Gintautas Šeikis, istorikas, kariškis, kraštotyrininkas www.voruta.lt

Nuo XIX a. pr. šimtą metų Alantos dvaro ir miestelio ­istorija buvo glaudžiai susijusi su Pac-Pomarnackių gimine. Ši LDK giminė nuo XVII a. turėjo bajorų giminių herbą Gozdava¹. Šio herbo pagrindą sudarė raudoname skydo lauke pavaizduotos dvi žiedu sujungtos sidabrinės (baltos) lelijos, viena nukreipta į apačią, kita į viršų, o kleinote virš šalmo ir karūnos – penkios povo plunksnos ir tokia pati lelija. Lelija simbolizuoja riterių nenugalimumą, o povo plunksnos – išmintį. Manoma, kad herbo pavadinimas kilo nuo Mazovijoje gyvenusios Gozdavų giminės, kuriai šį herbą 1402 m. suteikė Mazovijos kunigaikštis.

Pomarnackiai su Pacų gimine sietini per Gozdava herbą, suteikusį jiems teisę prisidurti prievardį Pac-Pomarnackiai herbą Gozdava iš Pacų galėjo nusipirkti arba gauti už kažkokius nuopelnus. Žinomi atvejai, kai už kokias nors paslaugas didikai į savo heraldinę giminę priimdavo ir smulkesnius bajorus, t. y. jiems suteikdavo savo herbus. Pomarnackiai herbą iš Pacų gavo būtent taip, nes giminystės ryšys tarp jų nenustatytas. Kaip teigia lenkų istorikas Severinas Uruskis, nuo XVIII a. pabaigos prievardis Pac- pradėtas rašyti prie pavardės, kuri tapo sudurtinė², bet ne visi Pomarnackių giminės atstovai prievardį naudojo.

Tadeušas Pac-Pomarnackis

Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo pirmasis iš giminės, valdęs Alantos dvarą. Jis gimė 1763 m. Ukmergės pavieto medžioklio³ Antonijaus Pomarnackio šeimoje, kurioje dar augo vyresnis brolis Stanislovas ir sesuo Liudvika. Įgijęs teisininko išsilavinimą, Tadeušas dirbo Anykščių žemės teisėju, 1801 m. rinktas į Vilniaus bajorų susirinkimo deputatus. Brolis Stanislovas 1786 m. tapo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo deputatu, o sesuo Liudvika 1793 m. ištekėjo už buvusio LDK artilerijos papulkininkio. 1800 m. Tadeušas Pac-Pomarnackis su broliu Stanislovu iš giminaičių Antano Antaševskio ir Eleonoros Pomarmackos Antaševskos nusipirko Avižienių valdą (dab. Utenos r.), vėliau – Vėdarų ir Kazliškių dvarus prie Želvos (dab. Ukmergės r.), dar vėliau Savičiūnų dvarą (dab. Anykščių r.)⁴.

Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona našle Kotryna Žabaite-Strutinskiene, kuriai pirmasis vyras buvo užrašęs Uteną, Noliškį, Dičiūnus ir Kiburius, Tadeušas susituokė 1822 m. balandžio 25 d. Utenos bažnyčioje. Antroji Tadeušo žmona buvo dvarininko bei Ukmergės maršalkos Lapo našlė Konstancija Čižaitė-Lapo, kuriai velionis vyras prieš mirtį užrašė Sirutėnų žemes ir Utenos dvarą. Su ja tuo metu jau 64 metų Anykščių žemės teisėjas Tadeušas Pac-Pomarnackis susituokė 1833 m. vasario 14 d. taip pat Utenos bažnyčioje⁵.

Tadeušas Pac-Pomarnackis siekė plėsti savo valdas. 1828 m. liepos 27 d. iš Tadeušo Miedzikovskio ir Timotiejaus Silos Novickio įsigijo Alantos dvarą su didelėmis skolomis. Todėl su buvusiais valdytojais teismuose bylinėtasi dar dešimt metų. Teko padengti buvusių savininkų skolas, ir tik tada Alantos valda tapo Pac-Pomarnackių nuosavybe⁶.

Ukmergės paviete T. Pac-Pomarnackis turėjo 840 baudžiauninkų (Avižieniuose – 116, Savičiūnuose – 423 ir Alantos valdoje – 301). Valdose buvo priskaičiuota 150 kiemų, 1500 dešimtinių ariamos, 15 dešimtinių sodybinės žemės ir 1350 dešimtinių šienaujamų pievų. Testamente jis įvardijo ir kitą jam priklausantį turtą: grynuosius pinigus, banko bilietus, skolinamuosius raštus (vekselius), brangakmenius, auksą, sidabrą, krištolo ir porceliano indus, ūkinius pastatus, gyvulius ir kt. Visas turtas viršijo 50 tūkstančių sidabrinių rublių. Testamente įrašytas ir nekilnojamasis turtas Solec-Zdroj vietovėje (dab. Lenkijos pietuose)⁷.

Dvarininkas palikuonių nesusilaukė, todėl 1848 m. spalio 10 d. surašė testamentą pusbrolio Mikalojaus Pac-Pomarnackio sūnaus Vladislovo⁸ naudai, kuriam po Tadeušo žmonos Konstancijos mirties turėjo atitekti Alantos dvaras bei Avižienių ir Savičiūnų valdos.

Prieš mirtį Tadeušas Pac-Pomarnackis pradėjo statyti naujus Alantos dvaro rūmus ir įrenginėti peizažinį parką. Visi organizaciniai rūpesčiai gulė ant dvaro įgaliotinio, išsilavinusio ir protingo jaunuolio Kazimiero Maigio pečių. Maigys beveik tris dešimtmečius 1822–1849 m. buvo Alantos ir Savičiūnų dvarų įgaliotinis bei Avižienių dvaro valdytojas. Dvarininkas juo visiškai pasitikėjo ir pavedė tvarkyti visus ūkinius ir finansinius dvaro reikalus. 1828 m. Utenos bažnyčioje krikštijant Kazimiero Maigio sūnų dalyvavo ir Tadeušas, kuris sutiko tapti naujagimio krikšto tėvu ir vaikui parinko Tado vardą. T. Pac- Pomarnackui mirus, Kazimieras Maigys ir toliau padėjo jo našlei tvarkyti visus dvaro reikalus. Už ištikimą 27-erių metų tarnystę jis tikėjosi gauti nors nedidelę dvaro turto dalį, tačiau Konstancijai mirus, naujasis dvaro savininkas Vladislovas Pac-Pomarnackis jam nieko nepaliko.

K. Maigys Alantos, Avižienių, Savičiūnų ir gimtojo Zaviesiškio apylinkių kaimuose užrašinėjo lietuviškas dainas, patarles ir surinktą medžiagą siuntė istorikui Simonui Daukantui⁹, tuo metu dirbusiam Sankt Peterburge. Jis užrašė ne tik tautosakos tekstus, bet ir aprašė jų pateikėjus, nurodė autorinių dainų ir eilėraščių autorius, dainavimo būdą. Išlikę aštuonių Maigio laiškų, rašytų S. Daukantui, nuorašai. Laiškai buvo išspausdinti 1898 m. leidinyje „Medega S. Daukanto biografijai“ kartu su daugiau kaip trisdešimt dainų, poezijos tekstų, keliomis patarlėmis. S. Daukantas su užrašu „Iš Ovantos atsiųsta“ dvi dainas įdėjo į rinkinį „Dainos žemaičių“. Išliko S. Daukantui rašyti laiškai, kuriuose apie naująjį dvaro šeimininką Vladislovą Pac-Pomarnackį Maigys atsiliepia gana sarkastiškai, pavadindamas jį „giliuku“, t. y. velniu ar blogio įsikūnijimu. Kazimieras Rapolas Maigys mirė 1858 m. balandžio 5 d. Zaviesiškyje. Palaidotas Kavarsko kapinėse.

Tadeušas Pac-Pomarnackis mirė Alantoje 1849 m. gruodžio 13 d., eidamas 87 metus ir buvo palaidotas Alantos bažnyčios šventoriuje¹⁰.

Vladislovas Pac-Pomarnackis

Po Tadeušo Pac-Pomarnackio mirties Alantos dvaras priklausė jo našlei Konstancijai, tačiau dvarą tvarkė pusbrolio sūnus Vladislovas Pac-Pomarnackis. Dar Tadeušui gyvam esant, paveldėtojas Vladislovas 1848 m. kreipėsi į Kauno gubernijos valdybą, prašydamas leisti miestelyje rengti turgus ir prekymečius. Prašyme buvo nurodoma, kad Alanta yra atokiau nuo kitų prekybos centrų, todėl norėdami parduoti savo produkciją valstiečiai priversti ją vežti dideliais atstumais¹¹. Caro valdžia dvarininko prašymą patenkino ir leido Alantoje rengti turgus pirmadieniais, taip pat tris prekymečius¹². 1859 m. po Konstancijos mirties dvaras teisiškai perėjo į Vladislovo Pac-Pomarnackio rankas. Pretenzijas į paveldėtą turtą atkakliai reiškė buvusio dvaro savininko Tadeušo sesuo Liudvika, o po jos mirties ilgai ir nesėkmingai teismuose bylinėjosi ir jos dukra¹³.

Naujasis Alantos valdytojas Vladislovas Pac-Pomarnackis gimė 1806 m. Galinės dvare netoli Vilniaus. Jo tėvo Mikalojaus Benedikto Pac-Pomarnackio pavardė minima 1795 m. reviziniame surašyme, kuriame įrašyta, kad 31-erių metų Piatigorsko kavalerijos brigados poručikas buvo vedęs Joaną Liaudanskaitę, Raseinių miesto raštininko Jurgio Liaudansko dukrą. Be Vladislovo, jie turėjo dar tris sūnus – Leopoldą, Antaną, Ignotą – ir dvi dukteris – Karoliną ir Julijoną. Šeima valdė Merkinės dvarą Turgelių parapijoje, o pats Mikalojus Pac-Pomarnackis gyvendavo ir Merkinėje, ir Vilniuje. Jo sūnus Vladislovas įsigijo Galinės dvarą Sudervės parapijoje prie Vilniaus. Sudervės kapinėse 1840 m. buvo palaidota jo motina, o 1846 m. – ir 96-erių sulaukęs tėvas.

Vladislovas Pac-Pomarnackis su pirmąja žmona Olimpija Michalskyte susilaukė dukrų Matildos ir Malvinos bei sūnaus Mikalojaus. Malvina ir Mikalojus mirė mažamečiai. Tesulaukusi 30-ies mirė ir žmona Olimpija, kuri 1849 m. gegužės 9 d. buvo palaidota Alantos bažnyčios šventoriuje¹⁴ šalia buvusio dvaro savininko Tadeušo Pac-Pomarnackio. Motinai mirus, mažametę Matildą Alantos dvare augino vyriausioji Vladislovo sesuo Karolina Pomarnackaitė-Javtokienė. Ji su sūnumi Vladislovu Javtoku gyveno ir Alantoje, ir giminaičio Ričardo Roberto Pac-Pomarnackio dvare Girsteitiškyje¹⁵. Gretimame Valentinavos dvarelyje gyveno tolesni giminės: Petras Pac-Pomarnackis su šeima. 1866 m. Vladislovo Pac-Pomarnackio dukra Matilda ištekėjo už Burbiškių dvaro (netoli Anykščių) savininko Anupro Venslovavičiaus sūnaus Otono.

Vladislovas Pac-Pomarnackis tęsė Tadeušo Pac-Pomarnackio pradėtą naujųjų Alantos dvaro rūmų statybą ir 1853 m. darbus užbaigė. Netoli senųjų rūmų išaugo grakštus italų vasaros rezidencijos stiliaus su ryškiais neoromantizmo bruožais pastatas ir akmeniniai ūkiniai statiniai¹⁶. Rūmai stovėjo ant aukštų stačiakampio formos pamatų, buvo vieno aukšto, tik centrinė dalis dviaukštė, dengta trikampiu frontonu, dekoruotu trimis pseudogotikiniais bokšteliais. Kairėje rūmų pusėje dvaro savininkas pastatė keturių aukštų bokštą su apžvalgos aikštele.

Alantos dvaras garsėjo savo turtingu interjeru. Rūmų vidų puošė dekoratyvinio tinko lubos ir ištaigingi baldai. Visuose kambariuose buvo sudėtos ornamentuotos skirtingų piešinių parketo grindys. Kambarių centre ir kiekvieno grindų stačiakampio susikirtimuose buvo ąžuolo arba juodmedžio augalinių motyvų inkrustacijos. Grindis dengė kilimai, sienos dekoruotos tapetais ar smulkaus rašto apmušalų audiniu. Namus apšildydavo lygios, baltos spalvos aukštos krosnys. Pirmame aukšte buvo pokylių salė, kurioje kabėjo didžiulis krištolo sietynas, o kitoje porceliano sietynas¹⁷. Sienas puošė paveikslai. Šeimos kambaryje kabėjo Pac-Pomarnackių giminės portretai. Vienoje iš menių kinų stiliumi buvo įrengtas arbatos kambarys su gausia keramikos ir žibintų kolekcija. Vienas kambarys apstatytas Liudviko XV stiliaus baldais, menėse kabėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovų, didikų ir dvaro savininkų giminės portretai¹⁸. Interjero dalį užėmė spintos, skirtos bibliotekai, kurioje laikyta nemažai vertingų knygų. Dvare buvo sukaupta gausi porceliano indų kolekcija, kurią savininkai nuolat papildydavo pirkiniais iš užsienio.

1870 m. užbaigtas Alantos dvaro mišraus stiliaus peizažinis šešių hektarų parkas, kuriame augo įvairūs vietiniai ir egzotiniai augalai, atsivežti iš kitur: vakarinės tujos, totoriniai, ginaliniai ir sidabriniai klevai, baltosios tuopos, paprastieji kaštonai, juodavaisės aronijos, baltosios sedulos, vengrinės ir paprastosios alyvos, lenktašakės forsitijos ir daug kitų.

Pasistatęs naujus rūmus, Vladislovas Pac-Pomarnackis vėl vedė. 1854 m. vasario 14 d.¹⁹ jis susituokė su Burbiškių dvaro savininko Anupro Venslavavičius aštuoniolikmete dukra Liudvika Marija Kotryna Venclavavičiūte.

XIX a. vid. Pac-Pomarnackių Alantos ir Savičiūnų dvaruose kilo valstiečių neramumų. Dar prieš prasidedant baudžiavos panaikinimo reformai, kuri numatė derlingas žemes išdalinti valstiečiams, dvarininkai stengėsi jas išsaugoti. Nujausdami permainas, valstiečiai savo ruožtu priešinosi sunkioms baudžiavinėms prievolėms, atsisakinėjo vykdyti inventorinius įpareigojimus arba reikalavo juos sumažinti²⁰. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius gavo valstiečių skundą dėl prievolės atlikti rūmų statybos darbus net sekmadieniais, dėl ko jie neturį laiko lankyti bažnyčios. Vyskupas pasiuntė Utenos dekaną išsiaiškinti vietoje. Apsilankęs dvare, dekanas vyskupą informavo, kad V. Pac-Pomarnackis jį sutiko blogai ir kaltinimus atmetė.²¹

Tuo pat metu parašytas dar vienas skundas dėl Alantos dvaro savininko elgesio. Jis kaltinamas griežtai draudžiantis vietinėms merginoms rinktis jaunikius iš kaimyninių dvarų, ar atvirkščiai – vietos valstiečiams atsivesti merginas iš kitų kaimų. Tai sužinojęs, vyskupas M. Valančius įpareigojo Utenos dekaną paveikti dvarininką, kad šis netrukdytų moterystės sakramento administravimo ir užbaigtų draudimus. Deja, dekanas ir šį kartą nieko nelaimėjo.

Prieš pat baudžiavos panaikinimą bruzdėjimai Pomarnackio dvaruose dar labiau sustiprėjo. Už tai valstiečius baudė ne tik dvaro administracija, policija, bet ir kariuomenės dalinys, egzekucijoms atlikti apgyvendintas Alantos apylinkėse: Ulonai, gyvendami valstiečių trobose, maitinasi valstiečių maistu, arklius šeria jų pašaru, barbariškai elgiasi su moterimis.

1857 m. Ukmergės ispravnikas savo pranešime rašo, kad Alantos dvaro savininkas Vladislovas Pac-Pomarnackis jam pranešė, jog dvaro valstiečiai į lažą eina ne nustatytu laiku, o pagal savo nuožiūrą, ir kad tai gali būti dėl melagingų gandų apie laisvę. Kad panašūs nepaklusnumai neišplistų į kitus dvarus reikia užkirsti kelią netvarkai – pasiųsti pakankamą karinę komandą.²²

Išskirtinį skundą vyskupui 1858 m. parašė Alantos ir Savičiūnų dvaro valstiečiai²³, kurie Pac-Pomarnackį ir dvarų prižiūrėtojus kaltino žiauriu elgesiu: Jau devinti metai, kai Pomarnackis paėmė mus į savo nagus ir nuo pat savo viešpatavimo pradžios <…> be pasigailėjimo muša ir dar pasamdė tokius pat kaip jis pats, ekonomus ir raštininkus, kurie mus muša rykštėmis, pagaliais, pančiais. Dėl to mušimo yra kurčių, bedančių, su sužalotomis rankomis, o kai kurios nėščios moterys nuo mušimo mirė. <…> Kareiviai prievartauja mūsų dukteris, žmonas, seseris, o besipriešinančioms pila smėlį į burną, kad nerėktų. Visos mūsų moterys bijodamos nakčiai su mažais vaikais eina miegoti į laukus. Nuo šalčio vaikai susirgo. <…> Mes Jūsų šviesybei neaprašėme nei dešimtosios dalies mums daromų skriaudų, nes bijome. Rašome į Jūsų ganytojišką šviesybę nuo viso valsčiaus ir aš, kaip raštingas, savo ranka pasirašau – Andrius Gavėnas. Skundą nagrinėjo Vilniaus karinio gubernatoriaus tarnyba, vėliau jį persiuntė Kauno gubernijos valdybai, kuri pažeidimų nenustatė²⁴. V. Pac-Pomarnackis visus kaltinimus neigė, o pačius skundą surašiusius apkaltino šmeižtu ir kitų valstiečių kurstymu nepaklusti dvarininkui. Jis žiauriai atkeršijo ir skundus rašiusiam Andriui Gavėnui – jį atidavė į caro rekrutus²⁵.

Įdomu tai, kad dvarininko Pomarnackio pavardė paminėta ir literatūriniame kūrinyje – Juozo Tumo-Vaižganto apy­sakoje „Dėdės ir dėdienės“, kurioje pasakojama apie nelengvą baudžiauninkų kasdienybę²⁶.

1864 m. kovo 14 d. Vladislovui gimė sūnus, būsimasis Alantos dvaro savininkas Tadeušas. Jo tėvas Vladislovas testamentu savo turtą padalijo artimiesiems²⁷. Didžiausia dalis skirta sūnui Tadeušui, kuriam atiteko Alantos, Avižienių ir Želtiškių dvarai Ukmergės apskrityje su 3204 dešimtinėmis žemės. Jam taip pat palikti 45 tūkstančiai rublių, kuriuos Prūsijos pilietis Gustavas fon Šachta buvo sumokėjęs už įkeistą Svobiškio dvarą. Dukters vaikams atiteko: sūnui Vladislovui Aleksandrui Venslavavičiui – Galinių dvaras ir Liesnikų kaimas prie Vilniaus su 182 dešimtinėmis žemės, dukrai Marijai Olimpijai Venslavavičiūtei – trijų aukštų namas Vilniaus centre, Georgijaus prospekte, su 382 sieksniais žemės šalia²⁸, kitai dukrai Elenai Kazimierai Venslavavičiūtei – Alantos dvaro valdoje buvęs Daubarų užusienis su 18 dešimtinių žemės. Testamente buvo nurodyta, kad visas Vladislovo Pac-Pomarnackio skolas bankui ir išlaidas už testamentą – iš viso 9588 rublius – privalės sumokėti sūnus Tadeušas.

Vladislovo Pac-Pomarnackio žmona Liudvika mirė 1880 m., o jis pats – po ketverių metų, 1884 m. lapkričio 27 d., ir buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Šalia buvo palaidota jų dukra Matilda, mirusi vos po kelių mėnesių po tėvo mirties, o 1910 m. šeimos kape atgulė ir Matildos vyras Otonas.

Tadeušas Pac-Pomarnackis (jaunesnysis)

Mirus tėvams, Tadeušą Pac-Pomarnackį Alantoje augino teta Karolina Pomarnackaitė-Javtokienė. Tadeušas jaunesnysis mokėsi Vilniuje, 1884 m. baigė Vilniaus 1-ąją berniukų gimnaziją.

Tikriausiai siekdamas išsaugoti giminės turtą, Tadeušas Pac-Pomarnackis buvo vedęs artimą giminaitę – savo tėvo anūkę iš pirmos santuokos Mariją Olimpiją Venslavavičiūtę, bet po kelerių metų, 1891 m., pora išsiskyrė vaikų nesusilaukusi.

XIX a. pab. Alantos dvaro ūkis gana sėkmingai vystėsi, buvo diegiami pažangūs ūkininkavimo metodai. 1890 m. Kauno gubernijos atmintinėje aprašant Ukmergės pavietą, pažymėta, kad ten yra tik vienas Alantos dvaras, kuriame vystomas pažangus ūkininkavimas ir naudojami Tichotskio plūgai, Ekerto žolės vartytuvai ir Fuktelio firmos arklių traukiamos sėjamosios, o šlapi laukai ir pelkės nusausinamos iškasus kanalus²⁹.

XIX a. pab. Tadeušo Pac-Pomarnackio valdose padažnėjo socialinių konfliktų tarp dvaro ir valstiečių. 1888 m birželio 20 d. Alantos valsčiaus Klabinių dvaro ūkvedys valsčiaus valdybai skundėsi, kad padaugėjo savavališkų nuganymų. Jis rašė, kad valstiečiai dvaro žemėse gano arklius ne tik naktį, bet ir dieną, o dvaro sargams priešinasi ir juos muša³⁰. 1894 m. Alantos dvaro Ąžuolijos vienkiemyje iš ūkio buvo iškraustomas Pranas Steiblys, neatnaujinęs nuomos sutarties. Antstoliui ir policijos pareigūnui atvykus, jiems pasipriešino penkios vietinės moterys (Kotryna Babelienė, Antanina Audenienė ir kt.). Už tai jos buvo nuteistos kalėti po du mėnesius kiekviena, bet caro vedybų proga, pagal 1894 m. spalio 14 d. manifestą, nuo bausmės buvo atleistos³¹.

Po 1905 m. spalio mėn. caro manifesto, kuris deklaravo kai kurias teises Rusijos imperijos pavergtoms tautoms, Lietuvoje suaktyvėjo socialiniai ir anticariniai judėjimai, kurie neaplenkė ir Alantos. Dar iki manifesto paskelbimo plačiai nuskambėjo 1905 m. vasaros įvykiai, kai liepos 25 d. per atlaidus Alantos miestelyje buvo išklijuoti anticariniai atsišaukimai, sudaužytas valstybinis degtinės monopolis. Pasklidus gandams, kad valstiečiai rengiasi užpulti Pomarnackių dvarą ir užmušti uriadninką, pristavas iškvietė iš Ukmergės dragūnus³². Miniai išsiskirsčius, pristavas su dragūnais išjojo į Alantos dvarą. Po šių įvykių Kauno generalgubernatoriaus užklausus, ar nereikėtų suimti kurstytojų, jis užrašė: Sutinku, sodinkite tuoj pat. 1906 m. vasario mėn. buvo areštuotas ir į Ukmergės kalėjimą uždarytas Alantos viršaitis (starosta) Kraujelis, nes jis iš valsčiaus kasos skyrė pinigų Alantos atstovų kelionei į Didįjį Vilniaus Seimą, kuris įvyko 1905 m. gruodžio 4–5 d. 1906 m. gegužės 14 d. Alantoje buvo sumuštas uriadnikas su sargybiniu, išdaužyti uriadniko buto langai. Dėl šio įvykio atvyko pristavas su aštuoniais sargybiniais, areštavo P. Petrauską iš Padeksnio kaimo, du brolius Gerdvilius iš Runionių bei alantiškius Antaną Umbrasą, Motiejų Tūbą ir Danielių Drazdauską ir visus nuvežė į Ukmergės kalėjimą. Neramumai tęsėsi ir toliau. 1907 m. vasarą turgaus metu alantiškiai smurtavo prieš uriadniką Kovaliovą. Dėl to žandarai areštavo valsčiaus gyventojus: J. Stripeikį, Petrą Jakučionį, Feliksą Mikelevičių, Vladislovą Petkevičių, Antaną Lasį ir Motiejų Puodžių. Pastarieji du buvo nuteisti dviem mėnesiams kalėti Ukmergės kalėjime, kiti išteisinti³³.

XX a. pr. buvo užbaigtas Alantos dvaro ansamblio formavimas, kurį sudarė dvaro rūmai, virtuvė, ledainė, rūkykla, arklidė, du kumetynai, svirnas, sandėlis, klojimas, tvartai, akmeninė tvora ir parkas. Naujasis dvaro savininkas, kaip ir jo tėvas, miestelyje pastatė keletą namų nuomai, o 1892 m. iš Kauno gubernijos valdybos gavo leidimą miestelyje prekiauti alkoholiu³⁴.

Tadeušas Pac-Pomarnackis miestelio visuomeniniame gyvenime nedalyvavo, tačiau garbės nariui buvo renkamas į Alantos kooperatyvo valdybą ir gaisrininkų draugiją. 1907 m. balandžio 11 d. dvarininkas Vilniaus „Aušros“ draugijos Alantos skyriui padovanojo nedidelį tūkstančio rublių vertės namą su sąlyga, kad skyrių likvidavus, patalpa atiteks parapijiečių švietimo reikmėms. Skyriaus valdyba už tokią dovaną dovanotoją priėmė į garbės narius. Dvarininkas teikė pagalbą ir statant bažnyčią, netgi leido naudotis dvaro plytine. Jis miestelyje pastatė namą, kuriame buvo teikiamos medicininės paslaugos ir gyveno gydytojo šeima.

XX a. pr. Tadeušas Pac-Pomarnackis dalį žemių, priklausiusių Alantos dvarui, pradėjo pardavinėti vietiniams turtingiems valstiečiams. 1905 m. valstiečiams Jonui ir Antanui Steponėnams pardavė 40 dešimtinių Juotiškio kaimo žemių, Adomui Kuktai – 10 dešimtinių Bučiškių valdos. Tais pačiais metais Mediniškiuose 40 dešimtinių žemės iš jo nupirko Mataušas ir Povilas Dragūnai, o 1907 m. Petrui ir Kazimierui Šulskams parduota 27 dešimtinės Želtiškių žemės.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. Pac-Pomarnackiai pasitraukdami iš Alantos dvaro išsivežė didžiąją dalį sukauptos meno vertybių kolekcijos ir kitų daiktų. Rūmuose likusios meno vertybės buvo išvežtos į kaizerinę Vokietiją, o likusį turtą išplėšė bolševikai³⁵. Nuomojamus miestelio namus iš Pac-Pomarnackio išsipirko žydai, ten ir gyveno, įsteigė parduotuves, restoranus, vaistinę, kurioje farmacininkai Pilnikas, vėliau Zilikas Rapoportas ne tik prekiavo vaistais, bet juos ir gamino.

Apie Tadeušo Pac-Pomarnackio šeimyninį gyvenimą ir jo antrąją žmoną žinių nėra, tik tiek, kad jis iki 1917 m. revoliucijos ilgą laiką praleisdavo Rusijoje³⁶, vėliau Prancūzijoje, o Alantoje apsilankydavo tik šiltuoju metų laiku. Alantos dvarą tvarkė jo pusbrolis Javtokas.

Po revoliucijos Rusijoje dvarininkas gyveno Prancūzijoje, Nicoje. Jis mirė 1942 m. Varšuvoje ir buvo palaidotas Varšuvos Aleksandrovskos kapinėse³⁷. Apie palikuonis žinoma tik tiek, kad jis turėjo dvi dukras: Aną ir Mariką. Ana Pac-Pomarnacka jau prieš revoliuciją gyveno Rusijoje ir buvo ištekėjusi už Aleksejaus Trubeckojaus, kuris žuvo kare su bolševikais, vėliau ištekėjo už markizo de Martemprey, vaikų neturėjo. Kita dukra Marika ištekėjo už grafo Hatvanos ir išvyko į gyventi į Kanadą, vėliau gyveno Nicoje, kur ir mirė 1956 m. vasario 7 d.³⁸

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vykdant žemės reformą, 1923 m. Alantos dvaras su jam priklausiusiais 526 ha žemės buvo išparceliuotas. Dvarininkui pagal žemės ūkio reformos reikalavimus liko dvaro sodyba ir 85 ha žemės. Šį turtą 1925 m. Tadeušas Pac-Pomarnackis pardavė inžinieriui B. Sližiui, kuris tais pačiais metais Alantos dvarą oficialiai įregistravo savo žmonos Salomėjos Podėnaitės-Sližienės vardu.

1940 m. Liepos 22 d. sovietiniam Lietuvos Seimui priėmus deklaraciją dėl visos žemės valstybinės nuosavybės, dvaro valdytoja S. Podėnaitė-Sližienė dvarą su žeme ir pastatais perdavė sovietų įkurtai Alantos Žemės ūkio komisijai.

1941-1945 dvaro rūmuose veikė Žemesnioji žemės ūkio mokykla. Ruošė agronomus ir zootechnikus. 1959 metais rūmuose įkurtas žemės ūkio technikumas. Technikumo įkūrimas buvo senųjų rūmų išgelbėjimas nuo visiško sugriuvimo.

Aštuntajame dešimtmetyje pastačius naują žemės ūkio technikumo pastatą, senasis dvaro pastatas virto kultūros ir meno centru. Šiuo metu čia veikia Vaidoto Žuko meno galerija, kurioje yra nuolatinė šio menininko darbų ekspozicija, taip pat rengiamos kitų kūrėjų meno parodos ir kultūriniai renginiai. Pastate įkurtas palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio muziejus.

Literatūra

The post Gintautas Šeikis. Alantos dvaras ir jo savininkai Pac-Pomarnackiai appeared first on Voruta.

Pranciškus Ramanauskas gimė 1893 m. lapkričio 11 d. Kauno apskrityje, Betygaloje (kitais duomenimis – Kudonių kaime), ūkininkų šeimoje. Baigęs Betygalos pradinę mokyklą, mokėsi Raseinių keturmetėje mokykloje. 1910 m. eksternu išlaikęs egzaminus, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1917 m. birželio 22 d. įšventintas į kunigus ir paskirtas Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos Panevėžio apskrityje vikaru, vėliau tarnavo Krekenavoje ir Raseiniuose.

Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, ragino parapijiečius stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, prisidėti prie nepriklausomos valstybės kūrimo. 1922 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, įsitraukė į Ateitininkų federacijos bei Lietuvos katalikų jaunimo organizacijos „Pavasaris“ veiklą. 1924 m. baigęs universitetą ir įgijęs teologo specialisto kvalifikaciją, paskirtas Telšių Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaru. Tarnaudamas Telšiuose,  taip pat dirbo Telšių mokytojų seminarijos bei Telšių lenkų progimnazijos kapelionu, vadovavo Katalikų veikimo centro ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos Telšių skyriams, dalyvavo ateitininkų, pavasarininkų, pranciškonų tretininkų veikloje. Kartu su kitais kunigais leido katalikiškos krypties laikraštį „Žemaičių prietelius“.

1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, prisidėjo prie naujos Telšių vyskupijos kūrimo, 1926–1927 m. ėjo vyskupijos kurijos vicekanclerio bei Tribunolo notaro pareigas. Rengiant dėstytojus kuriamai Telšių kunigų seminarijai, 1927 m. išsiųstas studijuoti į Popiežišką Grigaliaus universitetą Romoje, kur įgijo teologijos mokslų daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, paskirtas Telšių kunigų seminarijos dogminės ir pastoracinės teologijos bei religinės pedagogikos dėstytoju, inspektoriumi, 1932 m. liepos 31 d. – seminarijos vicerektoriumi, 1932 m. P. Ramanauskui suteiktas garbės kanauninko titulas. Telšių kunigų seminarijoje užsimezgė jo ir rektoriaus Vincento Borisevičiaus draugystė. Jie kartu vadovavo seminarijos darbui, rūpinosi teologiniu ir dvasiniu klierikų auklėjimu, parengimu kunigystei, buvo gerbiami dėstytojų ir auklėtinių.

Kanauninkas P. Ramanauskas viena svarbiausių savo pareigų laikė skleisti krikščionišką mokymą, ugdyti katalikišką savimonę ir siekti įtvirtinti visuomenėje krikščioniškas vertybes bei principus. Jis palaikė Katalikų akciją – pasauliečių katalikų judėjimą Bažnyčios evangelizacijai, krikščioniškam visuomenės ugdymui padėti, 1932–1937 m. buvo Katalikų veikimo centro Telšių skyriaus valdybos nariu. 1932–1934 m. leido ir redagavo katalikams skirtą laikraštį „Spauda ir gyvenimas“, 1936 m. redagavo Telšių vyskupijos laikraštį „Žemaičių prietelius“. Pasirašydamas slapyvardžiais Padubisietis, P, P. I-as, P-tis, K.P.R., X ir kitais, skelbė straipsnius etikos, socialinio mokymo, istorijos, tautinio ir katalikiško ugdymo klausimais, parašė tikybos mokytojams ir tėvams skirtą religinės edukologijos knygą „Tikybos pamokos praktikoje“.

V. Borisevičių konsekravus Telšių vyskupijos vyskupu sufragatu, 1940 m. birželio 21 d. kanauninkas P. Ramanauskas paskirtas Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, jam suteiktas prelato titulas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir bolševikų valdžiai uždarius Telšių kunigų seminariją, jos dėstytojai ir klierikai perkelti į Kauno kunigų seminariją. Prelatas P. Ramanauskas tapo Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, dėstė fundamentinę teologiją bei pedagogiką.

1941 m. birželio mėn. Telšių kunigų seminarijai atnaujinus darbą, prelatas P. Ramanauskas paskirtas seminarijos rektoriumi. Nors seminarija išgyveno sunkius karo nepriteklius, rektorius P. Ramanauskas rūpinosi seminarijos reikalais, stengėsi pagerinti jos dėstytojų ir klierikų gyvenimo sąlygas, ragino padėti karo negandas išgyvenusiems žmonėms. Buvo vienas 1941 birželio 25 d. Rainių miškelyje prie Telšių nukankintų politinių kalinių palaikų perlaidojimo iškilmių organizatorių, pasmerkusių sovietų režimo nusikaltimus. Prasidėjus Holokaustui, smerkė žydų žudynes.

Popiežiaus Pijus XII 1944 m. sausio 24 d. dekretu, P. Ramanauskas nominuotas Karpatijos tituliniu vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupijos vyskupo ordinaro V. Borisevičiaus sufragatu. Balandžio 16 d. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje jis buvo konsekruotas vyskupu ir pradėjo eiti Telšių vyskupijos kurijos generalvikaro pareigas. 1944 m. balandžio mėn. dalyvavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijoje, kurioje aptartas Eucharistinio kongreso organizavimas, nutarta paspartinti sovietų okupacinio režimo nusikaltimus liudijančių dokumentų rinkimą.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, vyskupas P. Ramanauskas dėstė Telšių kunigų seminarijoje iki jos uždarymo, rėmė sovietų persekiotus kunigus, rūpinosi jų perkėlimu į atokesnes parapijas. 1944 m. vasarą pas vyskupą V. Borisevičių susitikęs su Lietuvos laisvės armijos nariu Stasiu Kaupu, aptarė religinių apeigų partizanams atlikimo reikalus. 1946 m. sovietų saugumui suėmus ir sušaudžius vyskupą V. Borisevičių, perėmė Telšių vyskupijos valdymą. Kartu su kitais Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupais priešinosi okupacinio režimo pastangoms priversti Bažnyčią paklusti sovietų valdžios nurodymams, atsisakė raginti partizanus legalizuotis, protestavo prieš Kauno kunigų seminarijos auklėtinių skaičiaus mažinimą. 1946 m. vasario 21 d. dalyvavo Lietuvos vyskupų konferencijoje Kaune, kur buvo atmestas valdžios reikalavimas pasmerkti partizanus ir priimtas ganytojiškas laiškas, aukštinantis krikščionių tikėjimą.

1945 m. sovietų saugumas pradėjo vyskupą P. Ramanauską sekti. 1946 m. gruodžio 4 d. jis buvo iškviestas pokalbiui, per kurį atmetė reikalavimus Bažnyčiai atsisakyti priešiškumo sovietams ir neremti partizanų, pabrėždamas, kad dvasininkai negarbins Bažnyčią engiančios sovietų valdžios. 1946 m. gruodžio 18 d. buvo suimtas ir už antisovietinę agitaciją bei paramą antisovietinio pogrindžio dalyviams nubaustas 10 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje. Kalintas kalėjime Oršoje (Baltarusijos SSR), Karlage (Kazachijos SSR, Karagandoje), Minlage (Ypatingojame lageryje Nr. 1, Komijos ASSR, Abezėje). Dėl tvirtos laikysenos ir nepalaužiamos dvasios lageriuose įgijo autoritetą tarp kalinių, nepaisydamas draudimų tęsė tarnystę Bažnyčiai. 1954 m. spalio mėn. Abezės pataisos darbų lageryje įšventino į kunigus kartu kalėjusi Alfonsą Svarinską.

SSRS prasidėjus politiniam atlydžiui ir pradėjus išlaisvinti politinius kalinius, Lietuvos SSR valdžia stengėsi, kad vyskupui P. Ramanauskui nebūtų leista iš įkalinimo grįžti į Lietuvą. Atsižvelgus į sunkią sveikatos būklę, 1956 m. rugpjūčio mėn. jis iš lagerio paleistas.

Grįžus į Lietuvą, vyskupui P. Ramanauskui neleista eiti Telšių vyskupo pareigų. Jis prievarta perkeltas į Švėkšną, užregistruotas Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos altarista. Į kompromisus su sovietų valdžia nėjęs vyskupas tęsė pastoracinį drabą, vienijo dvasininkus priešintis Bažnyčios veiklos varžymams, pabrėždamas, kad „Bažnyčia yra tiek galinga ir savarankiška, kad jai nėra būtinybės padlaižiauti ar kitaip taikytis prie valstybės interesų, kada šie interesai nukreipti prieš Bažnyčios laisvę“. Smerkė kunigus, pataikavusius sovietų režimui, skatino dvasininkus ištikimai tarnauti Bažnyčiai ir jai aukotis, savo pavyzdžiu liudydamas, kad „dėl Bažnyčios reikalų kartais reikia kentėti“. Buvo sekamas sovietų saugumo, svarstyta net jam iškelti naują baudžiamąją bylą.

Pablogėjus vyskupo P. Ramanausko sveikatai, 1957 m. jam atlikta onkologinė operacija, 1959 m. rugsėjo 28 d. jis paguldytas į Telšių ligoninę ir vėl operuotas, spalio 15 d. mirė. Palaidotas Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros kriptoje, šalia vyskupo Justino Staugaičio.

2000 m. vyskupas P. Ramanauskas įrašytas į Bažnyčios martirologą, 2006 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (po mirties).

Parodą pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje:

https://tinyurl.com/2kuv7e9a

Panaudota literatūra:

BORUTA Jonas SJ. Vyskupas, katechetas, katechetų ugdytojas Pranciškus Ramanauskas. Prieiga internetu: https://www.sventumogarsas.lt/xx-amziaus-tikejimo-liudytojai/vyskupas-katechetas-katechetu-ugdytojas-pranciskus-ramanauskas/.

BUCEVIČIENĖ Janina. Telšių vyskupo Pranciškaus Ramanausko gyvenimas ir kankinystė. Prieiga internetu: https://www.muziejusalka.lt/naujienos/telsiu-vyskupo-pranciskaus-ramanausko-gyvenimas-ir-kankinyste/.

STREIKUS Arūnas. Sovietų valdžios antibažnytinė politika (1953-1967), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2004. Prieiga internetu: http://genocid.lt/Leidyba/1/arunas.htm.

Dizainas Karolis Netikša

Parodos organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Telšių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Žemaičių dailės muziejus
Šilutės Hugo Šojaus muziejus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis

The post Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Kompromisų nepripažinęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas appeared first on Voruta.

Leonardas Augustis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius, www.voruta.lt

XX a. 6 dešimtmetyje po Antrojo pasaulinio karo priverstinai SSRS įtakos zonoje atsidūrusioje Vidurio Rytų Europoje buvo išties neramu. 1953 m. tariamoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje protestavo daugybė darbininkų, 1956 m. Poznanėje – šimtai tūkstančių. Dar ryškesni buvo tų pačių metų vadinamojo Budapešto rudens įvykiai arba Vengrijos revoliucija, prie kurios prisijungė apie 300 tūkst. žmonių, reikalaujančių spaudos laisvės, laisvų rinkimų ir sovietų kariuomenės išvedimo. Simboliška, kad protestuotojai nuvertė milžinišką Josifo Stalino paminklą, o iš socialistinės Vengrijos vėliavų iškirpo komunistinius simbolius.

Žinoma, sukilimas sulaukė brutalaus Maskvos karinio ir represinio atsako – lapkričio 4 d. sovietų kariuomenė pradėjo plataus masto intervenciją ir jėga atkūrė Maskvai pavaldžią Janoso Kadaro administraciją. Iš viso žuvo iki 3 tūkst. ir buvo sužeisti apie 13 tūkst. vengrų. Po sukilimo prasidėjo kelerius metus trukę masiniai areštai, slapti teismai, deportacijos ir egzekucijos, o 1958 m. mirties bausmė buvo įvykdyta ir sukilimo simboliu tapusiam premjerui Imrei Nadžiui (Imre Nagy). Budapešto rudens represijų atgarsiai palietė įvairias vengrų visuomenės sritis. Tai pasireiškė ne tik politine bei kultūrine cenzūra, griežtesne intelektualų ir studentų kontrole, bet ir didžiuliais demografiniais sukrėtimais – šalį priverstinai turėjo palikti keli šimtai tūkstančių žmonių. Galiausiai šie įvykiai paliko gilius randus vengrų kolektyvinėje atmintyje, paveikė net ir sociokultūrinį šalies gyvenimą, pvz., net tokį fenomenalų šios tautos identiteto reiškinį kaip sportą. Šalies futbolo rinktinė iki sukilimo buvo viena stipriausių pasaulyje, 1952 m. Helsinkio olimpinių žaidynių bendroje medalių lentelėje Vengrija užėmė net trečią vietą (po JAV ir SSRS), o po sukilimo rezultatai smarkiai smuko žemyn.

Minimo laikotarpio politiniai pokyčiai sukrėtė ir pačią Sovietų Sąjungą. Po J. Stalino mirties, į valdžią atėjus N. Chruščiovui (nors ir jis pats buvo susitepęs iki tol vykusių masinių represijų ir kitų sovietinio totalitarinio režimo vykdytų nusikaltimų krauju) 1956 m. vasarį vykusiame SSKP 20-ajame suvažiavime buvo paskelbta destalinizacijos politika, padvelkė atšilimo vėjas.

Lenkų ir vengrų pavyzdys, politinės atmosferos pokyčiai SSRS (todėl ir dažniau į tėvynę grįžtantys tremtiniai ir politiniai kaliniai) darė įtaką sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų nuotaikoms. Anot istorikės Nijolės Gaškaitės, 1956 m., visų pirma, Vengrijos įvykiai paskatino intensyvesnį pasipriešinimą – 1956–1957 m. susikūrė net 38 pogrindžio organizacijos ir grupės. Dėl to 1957 m. buvo suimtas rekordinis per atšilimo laikotarpį pogrindžio dalyvių skaičius – 43 asmenys.

Istoriškai Vėlinės buvo tradicinė lietuvių šventė, primenanti iškeliavusius artimuosius. Sovietinės okupacijos metais ši diena įgavo ir dar kitą atspalvį – patriotiškai nusiteikę lietuviai prisimindavo žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės. Todėl itin reikšmingi buvo 1956-ieji, kai spalio pabaigoje prasidėjus Vengrijos sukilimui pasipriešinimo nuotaikos ir laisvės viltys sustiprėjo ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Šiemet bus minimas šių įvykių 70-metis.

Visgi svarbu pabrėžti, kad Vėlinių minėjimas okupuotoje Lietuvoje buvo ypatingas dar iki 1956 m. Anot etnologo Juozo Kudirkos, jau 1944 m. Kaune per Vėlines uždegtomis žvakutėmis buvo pagerbti Nepriklausomybės kovų savanoriai, apleistas Dariaus ir Girėno mauzoliejus ir kitos lietuvių atminties vietos. Tuo tarpu remiantis istoriko Juozapo Romualdo Bagušausko surinkta informacija, nuo 1945 m. Lietuvoje buvo pastebima aktyvi jaunimo – moksleivių ir studentijos – veikla. Pavyzdžiui, Saldutiškio progimnazijoje Utenos rajone 1945 m. lapkričio 1–2 d. net kelios klasės neatėjo į pamokas, o Alytaus gimnazijos moksleivės papuošė žuvusių karių kapus gėlėmis, Lietuvos valstybiniais simboliais, šaulių ženkleliais, deginamomis žvakutėmis.

Remiantis pogrindinės jaunimo organizacijos nario Zigmo Tamakausko liudijimu, galime tiksliau rekonstruoti ir tai, kas įvyko 1955 m. Kauno senosiose kapinėse (dabartiniame Ramybės parke): „Atėjo Vėlinių vakaras. Nuėjome į Senąsias kapines. <…> Žvakutėmis mirgėjo prisiglaudę vienas prie kito lietuvių karių ir žuvusių sukilėlių saulutėmis pasipuošę nedidučiai kryželiai bei Dariaus ir Girėno mauzoliejus, buvusio ministro pirmininko Juozo Tūbelio, vieno iš lietuviškos mokyklos kūrėjo Vokietaičio ir kiti kapai. Ypač didingai atrodė švytintis žvakių šviesa paminklas žuvusiems dėl Tėvynės. <…> Susikibę rankomis ir keliomis eilėmis apjuosę paminklą giedojome patriotines giesmes. <…> jaunuolis deklamavo Maironio eilėraščius, jį keitė studentiško amžiaus mergina, raginusi visus pakilti Dariaus ir Girėno dvasia, nesugniužti, neišsigąsti atėjusiųjų, tikėti Lietuvos laisve. Kitas jaunuolis ragino prisiminti žuvusius dėl tėvynės laisvės karius, partizanus <…> Nemažai vadinamųjų tvarkos prižiūrėtojų buvo užsimaskavusių – be uniformų. Jie stengėsi įsidėmėti aktyviausius dalyvius, kai ką apkumščiuoti, spardant kojomis įsitempti į gatvėje prigludusias specialias mašinas. Toliau – saugumo rūsiai, tardymas…“ Taip 1955 m. lapkričio 2 d. Vėlinių minėjimas Kaune tapo bene pirmąja atvira didesnio neginkluoto protesto ir pasipriešinimo sovietų valdžiai akcija Lietuvoje, pasibaigusia susidūrimais su milicija ir aktyviausiųjų areštais.

1956 m. situaciją iš esmės pakeitė ir dar labiau radikalizavo minėti įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje. Lietuvoje apie juos, visų pirma, sužinojo iš sovietinės spaudos, bet klausantis Vakarų radijo stočių. Tai patvirtino ir buvusio Tauro apygardos Vytenio laisvės kovotojų būrio partizano, Gulago politinio kalinio ir aktyvaus Lietuvos Sąjūdžio veikėjo Edmundo Simanaičio atsiminimai, kurie perteikė tuometines, ypač jaunimo nuotaikas: visų pirma, žinios iš Budapešto kurstė viltį, kad politiniai sukrėtimai gali apimti ir kitas Maskvos kontroliuojamas šalis.

Kita vertus, net ir atmetus situaciją paaštrinusius Poznanės ir Budapešto įvykius, o prisiminus vien prieš metus vykusius neramumus, okupacinė valdžia tokios reakcijos tikėjosi ir ruošėsi. Dar prieš Vėlines buvo renkama informacija apie visuomenės nuotaikas, sekami atsiliepimai apie Lenkijos ir Vengrijos įvykius, stiprinamos milicijos, vidaus kariuomenės ir KGB pajėgos. Kapinės buvo apsuptos, ribojamas žmonių priėjimas prie paminklo žuvusiems Nepriklausomybės kovų kariams. Vis dėlto lapkričio 2-osios vakarą žmonių sustabdyti nepavyko. Senosiose kapinėse susibūrė daugiatūkstantinė minia – kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad iš viso šiuose įvykiuose Kaune dalyvavo net iki 10 tūkst. žmonių. Gausiai rinkosi Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), Kauno politechnikos (dabar – Kauno technologijos universitetas) ir medicinos (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) institutų studentai, taip pat moksleiviai ir jauni darbininkai.

Susirinkę žmonės prisiminė už Lietuvos laisvę žuvusiuosius: Nepriklausomybės kovų dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius ir pokario partizanus. Iš geltonos, žalios ir raudonos spalvos šalikų spontaniškai buvo susegta Trispalvė. Skambėjo nepriklausomos Lietuvos himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, taip pat aiškią politinę žinutę siunčiantys šūkiai: „Laisvės Lietuvai!“, „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Vengrija!“, „Šalin Maskvos budelius!“, „Šalin rusų valdžią!“, „Šalin komunistus!“. Taigi, susirinkusieji ne tik išreiškė Lietuvos laisvės siekį, bet ir įžvalgiai reagavo į politines aktualijas, savo protesto žinute pabrėžė solidarumą ir su kitomis pavergtomis, laisvės siekiančiomis tautomis.

Netrukus dalis minios persikėlė už kapinių ribų. Eitynės nusidriekė tuometiniu Lenino (dabar – Vytauto) prospektu. Sovietų pajėgos mėgino užkirsti kelią eisenai, prie sankryžų rikiavosi kareivių grandinės. Prasidėjo susirėmimai su milicininkais ir kariškiais. Milicija ėmė žmones stumti iš kapinių ir gaudyti aktyvesnius dalyvius, o protestuotojai priešinosi, kai kurie svaidė akmenis. Dalį sulaikytųjų žmonės mėgino išvaduoti. Protesto banga pasiekė ir miesto centrą bei okupacinės valdžios institucijų prieigas. Represinės struktūros tą vakarą sulaikė bent 85 žmones, o aktyvesni dalyviai (tarp jų išsiskyrė Juozas Budrevičius, Grigorijus Piskunovas, Juozas Starkauskas ir Algimantas Virbalas) vėliau buvo tardomi, teisiami ar administracine tvarka baudžiami.

1956 m. Vėlinių įvykiai buvo neeiliniai ir Rasų kapinėse, Vilniuje. Čia svarbiausiu susibūrimo centru tapo lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapas. Vėlgi, kaip ir Kaune, sovietų saugumo pareigūnai stebėjo, kas deda gėles, uždega žvakes ar ilgiau sustoja. Tuo pat metu Rasose buvo lankomi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Balio Sruogos, Povilo Višinskio ir kitų Lietuvos kultūros veikėjų kapai. Aktyviai veikė iš įvairių Lietuvos vietovių atvykęs jaunimas, ypač studentai – patriotiškai nusiteikę tuometinio Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos-filologijos fakulteto lituanistai, pedagoginio instituto, dailės instituto ar valstybinės konservatorijos jaunimas.

Lapkričio 2-ąją prie J. Basanavičiaus kapo susirinko keli šimtai žmonių, buvo padėtas vainikas su užrašu: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo“, iš viso Rasų kapinėse susirinko keli tūkstančiai. Buvo degamos žvakutės, giedamas Lietuvos himnas, „Lietuva brangi“, kitos patriotinės ir religinės giesmės, deklamuojami eilėraščiai, jaunuoliai iškėlė Trispalvę. Kaip ir Kaune, dalis susirinkusiųjų mėgino iš kapinių patraukti į miestą. Prie Aušros vartų jiems kelią užtvėrė kareiviai ir milicininkai, tačiau dalis demonstrantų mėgino prasiveržti.

Po Vėlinių prasidėjo studentų svarstymai universitetuose, komjaunimo organizacijose ir partinėse struktūrose. Lietuvos komunistų partijos vadovybė reikalavo pašalinti net po 120–130 studentų iš Vilniaus universiteto ir Pedagoginio instituto bei 35 studentus iš Dailės instituto ir Konservatorijos. Kai kurie dalyviai buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ar komjaunimo, kiti pateko į KGB akiratį. Atskirų aktyvistų likimas buvo dar sunkesnis: pavyzdžiui, Algirdas Endriukaitis vėliau už antisovietinę veiklą buvo nuteistas šešeriems, Albinas Masaitis – penkeriems, Juozas Alekna – ketveriems metams laisvės atėmimo.

Įvykiai Rasų kapinėse taip pat išryškino sudėtingą santykį tarp studentijos ir aukštųjų mokyklų vadovybės. Režimas reikalavo iš universitetų ne tik kontroliuoti jaunuolius, bet ir politiškai juos „auklėti“. Po Vėlinių kritikos sulaukė ir Vilniaus universiteto vadovybė – ypač rektorius Juozas Bulavas, jam buvo priekaištaujama dėl tariamai pernelyg nuolaidaus požiūrio į studentus. Neužilgo jis buvo atleistas iš pareigų.

Represijos Vėlinių tradicijos nesunaikino. 1957 m. okupacinės valdžios institucijos ir vėl laukė galimo naujo protesto. Kaune buvo sudarytos specialios operatyvinės KGB, partinio ir sovietinio aktyvo grupės, o prie Nepriklausomybės kovų paminklo bei Dariaus ir Girėno memorialo paskirti stebėtojai, sustiprintos milicijos pajėgos.

Nepaisant to, 1957 m. lapkričio 2 d. Kaune žmonės vis tiek masiškai rinkosi Senosiose kapinėse. Vakare jų buvo apie 2,5 tūkst. Jie degino žvakes, giedojo „Tautišką giesmę“ ir kitas tautines bei religines giesmes, skandavo patriotinius šūkius ir mėgino priartėti prie paminklo žuvusiems Lietuvos kariams. Milicijai ir saugumui ėmus minią stumti iš kapinių, kilo nauji susidūrimai, į pareigūnus buvo svaidomi akmenys. Apie 70 žmonių sulaikyta dar kapinėse. Dalis minios išėjo į gatves, kur prie jos jungėsi praeiviai – susidarė maždaug dviejų tūkstančių žmonių demonstracija. Ją išsklaidant sulaikyta dar keliolika ar keliasdešimt asmenų. Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis, iš viso Kaune buvo suimti 105 Vėlinių minėjimo dalyviai, 102 nuteisti, daugelis jų gavo penkiolikos parų administracinio arešto nuobaudą.

Tačiau kai kuriais atvejais administracinėmis bausmėmis neapsiribota. Pavyzdžiui, Albertas Žilinskas už dalyvavimą Vėlinių minėjime ir po jo vykusioje demonstracijoje buvo suimtas, o 1958 m. sausio 29 d. nuteistas šešeriems metams laisvės atėmimo. Tai gerai atskleidžia dvilypę režimo taktiką: masė dalyvių buvo baudžiama trumpais areštais, viešu pasmerkimu, pašalinimu iš studijų ar darbo sankcijomis, o pasirinkti aktyvistai – demonstratyviai (siekiant įbauginti ir platesnes mases) kriminalizuojami ir baudžiami ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis.

1958 m. atvirų masinių demonstracijų mastą jau pavyko sumažinti, tačiau nuslopinti pačios tradicijos – ne. Vėlinės vėl buvo minimos tiek Kauno senosiose, Karmelitų, tiek Vilniaus Rasų kapinėse. Žmonės degino žvakes ant Lietuvos valstybei ir kultūrai nusipelniusiųjų kapų, rinkosi simbolinėse tautinės atminties vietose. Milicijos ir saugumo darbuotojai susibūrimus sklaidė, dalį dalyvių sulaikydavo.

Žinoma, šie 1955–1958 m. Vėlinių įvykiai Kaune ir Vilniuje sulaukė ir tam tikro griežtesnio sovietinio režimo atoveiksmio, reakcijos. Neramumų dalyviai buvo suimami, tardomi, administracine ir baudžiamąja tvarka teisiami, šalinami iš universitetų ir komjaunimo, svarstomi darbo kolektyvuose. KGB darė kratas, ieškojo patriotinių eilėraščių, istorinių knygų, nelegaliai laikomų trispalvių, užrašų ir kitų „nacionalistinės veiklos“ įrodymų. Atskirais atvejais už dalyvavimą protestuose ar su jais susijusia veikla netgi būdavo skiriamos daugiametės bausmės lageriuose. Režimas siekė ne tik nubausti konkrečius žmones, bet ir įbauginti likusį jaunimą bei studentus. Remiantis 1956 m. gruodžio 6 d. LKP CK biuro priimtu specialiu nutarimu dėl antisovietinių akcijų Kaune ir Vilniuje, okupacinės valdžios buvo konstatuotas „buržuazinių nacionalistų“ ir kitų „kontrrevoliucinių elementų“ suaktyvėjimas, reikalaujama stiprinti „politinį budrumą“, komunistinį jaunimo auklėjimą, rengti susirinkimus aukštosiose mokyklose ir darbo kolektyvuose, ypatingą dėmesį skiriant studentijai. Vis dėlto, ką parodys tiek ir toliau minimos Vėlinės, tapusios tam tikru neginkluoto pasipriešinimo ritualu, tiek ir vėlesni Kalantinių ir kiti įvykiai, ilgalaikė pasekmė buvo iš esmės priešinga tam, ko siekė sovietinė valdžia.

Galiausiai, po šių įvykių buvo kryptingai keičiama pačių Vėlinių ir kapinių lankymo kultūrinė aplinka. Režimas suprato, kad vien draudimų neužteks, todėl pamėgino sukurti tam tikrą alternatyvų sekuliarizuotą, ideologiškai kontroliuojamą mirusiųjų pagerbimo ritualą. Buvo siūloma įvesti naujas „mirusiųjų pagerbimo“ ceremonijas, palaipsniui mažinti religinių apeigų vaidmenį, kapinėse organizuoti valdžios kontroliuojamus renginius, per garsiakalbius transliuoti sovietinei ideologijai priimtiną muziką ir poeziją. Kitaip tariant, sovietinė valdžia mėgino ne tik uždrausti konkuruojančią tradiciją, bet ir ją perimti, pakeisti jos turinį ir nukreipti politine, ideologine prasme palankesne kryptimi.

Griežčiau sekamos ir atmintinos vietos, tarp jų – Vėlinių įvykių epicentre atsidūrusi Kauno senųjų kapinių erdvė. Jos likimas bene geriausiai atspindėjo, kiek nepatogumų tokios sakralios ir potencialios pilietiško, patriotiško susitelkimo vietos kėlė status quo padėtį siekiančiai išsaugoti okupacinei valdžiai. 1958 m. pradėtas žymesnių asmenų palaikų perkėlimas, o 1959 m. kovo 25 d. miesto vykdomasis komitetas oficialiai nutarė kapines per dvejus metus iškelti ir jų teritoriją paversti poilsio sodu. Didelė dalis palaikų buvo perkelta į Petrašiūnų, Panemunės, Seniavos, Eigulių ir kitas kapines, tačiau nemažai kapų buvo sulyginti buldozeriais, nugriauta katalikų koplyčia, užpiltas S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus, sunaikinta ar apgadinta daugybė antkapių. Vėliau kapinių vietoje įrengtas poilsio parkas su takais, suoleliais ir vaikų žaidimo aikštelėmis, tad kapinių sunaikinimas tapo ne tik urbanistiniu pertvarkymu, bet ir sovietinės valdžios mėginimu pašalinti politiškai nepatogią Lietuvos valstybingumo ir rezistencijos atminties erdvę.

Vis dėlto, nepaisant sovietinių valdžios ir represinių struktūrų siekių užgniaužti Lietuvos laisvės kovų atminimą, šioje Vėlinių istorijoje galime įžvelgti bent keletą svarbių tarpusavyje persipynusių jungčių.

Visų pirma, geriau suvokdami giliąsias patriotizmo ištakas, aiškiau matome Vėlinių įvykių ir Vasario 16-osios Lietuvos ryšį. Čia susipina senieji papročiai su gyvąja valstybingumo tradicija. Juk atiduoti pagarbos žuvusiems kariams prie Kauno senųjų kapinių paminklo žmonės rinkosi dar nuo 1927 m., tad iki sovietų okupacijos ši vieta jau buvo itin svarbi. Tuo tarpu Vilniaus Rasų kapinėse sąsaja su Jonu Basanavičiumi, kaip prieškario Lietuvos valstybės vienu idėjinių simbolių, taip pat gana akivaizdi.

Šis ryšys su Vasario 16-osios Lietuva turi daug platesnį kontekstą. Jame įžvelgtinos tautos pastangos išsaugoti laisvės atminimą, gyvavusį per religines, bendruomenines ir šeimoje išugdytas vertybes. Vieni mokėsi nepriklausomos Lietuvos mokyklose, kitus patriotiškai ugdė šeima. Ne tik susirinkusieji Kauno Karmelitų kapinėse, bet ir aktyviausi Vilniaus universiteto bei kitų aukštųjų mokyklų studentai Rasose patyrė gana akivaizdžią dar neseniai gyvavusios Lietuvos valstybės įtaką. Beje, dalis Vilniaus universiteto lituanistų taip pat dalyvavo ir įvykiuose Kauno senosiose kapinėse. Konkretus, iliustratyvus pavyzdys – jau minėtas 1955 m. Vėlinių įvykių Kaune ir 1956 m. Vilniuje liudininkas Zigmas Juozas Tamakauskas. Jo tėvas buvo šaulys, mama – pavasarininkė. Zigmas gimė Kudirkos Naumiestyje, mokėsi legendinėje Kauno „Aušros“ vidurinėje mokykloje, čia suorganizavo slaptą patriotinį būrelį „Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga“, o Vėlinių įvykių metu buvo VU lietuvių kalbos ir literatūros studentas. 1961 m. kovo 25 d. universiteto rektoriaus įsakymu išbrauktas iš studentų sąrašų „pasikartojus nacionalistiniams veiksmams“. Galiausiai, būdamas jau brandesnio amžiaus ir atsiradus istorinei galimybei, aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą bei budėjo lemtingomis 1991 metų sausio naktimis.

Antra, palaipsniui slopstant ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui miškuose, Lietuvos laisvės kovos tęsėsi, pamažu pereidamos į neginkluoto pasipriešinimo etapą. XX a. 6-ojo dešimtmečio Vėlinių vakarais vykusios patriotinės akcijos buvo bene pirmos platesnio masto ir didesnio atgarsio susilaukusios tokio pobūdžio protesto formos išraiškos.

Fundamentalus žvilgsnis į masinius laisvės pasireiškimus atveria įdomią dinamiką. Po audringų 1955–1958 m. Vėlinių akcijų sovietų okupuotoje Lietuvoje tarsi įsivyravo tam tikras štilis. Ši ramybė tęsėsi net keliolika metų, kol ją iš esmės nutraukė 1972 m. įvykiai Kaune, sulaukę atgarsių ne tik okupuotoje Lietuvoje, bet ir įvairiuose Vakarų pasaulio kampeliuose, esančiuose kitoje Geležinės uždangos pusėje. Netoliese nuo tų pačių senųjų miesto kapinių, Laisvės alėjoje, prasiveržęs daugiatūkstantinis aidas – „Laisvę Lietuvai!“ – iš naujo sužadino šalies nepriklausomybės viltis.

Kita vertus, žvelgiant giliau, net ir XX a. 7 dešimtmečio tam tikrais patriotiniais saulės spindulėliais tapo įvairūs, dažniausiai spontaniški antisovietiniai išsišokimai. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios nelegalūs minėjimai ir šią dieną keliama Trispalvė ar per sporto varžybas šūksnių „Rusai lauk!“ fone apverčiami sovietinės milicijos automobiliai, kaip 1960-ųjų liepą Kaune per vadinamąsias „bokso riaušes“. Be to, šiuo laikotarpiu veikė ir organizuotesni, tautos atmintį siekę išsaugoti ir puoselėti būreliai, kaip etnografiniai ar žygeivių sambūriai. Jų veiklos ypatumus, neformalius slaptus tinklus ir netgi tam tikras jungtis jau su Sąjūdžio laikotarpiu padeda geriau suprasti Ainės Ramonaitės, Jūratės Kavaliauskaitės ir kitų mokslininkų tyrimai.

Galiausiai, Vėlinių įvykiams Kaune ir Vilniuje akivaizdi buvo ir išorinė įtaka. Juk tokio masto, ypač 1956-iasiais, šie neramumai greičiausiai nebūtų įgavę, jei ne įkvepiantys Poznanės ir Budapešto pavyzdžiai. Beje, panašiai, kaip ir vėlesniais atvejais – Kalantinėms didelį postūmį davė Prahos pavasario fenomenas, o ir Sąjūdis daug ko mokėsi iš lenkiškojo „Solidarumo“ judėjimo.

Taigi, nors Vėlinių neramumai XX a. 6 deš. iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti tik kaip menki trumpo laisvės rudens spindulėliai prieš vėliau prasidėjusią ilgą ir niūrią sovietmečio žiemą, šių įvykių atsiminimai išliko gyvi žmonių sąmonėje. Tai geriausiai įrodė naujas laisvės pavasario proveržis – Kalantinių įvykiai. Tuo tarpu Vėlinės sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo minimos ir vėliau, prie to prisidėjo ir iškiliausi Lietuvos dvasininkai. Alfonsas Svarinskas per 1976 m. Vėlines suorganizavo eitynes. Tūkstančiai žmonių Viduklės miestelio (dab. Raseinių r.) gatve ėjo giedodami giesmes. XX a. 9 deš. pradžioje išsiskyrė ir vienas Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos centrų – Kybartai. Čia per Vėlines aktyviai veikę Sigitas Tamkevičius ir Jonas Kąstytis Matulionis sulaukė sovietinės valdžios reakcijų – pirmasis apsiribojo įspėjimu ir administracine nuobauda, o antrasis buvo nuteistas kalėti net trejus metus bendro režimo lageryje.

1987 m. lapkričio 1 d. vakare prie Kauno katedros, Maironio kapo, jo 125-ojo gimtadienio proga, rinkosi žmonės, degė žvakes, giedojo poeto kūrybos giesmes, o šiuos įvykius stebėjo motorizuotieji milicijos patruliai. Tais pačiais metais tikinčiųjų susidūrimai su milicija įvyko Rokiškio kapinėse.

Simboliška, kad 1988 m. spalį, artėjant Vėlinėms, Veiverių (Prienų r.) Skausmo kalnelyje – sovietų represinių struktūrų slapta užkastų pokario partizanų vietoje – iškilo didelis ąžuolinis kryžius „Žuvusiems už Tėvynės laisvę atminti“. Beje, dar 1987 m. rugpjūtį buvęs partizanas Antanas Lukša-Arūnas čia buvo pastatęs metalinį kryžių, kur sovietinės okupacijos metais buvo slapta užkasami žuvę Tauro apygardos partizanai.

1988 metais Visų šventųjų šventė buvo paskelbta nedarbo diena, liautasi persekioti ir kapų lankytojus. Tai, perfrazuojant Timočio Snaiderio (Tymothy Snyder) knygos pavadinimo žodžius, simbolizavo ir kai ką daugiau: kruvinosiose Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos žemėse pagaliau baigėsi rezistencinis, kruvinasis (nors nuo XX a. 6 deš. antros pusės dažniausiai ir neginkluotojo pasipriešinimo) laikotarpis.

Tiesa, nepriklausomybės siekis Lietuvoje per artimiausius metus pareikalaus dar ne vienos kruvinos aukos, ypač 1991 m. Vilniuje ir Medininkuose. Šie laisvės gynėjai taip pat nusipelno būti prisimenami. Prisimenami ne tik per Vėlinės ar iškilmingai minimas oficialias įvykių metines.

Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai

Bagušauskas, Juozapas Romualdas. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas, 1999.

Gaškaitė Nijolė, „Jaunimo pasipriešinimas ir jo slopinimas šeštajame-septintajame dešimtmetyje“, in: Laisvės kovų archyvas, t. 19, 1996.

Kavaliauskaitė Jūratė, Ramonaitė Ainė, Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia, 2011.

Kudirka Juozas, Vėlinės, 1991.

Valiokaitė Justė, Kauno senosios karmelitų kapinės 1847-1959 m.: istoriniu, paveldosauginiu ir sociokultūriniu aspektu. Magistro baigiamasis darbas, 2014.

Tamoliūnienė Rimantė, Laisvės proveržiai sovietiniame Kaune: nuo slapto pogrindžio iki atviro protesto, 2007.

Virtuali paroda „Vėlinių minėjimai 1955–1958 m. Vilniuje ir Kaune“ (LYA), in: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune-lya/exh-58/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune/case 219?fbclid=IwAR3mfGroxvuNr3Pdv9RrUgQw1ok579qI3Rvh6z6vxz8ruxdW62S0PKjQR6o#slide34.

The post Leonardas Augustis. Kruvinosios Vėlinės appeared first on Voruta.

Rita Pauliukaitienė, www.voruta.lt

Šiemet minime 125-ąsias kario savanorio, gydytojo, medicinos mokslų daktaro Antano Starkaus (1901–1975) gimimo metines, šis Štuthofo kalinys drauge su kitais Kaune gyvenusiais inteligentais buvo suimtas 1943 m. kovo 16 dieną, dvi dienas kalintas gestapo būstinės rūsyje (dabar Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79) ir greitai keturiasdešimt šešių Lietuvos inteligentų grupė, kurioje buvo Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Marijampolėje suimti asmenys, atsidūrė koncentracijos lageryje.

Taip Lietuvos šviesuomenei keršijo naciai, kai nepavyko sukurti lietuvių esesininkų legiono. Taip nutrūko Antano Starkaus, VDU Medicinos fakulteto Bendrosios patologijos ir patologinės anatomijos katedros vedėjo veikla, žmona Elena, sūnus Kęstutis, dukra Elena Valerija neteko mylimo šeimos nario, o dvi slepiamos žydaitės Olga ir Ada – globėjo. Į Kauną jis daugiau nebegrįžo, į Vilnių iš Jungtinių Amerikos Valstijų 1975 m. jo palaikus urnoje parvežė žmona Elena Starkienė.

Antanas Starkus gimė 1901 sausio 7 dieną Rudaminoje, Seinų apskrityje (dabar Lazdijų r.), Simono ir Valerijos (buv. Čižauskaitė) Starkų šeimoje, išauginusioje septynis vaikus: Joną Adolfą, Igną, Zigmą Praną, Antaną, Juozą, Moniką, Sofiją. Tėvas, kilęs iš Virbalio, mokytojas, visas savo atžalas stengėsi išleisti į mokslus. Antanas Starkus baigęs Rudaminos pradžios mokyklą, mokėsi Marijampolės gimnazijoje (tuo metu ją globojo „Žiburio“ draugija, dabar Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija), 1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, 1922 m. būdamas karininkas išėjo į atsargą, dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime. Po visų kovų įstojo į Lietuvos universitetą Kaune studijuoti medicinos. Ten besimokydamas aktyviai dalyvavo studentų visuomeninėje veikloje: 1925 m. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos studentų atstovybės pirmininku, o 1926 m. drauge su kitais ateitininkais įkūrė korporaciją „Kęstutis“, kurios tikslas buvo ruošti studentus visuomeniniam darbui. Tikriausiai Antaną Starkų imtis visuomeninės veiklos skatinęs ir Kaune gyvenęs jo vyresnis brolis Zigmas Pranas Starkus, 1924 m. buvęs Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministru. Vis dėlto Antanas Starkus, 1928 m. baigęs universitetą, Kaune nepasiliko, o išvyko dirbti į Vabalninką, Biržų kraštą, ten trejus metus dirbo gydytoju ir ligoninės vedėju. Susipažinęs su mokytoja Elena Repčyte sukūrė šeimą, jiems gimė sūnus Kęstutis (1931 m.) ir dukra Elena Valerija (1935 m.). Matyt, į Antaną Starkų universitete dėstytojai buvo atkreipę dėmesį kaip į gabų studentą, nes 1931 m. jį pakvietė dirbti asistentu į VDU Medicinos fakultetą. Jis taip pat dėstė pastoralinę mediciną ir higieną Kauno kunigų seminarijoje bei universiteto Teologijos fakultete. 1937 m. buvo išsiųstas į stažuotę Ženevos universiteto Patologijos institute, stažuotės vadovas – profesorius Askenazy. Grįžęs iš Ženevos, ėjo tas pačias pareigas ir dar papildomai Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos Biologijos skyriaus vedėjo. 1938 metais buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 1940 m. apsigynė medicinos mokslų daktaro disertaciją, jam buvo suteiktas daktaro mokslinis laipsnis. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940 – 1941 Antanas Starkus dirbo Vilniaus universiteto Anatomijos katedroje. 1941 m. Starkų giminė išgyveno skaudų smūgį – birželio 14 d. į tremtį buvo išvežta beveik visa Zigmo Prano Starkaus šeima: tuo metu ėjęs SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontoros Pinigų apyvartos sektoriaus vedėjo pareigas Z. P. Starkus, jo žmona Uršulė, sūnus Kęstutis Jonas, dukra Sigita Ona; tik dukterys dvynės Aldona Marija ir Birutė Marija tremties išvengė, nes svečiavosi draugų namuose. 1942 metais buvęs Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministras Zigmas Pranas Starkus buvo sušaudytas Sverdlovske, 1943 m. tremtyje badu mirė jo sūnus Kęstutis Jonas. Žmona Uršulė Starkienė ir dukra Sigita Ona iš tremties grįžo 1956 metais.

Nacių okupacijos metais Antanas Starkus grįžo dirbti į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Kaip rašoma Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Patologijos klinikos internetiniame puslapyje,1941 m. liepos 9 d. docentas dr. Antanas Starkus išrenkamas Bendrosios patologijos bei patologinės anatomijos katedros vedėju ir šias pareigas eina iki 1943 metų. Kada tiksliai Antano Starkaus nuomojamame bute Kaune, Žemaitės g. 4, apsigyveno iš Kauno geto pasišalinusi jo buvusi studentė Olga Gurvičiūtė, duomenų surasti nepavyko. Taip pat nepavyko sužinoti, kada namo Žemaitės g. 4 rūsyje beslapstydamos žydaitę Adą Feldšteinaitę apsigyveno seserys Viktorija ir Elena Jasinavičiūtės. Išlikę tik liudijimai, kad dienomis Olga ir kelių metukų Ada būdavo Starkų bute, o naktimis jos miegodavo rūsyje. Taip gyvenama buvo maždaug pusantrų metų, kol atėjo lemtingoji 1943 m. kovo 16-ji diena, kai užgriuvo gestapas ir gydytoją Antaną Starkų išsivedė. Kaip jau minėta, A. Starkus, taip pat ir kiti tą dieną suimtieji Kaune inteligentai, buvo uždaryti gestapo būstinėje, o 1943 m. kovo 23 d. keturiasdešimt šešių Lietuvos inteligentų grupė atsidūrė Štuthofe.

Atidžiau perskaičius Balio Sruogos „Dievų mišką“, Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė (p. 93 – 97, 138, 165 – 168, 476), Arūno Bubnio „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942 – 1945 metais“ (p. 42 – 45, 61, 64, 94, 98) ir kitą literatūrą, galime rasti nemažai liudijimų apie gydytoją Antaną Starkų, jo pastangas gelbėti daugybės kalinių gyvybes. Aleksandras Kantvilas, vienas iš štuthofiečių inteligentų grupės narių, yra parašęs prisiminimus, kuriuose A. Starkų apibūdina lakoniškai: „Kauno universiteto medicinos fakulteto profesorius, atsidavęs daktaras, gal net genijus. Tiesa, kiekvienam nesivaržė pasakyti teisybę. Kaip gydytojas, neturėjo sau lygaus visame lageryje“ (Kantvilas, p. 165). O štai kaip B. Sruoga „Dievų miške“ (p. 161) aprašo garbės kalinių iš Lietuvos padėties pagerinimą, kai Štuthofe per du mėnesius jau buvo mirę 9 iš 46 atvežtųjų: „Su mumis buvo apgyvendintas mūsų kolega gydytojas, medicinos profesorius, turėjęs geriausią vardą visų lagerio ligonių tarpe, – ir jam buvę pasakyta, kad jis dabar atsako už mūsų gyvybę. Jis dabar privaląs žiūrėti, kad niekas mūsų daugiau nebemirtų!“ Beje, rašytojas kūrinyje niekur nemini Antano Starkaus pavardės (taip pat ir kitų išlikusių gyvųjų), nenorėdamas jiems pakenkti; A. Starkus „Dievų miške“ įvardijamas kaip gydytojas kalinys ar profesorius.

Apie gydytojų kalinių darbo sąlygas iškalbingai liudija ir tokia citata:

„Kalinių kaulų sutratinimas ar visiškas kalinio nubildinimas lageryje nebuvo baudžiamas. Gydytojo liudijimas paprastai pagelbėdavo gyvajam, – numirėliui kas gi tenai bepagelbės! Gydytojas ar pavaduotojas antspaudu ir parašu paliudydavo, kad numirėlis nusibaigė nuo AKS, žarnų kataro ar plaučių uždegimo.

Kartais pasitaikydavo, kad gydytojai kaliniai ima ir užsispiria. Nudobtasai – yra. Žudikas – yra. Trūksta tiktai protokolo. Reikalauja jie padaryti nudobtajam skrodimą. Bet gydytojų pastangos paprastai būdavo tuščios. Bežiūrint į reikalą įsikišdavo Selonkė. Jo agentai ištraukdavo iš lavonų krūvos kokį klipatą klipačiausią ir pakišdavo gydytojams:

– Še, jum, – skroskite, kad jau taip rankos niežti!

Gydytojams aišku buvo: su Selonke neik į kovą – vis tiek prakiši“ (Sruoga, p. 263).

Stasys Yla knygoje „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ įvardija, kad užmuštasis buvęs Kazys Bauba, Kauno Jėzuitų gimnazijos direktorius. Jį lentgalio smūgiu į galvą pribaigė prižiūrėtojas – „karjerą padaręs“ kalinys.

„Starkus tepasakė:

– Jau miręs. Jei norit pamatyti, eikit į lavoninę.<…>

Starkus paaiškino, kad lentgalio smūgis turėjęs pakirsti gyslas, ir kraujas išsiliejęs smegenyse. Kiek vėliau šį įvykį mes stengėmės tirti. Atsargiai buvo klausinėjami mačiusieji. Norėta reikalą perduoti kaceto administracijai <…>. Tačiau įsitikinom, kad pavojingas bet koks gilesnis tyrimas, ypač teisybės ieškojimas. Kerštas gali iš mūsų pareikalauti naujų aukų, o Baubos nebeprikelsi“ (Yla, p. 138).

Vis dėlto gydytojui Antanui Starkui pavyko pasiekti tokių gydymo rezultatų, kad net lagerio vyresnybė jį pripažino kaip autoritetą. Pagarbos A. Starkus visų pirma nusipelnė, kai išgydė penkiasdešimt ligonių, sirgusių rože, – prie šių pacientų kiti gydytojai net nesiartino, nes bijojo būti patys likviduoti. Vėliau A. Starkui patikėta vadovauti vidaus ir infekciniam ligoninės skyriams, jo autoritetas dar padidėjo, kai jam pavyko suvaldyti viduriavimo ir šiltinės epidemijas (Yla, p. 140 – 143). Vaizdingas epizodas apie Antaną Starkų metaforiškai pateikiamas ir B. Sruogos memuaruose:

„Kartą 1944 metų pabaigoj atvyko į lagerį iš Berlyno kažkokia sanitarinė komisija. Visi klipatos buvo suvaryti į nuošalų baraką, tenai uždaryti ir stropiai saugomi, kad neišropotų. Komisiją vedžiojo pats Heidelis ir rodė tai, kas buvo rodytina. Žydžių lagerio, žinoma, komisija nematė. Komisijos darbui pasibaigus, vienas kalinys gydytojas, kuriam buvo pavesta apkrečiamųjų ligų reikalai, įsidrąsinęs pareiškė: jis turįs komisijai dar šio to parodyti…

Lagerio gydytojas Heidelis paraudo visas it keptas vėdaras, bet priešintis negalėjo. Tasai gydytojas kalinys komisiją nuvedė stačiai į trisdešimtąjį baraką. Komisija, atsidūrusi tenai tiktai užsiėmė nosį ir pirštų galais stypino lauk. Komisijai išvažiavus, Heidelis su savo pagalbininkais esesininkais kelias dienas vaikštinėjo aplink žydžių gyvenamus barakus, į vidų įeiti, matyti, nedrįsdamas. Pasibaigus jo vaikščiojimam, ėmė atidarinėti barakų langus ir vėdinti patalpas. Ėmė mesti lauk iš barakų šiaudus, kratyti čiužinius“ (Sruoga, p. 357).

Stasio Ylos žodžiai, taikliausiai apibūdinantys gydytoją Antaną Starkų, yra cituoti ir kitų autorių darbuose, tačiau vis dėlto norisi juos pakartoti dar kartą:

„Dr. Starkus turėjo kažką, kas nedažnam gydytojui būdinga. Ligonis, jo globon patekęs, pasidarydavo jam savas, kaip jo paties žaizda. Tau nebereikėjo rūpintis: jis už tave sirgo ir budėjo.

– Šiandien ateisi patikrinimo! – nei prašant, nei kreipiantis gauni jo įsakymą. – Rytoj pradėsime kalciumo kursą! Parnešk Jurgučiui ir Sruogai kofeino ampulių: jų širdis nusilpo“ (Yla, p. 144).

Beje, Jonui Šernui, „Dievų miške“ įvardintam „bambizu nuo Biržų“, Balys Sruoga patikėjęs saugoti savo raštus 1945 m. vykstant Štuthofo lagerio evakuacijai. Kaip prisimena J. Šernas, paketas svėręs maždaug kilogramą, bet pavyko jį išsaugoti per visą kelionę. „Po trijų mėnesių atsidūrėme Švedijoje. Čia aš ir atidaviau dr. Starkui Sruogos raštus“ (Šernas, p. 370).

Švedijoje Antanas Starkus 1945 – 1946 m. buvo BALF organizacijos įgaliotinis. Ši JAV susikūrusi lietuvių organizacija įvairiomis formomis padėjo karo pabėgėliams ir kitiems pagalbos stokojantiems asmenims. 1947 metais A. Starkus išvyko į JAV, apsigyveno Brukline, dirbo St. Mary ligoninėje, vadovavo šios ligoninės Patologijos skyriui, Niujorke buvo išrinktas Lietuvių gydytojų draugijos pirmininku, per visą gyvenimą yra publikavęs keliolika mokslinių straipsnių. Antanas Starkus dėjo daug pastangų, kad galėtų į JAV išsikviesti savo žmoną Eleną Starkienę ir tai jam pavyko – vyras ir žmona susitiko po 30 metų. Gydytojas A. Starkus ruošėsi atvykti į sovietinę Lietuvą skaityti paskaitų Vilniaus universitete. Deja, nespėjo, mirė JAV 1975 m. rugpjūčio 17 dieną.

Kyla klausimas, kaipgi Lietuvoje įamžintas ir saugomas gydytojo Antano Starkaus atminimas? Galima pasidžiaugti, kad publikacijų, skirtų A. Starkaus ir kitų su juo kalėjusių inteligentų atminimui, nuolat pasirodo. Bene naujausia publikacija yra Dixie Henri Fevre Simonsen, nepriklausomo tyrėjo iš Danijos, straipsnis „Štuthofo kalinių likimai – nuo evakuacijos iki saugaus įsikūrimo Švedijoje“, išspausdintas Vytauto Didžiojo universiteto leidžiamame žurnale „Darbai ir dienos“, Nr. 85, 2026. Taip pat galima susipažinti ir su Antano Starkaus moksliniais darbais, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje saugoma Antano Starkaus disertacija medicinos mokslų daktaro laipsniui gauti „Karcinomos ir prekarcinomos klausimu“, ji išleista atskiru leidiniu Kaune 1940 metais. Yra galimybė susipažinti ir su Elenos Starkienės publikacijomis. Kauno apskrities viešojoje Ąžuolyno bibliotekoje yra jos 1937 m. išleista knygelė „Lengvų valgių rinkinėlis“. Tai vienas iš E. Starkienės rašto darbų – prieškariu ji keletą metų buvusi „Moters“ žurnalo redaktorė, rašiusi moterims aktualiomis bei kitomis temomis.

Kaip jau minėta straipsnio pradžioje, Antano ir Elenos Starkų šeimoje maždaug metus su puse glaudėsi dvi žydaitės – Olga Gurvičiūtė (ištekėjusi Horwitz) ir Ada Feldšteinaitė (ištekėjusi Levner). Už šią pagalbą ir Antanas Starkus, ir Elena Starkienė 2003 metais apdovanoti Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi, o 2012 metais jiems abiem skirtas Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimas. Be to, Antanas Starkus1938 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, o 2000 m. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

Štuthofo lageryje 1995 metais Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje pastangomis buvo atidengta atminimo lenta, skirta kaliniams iš Lietuvos įamžinti. Kaune, ant Kultūros centro pastato fasado (Vytauto pr. 79), minint 50-ąsias Lietuvos inteligentų grupės suėmimo metines atidengta paminklinė lenta, kurioje buvo parašyta: „Lietuvos kankiniams/ Štuthofo/ nacistiniame konclageryje/ 1943 – 1993“. Dabar, po pastato renovacijos, pritvirtinta nauja lenta, kuri primena tą skaudų istorinį įvykį.

Už pagalbą rašant straipsnį apie humanistą, gydytoją, medicinos mokslų daktarą, Štuthofo kalinį 21256 Antaną Starkų autorė dėkoja Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos skyriaus, Kauno regioninio valstybės archyvo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Utenos kraštotyros muziejaus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojams.

Literatūra

„Antanas Starkus“, in: „Lietuvių enciklopedija“, t. 28, redaktorius J. Girnius, Bostonas, 1963.

„Antanas Starkus“, in: „Mūsų gydytojai: žinynas“, sudarytojas Gintautas Česnys, Lietuvos gydytojų sąjunga, 1998.

„Antanas Starkus“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/antanas-starkus/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Antanas Starkus“, in: https://www.teisuoliuatminimas.lt/sss/starkus-antanas [žiūrėta 2026-10-10].

Akmenytė-Ruzgienė Vilma. 2025. „Starkus Zigmas Pranas (1892-1942)“, in: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35544&p_k=1&p_t=158676&p_a=1000&p_kade_id=10 [žiūrėta 2026-10-10].

Bubnys Arūnas. 2023. „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942– 1945 metais“, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Čepas Ričardas. „Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai (1918–1923)“, in: „Lietuvos valsčių“ serijos leidykla „Versmė“, https://www.versme.lt/sav_g.htm [žiūrėta 2026-10-10].

Yla Stasys. 2020. „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, Vilnius: „Briedis“.

Kantvilas Aleksandras. 1998. „Aleksandro Kantvilo prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Kauno regioninis valstybės archyvas (KRVA), f. 209, ap. 3, apsk. 4125, l. 2.

„Lietuvos katalikų dvasininkai XIV – XXI amžiuje. Istorinė biogramų duomenų bazė“ [Jonas Starkus], in: https://www.lkma.lt/lddb/israsas.php?id=1929 [žiūrėta 2026-10-10].

„Lietuvos katalikų dvasininkai XIV – XXI amžiuje. Istorinė biogramų duomenų bazė [Ignas Starkus], in: https://www.lkma.lt/lddb/israsas.php?id=1902 [žiūrėta 2026-10-10].

„Lietuvos studentų atstovybė“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-studentu-atstovybe/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Paminklai. Kauno miestas. Centro seniūnija“, in: https://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/nuotraukos/Kauno_m/centro17_d.htm [žiūrėta 2026-10-10]; https://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Kauno_m_paminklai.htm [žiūrėta 2026-10-10].

„Pasaulio tautų teisuolių sąrašas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=15932 [žiūrėta 2026-10-10].

„Patologinės anatomijos klinika“, in: https://lsmu.lt/apie-lsmu/lsmu-struktura/medicinos-akademija/medicinos-fakultetas/klinikos/patologines-anatomijos-klinika/ [žiūrėta 2026-10-10].

„Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Simonsen Dixie Henri Fevre. 2026. „Štuthofo kalinių likimai – nuo evakuacijos iki saugaus įsikūrimo Švedijoje“, in: „Darbai ir dienos“, Nr. 85, VDU; https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/1dcb2160-762c-47fb-b561-15f4f14bb054/content [žiūrėta 2026-10-10].

Sruoga Balys. 2005. „Dievų miškas“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Šernas Jonas. 1996. „Kaip Sruogos raštai buvo išgelbėti iš kaceto“, in: „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“, sudarytoja Vanda Sruogienė, Vilnius.

„Žydų gelbėtojai. Starkus Antanas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=11187&show=information [žiūrėta 2026-10-10].

„Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi apdovanotųjų sąrašas“, in: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=19541 [žiūrėta 2026-10-10].

The post Gydytojas Antanas Starkus – Štuthofo kalinys 21256 appeared first on Voruta.

Lietuvos partizanai mums brangūs, todėl domimės jų istorijos tyrimais, naujais atradimais ir meninėmis interpretacijomis. Kaip ir daugelis, laukiame naujo filmo apie partizanus. Tiesa, jo dar teks palaukti – premjera planuojama 2028 m. sausio 13 d.

Galbūt esate skaitę ar girdėję apie kuriamą vaidybinį filmą „Sugauti Vanagą“. Istoriją apie Lietuvos partizanų vadą ir okupuotos Lietuvos vadovą Adolfą Ramanauską-Vanagą (1918–1957) pasakoti ėmėsi vienas ryškiausių Lietuvos kino režisierių Emilis Vėlyvis.

Apie tokių filmų reikšmę, mūsų laisvės kovų istoriją ir Lietuvos partizanus didžiajame ekrane režisierių pakalbino Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas Justinas Visickas.

Koks jūsų santykis su partizaniniu judėjimu buvo iki pradedant kurti šį filmą?

Pokario partizanų tema man nėra visiškai svetima, kaip, manau, daugeliui mūsų kartos žmonių. Partizanai buvo mokyklos istorijos pamokų, o kiek vėliau jau sąmoningesnio skaitymo ir domėjimosi dalis. Juo labiau mano artimoj giminės aplinkoj buvo žmonių, tiesiogiai dalyvavusių rezistencinėj veikloj. Išliko jų pasakojimai, prisiminimai, vertinimai. Iki imantis šio projekto, mano žinios buvo gana bendros – tik datos, pavardės, keli ryškesni istoriniai epizodai. Rimtai į temą pradėjau gilintis tik pradėjęs ruoštis filmui, ir būtent tada ji tapo dar labiau asmeniškesnė.

Kaip gimė idėja imtis istorinės temos?

Norėjosi jau seniai pasibandyti tokiame žanro motyve, bet tik dabar įvyko sutapimai. Prodiuseriai kreipėsi dėl visai kito projekto. Tuo tarpu aš pasiūliau filmą partizanų tema, konkrečiai apie Vanagą. Prodiuseriai pasakė, kad turi pagalvoti. Galiausiai jie sugrįžo su mintim bendradarbiauti. Reikia suprasti, kad rezistencijos, konkrečiai partizanų, tema lietuviškame kine yra gana stipriai devalvuota. Imtis tokios temos projekto yra gana rizikinga. Ne todėl, kad a priori papulsi tarp dviejų nuomonių stovyklų, bet todėl, kad yra gana sudėtinga reabilituoti temos aktualumą. Vienareikšmiškai turi turėti pakankamai stiprią kūrinio idėją, kuri kardinaliai skirtųsi nuo buvusių kūrinių. Su tokia mintim ir žengiam. Tikiuosi, mums užteks ir drąsos, ir pinigų.

Kodėl pasirinkote būtent šį (veiksmo) žanrą papasakoti istorijai apie partizaninį judėjimą?

Partizaninio judėjimo tema yra gana plati. Labai priklauso, kokiu rakursu bus pasakojama istorija, kokie temos aspektai bus išryškinti ir dramatizuojami. Mūsų atveju tie esminiai aspektai ir lėmė žanro pasirinkimą. Partizaninis karas iš esmės buvo veiksmo istorijos: pasalos, persekiojimai, sprogdinimai, pabėgimai per plauką, informacinis karas su NKVD/MGB agentūra ir pan. Veiksmo trileris šiuo atveju yra taikliausias žanro pasirinkimas. Manau, būtų nuodėmė veiksmo medžiagą pasakoti kontempliatyviu tonu. Tai nuvertintų realų fizinį ir egzistencinį pavojų, kuriame šie žmonės gyveno metų metus. Veiksmo/trilerio žanras leidžia žiūrovui tą įtampą fiziškai pajusti.

Kaip vyksta pasiruošimas kuriant šį filmą – pagal ką renkatės aktorius, medžiagą, ar vyksta konsultacijos su istorikais?

Kadangi tai nėra vien tik bendro pobūdžio filmas apie ano meto partizanus, o konkrečiai apie buvusias gyvas asmenybes (turiu omeny ne tik patį A. Ramanauską-Vanagą, bet ir jo bendrakeleivius: Siaubą, Dzūką, Žaibą, Merkį, Kazimieraitį ir t. t.), neišvengiamai esi paralelėj tarp istorinių faktų, asmenybių charakteristikos, jų veiksmų, bet ir kūrybinės dramaturgijos. Todėl vienareikšmiškai stengiesi, kad pasirenkamų aktorių amplua atitiktų buvusių partizanų charakterius, mąstymo modelius, temperamentą ar netgi drąsą ir baimes. Remiamės archyviniais dokumentais, paties Ramanausko paliktais gana dokumentiškais atsiminimais, muziejų medžiaga, pokalbiais su istorikais ir to laikmečio specialistais. Aktorių atranka vyksta ne vien atsižvelgiant į fizinį panašumą (tai padaryti yra žiauriai sudėtinga), bet gebėjimu perteikti vidinę būseną žmogaus, nuolat gyvenančio pavojuje ir turinčio priimti svarbius, o gana dažnai – mirtinai svarbius sprendimus.

Kas jus patį žavi Adolfo Ramanausko asmenyje? O kas nustebino? Ar filmas koncentruosis tik į jį, ar parodys platesnį partizaninio judėjimo paveikslą?

Pirmiausia, kaip gerai žinoma, A. Ramanauskas-Vanagas nebuvo profesionalus karininkas ar iš anksto paruoštas neeilinių gebėjimų vadas. Jis buvo paprastas mokytojas, kuris vieną dieną, supratęs to meto Lietuvos krizinę situaciją, padėjo rašiklį ant stalo ir pasitraukė į mišką. Labai greitai pradėjo vadovauti Nemunaičio partizanų būriui ir per stebėtinai trumpą laiką tapo vienu svarbiausių pietų Lietuvos pasipriešinimo organizatorių. Kitas momentas – jo ryškus sugebėjimas telkti, vienyti, disciplinuoti ir vadovauti koviniams partizanų būriams. Tai žmogus, kuris, būdamas medžiojamas, rado ir psichologinės jėgos rašyti nuoseklius, detalius, sakyčiau, dokumentinius atsiminimus. Būtent dėl to mes šiandien tiek daug žinome apie partizaninį karą iš vidaus. Jo aplinka ir bendražygiai, apie kuriuos jau užsiminiau anksčiau, vienareikšmiškai yra įtraukti į pasakojamą istoriją ir užimą tikrai svarbią ir dažnu atveju lemiamą reikšmę Vanago istorijoje.

Kokie didžiausi iššūkiai kyla kine kalbant apie pokario rezistenciją?

Didžiausias iššūkis – tai balansas tarp tikroviškumo (dokumentikos) ir žiūrimumo (dramaturgijos). Reikia parodyti realų smurtą, nuolatinę baimę, išdavystes, persekiojimus, kovas, nežmoniškų sprendimų pasekmes, nenuslepiant ir dirbtinai nepopsinant bendro paveikslo. Uždavinys yra tikrumo iliuzija, o ne spektaklio metaforos. Kitas svarbus momentas – laikmečio autentiškumas: kaip žmonės tuo metu iš tikrųjų kalbėjo, mąstė, pyko, keikėsi, pagaliau, svajojo, turėjo lūkesčių, kokie buvo jų kasdieniai rūpesčiai ne tik kovos metu, bet ir tarp kautynių. Uždavinių daug. Viliuosi, jie bus įgyvendinti.

Koks šio filmo tikslas?

Jeigu paimsite bendrai visų Lietuvoje sukurtų filmų šia tema leitmotyvą, pamatysite, kad dominuoja kančios, nusivylimo, pralaimėjimo ir skausmo emocinis pagrindas. Taip. Visa tai buvo. Faktas. Partizanai iš ties gyveno žvėriškai siaubingose sąlygose, ir jų lemtis buvo nesunkiai prognozuojama. Bet buvo ir kita pusė, apie kurią kalbama gana atsargiai arba apskritai nutylima. Partizanų idealizmas (kalbu ne apie plakatinį patriotiškumą, o tikrą, dažnu atveju labai naivų, bet sveiką idealizmą). Istorija apie laimėjimus, sėkmingas ir labai reikšmingas kovines operacijas. Apie žmones, kurie sugebėjo nelygioj kovoj savo tikėjimu ir sumanumu ne tik pasipriešinti, bet ir pranokti okupanto jėgos struktūras. Turint omenyje, kad Lietuvos pokario rezistencija – viena ilgiausiai trukusių ginkluoto pasipriešinimo okupacijai istorijų Europoje, turime kuo didžiuotis. Vienu žodžiu, tai istorijos pusė apie gana retus, bet labai svarbius mūsų partizanų laimėjimus vardan tėvynės.

Ar jaučiate tam tikrą moralinę atsakomybę vaizduodamas šią temą? Kaip planuojant išvengti supaprastinimo ar heroizavimo, kalbant apie šią sudėtingą temą?

Niekada moraliai stigmatizuojantis menininko požiūris nepadėjo nei vienam kūriniui. Greičiau priešingai. Suprantu, kad objektyviam tokioje temoje būti yra neįmanoma, bet mano uždaviniai ir tikslai yra visai kiti. Gerai žinau, kad nuomonių įvairovė bus labai plati. Taip ir turi būti, o, kalbant apie Vanagą, pirmiausia jis buvo tiesiog žmogus. Žmogus, kuris tikėjo, mylėjo, kovojo, klydo, abejojo, verkė ir galiausiai laimėjo. Laimėjo tam, kad šiandien galėtume turėti šį laisvą interviu.

Kaip manot, kodėl būtent XXI a. reikia filmų pokario rezistencijos temomis?

Nuoširdžiai manau, kad apskritai filmų istorinėmis temomis, nebūtinai rezistencijos, yra per mažai. Mūsų braliukai latviai seniai mus aplenkė. Yra kur pasistengti, juo labiau kad istorinės medžiagos yra labai daug ir ji pakankamai turininga.

Kaip, jūsų nuomone, apie pokario rezistenciją reikėtų kalbėti jaunimui? Koks turėtų būti tokio kalbėjimo tikslas?

Tikslas labai paprastas. Jeigu žmogus, jaunimas ar tiesiog ateinanti karta nežinos savo tautos praeities, ji bus pasmerkta ją išgyventi kiekvieną kartą iš naujo.

The post Vanagas kino ekrane: Emilio Vėlyvio sumanymai ir iššūkiai appeared first on Voruta.

Lietuviai kunigai 1933 m. spalio mėn. grįžę į Lietuvą iš SSRS lagerių. Pirmojoje nuotraukoje, pirmoje eilėje iš kairės sėdi: 1. Vytautas Paškevičius, 2. vyskupas Teofilius Matulionis, 3. Vincentas Ilginas. Antroje eilėje stovi iš kairės: 1. Vincentas Deinis, 2. Kazimieras Juršanas, 3. Jonas Ladyga, 4. Augustinas Pronskietis, 5. Mykolas Būgenis, 6. Jonas Paulavičius, 7. Ladislovas Čegis.

Parodos kuratoriai – Nijolė Maslauskienė, Povilas Girdenis, Lietuvos ypatingasis archyvas

Teofilius Matulionis gimė 1873 m. liepos 4 d. Ukmergės aps. Kudoriškio viensėdyje, ūkininkų šeimoje. Baigęs Daugpilio (Latvija) realinę gimnaziją, įstojo į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. 1900 m. įšventintas į kunigus ir paskirtas Varaklianų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos (Latvija) vikaru. Netrukus buvo paskirtas kaimyninės Bikavos Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu, kuriuo tarnavo iki 1909 m. Nepaklusęs carinėje Rusijoje galiojusiam draudimui katalikų kunigams krikštyti kūdikius, kurių vienas tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis, slapta pakrikštijo kūdikį, kurio mama buvo stačiatikė. Už draudimo nepaisymą T. Matulionis buvo teisiamas, jam skirta 50 rublių bauda, jis nušalintas nuo klebono pareigų ir išsiųstas į vienuolyną Sankt Peterburge.

Atlikęs bausmę, paskirtas Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos parapijos vikaru, jam pavesta organizuoti naujos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą ir parapijos kūrimą. Dėl lėšų stygiaus bažnyčios statyba vyko sunkiai ir buvo baigta tik 1917 m. 1918 m. kunigas T. Matulionis paskirtas naujosios Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu. Taip pat jis tarnavo vikaru Šv. Kotrynos parapijoje bei buvo pakeltas Mogiliovo arkivyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninku.

Po 1917 m. Spalio perversmo į valdžią atėję bolševikai pradėjo uždarinėti bažnyčias, nacionalizuoti jų turtą, varžyti tikinčiųjų teises, persekioti, terorizuoti ir represuoti dvasininkus. Kunigas T. Matulionis kritikavo tokią valdžios politiką. 1922 m. uždarius jo administruojamą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, laikė Šv. Mišias savo bute ar pas parapijiečius, toliau mokė vaikus tikėjimo tiesų, atsisakė bolševikų valdžiai atiduoti brangius liturginius reikmenis. 1923 m. buvo suimtas ir nubaustas 3 m. laisvės atėmimu. Kalėjo Butyrkų kalėjime ir Sokolnikų lageryje Maskvoje.

1925 m. vasario mėn. paleistas iš įkalinimo, grįžo į Švč. Jėzaus Širdies parapiją Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), papildomai rūpinosi kitomis septyniomis miesto bažnyčiomis, aptarnavo tolimas provincijas: Pskovą, Naugardą, vokiečių ir latvių kolonijas. 1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI suteikė kunigui T. Matulioniui Matregos vyskupo titulą ir paskyrė Leningrado apaštalinio vikariato administratoriaus pagalbininku su paveldėjimo teise. 1929 m. vasario 9 d. slapta konsekruotas vyskupu, pasirinko šūkį „Per crucem ad astra“ („Per kryžių į žvaigždes“).

1929 m. lapkričio mėn. vyskupas T. Matulionis sovietų saugumo buvo suimtas antrą kartą ir įkalintas kalėjime Leningrade. Nepavykus įkalbėti bendradarbiauti su sovietų režimu, 1930 m. rugsėjo 13 d. nubaustas 10 m. laisvės atėmimo bausme. Išsiųstas į Solovkų priverstinių darbų lagerį Baltosios jūros Anzero saloje, kur tapo saloje kalėjusių katalikų kunigų lyderiu. 1932 m. vyskupas T. Matulionis ir kiti aktyviausi kunigai sovietų saugumo buvo apkaltinti sudarę „antisovietinę grupuotę, kuri skleidė antisovietinę agitaciją, slapta vykdė teologines ir religines apeigas, palaikė nelegalius ryšius su laisvėje gyvenusiais asmenimis tam, kad galėtų į užsienį perduoti šnipinėjimo pobūdžio duomenis apie katalikų padėti SSRS“. Vyskupui T. Matulioniui skirta papildoma 1 m. laisvės atėmimo bausmė baudžiamajame izoliatoriuje, kurią atlikti išvežtas miško darbams prie Ladogos ežero.

Lietuvos Respublikai ir Sovietų Sąjungai 1933 m. spalio 5 d. pasirašius protokolą dėl apsikeitimo kaliniais, vyskupas T. Matulionis grąžintas į Lietuvą kartu su 18 SSRS  kalintų asmenų, tarp jų – 15 kunigų, mainais į 24 Lietuvos kalėjimuose kalintus komunistus. Grįžęs iš įkalinimo, vyskupas J. Matulionis 1934 m. kovo mėn. lankėsi pas popiežių Pijų XI Romoje, vėliau nuvyko į JAV susitikti su lietuvių bendruomenėmis, aplankė Egiptą ir Šventąją žemę. 1936 m. sugrįžęs į Lietuvą apsigyveno prie seserų benediktinių vienuolyno Kaune. 1936–1943 m. buvo Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi, ėjo Kauno arkivyskupijos oficiolo, nuo 1940 m. balandžio 19 d. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, vyskupas T. Matulionis vėl pateko į sovietų saugumo akiratį.

1943 m. balandžio mėn. T. Matulionis paskirtas Kaišiadorių vyskupijos vyskupu ordinaru. Rūpinosi katalikų sielovada, į Sibirą ištremtųjų šeimų rėmimu, teikė pagalbą iš getų pabėgusiems žydams, prisidėjo prie iš Kauno geto išneštos 3 m. būsimos pianistės Esteros Elinaitės, išgelbėjimo. 1943 m. rugsėjo mėn. per atlaidus Žiežmariuose Vokietijos kareiviams įsiveržus į bažnyčią ir suėmus jaunuolius mobilizacijai, parašė griežtą protesto laišką Lietuvos generalinės srities generaliniam tarėjui. Nepaisydamas grėsusių nacių represijų, pasirūpino, kad būtų paleistas įkalintas Žiežmarių parapijos klebonas prelatas Bernardas Sužiedėlis.

Antrosios sovietų okupacijos pradžioje vyskupas T. Matulionis atsisakė vykdyti sovietų valdžios nurodymus, reikalavo nesikišti į Bažnyčios vidaus reikalus. 1946 m. vasario 21 d. įvykusioje Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijoje atmetė valdžios reikalavimą viešai pasmerkti partizanų kovą. 1946 m. gruodžio 18 d. suimtas, apkaltinus , kad neleido kunigams bažnyčiose skelbti sovietų valdžios nutarimų, priešinosi prievartinei ateizacijai, ragino tikinčiuosius teikti materialinę pagalbą sovietų valdžios represuotų kunigų, iš Lietuvos ištremtų asmenų šeimoms, palaikė kunigus, dalyvavusius partizanų kovoje. 1947 m. rugsėjo 27 d. nubaustas 7 m. laisvės atėmimu ir įkalintas Vladimiro kalėjime. Pasibaigus bausmės atlikimo laikui, vyskupui T. Matulioniui nebuvo leista grįžti į Lietuvą. 1954 m. gegužės 28 d. jis buvo pervežtas į Zubovo-Polianos invalidų namus Mordovijos ASSR, Potmoje, Į Lietuvos SSR jam leista grįžti tik  po atkaklių artimųjų prašymų 1956 m. gegužės 4 d.

Į Lietuvą grįžusiam vyskupui neleista eiti Kaišiadorių vyskupo pareigų, jis perkeltas į nuošalesnę Birštono parapiją, užregistruotas Birštono bažnyčios altarista ir gavo leidimą apsigyventi pas bičiulį kleboną Joną Jonį. Nepaisydamas garbaus amžiaus, prastos sveikatos ir valdžios trukdymų, perėmė Kaišiadorių vyskupijos valdymą, savarankiškai skyrė kunigus į vyskupijos parapijas, lankydavo bažnyčias bei kunigus, ragino juos kovoti už tikinčiųjų teises. 1957 m. rugsėjo mėn. pirmininkavo vyskupijų valdytojų konferencijai, pareiškė protestą prieš valdžios ir saugumo pareigūnų kišimąsi į Kauno dvasinės seminarijos darbą, ragino kunigus nepasiduoti režimo pastangoms kontroliuoti Katalikų Bažnyčios veiklą. 1957 m. gruodžio 25 d. slaptai, suderinęs su Šv. Sostu, įšventino į vyskupus Vincentą Sladkevičių, turėjusį tapti jo įpėdiniu Kaišiadorių vyskupijoje.

Sovietų valdžios buvo nuolat terorizuojamas kratomis, apklausomis, grasinimais iškraustyti iš buto. Svarstyta net ištremti jį už Lietuvos ribų. Galiausiai vyskupas T. Matulionis buvo nušalintas nuo pareigų ir paskirtas Šeduvos parapijos altarista. Į Šeduvą vykti atsisakė, pareiškęs, kad vadovaujantis Bažnyčios kanonais, dvasininkus eiti pareigas gali skirti tik bažnytinė valdžia. 1958 m. spalio viduryje į Šeduvą išvežtas prievarta. Jo bute įrengta slapto pasiklausymo įranga, tikrinama pašto korespondencija, sutelkti jį nuolat stebintys saugumo agentai. Nepaisydamas persekiojimo, tęsė ganytojišką veiklą, buvo laikomas aukščiausiu dvasininku Lietuvoje. 1960 m. gegužės 31 d. T. Matulioniui suteiktas Apaštalų Sosto Vyskupo titulas, o 1962 m. vasario 9 d. popiežius Jonas XXIII „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė asmeninį arkivyskupo titulą.

Prižiūrimas ir stebimas sovietų saugumo arkivyskupas T. Matulionis Šeduvoje gyveno iki savo mirties 1962 m. rugpjūčio 20 d. Mirė praėjus keletui dienų po paskutinės saugumiečių kratos jo bute. Palaidotas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros kriptoje.

Siekiant arkivyskupą T. Matulionį pripažinti Bažnyčios kankiniu ir palaimintuoju, prelato Stanislovo Kiškio iniciatyva 1989 m. pradėta jo beatifikacijos byla. 1990 m. jam suteiktas Dievo Tarno titulas, 2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo Tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę. Kaip katalikų kunigas, nukentėjęs nuo sovietų valdžios represijų, arkivyskupas Teofilius Matulionis įrašytas į Katalikų Bažnyčios martirologą, 2003 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties), 2006 m. Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties). 2017 m. gegužės 13 d. popiežius Pranciškus paskelbė Dievo Tarną arkivyskupą T. Matulionį palaimintuoju, savo Apaštališkajame beatifikacijos laiške jį pavadindamas „ganytoju pagal Kristaus širdį, didvyrišku Evangelijos liudytoju, drąsiu Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėju“. 2017 m. birželio 25 d. Vilniuje iškilmingai švęstos arkivyskupo T. Matulionio paskelbimo palaimintuoju iškilmės.

Palaimintasis arkivyskupas T. Matulionis liturginiame kalendoriuje minimas birželio 14 d.

Parodą pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje:

https://tinyurl.com/29defcws

Panaudota literatūra:

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio biografija. Prieiga internetu: https://teofilius.lt/asmenybe/biografija/.

Ištvermingas tikėjimo liudytojas arkivyskupas Teofilius Matulionis. Parengė Arūnas Streikus ir mons. Algirdas Jurevičius. Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2017. Prieiga internetu: https://lkma.lt/site/archive/kiti/teofilius-matulionis/Teofilius-Matulionis_lkma2017_knygos-tekstas.pdf.

Palaimintas Teofilius Matulionis, vyskupas ir kankinys. Prieiga internetu: https://kaisiadoriuvyskupija.lt/vyskupija/izymus-zmones/teofilius-matulionis/.

Dizainas Karolis Netikša

Parodos organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Kauno regioninis valstybės archyvas
Kaišiadorių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Kauno IX forto muziejus
Lietuvos švietimo muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Birštono muziejus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai

The post Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis appeared first on Voruta.

Palangos žydų bendruomenė

2026 m. spalio 16 d. pietinėje Palangos miesto dalyje, miškelyje už Birutės parko, atidengtas Holokausto aukoms skirtas memorialas „Tylaus šauksmo erdvė“. Juo įamžintas 1941 m. birželio 27 d. šioje vietovėje nužudytų 111 žmonių – 106 žydų ir 5 lietuvių – atminimas.

Nutraukti gyvenimai

Memorialą atidengė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus, Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas. Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys Emanuelis Zingeris, Vokietijos garbės konsulas Klaipėdoje Arūnas Baublys, Kauno, Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenių pirmininkai bei jų nariai, Palangos žydų bendruomenės nariai, Palangos miesto savivaldybės tarybos nariai ir administracijos atstovai bei palangiškiai.

Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus teigė, jog atidengtas memorialas primins apie nekaltai pralietą kraują, nutrauktus gyvenimus ir Palangos žydų bendruomenę, kurios didelė dalis buvo sunaikinta per Holokaustą. „Už kiekvieno iškalto vardo slypi žmogaus gyvenimas, šeima, svajonės ir istorija. To negalime pakeisti, tačiau galime ir privalome išsaugoti atminimą, kad ši tragedija niekada nebūtų pamiršta. Tikiu, kad kiekvienas, atėjęs į šią vietą, pajus jos tylą, susimąstys ir išsineš suvokimą, kokia brangi yra kiekviena žmogaus gyvybė“, – sakė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus.

Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne pabrėžė, jog šis memorialas yra ne tik pagarba Holokausto aukoms, bet ir svarbus priminimas apie žydų bendruomenės neatsiejamą vietą Lietuvos istorijoje. “Išsaugodami istorinę atmintį, mes pripažįstame praeities tragedijas ir prisiimame atsakomybę už ateitį. Antisemitizmas ir neapykanta vis dar egzistuoja įvairiomis formomis, todėl turime juos atpažinti, jiems priešintis ir neleisti, kad diskriminacija virstų smurtu. Tegul ši memorialinė erdvė būna gyvas atminties, žmogiškumo ir mūsų bendros atsakomybės kurti ateitį be neapykantos simbolis“, – sakė ambasadorė.

Renginiui rimties ir iškilmingumo suteikė Palangos kamerinio choro (vadovas – Edmundas Jucevičius) atliekamos lietuvių liaudies dainų išdailos ir sakralinės muzikos motyvai.

Skambėjo maldos hebrajų ir lietuvių kalbomis, Holokausto aukų atminimas pagerbtas tylos minute bei atminimo žvake ir akmenukais, padėtais prie memorialo.

Memorialo simbolika

Meninės kompozicijos „Tylaus šauksmo erdvė“ autorius Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas siekė sukurti ne tradicinį paminklą, o vietą, kuri pati pasakotų apie Holokausto tragediją, nutrauktus gyvenimus ir sunaikintą Palangos žydų bendruomenę. Kiekvienas memorialo elementas turi savo prasmę.

Atminimo ženklą sudaro keturi skirtingo aukščio, dydžio ir formos stulpai. Jie simbolizuoja senolį, moterį, vyrą ir vaiką – šeimą. Skirtingos stulpų formos pabrėžia, kad kiekviena auka buvo atskiras žmogus, turėjęs savo gyvenimą, istoriją ir artimuosius, o ne tik skaičius bendrame žuvusiųjų sąraše. Nors šeimos per Holokaustą buvo išdraskytos, memoriale jos simboliškai vėl sujungiamos.

Šiam kūriniui pasirinktas korteno plienas, kurio paviršiuje susidarančios rūdys simbolizuoja praėjusį laiką ir kraują, kurio neįmanoma nuplauti. Iš pirmo žvilgsnio tvirtas, beveik amžinas metalas primena, kad net tai, kas atrodo nepajudinama, gali būti palaužta.

Stulpai sąmoningai „sulaužyti“, o juose esantys plyšiai nėra vien dekoratyvinė detalė. Jie simbolizuoja žmonėms padarytas žaizdas ir tragediją, padalijusią gyvenimą į laiką iki žudynių ir po jų. Šių plyšių neįmanoma užtaisyti, kaip neįmanoma panaikinti to, kas įvyko.

Ant moterį simbolizuojančio stulpo, virš plyšio, įrėžta Dovydo žvaigždė. Pasak V. Gutmano, ji pasirinkta neatsitiktinai – pagal judaizmo tradiciją žydiška kilmė perduodama per motiną. Nors stulpas suskaldytas, žvaigždė liko nepažeista. Tai simbolizuoja, kad galima sunaikinti žmogaus kūną ir jo namus, tačiau neįmanoma ištrinti jo tapatybės.

Memoriale iškalti visų 111 nužudytųjų vardai – 106 žydų ir 5 lietuvių. Jie leidžia Holokausto aukas prisiminti ne tik kaip istorinį skaičių, bet ir kaip konkrečius žmones, kurių gyvenimai buvo žiauriai nutraukti.

Memorialo pavadinimas „Tylaus šauksmo erdvė“ atspindi pagrindinę jo idėją. Šauksmas čia slypi varduose, plieno plyšiuose ir pačioje vietoje, kurioje buvo nužudyti žmonės. Tačiau aplinkui tvyro miško tyla. Pasak memorialo autoriaus, tai – erdvė, į kurią atėjęs žmogus gali perskaityti vardą, pabūti ir galbūt padėti akmenėlį prie stulpo. Taip užsimezga tylus pokalbis su tais, kurių nebėra. Memorialas tampa atminties vieta per kiekvieną čia apsilankantį žmogų.

Palangos žydų istorija

Palangos žydų bendruomenės istorija siekia kelis šimtmečius. Žydai aktyviai dalyvavo miesto ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime, vertėsi prekyba ir amatais, prisidėjo prie kurorto verslų plėtros. XX a. pirmojoje pusėje jie buvo svarbi Palangos bendruomenės dalis.

1941 m. birželį Palangą užėmus nacistinės Vokietijos kariuomenei, miesto žydų bendruomenė patyrė persekiojimą. Birželio 26 d. žydai buvo suimti ir uždaryti sinagogose – vienoje – moterys, vaikai ir pagyvenusieji, kitoje – vyrai ir jaunuoliai. O kitą dieną vyrai ir jaunuoliai – 106 žydai ir 5 lietuviai – buvo nužudyti miške už Birutės parko. Tai buvo viena iš tragiškų Holokausto istorijos Palangoje dalių, žymėjusių šimtmečius gyvavusios žydų bendruomenės naikinimo pradžią.

Kviečia prisiminti

Memorialo „Tylaus šauksmo erdvė“ autorius – Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas. Memorialo įrengimą inicijavo Palangos žydų bendruomenė, o projektą finansavo ir įgyvendino Palangos miesto savivaldybė.

***

Palangos žydų bendruomenės pirmininko Viliaus Gutmano kalba 

Kai galvojau apie memorialą nužudytiems Palangos žydams, nenorėjau marmurinės plokštės su iškaltais vardais ar klasikinės skulptūros. Norėjau, kad memorialas kalbėtų.

Pasirinkau Korteno plieną dėl rūdžių. Rūdys – tai praėjęs laikas. Tai kraujas, kuris niekada nenusiplaus. Plienas atrodo tvirtas, bet ir jis pasiduoda, kaip pasidavė žmogaus kūnas šūviui.

Keturi stulpai čia ne dėl kompozicijos. Jie skirtingi – aukščiu, dydžiu, forma. Tai senolis, moteris, vyras, vaikas – šeima. Šiame miškelyje buvo sušaudyti 106 žydų vyrai ir 5 lietuviai. Vėliau jų palaikai buvo perlaidoti miesto kapinėse. Jų šeimos buvo išdraskytos. Čia, šiame memoriale, šeima simboliškai vėl kartu.

Stulpai sulaužyti. Plyšiai juose tikri, ne dekoratyvūs. Tai, kas čia įvyko, sulaužė ne tik žmonių gyvenimus. Tai padalijo laiką į „prieš“ ir „po“. Ir to plyšio niekas neužtaisys. Tą dieną prasidėjo šimtmečius gyvavusios Palangos žydų bendruomenės sunaikinimas.

Dovydo žvaigždė įrėžta ant moters stulpo, virš plyšio. Pagal judaizmo tradiciją žydiška kilmė perduodama per motiną. Stulpas suskaldytas, bet žvaigždė liko nepažeista. Galima sunaikinti kūną, išvaryti į mišką ir sušaudyti, bet žmogaus tapatybės sunaikinti neįmanoma.

Memorialas vadinasi „Tylaus šauksmo erdvė“. Nes šauksmas užrašytas varduose, įrėžtas plyšiuose, sukauptas šiame metale. Bet pati vieta tyli. Tik miškas, samanos, vėjas.

Tai atminties vieta. Erdvė, į kurią žmogus ateina, perskaito vardą, pabūna. Galbūt padeda akmenėlį prie stulpo. Tai tylus pokalbis tarp jo ir to, kurio nebėra.

Memorialas tampa gyvas per žmogų, kuris ateina. Be lankytojo jis tik metalas. Su lankytoju – atmintis.

The post Palangoje atidengtas Holokausto aukoms skirtas memorialas „Tylaus šauksmo erdvė“ appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Spalio 15-ąją, pažymint Tado Kosciuškos mirties 209-ąsias metines, mūsų kaimynystėje kilo įdomus ginčas dėl jo tautinės priklausomybės. Jį įžiebė ne kas kitas, o į Lenkiją iš Vilniaus persikrausčiusi baltarusių opozicijos aktyvistė Sviatlana Cichanouskaja (Sviatlana Tsikhanouskaya).

Viešojoje erdvėje ji paskelbė publikaciją, skirtą žinomo sukilimų vado generolo Tado Kosciuškos atminimui, kuri sukėlė tam tikrų aistrų ir vertinimų. Antai Europos Parlamento narys nuo Teisės ir teisingumo partijos (PiS), 2022–2023 m. buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Arkadiuszas Mularczykas, kuris daug dėmesio skiria Lukašenkos toleruojamam nekontroliuojamam migrantų srautui Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos pasienyje, taip pat įsijungė į ginčą.

Taigi, anglų kalbos specialistė platformoje X rašė: „Gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje, T. Kosciuška padėjo Amerikai iškovoti nepriklausomybę, o po to pasisakė prieš rusų ir prūsų viešpatavimą mūsų regione. 1817 m. mirties metinių proga mus įkvepia jo vyriškumas ir drąsa…“

Tačiau šis, iš pirmo žvilgsnio, nekaltas priminimas sukėlė lenkų teisininko ir politiko pasipiktinimą, kad tekste nepaminėta Lenkijos nacionalinio didvyrio ir Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos, ATR) generolo kilmė. „Trūksta labai svarbaus fakto, – rašė jis X platformoje. – T. Kosciuška gimė ATR žemėse, šiuolaikinės Baltarusijos teritorijoje, kovojo už Amerikos nepriklausomybę ir vadovavo 1794 m. sukilimui prieš Rusiją ir Prūsiją. Mes neturime išbraukti Lenkijos iš jo istorijos“.

Tiesa, S. Cichanouskaja mandagiai atsakė, kad nejučiom praleidusi šį faktą, ir ištaisė klaidelę. EP deputatas irgi padėkojo baltarusių politikei. Atrodo, nėra ko čia fiksuoti šį įsiliepsnojusį ginčą. Bet tik tuomet, jeigu į jį negalėtume įterpti ir lietuviškojo dėmens. Kitaip sakant, žinomai gudų demokratinių jėgų lyderei galima būtų prikišti tą patį: ji nepaminėjo, kad pirmiausiai T. Kosciuška laikytinas lietuviu. Kodėl? Ogi todėl, kad jis pats save laikė lietuviu ir 1790 m. rašytuose laiškuose pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis. Viename jų adresuotame Lietuvos kariuomenės generolui 1790 m. vasario 7 d. T. Kosciuška rašė: „Leiskite man grįžti į Lietuvą, nebent manęs atsisakote ar manote, kad aš jums tarnauti netinkamas. Kuo gi aš esu? Argi ne lietuvis, jūsų tautietis?.. Pyktis mane ima — aš iš Lietuvos, o Karūnoje turiu tarnauti!“.

Lietuviškas jo vardas – Andrius Tadas Bonaventūra Kosciuška (lenk. Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko). Wikipedia jį pristato kaip „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierių ir generolą, tarnavusį Lenkijos karalystės kariuomenėje“. Jis buvo LDK karo inžinierius ir generolas, pasižymėjęs kaip įtvirtinimų meistras, talentingas karininkas ir principingas politinis veikėjas. Iš tiesų Kosciuškos vardas tapo bendru paveldu Lietuvai, Lenkijai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Baltarusijai. T. Kosciuškos gyvenimas ir veikla liudija, kad laisvė nėra duotybė – ji iškovojama. Jo skelbtas principas „Už jūsų ir mūsų laisvę“ iki šiol išlieka aktualus ir įpareigojantis, rašoma Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje (LŠSi) svetainėje.

Tad kodėl laužomos ietys? Kodėl nutylima viena ar kita tautinė priklausomybė? Ar tai ne ta pati manipuliacija kaip su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar kunigaikščio Algirdo kilme? O juk šiame ginče mažiau žinomų pavardžių yra kur kas daugiau… Tam tikra prasme tai įsipaišo į kaimynystėje populiarias litvinizmo spekuliacijas. Garbių politikų tai nepuošia.

The post Česlovas Iškauskas. Argi T. Kosciuška ne lietuvis? appeared first on Voruta.

2026 m. lapkričio 18 d. minėsime Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus nužudymo 80-ąsias metines. Tai buvo pirmasis sovietinių okupantų suimtas, mirties bausme nubaustas ir 1946 m. lapkričio 18 d. Vilniuje sušaudytas Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchas. Vėliau sovietų saugumas suėmė ir įvairiomis laisvės atėmimo bausmėmis nubaudė vyskupus Pranciškų Ramanauską, Teofilių Matulionį, Mečislovą Reinį. Iki 1949 m. buvo represuota ir į GULAG’o lagerius išsiųsta didžioji dalis Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyresnybės.

Siekiant paminėti sovietų okupantų represuotus Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupus, Lietuvos ypatingasis archyvas parengė jų atminimui pagerbti skirtų virtualių parodų ciklą. Parodose pirmą kartą bus eksponuojamos įvairiose atminties institucijose, Lietuvos vyskupijų kurijų archyvuose saugomos nuotraukos ir dokumentai.

Įžanginėje ciklo parodoje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimas sovietų valdžiai” pristatome pasakojimą apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimąsi ateistinei sovietinių okupantų politikai, atsisakymą bendradarbiauti su okupaciniu režimu, sovietų saugumo vykdytą dvasininkų ir tikinčiųjų persekiojimą.

***

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo valstybės sovietizacija, kurios neatsiejama dalis buvo prievartinis visuomenės ateizavimas. Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai bei daugelis dvasininkų buvo nusistatę prieš bolševikinę ideologiją ir priešinosi ateistinei okupacinės valdžios politikai. Siekdami palaužti pasipriešinimą, okupantai, pradėjo griauti Katalikų Bažnyčios organizaciją, varžyti ir kontroliuoti jos veiklą. Buvo nutrauktas Konkordatas su Šventuoju Sostu, bažnyčia atskirta nuo valstybės, pradėtas bažnyčios turto nacionalizavimas.

Dar spartesnė ateizacija buvo vykdoma prasidėjus antrajai sovietinei Lietuvos okupacijai. Bažnyčios ir tikinčiųjų gyvenimą pradėjo kontroliuoti sovietų valdžios ir valstybės saugumo organai. Antireliginei bolševikų politikai įgyvendinti 1944 m. pabaigoje įsteigta Religinių kultų reikalų tarybos prie SSRS Liaudies Komisarų Tarybos įgaliotinio Lietuvos SSR įstaiga. Įgaliotiniu paskirtas saugumietis Alfonsas Gailevičius, o nuo 1948 m. – aršus bolševikas Bronius Pušinis. 1945 m. pradėta religinių bendruomenių ir kulto tarnautojų registracija. Dvasininkai dirbti galėjo tik gavę registracijos tam tikroje parapijoje pažymėjimą, religinės bendruomenės veikti galėjo tik vietos sovietų valdžios organams įregistravus parapijos komitetą, per kurį valdžia kišosi į parapijų vidaus reikalus. 1948 m. prasidėjo radikalus Katalikų Bažnyčios puolimas: uždaryti visi vienuolynai ir 136 bažnyčios, apie 130 parapijų paliktos be kunigų, apribota vienintelės Lietuvoje neuždarytos Kauno kunigų seminarijos veikla, sumažintas kunigų skaičius, nesuteikiant jiems registracijos pažymėjimų. Uždrausta katechizuoti vaikus, spausdinti religinę literatūrą ir kt. Bažnyčios hierarchai buvo verčiami viešai deklaruoti lojalumą režimui, raginti žmones paklusti sovietų valdžiai, prasidėjus ginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui, spaudžiami pasmerkti partizanus, kviesti juos nusiginkluoti.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai visais būdais priešinosi tokiai valdžios politikai. Lietuvos vyskupų konferencijoje, 1941 m. gegužės 25 d. vykusioje Kaune, buvo parengtas memorandumas, kuriame protestuota prieš Bažnyčios veiklos ir tikinčiųjų teisių varžymą. 1945 m. Lietuvos vyskupai atsisakė remti sovietų režimą ir jo kovą su partizanais, motyvuodami Bažnyčios nesikišimo į politiką principu. 1946 m. vasario 5 d. Lietuvos vyskupai buvo sukviesti į „pasitarimą“, per kurį sovietų valdžios atstovai reikalavo viešai paremti režimą. Siekiant daryti spaudimą vyskupams, tą pačią dieną sovietų saugumas suėmė Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių.

1946 m. vasario 21 d. vyskupų konferencijoje Kaune priimtas laiškas tikintiesiems, parengtas Vilniaus arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus arkivyskupo Mečislovo Reinio, kuriame žmonės raginti laikytis Dievo įsakymų. Sovietų valdžia šį laišką įvertino kaip antisovietinį ir uždraudė jį skelbti. 1946 m. gruodžio mėn. saugumiečiai bandė priversti Bažnyčios hierarchus pakeisti nusistatymą, pareiškę, kad kol dvasininkai neatsisakys sovietams priešiškos pozicijos, tol valdžia Katalikų Bažnyčią laikys „savo aiškiu ir slaptu priešu“. Vyskupai Pranciškus Ramanauskas ir M. Reinys reikalavimą atmetė, nurodę, kad Bažnyčia negali palaikyti ją persekiojančios valdžios.

Lietuvos vyskupams atsisakius duoti nurodymus kunigams dėl religinių bendruomenių ir kulto tarnautojų registracijos, valdžia pradėjo Bažnyčios hierarchus šantažuoti, grasinti, kad kunigams nesutikus registruotis, bus naikinamos parapijos. Dvasininkų pasipriešinimas buvo palaužtas 1948 m., kuomet imta uždarinėti bažnyčias, kuriose tarnaujantys kunigai vengė registruotis.

Vyskupijų valdytojai protestavo prieš sovietų valdžios kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus, kunigų seminarijų ir bažnyčių uždarymą, jų turto paėmimą,  draudimą katechizuoti vaikus, skatino tikinčiuosius rašyti skundus dėl jų teisių varžymo. Pasipriešinimo sulaukė ir valdžios bandymai Lietuvos Katalikų Bažnyčią izoliuoti nuo Vatikano. Bažnyčios hierarchai deklaravo savo ištikimybę Šventajam Sostu, stengėsi neprarasti ryšių su juo.

Sovietų saugumo dar 1940 m. pradėtas dvasininkų persekiojimas ir slaptas stebėjimas itin suintensyvėjo pokario metais, saugumiečiai bei slapti bendradarbiai stengėsi dvasininkus kiršinti tarpusavyje. Vyskupijų valdytojai buvo nuolat kviečiami į pokalbius su valdžios atstovais, kurių metu buvo bandoma pakeisti vyskupų nusistatymą prieš valdžios politiką, priversti juos bendradarbiauti su režimu. Nepavykus to pasiekti, griebtasi represijų.

1946 m. buvo suimtas, nubaustas mirties bausme ir sušaudytas Telšių vyskupas ordinaras V. Borisevičis. 1947 m. suimtas jo sufragantas, vyskupas P. Ramanauskas, jam skirta 10 metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageryje. Tais pačiais metais suimti Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis, kuriam skirti 7 metai lagerio, arkivyskupas M. Reinys, jis nubaustas 8 metams kalėjimo. 1949 m. suimti Telšių vyskupijos valdytojas, kanauninkas Justinas Juodaitis, Vilkaviškio vyskupijos valdytojas, kanauninkas Vincas Vizgirda ir Kaišiadorių vyskupijos valdytojas, prelatas Bernardas Sužiedėlis. Negavęs registracijos pažymėjimo Vilniaus arkivyskupijos valdytojo pareigų negalėjo eiti kanauninkas Edmundas Basys.

1940–1941 m. sovietų okupantų buvo įkalinti ar ištremti 82 dvasininkai ir vienuoliai, 1944–1953 m. suimti 362 kunigai. Po represijų bangos į GULAG‘o lagerius išsiuntus didžiąją dalį Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyresnybės, sovietų valdžiai pavyko sudaryti režimui labiau priimtiną bažnytinę vadovybę ir pradėti kontroliuoti vyskupijų valdymą. Vilniaus arkivyskupiją ir Panevėžio vyskupiją valdė vyskupas Kazimieras Paltarokas. Kauno arkivyskupiją, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijas valdė kanauninkas Juozapas Stankevičius. Tik Telšių vyskupijos statusas liko nepakitęs, ją valdė kanauninkas Petras Maželis, 1955 m. konsekruotas vyskupu.

Po J. Stalino mirties Sovietų Sąjungoje prasidėjus politiniam atšilimui Lietuvos SSR valdžia stengėsi neleisti į gimtinę grįžti iš įkalinimo paleistiems vyskupams T. Matulioniui ir P. Ramanauskui, o jiems sugrįžus, neleido eiti pareigų ir toliau persekiojo. T. Matulioniui 1957 m. konsekravus Vincentą Sladkevičių Kaišiadorių vyskupo augziliaru, jam neleista eiti pareigų. Po vyskupo K. Paltaroko mirties 1958 m., Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus pareigas perėmęs titulinis Antaravos vyskupas Julijonas Steponavičius, 1961 m. buvo nušalintas nuo pareigų ir ištremtas į Žagarę, Joniškio rajone.

Pirmąjį antrosios sovietinės okupacijos dešimtmetį Lietuvos Katalikų Bažnyčios pasipriešinimo komunistiniam režimui iniciatyva priklausė Bažnyčios hierarchams. Po radikalaus Bažnyčios puolimo ir dvasininkų represijų bangos, vyskupijų valdytojai, siekdami  apsaugoti Bažnyčios organizacinę struktūrą nuo visiško sunaikinimo, pradėjo laikytis kompromisų. Priešintis ateistinei sovietų valdžios politikai aktyviau pradėjo žemesnio rango dvasininkai ir tikintieji.

Įžanginę ciklo parodą pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje:

https://tinyurl.com/yvwjx3ab

Panaudota literatūra:

KATILIUS, Algimantas. Lietuvių studentų katalikų draugijos Leveno universitete XX a. pradžioje. In Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 34, 2011, p. 141–168. Prieiga per internetą: https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2004~1367162236436/J.04~2004~1367162236436.pdf.

LAUKAITYTĖ Regina. Represijas išgyvenusių dvasininkų padėtis sovietinėje Lietuvoje. In Istorija. Mokslo darbai. 2014, t. 94 tomas. Prieiga internetu: https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/4ac8ae09-937b-4866-89db-69ac09019cec/content.

Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme. Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2000.

Lietuvos katalikų dvasininkai XIV–XXI amžiuje. Istorinė biogramų duomenų bazė. Prieiga internetu: https://www.lkma.lt/lddb/.

Palaimintas Teofilius Matulionis, vyskupas ir kankinys. Prieiga internetu: https://kaisiadoriuvyskupija.lt/vyskupija/izymus-zmones/teofilius-matulionis/.

RAIŠUPIS Matas. Dabarties kankiniai. Lietuvos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų kryžiaus kelias pirmojoje ir antrojoje sovietų okupacijoje. Prieiga internetu: https://www.partizanai.org/failai/html/dabarties-kankiniai.htm.

STREIKUS Arūnas. Sovietų valdžios antibažnytinė politika (1953-1967), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2004. Prieiga internetu: http://genocid.lt/Leidyba/1/arunas.htm.

URBANAVIČIŪTĖ-JONAITIENĖ Danguolė. Apie vyskupo kankinio gyvenimą ir likimą. Prisimenant Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių. Prieiga interneu: https://archyvas.xxiamzius.lt/numeriai/2012/05/11/atmi_05.html.

Parodų kuratoriai Nijolė Maslauskienė ir Povilas Girdenis.

Dizainas Karolis Netikša

Parodų organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodų partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Kauno regioninis valstybės archyvas
Vilniaus arkivyskupijos kurija
Kaišiadorių vyskupijos kurija
Telšių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Bažnytinio paveldo muziejus
Kauno IX forto muziejus
Lietuvos švietimo muziejus
Kauno miesto muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Žemaičių dailės muziejus
Kretingos muziejus
Utenos kraštotyros muziejus
Šilutės Hugo Šojaus muziejus
Birštono muziejus

The post Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai appeared first on Voruta.

Dr. Irma Randakevičienė, Vilnius, www.voruta.lt

Vokiečių gatvės pabaigoje, netoli Trakų ir Dominikonų gatvių sankryžos ir nūdieną stovi pramogomis, pokyliais ir koncertais XIX amžiuje garsėjęs Miulerio namas (dab. Vokiečių g. 26). Apie tai rašoma ne viename šaltinyje, kuriame apžvelgiama Vokiečių gatvės istorija. Vladas Drėma nurodo, jog XVI a. čia buvo pastatyti Vilniaus pilių prižiūrėtojo Ulricho Hozijaus rūmai su keliais kiemais ir sodu. XVIII a. namų valda priklausė LDK iždininkui Jonui Flemingui.

Apie 1778 m. rūmai buvo rekonstruoti, juos buvo įsigiję Bžostovskiai, vėliau Pociejai, Tą rašė ir Adomas Honoris Kirkoras. XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje namų valdą pirko pirklys Miuleris. Gabrielė Giunterytė-Puzienienė knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose” pasakoja, jog Miulerio namo salėje vykdavo visi didesni vilniečių sambūriai, koncertai, baliai ir karnavalai. Esą Vilniaus aukštuomenė kaip pokylių vietą buvo pasirinkusi būtent Miulerio namą. Čia lankėsi ir Mykolas Juozapas Romeris, generolas Vavževskis, kunigaikštis Dolgorukovas, jaunasis Leonas Sapiega ir daug kitų Vilniaus to meto garsių šeimų atstovų. Šaltiniuose taip pat nurodoma, jog Miulerių name kažkiek laiko posėdžiavo Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas.

Adomas Honoris Kirkoras yra aprašęs, jog Miulerio namas su erdviais butais, apsuptas didelio kiemo bei nedidelio sodelio stovi paėjus pro kelis namus už  Liuteronų bažnyčios. Greta šio namo buvo iškilęs erdvus, kitados Fitinhofams priklausęs namas, kuriame kadaise veikė garsi sidabrinė salė, o priešpriešiais stovėjo keturaukštis Vilniaus universiteto profesoriaus Mykolo Šulco namas.

Morta Baužienė nurodo, jog XIX a. Miulerio namas buvo trijų aukštų, supo erdvų kiemą su mažu sodeliu kiemo centre. Kiemo fasadus juosė vidinės galerijos. Antrojo pasaulinio karo metu rūmai buvo kažkiek apgriauti, rekonstruoti ir supaprastinti.

Įdomus akcentas, jog 1812 m. Miulerio name buvo apgyvendintas Napoleono kariuomenės generolas Hogendorpas. Patys namo butai nuolatos buvo nuomojami, čia gyvendavo ir į Vilnių iš savo dvarų atvykę bajorai.  Teigiama, jog būtent Miulerio name Vilniaus miestiečiai pirmąkart susipažino su fotografija ir pamatė iš Paryžiaus į Vilnių atvežtą dagerotipą.

Jeigu kalbėti apie pačius Miulerius, jau 1795 m. Vilniaus pirklių surašyme paminėtas Jonas Miuleris, sūnus Jono, kilęs iš Lvovo. Jis buvo vedęs varšuvietę Elžbietą. Nurodoma, jog Jonas Miuleris turėjo nusipirkęs mūrinį namą šv. Trejybės gatvėje. Bajorystė jam buvo suteikta 1790 metais. Taip pat minima, jog Jonas Miuleris buvęs delegatu į Seimą, nurodyta, jog užsiėmęs prekyba. Miulerio namuose gyveno du mokytojai: vienas jų buvo kilęs iš Drezdeno, kitas – kilmingas, bajoras Stanislovas Konarskis. Namuose gyveno ir garderobe dirbusi tarnaitė Antanina, kuri buvo vietinė, gimusi Vilniuje. Miulerio namuose gyveno keletas laisvųjų žmonių, pora jų buvo kilę iš Augustavo, taip pat keletas bajorų, kurie, matyt, neturėjo turtų ir uždarbiavo, pvz., liokajumi dirbo Baltramiejus Rasiukevičius, kilęs iš Eisiškių.

Paties Jono Miulerio amžius nėra nurodytas, tačiau 1790 metais jis jau buvo sulaukęs dviejų sūnų, t.y. jo sūnui Ksaverui buvo sukakę 14 metų, sūnui Stanislovui – 11 metų. Minėti 1795 m. gyventojų surašyme mokytojai ko gero mokino Miulerių berniukus. Broliai neblogai sutarė, nes sulaukę pilnametystės vienas po kito apsivedė ir vėliau dalyvavo krikštijant vienas kito vaikus. Po 1795 m. gyventojų surašymo Miuleriams gimė ir kitų vaikų, pvz., 1798 m. vasario mėn. buvo pakrikštytas jų sūnus Kazimieras. Taip pat Miuleriams gimė sūnus Jonas, vėliau tapęs žandarmerijos karininku.

Aelita Ambrulevičiūtė aprašydama XIX a. Vilniaus pirklius pamini Joną Miulerį nurodydama, jog 1798 m. metinė jo apyvarta siekė 37 tūkst. rublių. Taip pat nurodoma ir tai, jog Vilniaus pirklys Vasilijus Rozentalis Vokiečių gatvėje stovėjusiame Miulerio name XIX a. viduryje prekiavo tabako gaminiais.

Rusijos imperijos kariuomenės kapitono laipsnį turėjęs Miulerių sūnus Stanislovas Miuleris 1811 m. sausio 21 d. Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje vedė Elžbietą Zakševskytę, o jo brolis Vilniaus rotomagistras Ksaveras Miuleris 1812 m. lapkričio 15 d. toje pačioje šv. Jonų bažnyčioje susituokė su Marija Zakševskyte. Tikėtina Elžbieta ir Marija Zakševskytės buvo seserys.

Stanislovas Moravskis prisiminimuose apie jaunystės metus Vilniuje mini, jog bičiuliavosi su Miuleriais, buvo įsimylėjęs ir šeimininkę Miulerienę, tačiau Miulerių šeimos pamatai buvo tvirti ir donžuano Moravskio meilė liko be atsako. Vėlgi neaišku, ar šaltiniuose nėra painiojamos dvi brolių Stanislovo ir Ksavero Miulerių šeimos ir ar nėra painiojamos ir seserys Elžbieta bei Marija Zakševskytės Miulerienės.

Pats Stanislovas Miuleris (1786 – 1847 m.) turėjo Rusijos armijos kapitono laipsnį, buvo mokytas žmogus. Jis 1826-1828 m. išleido dvitomį prancūzų-lenkų, o 1830 m. lenkų-rusų kalbų žodynus. Jo žmona Elžbieta Miulerienė, kaip aprašo Stanislovas Moravskis, buvo labai mažo ūgio. S. Moravskis nurodo, jog ji pati pasakojusi apie savo daug metų trukusį nevaisingumą ir vienintelį gimdymą, po kurio ėmusi pilnėti.

Iš tiesų Vilniaus šv. Jonų bažnyčios metrikinėse knygose yra išlikęs įrašas apie 1818 m. birželio 21 d.  įvykusias Stanislovo ir Elžbietos Miulerių dukters Sofijos krikštynas (mergaitė gimė 1818 m. gegužės 14 d.). Jos krikštatėviu tapo dėdė Ksaveras Miuleris.

Kai pas Miulerius lankydavosi Stanislovas Moravskis ir vaišindavosi nuostabia jų kava, Sofijai Miulerytei jau buvo septyneri metukai. Jos motina Stanislovui Moravskiui sudarė pusiau sėdinčios, pusiau gulinčios kanapos arba sofos kampe moters įvaizdį. Bendra Miulerienės išvaizda buvo imponuojanti, griežta. Moteris mėgo diskutuoti įvairiomis filosofinėmis temomis.

Aprašydamas Miulerių gyvenamąsias patalpas Moravskis pamini ir Miulerio talentą tapybai: „Miulerių namų sienos buvo nukabinėtos rinktiniais paveikslais, portretais, guašais, puoštos Saksonijos porceliano statulėlėmis. Daugybę guašų ir akvarelių buvo nutapęs pats Miuleris – žymus ir talentingas dailininkas”. Namuose buvo ir rinktinė biblioteka, ir archyvas – niekas nepraslydo pro pastabias Moravskio akis.

Stanislovo brolio Ksavero ir Marijos Zakševskytės Miulerių dukters Marijos, gimusios 1821 m. rugpjūčio 30 d. krikštynų apeigose dalyvavo ne tik Stanislovas Miuleris, bet ir grafienė Rachelė Pliaterienė, Lenkijos kariuomenės karininkas Stanislovas Zakševskis bei Marija Moravska (Moravskytė ar Moravskienė), kuri galėjo būti kažkokia Moravskių giminaitė, Stanislovo Moravskio motina Marija Semaškaitė-Moravskienė tuo metu jau buvo mirusi. Rachelė Platerienė galėjusi būti pagal mergautinę pavardę Kostiuškaitė (1784-1860), Tado Broel-Platerio žmona.

Keliais metais anksčiau, t.y. 1818 m. birželio 21 d. kartu su vienintele Stanislovo ir Elžbietos Miulerių dukterimi Sofija buvo pakrikštyta ir Ksavero bei Marijos Miulerių duktė Aleksandra, gimusi 1818 m. kovo 13 d. Vilniuje. Be to, Ksavero Miulerio namuose augo ir sūnus Mauricijus Aleksandras, gimęs 1815 metais. Taigi, Ksaveras Miuleris turėjo tris vaikus (bent tiek pavyko rasti), jo brolis Stanislovas vienintelę dukterį Sofiją.

Miulerių vaikams jau užaugus, 1836 m. į Vilnių išsiruošė Minsko apskrityje gyvenęs savo namuose spektaklius statęs Juozapas Moniuška, kartu su savimi pasiėmęs muzikalų sūnėną Stanislovą, gimusį 1818 metais Napoleono Bonaparto maršalų adjudanto Česlovo Vincento Eliašo Moniuškos ir armėnės Elžbietos Madžarskos šeimoje netoli Minsko stovėjusiame Ubelės dvare.

Abu Moniuškos atvykę į Vilnių išsinuomojo patalpas Miulerių name Vokiečių gatvėje. Minskas nei iš tolo kultūriniu gyvenimu negalėjo prilygti Vilniui, garsėjusiam tuo metu tiek opera, teatru, tiek koncertais. Kaip tik tuo metu Vilniuje buvo rodoma Karlo Marijos fon Vėberio opera „Laisvasis šaulys”. Stanislovą Moniušką Vilnius sužavėjo. Tuo metu Moniuška jau buvo įgijęs šiokį tokį muzikinį išsilavinimą, iki 1830 m. Varšuvoje muzikos mokėsi pas lenkų kompozitorių Karlą Augustą Freyerį.

Netrukus Stanislovas Moniuška įsimylėjo namo šeimininkų dukterį Aleksandrą, tačiau tuoktuvės buvo atidėtos ir iš jaunuolio pareikalauta įg30yti kokį nors išsilavinimą. Tuo metu Aleksandros Miulerytės tėvas pulkininkas Ksaveras Miuleris jau buvo miręs, visus jaunos merginos širdies reikalus sprendė našle likusi motina Marija.

Iki 1840 m. Stanislovas Moniuška mokėsi Berlyne pas kompozitorių Karlą Fridrichą Rungenhageną kontrapunkto, harmonijos, instrumentuotės ir dirigavimo.

Ir štai, 1840 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus Antakalnio Viešpaties Jėzaus (Trinitorių) bažnytėlėje susituokė Stanislovas Moniuška ir Aleksandra Miulerytė. Jaunuosius paglobojo ir jų santuokoje dalyvavo jaunosios dėdė Stanislovas Miuleris. Dėdės globa jaunoji šeima džiaugėsi dar septynerius metus, 1847 m. birželio 5 d. Stanislovas Miuleris, dar spėjęs ištekinti vienintelę dukterį Sofiją už bajoro Karolio Šturmo, mirė ir buvo palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse. Antkapis tikriausiai neišlikęs, kadangi nėra aprašytas V. Girininkienės knygoje „Vilniaus Bernardinų kapinės 1810-2010”.

Po santuokos Stanislovas Moniuška įsidarbino vargonininku Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje, 1840 m. rugsėjo 1 d. jaunojo kompozitoriaus rankos išbandė naujus šv. Jonų bažnyčios vargonus. Ne viename šaltinyje užsimenama apie Stanislovo Moniuškos veiklą Vilniuje. Jis ne tik vargonininkavo, bet ir dirigavo Vilniaus miesto teatro orkestrui, veikusiam Radvilų rūmuose, būrė ansamblius, rengė koncertus, vadovavo jo paties įkurtai Šv. Cecilijos draugijai, rūpinosi natų leidyba, mokė vilniečius muzikos.

Jo pirmasis kūrinys buvo paskirtas dar sužadėtinei, vėliau mūza tapusiai jo žmonai ir pavadintas jos vardu – bagatelė „Aleksandra”.

Jau 1841 m. liepos 6 d. Antakalnyje gimė pirmagimė Stanislovo ir Aleksandros Moniuškų duktė Elžbieta Marija, kurios krikštatėviu tapo gimdyvės dėdė Jonas Miuleris bei senelė Elžbieta Moniuškienė, Stanislovo motina.  Krikštynose dalyvavo ir Aleksandros pusseserė Sofija Miulerytė, ir senelė Marija Miulerienė, ir dailininkas Vincentas Dmachauskas. Sūnus Kazimieras Ignotas Dominykas Moniuškoms taip pat gimė Antakalnyje 1842 m. gegužės 31 d. Jo krikštatėviais tapo gimdyvės dėdė Stanislovas Miuleris kartu su vaiko senele Marija Miuleriene, taip pat dalyvavo senelis Česlovas Moniuška, Stanislovo Miulerio žmona Elžbieta ir jų duktė Sofija. Kazimieras mirė kūdikystėje.

Trečiasis Stanislovo ir Aleksandros Moniuškų sūnus Stanislovas Juozapas jau gimė Miulerių name Vokiečių gatvėje 1844 m. lapkričio 27 d. Vėlgi jo krikštatėviais tapo Aleksandros dėdė Stanislovas Miuleris ir Paulina Miuler. Ketvirtąjį sūnų Boleslovą Joną 1845 m. spalio 14 d. Aleksandra Moniuškienė pagimdė Vilniaus pirklių Popovų name, stovėjusiame Aušros Vartų gatvėje. Paminėtina, jog Popovai giminiavosi su kita žinoma pirklių šeima – Fiorentiniais. Boleslovo Jono krikštamote tapo Paulina Miuler, dalyvavo apeigose Aleksandros dėdė Jonas Miuleris, žandarmerijos karininkas, bei naujagimės senelė Marija Miulerienė.

Moniuškų dukters Marijos Rachelės Emerykos, gimusios 1846 m. lapkričio 5 d. krikštatėviais tapo Severinas Romeris, kuris buvo arba Aleksandro Juozapo Romerio ir Joanos Siekluckytės sūnus (pilnas vardas Severinas Mikalojus (1820-1885 m.), arba Juozapo Mykolo Romerio ir Rachelės de Raes sūnus (pilnas vardas– Severinas Justas Aleksandras (1814-1890 m.), bei grafienė Rachelė Pliaterienė. Duktė Marija mirė vaikystėje.

Daugelyje šaltinių rašoma, jog gyvendamas uošvių Miulerių namuose Stanislovas Moniuška  sukūrė operos „Halka“ pirmąją redakciją. Jos kelių fragmentų premjera Miulerių namų salėje įvyko 1848 m. sausio 1 d., vėliau miesto Rotušėje įvyko visos operos koncertinė premjera. Dirigavo pats Stanislovas Moniuška. Opera turėjo didžiulį pasisekimą.

Be žymiosios „Haikos” dėl kurios S. Moniuška laikomas lenkų operos pradininku, Vilniaus periode kompozitoriaus kūryboje atsispindėjo ir lietuviška tematika: kantatose „Milda“, „Nijolė“, keturios „Aušros Vartų litanijos“ ir kt. Ypač didelį pasisekimą turėjo Sankt Peterburge Moniuškos sukurta kantata „Milda”, kurią kompozitorius laikė mylimu vaiku. Namuose Moniuška turėjo vokalinių dainų rinkinį „Namų dainynas”, kurį aptardavo su žmona Aleksandra.

Matyt, šeimos gyvenimas buvo kupinas meilės ir lyrizmo, nes dar viena Moniuškų duktė Joana Jadvyga Sofija gimė 1848 m. gegužės 24 d. Ją pakrikštijo gimdyvės dėdė Jonas Miuleris ir senelė Marija Miulerienė. Krikštynose dalyvavo ir Džuzepė Achilas Bonoldis.

Paminėtina, jog Achilas Bonoldis į Vilnių atvyko iš Italijos, buvo italų daininkas, fotografas. Jam Stanislovas Moniuška sukūrė Jonteko partiją operoje „Haika”. Jau 1848 m. gegužės 18 d. buvo pakrikštyta Džiuzepės Achilo Bonoldžio ir Leokadijos Bagnievskos duktė, trivardė Stanislava Martyna Ona, gimusi tų pačių metų balandžio 25 d. Vilniuje, Dominikonų gatvės name. Jos krikštatėvis dailininkas Vincentas Dmachauskas. Krikšte dalyvavo ir grafas Lucijonas Marikonis bei Marija Miulerienė. Tais pačiais 1848 metais Vilniuje Achilas Bonoldis vedė savo išrinktąją Leokadiją Bagnievską (Bagnievskytę).

Kilus 1863 m. sukilimui, Džuzepė Achilas Bonoldis buvo paskirtas į Lietuvos sukilėlių komiteto narius. Kartu su kitais sukilėliais Vilniuje jis įrengė nelegalią spaustuvę, kurioje padarė ir žymiąją Konstantino Kalinausko, su kuriuo bičiuliavosi, nuotrauką. Be to, paminėtina, jog Achilas Bonoldis į įtalų kalbą išvertė Moniuškos operos „Haika” libretą. Malšinant sukilimą, Bonoldis iš Lietuvos ir Rusijos imperijos buvo ištremtas.

Stanislovo ir Aleksandros Moniuškų duktė Sofija Viktorija Ieva gimė 1849 m. gruodžio 23 d. Miulerių name. Vėlgi jos krikštatėviais tapo gimdyvės dėdė Jonas Miuleris ir naujagimės senelė Marija Miulerienė. Taip pat dalyvavo naujagimės senelė Elžbieta Moniuškienė. Moniuškų duktė Aleksandra Gabrielė gimė 1852 m. liepos 5 d. Miulerių name. Jos krikštynose dalyvavo Achilas ir Leokadija Bonoldžiai. Duktė Aleksandra teišgyveno tik trejus metus, ji mirė 1855 m. sausio 15 d. nuo džiovos ir buvo palaidota Vilniaus Bernardinų kapinėse. Ko gero Moniuškų sūnus Kazimieras taip pat palaidotas Bernardinų kapinėse, galbūt šalia Stanislovo Miulerio.

Miulerių name 1853 m. spalio 4 d. gimė ir Moniuškų sūnus Jonas Antanas Česlovas, tikriausiai pavadintas senelio Česlovo Moniuškos garbei. Jo krikštynose dalyvavo ir poetas Liudvikas Kondratovičius – Sirokomlė, taip pat dailininkas Vincentas Dmachauskas bei Bonoldžių šeima.

Jauniausioji Moniuškų duktė Cecilija, tikėtina, gimė jau Varšuvoje.

Stanislovo Moniuškos operos „Haika” sceninė versija buvo pastatyta 1854 m. vasario 16 d. ir parodyta Vilniaus rotušėje. Varšuvoje „Halkos“ premjera įvyko 1858 metais. Po operos triumfo Stanislovas Moniuška su šeima persikėlė gyventi į Varšuvą, ten buvo pakviestas eiti Varšuvos didžiojo teatro dirigento pareigas.

„Vilniaus istorija neįsivaizduojama be Stanislavo Moniuškos, kaip Stanislavo Moniuškos biografija – be Vilniaus. Visa menininko veikla Vilniuje buvo reikšminga Lietuvai ir pačiam kompozitoriui: Vilniaus miesto teatro orkestro vadovas, Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, daugybės labdaros, autorinių ir kitokių koncertų bei spektaklių organizatorius ir dalyvis, orkestrų dirigentas, muzikos publicistas, natų leidėjas, muzikinių kolektyvų steigėjas; šiuo laikotarpiu jis tapo pripažintas ir gerbiamas kompozitorius Lietuvoje, išgarsėjo Rusijos imperijos sostinėje“, – teko skaityti muzikologės dr. Vidos Bakutytės žodžius.

Naudota literatūra:

Dr. Kęstutis Šapoka. Stanislovo Moniuškos pėdsakais, 2020. Skelbta „Bernardinai.lt”, https://www.bernardinai.lt/2020-01-05-stanislovo-moniuskos-pedsakais/

10 išskirtinių eksponatų parodoje „Stanislavas Moniuška – 18 kūrybos ir meilės metų Vilniuje“; https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2019/10/24/news/10-isskirtiniu-eksponatu-parodoje-stanislavas-moniusko-18-kurybos-ir-meiles-metu-vilniuje–12308087/

Rimantas Šalna. Stanislovo Moniuškos gyvenimo meilė, 2016, skelbta „Šiaurės Atėnai”, http://www.satenai.lt/2016/04/22/stanislavo-moniuskos-gyvenimo-meile/

Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8;

Stanislovas Moravskis. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Mintis, Vilnius, 1994 m. ISBN 5-417-00676-9;

A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2;

Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4;

Gabrielė Giunterytė-Puzinienė. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815-1843 metų dienoraštis. Vilnius: Tyto alba, 2016. ISBN 978-609-466-292-8;

Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7;

Aelita Ambrulevičiūtė. Vilniaus pirkliai XIX amžiuje: statusas, veikla, galimybės, Vilnius:Vilniaus universiteto leidykla, 2016. ISBN 978-609-459-790-9;

Vida Girininkienė. Bernardinų kapinės. 1810-2010. Vilnius: Versus Aureus. 2010. ISBN 978-9955-34-278-6;

Ona Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. Vilnius: Mintis, 1969;

1795 m. Vilniaus pirklių surašymo duomenys, LVIA f. 515, ap. 15, b. 1-3; Kazimiero Miulerio krikšto metrikas 1798 m., Vilniaus šv. Jonų RKB gimimo metrikų knyga, LVIA f. 604, ap. 10, b. 19; Stanislovo Miulerio ir Elžbietos Zakševskytės santuokos metrikas 1811 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB santuokos metrikų knyga, LVIA f. 604, ap. 10, b. 222; Ksavero Miulerio ir Marijos Zakševskytės santuokos metrikas 1812 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB santuokos metrikų knyga, LVIA f. 604, ap. 10, b. 222; Sofijos Miulerytės krikšto metrikas 1818 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 240; Marijos Miulerytės krikšto metrikas 1821 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 240; Aleksandros Miulerytės krikšto metrikas 1818 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 240; Mauricijaus Aleksandro Miulerio krikšto metrikas 1815 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 223, 240; Stanislovo Moniuškos ir Aleksandros Miulerytės santuokos metrikas 1840 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB santuokos metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 278; Stanislovo Miulerio mirties metrikas 1847 m., Vilniaus Bernardinų bažnyčios RKB mirties metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 272; Elžbietos Marijos Moniuškaitės krikšto metrikas 1841 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 284; Kazimiero Ignoto Dominyko Moniuškos krikšto metrikas 1842 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 284;  Stanislovo Juozapo Moniuškos krikšto metrikas 1844 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 1667, ap. 1, b. 7;  Boleslovo Jono Moniuškos krikšto metrikas 1845 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 1667, ap. 1, b. 7;  f. 604, ap. 10, b. 294; Marijos Rachelės Emerykos Moniuškaitės krikšto metrikas 1846 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 292; Joanos jadvygos Sofijos Moniuškaitės krikšto metrikas 1848 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 292; f. 604, ap. 10, b. 301; Sofijos Viktorijos Ievos Moniuškaitės krikšto metrikas 1849 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 301; Aleksandros Gabrielės Moniuškaitės krikšto metrikas 1852 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 301; Aleksandros Gabrielės Moniuškaitės mirties metrikas 1855 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB mirties metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 309; Jono Antano Česlovo Moniuškos krikšto metrikas 1853 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 301; f. 604, ap. 10, b. 319; Stanislovos Martynos Onos Bonoldi krikšto metrikas 1848 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB mirties metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 292, f. 604, ap. 10, b. 301; Džiuzepės Achilo Bonoldžio ir Leokadijos Bagnievskos santuokos metrikas; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB santuokos metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 306.

Publikacija pirmą kartą skelbta 2021 m. rugpjūčio 28 d.

The post XIX amžiaus Vilniaus gyventojai. Keli patikslinantys štrichai 18-oje Stanislovo Moniuškos gyvenimo metų Vilniuje bei Miuleriai appeared first on Voruta.

Spalio 6 d. Vilniuje, Valdovų rūmuose įvyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) užsakymu sukurto dokumentinio filmo „Pasmerktųjų kariuomenė“ premjera. Joje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Juozas Olekas, laikinai pareigas vykdantis LGGRTC generalinis direktorius, dr. Arūnas Bubnys, KAM viceministras Tomas Mikelkevičius, LR Seimo ir kariuomenės atstovai, bei kiti garbūs svečiai.

Renginio dalyvius Tautiška giesme pasveikino Lietuvos generolo Povilo Plechavičiaus karių sąjungos vyrų ansamblis, meninę filmo premjeros atmosferą subtiliai papildė aktorius ir dainuojamosios poezijos atlikėjas Gediminas Storpirštis.

Sveikinimo žodį taręs Seimo Pirmininkas J. Olekas dėkojo filmo kūrėjams už baltų istorinės atminties dėmių naikinimą. „Šis filmas pasakoja apie Tėvynės apsaugos rinktinę ir Sedos kautynes – įvykius, kuriuos turime žinoti ir kuriais galime didžiuotis. Ir apie žmones, kurie ilgai liko mūsų istorinės atminties paraštėse. Daugelio jų likimai buvo tragiški. Sovietinės okupacijos metais sediškiai tik „patyliukais“ apie tuos įvykius pasakojo ir tik pavieniai išdrįsdavo lankyti palaidojimo vietą. Okupacinė valdžia tylėjo ir tildė kitus. Juk reikėtų paaiškinti, kodėl „išvaduotojus“ pasitiko ne su gėlėmis, o su prieštankine artilerija. Tačiau labai džiaugiuosi, kad šiandien ši istorija pasakojama visai Lietuvai. Linkiu, kad šis filmas pasiektų kuo daugiau žmonių, ir, kad ne tik Sedoje, o visoje Lietuvoje žuvusių karių atminimas būtų saugomas“, – kalbėjo Seimo Pirmininkas.

LGGRTC vadovas dr. A. Bubnys pasidžiaugė jau trečius metus vykstančiu našiu bendradarbiavimu su filmo autore Rūta Sinkevičiene. „Tai jau penktas LGGRTC užsakymu Rūtos sukurtas filmas. 2023 m. dienos šviesą išvydo dokumentinis filmas „Antanas Lukša. Brolio pažadas“, o 2024 m. Valdovų Rūmuose pasitikome net du dokumentinius filmus: generolui Povilui Plechavičiui atminti skirtą dokumentinį filmą „1944-ieji. Generolo misija“ ir partizanų generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui skirtą dokumentinį filmą „Jonas Žemaitis-Vytautas. Paskutinis noras“. Pernai kvietėme į kunigo, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvio, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjo, monsinjoro Alfonso Svarinsko gimimo 100-mečiui skirto dokumentinio filmo premjerą, o šį kartą Rūta ėmėsi tikrai nelengvos užduoties – prikelti iš užmaršties Tėvynės apsaugos rinktinę ir įamžinti tuos jaunus vyrus, drąsiai žvelgusius mirčiai į akis 1944 m. spalio 6-7 dienomis Sedoje vykusiose kautynėse su keleriopai stipresnėmis sovietinės Raudonosios Armijos pajėgomis. Manau, kad tai yra iš tiesų svarus indėlis į istorinės atminties puoselėjimą ir išsaugojimą“, – pastebėjo dr. A. Bubnys.

Mintimis apie Sedos mūšį ir šio miestelio apylinkėse galvas padėjusių Lietuvos kareivių likimus pasidalino Generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo labdaros ir paramos fondo vadovė Genoveita Gricienė, paraginusi valdžios žmones ir politikus aktyviai prisidėti prie šio skaudaus, bet prasmingo istorinio įvykio įamžinimo.

Savo ruožtu, filmo autorė, žurnalistė Rūta Sinkevičienė pristatydama dokumentinę kino juostą atskleidė didžiausią atradimą. „Mes esame įpratę didžiuotis savo karinėmis pergalėmis, bet Sedos mūšis buvo pralaimėtas, tad apie jį ligi šiol buvo žinoma labai mažai. Kai pradėjau rinkti medžiagą, supratau, kad mūsų laukia labai sudėtingas uždavinys, nes žinių apie šį mūšį faktiškai nebuvo, net ir atkūrus Nepriklausomybę Tėvynės apsaugos rinktinė ir Sedos kautynės liko mūsų istorikų darbų paraštėse. Tačiau man nusišypsojo sėkmė, nes netikėtai išsiaiškinau, jog Klaipėdos universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomas tikras lobis – iki šiol netyrinėti Tėvynės apsaugos rinktinės 1-ojo pulko štabo dokumentai. Man asmeniškai šis atradimas tapo geriausiu įrodymu, kodėl šis filmas turėjo išvysti dienos šviesą“, – kalbėjo R. Sinkevičienė.

LGGRTC užsakymu sukurtas dokumentinis filmas „Pasmerktųjų kariuomenė“ spalio 13 d. (antradienį) bus rodomas per LRT televiziją, vėliau jį bus galima rasti LRT Mediatekoje bei LGGRTC Youtube paskyroje.

The post Valdovų rūmuose įvyko dokumentinio filmo „Pasmerktųjų kariuomenė“ premjera appeared first on Voruta.

Justina Gasiūnienė, Valstybinė kultūros paveldo komisija, www.voruta.lt

Surasti partizanų palaikai gali būti palaidoti nenustačius jų tapatybės, istoriniai ginklai – sunaikinti, o miškuose išlikusios kovų vietos – pažeistos kertant mišką. Valstybinė kultūros paveldo komisija atkreipia dėmesį, kad išsaugoti Lietuvos partizaninio karo liudijimus trukdo teisinės spragos, nepakankamas institucijų bendradarbiavimas ir nenuoseklus finansavimas. Vyriausybei, ministerijoms bei kitoms atsakingoms institucijoms siūlomi pokyčiai, kurie padėtų užtikrinti šio paveldo tyrimus, apsaugą ir pažinimą.

Įvertinusi Lietuvos partizaninio karo paveldo išsaugojimo procesus, Paveldo komisija pabrėžia: vertinga informacija gali būti prarandama jau pirmosiomis akimirkomis aptikus palaikus ar istorinį radinį. Kai neaišku, kas turi tęsti tyrimus, pasirūpinti radimviete ar perimti rastus daiktus, kyla grėsmė prarasti ir galimybę atkurti konkrečių žmonių likimus.

„Už kiekvienos neištirtos kapavietės ar neapsaugotos kovų vietos slypi žmonių istorijos, kurių galime nebespėti atkurti. Valstybės atsakomybė už partizaninio karo atmintį prasideda nuo labai konkrečių veiksmų: išsaugoti radimvietę, nustatyti žuvusiojo tapatybę, pasirūpinti, kad jo istoriją liudijantys daiktai pasiektų muziejų ir būtų įamžinti. Tam reikia aiškios institucijų atsakomybės ir tęstinio finansavimo“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.

Surasti palaikai gali likti neatpažinti

Viena jautriausių problemų – ką institucijos daro aptikus senus žmogaus palaikus. Paveldo komisijos vertinimu, šiuo metu trūksta aiškios tvarkos, užtikrinančios, kad informacija apie galimą istorinę kapavietę laiku pasiektų paveldo apsaugos ir tyrimų institucijas.

Nutraukus ikiteisminį tyrimą, nenustatytos tapatybės palaikai ar jų fragmentai gali likti saugomi Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje arba būti perduoti savivaldybei palaidoti bendrąja neatpažintų asmenų laidojimo tvarka. Taip kyla grėsmė prarasti galimybę nustatyti, ar tai buvo laisvės kovotojas, ir deramai įamžinti jo atminimą.

„Paveldo komisija siūlo nustatyti privalomą procedūrą: pirminio tyrimo metu nustačius, kad aptikti skeletuoti palaikai yra senesni nei 50 metų, policija ir ikiteisminio tyrimo institucijos turėtų nedelsdamos informuoti Kultūros paveldo departamentą bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), kad būtų atliktas ekspertinis vertinimas“, – sako pirmininkė.

Palaikų atpažinimą taip pat lėtina riboti DNR tyrimų pajėgumai. Dokumente atkreipiamas dėmesys į Valstybinės teismo medicinos tarnybos darbo krūvį ir siūloma įvertinti teisines galimybes į tyrimus įtraukti kitas tinkamą įrangą ir kompetencijas turinčias laboratorijas, užtikrinant jautrių genetinių duomenų apsaugą.

Istoriniai radiniai turi pasiekti muziejus

Partizanų naudoti ginklai, asmeniniai daiktai ir dokumentai padeda pažinti jų kasdienybę, kovos sąlygas bei pasirinkimus. Tačiau šių radinių likimas priklauso ir nuo to, kaip jie vertinami teisiškai.

Paveldo komisija atkreipia dėmesį, kad net ilgą laiką žemėje ar vandenyje išbuvę ir naudoti nebetinkami ginklai priskiriami pavojingų ginklų kategorijai, nepakankamai atsižvelgiant į jų istorinę bei kultūrinę vertę. Dėl to kyla grėsmė sunaikinti unikalius partizaninio karo liudijimus.

Siūloma aiškiai reglamentuoti istorinių ginklų, jų dalių ir šaudmenų apskaitą, nukenksminimą bei perdavimą muziejams, kad vertingi radiniai būtų išsaugoti ir pristatomi visuomenei.

Kartu rekomenduojama teisės aktuose apibrėžti „istorinio radinio“ sąvoką ir patikslinti informavimo apie rastus daiktus bei dokumentus tvarką. Radinį aptikusiam žmogui ar tyrėjui turi būti aišku, kam pranešti ir kaip užtikrinti, kad radinys būtų laiku perduotas specialistams. Tai ypač svarbu pažeidžiamiems radiniams, kuriems būtinas skubus konservavimas.

Miško kirtimai gali sunaikinti dar neapsaugotas kovų vietas

Bunkeriai, slėptuvės, stovyklos ir partizanų archyvų slaptavietės ne visada įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Paveldo komisijos atliktas tyrimas atskleidė, kad savivaldybės neturi informacijos apie visas žinomas partizaninio karo vietas miškuose ir privačiuose sklypuose. Neapskaitytos vietos gali būti pažeistos ar visiškai sunaikintos vykdant miško kirtimus.

Net ir išlikus pačiam objektui, plynieji kirtimai gali negrįžtamai pakeisti jo aplinką – reljefą, miško kelius ir takus, vedančius į atminties vietas.

„Todėl Paveldo komisijos sprendime siūloma sistemingai rinkti informaciją apie dar neregistruotas partizaninio karo vietas, įtraukiant miškininkus, girininkijų darbuotojus ir savivaldybių paveldosaugininkus. Kultūros paveldo objektų ir vietovių apsaugos zonose, esančiose miško žemėje, rekomenduojama riboti pagrindinius plynuosius kirtimus, pirmenybę teikiant istorinei aplinkai palankesniems sprendimams“, – pabrėžia dr. V. Ščiglienė.

Paieškoms ir apsaugai reikia ilgalaikių įsipareigojimų

Paveldo komisija siūlo inicijuoti ilgalaikę Lietuvos laisvės kovotojų ir kitų okupacinių režimų nužudytų asmenų paieškos programą, kuriai būtų užtikrintas nuolatinis valstybės finansavimas. Pabrėžiama, kad būtina derinti simbolinę reikšmę turinčių partizanų vadų paieškas ir eilinių kovotojų kapaviečių tyrimus.

Siūloma numatyti mechanizmą, pagal kurį savivaldybėms iš valstybės biudžeto būtų kompensuojamos tikslinių palaikų paieškų organizavimo, ekshumavimo, transportavimo ir perlaidojimo išlaidos. Taip pat reikalingi specializuoti mokymai vietos paveldosaugos specialistams, kad jie galėtų atpažinti partizaninio karo paveldą, planuoti jo priežiūrą ir bendradarbiauti su tyrėjais bei bendruomenėmis.

Vietos žmonių žinios gali padėti išsaugoti tai, ko nėra archyvuose

Svarbią informaciją apie partizaninio karo vietas saugo vietos gyventojai, kraštotyrininkai ir muziejai. Jų sukaupti pasakojimai gali padėti nustatyti kovų ar laidojimo vietas ir papildyti archyvinius šaltinius. Paveldo komisija ragina savivaldybes finansiškai remti sakytinės istorijos rinkimą bei vietos iniciatyvas, nes neužfiksuoti liudijimai ilgainiui gali būti negrįžtamai prarasti.

Kartu siūloma stiprinti partizaninio karo istorijos pažinimą mokyklose: rengti metodines priemones pedagogams ir edukacinius maršrutus į autentiškas kovų vietas. Virtualūs turai, interaktyvūs atminties žemėlapiai bei kitos skaitmeninės priemonės padėtų šį paveldą pažinti ir tiems, kuriems miškuose esančios vietos sunkiai pasiekiamos, įskaitant žmones su negalia.

„Paveldo komisijos siūlymai apima visą kelią nuo radinio ar kapavietės aptikimo iki tyrimų ir istorijos pristatymo visuomenei. Kiekviename šio kelio etape priimami sprendimai lemia, ar partizaninio karo liudijimai bus išsaugoti ir ką apie juos galės sužinoti ateities kartos“, – sako pirmininkė.

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus. 

The post Partizanų palaikai gali likti neatpažinti, kovų vietos – sunaikintos: Paveldo komisija siūlo keisti jų apsaugą appeared first on Voruta.

Prof. dr. Jonas Jakaitis, LPKTS tarybos ir valdybos narys. „Baltijos Aljansas“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos prezidentas

Spalio 2 d. Vilniuje, prie paminklo „Sovietinės okupacijos aukoms atminti“ Aukų g., vyko Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos „Osenj“ („Ruduo“) 75-ųjų metinių minėjimas, kurį organizavo LPKTS Vilniaus skyriaus bendruomenė kartu su „#BaltijosAljanso“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos žmonėmis.

Minėjimą vedėme kartu su poete, LPKTS Vilniaus sk. nare Birute Kanevičiene. Renginyje dalyvavo ne tik, politinių kalinių ir tremtinių bendruomenių žmonės, bet ir politikai, LGGRTC istorikai ekspertai. Kalbėjo ir gerbdami „Osenj“ aukas, gėles prie paminklo dėjo LR Seimo pirmininko deleguota jo padėjėja A. Jakavonienė, LRS nariai D. Jakavičius, L. Kasčiūnas, LGGRTC vadovas A. Bubnys, Okupacijų ir laisvės kovų muziejus (KGB muziejus) direktorė Ramunė Driaučiūnaitė, Vilniaus m. savivaldybės mero deleguotas Vilniaus tarybos narys Remigijus Černius, LPKTB pirmininkas.

Koncertavo nuostabūs Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokiniai Kajus Šetikas (birbynė), Miglė Leskauskaitė (kanklės). Jų mokytojai Nikodemas Vaineikis ir Jolita Matkienė. Eiles skaitė Vydūno progimnazijos  vadovaujami mokytojos Rasos Šinkūnienės 7 ir 8 klasės mokiniai. Nuoširdžiausias ačiū mūsų jaunajai kartai…

Tremtinių dainas dainavo mūsų bičiuliai Tremtinių choro „Laisvės” dainorėliai (vad. Gintaras Skapas). Ačiū jiems organizatorių vardu.

Taip pat turėjau galimybę pasisakyti dėl tų kurie kentėjo, aukojosi dėl mūsų ateities anuomet…

„Mieli tremtiniai, sovietinių represijų nukentėję žmonės, gerbiami Seimo nariai, savivaldos atstovai, mieli bičiuliai, bendraminčiai, bendro likimo broliai ir sesės.

Vilniuje, prie paminklo „Sovietinės okupacijos aukoms atminti“, susirinkome pagerbti prieš 75 metus – 1951 m. spalio 2–3 dienomis – sovietų okupacinio režimo įvykdytos masinės trėmimų operacijos „Osenj“ („Ruduo“) aukų.

Per vos kelias 1951 m. spalio dienas iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 16 tūkst. žmonių. Tarp jų – daugiau kaip 5 tūkst. vaikų. Vaikai taip ir nesuprato, kodėl turi palikti savo namus, mokyklą, draugus ir Tėvynę. Ona Pribušauskaitė-Kaminskienė (Raimundo Kaminsko močiutė, – aut. pastaba) prisimena apie tremties dieną: „… sušukau: „KELKITĖS, VAIKAI, ATVAŽIAVO MUS VEŽTI.“ Mums (Raimundo Kaminsko mamai. – aut. pastaba) reikėjo ryte eiti į mokyklą Skrebotiškyje. Tačiau vietoje mokyklos – į Sibirą….“ Buvo graži saulėta diena. Kaimo žmonės paskubom krovė maistą į lininius pagalvių užvalkalus…”¹ 1951 m. spalio 2-3 d. 39 tremtinių vaikai, deja, tremties vietų taip ir nepasiekė.

Už šių skaičių slypi ne statistika. Už kiekvieno skaičiaus – žmogaus gyvenimas. Prarasti namai, sutraukyti šeimų ryšiai, palikta žemė, nutrauktas įprastas gyvenimas ir iš žmogaus atimta teisė gyventi savo Tėvynėje. Todėl šiandien mes kalbame ne tik apie istorinius skaičius. Mes kalbame apie žmones.

„Osenj“ – sisteminės represinės politikos dalis

1951 m. spalio 2–3 dienomis įvykdytas trėmimas buvo didžiausias, tačiau ne vienintelis tų metų masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Represijos vyko ir rugsėjį, ir lapkritį. Pavieniai žmonių trėmimai tęsėsi ir 1952 m. pradžioje, o sovietinis represinis aparatas veikė ir vėlesniais, po Stalino baigties 1953 metais.

Todėl operacijos „Osenj“ negalima vertinti kaip nuo kitų represijų atskirtos vienkartinės akcijos. Ji buvo platesnės, nuoseklios ir sistemingos sovietinės okupacinės politikos ir genocido dalis. Kitaip, sovietų režimas vykdė sistemingą Lietuvos gyventojų naikinimą ir deportacijas, siekdamas palaužti ginkluotą bei dvasinį pasipriešinimą okupacijai, priverstinai įgyvendinti kolektyvizaciją ir pakeisti demografinę krašto sudėtį. Per visą 1951 m. rudens laikotarpį iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 5 tūkst. šeimų, apėmusių daugiau kaip 20 tūkst. žmonių. Vėliau, 2019 m. EŽTT konstatavo, jog 1944-1953 m. Lietuvoje vyko genocidas – nusikaltimai humaniškumui, kuriems netaikoma senatis.

Sovietų režimo tikslai buvo aiškūs. Siekta prievarta pertvarkyti Lietuvos kaimą, įtvirtinti kolektyvizaciją, silpninti pasipriešinimą okupacijai, atskirti Lietuvos partizanus nuo jų rėmėjų ir išplėšti žmones iš jų namų, žemės bei bendruomenių. Tremtis buvo ne tik žmogaus išgabenimas į tolimą ir svetimą kraštą. Tai buvo smūgis šeimai, bendruomenei ir visai visuomenei. Žmogus buvo atskiriamas nuo savo žemės, nuo artimųjų, nuo įprasto gyvenimo ir nuo aplinkos, kurioje buvo kuriama jo šeimos ir tautos istorija.

Bendra Baltijos tautų ir Lenkijos istorinė patirtis

Operacija „Osenj“ buvo vykdoma ne tik Lietuvoje. Sovietinės deportacijos ir represijos palietė ir kitas Baltijos valstybes bei Lenkijos žmones. Mūsų tautas sieja sudėtinga XX amžiaus istorija, patirtos okupacijos, represijos, prievartinės deportacijos ir nenutrūkęs laisvės siekis. Ši bendra istorinė patirtis šiandien telkia ir Lietuvos politinių kalinių žmones, bet ir „Baltijos Aljanso“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos, vienijančios Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos tremtinių bendruomenę. Mus vienija ne tik bendra praeitis. Mus vienija ir atsakomybė už ateitį – saugoti ištremtųjų ir represijų aukų atminimą, liudyti istorinę tiesą, puoselėti tarpusavio solidarumą ir perduoti šią atmintį ateities kartoms.

Šiandien gyvename laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje. Turime valstybę, kurios laisvę atkūrėme taikiu, tačiau ryžtingu būdu. Todėl šiandien ypač svarbu suvokti, kad istorinė atmintis nėra vien praeities liudijimas. Ji yra mūsų laisvės, europinės tapatybės, solidarumo ir atsakomybės už ateitį pamatas.

Tremtis nenugalėjo laisvės siekio. O okupacija nepajėgė ištrinti atminties. Žmonės išgyveno. Liudijo. Grįžo. Pasakoja savo vaikams ir anūkams. Nes šiandien mes galime kalbėti jų vardu – ne už juos, bet kartu su jų išsaugotu liudijimu džiaugtis laisva Lietuva.

Mūsų pareiga – nepamiršti

Šiandien esame čia, Vilniuje, Aukų gatvėje, tremtinių panteone (taip vadinu šią istoriškai susiformavusią, memorialinės erdvės požymių turinčią vietą, kurios faktinį memorialinį statusą asociacijos „Baltijos Aljansas“ vardu siekiu įteisinti. – aut. pastaba) tam, kad tylėdami išgirstume tuos, kurių balsą anuomet buvo bandoma nutildyti. Kad prisimintume vaikus, kurie tremties vietų taip ir nepasiekė. Šeimas, kurioms buvo atimti namai. Tėvus ir motinas, priverstus palikti savo žemę. Jaunus žmones, kurių gyvenimus pakeitė okupacija ir represijos. Ir visus tuos, kurie išgyveno tremtį, netektis ir pažeminimą, tačiau išsaugojo svarbiausia – žmogaus orumą, tikėjimą laisve ir viltį sugrįžti. Tuo galime didžiuotis ir džiaugtis.

Šiandien mes turime galimybę jų namus – jų istoriją, jų atminimą, jų liudijimą – sugrąžinti į mūsų bendrą istorinę atmintį.

Tad prisiminkime… Pagerbkime… Liudykime… Perduokime.“

The post 1951 m. tremčių minėjimas: istorinė atmintis ir atsakomybė už ateitį appeared first on Voruta.

Lietuvos Respublikos ambasadorės Valentinos Zeitler istorinis esė „Pašto dėžutė“ nukelia į sudėtingą mūsų sostinės Vilniaus gyvavimo laikotarpį, kai miestas XIX ir XX amžiuose, ne kartą pereidamas iš rankų į rankas, kaimyninėms valstybėms tapo politiniu įrankiu, sprendžiant savo imperines, nacionalines ar kitas užgaidas. Šiuo sudėtingu ir prieštaringu laikotarpiu Vilniaus krašto inteligentai atkakliai kovojo už lietuvių tautos kultūros, istorijos ir kalbos išsaugojimą.

Pagrindiniai šios knygos veikėjai – Marija ir Jurgis Šlapeliai buvo aktyvūs šios veiklos dalyviai, visą savo gyvenimą paskyrę lietuvybės puoselėjimui. Kilę iš skirtingos aplinkos, ankstyvoje jaunystėje apsisprendę dirbti tautai, abu tapo tikrais gimtosios kalbos sergėtojais ir skleidėjais, įnešė svarų indėlį į lietuviškosios Vilniaus savasties išsaugojimą. Jurgis Šlapelis, baigęs medicinos studijas, pasirinko savo tikrojo pašaukimo – kalbininko, leidėjo ir pedagogo kelią. Jo žmona Marija buvo ne tik pasišventusi knygininkė, bet ir pagrindinio Birutės vaidmens atlikėja pirmoje lietuviškoje operoje. Jurgis ir šeimoje, ir bendroje veikloje buvo strategas, tylusis „kardinolas“. Marija – kunkuliuojančio temperamento, sumani ir greitos reakcijos – atkakli ir nuosekli vykdytoja.

Autorei pavyko šiltai ir įdomiai atskleisti ne tik šių iškilių asmenybių gyvenimą ir veiklą, bet ir spalvingai papasakoti apie tarpusavio santykius, bendravimą su kitais to meto kultūros veikėjais. Trisdešimt šešeri bendro gyvenimo metai, darbai ir pomėgiai tapo stipriais Šlapelių šeimos pamatais, ant kurių tvirtai laikėsi įsteigtas lietuvių knygynas ir per visas okupacijas išlikęs lietuvybės bastionu ir kultūros centru. Vėliau šios darnios šeimos dėka jų gyvenamajame name įsikūrė Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus, kuriame gausu autentiškų eksponatų, išsaugotų Lietuvoje, atkeliavusių iš JAV ir kitų šalių. Tačiau iškalbingiausi yra pačios Marijos kruopščiai surinkti daiktai, jos įrašai ant baldų, nuotraukų rėmelių, drabužių ir net degtukų dėžučių – kad tik išliktų žinia apie laikmetį, įvykius ir žmones, kad tik nepražūtų lietuviško Vilniaus gyvenimo liudijimai.

Valentinos Zeitler knygoje rasite ne tik įtaigiai nupieštą Marijos ir Jurgio Šlapelių gyvenimą, vaizdingai aprašytų XX amžiaus pirmos pusės vilniečių gyvenimą, bet ir tikrų liudijimų bei faktų – muziejaus darbuotojų spaudai parengtų iki šiolei nespausdintų Marijos laiškų pluoštelį dukrai Gražutei ir kitiems artimiesiems į JAV, autentiškus puslapius iš Jurgio Šlapelio „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlio“. Pasakojimo vertę padidina iliustratyvi kontekstinė informacija apie politines ir socialines nuotaikas tų laikų Vilniuje, kurią autorė, remdamasi Šlapelių bendraamžių atsiminimais ir istorinėmis knygomis, sumaniai įpina į savo pasakojimą.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus inform.

The post Valentinos Zeitler istorinis esė „Pašto dėžutė“ appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, www.voruta.lt

Spalio 02 d. Kauno Petrašiūnų kapinėse prie Lietuvos kančių memorialo vyko Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos „Osenj” („Ruduo”) 75-ųjų metinių minėjimas, kuri organizavo LPKTS Kauno filialas.

Minėjime kalbėjęs  LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, LPKTS tarybos narys dr. Raimundas Kaminskas, akcentavo politinių kalinių ir tremtinių istorinės atminties nuolatinio  liudijimo svarbą viešose erdvėse/kanaluose ir citavo savo mamos   Onos (Pribušauskaitės)  Kaminskienės atsiminimus,  kai  1951 m. spalio 2 d. apie 2 val. naktį į jos namus Pasvalio raj., Tetirvinų kaime atvyko nepažįstamas asmuo civiliniais rūbais kalbantis lietuviškai ir du asmenys apsirengę kariškais drabužiais kalbantys rusiškai.

„Jie tik pasitikslino, kas čia gyvena ir nieko daugiau nesiaiškino. Du asmenys kariškais drabužiais pasiliko namuose per naktį. Saugojo tik tėtį. Ryte apie 8 00-9 00 val iš kaimo subėgo žmonės. Mama (mano močiutė/baba) sušuko: KELKITĖS VAIKAI, ATVAŽIAVO VEŽTI. Mums reikėjo ryte eiti į mokyklą Skrebotiškyje. Vietoje mokyklos į Sibirą. Buvo graži saulėta diena. Kaimo žmonės padėjo krauti maistą ir kitus daiktus. Maistą paskubomis dėjo į lininius pagalvių užvalkalus. Kaimynai spėjo papjauti 10 žąsų. Medų pylė į uogienes. Sunkvežimyje buvo penki vaikai, du tėvai ir močiutė/baba bei du ginkluoti sovietų kariai, kurie mus saugojo. Buvo sakoma, kad neprisikraukite daug daiktų, nes dar reiks paimti vieną šeimą. Bet žmonės nekreipė į tai dėmesio ir ką galėjo tą krovė į mašiną. Mašina buvo pilna ir vežė tik vieną mūsų šeimą. Vežė į Panevėžio geležinkelio stotį. Vagone mūsų šeima buvo jau paskutinė. Vagone buvo 31 žmogus iš jų 11 vaikų. Vagone buvo šios šeimos: Barauskų (iš Pasvalio r.), Rimšų (iš Panevėžio r.), Linkevičių (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos), Navakų (iš Pasvalio r.), Pažemeckų (iš Pasvalio r.) bei Pribušauskų šeimos (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos, Tetirvinų kaimo). Sovietai į numatytą vietą Tomsko srityje, Asino rajone, Tunguskij bor mūsų šeimą atvežė/pristatė 1951 spalio 28 d. Tenai jau 1951 m. lapkričio 12 d, mirė brolis Apolinaras 1,5 metų, 1951 m. lapkričio 13 d. mirė sesuo Vandutė 6,5 metų, mane sunkiai sergančią 8,5 metų vieną be tėvų paguldė į ligoninę Baturine (tik atidaryta, ta vadinama ligoninė buvo mediniame barake). Ligoninėje gulėjau apie mėnesį”.

Prisiminimais apie tremties patirtis ir savo emocinius išgyvenimus dalijosi 1951 m. spalio 2 d. tremtinė Dalia Valukonienė  ir 1951 m. spalio 2 d. tremtinys, visuomenininkas, ilgametis sporto bei sveikos gyvensenos puoselėtojas Petras Sventickas.  

 Tarptautinio labdaros fondo „Helping wing” („Pagalbos sparnas”) vadovas Algis Šimoniūtis su Ukrainos karo veteranais padėkojo už paramą kovojančiai Ukrainai ir dalijosi mintimis apie  Ukrainos ir Lietuvos tremtinių bendrystę, nuolatinio bendradarbiavimo patirtis ir apie kitus šiandieninio Rusijos karo prieš Ukrainą dalykus.

Kauno politinių kalinių ir tremtinių choras „Ilgesys” (pirmasis tremtinių ir politinių kalinių choras Lietuvoje, susikūręs dar 1988 m. Vadovas Mindaugas Šikšnius – profesionalus choro dirigentas ir pedagogas) pristatė meninę programą, kurią  sudarė Lietuvos partizanų ir tremtinių dainos,  religinės giesmės ir atspindintys meilę Tėvynei bei istorinės atminties išsaugojimą. Choro programoje sugiedojus Lietuvos himną, skambėjo tokie kūriniai kaip „Palinko liepa šalia kelio”, „Liki sveika, mergyte mano”, „Slėpkitės, naktys”, „Uralo kalno pakraštyje”, „Supas bangos” bei giesmė „Marija, Marija”.” ir kitos dainos.  Tremtinė Bronė Paulavičienė skaitė   tremties bei Tėvynės ilgesio temomis parašytus   eilėraščius.

Renginį vedė LPKTS Kauno filialo atstovė Jolanta Žakevičienė.

Renginyje dalyvavo LPKTS Kauno filialo ir LPKTB Kauno skyriaus nariai, miesto gyventojai ir kiti svečiai.

 Istorijos šaltiniai liudija, kad 1951 m. rugsėjo 20‒21 d., 1951 m. spalio 2‒3 d. ir 1951 m. lapkričio 30 d. sovietinės represinės struktūros įvykdė Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operaciją „OSEN” („Ruduo”), kurios metu į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus, Irkutsko ir Tomsko sritis buvo ištremta daugiau kaip 20 tūkst. Lietuvos gyventojų.

The post Paminėtos Lietuvos gyventojų trėmimų operacijos „Osenj“ („Ruduo“) 75-osios metinės appeared first on Voruta.