Sumų srityje – vienoje iš labiausiai puolamų Ukrainos pasienio teritorijų – rugsėjo 4 dieną atidaryta nauja požeminė mokykla, po ketverių metų nuotolinio mokymosi grąžinanti 700 mokinių į saugias klases.

Dvejopos paskirties objektas, galintis tarnauti iki 100 metų, užtikrina nenutrūkstamą mokymąsi nuolatinio artilerijos apšaudymo, oro antskrydžių ir elektros tiekimo sutrikimų sąlygomis regione, besiribojančiame su Rusija. Mokykloje – 12 visiškai įrengtų klasių, talpinančių iki 500 žmonių. Mokykla veiks pamainomis, siūlydama pamokas, popamokinę veiklą ir sporto užsiėmimus.

Projektą inicijavo ir finansavo Europos Sąjunga bei Lietuva, prie jo prisidėjo Airija, o įgyvendino Lietuvos tarptautinių partnerysčių centras (CPVA).

Mokyklos atidarymo renginyje dalyvavo aukšto rango Europos Sąjungos, Lietuvos ir Ukrainos atstovai: Lietuvos užsienio reikalų viceministras Kristupas Vaitiekūnas, Ukrainos švietimo ir mokslo viceministras Dmytro Zavhorodnij, ES ir Lietuvos ambasadorės Ukrainoje Katarina Mathernova ir Inga Stanytė-Toločkienė bei kiti.

„Kiekvienas Ukrainos vaikas turi teisę mokytis saugiai, o šios požeminės mokyklos atidarymas Sumuose – galingas įrodymas, ką gali pasiekti solidarumas. Regione, kuriame nuolat vykdomos Rusijos atakos, ši nauja įstaiga reiškia, kad šimtai vaikų galės grįžti į klases, mokytis kartu ir toliau kurti savo ateitį. Tai ne tik investicija į atsparią švietimo infrastruktūrą – tai investicija į Ukrainos vaikus, jos bendruomenes ir šalies ateitį“, – teigė Katarina Mathernova.

Bendra projekto vertė – 2,4 mln. eurų. Statyba užtruko mažiau nei metus, o naujai pastatytas objektas užima daugiau nei 1 350 kvadratinių metrų.

„Ukrainos atsigavimas negali laukti, kol karas pasibaigs. Jis prasideda tada, kai vaikas gali grįžti į klasę, kai bendruomenės turi saugias erdves ir kai atstatome ne tik tai, kas buvo sugriauta, bet ir statome tai, kas Ukrainą padarys stipresnę bei atsparesnę“, – sakė Lietuvos užsienio reikalų viceministras.

Slėptuvėje įrengtos modernios technologijomis aprūpintos klasės, kompiuterių klasės ir sporto zonos, integruotos su pažangiomis vėdinimo, klimato kontrolės ir priešgaisrinės saugos sistemomis. Taip pat įrengtas dvigubos apsaugos atsarginis generatorius, garantuojantis visišką energetinį atsparumą.

„Karas pakeitė mūsų gyvenimus, tačiau jis neturi atimti galimybės Ukrainos vaikams mokytis, bendrauti su bendraamžiais ir būti mokyklos gyvenimo dalimi. Todėl mes ir toliau kuriame saugias sąlygas, kad vaikai galėtų grįžti į mokymąsi gyvai. Naujos slėptuvės atidarymas Sumuose leidžia šimtams vaikų vėl grįžti į mokyklą. Esame dėkingi Europos Sąjungai, Lietuvai ir Airijai už paramą Ukrainos švietimui“, – pažymėjo Ukrainos švietimo ir mokslo viceministras.

„Teikėme pirmenybę įstaigoms, visiškai negalinčioms veikti dėl slėptuvių infrastruktūros trūkumo. Kokybiškas mokymasis gyvai yra būtinas jaunosios Ukrainos kartos ateičiai – būtent šie žmonės atstatys Ukrainą, ir jiems reikia mūsų paramos jau šiandien. Saugaus švietimo atkūrimas taip pat suteikia šeimoms priežastį likti savo bendruomenėse ir padeda išlaikyti vietos ekonomiką“, – teigė Lietuvos tarptautinių partnerysčių centro Ukrainos atsigavimo ir taikos programų koordinatorius Artūras Žarnovskis.

Ši slėptuvių programa ir jos įgyvendinimo metu sukaupta patirtis tapo pagrindu Civilinės apsaugos slėptuvių koalicijai Ukrainai. Šia iniciatyva siekiama sustiprinti civilių gyventojų saugumą nuolatinių Rusijos atakų sąlygomis. Koalicija, kuriai vadovauja Ukraina ir Suomija kartu su „Team Europe“ partneriais, remia modernių slėptuvių plėtrą visoje Ukrainoje, įskaitant mokyklas, ligonines ir viešąsias erdves.

Be vaikų apsaugos, Sumų projektas taip pat prisidėjo prie Ukrainos karo veteranų socialinės ir ekonominės reintegracijos, įtraukiant juos į atstatymo darbus. Ukrainos veteranai sudarė daugiau nei 11 % projekto statybos darbuotojų.

Apie programą „Naujų slėptuvių statyba Ukrainos mokykloms“

Programa „Naujų slėptuvių statyba Ukrainos mokykloms“ siekiama sukurti saugias ir modernias dvejopos paskirties slėptuvių erdves pafrontės ir stipriausiai nukentėjusiuose regionuose.

Programai įgyvendinti buvo atrinktos mokyklos šešiuose Ukrainos regionuose. Pirmenybė teikiama toms įstaigoms, kurios be slėptuvių apskritai negali užtikrinti mokymosi. Pirmoji tokia slėptuvė jau veikia Odesos regione, antroji – ką tik atidaryta Sumų srityje, o netrukus prie jų prisijungs ir Zaporižės regionas. Eilėje laukia Mykolajivo, Černihivo ir Charkivo regionai.

Programą inicijuoja ir finansuoja ES bei Lietuva, prie jos taip pat prisideda Airija.

Užsienio reikalų ministerijos inform.

The post Karo realybė – Sumų srityje vaikai mokysis po žeme appeared first on Voruta.

Viešnagė Poltavoje Vytauto Didžiojo karo muziejui buvo ne tik galimybė dalyvauti 1399 m. Vorkslos mūšio atminimo renginiuose. Tai buvo svarbus žingsnis stiprinant Lietuvos ir Ukrainos muziejų bendradarbiavimą ir kuriant naujas bendrų istorijos tyrimų bei atminties iniciatyvas.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vedėja Laima Bucevičiūtė vyko delegacijos sudėtyje, kurią sudarė Lietuvos mokslininkų sąjungos prezidentas Dalius Serafinas, Lietuvos mokslininkų instituto direktorius Vygintas Gontis, Poltavos miesto tarybos narė, daktarė Ana Nevoit (Ганна Невойт) ir Lietuvos ambasados Kijeve trečiasis sekretorius Justinas Ražinskas.

Vienas svarbiausių vizito momentų – paminklinio akmens, skirto 1399 m. Vorkslos mūšiui atminti, atidengimas Poltavoje. Šis simbolinis ženklas įamžina vieną reikšmingiausių XIV a. pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos įvykių Ukrainos žemėje. Vorkslos mūšyje 1399 m. susitiko Vytauto Didžiojo vadovaujama kariuomenė ir Aukso ordos pajėgos. Nors mūšis buvo pralaimėtas, tačiau tai netrukdė Vytautui Didžiajam vėliau pasiekti vieną didžiausių savo politinių pergalių – nugalėti Žalgirio mūšyje 1410 m.

Tačiau vizitas nesibaigė vien istorinio atminimo įamžinimu. Jo metu Vytauto Didžiojo karo muziejaus atstovė pasirašė dvi bendradarbiavimo sutartis su Ukrainos kultūros paveldo institucijomis.

Pirmoji sutartis pasirašyta su Poltavos mūšio istorijos muziejumi, kuriam vadovauja Jevgenija Ščerbina (Євгенія Щербина). Muziejus saugo daugiau kaip 6000 eksponatų ir šiandien ne tik pristato 1709 m. Poltavos mūšio istoriją, bet ir analizuoja istorinės atminties, propagandos bei politinio mito formavimo procesus.

Antroji sutartis pasirašyta su Komunaline įstaiga „Istorinis-kultūrinis rezervatas „Bilskas“, kuriai vadovauja Igoris Korostas (Ігор Корост). Šio rezervato pagrindinis objektas – didžiulis Bilsko archeologinis kompleksas, siejamas su skitų laikotarpiu ir senovės Gelono miestu.

Lietuvos delegacijai teko išskirtinė proga susipažinti su vos prieš dvi savaites Bilsko teritorijoje rastu archeologiniu lobiu, kuriame – ir Vytauto laikų denaras bei Baltijos gintaro gabalėlis. Tai dar vienas bendros istorijos liudijimas ir skatinimas imtis gilesnių tyrimų.

Šios partnerystės atveria galimybes rengti bendras parodas, vykdyti mokslinius tyrimus, keistis muziejine patirtimi, organizuoti specialistų bendradarbiavimą ir kartu įgyvendinti kultūros paveldo projektus.

Simboliška, kad visa tai vyko Poltavoje – vietoje, kurioje Lietuvos ir Ukrainos istorijos susipina nuo XIV amžiaus.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus informacija ir nuotraukos

The post Vytauto Didžiojo karo muziejus stiprina bendradarbiavimą su Ukrainos istorinės atminties institucijomis appeared first on Voruta.

Per „RADAROM!“ paramos akciją Lietuvos žmonių ir verslo skirta parama toliau virsta konkrečia pagalba Ukrainos kariams. Per šių metų „RADAROM!“ akciją Ukrainai skirta 5 121 730 eurų vertės parama. Iš šios sumos 4 558 730 eurų sudaro žmonių ir verslo paaukotos piniginės lėšos, o dar 563 000 eurų – bendrovės „NT Service“ parama naujausia priešdronine įranga robotų ir karių apsaugai, skelbiama LRT pranešime žiniasklaidai. 

Naujausiais duomenimis, už piniginės paramos lėšas jau nupirkta arba perkama įranga už 2 375 469,60 euro – dalis jos gaminama, tvarkomi dokumentai, o Ukrainos karinius dalinius jau pasiekė penki robotizuotų sistemų būriai, kurių vertė – 1 218 488,80 euro. Taip pat kariams jau perduota dalis „NT Service“ paramos įrangos – 50 bepilotės aviacijos blokavimo sistemų „SkyWiper – QUAD“, kurių vertė siekia 367 500 eurų.

Šių metų „RADAROM!“ tikslas – padėti Ukrainos kariams pavojingiausiose fronto zonose gauti oro ir sausumos robotizuotas sistemas, kurios leidžia užduotis atlikti nuotoliniu būdu, mažina tiesioginę riziką karių gyvybei ir padeda stiprinti Ukrainos gynybinius pajėgumus.

Kariai su įranga, įsigyta už akcijos „Radarom!“ paramą | „Blue/Yellow“ nuotr.

Ukrainos daliniams jau perduotos bepilotės antžeminės transporto priemonės „TerMIT 2.0 Logistics“, evakuaciniai antžeminiai komplektai „VOLIA-E“, antžeminės platformos „ARISE“, „Backfire“ dronų komplektai, „Sting“ komplektai, valdymo stotys, „BRO-MAX“ ir „Guliver“ antžeminiai robotai bei kita frontui reikalinga įranga.

„RADAROM!“ žinutė – „Kova nesibaigė“ – šiandien virsta labai konkrečiais darbais. Lietuvos žmonių ir verslo paaukotos lėšos jau pasiekia Ukrainos karius įranga, kuri fronte gali pakeisti žmogų ten, kur rizika gyvybei yra didžiausia. LRT ne tik informuoja, bet ir atliepia tai, kas svarbiausia visuomenei ir valstybei. Ukraina kovoja ne tik už savo, bet ir už mūsų laisvę, todėl mūsų pareiga – likti kartu su ja“, – sako LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.

Kariai su įranga, įsigyta už akcijos „Radarom!“ paramą | „Blue/Yellow“ nuotr.

Pasak paramos organizacijos „Blue/Yellow“, karių poreikiai fronte keičiasi itin greitai, todėl parama nukreipiama į įrangą, kuri šiuo metu gali turėti didžiausią poveikį.

„Šiandieninis karas yra technologijų lenktynės, kuriose mes privalome padėti Ukrainai būti žingsniu priekyje. Penki robotų būriai, jau pasiekę frontą, yra tiesioginis įrodymas, kad Lietuvos žmonių parama virsta naujos kartos gynybos priemonėmis, kurių itin pageidauja kariai. Šios sistemos atlieka logistikos, evakuacijos ir žvalgybos užduotis ten, kur anksčiau turėjo eiti žmogus, – dabar jis gali būti saugesnis“, – sako „Blue/Yellow“ vadovė Laura Paukštė.

Kariai su įranga, įsigyta už akcijos „Radarom!“ paramą | „Blue/Yellow“ nuotr.

Nacionalinę paramos akciją „RADAROM!“ organizuoja LRT, „Stiprūs kartu“, „Laisvės TV“ ir „Blue Yellow“. Specialieji partneriai: „Delfi“ iniciatyva „Saugu“, „Lrytas“ iniciatyva „Saugumo kodas“, „15min“.

The post Ukrainos karius pasiekė jau penki „RADAROM!“ robotų būriai appeared first on Voruta.

Svetlana Pavlichenko, Chersono apskr. laikraščio „Tavriyskie vesti” vyr. redaktorė, Ukrainos nacionalinės žurnalistų sąjungos narė, istorijos žurnalas „Voruta”, nr.4, 2025

Brangi redakcija. Straipsnis, kurį jums atsiunčiau, ne visiškai atitinka šio žurnalo formatą, juk reportažas ne tik apie mano kelionę į Tėvynę, kur tęsiasi karas. Tai ir apie mano jausmus, kaip ir jausmus ukrainiečių, kurie yra kraujo praliejimo epicentre; apie pareigą, gailestingumą ir apie tai, kaip karas pakeitė šalį ir žmones. Aš labai noriu, kad kiekvienas, kuris perskaitys mano pasakojimą, įsivaizduotų save ukrainiečių vietoje ir tikiuosi, kad tada daug kas taps aiškiau.

Lietuva-Ukraina-Lietuva. Dvi savaitės neramių dienų

Aš pavargau nuo dvigubo gyvenimo

Spalis, 2025 m. Aš atvėriau akis, suprasdama, kad dar neatsibudau, ir užsimerkiau. Ypatingos motyvacijos atsibusti ir nebuvo. Tiesiog prasidėjo dar viena diena iš tūkstančio su savo mažomis problemomis, nereikšmingais tikslais, ir šią dieną reikėjo tiesiog pragyventi iki vakaro, kad naktį vėl pasinerčiau į praeitį. Juk kaip tik ten labai daug rūpesčių ir tikslų. Ten liko mano mylimas darbas, mano skaitytojai, kuriems kartais redakcija – paskutinė instancija ieškant teisingumo. Ten manęs laukia mano draugai, mano rūpesčio reikia namams ir sodui, o svarbiausia – mano tėvams.

Bet nesibaigiantis už lango lietus man primena realybę: aš ne namuose ir tai dar viena mano naujo gyvenimo Lietuvoje diena. Diena, labai panaši į praėjusias ir būsimas, kur visai kitokia Aš įprasminsiu laiką naujais rūpesčiais, suteikdama jiems svarbos. Šiuo momentu kažkaip ypatingai stipriai suvokiu, jog pavargau. Pavargau nuo dvigubo gyvenimo ir šis kartais primena šizofreniją. Dieną aš Lietuvoje – tai dirbu, tai ieškau darbo. O naktį esu Ukrainoje, kairiajame Chersono srities krante, savo labai mylimame rajono centre sudarinėju eilinį rajono laikraščio numerį, einu į svarbius posėdžius merijoje ir vykdomąjame komitete, dalyvauju rengiant šventes, organizuoju akcijas ir konkursus. O vakare, patenkinta ir pavargusi nuo virtinės rūpesčių, grįžtu namo. Gatvės dalį nuo autobuso iki namo silpnai apšviečia žibintai. Aš žvelgiu į tolį, bandydama nuspėti: mano vyras namuose ar dar dirba. Iš anksto neskambinu jam į mobilųjį. Man tai kaip ritualas: eiti ir spėlioti. Ir jei jis jau namuose, langai sutinka mane jaukia šviesa, kambarys – šiluma nuo spragsinčių krosnyje malkų ir skanios vakarienės kvapu…

Spalis, 2025 m. Netikėtai nusprendžiu, kad man tiesiog būtina nuvažiuoti į Tėvynę. Taip, į kairįjį Chersono srities krantą, man, žinoma, nepatekti, bet pas sūnų į Mykolajivą, aplankyti kolegų ir draugų, kuriems pasisekė išvažiuoti į Ukrainos kontroliuojamą dalį, aš galiu!!!

Ir štai mane jau sutinka Lvivas ir … sirena. Pasirodo, kad per šiuos metus atpratau girdėti šį baisių kauksmą, kuris skverbiasi į kiekvieną tavo smegenų ląstelę ir ten dalijasi į milijonus ryškių blyksnių. Taip, sirena Lvive, ačiū Dievui, gaudžia retai. Vakarinė mano šalies dalis gyvena giliame užnugaryje iš dalies dėl artumo Europos Sąjungos sienoms. Europą gąsdinti savo jėga ir galia karinga šalis, žinoma gali, bet pademonstruoti atvirą agresiją prisibijo. Čia net remontuojami ir platinami keliai, dirba statybos kranai, didindami daugiabučių aukštus, kabo ryškūs reklaminiai stendai ir pramoginių renginių anonsai.

Visai ne į temą, bet kažkodėl atmintis man primena Vasylivkos–Zaporižios kelio vaizdelį. Būtent šį kelią įveikėme, išvažiuodami iš okupuoto prieš trejus metus. Beveik savaitę stovėjome eilėje prie kontrolės punkto, kuris 2022 metų liepą buvo vienintelis patekimas į laisvą Ukrainą. Dieną įkaitusiame nuo Saulės autobuse laukėme savo eilės, o nakčiai važiavome į artimiausią kaimą, kur mums leido pernakvoti, – kas už pinigus, kas iš gailestingumo. Žinoma, sumokėjus barzdotiems kaukaziečiams, buvo galima išvažiuoti be eilės. Moterims – pigiau, iš vyrų ėmė priklausomai nuo amžiaus. Todėl iš nenorinčiųjų laukti jau susidarė atskira eilė. Čia vietiniai suorganizavo prekybos miestelį. Arbata, kava, šaltas vanduo, užkandžiai, higienos priemonės. Bet valgyti mes vengėme. Ir ne tik todėl, kad pinigų nelabai buvo, o kainos buvo kaip kurorte. Atsiprašau už buitines smulkmenas, bet šiame savaime susikūrusiame „paslaugų miestelyje“ nebuvo tualetų. Vietoj jų – jau seniai siaubingai prišiukšlintos kelio šalikelės ir laukai su lentelėmis „Atsargiai, minos!“

Ir štai penktą dieną atėjo ir mūsų eilė. O tada prasidėjo asmeninių daiktų apžiūra ir įrenginių patikra. Neduok Dieve, tavo telefone ras kažką, kas byloja apie tavo neapykantą rusų okupantams. Dėl galimos rizikos daugelis su savimi ėmė mygtukinius telefonus ir pirko „rusų SIM korteles“, kurios veikė tik okupuotose Ukrainos teritorijose. Pagal jas net į Krymą nebuvo galima prisiskambinti.

Iš štai „Pilkoji zona“. Asfalte kyšo nesprogę sviediniai, namai žvelgia lyg aklais, sprogimo smūgių bangų išdaužtais langais, vėjas plaiksto nutrauktus elektros laidus, ir visur juodi sudegusių automobilių griaučiai. Tai Kamianskė – gyvybės kelias šimtams tūkstančių ukrainiečių, kurie palikdavo savo namus, kad nebūtų okupuotųjų dalimi, kad atlaisvintų teritoriją kariniams veiksmams ir duotų Ukrainos karinėms pajėgoms galimybę grąžinti šalies vientisumą…

2025 m. realybėje Vakarų Ukrainos kraštovaizdžiai tiesiog gniaužia kvapą. Jei ne sirena, atrodo, mažai kas čia byloja apie karą. Bet mes įvažiuojame į miesto gilumą ir Lvivo gatvės įgauna tarsi maskuojamąją spalvą. Labai daug kariškių, sužeistų kariškių, kuriems teikiama reabilitacija viename iš ramiausių šalies kampelių. Čia įsikūręs didžiausias mūsų kareiviams Vakarų reabilitacijos centras. Čia taip pat sutelkta apie 150 tūkst. ukrainiečių, laikinai perkeltų iš okupuotų ir pafrontės teritorijų. Taip, šiame regione, laimei, nešvilpia sviediniai, bet jis pasiskyrė sau svarbiausią misiją – reabilituoti sužeistą kūną ir sielą. Vakarų Ukraina tapo laikina tėvyne ir daugeliui mano žemiečių. Chmelnyckio mieste įkurtas pagalbos chersoniečiams centras „Svobodnyje vmeste“ („Laisvi kartu“).

Taip, mano žemiečiams, kurie paliko gimtąsias vietas, moralinė parama būtina kaip oras, vanduo ir stogas virš galvos. Juk gyvenome savo jaukiuose namuose, kaip ir jūs dabar. Ir komforto zoną kūrėme metų metus, kad mums ir vaikams būtų gerai gimtuosiuose namuose, kad rytą norėtųsi eiti į darbą, o vakare skubėti pas šeimą. Mes planavome poilsį, ateitį, nežiūrint į tai, kad karo alsavimas buvo visai šalia. Daugelio šeimų vaikai tarnavo Kryme, kai įvyko aneksija. Ir aš prisimenu tą baisų sūnaus iš karinio dalinio skambutį 2014 m. kovą: „Mam, mūsų dalinys jau apsuptas. Mums davė 15 min. paskambinti artimiesiems. Ginklus atėmė, bet pasiūlė kautis arba pasiduoti. Pati supranti, pasirinkimo nėra, faktiškai mes esame nelaisvėje. Telefonus iš mūsų paims, bet žada, jei pasiduosime, išvežti arčiau ukrainiečių sienos. Bet mes su draugais pabandysime pasprukti per kalnus…“ Paskui buvo Doneckas ir Luhanskas, begalinės laukimo valandos, kol skambutis pasieks telefoną, tiesiog išgirsti pyptelėjimus, kurie motinai reiškia, jog abonentas gyvas. Rotacija, atostogos, ir vėl į fronto liniją. Ir kiekvieną dieną gyveni nuo skambučio iki skambučio, juk po pokalbio atlėgsta, ir kiekviena ląstele jautiesi laiminga, kad visi gyvi. Tikriausiai būtent tada išmokau fiziškai jausti laimę. Tai panašu į artimo žmogaus apkabinimus: šiltus, patikimus. O 2022 m. vasario 24 d. Putinas paskelbė apie „Specialios karinės operacijos“ pradžią ir Ukrainą iš keturių pusių užpuolė rusų okupantai. Tą rytą buvome pas tėvus, užsukome prieš darbą. Mama pasakė, kad griaustinis vasarį – tai šiek tiek keista, bet juk greitai pavasaris. Suskambėjo vyro telefonas ir jam pranešė, kad mūsų keliu jau važiuoja okupantų kolonos. Per mūsų rajono centrą driekėsi trasa Kachovka-Kamy’anka-Dnieprovskaja, rusų užkariautojai judėjo Zaporižios srities link. Ir mes supratome, kad tai buvo ne griaustinis, o tankų gausmas. Tai buvo mūsų okupacijos pradžia. Dar kurį laiką gyvenome be pokyčių, paklusome rutinai. Tą dieną dar buvau darbe ir išsiunčiau į spaustuvę dar vieną „rajonkės“ (rajoninis laikraštis) numerį. Bet Chersonas jau buvo okupuotas ir šis numeris liko skaitmeninio formato. Iš pradžių kilo panika. Iš parduotuvių dingo viskas, – absoliučiai. Kai kurie vertelgos užmezgė ryšį su okupuotomis teritorijomis, kur turėjo savo gamybą ir iš ten vežė produktus. Bet tai buvo įmanoma tik iki tol, kol rusų kareiviams leido įžengti į gyvenvietes (iki tol okupantai apsiribojo kontroliniais postais prie įvažiavimų ir išvažiavimų, jiems buvo draudžiama įžengti į gyvenvietes ir net meras liko ankstesnis). Tada prasidėjo plėšikavimas. Išveždavo viską: produkciją, techniką, įrenginius. Kilo nauja gyventojų panikos banga, bet bado pavyko išvengti: okupantai ne tik išveždavo į Krymą kas buvo pavogta iš ukrainiečių. Per pusiasalį į okupuotų teritorijų parduotuves tiekė rusiškus produktus. Parduotuvės vis noriau ėmė rublius ir atsisakydavo apmokėjimų grivinomis. O vėliau tik keletas tikrų patriotų parduotuvių savininkų slapta ėmė apmokėjimus grivinomis iš bankų kortelių, daugiausia gailėdami pensininkų, kurie ir norėdami, neturėjo iš kur paimti rublių. Mes kūrėme maisto bankus, bet norinčių padėti buvo žymiai mažiau nei tų, kuriems reikėjo pagalbos, nes pagrindinė darbingų gyventojų dalis liko be darbo, daugelis jau išvažiavo. Atėjo ir mūsų eilė…

Tarsi namuose

Spalis, 2025 m. Į Mykolajivo sritį mūsų autobusas įvažiuoja vėlų vakarą. Pivdennoukrainskas (tai pakeistas Južnoukrainsko pavadinimas) nespindi šviesomis kaip buvo iki karo, jis tarsi pasislėpė, apsigaubęs gelbstinčia tamsa, kuri nepajėgia nuslėpti grobikų bandymų sugriauti Pivdennoukrainsko atominės elektrinės. Dar pirmaisiais karo metais čia pataikė „Iskander“. Sprogimo epicentras buvo už 300 m nuo branduolinio reaktoriaus, o 2025 m. rugsėjį už 800 m nuo atominės elektrinės perimetro sprogo rusų dronas. Laimė, šiais atvejais branduolinės katastrofos pavyko išvengti. Ar ilgam? Juk Rusija nuolat atakuoja energetinius Ukrainos objektus, nukreipdama sviedinius į elektrines, pastotes, elektros perdavimo linijas. Smūgiai suduodami į visus be išimties Ukrainos energetinius mazgus. Deja, tai ne tik sukelia problemų dėl elektros energijos, bet ir atneša žmonių aukų. O padėtis Zaporižios atominėje elektrinėje iki šiol įkaitu laiko visą pasaulį, nes ši yra okupuotoje teritorijoje, ir jos sugriovimas – tai jau grėsmė ne tik Ukrainai.

Autobusas važiuoja lėčiau, išvystyti reikiamo greičio neleidžia sunaikintas kelias ir kontroliniai postai. 2022 m. vasario 25 – kovo 24 d. čia buvo fronto linija. Rusijos armija bandė įeiti į miestą ir įvesti kontrolę, kaip tai vėliau atsitiko ir Chersonui. Tomis dienomis su siaubu laukėme viso pasaulio reakcijos į įžūlų šalies agresorės įsiveržimą. Vasario 26-osios rytą rusų kareiviai įžengė į miestą, bet buvo iš jo išmušti. Kovo 2-ąją buvo okupuotas Chersonas. Fronto linija ėjo už 20 km nuo Mykolajivo, todėl miestas buvo be perstojo apšaudomas. Kovo 14 d. duomenimis rusų kariuomenė vis dar kontroliavo kaimus, esančius už 20 km nuo miesto. Civilius gyventojus evakavo keliu Odesos link (apie 250 tūkst. žmonių). Mykolajivo gyventojai, kurie nenorėjo išvažiuoti, apsirūpino maisto atsargomis, gamino ir ginklavosi Molotovo kokteiliais, jei vyktų gatvės mūšiai. Iki 2022 m. kovo 18 d. pagrindinė rusų kariuomenės kolona Mykolajivo kryptimi buvo sunaikinta, Rusijos Federacijos dalinių likučiai atsitraukė Chersono kryptimi ir susitelkė Černobajevkos oro uoste. Bet mūšiai dėl miesto tęsėsi iki pat kovo 24 d., o dabar Mykolajivas apšaudomas itin negailestingai. Be kita ko, raketomis sunaikintos Ukrainos ginkluotųjų pajėgų desantinės šturmo brigados kareivinės (žuvo apie 60 ukrainiečių kariškių), onkologinės ligoninės pastatas, pagrindinė klinika ir greitosios pagalbos ligoninė, dujų turbinų gamykla, 9-ių aukštų Mykolajivo administracijos pastatas (37 žuvusieji, 33 sužeistieji).

Apšaudymai tęsiasi iki šiol. Smogiama gyvenvietėms, prekybos centrams, viešbučiams. Per dvi savaites, kurias praleidau Mykolajive, nebuvo nė vienos dienos ir nė vienos nakties, kad nesukauktų pavojaus signalas. Bet į slėptuvę jau niekas nenusileidžia. Žmonės įprato, kad sirena praneša apie pavojų, bet tiki Dievu, kad apsaugos, ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų priešlėktuvine gynyba, kad laiku numuš grėsmę. Na, o jei „atlėks“, – vadinasi toks likimas, – filosofiškai mąsto drąsūs Miesto didvyrio gyventojai. Šių tvirtų žmonių drąsą, gailestingumą noriu paminėti atskirai. Man sunku spręsti, kaip gyvena ukrainiečiai kituose miestuose, bet karas išmokė Mykolajivo gyventojus vertinti paprastus dalykus, kaip antai, nenutrūkstamą elektros tiekimą namuose, vandenį iš čiaupo ir geriamąjį vandenį rezervuaruose. Šie stovi gatvėse ir komunalinės tarnybos juos nuolat papildo. Būtent iš šio vandens galima gaminti valgį, virti arbatą. Dabar elektros energija tiekiama 2 val. ir 2 val. nėra. Žmonės planuoja savo dieną priklausomai nuo atjungimų grafiko, juk būna dienų, kai elektros nėra 8 val. Rusija be perstojo apšaudo energetinius objektus ir visa tai reikia remontuoti, atnaujinti, perjungti apkrovas, juk pirmiausia būtina atstatyti nepertraukiamą elektros tiekimą ligoninėse, vaikų darželiuose, pagalbos centruose. Tai – specialiai įrengtos vietos, kur nesant elektrai, civiliai gyventojai gali palaukti ir gauti nemokamos arbatos ir vandens, sušilti, naudotis internetu ir elektra. Čia taip pat yra vaistinėlės su pirmojo būtinumo vaistais ir žaidimų kampelis vaikams.

Pagalbos rankos

Priedangos, slėptuvės, pagalbos centrai – tai mūsų dabartinės realijos, kurios padeda gyventi ir tikėti. Ir dar – savanoriai. Tiesa, kaip sako mano kolega, taip pat laikraščio redaktorius iš okupuoto Chersonos srities kairiojo kranto, norinčių padėti žymiai sumažėjo. Bet man pavyko ne tik matyti, bet ir dalyvauti labdaringuose pietuose. Viename iš miesto rajonų kiekvieną sekmadienį jau antrus metus labdaros organizacijos „Prikosnovenije Christa“ („Kristaus prisilietimas“) nariai rengia nemokamus pietus pensininkams ir žmonėms, kurie atsidūrė sunkioje gyvenimo situacijoje. O tokių žmonių vis daugiau. Juk dabar minimali pensijos išmoka Ukrainoje siekia 3038, o pensininkams, kuriems 65-eri ir daugiau – 3758 grivinos. Tai atitinkamai 62,5 ir 77,3 eurai. Minimalus užmokestis iki mokesčių išskaitymo – 8 tūkst., po – 6160 grivinų, atitinkamai 183 ir 126,7 eurai. Neapkrausiu jūsų vidutinėmis statistinėmis ukrainiečių, kurie gauna minimalų atlyginimą (o tokių labai daug) išlaidomis, bet pagrindinių maisto produktų kainas pateiksiu. Duonos kepalas – nuo 9, litras pieno – 55,12, kg „Daktariškos“ dešros – nuo 120, kg kiaulienos – 230, o kg vištų blauzdelių, pavyzdžiui, nuo 170 grivinų. Euro ir grivinos santykis: 1 euras – 48,62 grivinos (kursas svyruoja 1 grivinos ribose).

Kol pilstėme barščius norintiems pavalgyti ir sutaupyti savo menką pensiją (daugelis pagyvenusių žmonių ateina su indeliais, kad pasiimtų valgį ir arbatą į namus porai dienų), iš vaikinų savanorių sužinojau, kad jų veikla neapsiriboja labdaringais pietumis. Dauguma jų – tai priklausomybę alkoholiui, narkotikams, rūkymui, kitų žalingų įpročių turėję žmonės. Visi jie – Mykolajivo centro „Vtoraja žizn“ („Antras gyvenimas“) „auklėtiniai“. Ir visi – su savo nelengva gyvenimo istorija. Visus šiuos vaikinus jungia ne tik sudėtinga praeitis, bet ir tikėjimas, kad tik gailestingumas išgelbės šį pasaulį. Kiekviena jų diena kupina gerų darbų. Jie spėja ir išdalinti humanitarinę pagalbą, kurią gauna iš Europos Bažnyčios brolių, ir aplankyti su dovanėlėmis ligoninėse gulinčius sužeistus kareivius ir pabendrauti vienas su kitu. Be to, jie dar konsultuoja tėvus ir turinčius didžiausią priklausomybę, kurie nori išsivaduoti iš žalingų įpročių, bet silpni dvasia. Jie negydo medikamentais ir žolelėmis, nekoduoja ir netaiko kitų stebuklingų priemonių. Bet tai tikrai padeda. Galbūt kažkam atrodys, kad pasakojimas apie šiuos vaikinus netinkama tema šiam reportažui. O aš paprašysiu jūsų pagalvoti dar apie vieną šio karo aspektą, tiksliau – jo pasekmes. Dabar dar nepakankamai daug kalbama apie tai kaip mes įveiksime karo pasekmes. Dabar omenyje turiu ne sugriautą infrastruktūrą, mažą biudžetą, pažeistą ekologinę sistemą, o vaikinus, kurie liks gyvi ir iš fronto linijos grįš į taikų gyvenimą. Juk tik kine iš karo grįžusių kareivių laukia laiminga filmo pabaiga. Jie nepabaigs savo karo, peržengę gimtųjų namų slenkstį. Ne tik kūnai, bet ir kareivių sielos sužeistos visam laikui. Ir dar ilgai naktimis jie sapnuos fronto liniją ir labai stipriai skaudės seniai amputuotas kūno dalis. Nesu ekspertas ir negaliu pasakyti kiek prireiks laiko, jėgų, žmogiškųjų išteklių, kad mūsų Didvyrius išmokytume iš naujo gyventi. Bet ir paprastam žmogui aišku, jog tai bus labai sudėtinga. Todėl dabartiniams savanoriams – mano naujiems draugams – bus kuo užsiimti. Bet ir dabar jie bendradarbiauja su tais, kurie pripažinti netinkamais karinei tarnybai, juos pirmiausia apgaubdami šiluma, rūpesčiu, laužydami stereotipus apie žmogišką nejautrumą ir abejingumą. Deja, ši visuomeninė organizacija neturi stabilaus biudžeto, jie dirba iš rėmėjų gaunamų lėšų, ir dar… patys yra rėmėjai. Visi turi darbą, savanoryste užsiima laisvu nuo pagrindinės veiklos laiku ir kiekvienas įneša savo indėlį.

Man taip patiko bendravimas su šiais entuziastais (juk matosi, kaip dega žmogaus akys, kai jis kalba apie mylimą veiklą), kad aš pasiprašiau į artimiausias šeštadienio pamaldas ir moterų susitikimus. Ir nepasigailėjau, pasijutusi maža, bet labai svarbia šios jaunos, drąsios, stiprios bendruomenės grandimi. Nors pavadinti šią kompaniją bendruomene, tikriausiai nėra visiškai teisinga. Tai lyg bendruomenė bendruomenėje su atnaujintomis gyvenimo taisyklėmis. Pagerintas variantas, kaip dabar madinga sakyti. Jie gyvena pagal žmogiškuosius įstatymus, bet vertindami pagal Dievo įsakymus. Jie atsisakė daugelio nuodėmingų pagundų, šias pakeitę gerais darbais dėl artimo gerovės. Jie atlieka savo darbą, kaip ir vaikinai, kurie dabar yra fronto linijoje. Jie turi bendrą tikslą – išsaugoti ir prikelti savo tautą.

Šia pakylėta gaida būtų gražu ir patetiška užbaigti reportažą. Bet aš žiūriu tiesai į akis, teisingiau pasakius, jau palikdama Mykolajivą ramios, jaukios Lietuvos link, suprantu, kad kiekvieną kartą vaikštinėdama po miestą, sutinku gedulingą automobilių koloną, o iš garsiakalbių skausmingai skambanti „Zori zapalali“ daina byloja, jog į namus „ant skydo“ grįžta dar vienas kareivis. Ir kiekvienoje gyvenvietėje vis daugiau didvyrių alėjų, vis daugiau žvakių vietoj profilių nuotraukų socialiniuose tinkluose, vis daugiau našlių, našlaičių ir nuo sielvarto pražilusių motinų. Ir visa, apie ką galvojau, svajojau, dėl ko širdis džiaugėsi čia, dabar; viskas, apie ką jums papasakojau, tapo tokiu nesvarbiu. Viskas, išskyrus norą šaukti į Dangų: Dieve, sustabdyk šį karą, – juk žmonės nepajėgūs to padaryti…

The post Lietuva – Ukraina – Lietuva. Dvi savaitės neramių dienų appeared first on Voruta.

Vilniaus senajame teatre sausio mėn. su kūrybine komanda lankėsi vienas ryškiausių Ukrainos teatro režisierių Maksymas Holenko. Jis yra pastatęs virš 50 spektaklių, ne kartą įvertintas nacionalinėmis ir tarptautinėmis premijomis, nuo 2023-ųjų Nacionalinio Marijos Zankoveckos akademinio dramos teatro Lvive vadovas.

Šių metų gruodį Senajame teatre dienos šviesą išvys Maksymo režisuojamas spektaklis pagal ukrainietės Nataljos Vorožbit pjesę „Žalieji koridoriai“ (2023). N. Vorožbit – dramaturgė, scenaristė, kino režisierė, teatro ir socialinių projektų kuratorė, parašiusi daugiau nei 20 pjesių, iš kurių žymiausios: „Maidano dienoraščiai“, „Blogi keliai“, „Saša, išnešk šiukšles“ (ši statyta ir Lietuvoje).

Žalieji koridoriai – taip prasidėjus karui prieš Ukrainą oficialiai buvo vadinami keliai, kuriais civiliai bėgo iš karo zonų. Tai šių dienų parabolė, istorija, ką patiria keturios moterys iš Charkivo, Černihivo, Bučos ir Kyjivo keliaujančios Europos Sąjungos sienos link. Benamystė, pabėgėlio dalia, iliuzijos.

Šis spektaklis turėtų būti išskirtinis Vilniaus senojo teatro ir Ukrainos menininkų bendras darbas. Su Maksymu kalbėjomės ne tik apie Ukrainos teatro nūdieną, jo tendencijas, bet ir geopolitinę padėtį, menininko laikyseną karo akivaizdoje.

Kuo dabar gyvena Ukrainos teatras, kokiomis sąlygomis? Kaip karas prieš Ukrainą daro įtaką repertuarui ir apskritai mąstymui?

Ukrainos teatras šiuo metu gyvena sudėtingomis sąlygomis. Tačiau kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Kyjive, jis patiria tikrą žiūrovų antplūdį. Karas sukėlė didžiulį poreikį: teatras tapo vieta, kur galima susirinkti ir bent akimirkai pasijusti gyvais. Kartais Kyjive tai reiškia ir galimybę sušilti, pamatyti šviesą. Kai kurie teatrai tapo normalumo salelėmis, pilietinio saugumo taškais. Kiti teatrai, atvirkščiai, uždaromi dėl nešildomų salių. Esama tokių, kurių beveik visi trupės vyrai išėjo į frontą. Tai skirtingi reiškiniai, bet žiūrovui teatras įgavo sakralinę reikšmę – tokią, kokios, regis, niekada anksčiau nebuvo.

Kaip Marijos Zankoveckos teatras gyvuoja karo sąlygomis?

Tiesą sakant, šiandien sąlygos gana tinkamos. Pirmus mėnesius po Rusijos ginkluoto  įsiveržimo teatras neveikė – jis buvo vienas iš savanorių centrų Lvive. Po kurio laiko grįžome prie spektaklių. Lvive tai buvo labai vertinga.

Daugelyje miestų teatrai iš pradžių tapo priedangomis. Odesoje pirmąjį karo mėnesį, o ir vėliau teatras tapo priedanga nuo bombų. Charkive – atskira istorija: 2022-ųjų pavasarį ir vasarą lėlių teatras toliau vaidino metro stotyse, kad palaikytų ir pradžiugintų tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, kurie ten slėpėsi nuo karo, vaidino ir kitose Charkivo miesto ir srities vietose, ypač ligoninėse ir socialiniuose centruose.

Ką menininkas gali padaryti tokioje situacijoje? Kiek jis yra svarbus? Apskritai, daugelis rašytojų, menininkų išėjo į frontą ir jau paaukojo savo gyvybes. Kaip tai veikia visą kultūrą, visuomenę?

Mūsų teatre yra vyrų, kurie tarnavo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose ir grįžo. Deja, yra ir tokių, kurių tarp mūsų jau nėra. Gerbiame jų atminimą.

Po kiekvieno spektaklio Zankoveckos teatras rengia rinkliavas ir aukcionus, kad padėtų mūsų kariams. Kartais surenkamos sumos yra tokios, kokių paprasti savanoriai nesurenka, nes po spektaklio žmonės yra energetiškai įkvėpti. Po „Raudonosios rūtos“ pagal N. Vorožbit (rež. M. Holenko) žiūrovai aukoja kaip pamišę: jiems reikia išlieti ašaras, energiją, gauti kažką geresnio. Jie perka aukciono lotus. Pavyzdžiui, neseniai po spektaklio „Matau, kad jus domina tamsa“ (rež. M. Holenko) per tris minutes pavyko parduoti knygą apie Mariją Zankovecką už 100 tūkst. grivnų (beveik 2 tūkst. eurų). Taip mūsų spektakliai virsta dronais – jie dirba gynybos labui.

Dabar aktyviai bendradarbiaujame ir su Veteranų teatru. Kartu su jais įgyvendiname projektą „Pirmųjų pjesių festivalis“, kurio metu veteranai, paramedikai, savanoriai mūsų teatre rašo pjeses. Jie bando gyventi kitokį gyvenimą, patirtį paverčia nauja šiuolaikine ukrainiečių dramaturgija. Tai padeda suprasti, apie ką kalbėti su žiūrovais. Pavyzdžiui, „Balansas“ (rež. Jevgenija Napitaliuk) – pirmoji karės dramaturgės Alinos Sarnackos pjesė. Tai spektaklis, kuriame aktoriai tiesiog skaito pjesę, tekstas ir daiktai.

Ar aktoriams vyrams taikomas armijos rezervo principas?

Taip. Jei jis nebūtų taikomas, teatro taip pat nebūtų. Turime 300 žmonių, 40 iš jų yra rezerve – tai vertingiausi darbuotojai, be kurių dirbti neįmanoma. Tai nedaug, bet leidžia teatrui egzistuoti.

Kas jums neduoda ramybės, o gal net erzina kaip pilietį, žmogų, žiūrint į realybę, į europinį kontekstą? Kokias slinktis matytumėte?

Rusijos kultūra. Ji niekada neatsikratys propagandos priemonių. Po 2014-ųjų pirmieji į jau aneksuotą Krymą atvyko būtent teatrai (Maskvos dailės teatras, Vachtangovo teatras) su grandiozinėmis gastrolėmis, tarsi sakydami: „Atėjo rusų kultūra, jūs padarėte teisingą pasirinkimą“. Iš esmės tas pats vyksta ir Europoje: pirmiausia kultūra, o tada jau tankai. Įsivaizduokite, jei Antrojo pasaulinio karo metu Amerikos kino teatruose būtų buvę rodomi vokiečių filmai. Juk net dabar Izraelyje neatliekama Wagnerio muzika.

Kai realybė labai intensyvi, tam tikra prasme ji pasidaro daug įdomesnė už meną, teatrą, literatūrą… Salės lyg ir turėtų ištuštėti. Šioje situacijoje Ukrainos visuomenė, kiek matyti, reaguoja visai kitaip…

Pas mus priešingai – salė pilna. Žmonės atrado gyvenimo ir energijos šaltinį, vietą, kur galima susivienyti. Todėl teatrui tai – didžiulė atsakomybė. Tai laikas, kai neturi teisės statyti kažką vidutiniško. Ukrainos visuomenė pagaliau atranda ukrainiečių kultūrą, daro ją madingą, vartoja, skatina vaikus. Jei jiems įteigsi karą, būsi didesnis nusikaltėlis nei Rusijos teatro verslas. Žiūrovas yra maksimaliai atviras, atsikratęs rusų kultūros, pasirengęs pasakyti: „Tai mano, dalis manęs“. Siela atvira.

Pavyzdžiui, mane labai sužavėjo kario, kurio žmona didelė rašytojo Ilariono Pavliuko gerbėja, istorija. Jie iš Chersono visą parą važiavo automobiliu į Lvivą, kad spėtų į vieną iš premjerinių spektaklių „Matau, kad jus domina tamsa“. Kelias iš Chersono į Nikolajevą buvo atakuojamas dronų.

Šiame siaube jie tiesiog trokšta to, kas suteiktų pilnavertiško gyvenimo jausmą. Svajonė – atvykti ir pamatyti spektaklį pagal Pavliuko kūrinį. Karys pasinaudoja dviem atostogų dienomis, kad galėtų atvykti, pamatyti spektaklį ir grįžti.

Kai tapau Marijos Zankoveckos teatro vadovu, žiūrovai jau buvo maksimaliai „sugadinti“. Jie seno kartu su anksčiau čia atėjusia menininkų karta. Jauni žiūrovai ateidavo ir išeidavo. O jei ir likdavo, tai turėjo iškreiptą supratimą apie tai, kas vyksta scenoje.

Mano pirmoji užduotis buvo žiūrovą pakeisti. Neišvaryti senųjų, nes yra žmonių, kurie gyvenime nieko kito nematė. Po spektaklių – penkios-dešimt vyresnio amžiaus moterų, vienas vyras, tas sunkus senatvės kvapas… Išeini į sceną, o senatvės kvapas tvyro tiek scenoje, tiek salėje. Suprantama, kad jaunimui tai netiko. Šis laipsniškas pokytis, atvirai sakant, per mažas. Nelabai tikėjau, kad pavyks. Kartais pagalvoju: kaip mums apskritai pavyko bent iš dalies tai pakeisti?

Pavyzdžiui, spektaklyje „Matau, kad jus domina tamsa“ – kitokie žiūrovai, mokūs. Mūsų bilietų pardavėjai labai stebisi, kai jaunimas ateina su šortais ir sportiniais bateliais, bet perka bilietus po 2000 grivnų (apie 48 eur.) ir iš esmės „maitina“ teatrą.

Vilniaus senajame teatre ketinate statyti Nataljos Vorožbit pjesę „Žalieji koridoriai“. Esate minėjęs, kad pjesės autorė visų pirma išgarsėjo Europoje, o tik paskui Ukrainoje… Kokia pjesės esmė, ašis, koks jos probleminis laukas? Kodėl būtent toks jūsų pasirinkimas? Į kokį klausimą siekiate pats sau atsakyti tiesiog kaip žmogus? Su kokia idėja ir žinute norėtumėte kreiptis į Lietuvos publiką, apie ką, jūsų manymu, mums šiandien būtina kalbėtis?

Natalja Vorožbit pjesę parašė specialiai Miuncheno Kameriniam teatrui (Münchner Kammerspiele) – tai buvo bendras projektas su Kyjivo teatru „Teatras Podolėje“ (Театр на Подолі). Manau, bus įdomu. Pjesėje kalbama apie mūsų karą ir karo padėtį apskritai – kitašaliui žiūrovui. Gyventi karo metu Europos centre ir nepastebėti karo, kuris vyksta šalia? Iš teatro pusės tai neteisinga. Teatras turi reaguoti. „Žalieji koridoriai“ – vienas populiariausių ir labiausiai vertinamų „Kammerspiele“ spektaklių, pelnęs daugybę apdovanojimų, dalyvavęs daugybėje festivalių, visada pritraukiantis pilnas sales.

Tauta kariauja, esama to, kam europiečiai nebuvo pasirengę. Reaguoja daugiau ar mažiau sėkmingai jau penktus metus. Tai labai įdomi patirtis. Norime apie tai kalbėti.

Baltijos šalyse praktiškai niekas nesusiję su karu – visi stengiasi apie tai negalvoti. Vilniaus senasis teatras žengia žingsnį realybės link, gręžiasi į ją veidu, turint minty, jog šiame teatre veikė ir Lietuvos rusų dramos teatras. Tai teisinga. Norime tai paremti, todėl siūlome būtent šią medžiagą. Žinoma, akcentai kiti. Ir labai svarbu, kad numatomame pastatyme du trečdaliai aktorių moka ukrainietiškai.

Kaip Jūsų paties kūryba, požiūris į kūrybinį procesą keitėsi nuo karo pradžios?

Tai labai įdomus klausimas. Man, ypač pirmaisiais metais, tai įgavo sakralinę reikšmę. Pamenu, kaip 2022-aisiais stačiau pjesę „Saša, išnešk šiukšles“ (pagal N. Vorožbit) Odesoje Vasilko teatre – man tai buvo labai svarbi istorija. Iš tiesų tai buvo pirmoji premjera nuo karo pradžios. Dirbome po scena, nes bijojome apšaudymų. Beje, tada dronas pataikė į teatrą – nukrito ant stogo, bet nesprogo. 2022-ųjų gegužę įvyko uždaras spektaklio rodymas – buvo pakviesti savanoriai, atvyko žmonės iš fronto. Susidarė įspūdis, kad be karo yra dar kažkas, kažkas gyvo. Žmonės apsikabindavo, verkdavo, o tada sėdėjo po scena, kaip krikščionys katakombose, ir žiūrėjo spektaklį. Tada supratau, kas yra katarsis. Fiziškai matai, kaip jie tai suvokia. Išnyksta iliuzija, jog tai – tiesiog pramoga. Jie suteikia tau galingą impulsą, galimybę suvokti: kuo turėtų užsiimti teatras karo metu, kaip į tai reaguoti.

Teatras šiame procese turi savo paskirtį, šiuo metu supranti savo profesijos vertę. Tu ne linksmini žiūrovą, o perteiki jam kažką adekvataus.

Kaip Ukrainos teatras pats save mato Europos teatro žemėlapyje?  Kiek Ukrainos kultūros bendruomenę lydi noras Europoje būti matomiems, koks poreikis kalbėti savo kalba, nepriklausomai nuo tarptautinių tendencijų?

Režisierius Jan-Christophas Gockelis iš Miuncheno atvyko pas mus, susipažino su mūsų erdve, rinko informaciją, bandė suprasti, kas tai yra karas. Rezultatas – po dvejų metų, šių metų sausį, „Volkstheater Wien“ scenoje buvo parodytas spektaklis „UKRAINOMANIA – vieno gyvenimo reviu“, kurį rusai pavadino „propagandiniu“. Spektaklis buvo sukurtas ne apie Josephą Rothą (austrų rašytojas, tarpukariu daug kalbėjęs apie besiartinantį Antrąjį pasaulinį karą – gn past.) , o apie tai, kas vyksta mūsų erdvėje – Rothas veikiau yra vaiduoklis, padedantis tai suprasti. Tai labai vertinga patirtis.

Kaip apibrėžtumėte Ukrainos teatro esmę, pagrindinius bruožus, jei tyrinėtume jį be politinio, karo konteksto? Kokios teatro ar kūrybinių procesų formos labiausiai domina scenos menų kūrėjus, ko teatre ieško žiūrovai?

Ukrainos teatras šiuo metu balansuoja. Šalyje, kurioje vyksta karas, negalima visą laiką kalbėti apie karą – sunku nuolat statyti B. Brechto pjeses žmogui, kuris gyvena be šviesos. Bet impulsas yra.

Ukrainos žiūrovams ir teatrui labai svarbi vizualinė dedamoji. Teatras pritraukia žiūrovus savo „vaizdu“: scenografija, kostiumais. Žmogus į teatrą ateina, kai nėra elektros, mato tai – ir tai sielai kažką duoda.

Dabar žiūrovas eina ir dėl literatūros. Vietoj Bulgakovo, Dostojevskio statomi Valerianas Pidmogilny, Mikola Kulišas, šiuolaikinė literatūra. Šis kultūros sluoksnis egzistuoja, jis yra toks pat vertingas, bet faktiškai buvo sušaudytas Solovkuose (1926 m. įsteigta koncentracijos stovykla Rusijoje – gn past.)

Kokiais principais vadovaujatės dirbdamas su aktoriais, kas jums svarbiausia?

Stengiuosi, kad kūryba būtų tikrai bendra. Scenoje kuriu improvizuotas ekstremalias situacijas – personažams, o ne aktoriams. Labai džiaugiuosi, kai aktoriai siūlo kažką, kas susiję su veiksmo plėtojimu, ir stengiuosi pasinaudoti idėjomis, nes jos yra vertingiausios, gyviausios. Tuo pačiu dirbu greitai: užaštrinu situacijas, sukuriu konfliktus. Yra provokacijos elementas – bet ne personažui, o būtent aktoriui, kad jo vaizduotė pradėtų dirbti. Aš neprašau tiesiogiai, bet stengiuosi sukurti sąlygas, kad aktorius būtų kuo labiau atsipalaidavęs ir įsitrauktų į bendrą kūrybą, siūlytų idėjas.

Man didelį įspūdį padarė atvejis Vokietijoje, kuomet ten dirbau. Aktoriai sustojo ir pasakė: „Leiskite mums pasitarti, dabar išspręsime šią situaciją“. Po to grįžta: „Mes aptarėme – yra trys galimi scenos vystymosi variantai: štai toks, toks ir anoks. Kuris jums patinka?“. Man tai buvo malonu. Man patinka, kai aktorius siūlo, bet mano užduotis – išryškinti situaciją, santykius tarp personažų, sukurti sąlygas, kad aktoriui būtų įdomu vaidinti būtent šioje istorijoje.

Labai daug išmokau dirbdamas su neprofesionaliais aktoriais. Tai buvo mano studija, už tai gaudavau pinigų. Jei žmonės būtų išėję, studijos būtų nelikę, nebūčiau turėjęs kaip išmaitinti šeimą. Todėl reikėjo ne tik ateiti, bet ir padaryti taip, kad kiekviena repeticija jiems būtų kuo įdomesnė. Šis principas išliko iki šiol.

Suprantama, kad kiekviena repeticija – tai pusė tavo dienos. Kad ir koks būtų rezultatas, tai pusė gyvenimo. Todėl svarbiausia, kad tau ir visiems aplinkiniams būtų įdomu bent jau tuo momentu. Aš vadovaujuosi būtent tuo.

Labai mėgstu aktorius, turinčius beprotišką energetiką – tuos, kurie gali dirbti didelėje erdvėje, jausti partnerį iš tolo. Jei aktorius išeina į sceną ir tiesiog užpildo ją energija, nebegaliu susilaikyti, noriu su juo dirbti. Kai kam energetika duota prigimties, kai kam – ateina per patirtį ir darbą. Svarbiausia – noras, adekvatumas ir humoro jausmas.

Tarp mano aktorių yra daug žmonių su tam tikrais vidiniais „defektais“, kuriuos gyvenime jie slepia, bet scenoje – atvirkščiai, atskleidžia. Kai kurie turi realių psichinių problemų. Su jais gyvenime labai sunku, bet scenoje jie gali būti be galo įdomūs. Esu kantrus, daug atleidžiu, bet kai peržengiama riba, pavargstu ir paleidžiu.

Ar aktorių žinomumas trukdo? Ar daug dirbate su žinomais serialų aktoriais?

Atvirkščiai, labai mėgstu su jais dirbti. Serialų aktoriai jau turi ištobulintą aparatą: jie greitai suvokia, reaguoja akimirksniu. Serialuose ir kine jiems niekas nieko neaiškina – jie patys save „įkvepia“. Kai pasiūlai idėją, jie jau šokinėja, ir dar keliskart greičiau nei tie, kurie sėdi ir „krapštinėjasi“, manydami, kad gyvenimas dar priešakyje. Tačiau su provincijos aktoriais kartais kyla problemų: žmogus sėdi vietoje, laiko save „žemiškesniu“ ir jį sunku išjudinti. Todėl pastaruoju metu žmones aš greitai išsirenku, bet taip pat greitai atmetu tuos, kurie nejuda.

Kuo Jums įdomus mūsų scenos menų laukas, ar įžvelgiate didesnių skirtumų tarp Lietuvos ir Ukrainos?

Be jokio patoso galiu pasakyti, kad Lietuvos teatras man visada buvo pavyzdys. Kai tik pradėjau ir bandžiau suprasti profesiją, metaforinis Lietuvos teatras atrodė kaip aukštasis pilotažas. Pas save daugiausiai matėme posovietinį teatrą, o Lietuvos teatras labai skyrėsi – Tuminas, Nekrošius. Su malonumu lankydavausi jų spektakliuose.

Man visada buvo įdomu: kodėl būtent Lietuvoje atsirado toks metaforinis teatras? Iš kur toks mąstymas? Man didelė garbė kažką pastatyti šioje erdvėje. Tai tarsi paauglio svajonė, kartelė, kurią norisi pasiekti. Posovietinėje erdvėje tai visada buvo matoma kaip kažkas aukštesnio.

Jie į Europos erdvę įžengė anksčiau už mus. Todėl man tai vertinga patirtis: kaip posovietinė šalis gali įsilieti į europietiško teatro kontekstą. Noriu pamatyti, ištirti, galbūt kažką pakartoti pas mus.

Kalbėjosi Gytis Norvilas ir Inga Sanakojavaitė

The post Režisierius Maksymas Holenko: „Mane neramina Rusijos kultūra. Ji niekada neatsikratys propagandos“ appeared first on Voruta.

Antradienį vykusioje neeilinėje plenarinėje sesijoje EP nariai kartu su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu aptarė Ukrainos pasipriešinimo Rusijos agresijai pažangą ir ES paramą.

Briuselyje vykusios neeilinės plenarinės sesijos pradžioje EP Pirmininkė Roberta Metsola pažymėjo: „Praėjus ketveriems metams, Europos Parlamentas nenuvylė Ukrainos. Nes žinome, kad kai esame kartu, Ukraina ir Europa yra stiprios. Ukrainos saugumas yra Europos saugumas, Ukrainos laisvė yra Europos laisvė, o Ukrainos ateitis yra Europoje.”

Vėliau nuotoliu iš Kijivo kalbėjęs Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis padėkojo europarlamentarams už nuolatinę paramą ir teigė, kad ukrainiečiai jaučia, kad „europiečiams svarbus Ukrainos likimas, o Ukraina niekada nepasirinko karo, jo neišprovokavo ir daro viską, kad jį sustabdytų”. Jis atkreipė dėmesį, kad Vladimiro Putino „protiškai nestabili diktatūra” Maskvoje yra agresyvi grėsmė kaimynams ir Europai, o pats V. Putinas nesugeba pripažinti, kad kitur gyvenantys žmonės nori gyventi kitaip nei jis.

V. Zelenskis akcentavo, kad Ukrainai yra labai svarbios patikimo saugumo garantijos, kurios užkirstų kelią Rusijai plėsti savo agresiją į Europą. Jis taip pat padėkojo visiems, kurie, nepaisant dabartinių iššūkių, stengiasi išlaikyti transatlantinę vienybę.

Ukrainos prezidentas pažymėjo, kaip svarbu skirti Ukrainai 90 mlrd. eurų paskolą ir nustatyti aiškią Ukrainos narystės ES datą, nes kitu atveju „skaldydamas jus ir Europą V. Putinas suras būdą, kaip dešimtmečius blokuoti Ukrainą”. V. Zelenskis teigė, kad Europa turi suprasti, kas užpildo Rusijos piniginę ir leidžia V. Putinui tęsti karą. Jis ragino Rusijai griežtinti sankcijas, atsisakyti Rusijos energijos išteklių, nutraukti Rusijos bankų ryšius su Europa, kovoti su Maskvos šešėliniu laivynu ir sankcijas apeiti bandančiais asmenimis, o taip pat neleisti Rusijos karo nusikaltėliams patekti į Europą.

Sesijos pabaigoje priimtoje rezoliucijoje EP nariai griežtai pasmerkė neteisėtą ir nepateisinamą Rusijos karą prieš Ukrainą, kuris yra šiurkštus tarptautinės teisės ir Jungtinių Tautų Chartijos pažeidimas. Jie teigia, kad Rusijai, jos vadovams ir sąjungininkams, pvz., Baltarusijos režimui, tenka visa atsakomybė už karą, agresiją ir karo nusikaltimus. Europarlamentarai kartu griežtai smerkia Šiaurės Korėjos ir Irano dalyvavimą šiame kare.

Europos Parlamentas reikalauja, kad Rusija nedelsiant nutrauktų karinius veiksmus Ukrainoje, išvestų visas karines pajėgas iš visos tarptautiniu mastu pripažintos Ukrainos teritorijos, paleistų ir grąžintų visus karo belaisvius ir pagrobtus vaikus bei nustotų pažeidinėti Ukrainos suverenitetą, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. EP nariai pakartojo, kad jie ir toliau nepripažins laikinai okupuotų Ukrainos teritorijų priklausymo Rusijai.

Europarlamentarai dar kartą patvirtina, kad Ukrainos ateitis yra ES. Todėl jie ragina paspartinti laipsnišką Ukrainos integraciją į ES bendrąją rinką bei pasirengti būsimai ES plėtrai įgyvendinant vidaus reformas. EP nariai taip pat ragina ES ir jos valstybes prisiimti daugiau atsakomybės už saugumą Europos žemyne ir toliau teikti tvirtą paramą Ukrainai.

Europarlamentarai įsitikinę, kad Ukrainos ir Rusijos taikos susitarimas turi remtis tvirtomis ir patikimomis saugumo garantijomis Ukrainai, prilygstančiomis Vašingtono sutarties 5 straipsnyje ir Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnio 7 dalyje numatytoms garantijoms. Taikos susitarimas turi gerbti tarptautinės teisės principus, numatyti atsakomybę už karo nusikaltimus, Rusijos reparacijas už Ukrainoje padarytą žalą ir neriboti Ukrainos galimybių gintis bei pasirinkti saugumo ir politinius aljansus, priduria EP nariai. Jie reikalauja, kad jokie sprendimai dėl Ukrainos nebūtų priimami be Ukrainos ir jokie sprendimai dėl Europos – be Europos.

Europos Parlamentas sveikina naujas tarptautines saugumo iniciatyvas Ukrainoje, tarp jų ir dėl Vakarų sąjungininkų taikos palaikymo pajėgų, tačiau apgailestauja,  kad šios saugumo garantijos bus įgyvendinamos tik tada, kai bus susitarta dėl ugnies nutraukimo. EP nariai susirūpinę dėl JAV požiūrio į taikos derybas, kai atrodo, kad pirmenybė teikiama trumpalaikių susitarimų sudarymui ir vadinamojo strateginio stabilumo palaikant santykius su Rusija išsaugojimui, o ne tikroms taikos deryboms, kuriomis siekiama visapusiškos, teisingos ir ilgalaikės taikos.

EP rezoliucijoje ragina tęsti Rusijos energijos šaltinių atsisakymą. Europarlamentarai palankiai vertina pastangas nutraukti Rusijos gamtinių dujų ir naftos importą ir siūlo tai taikyti ir kitiems Rusijos energijos šaltiniams, pavyzdžiui, uranui ar branduoliniam kurui. Europarlamentarai pabrėžia, kad dujotiekiai „Nord Stream 1″ ir „Nord Stream 2″ niekada neturi būti vėl pradėti naudoti.

Europos Parlamentas smerkia Rusijos sistemingai vykdomą Ukrainos vaikų deportavimą, priverstinį perkėlimą ir bandymą juos asimiliuoti. EP nariai ragina nedelsiant ir besąlygiškai nutraukti šią praktiką ir saugiai bei nekliudomai grąžinti visus neteisėtai deportuotus Ukrainos vaikus.

Europarlamentarai taip pat ragina stiprinti sankcijas Rusijai, jos pareigūnams, drausti Rusijos kariškiams, kariaujantiems prieš Ukrainą, atvykti į Šengeno erdvę, o „Vagnerio grupę” ir ją pakeisiančius subjektus įtraukti į ES teroristinių organizacijų sąrašą.

EP rezoliucijai dėl Ukrainos pritarė 473 EP nariai, 82 nepritarė, o 70 susilaikė.

The post Europos Parlamentas tvirtai palaiko Ukrainą, ketverius metus kovojančią su Rusijos agresija appeared first on Voruta.

Baigiantis antrajai akcijos „RADAROM!“ savaitei, jos metu surinktos lėšos jau virsta konkrečia parama Ukrainai – perkamas pirmasis oro robotų būrys. Jis Ukrainos karius turėtų pasiekti po dviejų savaičių. Šios robotizuotos sistemos padeda saugoti Ukrainos karių gyvybes, stiprina gynybą ir didina efektyvumą fronte.

Šių metų „RADAROM!“ tikslas – sukurti ir perduoti Ukrainai oro ir sausumos robotų būrių, t. y. robotizuotų sistemų, kurios pavojingiausiose zonose gali pakeisti karius, atlikti užduotis nuotoliniu būdu ir sumažinti tiesioginę riziką žmonėms. Visas būrys bus sukomplektuotas etapais – pagal sutarčių pasirašymą, gamybos terminus ir logistiką.

Kokie oro robotai įsigyjami pirmajam būriui?

Įsigyjama įranga – sukurta Ukrainoje ir patikrinta mūšio lauke. Pirmasis oro robotų būrys komplektuojamas pagal kelias pagrindines kategorijas, aiškiai apibrėžiant planuojamus kiekius ir lėšų poreikį. Pirmąjį tokio tipo būrį sudaro bepilotis kompleksas bei perimamasis dronas.

Operacinio nuotolio smūginės sistemos „Backfire“ – skirtos itin tiksliems smūgiams priešo užnugaryje (iki 100 km ir daugiau). Sistemos gali veikti sudėtingomis elektroninės kovos sąlygomis ir būti naudojamos pakartotinai.

Šiuo etapu įsigyjami 2 vnt. komplektų „Backfire“ ir 2 vnt. komplektų naktinių smūginių dronų „Vampire“ (iš viso 4 vnt. kompleksų) už 144 392 Eur.

Perimamieji dronai „STING“ (su naktine kamera) – skirti priešo dronams-kamikadzėms bei žvalgybiniams orlaiviams perimti ir neutralizuoti, taip saugant karius ir kritinę infrastruktūrą.

Šiuo metu perkami 2 vnt. skirtingų komplektų „STING “ už 76 558 Eur.

Kad sistemos būtų parengtos naudoti, atskirai numatyta ir papildoma įranga – viena „STINGS“ antžeminė valdymo stotis už 5 582 Eur.

Bendra šio įsigijimų etapo suma sudaro 226 532 Eur.

Akcija „RADAROM!“ vyksta iki 2026 m. vasario 24 d. Kviečiame prisidėti jau dabar, kad kuo daugiau robotizuotų sistemų kuo greičiau pasiektų Ukrainą. Daugiau informacijos ČIA.

The post „RADAROM!“ virsta pagalba fronte: pirmasis oro robotų būrys Ukrainą pasieks po dviejų savaičių appeared first on Voruta.

Artėjant ketvirtosioms karo metinėms Ukraina bando išgyventi šalčiausią žiemą nuo 2022-ųjų. Okupantui talžant šalies energetikos infrastruktūrą, vietos medikai susiduria su negailestinga realybe: atšiauriomis sąlygomis, dingstant elektrai ir šilumos tiekimui, palatose kasdien daugėja sužeistų karių. Nors specialistai daro viską, kad padėtų visiems nukentėjusiems, civiliams vietų reabilitacijos centruose nebelieka. Šalies ekspertai neslepia – situacija kritinė.

Kenčia šaltį, tamsą ir nuovargį

Visai šalia Ukrainos Donecko ir Luhansko sričių, kuriose karas vyksta jau 12 metų, esantis Dnipras tapo prieglobsčiu didelei daliai iš karo zonos pasitraukusių ukrainiečių. Beveik milijoną gyventojų turintis pafrontės miestas ir daugiau apšaudomas nei vakarinė šalies dalis. Agresorius ciniškai taikosi ir į jautrią civilinę infrastruktūrą – dar visai neseniai smogė į Zaporižios gimdymo namus, viešąjį transportą, o vos 35 km atstumu nuo fronto linijos esanti miesto universitetinė ligoninė dronų ir raketų atakų pasekmes patiria bene kasnakt.

Įstaigoje, kurioje gydoma virš 500 pacientų, iš kurių – 187 kariai, ir dirba daugiau nei 200 darbuotojų, trūksta ne tik slėptuvių, bet ir elektros bei šildymo. Medicinos mokslų daktaras Olehas Nechanevyčius, Dnipro universitetinės ligoninės, Fizinės reabilitacijos, sporto medicinos ir valeologijos katedros vedėjas, pasakoja, kad nepastovus elektros energijos tiekimas labai riboja ligoninės patalpų šildymą, galimybes suteikti greitą ir sistemingą pagalbą ir net atlikti chirurgines operacijas.

„Kai generatoriai veikia tik keturias ar penkias valandas per dieną, galimybės nepertraukiamai teikti medicinines ir reabilitacijos paslaugas yra labai ribotos. Nutrūkus elektros tiekimui sustoja ir neskubios chirurginės operacijos. Tai labai apsunkina medikų darbą ir pacientų gijimą. Be viso to, stebime ir personalo išsekimą, jaučiame specialistų trūkumą“, – sudėtingą situaciją gydymo įstaigoje apibendrina O. Nechanevyčius.

Anot jo, gydytojai, reabilitacijos specialistai, aptarnaujantis personalas dirba beveik be laisvadienių jau ketverius metus nuo didelio masto invazijos pradžios. Labiausiai šiuo metu ligoninei trūksta vidutinio lygio medicinos personalo, o ypač – slaugytojų. Tai nulemia ir jų minimalus atlyginimas, siekiantis apie 200–300 eurų per mėnesį į rankas, ir migracija į vakarinę Ukrainos dalį.

Pašnekovą papildo kolegė, katedros lektorė, ergoterapeutė Rehina Losijeva. Anot jos, dalis žmonių, o ypač turinčių mažų vaikų, pasitraukia į vakarus, nes paprasčiausiai negali pakelti tokių gyvenimo ir darbo sąlygų, kokios šiuo metu yra Dnipre: „Personalo situacija sudėtinga ir dėl specialistų trūkumo, ir dėl jų nuovargio. Juk ir mes žmonės. Tačiau keliesi ir dirbi toliau, nes kaskart suvoki, kad vis dar turi galimybę pavalgyti, pamiegoti ir apkabinti artimuosius. Mūsų kariai tokių privilegijų neturi. Todėl tie, kas pasilieka, žino, kodėl ir ką turi daryti.“

Padėti visiems civiliams reabilitacijos centrai nebepajėgūs

Šimtai tūkstančių ukrainiečių kasdien kenčia nuo nudegimų, minų sprogimų sužalojimų ir jų komplikacijų, galvos ir nugaros smegenų pažeidimų ir kitų kompleksinių traumų. Dešimtys tūkstančių Ukrainos karių šiandien neturi bent vienos galūnės. Visa tai lydi įvairios lėtinės ligos, psichologiniai sutrikimai ir ilgas reabilitacijos procesas.

Šiuo metu daugiausia laiko Dnipro ligoninės reabilitologai skiria kariams, patyrusiems periferinių nervų pažeidimus, trauminius smegenų sužalojimus, amputacijas.

„Reabilitacijos paslaugos prieinamos nemokamai visiems Ukrainos piliečiams. Nors civiliai ir karo metu nenustojo sirgti, patirti sužalojimų, traumų, insultų, priešingai – tokių atvejų tik padaugėjo, ir jiems reikalinga visapusiška reabilitacija, suteikti tokių paslaugų jiems dažnai negalime. Jiems paprasčiausiai nebelieka vietos“, – atvirauja R. Losijeva.

Kad situacija civilių atžvilgiu sudėtinga, teigia ir Olehas Biljanskis, vieno didžiausių Europoje ir didžiausio Ukrainoje reabilitacijos centro „Unbroken“ vadovas. Šiuo metu Lvive esančiame centre yra virš 300 pacientų, 80 proc. jų – kariai.

„Turime keturis skyrius: nugaros smegenų, kraujagyslių ligų, amputacijų ir galvos smegenų traumų. Dauguma mūsų pacientų yra kariai, patyrę ne tik stiprių fizinių traumų, bet ir psichikos sutrikimų, – dalijasi jis. – Negaliu net įvardyti konkretaus šiuo metu centre gydomų žmonių skaičiaus. Jų tik daugėja. Tačiau rankų padėti visiems, kuriems iš tiesų reikia pagalbos, nėra. Tai skaudi realybė.“

Lietuva atneša ilgalaikę viltį

Padėti Ukrainos žmonėms išlikti, kovoti ir atsitiesti – ir mūsų atsakomybė. Todėl Lietuva Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) rankomis įgyvendina „Sužeistų ir nuo karo nukentėjusių asmenų reabilitacijos ir reintegracijos Ukrainoje programą“. Pagal ją vykdoma Lvive, Dnipre ir Žytomyre esančių reabilitacijos centrų rekonstrukcija ir modernizavimas, perduodamos metodinės žinios, siekiant Ukrainoje įdiegti ilgalaikius tarptautinius reabilitacijos standartus.

„Tie, kas bent kartą per pastaruosius ketverius metus nuvyko į Ukrainą, apsilankė karo zonose ir gydymo, o ypač pafrontės, įstaigose, tikrai pajunta, ką šiuo metu išgyvena šalies civiliai ir kariai. Todėl mažiausia, ką galime padaryti, tai palengvinti jų nuovargį viltimi – teikti nenutrūkstamą ir visapusišką paramą toliau kovoti už savo šalį. Viena tokių priemonių – ilgalaikę vertę kuriantis reabilitacijos sistemos stiprinimas“, – sako Artūras Žarnovskis, CPVA programos „Co-Create Future of Ukraine“ vadovas.

Įgyvendinant programą, bus plečiamas Lvivo „Unbroken“ reabilitacijos centras – atnaujinamos esamos patalpos ir statomas trečias aukštas, rekonstruojamas administracinis pastatas, pritaikant jį reabilitacijai su dirbtuvių, susitikimų ir bibliotekos erdvėmis, taip pat bus įrengtas baseinas. Jungtinės centro rekonstrukcijos projekto partnerių investicijos taip pat leis aprūpinti centrą reikiama medicinine įranga ir baldais. Įgyvendinus projektą, vietų skaičius centre išaugs nuo 70 iki 120.

Rekonstruojamame Dnipro universitetinės ligoninės reabilitacijos centre bus įrengta 16 dviviečių palatų ir 2 vienvietės palatos. Centre taip pat atsiras modernios fizinės terapijos ir ergoterapijos erdvės, individualūs kineziterapijos, ergoterapijos, psichologo konsultacijų bei kalbos terapeuto kabinetai. Atnaujinta infrastruktūra bus pritaikyta pacientams su negalia ir apims diagnostikos laboratorijas, įtvarų bei neįgaliojo vežimėlių dirbtuves su remonto ir techninės priežiūros paslaugomis ir socializacijos zonas, skirtas pacientų integracijai. Funkcinės centro rūsio patalpos prireikus bus naudojamos ir kaip priedanga, kurioje tilps apie 80 žmonių.

Atnaujintame Žytomyro reabilitacijos centre bus 11 dviviečių palatų, specializuotos terapijos kabinetai ir kitos funkcinės zonos, o rūsio patalpose numatyta įrengti slėptuvę, kurioje tilps iki 200 žmonių. Pastate bus sumontuota šiuolaikinė medicininė įranga, papildomai planuojama sutvarkyti ir lauko teritoriją – joje įrengti judėjimo neįgaliųjų vežimėliais mokymo zoną ir modulinį priestatą su papildoma reabilitacijos sale ir specialistų kabinetais, taip pat sumontuoti saulės modulius, kurie padės užtikrinti autonominį energijos šaltinį masinių atakų ar atjungimų atveju.

Ilgalaikis Lietuvos tikslas – stipri, tarptautinėmis gerosiomis praktikomis grįsta Ukrainos reabilitacijos sistema. Programos biudžetas siekia 15 mln. eurų, ją finansuoja Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondas ir Krašto apsaugos ministerija.

Centrinės projektų valdymo agentūros pranešimas

The post Žiemos spąstuose įkalinti Ukrainos medikai: padėti visiems nebeįmanoma appeared first on Voruta.

M. Jakubauskienė padėkojo Ukrainos Prezidentui už tvirtybę ir labai atkaklų darbą vadovaujant valstybei karo metu.

„Jūs esate tvirtybės pavyzdys visam pasauliui. Taip pat atskirai noriu padėkoti Ukrainos sveikatos apsaugos ministrui Viktorui Liashko už konstruktyvų bendradarbiavimą, už galimybę Lietuvos medikams vykti į Ukrainą semtis karo medicinos žinių ir dalintis savo civiline patirtimi. Per praėjusius metus Dnipro Mechnikovo ir kitose ligoninėse stažavosi dešimtys aukščiausio lygio Lietuvos medikų. Mums tai – be galo didelė pagalba ruošiantis išorės grėsmėms“, – sakė sveikatos apsaugos ministrė susitikime su V. Zelenskiu.

Pasak M. Jakubauskienės, Lietuva įsipareigoja ir toliau bendradarbiauti: teikti aktyvų gydymą bei psichologinę ir fizinę reabilitaciją Ukrainos sužeistiems kariams Lietuvoje. Šiais metais daugiau nei trims šimtams vaikų, kurie buvo išvežti į Rusiją ir grąžinti į tėvynę, bus suteiktos reabilitacijos paslaugos. Bus tęsiamas Lietuvos medikų bendradarbiavimas su kolegomis ukrainiečiais visomis kryptimis.

Per 2025 m. Sveikatos apsaugos ministerija kartu su nevyriausybine organizacija „Blue/Yellow“ suorganizavo šešias Lietuvos medikų grupių stažuotes įvairiose Ukrainos gydymo įstaigose. Jų tikslas – visuose šalies regionuose turėti medicinos personalo, kurie įgytų praktinių žinių, kaip veikti karo sąlygomis. Taip pat dalis medikų renkasi savanoriškas išvykas į Ukrainą per nevyriausybinę organizaciją „Blue/Yellow“. Tolimesnės stažuotės bus organizuojamos kartu su  Ekstremalių sveikatai situacijų centru.

SAM Komunikacijos skyrius

The post Susitikime su V. Zelenskiu – dėmesys Lietuvos ir Ukrainos medikų partnerystei appeared first on Voruta.

„Nuo pat karo Ukrainoje pradžios supratau, kad labai svarbu prabilti ir padėti žmonėms suvokti, kas vyksta. Tada pajutau, jog noriu būti vienas iš tų, kurie pradeda šį pokalbį ir žengia sprendimo link“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) studentas Rustam Seyidov.

Dar vaikystėje jis pajuto, jog rašymas – puikus būdas išreikšti mintis ir įprasminti patirtį. „Žinau, kad dešimtmečio gyvenime nevyksta labai daug, bet įvairiausios mintys man kildavo nuolatos, todėl ėmiau jas užrašinėti savo dienoraštyje“, – pasakoja Rustam.

Pirmieji įspūdžiai Lietuvoje – lyg iš filmo

Laikui bėgant įprotis viską aprašinėti išaugo į aiškų profesinį siekį – darbą žiniasklaidoje. Devyniolikmetis Ukrainoje gimęs studentas jau antrus metus gyvena Lietuvoje, mokosi KTU Naujųjų medijų kalbos studijų programoje ir siekia savo tikslo.

Pirmieji mėnesiai Lietuvoje Rustam atmintyje – iki šiol ryškūs. Jį nustebino Kauno žaluma, universiteto miestelio mastas ir ramus miesto ritmas. „Tuo metu visa tai, kas šiandien sudaro mano kasdienybę, atrodė lyg iš filmo“, – prisimena jis.

Greitai Rustam įprastu dalyku tapo ir gyvenimas bendrabutyje, kuriame labiausiai džiugina žmonių įvairovė. „Ryte gali pusryčiauti su žmogumi iš savo gimtojo miesto, o vakare eiti pasivaikščioti su kuo nors, atvykusiu iš už Atlanto“, – pasakoja KTU studentas.

Ukrainiečiui, vaikystę praleidusiam Azerbaidžane, Lietuvoje prisitaikyti nebuvo sudėtinga: „Lietuviai labai panašūs į mano aplinkos žmones, vienintelis skirtumas, kurį pastebiu – tai jų ramus būdas ir santūrumas“.

Rustam teigimu, vienas didžiausių gyvenimo Lietuvoje privalumų – saugumo jausmas. „Čia praktiškai nejaučiu nuolatinio nerimo, kad kas nors apiplėš ar, kad gali nutikti kas blogo – šiais laikais toks saugumo jausmas gana retas. Kartą universiteto valgykloje pamiršau kuprinę su nešiojamuoju kompiuteriu, grįžau po valandos, o ji vis dar buvo ten pat“, – prisimena jis.

Nori išnaudoti prasmingoms istorijoms pasakoti

Savo ateitį jau suplanavęs Rustam teigia, kad iš visų žurnalistinio darbo aspektų, rašymas jam atrodo įdomiausia veikla. „Norėčiau, kad darbe galėčiau daryti tai, ką mėgstu labiausiai. Televizija, radijas ar vaizdo įrašų kūrimas manęs netraukia. Tiesa, mėgstu fotografuoti, todėl ateityje norėčiau išbandyti dar nebent fotožurnalistiką“, – sako jis.

Kad galėtų dar labiau plėtoti savo įgūdžius, Rustam prisijungė prie KTU GIFTed talentų ugdymo programos. „Talentų akademijoje atsiveria daug galimybių: galima gauti stipendiją, lankyti papildomas paskaitas ir specialius renginius, susipažinti su naujais žmonėmis ar tiesiog aktyviai įsitraukti į universiteto veiklą. Svarbiausia rasti asmeninę priežastį, dėl kurios norėtųsi stengtis“, – teigia Rustam ir siūlo kiekvienam dvejojančiam tiesiog pabandyti. Jo nuomone, dalyvavimas suteikia ne tik naujų žinių ir patirčių, bet ir padeda geriau pažinti save, kas Rustam atrodo vertingiausia.

Lingvistiką studijuojantis vaikinas domisi kalba ir tuo, kaip ji padeda žmonėms komunikuoti ir suprasti vieniems kitus. Pasak jo, įdomiausia tai, jog kalba nuolatos kinta. „Kalba man primena mišką – vieni dalykai išnyksta, kiti atsiranda. Pakanka pažvelgti, kokia ji buvo prieš 50 metų, ir pagalvoti, kokia bus dar po tiek“, – sako jis.

Naujosios medijos, jo manymu, tik pagreitina pokyčius, bet žalos kalbai nedaro: socialiniai tinklai tampa natūralaus vystymosi dalimi, o komunikacija juose – greitesnė ir artimesnė realybei. Būtent šioje kintančioje erdvėje Rustam mato savo vietą – pasakodamas istorijas, kurios padeda geriau suprasti pasaulį ir žmones.

KTU pranešimas

The post KTU studentas iš Ukrainos: noriu rašyti apie tai, kas svarbu appeared first on Voruta.

Valentyna su vyru Oleksandru ir dukra Polina. Asmeninio albumo nuotr.

Česlovas Iškauskas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, į Lietuvą, kaip ir į kitas šalis, plūstelėjo didžiulis pabėgėlių srautas. Tarp jų buvo ir Rivno srities Sarnų miestelio, esančio regione prie Baltarusijos ir Lenkijos sienų sankirtos, gyventoja Valentyna Zembitzka su dvylikamete dukra Polina. Vyras Oleksandras į Vilnių ieškoti darbų buvo atvykęs šiek tiek anksčiau. Pradžia buvo sunki, kaip ir visų emigrantų. Tačiau šiandien pabėgėlių šeima jau neblogai įsitvirtino svečioje šalyje, nors vis dar ilgisi gimtojo Polesės krašto…

Ukrainietė Valentyna sutiko pasikalbėti su anuomet šeimą priglaudusiu žurnalistu Česlovu Iškausku.

Papasakokite trumpai apie savo šeimą.

Mūsų šeima nedidelė. Mes su vyru Oleksandru gimėme ir augome dideliame ir nuostabiame Polesės regiono kaime Vakarų Ukrainoje. Mano tėvai ir vyro mama, taip pat ir nemažai artimųjų iki šiol ten gyvena. Ten ir susipažinome.

Baigęs mokyklą, Oleksandras įgijo elektros montuotojo išsilavinimą vienoje iš Sarnų miesto mokymo įstaigų. Vėliau buvo pašauktas į karinę tarnybą Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Išleistas į rezervą dirbo pagal specialybę įvairiose miesto įstaigose. Laikui bėgant jis tapo inžinieriumi, aptarnaujančiu vieno iš pagrindinių Ukrainos operatorių mobiliojo ryšio stotis. Įgijęs darbo patirties, pradėjo užsiimti individualia veikla montavimo, statybos ir privačių namų, parduotuvių ir įmonių apšvietimo sistemų remonto srityje.

Baigusi mokyklą, įstojau į Rivno universitetą, įgijau aukštąjį išsilavinimą ir socialinės rūpybos ir pedagogikos specialybę. Dar studijuodama ketvirtame kurse, laimėjau konkursą į Sarnų rajono valstybinės administracijos specialistės, dirbančios su šeimomis, vaikais ir jaunimu, pareigas. Užsiiminėjau jaunimo renginių organizavimu, vaikų sveikatingumu, dirbau su daugiavaikėmis šeimomis ir kitais projektais, skirtais rajono vaikų ir šeimų socialinei apsaugai. Tuo pačiu metu dirbau ir studijavau.

Mes su vyru susituokėme 2009 metais. Gyvenome Sarnuose. 2010 metais gimė dukra Polina.

Po motinystės atostogų mano veiklos sritis pasikeitė, tačiau ir toliau buvo susijusi su socialine pažeidžiamų gyventojų grupių apsauga. Dirbau rajono administracijos įvaikinimo, globos ir rūpybos skyriaus specialistė. Po kurio laiko tapau šio skyriaus vadove.

Bet gyvenimas tuomet dar buvo ramus, kol…

Kaip ir visa Ukraina, mes gyvenome įprastą vidutinės jaunos šeimos gyvenimą – su savo problemomis, pakilimais ir nuosmukiais, svajonėmis, norais ir planais. Auginome dukrą, džiaugėmės jos sėkmėmis, planavome ateitį gimtajame mieste. Svajonių buvo daug: ketinome pagerinti gyvenimo sąlygas, nes dukra augo, pakeisti automobilį, daugiau keliauti…

Būtent dėl to Oleksandras nusprendė pabandyti dirbti užsienyje. Visiškai atsitiktinai susiradome draugų Vilniuje, ilgai mąstėme, diskutavome. 2022 m. vasario 22 d. Oleksandras išskrido į Lietuvą, planavo trumpą viešnagę, ketindamas dirbti ir grįžti namo po mėnesio.

Tačiau karas pakeitė planus…

Mes jautėme, kad situacija Ukrainoje įtempta dar nuo 2014 m., tačiau nenorėjome tikėti, kad įvykiai susiklostys būtent taip. Tikėjome, kad tai laikinas paaštrėjimas, kuris nepalies mūsų regiono. Tuo metu mums buvo sunku įsivaizduoti, kad mūsų civilizuotais laikais gali prasidėti nuožmus karas…

Kažkokia tragedijos nuojauta buvo. Man didžiulį šoką sukėlė 2022 m. vasario 23 d. vakare mokyklos pokalbių grupėje paskelbtas pranešimas apie vaikų perkėlimą į nuotolinį mokymąsi dėl galimo karo veiksmų pradžios. Net negaliu apibūdinti visų emocijų, kurios mane apėmė tuo metu. Vyras yra užsienyje, man reikia eiti į darbą ir palikti 12 metų vaiką namuose… Chaosas galvoje, panika, baimė, nesupratimas, kaip elgtis toliau, ką daryti… Visą naktį ieškojau informacijos internete, sekiau naujienas per televiziją. Po pirmųjų sprogimų ketvirtą valandą ryto Kijive ilgai negalėjau atsigauti, negalėjau suprasti, kas vyksta. Apėmė panika.

Iš karto paskambinau vyrui. Jis norėjo važiuoti namo, bet aš kategoriškai uždraudžiau. Galvoje sukosi baisūs vaizdai, mes nesupratome rusų invazijos masto, kelių būklės, transporto, evakuacijos galimybės, situacijos mūsų teritorijoje ir viso kito.

Tada prasidėjo visiškas chaosas: pirmieji oro pavojaus signalai, nuolatinis stresas, karinės technikos judėjimas, šviesos maskavimo režimas ir daugybė įvairios, ne visada teisingos informacijos internete. Kadangi gyvenome netoli sienos su Baltarusija, kiekvieną minutę laukėme puolimo iš ten. Daugelis mūsų draugų, kaimynų, pažįstamų iš karto išvyko iš miesto, išvažiavo į užsienį, kita dalis liko namuose… Buvau beviltiškoje padėtyje. Vyras vis dar norėjo grįžti namo, aš jam prieštaravau, sakiau, kad galbūt mums taip pat teks bėgti…

Kaip apsisprendėte palikti namus ir kaip sekėsi kelionėje?

Sprendimas išvykti buvo labai sunkus. Kartu su sesers šeima, mama ir mūsų vaikais kelias savaites gyvenome Užkarpatėje, laukdami greito karo pabaigos. Galvoje skambėjo kai kurių politikų raminantys žodžiai: „Dvi trys savaitės – ir viskas baigsis, viskas bus gerai…“ Tik vėliau mes supratome, kokie neteisingi buvo šie raminimai…

Stebuklas neįvyko. Spaudžiami baimės dėl savo ir vaiko gyvybės, tvyrančio chaoso, maisto produktų trūkumo parduotuvėse, nuolatinių oro pavojaus signalų, nusprendėme vykti pas vyrą. Su dviem lagaminais išsiruošėme į Lietuvą. Sprendimas buvo staigus, gerai neapgalvotas, chaotiškas ir priverstinis. Iki šiol mūsų klausia, kodėl atsidūrėme Lietuvoje, bet tegalime atsakyti: taip nusprendė likimas…

Kelionė buvo ilga ir sudėtinga – emociškai, fiziškai, morališkai… Man giliai į širdį įstrigo broliškos lenkų tautos parama iškart kirtus sieną. Oras buvo siaubingas: šlapias sniegas ir smarkus vėjas neleido atsistoti ant kojų. Mus pasitiko palapinių miestelis su arbata, kava, karšta sriuba ir net saldumynais vaikams… Prisimenu, kad dėl streso nenorėjau valgyti, gerti, bet Polinai vis tiek davė saldumynų ir kažkokį žaislą. Nepamenu, ar tada padėkojau, bet dabar, prisimindama tai, akyse kaupiasi ašaros…

Pirmoji problema, su kuria susidūrėme atvykę į Lietuvą, žinoma, buvo būstas. Keletą dienų galėjome likti pas draugus, pas kuriuos atvyko vyras, bet, žinoma, tai buvo laikina. Iš socialinių tinklų sužinojome, kad vietiniai gyventojai padeda susirasti būstą pirmam laikui. Mums padėjo Pabėgėlių pagalbos centras. Nusprendėme pasinaudoti šia pagalba, nes visiškai nesupratome, kaip elgtis toliau: kaip ieškoti būsto, kur eiti, kalbų juk nemokėjome?

Iš tiesų mums labai pasisekė.

Į mūsų prašymą atsiliepė labai geri žmonės, viena vilniečių sutuoktinių pora, kuri mus pakvietė pas save, parėmė ir suteikė savo būstą gyventi. Mums buvo sudarytos puikios sąlygos, buvo patikėti jų namai, ir tai neįkainojama… Turėjome į kur kreiptis. Esame be galo dėkingi šiai šeimai už ištiestą pagalbos ranką tokiu sudėtingu metu… Jų parama tapo vilties spinduliu tame chaose, kurį mes išgyvenome. Mes iki šiol su jais bendraujame. ir džiaugiamės, kad likimas suvedė mus su šia nuostabia šeima. Beje, kitą būstą mes taip pat radome su jų pagalba.

Kaip sekėsi adaptuotis naujoje aplinkoje?

Duktė iš pradžių lankė ukrainiečių mokyklą Vilniuje, dabar mokosi „normalioje“ sostinės mokykloje, taip pat nuotoliniu būdu – ukrainiečių mokykloje Sarnuose. Taip, jai tenka didelis krūvis, bet mums svarbu, kad ji palaikytų ryšį su gimtąja šalimi ir tęstų mokslą gimtąja kalba. Sunku planuoti, kaip susiklostys jos gyvenimas ateityje – reikia būti pasirengusiems įvairiems įvykių scenarijams. Toks šių dienų pasaulis.

Žinoma, mums labai svarbu finansai ir darbo paieškos. Rinktis nelengva: atsižvelgiant į gana aukštas, palyginus su Ukrainos, kainas, tad norint išsinuomoti būstą, pirkti maistą ir aprūpinti save ir vaiką būtiniausiais daiktais, reikia daug ir sunkiai dirbti. Tai ir darome..

Tad mes su vyru nevengėme bet kokio darbo: statybose, taksi, gamykloje, parduotuvėse, valymo įmonėse, kavinėse, vaikų darželyje… Mūsų gyvenimas – tai ciklas, panašus į išgyvenimo schemą „namai – buitis – darbas“. O ko daugiau tikėtis? Deja, net turint aukštąjį išsilavinimą ir patirtį, be kalbos žinių neįmanoma rasti gero, profesiją atitinkančio darbo…

Sakykite, kaip įveikiate kalbos barjerą?

Iš tikrųjų, lietuvių kalba – tai atskiras iššūkis. Graži, melodinga, bet labai sudėtinga ir mūsų suvokimui itin sunki. Negaliu pasakyti, kad mes visiškai nesuprantame ir nemokame kalbos. Pažanga yra. Mes perkame prekes, skaitome iškabas, naudojame lietuviškus žodžius kasdieniame gyvenime, atsakome į klausimus, jei į mus kreipiamasi paprastais žodžiais. Bet mes kol kas negalime visapusiškai palaikyti pokalbio ir gerai išreikšti savo minties. Juk dar reikia daug fiziškai sunkiai dirbti, laiko ir energijos kalbos mokymuisi beveik nebelieka… Be to mokytojo, korepetitoriaus ar kalbų kursų paslaugos kainuoja nemažai. Tad gaunasi toks užburtas ratas, kuriame sukasi daugelis imigrantų…

Kasdieniame gyvenime padeda tai, kad visada galima susikalbėti kita kalba – anglų, lenkų, rusų ar ukrainiečių. Bet net ir tokiomis sąlygomis mes nesustojame: kiekvieną rytą keliaudama į darbą užsidedu ausines ir klausau „YouTube“ kanalų lietuvių kalba bei mokausi internetu.

Vyras, kuris dirba įmonėje, kalbai turi žymiai mažiau laiko. Jam tenka pagrindinė finansinė atsakomybė už šeimą, ypač štai dabar, kai darbdavys eilinį kartą mane atleidžia.

Bet pažanga yra: anksčiau namuose bendravome tik ukrainiečių kalba, o dabar daugumą buitinių dalykų jau įvardijame lietuviškai.

Iš tiesų, naujoje aplinkoje Jums nelengva…

Vilniuje gyvename jau beveik ketverius metus. Laikas bėga nepaliaujamai, ir mes nespėjame suspėti su vieną po kito vykstančiais įvykiais. Mes patyrėme daugybę akimirkų – malonių ir ne visai malonių, linksmų ir liūdnų.

Kas yra emigracija, ypač priverstinė, supras tik tas, kas ją patyrė ir vis dar patiria… Tai sudėtinga, baisu, skaudu, bet tuo pačiu metu patiriame ir nuostabių akimirkų, pažinčių, galimybių… Negalime teigti, kad svečioje šalyje jau visiškai prisitaikėme. Esame ukrainiečiai pagal kilmę, pažiūras, tradicijas, mąstymą. Tačiau nuostabi Lietuva daro įtaką mūsų pasaulėžiūrai. Domimės papročiais, kultūra, pažiūromis, gerbiame ir laikomės šalies švenčių, taisyklių ir įstatymų. Esame sužavėti grožiu ir patogumu miesto, kuriame gyvename, visų paslaugų prieinamumu ir puikiu visko organizavimu. Esame sužavėti daugumos lietuvių parama, jų žmogiškumu, adekvatumu ir noru padėti. Esame labai dėkingi piliečiams ir šaliai už suteiktas galimybes ir paramą – jų mastas yra tiesiog neįkainojamas.

Kokie planai?

Padėtis mūsų šalyje yra labai nestabili ir sudėtinga. Žmonės yra pavargę ir morališkai, fiziškai bei finansiškai išsekę. Kiekvieną dieną skaitome naujienas, skambiname artimiesiems, draugams, šeimos nariams. Į mūsų rajoną irgi dažnai atskrieja rusų raketos. Buvau nuvykusi: širdį spaudžia… Nerimaujame, liūdime, bet visais įmanomais būdais remiame ir laukiame Ukrainos pergalės!

O kai dėl perspektyvų, tai šiuo metu mes nekuriam tolimų planų ir nežiūrime toli į ateitį. Žinoma, mūsų šeima labai nori grįžti namo. Apie tai kalbame kasdien. Tas troškimas net gerklę užgniaužia… Mes nekantriai laukiame šio momento! Iliuzijos, kad įvyks netrukus, seniai išnyko, bet mes tikimės geriausio ir gyvename šia viltimi.

The post Troškimas grįžti širdį gniaužia… appeared first on Voruta.

Jūratė Mičiulienė, Kultūros paveldo departamentas

“Paveldo atradimų” rubrikoje pasakojame apie Lietuvai reikšmingus paveldo objektus, esančius užsienyje. Šįkart – apie vieną iš objektų, kuris dėl Rusijos sukelto karo ir paveldui keliamos sunaikinimo grėsmės 2023 m. buvo netgi įtrauktas į UNESCO pavojuje esančio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage in Danger). Tai Kijevo Pečorų laura. Apie tai kalbėjomės su Kijeve gyvenančiu skulptoriumi, Ukrainos nacionalinės gvardijos kariu Olesiu Sidoruku, šiuo metu dar vis dirbančiu prie Pečorų lauroje statomo paminklo Konstantinui Ostrogiškiui, Oršos mūšio 1514 m. laimėtojui.

Kijevo Pečorų laura, dar vadinama urvų (olų) vienuolynu, yra viena svarbiausių religinio ir kultūrinio paveldo vietų Ukrainoje. Vienuolynas įkurtas XI a. Kijevo Rusios laikais. Kijevo Rusia – viduramžių valstybė, gyvavusi Europoje nuo IX iki XIII a. vidurio.

Į kompleksą įeina ne tik bažnyčios, bet ir daugybė didžiulių požeminių urvų su religinėmis vietomis bei šventųjų palaikais. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra įtrauktas ne tik Kijevo Pečorų lauros vienuolyno kompleksas, kaip atskiras objektas, bet Pečorų laura kartu su Kijevo Šv. Sofijos katedra ir jai priklausančiais vienuolynais. Visi šie objektai dėl Rusijos sukelto karo ir paveldui keliamos sunaikinimo grėsmės 2023 m. yra  įtraukti į UNESCO pavojuje esančio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage in Danger), siekiant atkreipti pasaulio dėmesį.

Paminklas Konstantinui Ostrogiškiui

Kijevo Pečorų laura Lietuvai svarbus objektas yra dėl daugelio priežasčių: čia palaidota daug su Lietuva susijusių asmenybių (jis net vadinamas Gediminaičių panteonu), o šiuo metu Pečorų lauros vienuolyne  esančiame Uspenjės sobore jau beveik baigiamas atkurti XVI a. čia stovėjęs, bet iki mūsų dienų neišlikęs paminklas Pečorų lauroje palaidotam Oršos mūšio laimėtojui Konstantinui Ostrogiškiui (1460–1530).

1514 m. įvykęs Oršos mūšis, kuriam vadovavo K. Ostrogiškis, buvo vienas svarbiausių LDK pergalių prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę, kai žymiai mažesnės LDK pajėgos, sumaniai panaudoję taktiką, sugebėjo laimėti prieš daugiau kaip dvigubai didesnes Maskvos pajėgas. Mūšis laikinai sustabdė Maskvos agresiją prieš LDK.

Po Oršos mūšio K. Ostrogiškis, kaip LDK etmonas ir Oršos pergalės vadas, gavo privilegijas statyti stačiatikių cerkves LDK teritorijoje, įskaitant Vilnių. Jam vadovaujant ir dėkojant Dievui už pergalę Oršos mūšyje 1514 m. buvo pradėtos statyti Švč. Trejybės cerkvė, dabartinė Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia ir bazilijonų vienuolynas (Aušros Vartų g. 7) bei Šv. Mikalojaus cerkvė Didžioji g. 12.

K. Ostrogiškis buvo vienas didžiausių stačiatikių rėmėjų LDK ir Rytų Ukrainoje, o Pečorų laura – viena svarbiausių stačiatikių šventovių Rytų Europoje. K. Ostrogiškio paminklas Kijevo Pečorų lauroje byloja apie sąsajas tarp LDK ir Kijevo kunigaikštystės.

Kijeve atkuriamas XVI a. šedevras

Kai Kijeve lankiausi 2016 m., tada skulptoriaus O. Sidoruko dirbtuvėse mačiau paminklo Konstantinui Ostrogiškiui maketą. Darbai truko keletą metų. Pirmasis paminklo sukūrimo etapas buvo baigtas ir atidengtas 2021 m. rugpjūtį, Ukrainos valstybingumo atkūrimo 30-mečio proga, dalyvaujant Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai.

„Šiuo metu esame baigę visus paminklo heraldinės dalies gipsinius modelius. Dėl finansavimo stokos dirbame labai lėtai. Kiekvienais metais nedidelę dalį gauname ir iš Lietuvos vyriausybės. Taigi, po truputį judame į priekį. Kaip ir anksčiau, projekto kuratorius išlieka paramos fondo „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ steigėjas, Ukrainoje gyvenantis lietuvis verslininkas Robertas Gabulas. Darbas labai sudėtingas, tai bus vienintelis Renesanso pavyzdys Ukrainoje. Tiesą sakant, mes iš itališko raudonojo ir baltojo marmuro atkuriame XVI amžiaus šedevrą. Paminklo aukštis – 75 m. Mes ir toliau dirbame Kijeve. Dabar, žinoma, tai daug sunkiau, nes esu Ukrainos nacionalinės gvardijos karys. Be to, turiu karinių įsipareigojimų“, – pasakojo O. Sidoruk, į Lietuvą atvykstantis trumpiems susitikimams ar šventėms.

Paminklą O. Sidorukas kuria kartu su skulptorium Borisu Krylovu bei pagalbininkais. Šie skulptoriai dirbtuvėse Kijeve sukūrė Lietuvoje jau atidengtus paminklus: „Laisvės karys“, filosofui Vydūnui Klaipėdoje (prie šių paminklų dirbo ir skulptorius Arūnas Sakalauskas), kunigaikščiui Aleksandrui Jogailaičiui, visuomenininkui Petrui Vileišiui Kaune, poetui Bernardui Brazdžioniui Pasvalyje, taip pat dvi atminimo lentas Vilniuje, Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje – Konstantinui Ostrogiškiui bei Juozapatui Kuncevičiui.

Kaip pasakojo O. Sidorukas, renesanso stiliaus paminklas K. Ostrogiškiui sobore buvo pastatytas 1579 m. Iki mūsų dienų neišliko. „Jis buvo sunaikintas du kartus. Pirmą kartą – XVI amžiuje per gaisrą, antrą kartą – 1941 m., kai sovietų kariuomenė susprogdino Uspenjės katedrą. „Mes ne restauruojame, o kuriame iš naujo, remdamiesi sunaikintaisiais. Prie jo sukūrimo koncepcijos dirbo Ukrainos ir Lietuvos istorikai, – pasakojo O. Sidorukas. – Atkuriant pagrindiniai mūsų orientyrai buvo klasikiniai XVI a. pavyzdžiai Italijoje ir Lenkijoje“.

Beje, Kijevo Pečorų lauroje, Tolimosiose olose, yra palaidotas Teodoras (Fiodoras) Ostrogiškis – Konstantino Ostrogiškio prosenelis, dalyvavęs Žalgirio mūšyje.

2016 m. besilankant Kijeve ir darant interviu dienraščiui „Lietuvos žinios“, tuo metu apie paminklo K.Ostrogiškiui atstatymą man pasakojęs Nacionalinio Kijevo Pečorų lauros istorijos ir kultūros draustinio generalinis direktorius, istorijos mokslų daktaras Liubomiras Michailinas sakė: „Ostrogiškio asmenybė tokia spalvinga, kad mes net neabejojame antkapinio paminklo jam atstatymo reikalingumu. Visuomenė ir mokslo žmonės pritaria sumanymui jį atstatyti jo istorinėje vietoje – Kijevo Pečorų lauros Uspenjės sobore. Atkurti paminklą planuota dar 2000 metais, kai buvo atstatytas 1941 m. susprogdintas Uspenjės soboras. Tačiau daug laiko prireikė buvusio soboro interjero bei labai brangaus ikonostaso atkūrimui. K. Ostrogiškis daug lėšų yra skyręs Pečorų laurai atstatyti, didžia dalimi finansavo ir soboro ikonostaso sukūrimą“.

L. Michailino teigimu, tokio didelio ir puošnaus antkapinio paminklo, kaip K. Ostrogiškiui, ne tik sobore, bet ir apskritai Ukrainoje nėra. „ Jis išsiskiria ne tik savo dydžiu, tai meno šedevras, iš brangių medžiagų sukurtas pagal to meto tradicijas. Įtariame, kad jį galėjo sukurti koks garsus skulptorius, tik neturime tai įrodančių dokumentų. Manome, kad tai darbas to paties italų meistro, kurio du paminklai stovi Tarnuve Lenkijoje, užsakyti taip pat K. Ostrogiškio sūnaus“, – pasakojo L. Michailinas.

Gediminaičių panteonas

Kijevo Pečorų lauros vienuolynas yra ne tik svarbus stačiatikių krikščionybės centras slavų pasaulyje, tai kartu ir LDK stačiatikių centras. Ant Uspenjės soboro fasado pavaizduoti tie asmenys, kurie finansavo ir kitokiais būdais prisidėjo prie Pečorų lauros suklestėjimo. Tarp jų yra ir Gediminaičių.

Vienuolyną daug kartų buvo apiplėšę, niokoję užpuolę totoriai. Tada vienuoliai persikeldavo į olas. Po vieno iš tokių antpuolių vienuolyną ir jame esantį Uspenjės soborą 1470 m. atstatė Kijevo kunigaikštis Simeonas Olelkovičius. Tai asmenybė, artimai susijusi su Lietuva – Lietuvos valdovų Gediminaičių atstovas, valdęs Kijevą LDK sudėtyje, LDK kunigaikščio Algirdo anūkas.

S. Olelkovičiaus tėvas – Kijevo kunigaikštis Vladimiras Algirdaitis, Algirdo sūnus iš pirmosios santuokos. Kijevo Pečorų lauroje palaidotas ir S. Olelkaičio tėvas, ir pats Simeonas Olelkaitis. Abiejų kapų vietos tiksliai nėra žinomos, bet pagal laidojimo tradiciją siejamos su Artimaisiais urvais.

Nors Pečorų lauroje nepalaidota, bet simboliškai su šiuo vienuolynu per savo sūnus Kijevo kunigaikščius siejama ir kunigaikštienė Julijona Tverietė – antroji Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo žmona, Lietuvos kunigaikščio didžiojo ir Lenkijos karaliaus Jogailos motina. Julijona laikoma viena svarbiausių stačiatikybės globėjų LDK.

Po kunigaikščio Algirdo mirties 1377 m. LDK rytinių žemių valdymas buvo padalintas sūnums ir kitiems dinastijos atstovams. Jogaila Kijevą valdė nuo 1370 m., būdamas tik 20-ties, iki 1382 m. Teigiama, kad dažnai valdžią deleguodavo savo atstovams.

Kitas Algirdo ir Julijonos sūnus Skirgaila, Jogailos brolis, taip pat siejamas su Pečorų laura. Skirgaila Kijevą valdė nuo 1395 m.  Jis taip pat rėmė Pečorų lauros vienuolyną, stačiatikių veiklą. Pečorų lauros vienuolyno palaidojimų sąraše minima, kad Skirgaila čia palaidotas 1397 m.

Kaip pasakojo L. Michailinas, jau pavyko identifikuoti penkiolika Pečorų lauroje palaidotų Gediminaičių – žymių LDK istorinių asmenybių. Šalia jų palaidoti ir jų šeimos nariai. Todėl palaikų gana daug. Pečorų lauroje galima matyti didelius stendus su čia palaidotųjų Gediminaičių vardais, nupiešta jų kapaviečių schema.

Artimosiose olose palaidota ir Julijona Alšėniškė – XVI a. gyvenusi stačiatikių bažnyčios šventoji, garsios LDK Alšėniškių giminės atstovė. Manoma, kad ji buvo Alšėnų kunigaikščio Jurgio dukra. Julijona garbinama kaip moterų globėja. Šventosios kultą XVII a. iškėlė metropolitas, LDK patriotas, Chotyno mūšio dalyvis Petras Mohyla, vienuolynui vadovavęs nuo 1637 m. Moterų palaikai Pečorų lauroje – išskirtinis reiškinys. Dalis Julijonos Alšėniškės palaikų perkelta į cerkvę Alšėnuose (dabartinė Baltarusija).

 „Kijevo Pečorų lauros istorijos ir kultūros draustinis – tarsi didelis bendros mūsų šalių istorijos puslapis, – sakė L. Michailinas. – Jis lankytojus traukia dar ir dėl to, kad Rytų Europoje yra tik penkios lauros (laura – aukščiausias vienuolyno statusas). Kijevo Pečorų laura – pati seniausia. 20 ha ploto vienuolyne yra 144 architektūros paminklai, seniausi pastatai – XII amžiaus. Dalį draustinio sudaro veikiantis vyrų vienuolynas“.

The post Paveldo atradimai. Kas Kijevo Pečorų laurą sieja su LDK? appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Žinomas posakis „Geriau žvirblis rankoj, negu briedis girioj“ praėjusią savaitę tapo labai populiarus. Gruodžio 9 d. Europos lyderiai nusprendė Ukrainai dvejiems metams iš bendrųjų ES fondų skirti 90 mlrd. eurų kreditą su nulinėmis palūkanomis. Jį Ukraina turės gražinti, kai gaus reparacijas (atlyginimą už padarytus nuostolius) iš Rusijos.

Tačiau buvo vaikytasi „briedis“. Kyjivas tikėjosi geriausio – iš įšaldytų Rusijos aktyvų ir turto vietoj reparacijų gauti apie 210 mlrd. eurų. Tam labiausiai pasipriešino Belgija, kurios kompanijoje „Euroclear“ saugoma maždaug 185 milijardai eurų vertės Rusijos centrinio banko aktyvų, įšaldytų prasidėjus karui prieš Ukrainą. Iš viso užsienyje jų yra apie 300 mlrd. eurų. Briuselis tvirtina, kad jis negavo ES garantijų, kad šios lėšos kada nors bus gražintos. Bet laikraštis „The Guardian“ teigia, kad belgai išsigando Maskvos grasinimų teisiniais būdais iš „Euroclear“ susigrąžinti apie 230 mlrd. Tokių grasinimų esą gavusi kompanijos vadovė  Valérie Urbain. Ar Belgija jų išsigando, ar nugalėjo racionalumą reiškiantis posakis „ramus kaip belgas“, dabar jau nesvarbu. Iš žadamų 90 milijardų Kyjivas jau nuo vasario 15 d., kaip praneša Bloomberg, dukart per metus gaus 5 mlrd. vien tik palūkanų, o daugumą lėšų iš dar šiemet gautų 3 milijardų nukreips Ukrainos kariuomenės reikmėms.

Tačiau minėtą sprendimą ES vadovų tarybai (EVT) priimti buvo nelengva. Naktiniame posėdyje jam pasipriešino Vengrija, Slovakija ir Čekija, nors balsuojant jos jau nusileido. Jų lyderiai tvirtino, kad kreditai Ukrainai mažoms Rytų Europos ekonomikoms smogs skaudesnį smūgį negu, pavyzdžiui, Prancūzijos, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos, kuri, nepriklausanti ES, valdo 27 mlrd. eurų užšaldytų Rusijos aktyvų. Kai vadovai sutiko su jų reikalavimais, sprendimas buvo priimtas lengviau…

Ukrainos ištekliai ant ribos. Jie būtų galėję išsekti jau balandį. ES paskola ir Ukrainos rėmėjus, ir Pasaulio banką, ir Tarptautinį valiutos fondą motyvuos teikti paskolas šiai šaliai, be to jos skolinimosi reitingai nesmuks. Žinoma, tiesioginis Rusijos turto panaudojimas būtų išsprendęs daug problemų, nors tokiu atveju prie trijų valstybių, nepritarusių 90 mlrd. eurų paskolai, galėjo prisijungti ir daugiau, pavyzdžiui, Lenkija. Čia reikia atiduoti duoklę Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen, kuri naktiniame EVT vadovų pasitarime pasakė, jog niekas iš lyderių nepaliks pastato, kol nebus rastas būdas Ukrainai finansuoti.

O vis dėl to silpnas ES pozicijas liudija tikroji padėtis Europoje. Net ir likusias, kreditavimui pritarusias 24 bendrijos šalis kankina abejonės, kad Rusija kada nors sutiks su reparacijomis Ukrainai. Praėjusią savaitę Hagoje 46 Europos Tarybos (ET) narių sprendimu buvo įsteigta Tarptautinė reikalavimų komisija, kuri skaičiuos Rusijos karo prieš Ukrainą padarytą žalą, kad būtų galima Kyjivui išmokėti kompensacijas. ET registre jau dabar yra 85 tūkst. paraiškų kompensacijoms gauti. Komisijos steigimą dar turi ratifikuoti 25 valstybės.

Skepsio iš tiesų daug. Daugelis pritarė Vengrijos premjero Viktoro Orbano žodžiams, kad nėra vilties, jog Rusija kompensuos padarytą žalą, nes, esą, „karas yra karas“, o jame dalyvauja dvi pusės. Jis gąsdino, kad „už šį sprendimą galiausiai sumokės europiečiai“. Bet jo cinizmo kupina frazė, jog „nėra iki galo aišku, kas ką užpuolė“, Europoje sukėlė tikrą pasipiktinimą…

Europos vadovai sutartinai gyrė savo sprendimą. Optimizmo netrūko ir Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos pasisakyme. „Šiandieninis sprendimas tikrai išsprendžia visus klausimus, kurie yra susiję su Ukrainos reikmėmis“, – po posėdžio Briuselyje sakė šalies vadovas. Jis mano, kad prie įšaldyto Rusijos turto panaudojimo bus galima grįžti ateityje, jei Maskva nesutiks mokėti reparacijų. Apžvalgininkai tvirtina, kad šis argumentas gali būti panaudotas derybose su Putinu, tačiau jis tėra tik papildomas stimulas priversti jį sėsti už taikos derybų stalo.

Tiesa, tiek Putino spaudos konferencija, tiek derybininkų savaitgalio susitikimas Majamyje daugiau aiškumo dėl karo baigties Ukrainoje nedavė. Atvirkščiai: Putinas sklaidėsi jam įprastais grasinimais ir Europos politikus vadino „poparšiais“ („podsvinji“ – rusų nenorminėje, Peterburgo patvartėse girdimoje kalboje reikštų niekinantį apibūdinimą), o Donaldas Trumpas, Floridoje priėmęs Ukrainos, JAV, Rusijos ir Europos šalių atstovus, kartojo Maskvos retoriką, grasinimus Kyjivui ir vėl gyrėsi savo pasiekimais.

Kitaip sakant, pastarojo meto vienintelis optimistinis ženklas – ES šalių proveržis realiai remti Ukrainą. Kas iš to išeis – netrukus įsitikinsime. Bet aišku, kad tas žvirbliukas – jau rankoje, na, o briedžio teks palaukti…

The post Česlovas Iškauskas. Apie žvirblį ir briedį appeared first on Voruta.

Daugelis skaitančiųjų sutiktų, kad literatūra yra kur kas daugiau nei tik laisvalaikio dalis, knygos – viena stipriausių mūsų vidinės gynybos formų. Skaitymas padeda atsiriboti nuo kasdienybės, palaiko vidinę darną ir net sudėtingiausiu laiku suteikia vilties. Kurdamos karo sąlygomis, Ukrainos vaikų literatūros autorės Kateryna Jehoruškina ir Kateryna Mikhalitsyna ypatingą dėmesį skiria vaikų emocinei gerovei ir siekia, kad jų knygos padėtų vaikams įveikti tamsias karo patirtis ir suteiktų vilties baisumų kupinoje kasdienybėje. 

Šį rudenį, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kvietimu, įgyvendinant kampaniją „Skaitymo ambasadorius“, rašytojos lankėsi Lietuvoje. Interviu metu autorės dalijosi patirtimi, kaip literatūra gali tapti paramos ir stiprybės šaltiniu, auginančiu vaikų atsparumą bei padedančiu išlaikyti kūrybiškumą net karo sąlygomis.

Karo akivaizdoje – rašyti, kad vaikai neprarastų šviesos

Jau nuo 2014 m. gyvenate karo su Rusija sąlygomis, o 2022 m. prasidėjo plataus masto invazija Ukrainoje. Kaip tai pakeitė jūsų, kaip vaikų rašytojų, gyvenimą ir kūrybą?

K. Jehoruškina: 2014-aisiais, kai Rusija pradėjo agresiją prieš Ukrainą, įkūriau savanorišką projektą „Gerumo paketai“ – žuvusių, sužeistų ar dingusių be žinios Ukrainos karių, taip pat Orumo revoliucijos dalyvių vaikams. Prisimenu, kad tų metų kovą, kai krikštijome savo trijų mėnesių dukrą, Rusija surengė pseudoreferendumą ir aneksavo Krymą. Nuo tada karo tema tapo nuolatiniu mano knygų palydovu. Ji nebuvo pagrindinė, bet svarbi. Pavyzdžiui, vienoje knygoje norėjau atskleisti netekties temą, su kuria susidūrė daugelis Ukrainos šeimų. Sukūriau pasakojimą apie tėvą – karinės tarnybos gydytoją, kuris žuvo. Knyga vadinasi „Tėtis gydo žvaigždes“. Vėliau ji buvo įtraukta į mokyklinį vadovėlį. O knygoje „Riešutėnų drąsuolių pasakaitės“, kuri išleista ir lietuvių kalba, viena istorija pasakoja apie voverių šeimą, kuri buvo priversta palikti savo gimtąjį mišką dėl gaisro. Nors pradiniame variante tai buvo ne gaisras, o skraidančios voverės iš Šiaurės, užėmusios mišką. Prisimenu, kad viena Rusijos leidykla netgi norėjo nupirkti šios knygos teises, bet aš atsisakiau.

2022 m. vasarį su šeima tapome pabėgėliais savo pačių šalyje. Turėjome išsikelti iš Kyjivo srities į Vakarų Ukrainą, palikdami savo namus ir gėles, ir prisitaikyti prie naujos realybės. Pirmosiomis invazijos savaitėmis parašiau knygą „Mano priverstinės atostogos“, kuri taip pat išleista lietuviškai. Knyga paremta tikrais įvykiais ir patyrimais, taip pat mano pokalbiais su dukra. Nuo to laiko ji išversta į danų, švedų, lenkų, gruzinų ir bulgarų kalbas, o Švedijoje pelnė „Piterio Peno“ apdovanojimų „Sidabrinę žvaigždę“ („IBBY Sweden“). Kai pristatau šią knygą Ukrainos mokyklose, kurios buvo atstatytos po sunaikinimo, vaikai atpažįsta save ir sako: „Jūs parašėte apie mus!“ Kai pristatau ją užsienyje, skaitytojai kartais sako: „Dabar geriau suprantu, ką patyrė mano klasės draugai ukrainiečiai.“

Šiemet pasirodė mano nauja knyga vaikams, kuri taip pat perteikia karo patirtį, nors pats karas joje tiesiogiai neminimas. Ji vadinasi „Mes turime nematomą tigrą“ ir yra skirta mano sūnui – šią istoriją išgyvenome kartu su juo. Kai prasidėjo plataus masto invazija, sūnui buvo beveik treji. Jis dar mažai kalbėjo, bet nerimą išreikšdavo per žaidimus. Jis sakė, kad mūsų naujuose namuose atsirado nematomas tigras, kuris jį gąsdina. Sūnus matydavo tigrą ant šviestuvo, vonioje, tualete – o aš turėdavau jį „išvaryti“. Galiausiai sūnaus baimė išnyko, ir aš nusprendžiau užrašyti šią istoriją.

K. Mikhalitsyna: visų pirma, labai svarbu, kad nurodėte, jog karas prasidėjo 2014 m. Man tai savotiškas ženklas, kad mūsų šalys yra labai artimos istoriškai ir šiuo metu padedant vieni kitiems išgyventi. Juk žinome, kas yra Rusija.

Manau, kad nuo 2014 m. buvo mano tylos laikotarpis. Tiesą sakant, daug neparašiau, nes tai buvo tarpsnis, kai mano kalba buvo užgniaužta. Kaip įvardyti tai, kas neįvardijama? Kaip apskritai išsiaiškinti, kas vyksta?

Tuo metu parašiau tik porą eilėraščių suaugusiesiems, bet aktyviai rašiau vaikams. Kone populiariausios knygos (jei taip galima sakyti apie savo knygas) buvo parašytos ir išleistos nuo 2014 m. O nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios viskas apsivertė aukštyn kojomis. Beveik nustojau rašyti vaikams, tačiau visada buvau labai įsitraukusi į veiklas su vaikais: bibliotekose arba prieglaudose Ukrainoje ir užsienyje. Atlikdavome užduotis iš turimų knygų, nebūtinai mano.

Vietoj to rašau eilėraščius. Sakyčiau, jie nuolat užlieja kaip būdas pabandyti dokumentuoti realybę, stengtis išlaikyti tai matoma. Mėginu eilėraščiais pasiekti žmones užsienyje, nes gana lengva nusigręžti nuo siaubingų naujienų, kurios krenta lyg lavina. Mes gyvename tokioje situacijoje – jei kreipiesi į užsienio visuomenę, paprastai, tam tikru momentu žmonės pavargsta. O eilėraščiai… Iš esmės, eilėraštis yra labai asmeniška – tai, ką jauti. Štai kodėl eilėraščiai vis dar kuriami, jais bandoma dokumentuoti įvykius. Man, kaip autorei, tai visų svarbiausia. Kai vyksta tiek baisių dalykų, tiesiog gali pasiklysti. O štai eilėraštis – kai ką nors parašai, kai tam siaubui suteiki žodinę formą, jis lieka, ir tu gali sugrįžti prie to eilėraščio, perskaityti dar kartą, kas nutiko, koks įvykis tai sukėlė.

Kaip jūsų kūryba ir su ja susijusi veikla gali padėti vaikams, išgyvenantiems traumines patirtis, netektį?

K. Jehoruškina:nuo pirmųjų invazijos mėnesių savanoriavau, vesdama dailės terapijas pabėgėlių vaikams: skaitėme „Riešutėnų drąsuolių pasakaites“, vaikai kūrė komiksus ir išgalvodavo savo superherojus, kurie įveikdavo baimes. Vėliau panašias terapijas vedžiau išlaisvintose teritorijose, prie fronto linijos ir pabėgėlių centruose užsienyje. Taip pat dirbau su vaikais, kurie neteko tėvų ar buvo sužeisti dėl karo.

Manau, tokia pagalba vaikams labai svarbi – jiems reikia ramių, atvirų suaugusiųjų, kurie pasiruošę išklausyti, padėti įvardyti emocijas ir jas transformuoti. Net karo metu vaikai gali jaustis nors kiek saugūs, jei suaugusieji sugeba juos apgaubti rūpesčiu. O kai patys suaugusieji praranda pusiausvyrą, deja, vaikai priversti pernelyg anksti suaugti ir prisiimti atsakomybę.

K. Mikhalitsyna: kai eini į kokį susitikimą su vaikais, ypač karo metu, ir nepažįsti savo auditorijos, jauti didžiulę atsakomybę. Turi būti itin atsargus rinkdamasis žodžius, kad nesutraumuotum jų iš naujo. Bet jei aš, kaip vaikų autorė, galiu su tais vaikais praleisti valandą – mes galime juoktis, žaisti, kvailioti ir linksmintis, – tai jau labai daug. Žinoma, kritiškoji mano dalis pasakytų, kad to nepakanka, bet racionaliai mąstant – valandą besijuokiantys ir žaidžiantys vaikai jau yra šis tas. Jie grįš į tą pačią situaciją, kasnakt slėpsis priedangoje, nebeturės namų ar ką nors praras. O knyga yra saugi vieta pabėgti arba transformuoti tai, ką sunku išreikšti žodžiais. Ne tik vaikai, bet ir šalia jų esantys suaugusieji neturi tam jokių išteklių.

Turime labdaros fondą „Vaikų balsai“. Jie pradėjo dirbti su vaikais ir jaunimu, siekdami padėti mokantis, įveikiant psichologinius sunkumus ir sprendžiant šeimos problemas. 2024 m. nuspręsta rengti kursus, pirmiausia – kūrybinio rašymo kinui, t. y. scenarijų kūrimo. Parengiau kursą apie poezijos rašymą. Pusę metų vyko „Zoom“ susitikimai su jaunuoliais nuo 14 iki 18 metų. Jie kūrė poeziją, kalbėjome apie visus įmanomus dalykus: kas rašoma poezijoje, kas karo atžvilgiu etiška ir neetiška, ar galima rašyti eilėraščius apie maistą, ar galima rašyti ką nors baisaus ir pan.

Projekto pabaigoje Karpatuose atlikome rezidentūrą, o tada išleidome rinktinę knygą su visų dalyvių eilėraščiais, taip pat ir garsinę knygą vaikams. Jaunuoliai taip džiaugėsi, kad kelias dienas visi kartu pabuvo Karpatuose.

Kuo daugiau dirbu su Ukrainos jaunimu ir vaikais, tuo labiau viliuosi, kad išgyvensime – viltis yra tai, į ką galime įsikibti. Vaikai – nuostabūs, tokie sąmoningi, daug nusimano apie tai, kas vyksta ir kodėl vyksta. Jie labai nori tapti geriausiais žmonėmis, nepaisant visko. Jie – mano viltis. Man didžiulė garbė karo metu dirbti su tais vaikais ir jaunimu.

Vaikų literatūros skaitymo aplinkybės / kultūra šiandienos Ukrainoje

Kaip pasikeitė Ukrainos vaikų skaitymo įpročiai, kokios temos tapo labiau aktualios prasidėjus Rusijos karinei invazijai? Kokiomis iniciatyvomis siekiama padėti net karo metu vaikams atrasti knygų skaitymo džiaugsmą?

K. Jehoruškina:invazijos pradžioje vaikams ir tėvams reikėjo knygų apie karą – jie norėjo suprasti šią patirtį, suvokti, kaip su ja gyventi. Dabar karo tiek daug, jis toks intensyvus, kad žmonės nori labiau pramoginės literatūros. Jei ji ir apie karą – tai fikcinė, fantastinė ar apie senus laikus. Tai suteikia saugaus atstumo iliuziją.

Nuo 2022-ųjų dalyvauju įvairiose savanorystės akcijose, skatinančiose skaitymą: „PEN Ukraine“, Ukrainos knygų instituto, bibliotekų iniciatyvose. Taip pat periodiškai rengiu virtualius susitikimus su skaitytojais iš įvairių regionų. Pavyzdžiui, turėjau tokį susitikimą su vaikais iš Chersono srities – jie jungėsi iš įvairių Ukrainos regionų ir net iš Rumunijos. Dauguma jų jau pasitraukę, nes po šio regiono išlaisvinimo jis tapo fronto zona ir kasdien yra apšaudomas.

K. Mikhalitsyna: 2014 ar 2015 m. pasirodė pirmoji ukrainietiška paveikslėlių knyga apie karą. Tai knyga „Kaip karas pakeitė Rondą“, sukurta Romanos Romanyšyn ir Andrijaus Lesivo. Ir tai buvo ne šiaip pirmoji paveikslėlių knyga apie tai, kas vyko Maidano metu, per Krymo invaziją ir Luhansko srityje. Anuomet tai buvo labai universalu, nes Rondas yra tiesiog apskritimo formos miestas – kai kas labai idealaus, tai, ką kiekvienas vaikas, kiekvienas asmuo brangina. O tada ateina karas ir sunaikina šį tobulumą. Tačiau jei visi gyventojai, kad ir kokie maži ir trapūs būtų, susiburia ir kovoja – jie išgyvens (nors ir liks sužeisti). Taigi, šviesa skverbiasi į šviesą. Įmanoma išlaikyti šviesą net slogiausioje tamsoje. Po plataus masto invazijos vėl išaugo šios knygos populiarumas.

Manau, kad pagrindinės vaikų literatūros formos ar, tiksliau sakant, labiausiai matomos literatūros formos, dabar yra eilėraščiai ir esė, nes jos yra lengvesnės. Tai labai emocingos, gana trumpos formos, kurias galima rašyti net būnant apkasuose. Kai kurie vaikų autoriai dabar apkasuose, pavyzdžiui, rašytojas Oleksandras Šatochinas ir poetas Serhiyimas Pančekas. Ir tai labai reikšminga, kad tie žmonės kurie tiesiogine prasme gina mūsų gyvybę, vis dar kuria. Svarbu pamatyti pasaulį iš jų požiūrio taško.

Mes ginamės – kas yra svarbu, ir tai, ką darome, kyla iš meilės bei noro išsaugoti kuo daugiau mūsų pasaulio. Per literatūrą tai puikiai pavyksta. Tad ukrainiečių autoriai vis dar kuria vaikiškas knygas: ir apie karą, ir ne apie karą. Tai tiesiog nuostabios, linksmos knygos vaikams, ko vaikai ir nusipelnė.

Kalbant apie iniciatyvas, prisimenu, kaip sykį su kolegomis nuvykome į kaimą – Kapitolivką – tiesiog pažaisti su vaikais ir taip pagerbti rusų nužudyto vaikų rašytojo Volodymyro Vokulenko atminimą. Mes kiekvienas turėjome po savo vaikišką knygą, žaidėme, krėtėme išdaigas, visiškai nekalbėjome apie karą. Aš pravedžiau trumputę mankštą: reikėjo apsimesti maža sėklyte ir užaugti iki medžio, o tada – sugrįžti atgal į sėklytę. Juk gera ne tik skaityti, o tiesiog pajusti savo kūną, įsižeminti. O viduryje mes: aš ir kiti autoriai. Vaikai apsimeta sodu, kuris atlaikė audrą.

O kokia apskritai dabar yra knygų leidybos ir platinimo situacija Ukrainoje? Kaip ji pasikeitė, su kokiais sunkumais susiduriate?

K. Jehoruškina:viena vertus, atsiranda naujų leidyklų ir knygynų – žmonės nori skaityti. Antra vertus, rusai naikina infrastruktūrą, žudo leidyklų darbuotojus, bombarduoja sandėlius ir spaustuves. Pavyzdžiui, 2024 m. jie smogė didžiausiai Ukrainos spaustuvei „Factor-Druk“, kur buvo spausdintos „Riešutėnų drąsuolių pasakaitės“, „Mano priverstinės atostogos“ ir daugelis kitų knygų. Keli darbuotojai žuvo, pastatas ir įranga buvo sunaikinti.

Didelė problema – daug Ukrainos vaikų išvyko iš šalies. Knygų siuntimas brangus, todėl galimybės pabėgėliams gauti ukrainietiškų knygų labai ribotos. Manau, tokios iniciatyvos kaip bibliotekoje Anykščiuose, kur įkurtas Ukrainos knygų centras, – labai vertingos. Ten yra didelis ukrainietiškų knygų pasirinkimas vaikams ir suaugusiesiems, ir ukrainiečiai iš visos Lietuvos gali jas skolintis.

Reikia nepamiršti, kad žmonės dėl karo nuskurdę. Tai matyti iš leidyklų ataskaitų: knygos brangsta, o perkamoji galia mažėja. Kai kurios šeimos rūpinasi tik išgyvenimu, ypač fronto regionuose. Be to, daugybė vaikų buvo pagrobti rusų ir išvežti į Rusiją Nemažai vaikų žuvo – jie nebeskaitys knygų…

K. Mikhalitsyna: pastarąjį pusmetį Ukrainoje reikšmingai sumažėjo perkamoji galia ir susidomėjimas vaikų literatūra. Turbūt todėl, kad dabar jaučiasi, kiek daug žmonių palieka šalį, o daugiausia – moterys ir vaikai. Manau, tai nutiko pirmą kartą nuo tada, kai Ukraina įgijo nepriklausomybę. Nes iki tol paklausa augo, buvo išleidžiama vis daugiau knygų, gausėjo vertimų į ukrainiečių kalbą ir labai skirtingomis temomis: manga, komiksų ir kt.

Kai 2024 m. gegužę Rusija smogė spaustuvei „Factor-Druk“, sulėtėjo visi spaudos procesai. Anksčiau knygai išspausdinti prireikdavo, tarkime, mėnesio, o po to kartais tai užtrukdavo ir iki keturių mėnesių. Šiaip ar taip „Factor-Druk“ pagrindinė leidykla vis dar dirba ir nuo plataus masto invazijos nebuvo nustojusi dirbti, išskyrus tam tikru metu, kai buvo per daug rizikinga eiti į darbą.

Ukrainos kultūros institutas turi programų, kuriomis remia leidėjus. Vyksta konkursas, kuriam pateikiami sąrašai su knygų pavadinimais, autorių vardais ir pagrindimu, kodėl svarbu dabar tai išleisti. Tam tikra pinigų suma skiriama leidybai, o knygos, kurias remia ši programa, dažniausiai patenka į bibliotekas.

Deja, kiek žinau, biudžete, skirtame įsigyti knygų bibliotekų fondams atnaujinti, žioji didžiulė skylė. Pinigų pakanka padengti tik vienam procentui knygų, o bibliotekoms reikia bent penkių procentų.

Dėkojame už pokalbį.

***

Šis interviu perengtas remiantis dviem atskirais pokalbiais su rašytojomis. Išsamesnį interviu su K. Jehoruškina kviečiame skaityti interneto svetainėje „Skaitymo metai“, o K. Mikhalitsynos pasakojimą galite išgirsti Nacionalinės bibliotekos tinklalaidėje „Skaitymo ambasadorius. Knygialaidė. Apie knygų šviesą karo tamsoje“.

Rašytojų apsilankymas organizuotas įgyvendinant „Skaitymo ambasadoriaus“ komunikacinę kampaniją, kuri yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Iniciatyvą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. 

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pranešimas

The post Ukrainos vaikų rašytojos K. Jehoruškina ir K. Mikhalitsyna: savo kūryba ir veikla padedame įveikti traumines karo patirtis appeared first on Voruta.

Ukraina perdavė Lietuvai asmenį, įtariamąjį karo nusikaltimais, įvykdytais ir prieš vieną Lietuvos pilietį Melitopolyje 2022 m., laikinos šio Ukrainos miesto okupacijos metu. Įtariamasis į Lietuvą atgabentas ir perduotas šių metų spalio 29 d.

Tai pirmas atvejis nuo Rusijos ginkluotos agresijos prieš Ukrainą pradžios, kai sulaikytą Rusijos karį Ukraina perduoda kitai valstybei baudžiamajam persekiojimui, vadovaujantis universalios jurisdikcijos principu.

Aktyviai bendradarbiaujant Ukrainos ir Lietuvos pareigūnams, ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta duomenų, kad nuo 2022 m. kovo iki rugsėjo mėn. Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų kariai, įskaitant Kaspijos flotilės 177-ojo atskirojo jūrų pėstininkų pulko personalą, dalyvavo organizuojant filtracijos stovyklą mokymo bazėje, esančioje Melitopolio karinio aerodromo teritorijoje. Čia buvo neteisėtai laikomi, kankinami ir žeminami civiliai bei karo belaisviai, tarp jų – ir vienas Lietuvos Respublikos pilietis.

2023 m. rugpjūtį Ukrainos ginkluotosios pajėgos sulaikė minėto pulko vyresnįjį jūreivį netoli Robotynės kaimo, Zaporožės srityje. Ukrainos prokurorai, dalyvaujant Lietuvos prokurorui ir policijos pareigūnams, atliko daugiau nei 30 tyrimo veiksmų, tarp kurių – apžiūros, apklausos ir atpažinimai. Šių procesinių veiksmų atlikimo metu buvo nustatyti civiliai ir karo belaisviai, tiriamu laikotarpiu laikyti filtracijos stovykloje. Taip pat buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad sulaikytas asmuo yra vienas iš minėtuose nusikaltimuose Melitopolyje dalyvavusių RF kariškių.

Įtariama, kad kartu su kitais Rusijos kariais jis ne tik saugojo neteisėtai sulaikytuosius civilius, karo belaisvius, bet ir dalyvavo juos mušant bei kankinant: kalinant metaliniame seife, dusinant iki sąmonės praradimo, kabinant surištomis rankomis, šaltu oru lauke apliejant šaltu vandeniu ir traumuojant elektros šoku. Be šio asmens Lietuvos ir Ukrainos pareigūnų atliekamame ikiteisminiame tyrime buvo nustatyti dar keli nusikaltimuose dalyvavę RF kariai.

Užbaigus visas teisines procedūras, 2025 m. rugsėjo 8 d. Ukrainos generalinis prokuroras priėmė sprendimą dėl ekstradicijos, o šių metų spalio 28 d. įtariamasis buvo perduotas Lietuvai. Spalio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino Generalinės prokuratūros prokuroro prašymą dėl įtariamojo suėmimo 3 mėnesiams. Lietuvoje šiam asmeniui pateikti įtarimai dėl karo nusikaltimų prieš civilius ir karo belaisvius, jų kankinimą, neteisėtą laisvės atėmimą ir Ženevos konvencijų bei karo papročių pažeidimus, pagal BK 100 str., 103 str. 1 dalį.

Šis įtariamojo perdavimas vertinamas kaip itin svarbus precendentas veiksmingam tarptautiniam prokuratūros tarnybų bendradarbiavimui ir praktiniam tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimui šiuolaikinėmis sąlygomis.

Tokie reikšmingi ikiteisminio tyrimo rezultatai pasiekti šalims sėkmingai bendradarbiaujant Eurojusto koordinuojamoje jungtinėje tyrimų grupėje (JTG), kurią 2022 m. kovo 25 d. įsteigė Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos generaliniai prokurorai. Šiuo metu prie JTG yra prisijungusios 7 valstybės, Europolas ir Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) prokuratūra.

Pagal Lietuvos įstatymus perduotam įtariamajam gresia laisvės atėmimas nuo dešimties iki dvidešimties metų arba įkalinimas iki gyvos galvos.

Ukraine has surrendered to Lithuania a person suspected of war crimes

Ukraine has extradited to Lithuania a person who is suspected of war crimes, including against a Lithuanian citizen, that were committed in Melitopol in 2022, during the temporary occupation of this Ukrainian city. The suspect was transferred to Lithuania on 29 October 2025.

This is the first case since the beginning of Russia’s armed aggression against Ukraine, when Ukraine extradites a detained Russian soldier to another state for conducting criminal prosecution in accordance with the principle of universal jurisdiction.

With effective cooperation between the Ukrainian and Lithuanian officials, the data was collected during the pre-trial investigation, that between March and September 2022, the soldiers of the Armed Forces of the Russian Federation, including personnel of the 177^th Separate Marine Regiment of the Caspian Flotilla, participated in organising a filtration camp at a training base located on the territory of the Melitopol military airfield. In this territory, the civilians and prisoners of war, including one citizen of the Republic of Lithuania, were held illegally detained, tortured and humiliated.

In August 2023, the Ukrainian Armed Forces detained a senior sailor of the aforementioned regiment near the village of Robotyn, Zaporizhzhia region. Ukrainian prosecutors, with the participation of the Lithuanian prosecutor and police officers, conducted more than 30 investigative actions, including searches, interrogations and identifications. In the course of these procedural actions, there were identified other civilians and prisoners of war, who were held in the filtration camp during the period of investigation. Besides, there was sufficient data collected to reasonably suspect that the detained person is one of the Russian servicemen who participated in the aforementioned crimes in Melitopol.

It is suspected that together with other Russian soldiers, the suspect not only guarded the illegally detained civilians and prisoners of war, but also participated in their beating and torture: imprisoning the victims in a metal safe, suffocating them until unconsciousness, hanging them with tied hands, pouring cold water on them in freezing weather, and traumatising with electric shocks. In addition to this person, the pre-trial investigation, conducted by Lithuanian and Ukrainian officials, revealed several other Russian soldiers who participated in the above-mentioned crimes.

After all the legal procedures were completed, on 8 September 2025, the Prosecutor General of Ukraine made a decision on extradition of the suspect, and on 28 October 2025 the suspect was transferred to Lithuania. On the 30^th October, the Vilnius District Court satisfied the Prosecutor’s Request (Prosecutor General’s Office) to arrest the suspect for 3 months. In Lithuania, this person is charged with war crimes against civilians and prisoners of war, their torture, unlawful deprivation of liberty and violations of the Geneva Conventions and customs of war, in accordance with Articles 100 and 103 (1) of the Criminal Code.The extradition of the suspect is considered as an extremely important precedent of effective international cooperation between Prosecution Services, including practical implementation of international humanitarian law in nowadays conditions.Such significant results of the pre-trial investigation have been achieved through the successful cooperation of the parties of the Joint Investigation Team (JIT), coordinated by Eurojust, established on 25 March 2022 by the Prosecutors General of Ukraine, Lithuania and Poland. Currently, the Joint Investigation Team consists of 7 states, Europol, as well as the Prosecutor’s Office of the International Criminal Court (ICC).

According to Lithuanian law, the transferred suspect faces imprisonment from 10 to 20 years, or life imprisonment.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pranešimas

The post Ukraina perdavė Lietuvai asmenį, įtariamą karo nusikaltimais (with text in English) appeared first on Voruta.