias 2026-aisiais? Atsakymas akivaizdus – pensijos. Antrosios pakopos reformos fone tūkstančiai žmonių iš naujo permąstė, kaip kaupti ateičiai. Su „Miškobank“ siūlome unikalią alternatyvą – kaupti ne tik sau, bet ir mūsų gamtai bei užsitikrinti kad ji išliks iki jūsų senatvės“, – dalijasi „Synthesis CG“ vadovas Gediminas Užkuraitis.

Šiemet prie kampanijos jungiasi finansinis partneris, Europoje veikianti investavimo platforma „InRento“.

„Mes prisidedame prie tvaresnių ir žmonėms geresnių miestų kūrimo, tačiau rūpestis gamta neturi baigtis ties miesto ribomis. Mažėjant žaliosioms erdvėms, turime saugoti gamtą tiek miestuose, tiek už jų ribų. Todėl prisijungėme prie „Miškobank“ sengirių išsaugojimo projekto ir tikime, kad atsakingi sprendimai šiandien padeda kurti geresnę aplinką ateities kartoms“, – sako „InRento“ įkūrėjas Gustas Germanavičius.

Iniciatyvą įgyvendinti padeda „Synthesis CG“ ekosistemai priklausančios įmonės, kurios neatlygintinai dirba su „Sengirės fondu“ nuo pat jo įkūrimo pradžios – „Synthesis CG“, UX/UI dizaino studija „Neat“, dizaino studija „andstudio“ ir viešųjų ryšių agentūra „Particle PR Agency“.

APIE „SENGIRĖS FONDĄ“

„Sengirės fondas“ – nevyriausybinė organizacija, siekianti išsaugoti senuosius Lietuvos miškus su visa juose esančia gyvybe, kurti ilgaamžius tvarios gamtos pavyzdžius, išskirtinai svarbius biologinės įvairovės išsaugojimui ir klimato kaitos pasekmių sumažinimui – sengires, atviras žmonių lankymui. Fondo vizija – Lietuva, kur gamta priklauso gamtai, jai leidžiama formuotis be žmogaus įtakos, kur visi organizmai – lygiaverčiai ir nė vienas nevadinamas kenkėju.

Fondas inicijuotas po sėkmingos filmo „Sengirė“ premjeros Lietuvoje 2018 m., sulaukus didžiulio visuomenės susidomėjimo, taip pat nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo. 

Įsteigtas 2020 m. sausį, „Sengirės fondas“ šiandien jau globoja virš 410 ha miškų – būsimų sengirių. Augančios fondo bendruomenės dėka tęsiamos pagrindinės veiklos – miškų apsauga bei visuomenės švietimas. Daugiau https://www.sengiresfondas.lt  

The post „Grąžinkime senatvę gamtai“, kviečia nauja „Sengirės fondo“ kampanija „Miškobank“ appeared first on Voruta.

Per tūkstančius metų Lietuvos teritoriją dengę ledynai suklostė įvairių nuogulų ir nuosėdų storymę, suformavo dabartinį kraštovaizdį. Siekdama nustatyti šios storymės sandarą ir atkurti jos formavimosi istoriją, Lietuvos geologijos tarnyba atlieka kvartero storymės erdvinį geologinį kartografavimą masteliu 1:50 000. Šiemet kartografuojami Lazdijų, Seirijų ir Druskininkų plotai.

Kas yra geologinis kartografavimas?

Kartografuodami geologai tiria teritorijos paviršiuje slūgsančių nuogulų amžių, kilmę, medžiaginę sudėtį ir paplitimą. Surinktų duomenų pagrindu sudaromi valstybiniai kvartero geologiniai ir geomorfologiniai žemėlapiai.

Lauko darbų metu rankiniu grąžtu gręžiami gręžiniai, aprašomos juose aptiktos nuogulos ir nuosėdos, reljefo formos, atodangos bei karjerų sienelės. Taip nustatoma, kas konkrečioje teritorijoje vyko ledynui slenkant ir tirpstant, o vėliau – formuojantis upėms, ežerams ir pelkėms.

Nuogulos gali būti įvairios kilmės. Ledynai paliko moreninį priesmėlį ir priemolį, jų tirpsmo vandenys – smėlį, žvyrą ir molį. Vėjas supustė smėlio kopas, o ežeruose ir pelkėse susidarė organinės nuogulos – durpės ir sapropelis.

Lietuvos kraštovaizdį kūrė ledynai

Ledynai iš Skandinavijos Lietuvos teritoriją buvo pasiekę mažiausiai šešis kartus. Paskutinio – Nemuno ledynmečio – pėdsakų matyti didžiojoje šalies dalyje. Tik pietryčių Lietuvoje – Medininkų kalvyne ir Eišiškių plynaukštėje – išlikę ankstesnio apledėjimo suformuoto kraštovaizdžio.

Ledynmečius keitė šiltesni laikotarpiai – tarpledynmečiai, per kuriuos nuosėdos kaupėsi ežeruose, pelkėse ir upėse. Todėl kvartero darinių storis Lietuvoje labai nevienodas. Didžiojoje šalies dalyje jis siekia 80–120 metrų, Šiaurės Lietuvoje – vos kelis metrus, o Žemaitijos, Baltijos ir Medininkų aukštumose – 200 metrų ir daugiau. Didžiausias Lietuvoje nustatytas kvartero nuogulų storis – 314,2 metro – užfiksuotas Vembutų gręžinyje Žemaitijoje.

Ką atskleidžia kvartero sluoksniai?

Kvarteras – jauniausia geologinė sistema, prasidėjusi maždaug prieš 2,65 mln. metų. Ji apima priešledynmetį, ledynmečius ir tarpledynmečius bei dabartinį laikotarpį – holoceną.

Holocenas prasidėjo maždaug prieš 11,6 tūkst. metų, pasibaigus paskutiniam ledynmečiui. Šylant klimatui išnyko ilgalaikis įšalas ir stambieji pleistoceno žinduoliai, tarp jų mamutai bei gauruotieji raganosiai.

Kvartero sluoksniai saugo ir žmogaus veiklos pėdsakus. Tam tikruose nuogulų sluoksniuose aptikti archeologiniai radiniai padeda nustatyti jų susidarymo laiką ir suprasti, kaip žmogaus veikla siejosi su nuogulų kaupimusi ežeruose, pelkėse bei upių slėniuose.

Kodėl šie tyrimai svarbūs?

Kvartero dariniai tiesiogiai susiję su mūsų naudojamais gamtos ištekliais. Juose sukauptas požeminis vanduo sudaro apie 60 proc. centralizuotai tiekiamo vandens, o iš kvartero nuogulų išgaunama apie 98 proc. statybose naudojamo smėlio, žvyro ir molio.

Kartografavimo duomenys naudojami hidrogeologijos, ekogeologijos ir inžinerinės geologijos tyrimams, teritorijų bei infrastruktūros planavimui, požeminio vandens išteklių vertinimui ir poveikio aplinkai analizei. Jie leidžia priimti pagrįstus sprendimus, atsižvelgiant ne tik į žemės paviršių, bet ir į gelmių sandarą.

The post Kaip ledynai suformavo Lietuvą: šiemet geologai kartografuoja dar tris šalies plotus appeared first on Voruta.

Miškas vasarą lepina ne tik uogomis ir grybais. Čia galima rasti ir vaistažolių, kuriomis verta pasirūpinti dar prieš prasidedant šaltajam sezonui. Tinkamai surinktos ir išdžiovintos, jos gali būti naudingos visus metus – padėti peršalus, palaikyti gerą savijautą ar papildyti kasdienę mitybą vertingomis medžiagomis.

„Lietuvos miškuose auga daugybė vaistinių augalų, nuo seno vertinamų dėl savo savybių ir įvairaus panaudojimo. Atsakingai surinktos vaistažolės gali praturtinti namų atsargas, paįvairinti kasdienius arbatos ritualus ir leisti mėgautis natūraliais miško skoniais bei aromatais. Tokios arbatos vertinamos ne tik dėl savo skonio ir kvapo, bet ir dėl to, kad yra natūralus pasirinkimas kasdienai“, – sako Valstybinių miškų urėdijos (VMU) gamtotvarkos specialistė Gintarė Karelina.

Kokias vaistažoles iki vasaros pabaigos dar verta rinkti Lietuvos miškuose ir kaip jas tinkamai paruošti žiemai? VMU specialistė G. Karelina dalijasi patarimais, į kokius augalus verta atkreipti dėmesį dabar, kad natūralią namų vaistinėlę papildytumėte dar iki rudens.

Kaip tinkamai rinkti ir džiovinti vaistažoles?

Vaistažoles geriausia rinkti saulėtą dieną, kai nuo augalų jau nudžiuvusi rytinė rasa. Rinkti reikėtų tik gerai pažįstamus augalus, o prieš džiovinimą jų plauti nerekomenduojama – pakanka pašalinti pažeistas ar nešvarias augalo dalis.

„Džiovinimas yra ne mažiau svarbus nei pats rinkimas – netinkamai džiovinami augalai gali prarasti dalį savo vertingųjų savybių“, – teigia G. Karelina.

Vaistažoles rekomenduojama džiovinti gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Augalus geriausia plonu sluoksniu paskleisti ant popieriaus, lino audinio ar medinių sietų ir kasdien lengvai pavartyti.

Vasarą surinktos vaistažolės gali praversti peršalimo sezonu

Dalis Lietuvos miškuose augančių vaistinių augalų nuo seno naudojami įvairioms arbatoms ruošti, ypač šaltuoju metų laiku.

Viena geriausiai pažįstamų – mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.). Žydinčios liepos skleidžia saldų aromatą, vilioja bites, o jų žiedai dažnai renkami kvapniai arbatai. Liaudies medicinoje liepžiedžių arbata tradiciškai vartojama prakaitavimui skatinti ir gerklės diskomfortui lengvinti.

Paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum L.) dažniausiai auga sausuose smėlinguose šlaituose, pakelėse, ant pylimų ir retuose pušynuose. Iš jo ruošiama kvapni arbata, kuri tradiciškai siejama su kvėpavimo takų priežiūra.

Ne mažiau vertingi ir paprastosios avietės (Rubus idaeus L.) lapai. Nors dažniausiai renkamos uogos, lapai taip pat naudojami arbatoms ruošti ir nuo seno vertinami kaip vienas iš augalų, pasirenkamų peršalimo laikotarpiu.

„Renkant vaistažoles svarbu ne kiekybė, o kokybė. Geriau prisirinkti mažiau, tačiau sveikų, nepažeistų augalų, surinktų švariose vietose, atokiau nuo intensyvaus eismo ar kitų taršos šaltinių. Tokios vaistažolės bus kokybiškesnės“, – sako G. Karelina.

Miško augalai, padedantys virškinimui

Miško pakraščiuose ir saulėtose pamiškėse auga ne vienas aromatingas augalas, kurio arbata tradiciškai ruošiama kasdieniam vartojimui. Dalis jų liaudies medicinoje siejama ir su virškinimo funkcijos palaikymu.

Paprastasis raudonėlis (Origanum vulgare L.) lengvai atpažįstamas iš kvapnių lapų ir rausvai violetinių žiedų. Geriausia jį rinkti žydėjimo metu – liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Raudonėlių arbata dažniausiai vartojama virškinimui palaikyti.

Dar vienas gerai pažįstamas augalas – paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum L.). Ryškiai geltoni jos žiedai, patrynus nusidažantys rausvai, padeda augalą lengvai atpažinti. Jonažolės arbata nuo seno vartojama virškinimui palaikyti ir kasdienei savijautai.

Gamtos dovanos gali papildyti kasdienę mitybą

Subalansuota mityba, fizinis aktyvumas ir visavertis poilsis yra svarbiausi geros savijautos pagrindai. Juos gali papildyti ir įvairūs augalai, naudojami arbatoms ar kitiems gaminiams ruošti.

Didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.) vertinama dėl joje esančių vitaminų ir mineralinių medžiagų. Jaunus lapus rekomenduojama rinkti gegužės–liepos mėnesiais, kol jie dar švelnūs. Iš jų ruošiamos arbatos ar kiti gaminiai, tačiau jie tinka ne visiems. Asmenims, kuriems nustatytas padidėjęs kraujo krešumas arba yra alergija šiam augalui, prieš vartojimą rekomenduojama pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

Nors paprastosios pušies (Pinus sylvestris L.) pumpurai nepriskiriami vaistažolėms, jie taip pat nuo seno renkami įvairiems naminiams gaminiams – arbatoms ar sirupams – ruošti.

G. Karelina pabrėžia, kad vaistažolės negali pakeisti gydytojo paskirto gydymo, tačiau atsakingai surinktos ir tinkamai paruoštos jos gali tapti natūralia kasdienių arbatos ritualų dalimi.

VMU primena, kad renkant vaistažoles reikėtų skinti tik gerai pažįstamus augalus ir rinkti tik tiek, kiek iš tiesų reikia. Atsakingas elgesys padeda išsaugoti Lietuvos miškų biologinę įvairovę ir užtikrina, kad jų teikiamomis gėrybėmis galės džiaugtis ir ateities kartos.

VMU inform.

The post Iki vasaros pabaigos dar galima papildyti namų vaistinėlę: ką rinkti Lietuvos miškuose? appeared first on Voruta.

„Gintarą dažnai vadiname Lietuvos auksu. Posakis gražus, įsitvirtinęs kultūroje ir kasdienėje kalboje, bet netikslus. Gintaras nėra metalas – tai iškastinė derva, susiformavusi iš senovinių spygliuočių sakų“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos geologė dr. Aldona Damušytė.

Gintaras ne visada būna geltonas. Jo spalvą lemia priemaišos, skaidrumas, šviesos skaidymo optiniai efektai, dujų burbulėlių tankis ir forma. Kuo daugiau burbulėlių ir kuo jie smulkesni, tuo gintaras gali atrodyti baltesnis. Todėl gintaro spalvų skalė daug platesnė, nei dažnai įsivaizduojame.

Gintaro savybės taip pat visai nepanašios į metalų. Kitaip nei metalai, gintaras yra lengvas ir gana minkštas. Pagal Moso skalę jo kietumas siekia tik 2–2,5, todėl jis lengvai braižomas. Jo lyginamasis svoris – apie 1,1, taigi gintaras tik šiek tiek sunkesnis už vandenį. Dėl šios savybės gintaro gabaliukus vanduo galėjo gana lengvai pernešti upėmis ir jūros srovėmis.

Kodėl ne visai „Lietuvos“?

Pasak dr. A. Damušytės, pasaulyje žinoma apie 150 fosilinių sakų rūšių. Jų randama įvairiose pasaulio vietose: žinomas Moravijos, Santo Domingo, Sachalino gintaras, Karpatų rumenitas, Birmos birmitas, Kanados sidaritas, Pietų Karolinos ambrozitas, Australijos, Naujosios Zelandijos, Filipinų ir Maroko kopalai.

Vis dėlto Baltijos jūros baseine randama fosilinių sakų rūšis yra ypatinga – jos mineraloginis pavadinimas sukcinitas. Būtent šią rūšį gintaro tyrėjai siūlo vadinti Baltijos gintaru.

Skiriasi ir fosilinių sakų amžius. Vieni jų gali būti dešimčių milijonų metų senumo, kiti – gerokai jaunesni, susidarę prieš 10–15 tūkst. metų ar dar vėliau. Baltijos gintaras susidarė paleogene, eoceno ir oligoceno epochose, maždaug prieš 53–30 mln. metų.

Gintaro miškas: kur viskas prasidėjo

Gintaro istorija prasidėjo ne Lietuvos pajūryje, o senoviniame regione, kuris siejamas su Pietų ir Vidurio Skandinavija bei dabartinės Baltijos jūros aplinka. Dauguma tyrėjų gintarmedžių paplitimo arealą sieja su šiauriniu paleogeninės jūros krantu.

Ten augo šilti, drėgni miškai. Klimatas buvo pereinamasis nuo vidutinio į subtropinį, artimas dabartinės Viduržemio jūros srities klimatui. Miškų viršutinį ardą sudarė medžiai milžinai – sekvojos, ąžuolai, kaštainiai. Žemesniame arde augo įvairūs spygliuočiai ir lapuočiai – pušys, klevai, fikusai, laurai, mirtos. Žemutiniame arde klestėjo kiparisiniai spygliuočiai, smulkūs medžiai ir krūmokšniai, žemaūgės palmės ir lianos.

Gausius sakus išskyrė sakingos pušys Pinus succinifera (ši rūšis vėliau išnyko). Sakai dar ant medžių garavo, oksidavosi, krito į miško gruntą, ten buvo veikiami cheminių ir fizinių procesų ir ilgainiui virto mums atpažįstamu gintaru.

Geologė pasakoja, kad gintaro miškas augo lygioje, šiek tiek kalvotoje vietovėje, tik vakarinėje dalyje ji buvo kalnuota. Šioje aplinkoje buvo daug pelkių, ežerų, upelių ir kelios didelės upės. Prieš 37–33,7 mln. metų klimatui pradėjus šiltėti, gintarmedžių miškai ėmė nykti.

Vėlyvajame eocene gintaro miško vietoje susidarė pirminiai gintaro telkiniai. Seniausios uolienos, kuriose randama gintaro pėdsakų, priskiriamos viduriniam eocenui, maždaug 45–40 mln. metų laikotarpiui. Vis dėlto didžioji gintaro dalis slūgso viršutinio eoceno nuogulose, susidariusiose maždaug prieš 40–35 mln. metų.

Vėliau pirminius telkinius ilgą laiką ardė vanduo – upės, lietūs, pakrančių procesai. Gintaro gabalai dėl nedidelio lyginamojo svorio, artimo vandens svoriui, lengvai judėjo vandeniu ir buvo pernešami tolyn.

Kaip gintaras atkeliavo iki Baltijos pakrančių

Viena didžiųjų senovinių upių, dažnai vadinama Eridano vardu, tekėjo į eoceninį jūros baseiną šiauriau Sembos pusiasalio. Manoma, kad jos delta driekėsi tarp Helio ir Sambijos pusiasalių, apimdama dabartinę Gdansko įlanką.

Tikėtina, kad gintarą atnešusi upė tekėjo į gilią, ramią įlanką, kur nebuvo didesnių srovių. Dėl to gintaro sąnašynas nebuvo išsklaidytas. Sembos pusiasalyje susikaupusį gintaringąjį sluoksnį vėliau užklojo augančios deltos nuogulos.

Dėl glaukonito priemaišų šis sluoksnis įgijo žalsvai pilką spalvą. Senieji gintaro kasėjai jį vadino mėlynąja žeme. Šiame antriniame gintaro telkinyje, gintaringajame sluoksnyje, randama nuo 0,5 iki 2,5 kg gintaro viename kubiniame metre uolienos, o gintaringo sluoksnio storis siekia 7–8 metrus. Pasak dr. A. Damušytės, vakarinėje Sembos pusiasalio dalyje yra apie 90 proc. pasaulinių gintaro atsargų.

Dalis gintaro pateko ir į atvirą jūrą. Pakrantės srovės jį išnešiojo plačiame plote – nuo Pietų Anglijos iki Ukrainos. Poledynmečiu Baltijos jūros srovės ir bangos ardė Sembos krantus ir išplovė daug gintaro.

Lietuvos Kuršių marių vakarinėje pakrantėje gintaro sankaupos siejamos su vienu iš Baltijos jūros raidos etapų – Litorinos jūra. Maždaug prieš 7,5–7 tūkst. metų, kylant vandens lygiui, jūra plėtėsi sausumos link. Bangos ir srovės pasiekė gintaringus paleogeno sluoksnius, juos ardė, išplovė gintarą ir nešė į šiaurę. Taip gintaras kaupėsi ramesnėse ir gilesnėse įlankose – ties Juodkrante, Šventąja, Liepoja ir kitur. Iš šių perneštų ir iš naujo sukauptų gintaro sąnašų formavosi tretiniai gintaro telkiniai.

Radimvietės Lenkijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje taip pat susidarė iš išplauto Sembos telkinio gintaro. Jos genetiškai susijusios su šiuo telkiniu, o ne su pirminiais gintaro telkiniais.

Gintaro keliai ir prekyba

Kitaip nei titnagas, obsidianas, jaspis ar nefritas, kurie dažnai naudoti ginklams, medžioklės ar darbo įrankiams gaminti, gintaro paskirtis buvo kita – daugiausia puošybinė ir ritualinė.

Lietuvoje gintaro dirbiniai paplito neolito pradžioje, maždaug 4000–3500 m. pr. m. e. Baltijos gintaras plačiai keliavo po Europą ir dar toliau. Jo aptikta Egipte, Mažojoje Azijoje, Viduržemio jūros šalyse, Rytų ir Šiaurės Europoje. Geologės teigimu, gintaro karolių aptikta 3400–2400 m. pr. m. e. faraonų kapuose Teto piramidėje, taip pat Trojos griuvėsiuose Vakarų Turkijoje, Hisarliko kalvoje – jie datuojami apie 3000 m. pr. m. e.

Gintaras buvo gerai žinomas Asirijoje ir Finikijoje, Rytų ir Šiaurės Europoje, Viduržemio jūros šalyse. Tai rodo, kad Baltijos gintaras buvo svarbus ankstyvųjų prekybinių ryšių objektas.

Vienas didžiausių literatūroje minimų gintaro gabalų rastas 1860 m. Štrasenberge, buvusioje Vakarų Prūsijoje. Jis buvo saugomas Berlyno mineralogijos muziejuje, buvo 47 cm ilgio ir svėrė 9,8 kg.

Gintaro gavyba Lietuvoje

Lietuvos teritorijoje gintaras pradėtas kasti XIX a. viduryje. 1854 m., gilinant laivybinį farvaterį Kuršių mariose ties Juodkrante, aptiktos didelės gintaro sankaupos. Klaipėdos pirkliai įsteigė firmą „Stantien und Becker“, kuri gintaro ieškojo ne tik marių pakrantėje ir dugne, bet ir sausumoje – Priekulės apylinkėse bei pamario pelkėse. Vis dėlto sausumoje reikšmingų telkinių neaptikta.

Gintaro gavyba Kuršių mariose augo sparčiai – nuo 7,5 tonos iki 85,5 tonos per metus. Vis dėlto 1899 m. Vokietijos vyriausybė gintaro gavybą mariose nutraukė.

Vėliau gavybą bandyta atnaujinti dar kelis kartus. 1921 m. įsteigta bendrovė „Žuvies ir gintaro“ bankrutavo net nepradėjusi veiklos, o 1928–1929 m. veikusi bendrovė „Gintaras“ pritrūko lėšų, spėjusi iškasti apie 2 tonas gintaro.

XX a. paskutiniame dešimtmetyje Kuršių mariose vėl atliktos gintaro paieškos. 1992–1994 m. geologinių tyrimų metu Kuršių marių šiaurinėje dalyje išskirti keturi prognoziniai gintaro plotai. Detaliau ištirtas Juodkrantės gintaro telkinys.

Šiame 82 ha plote, tikėtina, gali būti iškasta apie 112 tonų gintaro. Gintaras čia rastas smulkiame aleuritingame-dumblingame smėlyje, slūgsančiame 0,3–3,9 m gylyje. Didesnių nei 5 mm gintaro gabalėlių koncentracija telkinyje svyruoja nuo 44 iki 122 g kubiniame metre, dažniausiai – nuo 65 iki 109 g kubiniame metre. Vidutinė gintaro koncentracija yra 81 g kubiniame metre.

Taigi ar gintaras – Lietuvos auksas?

Kultūriškai šis posakis suprantamas: gintaras yra svarbi Lietuvos pajūrio, amatų, prekybos kelių ir tapatybės dalis. Bet mokslininkams jo vertė atsiskleidžia ne per palyginimą su auksu, o per kilmę, amžių ir išsaugotą informaciją.

Skaidriame gintare išlikę inkliuzai – vabzdžiai, augalų dalys ir kiti senovinės gyvybės pėdsakai – leidžia tyrinėti prieš dešimtis milijonų metų egzistavusias ekosistemas. Todėl gintaras – ne tik papuošalų medžiaga ar kultūros simbolis, bet ir geologinis bei paleontologinis archyvas, pasakojantis apie senovinius miškus, Baltijos regiono raidą ir ilgą jo kelią iki Lietuvos pakrančių.

Aldonos Damušytės parengtą straipsnį rasite čia.

Lietuvos geologijos tarnybos pranešimas

The post Ar gintaras tikrai yra Lietuvos auksas? Geologai į šį posakį vertina atsargiau appeared first on Voruta.

Ispaninis arionas (kitaip dar vadinamas luzitaniniu arionu) Lietuvoje pirmą kartą pastebėtas 2008 m. Nors rūšis kilo iš Pirėnų pusiasalio, mūsų šalį ji pasiekė dėl žmonių veiklos – šliužai ar jų kiaušiniai atkeliavo su dirvožemiu, kompostu, gyvais augalais ir žemės ūkio produkcija. Šiandien ispaninis arionas laikomas viena labiausiai paplitusių invazinių rūšių mūsų šalyje, tačiau juos išnaikinti – tikras iššūkis. 

Paplitę visoje Lietuvoje  

Ispaninis arionas yra stambus 7–15 cm ilgio šliužas, dažniausiai rudos ar gelsvos spalvos. Suaugusių individų kūno viršutinė pusė būna vienspalvė, o jauniklių kūno šonuose gali būti tamsios juostos. Lengviausia juos atpažinti pagal akių čiuopiklius, kurie tiek pas jauniklius, tiek pas suaugėlius išlieka juodos spalvos.

Jie paplitę visoje Lietuvos teritorijoje, dažnai aptinkami didžiuosiuose miestų parkuose, želdynuose, taip pat soduose, daržuose, mat pradiniai jų plitimo židiniai neretai yra susiję su sodininkyste. Iš šių vietų vėliau ispaniniai arionai išplito į gamtines buveines, kur dabar kelia grėsmę vietinėms rūšims.

Kadangi šie šliužai yra hermafroditai, daugintis gali kiekvienas individas, jie yra labai vislūs – vienas šliužas gali per metus padėti iki 500 kiaušinėlių iki 5 mm skersmens.

Naikinti privaloma, bet nepaprasta  

Išprašyti iš sodų, daržų ir želdynų šiuos šliužus nėra lengva. Ispaniniai arionai turi natūralių priešų – tai paukščiai, ežiai, juos mielai lesa antys bėgikės, jaunus sulesa ir vištos. Vis dėlto naikinti šliužus rekomenduojama taikant kompleksines priemones: rinkti, naudoti moliuskicidus, šienauti žolę, tvarkyti jų veisimosi ir slėpimosi vietas, įrengti gaudykles, atsakingai utilizuoti žaliąsias atliekas ir prižiūrėti kompostavimo vietą, jei tokią turite.

Surinktus šliužus būtina neutralizuoti, jų jokiais būdais negalima paleisti į aplinką. Neutralizavimui tinka druska arba galima juos tiesiog palikti sandariai uždarytus talpoje ant atviros saulės, jie savaime žus.

Rinkti šliužus geriausia anksti ryte ar vėlai vakare, taip pat apniukusią dieną ir po lietaus, dieną, ypač jei yra sausa, juos pamatyti sudėtinga, nes jie slepiasi.

Kiaušinėlius šliužai taip pat deda drėgnose vietose – žaliosiose atliekose, kompostinėse, po mulčiu, grumstais ar plytelėmis, todėl, norint jų atsikratyti, būtina savo teritorijoje tokias vietas sutvarkyti.

Šiuos šliužus galima gaudyti ir specialiomis gaudyklėmis naudojant jauką. Pavyzdžiui, pastatyti pridengtus plastikinius indus (paliekant 1–2 cm plyšį prie žemės paviršiaus, kad šliužai galėtų įšliaužti) su rūgstančiu kompotu, kuriame šliužai paskęs. Kitas būdas – naudoti medžio plokštę arba drėgną medžiagos atraižą ir po ja padėti masalą (pvz., moliūgo ar kito sugedusio maisto). Svarbu stebėti, kad gaudyklės nepersipildytų. Jas būtina tikrinti kasdien ir rastus šliužus sunaikinti.

Jei teritorijoje yra invazinių šliužų, reikia  atkreipti dėmesį į komposto ir organinių atliekų krūvas, jei jos laikomos atviros – tai yra vieta, kur šliužai galėtų sėkmingai slėptis, maitintis, veistis ir žiemoti.

Siekiant stabdyti ispaninių arionų plitimą, labai svarbu kontroliuoti pervežamus gyvus augalus, gruntą. Įsigytų naujų vazoninių augalų nereikėtų iš karto sodinti šalia kitų augalų. Pirmiausia juos rekomenduojama kurį laiką laikyti atskirai ir kruopščiai apžiūrėti, ypač vazono apačią, drenažo angas, vazono kraštus ir substratą. Šiose vietose gali slėptis šliužai, jų jaunikliai ar kiaušinių dėtys. Augalus naudinga apžiūrėti pakartotinai vakare arba po palaistymo, kai šliužai tampa aktyvesni.

Šliužų naikinimui skiriamas finansavimas 

Aplinkos ministerija iniciavo Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą jungtinį projektą „Invazinių rūšių naikinimas ir kontrolė“, kurį administruoja Aplinkos projektų valdymo agentūra.

Jungtinio projekto metu bus naikinamos šešios invazinės rūšys, taip pat ir ispaninis arionas. Jungtinio projekto vykdytojams buvo skirta apie 440 tūkst. eurų šiai rūšiai naikinti, lėšos jau yra paskirstytos pareiškėjams.

Gyventojai pastebėtus ispaninius arionus gali registruoti Invazinių rūšių informacinėje sistemoje INVA.

Aplinkos ministerijos inform.

The post Kaip kovoti su invaziniais šliužais: būdai, kuriuos rekomenduoja specialistai appeared first on Voruta.