Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

2026 m. spalio 28 d. Kauno IX forto muziejuje vyko atminimo vakaras, skirtas Didžiosios akcijos aukoms pagerbti. Renginys priminė vieną skaudžiausių Holokausto epizodų Lietuvoje, kai prieš 85-erius metus, nacistinei Vokietijai okupavus šalį, prasidėjo sistemingas žydų bendruomenės persekiojimas ir naikinimas.

Naciai ir jų kolaborantai organizavo masines žudynes, vadinamas „akcijomis“, o didžiausia jų – Didžioji akcija – nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną.

Atminimo vakaro metu skambėjo koncertinė programa „Atminties muzika / Muzik fun zikoyrn“, kurią atliko Lietuvos muzikų trio „Trise“: saksofonininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Vyšniauskas, pianistė Aleksandra Žvirblytė ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Jie atliko Josepho Achrono, Maxo Helfmano, Anatolijaus Šenderovo ir kitų kompozitorių kūrinius bei žydų liaudies melodijas, kuriančias jautrią ir pagarbią atmosferą.

Dalyviams buvo pristatytas Kauno IX forto muziejaus sukurtas trumpametražis dokumentinis-meninis filmas, primenantis Didžiosios akcijos įvykius ir jų kontekstą. Vakaro pabaigoje renginio dalyviai rinkosi prie IX forto masinių žudynių lauko, kur uždegė žvakes ir padėjo atminimo akmenėlius, pagerbdami nužudytuosius.

Renginį organizavo Kauno žydų bendruomenė ir Kauno IX forto muziejus, finansavo Kauno miesto savivaldybė, Tautinių mažumų departamentas prie LRV ir Geros valios fondas. Trumpametražio filmo sukūrimą parėmė LR Vyriausybės kanceliarija. Atminimo vakaras yra kampanijos SAUGOTI ATMINTĮ DĖL ATEITIES dalis.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1941 m. spalio 27 d. SS vyresnysis seržantas Helmutas Rauka (Albert Helmut Rauca, 1908–1983) įsakė visiems Kauno geto kaliniams kitą rytą susirinkti Demokratų aikštėje. Nepaklususiems grėsė sušaudymas. Spalio 28-osios rytą Demokratų gatvėje esančioje aikštėje buvo atrinkta 9200 žydų, beveik pusė jų – vaikai. Kitą dieną jie pėsčiomis nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke.

Liudininkai pasakoja, kad Rauka susirinkusią minią skirstė į dvi puses: į kairę nukreipti žmonės buvo paliekami laikinai gyventi, o į dešinę – pasmerkti mirti. Dažniausiai į mirties pusę patekdavo didelės šeimos, fiziškai silpni žmonės ir ligoniai. Iš pradžių niekas nežinojo, kuri pusė reiškia išlikimą, todėl kai kurie į „gerąją“ pusę nukreipti žydai prašė leisti pereiti į kitą pusę, kad galėtų likti su savo artimaisiais. Rauka, sarkastiškai šypsodamasis, leidimą suteikdavo.

Simboliška, kad pats H. Rauka mirė spalio 29 d. – tą pačią dieną, kai prieš 42 metus buvo įvykdytos jo organizuotos masinės žudynės IX forte. 1982 m. jis buvo suimtas Kanadoje, o 1983 m. perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai. Laukdamas teismo nuosprendžio mirė Kasselio kalėjimo ligoninėje, oficialiai – nuo vėžio. Palaidotas anoniminiame kape; šeimos nariai manė, kad jis galėjo nusižudyti, siekdamas išvengti teismo.

Jo anūkė, rašytoja ir aktorė Reglindis Rauca (g. 1967), sužinojusi apie senelio praeitį, 2017 m. aplankė Lietuvą ir susitiko su Holokaustą išgyvenusiais žydais. Ji parašė autobiografinį romaną „Vuchelbeerbaamland“ („Šermukšnių šalis“), kuriame reflektuoja savo šeimos istoriją ir moralinį paveldą.

The post „Didžioji akcija“ nusinešė 9200 Kauno geto gyventojų gyvybių per vieną dieną appeared first on Voruta.

Rita Pauliukaitienė, www.voruta.lt

Šiemet minime 125-ąsias kario savanorio, gydytojo, medicinos mokslų daktaro Antano Starkaus (1901–1975) gimimo metines, šis Štuthofo kalinys drauge su kitais Kaune gyvenusiais inteligentais buvo suimtas 1943 m. kovo 16 dieną, dvi dienas kalintas gestapo būstinės rūsyje (dabar Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79) ir greitai keturiasdešimt šešių Lietuvos inteligentų grupė, kurioje buvo Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Marijampolėje suimti asmenys, atsidūrė koncentracijos lageryje.

Taip Lietuvos šviesuomenei keršijo naciai, kai nepavyko sukurti lietuvių esesininkų legiono. Taip nutrūko Antano Starkaus, VDU Medicinos fakulteto Bendrosios patologijos ir patologinės anatomijos katedros vedėjo veikla, žmona Elena, sūnus Kęstutis, dukra Elena Valerija neteko mylimo šeimos nario, o dvi slepiamos žydaitės Olga ir Ada – globėjo. Į Kauną jis daugiau nebegrįžo, į Vilnių iš Jungtinių Amerikos Valstijų 1975 m. jo palaikus urnoje parvežė žmona Elena Starkienė.

Antanas Starkus gimė 1901 sausio 7 dieną Rudaminoje, Seinų apskrityje (dabar Lazdijų r.), Simono ir Valerijos (buv. Čižauskaitė) Starkų šeimoje, išauginusioje septynis vaikus: Joną Adolfą, Igną, Zigmą Praną, Antaną, Juozą, Moniką, Sofiją. Tėvas, kilęs iš Virbalio, mokytojas, visas savo atžalas stengėsi išleisti į mokslus. Antanas Starkus baigęs Rudaminos pradžios mokyklą, mokėsi Marijampolės gimnazijoje (tuo metu ją globojo „Žiburio“ draugija, dabar Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija), 1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, 1922 m. būdamas karininkas išėjo į atsargą, dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime. Po visų kovų įstojo į Lietuvos universitetą Kaune studijuoti medicinos. Ten besimokydamas aktyviai dalyvavo studentų visuomeninėje veikloje: 1925 m. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos studentų atstovybės pirmininku, o 1926 m. drauge su kitais ateitininkais įkūrė korporaciją „Kęstutis“, kurios tikslas buvo ruošti studentus visuomeniniam darbui. Tikriausiai Antaną Starkų imtis visuomeninės veiklos skatinęs ir Kaune gyvenęs jo vyresnis brolis Zigmas Pranas Starkus, 1924 m. buvęs Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministru. Vis dėlto Antanas Starkus, 1928 m. baigęs universitetą, Kaune nepasiliko, o išvyko dirbti į Vabalninką, Biržų kraštą, ten trejus metus dirbo gydytoju ir ligoninės vedėju. Susipažinęs su mokytoja Elena Repčyte sukūrė šeimą, jiems gimė sūnus Kęstutis (1931 m.) ir dukra Elena Valerija (1935 m.). Matyt, į Antaną Starkų universitete dėstytojai buvo atkreipę dėmesį kaip į gabų studentą, nes 1931 m. jį pakvietė dirbti asistentu į VDU Medicinos fakultetą. Jis taip pat dėstė pastoralinę mediciną ir higieną Kauno kunigų seminarijoje bei universiteto Teologijos fakultete. 1937 m. buvo išsiųstas į stažuotę Ženevos universiteto Patologijos institute, stažuotės vadovas – profesorius Askenazy. Grįžęs iš Ženevos, ėjo tas pačias pareigas ir dar papildomai Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos Biologijos skyriaus vedėjo. 1938 metais buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 1940 m. apsigynė medicinos mokslų daktaro disertaciją, jam buvo suteiktas daktaro mokslinis laipsnis. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940 – 1941 Antanas Starkus dirbo Vilniaus universiteto Anatomijos katedroje. 1941 m. Starkų giminė išgyveno skaudų smūgį – birželio 14 d. į tremtį buvo išvežta beveik visa Zigmo Prano Starkaus šeima: tuo metu ėjęs SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontoros Pinigų apyvartos sektoriaus vedėjo pareigas Z. P. Starkus, jo žmona Uršulė, sūnus Kęstutis Jonas, dukra Sigita Ona; tik dukterys dvynės Aldona Marija ir Birutė Marija tremties išvengė, nes svečiavosi draugų namuose. 1942 metais buvęs Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministras Zigmas Pranas Starkus buvo sušaudytas Sverdlovske, 1943 m. tremtyje badu mirė jo sūnus Kęstutis Jonas. Žmona Uršulė Starkienė ir dukra Sigita Ona iš tremties grįžo 1956 metais.

Nacių okupacijos metais Antanas Starkus grįžo dirbti į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Kaip rašoma Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Patologijos klinikos internetiniame puslapyje,1941 m. liepos 9 d. docentas dr. Antanas Starkus išrenkamas Bendrosios patologijos bei patologinės anatomijos katedros vedėju ir šias pareigas eina iki 1943 metų. Kada tiksliai Antano Starkaus nuomojamame bute Kaune, Žemaitės g. 4, apsigyveno iš Kauno geto pasišalinusi jo buvusi studentė Olga Gurvičiūtė, duomenų surasti nepavyko. Taip pat nepavyko sužinoti, kada namo Žemaitės g. 4 rūsyje beslapstydamos žydaitę Adą Feldšteinaitę apsigyveno seserys Viktorija ir Elena Jasinavičiūtės. Išlikę tik liudijimai, kad dienomis Olga ir kelių metukų Ada būdavo Starkų bute, o naktimis jos miegodavo rūsyje. Taip gyvenama buvo maždaug pusantrų metų, kol atėjo lemtingoji 1943 m. kovo 16-ji diena, kai užgriuvo gestapas ir gydytoją Antaną Starkų išsivedė. Kaip jau minėta, A. Starkus, taip pat ir kiti tą dieną suimtieji Kaune inteligentai, buvo uždaryti gestapo būstinėje, o 1943 m. kovo 23 d. keturiasdešimt šešių Lietuvos inteligentų grupė atsidūrė Štuthofe.

Atidžiau perskaičius Balio Sruogos „Dievų mišką“, Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė (p. 93 – 97, 138, 165 – 168, 476), Arūno Bubnio „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942 – 1945 metais“ (p. 42 – 45, 61, 64, 94, 98) ir kitą literatūrą, galime rasti nemažai liudijimų apie gydytoją Antaną Starkų, jo pastangas gelbėti daugybės kalinių gyvybes. Aleksandras Kantvilas, vienas iš štuthofiečių inteligentų grupės narių, yra parašęs prisiminimus, kuriuose A. Starkų apibūdina lakoniškai: „Kauno universiteto medicinos fakulteto profesorius, atsidavęs daktaras, gal net genijus. Tiesa, kiekvienam nesivaržė pasakyti teisybę. Kaip gydytojas, neturėjo sau lygaus visame lageryje“ (Kantvilas, p. 165). O štai kaip B. Sruoga „Dievų miške“ (p. 161) aprašo garbės kalinių iš Lietuvos padėties pagerinimą, kai Štuthofe per du mėnesius jau buvo mirę 9 iš 46 atvežtųjų: „Su mumis buvo apgyvendintas mūsų kolega gydytojas, medicinos profesorius, turėjęs geriausią vardą visų lagerio ligonių tarpe, – ir jam buvę pasakyta, kad jis dabar atsako už mūsų gyvybę. Jis dabar privaląs žiūrėti, kad niekas mūsų daugiau nebemirtų!“ Beje, rašytojas kūrinyje niekur nemini Antano Starkaus pavardės (taip pat ir kitų išlikusių gyvųjų), nenorėdamas jiems pakenkti; A. Starkus „Dievų miške“ įvardijamas kaip gydytojas kalinys ar profesorius.

Apie gydytojų kalinių darbo sąlygas iškalbingai liudija ir tokia citata:

„Kalinių kaulų sutratinimas ar visiškas kalinio nubildinimas lageryje nebuvo baudžiamas. Gydytojo liudijimas paprastai pagelbėdavo gyvajam, – numirėliui kas gi tenai bepagelbės! Gydytojas ar pavaduotojas antspaudu ir parašu paliudydavo, kad numirėlis nusibaigė nuo AKS, žarnų kataro ar plaučių uždegimo.

Kartais pasitaikydavo, kad gydytojai kaliniai ima ir užsispiria. Nudobtasai – yra. Žudikas – yra. Trūksta tiktai protokolo. Reikalauja jie padaryti nudobtajam skrodimą. Bet gydytojų pastangos paprastai būdavo tuščios. Bežiūrint į reikalą įsikišdavo Selonkė. Jo agentai ištraukdavo iš lavonų krūvos kokį klipatą klipačiausią ir pakišdavo gydytojams:

– Še, jum, – skroskite, kad jau taip rankos niežti!

Gydytojams aišku buvo: su Selonke neik į kovą – vis tiek prakiši“ (Sruoga, p. 263).

Stasys Yla knygoje „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ įvardija, kad užmuštasis buvęs Kazys Bauba, Kauno Jėzuitų gimnazijos direktorius. Jį lentgalio smūgiu į galvą pribaigė prižiūrėtojas – „karjerą padaręs“ kalinys.

„Starkus tepasakė:

– Jau miręs. Jei norit pamatyti, eikit į lavoninę.<…>

Starkus paaiškino, kad lentgalio smūgis turėjęs pakirsti gyslas, ir kraujas išsiliejęs smegenyse. Kiek vėliau šį įvykį mes stengėmės tirti. Atsargiai buvo klausinėjami mačiusieji. Norėta reikalą perduoti kaceto administracijai <…>. Tačiau įsitikinom, kad pavojingas bet koks gilesnis tyrimas, ypač teisybės ieškojimas. Kerštas gali iš mūsų pareikalauti naujų aukų, o Baubos nebeprikelsi“ (Yla, p. 138).

Vis dėlto gydytojui Antanui Starkui pavyko pasiekti tokių gydymo rezultatų, kad net lagerio vyresnybė jį pripažino kaip autoritetą. Pagarbos A. Starkus visų pirma nusipelnė, kai išgydė penkiasdešimt ligonių, sirgusių rože, – prie šių pacientų kiti gydytojai net nesiartino, nes bijojo būti patys likviduoti. Vėliau A. Starkui patikėta vadovauti vidaus ir infekciniam ligoninės skyriams, jo autoritetas dar padidėjo, kai jam pavyko suvaldyti viduriavimo ir šiltinės epidemijas (Yla, p. 140 – 143). Vaizdingas epizodas apie Antaną Starkų metaforiškai pateikiamas ir B. Sruogos memuaruose:

„Kartą 1944 metų pabaigoj atvyko į lagerį iš Berlyno kažkokia sanitarinė komisija. Visi klipatos buvo suvaryti į nuošalų baraką, tenai uždaryti ir stropiai saugomi, kad neišropotų. Komisiją vedžiojo pats Heidelis ir rodė tai, kas buvo rodytina. Žydžių lagerio, žinoma, komisija nematė. Komisijos darbui pasibaigus, vienas kalinys gydytojas, kuriam buvo pavesta apkrečiamųjų ligų reikalai, įsidrąsinęs pareiškė: jis turįs komisijai dar šio to parodyti…

Lagerio gydytojas Heidelis paraudo visas it keptas vėdaras, bet priešintis negalėjo. Tasai gydytojas kalinys komisiją nuvedė stačiai į trisdešimtąjį baraką. Komisija, atsidūrusi tenai tiktai užsiėmė nosį ir pirštų galais stypino lauk. Komisijai išvažiavus, Heidelis su savo pagalbininkais esesininkais kelias dienas vaikštinėjo aplink žydžių gyvenamus barakus, į vidų įeiti, matyti, nedrįsdamas. Pasibaigus jo vaikščiojimam, ėmė atidarinėti barakų langus ir vėdinti patalpas. Ėmė mesti lauk iš barakų šiaudus, kratyti čiužinius“ (Sruoga, p. 357).

Stasio Ylos žodžiai, taikliausiai apibūdinantys gydytoją Antaną Starkų, yra cituoti ir kitų autorių darbuose, tačiau vis dėlto norisi juos pakartoti dar kartą:

„Dr. Starkus turėjo kažką, kas nedažnam gydytojui būdinga. Ligonis, jo globon patekęs, pasidarydavo jam savas, kaip jo paties žaizda. Tau nebereikėjo rūpintis: jis už tave sirgo ir budėjo.

– Šiandien ateisi patikrinimo! – nei prašant, nei kreipiantis gauni jo įsakymą. – Rytoj pradėsime kalciumo kursą! Parnešk Jurgučiui ir Sruogai kofeino ampulių: jų širdis nusilpo“ (Yla, p. 144).

Beje, Jonui Šernui, „Dievų miške“ įvardintam „bambizu nuo Biržų“, Balys Sruoga patikėjęs saugoti savo raštus 1945 m. vykstant Štuthofo lagerio evakuacijai. Kaip prisimena J. Šernas, paketas svėręs maždaug kilogramą, bet pavyko jį išsaugoti per visą kelionę. „Po trijų mėnesių atsidūrėme Švedijoje. Čia aš ir atidaviau dr. Starkui Sruogos raštus“ (Šernas, p. 370).

Švedijoje Antanas Starkus 1945 – 1946 m. buvo BALF organizacijos įgaliotinis. Ši JAV susikūrusi lietuvių organizacija įvairiomis formomis padėjo karo pabėgėliams ir kitiems pagalbos stokojantiems asmenims. 1947 metais A. Starkus išvyko į JAV, apsigyveno Brukline, dirbo St. Mary ligoninėje, vadovavo šios ligoninės Patologijos skyriui, Niujorke buvo išrinktas Lietuvių gydytojų draugijos pirmininku, per visą gyvenimą yra publikavęs keliolika mokslinių straipsnių. Antanas Starkus dėjo daug pastangų, kad galėtų į JAV išsikviesti savo žmoną Eleną Starkienę ir tai jam pavyko – vyras ir žmona susitiko po 30 metų. Gydytojas A. Starkus ruošėsi atvykti į sovietinę Lietuvą skaityti paskaitų Vilniaus universitete. Deja, nespėjo, mirė JAV 1975 m. rugpjūčio 17 dieną.

Kyla klausimas, kaipgi Lietuvoje įamžintas ir saugomas gydytojo Antano Starkaus atminimas? Galima pasidžiaugti, kad publikacijų, skirtų A. Starkaus ir kitų su juo kalėjusių inteligentų atminimui, nuolat pasirodo. Bene naujausia publikacija yra Dixie Henri Fevre Simonsen, nepriklausomo tyrėjo iš Danijos, straipsnis „Štuthofo kalinių likimai – nuo evakuacijos iki saugaus įsikūrimo Švedijoje“, išspausdintas Vytauto Didžiojo universiteto leidžiamame žurnale „Darbai ir dienos“, Nr. 85, 2026. Taip pat galima susipažinti ir su Antano Starkaus moksliniais darbais, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje saugoma Antano Starkaus disertacija medicinos mokslų daktaro laipsniui gauti „Karcinomos ir prekarcinomos klausimu“, ji išleista atskiru leidiniu Kaune 1940 metais. Yra galimybė susipažinti ir su Elenos Starkienės publikacijomis. Kauno apskrities viešojoje Ąžuolyno bibliotekoje yra jos 1937 m. išleista knygelė „Lengvų valgių rinkinėlis“. Tai vienas iš E. Starkienės rašto darbų – prieškariu ji keletą metų buvusi „Moters“ žurnalo redaktorė, rašiusi moterims aktualiomis bei kitomis temomis.

Kaip jau minėta straipsnio pradžioje, Antano ir Elenos Starkų šeimoje maždaug metus su puse glaudėsi dvi žydaitės – Olga Gurvičiūtė (ištekėjusi Horwitz) ir Ada Feldšteinaitė (ištekėjusi Levner). Už šią pagalbą ir Antanas Starkus, ir Elena Starkienė 2003 metais apdovanoti Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi, o 2012 metais jiems abiem skirtas Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimas. Be to, Antanas Starkus1938 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, o 2000 m. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

Štuthofo lageryje 1995 metais Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje pastangomis buvo atidengta atminimo lenta, skirta kaliniams iš Lietuvos įamžinti. Kaune, ant Kultūros centro pastato fasado (Vytauto pr. 79), minint 50-ąsias Lietuvos inteligentų grupės suėmimo metines atidengta paminklinė lenta, kurioje buvo parašyta: „Lietuvos kankiniams/ Štuthofo/ nacistiniame konclageryje/ 1943 – 1993“. Dabar, po pastato renovacijos, pritvirtinta nauja lenta, kuri primena tą skaudų istorinį įvykį.

Už pagalbą rašant straipsnį apie humanistą, gydytoją, medicinos mokslų daktarą, Štuthofo kalinį 21256 Antaną Starkų autorė dėkoja Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos skyriaus, Kauno regioninio valstybės archyvo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Utenos kraštotyros muziejaus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojams.

Literatūra

„Antanas Starkus“, in: „Lietuvių enciklopedija“, t. 28, redaktorius J. Girnius, Bostonas, 1963.

„Antanas Starkus“, in: „Mūsų gydytojai: žinynas“, sudarytojas Gintautas Česnys, Lietuvos gydytojų sąjunga, 1998.

„Antanas Starkus“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/antanas-starkus/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Antanas Starkus“, in: https://www.teisuoliuatminimas.lt/sss/starkus-antanas [žiūrėta 2026-10-10].

Akmenytė-Ruzgienė Vilma. 2025. „Starkus Zigmas Pranas (1892-1942)“, in: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35544&p_k=1&p_t=158676&p_a=1000&p_kade_id=10 [žiūrėta 2026-10-10].

Bubnys Arūnas. 2023. „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942– 1945 metais“, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Čepas Ričardas. „Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai (1918–1923)“, in: „Lietuvos valsčių“ serijos leidykla „Versmė“, https://www.versme.lt/sav_g.htm [žiūrėta 2026-10-10].

Yla Stasys. 2020. „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, Vilnius: „Briedis“.

Kantvilas Aleksandras. 1998. „Aleksandro Kantvilo prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Kauno regioninis valstybės archyvas (KRVA), f. 209, ap. 3, apsk. 4125, l. 2.

„Lietuvos katalikų dvasininkai XIV – XXI amžiuje. Istorinė biogramų duomenų bazė“ [Jonas Starkus], in: https://www.lkma.lt/lddb/israsas.php?id=1929 [žiūrėta 2026-10-10].

„Lietuvos katalikų dvasininkai XIV – XXI amžiuje. Istorinė biogramų duomenų bazė [Ignas Starkus], in: https://www.lkma.lt/lddb/israsas.php?id=1902 [žiūrėta 2026-10-10].

„Lietuvos studentų atstovybė“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-studentu-atstovybe/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Paminklai. Kauno miestas. Centro seniūnija“, in: https://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/nuotraukos/Kauno_m/centro17_d.htm [žiūrėta 2026-10-10]; https://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Kauno_m_paminklai.htm [žiūrėta 2026-10-10].

„Pasaulio tautų teisuolių sąrašas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=15932 [žiūrėta 2026-10-10].

„Patologinės anatomijos klinika“, in: https://lsmu.lt/apie-lsmu/lsmu-struktura/medicinos-akademija/medicinos-fakultetas/klinikos/patologines-anatomijos-klinika/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Simonsen Dixie Henri Fevre. 2026. „Štuthofo kalinių likimai – nuo evakuacijos iki saugaus įsikūrimo Švedijoje“, in: „Darbai ir dienos“, Nr. 85, VDU; https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/1dcb2160-762c-47fb-b561-15f4f14bb054/content [žiūrėta 2026-10-10].

Sruoga Balys. 2005. „Dievų miškas“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Šernas Jonas. 1996. „Kaip Sruogos raštai buvo išgelbėti iš kaceto“, in: „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“, sudarytoja Vanda Sruogienė, Vilnius.

„Žydų gelbėtojai. Starkus Antanas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=11187&show=information [žiūrėta 2026-10-10].

„Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi apdovanotųjų sąrašas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=19541 [žiūrėta 2026-10-10].

The post Gydytojas Antanas Starkus – Štuthofo kalinys 21256 appeared first on Voruta.

Palangos žydų bendruomenė

2026 m. spalio 16 d. pietinėje Palangos miesto dalyje, miškelyje už Birutės parko, atidengtas Holokausto aukoms skirtas memorialas „Tylaus šauksmo erdvė“. Juo įamžintas 1941 m. birželio 27 d. šioje vietovėje nužudytų 111 žmonių – 106 žydų ir 5 lietuvių – atminimas.

Nutraukti gyvenimai

Memorialą atidengė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus, Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas. Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys Emanuelis Zingeris, Vokietijos garbės konsulas Klaipėdoje Arūnas Baublys, Kauno, Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenių pirmininkai bei jų nariai, Palangos žydų bendruomenės nariai, Palangos miesto savivaldybės tarybos nariai ir administracijos atstovai bei palangiškiai.

Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus teigė, jog atidengtas memorialas primins apie nekaltai pralietą kraują, nutrauktus gyvenimus ir Palangos žydų bendruomenę, kurios didelė dalis buvo sunaikinta per Holokaustą. „Už kiekvieno iškalto vardo slypi žmogaus gyvenimas, šeima, svajonės ir istorija. To negalime pakeisti, tačiau galime ir privalome išsaugoti atminimą, kad ši tragedija niekada nebūtų pamiršta. Tikiu, kad kiekvienas, atėjęs į šią vietą, pajus jos tylą, susimąstys ir išsineš suvokimą, kokia brangi yra kiekviena žmogaus gyvybė“, – sakė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus.

Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne pabrėžė, jog šis memorialas yra ne tik pagarba Holokausto aukoms, bet ir svarbus priminimas apie žydų bendruomenės neatsiejamą vietą Lietuvos istorijoje. “Išsaugodami istorinę atmintį, mes pripažįstame praeities tragedijas ir prisiimame atsakomybę už ateitį. Antisemitizmas ir neapykanta vis dar egzistuoja įvairiomis formomis, todėl turime juos atpažinti, jiems priešintis ir neleisti, kad diskriminacija virstų smurtu. Tegul ši memorialinė erdvė būna gyvas atminties, žmogiškumo ir mūsų bendros atsakomybės kurti ateitį be neapykantos simbolis“, – sakė ambasadorė.

Renginiui rimties ir iškilmingumo suteikė Palangos kamerinio choro (vadovas – Edmundas Jucevičius) atliekamos lietuvių liaudies dainų išdailos ir sakralinės muzikos motyvai.

Skambėjo maldos hebrajų ir lietuvių kalbomis, Holokausto aukų atminimas pagerbtas tylos minute bei atminimo žvake ir akmenukais, padėtais prie memorialo.

Memorialo simbolika

Meninės kompozicijos „Tylaus šauksmo erdvė“ autorius Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas siekė sukurti ne tradicinį paminklą, o vietą, kuri pati pasakotų apie Holokausto tragediją, nutrauktus gyvenimus ir sunaikintą Palangos žydų bendruomenę. Kiekvienas memorialo elementas turi savo prasmę.

Atminimo ženklą sudaro keturi skirtingo aukščio, dydžio ir formos stulpai. Jie simbolizuoja senolį, moterį, vyrą ir vaiką – šeimą. Skirtingos stulpų formos pabrėžia, kad kiekviena auka buvo atskiras žmogus, turėjęs savo gyvenimą, istoriją ir artimuosius, o ne tik skaičius bendrame žuvusiųjų sąraše. Nors šeimos per Holokaustą buvo išdraskytos, memoriale jos simboliškai vėl sujungiamos.

Šiam kūriniui pasirinktas korteno plienas, kurio paviršiuje susidarančios rūdys simbolizuoja praėjusį laiką ir kraują, kurio neįmanoma nuplauti. Iš pirmo žvilgsnio tvirtas, beveik amžinas metalas primena, kad net tai, kas atrodo nepajudinama, gali būti palaužta.

Stulpai sąmoningai „sulaužyti“, o juose esantys plyšiai nėra vien dekoratyvinė detalė. Jie simbolizuoja žmonėms padarytas žaizdas ir tragediją, padalijusią gyvenimą į laiką iki žudynių ir po jų. Šių plyšių neįmanoma užtaisyti, kaip neįmanoma panaikinti to, kas įvyko.

Ant moterį simbolizuojančio stulpo, virš plyšio, įrėžta Dovydo žvaigždė. Pasak V. Gutmano, ji pasirinkta neatsitiktinai – pagal judaizmo tradiciją žydiška kilmė perduodama per motiną. Nors stulpas suskaldytas, žvaigždė liko nepažeista. Tai simbolizuoja, kad galima sunaikinti žmogaus kūną ir jo namus, tačiau neįmanoma ištrinti jo tapatybės.

Memoriale iškalti visų 111 nužudytųjų vardai – 106 žydų ir 5 lietuvių. Jie leidžia Holokausto aukas prisiminti ne tik kaip istorinį skaičių, bet ir kaip konkrečius žmones, kurių gyvenimai buvo žiauriai nutraukti.

Memorialo pavadinimas „Tylaus šauksmo erdvė“ atspindi pagrindinę jo idėją. Šauksmas čia slypi varduose, plieno plyšiuose ir pačioje vietoje, kurioje buvo nužudyti žmonės. Tačiau aplinkui tvyro miško tyla. Pasak memorialo autoriaus, tai – erdvė, į kurią atėjęs žmogus gali perskaityti vardą, pabūti ir galbūt padėti akmenėlį prie stulpo. Taip užsimezga tylus pokalbis su tais, kurių nebėra. Memorialas tampa atminties vieta per kiekvieną čia apsilankantį žmogų.

Palangos žydų istorija

Palangos žydų bendruomenės istorija siekia kelis šimtmečius. Žydai aktyviai dalyvavo miesto ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime, vertėsi prekyba ir amatais, prisidėjo prie kurorto verslų plėtros. XX a. pirmojoje pusėje jie buvo svarbi Palangos bendruomenės dalis.

1941 m. birželį Palangą užėmus nacistinės Vokietijos kariuomenei, miesto žydų bendruomenė patyrė persekiojimą. Birželio 26 d. žydai buvo suimti ir uždaryti sinagogose – vienoje – moterys, vaikai ir pagyvenusieji, kitoje – vyrai ir jaunuoliai. O kitą dieną vyrai ir jaunuoliai – 106 žydai ir 5 lietuviai – buvo nužudyti miške už Birutės parko. Tai buvo viena iš tragiškų Holokausto istorijos Palangoje dalių, žymėjusių šimtmečius gyvavusios žydų bendruomenės naikinimo pradžią.

Kviečia prisiminti

Memorialo „Tylaus šauksmo erdvė“ autorius – Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas. Memorialo įrengimą inicijavo Palangos žydų bendruomenė, o projektą finansavo ir įgyvendino Palangos miesto savivaldybė.

***

Palangos žydų bendruomenės pirmininko Viliaus Gutmano kalba 

Kai galvojau apie memorialą nužudytiems Palangos žydams, nenorėjau marmurinės plokštės su iškaltais vardais ar klasikinės skulptūros. Norėjau, kad memorialas kalbėtų.

Pasirinkau Korteno plieną dėl rūdžių. Rūdys – tai praėjęs laikas. Tai kraujas, kuris niekada nenusiplaus. Plienas atrodo tvirtas, bet ir jis pasiduoda, kaip pasidavė žmogaus kūnas šūviui.

Keturi stulpai čia ne dėl kompozicijos. Jie skirtingi – aukščiu, dydžiu, forma. Tai senolis, moteris, vyras, vaikas – šeima. Šiame miškelyje buvo sušaudyti 106 žydų vyrai ir 5 lietuviai. Vėliau jų palaikai buvo perlaidoti miesto kapinėse. Jų šeimos buvo išdraskytos. Čia, šiame memoriale, šeima simboliškai vėl kartu.

Stulpai sulaužyti. Plyšiai juose tikri, ne dekoratyvūs. Tai, kas čia įvyko, sulaužė ne tik žmonių gyvenimus. Tai padalijo laiką į „prieš“ ir „po“. Ir to plyšio niekas neužtaisys. Tą dieną prasidėjo šimtmečius gyvavusios Palangos žydų bendruomenės sunaikinimas.

Dovydo žvaigždė įrėžta ant moters stulpo, virš plyšio. Pagal judaizmo tradiciją žydiška kilmė perduodama per motiną. Stulpas suskaldytas, bet žvaigždė liko nepažeista. Galima sunaikinti kūną, išvaryti į mišką ir sušaudyti, bet žmogaus tapatybės sunaikinti neįmanoma.

Memorialas vadinasi „Tylaus šauksmo erdvė“. Nes šauksmas užrašytas varduose, įrėžtas plyšiuose, sukauptas šiame metale. Bet pati vieta tyli. Tik miškas, samanos, vėjas.

Tai atminties vieta. Erdvė, į kurią žmogus ateina, perskaito vardą, pabūna. Galbūt padeda akmenėlį prie stulpo. Tai tylus pokalbis tarp jo ir to, kurio nebėra.

Memorialas tampa gyvas per žmogų, kuris ateina. Be lankytojo jis tik metalas. Su lankytoju – atmintis.

The post Palangoje atidengtas Holokausto aukoms skirtas memorialas „Tylaus šauksmo erdvė“ appeared first on Voruta.

1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške buvo išžudyti Trakų, Aukštadvario, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio žydai. Atnaujiname niekada aktualumo neprarasiančią 2022 m. skelbtą Rasos Kalinauskaitės publikaciją.

Rasa Kalinauskaitė,  www.voruta.lt

Rugsėjo 30-ąją su būreliu trakiškių ir pora iš toliau atvykusių žmonių leidomės į ekskursiją po Trakų senamiestį – aplankėme vietas, menančias iki Antrojo pasaulinio karo čia gyvenusius žydus, stabtelėjome prie išlikusių jų namų. Tapome bendrakeleiviais, nes seniau Trakus pažįstantieji pasidalino atsiminimais ir prieš daug dešimtmečių darytomis nuotraukomis, kuriose įamžintas per tą laiką neatpažįstamai pasikeitęs miestas. Norėčiau pasidalinti ir su tais, kas negalėjo atvykti, tad pabandžiau šią kelionę užrašyti.

Tai atminties ekskursija, nes tą dieną, rugsėjo 30-ąją, 1941 m. Varnikų miške buvo išžudyti Trakų, Aukštadvario, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio žydai – 1446 žmonės, iš jų 597 vaikai. Šią vasarą prie kolektyvinio jų kapo Varnikuose – tiksliau, kapu tapusios žudynių duobės – Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pastatė stendą su dalies aukų vardais. Ten užrašyti tik Trakų miesto žydų vardai – tie, kuriuos žinojome.

Kai kurių iš šių žmonių liko ir nuotraukos. Štai Cvi Mitlianskis, subūręs Trakų žydų mandolinų ansamblį – aukštas šviesiaplaukis vyras su elegantiška varlyte ant marškinių apykaklės, septintas iš dešinės tarp muzikantų, kurie žvelgia susikaupę, orūs, su muzikos instrumentais rankose. Dauguma nužudyti tą pačią dieną. Kaip ir Cvi brolis Juozapas, kurio šioje nuotraukoje nėra – studijavęs konservatorijoje Vilniuje, o Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kitais šviesiais jaunuoliais sugebėjęs įsteigti Trakuose žydų mokyklą. Nachumą Cvi ir Michaelį Chasdą matome ne tik su mandolinomis, bet ir besimokančius žemės ūkio darbų, reikalingų komunose Palestinoje. O pirmas iš dešinės toje nuotraukoje stovi Abraomas Nudleris – žinome, kur Trakuose gyveno Nudlerių šeima.

Trakų žydų pasaulio, kurį fiziškai ir dvasiškai naikino abu Lietuvą okupavę totalitariniai režimai – ir nacių, ir sovietų – nebėra daugiau nei 80 metų. Todėl nuostabu, kad išliko ne tik nuotraukos ir archyviniai dokumentai, bet ir tą pasaulį pažinojusių žmonių atsiminimai. Pirmiausia – 1954 m. Tel Avive hebrajų kalba išleista knyga „Trakai“, kurioje žydų išeiviai, išvykę iš Trakų iki Holokausto, įamžino savo bendruomenės atminimą ir paskelbė nužudytųjų sąrašą[1]. Taip pat Trakų senbuvių, žydų kaimynų liudijimai. Laimei, juos spėjo įrašyti šiame mieste gimusi ir jo paveldą tyrinėjanti kultūrologė dr. Lina Leparskienė. Daugelis jos kalbintų senųjų trakiškių jau Anapilyje, bet prabyla knygose „Papasakoti Trakai” ir „Vietiniai: nepaprasta kelionė į Trakų kraštą“.

Trakų senbuvių liudijimai ypač svarbūs, nes skirtingų tautų ir tikėjimų kaimynystė yra šimtmečiais Trakų veidą formavęs bruožas, menantis Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – tuos laikus, kai Lietuva tapo krikščioniška, Žalgirio mūšyje pakirsta Vokiečių ordino galybė, o viduramžių valstybė plačiai nusidriekė tarp Vakarų ir Rytų. Gyvenimą pusiasalio žemės lopinėlyje, kurio kiekviena pėda tirštai prigirdyta likimų ir didžiosios, visai Lietuvai svarbios istorijos, žydai dalinosi su karaimais, katalikais lietuviais ir lenkais, musulmonais totoriais, stačiatikiais ir sentikiais rusais. Dar 1413–14 m. per Lietuvą keliavęs flamandų riteris ir diplomatas Žiliberas de Lanua parašė, kad Trakuose gyvena totoriai, lietuviai, vokiečiai, rusai ir labai daug žydų – taip LDK laikais vadinti ir žydai, ir karaimai. XVI a. pirmojoje pusėje, kaip parodė istorikės dr. Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės tyrimai, greta karaimų Trakuose jau gyveno ir žydų bendruomenė, kurios sinagoga minima 1533 m. į Lietuvos Metriką įrašytame teismo sprendime.

Jeigu palygintume Trakus su knyga, ji būtų miniatiūrinė apimtimi, bet savo pasakojamų istorijų įvairove sunkiai aprėpiama ir daugialypė, nes įamžinusi skirtingas, viena kitą papildančias, o kartais ir aštriomis briaunomis susikertančias miesto gyventojų tapatybes. Jos puslapiai sudilę nuo daugybės perrašymų, o per naujausią, gerai įskaitomą tekstą prasišviečia klodai senesnių rašmenų, sąmoningai trintų ar išblukintų laiko. Trakų žydų istorija, siekianti 500 metų – puslapis, kurį iš šios knygos bandyta visai išplėšti.

Todėl ilgą laiką buvo pamiršta, kur stovėjo paskutinė Trakų sinagoga – žydų bendruomenės dvasinio gyvenimo šerdis – nors ta vieta yra miesto centre, šalia sovietmečiu pastatyto dabartinės Trakų r. savivaldybės pastato. Kaip ir daug kas Trakuose, ši erdvė per karus ir okupacijas buvo smarkiai perkeista.

Senoji, prarasta jos dvasia netikėtai išryškėja žiemos nuotraukoje iš 1954 m. žydų išeivių išleistos knygos: baltumoje išnyra apsnigtas sinagogos stogas ir Vytauto Didžiojo 1409 m. funduota Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Dviejų maldos namų glaudumas, artumas erdvėje atrodo simboliškas. Tas artumas – LDK paveldas, nes šioje miesto dalyje nuo Vytauto Didžiojo laikų gyveno ir krikščionys, ir nekrikščioniškos bendruomenės.

Ji vadinta Didžiuoju miestu, atskiriant nuo karaimų Mažojo miesto, ir turėjo 1409 m. suteiktą Magdeburgo miesto teisę. Be katalikų bažnyčios ir Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvės, dar XIV a. stovėjusios pusiasalio pietuose prie kelio į miestą ir gynybinio pylimo, čia buvo ir mečetė, pastatyta 1398 m. Vytauto mieste įkurdintų totorių, o nugriauta 1609 m. fanatikų minios. Ji stovėjo Dūdakalnyje – totorių gyventoje vakarinėje miesto dalyje prie Totoriškių ežero.

Totorius priminė ir link sinagogos tarpukariu iš Didžiosios Vilniaus (Wielka Wileńska) gatvės (dabartinės Vytauto) vedusi, o sovietmečiu sunaikinta Mahometonų gatvelė[1]. Likusi neužstatyta jos dalis dabar pavadinta Totorių skveru, čia 2017 m. įrengta atminimo lenta su įrašu (deja, vis sunkiau įskaitomu) apie Trakuose, kaip manoma, gimusį Chadži-Girėjų – totorių valstybės Krymo chanato įkūrėją ir Girėjų dinastijos pradininką.

Senąją Mahometonų gatvelę matome pažymėtą punktyru TINP direkcijos architekto Algirdo Steponavičiaus parengtoje schemoje. Ryškesne mėlyna linija apibrėžta paskutinė Trakų sinagoga, pastatyta apie 1863 m., o nugriauta 1966 m.

Analizuodamas architekto Stanislovo Mikulionio (1935–1992) prieš sinagogos nugriovimą 1966 m. padarytas nuotraukas ir kartografinę medžiagą, architektas A. Steponavičius ne tik tiksliai pažymėjo šį pastatą planuose, bet ir išsiaiškino, kur stovėdamas St. Mikulionis jį nufotografavo. Tą vietą, esančią automobilių stovėjimo aikštelėje už Trakų r. savivaldybės, nesunku surasti, 1966 m. vaizdą lyginant su dabartiniu. Paaiškėjo, kad ant dalies sinagogos ploto sovietmečiu buvo pastatytas raudonų plytų daugiabutis namas, o dalis liko neužstatyta – tai erdvė tarp daugiabučio ir vaikų žaidimų aikštelės, už savivaldybės kaimynystėje stovinčio garažo tvoros.

Kaip prisimenama 1954 m. žydų išeivių išleistoje knygoje „Trakai“, negrįstoje gatvelėje stovėjusi sinagoga buvo pastatyta iš medinių rąstų, tik iš išorės uždengta dažytomis lentomis, bet laikas jų spalvą išblukinęs neatpažįstamai. Apatinis aukštas skirtas vyrams, viršutinis – moterų galerija. Prie pietinės sienos, šalia dekoruoto skydo, ant kurio surašytas Dievo–Izraelio tautos išvaduotojo laiminimas, stovėjo didžiulė spindinti žalvarinė Chanukos menora su liūtais ir ereliais papuoštu šamašu[1] – ne kiekvieno miestelio bendruomenė galėjusi tokia pasididžiuoti. Pirmajame aukšte veikė ir mokykla, skirta mokytojui neįstengiančių sumokėti vargšų vaikams, o neturtingi pakeleiviai ten pat galėjo apsistoti nakvynei.

Po 1941 m. rugsėjo 30 d. žudynių šioje sinagogoje buvo sukrauti aukų rūbai. „Pranešu Tamstai, kad tvarkant žydų suvežtą turtą į sinagogą radau tinkamus policijos tarnybai septynerius kailinius. Iš jų treji yra geltonos spalvos netraukti ilgumo žemiau kelių, ir keturi kailiai traukti milo medžiaga ilgumo iki kelio. Prašau parėdymo tuos kailinius išreikalaut policijos tarnautojams, apsivilti einant tarnybon“, – rašoma Trakų nuovados policininko 1941 m. spalio 17 d. raporte apskrities policijos vadui[2]. Sovietmečiu pastatas naudotas kaip sandėlis, o 1966 m. nugriautas – dėsninga, žinant, kad sovietai įvairių konfesijų maldos namus vertė sandėliais ir ateizmo muziejais, o sinagogas propaganda vaizdavo kaip antitarybinių sąmokslų vietą[3].

Šiemet besibaigiant vasarai pasiekė žinia apie šioje sinagogoje dirbusio paskutiniojo Trakų rabino Cvi Arjės Parcovičiaus, kartu su visais nužudyto Varnikų miške, sūnų Nachumą – jis liko gyvas ir tapo pasaulyje garsiu Talmudo žinovu bei mokytoju. Apie tai elektroniniame laiške parašė Lietuvoje viešėjęs ir žydų žudynių vietą Varnikuose aplankęs rabinas Elchonon Baron. „Paskutinysis Trakų rabinas dar visai jaunutį savo sūnų Nachumą, vunderkindą, išsiuntė mokytis į ješivą, ir tai išgelbėjo jo gyvybę. Tapęs prestižinės Myro ješivos mokiniu, jis išsigelbėjo su Sugiharos viza. Galiausiai pasiekė Izraelį ir ten vedė vieno iš šios ješivos dekanų rabino Chaimo Šmulevičiaus dukterį. Jo Talmudo paskaitos buvo tarptautiniu mastu vertinamos kaip tuo metu geriausios. Jo sūnūs ir žentai – pasaulyje žinomi dėstytojai. Dukters vyras rabinas Ošeris Arielis, kuris Miro ješivoje Jeruzalėje skaito paskaitas maždaug penkiems šimtams studentų, šiuo metu yra pripažįstamas geriausiu Talmudo dėstytoju pasaulyje“, – rašoma rabino E. Barono laiške.

1923 m. Trakuose gimęs Nachumas Parcovičius mirė 1986 m. Garsi Myro ješiva, su kuria jis išsigelbėjo, 1939 m. sovietams užėmus šį Lenkijos (dabar – Baltarusijos) teritorijoje buvusį miestą pasitraukė į tų metų rudenį Lietuvai atitekusį Vilnių. 1941 m. pradžioje ješivos rabinai ir mokiniai su japonų diplomato Čijunės Sugiharos tranzitinėmis vizomis per Sovietų Sąjungos teritoriją pasiekė Japoniją, o tada buvo išsiųsti į jos okupuotą Šanchajų[4]. Ten atsidūrė gete, kur gyveno iš įvairių Europos šalių pabėgę žydai ir susitelkė litvakų diaspora. Anot šią istoriją tyrinėjusio kultūros geografo Laimono Briedžio, Šanchajaus gete kalbėta rusiškai, vokiškai, prancūziškai, lenkiškai, angliškai ir Vilniaus žydų kalba, leisti jidiš laikraščiai bei žurnalai, transliuota speciali radijo programa, veikė maldos namai ir religinės mokyklos, tarp jų Myro ješiva, kuri išliko mažai pakitusi, o jos studentai, paskutinieji Europos pabėgėliai, Šanchajuje išsiskyrę ir išvaizda – barzdomis, ilgais, juodais paltais ir plačiabrylėmis skrybėlėmis[5]. Dabar žinome, kad šioje išsigelbėjimo istorijoje, Lietuvą susiejusioje su Kinija, yra ir dalelė Trakų.

Šalia sinagogos, kaip rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje, stovėjo namas, bendruomenės pastatytas rabinui Nahumui Grinhauzui (1862–1915). Galbūt jis galėjo būti dabartinės vaikų žaidimų aikštelės vietoje – šalia mediniame name gyvenanti moteris prisimena ten stovėjus ypač gražų, iš kitų medinukų išsiskyrusį namą, sudegusį sovietmečiu.

Nuo sinagogos kiek paėjėję link Totoriškių ežero prieiname buvusios pirties vietą. Anot karaimo Michailo Zajančkovskio (1922–2014), kurio pasakojimą įrašė L. Leparskienė, tarpukariu vienas iš miestelio žydų nuomavosi pirtį iš magistrato. Tai buvo mūrinis pastatas prie „Liežuviu“ trakiškių vadinamo pakrantės iškyšulio. „Kiekvieną ketvirtadienį – moterims, šeštadienį – vyrams. Iškūrendavo ir… labai gera pirtis buvo“, – prisiminė M. Zajančkovskis.

Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje rašoma apie kiek senesnius laikus ir kiek kitaip. Pirtį, kuri kelis dešimtmečius tarnavo visiems miestiečiams, įsteigusi žydų bendruomenė. Ketvirtadieniais ji būdavusi prišildoma moterims, ir kai pirtininkas Konkovas (ne žydas) išėjęs į gatvelę garsiai surikdavo – „moterys, į pirtį!“, nešinos ryšuliais su prausimosi reikmenimis jos susirinkdavo nusiprausti prieš artėjantį šabą. Vyrams pirtį prišildydavo penktadieniais, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten prausėsi ir Trakuose įsikūrusios caro kariuomenės įgulos kareiviai – kiekvieną šeštadienį kariška rikiuotė žygiuodama į pirtį traukdavusi dainą, o vaikai bėgdavę iš paskos miesto gatvelėmis. Trakuose žydai turėjo ir ritualinę pirtį mikvą, bet kol kas nežinome, kur ji buvo.

Žydo pirtininko šeima, anot M. Zajančkovskio, gyvenusi Vytauto gatvėje netoli XIX a. pastatytos Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvės priešais daubą, kurią vietiniai vadindavo „jama“, bei „kolonke“ vadintą senąją vandens kolonėlę. Sovietmečiu jų namą nugriovė – dabar maždaug jo vietoje stovi du rudai nudažyti medinukai (Vytauto g. 43 ir 45).

Netoliese gyveno ir Nudlerių šeima. Jų namas, kaip nurodė M. Zajančkovskis, buvo prie cerkvės, o sovietmečiu jį nugriovus ten pat pastatyta vaistinė (Vytauto g. 34). Iš žydų išeivių 1954 m. išleistos knygos „Trakai“ žinome, kad šalia cerkvės gyveno Izraelis Nudleris, vieną kambarį išnuomavęs žydų bibliotekos skaityklai. Pamatus šiai bibliotekai padėjo hebrajų kalbos mokytojas, parūpinęs vaikams skirtų knygų ir sutelkęs mažųjų skaitytojų būrį, kurio nariai užaugę po Pirmojo pasaulinio karo ir įsteigė biblioteką. Vienas iš jos steigėjų Jokūbas Meiras Bunimovičius ir Izraelis Nudleris įrašyti tarp Varnikuose nužudytų žmonių.

Tankiausiai žydų gyventa miesto dalis, kaip matyti iš 1935 m. lenkų kalba išleistoje Jano Tochtermano knygoje[1] paskelbto žemėlapio, tęsėsi palei dabartinę Vytauto gatvę pro Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią ir senąją Totorių ar Mahometonų gatvelę iki Rotušės aikštės. Pakeliui link jos praeiname kelis namus, apie kurių senuosius šeimininkus šiek tiek žinome.

Kaip prisiminė šviesios atminties trakiškė mokytoja, knygos apie Trakų mokytojų seminariją autorė Ona Bražiūnienė, prieš Antrąjį pasaulinį karą viename iš gražiausių medinių miestelio namų „priešais buitinį“ veikė žydų tekstilės manufaktūra. Anot mokytoją kalbinusios L. Leparskienės, toje vietoje dabar matome šviesų, erdvumu išsiskiriantį namą (Vytauto g. 16). Ekskursijoje dalyvavęs istorijos žurnalo „Voruta“ ir „Trakų žemės“ redaktorius Juozas Vercinkevičius prisiminė, kad sovietmečiu jis buvo pastatytas iš naujo, bet toks pat, kaip buvęs. Prieškariu visą pirmąjį pastato aukštą užėmė tais laikais prabangi atrodžiusi manufaktūros parduotuvė, kurioje buvo galima įsigyti įvairių medžiagų, o antrajame gyveno savininkų šeima. O. Bražiūnienė mokėsi ir bičiuliavosi su jų dukra, tad kartą per Velykas žydų šeima ją pasikvietė į svečius – pavaišino macais, o draugės tėvas padovanojo medžiagą. „Tos mergaitės tėvas buvo labai dėkingas, kad aš draugauju su jo dukra. Nusivedė mane į parduotuvę ir leido išsirinkti kokią noriu medžiagą. Aš išsirinkau – tai kokią suknią mama man pasiuvo! Tai va, turėjau vieną gerą suknelę. Man po šiai dienai stovi akyse tas žydas. Jie buvo suvaryti už ežero į tas vilas. Jie, būdavo, su žvaigžde šluoja gatves. Jis į mane pasižiūrėjo – tik ašaros. Kalbėt negalima. Ir kažkur pasimaišė vokietis. Tai jis mane pakėlė už kasų. Po kelių dienų juos sušaudė. Mes girdėjom, kaip šaudo”, – prisiminė mokytoja. Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje minima, kad tekstilės parduotuvės-manufaktūros priklausė miestelio centre gyvenusiems senbuviams ir šis verslas laikytas dviejų šeimų – Arono Kadišo Klauznerio (Kloiznerio), kurio paminklas yra Trakų žydų senosiose kapinėse, ir Simono ben Zalmano Becalelio – monopolija.

L. Leparskienės kalbintas M. Zajančkovskis detaliai nupasakojo vietą, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė žydui Buinimovičiui priklausiusi alkoholinių gėrimų parduotuvė. Galima spėti, kad tai vienas iš namų, kurių dabartiniai adresai Vytauto g. 17 ir 15.

Trakų senbuviai prisiminė, kad nemažai po žudynių ištuštėjusių žydų namų, stovėjusių prie Rotušės aikštės, sudegė per 1947 m. gaisrą. „Kur sudegusi miesto dalis, ten buvo išvien parduotuvės, visos žydų. Ir avalynės, ir medžiagos, ir maisto, ir geležiukų visokių“, – L. Leparskienei pasakojo karaimė Lidija Maškevič (1922–2019).

Anot M. Zajančkovskio, sudegusioje miesto dalyje buvo ir du žydams Videckiams priklausę restoranai, kurių vietoje sovietmečiu pastatytas komunistų partijos „rajkomas“. O ten, „kur sodelis“ (t. y. prie dabar medžiais apaugusio skvero su sūpynėmis), gyvenęs kepėjas Gluch, aprūpindavęs duona visus Trakus. Galbūt tas pats kepėjas įrašytas archyviniame dokumente, kur išvadinant iki Antrojo pasaulinio karo Trakuose veikusias žydų parduotuvėles nurodyta, kad nuo 1910 m. duonos gaminius pardavinėjo ir kepyklą laikė Berelis Gluchas[1]. Šį asmenvardį kita forma – Beras (Berelis) Glochas – randame 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše.

Kiek kitaip kepyklos vietą L. Leparskienei nurodė L. Maškevič – ji buvusi ten, kur dabar veikia trakiškių ir miesto svečių mėgstama šokoladinė: „O kur Šokoladas, tai buvo namas prie namo ir kampiniame name – žydų kepykla, ten bulkas pirkdavom.“ Galbūt čia minima ta pati Berelio Glocho kepykla, o gal ir kita, nes miestelyje jų buvo ne viena. Kaip tik šią vietą – taigi, galbūt ir neišlikusį kepyklos namą – matome 1930 m. atviruke.

Tame pačiame atviruke atpažįstame ir iki dabar išlikusį didelį mūrinį namą (Vytauto g. 5), stovintį priešais kepyklos vietoje veikiančią šokoladinę. Tarpukariu jame gyvenęs žydas Levinas, kurio pavardę prisiminė keli senieji trakiškiai. Kiti šaltiniai mini du Trakų gyventojus tokia pavarde. Cvi Levinas 1920 m. Rotušės aikštėje surengęs plebiscitą, kurio metu visi miestiečiai pasisakė prieš bolševikus ir lietuvių garbei šaukė „Tegyvuoja!” – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje „Trakai“. Tokio plebiscito prireikę, nes pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį Sovietų Rusijai pripažinus Lietuvos Respublikos teisę į Vilnių, sovietų armija likusi Trakuose, o tiltas tapęs riba tarp Rusijos ir Lietuvos karių. Cvi Levinas įrašytas Varnikų žudynių aukų sąraše. Archyviniuose dokumentuose dar minimas Giršas Levinas, prekiavęs mėsa. Mėsa pas žydą Leviną būdavo perkama ir Užutrakio dvaro gyventojams, o jo sūnus vienintelis mokykloje turėjęs didelį odinį portfelį, tapusį pavydo objektu – rašoma istorikės dr. Lilianos Narkovič knygoje[1]. Ar mūrinis namas priešais šokoladinę priklausė kuriam nors iš šių Levinų, kol kas nežinia.

Už Rotušės aikštės prasidedančiame Mažajame mieste, kaip vadinta karaimiška Trakų dalis, kuriai Kazimieras Jogailaitis 1441 m. taip pat suteikė Magdeburgo teisę, žydų beveik negyveno – vos vienas kitas nuomininkas ir šeima, garsėjusi savo name įsirengta gaiviųjų gėrimų gamyklėle. Šis pastatas išliko – tai prie kavinės „Markizas“ stovintis geltonas namas (Karaimų g. 25). Anot L. Leparskienės įrašyto L. Maškevič pasakojimo, žydų šeima jį nusipirko iš karaimų Pileckių. Viename gale gyveno patys, o kitame laikė parduotuvėlę, kur pardavinėjo ne tik maistą, bet ir iš ežero prikirstą ledą bei savo pagamintą girą ir limonadą. „Ratas toks didžiausias sukdavosi. Be to, buvo rūsys, giliai įkastas į žemę. Žiemą jie prisikirsdavo ledo, sudėdavo į rūsį ir užpildavo drožlėmis. Taip laikėsi per visą vasarą. Ir mes eidavom ten pirkti to ledo“, – pasakojo L. Maškevič. O M. Zajančkovskis taip apibūdino limonado gamybos procesą: „Ten šulinys būdavo, jis pumpuodavo vandenį, gazuodavo, leisdavo tą syropą ir išvežiodavo per visą miestą.“

Šios limonadinės šeimininkų vardus sužinome iš 1954 m. žydų išeivių išleistos knygos „Trakai“ – tai Izaokas ir Pesė Stražai. Jų „gamyklėlėje“, tiekusioje sodos vandenį Trakams ir aplinkiniams miesteliams, dirbo visi šeimos nariai ir vienintelis samdytas darbininkas. Savo parduotuvėje be daugybės kitų dalykų pardavinėjo ir Pesės iškeptą duoną. Be to, užsidirbdavo iš apylinkių ūkininkų nupirktus produktus pardavę pirkliams iš Vilniaus. Bet iš visų šių užsiėmimų gaunamo uždarbio šeimai aprūpinti neužteko, nes Izaokas norėjęs ištekinti savo dukteris už talmid chacham – Toros studijoms atsidavusio vyro, tad turėjęs ruošti didesnį kraitį. Iš tiesų – po dukters vestuvių tėvas likęs tarsi po gaisro… Izaokas ir Pesė Stražai įrašyti 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše. Priešais buvusius jų namus kitoje gatvės pusėje, anot L. Maškevič atsiminimų, taip pat veikė parduotuvėlė, kurią laikė iš karaimų namą išsinuomavę žydai.

Užtiltėje, kadaise buvusioje už miesto ribos, minimas dar vienas su žydų bendruomenės gyvenimu susijęs objektas – ant kalvos stovėjusi skerdykla, į kurią šochetui[1] Aronui Elijui Šneideriui tekdavę eiti kartą ar du per dieną, o neretai ir naktį. Kelias buvęs ilgas ir kopdamas į aukštą kalvą jis gerokai uždusdavęs, – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje. Šio žmogaus kapas yra senosiose Trakų žydų kapinėse.

Jeigu iš Mažojo miesto į Didįjį pasirinktume grįžti ežerų pakrantėmis, ties iškyšuliu tarp Galvės ir Lukos (Bernardinų) ežerų, kur nuo XIV a. stovėjo Pusiasalio pilis, prieitume neseniai pastatytą tiltą, vedantį link Varnikų kaimo. Trakų žydams ši vieta tapo viena iš paskutinių prievartos ir siaubo vietų.

1941 m. rugsėjo pabaigoje, kai iki žudynių Varnikų miške buvo likę kiek daugiau nei savaitė, pagal vietos valdžios duotą sąrašą policininkai naktį varė Trakų miesto žydus iš namų, sodino į valtis ir kėlė per Lukos (Bernardinų) ežerą į kitą krantą, o ten vedė į pakrantėje stovėjusius keturis buvusios Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namus, paverstus laikinu getu. Kaip sovietmečiu apklausiamas KGB nurodė Trakų miesto ir valsčiaus policijai vadovavęs Kazys Čaplikas, iki penktos valandos ryto visi sąrašuose buvę žydai iš miesto buvo suvaryti į getą, o jų perkėlimas vyko per Lukos (Bernardinų) ir Galvės ežerų sąsmauką. Tą pačią vietą minėjo ir L. Leparskienės kalbinti Trakų senbuviai. Jie prisiminė dabartinio tilto vietoje nuo seno buvusią perkėlą, kuria vykdami į Trakų bažnyčią ar turgų naudojosi Varnikų kaimo gyventojai – per ten žydai ir buvę plukdomi į laikiną getą.

Netrukus į jį buvo uždaryti ir Aukštadvario, Onuškio, Lentvario, Rūdiškių bei Žydkaimio žydai. Suvarius pusantro tūkstančio žmonių į buvusios poilsinės teritoriją su keturiais vasarnamiais, ji turėjo būti sausakimša. Prižiūrėti įkalintuosius pavesta Trakų, Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario policininkams. „Žydams nedavė maisto ir vandens. Perpildytuose barakuose prašydami valgyti verkė vaikai, o išbadėję tėvai ir motinos buvo taip nusilpę ir apimti nevilties, kad nebeturėjo ašarų. Daug suaugusiųjų ir vaikų ištino nuo bado. Tuose barakuose jie kentėjo iki Jom Kipuro išvakarių“, – nurodyta 1946 m. užrašytame per Holokaustą išlikusios Žydkaimio gyventojos Dvoros Gaus-Plis liudijime[1].

Kur yra ši kančios vieta, padeda suprasti 1939 m. rudenį iš lėktuvo padaryta nuotrauka: keturi Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namai stovi Lukos (Bernardinų) ežero iškyšulyje, o anapus ežero matyti Trakų senamiestis su Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kiek į kairę nuo jos atpažįstama Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvė. Per daugiau nei aštuonis dešimtmečius ta vieta smarkiai pasikeitė: iš pastatų, kuriuose Trakų ir kitų miestelių žydai buvo kalinami paskutinėmis gyvenimo dienomis, liko tik pamatai, kuriuos nežinančiam žmogui būtų sunku surasti medžiais apaugusioje pakrantėje.

Iš laikino geto 1941 m. rugsėjo 30 d. žydai buvo išvaryti į Varnikų mišką prie iš anksto iškastos duobės, kur juos išžudė specialiai žmonių žudymui nacių sukurtas Ypatingasis būrys, tuo tikslu atvažiavęs iš Vilniaus.

Į karaimo M. Zajančkovskio, tuomet dar paauglio, atmintį įsirėžė per ežerą iki Trakų aidėjęs šaudymo garsas ir žudikų pokalbis, kurio objektu tapo jis pats. „Tą dieną, kai girdėjosi šūviai, pats nežinau kaip atsiradau ant seno pašto suoliuko. Aš ten sėdėjau, man jau buvo 14 metų. Kaip tik kareiviai grįžo iš to darbo. Galva kirpta, plaukai juodi. Aš lietuvių kalbos tada visai nežinojau. Ir girdžiu: „Žydas“? O antras sako: „Žydų jau nebėra“. Šitą aš atsiminiau. Gal jie būtų nusprendę, kad aš žydas, ir mane nušautų. Neduok Dieve. Mes žydus žinojom.“, – Trakų senbuvių atsiminimus rinkusiai L. Leparskienei pasakojo M. Zajančkovskis.

Literatūra ir šaltiniai

[1] Leibo Koniuchovskio 1946 m. užrašytų liudijimų 1993 m. vertimo į anglų kalbą (vertėjas dr. Jonathan Boyarin) mašinraštis iš YIVO instituto archyvo (YIVO, RG 1390), p. 451. Į lietuvių k. išversta straipsnio autorės.

[1] Šochetas (hebr. skerdikas) – žydų ritualinis gyvulių skerdikas.

[1] Liliana Narkowicz, Ordynacja Tyszkiewiczowska na Zatroczu, Warszawa, 2007, p. 209. Cituojama pagal neskelbtą Andželos Kriaučiūnienės vertimą iš lenkų kalbos.

[1] Neringa Latvytė-Gustaitienė, Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002, p. 88 (Trakų ir Lentvario valsčiuose iki Antrojo pasaulinio karo veikusių žydų parduotuvių sąrašas, LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. I, l. 346; LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. II, l. 925, 959, 962–963).

[1] Jan Jerzy Tochtermann, Troki: Zarys antropogeograficzny, Wilno: Rozprawy Wydziału III Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, 1935, vol. IX, zeszyt I.

[1] Šamašas (nuo hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio tarną) – pagalbinė žvakė, kuria per Chanuką uždegamos kitos aštuonios chanukijos žvakės.

[2] LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 4, t. 2, l. 549.

[3] Justas Stončius, „Antisemitizmas Sovietų Lietuvoje. Vilniaus Valiutininkų byla“, bernardinai.lt, 2017-03-27, prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2017-03-26-antisemitizmas-sovietu-lietuvoje-vilniaus-valiutininku-byla/ <žiūrėta 2022-09-28>.

[4]  „The Rescue of the Mir Yeshiva“, yadvashem.org, prieiga: https://www.yadvashem.org/exhibitions/mir/during-the-holocaust/rescue-mir-yeshiva.html <žiūrėta 2022-10-04>.

[5] Mindaugas Klusas, „Sugiharos pabėgėliai“ Šanchajuje: per juos Lietuva tapo Kinijos istorijos trupinėliu“, lrt.lt, 2020-07-26, prieiga internete: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1194305/sugiharos-pabegeliai-sanchajuje-per-juos-lietuva-tapo-kinijos-istorijos-trupineliu <žiūrėta 2022-10-04>.

[1] Birutė Lisauskaitė, „Totoriai Trakuose“, Voruta.lt, 2017-10-02, prieiga internete: http://www.voruta.lt/birute-lisauskaite-totoriai-trakuose/

[1] JAV Holokausto memorialinio muziejaus bibliotekoje saugomo leidinio skaitmeninė kopija prieinama internete: https://archive.org/details/troki00unse. Vertimas į anglų kalbą: Troki [translation of Troki Yizkor Book, Tel Aviv, 1954], translator Rabbi Molly Karp, 1999-2020 by JewishGen, Inc., prieiga internete: https://www.jewishgen.org/Yizkor/trakai/Trakai.html. Dalis nuotraukų iš šios knygos, taip pat dr. L. Lempertienės išverstas 1941-09-30 nužudytų Trakų žydų sąrašas paskelbti TINP direkcijos leidinyje: Rasa Kalinauskaitė, Sugrįžtanti atmintis: Trakų miesto žydai, 2021.

The post Rasa Kalinauskaitė. Atminties kelionė per Trakus appeared first on Voruta.

Rugsėjo 23 diena oficialiai paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Siūlome Lietuvos spaudos darbuotojo, filologo, žurnalisto bei rašytojo Kęstučio Trečiakausko prisiminimus, publikuotus Voruta.lt svetainėje 2019 m.

Kęstutis Trečiakauskas, www.voruta.lt

Niekada nekilo mintis pasisakyti tokiu opiu klausimu, kaip holokaustas. Mano vaikiška atmintis siekia tik tuos laikus, kai iš Kėdainių geto pas tėvelius ateidavo žydai pasirinkti maisto. Kas juos išleisdavo, kodėl jie ateidavo pas mamą, nežinau. Bet tai nestebino, nes maisto surinkdavo ir dėdės Juozo, ir garsaus šviesuolio Gaspero Seliavos šeima, o Lipliūnuose kažkoks valstietis slėpė žydą, vardu Bencel. Visi tai žinojo ir visi suprato, kad tai mirtina paslaptis. Vokiečiai retokai pasirodydavo kaime, gyvenimas buvo palyginti ramus.

Prisimenu, kad mama liepdavo pasiimti kiek paneši obuolių, bet toks vyresnis solidus žydas juos skaičiuodavo, mesdamas į maišą. Man, vaikui, įstrigo keisti žodžiai „fufcik”, „trancik”… Taip aš išgirdau juos. O mama net barėsi, kad nereikia skaičiuoti, nes obuolių yra kiek tik nori. Bet šis atsakė, jog skaičiuoja, kad žinotų, kiek teks kiekvienam laukiančiam gete. Per vieną apsilankymą tas žmogus atnešė mamai tokią krištolinę vazelę. Mama mojavo rankomis ir nenorėjo imti. Bet šis suvyniojo ją į laikraštį ir pats padėjo ant spintos. Man tai atrodė labai aukštai, bet jis kažkaip ją pastūmė dar giliau ir pasakė: „Ona, žinok, kol turėsi tą vazą, aš būsiu gyvas.” Mama net persižegnojo ir liepė mums, vaikams, niekam nieko nepasakoti. Kai vėl sugrįžo sovietai ir prasidėjo tikras raudonarmiečių plėšikavimas, vienas toks įsibrovėlis užlipo ant kėdės ir tarp spintos ir lubų pastebėjo laikraštį. Traukė ir išmetė ant grindų. Vaza subyrėjo į šipulius. Mama pradėjo garsiai verkti. Kai raudonieji plėšikai išsinešdino, ji atsiklaupė priešais Kristaus paveikslą ir ilgai aimanavo: jis jau negyvas, negyvas…

Paskui pasiėmė pundelį jaunystės nuotraukų. Vienoje ji buvo nusifotografavusi su dailia mergaite. Vėliau brolis kitoje nuotraukos pusėje užrašė, kad joje mama su Viktorija Valtaraite. Mama ne kartą žiūrėjo šią nuotrauką ir vis klausė: ar tu gyva, Viktorija? Kur tu?

Nežinau kur jos susipažino, gal Kaune, kai mama dirbo vadinamoj žydų ligoninėj? Ji labai gerai kalbėdavo apie jos savininką. Sako, jo dukra sirgo. Tai esą daktaras sakęs: „Žinai, Ania /jis kalbėjo rusiškai ir vadino ne Ona, o Ania/ kiek aš aukso jos gydymui išleidau? Tiek, kiek ji sveria pati”. Mums tie pasakojimai atrodė tiesiog fantastiški.

Juodas pokaris trynė iš atminties viską. Apie istoriją niekas nedrįso garsiai kalbėti. Tremtys, sušaudymai, kolchozai. Tik labai retai kas prisimindavo sušaudytus žydus. Kai sunaikino senas žydų kapines Kėdainiuose, stebėjosi, kodėl „savi naikina savas kapines”, mat sklandė nuomonė, kad sovietų valdžia yra žydų valdžia. Jokio kito antisemitizmo neteko girdėti.

Kai jau buvau brandus spaudos darbuotojas, tiesiogiai teko bendrauti su tos siaubą iškentėjusios tautos atstovais. Labiausiai krito į akį jų darbštumas, vieningumas, puikus išsilavinimas. Teko bičiuliautis su Europinio masto kolekcininku Josifu Šapyra. Vadinome jį tiesiog Juozu. Taip, reikia pripažinti, kad jis buvo ir apsukrus žmogus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ar iš naujo pasisiuvo, ar išsitraukė išsaugotą Lietuvos karininko uniformą ir išdidžiai ją dėvėjo viešai. Kartą jis užsiminė, kad daug Lietuvos karininkų, kurie stengėsi padėti žydams okupacijos metais, bolševikų buvo sušaudyti. Minėjo ir keletą pavardžių. Bet man jos nieko nesakė. Prisimenu tik Noreiką. Šapyra jį pavadino generolu. Paklausiau, ar ne dainininko brolis. Neatsakė. Nežinąs, ar giminė. Visa tai išplaukė iš atminties dabar, kai viešojoje erdvėje vis labiau ir vis garsiau sklinda įvairūs gandai apie istorines asmenybes, esą susitepusias krauju žydų žudynėse. Čia berods ir palankiai Šapyros vertintas Jonas Noreika – generolas Vėtra?

Didžiulis triukšmas kilo ir dėl kunigo Jono Žvinio. Ir šis kaltinamas. O gal juodinamas? Tenka prisiminti, kokiomis aplinkybėmis, dirbdamas „Minties” leidykloje, leidau kunigo prisiminimų knygą. Istorinis teisingumas man buvo svarbiausia. Bet kuo remtis? KGB archyvais, kurie man neprieinami? Turėjau leidykloje gerai informuotą žmogų, kažkada dirbusį CK, turintį neformalių ryšių su teisėsauga, aukščiausiais valdžios organais. Jis man kartą pasakė, jog gali padėti gauti bet kokią informaciją. Paprašiau pasidomėti apie kunigo Žvinio golgotą. Man svarbiausia buvo, ar nesusijęs su holokaustu. Po keleto dienų man buvo kategoriškai patvirtinta: nesusijęs. Net KGB jam to neprikišo. Bet, sako, yra tokia pavarde ir kitas asmuo. Tas lyg ir dalyvavęs kažkur. O kunigas buvo tikras disidentas, Lietuvos patriotas. Na ir kas. Molėtuose yra asmenų, kurie dergia kunigo vardą. Nors pats kunigas man asmeniškai yra pasakęs, kad tie, kas dalyvavo holokauste, padarė didžiulę nuodėmę. Jis ne vienam sakęs nekišti nagų ir nekeršyti už skriaudas, nes viskas Dievo, o ne žmonių rankose.

Negaliu nutylėti ir Adolfo Ramanausko (Vanago) knygos „Daugel krito sūnų” išleidimo istorijos. Ji išėjo 1991 metais. Aš tuo metu buvau „Minties” leidyklos vyriausiasis redaktorius.

Vieno žymiausių pokario rezistencijos vadų dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė įteikė tėvo prisiminimų rankraštį man asmeniškai. Nedelsiant pasirašėme sutartį. Ir čia prasidėjo. Nors Sąjūdžio laikais, kai susitarę su kolega Romualdu Ozolu, pasiskirstėme „vaidmenimis” ir aš likau dirbti leidykloje, kad nestrigtų gerai sumąstytas veiklos planas, o Romualdas, gaudamas atlyginimą leidykloje, pasinėrė į politiką, patyriau daugybę neįsivaizduojamų puolimų, grasinimų, šmeižtų. Tačiau, kai ant redaktorių stalo atsidūrė Adolfo Ramanausko rankraštis, prasidėjo tikra bakchanalija. Kokie tik asmenys, nežinia su kuo susiję ir iš kur puolė grasinti, kad nedrįsčiau leisti šios knygos. Žadėjo teismus, grasino prokuratūra, net Sąjūdžiu… Čia aš ir supratau, jog ne viskas švaru. Norėjau paskambinti V. Landsbergiui, bet R. Ozolas nusijuokė: jei būtų dėl ko jaudintis, profesorius pats tau paskambintų. Ir tikrai, visai netrukus skambinau profesoriui kitu klausimu, greit išsiaiškinome mane dominusiu klausimu, bet jis nė žodeliu neužsiminė apie Ramanausko knygą. Vadinasi, tie „veikėjai” ne iš to lagerio. Kai ką „Pabaigos žodyje” paminėjo ir Auksutė, Vanago dukra. Bet ar tai susiję su šantažuotojais, sakiusiais, tu čia nedirbsi, nežinau. Beje, aš „ten” tikrai nedirbau ilgai. Bet nesigailiu nė trupučio. Padariau Tėvynės labui ką galėjau.

O kiek svarbių leidinių būtų neišvydę dienos šviesos. Tarp jų – ir „Atgimimas”. Net R. Ozolas jau buvo rezignavęs ir praradęs viltį išvysti savo sumanytą su bendraminčiais kūdikį. O jis išėjo. Netikėtai net tuomečiam leidyklos direktoriui, kuris šiek tiek sutriko, pamatęs signalinių egzempliorių pundą. O aš šypsojausi. Šypsojausi, nes buvo rugsėjo šešiolikta diena. Man tereikėjo įtaigiai pasikalbėti tik su dviem asmenimis – gamybos skyriaus vedėju M. Rutkausku ir spaustuvės direktoriumi R. Pakuliu. Beje, pastarasis labai geranoriškai ir dalykiškai reagavo į mano skambutį. „Atgimimas” išėjo.

Nedalyvauju politinėse rietenose, beveik nesidomiu tebevykstančia purvina kova, bandymu apšmeižti istorines asmenybes, neskaičiau nei R. Vanagaitės, nei keisto laureato „romano”. Nematau suinteresuotų asmenų, norinčių išsaugoti istorijos faktus, o ne pramanus. O juk gyvi liudininkai dar tebevaikšto mūsų žeme. Atitinkamai institucijai parašiau laišką: įrašykime jų prisiminimus, kol dar laikas. Jų gretos vis retėja. Net savo paslaugas pasiūliau. Juk dirbau Lietuvos Radijuje. Moku dirbti su mikrofonu. Deja, man net neatsakė. Nesiteikė atsakyti. O gal tai tie patys, kurie gadino kraują, kai spausdinome „baisias” knygas, Lietuvos Vytį, disidentų memuarus? Ak kaip netoli mes pažengėme link istorinės tiesos. Ar atrasime ją, dar esančią visai šalia, bet nuolat kraipomą, juodinamą, nutylimą, ar ilgai klausysimės „istorijos” tų, kurie „išėjo pasilikdami”?

Straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas 2019 m. gegužės 25 d.

The post Kęstutis Trečiakauskas: „Iš Kėdainių geto pas tėvelius ateidavo žydai pasirinkti maisto“ appeared first on Voruta.

Rūta Matimaitytė, istorikė, www.voruta.lt

Rugsėjo 12 dieną Pagėgiuose buvo paminėta vilko vaikų atminimo diena. Į minėjimą susirinko Vokietijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Valerie Hog, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovai, istorikai, vietos bendruomenės nariai ir gyvi šios istorijos liudininkai – vilko vaikai. Šiemet į Pagėgius iš skirtingų Lietuvos vietovių atvyko apie 11 vilko vaikų.

Šių metų minėjimą lydėjo šūkis „Prisiminti. Suprasti. Išsaugoti“, o ypatingas dėmesys buvo skiriamas vilko vaikų liudijimų ir jų istorinės atminties išsaugojimui ateities kartoms. Gyvų šios istorijos liudininkų kasmet lieka vis mažiau, todėl kartu keičiasi ir pats santykis su vilko vaikų istorija – nuo gyvo žmogaus pasakojimo palaipsniui pereinama prie atsakomybės šiuos pasakojimus užrašyti, išsaugoti ir perduoti.

Minėjimas prasidėjo Mikytuose, kur prie paminklo vilko vaikams buvo padėtos gėlės ir pagerbtas po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijoje badą, artimųjų netektį ir priverstinę migraciją patyrusių vaikų atminimas.

Vėliau renginys persikėlė į Pagėgių kultūros centrą. Čia susirinkusiesiems buvo pristatyta nauja interneto svetainė vilkovaikas.lt, skirta vilko vaikų istorijai, jų asmeniniams liudijimams ir atminčiai išsaugoti. Svetainė kuriama ne tik kaip informacijos šaltinis, bet ir kaip erdvė, kurioje ši istorija galėtų būti perduodama jaunesnėms kartoms, o žmonės galėtų dalytis savo šeimų prisiminimais ir iki šiol išlikusia medžiaga.

Svarbia renginio dalimi tapo ir pačių vilko vaikų susitikimas. Žmonėms, kurių vaikystę paženklino karas, badas, šeimų iširimas ir kelias iš Rytų Prūsijos į Lietuvą, šis kasmetinis minėjimas yra galimybė ne tik prisiminti žuvusius ir mirusius, bet ir dar kartą susitikti vieniems su kitais.

Vilko vaikų atminimo diena Pagėgiuose primena, kad istorijos išsaugojimas nesibaigia paminklo pastatymu ar vienos atminimo dienos paminėjimu. Kol dar galime išgirsti gyvus liudininkus, svarbu jų klausytis, užrašyti jų patirtis ir pasirūpinti, kad jos išliktų tuomet, kai savo istorijų jie patys papasakoti jau nebegalės.

Minėjimo dalyviai taip pat turėjo galimybę susipažinti su R. Matimaitytės ir S. Valiaus paroda „Vilko vaikai (vokietukai): užmiršta Antrojo pasaulinio karo vaikų istorija“.

Projektą remė Lietuvos kultūros taryba.

The post Vilko vaikų atminimo diena kviečia išsaugoti gyvus prisiminimus appeared first on Voruta.

Dr. Ingrida Jakubavičienė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, www.voruta.lt

Prieš porą metų, 2024-aisiais, Lietuvoje buvo minimas Prezidento Antano Smetonos 150-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Ištisus metus buvo kalbama, kodėl iki šiol negalime susitaikyti su istorine realybe ir priimti A. Smetonos kaip pagrindinio to istorinio tarpsnio veikėjo su visais privalumais ir trūkumais. A. Smetonos vieta Lietuvos istorijoje yra nekintama: jis – XX amžiaus I pusės centrinė figūra, aktyviai veikusi lietuvių tautiniame, visuomeniniame ir politiniame gyvenime nuo 1902 m. iki pat mirties 1944 m. sausį. Turime 42 metus A. Smetonos nepertraukiamos veiklos ir daug pasiektų rezultatų.

Diskusijas apie A. Smetoną kursto dar viena dedamoji – istorinė atmintis. Kiek žmonių, tiek atminčių, todėl visų jų aprašyti ir ištyrinėti istorikai negali, juolab atsakyti už asmenines nuomones, kurios dažnai reiškiamos per įvairius socialinės medijos kanalus. Vis dėlto istorikų pareiga ginti valstybės istoriją nuo pseudoistorijos apraiškų, sąmoningo faktų iškraipymo ir klaidinimo.

2026 metais rugpjūčio 8 d. Ukmergės kraštotyros muziejus pakvietė paminėti Prezidento A. Smetonos gimtadienį Užugirio dvare mokslinės konferencijos „A. Smetonos epocha: tarp pasiekimų ir nutylėjimų“ formatu. Šis straipsnis parengtas pagal konferencijoje skaitytą pranešimą. Kadangi Prezidento A. Smetonos pozicija daugeliu šalies užsienio politikos klausimų jau yra gana plačiai aptarta istorikų parengtose monografijose norėjosi dėmesį labiau sutelkti į vidaus politikai svarbius sprendimus. Straipsnyje aptarsime tik keletą ryškesnių vidaus politikos sprendimų: III Seimo paleidimą, bendražygio Augustino Voldemaro eliminavimą iš politinės arenos, Valstybės Tarybos įgalinimą paversti Prezidentą centrine valdžios figūra, autoriteto stiprinimui pasitelktas visuomenines organizacijas ir valstybės mastu švenčiamus jubiliejinius metus, pastangas pažaboti ekonominę krizę, kovą su Klaipėdos krašto nacistinių partijų antivalstybine veikla bei įvestus apribojimus opozicinėms partijoms ir draugijoms.

Siekis sustiprinti Prezidento galias

Po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio valstybės perversmo į valdžią sugrįžęs A. Smetona nutarė žingsnis po žingsnio eiti valdžios svertų vienose rankose stiprinimo linkme. Radikalumas, greiti ir smarkūs mostai – ne jo stilius. A. Smetona – teisininkas, ilgai galvojantis ir sprendimus apmąstantis politikas. Jis jau keletą metų buvo nusivylęs Seimų darbu, pozicijos ir opozicijos rietenos jam atrodė kaip niekur nevedančios politikų ambicijų kovos. Susiklosčius palankioms aplinkybėms 1927 m. balandžio 12 d. III Seimas buvo paleistas, o tuo pačiu konkuruojančiai su tautininkais dėl įtakos valdžioje Lietuvos krikščionių demokratų partijai buvo suduotas stiprus smūgis. Nors krikščionių demokratų partijos lyderiai nebuvo linkę susitaikyti su susidariusia situacija ir bandė tam pasipriešinti įteikdami Prezidentui A. Smetonai ultimatyvų memorandumą, reikalaujantį sudaryti naują Vyriausybę ir šalyje atstatyti tvarką, tačiau jie patyrė dar vieną pralaimėjimą.

Svarbūs krikščionių demokratų veikėjai dr. Leonas Bistras ir kun. Mykolas Krupavičius, bijodami griežtesnių sankcijų, pasitraukė į užsienį. Todėl 1927 m. pabaigoje krikščionys demokratai likę be lyderių negalėjo aktyviau pasipriešinti tautininkams. Tuo metu Prezidentas A. Smetona 1927 m. vasarą kelionių po Lietuvą metu atliko tuo metu analogų neturinčią ir pačią masiškiausią viešųjų ryšių kampaniją, sukurdamas stipraus ir autoritetingo valstybės vadovo įvaizdį. Galime teigti, kad pirmuosius metus po perversmo A. Smetona nutarė skirti įsitvirtinimui politinėje valdžioje. Svarbiu žingsniu autoritarinio režimo link tapo 1928 m. gegužės 25 d. įsigaliojusi Lietuvos Valstybės Konstitucija, leidusi įteisinti Prezidento ir Vyriausybės valdžios diktatą.

Sprendimas neutralizuoti Augustiną Voldemarą

Ilgainiui skilimas įvyko ir tautininkų tarpe. Ministras Pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras neslėpė, kad paleidus Seimą Ministro Pirmininko galios yra didesnės ir, kad Prezidentu Antanas Smetona esąs tol, kol jis to norįs. Radikalus tris ypač svarbius postus Vyriausybėje užimančio Ministro Pirmininko, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministro A. Voldemaro elgesys kėlė nerimą ir kitiems Vyriausybės nariams. Pastarieji 1929 m. rugsėjo 19 d. Prezidentui įteikė atsistatydinimo raštus, teigdami, kad nebegali toliau dirbti su arogantišku A. Voldemaru. A. Smetonai teko emociškai sunkus pasirinkimas, nes kovoti reikėjo su ilgamečiu politiniu bendražygiu ir draugu. Vis tik turima politinė galia buvo svarbesnė už draugystę, todėl A. Smetona nusprendė paleisti Vyriausybę, o tuo pačiu ir jos vadovą A. Voldemarą. Naują Vyriausybę sudaryti A. Smetona pavedė kitam ištikimam bičiuliui ir svainiui – Juozui Tūbeliui. Visiškai eliminuoti A. Voldemaro iš politinio gyvenimo A. Smetona nenorėjo, todėl jam buvo pasiūlyta dirbti naujoje Vyriausybėje užsienio reikalų ministro poste. A. Smetona gerai vertino A. Voldemaro turimus ryšius ir vedamą užsienio politiką, tačiau A. Voldemaras atsisakė, negalėdamas susitaikyti su tokiu pažeminimu.

A. Voldemaro užgautos ambicijos privedė prie keleto bandymų kartu su jam ištikimais sukarintos „Geležinio vilko“ grupuotės nariais karinio perversmo keliu sugrįžti į valdžią. Šie planai nepavyko, o po 1934 m. birželio 6–7 d. pučo A. Voldemaro korta buvo mušta, jis buvo nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, kalintas Utenoje arešto namuose, vėliau Prezidento malonės raštu 1938 m. vasario 16 d. paleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvyks į užsienį. A. Voldemaras į Lietuvą kojos nekėlė iki pat 1940 m. birželio 15 dienos.

Nors ši istorija su A. Voldemaru galėjo neigiamai paveikti A. Smetonos artimiausios aplinkos žmones, matant, kaip yra iš politinės arenos pašalinamas artimas bičiulis, tačiau A. Voldemaras buvo populiarus tik tarp radikalios politikos gerbėjų, o Smetonos šalininkai ir apskritai didesnė visuomenės dalis norėjo labiau subalansuoto valstybės valdymo. Tokiu būdu į šalį buvo patrauktas ne tik A. Voldemaras ir dalis jo šalininkų, bet ir susidorota su radikalizmo apraiškomis.

Naujų priemonių autoriteto stiprinimui paieškos

Dar viena sėkminga Prezidento A. Smetonos vidaus politikos apraiška buvo aktyvus bendradarbiavimas su tautinėmis visuomeninėmis organizacijomis. Prezidento autoritetą visuomenėje stiprino jo globojamos ar vadovaujamos organizacijos: Lietuvių tautininkų sąjunga, Lietuvos Šaulių sąjunga, Vilniui vaduoti sąjunga, jaunųjų tautininkų organizacija „Jaunoji Lietuva“, Lietuvos skautų sąjunga, studentų korporacija „Neo-Lithuania“ ir kitos. Jomis plito tautininkų sąjungos ideologija ir buvo stiprinami tiesioginiai asmeniniai ryšiai su A. Smetona. Būtent šių organizacijų renginiai tapdavo svarbiu Prezidento A. Smetonos viešu pasirodymu su tai progai skirta kalba.

Ypač aktyvus A. Smetonos ir globojamų organizacijų bendradarbiavimas buvo matomas 1928 m. minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį ir 1930 m. minint Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus. Visuomenė reiškė pasitikėjimą A. Smetona ir tikėjosi, jog Prezidentas anksčiau ar vėliau sušauks Seimą. Tuo tarpu pats Prezidentas A. Smetona visomis progomis kartojo, kad Seimo nebuvimas nėra jokia tragedija. Atvirai savo poziciją Seimo klausimu A. Smetona išsakė ir asmeninio susitikimo su bičiuliu kun. Juozu Tumu-Vaižgantu metu, o šis ją aprašė 1930 m. rugpjūčio 17 d. rašytame laiške Petrui Klimui. A. Smetona sakė: „Seimas bus sušauktas lygiai tą momentą, kaip tik pasireikš pribrendęs jo reikalingumas. Seimas bus, bet ne parlamentas. Šis atgyveno visur. Vienoje Anglijoje besilaiko stipria tradicija. Prezidentas turės nusverti Seimą 2/3 balsų ir priversti jį dirbti realų darbą, ne rietis. <…> Dabar negalima pasakyti, kad Seimas yra būtinas. Darbo žmonės be jo apsieina, net jo nenori. Kaimas nenori, kariuomenė – taip pat nenori. Seimo nori ne praktikai, o teoretikai, <…> Padarius perversmą, reikia gi tai išnaudoti nevaržomai. O valdžia tikrai nebloga. Ir ką dabartinė valdžia per ketverius metus yra padariusi, to nebūtų, dievaž, padariusi su Seimu, kuris temoka kliudyti, interpeliuoti, o darbo nepadirba.” (1930 08 17 J. Tumo laiškas P. Klimui. Iš širdies ir tikru reikalu. Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 300.)

Paleidus Seimą ir nesušaukiant naujo, Prezidentas A. Smetona aplink save sutelkė bendražygius, kviesdamas juos pertvarkyti teisinę sistemą pagal naujai susiklosčiusią padėtį šalyje. Ir šioje srityje A. Smetona kaip teisininkas nusprendė visus žengiamus žingsnius sutvirtinti tam reikalingais įstatymais. Tokiu būdu praktiškai vietoj Seimo buvo sukurta nauja institucija – Valstybės Taryba, kurios pirmininku paskirtas teisininkas Stasys Šilingas, nariais pakviesti iškiliausi teisininkai – prof. Mykolas Romeris, Jonas Navakas, Boleslovas Jonas Masiulis, Konstantinas Račkauskas ir kiti.

Valstybės Taryba tapo svarbiu įrankiu įtvirtinant Prezidento A. Smetonos autoritarizmą. Prezidento galios sustiprintos ir nauju 1931 m. lapkričio 25 d. išleistu Prezidento rinkimų įstatymu, kuris turėjo įtvirtinti Prezidento rinkimus be Seimo. Pagal jį valsčių, miestų ir apskričių tarybos rinko Ypatinguosius tautos atstovus, o šie – prezidentą. Suprantama, jog šis naujas įstatymas užtikrino, kad 1931 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Prezidentu perrinktas A. Smetona. Be to, jam suteiktas autoritarinį valdymą atspindintis Tautos vado titulas. Tokiu būdu A. Smetonos vadovavimas buvo pratęstas dar penkeriems metams. Analogiškai Prezidentas A. Smetona buvo perrinktas ir 1936 metais, o ši, dabar jau 7 metų kadencija, turėjo tęstis iki 1942 metų.

Nors Prezidentas A. Smetona kartais pavadinamas diktatoriumi, tačiau iš tiesų jis sukūrė aiškios struktūros valdžios piramidę. Svarbiausiais galios centrais buvo Prezidentūra, Vyriausybė (Ministrų Kabinetas) ir Valstybės Taryba. Faktiškai šalį valdė Prezidentas, Ministras Pirmininkas, septyni ministrai (teisingumo, krašto apsaugos, susisiekimo, švietimo, finansų, užsienio reikalų, vidaus reikalų) ir Valstybės kontrolierius.

Sprendimai ekonominės krizės poveikiui mažinti

Jeigu prezidento galių stiprinimo poveikį visuomenei įvertinti ekonominiais rodikliais gana sudėtinga, tai ekonominės krizės padarinių suvaldymas tiesiogiai paveikė kiekvieno šalies gyventojo kišenę. Pirmieji ekonominės krizės požymiai Lietuvoje pasireiškė dar 1929 m. viduryje. Vėliau sumažėjus eksportui į užsienį, Lietuvoje atsirado žemės ūkio produktų perteklius, todėl iki 1935 m. jų kainos nukrito apie 3,5 karto. Kadangi Lietuva buvo agrarinė šalis, o pramonė gana menkai išvystyta, ekonominė krizė labiausiai paveikė žemės ūkį. Prezidentas su Vyriausybe svarstė įvairius sprendimus ir šiai krizei suvaldyti ėmėsi mažinti atlyginimus valstybės tarnautojams, įvedė naujus mokesčius ir pakėlė jau esamus. Krizės akivaizdoje didžiosios Europos valstybės devalvavo savo valiutas. Šalies ekonomistai taip pat siūlė devalvuoti litą, tačiau Prezidentas A. Smetona ir Ministras Pirmininkas J. Tūbelis laikėsi tvirtos pozicijos, kad tik stabilus litas išlaikys pasitikėjimą valstybe užsienio rinkose bei padės šalies bankuose išlaikyti gyventojų indėlius. Svarbiausia valdžios atrama buvo valstybės tarnautojai ir karininkija, kurie gaudami stabilų ir orų atlyginimą tikrai būtų pasipiktinę sumažėjusia pinigų verte. Tuo tarpu provincija, kuriai žemės ūkio produkcija turėjo garantuoti pragyvenimą, patyrė didelių nuostolių ir buvo šiuo sprendimu labai nusivylusi.

1932 m. minint Lito dešimtmetį Prezidentas A. Smetona kalbėjo: „Ne viename krašte subraškėjo valiuta, pairo finansų tvarka, o mūsų litas per visą dešimtmetį paliko tas pats, vertingas ir visų patikimas, savųjų ir prašaliečių. Šiandien, turėdami dešimties metų gero patyrimo, galime didžiuotis, kad garbingai atlaikytas mūsų pinigas, niekur ir nieko nesuvedžiojęs. Visiems geru pinigu mokame, niekur jo nevaržome. Tai mūsų garbė savybėje ir užsieniuose.“ (Antanas Smetona. Pasakyta prašyta. Kaunas: „Pažanga“, 1935, p. 245.)

Naujausi istorikų tyrimai pateikia tik kritiškus lito stabilumo politikos vertinimus. Lito nedevalvavimas ne tik nepadėjo spręsti ekonominės krizės sukeltų problemų, bet jas net dar labiau užaštrino. Dėl smarkiai nukritusių žemės ūkio produktų kainų krizės prispaustiems ūkininkams tapo neįkandamas vizitas pas gydytoją, vaikų mokslas gimnazijoje, pramoninės prekės, o netrukus pasipylė ir bankrutuojančių ūkių varžytinės.

Būtent ekonominės, o ne politinės priežastys išprovokavo ir Suvalkijos ūkininkų streiką 1935 metais.

Ryškiausi ūkininkų bruzdėjimo branduoliai susidarė Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių bei Seinų apskrityse. Kitose Lietuvos vietovėse streikas tiesiogiai nepaplito, bet jam pritariančių buvo visoje šalyje.

Streikas prasidėjo 1935 m. gegužės pabaigoje ir tęsėsi iki tų pačių metų gruodžio vidurio. Pagrindinis ūkininkų streiko tikslas buvo reikalauti ekonominės padėties pagerinimo, o to siekti jie numatė boikotuojant miestus jiems netiekiant žemės ūkio produktų. Streiko metu vyko gyventojų agitacija atsišaukimais, telefono stulpų niokojimas, priverstinis pieninių uždarymas, grasinimai, turto padegimai, streiko neremiančių ūkininkų bei vietos savivaldos atstovų apšaudymai. Streikuodami ūkininkai piketavo užtverdami kelius, vėliau buvo pereita ir prie ginkluotų susirėmimų su policija. Juose žuvo penki streikininkai. 1936 m. vasarį streikininkai apšaudė įvairių kaimų seniūnų sodybas. Prezidentas kartu su Vyriausybe privalėjo reaguoti, todėl streikui malšinti buvo pasitelkti policininkai, šauliai bei valstybės saugumo agentai. Už dalyvavimą streike buvo sulaikyti 763 asmenys. Iš jų 210 perduoti teismui, o 530 – administracijos organams.

Suvalkijos ūkininkų streikui rimstant, bausmės jo dalyviams buvo švelninamos, tačiau keturiems streikininkams Kaziui Narkevičiui, Alfonsui Petrauskui, Broniui Pratasevičiui ir Petrui Šarkauskui –malonės prašymai atmesti ir mirties bausmė buvo įvykdyta. Žinios apie karo lauko teismo nuosprendį ir jo įvykdymą buvo paskelbtos šalies spaudoje ir tai sulaukė neigiamos visuomenės reakcijos. Vis tik šie griežti sprendimai buvo padiktuoti to meto aplinkybių ir visuomenės aukštesnės tolerancijos griežtai valstybės rankai. Mirties bausmių taikymas buvo sąlygotas gyventojų ilgus dešimtmečius patiriamos carinės valdžios prievartos, o taip pat ir pergyventos griežtos vokiečių okupacijos Pirmojo pasaulinio karo metais. Vis tik keturiems streiko dalyviams įvykdyta mirties bausmė vėlesnėje laiko perspektyvoje rezonavo su gana greitai amnestuotų Klaipėdos krašto nacistų istorija ir tai gerokai pakenkė Prezidento A. Smetonos reputacijai.

Ryžtingas sprendimas kovoti su Klaipėdos krašto hitlerininkais

Dar vienas vidaus politikos pūlinys, kurį teko „operuoti“ Prezidentui A. Smetonai buvo ardomosios antivalstybinės veiklos židiniai Klaipėdos krašte. 1933 m. vasarą Prezidentui A. Smetonai kartu su Vyriausybe teko nuspręsti, kaip elgtis su radikaliomis vietinių vokiečių grupėmis, kurios, kaip buvo išaiškinta Lietuvos saugumo policijos, palaikė tiesioginį ryšį su Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija ir jos vadovybe. Rizika įsivelti į konfliktą su Vokietija buvo didelė. Vis tik Prezidento ir Vyriausybės 1934 m. vasarį suduotas stiprus smūgis kovojant su Klaipėdos krašte veikusiomis nacistinėmis organizacijomis laikomas drąsiu ir savalaikiu atsaku.

Vokietija buvo pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė ir valstybė, su kuria buvo stengiamasi palaikyti glaudžius politinius ryšius. Lietuvos eksportas į Vokietiją sudarė beveik 51 proc., o importas iš Vokietijos – 81 proc. viso Lietuvos importo. Vis tik ekonominių ir politinių santykių stabilumas tapo mažiau svarbūs po to, kai 1933 m. vasarą Klaipėdos krašte ėmė steigtis smogikų būriai, prasidėjo išpuoliai prieš vietinius lietuvius ir žydus, o skleidžiama antilietuviška propaganda aiškiai kalbėjo apie rengiamus planus ginklu atplėšti Klaipėdos kraštą ir jį prijungti prie Vokietijos. Stengiantis užkardyti šiuos antivalstybinius veiksmus, 1934 m. vasario 8 d. Prezidentas A. Smetona pasirašė įstatymą „Tautai ir valstybei saugoti“ ir tuo suteikė pagrindą valstybei pradėti didžiulio masto teismo procesą prieš Klaipėdos krašto nacistines organizacijas, kuri į istoriją įėjo kaip Noimano ir Zaso byla.

Atlikus kratas nacistinių organizacijų būstinėse buvo suimti jų vadovai ir 1934 m. gruodžio 14 d. prasidėjo teismo procesas, sulaukęs didelio rezonanso. Dabar galime tvirtinti, kad Lietuva pirmoji stojo į kovą prieš agresyvią A. Hitlerio politiką. Noimano ir Zaso teismo procesas, prasidėjęs 1934 m. gruodžio 14 d. Kariuomenės teisme Kaune patraukė visos Europos žiniasklaidos dėmesį. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 142 asmenys, 15 iš jų pasislėpė pabėgę į Vokietiją, vienas (Jurgis Jesutis) buvo nužudytas, tad iš viso teisme dalyvavo 126 kaltinamieji. 1935 m. kovo 26 d. byla pasibaigė griežtais nuosprendžiais.

Teismas atskleidė Klaipėdoje veikusių vokiečių nacistinių partijų ryšius su A. Hitlerio vadovaujama partija. Buvo įrodyta, jog Vokietijos inspiruoti Klaipėdos nacistai rengė sukilimo planus, tačiau visi jie liko neįgyvendinti. Teismo procesas truko net keletą mėnesių, kariuomenės teismo teisėjai turėjo nepriekaištingai laikytis visų procedūrų, nes Lietuva pirmoji Europoje surengė didžiulio masto teismo procesą prieš nacistų ardomąją veiklą ir principingai gynė savo suverenumą. Deja, vėliau teko paklusti didžiųjų Europos valstybių spaudimui ir daryti nuolaidas bei galiausiai amnestuoti daugumą šioje byloje nuteistųjų. Nors Prezidentui A. Smetonai ir Vyriausybei nepavyko rasti svaresnio palaikymo tarptautinėje arenoje, Lietuva ryžtingai gynė savo interesą.

Apribojimai opozicinėms partijoms ir draugijoms

Prezidentas A. Smetona kartu su politiniais bendražygiais ne kartą diskutavo, kas inspiruoja ūkininkus kelti streikus, bei kas kariuomenėje ragina karininkus rengti perversmus. Buvo daug kalbama apie dviejų didžiausių opozicinių partijų Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos bei Lietuvos krikščionių demokratų partijos stiprią įtaką ūkininkams ir miestų gyventojams. Siekiant sukurti šalyje vienpartinę sistemą ir norint užkirsti kelius kitoms partijoms siekti valdžios, 1936 m. vasario 1 d. buvo paskelbtas Draugijų įstatymas. Jis panaikino iki tol galiojusį liberalų 1919 m. įstatymą, kuris leido įsteigti draugiją esant bent 5 steigėjams, nekeldamas jiems jokių papildomų reikalavimų. Naujasis įstatymas išplėtė steigėjų skaičių iki 12, o vėliau ir draugijos nuolatinių narių skaičių. Pagal naująjį Draugijų įstatymą visos draugijos turėjo pateikti įstatus ir iki 1936 m. liepos 1 d. gauti vidaus reikalų ministro leidimą veikti. Kai kurios iš jų, ypač provincijoje, neatitiko naujojo įstatymo normų ir buvo uždarytos. Tokiu būdu visą Lietuvą dengęs tankus draugijų tinklas smarkiai praretėjo. Autoritarizmą dar labiau sustiprinti padėjo ir 1936 m. birželio 9–10 d. išrinktas IV Seimas, kuriame absoliučią daugumą sudarė Lietuvių tautininkų sąjungos nariai. 1938 m. patvirtinta nauja Lietuvos Konstitucija parlamentinę santvarką pakeitė prezidentine.

Nepaisant pakankamai griežto Prezidento A. Smetonos autoritarizmo sąlygų šalyje, vienas didžiausių A. Smetonos politikos kritikų istorikas Liudas Truska įvedė terminą „aksominė diktatūra“, akcentuodamas jos pakankamai racionalų galios panaudojimą. Ekonomistas ir buvęs Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas Domas Cesevičius atsiminimų knygoje taip pat labai nekritikavo A. Smetonos: „Politikoje vis dėlto buvo išvengta „diktatoriaus baubo“ ir kokių nors baubiškumų. <…> Taip daugiausia buvo todėl, kad pats A. Smetona buvo nuosaikaus, ramaus, išbalansuoto būdo politikas. Kraštas, atrodo, visur darė tokią pažangą, kokią būtų daręs ir bet kokios kitos valdžios valdymo sąlygomis. Gal svarbiausia tai, kad Naujoji Lietuva nuosekliai ir gana sparčiai įsijungė į „europėjimo“ procesą ir vis daugiau tolo nuo istoriškai tradicinio Liertuvos „surytėjimo“. (Domas Cesevičius. Šalis ta Lietuva vadinas. Dirva, 2003 06 10, Nr. 23, p. 6.)

Apibendrinimas

Antanas Smetona po perversmo sugrįžęs į prezidento postą pirmuosius trejus metus skyrė įsitvirtinimui valdžioje ir tai taip pat buvo vidaus politikos dalis. Tuo metu stengtasi sustatyti reikalingas figūras į reikiamas politinio žaidimo vietas. Kadangi tuo metu šalis nepatyrė didesnio spaudimo iš kaimyninių valstybių, Lietuvos visuomenė į tai reagavo gana santūriai – su pakilimu minėjo šalies nepriklausomybės dešimtmetį 1928 m. ir Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus 1930 metais.

Didesnę neigiamą visuomenės reakciją iššaukė Prezidento ir Vyriausybės sprendimas išlaikyti lito stabilumą ekonominės krizės metu ir ilgainiui tai išprovokavo didelio masto Suvalkijos ūkininkų streiką. Suvalkijos ūkininkų streiko numalšinimas taip pat sulaukė aštresnių visuomenės reakcijų, nes gyventojai manė, kad ūkininkų pasipriešinimas valdžiai buvo sąlygotas pačios valdžios nesugebėjimo tinkamai spręsti žemės ūkio produkcijos pertekliaus realizavimo problemų ir apskritai suvaldyti ekonominę krizę.

Aktyvesnis visuomenės palaikymas Prezidento A. Smetonos sprendimams buvo juntamas Noimano ir Zaso teismo proceso metu, kada buvo suduotas ryžtingas smūgis Klaipėdos krašto nacistinių organizacijų veiklai, o kartu ir Vokietijos siekiui susigrąžinti Klaipėdos kraštą. Nors šios kovos pasekmės buvo skaudžios, kadangi Vokietijai uždarius sieną Lietuvos produkcijai tai kirto per ekonominės krizės ir taip paveiktą šalies ekonomiką, tačiau lietuviai stengėsi stoiškai atlaikyti Vokietijos atsakomąjį smūgį.

XX a. 4 dešimtmetyje patvirtinti Prezidento rinkimų, Seimo rinkimų, spaudos, savivaldybių, draugijų įstatymai, o galiausiai ir 1938 m. Konstitucija – viskas buvo konstruojama vieno asmens – Prezidento A. Smetonos valdžiai paremti ir jo valdymui išlaikyti. Vis tik Prezidento A. Smetonos ir jo patvirtintų Vyriausybių vykdoma politika iki 1935 m. atliepė nemažos dalies to meto Lietuvos piliečių lūkesčius, tačiau po 1936 metų pasitikėjimas A. Smetonos vedama politika menko. Visuomenės nusivylimą gilino patirti dideli valstybės pralaimėjimai dvikovose su Lenkija, Vokietija ir Sovietų sąjunga 1938, 1939 ir 1940 metais.

The post Ingrida Jakubavičienė. Antanas Smetona ir nelengvi vidaus politikos sprendimai appeared first on Voruta.

Romų genocidas (Porajmos) nusinešė šimtų tūkstančių Europos romų gyvybes. Istorikų duomenimis, nacistinės okupacijos metais Lietuvoje buvo nužudyta apie 500 romų, arba maždaug trečdalis tuometės Lietuvos romų bendruomenės. Kadangi nemaža dalis romų gyveno klajokliškai ir nebuvo registruoti oficialiuose dokumentuose, manoma, kad tikrasis aukų skaičius galėjo būti dar didesnis.

2026 m. rugpjūčio 3 d. Vilniuje vyks Romų genocido atminimo dienos renginiai, skirti pagerbti nacistinio režimo aukas ir puoselėti istorinę atmintį apie vieną tragiškiausių XX amžiaus istorijos puslapių.

Renginių programa:

Atminties kelias

12.00 val. simbolinė „Atminties kelio“ eisena nuo Panerių geležinkelio stotelės iki Panerių memorialo. Eisenoje dalyvaus moksleiviai, romų bendruomenės nariai ir renginio svečiai. Eiseną organizuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.

Oficialus minėjimas Panerių memoriale

12.30 val. Panerių memoriale (Memorialo g. 15, Vilnius) vyks oficiali Romų genocido atminimo ceremonija. Jos metu skambės Romų himnas, aukų atminimas bus pagerbtas menine programa, gėlių padėjimo ceremonija ir tylos minute.

Konferencija: kaip deramai įamžinti Romų genocido aukas?

16.00 val. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje (Naugarduko g. 10, Vilnius) vyks konferencija „Romų genocido aukų įamžinimo paminklai pasaulyje ir Lietuvoje“.

Kviečiame dalyvauti renginiuose.

Lrkm.lrv.lt inform.

The post Vilniuje vyks Romų genocido atminimo dienai skirti renginiai appeared first on Voruta.

Palangos žydų bendruomenė kartu su Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejumi liepos 15 d. 17 val. kviečia palangiškius ir miesto svečius į susitikimą su Lietuvoje viešinčia istorike, JAV žurnaliste Ina Navazelskis. Muziejuje vyks paskaita-diskusija „Balsai iš kruvinų žemių“, kviečianti pažvelgti į XX amžiaus tragediją per ją išgyvenusių žmonių liudijimus.

Amerikos lietuvė I. Navazelskis daugiau kaip ketvirtį amžiaus dirbo JAV Holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone. Per savo profesinę veiklą ji atliko apie 300 sakytinės istorijos interviu su Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis, karo liudininkais. Tyrėja daug dėmesio skyrė Rytų Europos istorijai, Baltijos šalių patirtims Antrojo pasaulinio karo metais bei pokario laikotarpiui. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį ji įamžino knygoje „Fragmentai ir lūžiai: reportažai iš Vilniaus 1990–1991 metais“, kurioje užfiksavo įvykius nuo Kovo 11-osios Akto paskelbimo iki 1991 m. rugpjūčio pučo.

Paskaitos pagrindą sudaro projektas „Balsai iš kruvinų žemių“, kuriame naudojami atrinkti liudijimai iš JAV Holokausto memorialinio muziejaus ir „USC Shoah Foundation“ archyvų. Jie atskleidžia gyvenimą Rytų Europoje teritorijose, kurias po 1939 m. pasidalijo nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga.

Vadinamosios „kruvinos žemės“ apėmė Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Vakarų Ukrainą, Moldovą ir kitas Rytų Europos teritorijas. Šių kraštų gyventojai patyrė abiejų totalitarinių režimų okupacijas, represijas ir smurtą. Terminą „kruvinos žemės“ išpopuliarino Jeilio universiteto istorikas Timothy Snyderis savo 2010 m. išleistoje knygoje „Bloodlands: Europe Between Hitler and Stalin“.

Renginio dalyviai išgirs lenkų, žydų, lietuvių, ukrainiečių, vokiečių ir kitų regiono gyventojų liudijimus. Jie atskleis, kaip žmonės atsidūrė istorinių įvykių epicentre, kaip skirtingai vertino tuos pačius įvykius ir kokius sprendimus teko priimti siekiant išgyventi.

Gyvi pasakojimai leidžia pažinti istoriją ne tik per dokumentus ar statistiką, bet ir per asmenines patirtis, emocijas bei atmintį. Šie liudijimai suteikia galimybę geriau suprasti XX amžiaus tragediją, išsaugoti jos atmintį ateities kartoms ir kartu atskleidžia žodinės istorijos galią.

Kada? 2026 m. liepos 15 d. 17 val.

Kur? Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A)

Kaina? Nemokamai

Trukmė: 1 val.

Dalyvauja: istorikė, JAV žurnalistė Ina Navazelskis. Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas.

Registracija: tel. +370 612 86114 arba el. paštu – j.sliupo.muziejus@lnm.lt

*Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Nuotraukos ir vaizdo įrašai gali būti naudojami renginio viešinimui socialiniuose tinkluose, interneto svetainėse, spaudoje ir kitur.

The post Palangoje – unikalūs Holokaustą ir karą išgyvenusių žmonių liudijimai appeared first on Voruta.

Aida Vėželienė, www.voruta.lt

Lietuvos gyventojams įprasta visuomeninį transliuotoją sieti su S. Konarskio gatvės kompleksu. Tačiau iki tol, kol sostinėje iškilo specializuotas televizijos ir radijo pastatų ansamblis, Lietuvos radijo širdis buvo Gedimino prospekto 22-asis namas. Būtent jis tarpukariu buvo svarbiausia, pavojingiausia ir labiausiai geidžiama informacinė erdvė šalyje. Šio pastato radijo istorija prasidėjo dar 1927 m., kai Vilniuje pradėjo veikti lenkų radijo stotis, oficialiai vadinta „Polskie Radio Wilno“. Iš pradžių laikinai glaudęsis Vytauto gatvėje, Žvėryne, o vėliau (1928 m.) persikėlęs į Mickevičiaus (dabar – Gedimino) prospektą, Vilniaus radiofonas čia sėkmingai veikė iki pat pirmųjų vokiškų bombardavimų 1939 m. rugsėjo mėnesį.

Šis pastatas – pagrindinis liudininkas to, kaip Lietuva ir jos istorinė sostinė viena po kitos išgyveno keturis okupacinius režimus, ne kartą keitusius šalies veidą ir eterio turinį. Geopolitiniu požiūriu pirmuoju sukrėtimu tapo dar tarpukariu prasidėjusi Vilniaus krašto lenkų okupacija, kurios metu šis radijas ir buvo įkurtas. Antruoju smūgiu tapo 1940-ųjų sovietų invazija, kai radiofonas akimirksniu buvo paverstas raudonosios propagandos ruporu. Tačiau tarp šių dviejų okupacijų įsiterpė trumpas, bet Lietuvai lemtingas laikotarpis: 1939 m. rugsėjo 19 d. Vilnių užėmė SSRS kariuomenė, tačiau tų pačių metų spalio 10 d., pasirašius Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį, miestas buvo grąžintas Lietuvai.

Po geopolitinių lūžių, tų pačių metų spalio 29 d. vakarą, iš Gedimino prospekte įsikūrusios Valstybinio radiofono studijos jau skambėjo rašytojo ir pranešėjo Kazio Inčiūros žodžiai: „Kalba Vilnius. Dabar 18 valandų. Pradedame pirmąją transliaciją iš Vilniaus radiofono studijos Lietuvos sostinėje Vilniuje“.

Šis emocingas eterio debiutas pareikalavo milžiniškų inžinierių pastangų, nes atsitraukdami lenkų radijo darbuotojai dalį įrangos išsivežė, o likusią sugadino. Nepaisant techninių ribojimų, naujoji erdvė tapo tiltu, sujungusiu laikinąją ir istorinę sostines. Lietuviškasis Vilniaus radiofono etapas šiuose rūmuose truko nepilnus metus, tačiau per šį trumpą laiką stotis spėjo tapti kultūriniu fenomenu. Čia persikėlė dalis Kauno radiofono pajėgų, grojo simfoninis orkestras.

Tačiau sėkmingai pradėtas darbas baigėsi 1940 m. birželio 15-ąją, kai į Lietuvą įvažiavo sovietiniai tankai. Radijas tapo pirmuoju taikiniu. Tų pačių metų rugpjūčio 25 d. į Vilnių buvo perkeltos LSSR valstybinės įstaigos.

Istoriniame kontekste vertėtų prisiminti Kazį Inčiūrą, Kauno radiofone dirbusį nuo 1934 m., o 1939–1940 metais – Vilniaus radiofone. Tuo metu jis buvo vienas pagrindinių Lietuvos įvykių pranešėjų. Be to, K. Inčiūra aktyviai kūrė: rašė, bendradarbiavo su muzikais ir teatralais, vaidino. 1938 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas jį apdovanojo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Atėjus sovietams, kūrėjas buvo atleistas iš darbo, o 1951 m. saugumo struktūrų suimtas ir nuteistas 25-eriems metams kalėti. Į Lietuvą rašytojas grįžo 1956 m.

Ne mažiau svarbu prisiminti ir kitą pranešėją – Joną Miliušį, kurio balsas užfiksavo radikalų eterio lūžį. 1940 m. liepos 22 d. vidurdienį būtent jis eteryje pirmą kartą ištarė: „Čia Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos radijas“ vietoj iki tol skambėjusio tradicinio šaukinio „Čia Lietuvos radijas“. Žurnalisto ir to meto metraštininko S. Štikelio teigimu, J. Miliušis buvo pagrindinis Lietuvos radijo pranešėjas ir jaunų diktorių mokytojas. Vėlesniais metais jis dirbo literatūriniu darbuotoju savaitraštyje „Kalba Vilnius“, rašė kino, radijo bei televizijos istorijos klausimais, kūrė scenarijus dokumentiniams filmams ir vertė.

Tai – tik keli dramatiški pranešėjų likimo vingiai. Be jokios abejonės, šis negailestingas laikmetis vienaip ar kitaip palietė kiekvieną radijo darbuotoją. Nuo 1940 m. vasaros per radiją buvo skelbiami Liaudies vyriausybės dekretai, informacija apie valdymo pertvarką, transliuojama Liaudies seimo rinkimų kampanija, o liepos 22-osios rytą perskaityta ir „Deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį“. Netrukus Vilniaus radiofonas buvo pertvarkytas į Radijo komitetą, pavaldų Radiofikacijos ir radiofonijos komitetui prie LSSR Liaudies Komisarų Tarybos, kurio vadovybė liko Kaune.

Šį prievartinės integracijos etapą brutaliai nutraukė kiti geopolitiniai lūžiai – 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas ir į šalį įžengė Vokietijos kariuomenė. Vokiečių okupacija atnešė savo radijo valdymo modelį.

Norint jį suprasti, verta pažvelgti į nacistinės Vokietijos propagandinę politiką. Kaip savo tyrime „Inside the Third Reich’s Radio“ pastebi Pietų Karolinos universiteto profesorė Alison Marš (Alison Marsh), radijas tapo pamatine ašimi, leidusia naciams užgrobti ir išlaikyti politinę galią. To meto technologinį potencialą puikiai suprato ir propagandinio aparato vadovas Jozefas Gebelsas (Joseph Goebbels). 1933 m. vasarą atidarydamas tarptautinę radijo parodą Berlyne, jis radiją ambicingai pakrikštijo „Aštuntąja didžiąja galybe“. J. Gebelsas buvo įsitikinęs, kad XX amžiuje būtent radijo bangos perims spaudos vaidmenį, ir viešai paskelbė, kad be šio instrumento nacionalsocialistai apskritai nebūtų pasiekę savo tikslų. Jo vizija buvo aiški – sukurti tiesioginį, visuotinį valdžios ir tautos dialogą, peržengiantį net valstybės sienas. Šiam planui įgyvendinti nacių užsakymu buvo suprojektuotas pigus, masiškai gaminamas imtuvas „Volksempfänger“ (liaudies imtuvas, modelis VE301), ilgainiui tapęs pagrindiniu ideologiniu kanalu vokiečių namuose.

Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, radiofono kontrolę perėmė naciai. Netrukus Vilniaus radijo stotis tapo „Ostlando radijo stočių grupės“ („Sendergruppe Ostland“) dalimi. Šis milžiniškas, reichskomisariato ribas atitikęs radijo tinklas aprėpė apie 485 000 kvadratinių kilometrų plotą su 18 milijonų gyventojų ir savo dydžiu lenkė net 1933 m. Vokietijos teritoriją. Į jo sudėtį įėjo naujai sudaryta Baltoji Rutenija (su buvusia Lenkijos teritorija aplink Baranovičius ir Smolensko sritimi) bei buvusios įvardytos Estijos, Latvijos ir Lietuvos žemės.

Reicho radijo bendrovės („Reichs-Rundfunk-Gesellschaft“) valdymui Vilnius oficialiai perduotas 1941 m. lapkričio 1 d. Šie duomenys buvo skelbiami specialioje ataskaitoje, kurią parengė Ostlando radijo stočių grupės viršininkas Hansas Kriegleris (Hans Kriegler) – buvęs Reicho radijo stoties „Breslau“ intendantas, iki karo pradžios dirbęs Reicho propagandos ministerijos Radijo skyriaus viršininku bei Reicho radijo tarybos prezidentu. Vėliau, po tarnybos fronte, jis buvo paskirtas vadovauti šiam okupuotų teritorijų radijo tinklui.

Šiuos ypač vertingus dokumentus savo svetainėje zilionis.lt publikuoja radijo istorijos tyrėjas Sigitas Žilionis, be kurio surinkto gausaus archyvinio paveldo būtų buvę itin sunku parengti tiek ankstesnius pasakojimus, tiek šį.

Svetainėje paskelbtas Vilniaus radiofono 1942 m. balandžio 2 d. potvarkis Nr. 7 dėl transliacijų organizavimo yra unikalus istorinis šaltinis, atveriantis duris į nacių okupuotos sostinės radijo stoties užkulisius bei kasdienį darbą Antrojo pasaulinio karo metais.

Šis dokumentas liudija apie eteryje vyravusią absoliučią Reicho viršenybę. Įsakyme pabrėžiama, kad „Reicho programos nepaprasti pranešimai turi pagrindinį pirmumą prieš visas vietines audicijas“. Jei Vilniaus studijoje vyko vietinė laida, o Berlyno transliacijoje pasigirsdavo nacių karinių pranešimų šaukiniai, vietinis eteris turėjo būti akimirksniu nutrauktas: „[…] reikia, tik pasigirdus pažįstamiems nepaprasto pranešimo fanfarų garsams, tučtuojau išjungti savąją programą ir įjungti Reicho programą“.

Įdomu tai, kad nacių cenzūros ir propagandinio spaudimo fone potvarkyje netikėtai iškyla ir estetinis reikalavimas. Nors žodinės laidos buvo cenzūruojamos ar nutraukiamos, muzikiniai numeriai studijoje galėjo būti tęsiami toliau, tačiau technikai privalėjo užtikrinti akustinį švelnumą. Potvarkis reikalavo, kad „muzikinės audicijos nebūtų staigiai nutraukiamos, bet palengva įjungiamos ir išjungiamos“, pateikiant išraiškingą argumentą: „Išlavintai klausai staigus muzikos kūrinio nutraukimas yra lyg smūgis į veidą“.

Šią tendenciją puikiai iliustruoja ir vėlesnė, 1943 m. balandžio 25 d. – gegužės 1 d. Kauno ir Vilniaus radiofonų programa. Joje akivaizdžiai atsispindėjo griežta nacių okupacinės valdžios kontrolė: dominavo Berlyno retransliacijos, pranešimai iš fronto, žinios vokiečių kalba bei specialios laidos Vermachto kariams. Nepaisant ideologinio spaudimo ir karo meto suvaržymų, eteryje vis dėlto liko vietos lietuviškai kultūrai: buvo transliuojamos pamaldos, minimos religinės šventės, grojo vietiniai orkestrai ir žymūs atlikėjai (tokie kaip Izidorius Vasyliūnas, Balys Dvarionas, Gražina Matulaitytė, Antanas Šabaniauskas) bei skambėjo literatūriniai skaitymai.

Naciai paniškai bijojo užsienio transliuojamų žinių įtakos. Kaip savo knygoje „Vokiškųjų fašistų okupacinės Lietuvos valdymas (1941–1944 m.)“ rašo Lietuvos teisės istorikas Juozas Bulavas, vokiečių okupacinė valdžia, vos tik įžengusi į šalį ir pradėjusi reguliuoti gyvenimą, suorganizavo masinę radijo aparatų surinkimo akciją. Grasindami griežtomis bausmėmis, naciai reikalavo imtuvus skubiai pristatyti į komendantūras arba vietinei policijai. Maža to, už užsienio radijo stočių laidų klausymąsi ir žinių platinimą gyventojams grėsė sunkiųjų darbų kalėjimas arba mirtis.

S. Štikelis 1983 m. išleistoje knygoje „Radijas ir televizija“ pateikia tokius duomenis: „Okupantai už Maskvos radijo laidų klausymą grasino sušaudyti. 1942–1943 metų dešimties mėnesių policijos ir gestapo duomenimis, už tai buvo suimti 229 asmenys, 56 išsiųsti į koncentracijos stovyklas, o 3 sušaudyti“.

Raudonajai armijai stumiant vokiečius, 1944 m. liepą radijas vėl pakeitė šeimininkus – šalyje prasidėjo ketvirtoji, ilgiausia okupacinė fazė. Grįžo sovietinė cenzūra, prasidėjo Stalino epochos transliacijos, o pats prospektas buvo pervardytas Stalino, vėliau – Lenino vardu.

1944 m. liepos 15 d. LSSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko potvarkiu Nr. 1 buvo patvirtinta, kad Respublikinio radijo komiteto centras perkeliamas į sostinę Vilnių.

Grįžus sovietų valdžiai, šalis pateko į totalinės cenzūros gniaužtus. Pradžioje jiems vadovavo tiesiogiai Maskvai pavaldus, su NKVD bendradarbiavęs „Glavlito“ (Vyriausiosios valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdybos) Lietuvos padalinys. Vien per pirmuosius sovietizacijos metus (1940–1941 m.) ši institucija iš šalies bibliotekų išėmė ir sunaikino pusę milijono knygų bei uždraudė beveik visus nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje ėjusius leidinius.

„Glavlitas“ tikrino kiekvieną leidinį, prižiūrėjo radiją, kiną, teatrą, muziejus, parodas bei privatų susirašinėjimą (vėliau – ir televiziją), o nuo 1944 iki 1956 metų sunaikino daugiau nei septynis milijonus knygų egzempliorių.

Lietuvos „Glavlito“ padalinio vadovybės kaita puikiai atspindi visą dramatišką ir griežtai kontroliuojamą sovietmečio epochą, kurioje cenzūrai vadovavo vos keli asmenys. 1940–1941 m. šiai institucijai vadovavo V. Procenko. Po karo, šaliai grimztant į gilius stalinizmo gniaužtus, cenzūros mechanizmo priežiūros ėmėsi A. Malyginas, išlaikęs postą iki pat Stalino mirties 1953-aisiais. 1953–1957 m. įstaigos vadovo pareigas dalijosi du asmenys – A. Slavinas ir V. Zenkevičius. Tačiau ilgametės kontrolės era prasidėjo 1958 m., kai vadovu tapo M. Slizevičius. Jis dirbo net tris dešimtmečius – iki pat 1987-ųjų, tapdamas ilgiausiai tarnavusiu padalinio vadovu. Galiausiai, griūvant sovietinei sistemai ir stiprėjant Atgimimui, paskutiniuosius cenzūros gyvavimo metus (1988–1989 m.) užbaigė A. Brazaitis.

Kol keitėsi viršininkai, sistemoje išliko B. Gurvičius, kuris viršininko pavaduotojo pareigas nepertraukiamai ėjo net 43 metus (1945–1988 m.) – nuo pat baisiausių pokario represijų iki Sąjūdžio pradžios.

Ne mažiau dinamiškai keitėsi ir Tarybų Lietuvos radijo komiteto pirmininkai. 1940–1941 m. šias pareigas ėjo Juozas Banaitis. Po karo, 1944–1946 m., vadovo pareigos buvo patikėtos Juozui Baltušiui, kurį vėliau pakeitė Mira Bordonaitė, vadovavusi 1946–1951 m., o 1951–1953 m. komitetui vadovavo Fridis Krastinis. Galiausiai nuo 1953 m. kovo 10 d. prasidėjo Jono Januičio era, trukusi iki pat 1987 m.

Dėl šio nuolatinio ideologinio spaudimo autoriai dešimtmečiais buvo priversti griebtis varginančios autocenzūros. Griežta kontrolė Gedimino prospekte dominavo iki septintojo dešimtmečio, kai radijo darbuotojai palaipsniui persikėlė į naująjį kompleksą S. Konarskio gatvėje. Senieji rūmai liko kaip istorinis liudininkas, o totalitarinį aparatą šalis galutinai sugriovė tik Atgimimo metais: 1990 m. vasario 13 d. Aukščiausiosios Tarybos įstatymu cenzūra Lietuvoje buvo visiškai panaikinta, o visus okupacinius režimus šalis galutinai nusimetė atkurdama Nepriklausomybę.

Šiuo metu šis pastatas vilniečiams ir miesto svečiams geriausiai pažįstamas kaip Vilniaus mažasis teatras, įsikūręs būtent toje pačioje salėje, kurioje tarpukariu aidėjo pirmieji radijo šaukiniai.

NŽKA projektą „Vilniaus radiofonas – keturios okupacijos“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

The post Aida Vėželienė. Vilniaus radiofonas – keturios okupacijos. II dalis appeared first on Voruta.

Šiandien pagerbėme Palangos žydų bendruomenės vyrų ir jaunuolių, nužudytų 1941 m. pietinėje Birutės parko dalyje, atminimą. Tai vienas skaudžiausių mūsų miesto istorijos puslapių, primenantis, kokią kainą gali pareikalauti neapykanta, smurtas ir žmogiškumo praradimas. Palangos miesto civilinėse kapinėse Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas kartu su Palangos miesto savivaldybės vicemeru Rimantu Mikalkėnu, Kultūros skyriaus vedėju Robertu Trautmanu bei bendruomenės nariais uždegė atminimo žvakeles ir padėjo atminimo akmenėlius.

Pagerbtos aukos – vyrai, kurių palaikai šiandien ilsisi Palangos miesto civilinėse kapinėse. Jų gyvybės buvo nutrauktos pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis Lietuvoje.

1941 m. birželio 22 d. Palangą užėmus Trečiojo Reicho kariuomenei, birželio 26 d. visi miesto žydai per dvi valandas buvo suvaryti į dvi sinagogas. Vienoje buvo kalinamos moterys, vaikai ir pagyvenusieji, kitoje – vyrai ir jaunuoliai. Kitą dieną, birželio 27-ąją, vyrai ir jaunuoliai buvo išvesti į pietinę Birutės parko dalį, kur nužudyti 106 Palangos žydai ir 5 lietuviai, apkaltinti sovietų režimo rėmimu. Likusios bendruomenės moterys ir vaikai – apie 300 žmonių – buvo nužudyti 1941 m. spalio 11-osios ir 12-osios naktį Kunigiškių miške.

1958 m. liepos mėnesį masinių žudynių vieta, buvusioje dabartinės vilos „Auska“ teritorijoje, buvo atkasta, nužudytųjų vyrų palaikai ekshumuoti ir perlaidoti Palangos miesto civilinėse kapinėse. Jų atminimui čia pastatytas bendras antkapis. Žydų perlaidojimo vieta yra vakarinėje (senojoje) Palangos kapinių dalyje, šalia pagrindinio įėjimo iš Vytauto gatvės pusės.

2017 m. sausio 4 d. Holokausto aukų kapas buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas – 40684).

Atmintis gyva tol, kol prisimename. Tegul ši tragedija primena mums pareigą saugoti istorinę atmintį, ginti žmogaus orumą ir puoselėti pagarbą vieni kitiems.

Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas: „Praėjo 85 metai, tačiau laikas nepajėgus ištrinti patirto skausmo. Čia amžiams nutildyti žmonės, kurie turėjo savo šeimas, svajones ir gyvenimus. Jie buvo nužudyti vien dėl savo kilmės. Šiandien mūsų pareiga – ne tik pagerbti jų atminimą, bet ir neleisti, kad jų istorijos būtų pamirštos. Atmintis yra stipriausias atsakas neapykantai ir abejingumui. Nuoširdžiai dėkoju Palangos miesto savivaldybei už nuolatinį dėmesį, pagarbą Holokausto aukoms ir bendrą įsipareigojimą saugoti istorinę atmintį“.

Parengė Mindaugas Surblys

Palangos žydų bendruomenės informacija

The post Prieš 85 metus Palangoje įvykusi tragedija neturi būti pamiršta appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas, www.voruta.lt

Prieš keletą dienų su vienu bendraminčiu draugu lankėmės Vilniuje. Mūsų tikslas buvo pamatyti Valdovų rūmuose eksponuojamą Baroko epochos žinomo dailininko Karavadžo paveikslą „Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“ ir kitą šiek tiek atnaujintą ekspoziciją.

Artėjančio 1941 m. Birželio sukilimo minėjimo proga apsilankėme ir Okupacijų bei laisvės kovų muziejuje, įsikūrusiame buvusiuose KGB rūmuose, kur per sovietinę okupaciją buvo kankinami bei žudomi ištikimiausi Lietuvos patriotai – laisvės kovotojai ir vykdomi kiti nusikaltimai slopinant laisvąjį žodį, tautinės minties apraiškas. Teko prisiminti ir 1957 metų Vasario 16-tosios išvakarėse mano gyvenamo VVU bendrabučio kambaryje atliktą kratą, paskui „ištaigingu“ KGB automobiliu nuvežimą į tų pačių rūmų rūsį, pradinio pažeminimo veiksmą, naktinius brutalius tardymus, sienos stiprumo tikrinimą su mano galva ir kitus patirtus ne visai malonius dalykus. Tuo pačiu teko maloniai prisiminti ir savo tada parodytą dvasinį tvirtumą. Tai primena čekistų bendradarbio – partokrato Imrijos Zakso rašytas laiškas mano tėtei. Laiške šis čekistų bendradarbis veidmainiškai rašo, kad norėjęs sūnui padėti, bet sūnus KGB organams nieko norimo nepasako, „Zigmas atkakliai slepia savo antitarybiškai nusiteikusius bendražygius…“.

Už tai to paties Zakso ir kitų kagėbistinių tarnų nurodymu buvau pašalintas iš universiteto ir išgabentas į rekrūtus Čeliabinsko srityje į pauralės bandyto atominio ginklo užterštą radiacijos zoną.

Susikaupimo minute pagerbėme 1-ojoje kameroje kalėjusius ir čekistų po baisių kankinimų nužudytus herojiškus partizanų vadus Joną Žemaitį-Vytautą bei Adolfą Ramanauską-Vanagą. Prisiminėme šiame rūsyje ir kitus nukankintus laisvės kovotojus, nužudytą dvasios milžiną vyskupą Vincentą Borisevičių, čia taip pat kalėjusius iškiliuosius mūsų tautos dvasios vadus: profesorių ir diplomatą – buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą arkivyskupą Mečislovą Reinį, vyskupą Pranciškų Ramanauską, palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, prelatą Alfonsą Svarinską ir kt. Buvo kankinami ir žudomi laisvės kovotojų kūnai, bet neįstengė okupantai nužudyti jų dvasios. Jų dvasia mūsų tautą visada stiprino nelengvame kelyje į Laisvę.

Grįžtant Gedimino prospektu, išgirdome nuo Žemaitės paminklo skverelio sklindančius Lietuvos himno garsus. Pagalvojome, kad tai Lietuvos radijo, švenčiančio savo 100-metį kažkur įsikūrusio punkto sklaida. Artėjant – išgirdome ir raiškiai bei iškilmingai tariamus 1941 m. Birželio sukilimo Deklaracijos žodžius. Jie sklido iš užslaptinto garsiakalbinio grotuvo, pagyvinusio patraukliai, plakatiniais stendais išdėstytą kilnojamą parodą, skirtą Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimo 85-erių metų sukakčiai pažymėti. Šią parodą, aukodami savo laiką, savanoriškai įrengė patriotiškai nusiteikę žinomi visuomenininkai – Birželio sukilimo dalyvio Gedimino Ruzgio sūnus dailininkas Gediminas Ruzgys ir Kostas Ivanauskas – mokslų daktaras, provizorius, Vilniaus universiteto dėstytojas. Pasikalbėjome su jais apie kai kuriuos mūsų istorijos puslapius, apie Birželio sukilimo priežastį ir esmę, apie istorinės Atminties ir tautinio orumo išsaugojimo būtinumą.

Minėdami 1941 metų birželio mėnesį įvykusį sukilimą prieš sovietinį okupantą, dar kartą pažvelkime į šį mūsų istorinės Atminties tarpsnį.

Birželio sukilimas, jo žingsnių eiga – tai garbingas mūsų istorijos, mūsų kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie pakampių šešėliai, jo menkinimas vadinamomis „karinėmis akcijomis“. Pažvelkime į tuos pirmosios sovietinės okupacijos metus, kurie iššaukė žmonių ryžtą sutraukyti sovietines grandines ir nusimesti nelaisvės pančius.

Didėja sovietinis teroras, miestuose kyla įvairių produktų kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios kaimo ūkininką. Atsirado nauji žodžiai, kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“… Su didėjančiu kolonistų atvykimu didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai. Metus pašeimininkavęs sovietinis okupantas, nusimetęs savo rafinuotą kaukę ir atvirai rodydamas savo tikrąjį grobuonies veidą, pradeda masinį Lietuvos žmonių trėmimą ir žudymą. Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkina jos padlaižiai – Antanas Sniečkus, Aleksandras Guzevičius, Mečys Gedvilas, Justas Paleckis, Antanas Venclova, Petras Cvirka bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai. Pradėta naikinti ir mūsų kultūra. Petrašiūnų popieriaus fabrikas vos spėja „ryti“ čia suvežtas krūvas knygų. Kai kur nepatinkančios atėjūnams knygos buvo tiesiog deginamos vietose.

1941 metų birželio 14 dienos naktį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimas, tos baisiosios birželio dienos. Tomis dienomis iš Lietuvos buvo ištremta tūkstančiai žmonių. Į tolimus rytus plataus Kazachstano / Jie grūda mūs brolius, Tėvynės vaikus / O ten, kur iš seno lietuviai gyveno, / Atvarė kolchozninkų juodus pulkus (V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Liaudies daina“, 1941-06-17). Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Červenėje, Pravieniškėse, Panevėžyje, Pažaislio šile, Skaruliuose, Rainiuose, Budavonės miške. Rainiuose sovietinių žmogžudžių buvo nukankintas ir mūsų žinomo signataro, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, 2014 m. rudenį jau išėjusio į Viešpaties namus, Liudviko Simučio tėvas Adomas. Daugelis manė, kad tik karas – vienintelė viltis išsivaduoti iš šios raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė. Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas savo eilėraštyje „Prakeikimas“ rašė: Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus, / Skundo, ašarų, verksmų gana! / Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombų smūgiai ir ugnių liepsna.

Pradėjo formuotis ir pirmieji pasipriešinimo okupantui būriai, atsirado pogrindinės organizacijos, kaip antai „Laisvosios Lietuvos sąjunga“, leidusi laikraštį „Laisvoji Lietuva“ ir kt. Buvo platinami antisovietiniai atsišaukimai, buriamos grupelės, kuriose vykdavo nelegalūs susirinkimai bei patriotinio turinio pokalbiai. Savo ruožtu NKVD pradėjo organizuoti masinį žmonių sekimą, verbuoti savo agentus. Kaip rašo Juozas Jankauskas savo knygoje „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje“ – buvo aktyviai sekami 1234 asmenys (be Vilniaus miesto), įtariami ginkluoto sukilimo rengimu. Daugiausia, anot minėtos knygos autoriaus, tai buvo Lietuvos karininkai, šauliai ir policininkai. Čia pat norėtųsi pateikti ir mano vaikystės gražų prisiminimą.

Šakių mieste prieš vadinamuosius liaudies seimo rinkimus – miesto gatvės buvo nukabinėtos agitaciniais raudonos spalvos plakatais, šlovinančiais Staliną ir vietos kolaborantus. Man tada buvo keturi metukai. Mano gerokai vyresnė pusseserė „Salemutė“ Dairutytė , parodžiusi didelę drąsą, pavakary vesdamasi mane už rankos, kita ranka plėšė nuo gatvės namų sienų ir stendų tuos suklijuotus plakatus. Tai pastebėjęs policininkas, dar vilkėdamas lietuviška uniforma, geranoriškai perspėjo: „Taip nedarykite, dabar jau rusų valdžia. Nukentėsite ne tik jūs, bet ir jūsų tėvai…“

Prisimenu savo viešėjimą pas buvusį užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. Jis pasakojo, kaip Maskvoje per audienciją pas Staliną, šis jo paklausęs: „Kokia yra jūsų tautos svarbiausia varomoji jėga?“ Juozas Urbšys, tada nepagalvojęs apie pasekmes ir patikėjęs Stalino nuoširdumu, pasakęs mokytojų, ūkininkų, kunigų ir kitos inteligentijos sluoksnio vardus. Nemanytume, kad šis pokalbis turėjo lemti kiek vėliau kilusių represijų taikinį. Kremliaus vadovai jau viską buvo suplanavę iš anksto. Berijos patikėtiniai paskyrę Lietuvoje vidaus reikalų liaudies komisaru kolaborantą Aleksandrą Guzevičių, o jo pavaduotoju – rusą Piotrą Gladkovą, pirmiausia pradėjo naikinti geriausią mūsų tautos branduolį. Tarsi pildėsi jau vėlesniu laiku pasakyti sovietinio partokrato M. Suslovo atviri žodžiai: Lietuva bus, bet be lietuvių…

1940 metų spalio 9 dieną slaptame pogrindžio organizacijų atstovų susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Jos sukūrimo iniciatyvą parodė Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa. Šios sujungtos organizacijos išsamią programą parengė žinomas filosofas Antanas Maceina. Bronys Raila tapo rengiamų atsišaukimų autoriumi. Sudarytai Vyriausybei turėjo vadovauti Kazys Škirpa – pirmasis Lietuvos savanoris, 1919 m. sausio 1 d. su savo būreliu iškėlęs lietuvišką Trispalvę Vilniaus Gedimino pilies bokšte, dalyvavęs Lietuvos Nepriklausomybės kovose. Tačiau vokiečių valdžia, norėdama sukliudyti Laikinosios vyriausybės veikimą ir jos ketinimą skelbti Nepriklausomybės atkūrimą, K. Škirpos iš Berlyno neišleido, paskyrusi jam net namų areštą. Dabar šį Lietuvos patriotą kai kurios jėgos stengiasi apjuodinti, primesti jam kai kurias nuo jo nepriklausiusias „apraiškas“…

Lietuvių aktyvistų fronto tikslas buvo ruoštis sukilimui ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę

Kadangi LAF buvo jungiamoji organizacija, atstovavusi įvairius mūsų tautos sluoksnius – jos sprendimai buvo teisėti, kaip ir teisėtas jos vadovaujamas Birželio sukilimas.

Rengiant sukilimą, Lietuvoje buvo sudaryti du štabai – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Šie štabai patvirtino 1941 metų balandžio 22 dieną pogrindyje sudarytą Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Gali kilti klausimas, kodėl neužteko vieno, centrinio vadovaujančio štabo? Į šį klausimą atsakė mūsų pokalbio metu jau dabar Amžinybėje besiilsintis tuometinės Laikinosios vyriausybės pramonės ministras Adolfas Damušis: Dviejų štabų sudarymas tuomet buvo reikalingas ir dėl to, kad vieną sovietams likvidavus – liktų kitas, nebūtų nuslopintas sukilimo gyvybingumas. Šią tiesą patvirtino tolimesni įvykiai. 1941 metų birželio 8 dieną Vilniuje buvo suimtas vienas iš sukilimo organizatorių Vytautas Bulvičius. Kaip teigia V. Valiušaitis savo straipsnyje „Birželio 14-oji: rusų NKVD ir vokiečių Gestapas – prieš lietuvių tautą“ Vilniaus štabo išardymas įvyko slapta bendradarbiaujant NKVD ir Gestapui. Vokiečių žvalgybos bendravimo galimybę su sovietiniu saugumu nusako ir sukilimo organizatorius Pilypas Narutis -Žukauskas.

Vytautas Bulvičius su kitais suimtais aktyvistais po baisių kankinimų buvo sušaudyti sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu. Miesto sukilimui vadovauti ėmėsi išlikę antisovietinio pogrindžio nariai. Vienas iš jų – tuometinis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prodekanas, būsimasis profesorius Stasys Žakevičius-Žymantas.

Išdraskius Vilniaus štabą, bendrą sukilimo vadovavimą perėmė Kaunas. Čia pagrindinis Lietuvos aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas Leono Prapuolenio, buvo įsikūręs atskirame specialiame kambaryje Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudos ligoninėje Aukštaičių gatvėje. Lauke nuolat budėdavo patikimas sargybinis, kaip tas Antanėlis Naumiestyje, saugojęs savo budria akimi dr. Vincą Kudirką nuo rusų žandarų išpuolio.

Birželio 22 dienos 5 val. Juozo Rudoko vadovaujamas sukilėlių būrys užima paštą. Sovietinės kariuomenės pagąsdinimui rusų kalba padaromas pranešimas, kad „vokiečių desantas užėmė Kauną“. Paskui buvo atjungtas okupacinės kariuomenės ryšių palaikymo su Maskva mazgas. Tai, žinoma, iššaukė sovietinės kariuomenės sutrikimą. Pulkininko Juozo Vėbros būrys užima Kauno radijo stotį. Pilypo Naručio žmonės – Radiofoną. P. Narutis, turėjęs Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje viceministro rangą, labai aktyviai vadovavo LAF jaunimo grupei. Vokiečių okupacijos metais jam teko Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio dalia, kurią jis pats pavadino „Štuthofo akademija“… (2000 m. Pilypą Narutį popiežius Jonas Paulius II apdovanojo Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, o 2002 m. Lietuvos Prezidentas – Vyčio Kryžiaus ordinu). Šauniai dirbo ir Romas Šatas su savo bendražygiais, konstruodami nedideles radijo stotis. Vėliau Romas Šatas – fizikos-matematikos profesorius, pasižymėjo savo sumanumu dirbdamas JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje.

Kautynės su raudonarmiečiais vyko ir miesto gatvėse. Aktyviai kovėsi įmonių darbininkai, lietuviškos mokyklos išugdyti patriotiškai nusiteikę studentai, šauliai. Iš jų pažymėtinas Juozas Lukša, vėliau tapęs legendiniu Lietuvos partizanu.

Sukilime dalyvavo ir veiklus ateitininkas Juozas Juozaitis, vėliau tapęs žymiu Kauno gydytoju. Jo sūnus Modestas, taip pat iškilus gydytojas – kardiologas, yra didelis Lietuvos patriotas, turintis savyje ir gyvojo Tikėjimo dovaną, parengė gausiai iliustruotą knygą „Juozo Juozaičio akistatos“, kuriame pateikė savo Tėvelio – minimo sukilimo dalyvio dienoraščius, prisiminimus, užrašus ir dalį jo poetinės kūrybos.

Vytauto Didžiojo universiteto studentas Vytautas Rudminas žuvo keldamas Lietuvos Trispalvę ant dabartinės miesto savivaldybės pastato. Šį įvykį žymi prie šio pastato sienos įrengta Atminimo lenta.

Kariškis Gediminas Ruzgys vadovavo žvalgybos būriui. Atsargos karininko Broniaus Stasiukaičio vadovaujamas Žaliakalnio būrys apsaugojo nuo sunaikinimo Kauno vandentiekį.

Daktaras Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis ir Juozas Vėbra parengia atsišaukimo į tautą Deklaracijos tekstą. 1941 metų birželio 23-iosios dienos 9 val. 28 min. per Lietuvos radiją LAF Vyriausiojo štabo vardu žodį taria Leonas Prapuolenis. Visai Lietuvai skelbiama džiugi žinia: Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.

Čia pat buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos himnas. Pasauliui įvairiomis kalbomis per radiją buvo skelbiama, kad Lietuva atstato sovietų sulaužytą savo Nepriklausomybę, paneigdama mitą apie „savanorišką įsijungimą“ į Sovietų Sąjungą. Kaip rašoma prisiminimuose, žmonės tai išgirdę verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino, prie pastatų buvo keliamos lietuviškos Trispalvės vėliavos, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje pradėjo gausti Laisvės varpas, prie Nežinomo kareivio kapo susirinkusi minia meldėsi, giedojo giesmes, tautos himną.

Šitas didingas tautos išsivadavimo nusiteikimas mano atmintyje yra išlikęs lyg įspūdingiausia penkerių metų vaikystės pasaka – išgirsta ir savo akimis matyta Šakių miesto aikštėje, kur susirinkusi daugybė žmonių minėjo besitraukiančios rusų kariuomenės nužudytų vietinių žmonių pavardes, sovietų piktadarybes, Trispalvių vėliavų gūsyje sveikino Lietuvos prisikėlimą, giedojo himną, liejosi orkestro garsai. Šis įvykis bręsdamas širdyje kartu su mano tėvų patriotine nuostata turėjo didelio poveikio ir tolimesnio mano gyvenimo kelyje. Mama buvo katalikiškos patriotinės kultūrinės organizacijos „Pavasaris“ aktyvi narė, tėtis – Lietuvos šaulių sąjungos narys. Šia proga smagu prisiminti ir Kauno „Aušros“ gimnazijos savo mokytoją Alfonsą Vietriną, įžymų ilgų distancijų bėgiką, Birželio sukilimo dalyvį, saugojusį su jam patikėtu būriu dabartinio Lietuvos sporto universiteto pastatą. Tai turėtų pažymėti Atminimo ženklu universiteto vadovybė.

Kipro Petrausko padainuota daina „Saulelė raudona…“ buvo ženklas visuotiniam Lietuvos sukilimui. Sukilimas paplito visame krašte. Jame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Sukilėliai išvadavo Kauną, Vilnių bei kitus didesnius ar mažesnius miestelius, kūrė krašto valdymo administraciją. Įnirtingos kovos su raudonarmiečiais vyko Kauno Senamiestyje – Marijampolės, Valančiaus, Birštono ir Daukšos gatvėse, Šančiuose, Aleksote. Ginant Aleksoto tiltą, žuvo karininkas lakūnas Jonas Dženkaitis. Vytauto Didžiojo tiltą sovietai, apimti panikos, susprogdino kartu su per jį žygiuojančiais savo kariais…

Ginant Petro Vileišio tiltą per Nerį, didelę narsą, šaudant rusų kulkosvaidžiams, parodė Juozas Savulionis, buvęs Vilniaus policijos nuovados viršininkas. Jis staigiu šuoliu sugebėjo nutraukti sprogdinimo laidus. Tai atlikęs – žuvo pakirstas priešo kulkų. Tiltas buvo išgelbėtas. Šiam didvyriui atminti Birželio sukilimo dalyvio Stasio Gorodeckio sūnaus Sakalo Gorodeckio iniciatyva ir lėšomis buvo pagaminta ir 2024 m. birželio 23 dieną prie šio tilto atramos atidengta Atminimo lenta. Ją pašventino kunigas Jonas Stankevičius.

Sukilėliai savo kariniais veiksmais siekė išlaisvinti Lietuvos žemę, apsaugoti nuo sunaikinimo mūsų tautos turtą, išvaduoti suimtuosius, apsaugoti nuo bėgančios raudonosios armijos teroro žmones. Kaip rodo prisiminimų statistiniai duomenys, sukilėliai nuo mirties išvadavo 3336 kalinius, apsaugojo nuo išvežimo ir kalėjimo daugybę Lietuvos gyventojų. Birželio 24 dieną sukilėlių rankose buvo jau visas Kaunas. Laikinoji vyriausybė susirinko į savo pirmąjį posėdį. Tik ne visi jos paskelbti nariai galėjo atvykti. Vokiečiai neišleido iš Berlyno atvažiuoti ministrų kabineto vadovo Kazio Škirpos. Labai skubiai reikėjo vokiečius pastatyti prieš įvykusį Lietuvos suvereninių įstaigų atstatymo faktą, kol jų kariuomenė nepasirodė. Neatvykus Kaziui Škirpai, jo pareigas teko perimti švietimo ministrui J. Ambrazevičiui, vadovavusiam Laikinajai vyriausybei iki jos likvidavimo.

Kauniečiai su dideliu įdomumu skaitė išėjusio laikraščio „Į Laisvę“ pirmąjį numerį.

Sukilėliai narsiai kovojo ir Vilniuje, Šiauliuose, Švenčionėliuose, Žemaitijos apylinkėse bei kitose Lietuvos vietose. Buvusiame Žemaičių Naumiesčio valsčiuje sukilėlių grupė, vadovaujama mokyklos vedėjo ir šaulio Vaclovo Žibaičio, padėjo sunaikinti Švėkšnos, Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio rusų pastatytas pasienio užkardas. Rusų karių grupelės per kaimus ir miškelius bėgo rytų link ir pakeliui žudė lietuvius ( Anatolijaus Žibaičio laiškas). Vilniaus sukilėliai birželio 23 dienos popietėje Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę vėliavą, o kitos dienos ryte užėmė radijo stotį. Per radiją sklido sukilimo vadovybės Deklaracijos žodžiai, Lietuvos himnas.

Vilniaus sukilime aktyviai dalyvavo ir Lietuvos žvalgybos didvyrė Marcelė Kubiliūtė. Ji priklausė Vilniaus miesto ir srities komitetui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai. (Tiesos.lt redakcija, 2021-06-13). Vilnius ar Kaunas tikrai turėtų pasipuošti šios legendinės Lietuvos moters paminklu.

Šis visuotinis tautos sukilimas turėjo didelio netikėtumo Lietuvos kolaborantų vadovui Antanui Sniečkui. Pasitraukęs į Rytų Lietuvą, jis ragino Jonavoje stovėjusius sovietinius tankus, kad šie grįžtų į Kauną atlikti savo kruvino darbo. Tada sukilėliai kreipėsi pagalbos į vokiečių karinę vadovybę. Pastaroji, atsiliepusi į sukilėlių prašymą, pasiuntusi lėktuvus, kurie subombardavę pakelyje į Kauną važiuojančių sovietinių tankų koloną. Apie tai rašė savo prisiminimuose dr. Jonas Venckevičius: važiuodami dviračiais pora kilometrų už Karmėlavos, kairėje kelio pusėje pastebėjome subombarduotų rusų tankų koloną. Keliasdešimt tankų riogsojo atsigręžę į Kauną…

Lietuvos sukilėlių smūgiai buvo labai skaudūs mūsų kraštą okupavusiai sovietinei kariaunai. Pažymėtina, kad Lietuvos sukilimo faktą birželio 23 dieną nenoromis pasauliui pripažino, pagarsindamas per radiją buvęs sovietų užsienio reikalų komisaras V. Molotovas. Jis šiurkščiai pateikdamas žinią apie naujos krašto vyriausybės sudarymą, įtūžęs užsipuolė sukilėlius. Lietuvių sukilėlių narsą vėliau pripažino ir vokiečiai, tačiau nutylėdami patį sukilimo tikslą – Lietuvos laisvės siekį.

Sukilimas pareikalavo ir nemažų aukų. Per sukilimą žuvo apie 4000 sukilėlių ir kitų žmonių. Birželio 26 dieną vyko žuvusių sukilėlių laidotuvės. Lietuvos Laikinosios vyriausybės vardu kalbėjo ėjęs ministro pirmininko pareigas švietimo ministras profesorius Juozas Ambrazevičius. Jis sakė: Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. […] Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžosi numirti, kad tik svetimiems nevergautų…

To meto didžiosios valstybės, kariavusios antihitlerinėje pusėje Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės nepripažino bijodamos, kad tai nebūtų palaikoma prieš Sovietų Sąjungą nukreiptais veiksmais. Tų valstybių nenoras pyktis su sovietais lėmė ir pokario metų ilgą Lietuvos okupaciją. Sukilimo idėjinis tikslas neatitiko ir Vokietijos interesų. Vokiečiai nepripažino Laikinosios vyriausybės, nenorėjo su ja bendrauti. Laikinoji vyriausybė po šešių savaičių buvo priversta nutraukti savo veiklą.

Šiandien sukilėlių auką, kaip ir patį sukilimą, stengiasi kai kurios jėgos visai neprisiminti arba jį juodinti, sutapatinti su žydų tautos tragedija. Prieš kurį laiką buvo paviešintas kai kurių tituluotų žmonių, kuriuos šviesios atminties Algirdas Patackas pavadino „kvislingais“, laiškas „Dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkiama Lietuvos valdžia, prisidėjusi prie perlaidojimo. Šis laiškas, kaip rašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras A. Patackas, – paniekino žuvusių dėl Lietuvos laisvės auką, kurių vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui, jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape, kovojusius dėl tautos garbės, dėl jos laisvės.

Prisimintina, kad ir Lietuvos Respublikos Seimas, paveiktas zurofų, slavinų, vizentalių ir kitų piktų balsų, susvyravo, atšaukęs jau priimtą įstatymą, pripažinusį tuometinės Laikinosios vyriausybės statusą. Gaila, kad ir mūsų mokyklose kai kurie pavieniai mokytojai, apsvaiginti iškreiptų zurofiškų svaičiojimų, žydų žudymą priskiria Birželio sukilėliams, ignoruodami sukilimo turinį, jo tikslus. Kai kas stengiasi sumenkinti ar viešai niekinti mūsų herojiškos istorijos puslapių tikrovę, slopinti pasididžiavimą savo istorija, savo tauta. Kai kurie vykusio Birželio sukilimo ar partizaninio karo herojai apšaukiami be jokio teisinio įrodymo net žydšaudžiais. Kilus karui ir okupacinei kariuomenei traukiantis, tarpuvaldžio metu kilo kažkokia atkeršijimo akcija už tūkstančius ištremtų ir nukankintų lietuvių. Tačiau tai nereiškia, kad tokioms akcijoms pritarė Lietuvos Laikinoji vyriausybė ar sukilėlių vadovybė. Žydų tautos naikinimas – buvo Hitlerio politika. Jis tą patį darė ir kituose užgrobtuose kraštuose. Jau pačiomis pirmomis karo dienomis atvykęs į Kauną SS generolas Stahleckeris sudarė žydų naikinimo planus, stengėsi sukurstyti žydų pogromus, įsteigė Vilijampolėje žydų getą. Šia tema įdomių minčių spaudoje yra pateikusi Irena Tumavičiūtė, tyrinėjusi to laikotarpio istorinius faktus.

Laikinoji vyriausybė kiek galėdama stengėsi padėti žydams. Vyriausybės narys generolas Stasys Raštikis tuo klausimu net nuvyko pas vokiečių karo komendantą generolą von Pohl, jam pareikšdamas „kad Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusi vokiečių akcija prieš žydus“. Taip pat buvo kreiptasi ir į aukštesnę vokiečių valdžią, kad ji sustabdytų Kaune ir provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Pats Ambrazevičius, kaip rašė jo Perlaidojimo komisija, asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą. Šiuo klausimu rūpinosi ir Lietuvos katalikų Bažnyčia, įvairiose vokiečių įstaigose darydama žygių prieš žydų naikinimą. Pavyzdžiui, vien prelatas Stanislovas Jokūbauskis iš Vilijampolės žydų geto išgelbėjo apie 20 vaikų.

Nutraukus Laikinosios vyriausybės darbą, J. Ambrazevičius įkūrė pogrindinę organizaciją – subūrė Lietuvių fronto rezistencinį sąjūdį, kuris 1942 metais išaugo į Tautos tarybą. Įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, J. Ambrazevičius buvo paskirtas Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku. Vėliau toje organizacijose turėjo ir kitas svarbias pareigas, rengė leidinius, memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido. Su VLIK-o vadovybe lankėsi Vatikane, kur buvo priimtas popiežiaus Pijaus XII.

Lietuvos Laikinoji vyriausybė stengėsi atnaujinti 1938 metų Konstitucijos veikimą, pasmerkdama 1940 metų sovietinę agresiją prieš Lietuvą. Tačiau užėmę mūsų kraštą vokiečiai vis labiau ėmė trukdyti vyriausybės darbui, kuri stengėsi suvienyti vienam tikslui visas lietuvių politines jėgas, atstatyti kraštą. Liepos mėnesio 25 dieną vokiečiai paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo valstybėse. Laikinosios vyriausybės tolimesnė veikla pasidarė neįmanoma. Rugpjūčio 5 dieną įvyko paskutinis Lietuvos Laikinosios vyriausybės posėdis. Nors Vyriausybė gyvavo tik šešias savaites, bet jos veikla ir pats sukilimas turėjo didelį poveikį demaskuojant sovietinę propagandą, atgaunant tautai savo pasitikėjimo jėgas. Kaip pažymėjo profesorius Vytautas Landsbergis – Laikinoji vyriausybė padarė milžinišką dalyką: per keletą dienų atkūrė buvusią lietuvišką administraciją.

Lietuva elgėsi garbingai ir mes turėtume stengtis išryškinti Lietuvos unikalumą Europoje. Kiek šalių buvo užimtos, pavergtos tai Vokietijos, tai Sovietijos. Vienintelė Lietuva sukilo ir iškart prieš abu tironus. Hitleris juk buvo uždraudęs daryti tai, ką Lietuva padarė. Tad tai buvo sukilimas ir prieš Hitlerį. (Vytauto Landsbergio kalba vykusioje 2025-06-20 konferencijoje Seime).

Tūkstančiai sukilėlių parodė Lietuvos gyvybingumą, Lietuvos interesų gynimą. Jie išaugo iš Nepriklausomybės laikotarpio išugdytos tautos dvasios, iš tautinės mokyklos, iš patriotinių organizacijų veiklos. Šia kryptimi, stiprindama ugdymo procese patriotizmo nuostatą, savo tautos dvasinių vertybių branginimą, turėtų eiti ir mūsų dabarties mokykla. Žurnalistas Bronys Raila rašė: Sukilimas buvo grynai lietuviškas reikalas ir savo svarbiausiu uždaviniu turėjo tik lietuvių tautos išlaisvinimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus.

Aktyvus rezistentas teisininkas Mykolas Naujokaitis priduria, kad sukilimo nuostata buvo „viską atiduoti Lietuvai – šia mintimi vadovavosi mano draugai, su kuriais kartu teko dirbti. Tarnavome Dievui, Tėvynei ir Žmonijai – tokia nuostata vadovavomės“. Tą patį mūsų pokalbiuose pažymėdavo ir jau Amžinybėn išėję buvusios Laikinosios Vyriausybės pramonės ministras daktaras Adolfas Damušis, taip pat – dr. Mindaugas Bloznelis, akademikas Antanas Kudzys ir kiti idėjiniai sukilimo dalyviai.

Apie 1941 m. Birželio 22-28 d. sukilimą būtų galima dar daug kalbėti, apie jį nemažai ir parašyta. Apie minimą sukilimą rašė ir kalbėjo tęstinio mokslo darbų leidinio „Lietuvos istorijos studijos“ redkolegijos buvęs atsakingasis sekretorius dr. Sigitas Jegelevičius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2011 metais parengė išsamią monografiją „Lietuvių tautos sukilimas…“ Profesorius Vytautas Landsbergis keliose savo parašytose ar parengtose knygose taip pat nagrinėja Birželio sukilimą kaip Lietuvos pasipriešinimą okupantams.

Profesorius Edvardas Gudavičius, kalbėdamas apie Birželio sukilimą sakė: tai buvo vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis. Sukilimo įtakoje tauta atgavo savo jėgas, pasitikėjimą, ryžtą, davusį impulsą tolimesnei 10 metų trukusiai legendinei partizaninei kovai prieš antrą kartą okupavusią mūsų šalį – Sovietų Sąjungą.

Išlaikant Birželio sukilimo atmintį daug nuveikė buvusios „Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 d. Sukilėlių sąjungos“ pirmininkas Alfonsas Žaldokas. Vytauto Didžiojo universitete buvo įrengti sukilimo vadovų gen. štabo majoro V. Bulvičiaus, pulkininko dr. J. Vėbros, prof. dr. A. Damušio, ekonomisto L. Prapuolenio, inžinieriaus P. Naručio ir Lietuvos Laikinosios vyriausybės Ministro Pirmininko prof. dr. J. Ambrazevičiaus portretiniai skulptūriniai reljefai (skulptorius S. Žirgulis). Prieš kurį laiką darant pastate remontą, šie portretiniai sukilimo vadų reljefai buvo nuimti. Nors praėjo nemažai laiko – remontas jau senokai atliktas, tačiau iki šiol šis memorialas neatstatytas. Kodėl to nepadaryta? Nejau dabartinei universiteto vadovybei nerūpi mūsų garbingos istorijos Atmintis, nerūpi ir prieškario garbingo universiteto išugdyti Laisvės kovotojai, vieni iš pirmųjų išdrįsę tiesti kelius iš sovietinės vergijos į Lietuvos laisvę. O gal dabartinė universiteto vadovybė, paveikta sovietinės ar zurofiškos propagandos, savo neveiklumu ignoruoja ir patį sukilimą? Visokių klausimų kyla.

Gera, kad Petrašiūnų kapines puošia skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis paminklas pulkininkui Kaziui Škirpai, 1941 m. Birželio sukilimo organizatoriui. Kauno senosiose kapinėse, jau brėkštant Lietuvos atgimimui, Jaunalietuviai sukilėliams atminti pastatydino medinį kryžių, kuris priešiškų jėgų ne kartą buvo suniokotas ir vėl atstatytas. 1991 metais sukilėlių menamoje kapų vietoje buvo pastatytas paminklas „Kryžius-medis“ (skulptorius Robertas Antinis, architektas F. Miliūnas, fundatorius – Australijoje gyvenęs buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris).

Minėtos Sukilėlių sąjungos iniciatyva Senosiose kapinėse atnaujintas sukilėliams skirtas memorialas – pastatyta 40 naujų bronzinių kryžių, įamžinančių 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo bei jo dalyvių atminimą. 2012 metais į tėvynę grįžo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo dr. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Jie iškilmingai palaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje. Obelių kapinėse (Rokiškio raj.) atstatytas sovietinės valdžios sunaikintas didingas sukilėliams paminklas. Birželio sukilimą žymi įvairiose Lietuvos vietose pastatyti didesni ar mažesni paminklai, sukurtas filmas.

Gerai, kad kalendorių lapeliuose pažymėta Birželio sukilimo data. Tačiau Lietuvos valdžia, matyt pasidavusi kai kurių jėgų spaudimui, iki šiol nesiryžta parodyti iniciatyvos minėti šį visuotinį mūsų tautos vykusį pasipriešinimą tam pačiam, tik kitaip pasivadinusiam rusiškam imperializmui, su kuriuo dabar kovoja narsi ukrainiečių tauta. Nesmagu, kad tos pačios jėgos nurodinėja, koks turi būti ir mūsų istorijos turinys. Prisimename įvairių organizacijų daugkartinį Kreipimąsi į LR Seimą ir Vyriausybę, kad būtų vėl įstatymiškai įteisinta Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Deklaracija, skelbusi Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Deja, teigiamo atsakymo nesulaukta. Malonu, kad šią istorinę Atmintį stengiasi išsaugoti patriotinės visuomeninės organizacijos, tai vienur, tai kitur surengdamos minėjimus. Neseniai patriotinės krypties visuomeninių organizacijų ir kai kurių LR Seimo narių iniciatyva Birželio sukilimo tema įvyko konferencija Seime, kurioje buvo nagrinėta vykusio Lietuvoje sukilimo sąsaja su tarptautiniais to meto įvykiais. Malonu, kad šioje konferencijoje dalyvavo ir užsienio kai kurių valstybių atstovai.

Minint Birželio sukilimą ir kitas mums brangias datas turėtume pamąstyti ir apskritai apie mūsų tautos istorijos tėkmę, dar kartą prisiminti jos Laisvės kelią, nušviestą pasišventusių žmonių aukų, vilties, tikėjimo bei ryžto žiburėliais.

Daug tikėtasi iš naujojo Vilniaus miesto mero. Gerai, kad šalinami žymenys, šlovinusieji okupacinę sovietinę valdžią, Lietuvos pavergimą. Tačiau kaip suprasti sistemingo stabdymo tęsinį pastatyti Lukiškių aikštėje Lietuvos laisvės kovoms atminti paminklą?.. Vilkinama ir numatyto paminklo statyba pirmajam Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai. Vengiama pripažinti mūsų dvasinės kultūros, tautiškumo ir patriotizmo išsaugojimo svarbą, kai kurių Seimo narių rankomis kėsinamasi toliau ardyti lietuvių kalbos gramatikos sandarą, siaurinant valstybinės kalbos vartojimo erdvę.

Vilniaus miesto gatvėse viešosiose reklamose ir iškabose vis daugiau mirga nelietuviški užrašai, viešose aptarnavimo vietose jau kai kur net negalima lietuviškai susikalbėti. Tas pats pasakytina ir apie Kauną. Per radiją ir televiziją vis labiau vietoje lietuviškų tinkamų žodžių skamba jų nelietuviški pakaitalai… Seime siūloma net leisti suslavinti kai kurias moterų pavardes, dar kartą sujaukti mūsų kalbos rašyseną, dėliojant mums svetimus vadinamus diakritinius ženklus. Kaip savo laiku pažymėjo Gintaras Beresnevičius, – žodžiai „Lietuvių tauta“ ar „Lietuvos interesai“ kai kam jau tapo nepadorūs pasakymai… Vengiama vartoti ir buvusios ne verstinės lietuviškos atsisveikinimo formos.

Šiame sūkuringame, daug įvykių turinčiame gyvenime turėtume nepasiduoti svetimų vėjų gūsiams, besiskverbiantiems į mūsų sąmonę propagandiniams dūmams. Žadinkime žmonių širdyse patriotinius jausmus. Patriotizmas, o ne popierinis pilietiškumas stiprina mūsų valstybės pamatus, kelia jos dvasią, žadina kūrybinės minties energiją.

Didžiuokimės Birželio sukilėlių ir kitų laisvės kovotojų narsa, nuolat prisiminkime jų auką. Didžiuokimės savo istorija, dar nesutryptomis mūsų tautos dvasinėmis vertybėmis, išlaikydami savo orumą, tautinę savimonę, atmintį, tikėjimą, meilę ir viltį. Visada savo širdyje nešiokime tą mažą žemės gabalėlį, kuris vadinas Lietuva.

The post Zigmas Tamakauskas. Lietuvos laisvės siekis appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Toks įspūdis, kad tolimieji, net per 85-rius metus nuo šiandienos nutolę 1941 m. Birželio sukilimo įvykiai, visai arti, čia pat, jie alsuoja ta pačia spontaniško pasipriešinimo bet kokiam okupantui ir laisvės troškimo dvasia. Jie nori nenori iškelia gyvybiškai reikalingą klausimą, kuris puikiai išgvildentas pernai išleistoje Arvydo Sekmoko knygoje iškalbingu pavadinimu „Birželio sukilimas nėra baigtas“.

Tiesa sakant, inžinierius, parašiutų sportu besidomintis buvęs energetikos ministras, savo kūriniu nustebino: ne kiekvienas politologas taip giliai ir nuosekliai išanalizuoja Birželio 22 – 28 d. vykusį sukilimą, pastebi sąsajas su Norilsko, Kengyro kalinių sukilimais, Romo Kalantos protestu 1972 m., Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) įkūrimu 1978 m. ir galų gale Sąjūdžiu, kurio aktyvioje fazė vadinama „dainuojančia revoliucija“. Šie ugningi Lietuvos žmonių valios pasireiškimai, anot A. Sekmoko, sutelpa į tebeaktualų vieno iš antinacinio pasipriešinimo vadovų Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) perspėjimą: „Akcija prieš 1941 sukilimą ir jo dalyvius rodo, kad sukilimas nėra baigtas. Eina kova dėl sukilimo moralinės ir politinės prasmės. Kova dėl šviesos, kuria gyviesiems tas sukilimas turi pašviesti iš praeities.”

Ši knyga buvo dar kartą paminėta penktadienį Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „1941 m. Lietuvos sukilimas: tarptautiniai kontekstai“. Joje siūlyta šį pasipriešinimą vadinti visos Lietuvos arba Tautos sukilimu ir net rašyti iš didžiosios raidės – Sukilimas. Jis įrašytas į visą eilę nacionalinių judėjimų, pradedant Tado Kosciučkos sukilimu prieš caro priespaudą XVIII a. pabaigoje ir baigiant Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktu. Neužmirštas liko ir partizanų vadų – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) narių Minaičių kaimo slėptuvėje pasirašyta Laisvės Deklaracija – Birželio sukilimo rezultatas.

Vieni okupantai keitė kitus, ir visos ryžtingos lietuvių pastangos atsimušdavo į geležinę represijų sieną. Bet jos nebuvo bevaisės: reikėjo beveik penkių dešimtmečių, kad Lietuva nusimestų okupacijos pančius…

Okupacijų sandūroje surengtas sukilimas nebuvo spontaniškas. Iš pradžių jis buvo sumanytas kaip papildoma ginkluota jėga Raudonajai armijai išguiti iš Lietuvos, artėjant nacių frontui. Rusiškasis atėjūnas jau buvo pridaręs nemažai žalos lietuvių genofondui. Pasiruošimas vyko daugiausiai Kazio Škirpos dėka Berlyne, Romoje, Kaune. Bet jau 1941 m. pavasarį K. Škirpos veiklą ėmė kontroliuoti gestapas. Vokiečiai pateikė ultimatumą: jokio ginkluoto sukilimo! Jokio nepriklausomybės skelbimo! K. Škirpa 1940 m. lapkritį įkurto Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) pareiškime dėl sukilimo organizavimo bandė atiduoti duoklę nacių ideologijai, neva skelbdamas antisemitinius raginimus, bet nacių tai nesužavėjo. Kaltinimai Lietuvos diplomatiniam atstovui holokausto skatinimu virto sovietinės propagandos naratyvu. Jį paneigė Lietuvių informacijų biuras Berlyne 1941 m. kovo 19 d. išleistas pranešimas, skirtas pavergtos Lietuvos tautiečiams. Jo 6-ajame punkte rašoma: „Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų“. Kitaip sakant, K. Škirpa geranoriškai perspėjo žydus artėjant nacių holokausto bangai…

Nors ginkluotas sukilimas tęsėsi vos savaitę ir naujųjų okupantų buvo žiauriai numalšintas, jis buvo apėmęs visą Lietuvą. Antai, jis neaplenkė ir Šilalės krašto, nors tikslių duomenų apie sukilimo dalyvius neradau. „Artojuje“ jau buvo rašyta, kad, 1940 m. birželį prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, svarbiausius vietinės valdžios postus užėmė sovietų aktyvistai – Edvardas Juška, Efroimas Kaplanas, Volfas Cigleris ir kt. Likus vos savaitei iki nacių įžengimo, birželio 14-ają, iš Šilalės buvo ištremtos aštuonios šeimos. Tais pačiais metais vokiečiai padedami grupelės bolševikams tarnavusių lietuvių sušaudė beveik visus miestelio žydus. 1944 m. spalio 8 d. Šilalę užėmė Raudonoji armija. Portalas Partizanai.org rašo, kad sulig nauja okupacija Šilalės krašte ėmė aktyviai veikti partizanų būriai…

Dar ir šiandien Birželio sukilimo aplinkybės ir tąsa kelia daug diskusijų. Viena iš jų temų – ar vertėjo sudėti tiek patriotų aukų dėl savaitę trukusio ir po šešių savaičių galutinai išsikvėpusio išpuolio? Ar jo organizatoriai įvertino dviejų monstrų jėgą? Perkeliant šiuos ginčus į šiandieną, kartais klausiama: ar tokį sukilimą pajėgtume organizuoti, jei šalį užplūstų šiuolaikinis agresorius? Ar įveiktume vidines Penktąsias kolonas, kurios neabejotinai tarpsta sulig radikalių politikų siautėjimu? Ar mes reikiamai įvertinome teisinį Birželio sukilimo statusą, kylant naujoms grėsmėms Lietuvai?

Šiai istorinei datai bandoma duoti naują impulsą: 49 Seimo nariai įregistravo rezoliuciją, reikalaujančią, kad parlamentas patvirtintų Birželio sukilimo teisinį statusą. Kiti gi sako, kad dar 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo Birželio sukilėlių Deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu. Tad kai kurie politikai abejoja, ar reikalingi pakartotini žingsniai. Ką manote jūs?

The post Česlovas Iškauskas. Ar Birželio sukilimas – praeities reliktas? appeared first on Voruta.

Birželio 14 d., sekmadienį, minėjome Gedulo ir vilties dieną – prisimename prieš 85 metus, 1941 m. birželio 14 d., Sovietų Sąjungos pradėtą pirmąjį masinį Lietuvos gyventojų trėmimą.

2025 m. į Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius pateko JAV kariuomenės rezervo karinės žvalgybos plk. ltn. Aleksandro Blaževičiaus (1912–1998) archyvas. Jame saugomi ir jo žmonos – Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lenkijoje Kazio Škirpos (1895–1979) sekretorės, dirbusios 1938–1939 m., daktaro Petro Avižonio (1875–1939) dukros Birutės Avižonytės-Blaževičienės (1914–2012) – vyrui rašyti laiškai. Dauguma jų siųsti iš sovietų okupuotos Lietuvos į JAV. Šis laiškas išsiskiria turiniu – sovietų vykdytų trėmimų ir represijų liudijimu. Varšuvoje Blaževičiai ir susipažino.

Laišką Birutė parašė 1941 m. rugsėjo 14 d., jau vokiečių okupuotame Kaune. Todėl jame galima įžvelgti ir cenzūros grėsmės nuojautą.

Laiškas rodo, kad į sovietinių įstaigų akiratį Birutė pateko dar iki didžiųjų trėmimų. Nuo vyro Aleksandro išvykimo į gimtąją Konektikuto valstiją 1940 m. rugpjūtį ji rūpinosi leidimu išvykti iš Lietuvos ir JAV imigracijos viza. Gimęs JAV, Aleksandras buvo JAV pilietis, todėl turėjo galimybę išvykti iš okupuotos Lietuvos.

Kiti Blaževičių šeimos archyvo laiškai atskleidžia, kad beveik metus trukęs institucijų lankymas – tiek Aleksandro Vašingtone, tiek pačios Birutės Lietuvoje, telegramos į JAV konsulatą Maskvoje ir apmokėta kelionė maršrutu Kaunas–Maskva–Jokohama–San Fransiskas – buvo suteikę vilčių. 1941 m. birželio pradžioje sovietų pareigūnai žadėjo, jog leidimas išvykti į Ameriką jai bus išduotas artimiausiais mėnesiais. Tačiau pati Birutė laiške apmąsto tikruosius sovietų ketinimus ir apgaulę: priešakyje laukė ilga kelionė, bet ne pas vyrą. Dėl ketinimų palikti sovietų Lietuvą į ji buvo įtraukta į liaudies priešų sąrašus.

„Bet kur tie nelaimingieji, kuriuos išvežė bolševikai? Kurių mirties valanda išmušė anksčiau, negu atėjo išsivadavimas? Nežinomas jų likimas. O kiek jų išvežta! Ūkininkų, tarnautojų, paprastų darbininkų, kiek senelių ir vaikų! Baisu pagalvot. Istorija tokių dalykų dar nežinojo“, – rašė Birutė Aleksandrui.

Ji pažymėjo, kad tarp išvežtųjų buvo ir jų giminių bei pažįstamų. Laiške Birutė prašė Aleksandro per Raudonąjį Kryžių pabandyti sužinoti, ar jos brolis Jonas dar gyvas. Čia minimas Jonas Avižonis – Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, inžinierius, Geležinkelių centrinių dirbtuvių Kaune viršininkas. Jis buvo suimtas 1940 m. spalio 7 d., kalintas Kauno ir Lukiškių kalėjimuose, nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir sunkiųjų darbų. 1941 m. birželio 23 d. su kitais kaliniais išvežtas į Sovietų Sąjungą.

Laiške Birutė rašė: „Kalėjimo knygoj pažymėta, kad į Pečorlager, bet kažin kur jį nuvežė“. Birutė pabrėžė, kad brolis buvo suimtas be aiškaus preteksto – didžiausi jam mesti kaltinimai buvo tai, kad jis buvo šaulys ir mokslus baigė Vokietijoje. Jonas Avižonis mirė 1941 m. lapkričio 30 d. Gorkio srities Suchobezvodnojės lageryje.

Laiške Birutė užsimena ir apie Aleksandro motiną – Dvariškių kaimo ūkininkę Anelę Blaževičienę-Savickienę, apie kurią tuo metu neturėjo jokių žinių. Iš vėlesnių laiškų ir šeimos dokumentų paaiškėjo, kad į pirmuosius trėmimus ji nepateko, tačiau 1948 m. buvo ištremta per antrąją sovietinę okupaciją. Iš tremties ji grįžo 1956 m.

Sovietų valdžia, uždraudusi Birutei išvykti į JAV, šešeriems metams atskyrė ją nuo vyro. Tik sovietams grįžtant pasitraukusi į Vakarus, ji susitiko su vyru, JAV kariuomenės karininku, kariavusiu Prancūzijoje.

Laišką sudaro penki kalkinio popieriaus lapai. Apie iki šiol Lietuvoje mažai žinotą JAV kariuomenės karininką Aleksandrą Blaževičių ir Blaževičių šeimos vargus ir džiaugsmus plačiau pasakojame čia.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimas

The post 1941 m. tremtis primenantis liudijimas – Birutės Avižonytės-Blaževičienės laiškas Aleksandrui Blaževičiui appeared first on Voruta.

Valentas Šiaudinis, www.voruta.lt

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo karas tarp Vokietijos ir carinės Rusijos. Be to, 1917 m. spalio mėnesį Rusijoje kilo revoliucija. Šie įvykiai, kaip nekeista, palengvino Suomijai, Lenkijai, Lietuvai, Latvijai ir Estijai išsikovoti nepriklausomybę.

1918 m. vasario 16 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, bet kurį laiką nepriklausomybės realizuoti negalėjo, neleido okupacinė Vokietijos valdžia. Tik 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Laikinąją vyriausybę.

1918 m. lapkričio 11 d. Lietuva sudarė Laikinąją vyriausybę, vadovaujamą profesoriaus Augustino Voldemaro. Vėliau ėmėsi kurti Lietuvos kariuomenę, miliciją…

1918 m. Vilniuje veikė:

1. Lietuvos Laikinoji vyriausybė.

2. Prosovietinė Vilniaus darbininkų atstovų taryba, kur jau nuo 1918 m. gruodžio 8 d. veikė nacionalinė Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė, o nuo 1919 m. vasario mėn. kaip litbelo vyriausybė, belaukianti karinės paramos iš Sovietų Rusijos.

3. Varšuvos remiama lenkų karinė organizacija, kurios apie 1000 karių bazavosi už Vilniaus, laukte laukė kada vokiečių kariai pasitrauks iš Vilniaus.

Kai 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos Laikinoji vyriausybė persikraustė į Kauną, Vilniuje pasiliko: Mykolas Biržiška – kaip Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Vilniuje; liko ir Jonas Basanavičius,  A. Janulaitis ir Jakovas Vygodskis – žydų atstovas.

Vilniuje liko karinė komendantūra su 50 karių. Komendantūrai vadovavo karininkas Kazys Škirpa, kuris su draugais 1919 m. sausio 1 d. Gedimino kalno bokšte iškėlė trispalvę vėliavą. Kai 1918 m gruodžio pabaigoje iš Pskovo Vilniaus kryptimi artėjo Sovietų Rusijos Pskovo divizija, signataras Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras  ir Martynas Yčas 1918 m. gruodžio 19-20 dienomis išvyko į Vokietiją ieškoti finansinės paramos Lietuvai. Tuo pačiu iširo Laikinoji Lietuvos vyriausybė.

Mykolui Šleževičiui teko sudaryti naują Laikinąją Lietuvos vyriausybę. 1918 m. gruodžio 26 d. Mykolas Šleževičius, tapęs Lietuvos ministru pirmininku, paskelbė karininkų mobilizaciją, vyrų gydytojų dalinę mobilizaciją ir savanorių šaukimą į Lietuvos kariuomenę.

Vilniaus lenkai, „nelaukdami“ Pskovo divizijos „pasislėpė“ Lentvaryje, kur juos nuginklavo vokiečiai.

Pskovo divizija per Rezeknę atvyko į Daugpilį. Iš Daugpilio vieni per Zarasus, Dūkštą, Švenčionis, kiti per Breslaują, Vidžius, Švenčionis skubėjo į Vilnių.

Ir vieni, ir kiti 1919 m. sausio 5 d. vakarop buvo Vilniuje. Su jais atvyko is Vincas Mickevičius-Kapsukas, kuris nedelsdamas Vilniuje įkūrė Revoliucinį komitetą.

1918 m. gruodžio 30 ir 31 d. vilniečiai signataro Jono Vileišio bute suorganizavo nelegalų pasitarimą, kuriame dalyvavo: kaip Lietuvos atstovai – Mykolas Šleževičius, Mykolas Biržiška ir Jonas Vileišis, kaip Lenkijos atstovai – W. Starkewicz, W. Abramowich ir Jan Pilsudski (Juzefo brolis). Lietuviai siekė lietuvių ir lenkų tautų bendradarbiavimo, lenkų dalyvavimo Lietuvos vyriausybėje ir Vilniaus pripažinimo Lietuvai. Lenkai buvo kategoriškai prieš. Pasitarimas iširo be rezultatų.

1920 XI 17-21 d. Giedraičių mūšis

Lietuvos kariuomenės mūšis su Lenkijos generolo L. Želigowskio rinktine (arba su Vidurinės Lietuvos kariuomenės lietuvių-gudų pėstininkų divizijos ir Vilniaus ulonų pulku).

1920 m. spalio 9 d. gen. L. Želigowskio rinktinė užėmė Vilnių ir nesivaržydama puolė toliau vidurio Lietuvos kryptimi. Lenkų puolimą Vievio-Valkininkų ruože sustabdė 1920 m. spalio 14-15 d. 3-oji lietuvių pėstininkų divizija, vadovaujama pulk. I. Musteikio.

Tuo tarpu gen. L. Želigowskio puolimas Giedraičių-Širvintų kryptimi buvo žymiai galingesnis, dėl ko besiginanti pirmoji lietuvių pėstininkų divizija, vadovaujama S. Nastopkos, turėjo trauktis ir užleisti lenkams Nemenčinę, Joniškį, Švenčionėlius, Širvintas, Giedraičius. Netgi gen. L. Želigowskio rinktinė užėmė Želvą.

1920 m. spalio 28-30 d.  Lietuvos kariuomenės I pėstininkų divizija, vadas E. Adamkevičius, perėjo į kontrpuolimą, atsiėmė Želvą, o lapkrikčio 1 d. – Giedraičius. Frontas stabilizavosi linijoje Kernavė; Musninkai, Širvintos, Giedraičiai, Dubingiai, Joniškis, Švenčionėliai.

1920 m. lapkričio 17 d. ryte lenkai pradėjo naują puolimą Širvintų-Giedraičių-Dubingių ruože. Tiesiogiai  puolime dalyvavo dvi lenkų pėstininkų brigados, o Vilniaus kavalerijos brigada (11 eskadronų) nušuoliavo Videniškio kryptimi, grasindama prasiveržti į Lietuvos  kariuomenės užnugarį.

Giedraičių pulkas neatlaikė puolimo ir atstraukė iki linijos Želva-Balninkai. Pulkas gynęs Širvintas irgi neatlaikė spaudimo ir paliko Širvintų miestelį.

Lenkų kavalerija, vos peržengusi numatomą neutralią zoną, susiskirstė į grupes ir kiekviena grupė vykdė savo užduotį.

1920 m. lapkričio 18 d. Lietuvos kariuomenės rinktinė, sudaryta iš  170-200 karių, naktį atliko 14 km žygį mišku ir ties Motiejūnais puolė Gardino pulką. Mūšio metu į nelaisvę pateko gen. L. Želigowkio rinktinės lietuvių-gudų brigados bei Gardino pulko štabai – apie 200 karių, paimta daug karinės technikos. Bet netrukus lenkai, pergrupavę savo karines pajėgas, Širvintas atgavo.

1920 m. lapkričio 20-21 naktį Lietuvos kariuomenė užėmė Širvintas ir toliau puolė Giedraičių kryptimi. Sunkios kautynės vyko ties Bekupės kaimu ir pačiais Giedraičiais. 1920 m. lapkričio 21 d. vakare Giedaičiai buvo užimti.

Tautų Sąjungos Karinės Kontrolės   Komisijai – TSKKK – reikalaujant, 1920 m. lapkričio 21 d. karo veiksmai buvo sustabdyti. Tarpinkaujant TS KKK Kauno geležinkelio stotyje pasirašytas paliaubų protokolas tarp Lietuvos vyriausybės ir lenkų gen. L Želigowskio rinktinės atstovų, kuriuo nustatyta 12 km pločio neutralioji zona tarp Lietuvos ir gen. L Želigowskio rinktinės pozicijų.

P. s. Giedraičių apylinkėse lietuvių kariuomenei padėjo 52 vietos partizanai, kuriems vadovavo Giedraičių vaistininkas Matas Valeika, o jo žmona, Giedraičių mokyklos mokytoja Malvina Valeikienė, nepamainoma sanitarė kovos lauke.

1920 m. lapkričio 18 d. prie Videniškio vyko smarkios kautynės tarp Lietuvos ą ir Lenkijos kariuomenių. Lenkai trumpam buvo užėmę Videniškį, bet Lietuvos kariuomenė dar tą pačią dieną miestelį atsiėmė.

Tikėtina, kad šis lenkų kariuomenės puolimas buvo reikalingas tam, kad nukreiptų Lietuvos kariuomenės dėmesį nuo lenkų kariuomenės puolimo tikrojo tikslo, būtent – kitose vietose lenkų kavalerija lengviau  galėtų prasiveržti į lietuvių fronto užnugarį.

Visgi lenkų kavalerijai pavyko prasiveržti į lietuvių fronto užnugarį. Būtent:

-1-

1919 m. rudeniop Alantoje įsikūrė vietinių šaulių būrelis, kadangi Alanta ne per toli nuo tuometinės fronto linijos, tai Alantos šauliams padėti atvyko N. Daugėliškio partizanai, vadovaujami Petro Šiaudinio.

1920 m. lapkričio 18 d. Alantos šauliams ir N. Daugėliškio partizanams teko „pasveikinti“ lenkų kavalerijos eskadronus šūviais iš ginklų. Po alantiškių „pasveikinimo“ lenkų kavalerija nuskubėjo į Kurklius, patikrinti kurkliečių budrumą.

-2-

Kurkliečius rado įsitvirtinusius I pasaulinio karo vokiečių apkasuose. Kai tik lenkų kavalerija įjojo į miestelį, virš Kurklių pasirodė lietuvių lėktuvas, kuris ant lenkų raitelių pozicijų numetė keletą bombų, o kurkliečiai iš apkasų atidengė ugnį. Lenkams neliko nieko kito, kaip tik kuo greičiau sprukti iš Kurklių.

-3-

1920 m. lapkričio 19 d. lenkų kavalerijos keli eskadronai puolė Kavarską. Kavarskiečių šauliai nedrįso pasipriešinti – išsislapstė. Lenkų kavalerijos eskadronai, pasiautę po Kavarską – nujojo savais keliais.

-4-

Ramygalos vidurinės mokyklos (pagal dabartinę terminologiją – progimnazijos)  15-22 metų amžiaus I-IV klasės mokiniai tapo šauliais. Kad Ramygala sėkmingai galėtų apsiginti nuo lenkų kavalerijos antpuolių, 1920 m. lapkričio 22 d. į Truskavą pasiuntė 5 mokinius šaulius, nes lenkų kavalerija, kaip taisyklė, atjodavo nuo Kėdainių.

Po kurio laiko nuo Kėdainių pasirodė lenkų kavalerijos eskadronas. Kai lenkų kavaleristai priartėjo, moksleiviai šauliai atidengė ugnį. Krito keli kariai ir jų arkliai, bet žuvo moksleivis Jonas Ambrazevičius iš Truskavos. Kitas moksleivis šaulys Stasys Klimavičius, būdamas sunkiai sužeistas, pateko į nelaisvę, kurį lenkų kavaleristai ilgai kankino, galiausiai sušaudė.

Jonas Ambrazevičius iškilmingai palaidotas Truskavoje. Stasys Klimavičius, kilęs iš Vadoklių miestelio, iškilmingai palaidotas Vadoklių kapinėse.

Jųjų nuotraukos puošė Ramygalos miestelio mokyklos sienas.

-5-

1920 m. lapkričio 22 d. Troškūnuose pasirodė lenkų kavalerijos eskadronų žvalgai. Miestelio centre budėję lietuvių partizanai šauliai į juos atidengė ugnį. Lenkų žvalgai atsitraukė ir nukūrė pas savuosius. Po gero pusvalandžio į Troškūnus įjojo trys eskadronai lenkų kavaleristų. Po rimto susišaudymo visi 5 partizanai šauliai pateko į lenkų kavaleristų nelaisvę. Lenkai juos ištardė, pastatė prie vienuolyno sienos ir sušaudė. Išjodami iš miestelio pamatė sunkiai sužeistą partizaną šaulį Kazį Simonavičių. Jį užkapojo kardais.

Po to nujojo į Traupio pusę, mat vienas iš lenkų karininkų buvo kilęs iš pirmojo Traupio dvarelio. Jis aplankė savo tėvus ir nujojo besivydamas savuosius.

1928 m. prie pastato, prie kurio buvo sušaudyti lietuviai partizanai šauliai, buvo pritvirtinta Atminimo lenta.

Joje užrašyta: „Už gimtąją šalį jie krito Troškūnų miestelyje:

Jonas Budrevičius (1901-1920),

Petras Liktoras (1903-1920),

Antanas Miškinis (1901-1920),

Petras Truskevičius (1902-1920),

Antanas Žarskis (1895-1920).

Duok Viešpatie amžiną rytą jų vėlėms ir mūsų žemelei“.

Sovietiniais laikais atminimo lenta buvo nuimta ir patikimai saugoma. 1990 m. restauruota ir grąžinta į buvusią vietą.

-6-

1920 m. antroje pusėje Suginčius saugojo lietuvių kariuomenės karių kuopa, bet lapkričio 20 d. kuopa gavo kitą užduotį ir išvyko. Pasiliko tik 2-jų karių sargyba.

1920 m. lapkričio 20 d. prie Suginčių prijojo lenkų kavalerijos 3-jų karių žvalgyba.

Vienas lietuvių sargybinis paspaudė gaiduką ir krito lenkų žvalgas. Kiti žvalgai apsisuko ir nujojo pas savuosius. Po kurio laiko pasirodė net trys lenkų kavalerijos eskadronai. Lietuviai kareivėliai pasislėpė.

Lenkų kavaleristai puolė pjauti ūkininkų kiaules. Šeimininkus privertė virti jiems pietus, o patys tuo metu plėšikavo, grobė drabužius, avalynę. Po 3-4 valandų paliko Suginčius ir po poros parų, t. y. 1920 m. lapkričio 24 d. ties Labanoru peržengė lietuvių-lenkų fronto liniją į lenkų okupuotą Vilniaus kraštą.

S. Suginčių dvare mirė Lenkijos viršininko Józefo Pilsudskio motina ir buvo palaidota Suginčių bažnyčios šventoriuje. 1935 m. mirus jos sūnui Józefui, motina perlaidota Vilniuje, Rasų kapinėse, prie sūnaus širdies kapo.

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos

Klaipėdos kraštu buvo suinteresuota ne tik Lietuva, bet ir Lenkija bei Vokietija.

1918 m. lapkričio 30 d. Prūsijos lietuvių Tautos Taryba arba Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba Tilžės aktu išreiškė norą atsiskirti nuo Vokietijos ir prisijungti  prie Lietuvos. Po pirmojo pasaulinio karo pagal 1919 m. birželio 28 d. Versalio sutartį, Klaipėdos kraštas atskiriamas nuo Vokietijos ir laikinai administruoti perduodamas Prancūzijai, kuri į Klaipėdos kraštą įvedė savo kariuomenę.

1921  lapkričio 11 d. Lietuvos respublikos Steigiamasis seimas nutarė: “… prie Lietuvos Respublikos prijungti Klaipėdos kraštą (autonominėmis teisėmis). 1923 m. sausio 10 d. Lietuvos kariai ir šauliai, vadovaujami pulkininko leitenanto Kalmanto, remiami Klaipėdos krašto gyventojų, įžengė į Klaipėdos kraštą ir po kautynių su Prancūzijos pajėgomis (prancūzų buvo apie 60 vyrų) užėmė Klaipėdą.

1923 m. sausio 19 d. paskelbta, kad Klaipėdos kraštas jungiasi prie Lietuvos. Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos patvirtino. Prancūzai atšaukė savo atstovą iš Klaipėdos.

1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pripažino Lietuvai. Lietuva įsipareigojo laisvą plaukymą Nemunu ir kompensuoti Prancūzijai administravimo išlaidas.

1924 m. gegužės 18 d. Paryžiuje, pritarus JAV, Antantei ir Lietuvos atstovams, patvirtinta Klaipėdos krašto koncesija.

1939 m. kovo 20 d. Vokietija Lietuvai įteikė ultimatumą: „per 48 val. Klaipėdos kraštą perduoti Vokietijai“.

1939 m. kovo 22-23 dienomis Vokietija aneksavo Klaipėdos kraštą.

1939 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 575 363 gyventojai, jų tarpe 153 793 – Klaipėdos krašte.

Iki 1923 m. sausio 15 d. Lietuvoje gyveno 2 421 570 gyventojų. 1939 m. spalio 10 d. ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva iš Sovietų Baltarusijos atgavo Vilnių ir dalį Vilniaus krašto, kuriame apytiksliai gyveno 650 000 gyventojų.

Nuo 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvoje gyveno 3 225 363 gyventojai arba apytiksliai – 3 000 000:

81% lietuvių,

7% žydų,

4% vokiečių,

3% lenkų,

2% rusų ir baltarusių,

3% kitų tautybių.

1939 m. spalio 29 d. atgavus Vilniaus krašto dalį, įkurtos naujos Švenčionėlių ir Valkininkų apskritys. Švenčionėlių apskričiai priskirti Dūkšto, Ignalinos, Kaltanėnų, Pabradės, Rimšės ir Švenčionėlių valsčiai, o Valkininkų apskr. (kuri įkurta  1939 m. spalio 29 d., bet dėl patalpų stokos, dar „neapšilus kojų”, perkelta į Varėną, o 1942 m. – į Eišiškes).

Valkininkų, Varėnos, Eišiškių apskričiai priskirti – Benekainių, Dieveniškių, Eišiškių, Kaniavos (1930 m. Kaniavos valsčių lenkų valdžia panaikino, bet 1939 m. Lietuvos valdžia atkūrė), Šalčininkų, Varėnos ir Valkininkų.

Senoji Varėna

Senoji Varėna įsikūrusi Varėnės upelio ir Merkio upės santakoje. Šioje vietoje senovėje stovėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras ir pilis.

2012 m. Senojoje Varėnoje gyveno 1187 gyventojai. Tarpukariu Senoji Varėna priklausė Lietuvai, o Varėna – Lenkijai.

Tarpukariu Senojoje Varėnoje ant Merkio upės liepto Lietuva su Lenkija kelis kartus keitėsi politiniais kaliniais.

Varėna

1862 m. per kitą Merkio upės krantą 4 km atstumu nuo Senosios Varėnos nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva. Po kurio laiko nutiesta jam atšaka Varėna-Suvalkai per Alytų, Simną. Tačiau ši geležinkelio atšaka egzistavo tik iki 1920 m. Varėnoje pastatyta geležinkelio stotis  keleiviams.

1894 m. ne per toli stoties įkurtas karinis poligonas, pastatytos kareivinės, sandėliai kariuomenei.

Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvos kariuomenė buvo užėmusi Varėnos geležinkelio stotį, bet trumpam.

1920 m. spalio 3-4 dienomis lenkų gen. L. Želigowskio rinktinė užėmė Varėnos geležinkelio stotį ir pagrobė Lietuvai priklausiusį šarvuotą traukinį.

1939 m. spalio 29 d. Lietuvai buvo grąžintas Vilnius ir dalis Vilniaus krašto, o tuo pačiu ir  Varėna. Po to sekė pirmoji Sovietų Sąjungos, vokiečių, o nuo 1944 m. liepos mėn. – antroji Sovietų Sąjungos okupacijos.

Tik nuo 1990 m. kovo 11 d. tapo nepriklausoma.

Perlojos Respublika

Perlojos miestelis išsidėstęs dešiniajame Merkio upės krante.

1923 m. Perlojoje buvo 182 sodybos, gyveno 1072 gyventojai.

1918 m. pabaigoje perlojiečiai subūrė per 50 vyrų ginkluotą būrį, vadovaujamą Jono Česnulevičiaus, vėliau J. Lukoševičiaus.

1918 m. lapkričio 13 d. perlojiečiai išsirinko 5 asmenų parapijos komitetą. Pirmininku išrinktas Jonas Česnulevičius. Perlojos Respublika su pertraukomis gyvavo iki 1923 m. vasario.

1919 m. vasario mėn. 7 d. Perloją užėmė Sovietų Rusijos „lietuvių” pulkas, o 1919 m. gegužės 2 d. – pirmasis lietuvių pėstininkų pulkas. 1919 m. lapkričio mėn. Perloją užėmė lenkų kavalerijos eskadronas „Tatarskaja Jazda”.

1920 m. rugpjūčio mėnesį juos išvijo patys perlojiečiai, bet 1920 m. spalio 13 d. Perloją užėmė lenkų gen. L. Želigowskio rinktinė. Tuo metu Perloja pateko į neutralią zoną – 20 km pločio ties Perloja.

1921 m. lapkričio 9 d. perlojiečiai nuvyko į lenkų okupuotą Varviškės k. (kairiajame Merkio upės krante), kur tuo metu bazavosi lenkų partizanai ir jų stovyklą likvidavo.

1923 m. lapkričio 26 d. vėl Perloją puolė lenkų gen. L. Želigowskio rinktinė. Kautynių metu žuvo net 15 lenkų kareivių ir tik du perlojiečiai.

1923 m. vasario mėn. neutrali zona buvo panaikinta.

1923 m. perlojiečiai talkino Klaipėdos krašto sukilėliams.

1931 m. Perlojoje pastatytas paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui – žuvusiems perlojiečiams atminti.

Kova dėl Vilniaus krašto prijungimo prie Nepriklausomos Lietuvos

Didžiausias partizaninis judėjimas vyko N. Daugėliškio ir Linkmenų valsčiuose. 1920 m. lenkų valdžia Linkmenų valsčių perkėlė  į Kaltanėnus, nes Linkmenys atsidūrė neutralioje zonoje. Lietuva Linkmenų valsčiaus centrą perkėlė į Saldutiškį, nes kaip minėjau; Linkmenys pateko į neutralią zoną.

1920 m. lapkričio 2 d.  gen. L. Želigowskio rinktinė užėmė Linkmenis. Lenkų okupuotoje Linkmenų valsčiaus dalyje „išauga“ Lietuvos partizanai, vadovaujami Linkmenų bažnyčios vargonininko ir vietos mokyklos mokytojo Jono Janonio, kilusio iš Rokiškio apskrities.

1921 m. sausio 8 d. Lietuvos partizanai puolė gen. L. Želigowskio rinktinę Linkmenyse ir Lydekinės dvarelyje (3-4 km nuo Linkmenų), mat Linkmenyse apsistojo karininkai ir puskarininkiai, o Lydekinės dvarelyje – eiliniai kareiviai).

Gen. L. Želigowskio rinktinė mūšio metu neteko: 1 karininko, 1 seržanto, 2 puskarininkių, 12 kareivių ir 1 šaulio. Be to, 22 lenkų kareiviai pateko  į partizanų nelaisvę.

Vienas lietuvis partizanas buvo sunkiai sužeistas, nuvežtas į Panevėžio karo ligoninę – mirė…

Laikui bėgant lenkų valdžia okupuotame Vilniaus krašte įsitvirtino.

Vargonininkas Jonas Janonis kartu su buvusiu partizanu Juozu Rasteniu iš Stagalėnų vienkiemio po 1921 m. sausio 8 d. įvykių apsigyveno Saldutiškyje, bet 1924 metų birželio 24 d. per Joninių atlaidus atvyko į Linkmenis. Lenkų policijos buvo atpažinti ir suimti. Juozas Rastenis nuteistas vienus metus kalėti, o Jonas Janonis – 15 metų.

Jonas Janonis po 1,5 metų Varėnoje, ant Merkio upės liepto buvo iškeistas į Lietuvą. Grįžo į Saldutiškį, vargonininkavo vietos  koplyčioje.

Kaip minėjau Linkmenys priklausė neutraliai zonai, kurioje veikė lietuvių partizanai. Linkmenų apylinkėje jiems vadovavo Švenčionių gimnazistas Kazimieras Vaikutis, kuris 1923 m. rugpjūčio 6 d. suimtas, bet pabėgo į nepriklausomą Lietuvą.

Daugėliškėnų partizanams vadovavo Petras Šiaudinis, g. 1894 m. Pajurgiškės kaime. Buvo baigęs Daugėliškio vienklasę liaudies mokyklą.

1914 m. mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, kariavo fronte prieš vokiečius. 1919 m. grįžo į tėviškę. 1920 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Petras Šiaudinis kartu su Martynu Šiaudiniu iš Augutiškės (Šiaudinių) kaimo įkūrė partizanų būrį ir jam vadovavo. Partizanavimo pradžioje partizanai gyveno savo namuose, dirbo ūkio darbus ir tik, gavę užduotį – ją vykdydavo, dažniausiai naktį.

1921 m. Daugėliškėnų partizanai įsikūrė Salake, nes namuose gyventi pasidarė nesaugu. Gyvendami Salake ir gavę užduotį partizanai per demarkacinę liniją ar neutralią zoną eidavo į okupuotą Vilniaus kraštą užduoties vykdyti.

1931 m. Petras Šiaudinis apdovanotas Šaulių žvaigžde, o 1939 m. vasario 15 d. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laisnio ordinu.

1940 m. rugpjūčio 2 d. NKVD Petras Šiaudinis buvo suimtas. 1941 m. balandžio 19 d. Sovietų Sąjungos Ypatingojo pasitarimo (Trojkos) nuteistas 8 metus kalėti. 1942 m. sausio 20 d. mirė lageryje.

Martynas Šiaudinis lenkų valdžios buvo suimtas. 1924 m. vasario 14 d. nuteistas 10 metų kalėti, bet 1925 m. spalio 24 d. Varėnoje ant Merkio upės liepto iškeistas į Lietuvą. Gyveno Vandžiogaloje. 1941 m. vasario ar kovo mėnesiais emigravo į Vokietiją (žmona – Lietuvos vokietė). 1974  m. mirė Geroje, tuometinėje Demokratinėje Vokietijoje.

Daugėliškėnų būriui priklausė apie 50 partizanų.1920 m.

Gubavos dvaras (dabartiniu metu priklauso Kazitiškio seniūnijai) pateko į neutralią zoną. Dvaro savininkas L. Brodowskis išnuomavęs dvarą pabėgo į lenkų okupuotą Vilniaus kraštą.

1920 m. balandžio 14 d. iš Dūkšto dvarininko Zano išprašė apie 30 remiamų lenkų partizanų ir lenkų reguliarios kariuomenės kareivių, kad jie išgelbėtų dvarą iš neutralios zonos. Išprašyti kariškiai ir partizanai atvyko į Gubavos dvarą ir ėmė „daryti tvarką“. Tuo metu Gubavos pradinės mokyklos mokytoja į Salaką pasiuntė ištikimą valstietį, kad pastarasis praneštų Salako lietuvių partizanų vadui Petrui Šiaudiniui apie padėtį Gubavoje.

 Į Gubavą atvykę Petro Šiaudinio partizanai „davė garo“ lenkų partizanams ir lenkų reguliarios kariuomenės kareiviams. Po mūšio paaiškėjo, kad žuvo du lenkų kariuomenės karininkai ir keturi kareiviai. Trys lenkų kareiviai pateko į nelaisvę. Į nelaisvę pateko ir pleškaitininkų vadas Juozas Kedys, kurį Petras Šiaudinis maiše nusigabeno į Salaką.

1920 m. lapkričio mėn. Petro Šiaudinio partizanų būrys Venclaviškio k. (dabartinėje N. Daugėliškio seniūnijoje) paėmė į nelaisvę lenkų karininką ir 6 kareivius. Partizanai Martynas Šiaudinis ir Adolfas Laurinčiukas nugabeno juos į Uteną.

1920 m. du lenkų kareiviai atvyko į Juodalaukio k., dabartinėje N. Daugėliškio seniūnijoje, arkliams pašaro ir apsinakvojo. Apie tai sužinojo lietuvių partizanai iš gretimų kaimų: Mamertas Milašius, Leonas Panavas ir Mykolas Petkelis, atėję nuginklavo, atėmė arklius ir vežimus. Kareivius nugabeno į nepriklausomą Lietuvą – Uteną.

1925 m. lapkričio 7 d. lietuvių partizanai apšaudė Zablatiškės valsčiaus Ceikinių policijos būstinę. Tuo pačiu metu sudegino Zablatiškės valsčiaus pastatą Ceikinuose. Kadangi valsčiaus pastate buvo ir mokykla, tai sudegė ir mokykla. Naują mokyklą pastatė 1931 m.

1930 m. į Lenkijos kariuomenę paimti Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentai Mykolas Šimkūnas ir Aleksandras Maskoliūnas, kilę iš Ceikinių. Abudu tarnavo Vilniaus artilerijos pulke, turėjo puskarininkio laipsnį. Mykolas tarnavo pulko štabe. Jiedu rinko žinias apie pulko karių skaičių ir karinių dalinių ginkluotę. Žinias perdavinėjo Edvardui Meidui Ignalinoje, o pastarasis – į Lietuvą. Paaiškėjus Edvardas Meidus nuteistas 15 m. kalėti, Mykolas Šimkūnas – sušaudytas, o Aleksandras Maskoliūnas pabėgo į Lietuvą. Pokariu gyveno Kanadoje.

1918 m. pabaigoje Dūkšto ir Rimšės valsčių apylinkes užplūdo Sovietų Rusijos Pskovo divizijos dalis (kita dalis iš Daugpilio nužygiavo į Vilnių per Braslaują, Vidžius, Švenčionis, Pabradę).

1920 m. rugpjūčio 27 d. šias vietoves užėmė Lietuvos kariuomenė, bet trumpam, nes 1920 m. spalio 10 d. šias vietoves užėmė lenkų gen. L. Želigowskio rinktinė. Dalis lietuvių pasiryžo kovoti prieš lenkų okupaciją partizanų gretose. Norintieji vykdavo į Salaką ir stodavo į Petro Šiaudinio lietuvių partizanų būrį.

Dalis lietuvių kovojo už lietuvių tikinčiųjų teises bažnyčioje. Vietos valdžiai pageidaujant, Dūkšto kleboną lietuvį Šimašį vyskupija pakeitė į Jósefo Pilsudskio ištikimą draugą baltarusį K. Butkevičių. Naujasis klebonas greitai suprato lietuvių skriaudas. Jei tik tikintysis pasiskųsdavo klebonui, kad jį valdžia skriaudžia, klebonas K.Butkevičius apie tai telegrafuodavo pačiam Lenkijos viršininkui Jósefui Pilsudskiui ir reikalai išsispręsdavo valstiečio naudai.

Švenčionių krašto bėdos

1915 m. rudenį rusų kariuomenė pasitraukė iš Švenčionių, Švenčionis užėmė vokiečiai. Frontas pasistūmėjo net iki Gluboko, bet greit grįžo iki Daugpilis, Rimšė, Vidžiai, Tverečius, Adutiškis. linijos. Šioje linijoje išsilaikė 3 metus, t. y. iki 1918 m. pabaigos.

Kai 1918 m. pabaigoje vokiečiai paliko Lietuvą, į jų vietą atbildėjo Sovietų Rusijos kariuomenė, o kai iš Švenčionių pasitraukė raudonieji – Švenčionyse įsikūrė „Baltųjų komitetas“, kurį sudarė klebonas  Justinas Petronis, keli lenkai ir didesnis skaičius žydų (tuo metu Švenčionyse gyveno 4480 arba 66% žydų). Bet neužilgo Sovietų Rusijos kariuomenė grįžo ir dar su čekistais. Čekistai suėmė visus „Baltųjų komiteto“ narius, išskyrus kleboną Justiną Petronį. Jųjų rankas surakino ir įsodino į siauruką traukinį, pavėžėję už Švenčionių kelis kilometrus sušaudė, o lavonus kardais sukapojo į dalis. Atlikę juodą darbą patys per Švenčionėlius nuvažiavo į Daugpilį…

1920 m. rugpjūčio 27 d.–1920 m. spalio 9 d. Švenčionys buvo Lietuvos kariuomenės rankose.

Bet 1920 m. spalio 10 d. Švenčionis užėmė lenkų generolo L. Želigowskio rinktinė. Įkūrė taip vadinamą „Vidurinę Lietuvą“.

1922 m. sausio 8 d. suorganizavo rinkimus į „Vidurinės Lietuvos“ Seimą, kuriuos boikotavo lietuviai, baltarusiai ir žydai.

1922 m. vasario 22 d. „Vidurinės Lietuvos“ Seimas priėmė nutarimą: „Prašyti Lenkijos seimą priimti Vidurinę Lietuvą į Lenkijos Respublikos sudėtį“.

1924 m. kovo 24 d. Lenkijos Respublikos seimas priėmė „Vidurinę Lietuvą“ į Lenkijos Respublikos sudėtį.

Taip „Vidurio Lietuva“ kentėjo Lenkijos „globoje“ iki 1939 m. rugsėjo 18 d.

Sovietų Sąjungos kariuomenė 1939 m. rugsėjo 18 d. užėmė Vilnių, kuriame tuo metu gyveno 225 000 gyventojų ir Vilniaus kraštą, kurio plotas apie 7000 kv. km.

1939 m. spalio 10 d. Sovietų Sąjunga ir Lietuva pasirašė savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią Lietuvai grąžinamas Vilnius ir Vilniaus kraštas. Pagal šią sutartį Sovietų Sąjunga įgijo teisę Lietuvoje – Alytuje, Gaižiūnuose, Kazlų Rūdoje, Varėnoje, Naujoje Vilnioje įkurti karines bazes – su 25 000-30 000 kareivių. Po sutarties pasirašymo Lietuva neteko pilnos nepriklausomybės.

1939 m. spalio 29 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, kurį Lenkijai žlugus apie mėnesį laiko valdė Sovietų Sąjunga.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona emigravo į Vokietiją. Lietuvos prezidentu tapo Justas Paleckis, Lietuvos saugumo ministru – Antanas Sniečkus, o Lietuvos vidaus reikalų ministru – Mečislovas Gedvilas.

1941 m. birželio 14-18 dienomis – pirmoji tremtis į Sibirą. Ištremta apie 7 600 gyventojų.

The post Valentas Šiaudinis. Lietuvių tautos kovos už Lietuvos nepriklausomybę appeared first on Voruta.