Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Dailininkas Stanislovas Petras Bohušas-Sestšencevičius gimė Nemenčinėlės dvare prie Vilniaus 1869 m. lapkričio 26 d. bajoro, dvarininko Stanislovo Bogušo Sestšencevičiaus ir Konstancijos Volanaitės šeimoje. Abu tėvai buvo evangelikų reformatų tikėjimo, nors savo dukteris auklėjo kaip katalikes.

Gimtajame Nemenčinėlės dvare 1834 m. liepos 18 d. buvo gimęs ir Stanislovo tėvas taip pat vardu Stanislovas. Taigi, Nemenčinėlės dvare Sestšencevičiai išgyveno mažiausiai 35 metus iki dailininko gimimo. Dailininko senelis Stanislovas, kuris buvo kariškis ir turėjo majoro laipsnį bei buvo apdovanotas 4-o laipsnio Šv. Vladislovo ordinu, būdamas našliu 1832 m. gegužės 8 d. Paberžės bažnyčioje vedė vilnietę Rachelę Mejer (Majer), gimusią apie 1813 metus Andriaus Mejerio ir Konstancijos Prušinskaitės šeimoje. Maždaug nuo 1832 m. pavasario Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius aptinkamas Vilniaus evangelikų reformatų viešos komunijos parapijiečių  sąrašuose.

Paminėtina, jog Mejerių šeima, iš kurios kilo Sestšencevičiaus žmona, gali būti susijusi su Mejerių namu (dab. Šv. Mikalojaus g.), kurį Mejeriai įgijo 1790 metais, rekonstravo ir išpuošė, t.y. apjungė tris atskirus pastatus į vieną kompleksą, papildė lauko galerijomis, sienas išpuošė sienų tapyba. Namas yra išlikęs iki šių dienų ir įtrauktas į Kultūros vertybių sąrašą.

Dailininko Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus vaikystę galėjo praturtinti Nemenčinėlės dvaro apyvokos daiktai, išlikę dar nuo jo senelių laikų, nusistovėjusios šeimos tradicijos, relikvijos, įvairūs mieli dalykėliai, kurių būna gausu, kai kokiame nors name, dvare ar sodyboje nugyvena kelios tos pačios šeimos kartos.

Bohušų-Sestšencevičių protėviai žinomi nuo Vladislovo Jogailos laikų, į Lenkijos teritoriją jie atvyko iš Silezijos. Kasparas Nesieckis savo sudarytame herbyne mini Mikalojų Gotficz-Sestšencevičių, kunigaikščio Konrado seserėną. Mikalojus persikėlė į Lenkijos-LDK teritoriją ir pakeitė Gotficz vardą į Bohušo. Rašoma, jog Mikalojus mirė netoli Krokuvos 1478 metais. Mikalojaus sūnus Jonas Bohušas-Sestšencevičius pirko Obryno valdą prie Gardino. Šaltiniuose rašoma, jog Jonas Piotras Bohušas Sestšencevičius 1518 m., valdant karaliui Žygimantui I, netgi dalyvavo karališkoje delegacijoje pas popiežių. Jono sūnus Piotras dokumentuose pasirašydavo tiesiog kaip Obrynskis, jo įpėdiniai taip pat naudojosi šiuo titulu. Jis buvo drąsus ir išsilavinęs žmogus. Petro sūnus Bohušas šaltiniuose paminėtas apie 1562 metus. Bohušo sūnus Steponas buvo vedęs Kristiną Radgovką, žinoma, jog jis mirė 1635 metais.

Stepono sūnus Piotras Bohušas-Sestšencevičius buvo kelių dvarų Lydos apskrityje paveldėtojas, jis gimė 1580 metais, mirė 1658 m. balandžio 5 d. Buvo vedęs Zuzaną Petrusevičiūtę. Jo sūnus Piotras buvo vedęs Teklę Lanievską-Volkovną su kuria 1687 m. sausio 21 d. susilaukė sūnaus Jono (1687-1771). Šis būdamas kalvinistas ėjo Michnievskio seniūno pareigas ir buvo vedęs katalikę Korneliją Odincaitę (1698-1773). Jie susilaukė trijų sūnų.

Jų sūnus Stanislovas gimė 1731 m. rugsėjo 3 d. Zankų kaime stovėjusiame dvarelyje, Gardino vaivadijos Volkovisko paviete (dabartiniu metu – Gardino srities Svisločiaus rajonas). Buvo pakrikštytas Zabluduvo bažnyčioje (netoli Balstogės). Stanislovas turėjo dar du brolius ir mažiausiai penkias seseris, iš jų vyriausioji buvo Dorotė, sesuo Regina gimė 1737 m. kovo mėn., po jos – sesuo Elena, brolis Jonas Leonas gimė 1741 metais, po metų – sesuo Petronėlė Konstancija. Jau suaugęs Stanislovas savo dienoraštyje dažnai minėjo brolį Liudviką, jo testamente paminėta sesuo Anna Rykaševska. Taigi, būsimasis metropolitas gyveno gausioje šeimoje, persmelktoje protestantizmo dvasios ir išliko visą gyvenimą prie šeimos prisirišęs.

Po Stanislovo gimimo jo tėvai persikėlė gyventi į Trakų vaivadijoje stovėjusį „Bali“ dvarelį.  Vaikystėje Stanislovas labai sirgo, buvo silpnos sveikatos, ūgtelėjęs mokėsi Kalvinų bendruomenės mokykloje Kėdainiuose (gyveno ponios Haliburton pensione), vėliau tobulinosi Berlyno gimnazijoje, universitete Frankfurte prie Oderio ir kt. miestuose. 1751 m. grįžęs į gimtinę mokė Radvilų vaikus. Jo odę, skirtą kunigaikščio vardadieniui, Vilniuje buvo išspausdinę pranciškonai. Vėliau Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius išvyko į Varšuvą studijuoti teologijos. 1763 m. jis buvo įšventintas į kunigus, 1766 metais priimtas į Vilniaus katedros kapitulą, 1771 m. gavo prelato dekano pareigas.

Imperatorės Jekaterinos II potvarkiu įsteigus naują vyskupiją, Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius tapo pirmuoju Mogiliovo vyskupu, vėliau arkivyskupu. Po Jeronimo Stroinovskio mirties Sestšencevičius tapo Vilniaus vyskupu. Yra parašęs knygų, užsiėmė labdaringa veikla. Mirė vyskupas Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius 1826 metais Sankt-Peterburge. Dailininkui Stanislovui Bohušui – Sestšencevičiui jo bendravardis vyskupas buvo prosenelio brolis. Dailininko prosenelis Jonas Leonas, kaip minėta, gimė 1740 ar 1741 metų gruodžio 28 d. ir buvo jaunesnysis vyskupo brolis. Jis vedė Dorotę Noldyn, kuri pagal kilmę galėjo būti prancūzaitė.

Dailininko senelis Stanislovas buvo vyriausiasis Jono ir Dorotės Bohušų-Sestšencevičių sūnus. Jis gimė 1778 m. vasario 19 d. Kartu su dvejais metais jaunesniu broliu Jonu tarnavo kariuomenėje, turėjo majoro laipsnį ir buvo apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu. Turėjo dvi seseris – Ameliją bei Kotryną.

Kaip minėta, senelis Stanislovas susituokė su Rachele iš Mejerių, su kuria Nemenčinės dvare 1834 m. liepos 18 d. susilaukė dailininko tėvo Stanislovo. Duktė Konstancija Martyna gimė 1833 m. sausio 31 d., jos krikštynose dalyvavo ir Florijonas Kotlubajus, filosofijos mokslų kandidatas. Sūnus Kazimieras tame pačiame Nemenčinėlės dvare gimė 1836 m. kovo 3 d., jo krikštatėviu tapo generolas-majoras Justinas Levandovskis. Apskritai, kaip matyti iš krikšto dokumentų, savo aplinkoje Stanislovas ir Rachelė Bohušai-Sestšencevičiai nevengdavo kariškių ir įvairių ordinų kavalierių.

Pulkininko žmona Marija Mejerienė tapo 1837 m. rugsėjo 9 d, Nemenčinėlės dvare gimusios Stanislovo ir Rachelės Bohušų-Sestšencevičių dukters Marijos Filomenos krikštamote. Krikštynose dalyvavo ir krikštamotės vyras pulkininkas Ignacijus Mejeris, kuris buvo Rachelės Sestšencevičienės giminaitis.

Dailininko senelis Stanislovas mirė 1842 m. sausio 28 d. Nemenčinėlės dvare ir buvo palaidotas Nemenčinės kapinėse.

Jo sūnums Stanislovui tuo metu buvo aštuoneri metai, Kazimierui – šešeri. Kaip matyti, likusi našle Rachelė Bohuš-Sestšencevičienė su vaikais Nemenčinėlės dvaro po vyro mirties neapleido, toliau čia gyveno. Nemenčinėlės dvarą suaugęs paveldėjo vyriausiasis sūnus Stanislovas, kuris vedė Konstanciją Volanaitę.

Kaip atrodė Nemenčinėlės dvaras šiek tiek galima spręsti iš šeimos nuotraukų, išspausdintų kataloge „Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius 1869-1927“. Iš fotografijų matyti, jog dvarelio būta medinio su aukštais ir plačiais fasadiniais laiptais. Viso šiame dvarelyje gyvendami dailininko tėvai susilaukė vienuolikos vaikų.

Pirmosios, tikėtina 1862-1864 m. laikotarpiu, gimė dvi dukterys Jadvyga ir Konstancija. Sūnus Vladislovas Stanislovas Jonas gimė 1866 m. spalio 11 d. Sūnus Boleslovas Mykolas Zenonas gimė 1868 m. liepos 10 d. Dailininkas Stanislovas Petras Bohušas- Sestšencevičius buvo penktuoju vaiku šeimoje, gimė 1869 m. lapkričio 11 d. Jo krikštatėviu tapo Adomas Zavadskis, krikšto motina – Mikalina Volanaitė.  Sūnus Zigmantas Mečislovas Feliksas gimė 1871 m. gegužės 19 d. Sūnus Steponas Liudvikas gimė 1872 m. gruodžio 2 d. Sūnus Mečislovas Aleksandras gimė 1875 m. vasario 15 d. Duktė Marija Julija gimė 1877 m. vasario 16 d. Deja, mergaitė mirė kūdikystėje  1877 m. birželio 22 d. ir buvo palaidota Nemenčinės kapinėse.  Sūnus Jonas Bogdanas gimė 1878 m. gruodžio 10 d. Jauniausiasis sūnus Kazimieras Povilas gimė 1883 m. birželio 30 d. Taigi, vyriausiąjį ir jauniausiąjį Bohušų-Sestšencevičių sūnus skyrė 17 metų. Auginti aštuonis berniukus Nemenčinės dvarelyje tėvams turėjo būti nelengva. Tačiau jie ko gero vos ne pamečiui buvo siunčiami mokytis.

Būsimasis dailininkas Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, kaip rašoma Jolantos Širkaitės knygoje „Vilniaus piešimo mokykla 1866-1915“, anksti išaiškėjus jo gabumams, piešti mokėsi privačiai Mykolo Medardo Rudnickio dirbtuvėje Tilto gatvėje, po 1881 m. Vilniaus piešimo mokykloje, kuriai vadovavo Ivanas Trutnevas. Jo bendramoksliais buvo būsimieji tapytojai Juozapas Balzukevičius, Kosntantinas Gorskis, Jurgis Jodkovskis. Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus brolis Steponas, kuris buvo trejais metais jaunesnis už Stanislovą, 1886-1894 m. mokėsi Vilniaus realinės mokyklos komercijos skyriuje ir taip pat lankė Vilniaus piešimo mokyklą. Kiti Bohušų-Sestšencevičių sūnūs galimai baigė arba Vilniaus realinę mokyklą, arba Vilniaus gimnaziją.

Apie kai kuriuos jų žinios skurdžios. Pvz., nieko neteko aptikti apie Bohušų-Sestšencevičių jauniausiąjį sūnų Kazimierą Povilą. Brolių Stanislovo ir Zigmanto Bohušų-Sestšencevičių fotografija išspausdinta minėtame dailininko parodos kataloge. Dailininko vyriausiasis brolis Vladislovas buvo vedęs Sofiją Venslavovičiūtę ir gyveno Vilniuje. Jo duktė Marija Ona, gimusi 1899 m. balandžio 22 d. Glazerių name Didžiojoje gatvėje, suaugusi 1922 m. ištekėjo už Jozefo Przyluskio.

Yra išlikusi žinia apie Stanislovo brolį Joną, kuris buvo gimęs 1878 metais. 1923 m. liepos 18 d. laikraščio „Dziennik Wilenski“ pirmame lape buvo patalpinta žinutė, jog Jonas Bohušas-Sestšencevičius mirė tų pačių metų liepos 16 d. ir buvo palaidotas evangelikų kapinėse. Nurodoma, jog šią žinutę pranešė šeima. Nugyveno Jonas 45 metus amžiaus.

Neteko rasti informacijos, kada Bohušai-Sestšencevičiai pardavė ar išsikėlė iš Kernavėlės dvaro. Jų tėvas Stanislovas mirė 1897 m. kovo 2 d., 9.00 val. ryto Vilniuje. Jo mirties įraše išminėti vaikai: Jadvyga, Konstancija, Vladislovas, Boleslovas, Stanislovas, Zigmantas, Steponas, Mečislovas, Jonas, Kazimieras. Gali būti, jog tuo metu Kernavėlės palivarkas vis dar priklausė Sestšencevičiams.

Dailininko brolio provaikaitis parodos kataloge mini, jog Stanislovui artimiausias buvo brolis Boleslovas, išsaugojęs keletą pasakojimų apie Stanislovą, perduodamų šeimoje iš kartos į kartą. Minima, jog brolis Boleslovas ketinęs išleisti tapytojo biografiją, tačiau antrasis pasaulinis karas šiuos planus sugriovęs.

Boleslovas Bohušas-Sestšencevičius, kuris buvo vieneriais metais vyresnis už Stanislovą, baigė kadetų mokyklą Polocke, po jos 1887 m. įstojo į Sankt Peterburgo artilerijos mokyklą. Ją baigęs mokėsi Carskoje Selo aukštojoje karininkų mokykloje. Baigęs mokslus ėjo įvairias pareigas imperijos kariuomenėje. 1917 m. Boleslovas Bohušas-Sestcencevičius įstojo į 1-ąjį lenkų kariuomenės korpusą, buvo paskirtas Minosvaidžių artilerijos pulko, kuris turėjo būti formuojamas Vitebske, vadu. Vėliau dirbo Lenkijos karo reikalų ministerijoje, jos departamentuose. Vėliau jam buvo suteiktas generolo laipsnis. Mirė 1940 m. sausio 22 d. Vilniuje ir buvo palaidotas neišlikusiose iki šių dienų evangelikų kapinėse. Tačiau nemažai metų jis gyveno su šeima Poznanėje, kur buvo priglaudęs pas save iš Vilniaus apie 1920 m. persikėlusį brolį Stanislovą.

Paminėtina ir tai, jog Stanislovas po Vilniaus piešimo mokyklos išvyko studijuoti tapybą į Sankt-Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją (1888-1894 m.). Sankt Peterburge tuo laikotarpiu gyveno ir mokėsi minėtas brolis Boleslovas. Galbūt studijos svetimame, tolimame mieste dar labiau suartino brolius. Mokėsi Stanislovas batalistų klasėje pas Bogdaną Vilevalde. Bendramokslis iš Vilniaus piešimo mokyklos Konstantinas Gorskis į Sankt Peterburgo dailės akademiją įstojo 1887 m. ir mokėsi iki 1889 m. Jis taip pat tapo Bogdano Vilevaldės mokiniu. Juozapas Balzukevičius taip pat prisijungė prie Bogdano Vilevalde mokinių ir mokėsi Sankt Peterburgo Dailės akademijoje 1887-1893 metais. Tarp Bogdano Vilevaldės mokinių buvo ir iš Vilniaus kilęs Antonis Kamienskis. Jurgis Jodkovskis įstojo į Sankt-Peterburgo dailės akademiją 1885 m. ir taip pat mokėsi pas Bogdaną Vilevalde.

Stanislovo brolis Steponas į Sankt-Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją įstojo šiek tiek vėliau – 1896 metais. Jis studijavo architektūrą. 1901 m. Steponui buvo suteiktas architekto vardas, 1903 m. jis grįžo į Vilnių, kuriame ir liko gyventi, dalyvavo įvairiuose komitetuose Vilniaus plėtros klausimais, 1899 m. sudalyvavo dailės parodoje Vilniuje, užsiėmė ir tapyba, projektavo pastatus. Mirė Steponas 1943 m. birželio 30 d., Vilniuje, palaidotas neišlikusiose evangelikų kapinėse.

Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius baigęs Sankt-Peterburgo dailės akademiją 1894–1895 m. tobulinosi „Akadémie Julian“ Paryžiuje, vėliau Miunchene žymaus lenkų tapytojo, batalisto Józefo Brandto studijoje. Čia jis susipažino su mokytojo dukterimi Marija Kristina Brandt, kurią vedė 1899 m. birželio 8 d. Varšuvos Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Jo santuokos liudytojais tapo brolis Boleslovas ir grafas Potockis. Jaunoji buvo gimusi Radomo apskrityje stovėjusiame dvarelyje kaip minėta, žinomo batalisto Juzefo Brandto ir Elenos Augustos Voicevhovskos, kilusios iš Lvovo, šeimoje.  Deja, jaunoji pora neilgai kartu tepagyveno. 1905 m. Stanislovas ir Marija Kristina Bohušai-Sestšencevičiai išsiskyrė. Tokios trumpos santuokos metu, žinoma, vaikų jie nesusilaukė.

Išsiskyrusi Marija Kristina Brandt ištekėjo už grafo Juozapo Tiškevičiaus, grafo Konstantino Benedikto Stanislovo Tiškevičiaus anūko. Grafas Konstantinas Tiškevičius buvo gimęs Lahoiske 1806 m. Pijaus Tiškevičiaus ir Augustos Pliaterytės šeimoje. Buvo baigęs Vilniaus gimnaziją, vėliau Vilniaus universitetą, vedęs visam laikui įsikūrė gimtajame Lahoiske. Jis buvo žymiojo Eustachijaus Tiškevičiaus brolis. Panašu, jog ištekėjusi už Tiškevičiaus Marija Kristina Brandt palikuonių taip pat nesusilaukė.

Tapytojas Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius daugiau niekada nevedė. Apie 1900 m. S. Bohušas-Sestšencevičius sugrįžo į tėvynę, nuo 1907 m. jis gyveno Vilniuje. Minėtame kataloge rašoma, jog Vilniuje dailininkas gyveno miesto centre, Vilniaus gatvėje, Grabovskos name; „jį dažnai galėjai sutikti pietaujantį „Brostolyje“ (dabar „Astorija“) ar nuolatinių svečių kompanijoje „Žoržo“ viešbučio restorane. Jis priklausė Vilniaus beau monde‘ui, bendravo su jo nariais, mėgusiais draugiją, humorą, turėjusiais aktorinių polinkių. Jų tarpe kilo idėja surengti kabaretą, kuriame patys vaidintų, – taip gimė spektaklis „Ach“, pirmą sykį parodytas 1908 m. sausio 5 d. Miesto salėje“.

Kūrybines dirbtuves Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius buvo įsigijęs Vilniaus Bernardinų gatvėje. Straipsnio autorei teko apeiti visą Bernardinų g. 1 pastatą ir spėlioti, kuriose patalpose tos dirbtuvės buvo įrengtos. Tapytojo brolio Mečislovo provaikaitis rašė, jog būtent Bernardinų g. buvusiose tapytojo dirbtuvėse buvo sukurtas paveikslas „Badas Vilniuje“. Šiame paveiksle pavaizduoti trys berniukai, moteris ir šuo ant vienos Vilniaus kalvos. Už kalvos atsiskleidžia Vilniaus panorama. Tapytojo brolio Mečislovo provaikaitis mini, jog jo senelis Antonijus buvo prisiminęs, jog jis, jo brolis dvynys Česlovas bei pusbrolis Algirdas būdami vaikai pozavo šiam paveikslui minėtose dailininko dirbtuvėse.

Gyvendamas Vilniuje Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius dėstė Stepono Batoro universitete, turėjo profesoriaus vardą, dalyvavo Vilniaus dailės draugijos veikloje, dalyvavo daugybėje parodų tiek Vilniuje, tiek užsienyje.

Vilnių jis paliko apie 1920 metus, persikėlė gyventi į Poznanę pas brolį Boleslovą. Savo dirbtuves, įrengtas Bernardinų g. 1 pastate, perleido bendramoksliui tapytojui Jurgiui Jodkovskiui (straipsnio autorės prosenelio dėdei).

Dailininkas Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius mirė 1927 m. gegužės 24 d. Varšuvoje, buvo palaidotas Vilniuje, evangelikų kapinėse. Kapines panaikinus, dailininko antkapis buvo perkeltas į Vilniaus Rasų kapines.

Literatūros sąrašas:

Redaktorė Eliza Ptaszynska. Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius 1869-1927. Suvalkų apskrities muziejus, 2021. ISBN 978-83-61494-74-4.

Jolanta Širkaitė. Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018. ISBN 978-609-8231-07-6.

Sudarytoja Jolanta Širkaitė. Academie de Vilna. Parodos katalogas. Vilnius, 2017. ISBN 978-9955-8689-34.

Aleksandras Indriulaitis. Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Vilniaus paveikslų galerijoje – S. Bohušo-Sestšencevičiaus paroda. Bernardinai.lt, 2021. https://www.bernardinai.lt/vilniaus-paveikslu-galerijoje-s-bohuso-sestsenceviciaus-paroda/

Kunigas Krzysztof Pożarski. ABP STANISŁAW SIESTRZENCEWICZ-BOHUSZ (1731-1826). https://krzysztofpozarski.com/bohusz-siestrzencewicz/

Kasper Niesiecki. Herbarz Polski, wyd. J.N. Bobrowicz, Lipsk 1839-1845. Bohusz Siestrzeńcewicz herbu Strzała (t. 2 p. 209-214).

Urszula Krol. Józef Brandt. Poeta stepowy, pod którego pędzlem czasy zamarłe zmartwychpowstają, 2019. https://niezlasztuka.net/o-sztuce/jozef-brandt-malarz-poeta-stepowy/

Bohušų -Sestšencevičių kilmės bylos, saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve, f. 391/4/2666 bei f. 391/4/2633.

Sestšencevičių-Bohušų krikšto metrikai Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios knygose, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 606, ap. 1, b. 242, 245-247. Tapytojo Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus krikšto metriko internetinė nuoroda: https://www.familysearch.org/ark:/61903/3:1:3QS7-89GQ-NS6P?cat=748883; tapytojo Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus santuokos metriko internetinė nuoroda: https://metryki.genealodzy.pl/metryka.php?ar=1&zs=0158d&sy=1899b&kt=2&plik=213.jpg#zoom=1&x=438&y=41

Mejerių namas Vilniuje – https://kvr.kpd.lt/KvrWcf/LabbisServiceKvr.svc/GetDocument/E2504D12-D106-4F42-A86B-A0BD10F3976B.

The post Apie dailininko Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus protėvius ir šeimą appeared first on Voruta.

Dr. Mindaugas ŠAPOKA, Vilnius

1700 m. prasidėjo Didysis Šiaurės karas, kuriame Saksonija, Danija, Rusija ir Abiejų Tautų Respublika (Lenkija–Lietuva) kovojo prieš Švediją. Nors XVIII a. pradžioje Vilnius išliko svarbiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) miestu ir jos sostine, Lenkijos ir Lietuvos valdovai ne tik kad negyveno mieste, bet į jį apskritai beveik neužsukdavo. Tačiau 1705 m. vasarą mieste įvyko ypatingas vizitas. Mieste apsilankė Rusijos caras Petras I. Šio vizito tikslas buvo koordinuoti Rusijos kariuomenės veiksmus prieš Švedijos kariuomenę.

Rusijos kariuomenė į LDK teritoriją įžengė 1704 m. pabaigoje. Ji į šalį įžengė kaip sąjungininkė, nes 1704 m. buvo pasirašyta Lenkijos–Lietuvos valstybės ir Rusijos karinė sutartis, kuria abi šalys įsipareigojo kariauti prieš Švediją. 1705 m. Rusijos caras Petras I planavo didelę karinę operaciją. Tų metų pavasarį atvykęs į Polocką, kuris jau buvo Lietuvos teritorijoje, caras paskirstė savo kariuomenę į dvi dalis. Pirmoji turėjo pulti Livonijoje esančią Švedijos kariuomenę, o kita dalis žygiuoti į Vilnių ir užkirsti kelią šios švedų kariuomenės atsitraukimui į Lenkiją, kur tuo metu buvo pagrindinė Švedijos kariuomenė.

Petras I iš Maskvos išvyko birželio 11 d., Smolenske buvo birželio 16 d., Vitebske birželio 19 d., Polocke birželio 23 d., iš Polocko išvyko liepos 12 d., o į Vilnių atvyko liepos 19 d. Caras atvyko su nedidele palyda ir sūnumi Aleksejumi. Prie Vilniaus jau buvo keli tūkstančiai Rusijos kariuomenės raitelių, kurie rūpinosi surinkti maisto ir pašaro atsargas pagrindinei Rusijos kariuomenei, kuri dar buvo kelyje Vilniaus link.

Mažai žinome apie to meto Vilniaus būklę. Viena aišku, kad miestas labai nukentėjo nuo karo veiksmų. 1705 m. vasarį pro Vilnių vykęs ir trumpam mieste apsistojęs Anglijos karalienės pasiuntinys taip apibūdino miestą: „… aš negaliu pakankamai išreikšti kančių, kurias čia pamačiau – dabartinio karo nuniokojimai padvigubino skurdą, kurį gyventojai patiria net taikos metu. Šis miestas taip patyrė negandų šių neramumų metu. Bajorai, kurie paprastai čia gyveno, prisijungė prie vienos iš kariaujančių pusių, pabėgo į karo nepaliestas užsienio šalis arba pasitraukė į savo dvarus, kad būtų kuo toliau nuo kariaujančių frakcijų, o jų mūriniai namai mieste visiškai sunyko. Paprasti miestiečiai glaudžiasi bevertėse medinėse lūšnose, kurios yra įprastos šiems kraštams, tačiau jėzuitų ir kitų vienuolynų bažnyčios yra gana gerai suremontuotos, o jų išplanavimas rodo, kad kažkada šis miestas klestėjo.“

Petras I Vilniuje buvo pasitiktas su duona ir druska. Jį sveikino ir sėkmės karo veiksmuose linkėjo miesto tarėjai ir burmistrai, tuo metu mieste posėdžiavusio Vyriausiojo tribunolo teisėjai su pirmininku. Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingas versijas, kur Vilniuje apsistojo caras. Rašoma, kad jis buvęs apsistojęs pastate, kuris priklausė Krišpinų šeimai, taip pat Sluškų rūmuose Antakalnyje. Gali būti, kad šiuose rūmuose buvo įkurdintas Rusijos kariuomenės štabas, o caras apsistojo miesto širdyje: viename iš pastatų prie Rotušės aikštės.

Iš publikuotų Petro I laiškų rinkinio matyti, kad caras Vilniuje nebuvo labai užsiėmęs. Per visą vizito laikotarpį (beveik mėnesį) parašyta 24 laiškai ir įsakymai. Daugiausiai laiko caras praleido lankydamas bažnyčias, vienuolynus, cerkves. Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje caras apsilankė du kartus. Iki šių laikų yra gaji istorinė legenda, kuriai paneigti arba patvirtinti trūksta šaltinių, kad tuo metu caras Didžiojoje gatvėje stovinčioje Šv. Paraskevos cerkvėje pakrikštijo Abraomą Hanibalą, rusų poeto Aleksandro Puškino prosenelį.

Vilniaus bazilijonai (graikų katalikų bažnyčios – unitų – vienuoliai) turėjo svarų pagrindą bijoti Petro I vizito Vilniuje. Jau minėta, kad prieš atvykstant į Vilnių Petras I buvo sustojęs Polocke. Ten Petras I šventė savo vardines (pagal senąjį kalendorių – birželio 29 d., pagal naująjį liepos 10 d.). Kitą dieną jis sumanė apsilankyti Polocko pilyje ir Šv. Sofijos katedroje. Ten jis savo rankomis nužudęs vieną bazilijoną, dar kelis vienuolius nužudė caro palydovai. Dauguma Vilniaus bazilijonų pabėgo iš miesto prieš atvykstant carui, o mieste likę bazilijonai bijojo jį pasveikinti. Buvo norima tą padaryti, nes nepadarius buvo galima sulaukti caro rūstybės, iš kitos pusės buvo bijoma pasirodyti jam akyse, nes jis galėjo prisiminti nusikaltimą Polocke. Iš tikrųjų per visą caro vizitą Vilniuje unitai nenukentėjo. Netgi priešingai, į unitų laikomas mišias kartą atėjo rusai stačiatikiai giedotojai, kurie dainavo mišių metu. Vėliau po mišių bazilijonai pavaišino stačiatikius alumi ir degtine, už ką pastarieji padėkojo.

Tuo metu Vilniaus universitete artėjo mokslo metų pabaiga. Kadangi universitetas buvo Jėzuitų (katalikų vienuolių ordino) akademija (aukštoji mokykla), mokslo metai baigdavosi liepos 31 d., kuri pagal Katalikų bažnyčios liturginį kalendorių buvo šv. Ignaco Lojolos, Jėzuitų ordino įkūrėjo, diena. Vilniaus universiteto vadovybei sužinojus, kad Petras I norėtų dalyvauti mokslo metų pabaigimo iškilmėse, buvo nuspręsta carą pakviesti į šventę. Atėjus iškilmių datai Petras I atvyko su savo sūnumi Aleksejumi, karininkais bei ministrais. Caro svitą pasitiko universiteto rektorius Tobijas Arentas. Carui buvo paruoštas ištaigintas sostas, bet jis atsisakė ant jo sėstis. Po ilgų rektoriaus įkalbinėjimų caras atsisėdo, bet ant medinio suolo ir iš ten stebėjo mokslo metų pabaigimo iškilmes.

Vizito metu nemažai laiko užėmė puotos su Lenkijos ir Lietuvos pareigūnais, kurių tuo metu Vilniuje buvo gausu. Caro vizito metu Vilniuje buvo arba apsilankė Lietuvos kancleris Karolis Stanislovas Radvila, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis, Lietuvos lauko etmonas Grigalius Oginskis, Lietuvos iždininkas Liudvikas Pociejus, Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, Trakų kaštelionas Mykolas Katilas ir kt. Vienos iš puotų metu Petras I visus puotoje dalyvaujančius lietuvius ir lenkus vertė išgerti vyno, midaus ar degtinės už karaliaus (tuometinio valdovo Augusto II) ir caro sveikatą bei už Respubliką. Neilgai trukus kilo konfliktas tarp lietuvių. Lietuvos kariuomenės karininkas Lenkievičius su draugais griebėsi kardų ir puolė neįtikusius kitus lietuvius. Carui šis konfliktas labai patiko ir jį pralinksmino. Petras I uždraudė išskirti besivaidijančiuosius ir tik pasipylus kraujui liepė sustabdyti muštynes.

Su caru buvo susitikęs ir Vilniaus vyskupas K. K. Bžostovskis. Susitikimo metu vyskupas tradiciškai palinkėjo carui sėkmės karinėje kampanijoje prieš bendrą priešą – švedus. Caras vyskupui pasiūlė išgerti, tačiau šis kaip įmanydamas atsikalbinėjo, paminėdamas savo silpną sveikatą, o tas Petrui I labai nepatiko. Caras dar labiau supyko, kuomet K. K. Bžostovskis carui priminė nužudytus bazilijonų vienuolius. Tik G. Oginskio dėka Vilniaus vyskupui pavyko paskubomis užbaigti susitikimą ir išvengti dar didesnio caro pykčio.

Kaip minėta, paskui carą iš Polocko Vilniaus link žygiavo ir pagrindinė Rusijos kariuomenė. Ji traukė keliomis kolonomis. Pirmoji jų Vilnių pasiekė liepos 26 d., antroji – liepos 30 d., o trečioji – rugpjūčio 1 d. Atvykę rusų pėstininkai išsidėstė plačioje teritorijoje: nuo Šv. Stepono bažnyčios jų stovykla siekė dabartinę Lukiškių aikštę. Kita stovyklos dalis buvo dabartinėse Šnipiškėse Kalvarijų gatvės link, už dabartinio Žaliojo tilto, kurio vietoje tuo metu buvo vienintelis Vilniaus tiltas per Nerį. Trečioji stovyklos dalis buvo nuo dabartinio Žaliojo tilto (senamiesčio pusėje) iki pat Antakalnio.

Rusijos kariuomenės išlaikymui miestiečiai turėjo suteikti nustatytą kiekį maisto. Kiekvieno pastato savininkai arba gyventojai turėjo duoti pusę Vilniaus statinės rugių (apie 140 kg) bei apie 5 kg kruopų. Greta to kai kurie pastatai turėjo apgyvendinti bei maitinti Rusijos kareivius arba sumokėti nustatytą sumą pinigų ir išsipirkti nuo maitinimo prievolės. Iš apylinkų plaukė nusiskundimai caro kariuomenės daromomis skriaudomis. Lietuvius stebino pasikeitusi rusų išvaizda: caras buvo liepęs savo pareigūnams ir kilmingiesiems nešioti vakarietiško pavyzdžio drabužius, perukus, taip pat nusiskusti barzdas. Bet, kaip pastebėjo įvykių amžininkas, „įgimto [rusų] plėšikavimo užsienietiški rūbai nepakeitė“.

Rusijos kareiviai valgė paprastą maistą: daržoves su lydytais lašiniais, duoną, blynus. Kariuomenė nesėdėjo palapinėse, o kiekvieną dieną mankštinosi: atlikdavo fizinius bei maršo pratimus, rikiuotės bei šaudymo pratybas. Visas Vilnius skambėjo nuo šautuvų salvių ir sprogmenų garso. Lietuvos pareigūnai ir miestiečiai stebėjosi gera caro kariuomenės būkle bei ginkluote. Visi istoriniai šaltiniai liudija, kad caro vizito metu žaibas kelis kartus trenkęs į Rusijos kariuomenės stovyklos palapines ir užmušęs bei sužeidęs keliolika rusų kareivių. Amžininkams atrodė, kad tai buvusi Dievo bausmė už nužudytus bazilijonų vienuolius Polocke.

Rugpjūčio 3 d. caras gavo žinią apie Rusijos kariuomenės pralaimėjimą, patirtą liepos 26 d. mūšyje pries švedus prie Gemauerthofo, netoli Jelgavos, dabartinėje Latvijos teritorijoje. Šis Rusijos kariuomenės pralaimėjimas pakeitė caro planus. Jei ne šis pralaimėjimas, Petras I, ko gero, dar ilgai būtų viešėjęs Vilniuje. Yra duomenų, kad jis ruošėsi mieste žiemoti. Rugpjūčio 15 d. Petras I iš Vilniaus išvyko per Pikeliškes, Anykščius ir Kupiškį į Biržus, kur stovėjo po pralaimėjimo švedams iš Livonijos pasitraukusi Rusijos kariuomenė. Caras Biržus pasiekė rugpjūčio 17 d. Dalis prie Vilniaus esančios Rusijos kariuomenės nužygiavo paskui carą sustiprinti pralaimėjusio Rusijos kariuomenės korpuso Livonijoje. Rugsėjo 8 d. likusi prie Vilniaus Rusijos kariuomenė po šešių savaičių stovyklavimo patraukė į Gardiną. Vilniuje liko tik nedidelė rusų įgula, kuri saugojo amunicijos, maisto bei pašarų atsargas.

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta”. Nr.2 (880) 2023 m. birželis

The post Mindaugas Šapoka. Petro I vizitas Vilniuje 1705 m. appeared first on Voruta.

Dr. Darius Vilimas, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, e-ausra.pl

Prasidėjęs Rusijos karas su Ukraina sukėlė karštas mūsų politikų ir žurnalistų diskusijas. Didžiausi Rusijos oponentai prapliupo pranašiškomis tiradomis, maždaug – „o ką mes sakėme“, kiti bando rasti skirtumų tarp Rusijos vadovybės ir rusų tautos, treti kaltina ir tautą, ir jos valdžią. Bet ką mes pamatytume, jei pažvelgtume į šios valstybės istoriją? Kad pasakytum „rusai (tikrai) puls“, tikrai nereikia būti kandžiu ir mums visiems gerai pažįstamu profesoriumi. Tai gali patvirtinti kiekvienas, kuris nors kiek pažįsta Lietuvos istoriją…

Tikrosios senosios Rusios, neturinčios nieko bendro su dabartine Rusija, istorija prasidėjo nuo Kijevo Rusios sukūrimo IX a. viduryje. Istorikai ją sieja su karingųjų variagų (skandinavų vikingų) kilmės Riurikaičių dinastija, įkūrusia valstybę vadinamajame kelyje iš variagų į graikus, t. y. iš šiaurės Europos į tuometę Bizantiją. Apie tai galima būtų kalbėti ilgai ir atskirai, bet užtenka paminėti, kad valdančioji dinastija greitai ištirpo tarp vietinių slavų ir po kelių dešimtmečių priėmė krikštą pagal graikiškąjį (bizantiškąjį) pavyzdį. Kijevo Rusia apėmė didelę teritoriją – maždaug nuo dabartinės Suomijos įlankos iki pietinių Ukrainos stepių. Kaip ir daugelis to meto valstybių, nuo XII a. ji išgyveno susiskaldymo laikotarpį, kas nulėmė ir gana lengvą jos nukariavimą kito amžiaus pradžioje. Tai padarė iš Azijos gelmių atžygiavusi mongolų armija.

Nors šiandienos rusai ir mėgsta girtis, neva jų niekada niekas nėra užkariavęs, tenka priminti, kad XIII a. ketvirtajame dešimtmetyje regioną nusiaubus mongolams, senosios Kijevo Rusios teritorijos ilgam pateko į jų priklausomybę. Net suirus Čingischano sukurtai didžiajai mongolų valstybei, jos iki pat 1480 m. mokėjo duokles daug arčiau buvusios Aukso Ordos valdovams. Ir net kai subyrėjo ir ši valstybė, o daugumą jos likučių XVI a. viduryje užkariavo tuometės Maskvos valdovai, su viena jos atplaiša, Krymo chanatu, maskvėnus siejo vasališki santykiai iki pat XVIII a. pradžios. Kodėl taip nutiko? Viskas paprasta – nuo 1475 m. Krymas pateko į Turkijos priklausomybę. O turkų galybė ėmė blėsti tik po pralaimėjimo prie Vienos 1683 m.

Kaip tik tame regione ir buvo nedidelė Maskvos kunigaikštystė, kuriai nuo XIV a. vidurio pavyko sustiprinti autoritetą tarp savo kaimynių (Tverės, Riazanės, Vladimiro ir kt.). Prasidėjo vadinamasis „rusiškųjų žemių surinkimas apie Maskvą“. Pradžioje tai tebuvo lankstymasis prieš totorius šeimininkus, siekiant gauti leidimą rinkti duoklę ir iš silpnesnių kaimynių, taip tampant savotišku vyresniuoju vasalu.

Žinoma, XIII a. mongolų karinei galybei buvo sunku atsispirti ne tik Kijevo Rusiai. Karingi klajokliai buvo nenugalimi didžiulėse Eurazijos platybėse nuo Korėjos iki Lenkijos. Visiškai nedaug trūko, kad po jų kojomis kristų ir Vakarų Europa. Bet Rytų Europai nepasisekė dar ir dėl to, kad dalis užkariautojų apsistojo dabartinės pietų Rusijos stepėse, iš kur pastoviai grasino savo kaimynams. Kijevo Rusios centras po Batyjaus antpuolio 1237–1240 m. ištuštėjo. Dalis jų gyventojų pasitraukė į šiaurę, dalis į vakarus. Ši teritorija nuo XIV a. palengva pateko į kaimyninių valstybių, Vengrijos, Lenkijos, o svarbiausia – į kylančios Lietuvos, įtaką.

Dar Mindaugo laikais lietuviai ėmė prijunginėti nedideles kunigaikštystes dabartinės Baltarusijos teritorijoje, o jau Gedimino ir Algirdo laikais, XIV a., jų įtaka išsiplėtė ir į dabartinę Ukrainą bei vakarinę Rusiją. Ir jei lietuvių valdžioje esantys regionai, tada vadinti Rusia ar net Lietuvos Rusia, palengva atsikratė priklausomybės nuo vadinamųjų mongolų-totorių (nors ir kentėdavo nuo jų antpuolių), šiaurinėje senosios Kijevo Rusios dalyje likusios teritorijos iki pat XV a. pabaigos ne tik mokėdavo duoklę mongolų chanams, bet ir siųsdavo jiems savo sūnus ir dukras kaip įkaitus. Suprantama, koks likimas jų laukdavo, jei įkaitų gimtinėse kildavo koks sukilimas ar sąmyšis…

Kaip tik tame regione ir buvo nedidelė Maskvos kunigaikštystė, kuriai nuo XIV a. vidurio pavyko sustiprinti autoritetą tarp savo kaimynių (Tverės, Riazanės, Vladimiro ir kt.). Prasidėjo vadinamasis „rusiškųjų žemių surinkimas apie Maskvą“. Pradžioje tai tebuvo lankstymasis prieš totorius šeimininkus, siekiant gauti leidimą rinkti duoklę ir iš silpnesnių kaimynių, taip tampant savotišku vyresniuoju vasalu. Susilpnėjus totorių valstybėms, užkariauti ir buvusieji šeimininkai – Kazanės ir Astrachanės chanatai. Reiktų pabrėžti, kad maskvėnai sumaniai naudojosi ir mesianistine Maskvos – „trečiosios Romos“ – idėja, sugalvota po to, kai turkai 1453 m. užėmė Konstantinopolį ir likvidavo daugiau nei tūkstantmetį gyvavusią Rytų Romos – Bizantijos imperiją. Kadangi žlugo stačiatikiškoji Bizantija, Maskvos kunigaikščiai apsiskelbė esantys trečiąja Roma – vienintele stačiatikybės gynėja. Taip pateisinta ne tik visų senosios Kijevo Rusios teritorijų atkariavimo būtinybė, bet ir kišimasis (jau XIX a.) į Balkanų tautų reikalus.

Valstybė, XIV a. pradžioje apėmusi tik Maskvą ir artimiausias jos apylinkes, jau XVIII a. pabaigoje tapo visų kaimynių siaubu, savotišku Europos žandaru. Žvelgiant iš plačios istorinės perspektyvos, Rusija per savo istoriją kariavo (arba buvo įsiveržusi) į visų kaimynių teritoriją. Tai nėra kokios rusofobijos kurstymas, o tik fakto konstatavimas.

Su kylančia Maskva pirmiausiai susidūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Karai su Maskva (su pertraukomis) tęsėsi beveik tris amžius (1368–1667) ir baigėsi lietuvių, o po to jau ir lenkų pralaimėjimu. Per pirmuosius Algirdo žygius lietuviai dar „pabelsdavo į Kremliaus vartus kalaviju“, bet XV a. pabaigoje maskvėnai perėmė iniciatyvą. Dinastine unija susietos Lietuvos ir Lenkijos valdovai, rezidavę tolimoje Krokuvoje, menkai domėjosi rytiniais valstybės pakraščiais ir leido be didesnių pastangų maskvėnams „susirinkti“ ne tik savo mažesnius tikėjimo brolius, bet ir atsikariauti didelę LDK dalį (maždaug trečdalį) su Smolensku. Tik Livonijos karas (1558–1583) atvėrė Lenkijos ir LDK elito akis, bet tąsyk maskvėnus, besiveržiančius Baltijos uostų link, pavyko atmušti ne tik dėl karinio Stepono Batoro genijaus, bet ir padėjus kitoms valstybėms (visų pirma Švedijai).

Atskiras atvejis yra karai su maskvėnais XVII a. pradžioje, kai Abiejų Tautų Respublikos valdovo sūnus vos netapo Maskvos caru bei lietuvių ir lenkų kariuomenei pavyko ne tik atsiimti Smolenską, bet ir įžengti (maskvėnai patys juos įsileido) į Maskvą. Bet jau po kelių dešimtmečių maskvėnai atsirevanšavo: pasinaudoję stačiatikių kazokų sukilimu Ukrainoje ir pasiskelbę stačiatikybės gynėjais, jie ne tik atkariavo XVII a. pradžioje prarastas teritorijas, bet ir užėmė pusę Ukrainos su Kijevu. 1686–1772 m. tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos nebuvo jokių karų ar teritorinių ginčų, kol carai sėkmingai triuškino savo priešininkus – šiaurėje Švediją, pietuose – Krymo chanatą. O vėliau atėjo ir „draugų“ eilė – prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos padalijimų epocha. Kuo tai mums baigėsi, visi žinome!

Maskva, paveldėjusi bizantiškuosius ir totoriškuosius valstybės organizacijos bruožus, sukūrė gana brutalų, bet veiksmingą, kaimynams ypač pragaištingą mišinį. Valstybė, XIV a. pradžioje apėmusi tik Maskvą ir artimiausias jos apylinkes, jau XVIII a. pabaigoje tapo visų kaimynių siaubu, savotišku Europos žandaru. Žvelgiant iš plačios istorinės perspektyvos, Rusija per savo istoriją kariavo (arba buvo įsiveržusi) į visų kaimynių teritoriją. Tai nėra kokios rusofobijos kurstymas, o tik fakto konstatavimas. Daugelis tų valstybių liko tik istorijos puslapiuose, nes pateko į Rusijos sudėtį. Kitos gerokai apkarpytos, pradedant Suomija vakaruose ir baigiant Kinija rytuose. Todėl dar komiškiau, bet šiandien šiurpokai skamba pastovūs Rusijos vadovų verkšlenimai apie išorės priešus. Didžiausia savo plotu planetos valstybė nuolat skundžiasi priešų grėsme…

Lietuviams pirmiesiems teko savo kailiu patirti suktas maskvėniškąsias diplomatines manipuliacijas. Per jau minėtus tris karinės konfrontacijos amžius su Maskva nekariauta tik Vytauto (jis savo dukrą Sofiją ištekino už maskvėnų didžiojo kunigaikščio) ir Kazimiero Jogailaičio (Maskva dar nesijautė pajėgi atviram karui) laikais. Bet jau nuo XV a. pabaigos Maskvos valdovai ėmė reikšti pretenzijas į visas Rusios žemes. Ivanas IV Rūstusis per savo karūnaciją 1547 m. pasiskelbė caru (ciesoriumi), o tai atvira užuomina į imperatorystę, ir ne tik Bizantijos, bet ir Romos. Na, o Maskvos carų apetitą vainikavo Petro I 1721 m. paskelbta Rusijos imperija. Įdomu tai, kad tik laimėję karą (1700–1721) su Švedija maskvėnai oficialiai pareikalavo juos vadinti rusais, nes iki tol ir švedai, ir lenkai su lietuviais juos pašiepiančiai vadino maskoliais (maskvėnais). Visiškai taip, kaip šiandien juos vadina ukrainiečiai!

Apie maskvėnų kariavimą skaičiumi, užverčiant priešą savų karių lavonais, rašyta labai daug. Žmonių maskvėnai niekada negailėjo. Visi cituoja vieną Petro I karvedį, guodusį susikrimtusį carą, pralaimėjusį su švedais prie Narvos 1700 m., kad „bobos dar naujų (karių) prigimdys“. Bet ukrainiečiai jau pranešė, kad rusai net nesusirenka savo žuvusiųjų. Nelabai jiems įdomūs ir savi belaisviai. XX a. karus tiriantys istorikai kraupsta, prisiminę J. Stalino požiūrį į saviškius.

Lietuvių ir maskvėnų santykių istorija pilna klasikinės klastos pavyzdžių. Istorikai atkreipė dėmesį į įvairiausias maskvėnų apgaules. Štai 1526 m. Žygimantas Senasis piktinosi, kad jų valdovas (bučiavęs kryžių tarpvalstybinės sutarties pasirašymo metu) taip įžūliai meluoja. Suprantama, kad to meto diplomatija nestokojo manipuliacijų, bet melas prisidengiant kryžiaus bučiavimu buvo tikrai per didelis akibrokštas. Įsimintas ir Maskvos pralaimėto Livonijos karo pabaigos epizodas, kai karinę katastrofą patyręs Ivanas IV Rūstusis pasikvietė derybų tarpininku jėzuitą italą Antonijų Poseviną ir net pažadėjo jam priimti katalikybę (tai būtų buvęs neregėtas įvykis). Tačiau vos tik buvo pasirašyta carui naudinga paliaubų sutartis su Steponu Batoru, naivusis pasiuntinys tapo nereikalingas ir caras viešai jį išjuokė religiniame dispute. Jums tai nieko neprimena iš šiandienos?

Apie maskvėnų kariavimą skaičiumi, užverčiant priešą savų karių lavonais, rašyta labai daug. Žmonių maskvėnai niekada negailėjo. Visi cituoja vieną Petro I karvedį, guodusį susikrimtusį carą, pralaimėjusį su švedais prie Narvos 1700 m., kad „bobos dar naujų (karių) prigimdys“. Bet ukrainiečiai jau pranešė, kad rusai net nesusirenka savo žuvusiųjų. Nelabai jiems įdomūs ir savi belaisviai. XX a. karus tiriantys istorikai kraupsta, prisiminę J. Stalino požiūrį į saviškius. Niekas iš tikrųjų nežino, kurgi dingo sovietiniai belaisviai, kuriuos suomiai jiems atidavė po Žiemos karo 1940 m. pavasarį. Kare su hitlerine Vokietija J. Stalinas vadino savo belaisvius išdavikais ir jais nesirūpino. O kai po mums pergalingo Oršos mūšio (1514 m.) į nelaisvę pateko daugybė kilmingų maskvėnų, lietuviai, pasirašydami eilines paliaubas, rūpinosi savo belaisvių išlaisvinimu, Vasilijus III pareiškė, kad jau kelerius metus lietuvių nelaisvėje esantys jo tautiečiai jam nerūpi, nes jie yra jam mirę…

Atrodo, kancleris O. Bismarkas yra pasakęs, kad visos sutartys su Rusija tevertos tiek, kiek kainuoja popierius, ant kurio jos surašytos. Tai tinka ir Ukrainos atveju – 1994 m. mainais už tai, kad Ukraina atsisakys po SSRS griūties likusio atominio ginklo, Rusija kartu su JAV ir Didžiąja Britanija garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą (vadinamasis Budapešto memorandumas)… Liūdna analogija su gilesne praeitimi – Maskva su LDK „amžinąją taiką“ pasirašė 1449 m., o su Abiejų Tautų Respublika – 1686 m.

Šiandienos Rusija ne tik serga sovietinės didybės (kokie mes tada buvome svarbūs!) ilgesiu. Daugelis jos diplomatinės elgsenos modelių paveldėti iš Maskvėnijos ir net totorių laikų. Tai ir klasta, ir žodžio nesilaikymas, nesiskaitymas su savo ir kaimynių žmonių gyvybėmis, ir sunkiai paaiškinamas noras primesti savo ekspansiją ir pasaulio matymą grubia karine jėga. Tai sukeltų vien neslepiamą pasišykštėjimą ar panieką, jei tas „išvaduotojas“ nemojuotų branduoliniu vėzdu… Labai gaila, kad tokia ilgametė revanšistinė propaganda išplovė ir daugelio šios valstybės piliečių smegenis.

Maskvėniškos diplomatijos ir karybos paradoksai

The post Maskvėniškos diplomatijos ir karybos paradoksai appeared first on Voruta.

Dr. Tatjana Dmitrijevna Panova, Maskvos Kremliaus muziejaus vyriausioji mokslo darbuotoja, www.voruta.lt

Kapavietės tyrimas. Kapo vieta nekropolyje

Didžioji kunigaikštienė Sofija, Vasilijaus I žmona, mirė 1453 m. Jos mirtis metraščiuose aprašyta šitaip: „… tų pačių metų liepos 5 būdama vienuole mirė didžioji kunigaikštienė Sofija, Vasilijaus Dmitrijevičiaus žmona, palaidota tą pačią dieną Kristaus Žengimo į dangų vienuolyne, kur ir josios uošvė, didžioji kunigaikštienė Jevdokija, po vienuolės įžadų priėmusi Eufrozinos vardą“^[1]. Šis įrašas lakoniškas, bet pakankamai informatyvus: įvardyta ne tik mirties diena, bet ir laidojimo vieta – Kristaus Žengimo į dangų soboras. Iš pirmo žvilgsnio frazė: „… kur ir josios uošvė“, – nurodo tik vienuolyno bažnyčios nekropolį. Bet, sprendžiant iš istorinės literatūros ir archyvinių dokumentų duomenų, šią informaciją reikia suprasti tiesiogiai. Didžiosios kunigaikštienės Sofijos kapavietė yra palei soboro pietinę sieną didžiosios kunigaikštienės Jevdokijos Dmitrijevnos (vienuolės Eufrozinos) kapavietės galvūgalyje.

Tai patvirtina 1792 m. rašytinis dokumentas „Путеводитель“ („Kelionių vadovas“ – vert. pastaba) ir XIX a. pabaigoje A. Pšeničnikovo išleistas nekropolio planas^[2]. Šiose publikacijose Sofijos Vytautaitės kapavietė pažymėta šalia nekropolio bažnyčios steigėjos kapo.

1929 m. natūriniai tyrimai, nors ir dėl šventovės demontavimo atlikti skubos tvarka, visiškai patvirtino metraščiuose esamus duomenis. Balto kalkakmenio sarkofagas su didžiosios kunigaikštienės palaikais aprašytas „Autopsijos dienoraštyje“ Nr. 13, iškart po Jevdokijos Dmitrijevnos laidotuvių aprašymo (Nr. 17). Svarbus yra užfiksuotas archyviniame dokumente faktas, kad abi kapavietės įrengtos gana giliai ir viena šalia kitos^[3].

Didžiosios kunigaikštienės Sofijos kapavietė buvo Jevdokijos Dmitrijevnos kapavietės galvūgalyje, tarp šio 1407 m. kapo ir 1485 m. didžiosios kunigaikštienės Marijos Jaroslavnos kapavietės, pietrytiniame šventovės kampe (žr. 2 pav.). Tai visiškai patvirtina 1929 m. architekto P. S. Maksimovo piešiniai. Sofijos Vytautaitės sarkofagas viename iš piešinių matomas prie pat didžiosios kunigaikštienės Jevdokijos sarkofago galvūgalio. Nuo Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios pietinės sienos pamato jis nutolęs per 0,27 m. Pietinė sarkofago siena stovi lygiagrečiai šiam pamatui. Karsto padėties gylis eskize nenurodytas. Apie tokią didžiosios kunigaikštienės Sofijos kapavietės padėtį liudija ir archyviniai fotodokumentai.

Sarkofago ir palaikų būklė pagal 1929 m. duomenis

Šiandien mes esame priversti konstatuoti, kad didžiosios kunigaikštienės Sofijos, Vasilijaus I žmonos, palaikai neišliko.

Sarkofagas^[4] sumišai užpildytas daugelio žmonių kaulų liekanomis, todėl pirmųjų palaikų liekanų išskirti neįmanoma. Todėl šioje publikacijoje ypač svarbu parodyti visą turimą archyvinę medžiagą apie šią kapavietę ir įrodyti jos egzistavimą iki 1929 m. nekropolio sugriovimo.

Informacija apie didžiosios kunigaikštienės sarkofagą ir palaikus „Autopsijos dienoraštyje“ nėra detali. Pirmajame įraše paminėti tik kape esantys odinės įkapių kurpaitės ir nedidelis molinis indas^[5].

Antrajame įraše informacija šiek tiek platesnė: „Nr. 18. Sofijos Vytautaitės, Vasilijaus Dmitrijevičiaus žmonos, Vasilijaus Tamsiojo motinos. Mirė 1453 metais. Nuėmus dangtį rastas į maršką įvyniotas skeletas. Audinys – tafta – blogai išlikęs. Kaukolė nukritusi ir apsivertusi. Rastos odinės įkapių (V. K. Kleinas) kurpaitės (jų siūlės iširusios, dėl to negalima nustatyti modelio) ir nedidelis molinis indas“^[6].

Apie tai, kokia buvo didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės kapavietės būklė, mes galime spręsti ne tik pagal „Autopsijos dienoraštį“, bet ir pagal kai kurias nuotraukas, padarytas 1929 metais. Vienoje bendrojo plano nuotraukų, vaizduojančių atkastas soboro pietvakarių kampe kapavietes, didžiosios kunigaikštienės Sofijos sarkofagas pavaizduotas visas. Gerai matomas sarkofago dviejų dalių dangtis – jis atrodo autentiškas, padarytas iš dviejų skirtingo dydžio dalių, neturintis įtrūkimų, neapgadintas. Tą taip pat liudija ir 1990 m. nuotraukos, kuriose užfiksuota dabartinė kapavietės padėtis ir būklė.

Kitoje 1929 m. nuotraukoje matome atvirą sarkofagą. Joje jis matomas beveik visas, išskyrus kojūgalį. Baltojo kalkakmenio sarkofago šoninėje sienelėje matomas plyšys, skiriantis sarkofagą į dvi nelygias dalis. Kitų apgadinimų nėra. Ant vidinės galvūgalio sienelės matomi  vedegos palikti pėdsakai, išoriniai šonai apdoroti geriau (jie pašlifuoti), bet ir čia, arčiau dugno, matyti grubesnio darbo pėdsakų.

Ši nuotrauka liudija tai, kad didžiosios kunigaikštienės skeleto kaulai guli anatomine tvarka. Tą patvirtina ir įkapių būklė viršutinėje skeleto dalyje – matosi, kad audinys nepaliestas ir išliko ant kaulų liekanų toks, koks buvo padėtas. Sarkofago kojūgalyje ilgieji kojų kaulai iš dalies apnuoginti, bet audinio fragmentai ir čia atrodo nepaliesti.

Nuotraukoje ant kojų užfiksuotas odinis apavas – matosi gerai išlikęs smailus kurpaitės galas. Klausimų kyla tik dėl kaukolės padėties: ji smarkiai atlošta atgal, o tai nenatūralu. Didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės palaikų autopsijos metu į šį faktą buvo atkreiptas dėmesys. Reikia manyti, kad šis padėties pokytis įvyko ankstesniu nekropolio gyvavimo etapu, o ne 1929 m. palaikų autopsijos metu. Sofijos Vytautaitės kaukolė, taip pat kaip ir kunigaikštienės Jevdokijos, apversta, guli nenatūraliai. Šiuose dviejuose sarkofaguose kaukolių padėties pakitimus, kai skeletai išliko nepaliesti, paaiškinti sunku.

Didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės sarkofago dugne gerai matomas dūlėjimo produktų sluoksnis ir, ko gero, žemė su tinko priemaišomis, galbūt patekusi į vidų per tarpelį dangtyje (prie palaikų kelių) 1929 m., sarkofago atkasimo metu.

Kapavietės tyrimas. Palaikų likimas

Nors archyviniai duomenys liudija Sofijos Vytautaitės palaikų kaulų ir įkapių audinių autentiškumą, jie kaip vieningas ir prieinamas moksliniam tyrimui kompleksas iki mūsų dienų neišliko. Didžiosios kunigaikštienės sarkofagas buvo perkeltas į Arkangelo soborą, o vėliau į jos požemines patalpas, ir užpildytas daugelio žmonių palaikais. 1984 m., tiriant kaulinę medžiagą, išaiškėjo, kad pirminės didžiosios kunigaikštienės kapo vietos nustatyti neįmanoma. Netgi šalia Sofijos Vytautaitės sarkofago dugno nebuvo rasta skeleto, kurio kaulai bent iš dalies būtų išsidėstę anatomine tvarka. Silpnos dūlėjimo žymės jau neturėjo įkapių audinių ir kitų daiktų fragmentų.

Sarkofagas

Sofijos Vytautaitės baltojo kalkakmenio sarkofago charakteristikoje būtina pažymėti jo antropomorfinę formą. Jo galvūgalio kraštas siaurėjantis ir išsikišęs su užapvalintais, aptakios formos petukais. Pats sarkofago galvūgalis padarytas gana sudėtingai: jis kiek pakeltas ir nesiekia pagrindo (kitaip nei pagrindiniame nekropolio masyve), o viduje turi pagalvę, nuolaidžią, siekiančią dugną. Sarkofago dangtis nuo pat pradžių buvo dviejų dalių ir turėjo užrašą – grafitį.

Bendras sarkofago ilgis – 1,92 cm, sienelių storis svyruoja nuo 5–7 cm galvūgalyje iki 4,5–6 cm kojūgalyje. Sarkofago aukštis galvūgalyje – 31 cm (viduje – 18 cm), pečių juostoje – 39 cm (viduje – 21 cm), kojūgalio krašte – 39 cm (viduje – 27 cm); plotis pečių juostoje – 64 cm (viduje – 48 cm), kojūgalyje – 34 cm (viduje – 25 ir dugne – 20 cm).

Sarkofago dviejų dalių dangčio ilgis irgi 1,92: didesnės dalies – 1,43, o mažesnės kojūgalyje – 0,49; plotis 8–8,5 cm. Sarkofago viduje ant sienelių likę vedegos pėdsakų, išoriniai sienelių paviršiai lygūs, kaip ir dangčio.

Kapavietės inventorius

1929 m. iš didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės kapavietės buvo išimtos odinės įkapių kurpaitės ir nedidelis molinis indelis, skirtas apeigoms atlikti. Šie daiktai išsaugoti Maskvos Kremliaus muziejaus archeologinėje kolekcijoje.

Pats apeiginis indelis – tai nedidelis molinis puodelis ant apvalaus pagrindo, padengtas angobu, o virš jo – permatoma žalios spalvos glazūra^[7]. Indas pagamintas iš raudonojo molio, jo išorinis paviršius lygus.

Jis žymiai praplatėja viršuje ir nežymiai prie pagrindo. Viršuje vienas kraštelis pažeistas.

Tokie analogiški pagal formą ir puošybą puodeliai būdingi antrajai XIV–XV a. pusei ir žymus jų skaičius buvo užfiksuotas Maskvos regiono Rusijos Viduramžių kapavietėse. Įdomu tai, kad tokie apeiginiai puodeliai randami ir to laiko didikų, ir paprastų miestelėnų kapavietėse. Pavyzdžiui, analogiški indeliai buvo rasti ir Kremliaus Gelbėtojo Atsimainymo soboro^[8] XIV a.
nekropolio sarkofage, ir 1863 m. didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio baltojo kalkakmenio sarkofage (saugomas Valstybinio istorinio muziejaus kolekcijoje).

Deja, nustatyti, kurios iš odinių įkapių kurpaičių, saugomų archeologiniame rinkinyje, priklausė didžiajai kunigaikštienei Sofijai, praktiškai neįmanoma, kadangi jame yra saugoma keletas tokios avalynės porų iš Kremliaus Kristaus Žengimo į dangų soboro nekropolio be tikslių kapavietės nuorodų.

Biografinė apybraiža

Lietuvos didžiojo kunigaikščio dukters gyvenimo istorija buvo glaudžiai susijusi su XV a. pirmosios pusės Rusija. Dėl daugybės aplinkybių Dmitrijaus Doniečio vyriausiojo sūnaus likime Rusios ir Lietuvos valdovų šeimos po ilgalaikės konfrontacijos sudarė dinastinę santuoką, kuriam laikui numaldžiusią jų įtemptus santykius. Norėdami atsekti prielaidas, lėmusias šią santuoką, pasinaudosime XIV a. aštuntojo dešimtmečio metraščių įrašais. 1383 m. balandžio 23 d. jaunasis Vasilijus, vyriausias Dmitrijaus Doniečio sūnus, iškeliavo į chano Tochtamyšo sostinę „varžytis“ su Tverės kunigaikščiu Michailu dėl didžiojo kunigaikščio sosto^[9]. Ordoje dvylikametį kunigaikštį sulaikė ir tik 1385 m. lapkričio 26 d., būdamas keturiolikos, jis sugebėjo iš ten pabėgti^[10]. Sugrįžti tiesiai į Rusią jis negalėjo, todėl keliavo per Pietų Rusijos ir Lietuvos žemes. Pirmiausiai kunigaikštis Vasilijus apsistojo Podolėje pas „Petrą vaivadą“.

Tik 1387 m. sausio 19 d. Maskvos kunigaikštis Dmitrijus Ivanovičius pasitiko savo šešiolikmetį sūnų Maskvoje^[11], lydimą „Lenkijos kunigaikščių ir ponų ir lenkų ir Lietuvos“^[12].

Deja, Maskvos kunigaikščio piršlybos metraščiuose neaprašytos. Pagal Lietuvos istorikų nuomonę Vasilijaus ir Sofijos sužadėtuvės įvyko 1387 metais^[13]. Taip pat reikia paminėti Ustiugo miesto metraštininko įrašą apie šios poros sužadėtuves 1389 m.: „6897-ųjų vasarą susižadėjo būdamas devyniolikos didysis kunigaikštis Vasilijus su Sofija pas Vytautą“^[14]. Nuotakos amžius metraščiuose neužfiksuotas, bet ji, kaip žinoma, buvo jaunesnė, negu jaunikis – apie tai byloja ir 1395 m. įrašai, kai šeima susilaukė pirmagimio.

Vestuvės 1389 m. buvo atidėtos dėl jaunikio tėvo Dmitrijaus Doniečio mirties. Tik 1390 m. rudenį „Vasilijaus Dmitrijevičiaus bajorai Aleksandras Pole, Aleksandras Beleutas, Selivanas atvyko į Naugardą iš Vokiečių krašto su kunigaikštyte Sofija, Vytauto dukra, lydima kunigaikščio Jono Algimantaičio“^[15]. Gruodžio 1 d., pasisvečiavusi Gorodiščėje, didžiojo kunigaikščio nuotaka atvyko į Maskvą: „… tą pačią žiemą gruodžio 9 d. ženijose didis kunigaikštis Vasilijus Dmitrijevičius, paėmė į žmonas kunigaikštytę Sofiją Vytautaitę, Kęstutaičio dukrą“^[16].

Remiantis Tverės miesto metraščiu, didžiojo kunigaikščio Vasilijaus nuotaka buvo „gero būdo, paveldėto iš tėvų, ne lengvabūdė“^[17]. Nors šiame metraštyje retai galima rasti įrašų apie tokio pobūdžio Maskvos įvykius, juo galima pasitikėti, nes Tverės kunigaikščių šeima giminiavosi su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais. Kai kuriuose metraščiuose galima rasti šiek tiek daugiau informacijos apie didžiojo kunigaikščio jungtuves, kad ir: „… tai įvyko tą savaitę, kai minimas šventasis Poliektas“, ir dar: „Vytauto Kęstutaičio dukra, švento krikšto metu gavusi Sofijos vardą“^[18].

Didžiojo kunigaikščio santuoka buvo vaisinga. Iki 1425 m. (Vasilijus I mirė 54 m. amžiaus) šeima susilaukė 9 vaikų – 5 sūnų ir 4 dukterų. Pusė jų mirė būdami kūdikiais arba jauni, ypač berniukai. Vyriausias sūnus Jurijus (Georgijus) gimė 1395 m.^[19], bet mirė anksti, 1400 m. lapkričio 30 d.^[20], būdamas šešerių. Antrasis sūnus Ivanas gimė 1396 m. sausio 15 d.^[21], o mirė 1417 m.
liepą^[22]. Apie 1400 m. gimė dukra Ana (tiksli data nežinoma, 1411 m.^[23] ištekinta už Bizantijos caraičio Jono Paleologo. Ji taip pat mirė jauna 1417 m. nuo maro epidemijos, o jos kapavietė Konstantinopolyje iki mūsų dienų neišliko^[24].

Vasilijaus I ir Sofijos Vytautaitės sūnus Danilas, gimęs 1402 m. gruodžio 6 d., mirė dar kūdikystėje. Šioje santuokoje gimė dar trys dukterys, bet jų gimimo faktas metraštininkų dėmesio nepelnė. Yra žinoma, kad viena jų buvo ištekinta į Kijevą 1417 m. rugpjūčio 22 d. už kunigaikščio Aleksandro (manoma, kad buvo vardu Anastasija). Kita, Marija, 1418 m. Maskvoje ištekėjo už kunigaikščio Jurijaus Patrikejevičiaus, o trečioji, Vasilisa, – tais pačiais metais už kunigaikščio Aleksandro Ivanovičiaus, į Suzdalę. Ši informacija leidžia manyti, kad jos gimė 1402–1406 m. Ketvirtasis Vasilijaus I sūnus gimė 1405 m. sausio mėn., mirė tų pačių metų balandžio mėn. Būsimas sosto įpėdinis didysis kunigaikštis Vasilijus II Vasiljevičius gimė paskutinis – 1415 m. kovo 10 d. Ankstyva jo visų brolių mirtis suteikė jam galimybę paveldėti Maskvos didžiojo kunigaikščio sostą.

Sofijos Vytautaitės tėvas (Kęstučio sūnus) tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1392 m. Pradžioje Maskvos kunigaikštis Vasilijus I griežtai laikėsi sąjungos su savo uošviu – karingu ir ryžtingu žmogumi. Lietuvos valdančiosios šeimos ir Maskvos santykiai atsispindi rusų metraščiuose, iki 1406 m. įrašai lietė ne tik tarptautinės politikos, bet ir giminės santykių klausimus, t. y. sutinkami asmeniniai kunigaikščių susitikimų, santuokų sudarymo, įsipareigojimų karinių veiksmų su kitomis kunigaikštystėmis atvejų vykdymo aprašymai. Pvz.: 1394 m. didysis kunigaikštis Vasilijus I ištekino už kunigaikščio Lengvenio (Semeno) Algirdaičio savo seserį Mariją^[25]. 1396 m. įvyko du Vytauto ir Vasilijaus Dmitrijevičiaus susitikimai. Pirmąjį kartą Maskvos kunigaikštis atvyko pas savo uošvį į Smolenską, kurį Vytautas užkariavo, o antrasis susitikimas įvyko Kolomnos mieste, kai Vytautas užgrobė Riazanę^[26].

1398 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio pasiuntinys atvyko į Maskvą, o vėliau Sofija Vytautaitė su vaikais dvi savaites svečiavosi pas tėvus Smolenske^[27]. Deja, laikui bėgant, santykiai tarp Lietuvos ir Maskvos kunigaikščių namų atšalo. 1400 m. Vytautas išreiškė pageidavimą tapti Maskvos didžiuoju kunigaikščiu^[28], jei laimės prieš Aukso ordos chaną Timūrą Kotlogą, bet karinė sėkmė tuokart nuo jo nusisuko, o kova dėl Smolensko pakeitė planus. 1406 m., po to, kai Vytautas pabandė užgrobti Pskovo žemę, Vasilijus I nutraukė taikos sutartį su Lietuva. Prasidėjo dviejų kunigaikštysčių karinių susidūrimų laikotarpis, kuris tęsėsi iki 1408 metais^[29]. Metraščiuose atspindėta, kad tuo metu dalis Lietuvos didikų ėmė tarnauti Maskvai, o dalinis kunigaikštis Jaroslavas Vladimirovičius^[30] 1415 m. išvyko į Lietuvą. Didžioji kunigaikštienė Sofija su savo tėvu vėl susitiko Smolenske 1422 metais. Ją lydėjo septynmetis sūnus Vasilijus, o susitikime taip pat dalyvavo Rusios metropolitas Fotijus^[31]. Įrašų apie tiesioginius Vytauto ir Vasilijaus I kontaktus to laikotarpio rašytiniuose šaltiniuose jau nesama.

1425 m. dešimties metų Vasilijus Vasiljevičius tapo pretendentu į didžiojo kunigaikščio sostą. Toks jaunas būdamas jis negalėjo tvarkyti valstybės reikalų, todėl, remiantis metraščiais, į pirmą planą iškyla jo motina, didžioji kunigaikštienė Sofija ir metropolitas Fotijus. Spręsdama karinius klausimus, remdavosi Vasilijaus I brolių Jurijaus, Andrėjaus, Petro ir Konstantino Dmitrijevičių patirtimi. Metraščiuose tie metai atspindėti įrašais apie paaštrėjusį Vasilijaus II ir jo dėdės, Zvenigorodo kunigaikščio Jurijaus Dmitrijevičiaus šeimos konfliktą. Verta pažymėti, kad pagrindinį vaidmenį santykiuose tarp dviejų Maskvos valdančiosios šeimos atšakų, anot metraštininkų, vaidino metropolitas Fotijus. Iki 1433 m. Sofija Vytautaitė metraščiuose neminima, jie sutelkia dėmesį į Rusų cerkvės galvos veiksmus, kurio šešėlyje, žinoma, matyti didžioji kunigaikštienė Sofija. Jaunojo Vasilijaus II ir kunigaikščio Jurijaus Dmitrijevičiaus konfrontacija galėjo ir neišprovokuoti rimto konflikto, nes kunigaikščio Jurijaus siekius į didžiojo kunigaikščio sostą palaikė Tverės kunigaikštis ir dalis Maskvos didikų, perėjusių pas Zvenigorodo kunigaikščius.

Konfrontacija prasidėjo nuo kivirčo Vasilijaus II vestuvių metu, kai vienas iš jo svitos atpažino auksinį diržą, juosiantį kunigaikštį Vasilijų Jurjevičių, vyriausiąjį Jurijaus Zvenigorodiečio sūnų, kurio prieš septyniasdešimt metų pasigedo didysis kunigaikštis Dmitrijus Ivanovičius. Didžioji kunigaikštienė Sofija Vytautaitė asmeniškai nuplėšė šį diržą nuo Vasilijaus Žvairio. Įžeisti kunigaikščiai Vasilijus ir jo brolis Dmitrijus Šemiaka paliko Maskvą ir pradėjo prieš didįjį kunigaikštį karinius veiksmus. Ši keista istorija išprovokavo valstybėje ilgą feodalinį karą. Įrašas metraščiuose apie šį 1433 m. įvykį mini „aukso diržą su keturiais brangakmeniais“, buvusį Jevdokijos Dmitrijevnos kraičio (nuo jos tėvo, Suzdalės kunigaikščio Dmitrijaus Konstantinovičiaus) dalimi, kurį tūkstantininkas Vasilijus pakeitė į kitą, mažesnės vertės. Keliaudamas iš santuokos į santuoką diržas atsidūrė pas vasalinį kunigaikštį Vasilijų Jurjevičių.

Istoriografijos mokslas kritiškai vertina šį neeilinį istorinį atvejį. Visų pirma, kyla klausimas dėl staigaus po tiek metų (nuo 1366 m.) vertingo daikto „atpažinimo“ ir nuorodos į konkretų žmogų, įvykdžiusį pakeitimą. Tokių veiksmų tikroviškumą pakankamai argumentuotai nagrinėja A. B. Mazurovas^[32]. Deja, tvirtinti, kokia buvo skandalo su kunigaikščiu Vasilijumi Žvairiu tikroji priežastis: didžiosios kunigaikštienės Sofijos impulsyvumas ar politinis išskaičiavimas, mes negalime. Galima spėti, kad provokuodama Maskvos valdovų ir Zvenigorodo kunigaikščių konfliktą, didžioji kunigaikštienė Sofija ir jos bendražygiai tikėjosi greitu būdu atsikratyti šių pretendentų į sostą. Bet perspektyvoje situacija susiklostė Vasilijaus II ir jo artimųjų nenaudai. Kitą vertus, viename iš metraščių, šios vertingo diržo istorijos aprašyme, įvardijamas kitas žmogus, nuplėšęs vogtą daiktą nuo Vasilijaus Žvairio, – Maskvos senosios bajorų šeimos palikuonis, Zacharijus Ivanovičius Koškinas^[33]. Jo senelis Fiodoras Andrejevičius buvo didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio^[34] pirmojo ir antrojo testamentų liudytoju. Tarp kitko, antrajame testamente minimi aštuoni auksiniai diržai, kuriuos Dmitrijus Ivanovičius paliko savo sūnums. Visai įmanoma, kad būtent Fiodoras Koška galėjo žinoti apie diržo pakeitimo per didžiojo kunigaikščio vestuves 1366 m. faktą ir papasakoti apie tai savo sūnui ir anūkui.

Abejotina ir tai, kad bajorų Dobrynskių giminėje, kurios pirmieji atstovai (Konstantinovičiai) pasirodo Maskvos kunigaikščio tarnyboje tik valdant Vasilijui I Dmitrijevičiui, būtų žinoma tokia reta antrosios XIV a. pusės kunigaikščio šeimos gyvenimo detalė. Visai įmanoma, kad Konstantinovičiai, norėdami pelnyti Maskvos kunigaikščio tarnyboje tvirtą padėtį, sutiko tapti suvaidinto per didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II vestuves spektaklio dalyviais. Bet kuriuo atveju, kokia bebūtų tikroji priežastis, didžioji kunigaikštienė Sofija buvo skandalo, įvykusio vestuvinės puotos metu, liudininkė ir dalyvė.

To ilgo ir nuožmaus antrojo XV a. ketvirčio feodalinio karo įvykiai gana gerai žinomi. Sofijai Vytautaitei teko daug išgyventi: ir sūnaus Vasilijaus II apakinimą, ir valdžios netekimą, ir tremtį, ir nelaisvę pas Dmitrijų Šemiaką^[35]. Ir visa tai būnant garbaus (pagal viduramžių normas) amžiaus. Tas karas Rusijos istoriografijoje gana detaliai išnagrinėtas. 1451 m., užpuolus chanui Mazovšai (Azov – šachui), didžioji kunigaikštienė su mylimu anūku Jurijumi atlaikė Maskvos apgultį.

Metraščiai liudija, kad tai buvo stipraus charakterio moteris, sugebėjusi ištverti visus jos daliai skirtus sunkumus. Apie didžiosios kunigaikštienės kietą būdą ir verslumą liudija jos ūkinės veiklos faktai ir į gyvenimo pabaigą sukauptas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Šiuo atžvilgiu ji mažai tesiskyrė nuo kitų XIV–XV a. Maskvos valdovų žmonų. Ji ypatinga tik tuo, kad iki mūsų dienų išliko jos testamentas, sudarytas 1451 m., matyt, kaip tik po Maskvos apgulties, tų pačių metų liepos pradžioje^[36]. Didžiosios kunigaikštienės Sofijos testamentas – tai antras pagal senumą šiandien prieinamas teisinis Maskvos aristokratijos atstovių dokumentas. Ankstyviausias tokio pobūdžio dokumentas – vasalinės kunigaikštienės Elenos Algirdaitės, Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro Drąsiojo našlės, testamentas, sudarytas 1433–1434 m. Žinoma, didžiosios kunigaikštienės Sofijos testamentas turi būti nuodugniai ištirtas ir išleistas, o šioje biografinėje apybraižoje mes apsistosim ties trumpa šio šaltinio charakteristika. Testamento sudarytoja 1451 m. iškyla prieš mus kaip stambi žemvaldė. Ji valdė gausų nekilnojamąjį turtą: valsčiai, kaimai, kaimeliai, pievos ir dykynės ne tik aplink Maskvą, bet ir Jaroslavlio, Rostovo, Kostromos, Vologdos, Vladimiro, Žemutinio Naugardo žemėse. Didžiosios kunigaikštienės nuosavybėje buvo keli dvarai sostinėje – Kremliaus teritorijoje ir už jo sienų. Iš rašytinių šaltinių matyti, kaip susiformavo toks didelis didžiosios kunigaikštienės, turtingiausios viduramžių Rusios moters, ūkis. Pirmiausia, tik atvykusi į Rusią Sofija Vytautaitė gavo dovanų iš didžiosios kunigaikštienės Jevdokijos Dmitrijevnos didelį kaimą Repinskoje Kolomnos valsčiuje ir savo lėšomis įsigijo nekilnojamąjį turtą Maskvoje. Tai akivaizdžiai liudija Vasilijaus I, didžiosios kunigaikštienės Sofijos vyro, testamentas^[37]. Jame detaliai aprašytas turtas, kurį paveldi žmona: Kolomnos valsčių, kaimus ir amatininkų gyvenvietes Rostove, prie Valkos, Jurjeve, kaimus ir amatininkų gyvenvietes, nupirktus dar Ivano II Raudonojo ir Dmitrijaus Doniečio, paties Vasilijaus I įgytą turtą, stambius Pamaskvės kaimus, tarp jų ir iš didžiųjų kunigaikštienių valdų.

Testamentas tvirtino didžiosios kunigaikštienės imuniteto teisę, o taip pat teismo ir duoklės rinkliavos Ordai teisę. Didesnė turto dalis pagal testamentą priklausė jai iki gyvos galvos, o po mirties turėjo sugrįžti didžiojo kunigaikščio šeimos nuosavybėn. Kitą, įsigytą jos pačios, turto dalį didžioji kunigaikštienė galėjo palikti savo nuožiūra. Pagal testamentą jai taip pat priklausė piniginės pajamos – trečdalis mokesčių Maskvoje ir pusė, surenkamų Žemutiniame Naugarde. Iš šio dokumento mes sužinome ir apie didžiosios kunigaikštienės Sofijos dvaro administraciją, kurią sudarė valsčių vietininkai, tijūnai ir jų parankiniai^[38]. Pagal didžiojo kunigaikščio testamentą Sofijai Vytautaitei priklausė ir pusė bandų (kita pusė buvo užrašyta sūnui Vasilijui II), dauguma jų buvo vertingų karo žirgų bandos. Vasilijaus I testamentas prasideda nurodymais paveldėtojui gerbti didžiąją kunigaikštienę ir visame kame jos klausytis. Šiuo atveju tai buvo aktualu dar ir todėl, kad Vasilijus II buvo tik dešimties metų ir jam reikėjo vadovautis patyrusio žmogaus patarimais.

Apie tai, kaip Sofija Vytautaitė išdalijo savo nemažą turtą, liudija jos paskutinės valios išreiškimo dokumentas, pagal kurį didesnę palikimo dalį gavo didysis kunigaikštis Vasilijus^[39]. Jam ji paliko gautus iš vyro valsčius ir kaimus. Semčinskoje, Gžel kaimus ir didesnę dalį viso turėto turto ji kaip nepriklausoma savininkė paliko mylimam anūkui Jurijui. Iš įsigytų valdų palikimą gavo marti Marija, anūkai Ivanas, Andrejus ir Borisas. Vasilijui II ir jo žmonai didžioji kunigaikštienė Sofija paliko ir brangakmeniais bei auksu aptaisytas ikonas. Iš asmeniškai nupirktų valdų ji paliko kaimus Jevdokijai Dmitrijevnai, Maskvos Arkangelo soborui, Kristaus Žengimo į dangų vienuolynui ir Sergijevo Trejybės laurai.

Žinoma, tokiam plačiam nekilnojamajam turtui valdyti didžioji kunigaikštienė turėjo remtis gausiu administracijos aparatu. Jos paskutinės valios dokumente, sudarytame 1451 m. vasarą, apie tai informacijos nėra. Tačiau apie tai, kokia ji buvo, galima spręsti iš 1461 m. sudaryto didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II testamento, kuriame aprašyta jo žmonos Marijos Jaroslavnos administracija. Jame minimi jau ne tik vietininkai, tijūnai, jų padėjėjai, bet ir smulkesni „valdininkai“^[40]. Dėl šių dokumentų didžiosios XV a. kunigaikštienės, tarp jų ir Sofija Vytautaitė, iškyla prieš mus kaip pasiturinčios, materialiai nepriklausomos moterys.

Pačios Sofijos Vytautaitės testamentas turi neįkainojamą vertę, rekonstruojant šios neeilinės moters biografiją. Metraščiuose atspindėti pagrindiniai Sofijos Vytautaitės gyvenimo etapai, pradedant jungtuvėmis su Vasilijumi Dmitrijevičiumi ir baigiant mirtimi 1453 m. birželio 13 d. bei palaidojimu Maskvos didžiojo kunigaikščio šeimos nekropolyje, Maskvos Kristaus Žengimo į dangų sobore.

 Iš rusų kalbos vertė Tatjana Maškevič

Šaltinis – Некрополь русских великих княгинь и цариц в Вознесенском монастыре Московского Кремля: Материалы исследований в 4 томах, т. 2: Погребения XV–начала XVI века, отв. pед.-сост. Т. Д. Панова, Москва: Гос. историко-культурный музей-заповедник Московский Кремль, 2015, c. 171–190. [Rusijos didžiųjų kunigaikštienių ir carienių nekropolis Maskvos Kremliaus Kristaus Žengimo į dangų vienuolyne: Tyrinėjimai 4 tomams, t. 2: Palaidojimai XV–XVI amžiaus pradžioje, ats. red.-sud. T. D. Panova, Maskva: Valstybinis Maskvos Kremliaus istorijos ir kultūros muziejus-rezervatas, 2015, p. 171–190].

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 3 (869), 2020 m. rugsėjis, p. 39–46

^[1] Московский летописный свод // РЛ. Рязань, 2000. Т. 8. С. 371.

^[2] Пшеничникков А. Краткое историческое описание первоклассного Вознессенского девичьего монастыря в Москве. М., 1894. С. 33.

^[3] Панова Т. Д. Кремлевские усыпальницы. М., 2003. С. 192, 195.

^[4] Музеи Московского Кремля, инв. № A–797.

^[5] Панова Т. Д. Кремлевские усыпальницы. С. 192. Сосуд – Музеи Московского Кремля, инв. № APX–384.

^[6] Ibid.

^[7] Музеи Московского Кремля, инв. № APX–384.

^[8] Клюев В., Панова Т. Стефан Пермский, епископ Пермский и история некрополя Спасо-Преображенского собора Московского Кремля. М., 2006. С. 74–45.

^[9] Московский летописный свод, op. cit., c. 287.

^[10] Ibid., p. 289.

^[11] Ibid., p. 292.

^[12] Ibid.

^[13] Гудавичюс Э. История Литвы. М., 2005. Т. 1. С. 175.

^[14] Устюжский летописец // ПСРЛ. Т. 37. С. 37.

^[15] Московский летописный свод, c. 298.

^[16] Ibid.

^[17] Tверская летопись // РЛ. Рязань, 2000. Т. 6. С. 437.

^[18] Симеоновская летопись, ibid., 1997, t. 1, p. 201.

^[19]    Воскресенская летопись, ibid., 1998, t. 3, p. 94.

^[20]    Ibid., p. 107.

^[21]    Ibid., p. 102.

^[22]    Ibid., p. 125.

^[23]    Ibid., p. 122.

^[24]  Панова Т. Д. Великая княгиня Софья Палеолог. М., 2005. С.7.

^[25]  Московский летописный свод. С. 301.

^[26] Ibid., p. 308–309.

^[27]    Ibid., p. 310.

^[28]    Ibid., p. 312.

^[29]    Ibid., p. 318, 322, 323.

^[30]    Ibid., p. 328.

^[31]    Ibid., p. 334.

^[32]  См. статью А. Б. Мазурова в данном издании. (С. 88)

^[33]    Львовская летопись // РЛ. Рязань, 1999. Т. 4. С. 308.

^[34]    Духовные и договорные грамоты великих и удельных князей XIV–XVI вв. М.; Л., 1950 (ДДГ), C. 25, № 8; c. 37, № 12.

^[35] Московский летописный свод. С. 343, 361–366.

^[36]    ДДГ. C. 60. № 22.

^[37] ДДГ.

^[38] Ibid., p. 60–61.

^[39] Ibid., p. 177. Nr. 57.

^[40] Ibid., p. 196–197. Nr. 61.

The post Didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės kapavietė. 1453 metai appeared first on Voruta.

Habil. dr. Benediktas Jankauskas, www.voruta.lt

Kunigas Antanas Pauliukas Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „TRIMITAS“ 1924 m.   paskelbė  straipsnį „Lietuvės valdė Rusiją“¹. Jame rašyta, kad Rusijos imperatorė „Katryna I“ (Jekaterina I, B. J.) viešpatavusi  nuo 1725 m. sausio 28 d. iki 1727 m. gegužės 6 d. Ji buvusi „lietuvio ūkininko Samuelio Sklauronskio duktė“. Tėvams mirus ji gyvenusi „pas pastorių Gliuką“. Sulaukusi 16 metų ji ištekėjusi „už švedo dragūno“, kuris1703 metais patekęs rusų nelaisvėn. „Petras Didysai paėmė ją iš Menšikovo. Jų sutuoktuvės buvo 1712 m. vasario 19 d. Petrui Didžiajam mirus, ji buvo visos Rusijos imperatore apskelbta. Rusiją valdė virš dviejų metų“¹.

Kurį laiką abejojau „Trimite“ skelbta žinia; nedrįsau ta žinia dalintis. Nuomonę pakeitė perskaitytas Ellen Alpsen istorinis romanas „Carienės duktė“². Autorė – Vokietijos rašytoja ir žurnalistė. Ji yra žymios vakarų prūsų rašytojos Eddos Schultze ir vakarų prūsų istoriko Bernhardo Stadié palikuonė. Abejoti tos rašytojos istoriniame romane skelbtomis žiniomis lyg ir nėra pagrindo.

Nenorėdamas pažeisti „Briedžio“ leidyklos autorinių teisių, necituoju minėtame romane rastų teiginių; juos perteikiu savais žodžiais. Romano 27-28 p. carienės Jekaterinos I duktė Jelizaveta pasakoja apie savo motiną, kaip pavainikę Baltijos baudžiauninkę, buvusią neraštingą karo belaisvę, kurią caras Petras I sutikęs karo stovykloje. Toliau paaiškėja, kad būsimoji carienė pagimdė nesantuokinę dukterį Jelizavetą, o su Petru I susituokė tik pastarajam išsiskyrus su pirmąja žmona Jevdokija Lopuchina. Svarbus ir Menšikovo pasakojimas Jelizavetai Petrovnai (209 p.) apie tai, kaip jis ištraukęs caraitės motiną iš karo belaisvių krūvos, už ką pastaroji daug kartų jam atsidėkojusi.

Tos žinios skatina tikėti kunigo A. Pauliuko skelbtosiomis žiniomis ir apie Jekateriną II.

Jakaterina II, minėtame „Trimito“ straipsnyje vadinama Katryna-II, „paeina iš Vaškų parapijos, Titkonių kaimo, neturtingo lietuvio Augusto Svirplio vyresnioji duktė Sofija“¹. … „Augustas neturėdamas žemės sunkiai vertėsi ir savo šeimos negalėjo išmaitinti. Paaugusioms dukterims teko svetimiems tarnauti. Pirmus metus Sofija tarnavo už kambarinę Šiaulių parapijoje Ginkūnų dvare, vėliau Liepojuje vienam turtingam vokiečiui. Gabi iš mažumės Sofija greitai pramoko vokiškai kalbėti, Miesto rūbai ir avalai darė ją tikra miestiete. Savo jiono (gal globėjo, B. J.)  rekomenduojama ji gauna tarnybą Vokietijoje pas Anhalkėrbskį kunigaikštį Holštinijoje.

Bevaikė Rusijos carienė Elzbieta (Jelizaveta I, – B. J.), norėdama užtikrinti sostą Romanovų dinastijai, apskelbė savo įpėdiniu tolimą giminaitį Holštinijos hercogą Petrą Ulrichą, kuris 1742 metais buvo pakviestas į Petrapilį.  Prieš išvažiuodamas aplankė jis Anhaltcerbskį kunigaikšti, kur pamatė gražią tarnaitę Sofiją Svirplytę. Ji iš kart labai jam patiko. Kalbino ją maloniai ir it pagaliau prisipažino norįs ją vesti. Jis atvykęs į Petrapilį išpildė duotąjį Svirplytei garbės žodį ir be didelių ceremonijų susituokė su ja. Svirplytė virsdama pravaslave gavo Katrynos vardą. Ji mokinosi rašto ir pirmas jos mokytojas buvo Deržavinas. Staigiai mirus Petrui Ulrichui, jo žmona Katryna buvo 1761 metais birželio 28 d. apšaukta Rusijos imperatore. Dabar jos puikybei nebuvo ribų. Visai ji užmiršo Lietuvą, kuri jai viešpataujant buvo prijungta prie Rusijos. Tarsi norėdama paslėpti savo kilmę, Titkonių kaimą apgyvendino rusais, kurie ilgainiui visai sulietuvėjo.

Po ilgo laiko imperatorė Katryna prisiminė savo jaunystės draugę Teresę Mikoliūnaitę, paeinančią iš to paties kaimo, kurią pasikvietė į Petrapilį. Tai buvo rami ir tvirto būdo kaimietė mergaitė. Sostinės gyvenimas ir naujos aplinkybės nedarę į Teresę didelių permainų. Kokia ji atvažiavo, tokia ir pasiliko. Mikoliūnaitė, kaipo ištikima katalikė, uoliai lankė Šv. Kotrynos bažnyčią Nevskio prospekte. Eidavo ji ne trotuarais, bet gatvės viduriu, pasikėlus sijoną. Carienės tarnai juokuodami sakydavo: „Teresė norinti viešai parodyti savo iš carienės gautą švenčių dovanoms apatinį”. Po kurio laiko carienė nupirkusi netoli Teresės gimtinės Šono dvarelį ir dovanojo jai. Šis dvarelis dabar Teresdvariu vadinasi. Dvare buvo koplyčia ir kuri laiką kunigas gyveno. Jis gimusius užrašydavo į Subačiaus bažnyčios knygas, pažymėdamas „babtisatus in Ecclesia filiai! Teresdvorensi”¹.

Minimą straipsnį radome 2017 metų vasarą, su Kauno Žemaičių draugijos istorikų mėgėjų grupe lankydamiesi Panevėžio rajono Tiltagalių seniūnijoje ir tos seniūnijos Bigailių kaime esančiame Teresdvaryje. Dvarelį su gausybe įvairiausio turinio knygų, dokumentų ir kitokių senuosius laikus menančių daiktų  atsidavusiai globoja  Jonas Pūkas.

Jonas Pūkas – buvęs Kauno technologijos universiteto mokslinis bendradarbis, šio dvaro valdytojų Pauliukų palikuonis. Jis, saugodamas ypač svarbų tautos paveldą, studijuoja ir propaguoja protėvių palikimą. Dvarelio patalpos visur prikrautos senų nuotraukų, katalogų su laikraščių bei žurnalų iškarpomis ir laiškais, knygomis (nuo žemės iki pat lubų). Dvarelio saugotojas  pasididžiuodamas aiškino, kad Teresdvario istorija ir jo močiutės brolio kunigo Antano Pauliuko rašytas dienoraštis svarbus ne jam vienam, bet ir istorikams, kalbotyrininkams. Dienoraščio originalas (12 tomų) dabar saugomas Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyriuje. Dalis dienoraščio  rašyta A. Pauliukui kunigaujant Troškūnuose, o kita dalis – jau gyvenant Teresdvaryje. Dienoraštyje minima jaunystės dienų  Sofijos-Kotrynos draugė Teresė, kurią Kotryna pasikvietusi į carų dvarą. Rašoma, kad „Jelizaveta II vėliau Teresei padovanojo dvarą – nuo to ir Teresdvario pavadinimas. Bet ir dvarininke tapusi Teresė iki pat mirties likusi paprasta kaimiete, ištikima katalike, netekėjusia pana“³.

J. Pūkas pasakojo nepaprastą Teresdavario istoriją,  kuri atskleidžia ne tik jo savininko grafo Marikonio gyvenimo XVII–XVIII a., bet ir mūsų tautos peripetijas.  Grafas Marikonis Teresdvarį dovanų gavęs iš Žygimanto Senojo žmonos Bonos. Pro Teresdvarį „ėjo pagrindinis traktas iš Vilniaus į Rygą per Stumbriškį, Vabalninką. Kelias buvo siauras, todėl valstiečiai turėdavo praleisti karietas. A. Pauliukas yra aprašęs, kaip vežimu iš Rygos su keliomis silkių statinėmis vėlų vakarą grįžtantys mužikai nepraleido Jelizavetos II karietos“³.  Jonas Pūkas esąs „įsitikinęs, kad Teresdvaryje Jelizaveta II tikrai lankėsi ir jame yra nakvojusi“³.

Primenu, kad 1611 metais rusai „į Kremliaus sostą išrinko kunigaikštį Vladislovą Vazą, Zigmanto sūnų, o po dviejų metų (1613 m.) jį pakeitė Michailu Romanovu. Jis buvo metropolito Filareto sūnus, Glendos Kubiliaus, surusėjusio lietuvio imigranto, šeimos palikuonis“⁴. Tai dar vienas visos Romanovų dinastijos (4 pav.) ryšio su Lietuva liudijimas. Lyg ir nėra tiksliai žinoma, kodėl caras Nikolajus Aleksandrovčius, jo žmona ir keturi vaikai kartu su visa jų palyda buvo brutaliai nužudyti 1918-07-16 Ipatjevo namų rūsyje⁴. Galima tik spėti, kad viena iš egzekucijos priežasčių buvo noras nuslėpti tikrąją Romanovų dinastijos kilmę.

Kas gali žinoti, gal panašus likimas laukia ir Putino; gal ir jo šaknys lietuviškos!

Literatūra:

Pauliukas A., Lietuvės valdė Rusiją. TRIMITAS Nr. 172. 1924-01-17 26-27 p.

Ellen Alpsen, Carienės duktė. „Briedis“, 2023,

Ruškienė L.,, Kunigas dienoraštyje aprašė ir vyskupo reakciją į bordelį. Panevėžio rytas 2014 12 16 (www.panskliautas.lt ) 2014-12-17 12:43, atnaujinta 2014-12-17 16:29;

Pichel Ch. L. T. Žemaitija. Kaunas, 1991.

The post Benediktas Jankauskas. Lietuvės baudžauninkės – Rusijos valdovės appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Kai sėdau rašyti šias eilutes, Rusijoje pompastiškai pažymima Liaudies vienybės diena (rus. День народного единства). Vadinamoji šventė tęsėsi keturias dienas. Ji tarsi susijungė su lapkričio 7 – ąja – bolševikinės 1917 m. revoliucijos, teisingiau – lenininio perversmo metinėmis. Rusai švenčia visą savaitę, bet Rusijos propagandistai skundžiasi, kad ana „liaudies“ šventė ne visiškai šventiška. Jie tikina, kad ją geriau įprasmins „specialioji karinė operacija“, tai yra, Rusijos karas prieš Ukrainą, kurio pergalės Putinas taip ir nesulaukia…

Paminklai šovinizmui

Tačiau bolševikinių nuotaikų netrūksta. Antai, Vologdoje lapkričio 4-ąją atidengtas 9 metrų aukščio paminklas pirmajam carui Ivanui Rūsčiajam arba Ivanui IV-ajam (dar jis vadintas Ioanu Vasiljevičiumi arba Žiauriuoju; 1533–1584). Esą būtent šį miestą caras buvo sumanęs paskelbti Rusios sostine.

Įdomu, kad prieš metus mieste jo mero iniciatyva buvo pastatytas paminklas Stalinui, bet teismas nutarė jį demontuoti, nes pagal įstatymus jokių paminklų kultūrinio istorinio paveldo zonoje statyti negalima, o statytojas į biudžetą turės gražinti 10 mln. rublių.

Abejojama, kad abu paminklus teks nuversti. Rusijoje atgimsta šovinistinis patriotizmas, ir Kremlius tikina, jog tokie paminklai tik sustiprina rusų dvasią ir vienybę. Juk Ivanas Rūstusis Vologdai svarbus taip pat kaip Michailas Tverietis Tvėrei, Olegas Rezanietis Riazanei. O caras Ivanas neva prakirto langą per Archangelską į Europą ir nutiesė kelią nuo Maskvos iki Baltosios jūros ir Vologdos.

Rusų propagandistai ginčijasi, kad maskviečiui valdovui paminklą tiktų atidengti per jo gimimo dieną, o dar geriau – per anglų karalienės Elžbietos I Tiudor (Elizabeth Tudor; 1533–1603), sustiprinusios britų laivyną ir pradėjusios intensyvią prekybą su Rusia, gimtadienį…

Mes plačiau nesigilinsime į šovinistinius aksesuarus Rusijoje, kurių atidengime aktyviai dalyvauja pats Putinas. Antai, jis padėjo gėlių prie paminklo Kuzmai Mininui ir Dmitrijui Požarskiui Kremliaus aikštėje. Priminsiu, kad pradėjęs karą prieš Ukrainą, Putinas iškart save palygino su pirmuoju imperatoriumi Petru I-uoju, vadinamu Didžiuoju, jo 350-ųjų gimimo metinių proga, ir neigė, kad  kariaudamas su Švedija (ir užgrobdamas Baltijos šalis) jis kažką užgrobė. Jis esą nieko neužgrobė – jis susigrąžino…

Pažeminimas

Grįžkime į XVII a. pradžią, kuri ypač svarbi lietuviams ir lenkams. Kodėl būtent ta 1612 m. lapkričio 4-oji (kitais duomenimis – lapkričio 5-oji) Rusijoje paskelbta nacionaline švente?

Esame jau rašę, kaip lietuviai su lenkais kartą jau buvo užėmę Kremlių. Pakartosime.

Prieš keliolika metų lenkų dienraštis „Nasz Dziennik“, kuris save laiko katalikišku kultūros, istorijos ir informacijos leidiniu, su grauduliu prisiminė daugiau kaip 400 metų istoriją ir mėgavosi 1611 m. spalio 29 d. Varšuvos karališkuose rūmuose įvykusia Rusiją žeminančia ceremonija. Tuomet, kaip rašė laikraštis, lenkų etmonas ir Maskvos užkariautojas Stanislawas Zolkiewskis atvežė rusų didikus – belaisvius, tarp kurių buvo kone visi Šuiskiai – caras Vasilijus IV Joanovičius (V. Šuiskis), rusų kariuomenės vadas didysis kunigaikštis Dmitrijus Šuiskis, sosto paveldėtojas didysis kunigaikštis Ivanas Šuiskis, vienintelis grįžęs į Maskvą po nelaisvės Lenkijoje, ir kiti. Čia įvyko jų priverstinis „omažas“ (pranc. hommage – priesaika) – ištikimybės karaliui ir vasalinės sutarties sudarymo apeigos.

Pasakojama, kad konvojaus lydimi kilmingieji rusų belaisviai viso Lenkijos Seimo ir ATR senato akivaizdoje nusižeminę puolė ant kelių, karaliui Zigmantui Vazai III bučiavo ranką, prašė atleidimo ir žadėjo, kad Rusija niekada neužpuls Lenkijos, paskui prisiekė. Gi kunigaikštis Ivanas tris kartus sudavė kakta į karališkųjų rūmų grindis ir net apsiverkė…

Kokia viso to pažeminimo priešistorė?

Per netrumpą viduramžių laikotarpį (1492–1667 m.) LDK ir po Liublino unijos susidariusi ATR su Rusija kovojo 9 didelius karus. Dažniausiai puldavo Rusija, tačiau septintasis karas, kuris vyko 1609–1618 m., surengtas Lietuvos ir Lenkijos iniciatyva, pasinaudojant Rusijos vidiniu susiskaldymu.

XVI–XVII amžių sandūroje Rusijoje prasidėjo vadinamoji Didžioji sumaištis („Velikaja smuta“). Tačiau kitokią sumaišties sėklą Rusijoje sėjo tas pats, šiuo metu Rusijoje garbinamas caras Ivanas Rūstusis, 1581-aisiais pykčio priepuolio metu lazda užmušęs savo vyriausią sūnų, irgi Ivaną. Šitaip jis pasmerkė Riurikaičių dinastiją – po Ivano Rūsčiojo mirties valdžią maskvėnų valstybėje perėmė bojarinas Borisas Godunovas.

Tuo avantiūristų ir apsišaukėlių laikotarpis tik prasidėjo. Po B. Godunovo Maskvoje pasirodė Dmitrijus Apsišaukėlis (Lžedimitrijus), kuris netrukus žuvo ar buvo nužudytas. Nelaimėlio kūnas buvo sudegintas, o pelenai iš patrankos iššauti ATR pusėn. Paskui sekė Lžedimitrijus II, kurį rėmė grupė ATR didikų, dar vėliau atsirado ir III-asis Maskvos caras.

Galų gale Maskvos caras Vasilijus Šuiskis, sėkmingai atbloškęs švedų kariuomenę, su ja sudarė sutartį, kuriai už 5 tūkst. švedų karių paramą pažadėjo dalį maskvėnų teritorijų. Ši sąjunga reiškė beveik garantuotą karą su ATR, jau keliolika metų besipešančia su švedais dėl Livonijos, tačiau V.Šuiskis neturėjo iš ko rinktis.

Žygis į Kremlių

Jungtinė švedų ir rusų kariuomenė ėmėsi vaikyti maištininkus, tačiau netrukus sulaukė rimtesnio priešininko. Pasinaudojęs sumaištimi 1609 m. rudenį karalius Zigmantas Vaza paskelbė karą perversmų ir karų nualintai Rusijai. Rugsėjo pabaigoje ATR kariuomenė apsiautė Smolenską, kurį Lietuva buvo praradusi 1514 m. 1610 m. liepos 4 d. prie Klušino kaimo, už 200 km nuo Maskvos, ATR kariuomenė pasiekė įspūdingą pergalę prieš maskvėnus (beje, šiame Klušine gimė ir J. Gagarinas, kurio aptriušusią gimtinę šiandien težymi užrašas „Pirmojo kosmonauto namai“).

Bet rusų įgula Smolenske išsilaikė dar 20 mėnesių ir tik penktojo šturmo 1611 m. birželio 13 d. miestas buvo užimtas. Tad kelias į Maskvą jau buvo atviras. Zigmantas Vaza atsiuntė Lenkijos karo lauko vadą etmoną S. Zolkiewskį, kurio negausūs pulkai į Maskvą patyliukais įžengė naktį iš spalio 9 į 10 dieną.

To meto Maskva turėjo keturis įtvirtinimus. ATR kariuomenei pavyko užimti „Kitaj gorod“ (nieko bendro neturi su kinų miestu, nes „kitaj“ senojoje rusų kalboje reiškia „baslys“; miestas buvo aptvertas nusmailintais kuolais, turėjo 13 bokštų, 6 vartus; rajonas ribojosi su dabartine Raudonąja aikšte, šalia buvo dar ir pagrindinis „bielij gorod“ („baltasis miestas“) bei Kremlius – Rusijos valdovų rezidencija). Lenkų ir lietuvių kariuomenei pavyko užimti visus šiuos įtvirtinimus, tačiau netrukus jie pateko į sukilėlių apsiaustį.

Prasilaikė dvejus metus

1611 m. birželį Maskvos link pajudėjo antra sukilėlių kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio ir Kuzmos Minino. Apgultis tęsėsi daugiau kaip metus. Gelbėti užblokuotos įgulos atskubėjo ir LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pajėgos. Rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje prie Maskvos įvykęs mūšis nulėmė Kremliaus įgulos likimą – J.K. Chodkevičiui taip ir nepavyko prasiveržti iki apgultųjų. Šie dar išsilaikė keletą mėnesių, tačiau badas juos jau buvo pavertęs pusiau žvėrimis. Iš žemės maistui buvo kasami lavonai, valgomi šunys ir katės, žmonės su ginklais rankose puldinėjo vieni kitus.

1612 m. spalio 26 d. viskas buvo baigta – Kremliaus įgula, gavusi maskvėnų garantijas, kad jų bus pasigailėta, kapituliavo. Spjovę į savo pažadus, įnirtę kazokai čia pat užkapojo didelę dalį pasidavusių ATR karių. Išgyveno tik pakliuvusieji į kunigaikščio D. Požarskio karių rankas. 1612 m. lapkričio 1 d. rusai išstūmė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę, lapkričio 4 d. (kitais duomenimis – 5-ąją) buvo išlaisvintas Kremlius bei kiti abu Maskvos įtvirtinimai.

Tik po kelerių metų (1618 m. gruodžio 11 d.) buvo pasirašytos Deulino (miestas už keliasdešimt kilometrų nuo Maskvos) paliaubos. Pagal taikos sutartį ATR laimėjo didžiausią savo išsiplėtimą – iki Smolensko, kuris jai atiteko 14-kai su puse metų. Terminui dar nepasibaigus, Maskvos didžioji kunigaikštystė pradėjo vadinamąjį trijų metų Smolensko karą, kuris tapo ATR pozicijų Rytuose praradimo pradžia. Ypač įsimintinas 1655 m. rugpjūčio 8-osios rusų ir kazokų antpuolis prieš LDK sostinę Vilnių.

Viltys

Bet šis ATR žygis į Maskvos kremlių, kuriame vis dėl to pagrindinį vaidmenį vaidino Respublikoje dominuojantys lenkai, paliko gilų atspaudą dabartinėje kaimynų sąmonėje. Iki šiol lenkams vaidenasi, kad jie vieninteliai skriaudė rusų carus, tik už parankės kaip drąsią, bet pagalbininkę tautą pasiėmę Lietuvą. Šiuolaikinėje liepsnojančioje Europoje šis vaizdas gana iškreiptas.

Iš tikrųjų Rusijos karas prieš Ukrainą ilgam pakeitė ne tik jėgų išsidėstymą Europoje, bet ir požiūrį į agresiją ir ano meto istorinius įvykius. Dabar pagrindine agresore tapo Rusija, o ne viduramžių Lietuva ar Lenkija. Tad kyla natūralus, gal kiek nostalgiškas klausimas: kada naujasis Rusijos caras (kai jas jį pravardžiuoja Lževladimiru) bus sutriuškintas arba nubaustas savųjų ir kada mes vėl įžengsime į Kremlių?

The post Česlovas Iškauskas. Kada vėl įžengsime į Kremlių? appeared first on Voruta.

Angelė Valienė, Tarptautinės Ukrainos mokyklos mokytoja, www.voruta.lt

Istorijų namuose, kurie priklauso Lietuvos nacionaliniam muziejui, veikė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“. Ją ir aplankė Tarptautinės Ukrainos mokyklos 10 c klasės mokiniai kartu su lietuvių kalbos mokytojomis Angele Valiene, Sandra Pažusyte ir direktoriaus pavaduotoja Oksana Sergijenko.

Rusios valstybės formavimasis – tai dalis istorinių procesų, vykusių Europoje vikingų epochoje. Besikuriančią valstybę ir jos atskirus centrus – Ladogą ir Naugardą Šiaurėje, Gnezdovą žemiau Smolensko ir Kijevą – jungė Dniepro ir kitų upių keliai lyg ašis tarp šiaurės ir pietų – dalis skandinavų kontroliuojamo didelio kelio aplink visą Europą. Metraštininko pavadintas „Keliu iš variagų į graikus“, jis jungė Rusios miestų motiną Kijevą su Konstantinopoliu bei Roma ir skandinavų kraštais.

Parodoje eksponuojamoje Kijevo Rusios medžiagoje atsispindi sudėtinga krašto istorija. Pats pavadinimas Rusia kilęs iš Švedijos, pradžioje reiškė plokščiadugnių judrių upinių valčių, kuriomis skandinavai įsisavino Rytų Europos kelius, irkluotojus. Vėliau taip vadinta skandinavų vikingų kariauna. O galiausiai Rusia pavadinama žemė – jų valdoma teritorija ir visi jos gyventojai.

Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė mano:

„Kijevo Rusia formavosi veikiama įvairių įtakų iš Šiaurės ir Vidurio Europos bei Bizantijos imperijos. Po jos subyrėjimo į atskiras kunigaikštystes dalis žemių pateko Aukso ordos valdžion, kai kurios atsidūrė Lenkijos Karalystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje, o dalis Kijevo Rusios gyventojų bėgdami nuo mongolų įsikūrė ir etninėse Lietuvos žemėse. Taigi, Kijevo Rusia suėmė į save Vakarų Europos istorinę tradiciją, o jos palikimas prisideda prie Ukrainos istorinio pasakojimo. Tuo tarpu Rusija dėl savo imperinių užmačių nuo Petro I laikų deda dideles pastangas pasisavinti Ukrainos ir kitų valstybių kultūrinį paveldą“.

Archeologas dr. Aleksejus Luchtonas teigia:

„Kijevo Rusios teritorijoje susiformavo trys savarankiškos rytų slavų tautos – ukrainiečiai, gudai ir rusai. Kuriantis modernioms XX/XXI amžiaus valstybėms, jų tautų likimai susiklostė skirtingai. Ukrainiečiai, tęsdami geriausias senrusių valstybės Kijevo Rusios tradicijas, siekia integracijos į Europą, taikaus sambūvio, didvyriškai priešinasi agresijai iš rytų, gina bendražmogiškas vertybes. Tuo tarpu Rusija kupina imperinių ambicijų grasina karu visam civilizuotam pasauliui, o Gudija desperatiškai siekia išsaugoti nepriklausomybės likučius ir sparčiai prarandamą kalbą bei tautinį identitetą.

Mūsų mokyklos mokiniai su didžiuliu susidomėjimu dalyvavo ekskursijoje ir įdėmiai klausėsi gidės pasakojimo.

Viktorijai Prisiažniuk  tai suteikė galimybę pasinerti į vienos didžiausių ir įtakingiausių viduramžių Rytų Europos valstybių istoriją. Ji pasakojo:

„Man labai įstrigo, kaip daug įvairių tautų ir kultūrų turėjo įtakos Kijevo Rusios vystymuisi. Skandinavų, baltų, bizantiečių – visi jie paliko savo pėdsaką šios valstybės raidoje. Buvo labai įdomu sužinoti, kad vikingai turėjo didelę reikšmę Kijevo Rusiai ir valdė dalį jos teritorijos. Tai parodo, kokia daugialypė ir įvairi buvo Kijevo Rusios kultūra, kuri sugebėjo sujungti įvairių tautų įtaką. Paroda buvo ne tik įdomi, bet ir labai įtraukianti, nes be istorinių pasakojimų, ji rodė tikrus tos epochos artefaktus. Senoviniai papuošalai, darbo įrankiai, indai ir ginklai – visi šie daiktai padėjo įsivaizduoti kaip gyveno žmonės tuo metu. Atrodė, kad aš peršoku į praeitį ir galėjau trumpam pajusti to laikotarpio atmosferą. Taip pat labai sužavėjo Kijevo Rusios žlugimo tema ir jos įtaka šiuolaikiniams įvykiams.  Sužinojau, kaip kai kurios šalys bando perrašyti istoriją, kad pasisavintų šios didžios valstybės palikimą“.

Irinai Gorbatiuk viskas labai patiko. „Buvo nuostabi aplinka, draugiški žmonės ir daug gerų emocijų. Kiekviena akimirka buvo ypatinga, ir aš tikrai norėčiau sugrįžti dar kartą. Ypač mane sužavėjo šios vietos grožis ir jos unikali atmosfera. Buvo įdomu stebėti, atrasti kažką naujo ir tiesiog mėgautis tuo, kas vyksta aplink“.

Taniai Bodnar apsilankymas muziejuje buvo nuostabus ir įdomus. Jis atskleidė daug naujų faktų apie senovės Kijevo kultūrą ir istoriją. „Aš buvau sužavėta senovinių daiktų, tokių kaip skulptūros, ginklai ir drabužiai, kolekcijomis. Muziejuje taip pat buvo įvairių maketų ir interaktyvių ekspozicijų, kurios padėjo geriau suprasti, kaip atrodė senovės Kijevo gyvenimas. Aš tikrai jaučiausi tarsi grįžčiau į praeitį ir galėčiau paliesti istoriją. Man ypač patiko, kaip muziejus pabrėžė Kijevo Rusios įtaką kultūrai ir pasaulinei istorijai. Tai buvo edukacinė ir įkvepianti patirtis“.

Smagu, kad ekskursija padėjo mokiniams geriau suprasti Ukrainos praeitį ir istorijos mokymosi svarbą ir įrodė, kad modernios Ukrainos šaknys – istorinė Kijevo Rusia, vienas ankstyviausių rytų slavų valstybinių darinių.

The post Tarptautinės Ukrainos mokyklos mokiniai – parodoje „Kijevo Rusia. Pradžia“ appeared first on Voruta.

Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Plačiai vykdyti Trakų žandarmerijos politiniai slaptieji sekimai

Prisiminus 1863 metų sukilimą, prieš akis stoja, būtent, 1863 metai. Žinoma, šiais metais sukilimas kilo, pasiekė savo apogėjų ir buvo numalšintas. Tačiau neatmestinas ir visas tolesnis pasipriešinimo laikotarpis, kuris galbūt plačiai šaltiniuose nėra išryškintas.

Galima teigti, jog po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, nuvilnijus 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. sukilimams, tuometinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o ir Lenkijos karalystės teritorija, būdama Rusijos imperijos okupacinės valdžios sudėtyje, negyveno jokio laikotarpio be kokių nors caro valdžios vykdytų represijų ir aktyvaus pasipriešinimo joms bei pačiai imperijos priespaudai.

Viena tokių represijų – žandarmerijų vykdytas nepalankių carui asmenų, buvusių sukilėlių, politinių kalinių ir šiaip sukėlusių įtarimus caro valdininkams žmonių slaptas sekimas.

Carinės imperijos represinę politiką Lietuvos žmonių atžvilgiu puikiai iliustruoja išlikusios politinių sekimų bylos Trakų žandarmerijos fonde.

Negana to, jog prieš sukilimo dalyvius ar palaikiusius sukilimą asmenis, buvo keliama daugybė politinių baudžiamųjų bylų, tiek iš karto 1863 m. pabaigoje, tiek ir vėlesniais metais, net ir asmenų nenuteisus, jie vėliau buvo sekami daugybę metų, kai kurie ir iki pat savo mirties. Galima tik spėlioti, kokia buvo Lietuvos kaimo bajoro ar valstiečio, dalyvavusių sukilime, dvasinė jausena, jei po to jie buvo sekami visą savo likusį gyvenimą, net ir tie, kurie tiesiog šeimininkavo savo dvaruose ar ūkiuose.

Pvz., 1876 metais, prabėgus jau daugiau kaip dešimčiai metų po sukilimo, vis dar užvedamos naujos politinių sekimų bylos. Štai,  1386 fondo, 1 apyrašo, byla Nr. 157, pavadinta: „Apie asmenis, prieš kuriuos taikomas policijos sekimas dėl politinių reikalų“. Tokio pobūdžio bylose egzistuoja sektų apskrities asmenų vardiniai sąrašai, įvairūs žandarų, kitų pareigūnų raportai, skundai, pranešimai.

 Pavyzdžiui, iš minimos bylos matyti, jog 1875 metais vis dar buvo sekamas Trakų apskrities dvarininkas, užsiėmęs šeimininkavimu savo valdomose žemėse Ipolitas Virpša, kuris 1865 metais netinkamai pasisakė prieš imperatorių, taip pat sekamas dvarininkas Jokūbas Trunevas, skleidęs propagandą,  nuo 1874 m. rugpjūčio 3 d. kaip grįžęs iš užsienio imtas sekti dvarininkas Martynas Glinskis, gyvenęs pas Jurevičių ir užsiėmęs kviečių auginimu, nuo 1874 m. balandžio 27 d. – Žąslių miestelio bažnyčios administratorius, kunigas Mykolas Glembockis, įvardintas kaip politiškai nepatikimas asmuo,  taip pat dvarininkė Elena Buškova, prisidėjusi prie sukilimo ir turėjusi būti ištremta į Sibirą, tačiau palikta artimųjų priežiūrai, kunigas Aleksandras Janušauskis dėl propagandos skleidimo ir t.t.

Jeigu kuris nors iš sekamų asmenų persikeldavo gyventi į kitą vietovę, išvykdavo, dėl to iš karto buvo surašoma visa eilė raportų, raštų, informuojamos carinės žinybos viena po kitos. Štai Trakų žandarmerijos byloje Nr. 833, surašytas raštas Ašmenos žandarmerijai apie tai, jog kunigas, bažnyčios administratorius Aleksandras Janušauskis, kuris buvo sekamas dėl aštraus politinio fanatizmo ir priešingų valstybės valdymui veiksmų pagal Šiaurės Vakarų krašto vyriausiojo vado 1866 m. vasario 24 d. nurodymą, 1876 metais perkeltas klebonauti į kitą parapiją, t.y.  iš Trakų apskrities, Marcinkonių, perkeltas į  Ašmenos apskritį. Apie tai Trakų žandarmerijos vadui raportavo iš Merkinės puskarininkis Kasilovas 1876 m. balandžio 19 dieną, o kitu raštu Trakų žandarmerijos vadas jau apie tai iš karto pranešė Ašmenos ir Vilniaus žandarmerijų vadovams, jog minimas kunigas persikelia kitur gyventi.

Arba, Merkinėje gyvenęs Aleksandras Andrejevas, prieš kurį buvo vykdomas politinis sekimas,  1876 metais išvyko gyventi iš Merkinės į Vilnių. Trakų žandarmerijos vadui raportą apie tai iš karto surašė puskarininkis Lučka.

Arba, žemvaldys Jokūbas Trunevas, prieš kurį buvo vykdomas politinis sekimas dėl propagandos skleidimo, neturėjo pastovios gyvenamosios vietos Trakų apskrityje. Skunde dėl šio asmens nurodoma, jog jo fiziškai neįmanoma sekti. Prašoma asmenį sekti gyvenamojoje vietoje Vilniuje. Raportą 1876 m. gegužės 1 d. surašė puskarininkis T.Michailovas. Trakų žandarmerijos vadas 1876 m. gegužės 14 dieną iš karto apie tai informavo Vilniaus žandarmerijos vadovą.

Tokia raštų seka ir datos rodo, jog jie negulėdavo stalčiuose. Gavus skundą ar raportą žandarmerijose iš karto vos po kelių dienų buvo atliekami susirašinėjimai, siunčiami raportai iš vienų žandarmerijų kitoms su nurodymais, ką tokių asmenų atžvilgiu reikia daryti. Tai rodo, jog represijos prieš gyventojus buvo vykdomos stropiai ir uoliai.

Tų pačių metų liepos 1 d. Trakų žandarmerijos vadas pateikė Vilniaus gubernijos žandarmerijos valdybai vardinį sekamų asmenų sąrašą. Tokių asmenų sąrašai praktiškai buvo teikiami kiekvienais metais nuo pat sukilimo numalšinimo.

Pvz., 1868 m. sekimo byloje Nr. 28 pateikti vardiniai dalyvavusių sukilime, atiduotų asmenų pagal pasitikėjimą kitiems asmenims sąrašai. Iš jų matyti, jog 1868 metais pvz., Jiezno valsčiuje, Verbyliškių kaime, buvo sekami dvarininkai Aleksandras Geištoras ir jo sūnus Jonas, dėl kurių nurodyta, jog viskas su jais kol kas tvarkoje. Taip pat sekamas Mykolas Kulieša, teisėjo Felikso Kuliešos sūnus (paminėtina, jog visi Kuliešos, išskyrus senukus tėvus dalyvavo 1863 m. sukilime, iš kurių Vladislovas Kulieša, vadovavęs sukilėlių būriui, buvo ištremtas į Sibirą, o Henrikas Kulieša, taip pat vadovavęs būriui, dingo be žinios). Dėl Mykolo Kuliešos nurodyta, jog jis išdidus ir bjaurus. Taigi, teikti asmenų apibūdinimai.

Taip pat sekamas 60 metų Liudvikas Kulieša (Vladislovo Kuliešos tėvas) ir jo kaimynas puskarininkis Henrikas Jakovickis bei jo brolis Stanislovas, dėl kurių nurodyta, jog jie skleidžia antivalstybinius gandus ir yra nepatikimi.

Jiezno miestelyje sekami 65 metų Ona Kaminskienė, kapitonas Juozas Žaba, pastarasis įvardintas kaip nepatikimas. Niskodvorcuose sektas nuomojęs žemę Adomas Višniauskas, kitame dvare – Sigizmundas Borevičius,

Trezantolio dvare, stovėjusiame ant Nemuno kranto Nibrių kaime, sekta jo savininkė Emilija Ribickaja su abiejais sūnumis (moters vyras ir vaikų tėvas, Stanislovo Moravskio aprašytas Martynas Ribickis tuo metu jau buvo miręs). Trezantolio kaimynystėje stovėjusiame Kisieliškių dvare sektas gubernijos sekretorius bajoras Leonas Jodkovskis. Dėl Ribickajos ir Leono Jodkovskio nurodyta, jog jų situacija vidutiniška. Sakavičių dvare sektas Jodkovskio ilgametis bičiulis, kolegijos patarėjas Teofilis Komaras. Nurodyta, jog viskas su juo tvarkoje.

Taip pat byloje nurodyta, jog Kašonyse bei Vilūnuose situacija gera. Vladimpolio palivarke sektas bajoras Vilniaus miestietis Chorevičius, dėl kurio nurodyta, jog situacija bloga. Byloje aprašytos bendra nuosavybe valdomos teritorijos ir tiesiog pažymėta, kurioje vietovėje situacija gera, kurioje nepatikima.

Byloje Nr. 35 pateikti 1870 m. sekamų Trakų apskrities asmenų, dalyvavusių sukilime bei atiduotų pagal pasitikėjimą kitiems asmenims vardiniai sąrašai, sudaryti papulkininkio Tuncelmano fon Adlerflerio, pateikti žandarmerijos vadovybei. Tarp šių asmenų yra žydų tautybės asmuo: Leiba Adelsonas, valstiečiai: Bagdzevičius Juozas, Bernatavičius Petras, Grigarovičius Jokūbas, bajorai: Benkunskis Mykolas, Dambrauskas Teofilis, Dulskis Motiejus, Leonas Jodkovskis ir kiti.

Byloje Nr. 25, kuri yra 1866 m., sekamų asmenų sąrašas gerokai didesnis. Šioje byloje nurodyta, nuo kurių metų asmenys imti sekti, pvz., Jiezno valsčiaus bajorai Aleksandras Geištoras, Henrikas Jakovickis, Leonas Jodkovskis pradėti sekti nuo 1864 m. vasario mėn.

Kaip minėta, įvairūs sąrašai buvo sudarinėjami kone kas metai ir teiktos išvados  dėl sektų asmenų.

Buvo sekami ir grįžusieji iš Sibiro. Štai, Vilniaus gubernijos žandarmerijos valdybos vadas generolas majoras pranešė Trakų žandarmerijos vadui, jog jį 1876 m. birželio 23 dieną informavo Tobolsko gubernijos adjudantas, jog buvę Kurgandos tremtiniai Jonas ir Eduardas Radvanskai pagal Vakarų Sibiro gubernatoriaus leidimą, tų metų birželio 13 d. išvyko gyventi į Vilniaus guberniją.

Raštu buvo prašoma to, jog jeigu šie asmenys atsiras Trakų apskrityje, iš karto vykdyti jų sekimą. 1876 m. liepos 26 d. Trakų majoras parašė vietos valdininkui, jog buvę Sibiro kaliniai Rodvanskiai atvyko gyventi pas savo motiną į Talaikiškių palivarką Trakų apskrityje. Nurodoma, jog prieš juos turi būti vykdomas pats ilgiausias politinis sekimas ir jie atsargiai turi būti sekami gyvenamojoje vietoje, t.y. jų veiksmai bei ryšiai, su kuo bendrauja ir pan. Tuo atveju, jeigu būtų kas nors pastebėta įtartino, majoro nurodoma, jog jis apie tai turi būti nedelsiant informuojamas.

Tais pačiais 1876 metais Trakų žandarmerijoje užvesta ir kita politinių sekimų byla (fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 161). Ši byla buvo skirta apžvelgti politinei 1876 metų I pusės padėčiai Trakų apskrityje. Šioje byloje rašyti raportai Vilniaus žandarmerijai. Raportuose dėstoma, jog pati politinė Trakų padėtis negali būti vertinama kaip palanki, nes pastebėti kai kurie neramumai, laukiant karo. Teigiama jog, nors kunigai ir bajorai išsako savo ištikimybę valdžiai, tačiau jų tvirtinimų negalima laikyti patikimais, dauguma jų jaučia neapykantą valdžiai ir tęsia pokalbius apie Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybę. Rašte akcentuojami apsišvietę katalikai. Išskiriamas siekis vaikus kaimuose mokyti lenkų kalbos. Nurodoma, jog rusų liaudies mokyklose mokinių skaičius mažas. Taip pat įrašyta, jog kariuomenė 1876 m. iš Trakų apskrities jau išvesta.

Trakų žandarmerijos fonde egzistuoja byla su buvusiais ypatingai slaptais raštais, t.y. 1386 fondo, 1 apyrašo, byla Nr. 186. Šioje byloje yra minimas lenkų emigrantas Sanguška, iš kurio ambasadoje buvo  perimtas slaptas revoliucinio lenkų komiteto raštas. Tai yra grafo Muravjovo slaptame laiške valstybiniam kancleriui, nurodoma, jog Sanguška buvo nuvykęs į ambasadą ir joje spėtas perimti užšifruotas tuometinio lenkų komiteto raštas, skirtas Paryžiaus komitetui.

Rašte pasakojama, jog Lenkijoje vyksta paruošiamieji darbai naujam sukilimui, jau surinkta 10 tūkstančių žmonių, ginklų, drabužių. Nurodoma, jog Lietuvoje šie veiksmai vyksta šiek tiek vangiau,  Vilniaus gubernijoje ir dalyje Gardino gubernijos ką tik pradėti organizaciniai sukilimui veiksmai,  kariniai pasirengimai vyksta silpnai, tačiau po kelių savaičių galima tikėtis 3 tūkstančių žmonių.

Rašte dėstoma, jog buvo gauta informacija iš Kijevo, kad  Volynės apskrityse: Žitomiro, Lucko, Vladimirsko, Kovelio organizuojasi žmonės su entuziazmu. Kijevo atstovai susisiekė ir su Maskvos internacionalistais. Nurodoma, jog vienintelė Podolės gubernija mažai prijautė šiam reikalui, tačiau neatsisakė dalyvauti. Raštą pasirašęs generolas Milkovskis – Klapko.

Dar gerokai prieš šią bylą, 1866 metais, Trakų žandarmerija (byla Nr. 25) buvo gavusi Vilniaus MVD, gubernatoriaus raštą, kuriame buvo dėstoma, jog vykstančių perversmų Galicijoje eigoje gauta žinių, kad tarp lenkų platinama naujo sukilimo idėja, organizuojamos demonstracijos, renkami pinigai, giedami revoliuciniai himnai, ant krūtinių nešiojami juodi kryžiai ir pan. Šiame rašte teigiama, jog įkurtos slaptos organizacijos Varšuvoje ir Šiaurės Vakarų krašte bei nurodyta išsiaiškinti, kas organizuoja ir platina naujo sukilimo idėją bei įkūrė minėtas slaptas organizacijas.

1876 metais užvesta byla Nr. 182, kurioje yra skundų dėl įvairių žmonių pasisakymų. Pavyzdžiui, nurodoma, jog valstietis Jonas Kriauzis  užėjo į karčiamą Merkinėje parūkyti, kurioje rado sėdinčius bajorus: Juozą Nonevičių, Mykolą Lukaševičių iš Montviliškių dvaro. Prie šių bajorų  prisijungė Jurgis Ribašauskis bei Leonardas Nonevičius. Ši kompanija ėmė diskutuoti apie tai, jog turkai baigia sumušti maskolius ir jog teisybę rašo ne rusų spauda, o užsieninė. Rašte skundžiama, jog minėti bajorai diskutavo apie tai, jog turkai laimės karą. Po minėto skundo Trakų žandarmerijoje rašomi raportai, minėti asmenys imti sekti.

1877 m. byloje Nr. 183, esančiuose raštuose dėstoma, jog pulkininkas Komisarovas, būdamas savo dvare netoli Varėnos sužinojo, jog prie Lenkijos sienos formuojasi kokios tai įtartinos „šaikos“. Šią žinią jis perdavė Vilniaus gubernatoriui. 1877 m. Vilniaus gubernijos žandarmerijos vadas surašė atsakomąjį raštą Trakų žandarmerijos vadui su nurodymais. T.y. rašte dėstoma, jog tarp Vilniaus gubernijos gyventojų vaikšto gandai apie lenkų grupuočių formavimąsi. Prašoma išaiškinti gandų skleidėjus ir nubausti. Dėstoma, jog įtartinos grupuotės gali būti formuojamos Trakų, Lydos, Ašmenos miškuose, taip pat dvarininko Vladislovo Fiorentini miškuose. Teigiama, jog gauta informacija apie tai, jog pats Fiorentinis su pagalbininkais buvo parvykęs į savo dvarą iš Krokuvos ir Varšuvos ir sudarinėjo stojančiųjų į grupuotes sąrašus.

Trakų žandarmerijos fondo byla Nr. 98 skirta nelegalių knygų bei dainų platinimo aptarimui. Imperatoriaus kanceliarijos raštuose, adresuotuose Vilniaus žandarmerijai, nurodoma, jog buvę aukštųjų mokyklų studentai ragina valstiečius maištauti. Jie platina knygas pavadinimais: „Senelis Jegoras“, „Fabriko gyvenimo bruožai“ ir kt., skleidžia revoliucinių dainų: „Ei, darbininkai, nešiokitės su savimi peilius ir kirvius“,  „Laisvė gėlėse“ tekstus.

Gavę nurodymus iš imperatoriaus kanceliarijos Vilniaus žandarmerijos valdininkai iš karto apie tai informavo Trakų žandarmeriją su nurodymu išsiaiškinti maištaujančius ir skleidžiančius revoliucinio pobūdžio informaciją asmenis. Kitame rašte rašoma, jog Naugarduko apylinkių kaimo mokyklų mokytojams Jonui Matrosovui ir valstiečiui Chorevui uždrausta pedagoginė veikla. Nurodoma, jog jeigu šie asmenys atsiras Trakų apskrityje, apie tai nedelsiant pranešti.

Yra tokių skundų, kurie ganėtinai abstraktūs. Štai nurodoma, jog vieno valsčiaus seniūnas, kurio (vardas ir pavardė nežinomi), kažkada (atrodo ne taip seniai), kalbėdamas su kažkuo ištarė frazę: „не царь нам дал волю, а процие земли поизволили”. Pagal nuogirdas ir gandus minėtas seniūnas dėl šios frazės buvo areštuotas ir jo atžvilgiu užvesta politinė byla.

Vykdytas slaptas sekimas prieš Panemunio dvaro savininką, gydytoją Vaclovą Bartuševičių ir jo eiga

Ankstesniame straipsnio autorės straipsnyje minėta, jog bajorai Bartuševičiai buvo vieni 1863 m. sukilimo Trakų apskrityje vadovų ir organizatorių. Apie tai ne viename straipsnyje yra rašęs ir Birštono istorikas Vytautas Kuzmickas.

Iš karto po sukilimo malšinimo broliams Adomui Dominykui ir Vaclovui Bartuševičiams pavyko pasitraukti į Vakarus, į Paryžių. 1865 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos delegacijos susirinkime Adomas Dominykas Bartuševičius buvo išrinktas į tarybą, kuri sprendė klausimus dėl sukilimo lėšų rinkimo, saugojimo, Paryžiuje. 1866 m. jis kartu su broliu Vaclovu įstojo į generolo Liudviko Miroslavskio organizaciją ir joje veikė.

Vaclovas Bartuševičius po sukilimo liko gyventi Paryžiuje, tęsė medicinos studijas ir jas baigęs Sorbonos universitete užsiėmė medicinos praktika. Paryžiaus komunos metu jis  gelbėjo sužeistuosius, pelnė Prancūzijos generolo laipsnį ir taip buvo įtrauktas į Prancūzijos karo medicinos istoriją. Išleido medicinos vadovėlį.

Prabėgus daug metų po 1863 metų sukilimo Vaclovas Bartuševičius sugalvojo grįžti į tėvynę, t.y. Lietuvą, Panemunio dvarą Nemajūnuose. Vaclovas Bartuševičius sugrįžo 1882 m. liepos 4 dieną, o jau kitą dieną, t.y. liepos 5 d. Trakų žandarmerijoje jo atžvilgiu buvo užvesta politinio sekimo byla (LVIA fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 285). Po sukilimo buvo prabėgę beveik 20 metų.

Minėtoje byloje Trakų žandarmerijos vadovas liepos 7 d. pavedė žemesniam pagal rangą žandarui pradėti itin slaptą medicinos daktaro Vaclovo Bartuševičiaus sekimą. Rašte nurodyta, jeigu kažkas pasirodys įtartino, iš karto apie tai informuoti majorą. Liepos 10 d. buvo rašytas raštas iš Vilniaus žandarmerijos Trakų žandarmerijai, kuriame generolu pasirašęs asmuo teiravosi, ar Vaclovas Bartuševičius yra sekamas Trakų žandarų.  Liepos 17 d. surašytas Trakų apskrities MVD pareigūno raštas, skirtas Trakų žandarmerijos vadovui, kuriame dėstoma situacija dėl Vaclovo Bartuševičiaus. Liepos 28 d. MVD pareigūnas surašė raštą Trakų žandarmerijos valdybos vadui, kuriame informavo, jog toks Vaclovas Bartuševičius sugrįžo į tėvynę iš Paryžiaus.

1882 m. rugpjūčio 1 d. Trakų žandarmerijos vadas surašė raportą Vilniaus žandarmerijos vadovui, kuriuo pranešė, jog toks Vaclovas Bartuševičius liepos 4 d. sugrįžo į tėvynę iš Paryžiaus. Rugpjūčio 8 d. Trakų MVD pareigūnas surašė raštą Trakų žandarmerijos valdybos vadui, kuriame mini ir imperatoriaus kanceliariją bei pakartoja, jog Vaclovas Bartuševičius liepos 4 d. sugrįžo iš Paryžiaus. Rugpjūčio 18 d. surašytas slaptas raštas, pasirašytas valdybos vado majoro, kuriame nurodoma, jog reikia sekti Vaclovą Bartuševičių, kaip sugrįžusį iš Paryžiaus ir pastebėjus ką nors įtartino nedelsiant majorą informuoti. Tą pačią dieną surašytas ir kitas raštas apie tai.

1882 m. rugsėjo 7 d. raštą surašė Rusijos imperijos MVD (valstybinės policijos departamento direktorius). Raštas buvo skirtas Vilniaus gubernijos žandarmerijos valdybos vadovui. Šiame rašte nurodyta, jog iš Prancūzijos buvo gautas anoniminis laiškas, kuriame nurodyta apie Vaclovo Bartuševičiaus politinį nepatikimumą. Taip pat nurodyta, jog Vaclovas Bartuševičius gavęs pasą grįžo į Rusiją. Rašte prašoma surinkti visą informaciją apie Vaclovą Bartuševičių ir nedelsiant apie tai informuoti minimą MVD direktorių. Toliau vėlgi sekė vietinių žinybų susirašinėjimo dokumentai, datuoti rugsėjo 19 d., rugsėjo 22 d. ir t.t.

Byloje  yra ir rugsėjo 15 d. raštas, kuriuo Trakų žandarmerijos vadovui puskarininkis Kasinovas raportavo, jog pas Vaclovą Bartuševičių į Birštoną atvyko Varšuvos gyventojas (pavardė neįskaitoma), su kuriuo Bartuševičius bendravo gyvendamas Paryžiuje. Tuomet rugsėjo 22 d. Trakų žandarmerijos vadovas paliepė raštu minėtam puskarininkiui sekti Vaclovą Bartuševičių, surinkti visas žinias apie atvykėlį svečią ir informuoti apie tai Trakų žandarmerijos vadovą.

Taigi, tokiu būdu prabėgus beveik dvidešimčiai metų medicinos daktaras, nusipelnęs Paryžiaus komunos dalyvių gelbėtojas, generolas Vaclovas Bartuševičius įkėlė koją į tėvynę.

Paminėtina, jog jo tėvas, Adomas Bartuševičius buvo sekamas iki pat mirties. Senasis Adomas mirė 1881 m. lapkričio 7 d. eidamas 90 -uosius gyvenimo metus. Dar 1877 metais būdamas 86 metų amžiaus Adomas Bartuševičius buvo apkaltintas draudžiamos literatūros platinimu ir prieš jį (1877-1879 m.) politinis sekimas buvo sustiprintas. Kaip minėta, sektas jis iki mirties.

Sunku įsivaizduoti, kokiame politiniame lauke ir rėžime gyveno tuos beveik 125 metus po Abiejų Tautų Respublikos paskutinio padalijimo Lietuvos žmonės Rusijos imperijoje. Čia parinktos ir aptartos tik kelios Trakų žandarmerijos fondo išlikusios politinių sekimų bylos, liudijančios apie beveik globalų vykdytų politinių sekimų mąstą prieš Lietuvos gyventojus, sukėlusius, kad ir menkiausią įtarimą carinei valdžiai.

Literatūros sąrašas:

Dr. Irma Randakevičienė. Bartuševičiai, vieni 1863 m. sukilimo Trakų apskrityje, organizatorių, skelbta http://www.voruta.lt;

Vytautas Kuzmickas. 1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys (I-XIII), skelbta http://www.naujasisgelupis.lt;

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos 1863 m. sukilimo bylos, kuriose kaltinami Adomas Bartuševičius, Vaclovas Bartuševičius, Adomas Dominykas Bartuševičius – fondas 378, apyrašas 154, byla Nr. 78, fondas 1248, apyrašas 1, byla Nr. 863, fondas 378, apyrašas 1864 p/o, byla Nr. 149, fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 326, fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 28, fondas 378, apyrašas 1866 p/o, bylos Nr. 136, Nr. 136a, Nr. 136 b, fondas fondas 378, apyrašas 1864 p/o, bylos Nr. 149, Nr. 183, Nr. 1839, fondas 1248, apyrašas 2, byla Nr. 173;

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos 1863 m. sukilimo bylos, kuriose Trakų žandarmerijos vykdytas Adomo Bartuševičiaus sekimas/ fondas 378, apyrašas 1864 p/o, byla Nr. 83, fondas 1386, apyrašas 1872 p/o arba 1, byla Nr. 70, fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 188, fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 206, fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 28, fondas 378, apyrašas 1864 p/o, byla Nr. 183;

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos Trakų žandarmerijos fondo 1386, 1 apyrašo politinių sekimų bylos Nr.: 157, 833, 28, 35, 161, 186, 182, 183, 98, 25.

The post Irma Randakevičienė. 1863 metų sukilimo represija – politiniai sekimai appeared first on Voruta.

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, www.voruta.lt

Verkių rūmai – vieni vertingiausių klasicizmo statinių Lietuvoje ir yra vienas seniausių Lietuvos dvarų, beveik keturis dešimtmečius buvęs Vilniaus vyskupų užmiesčio rezidencija, tai rašoma ne viename šaltinyje. Dabartiniai rūmai sukurti XVIII a. antroje pusėje architektų – Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, visa tai fundavo  Vilniaus vyskupas Jokūbas Ignotas Masalskis. Iš šio vyskupo nuosavybės Verkiai 1792 metais atiteko grafui Potockiui, o šis dvarą pardavė Vilniaus maršalkai Stanislovui Jasinskiui.

Nors šaltiniuose nurodoma, jog 1839 m. liepos 27 d. Verkiai perduoti kunigaikščiui Vitgenšteinui, kuris nupirko dvarą savo antrajai žmonai Leonilai Bariatinskajai – Vitgenštein (pvz. Dumalakas A. Surasti senieji žemėlapiai liudija Verkių dvaro didybę, 2016), tačiau paties dvaro inventorizacijos byloje rašoma, jog 1841 metų kovo 22 d. Stanislovas Jasinskis pirkimo pardavimo sandoriu Verkių rūmus pardavė kunigaikštienei Leonilai Vitgenštein, sutartis patvirtinta Vilniaus apygardos  teisme tų pačių metų kovo 24 dieną.

1851 m. birželio 12 d. buvo pradėta Verkių rūmų inventorizacija. Jos dokumentuose vėlgi kaip savininkė įvardinta kunigaikštienė Leonila Vitgenštein. Nurodyta, jog Verkių dvarą ji valdė votčinos (taip buvo vadinama kunigaikščių tėvonija) teise.

Byloje suskaičiuoti atstumai nuo dvaro iki kitų svarbių taškų, pvz., Verkiai išsidėstę už 7 varstų (varstas – istor. rusų ilgio matas, lygus 1,067 km) nuo Vilniaus miesto, už 98 varstų nuo Kauno miesto, už 63 varstų nuo Ukmergės, už 67 varstų nuo Švenčionių, už  ¼ varsto nuo Vilijos (būtent taip įvardinta dokumentuose Neries upė) ir už 5 varstų nuo pašto namo, skirto laiškų, pašto siuntinių judėjimui iš Vilniaus į Ukmergę ir už 3 varstų nuo pašto namo, skirto laiškų, pašto siuntinių judėjimui iš Vilniaus į Švenčionis.

Inventorizacijos byloje rašoma, jog Verkių rūmus sudarė vienas palivarkas (palivarkas  – dvarui priklausantis ūkinis ir administracinis kompleksas), šeši kaimai ir 10 užusienių (rus. lenk. – zaścianek). Minėtuose kaimuose ir užusieniuose gyvenę žmonės suskaičiuoti 8-uoju visuotiniu surašymu, kas vadinama revizinėmis pasakomis. Išvardinama, jog Jeruzalės kaime gyveno 32 vyrai ir 27 moterys, Naujųjų Verkių ir Pagubės kaimuose – 20 vyrų ir 27 moterys, Bukiškių kaime – 62 vyrai ir 52 moterys, Babinių kaime – 19 vyrų ir 18 moterų, Skersinės kaime – 17 vyrų ir 9 moterys,  Ožkinių kaime – 54 vyrai ir 38 moterys, Gulbinų užusienyje – 2 vyrai ir 2 moterys, Kryžiokų užusienyje – 12 vyrų ir 15 moterų, Turniškių užusienyje – 16 vyrų ir 17 moterų, Staviškių užusienyje – 19 vyrų ir 20 moterų, Chmielnikų užusienyje – du vyrai ir dvi moterys, Kremplių užusienyje – 4 vyrai ir 2 moterys, Dubliškių užusienyje negyveno niekas. Šeimų, kurios neturėjo namų, arba benamių buvo priskaičiuota – 27 vyrai ir 24 moterys ir t.t. Viso Verkių dvarui priklausė 357 vyrai ir 318 moterų.

1844 m. naujai įkurti užusieniai – Smolniškių, Gasinskių ir Dvareliškių (Dvoržiškių). Nurodoma, jog Verkių dispozicijoje buvo 76 kiemų, pavadintų rusišku terminu: „tяглых“. Inventoriuje paaiškinta, kad taip vadinta valstiečio sodyba, kurios valstiečiai turėjo atlikti tam tikras prievoles (rus. крестьянский дворь исправляющий пригонную повинность натурою именуется тяглымь), taip pat Verkių teritorijoje gyveno 6 sodininkai ir vienas miško sargas.

Dvaro valdų valstybiniai matavimai atlikti 1844 metais. Verkių dvaro žemes sudarė 170 valakai, 29 margai (Lietuvoje 30-33 margai sudarė 1 valaką), 3391 dešimtinės (dešimtinė maždaug atitiko hektarą) ir 2235 saženai. Aplink patį dvarą buvo prisodinta parkų, daržų, kas sudarė 152 dešimtinių žemės. Dirbamos žemės suskaičiuota 2025 dešimtinių. Dvarui priklausė 811 dešimtinių miškų, 23 dešimtines buvo užėmusios įvairios pelkės, balos, natūralūs prūdai.  Valstiečiai naudojo 1607 dešimtinių dirbamos žemės.

Taip pat nurodyta, jog dalis žemės buvo nuomojama, pvz., pirkliui Ausrui (rus. Аусру), kuris valdė Verkių rūmų teritorijoje veikusį popieriaus fabriką.

Aplink Verkių rūmus augusius miškus prižiūrėjo „votčininė“ administracija. Valstiečiams buvo leidžiama iš miškų kurui naudoti sausuolius, įvairius žabus, sausas prikritusias šakas. Visa kita mediena buvo statybinė, vežama į dvaro teritorijoje esančią medienos parduotuvę.

Pačios apylinkės labiau kalnuotos nei lygios. Žemė smėlinga, vietomis molinga. Verkių dvaro žemės teritoriją užliedavo Neris arba Vilija, t.y. dešinįjį krantą. Labiau link kairiojo kranto iš Vilniaus į Kauną buvo plukdomi ryšuliais sėliai. Į upę sutekėjo du upeliai. Dvaro teritorijoje suskaičiuoti 6 žuvingi prūdai (tvenkiniai), kurių vanduo taip pat sutekėdavo į Vilijos upę.

Taip pat Verkių rūmams priklausė įvairaus dydžio šeši ežerai. Vienoje išlikusioje 1853 metų byloje teko aptikti kunigaikščio Vitgenšteino patikėtinio Pomarnackio raštus ir Kryžiokų dvaro ginčą dėl Balsio ežero priklausomybės. Toje byloje minimas ir Vilniaus vyskupo Abraomo Voinos 1640 m. liepos 18 d. dovanojimo aktas, kuriuo dalis ežero buvo perduota šv. Jonų vienuolyno dispozicijon. Byloje nurodyta, jog Verkių rūmų teritorijos žemės Balsių ežerą siekė iš rytinės pusės. Dalis ežero taip pat priklausė Kryžiokų dvarui (Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 447, apyrašas 2, byla Nr. 412).

Žvejyba Verkių rūmams priklausiusiuose vandenyse buvo atiduota dvaro arendatoriui. Per dvaro valdas ėjo pašto kelias iš Vilniaus į Ukmergę, taip pat du susisiekimo keliai su Švenčionimis ir Molėtais.

Šalia rūmų pastato buvo pasodintas angliško tipo sodas, būtent taip ir nurodyta, jog sodas – angliškas, pristatyta fligelių, oranžerijų. Aplink pagrindinę dvaro teritoriją buvo išsidėstę apie 10 gyvenamų namų, 85 statiniai. Veikė keturios karčiamos, vienas valgomojo paskirtį turintis namas (restorano atitikmuo). Jie atnešdavo 850 sidabrinių caro rublių pelno. Dvaro teritorijoje buvo pastatyti keturi vandens malūnai, iš kurių du įvardinti kaip akmeniniai (mūriniai). Jie atnešdavo 450 sidabrinių caro rublių pelno.

Lentpjūvė arba lentpjūvės fabrikas virš prūdo pastatytas šalia Vilijos upės ant dviejų pagrindinių pastolių. Prie kiekvieno pastolio veikė po šešias medžių pjovimo mašinas. Pagrinde miško medžiai buvo pjaunami pardavimui.

Reikia pasakyti, jog Verkių dvaras gana intensyviai plukdė medieną Nerimi ir užsiėmė medienos prekyba, gal net eksportu. Pvz., kai dvaras atiteko Petrui Vitgenšteinui, jo vyriausiasis girininkas arba eigulys Karlas Arendtomas 1865 metais buvo sudaręs sandorį su Vilniaus pirkliu Judeliu Apatonu, kuriam buvo parduotas nemenkas miškas.

Mediena iš Vitgenšteinui priklausiusio Baranovų punkto (Baranovų vilos) sėliais buvo plukdoma į Lukiškėse stovėjusią medienos parduotuvę. Ši parduotuvė (medinis pastatas) ir šalia jos buvęs namas, priklausę kunigaikščiui Vitgenšteinui, taip pat minėtu sandoriu buvo išnuomoti pirkliui Apatonui už kasmetinį 55 caro sidabrinių rublių mokestį. Pirklys turėjo pats susimokėti valstybinius mokesčius.

Miškas iškirstas ir išplukdytas Vilija turėjo būti per trejus metus, t.y. nuo 1865 m. gegužės 1 d. iki 1868 m. gegužės 1 d. Kasmet pirklys Vitgenšteino administracijos kasai turėjo sumokėti po 1000 caro sidabrinių rublių už medieną.

Tačiau, kaip matyti iš dokumentų, šis sandoris nebuvo sėkmingas, pirklys Apatonas laiku nesumokėjo sandoryje suderėtos sumos Vitgenšteinui, todėl kilo ginčas ir šį reikalą ėmė spręsti Vitgenšteino patikėtinis, rūmų patarėjas Majevskis. Pats Apatonas teigė, kad jis nesumokėjo kunigaikščiui 1713 rublių būgtai dėl to, kadangi jam buvo perduota mažiau medienos, negu buvo suderėta. Ginčas išsisprendė Vitgenšteino naudai (Lietuvos valstybės istorijos archyvas, fondas 394, apyrašas 1, byla Nr. 319).

Verkiuose taip pat veikė ir plytų fabrikas, kuriame per metus buvo išdeginama apie 500 tūkstančių plytų. Fabrike stovėjo tik vienas pečius. Plytinei buvo renkami akmenys ir iš upės, šiam darbui samdydavo valstiečius ir už šį darbą sumokėdavo atskirai.

Verkių dvaras neužsiėmė gyvulininkyste, taip pat aplink nebuvo žirgynų. Gyvuliai buvo auginami tik vietinėms reikmėms, t.y. namų ūkiui. Kažkokių kitokių manufaktūrų dvare taip pat nebuvo įkurta. Inventoriuje paminėta, jog alkoholio varykloje (rus. винокурение) tuo metu, kai daryta dvaro inventorizacija, dar nebuvo supirkta reikiamų indų spirito varymui. Paminėtina, jog XIX amžiaus dvaruose spirito varyklos buvo populiarios.

Tiesa, akcentuojama, jog Verkiuose auginamos grūdinės kultūros, javai, ryžiai, žirniai, bulvės, graikiniai riešutai, taip pat veisiamos avys.

Vitgenšteino kontrakte su Verkių rūmų nuomininku buvo numatyta, jog šis įvairiems darbams, miško kirtimui, taip pat darbui fabrikuose galėjo samdytis valstiečių iš kitų dvarų.

Per Neries upę buvo pastatytas keltas, traukiamas virve.

Dvaro inventoriuje detaliai pagal kaimus išvardintos šeimos, kurios juose gyveno. Pačiuose Verkių rūmuose gyveno septynerių metukų Jonas Bartoška, jo penkiametė sesuo Izabelė, 44 metų Karolina Seniut su dvejais sūnumis: 8 metų Jonu ir 18 metų Motiejumi, 61 metų Juozas Budrevičius su 40-mete žmona Ona, 23 metų Mykolas Budrevičius ir jo 25 metų žmona Petronėlė, jų vaikai – 4 metukų Julijanas ir 2 metukų Rozalija. Šie žmonės įvardyti kaip dvariškiai.

Pateikta suvestinė, jog dvaras iš įvairios jam priklausančios veiklos kasmet gaudavo 4500 caro sidabrinių rublių pelno. Arendatorius arba nuomininkas savininkei kunigaikštienei Vitgenštein kasmet sumokėdavo 3500 caro sidabrinių rublių nuomos mokesčio. Paminėtina, jog Verkių rūmai kunigaikštienės Vitgenštein buvo išnuomoti šešerių metų laikotarpiui dvarininkui Dionisui Kruševskiui 1847 metų balandžio 23 dieną.

Patys Liudvikas ir Leonila Vitgenšteinai tuo laikotarpiu daug keliavo po užsienio valstybes. Pvz., vienoje byloje 1857 m. minima imperatoriaus jiems pavesta misija Romoje.

Kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, jau 1853 metais kunigaikštienė Leonila Vitgenštein Verkių rūmus pardavė savo posūniui Petrui Vitgenšteinui. Teigiama, jog šis rūmus atjaunino ir išgražino.

Didžiausio XIX a. Europos magnato Liudviko zu Saino-Vitgenšteino-Berleburgo testamentas ir jo turtai. Šis testamentas yra išsaugotas vienoje iš bylų, esančių Lietuvos valstybės istorijos archyvo teismų fonde.

Kaip minėta ankstesniame šio straipsnio autorės straipsnyje, Liudvikas Vitgenšteinas gimė 1799 metais birželio 8 d. Jiezne, Trezantolio dvare, stovėjusiame ant Nemuno kranto. Kūdikis Jiezno bažnyčioje pakrikštytas, yra išlikęs krikšto metrikas (žiūr. „Stanislovo Moravskio pasakojimų pėdsakais“, skelbta www.Voruta.lt). Literatūroje nurodoma, jog Liudvikas Vitgenšteinas 1828 m. vedė Stefaniją Radvilaitę, su kuria susilaukė dviejų vaikų, tačiau tepagyveno kartu vos kelis metus, nes jauna moteris mirė nuo plaučių ligos. Liudvikas Vitgenšteinas paveldėjo žmonos turtus. Perėmęs didžiąją dalį Nesvyžiaus Radvilų atšakos turtų, Vitgenšteinas tapo stambiausiu privačiu žemvaldžiu to meto Europoje. Jo valdos apėmė 1,2 milijono hektarų žemės.

 1853 metais gegužės 10-22 d. Liudvikas Sain Vitgenšteinas būdamas Paryžiuje surašė testamentą, kuriuo savo sūnui Petrui Dominykui Liudvikui Sain Vitgenšteinui, Rusijos imperijos atstovybės Paryžiuje sekretoriaus Aleksandro Dundukovo – Korsakovo ir dar poros liudytojų akivaizdoje, padovanojo visus savo dvarus, buvusius Vilniaus, Gardino, Minsko, Kauno, Peterburgo ir Vitebsko gubernijose, su visomis tų dvarų skolomis, prievolėmis, kreditorių teisėmis, dvarams priklausančiais kaimais, užusieniais, taip pat „revizinėmis sielomis“. Taip buvo vadinami dvarams priklausantys valstiečiai, surašyti revizinėse pasakose arba to meto gyventojų surašymuose. Testamentą patvirtino Generalinis Rusijos imperijos konsulatas Paryžiuje.

              Dovanojimo sandoryje atsiskleidžia visa Vitgenšteinų galybė (Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 447, apyrašas 2, byla Nr. 976).

Liudvikas Vitgenšteinas testamente rašė, jog: „Nuo senų laikų mano vieninteliu tikslu visų mano darbų buvo aprūpinimas dviejų mano vyresnėlių vaikų Petro ir Marijos, viso mano nekilnojamo turto visiškai užteks, palikto Rusijoje, man mirus, ir kuris yra paliktas man paveldėjimo teise iš jų motinos – mano pirmosios žmonos, užgimusios kunigaikštyte Stefanijos Radvilaitės. Šiuo tikslu mano pastangos buvo išsaugoti dvarus, juos patobulinti, taip pat pagerinti gamybą, atleisti juos nuo juos užgulusių didelių mokesčių ir aprūpinti naujovėmis. Norėdamas duoti savo mylimam sūnui kunigaikščiui Petrui Dominykui Levui Sainui Vitgenšteinui – Berleburgui kaip įrodymą mano (žodis neįskaitomas) priežiūrą ir surasti jame pasitikėjimą aš perduodu vykdymui šiuo aktu,  laisva savo valia ir savanoriškai visus savo dvarus Rusijos imperijoje.“

Taigi, kaip matyti tėvas elgėsi garbingai. Kas nebuvo jo ir priklausė Radviloms, jis paliko Stefanijos Radvilaitės, žinoma ir jo paties vaikams. Šiame testamente nepaminėta jo antroji žmona Leonila Bariatinskaja, tačiau jai, dar prieš surašant testamentą, kaip rašyta, buvo nupirkti Verkių rūmai. Taip pat nėra žinoma, kokį turtą Liudvikas Vitgenšteinas valdė užsienyje.

Byloje paminėtas ir turto dovanojimo aktas, kurį pasirašė 1830 m. sausio 1 d. kunigaikštienė Stefanija Radvilaitė savo vyro Liudviko Sain Vitgenšteino naudai. Šis dokumentas tų pačių metų kovo 29 d. buvo patvirtintas Vilniaus Radvilų komisijoje.

Minėtame testamente rašoma apie geometrinius dvarų planus ir knygas. Taip pat Vitgenšteino sūnus įpareigotas išpildyti keletą sąlygų: t.y. vedybinio kontrakto Liudviko Vitgenšteino dukters (Petro sesers) Marijos Antoninos Karolinos Stefanijos su kunigaikščiu Chlodvigu Karlu Viktoru Hohenlohu – Šilingsfiurstu, pasirašyto Frankfurte 1841 m. vasario 15 d., sąlygas; taip pat akto, 1846 m. liepos 31 d. sudaryto Frankfurte su kunigaikščiu Aleksandru Radvila sąlygas. Taip pat sūnus privalėjo išpildyti ir dar vieno Liudviko Vitgenšteino sudaryto kontrakto su gvardijos rotmistru sąlygas.

Sūnus įgijo teisę reikalauti nuo visų dvarų iš skolininkų grąžinti skolas, išskyrus teisę ko nors reikalauti iš grafo Motiejaus Vielgorskio, kunigaikščių Vilhelmo ir Boguslavos Radvilų, ir iš Liudviko brolio kunigaikščio Aleksandro Saino Vitgenšteino, taip pat visų kitų Liudviko šeimos narių.

 Šiuo testamentu Liudviko Vitgenšteino paliktas sūnui turtas buvo įvertintas 1 524 988 caro sidabrinių rublių.

Petrui Vitgenšteinui tėvo buvo perleisti 45 377 valstiečiai vyrai, 47 284 valstietės moterys, padovanota viso 1 193 589 dešimtinių ir 1575 saženų žemės Rusijos imperijoje.

Vilniaus gubernijoje Vitgenšteinams priklausę dvarai stovėjo Vilniaus, Vileikos, Dysnos, Lidos apskrityse. Pvz., Petrui Vitgenšteinui atiteko Baranovų palivarkas, išsidėstęs Vilniaus apskrityje. Sandoris patvirtintas Vilniaus apygardos teisme 1845 m. vasario 25 d., nurodyta, jog šiam palivarkui priklausė Mozūriškių, Baranovų, Žukovčiznos, Fedoriškių, Rutovčiznos kaimai, užusieniai ir t.t. Šiam palivarkui arba dvarui priklausė 16 523 dešimtinių ir 575 saženai žemės. Taip pat Baranovų dvarui priklausė Žvėryno vila, Vilniaus jurisdikcijoje buvusios kai kurios žemės. Gyventojų buvo priskaičiuojama 271 vyrai ir 271 moterys. Baranovo dvaro kaina – 144 325 caro sidabrinių rublių.

Taip pat sūnui perduotas nemenkas Glembokų palivarkas, Dysnos apskrityje su daugiau kaip šimtu kaimų ir 11 746 dešimtinių bei 1840 saženų žemės, su malūnais, karčiamomis, plytų fabriku, taip pat perduotas didelis Nalibokų dvaras su kaimais ir valstiečiais, žemės viso priskaičiuota 42 197 dešimtinių ir 1632 saženų, buvęs Ašmenos apskrityje, šio dvaro dispozicijoje buvo metalo ir stiklo fabrikai, 14 malūnų.

Lietuvos valstybės istorijos archyve yra išlikusi byla, kurioje spręstas metalo fabriko direktoriaus užsieniečio Lenco Demenio ir Vitgenšteino ginčas dėl Nemuno upės, Berezinos upės, kuri yra Dniepro dešinysis intakas, kelių intakų, taip pat iškasto kanalo link fabriko (Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 447, apyrašas 2, byla Nr. 383).

Petrui Vitgenšteinui atiteko Rajevkos dvaras Vileikos apskrityje, Bielicos dvaras Lidos apskrityje (pvz., kaina 538 199 caro sidabriniai rublių), Dokudovo dvaras Lidos apskrityje, Vilijampolės dvaras (palivarkas) Kauno apskrityje su 480 kiemų  ir t.t. (detaliai šiuos dvarus aprašantis sandoris saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyvo 447 fonde, apyrašas 2, byla Nr. 950).

Perduodant testamentą vykdyti, iš visų imperijos apskričių, kuriose Vitgenšteinai turėjo nuosavybės, taip pat Sankt Peterburgo Globos tarybos (rus. Oпекунский совет), kuriai buvo įkeista dalis dvarų, pasipylė daugybė raportų, naujų įgaliojimų, kitų dokumentų. Dvarų perėjimo iš tėvo žinios sūnui procesas truko ne vienerius metus.

Naudota literatūra:

Verkių rūmų inventoriaus byla, 1851 m., Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 394, apyrašas 1, byla Nr. 319;

Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 447, apyrašas 2, byla Nr. 976;

Lietuvos valstybės istorijos archyvo 447 fondas, apyrašas 2, byla Nr. 950;

Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 447, apyrašas 2, byla Nr. 412;

Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 447, apyrašas 2, byla Nr. 383;
Dumalakas A. Surasti senieji žemėlapiai liudija Verkių dvaro didybę, 2016,

https://kultura.lrytas.lt/istorija/2016/01/03/news/surasti-senieji-zemelapiai-liudija-buvusia-verkiu-dvaro-didybe-507082/

The post Irma Randakevičienė. Dar šiek tiek apie kunigaikščius Vitgenšteinus ir Verkių rūmus. Verkių rūmai 1851 metų inventoriniuose dokumentuose appeared first on Voruta.

Povilas Barštaitis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas, www.voruta.lt

Pačioje 1919 m. vasaros pabaigoje įvykdyta Zarasų operacija išlaisvino Lietuvos teritoriją nuo gaisrų pašvaistes žiebiančios ir apiplėštų gyventojų ašaras liejančios bolševikų prievartos. Darbas toli gražu dar nebuvo baigtas – kovos tęsėsi Dauguvos fronte.

Įsibėgėjus rudeniui, priešingoje Lietuvos pusėje pradėjo telktis naujos grėsmės debesys. Už savo nepriklausomybę kovojančią naują respubliką užpuolė priešas, kurio garsiai skelbiami tikslai tarsi turėjo kaip tik padėti Lietuvai užbaigti kovas prieš raudonarmiečius. Ir viena, ir kita pusė kaip ir kovėsi su tuo pačiu priešu, bet įsibrovėliams vadovaujantis Pavelas Bermontas-Avalovas tikrai negalėjo įsivaizduoti vėl prisikelsiančios Rusijos imperijos be tiek metų joje vargusios Lietuvos. Sunku pasakyti ar jo vadovaujami kariai tikrai matė tokią viziją – panašu, kad aiškiausiai jie regėjo galimybes plėšti, prievartauti ir nevaržomai siautėti. Neva ką tik bolševikų nuverstą monarchiją Rusijoje siekiantys atkurti bermontininkai vis giliau skverbėsi į Lietuvos žemes.

Be didesnio pasipriešinimo stumdami negausius Lietuvos kariuomenės dalinius į rytus, plėšikai galiausiai užėmė ir Radviliškio geležinkelio stotį. O tai jau buvo nepertraukiamai pradėjęs skambėti pavojaus signalas, kadangi nutrūko susisiekimas tarp sostinės Kauno ir bolševikų fronte veikusios likusios Lietuvos kariuomenės. Kaip ir užpuolus bolševikams, taip ir dabar teko sutelkti jėgas naujame fronte. Pirmuoju atveju visiškai nepatyrusiai ir pirmuosius žingsnius žengiančiai Lietuvos kariuomenei kritiškai svarbią pagalbą teikė saksų savanoriai. O štai prieš bermontininkus pasitelkti šios reikšmingos jėgos nebegalėjome. Visų pirma – jie jau buvo palikę Lietuvą, o antra, ir dar svarbiau, šis konfliktas pablogino Lietuvos ir Vokietijos santykius, kadangi didelę dalį bermontininkų sudarė vokiečių savanoriai. Kaip matysime, kovų prieš Raudonąją armiją užgrūdintiems lietuvių kariams papildomos pagalbos jau nebereikėjo.

Bermontininkams išvyti buvo paruošta Šiaulių operacija (1919 11 21-22), o šiandien, 105-ųjų metinių proga, minime kertinį šio žygdarbio momentą  – Radviliškio kautynes. Mūriniuose miesto pastatuose, kapinėse ir vėjo malūne įsitvirtinusi ir gausiai ginkluota 600–800 priešų įgula pirmosios dienos lietuvių puolimą gana nesunkiai atmušė. Ne vieną gyvybiškai svarbų mūšį jau prieš tai laimėjusi Lietuvos kariuomenė nepanikavo ir sutelkusi dar didesnes ir labiau patyrusias pajėgas galiausiai užėmė Radviliškį, o bermontininkai pasileido bėgti, jaunai Lietuvos kariuomenei palikdami itin reikalingą ir gausų karo grobį. Tik Antantės karinės kontrolės komisijos viršininko Henrio Alberto Niselio įsikišimas sustabdė lietuvių puolimą.

Taigi, kas gi buvo tie bermontininkai? Apibendrinant šį tekstą, ko gero galime juos įvardinti kaip bendrą suverbuotų rusų belaisvių ir vokiečių kariuomenę, neva siekiančią atkurti monarchistinę Rusiją, bet iš tikrųjų avantiūriškai plėšiančią vietos gyventojus. O dar tiksliau pacituoti šių kovų dalyvio viršilos Antano Šukio bermontininkų vertinimą: „Galų gale mums visai nesvarbu, kas jie tokie. Mes gerai žinojome, kad jie yra Lietuvos priešai, ir kad prireikus, turėsime su jais kovoti.“ Kovoti su jais prireikė ir ta kova buvo pergalinga, o jos ryškiausiu simboliu tapo Radviliškio kautynės.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.

The post Prieš 105 metus Lietuvos kariuomenė prie Radviliškio kautynėse sumušė bermontininkus appeared first on Voruta.

Gintaras Šidlauskas

1938 m. “Naujoji Romuva” įžvalgiai išspausdino žinomo katalikiškojo italų rašytojo, garsiosios „Kristaus istorijos” autoriaus Džovanio Papinio pasikalbėjimo su Vladimiru Iljičiumi Leninu (Uljanovu) “Pasimatymas su Leninu” vertimą. Tikriausiai neatsitiktinai šis pokalbis atsidūrė respektabiliausiame to meto nepriklausomos Lietuvos periodiniame leidinyje: dvi galingiausios Europos valstybės – Vokietijos Reichas ir Sovietų Sąjunga visu smarkumu planavo grobikiškus karus, o Lietuva sprendė geopolitinę dilemą: kaip sveikai ir gyvai išlaviruoti tarp didžiųjų valstybių imperinių interesų.

„Naujosios Romuvos” įžvalgos pasirodė tiesiog pranašiškos: V.Lenino įkurtos Sovietų Sąjungos raudonoji armija po dviejų metų ilgiems dešimtmečiams okupuos Lietuvą ir sustabdys natūralią krašto raidą.

Mano svajonė – paversti Rusiją didžiuliais prievartos namais

Priėjimas prie V.Lenino Dž.Papiniui kainavo apie dvidešimt tūkstančių dolerių, jeigu suskaitytų visas komisarų žmonoms išdalintas dovanas, raudongvardiečiams „ant arbatos”, našlaičių prieglaudoms aukas.

Jam kalbėjo, kad Vladimiras Iljičius yra nesveikas, išvargęs, kad jis nieko daugiau nepriimąs, tiktai savo artimuosius, kad Maskvoje jo nebesą, o gyvenąs už miesto senuose caro rūmuose su baltomis kolonomis.

Priėmimo dieną Dž.Papinį pasitiko stora nekalbi moteris, Lenino žmona, žiūrėdama į jį kaip ligoninės slaugytoja į naujai atvykusį ligonį.

„Leniną užtikau mažoj verandoj, prie didelio piešinių lapais nukloto stalo. Jis man padarė įspūdį žmogaus, pasmerkto mirti, kuriam prieš mirtį duota dar keletas valandų ramiai pažaisti. Jo gerai žinoma mongolų tipo galva atrodė iškirsta iš seno, sauso, bet kartu ir minkšto sūrio gabalo. Dvi grasinančios dantų eilės šaipėsi šlykščių lūpų plyšy. Didelė plika makaulė atrodė lyg barbariška urna, išdrožta iš kokių senovės baidyklių kaulų. Dvi klastingos apuoko akys stropiai budėjo iš po paraudusių blakstienų. Didelės, stiprios, milžiniškos rankos žaidė sidabriniu pieštuku, bet jų išdžiūvimas rodė mirties ženklus. Aš niekados neužmiršiu jo atloštų nešvaraus dramblio kaulo ausų, kuriomis jis, rodėsi, gaudė paskutinius pasaulio aidus”– šitaip apibūdina savo pokalbininką Dž.Papinis. Toliau autorius pasakoja apie pirmąsias sunkias šio susitikimo minutes ir pateikia V.Lenino – „šios pageltusios ir išvargusios kaukės” monologą, kurį šis ištarė „netikėto ir veik žiauraus gaivumo pagautas”. Jo veide šmėžavo „sarkastiško juoko grimasų spektras”:

– (…) Negalima valdyti šimtamilijoninę nekultūringų žmonių masę be lazdos, be šnipų, be slaptosios policijos, be teroro, kartuvių, katorgos ir kankinimų. Mes tiktai pakeitėme žmonių klasę. Kur kadaise buvo tiktai šešiasdešimt tūkstančių bajorų ir gal kokie keturiasdešimt tūkstančių didelių biurokratų, dabar yra kokie du milijonai mūsų proletarų ir komunistų. (…) Bet yra devyniasdešimt aštuoni milijonai gyventojų, kurie šiuo pakeitimu nieko nelaimėjo. Būk tamsta tikras, kad jie nič nieko nelaimėjo ir šito kaip tik mums ir reikia, to aš noriu, o visa kita yra neišvengiama”.

Leninas dusliai ėmė juoktis, lyg jus apgavęs pardavėjas, linksmai žiūrėdamas į apgautąjį, – dalinasi įspūdžiais jo svečias.

– Bet kur gi Marksas, progresas ir visa kita? – murmtelėjo Dž.Papinis.

– Tamstai, kaip svetimšaliui ir galingam žmogui aš galiu viską pasakyti: niekas tamsta netikės. Atsimink, tamsta, kad Marksas pats mus mokė, kad teorijos turinčios tiktai fiktyvią vertę. Rusija ir visa Europa buvo tokioj būklėj, kad aš buvau priverstas pasirinkti komunistinę ideologiją savo tikslui pasiekti. Kitoj šaly ir kitam laikotarpy aš panaudočiau kitas priemones. Marksas buvo niekas kitas, kaip tiktai žydas, buržujus, jodinėjęs ant anglų statistikos ir slaptas industrializmo garbintojas. Jam trūko barbariškumo jausmo ir todėl jis buvo tiktai žmogaus trečdalis. Tai buvo alaus ir hegelenizmo persisunkusios smegenys, iš kurių draugas Engelsas kartais išspausdavo ir genialių minčių. Rusų revoliucija Markso pranašystes visiškai griauna. Komunizmas triumfuoja kaip tik tokioj šaly, kur buržuazijos veik nebuvo.

Žmonės, pone, yra laukiniai bailiai, kuriuos turi valdyti taip pat laukinis, bet be skrupulų, kaip aš. Visa kita yra gryniausi plepalai, literatūra, filosofija ir tam panaši muzika kvailiams. O kadangi laukiniai žmonės yra lygūs kriminalistams, tai pirmučiausias valdžios idealas – paversti visą šalį katorga. Senoji rusų katorga yra paskučiausias politinės išminties žodis. Jei tamsta pagalvosi, pripažinsi, kad žmonėms kalėjimo gyvenimas yra tinkamiausias. Netekę laisvės jie išsivaduoja nuo visokių rūpesčių, kurie kankina žmones atsakingus. Ir pagaliau šitokia būklė apsaugo juos nuo blogų veiksmų. Kai tik žmogus patenka į kalėjimą, jis jėga verčiamas gyventi dorai. Be to, jam niekas daugiau neberūpi, už jį kiti galvoja, įsakinėja, jis dirba kūnu, bet dvasia jo ilsisi. Jis puikiai žino, kad ar jis dirbs ar sirgs, visuomet bus pavalgydintas ir išsimiegojęs, kad jau nebereikės, kaip laisvėje, rūpintis, kur duonos gauti, kur guolį rasti. Mano svajonė – paversti Rusiją didžiuliais prievartos namais. (…)

Kaimiečių aš neapkenčiu. Aš neapkenčiu šio ištižėlio Turgenevo, hipokrito Tolstojaus idealizuoto kaimiečio. Kaimiečiuose išsilaiko visa tai, kas many sukelia pasibjaurėjimą: praeitis, tikėjimas, erezijos, religinė manija, rankų darbas. Aš juos pakenčiu ir jiems pataikauju, bet kartu ir neapkenčiu jų. Aš pageidaučiau, kad jie visi iki vieno žūtų. Mano akyse vienas elektrotechnikas yra vertas šimto tūkstančių kaimiečių. Aš tikiu, kad ateis laikas, kada maistas bus gaminamas chemijos laboratorijose mašinomis ir mes tada galėsime išnaikinti visus kaimiečius, nes jie bus nebereikalingi. Jie bus priversti pasidaryti darbininkais arba išstips. Gyventi gamtoje – tai tikriausia priešistorinių laikų gėda.

Gerai tamsta įsidėmėk, kad bolševizmas vaizduoja trejopą kovą: mokslinę barbarų kovą prieš supuvusią inteligentiją, rytų kovą prieš vakarus ir miesto prieš kaimą. Šiose kovose mes nesiskaitome su priemonėmis ir ginklais. Individas yra toks daiktas, kurį reikia naikinti. Tai tinginių graikų ir tuščių vokiečių sapnų išradimas. Tas, kuris priešinsis, bus pašalintas, kaip blogoji votis. Kraujas yra geriausia pačios gamtos duota trąša. (…)

Aš svajoju būti vyriausias pavyzdingų pataisos namų bei ramios ir gerai užlaikomos katorgos direktorius. Bet ir čia, kaip visuose kalėjimuose, pasitaiko nepaklusniųjų, neramių žmonių, sergančių kvaila senų ideologijų bei žmogžudiškų mitologijų nostalgija. Tie visi bus iš gyvenimo pašalinti. Aš negaliu leisti, kad keli tūkstančiai ligonių kompromituotų daugelio milijonų žmonių laimę. Pagaliau senoviškas kraujo nuleidinėjimas yra neblogas gydymo būdas.

Be to, jaustis esant savo žmonių gyvybės ir mirties viešpačiu yra savotiškai malonu. (…) Aš esu, jai tamsta nori, pusiau Dievas, gyvenąs tarp Azijos ir Europos. (…) Yra skonio rūšys, kurių paslaptys, pagonybei praėjus, yra dingusios. Tačiau žmonių kruvinos aukos turėjo ir gerų pusių: tai buvo gilus simbolis, aukštas pamokymas ir kartu sveika šventė. Bet čionai vietoj tikinčiųjų himno aš girdžiu kalinių ir mirštančiųjų dejavimus ir galiu tamstą užtikrinti, kad šios simfonijos aš nemainyčiau į Bethoveno devynias. Tai yra himnas, pranašaujantis artėjančią laimę.

„Man pasirodė, kad subjaurėjęs ir lavoną primenantis Lenino veidas pasitempė pirmyn, lyg įsiklausydamas tokios iškilmingos, jo vieno jaučiamos muzikos. Tuo metu p.Krupskaja pranešė man, kad jos vyras pavargo ir jam reikia truputį pailsėti. Aš tuoj išsinešdinau. Kad pamatyčiau šį žmogų, aš išeikvojau apie dvidešimt tūkstančių dolerių, bet nesijaučiu pinigus išmetęs pro langą” – užbaigia savo pasimatymo su V.Leninu pasakojimą Dž.Papinis.

Kartą grįžusio iš darželio mama manęs paklausė: „Ką tu labiausiai myli?” Aš tvirtai atsakiau: „Leniną!”

Gal ir nevertėtų prisiminti ar juolab pačiam minėti ne patį protingiausią savo jaunystės dienų poelgį, tačiau kiek teko patirti, šis įvykis dar ir dabar įvairiai komentuojamas, man retsykiais primenamas, todėl ryžausi kai ką iš naujo paaiškinti: be pasididžiavimo, tačiau ir be apmaudo.

1987–1991 metų laikotarpis Lietuvai buvo toks intensyvus, gausus netikėčiausių ir stulbinančių įvykių, kad lig šiol daug kas liko neapmąstyta, neįvertinta. Šio laikotarpio kulminacija laikytina 1990 m. Kovo 11–oji diena, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas), vadovaujama profesoriaus Vytauto Landsbergio, paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Nevienareikšmiškai buvo suvoktas šis istorinis sprendimas: vieni jį suprato kaip Lietuvos istorijos lemtingo lūžio momentą, kiti tikėjosi, jog tai tik laikinas politinis išsišokimas, o netrukus viskas sugrįš į senas įprastas vėžes, dar kiti atsainiai vertino kaip kovos dėl valdžios išraišką. Save priskirčiau prie tų, kurie neabejojo, jog tai paskutinė galimybė Lietuvai išsivaduoti iš sovietinės priespaudos.

Tuo metu teko priklausyti Lietuvos laisvės lygai, jos Tarybai, vadovauti LLL Telšių skyriui, dar vėliau – Sąjūdžio Telšių rajono tarybai.

1990 metų vasara įsiminė didžiule įtampa: Sovietų Sąjungos vadovybės paskelbta ekonominė blokada ir politinis spaudimas Lietuvai, didžiųjų Vakarų valstybių perdėm atsargi laikysena atkurtos Lietuvos Respublikos atžvilgiu, valstybės viduje kurstoma nesantaika, skiepijamas nepasitikėjimas Aukščiausiosios Tarybos vadovu, siekiančiu lygiateisių derybų su Sovietų Sąjungos valdžia. Pastaroji atkakliai reikalavo atšaukti Nepriklausomybės aktą. Lietuvos laisvės lyga džiaugsmingai pasitiko radikalias politines permainas, kurių dar veikdama pogrindžio sąlygomis ji atkakliai ir pasiaukojamai siekė. Buvome įsitikinę, kad reikia kuo skubiau atsisveikinti su sovietiniu palikimu. Nors tai yra ilgametis procesas, kai ką galima nuveikti tuoj pat, neatidėliojant neapibrėžtai ateičiai. Rengėme mitingus, demonstracijas, reiškėme nepasitikėjimą išskirtinių pozicijų nenorinčia užleisti sovietine nomenklatūra, rūpinomės Lietuvos partizanų, jų rėmėjų atminimo įamžinimu, ypač atidžiai stebėjome ir analizavome sparčiai kintančią politinę tikrovę, kurios dalimi ir patys buvome, bei ne kartą perspėjome visuomenę apie Lietuvos okupacijos ir aneksijos įteisinimo grėsmes. Tai daug kam nepatiko, įvairūs pareigūnai ir kiti buvusiai sistemai lojalūs asmenys daug ką priėmė kaip asmeninį įžeidimą, nors LLL veiksmai buvo nukreipti ne tiek prieš konkrečius asmenis, kiek prieš sistemą, aišku, susidedančią iš konkrečių asmenų.

1990 m. liepos 28 d. buvo rengiamasi Varniuose atidengti ir pašventinti Žemaičių Vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklą. 1951 m. nugriautas šis paminklas, tiksliau – biustas, 1988 m. lapkričio mėn. po ilgų paieškų netikėtai Varniuose buvo surastas, vėliau restauruotas ir, pagaminus naują postamentą, turėjo sugrįžti į ankstesnę savo vietą – Valančiaus darželį. Suradus senąjį biustą teko atsisakyti idėjos pastatyti naują, kurio konkursas jau buvo įvykęs.

Paminklas didžiajam Žemaičių Vyskupui Varniuose buvo pastatytas dar 1927 m. Varnių parapijos klebono kunigo A.Juozapavičiaus rūpesčiu skvere, priešais namą, kuriame savo vyskupavimo laikotarpiu M.Valančius gyveno.

Varniuose jau stovėjo 1989 m. gegužės 7 d. Lietuvos laisvės lygos Telšių skyriaus pastatytas tuo metu pirmasis Lietuvoje paminklas 1944–1954 m. už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žuvusiems partizanams atminti. Tebestūksojo ir berods 1957 m. pastatytas paminklas (gal irgi tiksliau vadintinas biustu) Vladimirui Iljičiui Leninui – kruvinojo sovietinio ir bolševikinio teroro įkvėpėjui ir pradininkui. Situacija buvo daugiau nei dviprasmiška – Lietuva deklaravo politinę nepriklausomybę nuo sovietinės imperijos, tuo tarpu tebebuvo nusėta bolševikinių lyderių, kolaborantų paminklais, biustais, monumentais okupacinei armijai. Ir kaip atrodytų M.Valančiaus paminklo atidengimo iškilmės, jei pačiame miestelio centre tebestovi biustas bestijos, paskelbusios kruviną karą religijai, bet kokiam dvasingumui, antgamtinei tikrovei? Gaila, tačiau daugelis to meto vietinių inteligentų, kultūrininkų tame neįžvelgė beveik jokio prieštaravimo. Šitaip teigiu todėl, kad būtent iš jų teko susilaukti daugiausiai priekaištų ir paniekos. Tai pasakytina jokiu būdu ne apie visus, tačiau tendencija buvo būtent šitokia. Keisčiausia buvo tai, jog šitie žmonės puikiausiai žinojo tikrąją „proletariato vado” istoriją, jo nusikaltimus prieš žmoniją. Apie juos tuo metu plačiai rašyta sąjunginėje ir respublikinėje spaudoje.

Savo 1989 m. užrašuose aptikau ir tokią kiek ironizuojančią mintį: „Varniai tampa savotišku demokratijos centru. Ten stovi paminklas Leninui ir Lietuvos partizanams, o jei bus pastatytas paminklas Valančiui, tai kiekvienas varniškis ir ne tik varniškis turės ką pasirinkti pagal savo įsitikinimus: Leninui atiduos pagarbą saliutuodami, Lietuvos partizanams ir Valančiui – pasimelsdami” (Penktadienio žemaitis, 1999, Gegužės 7, Nr. 18).

Tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva” jaunimas Kaune 1990 m. birželio mėn. 14 d. nuvertė ČK (GPU, NKVD, NKGB, MGB, KGB) įkūrėjo ir pirmojo vado Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio ir V.Lenino bendro Vinco Kapsuko biustus. Pastarąjį valdžia tuoj atstatė. Tuo tarpu įvairaus “kalibro” leninai tebeslėgė Lietuvos žemę. Turbūt niekas dabar nepasakytų tikslaus jų skaičiaus.

„Pradėjom nuo ČK įkūrėjo, budelio F.Dzeržinskio biusto. Nuvertėm. Nuėjom prie „Keturių komunarų” skulptūrų, tačiau nuversti nepavyko. Jau čia mus pasitiko bananais ginkluota milicija. Bet kai nužygiavome prie KGB–milicijos rūmų, nuvertėme Litbelo vado, tautos išdaviko V.Kapsuko biustą, komunistai neiškentė. Praėjus keliom sekundėm, mus apsupo milicija ir pradėjo mušti bananais. Keletą suėmė ir įtraukė į mašiną. Bet mes atsigulėme po ja ir neleidome suimtųjų išvežti. (…) Kai kas sako, kad negalima griauti kultūros paminklų. Tačiau jie nepasako, kad tai, kas buvo nugriauta, nėra kultūros paminklai, kad tai tėra rusiškosios okupacijos žymės, o jų buvimas patriotų krauju apšlakstytoje Lietuvos žemėje – lietuvių tautos orumo įžeidimas. Ar ne taip pat pasielgtų rusas, jei Maskvoje stovėtų paminklas Gebelsui, ar ne taip elgtųsi prancūzas, jei Paryžiaus centre būtų statomas paminklas Hitleriui. (…) Būtina įsisamoninti, kad pats šių „paminklų” pastatymas jau buvo neteisėtas, nes statomas buvo okupuotoje Lietuvoje, prieš lietuvių tautos valią, siekiant sunaikinti tautinę sąmonę ir istorinę atmintį bei auklėti jaunimą kosmopolitine dvasia” – prisimena pačios pirmosios sovietinių paminklų demontavimo akcijos Lietuvoje organizatorius Stanislovas Buškevičius („Pradėjom nuo F.Dzeržinskio, arba kodėl penkiakampėm pasipuošę milicininkai nepriklausomoje Lietuvoje mušė lietuvius”, Kauno laikas, 1990, Rugpjūčio 17).

Ginkluoti milicininkai (būsimieji Lietuvos policininkai) mušė jaunalietuvius už „kultūros paminklų” griovimą, už mėginimą nuversti Keturių komunarų statulas, kurias A.Sniečkus įsakė pastatyti ant sunaikintų ir išniekintų kapinių, ant 1941 m. sukilėlių ir daugelio lietuvių kaulų, vietoje nugriauto Dariaus ir Girėno mauzoliejaus. Įsakymas yra įsakymas ir įprasta, kad uniformuoti pareigūnai jį vykdo prieš tai giliau nesusimąstę.

Artėjant 50–osioms Lietuvos aneksavimo metinėms, prisimenant penkių dešimčių metų senumo dramatiškus įvykius vadinamajame Lietuvos liaudies seime, kilo mintis, jog ši data – tinkama proga nukeldinti V.Lenino paminklą (biustą) Varniuose. Tai buvo vienintelis šio blogio genijaus stabas Telšių rajone. Aš suprantu tuos, kurie tada piktinosi, tuos, kuriuos toks veiksmas šokiravo, privertė nervintis. Man buvo priekaištaujama ir klausiama, kodėl reikia taip primityviai kovoti su sistema, juk akmeniniai ar metaliniai stabai tik medžiaginė šios sistemos išraiška, taigi visiškai nepavojinga. Neneigiu, kad tokiame priekaište glūdėjo ir dalis tiesos. Tačiau iš esmės galvojau kiek kitaip. Paminklai, biustai, memorialinės lentos, monumentai priklauso simbolių, ženklų, tam tikrų archetipų, epochinių riboženklių erdvei. Tad kodėl V.Lenino griuvimas Varniuose tada susilaukė tokios pasipriešinančios reakcijos? Juk tai viso labo tik simbolis, o sistema iš esmės savo gilumoje lieka nepakitusi? Oponentai puikiai suprato, jog nuo simbolių, ženklų pakeitimo ir prasideda tikrosios permainos, paprastai galinčios užtrukti ne vieną dešimtmetį.

Neabejoju, kad kai kam šios mano mintys ir dabar tebėra diskutuotinos, nors jau prabėgo keliolika metų. Lietuva keičiasi stulbinančiai lėtai, neregėtai skausmingai ir labai nenoriai. Anos sistemos, kurią simbolizavo V.Lenino ir kitų sovietinės imperijos vadų paminklai ir skulptūros, apraiškos dar tokios gyvos ir akivaizdžios, kad neretai nejaukiai susimąstai: o ar tikrai buvo tai, ką vadiname Lietuvos Atgimimu?

Buvusi sistema lengviausiai atpažįstama žmonių tarpusavio santykiuose: nepasitikėjimas, pavydas, įvairiausi tragikomiški kompleksai, totalus žodžio netesėjimas, melas, smurtas, kriminalinės sąmonės dominavimas net viešuose reikaluose ir t.t. Taigi ir anas V.Lenino paminklo nuvertimas buvo daugiau simbolinis veiksmas, ne ką iš esmės tepakeitęs, greičiau pademonstravęs esminių ir radikalių permainų gyvybinį poreikį ir alkį.

Su šypsena prisimenu vieną savo mamos pasakojimą. Kartą grįžusio iš darželio manęs ji paklausė: „Ką tu labiausiai myli?” Aš tvirtai atsakiau: „Leniną!”. Tada mama sekančiu klausimu pasufleravo man teisingą atsakymą: „Argi ne mamą labiausiai myli?”. „Ne, labiausiai myliu Leniną” – nedvejodamas atsakiau. „O kas tave taip išmokė sakyti?”. „Auklėtoja”. Tiems, kurie yra patyrę sovietinio auklėjimo sistemos ypatumus, papildomi komentarai nebūtini.

Kauno jedinstvininkai Lenino pakasynoms organizavo piketėlį, Varnių miestelio gyventojai tokio pat paminklo vietoje, ko gero išsigandę, kad Leninas apsigalvojęs atgal nesugrįžtų, patalpino šiukšliadėžes

1990 m. dirbau Telšių valstybinėje sūrių gamykloje darbininku. Darbo grafikas man buvo palankus ir priimtinas: dvi dienas dirbu, dvi dienos laisvos. Pastarąsias skirdavau veiklai Lietuvos laisvės lygoje. Juokaudavau: dvi dienas kraunu sūrius į dėžes, siunčiamas į imperijos centrus – Maskvą ir Leningradą, o kitas dvi dienas užsiimu tos imperijos ardymu.

Liepos 20 d. mėginau susisiekti su Lietuvos laisvės lygos Šiaulių skyriaus vadovu Žilvinu Razminu. Telefonu aptakiai ir nekonkrečiai jam bandžiau išdėstyti savo sumanymą taip, kad nesuprastų mūsų telefoninių pokalbių tuo metu ištisai besiklausą KGB darbuotojai. Nežinau, ar Žilvinas mane suprato, ar nelabai, tačiau jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo atvykti man į talką. O man reikėjo transporto priemonės ir dar bent poros vyrų. Vėliau Ž.Razminas pasižymėjo savo radikaliais veiksmais, kurių nesuprato nei valdžia, nei didesnė visuomenės dalis, nei teisėsaugos institucijos. Man susidarė įspūdis, kad Žilvinas yra patriotiška ir nesavanaudiška asmenybė, tačiau ne visada pasirenka geriausias priemones savo kilniems siekiams ir patriotiniam bekompromisiškumui išreikšti.

Liepos 21–oji man pasitaikė laisva diena. Dar kartą apmąsčiau įvairius variantus, V.Lenino paminklo nuvertimo galimą scenarijų, stengiausi numatyti būsimą reakciją. Užėjau pas vieną LLL Telšių skyriaus bičiulį, kuriam taip pat neatskleidžiau sumanymo esmės, tačiau įsitikinau, kad jis jau rengiasi kažkur išvažiuoti ir savo kelionės jokiu būdu neketina atsisakyti.

Tada paskambinau į Garliavą Vaidotui Rinkevičiui, LLL Garliavos skyriaus atstovui. Jis tuo metu dirbo Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos istorijos sekcijoje, rinko ir užrašinėjo partizanų, tremtinių atsiminimus, rūpinosi kitos istorinės medžiagos kaupimu bei išsaugojimu. Kadangi laikas spaudė, jam pakankamai atvirai išdėsčiau, ką esu sumanęs. Jis pažadėjo surasti automobilį ir man paskambinti. Netrukus pranešė, kad automobilis ir vairuotojas surasti.

Atvyko aštuntos klasės „žiguliais” dviese: Vaidotas ir Arūnas Rekašius. Pastarąjį prieš tai teko matyti gal kokį kartą. Apie jį nieko nežinojau. O su Vaidotu bendradarbiavome, Žemaičių Alkos muziejuje Telšiuose buvome surengę ginkluotajam pasipriešinimui skirtą parodą „Amžina garbė rezistencijai!”. Toji paroda buvo atidaryta 1990 m. birželio 15 d., Lietuvos okupavimo 50–ųjų metinių dieną.

Dar prikalbinau prisidėti Krikščionių demokratų partijos Telšių skyriui priklausiusį, tačiau su manimi noriai bendravusį Stasį Jankauską. Jis dirbo Telšių valstybinės sūrių gamyklos saugumo technikos inžinieriumi. Tad buvome keturiese. Trumpai aptarėme veiksmų planą. Buvo maždaug 20.30 val. Atvykę į Varnius supratome, jog norint nuversti V.Lenino paminklą (biustą) reikalinga stipri virvė. Rodos, buvome kažkokią virvę įsimetę Telšiuose, tačiau netikėjome, kad ji atlaikys. Kaip vėliau paaiškėjo, šie būgštavimai neturėjo pagrindo. Užvažiavome pas Pranciškų ir Bronę Monkus. Šie garbaus amžiaus varniškiai mus visada maloniai ir mielai priimdavo. Jie iki pat šios dienos rūpinasi paminklo partizanams Varniuose priežiūra, jo aplinkos tvarkymu. Pas juos buvome susirinkę ir prieš pirmąjį viešą Lietuvos partizanų pagerbimo mitingą 1989 m. vasario 12 d. Šeimininkui trumpai ir aiškiai pasakiau, ką ketiname daryti ir kokia reikalinga pagalba. Jis viską suprato ir bematant mano prašymą įvykdė ir, kaip vėliau prisipažino, nekantriai laukė, kuo viskas baigsis.

Privažiavome prie paminklo, stovėjusio Varnių miestelio centre, Lenino aikštėje, kuri anksčiau vadinosi Turgaus aikšte, o nuo 1990 m. spalio mėn. – Medininkų. Ten buvo įrengti keli suoleliai. Priešais sėdėjo du vyrukai. Paklausiau: „ar jūs ne iš technikumo?”. Varniuose tuo metu veikė žemės ūkio technikumas. „Ne”. „Ar padėsite nuversti?” – mėginau patirti, kas jie tokie. „Nenuversite” – vienas jų suabejojo.

Sumezgus virvės kilpą, ji buvo mestelta į viršų ir tampriai apjuosė biusto kaklą. Tada beliko formalumas – už vairo sėdėjusiam A.Rekašiui spustelti automobilio pedalą. Biustas smigo kakta žemėn. Jis pasidavė lengvai. Pasirodo buvo tuščiaviduris ir net nepritvirtintas prie postamento, tik iš šalies atrodė grėsmingai. Kaip pati sistema, nesusilaikysiu nepridūręs. Buvo maždaug 22 val. Prisipažinsiu, kad smarkiai abejojau, ar pavyks jį apskritai atplėšti. Anksčiau nebuvome paminklo apžiūrėję, tad kilo pagrįstų abejonių: o gal jis privirintas, ar kokiais nors stambiais varžtais priveržtas? Vaidotas atminimui nuskaldė prie postamento pritvirtintas raides V.LENINAS. Ir dar šliūkštelėjo baltų dažų, kad kam nors nekiltų pagunda jo atstatyti. To gal ir nereikėjo. Vėliau mums prikaišiojo chuliganizmą. Iš tikrųjų reikėjo daugiau pagarbos parodyti ir iš parkritusio „priešo” nebesityčioti. Akciją pro langus stebėjo aplinkinių namų gyventojai. Vieną jų neramino mintis: „o kokioje aikštėje mes dabar gyvensime?” Labai gaspadoriškas klausimas.

Vėliau biustas buvo perkeltas į Žemaičių Alkos muziejų ir juodai perdažytas paslepiant baltų dažų žymes. Dabar „negras Leninas”, stovėjęs Varniuose, stūkso šalia kitų akmeninių ir metalinių leninų Grūto skulptūrų parke. Tai lyg nauja senojo stabo interpretacija. Beje, dar ir pelninga jo naujajam šeimininkui. Dabar tai ne tiek ideologijos, kiek verslo objektas. Šiandien laisva valia mokame už teisę žvilgterti į nuverstus–prisikėlusius stabus. Ko tik ta tema neišgirsi: vos ne švento pasipiktinimo, grasinimų imtis priemonių, nostalgiškų atodūsių, gaižios ironijos, susižavėjimo paprastu, bet kone genialiu verslo planu. Apsilankymas Grūto skulptūrų parke yra ne pati blogiausia terapinė priemonė, dezinfekuojanti postsovietinio mąstymo erdvę nuo joje tebetūnančių ideologinių vaiduoklių. Stebėdamas gausius šio parko lankytojus, atkreipiau dėmesį, jog kai kurie, pozuodami prie buvusių vadų skulptūrų būsimai fotografijai, kažkodėl kvailokai darkosi, nutaiso pačias keisčiausias dirbtinas minas, bet kuria kaina stengiasi atrodyti juokingi. Tačiau juokas į juos žvelgiant neima.

Nuverstas Varnių Lenino biustas turėjo nemažą paklausą. Dar 1998 metais Telšių rajono savivaldybės administracija sutiko perduoti Viešajai įstaigai „Europos parkas” „… išeksponuoti Varniuose stovėjusį Lenino biustą, kuris šiuo metu yra Telšių Alkos muziejuje”.

O tada, jeigu gerai prisimenu, virvę nuvežėme atgal P.Monkui ir išvažiavome iš miestelio.

Žinia greitai apskriejo Varnius. Į aikštę pažiūrėti nuversto stabo prisirinko nemažai žmonių. Nuomonių ir emocijų būta pačių įvairiausių. Tą dieną Varniuose vyko vestuvės. Vestuvininkai linksminosi ir ką tik „išvalytoje” Lenino aikštėje. Kažkas įsismarkavęs net dvi aikštėje stovėjusias šiukšliadėžes užkėlė ant ištuštėjusio postamento. Ši nuotrauka vėliau atsidūrė Kražių parapijos laikraštyje „Kražių aidai” (1990, Rugsėjis, Nr. 22). Šia nuotrauka iliustruotame straipsnyje „Laikykis, Karoli!” rašyta: „Per Lietuvą nusirito paminklų demontavimo banga. Nuo postamentų nulipa vakarykščiai stabai. Be didesnio dėmesio, be platesnių komentarų. Ir šį reiškinį kiekvienas įvertina per savo mąstymo prizmę. Štai Kauno jedinstvininkai Lenino pakasynoms organizavo piketėlį, Varnių miestelio gyventojai tokio pat paminklo vietoje, ko gero išsigandę, kad Leninas apsigalvojęs atgal nesugrįžtų, patalpino šiukšliadėžes.”

Grįždami į Telšius sutikome nuo Žarėnų Varnių link į įvykio vietą skubantį milicijos, besitransformuojančios į policiją, patrulinį automobilį. Atvykusi operatyvinė grupė apžiūrėjo įvykio vietą, surašė protokolą. Paskui lyg tai buvo atvykę ir KGB pareigūnai. Pastarieji tuo metu mus sekiodavo, kalbas fiksuodavo, tačiau jokių rimtesnių poveikio priemonių netaikė.

Grįžę į Telšius apsistojome mano namuose. Rašomąja mašinėle surašėme pareiškimą, adresuotą Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, Varnių miesto savivaldybei, Telšių rajono savivaldybei ir Lietuvos laisvės lygos pirmininkui Antanui Terleckui. Šiandien jį skaitant, kai kas skamba gan naiviai, pompastiškai ir net patetiškai, tačiau… taip buvo:

„Lietuvos laisvės lygos Telšių skyriaus ir Lietuvos laisvės lygos Garliavos skyriaus nariai, remiami kitų Lietuvos Respublikos nepriklausomybę remiančių organizacijų narių ir išreikšdami didžiosios lietuvių tautos dalies valią, nutarė:

1. Varnių mieste nuversti žmonijos nusikaltėlio – Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (Lenino) biustą, nes jis simbolizuoja genocido pradininko, Stalino, Berijos, Dzeržinskio auklėtojo ir mokytojo, nusikaltėliškų organizacijų – NKVD, GPU, KGB, TSKP, VLKJS, LKP įsteigėjo ir idėjinio vado atminimo įamžinimą.

2. Š. m. liepos 28 d. Varnių mieste bus atidengtas ir pašventintas paminklas Lietuvos ir Žemaitijos dvasiniam vadovui Vyskupui Motiejui Valančiui. Tokiu būdu paminklų rusiškojo režimo aukai vyskupui Valančiui ir tautų kalėjimo įkūrėjui Uljanovui (Leninui) buvimas vienu metu dvasinėje žemaičių sostinėje yra nesuderinamas su istorinio teisingumo, sąžinės, moralės ir lietuvybės principais.

3. Esame įsitikinę, kad tik lietuvių tautos išdavikai ir kolaborantai šiandien galėtų rasti motyvų, pateisinančių žmonijos budelio Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (Lenino) atminimo įamžinimą Lietuvoje.

Šį nutarimą su visiška atsakomybe š. m. liepos 21 d., Lietuvos Respublikos aneksavimo 50–ųjų metinių dieną, ir įvykdė Lietuvos laisvės lygos Telšių skyriaus ir Lietuvos laisvės lygos Garliavos skyriaus nariai.

Visą atsakomybę už Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (Lenino) biusto nuvertimą Varnių mieste š. m. liepos 21 d. prisiima:

Gintaras Šidlauskas, Lietuvos laisvės lygos Tarybos ir Telšių skyriaus narys, Telšiai, Vilniaus 38–39.
Vaidotas Rinkevičius, Lietuvos laisvės lygos Garliavos skyriaus narys,
Garliava, Kaštonų 5.
Telšiai, 1990 m. liepos 21 d.”

Surašę šį tekstą dar šiek tiek pasitarėme dėl rytdienos darbų ir atsigulėme pailsėti.

Tai buvo pirmasis nuverstas Lenino paminklas ne tik Lietuvoje, tačiau galbūt ir buvusioje Sovietų Sąjungoje

Kitos dienos rytą paskambinau Lietuvos radijo Telšių punkto korespondentui Augustinui Jonušui ir supažindinau jį su minėto teksto turiniu. Tos pačios dienos 12 val. korespondentas apie vakarykštę akciją ir jos dalyvius per radiją informavo Lietuvos gyventojus.

Vėliau kažkokia radijo korespondentė dar paskambino Antanui Terleckui ir jam nežinant įrašė judviejų pasikalbėjimą. Antanui nieko nebuvo žinoma apie šią akciją (neturėjom galimybių tai padaryti, o tiesiogiai tartis tokiu klausimu telefonu vengėme). Antanas pareiškė netikįs, kad tai atliko LLL vyrai, o Šidlauskas – protingas ir šito… negalėjo padaryti, be to, Lyga neužsiima paminklų griovimu. Šis Antano pasisakymas vėliau buvo įvairiai interpretuojamas ir aiškinamas. Nesusipratimai kilo dėl mūsų nesugebėjimo tuo metu pakankamai efektyviai koordinuoti informaciją ir veiksmus. Antanui tuoj paskambino „Jaunosios Lietuvos” vadovas (dvi kadencijas buvęs Seimo nariu) Stanislovas Buškevičius, pasveikindamas su Lygos įvykdyta akcija Varniuose, ir draugiškai papriekaištavo už tai, kad klausytojams galėjo susidaryti įspūdis, jog LLL lyderis dėl neinformuotumo lyg ir atsiriboja nuo jos.

Viename interviu aš patikslinau A.Terlecko poziciją: „Antanas Terleckas iš anksto nebuvo informuotas apie mūsų akciją. Tokiomis temomis vengiama kalbėti telefonu, o nuvažiuoti į Vilnių nebuvo galimybių. Po Augustino Jonušo informacijos, kurią pats jam perdaviau, apie paminklo nugriovimą, Antanui Terleckui į namus paskambino Lietuvos radijo korespondentė. Neturėdamas oficialaus mūsų patvirtinimo apie įvykdytą akciją, jis suabejojo. Vėliau susitikdamas su telšiškiais Antanas Terleckas pasakė, kad pritaria biusto nuvertimui. Dabar jis pats daro daug žygių, kad būtų demontuotas Lenino paminklas Vilniuje” („Tikslas lieka tas pats”, Telšių laikraštis, 1990, Rugsėjo 1, Nr. 69).

„Telšių laikraščio” žurnalistas Aloyzas Pintveris, ėmęs iš manęs šį interviu, mane „nusodino”: „O jūs nė su kuo iš vietinės valdžios nepasitarę, neperspėję ėmėte ir nuvertėte Leniną Varniuose. Nors aš puikiai žinau, kad tai buvo ruošiamasi padaryti oficialiai ir galbūt ne taip skausmingai. Jūs gi nežinote, kas dėjosi po tos akcijos. Ėjo protesto telegramos, net iš aplinkinių rajonų, buvo grasinama tą patį, ką jūs padarėte su Lenino biustu, padaryti su Motiejaus Valančiaus paminklu. Prireikė saugoti. (…) Ne vienas laikė, kad tai sąmoninga provokacija” (Ten pat). Vėl pakartojau: „Jokių slaptų kėslų. Norėjome atkreipti Lietuvos vadovybės dėmesį į vis dar tebestovinčius stabus. Juk po mūsų akcijos ledai pajudėjo visoje Respublikoje. (…) Skubėjome, nes buvome įsitikinę, kad amoralu, tebestovint Lenino biustui, atidengti Motiejaus Valančiaus paminklą” (Ten pat).

Liepos 22 d. Lietuvos televizijos naujienų laida „Panorama” informavo apie Lenkijoje įvykdytą valdžios sankcionuotą paminklo tarybiniams kariams demontavimą. Ir pridūrė: „Panaši akcija vakar buvo įvykdyta ir Varniuose”. Ne visai taip. Mūsų akcija tikrai nebuvo valdžios sankcionuota. Jeigu būtumėme šiuo klausimu kreipęsi į rajono valdžią, vargu, ar būtume sulaukę pritarimo. Nesakau, kad mums būtų buvę visomis įmanomomis priemonėmis trukdoma. Gal ir ne. Tačiau pati valdžia dar nebuvo subrendusi tokiems dalykams, tad iniciatyvos teko imtis eiliniams atkuriamos Lietuvos valstybės piliečiams.

Tą pačią dieną Lietuvos televizijos „Vakaro žiniose” buvo perskaitytas Sovietų Sąjungos telegramų agentūros TASS išplatintas pranešimas apie „Varniuose subjaurotą Lenino paminklą”. Kodėl TASS paskyrė tokį dėmesį šiam įvykiui, nutikusiam Lietuvos provincijos miestelyje? Sunku pasakyti. Gal dėl to, kad tai galėjo sukelti grandininę reakciją (taip vėliau ir atsitiko), be to, tai buvo pirmasis nuverstas Lenino paminklas ne tik Lietuvoje, tačiau galbūt ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Slaptų ir nelegalių išpuolių prieš sovietinius stabus ir kitas sovietinio režimo kultines asmenybes būta daug, tačiau mes tai padarėme dienos šviesoje, matant liudininkams ir raštiškai prisiėmėme visą atsakomybę kaip už politinį veiksmą. Šitaip iš karto užkirtome kelią tuo metu dar gerokai prosovietinėms teisėsaugos institucijoms mums inkriminuoti chuliganizmą, kriminalinį nusikaltimą.

Po „Vakaro žinių” paskambinau A.Terleckui ir patikinau jį, kad Lenino paminklo nuvertimas Varniuose – LLL narių darbas. Jis jokio prieštaravimo nepareiškė ir pakvietė liepos 25 d. atvykti į Vilniuje LLL organizuojamą piketą prie Ministrų Tarybos rūmų ir apie mūsų akciją informuoti piketo dalyvius.

Antanas pareiškė: „vyrai gerai padarė, nėra reikalo Lenino gailėt”

Liepos 23 d. pavakary du Telšių vidaus reikalų skyriaus darbuotojai (vienas jų – tardytojas) atvyko į mano namus, tačiau manęs nerado. Apklausė žmoną, surašė protokolą. Žmona jiems pareiškė apie Lenino paminklo nuvertimą nežinanti. Vėliau tie patys VRS pareigūnai atvyko pas mane į darbą. Prisistatė Telšių VRS tardytojas, kurio pavardės neįsidėmėjau. Aš jam įteikiau aukščiau minėtą pareiškimą, kuris buvo perduotas Telšių rajono VRS viršininkui Antanui Adomėliui. Dar po kiek laiko atvyko vienas milicininkas ir įteikė oficialų kvietimą (raginimą) atvykti į Telšių rajono VRS pokalbiui su skyriaus viršininku. Savo pamainos meistrams paaiškinau, kad esu kviečiamas į miliciją. Manęs jau laukė A.Adomėlis ir tardytojas. KGB tuo metu oficialiai į tokių įvykių tyrimą nesikišo.

Milicijos vadovai, suprantama, kontaktavo su savo aukštesne vadovybe ir jų vietinė nuomonė turėjo reikšti ir aukščiau stovinčiųjų valstybinių bei teisėsaugos įstaigų poziciją. A.Adomėlis pareiškė, kad jis su mūsų dokumentu susipažino ir… iš esmės pritaria mūsų akcijai. Kol kas iš Vidaus reikalų ministerijos jokių nurodymų nėra gavęs ir byla kol kas nėra iškelta, tik atliekamas įvykio tyrimas. Pageidavo, kad parašyčiau paaiškinimą, tačiau aš atsisakiau, motyvuodamas tuo, jog jam jau įteiktas mūsų oficialus pareiškimas ir nieko papildyti nebeturiu. Jis neprieštaravo. Dar pasakė, kad Lenino paminklas Varniuose ir anksčiau milicijos darbuotojams suteikdavo nemalonių rūpesčių. Būta ir anksčiau prieš jį įvykdoma išpuolių. Kažkada buvo apipiltas pamazgomis, ištepliotas dažais, o kaltininkus reikėdavę surasti. Kartą dažais Lenino paminklą apipylė iš Švėkšnos psichiatrinės ligoninės pabėgęs asmuo (suprask, jums irgi maždaug ten esanti vieta). „Anksčiau tai būdavo galima kvalifikuoti kaip chuliganizmą” – tęsė Telšių milicijos šefas, „tačiau jūsų atvejis – išskirtinis”.

Vėliau A.Adomėlis tapo Telšių rajono policijos komisaru. Telšių visuomeninės organizacijos jam buvo pareiškusios gana rimtų pastabų dėl policijos darbo ir jo paties veiksmų. Tai jį įžeidė ir jis mane smarkiai sukritikavo vietinėje spaudoje. Mūsų priekaištai nebuvo jau tokie nepagrįsti. Ilgainiui jam teko apleisti užimamas pareigas. Telšiuose klestėjo organizuotas nusikalstamumas. Prisimenant šį dabar jau mirusį Telšių rajono milicijos–policijos vadovą, reikia pasakyti, kad jis vis dėlto buvo, lyginant su anksčiau prieš jį šiose pareigose dirbusiais, gana demokratiškai ir liberaliai nusiteikęs. Nors mūsų nuomonės kai kuriais klausimais smarkiai skyrėsi, esame apsižodžiavę spaudoje, tai nekeitė mano požiūrio – reikia gerbti kiekvieną oponentą. Man atrodė, kad mūsų kritika jo ir jo vadovaujamo policijos komisariato atžvilgiu buvo geranoriška, nors ir kieta. Milicija ir KGB poskyris Telšiuose buvo įsikūrę tame pačiame pastate. Po 1991 m. rugpjūčio mėn. žlugusio pučo Maskvoje ir KGB veiklos uždraudimo Lietuvoje, dalis buvusių KGB darbuotojų norėjo pereiti dirbti į policiją, tačiau priimtų Telšiuose į šią sistemą, regis, nebuvo. Vadovauti lūžio metais nebuvo lengva.

Liepos 24 d. „Lietuvos ryte” (Nr. 132) pasirodė žurnalisto Virginijaus Gaivenio straipsnis „Varniai vėl garsėja!”. Jame rašyta: “Liepos 21–ąją Telšių rajone, Varnių miestelyje, nugriautas Lenino biustas. Kitą dieną Telšių rajono korespondentui Augustinui Jonušui paskambinęs Lietuvos laisvės lygos (LLL) rajono skyriaus atstovas G.Šidlauskas pareiškė, kad atsakomybę už šią akciją prisiima jie, LLL nariai. Ir perspėjo, kad žmonės negalvotų, jog paminklus griauna chuliganai… Vakar plačiau pakomentuoti šį įvykį paprašiau Telšių vidaus reikalų skyriaus viršininką Antaną Adomėlį:

– Šeštadienį apie 22 val. 30 min. į Varnius lengvuoju automobiliu atskubėjo keturi vyrai. Ant pusantro metro aukštyje stovinčio Lenino biusto jie užmetė virvę ir automobiliu biustą nutempė. Po to jį patį ir postamentą apipylė dažais. Mums žinomos visų keturių pavardės, tačiau su jais dar neteko kalbėtis. LLL rajono skyriaus pareiškime, kuris adresuotas ne tik mums, bet ir Telšių rajono, Varnių savivaldybėms bei A.Terleckui, rašoma: “Kadangi biustas simbolizuoja ne tai, ką reikia, todėl ir nugriauta…”.

O šeštadienį Varniuose bus atidengtas naujas paminklas – Motiejui Valančiui. Į iškilmes žada atvykti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis.”

Sunku dabar pasakyti, ar A.Adomėlis, ar žurnalistas taip vulgariai supaprastino mūsų pareiškimo pagrindinę mintį.

Liepos 23 d. Lietuvos radijo korespondentas A.Jonušas dar kartą informavo klausytojus apie Lenino paminklo nuvertimą ir pridūrė, jog Varnių savivaldybės tarybos deputatai, pildydami gyventojų norą gyventi Turgaus aikštėje, žadėjo Lenino paminklą iškeldinti kiton vieton. Atsimenu, kad stebėjausi tokiu Varnių deputatų „ryžtu”. Įdomu, kur jie būtų balvoną perkėlę? O susirinkę į savo sesiją (neeilinę?) jie stipriai piktinosi mūsų poelgiu (aišku, ne visi).

Liepos 23 d. į sesiją skubiai sušaukti Telšių rajono savivaldybės deputatai balsų dauguma irgi pasmerkė mūsų veiksmą (Telšių laikraštis, 1990, Rugpjūčio 1, Nr. 60). Nedalyvavau, nežinau, kokie argumentai ir motyvai ten buvo išsakyti. Suprantu ir rajono valdžią – juk reikėjo kažkaip reaguoti. O juk tuo metu dar niekam nebuvo aišku, kuo pasibaigs Lietuvos žmonių apsisprendimas gyventi laisvoje Tėvynėje. Visaip dar galėjo atsitikti. Neminėsiu tų, kurie sesijoje labiausiai smerkė ir piktinosi. Buvo nuogąstaujama, kad „jie” (mes ar mūsų oponentai?! – pastaba mano) nuvers ir Valančių!”. Tad Telšių rajono deputatų sesija priėmė pareiškimą, pasmerkiantį mano ir mano bičiulių akciją. O tą pačią dieną sesijon skubiai susirinkę Varnių savivaldybės išrinktieji ne tik pasmerkė, bet priėmė ir vieną konstruktyvų sprendimą – paminklo liekanas visiškai demontuoti ir pagal galimybes aikštę sutvarkyti. Nors skambėjo ir siūlymas paminklą… atstatyti.

Varnių miesto deputatų taryba priėmė tokį sprendimą dėl liepos 21 d. Varniuose „vandališkai” nuversto Lenino paminklo: prašyti Rajono prokuratūrą ištirti Lenino paminklo nugriovimo aplinkybes ir išsiaiškinti asmenis, kurie tai padarė, kaltininkų poelgį įvertinti įstatymo numatyta tvarka; prašyti Rajono valdybos skirti gamybinę organizaciją paminklo liekanoms demontuoti ir aikštės estetiniam vaizdui atkurti; Lenino paminklo biustą perduoti Žemaičių Alkos muziejui. Varnių išrinktųjų iniciatyvai pritarė ir Telšių rajono deputatų sesijos dauguma (Telšių laikraštis, 1990, Rugpjūčio 1, Nr. 60; Pozicija, 1990, Rugpjūčio 22, Nr. 29).

Neišaiškintomis aplinkybėmis žuvęs poetas, filosofas Mindaugas Tomonis dar 1974 metais, dirbdamas Paminklų konservavimo institute, atsisakė vykti komandiruotėn ištirti Kryžkalnyje stovėjusio monumento, skirto „tarybinei armijai išvaduotojai”, būklę. Savo pasiaiškinime pasmerkė Baltijos valstybių okupaciją ir aneksiją, masinius gyventojų trėmimus, reikalavo pagerbti Stalino režimo aukas. „Prisidėti prie Lietuvos valstybingumą panaikinusių ir sukėlusių tiek neteisybės įvykių įamžinimo laikau neįmanoma” – rašė jis.

Taigi kai kam užteko narsos dar 1974 metais atvirai deklaruoti savo požiūrį ir dėl to skaudžiai nukentėti, o kai kas dar ir 1990 m. baugščiai gūžėsi ir dairėsi atgalios: kad tik man kas nors neatsitiktų…

Liepos 24–oji man buvo nedarbo diena, tad nuvykome į Kauną, kur su Vaidotu aplankėme ligoninėje gulinčią jo motiną. Ji buvo gerokai susijaudinusi dėl mūsų poelgio, nors jam ir pritarė. Dar nuvykome į Garliavą, kur Vaidoto namuose parengėme atsišaukimą į visuomenę, ragindami pratęsti mūsų pradėtą akciją ir išvalyti Lietuvos žemę nuo sovietinių bolševikinių stabų. Šį atsišaukimą perskaičiau LLL pikete prie Ministrų Tarybos rūmų Vilniuje liepos 25 d. Liepos 24 d. susitikau su Tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva” vadovu S.Buškevičiumi. Jaunalietuviai Lenino paminklą, stovintį Kaune, ruošėsi nuversti rugpjūčio 3 d., Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą 50–ųjų metinių dieną. Liepos 25 d. LLL pikete prie Ministrų Tarybos rūmų dar kartą buvo pareikštas nepasitikėjimas prokomunistine vyriausybe ir jos premjere K.Prunskiene. Perskaičiau LLL Telšių ir Garliavos skyrių pareiškimą dėl Lenino paminklo nuvertimo Varniuose ir kreipimasį į lietuvių tautą. Piketas buvo gausiai filmuojamas. Vėliau jo ištraukas transliavo Lietuvos televizijos Kauno redakcijos laida „Sekmadienio rytą”, išsamiai informavusi ir apie akciją Varniuose. Piketo metu vienas iš Latvijos atvykęs vaikinas papasakojo, kad ruošiamasi griauti Lenino paminklą Liepojoje ir kituose Latvijos miestuose. Tačiau Liepojoje prie šio paminklo ilgą laiką nuolat budėjo šarvuoti transporteriai.

Mūsų atsišaukimo tekstą perdaviau A.Terleckui, S.Buškevičiui, Lietuvos šaulių laikraščio „Trimitas” redakcijos darbuotojui. Tą pačią dieną įvyko LLL piketas ir prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Su piketuotojais susitiko Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas prof. V.Landsbergis. Antanas ir kiti jam pareiškė savo nepasitenkinimą K.Prunskienės vadovaujamo ministrų kabineto veikla. V.Landsbergis įdėmiai išklausė, tačiau nekomentavo.

Liepos 26 d. su A.Terlecku susitikome jau Telšiuose. Jis važiavo toliau į Luokę, kur turėjo įvykti jo sūnaus Ramūno ir iš Luokės kilusios Jūratės Borusevičiūtės vestuvės. Nuotaka – mano žmonos artimo giminaičio duktė. Ramūnas ir Jūratė – to paties kurso Vilniaus universiteto studentai. Su Antanu susitarėme dėl jo susitikimo su Telšių miesto gyventojais. Toks susitikimas įvyko kitą dieną Telšių kultūros rūmų salėje.

Liepos 26 d. „Gimtajame krašte” (Nr. 30) pasirodė satyriškas rašytojo Stasio Kašausko tekstas. Jis operatyviai atsiliepė į įvykius jo gimtajame rajone ir sau būdingu stiliumi talentingai ironizavo: „Vladimirai Iljičiau, Varniški, buvau ketinęs su Tamsta pasirokuoti, kaip brežnevai vis liepdavo anuomet, bet kaip neviežlybai Tamstą nugriovė įžymiąją liepos 21, – LLL vyrukų necivilizuotas išpuolis yra piktinantis ir smerktinas net paties vado A.Terlecko.

Juk Tamsta, Iljičiau, nei gyvenai Varniuose, nei čia reikalų turėjai, nuvertei mums šv. Motiejų Valančių jo paties namuose ir kaip koks perjuodęs skendinys atsistojai po antisanitarinių varnų nutūptais medžiais – net nepasilabinai su varniškiais Giedraičiais, M.Strijkovskiu, A.Baranausku, A.Strazdeliu, S.Daukantu, A.Vienažindžiu, A.Mackevičiumi, J.Pabrėža. Būdavo, net prisiminti mums tuos mūsiškius užgindavai. O jei šventu dėjaisi – vyrukai pasielgė leniniškai, kaip Tamsta ir buvai auklėjęs. „Kuo didesnį skaičių reakcingos dvasininkijos ir reakcingos buržuazijos mums pavyks tuo tikslu sušaudyti, tuo geriau. Dabar šitą publiką reikia pamokyti taip, kad keletą dešimtmečių apie jokį pasipriešinimą neišdrįstų galvoti”. Iljičiau, šitie Tamstos superslapti žodeliai, rašyti V.Molotovui 1922 m. kovo 19 d., lietuviškai skamba pirmąsyk! (Visas laiškas – “Izvestija CK KPSS”, 1990, Nr. 4). Taip jau prisakei mus nuo visko laiminti ir ginti, kad ir šiandien unikaliai tebesisiūlo į gynėjus burokevičiai su švedais – atleisk ir paleisk juos, Iljičiau, tegul nebevargsta, ir tebūnie Tamstai lengva žemelė visur kitur, kur atgulsi.

Rytoj mes, žemaičiai, renkamės į Varnius tridienėn savo istorijos konferencijon, poryt atšventinsim susigrąžintą M.Valančių. O Lietuvai ilgai nesisekė politikoj todėl, kad anas Vytautas numojo ranka į žemaičius. Taip negalima! Šis, Landsbergis, prieš derybas su Maskva nori poryt Varniuose pasitarti. Todėl viskas bus gerai”.

Ironiškasis publicistas lyg ir pašiepia “LLL vyrukų” necivilizuotą poelgį. Gal ne visas teksto potekstes įžvelgiau ir ne viską teisingai supratau, bet man pasirodė, kad nepritariama ne vien metodui, kuris tikrai buvo ne pats geriausias, tačiau galbūt, pabrėžiu – galbūt ir rezultatui. Tačiau kiek krokodiliškų ašarų išlieta ir Lietuvoje, ir Rytuose, kad n e t a i p ir pati nepriklausomybė buvo paskelbta? Jei tik pasirodė, atsiprašau.

Tačiau po keturiolikos metų atsakingai atsakau. Aukščiausiosios Tarybos deputatas, rinktas ir Telšių rajone (beje, ir – Varniuose) S.Kašauskas pustrečių metų dirbo civilizuotoje institucijoje, kuri paskum suskubo pati save nusigriauti neišbuvus kadencijos ir neatlikus labai skubių ir tuo metu Lietuvai reikalingų darbų. Šitie LLL vyrukai gal iš tiesų buvo persisunkę leninizmo dvasios, kad taip brutaliai pasielgė su Vadu, kurį tik gerai apsidairę pašnibždomis pašiepdavo mūsų sielų inžinieriai ir technikai. Tačiau argi ne Jūsų karta juos auklėjo per visas tas organizacijas, kurioms priklausėte, per komjaunuoliškos moksleivijos oficiozą, kurį redagavote? Suprantu, kad derėjo atsiklausti jautriasielių ir ilgasėdžių, pakinkčioti galva šiems nepatariant rodyti nesankcionuotos ir nesuderintos t e n a i, kur kadais Vadas ranka rodė, iniciatyvos, kol Partija pati nesusipras, ką skubiai nugriauti, o ką dar keliems dešimtmečiams palikti. Tik kur būtume tuomet atsidūrę? Ne Burokevičius su Švedu juk išvogė Lietuvą. Ir beveik jau niekas nebesipiktina, net miklūs rašytojėliai kažkur užkišo išdžiūvusias plunksnas, kai sužvėrėję mūsų ir Jūsų Lietuvos monstrai dabar masiškai dėl kelių litų žudo ir kankina kaimuose ar vienkiemiuose gyvenančius mūsų senukus ir iš esmės vykdo prieš apsiginti negalinčius žmogelius tikriausią pilietinį karą. Viskas nurimo, nutilo, gražiai ir sklandžiai, kaip Partija ir buvo suplanavusi, nubangavo, nulingavo… Susigūžėme, kiekvienas kyštelėję galvutes civilizuotai apsidairom iš savo smulkaus biznelio ar tarnybos langelio. O ar ne cituotame tekste jau prasišviečia tyčia ar netyčia pabarstomos lyg ir regioninio separatizmo sėkliukės, antai jau sudygusios ir pirmuosius derlius nokinančios? Nenugriovėme mes Lenino, malonusis Tamsta! Tai tik mums su Jumis atrodė, kad jis griuvo…

Liepos 27 d. Telšiuose įvyko A.Terlecko susitikimas su miesto gyventojais. Jame taip pat užduota klausimų dėl „įvykių Varniuose”. Antanas pareiškė: „vyrai gerai padarė, nėra reikalo Lenino gailėt”. Atsakymą susirinkusieji palydėjo plojimais. Aš šiame susitikime kiek plačiau papasakojau apie nuvertimą, pastebėdamas, jog iš tikrųjų tai nėra taip labai svarbu, kaip atrodo – svarbu, kad būtų demontuota pati sovietinė sistema. Apskritai šiame susitikime daugiausiai kalbėta apie abejotiną Vyriausybės ir jos vadovės politiką.

Liepos 26 ar 27 d. Lenino paminklo nuvertimo „klausimas” buvo iškilęs ir Lietuvos parlamente. Kai kas mūsų poelgį įvertino kaip barbariškumą. Man pačiam taip ir liko neaišku, ar buvo iškelta baudžiamoji byla? Pasak vienų šaltinių, lyg ir buvo pradėta byla, pasak kitų – ne. Lyg ir tyrinėjo šį įvykį respublikinė prokuratūra. Gal yra dar kur nors instancijose užsimetę šio įvykio tyrimo popieriai.

Liepos 28 d. „Respublikos” dienraštyje pasirodė straipsnis „Okupacijos simboliai”. Publikacijoje negudriai peršama mintis, kad reikia tuos simbolius palikti tokius, kokie ir kur yra – svetimkūnius, simbolizuojančius okupanto atneštą tvarką. Tuo metu spaudoje šia tema gausiai rašyta, dominavo nepritarimas savavališkiems pilietiniams veiksmams, gana įtaigiai įtikinėta neliesti sovietinio laikotarpio ideologinių paminklų. Tokios nuostatos ypač agresyviai laikėsi LKP (TSKP) veikėjai, kur kas gudriau savąją nuomonę formavo vadinamoji savarankiškoji LKP. Pastaroji aktyviai ir prikišamai propagavo idėją, esą būtina stabus pagarbiai nukeldinti ir perkelti juos į vieną specialią tam parengtą vietą – lauko muziejų. Po kelių metų „dešiniųjų” vyriausybės rankomis tai ir buvo padaryta.

1990 m. liepos 28 d. Varniuose buvo pašventintas atstatytas paminklas Vyskupui Motiejui Valančiui. Iškilmėse dalyvavo valstybės vadovas V.Landsbergis, Telšių vyskupas A.Vaičius, kultūros ir švietimo ministras D.Kuolys, istorikai. Į iškilmes atvyko ir A.Terleckas. V.Landsbergis, sužinojęs, kad dalyvauja ir Antanas, siaurame dalyvių rate prasitarė, jog dabar šis tai prišnekės, jeigu gaus žodį… Paprašiau Antano nesisiūlyti kalbėti, nesižeminti, geriau dar kartą pasiklausykime nekonkrečių, migdančių, liūliuojančių samprotavimų.

Aleksandras Solženicynas 1994 m. kalbėjo: „Nenormalu ir nepakenčiama, kad Rusijoje stovi šimtai, tūkstančiai paminklų Leninui. Leninas viską grindė teroru. Jis – gulagų autorius. Jis – dabartinių sienų, pagal kurias teroru buvo sukurta Sovietų Sąjunga, autorius. (…) Kiek ilgai galima saugoti jo lavoną, lankstytis jo paminklams?”

Tomis dienomis vyko mokslinė istorikų konferencija „Žemaičių praeitis”. Rodos, ir ten nuskambėjo pasipiktinimo mumis žodžiai. „Diskusijų metu nueita toliau – kalbant apie dabartinį Žemaitijos statusą, nuskambėjo žodis „okupacija”. Rimti vyrai susizgribo, kad iki šiol neturime žemaičių kalbos gramatikos ir savo vaikus mokome ne gimtąja kalba. Pasiklausius kilo mintis, ar neteks netrukus Lietuvos parlamentui nagrinėti ne tik lenkų, bet ir žemaičių autonomijos problemą” („Varniai ištikimi tradicijoms”, Mažoji Lietuva, 1990, Rugpjūčio 8, Nr. 31).

Ne toks jau netoliaregiškas pastarasis pastebėjimas. Rimti vyrukai šį „rimtą” klausimą lig šiol svarsto visu rimtumu.

Po vakarienės V.Landsbergis nuvyko prie mūsų pastatyto pirmojo Lietuvoje paminklo partizanams ir padėjo gėlių. Iškilmių dalyviai gausiai būriavosi prie nuversto Lenino paminklo postamento, fotografavosi. Postamento pašalinti iš karto nepavyko – net dveji kranai nepajėgė jo pajudinti. Valdžia nusprendė samdyti buldozerį.

Jau tada stebėdamas V.Landsbergį, jo mėginimus bendrauti su eiliniais paprastais provincijos miestelio žmonėmis ir girdėdamas jų reiškiamą požiūrį į profesorių, supratau, kad jis niekada neturės didesnio populiarumo Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Tai nėra kaltė ar kokia nors klaida. Tiesiog yra taip, kaip yra. Žmonės veržėsi iš arčiau žvilgterti į V.Landsbergį, kažkodėl labai daug dėmesio skirdami išorei. „Ot tai krupis” – sakyčiau, deja, charakteringas to meto vulgarus ir prasčiokiškas ypač kolūkinio kumečio sąmonei būdingas iškilaus asmens įžeidžiantis įvertinimas.

Šmaikščiai atsiliepė „Mažosios Lietuvos” savaitraštis: „Miestelis iš visos Lietuvos sugužėjusius žemaičius pasitiko iššluotomis gatvėmis, atnaujintomis vitrinomis ir… stūksančiu vidury miesto Lenino postamentu. Pačios skulptūros pamatyti jau neteko. Mat Laisvės lygos vyrai nusprendė, kad viename miestelyje dviems paminklams – pasaulinio proletariato vadui Leninui ir Žemaičių vyskupui M.Valančiui – aiškiai per ankšta. Paviešėjai, Iljičiau, ir užteks, – matyt, pagalvojo ir be jokios pagarbos vargšą „nurašė”. Pasirodo, ir garsioji žemaičių kantrybė turi ribas” („Varniai ištikimi tradicijoms”, 1990, Rugpjūčio 8, Nr. 31).

Visuotinių žmogaus teisių Lietuvos asociacijos iniciatyvinio komiteto ir Lietuvos profesinių sąjungų savaitraščio „Pozicija” 1990 m. rugpjūčio 22 d. (Nr. 29) straipsnio „Paminklai ir jų likimai” autorius Kostas Zalepūga priekaištavo: „Tačiau Lygos veikėjai, matyt, nepripažįsta demokratiškai išrinktos valdžios ir pasirinko vandalizmui prilygstančią akciją. Pamąstykim, ar tokie paminklų griovimo metodai taurina mūsų tautą, rodo jos kultūringumą?”

Liepos 29 d. Lietuvos televizijos Kauno redakcijos laidoje „Sekmadienio rytą” parodytas reportažas iš jaunalietuvių 1990 m. birželio 14 d. akcijos Kaune, kai jie nuvertė F.Dzeržinskio ir V.Kapsuko biustus (patys jaunalietuviai filmavo), ištrauka iš Laisvės lygos piketo prie Ministrų Tarybos pastato. Transliuota mano kalba apie Lenino paminklo nuvertimą Varniuose. Tačiau jau kitą dieną per Lietuvos radiją vėl sklido rūstaus pasipiktinimo balsai, mums pritariantiems eteris nebuvo suteikiamas.

Kai kas ta proga priminė, kad Leninas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi pripažino Lietuvą, tačiau nepridūrė, kad pripažino ne iš geros valios, o tik todėl, kad tuo metu neturėjo jėgų ją užkariauti.

Kai kuriose buvusių sovietinių respublikų sostinėse V.Lenino paminklai 1990 m. saugoti ginkluotų kareivių, draugovininkų. LKP (TSKP) reikalaujant kurį laiką V.Lenino ir generolo I.Černiachovskio paminklus Vilniuje, V.Lenino paminklą Klaipėdoje bei V.Kapsuko stovylą Vilniaus dabartinės Rotušės aikštėje sergėjo TSRS vidaus kariuomenė. Lietuvos nepriklausomybės priešai mėgo prie paminklų Leninui rengti savo manifestacijas, protesto mitingus. Klaipėdoje stabą saugojo net keturi šarvuočiai, netoliese budėjo mašina, pilna ginkluotų kareivių su neperšaunamomis liemenėmis. Prie miesto savivaldybės įvyko piketas „Volodia, eik namo!”

Tuo metu komunistinių stabų demontavimo kampanija vyko Rytų Europos buvusiose soclagerio valstybėse, Gruzijoje, tad neatsilikta ir Lietuvoje. Jaunalietuviai Kauno miesto valdžios ultimatyviai pareikalavo demontuoti Lenino paminklą. Pastarasis kartu su Keturių komunarų figūromis, stovėjusiomis laikinosios sostinės centre, išmontuotas rugpjūčio 6 d. O štai Žigulių miestas prie Volgos derėjosi su Kauno valdžia dėl šio paminklo… pardavimo. O I.Černiachovskio paminklą, kol jis dar nebuvo pašalintas, stovėjusį Vilniuje, pareiškė norą įsigyti Gomelio miesto karo ir darbo veteranai.

Nukeliant nuo postamentų Lenino skulptūras pasitaikė atvejų, pavyzdžiui Latvijoje, kai jas pasiimdavo okupacinės kariuomenės kariniai daliniai, rūpinęsi „kultūros vertybėmis”.

Rugpjūčio mėn. Lenino paminklai nukelti Marijampolėje, Šiauliuose, rugsėjo mėn. – Palangoje, Druskininkuose.

Buvo išardomi ir neva memorialiniai statiniai, skirti sovietinei armijai, nuboginami gremėzdiški „tankai–išvaduotojai”.

O Telšių rajoninėje spaudoje tęsėsi aistringa diskusija.

Straipsnyje „Laisvė – ne savivaliavimas” savo kritišką nuomonę rugsėjo 15 d. „Telšių laikraštyje” pareiškė Antanas Kakanauskas: „Manau, kad minėtą akciją buvo galima atlikti tik atsiklausus varniškių arba vietos valdžios sprendimu, jeigu jam nebūtų prieštaravę miestelio gyventojai. Mano, o ir daugelio inteligentų nuomone, ši akcija – jokia kovos už Respublikos laisvę apraiška, o paprasčiausias chuliganizmas. (…) Tyli ir teisininkai, nors bet kurioje normalioje civilizuotoje šalyje paminklo griovėjai jau seniai būtų nubausti. Pas mus dar, deja, nėra teisinės valstybės…” – netiesiogiai ragino su mumis susidoroti inteligentiškasis autorius.

Nenuostabu, kad labiausiai burnojo Lietuvos komunistų partijos (TSKP) veikėjai. 1990 m. rugsėjo 3 d. „Tarybų Lietuvoje” (Nr. 21) skaitėme riebią antraštę: „Ne! Vandalizmui, provokacijoms, smurtui… Ne!”

Tame pačiame „Tarybų Lietuvos” numeryje publikuotas TSKP CK Politinio biuro nario, Lietuvos komunistų partijos (TSKP) pirmojo sekretoriaus Mykolo Burokevičiaus laiškas „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V.Landsbergiui”: „Lietuvos Komunistų partijos (TSKP) Centro Komiteto Biuras griežtai protestuoja, kad dabartiniai respublikos valdžios organai neužkerta kelio vandalizmui, istorinių paminklų griovimo ir išniekinimo kampanijai. Kaunas, Varniai, Klaipėda, Marijampolė, Alytus, o pastaruoju metu jau ir Vilnius kenčia nuo barbarų rankos, kurią, esame tikri, vairuojate Jūs, kaip Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas.

Reikalaujame nutraukti antihumaniškas, antidemokratines, barbariškas istorinių paminklų naikinimo ir išniekinimo akcijas. (…) Jūsų iniciatyva visokeriopos politinės įtampos kaitinimas respublikoje, vandalizmo aktai gali turėti skaudžių pasekmių visos Respublikos gyventojams”.

Šičia norėčiau pastebėti, kad V.Landsbergis tikrai nieko nežinojo apie mano planuojamą Lenino paminklo nuvertimą. Tiesą sakant, nežinau, kaip jis tada tai vertino. Neatsimenu, kad viešai būtų tai kaip nors komentavęs. Ir tada, ir dabar esu įsitikinęs, jog piliečiai neprivalo derinti savo veiksmų su valdžia, ieškoti kažkokio jos pritarimo ar palaiminimo, kai kalbama apie pilietines akcijas ir pan. M.Burokevičius aiškiai pervertino V.Landsbergio įtaką ir galią radikalioms nepriklausomybininkų organizacijoms. Mes profesorių gerbėme, retsykiais kritikavome, tačiau įtakos mūsų veiksmams neieškojome.

Rugsėjo 5 d. „Telšių laikraštyje” (Nr. 70) LKP (TSKP) Telšių rajono komiteto sekretorė S.Baltrukienė Lietuvos komunistų partijos (TSKP) Telšių rajono komunistų kreipimesi į rajono gyventojus rašė: „Mes smerkiame nužmogėjimo faktus Varniuose, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir prieštaraujame paminklų nukeldinimui. (…) Tokie veiksmai gali turėti labai neigiamą įtaką Lietuvos savarankiškumui”.

S.Baltrukienei antrino LKP(TSKP) Mažeikių rajono komiteto biuras („Prieš paminklų griovimą!”, Santarvė, 1990, Rugpjūčio 25, Nr. 81).

Telšių miesto gyventoja P.Gedminienė, pritardama LKP(TSKP) kreipimuisi į Telšių rajono gyventojus, pažėrė gausybę fantasmagoriškų teiginių: „Gaila, kad neįvertintas liko Lenino noras, jog visi turime mokytis ir taip mokytis, kad kiekviena virėja mokėtų valstybę valdyti. (…) Argi Leninas ne Lietuvos istorija? (…) Lenino idėjos būti laisviems, nepriklausomiems gyvos ir dabar. (…) Nuo paminklo griovimo tik žingsnis iki kruvinų susirėmimų. (…) Jei dabar vadovautų Lietuvai A.Sniečkus, mes prilygtume Vakarų Europos šalims ir būtume laisvi” („Griauti ar statyti?”, Telšių laikraštis, 1990, Spalio 10, Nr. 80). Keisčiausia, kad tokioms mintims tribūną noriai suteikdavo ir oficialią Lietuvos poziciją atstovavęs leidinys. Tuo metu Sovietų Sąjunga prieš Lietuvą vykdė ekonominę blokadą ir dėl jos pasekmių laikraščiai išeidavo rečiau, trūko popieriaus, tik ne tokioms mintims. Rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto tarybos sesijos posėdyje buvo svarstomas V.Lenino, V.Kapsuko ir I.Černiachovskio paminkų perkėlimo(!) į kitą vietą klausimas. Po diskusijų nutarta, kad skubėti nedera. Tačiau laisvos Lietuvos sostinės deputatai turbūt savo pačių nuostabai išdrįso leisti nuimti nuo savivaldybės rūmų pastato sienos Lietuvos kolaboranto Nr. 1 A.Sniečkaus bareljefą.

Lietuvos komunistų partijos (savarankiškos) charakteringai prieštaringą ir neretai dviprasmišką poziciją išsakė Lietuvos KP Telšių rajono komiteto konsultantas Kazimieras Butikis straipsnyje „Negarbinkime stabų”: „Negalima toleruoti vandalizmo, naikinančio buvusių kartų kultūros ir urbanistikos paminklus. Ypač nemalonu buvo žiūrėti per televiziją, kaip Vilniuje sudaužyta memorialinė lenta J.Paleckiui (…). Be abejo, tai niekada nedarys garbės Lietuvos Respublikos piliečiams. Tačiau visiškai nepritariu LKP(TSKP) Telšių rajono aktyvistų prieštaravimui dabartinės vyriausybės ir vietinių savivaldybių vykdomam paminklų nukeldinimui” (Telšių laikraštis, 1990, Rugsėjo 12, Nr. 72). Nors to paties autoriaus pastebėjimams, kad „besaikis valdovų garbinimas, jų sudievinimas daugelį amžių buvo labiau būdingas Rytams”, „masiškai, beveik kiekviename didesniame mieste, jam (Leninui – pastaba mano) buvo statomi paminklai, neretai neturintys jokios meninės vertės, o šiandien reikia prisiminti ir kokiam tikslui jie buvo statyti; atsakymas nedviprasmiškas – svetimos Lietuvai ideologijos propagavimui, jos kūrėjų garbinimui” (Ten pat), negalima buvo nepritarti.

Telšių kultūros rūmų paminklų apsaugos inspektorė Vilija Jonušienė paaiškino: „Mane šokiruoja, kad marksizmo–leninizmo vadovų biustus ar kitus panašius paminklus vadina kultūros ir net urbanistikos paminklais. Nežinau, ar tai daroma dėl nežinojimo, ar norint savo teiginiui suteikti svarumo. (…) Kiek man yra žinoma, nei buvęs Lenino paminklas Varniuose, net nei Vilniuje nėra saugotinų istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose. Jie nebuvo priskirti netgi dailės paminklų grupei (kaip neturintys meninės vertės). (…) Visiškai pritariu Vyriausybės ir vietinių savivaldybių vykdomam beverčių paminklų nukeldinimui” („Tai šokiruoja”, Telšių laikraštis, 1990, Rugsėjo 22, Nr. 75).

Telšių gyventojas, Telšių kuopos savanoris Jonas Šatkus siūlė liejantiems krokodilo ašaras dėl stabų nukeldinimo TSKP veikėjams ir panašiems verčiau …klauptis ant kelių ir prašyti tautos atleidimo, o savo poziciją išreiškė šiais žodžiais: „Siūlau šį straipsnį apsvarstyti Jūsų aktyve ir paprašyti žemaičių, kad atleistų už padarytus nusikaltimus tautai ir už įžūlumą dabar” („Siūlau prašyti atleidimo”, Ten pat). Kitas skaitytojas – darbininkas pasiūlė: „tokiems stabams tegul būna sukurtas muziejus – žiaurumų parkas, kur būtų parodyti jų darbeliai mūsų tautai ir visam pasauliui. Geriausia, kad tokį parką prižiūrėtų ir susitvarkytų patys fanatikai” („Niekada nejausiu pagarbos”, Ten pat).

Kadangi vietinė inteligentija gūdžiai tylėjo, mus gynė paprastai ir aiškiai bylojantys žmonės: „Viename laikraštyje skaičiau, kad Kėdainiuose parduodamas Lenino biustas. Taigi pasiteiraukite, nusipirkite, persikelkite prie savo namų” – ragino nirštančius komunistus ir jų simpatikus Kazimiera Kadžiauskienė („Pasistatykite prie savo namų”, Telšių laikraštis, 1990, Rugsėjo 15).

O rusų ir lietuvių kalbomis leidžiamame socialistinės darbo žmonių federacijos laikraštyje „Lygūs ir drauge” apie sovietinių paminklų nukeldinimą išsireikšta trumpai–drūtai „Žmonės, prieš jus – fašizmas!” (1990, Rugsėjo 7, Nr. 22).

Ir taip toliau, ir dar gražiau, ir panašiai.

Būta ir visiškai absurdiškų komentarų. Solidžiame didelės apimties leidinyje „Baltijos kraštų kelias į Nepriklausomybę”, apžvelgiančiame 1990–1991 m. įvykius ir sudarytame V.Skuodžio, skaitome: „Varniuose žmonėms ruošiantis griauti Lenino paminklą, atvykę kareiviai pradėjo šaudyti”. Jis, tuo metu gyvenęs JAV, matyt rėmėsi užsienio žinių agentūrų netiksliais pranešimais.

Spalio 3 d. „Telšių laikraštyje” (Nr. 78) Virginijus Bielskis iš Panakačio kaimo straipsnelyje „Gana kančių!” pareiškė: „Šis stabas, tiek metų stovėjęs, niekam nekliudė…” Tas pats autorius kiek anksčiau viešai teigė: „Varnių mieste įvyko chuliganizmo aktas – nugriautas V.Lenino paminklas. Aš galiu pritarti tiems, kurie sako, kad „proletariato vadui” čia buvo ne vieta stovėti. Juk Leninas čia negyveno ir, tikriausiai, nė nežinojo apie tokį mažą miestelį. Bet toks nugriovimas tikras barbarizmas. (…) Mums nereikalinga tokia neapykanta, kurią parodė chuliganai” („Ar bolševikai esate?”, Telšių laikraštis, 1990, Rugpjūčio 1, Nr. 60). Išties vargšai Varniai, kuriuose negyveno Leninas, o dar užpulti barbariškų chuliganų.

Spalio 10 d. tame pačiame laikraštyje Telšių tremtinio klubo pirmininko pavaduotojas, buvęs sovietinių lagerių politinis kalinys straipsnyje „Gerbkime save ir kitus” į vieną blogiausių pastarojo meto poelgių gretą išradingai surikiavo Baltarusijos turistinio autobuso apiplėšimą, įvairiais negražiais užrašais išmargintas tvoras ir …Lenino paminklo nuvertimą Varniuose: „Nemanau, kad Lenino biustas būtų labai puošęs Varnius, tuo labiau, kad Leninui Varniuose taip ir neteko lankytis. Tačiau jo nuvertimo metodo negaliu pateisinti”.

1990 m. spalio 13 d. „Telšių laikraštyje” išspausdintas reportažas iš visuomenės susitikimo su Telšių rajono teisėsaugos institucijų vadovais „Nenusigręžk, Temide”. Į klausimą „Ar įvyko Gintaro Šidlausko, vadovavusio Lenino paminklo nuvertimui Varniuose, teismas?”, rajono prokuroras Petras Mikučionis atsakė: „Tai tiria Vidaus reikalų skyrius. Pagal medžiagą, kurią skaičiau, G.Šidlauskas į skyrių neatvyko. Mano nuomone, įvykis Varniuose – tai ne chuliganiškas elgesys, o politinė akcija”.

Iškalbinga paminklų Leninui statybos pramonės statistika: „Per pastaruosius penkeris metus vien valstybinės reikšmės (statytų TSKP CK ir TSRS Ministrų Tarybos nutarimu) paminklų pastatyta Maskvoje, Frunzėje, Magadane, Archangelske, Čitoje, Nukuse, Džezkazgane. Pastatyta nemažai monumentų užsienyje – Kuboje, VDR, Danijoje, Indijoje. O iš viso dvidešimtyje šalių pastatyta per šimtas V.Lenino paminklų ir biustų (pavyzdžiui, Čekoslovakijoje – 37, VDR – 32, Vengrijoje – 12, Lenkijoje – 5, Indijoje – 3). Artimiausiais metais buvo planuojama statyti paminklus Kaliningrade, Kostromoje, Novokuznecke, Bucharoje, Namangane, Leninske–Kuznecke, Sajanų–Šušensko ir Volgos elektrinėse. Socialiai apleistų miestų fone paminklai, kainuojantys milijonus rublių, ne tik buvo našta skurdžiam biudžetui, bet ir kėlė teisėtą vietinių gyventojų pasipiktinimą. Pavyzdžiui, Vladivostoko gyventojai pasisakė prieš tai, kad ten būtų pastatytas paminklas V.Leninui, kainuojantis 27 milijonus rublių. (…) V.Lenino paminklų vertė katastrofiškai krinta. CK gauna šimtus laiškų, kuriuose siūloma (…) išpirkti monumentus, demontuotus Rytų Europos šalyse. (…) Baltijos karinio jūrų laivyno karininkas, apsiraišiojęs dinamitu, susisprogdino Kaliningrado srities miestuko centrinėje aikštėje, bandydamas nugriauti Lenino statulą. Leninas liko, karininką sprogimas sudraskė į gabalus. (…) Daugiau prasmės yra statyti paminklus pasakų meistrui Andersenui – jo pasakos nereikalavo milijoninių aukų, ko niekaip negalima pasakyti apie Leniną” („Leninomanija”, Mažoji Lietuva, 1990, Rugpjūčio 8. Nr. 31).

Okupacijos laikotarpio paminklų likimu ypač rūpinosi rusakalbiai gyventojai. V.Lenino bendrininko V.Kapsuko skulptūra Vilniuje pašalinta tik lapkričio 19 d. naktį. Vėliau jį naktį iš Kelių statybos valdybos teritorijos pagrobė 15 milicijos uniforma vilkinčių ir rusiškai kalbančių vyrų. Ypač atkakliai sovietiniai stabai buvo saugomi ir ginami tuose miestuose, kuriuose gyveno nemažai rusakalbių. Klaipėdoje ir Vilniuje Lenino stovylos nukeldintos tik po nesėkmingai Maskvoje pasibaigusio reakcingų bolševikinių jėgų organizuoto valstybinio perversmo (o gal tik jo imitacijos?)

Prieš sugrįždamas gyventi į Rusiją iš JAV „Gulago archipelago” autorius Nobelio literatūrinės premijos laureatas Aleksandras Solženicynas 1994 m. kalbėjo: „Nenormalu ir nepakenčiama, kad Rusijoje stovi šimtai, tūkstančiai paminklų Leninui. Leninas viską grindė teroru. Jis – gulagų autorius. Jis – dabartinių sienų, pagal kurias teroru buvo sukurta Sovietų Sąjunga, autorius. (…) Kiek ilgai galima saugoti jo lavoną, lankstytis jo paminklams? Jo vardas išoriškai nublanko, tačiau išliko vidinis kultas”.

Ir praėjus dešimčiai metų šioje kaimyninėje šalyje balzamuotas lavonas toliau pagarbiai laikomas specialiame mumijos mauzoliejuje, nors ir būta nedrąsių ketinimų jį palaidoti. Stačiatikių bažnyčia lyg ir pasisakė už palaidojimą, tačiau sąlyginai demokratinės Rusijos valdžiai Lenino vidinis kultas dar yra labai reikšmingas veiksnys, neleidžiantis pasielgti žmoniškai sovietinio teroro dizainerio atžvilgiu – atiduoti jo palaikus žemei.

KGB turėjo savo žmonių įvairiose organizacijoje, LLL – ne išimtis

Dar 1990 m. balandžio 29 d. Maskvoje Kazimiras Almazovas, beje, gimęs 1941 metais Lietuvoje, mėgino padegti Lenino mauzoliejų. Aišku, nesėkmingai. Tardomas atsisakė paaiškinti, kodėl jis tai darė. „Aš viską pasakiau savo poelgiu” – pasakė jis. Psichiatrai jį pripažino sveiku. Daug būta panašių bandymų iki jo. Todėl Rusijos valdžia ir dabar priversta akylai saugoti iškamšą.

Šalis, nesigailinti dėl savo įvykdytų piktadarybių kaimynams, neįstengianti atvirai įvertinti bolševikinę praeitį, o vien reiškianti šovinistines pretenzijas savo buvusioms aukoms ir apokaliptiškai dūsaujanti dėl imperijos kracho, negali turėti ir neturės garbingos ateities.

Kadangi noriu būti maksimaliai objektyvus, jaučiu pareigą priminti dar vieną tekstą, atidengusį Lenino biusto nuvertimo Varniuose vieno akcijos dalyvio nežinomą gyvenimo pusę. Valstybės laikraštyje „Lietuvos aidas” 1990 m. lapkričio 20 d. (Nr. 126) pasirodė Arūno Rekašiaus išpažintis „Treji metai – KGB”, kurioje jis papasakojo apie savo ryšius su KGB, viešai spaudoje nurodė vieną KGB konspiracinį butą, atskleidė, kad buvo KGB ruošiamas dirbti Lietuvos nepriklausomybės sąlygomis. Tai buvo viena pirmųjų tokio pobūdžio publikacijų Lietuvos spaudoje. Apskritai tokių tekstų būta nedaug. Nedaugelis išdrįso tokiu būdu atriboti save nuo anos praeities ir negerų ryšių. Išpažintyje, be kita ko, rašoma: „Pavyzdžiui, aš dalyvavau, kai buvo verčiamas Lenino paminklas Varniuose liepos 21 d. Buvome keturiese. Du – iš Laisvės lygos Kauno ir Garliavos skyrių. Jie pasakė, kad atsakomybę prisiims sau. Papasakojau tai V.Jurkoniui (KGB darbuotojui – pastaba mano). Jis pasakė, kad reikėtų parašyti straipsnį į „Tiesą”, kuriame būtų paskelbta ir mano pavardė. Taip įgyčiau didelį Lietuvos žmonių ir LLL pasitikėjimą”.

Arūną Rekašių informatoriumi KGB užverbavo 1987 m. Dar 1986 m. vasario 16 d. jis su bendraminčiais Garliavoje buvo iškėlęs tris trispalves, dalyvavo pogrindinės spaudos leidime ir platinime, jo bute KGB darė kratą, daug kartų tardė. 1990 m. jis atėjo prisipažinti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. „Tiems, kurie mane pažįsta, noriu pasakyti, kad nuo birželio mėnesio jokios informacijos apie juos saugumui neperdaviau, jie gali būti ramūs. Žinau, kad atlikdamas šią išpažintį prieš visus žmones, labai rizikuoju, bet daugiau negalėjau iškęsti baisaus veidmainiavimo. Juk aš lietuvis, katalikas. Atsiprašau visų tų, kuriems esu nusikaltęs. Nežinau, kaip bus toliau, bet manau, kad tiesa gydo, todėl turiu vilties atsitiesti. (…) Viliuosi, kad manim paseks daugelis. Mums, palaužtiems, reikia atsitiesti ir burtis. Drauge sugebėsime išsilaikyti. Kviečiu visus Lietuvos žmones, pakliuvusius į šėtono pinkles, nieko nelaukiant vaduotis” – užbaigia savo išpažintį A.Rekašius.

Daugiau jo neteko matyti ar sutikti. Perskaitęs jo išpažintį iš pradžių kiek sutrikau, tačiau vėliau suvokiau, kad jis teisingai pasielgė apie tai garsiai prabildamas. Nors jo dalyvavimas mūsų akcijoje ir pasėjo tam tikras abejones visuomenėje, negaliu griežtai smerkti jo ir kitų į KGB tinklus patekusių žmonių. Man neteko būti KGB verbuojamam, tad ir piktintis tais, kurie neatsilaikė ar palūžo, neturiu teisės. KGB turėjo savo žmonių įvairiose organizacijoje, LLL – ne išimtis. Kokią jie ten darė realią įtaką – nelengva pasakyti. Laisvės lygoje strateginius sprendimus priimdavo labai nedidelė patikimų asmenų grupelė, tad KGB infiltruotiesiems dažniausiai telikdavo rinkti ir perduoti KGB įvairią su mumis susijusią ne pačią reikšmingiausią informaciją.

A.Rekašiaus išpažinties ištraukas gruodžio 1 d. paskelbė ir „Telšių laikraštis”. Ir pateikė labai suktą išvadą: „Taigi, pasirodo, iš kur kartais didelė kai kurių kovotojų drąsa! Tarp kitko, Lietuvos laisvės lygos Telšių skyriaus narys G.Šidlauskas gal rimtai, o gal juokaudamas pasakė:

– Kai išsiaiškinome, kas per paukštis tas Rekašius, jau buvome virvę jam paruošę…”

Taip aš tapau dar ir potencialiu žudiku…

Cituotų ištraukų autorius – „Telšių laikraščio” darbuotojas Liudas Pelėdiškis. Man žinoma šio daug metų sovietinei spaudai atidavusio žurnalisto tikroji pavardė. Tačiau vardan jų taip propaguojamos santarvės dar pažaiskim pagal jų diktuojamas taisykles ir apsimeskim, kad mes nežinome, jog spaudos leidinių vadovaujančiais darbuotojais buvo parenkami KGB ir kitiems sovietinės valdžios organams lojalūs bei ištikimi asmenys.

Ir paskutinės naujienos. Rusijos mieste Barnaule 2004 m. rugpjūčio mėn. pavogtas Vladimiro Lenino paminklas – knygą skaitančio jaunojo Volodios Uljanovo figūra. Ji stovėjo vienos miesto mokyklos teritorijoje. Naktį nežinomi asmenys nuvertė paminklą nuo postamento ir išsivežė. Kaip papasakojo žurnalistams mokyklos pedagogai, iš spalvotojo metalo nulietas paminklas buvo tuščiaviduris. Iš visko sprendžiant, spalvotasis metalas ir sudomino ilgapirščius (ELTA, 2004, Rugpjūčio 11). Taigi apsivalymas tebesitęsia ir tokiu keistai komerciniu būdu.

Žaviuosi Profesoriaus Juozo Ambrazevičiaus–Brazaičio taiklia pastaba: „Kas siekia pažangos, turi prisiimti pasipiktinimo naštą”. Nebuvo tai našta. Džiaugiuosi šia patirtimi ir dėkoju visiems smerkėjams bei niekintojams. Žiniasklaidoje turėjau garbės pabūti ir barbaru, ir vandalu, ir chuliganu, ir nužmogėjimo faktą Varniuose įvykdžiusiu asmeniu. Svarbiausia, kad jie galėjo viešai ir netrukdomai išsakyti savo tikrąją poziciją tais „žiauriais Landsbergio diktatūros laikais”. Reikalavo bausti ir teisti, užčiaupti ir pašalinti. Būta visko. Kai kas netgi nuoširdžiai užjautė mano žmoną: negi ši dar nesiskirianti su tokiu vyru? Dar kiti privačiai ir dažniausiai tyliai pareikšdavo pritarimą bei deklaruodavo paramą. Sulaukdavau ir padėkos laiškų. Viskas telieka istorijai, iš kurios mes turbūt niekuomet pilnutinai nepasimokysime. Vilniaus miesto savivaldybės oficialiame internetiniame tinklalapyje, aptariant Lukiškių (buvusios Lenino) aikštės viziją, pastebėta: „…būtent su šia, o ne su kuria kita aikšte, Vilniuje yra susiję tragiški įvykiai su laiminga pabaiga, kurią įkūnijo Lenino paminklo nuvertimas 1991 m., reiškęs ir Lietuvos Laisvės bylos pabaigą”.

Analizuojant pastarojo meto itin prieštaringus Lietuvos išorinio bei vidinio gyvenimo įvykius, vertėtų pastebėti, kad toks optimistinis Lietuvos Laisvės bylos baigties vertinimas gali būti kiek per ankstyvas.

Kankinančiai skausmingai ir ilgai vyksta didysis atsisveikinimas su sovietinės realybės grėsmingais socialiniais fantomais, klaidžiojusiais, tebeklejojančiais ir slypinčiais antropologinio nusikaltimo aukos – istorijos nuskriausto sovietizuoto žmogaus – apnuodytos sąmonės užkaboriuose ir niekaip nesurandančiais sau amžinojo poilsio vietos net bevandenėse dykumose.

Vilnius–Telšiai,
2004 m. liepa–lapkritis

The post Apie vieno stabo griūtį Varniuose arba laisvos variacijos kultinio sovietinio nusikaltėlio tema appeared first on Voruta.

Vyko trečiasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės karas. 1514 m. liepos 30 d. maskvėnams, ėmusiems pilis vieną po kitos ir besigraužusiems į LDK teritoriją, pavyko užimti strategiškai svarbią Smolensko tvirtovę. Paskatintas sėkmingos kampanijos, caras Vasilijus III (1479-1533) ruošėsi žygiuoti į Vilnių triuškinti LDK kariuomenės ir ją remiančių lenkų pulkų. Jis ketino sukaustyti grandinėmis ir į Maskvą pristatyti valdovą Žygimantą Senąjį (1467-1548).

LDK ir Lenkijos valdovas Žygimantas Senasis sutelkė kariuomenę ir atvedė ją prie Oršos (dab. Šiaurės rytų Baltarusija), kur buvo įrengta stovykla. Apie 30 000 karių pasiruošė ir laukė Maskvos kariuomenės.

LDK ir sąjungininkų pajėgoms vadovavo didysis etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis (1460-1530), Lenkijos kariuomenės pulkams – Janušas Svierčkovskis, samdytiems lenkų pulkams – Lenkijos didysis etmonas Janas Tarnovskis (1488-1561). Pajėgose buvo kavaleristų, pėstininkų, arkebuzininkų ir, kas buvo ypač svarbu, keliasdešimt smulkesnio kalibro artilerijos pabūklų. Maskvos kariuomenę sudarė tik gausi kavalerija – apie 40 000 raitelių. Jokios artilerijos, jokių pėstininkų.

Pirmasis apsidaužymas su maskvėnų priešakinėmis pajėgomis įvyko rugpjūčio 27 d. Lietuviai neleido maskvėnams prasiveržti prie Berezinos upės ir nubloškė juos atgal. Vėliau sumušė rusus, stabdžiusius lietuvių kėlimąsi per Drutės upę.

Pagrindinis mūšis prasidėjo prieš 510 metų, 1514 m. rugsėjo 8 d., kuomet abi pusės susitiko ties Orša. Suskambo šimtai trimitų, sudundėjo litaurai ir maskvėnų kariuomenės dešiniojo flango raiteliai puolė kairįjį LDK ir sąjungininkų pajėgų flangą. Jie buvo sustabdyti, bet, gavę pastiprinimą iš centro, maskvėnai vėl atakavo. Jų planas buvo paprastas: flangais apsupti mūsiškius, o stiprus centras lietuvius ir lenkus turėjo sutriuškinti ir likučius nustumti į Dniepro upę. Tačiau planą sėkmingai gadino mūsiškiai arkebuzininkai ir ietininkai.

Vėliau, kai jau maskvėnai manė, jog prasiveržė pro lietuvius ir lenkus, jie pateko į spąstus. Panašiai kaip Žalgirio mūšyje, suvaidinę pabėgimą iš mūšio lauką, lietuviai užvedė maskvėnų raitelius ant nuošaliau paslėptos artilerijos. Ugnies negailėjo ir arkebuzininkai, o sutrikusių ir apdaužytų rusų raitelių pribaigti užgriuvo LDK ir lenkų pajėgos.

Dorojant priešo flangą, Janušo Svierčkovskio vadovaujamas šarvuotas lenkų kumštis smogė maskvėnų pajėgų centrui. Atsilaisvinę LDK kariuomenės flangai prisidėjo arba persekiojo bėgančius maskvėnus raitelius ir juos pribaiginėjo arba ėmė į nelaisvę. Iš viso paimta  apie 5000 maskvėnų belaisvių. Vėlai vakare su Maskvos kariuomene buvo baigta.

Nepaisant puikios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės ir sąjungininkų pergalės, mūšyje buvo patirti nemenki nuostoliai, neužimta Smolensko tvirtovė. Nepavyko toliau bandyti susigrąžinti prarastų LDK žemių. Tačiau Maskvos kunigaikštystė kuriam laikui buvo pristabdyta, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė sustiprino savo padėtį tarptautinėje politikoje. Svarbu tai, jog buvo išardyta Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III ir Šventosios Romos imperijos valdovo Maksimiliano I sąjunga.

Pasaulinės karybos istorijos atžvilgiu LDK kariuomenė buvo pirmoji Rytų Europoje panaudojusi lauko artileriją. Mūšyje buvo puikiai suderintas visų ginklų panaudojimas, išryškėjo LDK didžiojo etmono kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio karvedžio talentas.

Lenkų samdinių pulkus mūšyje vedusio Jano Tarnovskio (lenk. Jan Amor Tarnowski) portretą parodai paskolino Lvivo istorijos muziejus.

#sarmatųkarvedžiai

Paroda „Sarmatų karvedžiai. Žymiausi XVI-XVII a. Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karvedžiai“ veiks iki 2024 m. lapkričio 16 d.

Kiekvieną trečiadienį kviečiame dalyvauti ekskursijoje ir apžiūrėti šią parodą kartu su kuratoriumi. Jums tereikia užsiregistruoti ir nusipirkti Vytauto Didžiojo karo muziejaus lankytojo bilietą.

Detalesnė informacija apie ekskursijas ir registracijos forma – štai čia.  Artimiausia ekskursija – jau rugsėjo 11 dieną, 17:30.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus informacija

The post Prieš 510 metų Oršos mūšyje buvo sumušta Maskvos kariuomenė appeared first on Voruta.

Doc. dr. Mintautas Čiurinskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas

Rugsėjo 8 dieną minėsime 510–ąsias  Oršos mūšio metines. Ta proga Vilniaus Rotušėje rengiama tarptautinė konferencija „Oršos mūšiui – 510: istorinė patirtis dabarties iššūkiams“.

1514 m. rugsėjo 8 d. įvykęs Oršos mūšis buvo reikšmingiausias dešimties metų kare (1512–1522 m.) tarp Maskvos valstybės ir Lietuvos. Amžininkų jis ilgai buvo vadinamas „Didžiuoju“. Maskvos kunigaikštis tuo metu buvo sudaręs sąjungą su Šventosios Romos imperatoriumi Maksimilijonu I. Pastarasis siekė sudaryti plačią koaliciją, nukreiptą prieš tuomet buvusių dinastinės galios viršūnėje Jogailaičių valdas.

Karo veiksmuose iki 1514 m. Lietuvos kariuomenei pavykdavo laimėti atvirus susidūrimus ir atmušti rusus nuo Smolensko, kurį užimti buvo strateginis Maskvos karo kampanijų tikslas.

1514 m. balandžio mėnesį Maskvos valdovo Vasilijaus III Ivanovičiaus surengto „trečiojo žygio“ metu, liepos 30 d. rusai užėmė Smolenską.

Nesėkmę ginant miestą nulėmė ilga apsiaustis, apšaudymai artilerija, apgaulinga ir efektyvi gerai informuoto perbėgėlio iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Mykolo Glinskio propaganda, jo agentūros veikla ir kurstymas pasiduoti (ypač nukreiptas į stačiatikiškąją miesto dalį). Lietuvos kariuomenės pagalba vėlavo ir miesto valdžiai nesugebėjus suvaldyti situacijos miesto viduje, susvyravo pasiryžimas gintis.

Užėmusi Smolenską, Maskvos kariuomenė ėmė skverbtis į gilesnes LDK sritis. Mūšis ties Orša iš esmės buvo Žygimanto Senojo sutelktos, bet pavėlavusios Smolenskui suteikti pagalbą Lietuvos kariuomenės atsakomųjų veiksmų padarinys.

Maskvos pajėgos

Vasilijaus III sutelktą Maskvos kariuomenę sudarė (Lietuvos ir Lenkijos šaltinių, rašytų iš karto po mūšio, duomenimis) 80 000 karių, daugiausia raiteliai. Kai kurių šiuolaikinių istorikų vertinimu, tai labai padidintas skaičius. Be Naugardo, Pskovo, Tverės bei kitų sričių išrengtų raitelių ir Maskvos valdovo dvaro pulko, dalyvavo ir totoriai, vadovaujami murzos Sivinduko, kunigaikščio Madyko sūnaus.

Rusai neturėjo artilerijos ir reikšmingesnių pėstininkų pajėgų, kurios pasiliko prie Dorogobužo ir Smolensko. Maskvėnai turėjo su savimi daug prisiplėšto grobio. Prie Oršos jau buvusius lengvuosius Michailo Bulgakovo-Golicos raitelius taip pat kunigaikščio Mykolo Glinskio pulkus buvo sustiprinę bojarinų Grigorijaus Fiodorovičiaus Davidovo, Ivano Andrejevičiaus Čeliadnino ir kitų vaivadų, tokių kaip kunigaikščių Ivano Pronskio, Ivano „Tiomkos“ Rostovskio, Andriejaus Obolenskio, vadovaujamos pajėgos, kurias čia tuo tikslu pasiuntė Maskvos valdovas Vasilijus III, pats likęs Smolenske. Didžiojo kunigaikščio dvaro pajėgoms vadovavo Ratajus Širiajevas. Vyriausias Maskvos kariuomenės vadas buvo Ivanas Čeliadninas.

Lietuvos pajėgos

Lietuvos kariuomenę sudarė Lietuvos kariai ir samdiniai iš Lenkijos, samdyti už vasaryje įvykusio Lietuvos seimo patvirtintų mokesčių pinigus. Lietuvių pašauktinių bajorų susirinko ne mažiau kaip 8000 karių.

Jiems vadovavo talentingas karvedys, jau pasižymėjęs kovose su totoriais ir vokiečių ordinu, tuometinis Kijevo vaivada ir LDK taurininkas Jurgis Radvila (vėliau tapęs LDK didžiuoju etmonu). Samdinių karo stovykloje susirinko 20 raitelių ir 15 pėstininkų pulkų (pateikiamas jų skaičius – 6663), kurie, dar pakeliui prisijungus vėlavusiems pulkams, turėjo sudaryti daugiau kaip 8000 karių.

Pastariesiems vadovavo patyręs karys Jonušas Svierčiovskis. Juos papildė Lenkijos karalystės pinigais suverbuoti žmonės ir lenkų riteriai savanoriai (10 vėliavų), vadovaujamų Jono Tarnovskio (būsimo Lenkijos didžiojo etmono), visų pirma – karaliaus dvarionys, kuriems vadovavo Albertas (Vaitiekus) Sampolinskis. Jungtinę lietuvių ir lenkų kariuomenę, senųjų šaltinių duomenimis, sudarė 30000 (ar 35000) karių. (Sudėjus šiuolaikinių istorikų pateikiamus skaičius, susidaro gerokai mažesnis skaičius – apie 16000).

Iš jų 4000 liko su karaliumi stovykloje Borisove ir mūšyje nedalyvavo. Senuosiuose šaltiniuose ir istoriografijoje kariuomenių skaičiai, dažniausiai būna padidinti, tačiau akivaizdu, kad kariuomenių pajėgų santykis buvo Maskvos kariuomenės naudai.

Maskvos pajėgų vadovybė

Vyriausias Maskvos kariuomenės vadas buvo Ivanas Andriejevičius Čeliadninas, jau solidaus amžiaus patyręs vaivada. Jis buvo vienas iš Maskvos didžiojo kunigaikščio pasiuntinių, 1508 m. atvykusių į Lietuvą derėtis dėl taikos. Apskritai – vienas svarbiausių to laiko bojarinų.

1512 m. vadovavo kariuomenei, gynusiai Maskvos valstybės teritoriją nuo Krymo totorių. Kaip vienas iš vaivadų dalyvavo pirmajame Maskvos žygyje į Smolenską, o 1513 m. žygyje buvo Maskvos valdovo svitos narys. Po Oršos mūšio, patekęs į nelaisvę, jis joje ir mirė – Vilniuje, 1516 m.

Kunigaikštis Michailas Bulgakovas-Golica, vienas iš vaivadų, pasiųstų link Oršos, mūšyje vadovavo dešiniajam flangui. Pergyveno daugelį amžininkų, kurie kovėsi mūšyje, ir net 37 m. praleidęs nelaisvėje Lietuvoje, jau senas, 1551 m. grįžo į tėvynę.

Lietuvos pajėgų vadovybė

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei vadovavo didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis – rusėnas LDK kunigaikštis, vienas žymiausių XVI a. I pusės ir visos Lietuvos istorijos karvedžių. Iki Oršos pergalės jau buvo pasižymėjęs mūšiuose prieš totorius, vėliau ir prieš Maskvą.

1500 m. po pralaimėjimo Maskvos kariuomenei prie Vedrošos buvo paimtas į nelaisvę, bet iš ten pabėgo 1507 m., o kitais metais vėl gavęs didžiojo etmono pareigas, jas ėjo iki mirties 1530 m.

Buvo vienas turtingiausių didikų stačiatikių, dosniai rėmė ir palaikė LDK stačiatikių bažnyčią, kovojo dėl įtakos su lietuviu didiku Albertu Goštautu. Minima jį pasiekus daugiau nei 60 karinių pergalių.

Į Vilnių valdovas Žygimantas atvyko 1513 m. rugpjūčio 11 d. ir čia vadovavo kariuomenės organizavimo reikalams. Vėluojant verbavimui ir pašauktinių mobilizacijai, nebuvo įvykdytas terminas susirinkti kariuomenei 1514 m. birželio 24 d. Kariuomenės apžiūra vėliau įvyko stovykloje Borisove.

Pagrindinius kariuomenės, vedamos Konstantino Ostrogiškio, veiksmus pridengė neseniai paskirtas Polocko vaivada Albertas Goštautas, jis įsiveržė į Rusijos teritoriją šiaurėje ir sudegino Didžiųjų Lukų tvirtovę ir sumušė Petro Jeleckio dalinį.

LDK kariuomenė 1514 m. rugpjūčio 27 d. pirmą pergalę pasiekė, kai jai buvo bandoma sutrukdyti keltis per Berezinos upę. Vėliau Jono Sapiegos pulkai sumušė rusus prie Drutės upės.

Rugsėjo 3 d. Lietuvos kariuomenė pajudėjo link Oršos iš stovyklos Borisove. Apie priešininko padėtį ir planus informacija gauta iš Goštauto paimtų belaisvių parodymų ir, galbūt, Mykolui Glinskiui (rugsėjo pradžioje planavusiam perbėgti atgal į Lietuvos pusę) slaptais laiškais perdavus informaciją.

Mūšis

Maskvos kariuomenė tuo metu pasiekė Oršos apylinkes ir išsidėstė tarp Oršos ir Dubrovnos, ties Dniepro intaku Kropivna. Ji laukė Lietuvos kariuomenės pranašesnėje pozicijoje anapus Dniepro upės, kairiajame jos krante.

Anot kai kurių rusų metraščių, Maskvos didysis kunigaikštis įsakęs surinkus visas pajėgas gintis ties Dniepru, išnaudojant pozicijos ir kiekybinį pranašumą, – saugoti ir užkirsti kelią link Smolensko.

Tačiau Lietuvos ir Lenkijos pusės šaltiniai ir veiksmų logika sako, kad buvo siekiama sutelktomis pajėgomis žygiuoti į Lietuvos gilumą, taktiškai išnaudojant Smolensko užėmimą, o tolesnės karinės sėkmės atveju net grasinti Lietuvos sostinei.

Rugsėjo 8 d., per Švč. Mergelės Marijos gimimo dienos šventę, Lietuvos kariuomenė pradėjo keltis per Dniepro upę. Ties brasta Lietuvos kariuomenės dalis atitraukė rusų dėmesį.

Atokiau, nepastebimai priešui, iš tuščių statinių, valčių ir plaustų bei rąstų slapta buvo pastatytas pontoninis tiltas, perkelta artilerija bei pėstininkai. Raiteliai kėlėsi ir per brastą. Dalis kavalerijos persikėlė anksčiau kitoje vietoje ir pridengė statomą tiltą.

Maskvos kariuomenė persikėlimui netrukdė, nes buvo suklaidinta, o be to ji turėjo savų taktinių sumetimų – leisti lietuviams persikelti ir atkirtus nuo brastos sunaikinti atgal atsitraukti negalinčias pajėgas.

Apie tai galima spręsti iš arogantiškų Čeliadnino žodžių, kuriuos perteikia vėliau mūšį aprašęs diplomatas Zigmantas Herberšteinas: „Greitai, kai pusė [lietuvių] kariuomenės buvo persikėlusi per Dnieprą, Ivanui Andrejevičiui Čeliadinui, kuriam Maskvėnas buvo pavedęs aukščiausią vadovavimą, pranešama, kad galėtų pulti ir sutriuškinti šią kariuomenės dalį.

O anas atsakė: „Jei šią dalį kariuomenės sunaikinsime, išliks kita dalis, prie kurios galbūt galės prisijungti kitos pajėgos, ir dėl to mums grės didesnis pavojus. Palaukime tol, kol persikels visa kariuomenė. Mūsų pajėgos yra tokios didelės, kad, be abejonės ir be didelio vargo šią kariuomenę galime arba įveikti, arba apsuptą nusivaryti iki pat Maskvos kaip galvijus. Tuomet pagaliau – šitai dar liko nepadaryta – užimsime visą Lietuvą“.

Kariuomenės stojo viena prieš kitą, Ostrogiškis savo rezervą išdėstė už miško, taip kad priešas jo nepastebėtų. Mūšis prasidėjo „dvi valandos po vidurdienio“ ir truko iki saulėlydžio. Maskvos kariuomenė iš pradžių bandė pasinaudoti silpnesniais LDK kariuomenės flangais ir apeiti ją iš užnugario. Tačiau lietuviai atmušė rusų atakas.

Tuomet pradėjo pulti Bulgakovo-Golicos vadovaujamos pajėgos, išdėstytos dešiniajame rusų armijos flange. Šis vaivada savo veiksmų nesuderino su pagrindiniu vadu Čeliadninu, o pastarasis savo ruožtu nesuteikė paramos dėl jų asmeninės nesantaikos. Maskvos kariuomenės puolimas truko neilgai, po Tarnovskio, Sampolinskio ir Svierčiovskio dalinių kontratakos, maskvėnų dešinysis flangas buvo nublokštas atgal. Tuomet Čeliadninas pajudėjo su pagrindinėmis pajėgomis.

Priekiniai pulkai puolė samdinius, o kairysis Ivano Pronskio sparnas – lietuvių pašauktinius. Šie, vadovaujami Jurgio Radvilos, ėmė trauktis, atviliodami priešus į numatytą siaurą vietą (tarp skardžio ir eglyno), kur pasaloje laukė paruošti lietuvių pabūklai. Netikėta ir taikli patrankų ugnis padarė didžiulių nuostolių puolantiems priešo daliniams, maskvėnų raiteliai paniškai ėmė trauktis.

Nuo patrankos šūvio žuvo šiai atakai vadovavęs vaivada kunigaikštis Ivanas Ivanovičius „Tiomka“ Rostovskis. Lietuviai pasinaudoję sumaištimi kontratakavo. Labiausiai priešinosi Čeliadnino daliniai, bet dabar jiems nepadėjo Bulgakovas-Golica ir mūšis baigėsi visišku sutriuškinimu, bėgančių rusų žudynėmis ir ėmimu į nelaisvę.

Mūšio padariniai

Žuvo keliolika tūkstančių rusų. Daugiausia ne mūšio, o persekiojimo metu. Abiejų pusių šaltinių liudijimu, Kropivnos upė, per kurią bėgo sumušta Maskvos kariuomenė, buvo užtvenkta žuvusiųjų kūnais. Ivanas Čeliadninas ir daug maskvėnų didbajorių, kunigaikščių (tarp jų dar 8 vaivados, 17 kitų žymesnių vadų), nuo 1500 iki 2000 kilmingųjų pateko į nelaisvę.

Iš viso buvo apie 5000 belaisvių, žymesnieji iš jų, išskirstyti po LDK pilis ilgus metus praleido nelaisvėje, nes Maskvos valdovas nesirūpino jų išpirkti ar iškeisti. LDK šaltinių pateikiamas žuvusių priešų skaičius – net 40000. Iš karto po mūšio iš stovyklos Borisove Žygimanto Senojo vardu rašytuose ir Europos valdovams (į Vengriją Žygimanto broliui Vladislovui, į Romą, į Veneciją ir kitur) išsiuntinėtuose laiškuose minima, kad žuvo 30000 iš 80000 maskvėnų.

Dalį kaltės dėl maskvėnų pralaimėjimo galima priskirti vyriausiajam vadui Čeliadninui, Sigizmundo Herberšteino liudijimu, jis arogantiškai leido persikelti Lietuvos kariuomenei per Dnieprą ir nederino veiksmų su kitu Maskvos karvedžiu Bulgakovu.

Lietuvos kariuomenės nuostoliai buvo nežymūs. Iš žymesnių asmenų žuvo Jonas Zborovskis, didikas Slupeckis. Kilmingi žuvusieji buvo atvežti ir palaidoti Vilniuje. Čia, valdovui grįžus, įvyko triumfo iškilmės, eisenoje buvo vedami belaisviai Maskvos karvedžiai ir kariai, Vilniaus katedroje pakabintos trofėjinės vėliavos. (Kaip liudija Mykolas Lietuvis, jos su kitomis čia saugotomis sudegė per 1530 m. gaisrą).

Po mūšio pasikeitė karo eiga. Išgirdęs apie pralaimėjimą, Vasilijus III  palikęs įgulą, pasitraukė iš Smolensko. Lietuvai vėl atiteko Mstislavlis, Dubrovnos, Kryčevo pilys.

Pergalė prie Oršos buvo didžiausias Konstantino Ostrogiškio karinis triumfas, jai pasiekti didelę reikšmę turėjo šio didžiojo etmono vadovavimo sugebėjimai, jo kariuomenės kovinės savybės, suderinti kariuomenės dalių veiksmai, puikūs taktiniai manevrai – atsitraukiant priešas atviliotas į artilerijos pasalą (dažnai teigiama, kad tai pirmoji žinoma artilerijos pasala pasaulio karybos istorijoje) ir pavykusios karinės gudrybės (parodomaisiais veiksmais atitrauktas priešo dėmesys nuo kitoje vietoje statomo tilto), išnaudota iniciatyva ir karo inžinerijos galimybės (pastatytas pontoninis tiltas per Dnieprą, skirtas pabūklams ir pėstininkams perkelti).

Apsigynus nuo plataus masto invazijos į šalies gilumą, LDK vis dėlto nepavyko užimti Smolensko ir perimti iniciatyvos kare. Nors, maskvėnų valdžiai apkartus, smolenskiečiai bandė pasikviesti Lietuvos kariuomenę, jie buvo demaskuoti, su jais susidorota.

Pernelyg uždelsusi Lietuvos kariuomenė Smolenską apsiautė jau gerai parengtą gynybai. Apgulai užsitęsus atėjo žiema, ir apgultis buvo nutraukta, Konstantino Ostrogiškio kariuomenė atsitraukė, o pašauktinė kariuomenė išsiskirstė. Smolenskas šimtmečiui liko Maskvos valdžioje. Palankus momentas nebuvo išnaudotas. (Panašiai, kaip po Žalgirio mūšio žygiuojant užimti Marienburgą).

Aktyvūs veiksmai nurimo – Lietuvos iždas buvo tuščias. Vis dėlto  Maskva ilgai neatsigavo po pralaimėjimo. Patirti nuostoliai kurį laiką neleido jai puldinėti LDK žemių. Sėkmingi Maskvos karo veiksmai buvo sustabdyti, bet nebuvo neutralizuoti ilgesnėje perspektyvoje. Po mūšio galutinai įsigalėjo nuomonė, kad rusai atvirame lauke negali atsispirti lietuviams.

Propagandos kampanija po mūšio leido Žygimantui spręsti tarptautinius klausimus. Kai kurie žymesni belaisviai buvo išsiuntinėti į Europos valdovų dvarus demonstruojant lietuvių ginklo pergalę ir maskvėnų egzotiką.

Lenkija ir Lietuva buvo vaizduojamos kaip Europos forpostas prieš „schizmatikus“ maskvėnus. Suardžius Maskvos ir imperatoriaus Maksimilijono I sąjungą, nukreiptą prieš Žygimantą Senąjį, buvo suartėta su Habsburgais. To suartėjimo ryškiausia manifestacija buvo 1515 m. suvažiavimas Vienoje.

Nors Habsburgai dinastinėje kovoje su Jogailaičiais dėl įtakos Čekijoje ir Vengrijoje turėjo neabejotinai daugiau naudos, bet nustojo remti amžinus Lietuvos ir Lenkijos priešus – Vokiečių ordiną ir Maskvą.

Oršos mūšis – pavyzdys, kaip mažesnės, bet taktiškai gudresnės ir mobilesnės pajėgos, sumanių vadų dėka gali įveikti galingesnį priešą. Rusijos invazijos į Ukrainą kontekste reikia tikėti Ukrainos kariuomenės ir visos Ukrainos valstybės pergale įveikiant imperialistines Rusijos užmačias ir planus.

Šaltinis – www.kam.lt

The post Istorikas M. Čiurinskas: LDK karinės išminties ir ginklo galia – pergalė Oršos mūšyje appeared first on Voruta.

Aleksandras Sakas, Klaipėda, resfamiliaris.blogspot.com

Kadaise, prieš du šimtus metų, Užpalių valstybiniam dvarui priklausantis Satarečiaus kaimas turėjo vandens malūną, o jo malūnininku dirbo vienas iš autoriaus protėvių – Pranciškus Milaševskis (kitaip – Milašauskas).

Pranciškus ir Ona Milašauskai turėjo daug vaikų, iš jų norėčiau išskirti tris dukras – savo proprosenelę Apoloniją ir jos seseris Rozaliją ir Agotą.

1863 metų sukilimo laikų senieji Milašauskai nesulaukė. Tačiau jų vaikams sukilimą teko matyti, kažkiek jame dalyvauti ir dėl to skaudžiai nukentėti. Dukras Rozaliją ir Agotą su jų šeimomis caro valdžia ištrėmė į imperijos gilumą, į Samaros guberniją.

Rozalija Milašauskaičia buvo ištekėjusi už Stanislovo Būgos iš Likunčių (dabar – Likančių) kaimo. 1849 metais liko našle. Užauginusi vaikus, gyveno Likunčiuose su sūnaus Liudviko šeima.

Kai į kaimą poilsio užėjo Povilo Červinskio sukilėliai, nakvynę jie rado Būgų namuose. Ar galėjo būti kitaip? Sukilėlius pavalgydino, iškūreno jiems pirtį… Matė visi, kam reikėjo ir nereikėjo, todėl po kiek laiko apie tai sužinojo ir sukilimo malšintojai.

Užpalių ir aplinkinių parapijų kaimuose tokių norom ar nenorom sukilėlius parėmusių buvo ne viena valstiečių šema. 1863 metų gruodį caro valdžia griebėsi keršto akcijos. Daugelis prisiminimų byloja, kad veiksmas pradėtas per pačias Kalėdas, šeimynoms švenčiant kūdikėlio Jėzaus gimimą.

Žandarai įsiverždavo į juodajame sąraše atsidūrusius namus, pastatydavo sargybinį ir liepdavo per parą susiruošti tolimai kelionei. Rodos, tą žiemą sniego netrūko, ir nelaimėliai savo arklius kinkė į roges. Prikraudavo jas maisto ir drabužių, kiek arkliai galėjo patempti. Dar turėjo palikti vietos vaikams, moterims ir seneliams, o vyrams teko klampoti šalia rogių pėsčiomis. Susidarė ilga vilkstinė, raitų žandarų saugoma.

Krašto istorijos tyrinėtojas ir rašytojas Vytautas Indrašius suskaičiavo, kad tik iš Užpalių parapijos 1863 metais buvo ištremtos 59 šeimos.

Rozalija Milašauskaičia Būgienė buvo išginta iš Likunčių su sūnaus Liudviko šeima ir kartu gyvenusiomis Rozalijos jaunutėmis dukromis Karolina ir Uršule, iš viso bene aštuoni žmonės.

Iš kito Užpalių parapijos kaimo, Ubagų (dabar – Liepakalnio), buvo išvežta ir Rozalijos Būgienės jaunesnė sesuo Agota Milašauskaičia Tranienė, jos vyras Zigmantas Tranas ir, berods, du jų vaikai.

Kai kurie Agotos vaikai liko Lietuvoje. Sūnus Rapolas Tranas randamas Užpalių parapijiečių sąrašuose – 1866 metais jis, dešimtmetis, užrašytas Likunčių ūkininkų Zigmanto ir Liudgardos Viliūnų  piemenuku, o septynerių dukrelė Veronika Tranaitė užrašyta gyvenanti pas savo tetą Anastaziją Milašauskaičią Kaunelienę Satarečiuje.

Kiek sielvarto patyrė vieni nuo kitų staiga atskirti vaikai ir jų tėvai! Motinai širdis turėjo plyšti iš skausmo – gal savo mažutėlių jau niekada nepamatys?..

Tremiamųjų vilkstinė judėjo į rytus, nuo Tėvynės kasdien nutoldama keliasdešimčia varstų. Arklius keisdavo pašto stotyse. Paskui ir roges pakeitė į vežimus, nes kelionė užtruko per žiemą ir pavasarį, pusę metų. Ne visi atlaikė. Mirė iš namų išvarytieji pakeliui nuo ligų, nuo vargų, nuo sielvarto…

O namai? Į juos netrukus buvo įkeldinti rusai. Ne iš kažkur, o Lietuvos rusai varguoliai. Stačiatikiai ar sentikiai, nesvarbu, kad tik rusiškos dvasios būtų. Įkeldinti ne savo valia, užtat apdovanoti svetimu, neteisėtu palikimu – iš savininkų atimtais namais su visais buities rakandais, gyvuliais, žeme…

Oi nelaimės! Ką aš matau?

Širdį ver kaip yla.

Numylėtoj mano vietoj

Gyvena barzdyla.

Taip aimanavo Vienužis (kunigas ir poetas Antanas Vienažindys), sužinojęs, kad ir jo „baltoji gulbelė” Rožė Stauskaitė su savo tėvais išvaryta iš gimtųjų namų.

Juodoji įduba

Vilkstinei 1864 metų vasaros pradžioje persikėlus per Volgą, stepėse prie Didžiojo Uzenio upės buvo liepta sustoti. Čia! Čia bus tremtinių, jų vaikų ir vaikaičių gyvenamoji vieta iki jų gyvos galvos!

Toji vieta – anais laikais priklausė Samaros gubernijai. Dabar – Saratovo srities Novouzensko rajonas.

Didysis Uzenis – upė, gerokai platesnė ir ilgesnė už tremtinių godotąją Šventąją, tiktai gal lėtesnė. Aplinkui – lygumos, stepėmis vadinamos. Žmonių anuomet retai gyvenamos vietos – vienas kitas rusų kaimas ir kartais iš stepių kupranugariais atklystantys buvę šių žemių šeimininkai kazachai.

Tremtinius paskirstė į dvi vietas. Apie 30 šeimų apsigyveno pramaišiui su rusais Talovkos kaime. Daugiau, apie 80 šeimų, turėjo įsitaisyti tolėliau, negyvenamoje paupio lomoje, kurios rusiškas vardas buvo Čiornaja Padina (Juodoji įduba).

Talovkos rusai naujuosius kaimynus sutiko su užuojauta. Po nakties tremtiniai rasdavo padėtą puodynę pieno ir gabaliuką duonos.

Nenorėjo žmonės čia niekur kurtis, iš pradžių vis dar tikėjosi grįžti į Lietuvą. Verkė savo krašto, savo gražių sodų, savo gyvulėlių…  Bet kol kas nebuvo kas daro – kasėsi žemines, džiovino molio plytas būtiniausiems trobesiams.

Miškų tose vietose nėra, medis – brangus, jį reikia iš labai toli parsigabenti. O žemė čia gera, derlinga, kad tik lietaus būtų! Kviečiai labai derėjo. Augo arbūzai, moliūgai, pomidorai, jų Lietuvoje mažai kas buvo matęs.

Valdžia skyrė po 15 dešimtinių (kiek daugiau, negu 15 ha), bet tos žemės aplinkui daug laisvos – imk ir dirbk, kiek pajėgi! Nemiela ji, ta svetima žemė, bet kur dingsi, kai valgyti, apsirengti reikia. Kazachai guosdavo: „Dabar nenorite žemės, nenorite gyventi, bet ateis laikas, kai nenorėsite iš čia išvažiuoti”.

Naujoji Amerika

Kaip kazachai sakė, taip ir nutiko. Lietuviai, įpratę daug ir sunkiai dirbti, greitai prakuto. Prakuto tiek, kad ir savo namus medžiu aptaisė, ir po bažnyčią, po mokyklą Čiornaja Padinoje ir Talovkoje pasistatė. Talovkos kaimynai rusai tik stebėtis galėjo! Ir ėjo jie samdiniais pas turtinguosius lietuvius, o lietuvis nė vienas pas rusus samdiniu nedirbo.

Trūko tiktai nuotakų lietuvaičių. Tai jaunikiai į Lietuvą važiuodavo, gimtinėje nuotakas rinkdavosi. Kad ir labai toli, bet lietuvaitės mielai ėjo už „samarsko” vyro.

Gandas apie naująją Ameriką už Volgos viliojo ir kitus ten laimės ieškoti. Apie šimtas jaunų vyrų ir moterų iš Lietuvos patys atvažiavo į Čiornają Padiną, iš pradžių – samdiniais, paskui savo namus ir ūkius įsitaisydavo.

Gali būti, kad ir Agota Tranienė savo vaikus iš Užpalių parapijos parsigabeno, bent jau norėtųsi, kad taip būtų buvę.

Gyventojų skaičiui išaugus, dalis lietuvių persikėlė dar į trečią vietą, už kelių kilometrų nuo Čiornaja Padinos. Ten išaugo dar vienas lietuvių kaimas – Litovka.

„Mūsų piliečiai turėjo žemės tiek, kiek kas tik galėjo išdirbti ir apsėti. Kiti sėjo po 1500 dešimtinių žemės, laikė po 40 kupranugarių, po 30 arklių, po 50 raguočių, avelių po 100 ir daugiau, kiaulių po 30, žąsų po 150, ančių ir vištų tai nežinau, bet irgi po daug. Visą inventorių turėjo (…)”, – rašė felčerė Antanina Čipaitytė apie auksinius tremtinių laikus (Vytautas Indrašius, Išginti į užmarštį. 1863 metų sukilimo tremtiniai nuo Dusetų ir Užpalių, Vilnius, 2015, p. 420).

Kokio pajėgumo ir kokių užmojų buvo tremtinių antroji ir trečioji karta, liudija jų bažnyčios vargonai. Juos, naujus Gebelio darbo vargonus, Samaros lietuviai atsigabeno iš paties Karaliaučiaus! Ir 1908 metų rugsėjį jais grojo ne kas kitas, o į Čiornąją Padiną koncertuoti pakviestas garsusis „Lietuva brangi” kompozicijos autorius Juozas Naujalis!

Mokykloms rasdavo lietuvius mokytojus, kad tikybos ir gimtosios kalbos lietuviškai mokytų. Beje, išlaikymą mokykloms skyrė ir mokytojams algą mokėjo Samaros zemstva (savivaldybė).

Bažnyčias ir kapus ąžuolų sodinukais, iš toli atgabentais, apsodino ir juos kasdien laistydami augino…

Ilgai gyvendami svetur, tačiau savųjų apsuptyje, tremtiniai gimtosios kalbos nepamiršo, išmokė ir vaikus, gimusius tremtyje, lietuviškai kalbėti ir dainuoti.

Tačiau Petras Gedvila, 1915 metais atvykęs į Čiornają Padiną mokytojauti, rado nebe taip šviesią padėtį:

„Nors tarp savęs kalbėdavosi lietuviškai, bet dalinai jau surusėję, ypač jaunimas. Neteko nė karto girdėti jaunimą lietuviškai dainuojant, bet rusiškos dainuškos buvo mėgiamos” (ten pat, p. 414).

Kai tremtiniai jau galėjo grįžti į Lietuvą, daugelio jų vaikai to nebenorėjo. Juk jie gimė čia, ir ši dosni žemė jiems jau buvo gimtoji, ne tokia svetima, kaip senajai, baigiančiai išmirti kartai.

Ir autoriaus tolimos giminaitės, seserys Rozalija Būgienė ir Agota Tranienė, visus vargus ir rūpesčius šiame pasaulyje palikusios, jau toje žemelėje gulėjo. Tačiau jų anūkų laukė pirmojo pasaulinio karo ir dar baisesni laikai.

„Nuo karo, maro ir bado…”

Antanina Čipaitytė savo pranešimą Lietuvos Raudonajam Kryžiui rašė 1921 metais, kada gyvenimas Rusijoje jau buvo apverstas aukštyn kojomis. Permainos atnešė daug nelaimių, bet ne visur jos buvo pražūtingos tiek, kiek Pavolgyje, taigi, ir Samaros gubernijoje. Kilo baisus badas.

Badą prišaukė ne karas, ne caro valdžios žlugimas, ne didelė sausra, nors pastaroji prie to bus prisidėjus. Dvejus metus Pavolgyje niekas neužaugo, viskas išdegė nuo saulės, išdžiūvo visi upeliai. Kol paskutinių grūdų neatėmė bolševikų valdžia, žmonės duoną kepdami su žolėmis maišė, bet ir žolė nustojo želti. Krito gyvuliai…

Bolševikai nuo pat 1918 metų plėšė valstietiją iš reikalo, nes duonos trūko visiems, ir iš idėjos – buožių turi nelikti! Ginkluoti raudonųjų būriai atimdavo viską, ką valgomo rasdavo, taip pat geresnius rūbus, pinigus. Klėtis, aruodus iššlavė taip, kad nė sėklai neliko.

Tremtiniai paskui pasakodavo, kad per badą visus kaimo šunis ir kates suvalgė, paskui gaudė suslikus, laimei, stepėje jų daugybė buvo prisiveisę.

Badą lydėjo ir epidemijos – šiltinė, cholera, net cinga, labiau būdinga amžino įšalo kraštams. Daug lietuvių, nuo mažiausių vaikelių iki žilų senelių, tuomet savo dienas kančiose baigė.

Vartai vėrėsi

Po 1920 metų Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties Samaros tremtiniams sušvito viltis. Gal Tėvynė jų nepaliks bėdoje?

Šeši vyrai iš Čiornaja Padinos 1921 metų birželį nuvyko į Kauną. Prašė pagalbos badaujantiems tautiečiams ir klausė, ar Lietuva juos priimtų. Lietuvos valdžia sutiko priglausti visus norinčius sugrįžti.

O Lietuvos Raudonasis Kryžius, jo vadovas gydytojas Rokas Šliūpas, visuomenė netruko ir paramą suruošti. Pirmasis vagonas su grūdais 1921 metų rudenį išriedėjo į Rusijos gilumą. Radosi ir savanorių, pasiryžusių savo galva rizikuoti, brangų, daugelio geidžiamą krovinį lydint ir pristatant į vietą.

Antanina Čipaitytė su Onute Dorelyte, dvi narsios lietuvaitės, buvo tos pirmosios savanorės.

Lietuvai sutikus priimti iš tremties grįžtančius tėvynainius, reikėjo garantijos, kad kliūčių nesiras Rusijos pusėje. Pasiuntiniai iš Talovkos ir Litovkos kaimų vyko į Maskvą. Praną Labeckį, Aleksandrą Kuzmicką ir dar vieną 1922 metų pradžioje priėmė pats Leninas. Kalbėjęs tą dieną piktai, bet tremtinių atstovus išklausęs. Vartai atsivėrė, kelias į Lietuvą buvo laisvas.

„Samarski” grįžta

Dabar kiekvienai tremtinių šeimai teko rinktis, ką daryti. Bado grėsmė nyko, žemė vėl žadėjo gerą derlių. Kolūkiai tuomet dar niekam nesivaideno. „Čia mums gerai, visko yra, o ten laukia nežinia” (ten pat, p. 282). Daug tremtinių panoro grįžti, bet daug ir pasiliko.

Tie tremtiniai, kurie iš bolševikų nieko gero nesitikėjo, kad ir kaip gailėdami, metė savo įdirbtą žemę maitintoją, paliko ar pusdykiai pardavė išpuoselėtas sodybas ir krovėsi vežimus. Krovėsi maisto, kiek jo sukrapštė, ginklavosi gintis nuo plėšikų ir, prisirišę prie vežimų po antrą arkliuką, senelių pažintais keliais išriedėjo atgal, į Lietuvą.

Pirmajai dešimties šeimų vilkstinei ginklai pravertė – kelionė per sunuožmėjusį, alkstantį kraštą buvo ne tik ilga, sunki, bet ir mirtinai pavojinga.

Iki žiemos nespėję pasiekti Lietuvos, manė peržiemosią Vitebske. Bet gandas apie grįžtančius Tėvynėn tautiečius jau buvo pasiekęs ir Lietuvos atstovybės Maskvoje pasiuntinį Jurgį Baltrušaitį. Jis išrūpino jiems vieną vagoną.

Po septynių kelionės mėnesių tremtiniai pagaliau grįžo į Tėvynę, kur juos pirmoje stotyje, Obeliuose, pasitiko ir pasveikino lietuviškos valdžios atstovai, diplomatai.

Garbė jaunosios Lietuvos valdžiai, kad sugebėjo kiek įstengė grįžtančiais pasirūpinti! Kadaise ištremtųjų sodybos buvo užimtos, tai parvykėlius apgyvendino šen bei ten prie išparceliuotų dvarų.

Nemanykim, kad atvykėliai čia būdavo tautiečių sutinkami išskėstomis rankomis. Štai, Juozas Bertašius, dusetiškių tremtinių ainis, savo atsiminimuose rašė kaip buvo, jų ir dar tris šeimas atsiuntus į Balbieriškio valsčiaus Tadaušavos dvarą:

„Žmonės, buvę kumečiai, valdė tą dvarą bendrai. Bendrai dirbo, o gautą derlių išsidalydavo pagal įdėtą darbą. Turėjo savo vyresnį, kuris tvarkė visus reikalus. Žmonės, nujausdami, kad kada nors žemė bus dalijama čia gyvenančioms šeimoms, naujų šeimų įsileisti nenorėjo. O čia dar atvyko „azijatai”, kaip jie mus vadino. Bijojo, kad naktį neišpjautų jų šeimų” (ten pat, p. 8).

Tąkart tremtiniai buvo įkurdinti Tadaušavos kumetyne per jėgą, su policija. Vėliau vietiniai su atvykėliais susitaikė, susidraugavo, stebėdamiesi klausydavo pasakojimų apie gyvenimą Rusijoje.

„Neleisiu nė artyn prieiti…”

Taip pasitiko tremtinį Andrių Šutą jo senelių sodyboje šeimininkavęs čia įkeldintųjų palikuonis.

Laikinai kas kur Lietuvoje priglausti, tremtiniai ėmė rūpintis savo tėvų ir senelių ūkių sugrąžinimu. Vieniems tai pavyko, kitiems – ne.

Jei ūkį iš caro valdžios gavusieji jau būdavo pardavę kitiems, tai ūkis tiems kitiems, kaip turtą įsigijusiems teisėtai, ir likdavo, o tremtinių vaikai jo atgauti nebegalėdavo. Jei tremtinių ūkis vis dar priklausė įkeldintų rusų palikuonims, tai ūkis iš jų būdavo nusavinamas ir grąžinamas teisėtiems paveldėtojams.

Nebuvo taip, kad rusų šeimos iš nusavintų ūkių būtų išvaromos ir paliekamos kaip stovi. Padėdavo valdžia ir jiems – mokėdavo iškeldinimo pinigines išmokas, surasdavo kitas apgyvendinimo vietas.

Mūsų Agotos anūkai Jonas ir Feliksas Tranai senelių ūkio neatgavo, nors ir prašė. Viskas jau anksčiau buvo parduota taip vadinamiems tretiesiems asmenims.

Rozalijos Būgienės anūkai Pranas Būga ir Natalija Sereičikienė grįžo į Tėvynę kiek vėliau, 1922 metais, kai tremtiniai jau galėjo keliauti traukiniais. o ne vežimais per visą Rusiją. Laikiną prieglobstį gavo kitame Lietuvos gale, Šakių apskrityje, Zyplių dvare. Kitąmet kreipėsi į valdžią su prašymu grąžinti jų senelių ūkį. Kol prašymas buvo nagrinėjamas, Pranas Būga pasimirė.

1926 metais Natalijai Sereičikienei buvo grąžinta jos senelių ūkio Likunčių kaime dalis, apie 16 ha žemės. Dalis ūkio, o ne visas, ir štai kodėl.

Po sukilimo Būgų ūkyje buvo apgyvendintos dvi rusų šeimos, Rutkovskiai ir Visockiai. Laikui bėgant, Rutkovskių vaikai savo dalį pardavė. Šitos dalies Natalija neatgavo. O Visockių vaikai savo dalį buvo išnuomavę, tai tas pusvalakis buvo iš jų nusavintas ir grąžintas Natalijai Sereičikienei.

Kiek į šoną, bet paminėsiu kai kuriuos Natalijos Sereičikienės ainius. Jos anūkas – bene turtingiausiu JAV lietuviu buvęs Juozas Kazickas (1918-2014), gimęs Čiornaja Padinoje ir jau šiais laikais tenai mecenavęs naujos bažnyčios statybą. Natalijos proanūkis yra Viktoras Gediminas Gruodis, kartu su savo dėde Juozu Kazicku įkūręs pirmąją Lietuvoje mobiliojo ryšio bendrovę „Omnitel” ir ilgai jai vadovavęs.

Kas iš tremtinių negalėjo atgauti ūkio, tiems valdžia padėjo kurtis naujoje vietoje. Nors ne iš karto, o tik 1928 metais, bet vis dėlto tremtinių teisės buvo prilygintos nepriklausomybės kovų savanorių teisėms. Naujakuriams parceliuojamuose dvaruose buvo atrėžta maždaug po 10 – 15 ha žemės, išmokėta kiekvienai jų šeimai nemaža tiems laikams 2400 litų pašalpa.

Su žeme – kaip kam pasisekė. Vienur žemė buvo gera, derlingesnė už aukštaitišką priesmėlį, ir kartais tremtiniai jau nesisielodavo dėl prarastų tėviškių. Kitur kliuvo pelkėta, amžiais nearta, krūmais ir prasta žole apaugusi. Reikėjo daug darbo įdėti, kol gautoji žemė virto arimais, pievomis.

Dieną sunkiai dirbdami, naktį ramiai miegojo. Kol 1940 metų birželį, kaip ir prieš porą dešimtmečių Rusijoje, buvusių tremtinių gyvenimas dar kartą apsivertė. Kai kurie iš jų netrukus buvo išgabenti į kitą, į atšiauriojo Sibiro tremtį.

The post Aleksandras Sakas. Į Samarą pusę metų – pėsčiomis. Samaros tremtiniai appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Atmetę visus rusiškojo agresoriaus bandymus gražinti Sovietų Sąjungos molinio milžino galybę, dar kartą okupuojant buvusias „broliškas respublikas“, turime pripažinti, kad būtent rusai prieš 63-jus metus balandžio 12 d. pirmieji pakėlė žmogų į kosmoso erdves: vos 27-rių sulaukęs Jurijus Gagarinas apskriejo Žemę kosminiu laivu „Vostok“ ir tapo pirmuoju pakilusiu į kosmosą žmogumi. Beveik po septynerių metų jis žuvo. Tiesa, apie jo mirtį sklido įvairūs gandai… 1969 m. Amerikos astronautai išsilaipino Mėnulyje, nuvežę ir palikę ten rusų tyrinėtojų atminimo medalius.

Bet šie pirmeiviai kartu atvėrė ir nesibaigiančią kosmoso dalybų epopėją, pastaruoju metu virtusią karinėmis varžybomis. Jos vyksta ne tik Žemėje, bet ir danguje. Beje, ar daug kas žino, kad pirmas apie Mėnulio pasidalijimą užsiminė Stalinas? Siūlome beveik prieš 12 metų skelbtą, kiek redaguotą publikaciją.

Pramanas, pakurstęs aistras

Potsdamo konferencija, 1945 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d. Trijų valstybių – Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų– SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos lyderiai Josifas Stalinas, Harry S. Trumanas ir Winstonas Churchillis (konservatoriams pralaimėjus rinkimus, pastarasis turėjo grįžti į Londoną, jį pakeitė leiboristas Clementas Atlee) dalijasi pokarinę Europą.

Viename iš susitikimų tarp sovietų ir amerikiečių lyderių užsimezga keistas pokalbis, kurį 1966 m. išleistoje prisiminimų knygoje „Prieš Hirosimą buvo Potsdamas“ („Hirosima Followed Potsdam“) užfiksavo Amerikos istorikas ir to meto JAV prezidento vertėjas Robertas Mylanas. Baigiantis konferencijai  Stalinas Amerikos vadovui staiga pasiūlė aptarti problemas, susijusias su… Mėnulio padalijimu. H. S. Trumanas patikslino: „Jūs, pone Stalinai, žinoma, turėjote galvoje Vokietijos padalijimą?“ Stalinas užtraukė savo garsiąją pypkę ir su nugalėtojo gaidele tvirtai pakartojo: „Mėnulio. Juk dėl Vokietijos mes jau susitarėme. Būtent Mėnulį turiu galvoje. Ir būkite tikras, pone prezidente, Sovietų Sąjunga turi pakankamai jėgų ir techninių galimybių, kad kuo rimčiausiai savo pranašumą įrodytų“.

Apie šį neįprastą pokalbį dokumentiniame filme „Mėnulis: kita realybė“ pirmą kartą prakalbo Rusijos televizijos kanalas REN TV 2004 m. Buvo rodomi autentiškos Potsdamo konferencijos nuotraukos, užkadriniame tekste „Mėnulio fenomenų tyrinėtojas“ Sergejus Cebakovskis rimtu tonu kalbėjo apie keistas šio dangaus kūno dalybas. Kai diskusija įsisiūbavo, žinomas rusų mokslinės fantastikos kūrėjas Romanas Arbitmanas, gyvenantis Izraelyje, gardžiai pasijuokė iš jo, tik išgalvotu Rustamo Katzo vardu, sukurto fantastinio romano, įėjusio į antologiją „Tarybinės fantastikos istorija“, aprašytos situacijos Potsdame. Pasirodo, nebuvo jokių derybų dėl Mėnulio, nebuvo R. Katzo, Herbertas Wellsas nesakė kalbos I Rusijos rašytojų suvažiavime, Aleksandras Tvardovskis nerašė poemos „Tiorkinas Mėnulyje“, o Jurijus Andropovas su rašytoju fantastu Viktoru Pelevinu nesvarstė šio romano „OMON Ra“ ir t.t. Kitaip sakant, visa tai yra paprasčiausias išsigalvojimas, kuris kaip reikiant pakurstė Rusijos kūrėjų aistras. Stalinas bijojo NSO ir priešo raketų…

Mėnulis domino nuo seno

Kita vertus, yra žinomas dėsnis: niekas neatsiranda iš niekur. Taip ir su Mėnuliu. Juk dar nuo Antikos laikų išminčiai, mąstytojai ir išradėjai, žvelgdami į dėmėmis papuoštą Žemės palydovą, tikėjosi kada nors jį patyrinėti „iš arčiau“. Pats R. Arbitmanas rašo, kad, jeigu 1917 m. Lenino būtų neužvaldžiusi bolševikinė ideologija, tai, pasitelkęs kokį nors Agitpromą, jis būtinai būtų sukūręs žinybą, tiriančią bolševikų invazijos į Mėnulį galimybes.

Juokai juokais, tačiau Stalinas ėmė realizuoti šią mistinę idėją dar 3-me dešimtmetyje. Viskas prasidėjo nuo aviacijos pramonės, kuriant tokius lėktuvų variklius, kurie ėmė naudoti reaktyvinį ir raketinį kurą, pajėgiantį aparatus pakelti į Žemės orbitą ir dar aukštesnę kosminę erdvę. Idealizuotą tarpplanetinės raketos projektą 1935 m. pirmas savo net 10 kartų išleistoje knygoje „Tarpplanetinės kelionės“ aprašė žinomas populiarios mokslo ir technikos literatūros kūrėjas Jakovas Perelmanas. Jai pritarė pats Konstantinas Ciolkovskis, dar 1903 m. paskelbęs lyginamuosius raketos rodiklius.

Jis rašė: „Kosminiams skrydžiams skirta raketa turi būti nedidelių matmenų, 10-20 metrų ilgio, o, kad sėkmingai nusileistų ant Žemės ar kitų planetų, turi būti sujungta keletas tokių cigaro formos prietaisų, kurių apvalkalas pagamintas iš plieno, volframo, chromo, – pritarė knygos teiginiams šis apkurtęs, iki gyvenimo pabaigos beveik neišgarsėjęs, bet kosmonautikos pagrindus sukūręs mokslininkas. – Kuras turi būti pagamintas iš naftos – pigios, degias dujas išskiriančios medžiagos, išeinančios iš vamzdžio dideliu greičiu – maždaug 4 km per sek. Žinoma, geriau degti ne naftą, o skystą vandenilį, bet ši medžiaga dar gana brangi…“

Gali atrodyti keista, bet šie mokslininkai tarpplanetinę raketą tuomet įsivaizdavo kaip aprūpintą trimis vairais aparatą, kad jis sėkmingai nusklęstų ant Žemės paviršiaus. J. Perelmanas jau tada suskirstė tris kosminės programos etapus: pirmas – sukimasis aplink Žemę tarsi jos palydovas, antras – kelionės į tolimesnius Saulės sistemos kampelius ir, trečias – nusileidimas numatytoje planetoje. Mėnulis buvo tik tarpinė stotis kelyje į kitas planetas.

Diktatorių ambicijos paskatino pažangą?

Vakaruose jau griaudėjo Hitlerio įsiūbuoti naciai, ir Stalinas galvojo ne apie kosmosą ar ateivius, o apie kariniams tikslams skirtų raketų kūrimą. Jį ypač sujaudino gandai apie tariamus NSO pasirodymus virš Žemės ir vokiečių sukurtą raketą Fau-2. Surinkęs daug panašios informacijos, Kremliaus šeimininkas viename kabinete pasodino tuo metu jau išgarsėjusį raketų kūrėją Sergejų Koroliovą ir įsakė iš tos medžiagos padaryti atitinkamas išvadas. S .Koroliovas po kelių parų analizės pasakė Stalinui: „Ne, NSO nėra priešininkų skraidantys aparatai, bet šį fenomeną reikia atidžiai tyrinėti, ypač dabar, kai mes kuriame raketas, galinčias išvesti mus už atmosferos ribų“.

Stalinas juo tikėjo. Juk dar 1933 m. S. Koroliovas paleido pirmąją SSRS skysto kuro raketą ir buvo paskirtas Reaktyvinio mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotoju. Tiesa, 1938 m. jis buvo apkaltintas naryste opozicinėje grupuotėje ir kenkėjiška veikla ir nuteistas dešimčiai metų kalėti; iš pradžių dirbo aukso kasyklose Kolymoje, vėliau buvo kalintas NKVD specialiojoje tarnyboje, kur konstravo naują aviacinę techniką; 1944 m. buvo išlaisvintas anksčiau laiko, tik 1957 m. reabilituotas. Kosmines raketas jis tobulino kone 20 metų – iki pat amerikiečių išsilaipinimo Mėnulyje. Tik 1946 m. gegužės 13 d. Stalino įsaku buvo sukurta SSRS raketinė kariuomenė, bet ji su kosmosu mažai ką turėjo bendro.

Bet Staliną labiausiai erzino slapti vokiečių raketinės pramonės tyrimai. Laikraštis „Die Welt“ rašė, kad prieš gerus aštuonis dešimtmečius, 1942 m. spalio 2 d., iš karinių oro pajėgų poligono Pėnemiundėje raketa A2 („Agregatas – 2“) pakilo į aukštį, kurį galima vadinti kosmine erdve. Ji pasiekė 84,5 km aukštį ir nuskriejo 190 km, nors pagal NASA standartus kosminė erdvė prasideda už 80 km ribos.

Tąkart Žemės traukos įveikti nepavyko: 6,5 karto raketos greitis buvo mažesnis negu jo reikia Žemės traukai įveikti. 1943 m. sukurta raketa V4 („Vergeltungswaffe-4“ arba „Atpildo ginklas – 4“) irgi netapo Mėnulio užkariavimo priemone ir virto grėsmingu iššūkiu priešams, pirmiausia britams. Jos bandymų metu žuvo daugiau žmonių negu per raketos sprogdinimus priešo teritorijoje, todėl apie Hitlerio ambicijas nuskrieti į Mėnulį nebuvo ir kalbos.

Varžytinėse yra dalis intrigos

Tačiau Stalinui tokie bandymai įvarė baimės. Kaip ir anglų mėginimai sukurti tarpplanetinį laivą. Toks projektas gimė 1939 m., praėjus 6 m. kai buvo įkurta Britų tarpplanetinė draugija (British Interplanetary Society, BIS). 1936 m. joje įkurtas Techninis komitetas parengė kosminės raketos projektą, skirtą skrydžiams į Mėnulį ir grįžimui į Žemę. Mokslininkai ištyrė 120 raketinio kuro rūšių ir apsistojo prie skysto bei kieto kuro kombinacijos, vadinamų koloidų – kietos, skystos ar dujinės dispersinės kuro sistemos.

Vis dėl to karas nutraukė šiuos ambicingus tyrimus ir kosminių tyrinėjimų lauke paliko JAV, SSRS bei Vokietijos mokslininkus.

Artėjo nauja kosmoso „įsisavinimo“ ir dalybų era, tačiau Stalino ir H. S. Trumano pokalbis 1945 m. dabar neatrodo jau toks iš absurdiškos fantastikos srities. Kosmoso erdvės dalybos tęsiasi.

***

Neatsilikime ir mes. Antai, jau esame rašę, kad pasirodė pranešimų, jog sėkmingai parduodami sklypai Marse ir Mėnulyje. Pasirodo, pasaulyje yra daugiau kaip 2 milijonai žmonių, kuriems priklauso sklypai įvairiuose dangaus kūnuose. Štai Amerikos kompanija „Lunar Republic Society” pardavinėja Mėnulio plotus. Pavyzdžiui, 4000 kv. metrų sklypą galite įsigyti už kokius 30 eurų (prieš keliolika metų skelbtos kainos)… Pigu? Beprotiškai. Teigiama, kad nekilnojamas turtas labai atpigo per pasaulio (suprask – Žemės) 2008 – 2009 m. ekonominę krizę…

The post Česlovas Iškauskas. Kaip  diktatoriai Mėnulį dalijosi… appeared first on Voruta.