Dienraštis „Express Wileński“ 1933 m. vasario 2 d. (laikraštis nenumeruotas!) informacijų rinkinėlyje „Atsitikimai ir įvykiai“ parašė: „33 metų Jadvyga Šablinskaitė (Szablińska) (Didžioji g-vė 2) prie Vilniaus gatvės namo Nr. 8, norėdama nusižudyti, išgėrė acto esencijos. Greitosios pagalbos gydytojas suteikė apsinuodijusiajai pirmąją pagalbą, paskui nuvežė ją į Žydų ligoninę. Ligoninėje Šablinskaitė mirė.“ Laikraštis „Vilniaus rytojus“ vasario 8 d. Nr. 11 išspausdino žinutę: „Sausio 31 d. žuvo tragingai a. a. Jadvyga Šablinskaitė, buvusi prieš kelis metus lietuvių laikraščių atsakomoji redaktorė. Velionė turėjo kelias teismo bylas.“ Informaciją pakartojęs Kaune leistas Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“ Nr. 7 (vasario 16 d.): „Vilniuje tragingai žuvo Jadvyga Šablinskaitė, buvusi lietuviškų laikraščių atsakomoji redaktorė. Velionė turėjo kelias teismo bylas už lietuvybę“.

Tad kas gi velionė buvo, kuo ji pasižymėjo? Ieškodami atsakymo, remsimės Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomomis teismų bylomis.

Jadvyga Šablinskaitė pasirašinėjo 1923-1924 metais Vilniuje ėjusio laikraščio „Lietuvos Rytai“ redaktore leidėja. Tris kartus per savaitę išeidavęs laikraštis pradėtas leisti nuo 1923 m. gegužės 10 d. vietoj okupacinės lenkų valdžios uždaryto laikraščio „Rytų Lietuva.“ „Lietuvos Rytų“ paskutinis numeris išėjęs 1924 m. liepos 5 d.; uždarius šį laikraštį, vietoj jo nuo 1924 m. spalio 3 d. du mėnesius ėjo „Vilniaus balsas.“

„Lietuvos Rytų“ tariamoji redaktorė kilusi iš buv. Lydõs apskr. Kaniavõs valsč.

Senkonių͂ kaimo. Tik dabartinio Varėnõs rajono Vyde͂nių seniūnijoje šis kaimas jau išnykęs, nors prieš keturis dešimtmečius jis dar buvo. Vinco ir Elenos Šablinskų duktė Jadvyga gimusi apie 1899 metus, nes pasak pirmosios teismo bylos 1923 m. II-ajame pusmetyje jai buvę 24 metai. Beje, laikraštyje redaktorė vadinama Šoblinskaite; šitaip jos pavardė parašyta „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ t. 6 (1980 m.) p. 560 ir „Žurnalistikos enciklopedijos“ (1997 m.) p. 293. Tačiau Varėnos r. pietrytinio pakraščio su Baltarusija kaimuose nuo Krivilių͂ iki Kabe͂lių sutinkamos Šablinskų pavardės. Be to, šitokią pavardę pateikia ir „Lietuvių pavardžių žodyno“ t. II (Vilnius, 1989). Todėl ir mes redaktorės pavardę rašysime taip, kaip ją įvardijo pradžioje minėti trys periodiniai leidiniai.

J. Šablinskaitė teisme 1925 m. liepos 13 d. pasivadinusi lenke, nors jos gimtuosiuose Senkonýse lenkų lyg ir negyveno. Galbūt bemokslė mergina šitaip maniusi įgyti šiokios tokios teismo malonės? Pasirašinėdama „Lietuvos Rytų“ redaktore J. Šablinskaitė gyveno Vilniuje, Skapo g-vė 6-24, kaip žymaus Vilniaus lietuvių veikėjo Povilo Karazijos tarnaitė. P. Karazija (1887-1955) buvo ir tikrasis „Lietuvos Rytų“ redaktorius.

„Lietuvos Rytų“ 1923 m. liepos 31 d. Nr. 35 išspausdintas straipsnis „Kiti metai – kiti lapai“. Dėl jo redaktorei iškelta byla teisme (LCVA f. 129, ap. 2, b. 712). Anot kaltinimo, neišaiškintas straipsnio autorius reiškia nepasitenkinimą Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimu prie Lenkijos, piktinasi neva lietuvius persekiojančia valdžia, o vietomis tiesiog skatina skaitytoją nusikalstamiems bei maištingiems veiksmams. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamasis skyrius už straipsnio vertimą į lenkų kalbą 1923 m. spalio 15 d. nutarė prisiekusiajam vertėjui Juzefui Vežinskiui (Wierzyński) sumokėti 660 tūkst. markių. Straipsnį, laikraštyje pasirašytą –as –as, pacituosime.

„Melu, sako patarlė, toli gali nueiti, bet atgal nebesugrįši. Šitos patarlės teisingumą pateisina ir lenkų darbai Vilniuje. Tik ką jiems čia atėjus 1919 m. pavasarį yra prasidėję jų tie darbai. Jų tikslas – trūko plyšo įtikinti vietos gyventojus, jog geriausia ir laimingiausia ateitis – tai patekus Lenkų valstybės sienosen. Buvo paleista šimtai agitatorių, skleidžiama tūkstančiai laikraščių, lapelių ir brošiūrų, kurie visokiomis suktybėmis ir atvirais melais žmones mulkino, kad girdi Vilniaus krašto šviesi ateitis tik prie Lenkų prisiglaudus, nes Vilnius kaipo neturtingas gamtos turtais, negalės jokiu būdu išsiversti be Lenkų…“ Tačiau ta agitacija subankrutavo ne tik tarp nelenkiškai kalbančių, bet ir tarp vadinamųjų šio krašto lenkų. „Šalia šitų juodų darbų stovėjo valdžia, kuri savo nustatytomis sąlygomis ir „azijatiškomis“ priemonėmis […] draudė, slopino ir atvirai persekiojo. Ypač daug kentėjo spauda. Gal nė viename pasaulio kampely spauda nėra tiek sunkių sąlygų turėjusi, kaip kad sunkios yra lenkams Vilniuje šeimininkaujant. […] Lietuvių ir gudų spauda beveik kas numeris ir šiandien konfiskuojama, gudriai sugalvotomis pasų davimo pinklėmis įvesta savo rūšies baudžiava, nes nelenkai vietos gyventojai, kurie čia gyveno dar prieš naujosios „žečpospolitos“ atsiradimą, pilietybės teisių negauna…“ Ir t. t., ir t. t.

Dėl kalbamo straipsnio Vilniaus apygardos teismo tardytojas 1923 m. rugsėjo 19 d. nutarė pradėti parengtinį tardymą, apie ką rugsėjo 21 d. pranešė prokurorui. J. Šablinskaitė tardyta spalio 1 d. Tardytojas pasakė, kad ji kaltinama pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. Kaltinamoji kaltės nepripažino ir sakė, kad prikalbinta kažkokio Butkaus, pradinės mokyklos mokytojo iš Švenčionių, ji 1923 m. pavasarį sutikusi pasirašyti prašymą Vilniaus storastijai leisti laikraštį „Lietuvos Rytai.“ Butkus žadėjęs jai kas mėnesį mokėti. Ji nesupratusi, kad pasirašė kaip atsakingoji redaktorė. Jokiame laikraščio redagavime ji nedalyvauja, straipsnių neskaito nei prieš spausdinimą, nei vėliau. Žadėtus pinigus gavusi nuo 1923 m. gegužės mėn. Kas yra tikrasis laikraščio redaktorius, nežino.

Kaltinamsis aktas J. Šablinskaitei dėl laikraščio 1923 m. liepos 31 d. numerio pasirašytas spalio 29 d. Kaltinimas grindžiamas BK 129 str. 1 ir 6 punktais. Anot Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 208 str., bylą turėjo nagrinėti Vilniaus apygardos teismas. Vertėja į lenkų kalbą teismo posėdyje – Zofija Jakubovska (Jakubowska).

Vilniaus apygardos teismas 1923 m. gruodžio 15 d. nutarė bylą nagrinėti kaip prokuroro pateiktą kaltinimą. J. Šablinskaitė gruodžio 22 d. paprašė teismo į bylos nagrinėjimą pakviesti gynėją advokatą Tadą Vrublevskį, liudytojus Kazimierą Kriščiukaitį ir Vaclovą Liaukevičių, kurie paliudys, kad ji laikraštininkės darbo niekada nedirbo, jokių rankraščių neskaitė ir į laikraščio redakciją ateidavo tik dėl pinigų už prašymo pasirašymą storastijos Spaudos sektoriui leisti „Lietuvos Rytus“; prašyta pakviesti ir jos vertėją – „Jo Šventenybės (t. y. popiežiaus) Šambelioną Kun. Dr. Antaną Viskantą, vyskupijos teismo sekretorių.“ Apygardos teismas 1924 m. sausio 2 d. nutarė liudytojus pakviesti, o vertėjo kun. A. Viskanto pakvietimą atidėti. Apie tai teismas sausio 4 d. pranešė Valstybinės policijos Vilniaus 3 komisariatui, o sausio 7 d. – J. Šablinskaitei. Pastaroji sausio 10 d. vėl parašė prašymą teismui dėl A. Viskanto pakvietimo. Teismas sausio 15 d. sutiko, kad kaltinamoji į bylos nagrinėjimą atsivestų kunigą.

Bylos nagrinėjimas teisme buvo numatytas net 1925 m. liepos 13 d., apie ką pranešta advokatui T. Vrublevskiui, abiem J. Šablinskaitės liudytojams ir vertėjai į lenkų kalbą. Tačiau T. Vrublevskis 1925 m. liepos 3 d. mirė, ir J. Šablinskaitės gynėju teisme buvo advokatas Stasys Sadkauskas. Vertėja Z. Jakubovska ir abu liudytojai prisiekė, bet A. Viskantas nuo priesaikos atleistas. Kaltinamoji kalta neprisipažino. „Lietuvos Rytų“ administracijoje dirbęs liudytojas K. Kriščiukaitis sakė, kad J. Š. jokioje redakcijos veikloje nedalyvavo, lietuviškai skaitė labai menkai, ateidavo tik pasiimti pinigų. Spaustuvės „Ruch“, kurioje spausdinti „Lietuvos Rytai“, bendrasavininkis V. Liaukevičius kalbėjo, kad J. Š. pažįsta iš matymo; mergina į spaustuvę neužeidavusi. Straipsnio „Kiti metai – kiti lapai“ vertimo į lenkų kalbą tikslumą patvirtino A. Viskantas.

„Lietuvos Rytai“ jau buvo sustabdyti. Prokuroro pavaduotojas R. Rauzė (Rauze) rėmė kaltinimą, o advokatas prašė kaltinamąją išteisinti. Teismo pirmininkas – A. Jodzevičius (Jodziewicz), teisėjai – K. Kontovtas (Kontowt) ir J. Sumorokas (Sumorok). Nuosprendį skelbti buvo numatyta 1925 m. liepos 27 d.

Pasak teismo nuosprendžio, pagal BK 129 str. 1 ir 6 punktus kaltinta J. Šablinskaitė yra kalta, bet per neapsižiūrėjimą, todėl išteisinta. Tačiau remiantis BK 307 ir 360 str., BPK 771 str. 1 ir 3 punktais, 776 ir 999 str. bei Lenkijos Ministrų Tarybos 1924 m. vasario 18 d. potvarkiu, kaltinamoji, juo labiau, kad nusikaltusi pakartotinai (!), nubausta 2 tūkst. zlotų nuobauda arba, jei pinigų nesumokės, 6 mėn. arešto (zlotai Lenkijoje įvesti 1924 m. gegužės 1 d.). Be to, jai dar priteista sumokėti 200 zl teismo išlaidų ir padengti visus kitus teismo kaštus, bet jeigu to neišgalės, teismas nusprendė šias išlaidas padengti valstybės iždo sąskaita. „Lietuvos Rytų“ 1923 m. Nr. 35 tiražą sunaikinti, o laikraštį pagal BK 309 str. visiems laikams uždaryti. Teismo nuosprendžio egzempliorių J. Šablinskaitė gavo jau liepos 27 d. Deja, iš bylos dokumentų neaišku, kuo laikraščio redaktorė buvo anksčiau nusikaltusi.

Vilniaus apygardos teismo prokuroro pavaduotojas Jankevičius (Jankiewicz) 1924 m. balandžio 26 d. persiuntė Apyg. teismui balandžio 19 d. surašytą J. Šablinskaitės, kaltintos pagal BK 129 str. 1 p., kitą kaltinamąjį aktą (LCVA f. 129, ap. 2, b. 751). Mat „Lietuvos Rytų“ vasario 9 d. Nr. 18 buvo okupantams nepatikęs straipsnis „Klaipėdos atvadavimo metinių sukaktuvių paminėjimo iškilmės Kaune“, kuriame neišaiškintas autorius (pasirašęs „K“), aprašydamas iškilmes Kaune, pateikė visuomenės veikėjų pasisakymų. Pvz., kalbėdamas apie Klaipėdos atvaduotojus kažkoks Janulevičius sakė: „Šventas jų pasiryžimas prijungė mums Klaipėdą. Bet dar ne galas. Mūsų pasiryžimo ir kovos šaukiasi pavergtas Vilnius, šaukiasi bočių kapai, ir kaip jie, karžygiai, Klaipėdą, taip mes Vilnių išvaduotumėm. Nedejuok, Gedimino sostine, mes tave laisvą padarysime!“ O tai jau Lenkijos gyventojų lietuvių skatinimas „imtis maištingų ir išdavikiškų veiksmų, sutekiant Lietuvai pagalbą atplėšti Vilnių nuo Lenkijos ir prijungti jį prie Lietuvos.“ Toliau – ponios Putvinskaitės-Marcinkevičienės skaitytas Klaipėdos šaulių sveikinimas Didžiosios Lietuvos šauliams: „Pražilusio Vilniaus vaduotojų eilėse mes būsim su Jumis.“  Ir Ministro Pirmininko Galvanausko kreipimasis į piliečius: „Mes turime pasiryžti, kad ir Vilnius, Lietuvos sostinė, netrukus būtų atgauta. Taigi švenčiant šią šventę aš palinkėsiu, kad netrukus galėtume švęsti šventę ir likusios tautos dalies, su sostine Vilnium!“

Tardoma 1924 m. kovo 26 d. J. Šablinskaitė kalta neprisipažino, vėl minėjo mokytoją Butkų ir už prašymo Spaudos sektoriui pasirašymą gaunamus pinigus (paskutinį kartą gavusi 20 miljonų markių), sakė, kad iš laikraščio redakacijos nieko nepažįsta, lietuviškai skaityti nemoka ir pan. Gegužės 10 d. paprašė Apyg. teismo į jo posėdį pakviesti advokatą T. Vrublevskį, liudytojus K. Kriščiukaitį ir V. Liaukevičių, kun. A. Viskantą. BK 307 str. pagrindu J. Šablinskaitė pripažinta kalta, bet tik per jos neapsižiūrėjimą. Apygardos teismo posėdyje 1925 m. liepos 13 d. nutarta nubausti ją 3 tūkst. zlotų arba 8 mėn. arešto, be to, priteista padengti 300 zl teismo išlaidų ir kitus kaštus, laikraščio Nr. 18 sunaikinti, o laikraštį visiškai uždaryti. Beje, už straipsnio apie Klaipėdos atvadavimo minėjimą vertimą į lenkų k. prisiekusiajam vertėjui sumokėta 9 milijonai 900 tūkst. markių.

Lenkų valdžiai nepatiko straipsnelis „Lietuvių abiturientai nuteisti“ „Lietuvos Rytų“ 1924 m. balandžio … d. (diena neatspausdinta, greičiausiai 1 d.) Nr. 40. Abiturientai nuteisti lyg už šnipinėjimą Lietuvos naudai, nors kaltinimo esmės iš rašinio nesuprasi (LCVA f. 129, ap. 2, b. 821). Straipsnelyje rašoma: „Kovo mėn. 28 dieną Vilniaus Apygardos teismas 7 val. paskaitė savo nutarimą. Lietuviai Umbrasas ir Žemaitis nubausti sunkiojo kalėjimo 8 metais, rusas valstietis Tarasovas – 6 metais, lietuviai Kumpa, Tamulevičius ir Tijūnėlis – po 4 metus sunk. kalėjimo. Visiems jiems atimamos teisės. Kozlovas išteisintas.“ „Teismas visai neatsižiūrėjo, kad du nuteistųjų yra nepilnamečiai; kaipo antra nutarimo griežtumo žymė – nepriskaitymas prie bausmės laiko (10 mėn.), išsėdėto kalėjime ligi teismo.“ „Teismo nutarimas čia yra sutiktas ne kaipo teisybės triumfavimas, bet kaipo naujas skaudžiausias ir liūdniausias smūgis, kurio pėdsako niekas negalės išdildyti…“ „…Visuomenė šitokiose bylose neįstengia atskirti, kur pasibaigia teisingumo aktas, o kur prasideda paėmusių viršų viešpačių kerštas.“

Teismas plačiau aprašytas ankstesniame, kovo 29 d. Nr. 39 straipsnyje „Lietuvių abiturientų byla.“ Teisman patraukti Vytauto Didžiojo gimnaziją pernai baigę Pakula, A. Umbrasas ir M. Žemaitis, buvęs VII kl. mokinys J. Tijūnėlis, Vilniaus mokytojų seminariją baigę J.Kumpa ir Pr. Tamulevičius bei du rusai. Visi lietuviai, gimę Švenčionėlių, Giedraičių, Molėtų ir Marcinkonių parapijose, neturėjo Lenkijos pilietybės. Šeši teisiamieji beveik metus buvo laikomi kalėjime. Pakula paleistas už 15 milijonų markių užstatą, Kozlovas taip pat laisvas. Į kaltinamųjų suolą kovo 28 d. Kozlovas atsisėdo išėjęs iš publikos. Pakulos nebuvo, todėl jo užstatą nutarta konfiskuoti iždo naudai, Pakulos ieškoti, o jo bylą išskirti iš bendros bylos. Kaltinamuosius gynė penki advokatai: Tarasovą ir Kozlovą – valdžios paskirti, o lietuvius – T. Vrublevskis, Petrusevičius ir St. Mickevičius. Šie ir kiti faktai išsamiai išdėstyti „Lietuvos Rytų“ 1924 m. vasario 9 d. Nr. 18 išspausdintoje 1923 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Vyriausybės notoje Tautų Sąjungai dėl lietuvių mokyklų persekiojimo Lenkijos valdomoje Pietryčių Lietuvoje.

Straipsnį laikraščio Nr. 40 1924 m. balandžio 25 d. peržiūrėjo teismo tardytojas (už straipsnelio išvertimą į lenkų k. J. Vežinskiui sumokėta 8 milijonai markių) ir kitą dieną nutarė redaktorę apkaltinti pagal BK 154 str. 2 p. ir 129 str. 6 p. Su gegužės 5 d. surašytu tyrimo protokolu kaltinamoji buvo supažindinta ir suimta. Tačiau gegužės 7 d. Stasys Kairiūkštis už ją pateikė 600 zlotų užstatą, ir J. Šablinskaitė iš Lukiškių paleista. (S. Kairiūkštis – Vilniaus pedagogas, 1924 m. persikėlęs į Nepriklausomą Lietuvą. Čia irgi mokytojavo. Būdamas Kaišiadorių gimnazijos direktoriumi, 1941 m. birželį bolševikų suimtas ir ištremtas. Vežamas į Sibirą, mirė.) 1924 m. birželio 24 d. surašytas kaltinamasis aktas. Šią bylą, kaip ir kitas, pagal BPK 208 str. turėjo nagrinėti Apygardos teismas.

J. Šablinskaitė 1924 m. liepos 30 d. paprašė teismo į posėdį iškviesti advokatą T. Vrublevskį, abu ankstesnius liudininkus ir vertėją A. Viskantą. Tačiau kviesti Viskantą teismas atsisakė, todėl kaltinamoji rugsėjo 23 d. prašymą pakartojo: „kadangi man inkriminuojamo straipsnio vertimas netikslus, juo labiau, jog iš gynybos pusės kaltinamajam priklauso vertėjo teisė.“ A. Viskantui leista dalyvauti teismo posėdyje. Bylą nagrinėta 1925 m. liepos 13 d. (kvietimą į posėdį buvo gavęs ir adv. Vrublevskis), tačiau teismas nutarė nuosprendžio neskelbti ir bylą nagrinėti antrą kartą 1925 m. lapkričio 20 d.

Besitęsiant J. Šablinskaitės trims byloms, „Lietuvos Rytų“ redaktorė vėl „nusikalto.“ Konfiskuota laikraščio 1924 m. birželio 3 d. Nr. 66 neišplatinta tiražo dalis ir pradėta nauja byla. Vilniaus apygardos teismo prokuroro pavaduotojas 1924 m. rugpjūčio 30 d. pasirašė kaltinamąjį aktą J. Šablinskaitei dėl laikraščio Nr. 66 straipsnių „Prancūzų atsišaukimas – baltasis teroras Lenkijoje“ ir „Gryni žodžiai prieš faktus“ (LCVA f. 129, ap. 2, b. 749 ir f. 131, ap. 5, b. 74). Laikraščio Nr. 66 tiražo dalies išplatinimą liepos 29 d. patvirtino Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui įstaigos lietuvių spaudos referentas I. Žilinskis (Żyliński).

Pirmasis straipsnis persispausdintas iš kažkur ėjusio lenkiško leidinio „Nowy czas“ Nr. 21.

„Baltasis teroras dabar siaučia Lenkijoj. Vietos spauda, laikraščiai nedaug ką tegali parašyti apie terorą, kadangi visa pažangioji spauda yra be galo varžoma, kuone kiekvienas numeris yra konfiskuojamas. Jaunuomenės organizacijos dažnai kratomos ir uždaromos, profesinių sąjungų butai neteisėtai rekvizuojami.“ „Lenkijos respublikos kalėjimuose prikimšta suvirš 3000 politinių kalinių: darbininkų, suimtų už streikus, ukrainų ir gudų valstiečių, kurie reikalavo tautinės nepriklausomybės, inteligentų, kurie darbavosi organizuodami mokyklas ir kitas auklėjimo įstaigas.“ Kaliniai kankinami, nežmonišku būdu žeminami. „Vardan grynojo humanizmo protestuojame prieš tokius žiaurumus ir reikalaujame, kad […] elementariai kalinių reikalavimai būtų patenkinti.“ Atsišaukimą pasirašė didelė grupė Prancūzijos veikėjų, tarp kurių rašytojas Romenas Rolanas (Rolland), du Sorbonos profesoriai, buvęs ministras pirmininkas Polis Penlevė (Painlevé), buvęs ministras Polis Bonkūras (Boncour), Paryžiaus atstovas Leonas Bliumas (Blum), Liono meras Erio (Herrio) ir kt.

Kitame straipsnyje nenustatytas autorius (parašas –dr-) rašo apie tai, jog lenkai susipyko su visais kaimynais, išskyrus „rumunus bičiulius“, šalyje vyksta žydų pogromai ir kt. Straipsnis yra neva lenkų profesorių polemika su prancūzais.

Teismo tardytojas 1924 m. birželio 14 d. pranešė prokuroro pavaduotojui, jog, vykdydamas jo nurodymą, pradėjęs įžanginį tardymą. Pagal BK 129 str. 1 ir 6 punktus bei 263 str. 1 p. apkaltinta J. Šablinskaitė, tardoma liepos 31 d., kalta neprisipažino, vėl rėmėsi kažkokiu Butkumi, sakė, kad iš laikraščio administracijos, iš K. Kriščiukaičio gaudavusi tik atlyginimą už prašymo pasirašymą Spaudos sektoriui (liepos mėn. gavusi 28 zl), kas rašo į laikraštį, nežino ir t. t. „Girdėjau, kad laikraštis „Lietuvos Rytai“ dabar nustojęs eiti, bet kodėl, nežinau.“ Tardomoji raštiškai pasižadėjo neišvykti iš gyvenamosios vietos (tądien ji pasakė, kad laikinai gyvenanti Jeruzalės g-vėje 12). Visus bylos dokumentus teismo tardytojas rugpjūčio 14 d. perdavė Apygardos teismo prokurorui.

Bylą turėjo nagrinėti Apygardos teismas. Vertėjas iš lietuvių kalbos teisme – Karolis Pševlockis (Przewłocki). J. Šablinskaitė 1924 m. spalio 10 d. paprašė į bylos nagrinėjimą pakviesti gynėją T. Vrublevskį, liudytojus K. Kriščiukaitį ir V. Liaukevičių, o jai vertėjauti – kun. A. Viskantą. Bylos nagrinėjimas prijungtas prie laikraščio 1923 m. Nr. 35 bylos, t. y. ją spręsti numatyta 1925 m. liepos 13 d. Advokato Sadkausko, liudytojų parodymai ir kt. panašūs, tad jų nekartosime. Nors pagal BK 129 str. kaltinamoji išteisinta, tačiau ji vis tiek nubausta 1500 zl arba 5 mėn. arešto, priteista 150 zl teismo išlaidų ir kt. Nespėtą išplatinti laikraščio Nr. 66 tiražo dalį nutarta sunaikinti, laikraštį uždaryti. Negalutinis nuosprendis paskelbtas 1925 m. liepos 27 d.

Taigi viename teismo posėdyje trys bylos išnagrinėtos, o ketvirtosios svarstymas pratęstas 1925 m. lapkričio 20 d. Advokatas S. Sadkauskas prašė teismo leisti kaip gynybos vertėjui procese dalyvauti kun. V. Zajančkauskui. Prokuroro pavaduotojas kaltinimą rėmė, o gynėjas prašė kaltinamąją BK 307 str. pagrindu išteisinti: atseit, redaktorė nusikalto per neapsižiūrėjimą. Teismas nusprendė už kiekvieną nusikaltimą (pagal BK 154 str. 2 p. ir 129 str. 6 p.) laikraščio redaktorę uždaryti trims mėnesiams į paprastą kalėjimą, laikant tai jungtine bausme už abu nusikaltimus: 1) už nepagarbą valdžiai, 2) už neapykantos tarp vietos gyventojų lenkų ir lietuvių skatinimą. Nuosprendis turėjo būti skelbiamas gruodžio 4 d.

Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus miestui 1924 m. birželio 5 d. Prokuroro įstaigai prie Vilniaus apygardos teismo įteikė raportą dėl tos dienos „Lietuvos Rytų“ Nr. 67 straipsnio „Tempora mutantur“ (Laikai keičiasi) ir informacijos „Lenkija sugrąžino inkviziciją“ (LCVA f. 131, ap. 5, b. 75).

Straipsnyje (autorius – G. Ainis = Rapolas Mackevičius-Mackonis) pasakojama apie parlamentų rinkimus įvairiose valstybėse bei po jų Europoje ir kitur griūvančią reakcinę valdžią. Okupacinei Vilnijos valdžiai straipsnyje galėjusi užkliūti nebent viena pastraipa: „Aklas nacionalizmas, kuris labai greit tampa aršiuoju šovinizmu, nežinančiu savo veikimui ribų, ir yra pagrindinė kliūtis geram tautų sugyvenimui, kurio šiandien ir su žvake nesurasi. Tą šėlstantį nacionalistų šovinizmą atjaučiam ir mes lietuviai Vilniaus krašte.“

Informacijoje „Lenkija sugrąžino inkviziciją“ pranešta apie birželio 2 d. po pietų Vilniaus Šv. Ignoto gatvėje ties arešto namais praeivių girdėtą baisų moterišką riksmą ir pagalbos šauksmą.

Teismo tardytojui redaktorė birželio 24 d. aiškino, kad laikraščio ji neredaguoja, redakcijoje nebūna, prašymą leisti laikraštį pasirašiusi tik dėl pinigų ir t. t. Tačiau anot kaltinamojo akto, J. Šablinsklaitė nusikaltusi pagal BK 49 str. ir 129 str. 6 p. Jos bylą turėtų nagrinėti Apygardos teismas.

Apygardos teismo prokuroras 1924 m. rugsėjo 2 d. bylą gražino savo pavaduotojui, siūlydamas ją dėl įrodymų trūkumo pagal aukščiau minėtus BK straipsnius numarinti, o J. Šablinskaitę apkaltinus pagal BK 263 str. 1 p., bylą perduoti Vilniaus m. taikos teismui. Prokuroro pavaduotojas savo ruožtu rugsėjo 19 d. pakartojo tą patį, juo labiau, kad būta 500 zl užstato. Anot BPK 518 str., šį siūlymą turėjo peržiūrėti Apygardos teismas. Pastarasis 1925 m. sausio 10 d. pranešė prokuroro pavaduotojui, jog siunčia jo žiniai teismo sprendimą: Apyg. teismas 1924 m. gruodžio 31 d. nutaręs dėl įrodymų stokos bylą pagal BK 129 str. 6 p. numarinti, 500 zl užstatą atšaukti ir bylą perduoti Taikos teismui. Tačiau kaip byla baigėsi Taikos teisme, žinių nėra.

Tuo tarpu kitos keturios J. Šablinskaitės bylos prasitęsė Vilniaus apeliaciniame teisme.

Apeliacinis teismas 1925 m. liepos 28 d. gavo J. Šablinskaitės gyvnėjo adv. S. Sadkausko raštą – prašymą liepos 13 d. teismo nuosprendį dėl str. „Kiti metai – kiti lapai“ panaikinti ir jo ginamąją išteisinti. Teismas rugpjūčio 17 d. nutarė apeliaciją nagrinėti 1926 m. gegužės 6 d. posėdyje, pakvietus advokatus: teismo paskirtą gynėją Ježį Praisą (Prajss) ir kaltinamosios pasirinktą gynėją S. Sadkauską (LCVA f. 127, ap. 2, b. 237). Apeliac. teismas 1926 05 06 bausmę sumažino iki 800 zl pabaudos ir 120 zl teismo išlaidų.

Adv. Sadkauskas vėl padavė kasacinį skundą, kurį Apeliac. teismas 1926 m. birželio 9 d. persiuntė į Varšuvą Lenkijos aukščiausiajam teismui. Šis lapkričio 15 d. nutarė bylą grąžinti Vilniaus apeliaciniam teismui nagrinėti pakartotinai, apie ką pastarajam pranešė lapkričio 26 d. Apeliac. teismas gruodžio 3 d. nutarė Aukšč. teismo sprendimą priimti žiniai ir vykdymui. Pagaliau 1928 m. liepos 21 d. Apeliac. teismas nutarė, kad J. Šablinskaitei taikytinas 1928 m. birželio 22 d. amnestijos įstatymo 8 punktas ir jos byla visiškai nutraukiama. Apie tai rugpjūčio 30 d. teismas pranešė Vilniaus m. 3 policijos komisariatui.

J. Šablinskaitės gynėjas S. Sadkauskas 1925 m. liepos 27 d. Apygardos teismui padavė apeliacinį skundą dėl jo ginamajai inkriminuoto nusikaltimo už straipsnį apie Klaipėdos atvadavimo metinių minėjimą Kaune. Skundą Apyg. teismas rugpjūčio 7 d. persiuntė Apeliaciniam  teismu, kuris  rugpjūčio 17 d. nutarė apeliaciją nagrinėti 1926 m. balandžio 29 d., liudytojų į posėdį nekviesti, o pakviesti tik advokatus: S. Sadkauską ir teismo paskirtą gynėją Emanuelį Smilgą (LCVA f. 127, ap. 2, b. 289). Apie numatomą teismo posėdį J. Šablinskaitei pranešta 1926 m. vasario 17 d.

Apeliac. teismas 1926 m. balandžio 29 d. nutarė Apygardos teismo 1925 07 13 nuosprendį pakeisti: teisiamąją nubausti 800 zl bauda arba, jeigu pinigų nesumokės, 2 mėn. arešto ir už abi teismo instancijas paimti 120 zl teismo išlaidų (vietoj anksčiau priteistos 3000 zl baudos ir 300 zl teismo išlaidų); pirmosios instancijos teismo nuosprendžio kitas dalis patvirtinti. Sprendimas paskelbtas gegužės 14 d.

Adv. S. Sadkauskas per Vilniaus apeliacinį teismą 1926 m. birželio 5 d. padavė apeliaciją Lenkijos aukščiausiajam teismui. Šis apeliaciją išnagrinėjo lapkričio 15 d. ir pripažino, kad laikraščio straipsnyje „esama BK 129 str. numatomų nusikaltimo požymių, nes jame Lenkijos gyventojai lietuviai kurstomi maištingiems ir išdavikiškiems veiksmams, teikiant pagalbą Lietuvai jėga atplėšti Vilnių nuo Lenkijos…“ Kasacinio skundo priekaištus teismas laikė nepagrįstais, skundą atmetė ir Aukščiausiojo teismo naudai iš Šablinskaitės priteisė 80 zl teismo išlaidų. Advokato 50 zl kasacinis užstatas pervestas į valstybės iždą.

Apeliacinis teismas 1925 m. liepos 28 d. gavo J. Šablinskaitės gynėjo adv. S. Sadkausko dar vieną skundą. Advokatas Apygardos teismo liepos 13 d. nuosprendį dėl J. Šablinskaitės kaltės už straipsnius „Lietuvos Rytų“ 1924 m. Nr. 66 laikė nepagrįstu ir reikalavo jį panaikinti. Mat Apyg. teismas nepriėmė domėn, jog 1) straipsnyje „Prancūzų atsišaukimas…“ perspausdinti prancūzų mokslininkų pasisakymai, spausdinti Lenkijos laikraščiuose, iš kurių nė vienas nebuvo patrauktas atsakomybėn, todėl ir kalbamu atveju netaikytinas BK 129 str. 6 p., 2) straipsnis „Gryni žodžiai prieš faktus“ yra lenkų mokslininkų polemika su prancūzų atsišaukimu ir jokios neapykantos neskatina, 3) taikyti BK 263 str. galima, kai skleidžiamos sąmoningai melagingos žinios, tuo tarpu teismas pripažino, kad straipsnis išspausdintas per neapsižiūrėjimą ir pritaikė BK 307 str., todėl kaltinimą pagal BK 263 str. reikėtų atmesti. Advokatas prašė Apygardos teismo sprendimą panaikinti ir jo ginamąją išteisinti.

Apeliac. teismas 1925 m. rugpjūčio 17 d. nutarė kasaciją nagrinėti 1926 m. gegužės 6 d.; į posėdį liudytojų nekviesti, o pakviesti tik advokatus J. Praisą ir S. Sadkauską. Apie tai rugpjūčio 20 d. pranešta ir Vilniaus m. policijos 3 komisariatui.

J. Šablinskaitė 1926 m. gegužės 6 d. atvesdinta ir pasodinta į kaltinamųjų suolą. Teisėjai – T. M. Stulginskis (Stulgiński) ir J. Radkevičius (Radkiewicz), dalyvaujant teismo prokuroro pavaduotojui J. Pšiluskiui (Przyłuski). Pastarasis siūlė kaltinamąją nubausti didžiausia pinigine bauda, gynėjas – mažiausia. Gegužės 20 d. paskelbtas nuosprendis: J. Šablinskaitę nubausti 800 zl arba 2 mėn. arešto ir už abi teismo instancijas paimti 120 zl teismo išlaidų.

Adv. S. Sadkauskas į valstybės iždo kasą 1926 m. birželio 4 d. įnešė 50 zl kasacinį užstatą dėl Apeliac. teismo gegužės 6 d. nuosprendžio ir birželio 9 d. įteikė apeliacinį skundą, kurį Apeliac. teismas su visais bylos dokumentais perdavė Lenkijos aukščiausiajam teismui. Šis adv. Sadkausko kasacinį skundą pripažino pagrįstu ir, remdamasis BPK 912 ir 923 str., lapkričio 3 d. Vilniaus apeliacinio teismo gegužės 6 d. nuosprendį panaikino. Nurodęs abiejų Vilniaus  teismų klaidas, Aukščiausiasis teismas gruodžio 10 d. grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Vilniaus apeliac. teismas Varšuvos teismo sprendimą 1927 m. vasario 4 d. priėmė žiniai. Pagaliau Apeliac. teismas 1928 m. liepos 21 d. nutarė J. Šablinskaitės bylą numarinti, nes kaltinamoji pateko į 1928 06 22 amnestijos įstatymo 8 str. 6 p. veikimo rėmus. Per Vilniaus m. 3 policijos komisariatą rugpjūčio 30 d. pranešta moteriai, o rugsėjo 6 d. Apeliac. teismas apie tai informavo ir prokuroro pavaduotoją.

Vilniaus apygardos teismas su J. Šablinskaitės 1925 m. lapkričio 20 d. byla Apeliaciniam teismui gruodžio 19 d. perdavė adv. S. Sadkausko gruodžio 16 d. skundą dėl jo ginamosios kaltinimo už str. „Lietuviai abiturientai nuteisti“ „Lietuvos Rytų“ 1924 m. Nr. 40  (visapusiškai tvarkyti jos bylą kaltinamoji advokatą įgaliojo gruodžio 14 d.; LCVA f. 127, ap. 2, b. 258). Apeliac. teismas 1926 m. sausio 4 d. nusprendė kasaciją nagrinėti 1927 m. rugpjūčio 19 d., pakvietus advokatus E. Smilgą ir S. Sadkauską bei 100 zl užstatą pateikusį S. Kairiūkštį; liudytojų nutarta nekviesti (apie teismo posėdžio datą J. Šablinskaitė supažindinta pasirašytinai 1927 m. birželio 15 d.; S. Kairiūkščio Vilniuje nerasta: jis jau beveik prieš trejus metus buvo išvykęs į Neprikl. Lietuvą).

Vilniaus apeliacinio teismo 1927 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendis paskelbtas rugsėjo 2 d. Apeliac. teismas Apyg. teismo 1926 11 20 sprendimą panaikino ir J. Šablinskaitę išteisino. Teismo išlaidos padengtos valstybės iždo sąskaita. „Lietuvos Rytų“ 1924 m. Nr. 40 kaip daiktinis įrodymas paliktas prie bylos dokumentų.

The post Vytautas Valentinas Česnulis. Kas ta redaktorė Jadvyga Šablinskaitė? appeared first on Voruta.

Vytautas Česnulis, www.voruta.lt

Vilniaus gubernijos valdyba ir Vilniaus Valstybės turtų rūmai kelerius metus aptarinėjo, kaip atlyginti kai kuriems Vilniaus gubernijos gyventojams už 1815 m. rusų kariuomenei patiektus produktus.

Pavyzdžiui, gubernijos valdyba 1847 m. vasario 12 d. apsvarstė Vilniaus karinio gubernatoriaus 1846 m. gruodžio 31 d. pasiūlymą tuo klausimu. Privačių dvarų valdytojams už 1815 m. vasario mėnesį kariuomenei patiektus pašarus ir kt. reikėjo išmokėti 65 911 sidabro rublių ir 6 5/7 kap. Šitokią pinigų sumą pripažino Valstybės kontrolė. Svarstymo protokolą gubernijos valdyba persiuntė Vilniaus valstybės turtų rūmams.

Tačiau ar dvarininkai ir kiti asmenys, kuriems norėta atsilyginti pinigais, nebuvo „nusidėję“ valdžiai? Karo ministerijos departamentai privalėjo surinkti žinias, ar tiems asmenims ir dvarams netaikytinos kokios nors valstybės nuobaudos. Atlyginimo klausimus svarsčiusiems valdžios pareigūnams buvo pravartu prieš akis turėti 1831 m. sukilimo dalyvių sąrašą.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo byloje „Apie Vilniaus gubernijos dvarams priklausančius rekvizavimo pinigus už 1815 metais kariuomenei patiektus produktus“ (fondas 525, apyrašas 13, byla 433) yra sukilimo dalyvių spausdintas abėcėlinis sąrašas – „Sąrašas asmenų, dalyvavusių 1831 metais vykusiame maište“ (lapai 33–38). Įrašyti 326 asmenys.

Žinoma, tai tėra tik dalies rusų valdžios lenkų maištu vadintame sukilime dalyvavusių žmonių pavardės: tik privačių dvarų savininkų ar valdytojų, iš kurių kai kas galėjo pretenduoti į kompensaciją už kadaise valdžiai padarytą paslaugą. Sąraše nėra valstybiniuose dvaruose gyvenusių sukilimo dalyvių, nėra nė vieno valstiečių luomo atstovo, miestelėnų. Sąrašas nėra išsamus ir kitu požiūriu: vienų asmenų pažymėta tiksli gyvenamoji vieta, o kitų – tik apskritis; retai kur nurodytas bendrapavardžių asmenų giminystės ryšys; daugelio asmenų yra tik pavardės be vardų ir kilmės vietų; daug kur pasigendama žmogaus užsiėmimo ir pan. Tačiau sąrašo antrojoje skiltyje pateikta vertingų žinių apie žmonėms pritaikytas bausmes arba atleidimą nuo tardymo, teismo ir kt.

Sąraše pasitaiko gana gerai žinomų ano meto žmonių. Bajorai skiriami į dvi kategorijas: smulkiuosius bajorus – šlėktas ir žemės bei baudžiauninkų turėjusius dvarininkus (rus. шляхтич ir дворянин). Šalia universiteto studento yra ir universiteto akademikas. Tačiau akademikas nėra universiteto dėstytojas. Pasak rusų kalbos aiškinamųjų žodynų, seniau akademikais kartais vadinti akademijos kursą baigę arba joje besimoką studentai. Be to, galbūt akademikais vadinti ne tik Vilniaus universiteto, bet ir 1832 m. universitetą uždarius dešimtmetį veikusios Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos ir 1844 m. į Peterburgą iškeltos Vilniaus dvasinės akademijos auklėtiniai. Kai kurie sąraše paminėti sukilimo dalyviai jau buvo mirę, kiti ištremti, pasitraukę į užsienį ir t. t. Daugelio sukilėlių dvarai konfiskuoti – atiduoti valstybės iždui, Valstybės turtų ministerijos žiniai. Kai kurių dvarų tikslesnę vietą dabar sunkoka nustatyti: dvarų ar jų vietoje buvusių kaimų ir viensėdžių vardai per 180 metų išdilo, be to, tie vardai senuosiuose rusiškuose dokumentuose dažnai labai skyrėsi nuo jų lietuviškų pavadinimų.

1915 m. Vilniaus arba Lietuvos Vilniaus gubernija apėmė ir 1843 m. įsteigtą Kauno guberniją. Tad norėta atlyginti dabartinės Lietuvos didžiosios dalies privatiems dvarininkams, išskyrus Prūsijai priklausiusį Klaipėdos kraštą, Lenkijos Karalystės sudėtyje buvusią Užnemunę, Kuršui priklausiusią Palangą bei Gardino gubernijos sudėtyje buvusius pietinius dabartinių Varėnos ir Lazdijų rajonų pakraščius su Druskininkais. Tiesa, tam tikra anos Vilniaus gubernijos teritorija, pirmiausia Ašmenos ir Breslaujos, taip pat Užnerio (vėliau Švenčionių) apskričių dalys dabar priklauso Baltarusijai. Kadangi iki 1843 m. buvusios Upytės apskrities centras buvo Panevėžys, todėl apskrities pavadinimas sąraše įvairuoja: kur Upytės, o kur Panevėžio.

Kalbamas sukilėlių sąrašas, atrodo, niekada netyrinėtas: yra tokių dokumentų byloje, kuri kol kas nepatraukė istorikų dėmesio. Dokumentas neminimas 1974 m. išėjusioje Felikso Sliesoriūno studijoje „1830-1831 metų sukilimas Lietuvoje“.

Pabandysime sąrašą peržvelgti, stabteldami ties kai kuriais jame paminėtais asmenimis.

Telšių apskrities šlėkta Juozapas Andriuškevičius, teismo nuosprendį patvirtinus konfirmavus) kariniam gubernatoriui, atiduotas kareiviu į Kaukazo korpusą. Dvarininkas iš Kauno Simonas Andriuškevičius pripažintas 2-os kategorijos valstybiniu nusikaltėliu, o jo dvaras paimtas valstybės iždan. Tokiais pačiais nusikaltėliais pripažinti dar trys Andriuškevičiai, tarp kurių buvo šlėkta Vincas Andriuškevičius iš Raseinių apskrities Gumatiškių kaimo.

Jurbarko ekonomijos buhalteris Adomavičius nuo teisminės atsakomybės atleistas. Vilniaus miesto tikrasis bajoras Stanislovas Adomavičius, vilnietis šlėkta Mateušas Adomavičius ir Adomavičius iš Upytės apskr. Grūžių (dabar. Pasvalio r.) dvaro ištremti, o dvarai konfiskuoti. 2-os kategorijos valstybiniu nusikaltėliu pripažintas Užnerio apskr. matininkas Motiejus Adamkavičius, dvaras konfiskuotas. Jokia atsakomybė netaikyta Barborai Adamkauskienei (Adamkovskai) iš Telšių apskrities.

Nuo teismo atleistas Kauno apskr. dvarininko Kolakovskio girininkas Abramavičius, o Raseinių apskr. Užūnų k. šlėkta Mykolas Abramavičius pripažintas 2-os kat. nusikaltėliu, dvaras atiduotas iždui. Nuo tardymų atleisti net 8 Burbos, tarp jų matininkas Ignotas Burba, Šiaulių apskr. ribinis teisėjas Juozapas Burba ir kažkoks studentas Burba. Ukmergės apskr. dvarininkui Vasiliui Blaževičiui aukščiausiąja, t. y. caro, malone leista grįžti į Rusijos valstybę.

Šlėkta, Breslaujos apskr. Gelianovo kunigų bazilijonų vienuolyno diakonas Augustinas Vyšniauskas pripažintas 2-os kategorijos nusikaltėliu, dvaras paimtas iždan. Antrąjį Augustiną Vyšniauską, kunigą iš tos pačios apskrities Kazitiškio (dabar Ignalinos r.) vienuolyno, gubernijos valdyba 1936 m. kovo 13 d. pripažino tremtiniu, o dvarą paėmė į valstybės iždą.

Gubernijos tardymo komisija 1833 m. rugsėjo 8 d. nutarė konfiskuoti bajoro Liucijono Veisenhofo Jūžintų dvarą Ukmergės apskr. ir atėmė teisę paveldėti tėvų valdomą dvarą.

Neturint aiškių nusikaltimo įrodymų, nutrauktas Karvio (dabar Vilniaus r.) klebono Juozapo Volko ir Merkinės dominikonų vienuolyno kunigo Felikso Vildzevičiaus bylų tyrimas. Dėl tų pačių priežasčių nutrauktos Telšių rotušės sekretoriaus Felicijono Vaišvilos ir dar 6 Vaišvilų iš Telšių, Raseinių ir Panevėžio apskričių bylos.

Šiaulių apskr. Padubysio bazilijonų vienuolyno vikaras Inocentas Volčackis gubernijos tardymo komisijos nutarimu, patvirtintu karinio gubernatoriaus ir Rusijos vidaus reikalų ministro, „pašalintas iš šio krašto“ (matyt, kažkur ištremtas). Užtat Ariogalos parapijos klebonas kun. Kazimieras Vizgirdas tardymo komisijos pripažintas 3-ios kategorijos valstybiniu nusikaltėliu ir „jam paskelbtas maloningiausias (t. y. paties caro) atleidimas“.

Tardymo komisija nuo atsakomybės atleido kolegijos asesorių, Kražių gimnazijos mokytoją Vincentą Gurčiną. Gubernijos valdybos 1836 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu paliktas dvaras Trakų apskr. dvarininkui Juozapui Gediminui. Caro malone nuo bet kokios atsakomybės atleistas Žemaičių vyskupas kunigaikštis Juozapas [Arnulpas] Giedraitis (miręs 1838 m.). Tačiau Ipolitas Giedraitis iš Jurbarko pripažintas valstybės tremtiniu ir dvarai konfiskuoti. Tarp sukilėlių buvo Stanislovas ir Albertas Gorskiai iš Telšių apskrities bei Adomas ir Jonas Gorskiai iš Vilniaus apskrities.

Nuo tardymo ir teismo atleistas kažkoks Hopenas, bernardinų ordino vienuolis. Gubernijos valdybos 1835 m. rugsėjo 8 d. nutarimu laisvas paliktas ir Ukmergės apskr. dvarininkas Petras Hopenas.

Nuo tardymo ir teismo atleistas Telšių apskr. valstybinio banko kanceliaristas (raštininkas) Jokūbas Grinevičius. Gubernijos valdybos 1835 m. birželio 18 d. nutarimu nuo sekvestro (draudimo naudotis) atleistas Ignoto Grinevičiaus Možuncių (?) dvaras Kauno apskrityje. Upytės apskr. Krinčino parapijos vikaras Jurgis Grinevičius pripažintas 3-ios kategorijos nusikaltėliu „su įkurdinimu gyvenamojoje vietoje“. Tardymo komisija nustatė, kad Varnių parapijos dvasininko Tomo Dobševičiaus byloje „nėra jokių įrodymų apie neteisėtus veiksmus“ ir tyrimą nutraukė.

Nuo tardymo ir teismo atleisti keli Žilinskai ar Žilinskiai. Tarp jų: Raseinių apskr. Viduklės (orig. Среднин) miestelio dvarininkas Mykolas Žilinskas, Trakų apskr. dvarininkas Juozapas Žilinskas, Palomenės (Kaišiadorių r.) kliučvaitis (vaitas) Tomas Žilinskas, bajoras iš Trakų apskr. Balninkų (dabar Alytaus r.) Vincentas Žilinskas, Nedzingės (Varėnos r., orig. Надзилок) dvarininkas Leonardas Žilinskas, Ašmenos apskr. Krėvos parapijos kunigas Kazimieras Žilinskis.

Leista sugrįžti į tėvynę, pripažintam 3-ios kategorijos nusikaltėliu Florijonui Žukauskui iš Širvintų parapijos. Laisvėje palikti Užnerio apskr. Karkažiškių (netoli Pabradės) parapijos kunigas Simonas Žukauskas ir Nemenčinės kliučvaitis Žukauskas. Tačiau Vilniaus universiteto studentas Adomas ir universiteto akademikai Aleksandras ir Juozapas Žukauskai bei Šiaulių apskr. bajoras Pranas Žukauskas pripažinti 2-os kategorijos nusikaltėliais, o jų dvarai konfiskuoti.

Nuo persekiojimo atleistas Trakų apskr. dvarininkas, valstybės patarėjas Martynas Zaleskis; dvaras paliktas jam. O Karolio Zaleskio iš Ukmergės apskr. Kozeliškių kaimo dvaras konfiskuotas. Tremtiniu pripažintas buv. Vilniaus universiteto studentas Viktoras Zenkevičius, jo dvaras paimtas valstybės iždan.

Nuo tardymo ir teismo atleisti Raseinių apskr. ribinis teisėjas Kiprijonas Ivanavičius ir Šiaulių apskr. Žarėnų parapijos kunigas Sigismundas Izdebskis.

Raseinių apskr. dvarininką Antaną Kazakauską gubernijos valdyba 1837 m. sausio 8 d. pripažino „aktyviu maišto dalyviu, visus jo dvarus paimant į iždą“.

Prie 2-os kategorijos valstybinių nusikaltėlių 1835 m. rugsėjo 11 d., konfiskuojant visus jo dvarus, priskirtas Nikodemas Komaras, tarnavęs civilinėje tarnyboje Raseinių apskrityje. Laisvas paliktas buvęs Lenkijos kariuomenės pulkininkas, iš Ukmergės apskr. kilęs Juozapas Komaras.

Valdininką iš Utenos Antaną Kuliešą gubernijos tardymo komisija pripažino 3-ios kategorijos nusikaltėliu ir jam leista grįžti į savo dvarą, „jeigu jį turi“. Į ankstesnę gyvenamąją vietą sugrąžintas Šeduvos šlėkta Polikarpas Kuncevičius. Panevėžio dvarininkas Adolfas Kublickis irgi pripažintas 3-ios kategorijos nusikaltėliu ir jam leista dvaru naudotis.

Nuo teisminio persekiojimo atleistas Šiaulių apskr. bajorų maršalka Elizijus Kaunackis su žmona; leista dvarais naudotis. Upytės apskr. dvarininkas iš Mildžiūnų k. (o gal tai Meldžiūnų kaimas Pakruojo r.?) Liudvikas Lopacinskis pripažintas 2-os kat. nusikaltėliu; jeigu bus sugautas, tai bus perduotas teismui; dvarai konfiskuotini. 2-os kat. nusikaltėliu pripažintas Vilniaus universiteto studentas Tadas Marcinkevičius, o jo dvarai paimti iždan. Konfiskuotas ir Stanislovo Marcinkevičiaus, šlėktos iš Raseinių apskr. Vaškučių viensėdžio, dvaras.

Vilniuje gyvenęs Telšių apskr. šlėkta Mineika paleistas iš arešto ir apgyvendintas ankstesnėje vietoje. Ramygalos parapijos kunigas Jurgis Mažeika paskelbtas 3-ios kat. nusikaltėliu, suteikus jam „maloningiausiąjį atleidimą“. Tuo tarpu Vilniaus Aušros vartų vienuolyno klieriko Justino Mažeikos bet koks dvaras konfiskuotinas. Sukilime dalyvavo broliai Titas ir Jokymas Mažeikos iš Užnerio apskr. Kolodnos dvaro.

Feliksas Medekša, bajoras iš Kauno apskr. Taučiūnų (dabar Kėdainių r.), pripažintas 2-os kat. nusikaltėliu, jo dvarai paimti iždan.

Rusijos susisiekimo kelių inžinierių korpuso poručikas Jaroslavas Narbutas paskelbtas 2-os kat. nusikaltėliu, dvarai konfiskuoti. Tuo tarpu Lenkijos kariuomenėje kapitonu tarnavusio Juozapo Narbuto iš Šiaulių apskr. dvaras gubernijos valdybos 1836 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu nuo sekvestro atleistas.

Nuo tardymo ir teismo atleista kunigaikštienė Oginskienė iš Raseinių apskr. Tačiau Trakų apskr. dvarininkas kunigaikštis Gabrielius Oginskis pripažintas 1-os kat. nusikaltėliu ir jo dvarai paimti iždan. Dar buvo sukilimo dalyviai Kazimieras ir Tadas Oginskiai, Lenkijos Karalystės gyventojai.

Juozapas Olšanskis iš nežinia kokios apskrities Lekniškių kaimo pripažintas 5-os kat. nusikaltėliu ir jam leista grįžti į tėvynę. Telšių apskr. dvarininkas Jonas Pilsudskis nuo tardymo ir teismo atleistas, tačiau nuo dvarų sekvestro neatleistas, kol nepadengs iš Telšių banko išeikvotų valstybės pinigų. Konfiskuotini Kaltinėnų parapijos šlėktų dvarai – Tomo Pilsudskio iš Mažeikiškių dvaro ir Antano Pilsudskio iš Misnių viensėdžio (bene tai dabartiniai Mažuolių ir Misaičių kaimai?).

Nuo bet kokios atsakomybės atleistas Šiaulių apskr. dvarininkas, kolegijos sekretorius Adolfas Pšeciševskis. O buvęs Raseinių apskr. bajorų maršalka Antanas Pšeciševskis pripažintas 1-os kat. nusikaltėliu, dvarai paimti iždan.

Nuo tardymo ir teismo atleisti: buvęs Vilniaus teismo pirmininkas Antanas Pomarnackis ir Ukmergės apskr. Kšičeniškių (?) dvarininkas Julijonas Pomarnackis.

Į laisvę paleista Ukmergės apskr. Traulės (gal Traupio?) dvarininkė Sesickienė ir tos pačios apskrities buv. ribinis teisėjas Feliksas Sesickas.

Atsargos poručikas iš Raseinių Sidaravičius ir jo sūnus Viktoras Sidaravičius pripažinti 2-os kat. nusikaltėliais, dvarai paimti iždo žinion. Nuo tardymo ir teismo atleistas Raseinių apskr. gydytojas Slavinskas. Joks persekiojimas netaikytinas Trakų apskr. teismo teisėjui Aleksandrui Turui, apie ką jam išrašytas atitinkamas pažymėjimas. Nuo tardymo ir teismo atleistas Punios dvarininkas Stanislovas Turas. Tačiau Trakų apskr. dvarininkas Karolis Turas pripažintas 2 kat. nusikaltėliu, dvarai konfiskuoti.

Į savo dvarus leista grįžti grafams Tiškevičiams: Juozapui, Ašmenos apskr. bajorų maršalkai, ir Stanislovui, Šiaulių apskr. dvarininkui. Trečias Tiškevičius, Albertas, pripažintas 2-os kat. nusikaltėliu ir jo dvarai konfiskuoti.

Į ankstesnę gyvenamąją vietą leista grįžti Vilniaus ir Minsko gubernijų dvarininkui grafui Konstantinui Tyzenhauzui.

Buv. Trakų miesto teismo teisėjo Juozapo Tanskio dvarą tardymo komisija pripažino laisvu ir atidavė valdyti jo vaikams. Nekaltu pripažintas Trakų miesto teismo teisėjas Gedeonas Tanskis. Trakų apskr. dvarininkui Feliksui Tanskiui dvarus valdyti uždrausta tol, kol baigsis byla dėl valdiško turto Trakuose išgrobstymo.

Nuo tardymo ir teismo atleistas baronas Ferdinandas Frankas iš Ukmergės apskr. Kukutiškių dvaro. Trakų apskr. Daugiališkio (tikriausiai Daugirdiškio? – red. past) seniūnijos šlėktos Benedikto Chodzkos dvarą tardymo komisija pripažino konfiskuotinu, tačiu paliko savininkui teisę prašyti išteisinimo.

Gubernijos valdybos 1835 m. lapkričio 28 d. nutarimu valstybės iždan paimtas Ukmergės apskr. dvarininko Jeronimo Civinskio Mituvos dvaras. 2-os kat. nusikaltėliu pripažintas, dvarai konfiskuoti, Raseinių kunigų pijorų mokyklos mokytojas Vilhelmas Šteinas. Šitokiais nusikaltėliais pripažinti akademikai Juozapas ir Adomas Eidrigevičiai iš Panevėžio apskr. Vardašių kaimo; abiejų dvarai paimti iždan. Tos pačios apskrities teismo posėdininkui Tomui Eidrigevičiui leista naudotis savo dvaru, pritaikius maloningiausiąjį atleidimą nuo bausmės.

Nuo teismo ir tardymo atleisti Jazdauskai: Vilniaus apskr. Daubariškių k. šlėkta Florentijus ir Šiaulių apskr. dvarininkas Pranciškus. Tokia pat malonė suteikta Upytės apskr. valstybinio banko iždininkui Felicijonui Jaloveckiui.

Už 1815 m. kariuomenei patiektus produktus Valstybės kontrolė numatė Vilniaus gubernijoje išmokėti pinigus iš viso 238 asmenims, parapijoms ir bažnyčių dvarams, žydų kahalams, seniūnijoms bei viensėdžiams. Tik dvarų buvo žymiai daugiau negu jų savininkų: mat kai kurie dvarininkai turėjo ne po vieną, o daugiau dvarų – nuo 2 iki 10 (Romeris).

Voruta. – 2011, geg. 7, nr. 9 (723), p. 7.

The post Dokumentas apie 1831 metų sukilimo dalyvius appeared first on Voruta.

Vytautas Valentinas ČESNULIS, Vilnius, www.voruta.lt

Lenkijos okupuotoje Pietryčių Lietuvoje 1920–1939 m. administracinė valdžia slopino bet kokį lietuvių tautinės saviraiškos blyksnį. Varžytas vaikų mokymas gimtąja kalba, neleista veikti lietuvių kultūros ir ūkio įstaigoms, ribota labdaros ir religinių organizacijų veikla. Represijos mūsų tautiečius ištikdavo už paprasčiausius susibūrimus, jiems visada primetus antilenkišką, antivalstybinį pobūdį. Dešimtys bylų teismuose iškelta už vadinamųjų nelegalių susirinkimų rengimą. Remdamiesi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomais dokumentais, peržvelgsime kai kurias bylas, užvestas dabartinio Varėnos rajono kelių kaimų gyventojams.

***

Valkininkų valstybinės policijos posto komendantas 1932 m. vasario 11 d. protokole užfiksavo, kad Krūminių kaimo gyventojas Vincas Černiauskas, buvęs „Ryto“ draugijos mokyklos tame kaime mokytojas Stanislovas Kazėnas ir privačios mokyklos Tìltų kaime mokytoja Elena Kazėnienė uždarose patalpose Krūminių kaime sausio ir vasario mėnesiais rengė susirinkimus, apie juos iš anksto nepranešę administracinei valdžiai. Susirinkimuose vietos gyventojai agituoti, skelbiant, kad Lenkijos čia greitai nebeliks, o bus Lietuva, kad valdiškose mokyklose nemokoma lietuviškai, kad lenkiškos mokyklos bus sudegintos, kaip Matùizose, o paslaptingai dingęs Čebatõrių kaimo gyventojas Marcinkonis buvo policijos informatorius ir t. t. Pvz., vasario 1 d. pas Černiauskus buvo susirinkę apie 20 žmonių. Iš dalies tai patvirtino Feliksas ir Anelė Dokulavičiai bei Jadyga Biekšienė iš to paties Krūminių kaimo (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 2731).

Susirenkama ir pas Motiejų Norkūną. Vasario 10 d. nuspręsta neleisti vaikų į lenkišką mokyklą. Apie tai paliudijo Vincas Žydelis iš Šlaĩto kaimo ir mokytojas lenkas Juzefas Onoška (Onoszko).

Vilniaus-Trakų apskr. storastos (viršininko) 1932 m. kovo 5 d. sprendimu V. Černiauskas nubaustas 500 zl bauda, o jei jos nesumokės – 30 dienų areštu; S. Kazėnui ir E. Kazėnienei skirtos baudos po 300 zl, pakeičiant jas 14 dienų areštu. Visi trys nubaustieji tą pačią dieną parašė raštą storastai, neigdami savo kaltę. E. Kazėnienė rašė, kad jokiame susirinkime ji net nebuvusi. Byla perduota teismui.

V. Černiausko, S. Kazėno ir E. Kazėnienės bylą 1932 m. gegužės 28 d. nagrinėjo Vilniaus miesto teismas. Jame priminta, kad Krūminių gyventojai 1931 m. gruodžio 31 d. kolektyviai rašė Vilniaus apygardos mokyklų inspektoriui, prašydami atšaukti į jų kaimą atsiųstą valdišką mokytoją, nes jie nori „Ryto“ mokyklos, ko nedraudžia Lenkijos konstitucija. Kaltinamųjų naudai liudijo Motiejus Antulis, Jono, Motiejus Antulis, Motiejaus, Vincas Norkūnas, Andriaus ir Vincas Norkūnas, Juozo. Gynė advokatai M. Stankevičiūtė ir A. Juknevičius. Teismas nutarė bylą perduoti aukščiau – Apygardos teismui.

Vilniaus apygardos teismo Apeliacinis skyrius 1932 m. spalio 8 d., pasirėmęs net šešiais Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) straipsniais, visus tris pripažino kaltais ir paliko galioti apskrities storastos paskirtas bausmes. Tik teismo išlaidas nutarta padengti valstybės iždo sąskaita.

Po ketverių metų, 1936 m., V. Černiauskas buvo patrauktas tieson, kai policininkai jo namuose aptiko lietuvišką knygelę „Kryžiai kryželiai“ (žr. rašinį „Nuodėmingos“ knygelės“ „Vorutos“ 2015 m. Nr. 5).

***

Valkininkų policijos posto komendantas Silvestras Vardzinskis (Wardziński) Vilniaus-Trakų apskr. storastai 1936 m. vasario 17 d. pranešė, kad 1909 m. gimęs Pranas Verseckas, gyvenęs Naujųjų Nãniškių kaime, Šv. Kazimiero draugijos ratelio Valkininkuose narys, kartu su to ratelio skaityklos Valkininkų miestelyje vedėju Kletu Pečiulevičiumi vasario 16 d. apie 14 val. skaityklos patalpose sušaukė nelegalų susirinkimą – Lietuvos nepriklausomybės dienos minėjimą, nors vasario 15 d. jiems buvo įteiktas apskrities storastos nutarimas apie draudimą rengti susirinkimus Vasario 16-osios proga. Susirinkimą, kuriame dalyvavo apie 150 asmenų, policininkas Stefanas Sokolovskis (Sokołowski) uždarė (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3645). Sueigos organizatoriai pažeidė 1932 m. kovo 11 d. įstatymą apie susirinkimus.

Per tardymą 1936 m. vasario 23 d. P. Verseckas kaltas neprisipažino, sakė, kad buvo paskelbęs, jog susirinkimo tą dieną nebus, tačiau žmonės į skaityklą atėjo ir nesiskirstė, nei jis, nei Pečiulevičius žmonėms nekalbėjo. Storasta vasario 26 d. nutarė P. Versecką nubausti 200 zl bauda (už storastą pasirašė jo pavaduotojas B. Vendorfas – Wendorff).

P. Verseckas kovo 24 d. kreipėsi į storastą, parašęs, kad nutarimą „laikau neteisingu ir prašau spręsti šią bylą persiųsti teismui“. Vilniaus apygardos teismo IV baudžiamojo skyriaus administracinių bylų teisėjas, remdamasis Baudžimojo proceso kodekso 640–649 straipsniais, gegužės 15 d. nusprendė, jog kaltinamojo dalyvavimas teismo posėdyje nėra būtinas. Tuo tarpu P. Verseckas rugpjūčio 4 d. prašė Apygardos teismo į posėdį pakviesti liudytoją – Čižiūnų kaimo gyventoją Stasį Dzengelevičių, kuris paliudytų, kad per šventes į skaityklą susirenka daug žmonių; tą sekmadienį, vasario 16 d., irgi atėjo daug žmonių, kurie skaitė knygas ir laikraščius, o Verseckas tikrai pranešė, kad tai dienai numatytas susirinkimas atšaukiamas.

Apygardos teismo posėdis įvyko rugpjūčio 21 d. P. Versecko gynėjas advokatas A. Juknevičius paprašė apklausti liudytoją S. Dzengelevičių. Prokurorui neprieštaravus, teismas sutiko. Liudytojas paaiškino, kad į skaityklą buvo atėję 40–50 žmonių, kaltinamasis perskaitė jiems storastos raštą, o kai atėjęs policininkas liepė visiems išeiti, kaltinamojo tarp jų jau nebuvo. Teismas nutarė bylą spręsti kitame posėdyje rugpjūčio 31 d., patikslinimui iškvietus Valkininkų policijos komendantą S. Vardzinskį.

Rugpjūčio 31 d. teismo posėdžiui pirmininkavo teisėjas L. Misevičius, dalyvaujant prokurorui V. Komorovskiui. Dalyvavo kaltinamasis ir jo advokatas. Prisiekęs komendantas S. Vardzinskis paliudijo, kad Šv. Kazimiero draugijos Valkininkų būrelio valdyba buvo padavusi prašymą leisti surengti susirinkimą vasario 16 d., per Lietuvos nepriklausomybės metines. Policininkas vasario 16 d. iš pat ryto pranešė kaltinamajam, būrelio pirmininkui, kad apskrities storasta susirinkimo neleido. Apie 11 val. komendantas sužinojęs, kad į skaityklą, kur buvo ir biblioteka, prisirinko daug žmonių. Nuėjęs pamatė, kad salė sausakimša. Jos viduryje grupė žmonių lyg choru dainavo lietuviškas dainas, o minia jiems pritarė. Policininkas liepęs pašaukti kaltinamąjį; šis atėjo iš kito kambario, kurio durys buvo atviros. Kaltinamasis sakė, kad apie susirinkimą nieko nežino ir sueigos nenutraukė. Bibliotekos knygų tą dieną nedavė. Be to, pasak policininko, kai kurie žmonės reiškė nepasitenkinimą, kad Verseckas jų neįspėjęs, jog tądien negalima rinktis. Advokatas ir pats Verseckas prašė jį išteisinti. Tačiau teismas nutarė P. Versecką nubausti 200 zl bauda, o negalint susimokėti – 14 dienų arešto bei paimti iš jo 20 zl teismo išlaidoms padengti. Adv. A. Juknevičius rugsėjo 3 d. Apygardos teismui padavė kasacinį skundą. Tačiau teismas apeliacijos nesvarstė. Anot Apygardos teismo prokuroro 1937 m. balandžio 29 d. pranešimo teismui, praėjusių metų rugpjūčio 31 d. nuosprendis „buvo visiškai įvykdytas“.

***

Kaniavõs policijos posto komendantas Juzefas Ružanskis (Różański) 1936 m. kovo 17 d. pranešė Vilniaus-Trakų apskr. storastai, kad Viktorija Jasiulytė-Valentukevičienė iš Lydos apskr. Ùžbalio (kitaip Zõbalaičio, balt. Zablòcce) valsč. Mantõtų kaimo (dabar Varėnos r. Kaniavos seniūnija) 1936 m. vasario 23 d. ir kovo 4 d. Varėnos valsč. Grìbašos kaime, „Ryto“ skaityklos patalpose, sušaukė viešus gyventojų, neva Šv. Kazimiero draugijos narių susirinkimus, apie juos iš anksto nepranešusi valdžiai. V. Valentukevičienė, gimusi 1906 m., vieno vaiko motina, algą iš „Ryto“ gavusi skaityklos vedėja, tuomet gyvenusi Gribašoje. Susirinkime vasario 23 d. dalyvavo ir 8–9 metų vaikai. Skaityklos vedėja surengė Lietuvos nepriklausomybės dienos – Vasario 16-osios – minėjimą. Kalbėjusi Valentukevičienė paaiškino susirinkimo tikslą. Buvo deklamuojama, dainuojama, sugiedotas Lietuvos himnas.

Kovo 4 d. vėl susirinko Šv. Kazimiero draugijos nariai paminėti šventojo dienos. Apie šventės reikšmę pasakojo Valentukevičienė. Susirinkimų surengimas, anot policijos komendanto, prieštarauja 1932 m. kovo 11 d. Lenkijos įstatymo apie susirinkimus 6 straipsniui (žr. 1932 m. birželio 7 d. Dziennik Ustaw Rzeczypospolitej Polskiej Nr. 48, pozycja 450). Liudytoju komendantas nurodė Gribašos gyventoją Domininką Sužiedėlį.

V. Valentukevičienę J. Ružanskis tardė 1936 m. kovo 16 d. Moteris sakiusi: „Buvau įsitikinusi, kad pagal galiojantį Šv. Kazimiero draugijos statutą susirinkimai vyksta legaliai ir administracinės valdžios leidimo jiems rengti nebūtina“ (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3675).

Tą pačią dieną apklaustas 1908 m. gimęs, vedęs, tačiau bevaikis Gribašos gyentojas, 16 ha ūkio valdytojas D. Sužiedėlis, Šv. Kazimiero draugijos Gribašos skyriaus sekretorius. Jis sakė, kad susirinkimą norėta rengti Lietuvos nepriklausomybės šventės proga vasario 16 d., tačiau policija neleidusi, todėl susirinkimas surengtas vasario 23 d. Jame buvo apie 30 suaugusių asmenų ir keli 8–9 metų vaikai. Apie šventę kalbėjo ne tik Valentukevičienė, bet ir jis, Sužiedėlis, taip pat Lenkijos kariuomenės 33 pėstininkų pulke Lomžoje tarnavęs Antanas Grigas. Šv. Kazimiero draugijos skyriaus susirinkime kovo 4 d. dalyvavo apie 25 asmenys, draugijos nariai. V. Valentukevičienė paaiškinusi šventės prasmę. Draugijos nariai į skaityklą renkasi patys. Kovo 15 d. irgi vyko draugijos skyriaus susirinkimas, kuriame buvo keli vaikai, kurių pavardžių Sužiedėlis neprisiminė. Vilniaus-Trakų apskr. storasta su iškviesta Valentukevičiene kalbėjosi gegužės 2 d., o gegužės 5 d., remiantis 1932 m. kovo 11 d. įstatymo apie susirinkimus 25 str., moterį nubaudė 150 zl bauda, o jei neišgalės susimokėti – 5 mėn. arešto. Tų pačių 1936 metų spalio 26 d. storasta V. Valentukevičienę nubaudė 100 zl bauda „už nepalankumo ir paniekos Lenkijos valstybei parodymą, kai R.[espublikos] P.[rezidento] portretą pakabino nematomoje vietoje, o Lenkijos valstybės herbo visai neiškabino“. Dėl to Valentukevičienė, storastos sprendimą laikydama neteisingu, pagal BPK 640 str. 1937 m. gegužės 28 d. paprašė abi jos bylas perduoti teismui.

Be to, 1937 m. spalio 20 d. kasaciniame prašyme Vilniaus apygardos teismui V. Valentukevičienė rašė, kad jokių susirinkimų skaitykloje 1936 m. vasario 23 d. ir kovo 4 d. ji nerengusi, nes skaitykla buvo atiduota Šv. Kazimiero draugijos skyriaus žiniai, ir prašė į teismo posėdį iškviesti ir išklausyti liudininkus: Antaną Grigą, Šv. Kazimiero draugijos Gribašos skyriaus vicepirmininką, ir Domininką Sužiedėlį, draugijos skyriaus sekretorių. A. Grigas ir D. Sužiedėlis patvirtino, kad į Valentukevičienę dėl skaityklos jiedu kreipėsi prieš dieną iki susirinkimų, o paskui skaityklą tvarkė ir puošė pagal savo supratimą. Susirinkimui vasario 23 d. vadovavo A. Grigas, o kovo 4 d. – D. Sužiedėlis.

Vilniaus apygardos teismo teisėjas B. Bogenskis (Bogieński) 1937 m. gruodžio 3 d. nutarė į gruodžio 29 d. numatytą bylos nagrinėjimą iškviesti vieną Valentukevičienę. Viešasis kaltintojas – viceprokuroras Z. Pavlucis (Pawłuć). Skaityklos vedėja kaltinta pagal 1932 m. kovo 11 d. įstatymo 6 straipsnį. Tačiau kaltinamosios posėdyje nebuvo: šaukimas jai buvo įteiktas tik gruodžio 27 d. ir ji, tuomet gyvenusi Dubìčiuose (Varėnos r.), nespėjo atvažiuoti į Vilnių. Bylos svarstymas atidėtas, kitą teismo posėdį numačius 1938 m. sausio 19 dienai.

Tačiau bylą 1938 m. sausio 19 d. nagrinėjo jau Varėnos miesto teismas. Teisėjas – J. Čerkasovas (Czerkasow). Dalyvavo abu liudininkai, kuriems buvo pranešta sausio 14 d.

A. Grigas kalbėjo, kad rengti susirinkimo vasario 16 d. policija neleido, kad Lietuvos himnas giedotas tik kovo 4 d., kad 8–9 metų vaikų susirinkime nebuvo, o tik tokie, kuriuos motinos laikė ant rankų (vyriausias 4 metų), ir t. t.

Pasak D. Sužiedėlio, vasario 23 d. nebuvo iškilmingo susirinkimo. Jį atidaręs Grigas paskaitė iš knygos, Valentukevičienė iš laikraščių, o jis iš kalendoriaus. Vaikų nebuvo. Panašus susirinkimas vyko ir kovo 4 d.

Varėnos miesto teismas nutarė savo posėdžio protokolus persiųsti Vilniaus apygardos teismui. Pastarasis savo posėdį numatė surengti 1938 m. vasario 23 d. V. Valentukevičienė būti jos gynėju teisme su teise paduoti apeliaciją, užbaigti bylą ir t. t. vasario 12 d. įgaliojo advokatą Antaną Juknevičių. Teismo posėdyje vasario 23 d. kaltinamoji nedalyvavo, nors šaukimą buvo gavusi. Pateikęs Valentukevičienės įgaliojimą, advokatas perskaitė ištraukas iš Šv. Kazimiero draugijos Gribašos skyriaus protokolų knygos, iš kurių matyti, kad kaltinamoji nelegalių susirinkimų nešaukė.

Vertimus iš protokolų knygos 1937 m. gruodžio 29 d. atliko prisiekęs vertėjas iš lietuvių kalbos Zigmantas Liogis (Logis). Protokolų knyga – keturiasdešimt susiūtų ir sunumeruotų lapų su apvaliu Šv. Kazimiero draugijos Vilniuje antspaudu ir 1934 m. balandžio 10 d. patvirtinta draugijos pirmininko kun. N. Raštučio parašu. Knygoje dvidešimt septyni protokolai iki 1936 m. kovo 8 d.

Protokolas Nr. 26 – 1936 m. vasario 23 d. susirinkimo protokolas. Susirinkimą atidarė A. Grigas. V. Valentukevičienė trumpai apžvelgė lietuvišką spaudą, D. Sužiedėlis iš 1936 m. „Vilniaus kalendoriaus“ perskaitė straipsnį apie lakūno Felikso Vaitkaus skrydį, A. Grigas – straipsnį „Taurusis klebonas“ iš tų metų „Jaunimo draugo“ Nr. 1. Deklamavo Petras Nedzveckas, Jonas Grigas ir Ant. Matijoškaitė. Dainuotos liaudies dainos. Kitas susirinkimas numatytas kovo 4 d. Pasirašę: susirinkimo pirmininkas A. Grigas, sekretorius P. Nedzveckas ir Florijonas Kondrakevičius.

Kovo 4 d. susirinkimo, vykusio skaitykloje, Povilo Kondrakevičiaus namuose, protokolas Nr. 27. Susirinkime dalyvavo Šv. Kazimiero draugijos skyriaus trisdešimt keturi nariai. Pirmininkavo D. Sužiedėlis. Perskaitytas ankstesnio susirinkimo protokolas. Skaityklos vedėja papasakojo apie Jogailaičių dinastiją, apie šv. Kazimiero tėvus, jo gyvenimą ir mirtį. Apie šv. Kazimierą paskaitė ir D. Sužiedėlis. Eiles deklamavo J. Grigas, P. Kondrakevičius ir V. Nedzveckaitė. Giedotos giesmės šv. Kazimiero garbei. Nutarta aptverti kaime jau pastatytą draugijos skyriaus kryžių, darželyje pasodinti medelių. Kitą susirinkimą numatyta sušaukti kovo 15 d. Nutarta prašyti draugijos valdybos atsiųsti naują knygą protokolams, nes senoji jau pasibaigusi. Protokolą pasirašė susirinkimo pirmininkas D. Sužiedėlis, sekretorius A. Grigas ir F. Kondrakevičius.

Viceprokuroras A. Marcinkovskis (Marcinkowski) teisme rėmė kaltinimą, o gynėjas A. Juknevičius siūlė kaltinamąją išteisinti. Teisėjas L. Misevičius (Misiewicz) nutarė dėl pateiktų kaltinimų V. Valentukevičienę išteisinti, o teismo išlaidas padengti iš valstybės iždo. Informaciją apie bylos baigtį išspausdinęs savaitraštis „Vilniaus žodis“ 1938 m. vasario 25 d. Nr. 9.V. Valentukevičienė vasario 28 d., būdama jau „Ryto“ skaityklos Dubičiuose vedėja, paprašė Apygardos teismo atsiųsti jai teismo nuosprendį. Šis jos sąskaita išsiųstas kovo 8 d.

Šiuo teismu Šv. Kazimiero draugijos Gribašos skyriaus persekiojimas nesibaigė. Pasak žurnalo „Jaunimo draugas“ 1936 m. Nr. 14, sustabdžius visos draugijos veiklą, gruodžio 18 d. į sodžių atvažiavo Kaniavos policijos komendantas Ružanskis su policininku Ignaševskiu (Ignaszewski). Jie paėmė ne tik visas draugijos skyriaus knygas, bet ir Antano Grigo nuosavas knygas.

***

Pasak Valkininkų policininko Stefano Skovronskio (Skowroński) 1936 m. balandžio 9 d. pranešimo Vilniaus-Trakų apskr. storastai, Valkininkų valsč. Daržiniñkų kaime, Jono Kazlausko namuose, Stasys Verseckas, lietuvių vartotojų kooperatyvo Daržininkuose kontrolės tarybos pirmininkas, balandžio 5 d. surengė susirinkimą ir jam pirmininkavo. Susirinko apie trisdešimt žmonių. Be kooperatyvo narių buvo ir keli kiti asmenys bei keli mažamečiai vaikai. Taip pat dalyvavo „garsi lietuvių veikėja Kuklienė Teklė“ su broliu, lietuvių veikėju Edvardu Talkačiausku. Sueigos dalyvius patikrinęs pagal ankstesnį kooperatyvo narių sąrašą, policininkas nelegalų susirinkimą uždarė. Tai paliudyti galėjo Daržininkų kaimo gyventojas Vlada Lukša (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3703).

Kuršių kaime gyvenęs 20 ha ūkio savininkas S. Verseckas tardytas gegužės 5 d. Tardomasis aiškino, kad jis, Vilniaus apygardos teisme užregistruoto „Žagrės“ kooperatyvo pirmininkas, balandžio 5 d., sekmadienį, surengė legalų susirinkimą. Visi jame dalyvavę asmenys Verseckui pažįstami. Apie neteisėtą susirinkimo nutraukimą S. Verseckas pranešęs Lenkijos Respublikos Vartotojų kooperatyvų sąjungai Varšuvoje.

Apskrities storasta gegužės 19 d. nusprendė S. Versecką nubausti 50 zl bauda. Tačiau S. Verseckas birželio 4 d. paprašė storastos jo bylą perduoti Vilniaus apygardos teismui. Pastarasis rugpjūčio 18 d. nutarė bylą nagrinėti savo posėdyje spalio 10 d.

Apygardos teismo posėdyje spalio 10 d. dalyvavo S. Verseckas ir jo gynėjas advokatas A. Juknevičius. Gynėjas paprašė teismo išklausyti liudytojus – susirinkime buvusius Domininką Keršį ir Stasį Uždavinį. Prokuroras B. Dovburas (Dowbór) neprieštaravo. Liudytojai patvirtino, kad balandžio 5 d. buvo jų kooperatyvo susirinkimas. Teisėjas L. Misevičius, pasirėmęs Baudžiamojo proceso kodekso 360–370, 581, 648 ir 649 straipsniais, nutarė Stasį Versecką, neįrodžius jo nusikaltimo, išteisinti. Teismo išlaidos padengtos iš valstybės iždo.

***

Valkininkų policijos posto policininkas Konstantinas Mečkovskis (Mieczkowski) 1936 m. balandžio 21 d. pranešė Vilniaus-Trakų apskr. storastai, kad Daržininkų kaime gyvenusi lietuvė mokytoja Teklė Talkačiauskaitė-Kuklienė balandžio 18 d. buvusios Daržininkų skaityklos patalpose Motiejaus Stašausko namuose sušaukė nelegalų jaunimo susirinkimą. Jaunuolius ji mokė lietuviškai skaityti ir rašyti, be to, surengė vaidinimėlio lietuvių kalba „Kas nugalės“ repeticiją. Tai nustatė balandžio 18 d. apie 20 val. patruliavęs policininkas Juzefas Demidovičius (Demidowicz). Kaip įkalčius jis paėmė 14 sąsiuvinių ir 10 užrašų knygučių (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3702).

Balandžio 26 d. tardyta kaltinamoji aiškinosi, kad į susirinkimą ji nieko nekvietė, jaunimas šeštadienį prieš Atvelykį susibūrė, kaip paprastai, senojoje skaitykloje. Kai užėjo policininkas, ji buvo savo virtuvėje tuose pačiuose namuose. Paimti sąsiuviniai yra Lietuvių vartotojų kooperatyvų draugijos Daržininkų skyriaus nuosavybė, o ji tos draugijos prašymu už atlyginimą turėjusi išversti į lietuvių kalbą vaikus pamokantį rašinį „Kas nugalės“. Skaityti ir rašyti jaunimo ji nemokė, liudininkų neturinti.

Apskrities storasta 1936 m. gegužės 4 d. nutarė T. Talkačiauskaitę nubausti 200 zl pabauda. Moteris birželio 4 d. storastai rašė, kad esanti nubausta nekaltai, ir prašė jos bylą perduoti svarstyti Vilniaus apygardos teismui. Bylą jame rugpjūčio 31 d. turėjo nagrinėti teisėjas L. Misevičius, dalyvaujant viešajam kaltintojui – prokurorui V. Komorovskiui (Komorowski). Tačiau kaltinamoji į posėdį neatvyko, nes jai, išvažiavusiai į Vilnių pas motiną, nebuvo įteiktas šaukimas. Prokurorui pasiūlius, teismo posėdis atidėtas, kol Vilniaus policija išaiškins kaltinamosios adresą. T. Talkačiauskaitės motina gyveno Vileišienės namuose, Šv. Kazimiero draugijos būstinėje, Chocimska (dabar Giedraičių) g. 31.

Nagrinėti bylą Apygardos teismas vėl ėmėsi rugsėjo 30 d. Kaltinamosios sąskaita procese leista dalyvauti gynėjui advokatui A. Juknevičiui, o kaltinimo liudininku nutarta pakviesti Valkininkų policininką K. Mečkovskį. Tačiau teismas nutarė bylą dar kartą atidėti, o iš apskrities storastos pareikalauti kaltės daiktinių įrodymų – paimtų sąsiuvinių ir užrašų knygučių. Juos prisiųsti teismo vicepirmininkas prašė storastos spalio 6 d., paskui pagreitinti tų įrodymų paiešką prašė lapkričio 9 d. bei trečią kartą – gruodžio 22 d. Ir tik 1937 m. sausio 12 d. Vilniaus-Trakų apskr. storastos įgaliotas V. Lebeckis (Lebiecki) pranešė teismui, kad daiktinių įrodymų T. Talkačiauskaitės bylai nepavyko rasti. „Galima manyti, kad jie dingo, konfiskuotus lietuviškus leidinius iš provincijos masiškai transportuojant į Storastiją.“Policininkas K. Mečkovskis teisme 1937 m. kovo 5 d. aiškino, kad Stašausko namuose radęs dešimt asmenų; ant stalo buvo mokykliniai vadovėliai ir sąsiuviniai. T. Talkačiauskaitė buvusi anksčiau tuose namuose veikusios skaityklos vedėja. Dabar ji užsiima nelegaliu mokymu. Be to, policininkas vėliau sužinojęs, kad kaltinamoji mokiusi jaunimą raštingumo lavinimo kursuose. Visi besimokiusieji yra to kaimo gyventojai. Rasti sąsiuviniai persiųsti apskrities storastai.

Kaltinamoji kalta neprisipažino, aiškino, kad užėjus policininkui repetavo vaikų vaidinimėlį. Gynėjas ir kaltinamoji prašė išteisinimo. Remiantis BPK 360, 370, 581, 648 ir 649 straipsniais, teismas nusprendė T. Talkačiauskaitę išteisinti. Tik nuosprendyje protokoluotojas klaidingai užrašęs, jog susirinkimas buvęs balandžio 20, o ne 18 d.

***

Anot Valkininkų policininko Kazimiero Putno (Putno) 1936 m. balandžio 28 d. pranešimo Vilniaus-Trakų apskr. storastai, Šv. Kazimiero draugijos Daržininkų kaimo būrelio pirmininkas 19-metis Motiejus Žydelis (g. 1926 m. spalio 15 d.) su „Ryto“ skaityklos vedėja Tekle Talkačiauskaite-Kukliene ir patalpų savininku Motiejumi Stašausku balandžio 26 d. surengė nelegalų susirinkimą. Jame dalyvavo apie 150 abiejų lyčių žmonių, kurie dainavo lietuviškas dainas, skaitė įtartinus lietuviškus laikraščius ir knygas.

M. Žydelis kaltės nepripažino, sakė, kad tąkart, sekmadienį, vyko paprastas jaunimo šokių vakarėlis, o šitokių vakarėlių niekas negali uždrausti. Tačiau apskrities storasta gegužės 5 d. nutarė M. Žydeliui skirti 100 zl baudą (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3701). Birželio 4 d. M. Žydelis paprašė storastos jo bylą perduoti Vilniaus apygardos teismui.

Apygardos teismas tik spalio 24 d. posėdyje nutarė bylos svarstymą atidėti, pareikalauti iš apskrities storastos žinių, kada „Ryto“ skaitykla ir Šv. Kazimiero draugijos patalpos Daržininkuose buvo uždarytos ir į teismą kaip liudytoją iškviesti policininką K. Putno. Storasta V. Nedveckis (Niedźwiecki) lapkričio 10 d. teismui pranešė, jog nutarimą uždaryti Daržininkų lietuvybės židinius pasirašęs 1936 m. liepos 23 d. Jie uždaryti po birželio 22 d. patikrinimo. Nustatyta, kad skaitykloje buvę Kaune išleisti laikraščiai ir knygos, neturėję Lenkijos pašto cenzūros leidimo, be to, rasta netikslumų sąskaitų knygose, pas kasininką trūko pinigų…

Teismo posėdyje 1936 m. gruodžio 23 d. kaltinamasis M. Žydelis kalbėjo, kad policininkas jo nekláusė ir neskaičiavo, kiek žmonių buvo, o jų buvo ne daugiau kaip 40, paaiškino, kad Šv. Kazimiero draugijai priklauso apie 120 žmonių, tarp jų ir senos moterys. Kaime yra 47 namai, gyvena apie 300 žmonių ir jie dažnai sueina, paprastai į Stašausko namus, pašokti ir padainuoti. Teklė Kuklienė, Juozas Kasperavičius ir Juozas Uždavinys paliudijo, jog balandžio 26 d. skaityklos patalpose buvo tik šokiai. Vietos muzikantas grojo armonika, o Stašauskas pianinu. Niekas jokių prakalbų nesakė. T. Kuklienė teigė, kad buvo atėję 30–40, J. Kasperavičius – apie 40, J. Uždavinys – apie 30 žmonių. Policininkas K. Putno perpasakojo, ką balandžio 28 d. rašęs savo skunde storastai. Vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 360–370, 581, 648 ir 649 straipsniais, teismas nutarė Motiejų Žydelį išteisinti.

Teklė Talkačiauskaitė-Kuklienė (ne Kurklienė, kaip kai kur rašoma) gimusi 1902 m. Vilniuje. Būdama „Ryto“ mokytoja, 1923–1924 m. ji dirbo Pãmerkiuose (dabar Varėnos r.), 1925–1926 m. – Kalesninkuose (Šalčininkų r.), 1927–1932 m. – Dieveniškių valsč. Didžiùlių kaime. Pasak 1936 m. rugsėjo 30 d. teismo bylos, moteriai dirbant Ašmenõs apskrityje, vien 1935 m. jai buvo iškeltos penkios bylos, daugiausia už nelegalius susirinkimus: sausio 8 d., kovo 28 d., lapkričio 7 bei 17 d. ir bene gruodžio 7 d. Pagal Amnestijos įstatymą tos bylos nutrauktos 1936 m. vasario 2 d. Tik ne visai aišku, kur Talkačiauskaitė-Kuklienė tuomet dirbusi. V. Martinkėnas knygos „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“ (Vilnius, 1989) p. 153 rašo, kad moteris kažkuriais metais mokytojavusi Ašmenos apskr. Dieveniškių valsč. Kaziùlių kaime. Tačiau knygos p. 74 sakoma, kad „Ryto“ mokykla Kaziuliuose 1933 m. kovo 1 d. buvo uždaryta, o tuose pačiuose namuose veikusioje „Ryto“ skaitykloje vedėja bent 1933–1936 m. dirbusi Jadvyga Talkačiauskaitė. Nebent Teklė tame kaime vaikus mokė nelegaliai? Žinoma, jog „Rytas“ 1935 m. bandė prie skaityklos įsteigti kursus suaugusiesiems, bet, anot Martinkėno, „valdžia tokių kursų niekur neleido“.

***

Valkininkų valsč. Põšalčių kaime gyvenusi lietuvė mokytoja, g. 1903 m. Paulina Norkūnienė su vyru Motiejumi Norkūnu 1936 m. rugpjūčio 23 d. neaptvertame kieme prie buv. lietuvių skaityklos surengė nelegalų viešą susirinkimą: sutuoktiniai atidarė savo namų langus ir apie 50 žmonių klausėsi per lempinį radijo imtuvą sklindančios lietuviškos laidos iš Kauno. Taip rašoma Valkininkų policijos posto 1936 m. rugpjūčio 28 d. pranešime Vilniaus-Trakų apskr. storastai. Tai nustatė apie 20 val. patruliavęs policininkas ir paliudijo Valkininkų miestelio gyventojas Juozas Demidavičius (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3649).

Rugsėjo 15 d. tardyta P. Norkūnienė aiškino, kad rugpjūčio 23 d. apie 7 val. vakaro radijas grojo, kai ji su vyru ir šeima vakarieniavo, o lauke prie namų nieko nebuvo. Apskrities storasta rugsėjo 18 d. siūlė P. Norkūnienę nubausti 50 zl bauda, bet Norkūnienė paprašė bylą perduoti Apygardos teismui.

P. Norkūnienei iškelta byla Vilniaus apygardos teisme nagrinėta 1937 m. balandžio 2 d. Gynėjas advokatas A. Juknevičius siūlė apklausti liudytoją Joną Pūtį. Kaltintojui, viceprokurorui Galkovskiui (Gałkowski) neprieštaravus, teismas sutiko liudytoją apklausti. Apklausai šis buvo nuvestas į kitą kambarį.

Kaltinamoji P. Norkūnienė kalbėjo, kad nei ji, nei jos vyras jokio susirinkimo nerengė, buvo savo bute ir jokios žmonių minios nematė. J. Pūtys sakė negirdėjęs, kad kaltinamoji kada nors būtų rengusi kokį susirinkimą; radiją ji turi, bet jo klausyti niekada nieko nekvietė, žmonės pas Norkūnus ateidavo, bet šiaip sau, ne dėl kokių susirinkimų. Viceprokuroras kaltinimą atsiėmė.

Teismas pripažino kaltę neįrodyta ir pagal BPK 360–370, 581, 648 ir 649 straipsnius nutarė kaltinamąją išteisinti, teismo išlaidas padengti valstybės iždo lėšomis. Teismo pranešimą apie bylos baigtį P. Norkūnienė gavo gegužės 9 d.

***

Net trims asmenims užvestos atskiros teismų bylos dėl susirinkimo Vydenių kaime 1937 m. vasario 1 d.

Kaniavos policijos posto komendantas J. Ružanskis 1937 m. vasario 9 d. pranešė Vilniaus-Trakų apskr. storastai, kad Teofilė Pilipavičiūtė-Petrušienė, Ignoto d., gimusi 1898 m. liepos 22 d. Pãbaronės kaime, bevaikė, buvusi „Ryto“ skaityklos vedėja, o tuo metu be užsiėmimo gyvenusi vyro ūkyje, vasario 1 d. nuo 17 val. iki 21 val. Vydeniuose, seniūno Felikso Bartoševičiaus namuose, kartu su F. Bartoševičiumi, Petru Butrimu ir Izidoriumi Bartoševičiumi eglutės priedanga surengė nelegalų susirinkimą vietos žmonėms ir vaikams. Jame dalyvavo iki 36 asmenų (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3673).

Kovo 16 d. tardoma T. Petrušienė pareiškė, kad susirinkimo neorganizavo. Į eglutę buvo pakviesti vaikai su tėvais. Eglutę rengė vaikų tėvai, o ji už tėvų sudėtus pinigus nupirkusi vaikams saldainių. Apskrities storasta, kovo 22 d. susipažinęs su T. Petrušienės administracinės bausmės byla, pripažino, kad moteris pažeidusi 1932 m. kovo 11 d. įsatymo dėl susirinkimų 6 punktą, ką įrodžiusi policija. Storasta nutarė Petrušienei skirti 25 zl pabaudą.

T. Petrušienė liepos 5 d. paprašė jos bylą perduoti teismui. Vilniaus apygardos teismas, dalyvaujant kaltinamosios gynėjui advokatui A. Juknevičiui, bylą nagrinėjo lapkričio 17 d. T. Petrušienė kalta neprisipažino, aiškinosi, kaip ir per tardymą. Gynėjas pasiūlė išklausyti liudytoją, susirinkime buvusį Adolfą Petrušį. Prokuroras neprieštaravo. Šalių susitarimu atleistas nuo priesaikos, 27 metų A. Petrušis pareiškė, kad seniūno F. Bartoševičiaus namuose buvo surengta eglutė, į kurią pakviesta keliolika vaikų ir iki dešimties suaugusiųjų, tarp jų ir jis su žmona. Visi dalyvavusieji vienas kitą pažinojo.

Kaltinamoji paskutiniame žodyje prašė ją išteisinti. Teismas pripažino, kad pagal BPK 360–370, 581, 648 ir 649 straipsnius kaltė neįrodyta ir T. Petrušienę išteisino; teismo išlaidos padengtos iš valstybės iždo.

Pasak LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3674, Vydenių gyventojas, 1906 m. gimęs žemdirbys, 9 ha žemės, pastatų ir inventoriaus savininkas, dviejų vaikų nuo 10 iki 15 metų tėvas Petras Butrimas 1937 m. vasario 1 d. su T. Petrušiene pas F. Bartoševičių surengė nelegalų susirinkimą, apie ką Kaniavos policija vasario 9 d. pranešusi apskrities storastai. Anot policijos, P. Butrimas su T. Petrušiene aktyviai dalyvavo prolietuviškoje veikloje.

Iš Bieliūnų kaimo (dabar Baltarusijos Varenavo r.) kilęs P. Butrimas, tardomas kovo 16 d., kaltas neprisipažino ir prašė išteisinti. Storasta kovo 22 d. nutarė jį nubausti 25 zl pabauda. Tačiau P. Butrimas liepos 5 d. irgi paprašė bylą perduoti teismui. Būti gynėju teisme lapkričio 5 d. jis įgaliojo advokatą A. Juknevičių; įgaliojimą patvirtinęs Varėnos valsčiaus vaitas A. Žižnevskis, už tai paėmęs 1 zl kanceliarinio užmokesčio.

Vilniaus apygardos teismas 1937 m. lapkričio 17 d. priėmė tokį patį nutarimą, kaip ir T. Petrušienės byloje: Petrą Butrimą išteisinti, teismo išlaidas padengus valstybės sąskaita.

Trečia byla dėl susirinkimo Vydeniuose 1937 m. vasario 1 d. iškelta Izidoriui Bartoševičiui (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 3676). Pagrindas toks pat, kaip ir T. Petrušienės bei P. Butrimo byloms. I. Bartoševičius, Juozo s., g. 1899 m. Vydeniuose, 13 ha žemės ūkio savininkas, vedęs, penkių vaikų nuo 3 iki 13 metų tėvas. Pasak bylos teisminio nagrinėjimo protokolo, kovo 16 d. kaltę pripažinęs ir prašęs ją dovanoti. Eglutėje buvęs, nes nemanęs, kad dėl to kuo nors nusikals. Apie Vilniaus-Trakų apskrities storastos kovo 22 d. nutarimą skirti I. Bartoševičiui 25 zl pabaudą jam pranešta birželio 30 d. I. Bartoševičius liepos 5 d. paprašė storastos jo bylą perduoti teismui. Prašymą storastai už beraštį prašytoją pasirašė Teofilė Petrušienė. Būti gynėju lapkričio 17 d. numatytame teisme I. Bartoševičius lapkričio 5 d. įgaliojo advokatą A. Juknevičių. Už beraštį įgaliojimą pasirašė Domininkas Miliūnas, kurio parašą, kaip ir P. Butrimo įgaliojimą, patvirtino Varėnos valsčiaus vaitas.Vilniaus apygardos teisme lapkričio 17 d. kaltinimą rėmė viceprokuroras K. Murza-Murzičius (Murza-Murzicz), teisėjavo Apygardos teismo vicepirmininkas A. Boreika (Borejko). Gynėjas paprašė išklausyti liudytoją Adolfą Petrušį. Kaltintojui neprieštaravus, nuo priesaikos atleistas, bet perspėtas, kad už neteisingus parodymus bus nubaustas, A. Petrušis papasakojo, jog kaimo seniūnas Feliksas Bartoševičius pakvietė kelis pažįstamus kaimynus į eglutę savo namuose. Tarp pakviestųjų buvęs ir kaltinamasis I. Bartoševičius. Gynėjui pasiūlius kaltinamąjį išteisinti, teismas pagal tuos pačius BPK straipsnius, kaip ir T. Petrušienės bei P. Butrimo bylose, nutarė Izidorių Bartoševičių išteisinti, o teismo išlaidas padengti valstybės iždo lėšomis.

***

Lietuvių gynėjas daugybėje teismų bylų advokatas Antanas Juknevičius ir pats neišvengė lenkų valdžios teisminio persekiojimo. Anot informacijos „Mūsų laikraščio byla“ „Jaunimo draugo“ 1936 m. Nr. 10 (spalio mėn.), Vilniaus miesto storastijos įsakymu tų metų žurnalo (tik pagal anų laikų tradiciją kone visi periodiniai leidiniai vadinti laikraščiais) Nr. 3 konfiskuotas už viršelyje įdėtą Kristaus kančios kalno vaizdelį su žodžiais „Per Golgotą atsikeliam“ ir už vinjetę „Broliai lietuviai“. Abiejuose paveiksluose įžiūrėtas neteisingų žinių skleidimas apie lietuviams daromą priespaudą. Už tai žurnalo steigėjui ir daugiau kaip 10 metų buvusiam redaktoriui A. Juknevičiui iškelta teismo byla. Pirmą kartą Vilniaus miesto teismas ją svarstė 1936 m. rugsėjo 11 d. Prokurorui ir kaltinamajam reikalaujant, teismas bylą atidėjo ir pakvietė ekspertus. Antrą kartą byla nagrinėta rugsėjo 25 d. Teismas išklausė du vertėjus iš lietuvių kalbos: Vilniaus universiteto lietuvių kalbos lektorių Bronių Untulį ir prisiekusį teismo vertėją Z. Liogį. Taip pat išklausinėtas simbolikos žinovas, universiteto Meno fakulteto profesorius Liudomiras Slendzinskis. „Ekspertų pareikštos nuomonės sugriovė visus kaltinimus, ir teismas mūsų laikraščio redaktorių išteisino.“Po konfiskavimo žurnalo Nr. 3 išleistas jau su kitokiu viršeliu. „Žurnalistikos enciklopedijoje“ (Vilnius, 1997) apie „Jaunimo draugą“ G.[enovaitė] B.[urneikienė] parašiusi ne visai tiksliai. Augustinas Burokas redaktoriaus pareigose A. Juknevičių pakeitęs ne nuo 1937 m. pradžios, o 1936 m. gegužės mėn.; be to, 1936 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais išėjo po du žurnalo numerius.

The post Vilniaus krašto okupacija 1920–1939 m. Vilniaus okupuoto krašto teismai dėl lietuvių susirinkimų appeared first on Voruta.

Lenkijos okupuotoje Pietryčių Lietuvoje 1920–1939 m. šimtus kartų konfiskuoti krašte išėję lietuviški leidiniai ar iš Nepriklausomos Lietuvos siųsti bei vežti spaudiniai. Kaip 1933 m.vasario 11 d. Nr. 12 rašė laikraštis „Vilniaus rytojus“, į Vilniaus kraštą neįsileisti net nuplėšiami sieniniai kalendoriai. Iškelta dešimtys bylų teismuose. Pateiksime pluoštelį informacijos apie tokias represijas.

Vilniaus apygardos teismo prokuroro pavaduotojas 1922 m. gegužės 31 d. pasiūlė teismui areštuoti Vilniuje leistus lietuvių laikraščius – dienraščius „Vilnietis“ ir „Litwa“ („Lietuva“) bei savaitraščius „Nasza ziemia“ („Mūsų žemė“) ir „Vilniaus garsas“. Kartu pasiūlyta šiuos leidinius uždaryti, o jų redaktoriams bei straipsnių autoriams iškelti bylas; pagal Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 548 str. bylas turėjo nagrinėti Apygardos teismas (Lietuvos centrinio valstybės archyvo – LCVA – f. 129, ap. 2, b. 4408).
Prokuroro pavaduotojo rašte teismui sakoma: „… Lietuvių spauda jau ilgoką laiką tęsia planingą destrukcinę veiklą, savo skiltyse spausdindama visą eilę straipsnių, sąmoningai aštrinančių tautinius ir klasinius santykius.“ Prie laikraščių pridėta brošiūra „Wybory w Mysichkiszkach“ („Rinkimai Misichkiškėse“), „įžeidusi lenkiškumą per rinkimus į Vilniaus seimą“. Visi šie kenksmingi, anot prokuroro, priešvalstybine pozicija pasižymintys leidiniai spausdinti „Švyturio“ spaustuvėje.
Apie laikraštį „Litwa“ jau rašėme „Vorutos“ 2015 m. Nr. 12 ir 2016 m. Nr. 1 (str. „Vilniaus lietuvių laikraščiai lenkų kalba“), nors be ten minėtų kelių laikraščio numerių okupantų valdžiai „kenksmingų“ ir konfiskuotų buvo dvigubai daugiau.
„Vilniečio“ konfiskuoti penki numeriai. Paminėsime ne visus.
1922 m. balandžio 25 d. Nr. 88 konfiskuotas dėl str. „Ne tie bendrieji žodžiai“ – atsiliepimo į Lenkijos Valstybės viršininko
J. Pilsudskio kalbą per iškilmes Vilniuje miesto prijungimo prie Lenkijos proga; autorius – Povilas Karazija – pasirašęs kriptonimu K. C. „… Vienas jos sūnų [iš Lietuvos kilęs Pilsudskis. – Aut. pastaba], vadovaudamas svetimai valstybei ir labai daug jos darbuose nusveriąs, drįsta ištarti žodžius, jog girdi mes ištiesiame taikos ranką Kaunan. Ar tai taip taika pradedama, kai Lietuvos dalis brutaline jėga ir kraujo praliejimu išplėšta ir pateko svetimos valstybės nelaisvėn?“ „Mindžiojo mūsų kraštą carai ir jo bernai korikai, geležiniais nelaisvės ir bado pančiais buvo sukaustęs kaizeris, buvo dar kartą užplūdę rusai, nors ir nebe carų vedami, bet visi jie savo naudai darė ir tai atvirai buvo sakoma. […] Bet štai dabar atsiveda iš pietų mums priešų mūsų pačių atskalūnai. Štai kas yra bjauru, štai dėl ko šitie priešai yra dukart priešai.“
Gegužės 18 d. Nr. 106 paimtas dėl str. „Žodžiai ir darbai“ (aut. K. C.). „Kas negirdėjo arba nežino lenkų gyrimosi savo kultūra ir nuolatinio kad ir lietuvių akių badymo nekultūringumu, atsilikimu. Ir tai jau daroma nebe nuo vakar. Dar būvant kartu visiems rusų nelaisvėje tą akių badymą tekdavo nuolat girdėti.“ Laikraštis „Robotnik“ 1922 m. gegužės 12 d. rašė, kad lenkų tauta – tai tautų Kristus. Tačiau kokias kultūringumo žymes parodė lenkai, atėję į mūsų kraštą? Viešą mirties bausmės vykdymą arba kai karininkai botagais kapoja šaligatviais einančius žmones ir kt. „Bet čia rūpi demaskuoti tą taip įkyrų lenkų didžiavimąsi kultūringumu. To kultūringumo, našesnio už kitas mūsų tarpo tautas, paprastame gyvenime nematyti.“
Lenkų valdžiai nepatiko gegužės 25 d. Nr. 112 išspausdintas str. „Graži proga“ (aut. K-as=P. Karazija). Jame apeliuojama į Vilniaus krašto moksleiviją: raginama per vasaros atostogas bendrauti su sodžių jaunimu, padėti jam kultūrėti, nes lenkų valdomas Vilniaus kraštas atsilikęs ne tik ekonomiškai, bet  ir kultūriškai. „… Paskutiniu laiku vietos valdžia, norėdama pasirodyti tikra anų laikų [caro rusų. – Aut. pastaba] persekiotojų įpėdinė esanti, ėmė smarkiai persekioti lietuvių švietimą, tai uždarydama esančias mokyklas, tai darydama joms įvairių formalinio pobūdžio kliūčių, o ypač neleisdama kurti naujų.“
Konfiskuoti savaitraščio „Vilniaus garsas“ 1922 m. trys numeriai.
Balandžio 30 d. Nr. 15 areštuotas dėl straipsnio „Mes ir lenkai“ (autorius P. V-tas=Petras Kraujalis). „Iš senų senovės Vilniaus kraštas yra mūsų lietuvių. Pats Vilniaus miestas buvo statytas Lietuvos kunigaikščių. Lietuviai Vilnių savo krūtinėmis gynė ne tik nuo rusų ir prūsų [t. y. kryžiuočių. – Aut. pastaba], bet ir lenkų, kol nebuvo priėmę krikšto. […] Kad Vilnius yra Lietuvos miestas, užginti negalėjo net pats lenkų dabartinis vadas p. Pilsudskis. Jisai savo ilgoje prakalboje atvirai pasakė ir laikraščiuose pagarsino, jog Vilnius buvo lietuvių statytas ir lietuvių gintas senovėje net nuo pačių lenkų.“ Dabar gi „lietuvių spaudai lenkai sudarė kelias dešimtis bylų ir apkrovė šimtais tūkstančių bausmės, o lietuviai veikėjai be teismo išvežami satrapų nuožiūra iš Vilniaus“, „Varšuvos apmokamoje lenkų Vilniaus spaudoje varoma prieš lietuvius juodžiausia agitacija.“
Kitame P. Kraujalio (V-to) straipsnyje „Vilniaus klausimas“ (gegužės 7 d. Nr. 16) paliestas mūsų sostinės likimas anuomet vykusios Genujos konferencijos proga. „Varšuvos ir Vilniaus lenkai nuo Velykų ėmė „trūbyti“, kad su Vilniumi jau pabaigta, amžinai Vilnius jiems teksiąs. […] Jau kitos valstybės sutikę Vilnių atiduoti Lenkijai.“ Tačiau Vilniaus klausimas dar nebuvo išspręstas, o Rusija atsiuntė lenkams aštrią notą dėl Vilniaus krašto jungimo su Lenkija. „Šiandien Varšuva savinasi Vilnių, rytoj panorės Maskvos, užporyt gal Londono ir net Amerikos Chicagos (Čikagos), nes ir ten lenkų yra ne mažiau, gal net daugiau kaip Vilniuje.“ Be to, lenkai ypač stengiasi savo pusėn patraukti žydus.
Vilniaus klausimą sąryšy su Genujos konferencija P. Kraujalis (P. V-tas) aptaria ir str. „Vilnius – Genujos konferencijoje“ (gegužės 21 d. Nr. 18). Pasak autoriaus, Vilniaus klausimas konferencijoje pradėtas rimtai svarstyti; lietuvius palaikė Anglija ir kitos valstybės, o lenkams su prancūzų pagalba nepavyko šio klausimo nustumti. „Suprantamas Varšuvos nusiminimas. […] Juk visai Lenkijai ir Vilniaus lenkams endekams dabartinė Lenkijos valdžia tiek buvo prikalbėjusi, kad Vilniaus klausimas baigtas – net iškilmės Varšuvoje ir Vilniuje su Pilsudskiu ir kardinolais švęsta.“ „Visam pasauliui aišku, kad Vilniaus likimas dar neišrištas, kad čia valdo okupantai laikinai…“  Anot autoriaus, reikia vilties ir ištvermės, ir Vilnius Lenkijai neteks. Tačiau P. Kraujalio rašinys pavėlavęs: gegužės 19 d. konferencija baigė darbą ir joje iškeltas Vilniaus klausimas liko nesvarstytas, o Ambasadorių konferencija Paryžiuje užgrobtą Vilniaus kraštą 1923 m. kovo 15 d. pripažino Lenkijai.
Lenkų kalba leisto lietuvių laikraščio „Nasza ziemia“ („Mūsų žemė“) konfiskuoti penki 1922 m. numeriai – 12–16. Paliesime bent tris.
Balandžio 23 d. Nr. 12 areštuotas dėl straipsnių „Komedija baigėsi nauja komedija“ (be autoriaus parašo) ir „Repninai Vilniuje“ (aut. Wiktor).
Pirmajame straipsnyje apibūdinta buvusi Vidurinė Lietuva: „… Vidurinės Lietuvos valdžia atstovavo Varšuvos valdžiai, kuri pasauliui vaidino komediją, jog ji neturinti jokių reikalų su maištą pakėlusiu generolu [L. Želigovskiu. – Aut. pastaba] ir jo valstybe, kad tai valstybei palieka visišką laisvę, nenorėdama niekuo varžyti Vidurinės Lietuvos gyventojų valios…“ Antrasis komedijos veiksmas – tai vadinamieji rinkimai į Vilniaus seimą: „Tas seimas, sudarytas išimtinai iš pačių „vidurinių lietuvių“, tai yra vietinių lenkų ponų ir įvairių jų tarnų, nutarė Vilniją amžiams ir be jokių išlygų prijungti prie Lenkijos.“ O 1922 m. balandžio 18 d. suvaidintas komedijos III-sis veiksmas, kai „Vilniaus krašto valdžią perėmė Lenkijos vyriausybė“: Vilniuje vyko iškilmės, Želigovskiui dėkojo patsai Valstybės viršininkas Pilsudskis ir t. t.
Str. „Repninai Vilniuje“ prisimintas Abiejų tautų respublikos padalijimas, carienės Jekaterinos II statytinis ir pirmasis Lietuvos generalgubernatorius Nikolajus Repninas. Po daugiau kaip 120 metų Lietuvos sostinė pergyveno panašų dalyką: „Lenkų imperialistai stengiasi padaryti Vilnių vaivadijos centru ir iš kvailumo drįsta tvirtinti, kad būti juo miestui yra garbingiau, negu vadintis Lietuvos ir krašto sostine.“ „Suvažiuoja iš Varšuvos ponai ministrai, o tarp jų, kaip Pilotas iš Credo, Pilsudskis ir prasideda prijungimo orgijų puota.“
Gegužės 7 d. Nr. 14 išspausdintas straipsnis be autoriaus parašo „Vis dėlto…“ Straipsnyje pažymima, kad lenkų mokyklose jaunimas nuodijamas neapykanta viskam, kas nelenkiška. Nuo mokyklų neatsilieka spauda: „Lenkų spaudoje lenkiškumas tapo kažkokiu stabu, kuriam melstis privalo kunigai, vyskupai ir net pats kardinolas. Lenkiškumo vardan uždarinėtos ar persekiotos lietuvių ir baltarusių mokyklos, […] visi žymiausi lietuvių ir baltarusių veikėjai įkalinti ir pagaliau išsiųsti už demarkacijos linijos. O kiek ašarų išliejo nekalti vaikeliai, išmesti į gatvę iš prieglaudų ar mokyklų pastatų.“ „… Net aukščiausias bažnyčios dignitorius primas ir kardinolas Dalboras gieda Katedroje „Te Deum“, dėkodamas Dievui už sėkmingus Lenkijos žygdarbius Vilniaus krašte.“ Švietimo bei kultūros ir meno ministras Antonis Ponikovskis buvo toks įžūlus, kad išdrįso nusiųsti kvietimą į balių Lietuvos atgimimo patriarchui dr. J. Basanavičiui. („Iškilmėse“ Vilniuje dalyvavęs Edmundas Dalboras – Dalbor, 1869–1926 – Gniezno ir Poznanės arkivyskupas, nuo 1919 m. kardinolas, pirmasis Lenkijos primas XX a. tarpukaryje.)
Laikraščio gegužės 14 d. Nr. 15 – straipsnis „Pažadai ir darbai“ irgi be autoriaus parašo. Jame rašoma, kad užimdami Vilniaus kraštą lenkai vietos gyventojams žadėjo aukso kalnus, kad Vilnius taps toks turtingas, kokiu būti net nesapnavęs, kad bežemiai ir mažažemiai valstiečiai gaus dvarų žemės, kad niekam netruks darbo ir t. t., ir t. t. „Su pažadų, bertų kaip iš gausybės rago per spaudą, įvairių agitatorių ir net kunigų iš sakyklų, pagalba daugelį iš tamsios minios pavyko aklai įtikinti ir jie su siela ir kūnu parsidavė ponams dvarininkams.“ Nuobiromis nuo ponų stalo šerta minia balsavo už endekus per Vilniaus miesto tarybos rinkimus, o su policijos rimbų ir kariuomenės šautuvų pagalba kaimuose – per rinkimus į Vilniaus seimą. Vilnius dabar net aptemęs nuo visokių atvykėlių iš Varšuvos, Galicijos, Poznanės ir Pamario. Jie gauna geras tarnybas ir moko mūsų „tikruosius lenkus“ grynos lenkų kalbos. Kariškiai vaikštinėja su poniutėmis, degtinės – nors maudykis, o kiekviename kaime yra po policijos šnipelį…
Mažyčio formato 8 puslapių brošiūrėlė „Wybory w Mysichkiszkach“, Mykolo Biržiškos redaguoto laikraščio „Głos Litwy“ 1922 m. leidinys be autoriaus pavardės – tai satyra apie rinkimus Misichkiškių kaime, kitaip tariant, apie Vilniaus seimo „rinkimus“ 1922 m. sausio 8 d. „Po poros dienų nustebę kaimiečiai sužinojo, kad balsavime dalyvavo visi, netgi truputį daugiau arba 105 %. Po poros savaičių viršaitis ir seniūnai gavo po medalį už ištikimybę.“ „Nuo to laiko Misichkiškių kaime įsigalėjo įprotis kas sekmadienį prie suplikacijų pridėti: nuo maro, bado, ugnies, karo ir rinkimų gelbėk mus, Viešpatie!“ (p. 8).
Kas parašė brošiūrėlę, bibliografai kol kas neišaiškinę. Rašymo stilius sakytų, kad autorius yra pats M. Biržiška, laikraščiuose paskelbęs kelis straipsnius tų rinkimų tema. Tekste atpažįstama Vilnijos lenkų tarmė. Lenkišką kaimo vardą Mysichkiszki galima versti kaip Pelėžarniai.
***
Vilniaus miesto storasta 1931 m. balandžio 14 d. raštu pranešė Vilniaus apygardos teismui apie tais metais Vilniuje, spaustuvėje „Ruch“ atspausdintą „ydingą“ Esmaičio (Stasio Matjošaičio) knygą „Lietuvos istorijėlė. Vadovėlis pradžios ir vidurio mokykloms“ (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 382). Pasak rašto, knygoje „autorius Vilnijos istoriją pateikė kaip lenkų įsiveržimą į grynai lietuviškas žemes, nepaisius sudarytų tarptautinių sutarčių, o lenkų ir lietuvių kovų eigai suteiktas neapykantos lenkams jausmą skatinantis atspalvis.“ Vadovėlis skirtas Lenkijos lietuvių mokykliniam jaunimui ir jis gali „diegti Lenkijos lietuvių tautybės jaunimo širdyse neapykantos nuodus savo Valstybei.“ Storasta rėmėsi 1919 m. vasario 7 d.
dekretu dėl laikinųjų spaudos taisyklių.
Vilniaus miesto storastija vadovėlio tiražą balandžio 15 d. areštavo ir prašė Apygardos teismo tą areštą patvirtinti. Areštui balandžio 17 d. pritarė Apygardos teismo prokuroras. Atseit, knygos leidėjai nusikaltę pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. ir 263 str. 1 §.
178 puslapių vadovėlyje pateikta Lietuvos istorija nuo gilios senovės iki naujosios Lietuvos valstybės susikūrimo. Priešistorės puslapiuose pasakojama apie ledynmečius, pirmykščių žmonių gyvenimą, rašoma apie aisčių gimines ir Lietuvos kaimynus. Toliau dėstomas didžiųjų kunigaikščių valdymas ir t. t. Be abejo, lenkų valdžiai nepatiko tekstas, kur rašoma apie įvykius, 1918 m. paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimą ir mūsų kovas dėl nepriklausomybės. „Dabar didžiausias lietuvių rūpestis buvo išsivaduoti iš svetimos globos – nusikratyti vokiečiais, rusais ir lenkais, kurie vieni po kitų skverbėsi Lietuvon“ (p. 175). „… Paskui vokiečius Lietuvon smelkėsi rusai ir lenkai. Dar nesutvirtėjusi Lietuvos vyriausybė turėjo kraustytis iš Vilniaus Kaunan. Įvairiose Lietuvos vietose rinkosi vyrai kariuomenėn, kuriai pavyko sustabdyti besiveržiančius Lietuvon rusus ir paskui lenkus. Ji išvijo ir vokiečių generolo Bermonto kariuomenę.“
Lietuvos valdžia 1920 m. vėl buvo pradėjusi keltis į Vilnių. „Bet veikiai gavo trauktis, nes lenkai, nugalėję rusus ties Varšuva ir Gardinu, sugrįžo atgal Vilniun. Jie bandė ir toliau eiti, bet Lietuvos kariuomenė lenkus sustabdė. Buvo daug smarkių ir kruvinų kovų su lenkais. Minėtinos lietuvių kovos ties Širvintais ir Giedraičiais, kur lietuviai smarkiai sukovė lenkus ir privertė kovą sustabdyti. Čia buvo įsikišusi ir Tautų Taryba. Vis dėlto Rytų Lietuva su Vilnium ir kitais Lietuvos miestais lig šiolei tebelieka Lenkijos valdžioje“ (p. 176).
Vilniaus apygardos teismas, 1931 m. balandžio 30 d. susipažinęs su prokuroro balandžio 17 d. siūlymu patvirtinti „Lietuvos istorijėlės“ areštą, pažymėjo, jog vadovėlyje nerado jokių nusikaltimo požymių, nurodytų miesto storastos balandžio 14 d. rašte,  ir nutarė vadovėliui  storastos uždėtą areštą panaikinti. Tačiau prokurorai manė kitaip. Todėl Apygardos teismas gegužės 8 d.
BPK 246 str. pagrindu – trūkstant kaltės įrodymų – nutarė bylą nutraukti, knygas grąžinti leidėjams ir apie tai pranešti miesto storastai. Tą pačią dieną Apygardos teismo IX rajono prokuroro pavaduotojas apie teismo sprendimą informavo Apygardos teismo prokurorą.
***
Švenčionių apskrities storasta St. Dvorakas (Dworak) prie 1934 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apygardos teismui siųsto rašto pridėjo pluoštą areštuotų lietuviškų leidinių: brošiūrą „Prūsai – ketvirtas Baltijos narys“ (Kaunas, 1934), žurnalo „Žiburėlis“ 1934 m. Nr. 9, laikraščio „Mūsų rytojus“ 1934 m. spalio 26 d. Nr. 83, laikraščio „Rytas“ 1934 m. spalio 25 d. Nr. 244 ir savaitraščio „Ūkininko patarėjas“ 1934 m. spalio 25 d. Nr. 43. Jų turinyje storasta įžiūrėjo BK 170 str. numatytus nusikaltimus, todėl 1919 m. vasario 7 d. dekreto dėl laikinųjų spaudos taisyklių 27 str. 1 d. pagrindu juos areštavo. Areštą lapkričio 2 d. atliko Švenčionių policijos tardymo skyriaus tardytojas seržantas A. Kondratas (Kondrat). Leidiniai iš Kauno per Rygą buvo siųsti „Ryto“ draugijos Švenčionių skyriui, ir pašte juos turėjo atsiimti skyriaus bibliotekos ir skaityklos vedėja Eleonora Tunkūnaitė (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 709).
Vilniaus apygardos teismas – pirmininkas, teismo vicepirmininkas V. Bžozovskis (Brzozowski), teisėjai V. Tomaševskis (Tomaszewski) ir K. Bobrovskis (Bobrowski), prokuroro pavaduotojas J. Radvanskis (Radwański) ir protokoluotoja J. Savicka (Sawicka) – lapkričio 12 d. nutarė Švenčionių storastos siūlymą patenkinti: dėl BK 170 str. numatytų nusikaltimų leidinių areštą patvirtino. Pagrindas: brošiūroje ir laikraščiuose teigiama apie tariamai Lenkijos užgrobtų Vilniaus ir Naugarduko vaivadijų priklausymą Lietuvos Respublikai, be to, kad Lenkija norėtų užgrobti visą Lietuvą; šitokie teiginiai galį sukelti viešus neramumus.
Vykdydamas Vilniaus apygardos teismo viceprokuroro lapkričio 26 d. nurodymą, tardytojas A. Kondratas gruodžio 6 d. apklausė E. Tunkūnaitę. Ji pripažino gaunanti ne tik Vilniaus lietuvių, bet ir Kauno bei kitų didesnių lietuvybės židinių užsienyje leidinius. Sulaikyti leidiniai nebuvo platinami, nes paimti pašte net neišpakuoti. Taigi siuntinys sulaikytas nebent pagal jo lydraštį arba dėl to, kad visi iš Nepriklausomos Lietuvos ateinantys siuntiniai lenkų valdžiai kėlė įtarimą. Paklaustas Švenčionių storastijos tarnautojas Jonas Vanagas pasakė, kad visi lapkričio 2 d. sulaikyti spaudiniai išleisti Kaune ir neturi Lenkijos pašto debito (cenzūros) leidimo.
Tad kodėl gi konfiskuotas siuntinys?
16 puslapių brošiūroje „Prūsai – ketvirtas Baltijos narys“ (parašė A. Umbras, redagavo A. Briedis) pirmiausia užkliuvo žemėlapis: jame lenkų okupuota Rytų Lietuva su Vilniumi priskirta Lietuvai. Skyrelyje „Koridorius ir vokiečių paktas“ priminta 1934 m. sausio 26 d. Berlyne 10-čiai metų pasirašyta vadinamoji Lenkijos ir Vokietijos deklaracija dėl prievartos nenaudojimo („Polsko-niemiecka deklaracja o niestosowaniu przemocy“). Deklaracija palengvino Hitleriui įgyvendinti grobikišką politiką Europoje, tačiau nepažabojo jo norų Lenkijos atžvilgiu: 1939 m. balandžio 28 d. Vokietija susitarimą nutraukė ir rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė.
1934 m. Lietuvoje minėtas prezidento A. Smetonos – „Tautos Vado“ – 60-metis. Tautininkams prijaučiančioje ar šiaip išsilaikyti norėjusioje spaudoje pasipylė liaupsės. Sukakties proga vaikų žurnalas „Žiburėlis“ Nr. 9 išspausdino St. Varno 8-nių posmų eilėraštį „Mūsų Vadas“. Švenčionių apskrities valdžiai ypač nepatiko 6-tas posmas, kuriame paminėtas Vilnius:
„– Vesk toliau mus, Vade! –

Šaukė laisvos minios.
– Vesk į šviesų rytą
Mūsų ateities!
Mes vargus ir baimę,
Kaip usnis, pamynėm,
Vėliava trispalvė
Vilniuj išsities! –“
Pretekstas spalio 26 d. „Mūsų rytojaus“ konfiskavimui buvo informacija be autoriaus parašo – „Nauja persekiojimų banga Vilniaus krašte“. Joje pranešta, jog visose lietuvių įstaigose ir privačiuose butuose daromos kratos, daugelis žmonių suimami ir kišami į kalėjimus. Tęsiant akciją prieš lietuvius mokytojus, daromi žygiai ir prieš lietuvius kunigus, stengiantis kuo greičiau iš bažnyčių išstumti pamaldas lietuvių kalba ir kraštą greičiau sulenkinti. Be to, su rubrika „Laiškai iš Okup. Lietuvos“ išspausdintas Virbalo (Vinco Uždavinio) straipsnis „Vilniaus krašto lietuviškumas“. Pasak straipsnio, „Vilniaus gatvėse lietuviai prisivengia garsiai kalbėti lietuviškai, nes nenori būti apspjaudyti.“ „… Vadinti Vilnių lenkišku miestu nėra mažiausio pagrindo. Greičiau jis žydiškas“ (dėl gyventojų sudėties). „Tikrų lenkų Vilniaus krašte labai maža. Dabar Vilniaus kraštą lenkai stengiasi kolonizuoti, išdalydami dvarų žemes buvusiems kariams ir valdininkams. Ypač jie stropiai kolonizuoja lietuvių ir rusų pasienį“ (t. y. pasienį su Baltarusija).
„Kenksminga“ spalio 25 d. „Ryto“ informacija „Lietuvių kančios Vilniaus krašte“ (jos autorius irgi nenurodytas). Informacijoje rašoma, kad lenkų sanitarinė komisija, įvairiose Vilniaus dalyse apžiūrėjusi lietuvių įstaigas, bendrabučius, dirbtuves ir šiaip namus, surašė protokolus. Spalio 17 d. į miesto storastiją tardymui buvo pakviesta 15 lietuvių. Jie užginčiję protokoluose užrašytą netvarką jų namuose, dirbtuvėse ir kitur. Tardant Lietuvių labdarybės draugijos bendrabučių ir dirbtuvių vedėjus, buvo šaukiamas draugijos pirmininkas kun. K. Čibiras. Po tardymo visiems buvo liepta ateiti kitą dieną 14 val.: jiems bus pranešta apie bylų rezultatus. Spalio 18 d.
storastijos valdininkas pranešė, kad pinigine bausme arba areštu nubausta 10 žmonių, tarp jų: Konstantinas Stašys (Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas) – 140 auksinų (zlotų) arba 15 dienų arešto, K. Čibiras – 300 auks. arba 30 d. arešto, Marija Žukauskaitė (Šv. Mikalojaus prieglaudos vedėja) – 100 auks. arba 10 d. arešto, Agota Mackevičiūtė (žurnalisto ir rašytojo R. Mackevičiaus-Mackonio sesuo) – 75 auks., J. Vaičiulis – 15 auks. arba 5 d. arešto; keturių asmenų bylos dar neišspręstos.
Į laikraščių „Mūsų rytojus“ ir „Rytas“ panašią informaciją spalio 25 d. išspausdino ir „Ūkininko patarėjas“ – „Nauji lietuvių persekiojimai Vilniaus krašte“. „Iš Vilniaus ateina žinios, kad ten vėl prasidėjo nauji lietuvių persekiojimai ir suėmimai.“ Suimti 5 lietuvių veikėjai. Švenčionių apskr. suimti 2 „Ryto“ skaityklų vedėjai ir 3 mokytojai. „Po poros dienų ir ištardžius, jie iš kalėjimo buvo išleisti. Tenka pažymėti, kad per kratas niekur nebuvę surasta nieko, kas bent mažiausiai galėtų jų suėmimą pateisinti.“ „Bevesdami kovą su lietuvių švietėjais Vilniaus krašte, lenkai rado reikalingu paraližuoti lietuvius gyventojus nuo bažnyčios, kurioje pamaldos yra atliekamos lietuvių kalba. Tam tikslui pasiekti lenkai rado reikalingu šalinti iš tokių parapijų lietuvius kunigus.“ Valdžia kreipėsi į arkiv. R. Jalbžykovskį, kad iš parapijų būtų pašalinti kunigai Vincas Zajančkauskas, Zigmantas Žeidys, Ambraziejus Jakavonis ir Jonas Kuzminskas, kurie esą vedą priešvalstybinę agitaciją. „Nepatinka darnus kunigų sugyvenimas su parapijiečiais.“
Dėl Švenčionyse paimtų lietuviškų leidinių byla Apygardos teisme niekam nebuvo iškelta – apsiribota konfiskavimu.
***
Vilniaus miesto storastija 1936 m. sausio 21 d. pranešė Vilniaus apygardos teismo prokurorui, kad Lenkijos valstybės teritorijoje pastaruoju metu atskleistas knygos „Pasaulio lietuviai“ platinimas; keli knygos egzemplioriai paimti iš apyvartos (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 907). „Pasaulio lietuviai“ – tai Petro Rusecko redaguota 363 puslapių, nuotraukomis iliustruota knyga apie lietuvių veiklą įvairiose pasaulio šalyse (Kaunas, 1935) su prezidento A. Smetonos įžanginiu žodžiu.
„Kalbamos knygos turinyje kiekviena proga kuo blogiau apibūdinami lenkai, giriamas užsienio lietuvių organizacijų bendradarbiavimas su Vilniui vaduoti sąjunga, o Vilniaus kraštas laikomas lenkų okupuota Lietuvos dalimi“, – sakoma storastijos rašte. „Knygos turinys paremtas šovinistine dabartinių Lietuvos veikėjų nuomone ir iš esmės neigiamai nušviečia Lenkijos ir Lietuvos santykių formavimąsi.“ Pagal BK 154 ir 170 straipsnius knyga yra nusikalstama ir todėl ją, remiantis 1919 m. vasario 7 d. dekretu, reikėtų areštuoti. Apygardos teismas, pasirėmęs tais pačiais BK straipsniais, knygos areštą sausio 25 d. patvirtino.
Archyve saugomoje byloje pateikta „nusikalstamų“ knygos ištraukų. Pvz., Karolio Vairo straipsnyje „Amerikos lietuvių kultūros darbai“, apibūdinus kultūrinį lietuvių gyvenimą Amerikoje, rašoma, kad tam darbui trukdė lenkai ir pan.; lenkai netgi neįsileido lietuvių kunigų, puolė juos su lazdomis ir akmenimis. Straipsnyje „Lietuviai Varšuvoj ir jų kovos dėl Lietuvos reikalų“ Antanas Kasakaitis savaip, iškreiptai perteikęs J. Pilsudskio pokalbį su lietuvių delegacija 1918 m. lapkričio pabaigoje (pokalbį vedęs straipsnio autorius). (K. Vairas, kurio tikroji pavardė Račkauskas, – literatas, žurnalistas, žurnalų redaktorius, vertėjas, daugelio knygų autorius ir albumų sudarytojas; A. Kasakaitis – spaudoje bendradarbiavęs pedagogas, buvęs Knygų leidimo komisijos ir Lietuvių kalbos rašybos komisijos narys, redagavęs žurnalą „Švietimo darbas“, 1950 m. atvykęs į JAV.)
Apygardos teismo prokuroras, remdamasis BPK 248 str. 1 § – neradus kaltininkų, 1936 m. kovo 16 d. nutarė tyrimą nutraukti, o to paties kodekso 250 str. pagrindu knygas „Pasaulio lietuviai“ konfiskuoti.
***
Vilniaus-Trakų apskr. storastos pavaduotojas B. Vendorfas (Wendorff) 1936 m. vasario 17 d. pranešė Vilniaus apygardos teismo prokurorui, kad apskrities teritorijoje aptikta Kaune išleistų knygų „Neo-Lithuania 1922–1932“. Knygose yra pastraipų, kuriose pagal BK 93, 127, 152 ir 170 straipsnius esama nusikalstamų požymių. Todėl storasta, pasirėmęs 1919 m. vasario 7 d. dekretu dėl spaudos taisyklių, vasario 15 d. knygas areštavo ir prašė areštą patvirtinti. Prokuroras K. Murza-Murzičius (Murza-Murzicz) storastos prašymą vasario 19 d. persiuntė Apygardos teismui. Pastarasis vasario 21 d. areštą patvirtino (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 906).
Apygardos teismo viceprokuroras Z. Pavlucis (Pawłuć), vadovaudamasis BPK 244 str., kovo 2 d. įsakė Vilniaus-Trakų apskr. valstybinės policijos komendantūrai atlikti tyrimą ir išaiškinti knygų platintojus. Trakų policijos posto komendantas Janas Sokulas (Sokół) nustatė, kad Pasienio apsaugos korpuso (Korpus ochrony pogranicza – KOP) pareigūnai knygas sulaikė Zaviasų (Lazdėnų) sienos perėjimo punkte dar 1934 m.
Jas legaliai vežė Vladimiras Sakavičius, kuris pats apie jas pasakė ir sutiko, kad siunta būtų peržiūrėta.
KOP žandarmerijos diviziono Trakų bataliono postas gegužės 20 d. patvirtino, jog knygos buvusios pas Trakų bataliono seržantą, Lentvaryje gyvenusį Juzefą Orylskį (Orylski). Šis paaiškino, kad 1934 m. ėjo Lazdėnų sargybos posto viršininko pareigas ir sulaikė V. Sakavičių su knygomis. (V. Sakavičius – publicistas, kelių Vilniuje ėjusių lietuvių laikraščių redaktorius; šiek tiek žinių apie jį žr. „Vorutos“ 2015 m. Nr. 12 str. „Vilniaus lietuvių laikraščiai lenkų kalba“ – apie dienraštį „Litwa“.)
Kalbamos knygos – tai Vytauto Didžiojo universiteto studentų korporacijos Neo-Lithuania leidinys „Lietuvių studentų tautininkų korp. Neo-Lithuania 1922–1932“, Kaunas, 1932. Pacituosime kai kurias „blogas“ knygos vietas.
A. Diržio str. „Neo-Lithuanios vaidmuo universitete“ rašoma (p. 99): „Ypač, kada Santarvė pripažino rytų Lenkijos sienas, kada okupantų valdžia uždarė Švenčionių lietuvių gimnaziją, kada buvo nuteisti už lietuvybę baigę Vilniaus krašto gimnazijas jaunuoliai, kada nuo žiaurių lenkų okupantų liejosi nekaltas mūsų brolių kraujas Dimitraukoj, kada dalis Mažosios Lietuvos teko gelbėti iš engėjų globos…“, tada teko šaukti mitingus, reikšti protestus, priimti rezoliucijas ir atsišaukimus į tautą. (Dimitrauka – tai Mitrauka, dabar Senosios Varėnos dalis, kur per jaunimo vakarėlį 1930 m. gegužės 18 d. okupantai surengė kruvinas skerdynes.)
„Didelis vaidmuo teko Neo-Lithuaniai, kada 1929 m. buvo beįsibraunanti į SELL s-gą lenkų studentija. […] Čia teko išlaikyti linija, kokios kad laikosi visa lietuvių tauta ir visa mūsų politika: jokio bendravimo dėl visiems žinomų priežasčių su lenkais negali būti“ (p. 101). (SELL sąjunga – Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos studentų sąjunga.)
J. Čiburas str. „Keli Neo-Lithuanios esmės bruožai“ pastebi, kad atkūrę nepriklausomą valstybę, šiandien beveik niekas iš lietuvių rimtai negalvoja apie savo valstybės teritorijos praplėtimą už 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutarties nustatytų ribų. „Bet užtat tose ribose visi lietuviai nori ir iš visų jėgų stengsis atvadavę okupuotą dalį su sostine Vilnium, Gardinu ir visu Nemuno upynu, sukurti tiek materiališkai, tiek dvasiškai galingą savo tautinę valstybę, kuri Europos gyvenime turės vaidinti svarbų vaidmenį“ (p. 116).
Vilniaus-Trakų apskr. policijos komendantas 1936 m. gegužės 29 d. rašte užsiminė, kad Lenkijos ir Lietuvos sieną dažnai kirsdavęs ir kažkoks Vilniaus gyventojas Juozas Valaitis. Jis lietuviškų knygų veždavęs pilnus vežimus, tad galėjęs įvežti ir „Neo-Lithuania“. Tačiau knygų platintojai nebuvo išaiškinti, ką 1936 m. birželio 8 d. patvirtino ir Vilniaus apygardos teismo prokuratūra. Byla dėl „Neo-Lithuania“ nutrūko.
***
Vilniaus apygardos teisme 1936 m. buvo užvesta byla dėl keturių tomų A. Smetonos raštų (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 908). Pasak Vilniaus-Trakų apskr. storastos pavaduotojo B. Vendorfo 1936 m. balandžio 6 d. rašto Vilniaus apygardos teismo prokurorui, „visi veikalai parašyti tendencinga antilenkiška dvasia, raginant nuo Lenkijos Valstybės atplėšti dalį jos teritorijos.“ Teismo prašyta patvirtinti knygų konfiskavimą. Apygardos teismo posėdyje balandžio 17 d. pažymėta, kad knygose „yra melagingos ir viešus neramumus galinčios sukelti žinios apie tariamą lietuvių tautybės gyventojų persvarą Vilniaus krašte, apie lenkų siekimą nutautinti lietuvius, o piešinys, vaizduojantis Baltąjį erelį persmeigiančią Vytį, yra Lenkijos valstybės herbo išniekinimas.“ Tačiau tokio piešinio nėra nei A. Smetonos raštų keturtomyje, nei 1935 m. išėjusioje knygoje „Pasakyta parašyta“ (pastarosios knygos p. 152 yra paveikslėlis, kur raitelis ietimi smeigia slibiną, tačiau jis labiau primena šv. Jurgį). Gal paveikslėlis su Vyčiu į kurią nors knygą buvo įdėtas kaip atvirukas ar įklija?
Byloje trumpai perpasakotas visų tomų turinys. Pabrėžta, kad t. III yra tendencingas etnografinis žemėlapis, kuriame Vilniaus kraštas priklauso Lietuvai, o jame gyvena api 60 % lietuvių. Nusikalstama pagal BK 93, 96, 152, 153 ir 170 straipsnius. Knygų konfiskavimą teismas patvirtino.
Storastos pavaduotojo balandžio 6 d. raštą papildo apskrities storastijos gegužės 5 d. raštas Vilniaus miesto IV rajono viceprokurorui. A. Smetonos raštų visi keturi tomai sulaikyti prie Lenkijos ir Lietuvos sienos; juos iš Lietuvos vežėsi Vilniuje gyvenęs daktaras Vytautas Legeika. Be to, du tomai, I ir II, rasti pas Zigmantą Prontkevičių Varėnos valsč. Rudnios kaime.
Vilniaus apygardos teismo prokuroras bylą Z. Prontkevičiui, kaltintam pagal BK 152 ir 170 str., dėl nusikaltimo įrodymų stokos gegužės 18 d. nutarė nutraukti. A. Smetonos raštai, be abejo, konfiskuoti.
***
Varenavo (dabar Baltarusija) policijos postas nustatė, kad Daržininkų (balt. Aharodniki) kaime, Petro Šarkos bute, kur gyveno iš pasienio ruožo iškeldintas Vytautas Borisevičius, 1936 m. rugpjūčio 7 d. rasta dvylika lietuviškų knygų. Jas paėmė vyresnysis policininkas Kazimiežas Juralevičius (Juraliewicz), patruliavęs su policininku Vincentu Kozela (Kozełło). Viena knyga – tai 1927 m. Kaune išleistas Jono Norkaus surinktų dainų rinkinys „Didžiojo karo laikų lietuvių dainos“. 240 puslapių knygoje išspausdintos 188 dainos. Policininkai pas Šarką knygas aptiko ant stalo, ir jas skaitė šeimininko vaikai.
Pasak LCVA f. 131, ap. 5, b. 909, užkliuvo bent septynios dainos, nors lenkų valdžiai nepatikusių vietų buvo ir kitose dainose. Įtartinų dainų tekstus į lenkų kalbą vertė Lydos policijos tardytojas S. Olechnovičius (Olechnowicz).
Buto šeimininką P. Šarką kaip liudytoją spalio 29 d. apklausė Varenavo policininkas Vladislavas Kubiakas (Kubiak). V. Borisevičius su žmona pas Šarką gyveno nuo 1936 m.
liepos. Prieš tai apie du mėnesius jis buvo gyvenęs Ramaškonyse. Keturiolikmetis Šarkos sūnus Česlovas dainų knygą tikrai skaitė. Ją skaityti galėjo ir visa Šarkos šeima: žmona Zofija, ne tik sūnus Česlovas, bet ir 16 m.
Vladislovas bei 10 m. Stanislovas, visi kalbantys lietuviškai. Nors P. Šarka sakė, kad jo šeimoje niekas lietuviškai skaityti nemokėjo ir knygos turinio nežinojo, tačiau iš tikrųjų buvo kitaip: lietuviškai skaitė visi. Varenavo policijos posto komendantas D. Blachas (Błach) išaiškino, kad V. Borisevičius knygų buvo davęs Ramaškonių kaimo gyventojams ir net mokęs jaunimą iš jų dainuoti.
Paminėsime kai kuriuos „pavojingų“ dainų posmus.
Daina Nr. 124, pavadinta „Nelaisvis Lenkijoje“:
Paskutinį jau kartą šiandieną
Pamatysiu kaip saulė tekės…
[…]
Tos kruvinos rankos budelių
Jau galanda man kardą aštriai…
Daina Nr. 164:
Ko verki, sesute, tu mano jaunoji,
ko ašaros byra iš tavo akių?
[…]
Kur Kaunas ir Vilnius, ten mūsų tėvynė,
drąsiai mes statysim čia savo krūtines.
Pasak dainos Nr. 185, ne vienais pančiais lietuviai buvo surakinti:
Vienus rusas mums paliko,
Antrus vokiečiai uždėjo,
Trečiais lenkai prikalbėjo,
Bet uždėti negalėjo.
V. Borisevičius gimęs 1910 m. Vilniaus apskr. Riešės valsč. Baltupių kaime. Baigęs šešias gimnazijos klases. Kaip lietuviškos skaityklos vedėjas Vydenių kaime dabartiniame Varėnos rajone, jis 1934 m. buvo išvežtas į Lukiškes, kai lenkų ščelcai (šauliai) vasario 21 d. suskaldė lietuvių statytą paminklą Vytautui Didžiajam ir išdaužė skaityklos langus. Iškeldintas iš pasienio ruožo, iš Valkininkų valsčiaus 1936 m. kovo mėn., atvyko į Beniakainių valsč. Butrimonių kaimą (dabar Šalčininkų r.), ėmė vadovauti lietuviškai skaityklai ir, pasak policijos, „pasireiškė priešišku nusiteikimu prieš Lenkijos valstybę.“ Birželio 30 d. Kalesninkų bažnyčioje susituokė su Marijona Parafinavičiūte. Tačiau Beniakainių valsčius irgi priklausė pasienio ruožui, todėl Borisevičius negalėjo ten gyventi, persikėlė į Ramaškonis, o paskui į Daržininkus. 1936 m. gegužės 2 d. iškviestas į Varenavo policijos postą, elgėsi pasipūtėliškai ir išdidžiai, lenkus vadino kiaulėmis, todėl, apkaltinus pagal BK 132 str., Lydos miesto teisme jam iškelta baudžiamoji byla. Prijungtas kaltinimas pagal tą patį BK straipsnį už tarnybines pareigas ėjusio policininko Piotro Žyliuko (Żyluk) įžeidimą rugsėjo 23 d.
1936 m. rugsėjo 18 d. V. Borisevičius persikėlė į Poškų kaimą Dieveniškių valsčiuje ir buvo lietuviškos skaityklos vedėjas. Lydos miesto teismo išvažiuojamoji sesija spalio 30 d. jį nubaudė dviem savaitėms arešto. Tą pačią dieną dėl knygos „Didžiojo karo laikų lietuvių dainos“ Borisevičių apklausė Lydos policijos tardymo skyriaus tardytojas seržantas Feliksas Karasis (Karaś). Tardomasis prisipažino, kad policijos Daržininkuose paimtos knygos yra su „Ryto“ draugijos mokytojų seminarijos antspaudu; knygas jis kažkada pasiskolinęs iš dabar jau uždarytos seminarijos bibliotekos Vilniuje. Dainų knygą paėmęs iš seminarijos raštininko Vinco Budrevičiaus be jo žinios. Nežinojęs, kad knyga yra antivalstybinio turinio.
Bylą iš Lydos policijos perėmė Vilniaus apygardos teismas. Jo prokuratūra 1936 m.
lapkričio 16 d. Vytauto Borisevičiaus, kaltinto pagal BK 155 str. 2 §, bylą dėl kaltės įrodymų stokos nutraukė; pagrindas – BPK 93 str. 1 §.
***
Vilniaus apygardos teismo prokuroras BPK 93 str. 1 § pagrindu 1936 m. lapkričio 20 d. nutraukė bylas trims asmenims: Marijonai Latvienei ir Vincui Sčesnulevičiui, kaltintiems pagal BK 155 str. 2 §, ir Pranui Stasioniui, kaltintam pagal BK 154 str. 2 § (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 4410).
Pasak bylos, M. Latvienė, g. 1883 m. Varėnos valsč. Noškūnų kaime, ir jos žentas V. Sčesnulevičius, g. 1905 m. Marcinkonyse, gyvenę Jageloničių (?) viensėdyje netoli Noškūnų (lenk. Jagiełonicze; viensėdžio jau seniai nėra), nuo 1935 iki 1936 m. vidurio platinimo tikslu saugojo iš Jungtinių Amerikos Valstijų gautą lietuvišką laikraštį „Žinios“. Slučajaus kaime 1901 m. gimęs P. Stasionis, „Ryto“ skaityklos Noškūnuose vedėjas, laikraštį laikė skaitykloje. Laikraštį leido JAV Lietuvių darbininkų draugija, iš Lietuvos palaikoma Vilniui vaduoti sąjungos – organizacijos, kuri siekė Vilniaus kraštą atplėšti nuo Lenkijos.
Iš tikrųjų „Žinios“ – tai Brukline 1936 m.
trumpai ėjęs nedidelio formato aštuonių puslapių savaitraštis. Redagavo jį spaudos veikėjas Jonas Steponaitis, 1934–1936 m. buvęs Vilniui vaduoti sąjungos generalinis įgaliotinis JAV.
Vilniaus-Trakų apskr. storasta M. Latvienės adresu atsiųstą vieną „Žinių“ egzempliorių, datuotą 1936 m. gegužės 23 d., liepos 25 d.
areštavo. Pridėjęs Kaniavos policijos posto vyresniojo policininko Juzefo Ružanskio (Różański) raštą, jog žurnalas platinamas tarp apylinkės gyventojų, storasta pranešė Vilniaus apygardos teismui, kuris rugpjūčio 7 d. areštą patvirtino. Iš Kaniavos policijos posto ir Varėnos pašto ir telegrafo įstaigos susirašinėjimo matyti, kad „Žinios“ neturėjo Lenkijos pašto cenzūros leidimo. Remiantis BPK 19 str. ir 26 str. 1 §, Apygardos teismas bylą turėjo spręsti trujų teisėjų sudėtimi.
Lenkų valdžiai nepatiko laikraščio vinjetėje abipus pavadinimo esantys tekstai: kairėje – „Lietuvi! Vilnius, Lietuvos sostinė, dar pavergtas! Sesutės, broliai laukia išvadavimo! Ištiesk jiems ranką! Būk rėmėju Viln.[iui] Vad.[uoti] Sąj.[ungos]“; dešinėje – „Nors mūsų tauta ir nedidelė, bet jei būsim vieningi, tai ir stipriausi priešai neišdrįs mus paliesti. Į vienybę, tad broliai, sesutės, į vienybę!“ Atseit, šitaip raginama nuo Lenkijos valstybės atplėšti dalį jos ploto.
Anot viceprokuroro Z. Pavlucio teikinio, Apygardos teismo tardytojo apklausti M. Latvienė, V. Sčesnulevičius ir P. Stasionis kalti neprisipažino ir paaiškino: 1) M. Latvienė: yra neraštinga ir nežino, kokius laikraščius iš JAV jai siunčia vyras; gaunamus laikraščius ji pakabina ant sienos ir juos skaito visi, kam įdomu; iš Varėnos pašto laikraščius paima sūnus, Stasionis ar kaimynai; 2) V. Sčesnulevičius: tarp Latvienei iš JAV siunčiamų laikraščių „Žinių“ niekada nematęs; 3) P. Stasionis: „Ryto“ skaityklos Noškūnuose vedėju buvęs iki 1936 m. birželio, kai dėl jam nežinomų priežasčių administracinė valdžia skaityklą uždarė; Latvienei iš JAV siunčiamų laikraščių niekada neskaitė ir skaityklai niekada jų neimdavo.
Buvo apklausti Noškūnų gyventojai Povilas Korkutis, Juozas Lenkevičius, Juozas Turevičius ir Adomas Svetlavičius.
P. Korkutis patvirtino, kad iš V. Sčesnulevičiaus, gyvenusio pas uošvę M. Latvienę Jageloničiuose, 1935–1936 m. gaudavo iš JAV siunčiamus lietuviškus laikraščius, tarp jų ir „Žinias“. J. Lenkevičius, J. Turevičius ir A. Svetlavičius sakė, kad iš JAV atsiųstus laikraščius pašto agentūroje paima Noškūnų „Ryto“ skaityklos vedėjas ir skaityklos patalpose atiduoda juos Latvienei; tuos laikraščius skaito į skaityklą užėję žmonės. Be to, J. Lenkevičius pripažino, kad Stasionio tvarkomoje skaitykloje rasdavęs bei skaitydavęs ir „Žinias“.
Ar procesas Apygardos teisme įvyko ir ar į jį buvo kviesti liudytojais numatyti keturi Noškūnų gyventojai bei policininkas J. Ružanskis, archyvo byloje žinių nėra. Teismo byla 1936 m. lapkričio 20 d. buvo numarinta greičiausiai jos plačiau nenagrinėjus.
***
Vilniaus miesto storasta J. Černichovskis (Czernichowski) 1937 m. birželio 25 d. areštavo tik ką atspausdintos knygos „Lietuviški eilėraščiai“ tiražą ir prašė Vilniaus apygardos teismo prokuroro areštą patvirtinti: mat knygos leidėjai nusikaltę pagal BK 154 ir 170 straipsnius. Štai, pvz., anot Maironio eilėraščio „Trakų pilis“, „šiuo metu Trakuose įsiviešpatavusi naktis, o tai reikia suprasti, jog dabar Trakuose yra blogiau, negu buvo praeityje ir t. t.“ Maironio eilėraščio „Jaunimo giesmė“ paskutinysis posmas „kviečia jaunimą eiti Lietuvos keliu, o ir kitos šio eilėraščio ištraukos kviečia lietuvių tautybės jaunimą Lenkijoje žengti kaimyninės Lietuvos valstybės keliu“ (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1040). Storastos prašymą Apygardos teismas liepos 1 d. patenkino: knygos konfiskavimą patvirtino. Teismas įžiūrėjo, kad Maironio ir kitų autorių eilėraščiai kalba apie lietuvių asimiliavimą Lenkijoje, kviečia juos vaduotis iš Lenkijos valdymo, ragina sukilti ir t. t. Maironio tekstus į lenkų kalbą išvertęs K. Eimontas (Ejmont).

„Lietuviški eilėraščiai“ – 112 puslapių rinkinys su 62 Nepriklausomos Lietuvos ir Vilniaus poetų eilėraščiais, žurnalo „Lietuviškas baras“ leidinys, atspausdintas spaustuvėje „Ruch“ (Vilnius, Totorių g. 2). Leidėjų „Žodyje skaitytojams“ rašoma:
„Lietuvių tauta – skambių dainų tauta. Turime tūkstančius gražiausių liaudies dainų, kuriomis didžiuojamės. Turime nemaža ir įžymių savo poetų, tik dėl stokos mūsų krašte jų raštų mažai juos pažįstame.
Norėdami mūsų skaitančią visuomenę bent su kai kuriais mūsų prieškariniais ir pokariniais poetais supažindinti, leidžiame šį „Lietuviškų Eilėraščių“ rinkinį.“
Knyga suskirstyta į penkis skyrius: I. Lietuvos šalis, II. Mūsų senovė, III. Jaunimo dainos, IV. Gamta, V. Mūsų jauniesiems. Be Maironio, rinkinyje yra J. Zauerveino, Pr. Vaičaičio, L. Giros, A. Baranausko, F. Kiršos, P. Vaičiūno, V. Stonio, V. Kudirkos, O. Miciūtės, Putino, J. Zabrocko, Ks. Vanagėlio, A. Miškinio, Vyt. Nemunėlio bei B. Brazdžionio ir Myk. Zablocko eilėraščių.
Policija išaiškino, kad spaudai knygą atidavė Motiejus Kraužlys, nors knygoje jis nepaminėtas. (M. Kraužlys, g. 1907 m. Seinų valsč. Vaitakiemio kaime, gyvenęs Vilniuje, – Lietuvių ūkio draugijos instruktorius-agronomas ir „Lietuviško baro“ ats. redaktorius, buvęs Lietuvių studentų sąjungos pirmininkas, Lietuvių mokytojų sąjungos valdybos narys, Šv. Kazimiero draugijos vicepirmininkas. Miręs 1961 m.)
Policininko Karolio Bartošo (Bartosz) 1937 m. rugpjūčio 28 d. tardomas M. Kraužlys kaltas neprisipažino, aiškino, kad 1932 m. mirusio Maironio eilėraščiai paimti iš rinkinio „Pavasario balsai“, gauto iš Šv. Kazimiero dr-jos knygyno. Pasak tardytojo išvados, moraliniu požiūriu M. Kraužlys turėjo gerą autoritetą, dažnai važinėjo po kaimus, kur organizavo žemės ūkio ratelius ir vykdė Vilniui vaduoti sąjungos nelegalią veiklą. Jo priklausymą Vilniui vaduoti sąjungai nustatęs Valstybinės policijos Vilniaus vaivadijos komendantūros tardymo skyrius. Tačiau Apygardos teismo prokuroras dėl kaltės įrodymų trūkumo rugsėjo 16 d. M. Kraužlio bylą nutraukė.
***
Laikinai pareigas ėjęs Vilniaus miesto storasta T. Vielioveiskis (Wielowieyski) 1919 m. vasario 7 d. dekreto pagrindu 1937 m. birželio pabaigoje konfiskavo Lietuvių mokslo draugijos (LMD) lėšomis tais metais išleistos Juozo Maceikos ir Adomo Juškevičiaus knygos „Vilnius ir jo apylinkės“ tiražą. Jį spausuvėje „Ruch“ paėmė policijos III komisariato pareigūnai ir nuvežė į miesto storastiją, davę pakvitavimą LMD pirmininkui kun. Antanui Viskantui.
Storasta liepos 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismo prokurorą su prašymu areštą patvirtinti. Atseit, knyga su iliustracijomis – planais, žemėlapiais, Vilniaus ir jo apylinkių nuotraukomis bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir žymių lietuvių veikėjų portretais, yra nusikalstama pagal BK 154 str. 2 § ir 93 str. 1 § (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1043). „Knygos turinys yra informacinio-politinio pobūdžio ir inspiruotas Vilniui vaduoti sąjungos, tarpininkaujant vietos lietuvių veikėjams. Lietuvių šovinistų veikla Lenkijoje vyksta Vilniaus krašto lietuvių tautinio auklėjimo ir jo dvasinio sujungimo su visa lietuvių tauta – dabartine Lietuva kryptimi.“ Iškraipyti kai kurie vietovardžiai, pvz., upė vadinama ne Vilija, o Nerimi, ir t. t., ir t. t. „Knygos turinys visumoje peržengia vadovo po Vilnių rėmus ir įgauna mokslinio veikalo išore pridengtą politinę reikšmę. Be to, čia atskleista informacija ir medžiaga, kurios būtinos Kauno veikėjams jų kampanijoje prieš Lenkiją.“
Apygardos teismas rugpjūčio 5 d. nutarė pavesti Apygardos teismo prokurorui atlikti tardymą. A. Juškevičių rugpjūčio 30 d. apklausė jau mums žinomas policijos tardytojas K. Bartošas. Tardomasis kaltas neprisipažino, sakė, kad pirmojo straipsnio autorius yra jis, tačiau straipsnį pataisė J. Maceika ir kun. A. Viskantas; už straipsnį iš LMD turėjęs gauti 20 % nuo parduotų knygų, tačiau jas konfiskavus, negavo nieko. (A. Juškevičius gimęs 1905 m. Lydos valsč. Bruoželės (balt. Broža) kaime. Istorikas ir žurnalistas, baigęs Vilniaus S. Batoro universitetą. Buvo Švenčionių lietuvių gimnazijos direktorius, „Žiburėlio“ bendrabučio vedėjas Vilniuje ir kt. Mirė 1999 m.)
Kaltas neprisipažino ir rugsėjo 2 d. apklaustas J. Maceika. Jis sakė, kad yra straipsnių p. 20, 42, 53 ir 80 bendraautoris, kartu su A. Juškevičiumi jie parengę Vilniaus miesto planą. Kai kuriuos vietovardžius rašę taip, kaip juos vadina lietuviai. Leisdami knygą turėjo tikslą plačiau supažindinti vietos lietuvių visuomenę su Vilniaus kultūros paminklais. (J. Maceika g. 1904 m. Lazdūnuose, Baltarusijos Yvijos r., baigęs Vilniaus un-tą. Dalyvavo LMD ir kitų lietuvių draugijų veikloje. Vėliau mokytojavo, dirbo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje ir Dailės muziejuje, išleido kelias informacinio pobūdžio knygas, parengė lietuviškų kalendorių ir kt. Mirė 1991 m.)
Anot K. Bartošo išvados, A. Juškevičius pragyvena iš žurnalistinio darbo, yra Tautinio Vilniaus lietuvių komiteto tarnautojas. Turi gerą autoritetą, „tačiau politiniu aspektu yra šovinistinių lietuviškų pažiūrų.“ J. Maceika pragyvena iš korepeticijų ir leidinių. Lėšų studijoms universitete gaudavęs iš Lietuvių labdarybės draugijos. Yra Šv. Kazimiero dr-jos valdybos ir revizijos komisijos narys. Turi gerą reputaciją ir „tarp vietos lietuvių pripažįstamas kaip gabiausias lietuviškasis šovinistas.“ Abu yra Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto auklėtiniai ir abu įtariami kaip Vilniui vaduoti sąjungos nelegalūs veikėjai.
A. Viskantas, A. Juškevičius ir J. Maceika ginti jų reikalus įgaliojo advokatą Bronislovą Kšyžanovskį (Krzyżanowski).
Vilniaus apygardos teismo prokuroras dėl kaltės įrodymų trūkumo 1938 m. vasario 23 d. nutarė bylą nutraukti. Teismo išlaidos padengtos iš valstybės iždo. Prokuratūros nutarimas dėl bylos nutraukimo kaltinamiesiems įteiktas kovo 5 d. Beje, vertėjai į lenkų kalbą Valentinai Dluskai (Dłuska) teismas vasario 23 d. sumokėjo 10 zlotų, nors ekspertas K. Eimontas už 5 darbo valandas verčiant sausio 25 d. prašė 15 zl, bet gavo tik 5 zl.
J. Maceika ir A. Juškevičius 1938 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į Apygardos teismo prokurorą grąžinti jiems bylos daiktinius įrodymus – būtent, visą knygos tiražą. Viceprokuroras St. Volskis (Wolski) atsakė, kad prokuroro vasario 25 d. nutarimu knygos 2 egz. paliekami prie tyrimo bylos. Ir pagaliau 1939 m. sausio 12 d. Apygardos teismas nutarė knygos tiražą be 2 egz. grąžinti autoriams.
1940 m. išėjo knygos „Vilnius ir jo apylinkės“ antras leidimas, o 1991 m. – trečias fotografuotas leidimas.
***
Vilniaus miesto storasta 1937 m. spalio 28 d. pateikė raštą Vilniaus apygardos teismo prokurorui dėl Kaune leistų lietuviškų vadovėlių, atsiųstų per Latviją ir konfiskuotų Vilniaus muitinėje. Vadovėliai buvo skirti Anelei Rastenytei, g. 1881 m. Švenčionių apskr. Linkmenų valsč. Stagalėnų kaime (dabar – Ignalinos r.), tačiau gyvenusiai Vilniuje, Polocko g. 20-1.
Konfiskuota penkių vadovėlių siunta (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1041).
„Lietuvių kalba“ – 1928 m. Kaune išleistas Pr.[anciškaus] Vikonio vadovėlis nelietuviams (II pataisytas leidimas). P. 110 yra apsakymėlis „Gardino muzikantas“. „Nuodėminga“ jo pradžia: „Gardinas nemažas, gražus miestas. Gardino gyventojai sakydavo: „Nėra nė vieno Lietuvoje tokio gražaus miesto, kaip mūsų Gardinas.“
1937 m. išėjusi Ig.[no] Maliausko ir J.[urgio] Talmanto „Lietuvių kalbos gramatika pratimais V-jam pradžios mokyklos skyrius“. Knygos p. 30 – pratimas daiktavardžio mokymuisi: „Mūsų tėvynė Lietuva. […] Didieji mūsų krašto miestai: Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė. O tikroji Lietuvos sostinė – Vilnius.“ Būtent sakinys apie Vilnių okupantams ir užkliuvęs.
J.[uozo] Trinkūno „Spindulėlis. Skaitymai II-jam pradžios mokyklos skyriui. III dalis“, K., 1934 m. Knygoje „blogi“ Maironio eilėraščiai „Lietuva brangi“ (p. 57) ir „Vilnius prieš aušrą“ (p. 238) bei liaudies daina „Kam šėrei žirgelį“ (p. 115). Kenksmingu pripažintas pastarosios posmelis:
O kad ašei jojau
per Vilniaus miestelį,
visos miesčionkėlės
manimi gėrėjos.
J.[ono] Murkos „Mažasis lietuvių kalbos vadovėlis III pradžios mokyklos skyriui“, K., 1931 m. Jo p. 45 išspausdintos „priešiškos“ Maironio eilės „Pirmyn gi, vyrai, už tėvynę“ (eilėraščio „Pirmyn į kovą“ fragmentas).
Zigm.[anto] Kuzmickio „Lietuvių kalbos gramatika. Vadovėlis mokykloms“, K., 1935 m.
Okupantų valdžią papiktino knygos p. 119 esančios Maironio eilės „Kur tie balsai“ –
to paties eilėraščio „Vilnius“, kaip ir „Spindulėlyje“, ištrauka:
Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?
Kame galybė ir pranokėjai?
Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,
Kuriuos skleidei
Lietuvai, mūsų tėvynei?
Storasta prašė prokuroro patvirtinti knygų konfiskavimą, nes Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius neleidžia naudoti iš Kauno atsiųstų vadovėlių, jeigu tik jų kaina nurodyta litais. „Yra pagrindo manyti, kad jie atgabenti Lenkijos lietuvių vaikų nelegaliam mokymui namuose.“ Prokuroras storastos raštą spalio 30 d. persiuntė Vilniaus apygardos teismo III baudžiamajam skyriui. Teismas spalio 4 d. vadovėlių konfiskavimą patvirtino.
Vykdydamas viceprokuroro 1937 m. lapkričio 23 d. įsakymą, policijos tardytojas K. Bartošas lapkričio 29 d. nustatė, kad oficialiai A. Rastenytė yra lietuviško knygyno Aušros Vartų g. 17 savininkė, nors iš tikrųjų knygynas priklauso lietuvių Šv. Kazimiero draugijai.
A. Rastenytė yra tik verslo liudijimą turinti knygyno vadovė. Vadovėliai skirti namų mokytojams lietuviams, kuriuos išlaiko Šv. Kazimiero dr-ja. Pasak tardymo skyriaus, Rastenytė yra lietuvių šovinistė, tačiau kad ji priklausytų Vilniui vaduoti sąjungai, nustatyti nepavyko. Jog moteris nėra bausta, gruodžio 10 d. pranešime patvirtino Lenkijos teisingumo ministerija.
Per A. Rastenytės tardymą gruodžio 10 d. K. Bartošas išaiškino, kad iš Kauno A. Ptašeko knygyno per Rygos pašto įstaigą siųstos knygos pirmiausiai turėjo patekti į Latvijos konsulatą Vilniuje. Vadovėlis „Lietuvių kalba“ skirtas Vilniaus kunigų seminarijos lietuvių kalbos dėstytojui kun. V. Taškūnui, „Spindulėlis“ – pradinėms mokykloms, „Mažasis lietuvių kalbos vadovėlis“ – vos pradedantiems mokytis vaikams. Knygų turinį Rastenytė žinojo, nes jų jau buvo knygyno sandėlyje. A. Rastenytė tvirtino, kad ji, knygyno savininkė, su Šv. Kazimiero dr-ja tuo metu nieko bendro neturėjusi. Anksčiau draugija vadovėlių, skaitinių knygų gaudavusi, bet pastaruoju metu per ją niekas draugijai jokių siuntinių nesiųsdavo.
Apygardos teismo prokuratūra 1937 m. gruodžio 14 d. bylą, A. Rastenytei užvestą pagal BK 155 str. 2 §, dėl kaltės įrodymų stokos nutarė nutraukti. Remiantis BPK 250 str., konfiskuoti vadovėliai palikti prie bylos, kitaip tariant, jie knygynui neperduoti ir sunaikinti.
***
Vilniaus miesto storasta J. Černichovskis 1937 m. gruodžio 18 d. pranešė Vilniaus apygardos teismo prokurorui, jog areštavo tais metais išėjusios Rapolo Mackevičiaus knygos „Tautinės mažumos“ tiražą (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1042). Sulaikymo pagrindas – 1919 m. vasario 7 d. dekretas dėl spaudos.
Pasak storastos, knygoje pateikta visa eilė tendencingų rašinių apie tautinių mažumų padėtį, spausdintų dabar uždarytame laikraštyje „Vilniaus rytojus“, kurio faktiniu redaktoriumi buvęs R. Mackevičius (nuo 1940 m. Mackonis). Įžangoje autorius pažymėjęs, kad jo tikslas yra suteikti skaitytojui naudingų žinių. Pateikdamas duomenis apie tautines mažumas atskirose valstybėse, jis rašo, kad jų daugiausia yra Lenkijoje (p. 13, 15). Aptardamas tautinių mažumų klausimą Lenkijoje, autorius bando įtikinti skaitytoją, kad šalyje vyksta kažkoks „kryžiaus karas“ su tomis mažumomis (p. 86, 87). „Pagal mano turimą patikimą slaptą informaciją, savo knygą R. Mackevičius išleido nelegaliai veikiančio buv. Tautinio lietuvių komiteto užsakymu, turint specialų tikslą duoti lietuvių veikėjams Lenkijos teritorijoje medžiagos prolietuviškai propagandai apie tariamą tautinių mažumų priespaudą, o tuo pačiu palengvinti jiems propaguoti maištingus Vilniui vaduoti sąjungos šūkius.“
Storastos nuomone, pagal BK 170 str. knyga yra nusikalstama ir jis prašė prokuroro leidinio konfiskavimą patvirtinti. Atspausdinta 800 knygos egzempliorių: 795 egz. sulaikyti, o 5 egz. išsiuntinėti bibliotekoms. Prokuroras storastos raštą su priedu – knygos egzemplioriumi – gruodžio 23 d. persiuntė Apygardos teismo III baudžiamajam skyriui. Teismas gruodžio 29 d. konfiskavimą patvirtino; motyvas: knyga savo turiniu galinti sukelti viešus neramumus.
Konfiskuota 94 puslapių knyga yra straipsnių rinkinys apie tautines mažumas įvairiose šalyse, tarp jų ir Lenkijoje, kurioje pagal oficialią statistiką 31 % arba beveik 10 milijonų gyventojų buvo nelenkai. Tautinės mažumos, išskyrus žydus, šalyje gyveno daugiausia ištisais plotais.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Europos imperijose gyveno 60 milijonų tautinių mažumų; po karo liko apie 40 mln.
Knygoje autorius demaskavęs ir Vokietijos politiką tautinių mažumų, tarp jų ir lietuvių, atžvilgiu (str. „Aštuntas tautinių mažumų kongresas“ iš „Vilniaus rytojaus“ 1931 m. Nr. 51). Panašiai apie tai rašoma ir „V. ryt.“ 1935 m. Nr. 70 str. „Rimtas dalykas, iš kurio padaryta karikatūra“.
Kn. p. 83 str. „Šešioliktuosius metus pradedant“ (iš „V. ryt.“ 1933 m. Nr. 32) rašoma: „1918–1919 metais mažos pavergtos tautos krauju pirko sau laisvę, o šiandieną, praėjus penkiolikai metų, turi dideliausiu akylumu sekti gyvenimo raidą ir ištvermingu pasišventimu dirbti, kad nepalanki raida nenušluotų jų nuo žemės paviršiaus ir kad nesunaikintų tiek daug padaryto darbo.“
P. 91 str. „Klausimas, kurio nieks negali išspręsti iš „V. ryt.“ 1937 m. Nr. 27; čia skaitome: „Dešimčių milijonų beteisių žmonių kryžiaus keliai darosi vis labiau sunkūs, ir tiesiog nėra vilties, kad kada nors tautinių mažumų padėtis pagerėtų. Priešingai, diena dienon ši padėtis darosi vis labiau nepakenčiama…“
Knygos paskutinis p. 94 baigiamas tekstu iš „V. ryt.“ 1937 m. Nr. 63: „… Mes sekame tautinių mažumų gyvenimą, apie jį rašome, tačiau nieko neperdedame. Tuo tarpu tie, kurie tautines mažumas spaudžia ir persekioja, kartu vengia apie tai kalbėti. Jie elgiasi pagal posakį: „Kam nesopa, tas ir nedejuoja.“ […] Laimei, tautinės mažumos jau išmoko dirbti ištvermingai, nuosekliai, pasitikėdamos savo rytojumi, turėdamos vilties, kad teisėtumas vis dėlto kada nors turės paimti viršų“ (originale paskutinis sakinys išretintas).
Pasak Vilniaus policijos Tardymo skyriaus policininko Adolfo Fridenštalio (Friedenstal) 1938 m. sausio 27 d. įrašų, R. Mackevičius nuo 1931 iki 1937 m. „Vilniaus rytojuje“ išspausdino daug straipsnių apie tautines mažumas ir nė vienam straipsniui nebuvo uždėtas areštas ar laikraščio numeris su straipsniu nebuvo konfiskuotas. Žurnalistas 1937 m. išleido tų 20 straipsnių rinkinį, būdamas tikras, kad laikraštyje spausdinti straipsniai išvengs kolizijos su teise. Tardytojas padarė išvadą, kad R. M. yra vienas žymiausių ir aktyviausių Vilniaus lietuvių veikėjų, dalyvaująs lietuviškų organizacijų veikloje, yra jų valdybų narys, buvęs Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto sekretorius, Lietuvių blaivybės dr-jos iždininkas, „Ryto“ dr-jos valdybos narys, Lietuvių kredito bendrovės vienas steigėjų. Įtartas priklausymu Vilniui vaduoti sąjungai, 1934 m. vasario 14 d. buvo suimtas, bet kovo 15 d. paleistas. Šį kartą R. Mackevičius apkaltintas pagal BK 23 ir 170 straipsnius, nors įtariamasis kaltės nepripažino.
Dar vienas su R. Mackevičiaus knyga susijęs dokumentas yra 1938 m. kovo 9 d. peržiūros protokolas. Jame iš esmės pakartotas storastos 1937 m. gruodžio 18 d. rašto turinys. Tik pridėta, kad knyga atspausdinta spaustuvėje „Ruch“. Pasak prokuroro pavaduotojo A. Marcinkovskio 1938 m. kovo 17 d. pastabos, daiktinio įrodymo – „Tautinių mažumų“ – vertimui į lenkų kalbą sugaištos 4 valandos po 2,50 zl, t. y. vertimas iš viso kainavo 10 zl.
Anot Apygardos teismo prokuroro K. Murzos-Murzičiaus 1938 m. kovo 18 d. nutarimo, paremto rajono prokuroro išvada, byla R. Mackevičiui nutraukta, o teismo išlaidos padengtos iš valstybės iždo. Archyvo byloje knygos egzemplioriaus nėra.
„Tautinės mažumos“, atrodo, lig šiol niekur neaprašytos. Jos neminimos net kai kuriose R. Mackonio bibliografijose. Almos Lapinskienės knygos „Atėjęs Vilniun“ (Vilnius, 2014) p. 19 leidinys paminėtas, bet plačiau neanalizuojamas.

Voruta, Nr. 9 (827), 2016 m. rugsėjo 24 d., p. 14; Voruta, Nr. 10 (828), 2016 m. spalio 29 d., p. 14; Voruta, Nr. 11 (829), 2016 m. lapkričio 26 d., p. 14; Voruta, Nr. 12 (830), 2016 m. gruodžio 31 d., p. 13, 14.

The post Vytautas Valentinas Česnulis. Lietuviškųjų leidinių konfiskavimai ir teismai appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ (pirmininkas Algimantas Masaitis) Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje jau aštuonerius metus kasmet įteikia premiją už Pietryčių Lietuvos kultūros ir švietimo sklaidą lietuvybę puoselėjančiam asmeniui. Šiemet premija skirta žurnalistui, rašytojui Vytautui Valentinui Česnuliui, kuris dešimtmetį publikuoja savo straipsnius nacionaliniame Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“, yra dvylikos knygų, iš kurių keturias išleido VšĮ „Vorutos“ fondas(1), autorius ir bendraautoris.

2018 m. gegužės 11 d. (penktadienį) į Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo šventę Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje atvykusius Danutę ir Vytautą Valentiną Česnulius, VšĮ „Vorutos“ fondo atstovus šiltai sutiko gimnazijos direktorė Danuta Zuzo ir kolektyvas. Svečiams buvo priminta gimnazijos istorija, papasakota ir apie nūdienos tikslus, uždavinius, pasiekimus, kasdienybę.

Švietimo lietuvių kalba Eišiškėse šaknys glūdi netgi XV a. – žinoma, kad 1423 m. Eišiškėse buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, o prie jos veikė ir mokykla, kurioje Dievo žodžio buvo mokoma lietuvių kalba. Ilgainiui lietuvių kalba buvo išstumta, mokykloje imta mokyti rusų ir lenkų kalbomis ir tik 1956 m., mokinių tėvams reikalaujant, buvo atidarytos lietuviškos klasės. 1992 m. rugsėjo 1 d. atkurtai lietuviškai mokyklai po vienerių metų buvo suteiktas lietuviškos raštijos pradininko Stanislovo Rapolionio vardas, tai taip yra ir viena pirmųjų gimnazija tapusių mokyklų Šalčininkų rajone – šis statusas jai suteiktas 2006 m. gruodžio 26 d. Kiek anksčiau gimnazijomis tapo Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinė mokykla (2005) ir Šalčininkų Jano Sniadeckio vidurinė mokykla (2005), tuo pat metu – Eišiškių 1-oji vidurinė mokykla (2006 m. gruodžio 22 d.). Šiuo metu gimnaziją lanko 331 mokinys, juos moko 44-ių pedagogų kolektyvas.

Svečiai buvo palydėti į mokyklos muziejų, kurio ekspoziciją pristatė 1992–2002 m. mokyklai vadovavęs Rytų Lietuvoje garsus pedagogas, vienas pirmųjų S. Rapolionio premijos laureatų Vytautas Dailidka. Nustebino eksponatų įvairovė, netikėta buvo pamatyti lietuviškais raštais margintas lovatieses, Adelės Verseckienės padovanotas audimo stakles, iš kartos į kartą perduodamą Moliadugnyje (Varėnos r.) gyvenusios
V. Dailidkos motinos verpimo ratelį, prosenelio ir senelio noragus. Visus nudžiugino ir lentynoje šalia senų vertingų, netgi spaudos draudimo metais išleistų knygų besipuikuojanti šių metų S. Rapolionio premijos laureato V. V. Česnulio knyga „Kalesninkų parapijos atgimimas“ (2013). Keletas stendų muziejuje skirti šios premijos įteikimo iškilmių akimirkoms. Direktorei paprašius, V. V. Česnulis paliko linkėjimus ir autografą muziejuje saugomoje gimnazijos garbių svečių knygoje.

Pažintis su gimnazija tęsėsi šviesioje, erdvioje bibliotekoje su patogia skaitykla. Ant karpiniais dekoruotos bibliotekos sienos mirga šį tą ir apie gimnazijos bendruomenę pasakantis įrašas didelėmis raidėmis: „Čia gyvena Meilė, Laimė, Juokas, Svajonės ir Mes.“ Tarsi antrindama šiam įrašui, direktorė priminė gimnazijoje puoselėjamas vertybes: toleranciją, pagarbą, meilę, pareigingumą, sąžiningumą sau ir kitiems, bendradarbiavimą. Šios vertybės – atramos taškai sklandžiam mokytojų ir mokinių bendravimui, žengiant kartais ir ne itin paprastu pažinimo keliu.

Artėjant premijos įteikimo valandai, gimnazijos aktų salėje rinkosi ir kiti svečiai: atvyko lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, 2016 m. S. Rapolionio premijos laureatė rašytoja, žurnalistė, gidė Aurelija Arlauskienė, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto direktorius, docentas dr. Gediminas Kazėnas, verslininkas Mindaugas Vyskupaitis, Vilniaus r. Juodšilių „Šilo“ gimnazijos Ugdymą organizuojančio skyriaus vedėja Jolanta Novopašinienė ir gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Jolanta Gumbrevičienė. Prasidėjus renginiui, suskambo mokinių balsai – jie atliko gimnazijos himną, nuteikusį rimčiai ir susitelkimui. Ne mažiau iškilminga dalis – direktorės D. Zuzo sveikinimas. Ji sakė, kad gimnazijai didžiulė garbė organizuoti šias iškilmes, dalijosi džiaugsmu, kad jau tapo tradicija įteikti premiją būtent čia, bronzinio S. Rapolionio biusto puošiamoje salėje, tai jau aštuntas kartas. Pirmąkart premija buvo įteikta 2007 m. gegužės 11 d. per pirmąjį Rytų Lietuvos mokinių menų festivalį „Rytų Lietuvos žiedas“ Vilniuje, „Siemens“ arenoje, 2008 m. ceremonija vyko Vilniaus kongresų rūmuose, o nuo 2011 m. kasmet gegužę šiuo tikslu susitinkama Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje.

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Rytų ir Pietryčių Lietuvoje skatina švietėjišką, literatūrinę, šio krašto istorijos tyrimų lauką turtinančią, lietuvybę puoselėjančią kultūros sklaidos veiklą, organizuodama konkursus S. Rapolionio ir Pietryčių Lietuvos metų mokytojo vardo premijoms gauti. Kaip teigė draugijos pirmininkas A. Masaitis, Pietryčių Lietuvos inteligentų siūlymui steigti S. Rapolionio premiją pritarė tuometinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o šį panaikinus, premijų steigėjo funkcijas perėmė lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Pirmosios premijos buvo įteiktos 2007 m. Vytautui Dailidkai ir dr. Algirdui Kavaliauskui, po vienerių metų, 2008 m., – Viktorijai Lapėnienei, Antanui Karmonui ir Algimantui Masaičiui, 2009 m. – Jonui Bajorūnui, 2011 m. – Juozui Vercinkevičiui, 2012 m. – Valentui Šiaudiniui, 2013 m. – Antanui Lesiui, 2014 m. –
dr. Aldonai Vasiliauskienei, 2015 – m. prof. Gražinai Landsbergienei, 2016 m. – Aurelijai Arlauskienei, o 2017 m. premija skirta žurnalistei, poetei Marijai Šaknienei(2).

Šiųmetinės premijos įteikimo šventės dalyvius stebino, džiugino, abejingų nepaliko Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Laimos Bandalevičės ir muzikos mokytojos metodininkės Jadvygos Sinkevič paruošta literatūrinė-muzikinė kompozicija „Vaikai po lelijomis“, kurią atliko 5–8 klasių ir I gimnazinės klasės mokiniai.

Po meninės programos svarų, visų lauktą žodį tarė lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas A. Masaitis ir paskelbė laureatą:

Atrodo, taip neseniai, lygiai prieš metus, mes čia buvome susirinkę, tokią pat gražią dieną, gegužį. Štai vėl susirinkome pagerbti to didžiojo lietuvio, kuris prieš daugelį metų gegužės 13 d. iškeliavo iš šio pasaulio, atminimo. Ne šiaip lietuvio. …Ir ant jo antkapio užrašyta: „Čia guli didis lietuvis.“ Džiugu, kad kasmet susirenkame čia, šioje nuostabioje Jūsų gimnazijoje, kuri ir nešioja to didžiojo lietuvio vardą – Stanislovo Rapolionio gimnazija.

Visuomet ši Stanislovo Rapolionio atminimo pagerbimo, o drauge ir premijos įteikimo, šventė vyksta paskutinę savaitės darbo dieną, penktadienį, kuris arčiausiai S. Rapolionio mirties datos. Tiksli jo gimimo diena nežinoma.

Taip jau susiklostė, kad atsirado galimybė įsteigti premiją, kuria kasmet būtų apdovanojama iškiliausia Pietryčių Lietuvos asmenybė. Šiandien bus įteikta jau 14-oji tokia premija, o šiame pastate 8-oji, aštuntus metus čia susirenkame. […]

Remdamiesi premijos skyrimo nuostatais, premiją už nuopelnus Pietryčių Lietuvos kraštui skiriame rašytojui, žurnalistui, mokytojui ar kitam veikėjui, tačiau dažniausiai ji atitenka žurnalistams. Šiandieną bus apdovanotas taip pat žurnalistas, rašytojas. Mano duomenimis, jis yra netgi dvylikos knygų autorius. Tris knygas norėčiau ypač išskirti, ne jose pateikta ir gana išsami „Ryto“ draugijos ir jos mokyklų istorija. Prisiminkime, juk prieš karą beveik kiekviename kaimelyje veikė „Ryto“ draugijos pradinė mokykla. Šis žurnalistas daug dėmesio skiria minėtai istorijai, o „Rytas“ didžiuojasi tokiais rašytojais, žurnalistais ir stengiasi įvertinti jų triūsą.

Šiandien pasikalbėsime ir apie S. Rapolionį, ir apie minėtą žurnalistą, tas tris mane ypač sudominusias jo knygas. Viena iš jų – „Kalesninkų parapijos atgimimas“(3). Kalesninkų parapijoje daug metų dirbo garsus kunigas, švietėjas, „Ryto“ draugijos narys ir reorganizatorius Mykolas Rudzis. Šio kunigo vardu ir pavadinta Kalesninkų mokykla. Tai puiki knyga, tikiu, kad ją turite bibliotekoje ir būtinai perskaitysite. Kita taip pat įdomi knyga – „Kanauninkas Klemensas Maliukevičius“(4). Jis „Ryto“ draugijai labai brangus, nes yra draugijos signataras. 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje, Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje, įvyko posėdis, kurio metu įsteigta „Ryto“ draugija, o jame vienas iš šešių dalyvavusių vyrų buvo Klemensas Maliukevičius. Šiuos šešis vyrus vadiname signatarais. Tai tikrai garbūs asmenys: dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Liudas Gira, kunigai Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Klemensas Maliukevičius – trys pasauliečiai ir trys kunigai. Šią knygą išties verta perskaityti jaunajai kartai, nes ji susijusi su šio krašto istorija. Skaitydami neabejotinai surasite paminėtų, aprašytų pažįstamų vietovių. Mane sudomino ir paskutinė jau išleista, bet tikiu, kad nepaskutinė šio autoriaus knyga – „Tarp ežerų ir girių“(5). Joje aprašyta Girežerio kaimo istorija ir net įdėtas „Ryto“ draugijos įsteigtos šio kaimo mokyklos istorijai skirtas skyrelis. Tai ir dokumentai, ir puikios istorijos.

Štai toks trumpas mano pasakojimas apie tai, kodėl mus sudomino šis žurnalistas, rašytojas ir buvo pasirašytas 2018 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. 1 Stanislovo Rapolionio premiją skirti žurnalistui, rašytojui Vytautui Valentinui Česnuliui už Pietryčių Lietuvos kultūros ir švietimo sklaidą. Kviečiu Vytautą Valentiną Česnulį atsiimti raštą ir Vytauto Landsbergio fondo dovanėlę, o Jus, gerbiami gimnazistai, kviečiu perskaityti šio rašytojo knygas ir sužinoti daugiau apie sau artimą ir mielą kraštą.

Garsiais plojimais palydėjus A. Masaičio žodžius, renginį vedusiai S. Rapolionio gimnazijos direktoriaus pavaduotojai ugdymui Eglei Kiriuškinienei paprašius, laureatas Vytautas Valentinas Česnulis taip pat tarė žodį:

Kas aš toks? Gimęs tai jau seniai, prieš 82-ejus metus, dabartiniame Varėnos r., o tada Vilniaus-Trakų apskr. Varėnos vlsč., Merkio upės kairiojo kranto paupyje. Merkiu kaip tik tada ėjo demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos. Mano gimtasis Moliadugnio kaimelis minimas netgi žinomoje 1920 m. Suvalkų sutartyje. Pagal tą sutartį tas mano Moliadugnis su Varėnos geležinkelio stotimi turėjo likti Lenkijai, tačiau ilgainiui viskas keitėsi, keitėsi laikai, o lenkų valdžioje mes ir likome. Taigi man Pietryčių Lietuvos gyvenimas, istorija jau nuo seno žinoma, iš vaikystės prisimenu tėvų pasakojimus apie tai, kas ten dėjosi. Mokiausi trejus metus savo gimtajame sodžiuje, nes čia buvo likęs gražus lenkų pasienio kordono pastatas, kuriame 1939 m. pabaigoje įsteigta mokykla. Paskui baigiau I Varėnos vidurinę mokyklą, Vilniaus universitetą, žurnalistikos studijas.

Rašyti apie Pietryčių Lietuvą pradėjau anksti, tai buvo kelios recenzijos respublikinei spaudai ir Varėnos rajono laikraščiui apie knygas, kurioseatsispindėjo Pietryčių Lietuvos gyvenimas arba tokių Varėnos krašto dainininkų kaip Rožė Sabaliauskienė, Petras Zalanskas veikla ir gyvenimas. Knygų jau turbūt aš daugiau nei dešimt išleidęs, bet be tų, apie kurias kalbėjo p. A. Masaitis, paminėčiau pirmąją apie gimtąjį Moliadugnio sodžių – „Moliadugnis ir jo apylinkės“(6), taip pat „Poringę apie Mergežerio sodžių“(7). Šios knygos drauge su šiandien jau minėta knyga apie Gi­režerio sodžių skirtos tos pačios mūsų seniūnijos kaimams, vietovėms, kuriose mano tėvai, protėviai nuo XVIII a. pabaigos buvo žinomi, gyveno. Varėnos kraštui skirtos „Varėnai 150 metų“(8), „Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos“(9), „Senoji Varėna 600“(10) (pastarosios esu bendraautoris), apie trumpai gyvavusius Varėnos šaulių būrius, II Varėnos ir Valkininkų geležinkelio stoties šaulių būrius, rašau knygoje „Varėnos krašto šauliai 1919–1940 metais“. Knygelėse apie Perlojos bažnyčias(11) irgi šiek tiek liečiu Merkio kairįjį krantą. Jau dešimt metų bendradarbiauju su „Vorutos“ laikraščiu, dar net neskaičiavau, kiek aš jam, turbūt kelias dešimtis, visokių rašinių esu parašęs, o daugelis iš tų rašinių kaip tik ir liečia Vilniaus kraštą, Vilniaus lietuvių spaudą, leistą tarpukariu, mokyklas ir t. t. Tai tokie dalykai.

Dėkoju premijos skyrimo komisijai, gerbiamam p. A. Masaičiui ir visiems kitiems tos komisijos nariams už gražią dovaną, už mano kuklios veiklos įvertinimą.

Į gimnazijos bendruomenę, svečius,
p. Danutę ir Vytautą Valentiną Česnulius kreipėsi 2011 m. S. Rapolionio premijos laureatas, nacionalinio Lietuvos istorijos laik­raščio „Voruta“ steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius:

… Mums, žurnalistams ir „Vorutos“ laikraščio bendradarbiams, autoriams, šiandien didelė šventė, nes yra pagerbtas ir įvertintas mūsų autorius, žurnalistas ir rašytojas Vytautas Valentinas Česnulis. Tai ne šiaip žurnalistas, tai 1959 m. Vilniaus universiteto žurnalistų laidos atstovas (pirmoji laida – 1954 m.), likęs ištikimas žurnalistikai, daug rašęs ir parašęs. Džiaugiamės, kad beveik dešimtmetį jis bendrauja su „Vorutos“ laikraščiu ir savo energiją, laiką, pasiaukojimą skiria prieškario Vilniaus krašto istorijai ir savo gimtojo Varėnos krašto tyrinėjimui.

V. V. Česnulis yra labai gerbiamas Varėnos žemėje, mums ne kartą teko būti jo kūrybos vakaruose, tad labai džiugu, kad šiandien lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įvertino jo darbą. Žinote, žurnalistai nėra mėgstami, vertinami, retai pagerbiami, jie tos spaudos bitės, kurios turi daug dirbti, sėdėti archyve. Vytauto Valentino rašiniai ypatingi – jiems parašyti reikia gero lenkų, rusų, vokiečių kalbų išmanymo, jie atspindi kruopštų, atidų, nuoseklų, pasiaukojamą darbą archyvuose. Šis autorius mums atvėrė visą iki 1939 m. leistos lietuvių periodinės spaudos istoriją, kuri, iš esmės, buvo netyrinėta, pristatė lietuvių autorius, redaktorius. Visa tai sugulė „Vorutos“ puslapiuose ir bus prieinama tyrinėtojams, skaitytojams. Atskleidė ir daug „Ryto“ draugijos ir jos iki 1939 m. turėto lietuviškų mokyklų, skaityklų tinklo istorijos detalių apie draugijos milžinišką, tiesiog sunkiai įvertinamą darbą. […]

Būtų galima dar daug ką pasakyti apie Vytauto Valentino darbštumą, tikro dzūko darbštumą. Jis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, jos gerbiamas ir mylimas, aktyviai dalyvauja sąjungos veikloje, platina „Vorutos“ laikraštį ir rašo naujas knygas, tad tikimės, kad su juo dar ne kartą susitiksime.

Po J. Vercinkevičiaus kalbėjusi 2016 m. S. Rapolionio premijos laureatė žurnalistė, rašytoja, gidė, Merkio aukštupio krašto bendruomenės pirmininkė Aurelija Arlauskienė tarsi tesėjo A. Masaičio duotą pažadą papasakoti apie S. Rapolionį, tad pristatė išsamų pranešimą apie šį lietuviškos raštijos pradininką, paminėdama ir kitas iškilias Eišiškių krašto asmenybes, priminė su Gornostajiškių dvaro sodyboje esančio S. Rapolionio paminklu susijusias problemas (visą pranešimą ketinama spausdinti kituose „Vorutos“ numeriuose – red. pastaba). Gimnazijos bendruomenei buvo smagu gauti A. Arlauskienės sudarytą knygą „Jašiūnų dvaras – kultūros židinys“(12).

Su dovanomis atvyko ir 2007 m. Stanislovo Rapolionio premijos laureatas, pedagogas, dailininkas, poetas Vytautas Dailidka. Jis ne tik perskaitė savo eiles, priminė mūsų tautos šventenybes, kurias turi branginti ne vien Pietryčių Lietuvoje gyvenantys lietuviai, bet ir įteikė kruopščiai savo paties rankomis parengtus savilaidos leidinėlius.

Mokiniams ir mokytojams sugrįžus į pamokas, svečiai neskubėjo išsiskirstyti. Dar viena svarbi S. Rapolionio premijos įteikimo šventės dalis – aplankyti S. Rapolioniui skirtą paminklą Gornostajiškių dvaro sodyboje.

Irma STADALNYKAITĖ

___________________________________

¹ Kalesninkų parapijos atgimimas, Trakai: Voruta, 2013, 90 p.; Nutilę varpai, Trakai: Voruta, 2015, 136 p.; Kanauninkas Klemensas Maliukevičius, Trakai: Voruta, 2016, 160 p.; Tarp ežerų ir girių. Girežerio kaimo istorija, Trakai: Voruta, 2016, 168 p.+40 p. nuotraukų.

² Algimantas Masaitis, Atkurtos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 2004–2012 metais, Trakai: Voruta, 2013, p. 22–24.

³ Vytautas Valentinas Česnulis, Kalesninkų parapijos atgimimas, Trakai, 2013, 90 p., 600 egz.

⁴ Vytautas Valentinas Česnulis, Kanauninkas Klemensas Maliukevičius, Trakai, 2016, 160 p., 1 000 egz.

⁵ Vytautas Valentinas Česnulis, Tarp ežerų ir girių. Girežerio kaimo istorija, Trakai, 2016, 168 p.+40 p. nuotraukų, 500 egz.

⁶ Vytautas Valentinas Česnulis, Moliadugnis ir jo apylinkės, I leidimas – Vilnius, 2007, 204 p., 120 egz., II leidimas – 2008 m., 212 p.+Moliadugnio kaimo žemių planas, 160 egz.

⁷ Vytautas Valentinas Česnulis, Poringė apie Mergežerio sodžių, Vilnius, 2011, 200 p.+36 p. nuotraukų, 250 egz.

⁸ Vytautas Valentinas Česnulis, Varėnai 150 metų, Vilnius, 2012, 112 p.+32 p. nuotraukų, 550 egz.

⁹ Vytautas Valentinas Česnulis, Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos, Vilnius, 2006, 136 p., 200 egz.

¹⁰ Senoji Varėna 600, sud. Tomas Andrius Valuta, Senoji Varėna, 2014, 272 p., 1 000 egz. V. V. Česnulis yra apie 40 proc. šios knygos teksto autorius.

¹¹ Vytautas Valentinas Česnulis, Senoji Perlojos bažnyčia, Vilnius, 2006, 55 p., 150 egz.; Vytautas Valentinas Česnulis, Perlojos bažnyčios, Vilnius, 2008, 76 p., 200 egz.

¹²Jašiūnų dvaras – kultūros židinys, sud. Aurelija Arlauskienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, 280 p.

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr.  5 (847), 2018 m. gegužės 26 d., p. 1, 8, 16.

The post Stanislovo Rapolionio premija įteikta žurnalistui Vytautui Valentinui Česnuliui appeared first on Voruta.

„Vilniaus aidas“ – triskart per savaitę 1924-1928 m. ėjęs politikos ir visuomenės gyvenimo laikraštis. Rašė jis apie Vilniaus krašto lietuvių problemas, svarstė politikos, ekonomikos, kultūros, švietimo reikalus, informavo apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą ir užsienio įvykius. Laikraščio faktiškasis redaktorius buvo žinomas visuomenės veikėjas Povilas Karazija, nors leidėjais ir redaktoriais pasirašinėjo kiti asmenys. Išėjo 570 numerių. Kaip ir daugumą anų metų lietuviškų Vilniaus leidinių, laikraštį spausdino spaustuvė „Ruch.“

                 Remsimės Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma medžiaga, pirmiausia Vilniaus miesto storastijos korespondencija dėl šio laikraščio – f. 15, ap, 6, b. 641. Papildomos informacijos paimta iš Prokuratūros prie Vilniaus apygardos teismo (f. 131, ap. 5), Vilniaus apygardos teismo (f. 129, ap. 2) bei Vilniaus apeliacinio teismo (f. 128, ap. 1) bylų; jas nurodysime konkrečiais atvejais.

                 „Vilniaus aido“ pirmasis numeris išėjo 1924 m. gruodžio 18 d.; tais metais išleisti 5 numeriai. Redaktoriumi-leidėju pasirašinėjo Karolis Urbonas – Vilniuje 1874 m. gimęs, vėliau rusų kariuomenėje tarnavęs ir 1918 m. į gimtąjį miestą sugrįžęs bemokslis geležinkelietis. Žinių apie laikraščio areštą 1924 metais archyve nėra. Tačiau 1925 m. laikraščio sulaikymai, o daugeliu atvejų ir areštai su konfiskavimais prapliupo. Bylų sprendimas kartais užtrukdavo po kelerius metus. Beje, šis rašinys nepretenduoja į išsamų laikraščio persekiojimų pavaizdavimą.

                 Okupantams įtarimą sukėlęs bene pirmasis rašinys buvo „Vietos kronikos“ skyrelio informacija „Komiteto rinkimų atbalsiai“ 1925 m. balandžio 2 d. Nr. 38. „Per susirinkimą L.[Laikinajam] V.[Vilniaus] L.[Lietuvių] Komitetui rinkti (III. 20) be keleto policininkų buvo dar ir tam tikras valdžios atsiųstas ar gal ir pats savo noru atėjęs valdininkas p. Žilinskis (čia atvykęs iš Nepriklausomos] Lietuvos ir todėl mokąs lietuviškai). Visa tai būtų suprantama. Bet jau keista yra, kad toks valdininkas išdrįsta kartu su susirinkimo išrinktu prezidiumu lipti ant scenos ir šalimais su juo užimti vietą, o jau tikro pasipiktinimo sukelia tai, kai šis ponas sulaiko kalbėtojus vien tik dėl to, kai jie ištaria žodžius: „mes Vilniuj kovojome prieš rusus, vokiečius ir bolševikus…“ Kadangi prieš šituos žodžius lenkų valdžios atstovas nieko negalėjo turėti, tai matomai jis spėjo, kad toliau bus kas kita pasakyta. Bet daryti intervencija tik dėl savo spėjimų – tai jau per daug.“ Rašinyje patariama, kad tokie valdžios informatoriai malonėtų atsisėsti kiek toliau nuo prezidiumo, kur jie vis tiek girdėtų kas darosi susirinkime. „Gal tada jie galėtų susivaldyti nuo išsišokimų ir kišimosi ne į savo kompetenciją.“ Tačiau apsieita be numerio arešto.

                 Redaktorių K. Urboną norėta patraukti į teismą už žinutę balandžio 9 d. Nr. 41 „Iš Lazdūnų padangės“ (autorius Lazdūnų Dėdė = bene literatas Jonas Zabrockis?). „Policija ir net kariuomenės būriai gaudo visa, kas nelenkiška. Kur tik koks nors lietuvis ar gudas inteligentas, ten tuojau daroma kratos, tardymai. Kažkaip su tuo sutampa anoniminių laiškų gavimas. Juose grasoma visiems inteligentams lietuviams ir gudams, kurie laikomi „priešingais“ lenkų valstybingumui.“ Pavyzdys: balandžio 2 d. apie 4 val. ryto atvažiuoja 23 kareiviai, poručnikas (leitenantas) ir keletas policininkų. Visi kareiviai ginkluoti šautuvais ir kulkosvaidžiais. „Kulkosvaidžius pastatė keliolikos žingsnių atstu nuo klebonijos (vieną šventoriaus varteliuose, prieš klebonijos duris ir langus), kariuomenę surikiavo grandine aplink visą klebonijos kiemą…“ Policininkai su poručniku pažadino kleboną ir pradėjo kratą. Ypač krėtė knygas ir laiškus, ieškodami antivalstybinės literatūros. Anksčiau klebonui grasinta anoniminiu laišku už tai, kad jis skaito ir platina Vilniuje leidžiamus lietuvių laikraščius „Lietuvos kelias“ ir „Życie ludu.“ Artimiausiame nuo Lazdūnų Yvijos pašte „Życie ludu“ prenumeratoriams neatiduoda. Negauna žmonės jų net siųstų apdraustu paštu. (Lazdūnai (Lazūnai, baltarusiškai Lazduny) – kaimas Yvijos (Vijos) rajone Baltarusijoje.) Vilniaus miesto taikos teisėjas po pusantrų metų, 1926 m. lapkričio 12 d., užklausė Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui kaip elgtis su K. Urbonu. Įgaliotinis lapkričio 19 d. pranešė, jog buvusį redaktorių atsisakyta traukti teismo atsakomybėn.

                 1925 m. gegužės 16 d. Nr. 56 „Vilniaus aidas“ iš Kauno dienraščio „Lietuva“ persispausdino straipsnį „Lietuvos nota dėl konkordato.“ Iš atspausdintų „V. aido“ 550 egzempliorių konfiskuoti spėta 255 egz., pritaikius jiems Baudžiamojo kodekso (BK) 108 ir 129 straipsnius. Vilniaus apygardos teismas birželio 12 d. patvirtino numerio areštą. Teismo tardytojas liepos 6 d. pranešė Apyg. teismo prokuroro pavaduotojui, jog pradėjęs K. Urbono parengtinį tardymą. Kaltinamąjį aktą prokuroro pavaduotojas H. Jankevičius (Jankiewicz) pasirašė gruodžio 30 d. (f. 131, ap. 5, b. 110).

                 Mat Lenkijai 1925 m. vasario 10 d. pasirašius konkordatą su Šv. Sostu, Lietuvos vyriausybė balandžio 3 d. per savo atstovą Vatikane įteikė kardinolui P. Gaspariui (Gasparri) notą. Joje priminta gen. L. Želigovskio invazija 1920 m. „Lietuva neatsisakė ir niekuomet neatsisakys nei nuo savo sostinės, nei nuo teritorijos, kuri visuomet priklausė Lietuvai ir niekuomet nesudarydavo Lenkijos dalies.“ „Lietuva tikėjosi, kad Šv. Sostas norės būti bešališkas arba bent neutralus tame konflikte.“ Dabar okupuotos Lietuvos teritorijos inkorporuotos į Lenkijos bažnyčios organizaciją. „Vilnius tapo centru vienos iš penkių Lenkijos bažnytinių provincijų. Lenkų gaivalui sustiprinti prie Vilniaus provincijos prijungta grynai lenkų Lomžos sritis.“ Šv. Sostas davė juridinę sankciją ir savo moralinį palaiminimą brutaliam jėgos aktui, kuris yra tarptautinių sutarčių ir pasižadėjimų laužymo vaisius. Lietuva reiškia griežtą protestą prieš Vilniaus teritorijos inkorporavimą į Lenkijos bažnytinę organizaciją ir lietuvių nutautinimą per bažnyčią. „Šv. Sostas, kaipo vyriausia katalikų Bažnyčios galva ir krikščionių pasaulio aukščiausias autoritetas, niekuomet neturėtų pridėti savo rankos prie tokio dalyko.“ Tačiau po trejų metų Apygardos teismas 1928 m. birželio 22 d. amnestijos pagrindu K. Urbono bylą numarino. Vilniaus apeliacinis teismas tam pritarė 1928 m. liepos 30 d.

                 Šia proga priminsime, jog anuo metu Lenkijoje, kaip ir didesnėje Lietuvos dalyje, galiojo Rusijos 1903 m. Baudžiamasis kodeksas (statutas). Lenkija savo BK įsivedė 1932 m. Aukščiau minėti rusų BK 108 ir 129 straipsniai numato kaltinimus piliečiams už valstybei priešingus žygius arba viešas kalbas ir rašinius, kuriais kurstoma sukelti maištą, sugriauti valstybės santvarką, neklausyti įstatymų… (tik vėliau šie straipsniai dėl Nr. 56 buvo pakeisti į BK 154 ir 263 str. – nepagarba valdžiai, melagingų žinių skleidimas bei kt.).

                 Areštuotas „V. aido“ liepos 15 d. Nr. 76 už str. „Negirdėti nutarimai lietuvių spaudos bylose“ (sulaikyti 225 egzemplioriai). Straipsnyje priminta, jog  liepos 13 d. Vilniaus apygardos teismas turėjo nagrinėti laikraščio „Lietuvos Rytai“ redaktorės Jadvygos Šablinskaitės keturias bylas, tačiau išnagrinėjo tik tris. Pirmutinė byla – už str. „Kiti metai – kiti lapai“ 1923 m. liepos 31 d. Nr. 35. Antra byla – už str. „Klaipėdos atvadavimo metinių sukaktuvių paminėjimo iškilmės Kaune“ 1924 m. vasario 9 d. Nr. 18. Trečia byla – už straipsnius „Prancūzų atsišaukimas – baltasis teroras Lenkijoj“ ir „Gryni žodžiai prieš faktus“ 1924 m. birželio 3 d. Nr. 66. (Išsamiau apie J. Šablinskaitę rašoma „Vorutos“ 2017 m. Nr. 4 ir 5.) Ar Apygardos teismas „V. aido“ Nr. 76 areštą patvirtino, žinių nėra.

                 „V. aido“ 1925 m. rugpjūčio 19 d. Nr. 86 yra valdžiai nepatikęs kriptonimu A-lis pasirašytas str. „Mūsų mokytojai.“ Valstybinės policijos Vilniaus skyriaus viršininkas Vyriausybės įgaliotiniui Vilniaus miestui rugsėjo 12 d. pranešė, kad straipsnio autorius yra kun. Petras Kraujalis. Straipsnyje rašoma apie Vilniuje vykusius lietuvių mokytojų vasaros kursus. Kritiškai pasisakoma apie mokytojų profesinės sąmonės trūkumą, provincijos mokytojų pasyvumą. „… Pabusti iš miego jau labai metas. Lenkai ir žydai mokytojai visi dedasi į savo draugijas, turi savo kasas, knygynus, laikraščius. Argi jau pora šimtų lietuvių mokytojų taip nieko nebegalėtų padaryti?“ Mokytojai raginami rodyti darbštumo pavyzdį, o ne tik peikti sodiečių tamsumą.

                 Lenkų valdžiai nepavyko išsiaiškinti 1925 m. rugsėjo 2 d. Nr. 90 straipsnio apie Kopenhagos konferenciją „Sunku ištylėti“ autoriaus pavardės (pasirašęs Krz-as = atrodo, Povilas Karazija). Straipsnyje paliestos derybos tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl tranzito Nemunu, pirmiausia miško plukdymui. Autorius abejoja derybų Kopenhagoje tikslingumu, kai Lenkija neatitaiso Želigovskio žygiu padarytų klaidų. Rytų Lietuvos lietuviai jaučia nuoskaudą dėl jų teisių siaurinimo. Lenkai džiaugiasi, kad Lietuva be jokių sąlygų važiuoja Kopenhagon. Lenkų spauda vėl ima svajoti apie unijas ir Lenkijos „geradarybes“. „Bet kai pamatai, kad tranzitas Nemunu reikalauja platesnio aptarnavimo ir geležinkeliais, paštu, telegrafu ir telefonais, o taip pat vienos valstybės piliečių lankymosi kiton, tai šita visa jau dalyką pakreipia visai kiton pusėn.“ Anot lenkų spaudos, Vakarų Lietuva (Kowieńszczyzna) be Vilniaus krašto bankrutuojanti. „O kad visa Rytų Lietuva apimta visuotino bankroto gangrena, apie tai nutylima. Kodėl netylės, kad skaitytojams galima užkimšti burna tokiu skaniu kąsniu, kaip Kopenhaga.“

                 „Vilniaus aido“ leidimą pristabdžius, išėjo 8 vienkartiniai leidiniai: „Prabočių aidas“ (1925 09 06), „Senolių aidas“ (09 09), „Praeities aidas“ (09 13), „Senovės aidas“ (09 16), „Būtovės aidas‘ (09 20), „Amžių aidas“ (09 23), „Laisvės aidas“ (09 27) ir „Vilties aidas“ (09 30).

                 „V. aidą“ nuo 1925 m. spalio 4 d. Nr. 91 ėmė pasirašinėti Marija Žukauskaitė. Šiame straipsnyje paliesime beveik tik tuos jos pasirašytus ir konfiskuotus laikraščio numerius, apie kuriuos nerašoma str. „Lietuvių laikraščių redaktorė Marija Žukauskaitė“ „Vorutos“ 2015 m. Nr. 7 ir 8.

                 Pristabdytas laikraštis už spalio 6 d. Nr. 92 straipsnį apie Lenkijos ūkio būklę „Ūkio srity“ (aut. P. J.). Pasak straipsnio, Lenkijoje pramonė ir prekyba sustojusi, nes neturi kreditų, o jų nėra todėl, kad nėra normalios turtų apyvartos. Vokietija atsisakė pirkti iš Lenkijos Silezijos akmens anglis ir nuo to prasidėjo sunkiausia Lenkijos krizė. Lenkijai trūksta užsienio valiutos. Smuko zloto kursas. Pirmiausia nukentėjo bankai, nes pradėjus kristi zloto kursui publika puolė atsiimti indėlių. Valstybiniai bankai, patys patekę sunkion padėtin, perpus sumažino paramą kreditais privatiems bankams. Prasidėjo vekselių protestavimai, daugelis firmų subankrutavo, o tai savo ruožtu atnešė nuostolių ir bankams. „Kai kurie jie jau paskelbė savo bankrotą, kiti nors to nepadarė, bet jau yra tikri lavonai, kurie kiekvieną valandą galės gesti, užnuodydami savo dvokimu visą atmosferą ir sudarydami naujo pavojaus Lenkijos ūkio gyvenimui.“

M. Žukauskaitė patraukta į teismą už str. „Svečiai Vilniuje“ spalio 22 d. Nr. 99 (aut. –as –as = P. Karazija); redaktorei pritaikytas BK 263 str. (melagingų paskalų, pramanytų žinių platinimas, kenkiant valstybės įstaigoms). „Vilniuj užsienių svečių netrūksta, – rašoma straipsnyje. – Praeis savaitė ar mėnuo – žiūrėk ir bevažiuoją čia kokie nors laikraštininkai, spaudos skyrių šefai, parlamentaristai, ekonomistai ir kt. Tiesa, užsienių laikraštininkais čia dažnai esti laikomi ir paprasti lenkeliai arba sulenkėję žydeliai, kurie tėra tik kai kurių užsienių laikraščių korespondentais Lenkijoje ir joje gyvena.“ Nors kai kada atvažiuoja ir tikrų svetimtaučių. „Paskutinis atsitikimas Vilniuje pasikartojo š. mėn. 18 d. Sena Lietuvos sostinė išvydo keletą prancūzų, kurie čia atvyko jau apsilankę keliuose Lenkijos miestuose.“ „Tie prancūzai – tai daugiausia socialistai, kurie paprastai laikomi bedievukais. Ir visgi Aušros Vartuose jie buvę susilaikę ir stovėję be kepurių. Tiesa, vienas lenkų laikraštis suminėjo, kad prof. Ruszczyc`as gavęs alkūnę truktelėti ar ranka mostelėti, ir tik tada įvykusi čia paprasta pagarba.“ Su svečių priėmimu išėjo kiek nesklandžiau. Lenkų socialistai juos stoty pasitiko su orkestru, surengė mitingą ir t. t. Prof. Ruszczyc`as ekskursijai pasirodė visai nereikalingas. Profesorius tokioms ekskursijoms visada sugebėdavo įkalbėti lenkų kultūros įtaką Vilniui, kurios patys svečiai neįstengdavo pastebėti. Tačiau šį kartą prancūzai labiau norėjo pamatyti įdirbtus laukus, o ne Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidaus išpuošimą. Parlamentarų tendencingą išnaudojimą geriausiai parodė jų vizitas pas lenkams parsidavusius gudus. Tikrų gudų vadų prancūzai Vilniuje nerado, nerado jie nei žydų, nei lietuvių.

                 Dėl nusikaltimo požymių trūkumo nutraukta laikraščiui iškelta byla už lapkričio 5 d. Nr. 105 išspausdintą straipsnį „Visaip esti“ (aut. Svogūnėlis). Tai satyrinis vaizdelis – dviejų vyrų pokalbis apie apsivogusį didelį poną „pokulatorių“, t. y. lenkų teismo valdininką prokuratorių ir apie iš Kauno atbėgusį lenką, ten kalėjime sėdėjusį, o čia prezidento medaliu apdovanotą. Bylą numarinęs prokuroras prie Apygardos teismo Vyriausybės įgaliotiniui apie tai pranešė lapkričio 23 d.

                 Apygardos teismas 1925 m. gruodžio 21 d. patvirtino laikraščio lapkričio 28 d. Nr. 115 areštą už str. „N.[epriklausoma] Lietuva mini Did.[įjį] Viln.[iaus] Seimą.“ Numeriui pritaikytas BK 129 str. „V. aidas“ iš Kauno laikraščio „Lietuva“ 1925 m. lapkričio 14 d. Nr. 257 persispausdino komiteto Vilniaus Seimo dvidešimtmečiui paminėti atsišaukimą. Jį pasirašę: Jonas Jablonskis, Felicija Bortkevičienė, Antanas Smetona, Mykolas Sleževičius, Juozas Tumas, Jonas Vileišis ir Donatas Malinauskas. „Vilniaus Did. Seimas buvo vienas didžiausių etapų į Lietuvos nepriklausomybę. Vilniaus Seimo pramintu keliu eidami, mes esame jau pasiekę Lietuvos nepriklausomybę. Bet dar neišpildytas Did. Seimo palikimo punktas – neturime Vilniaus krašto. Dar neįgyvendinta Vilniaus Seimo numatyta teisėta ir demokratiška tvarka.“ Komitetas kvietė 1905 m. Seimo dalyvius ir savo laiko veikėjus neužmiršti didžiųjų praeities žygių ir gruodžio 6 d. Kaune, Baltosios Gulbės (rotušės) salėje ir miesto teatre paminėti aną suvažiavimą. Švęsti 1905 m. Vilniaus Seimo paminėjimą raginta visa Lietuva.. „Tegu visi tos dienos atminimais sutvirtina Lietuvos dvasią, jos pasiryžimą susigrąžinti mūsų Vilnių ir tuo atminti Didžiojo Seimo nutarimus. Gausingai ir sutartinai švęsdami brangųjį Vilniaus Seimo paminėjimą, dar kartą parodykime, kad mes vienybės savo tarpe nesame nustoję, kad mes nuo Vilniaus Seimo palikimų, nuo Vilniaus neatsisakome.“ Tik atsišaukimo tekste „Vilniaus aide“ vietoj Vilniaus visur parašyti daugtaškiai.

                 Bent „Lietuva“ apie Vilniaus Seimo sukaktį rašė keliuose numeriuose. Vilniaus Seimo minėjimą Kaune gruodžio 6 d., sekmadienį, rengė ne tik komitetas, bet ir Seimas. Minėjimas prasidėjo iškilmingomis pamaldomis bazilikoje, kurioje buvo Vilniaus Seimo dalyviai, vyriausybės atstovai, Seimo nariai ir kt. Pamokslą sakė Žemaičių vyskupas P. Karevičius. Po pamaldų minėjimas vyko trijose vietose. Valstybės teatre 14.30 val. minėjimą pradėjo miesto burmistras J. Vileišis; išklausytas A. Smetonos pranešimas ir M. Šleževičiaus kalba; po to suvaidinta S. Kymantaitės-Čiurlionienės drama „Aušros sūnūs.“ Baltojoje Gulbėje minėjimą atidarė F. Bortkevičienė, kalbėjo A. Voldemaras ir J. Šliūpas. Vėliau Tautos teatre minėjimui pirmininkavo M. Sleževičius, kalbėjo dr. K. Grinius ir prof. P. Leonas. Vakare Semo rūmuose – rautas apie 300-tams žmonių; dalyvavo Prezidentas, ministrai, Vilniaus Seimo dalyviai, visuomenės atstovai. Kitą dieną Vilniaus Seimo sukaktis paminėta „Aušros“ gimnazijoje, kur paskaitas skaitė J. Tumas ir M. Biržiška.

                 1926 m. kovo 4 d. Nr. 25 redaktore pasirašiusi M. Žukauskaitė pagal BK 129 ir 263 str. patraukta į teismą už rašinį „Minčių žiupsnelis“ (aut. M. K. = P. Karazija). Kai du žmones, sukaustytus geležiniais pančiais ir sėdinčius vagone, policininkas nušovė, tai lenkų teismas už tai jam davė metus kalėjimo, o kai kareivis ukrainietis buvo apkaltintas kareivių raginimu sukilti ir bėgti iš kariuomenės, tai nuteistas sušaudyti. Prieš kelias dienas Vilniuje sušaudytas Dydziul`is, Baranovičiuose sušaudyti penki „banditai“ – su tuo ukrainiečiu 7 mirties bausmės per savaitę. Ar ne per daug mirties bausmių? Toliau straipsnyje demaskuojamas Varšuvos globojamas Laikinosios Gudų Tarybos pirmininkas Pauliukevičius: jis Lietuvos pretenzijas į Vilnių laiko „paprasta provokacija, sugalvota negeram Lenkijos atžvilgiu įspūdžiui sudaryti Europoj.“ Kur šuva laka, ten ir loja.

                 Areštuoti 1926 m. spalio 14 d. Nr. 118 dėl straipsnio „Dar mokyklų reikalu“ (aut. A-lis = P. Kraujalis) ir spalio 16 d. Nr. 119 dėl str. „Šešeriems metams praėjus“ (aut. G. Ainis = Rapolas Mackevičius-Mackonis). Abiem numeriams pritaikyti BK 129 ir 263 straipsniai.

                 Straipsnyje apie mokyklas pažymima, jog lenkai valdžios įstaigose nepripažįsta lietuvių kalbos. „Kad lenkai iš visa tai tik tyčiojasi, tai rodo ir tas faktas, kad lietuviškoj Švenčionių apskrity ne tik pats [mokyklų] inspektorius nemoka lietuviškai, ne tik neturi lietuviškai mokančio pagalbininko, bet ir visame inspektorato biure nėra nė vieno valdininko mokančio lietuviškai.“ „… Apie tai, kad lietuviai reikalauja lietuviškų mokyklų su lietuviais mokytojais, mokyklų valdžia visai nutyli. Ir tik bruka į lietuvių sodžius ir miestelius lenkiškas mokyklas su lenkais mokytojais, kurie lietuviškai negali dėstyti, nes nemoka arba visai mažai temoka.“ Lenkų švietimo valdžiai rūpi tik mūsų krašto lenkinimas. Lietuviai tėvai turėtų prieš tai griežtai protestuoti. Tėvai raginami burtis draugėn, rašyti pareiškimus, kad į lenkiškas mokyklas neleis savo vaikų, ir t. t. Lenkiškose mokyklose vaikams net lenkiški katekizmai veltui dalinami. Kadaise mūsų tėvai rusiškus katalikų katekizmus degindavo; lenkų kalba mums nė kiek ne geresnė už rusų kalbą. „Taip turi pasielgti tikrų lietuvių tėvai dabar ir su lenkiškais katekizmais.“

G. Ainio straipsnyje priminta, jog spalio 9 d. suėjo lygiai šešeri metai nuo gen. Želigovskio įsiveržimo į Vilnių. Želigovskiui užėmus Vilnių, prasidėjo naujas gyvenimas, pilnas neteisybių, persekiojimų. Po garsiojo „Vilniaus Seimo“, prijungusio Vilniaus kraštą prie Lenkijos, prasidėjo lietuvių inteligentų trėmimai. „Vilnius ir jo kraštas nusmuko medžiagiškai iki negalimumo. Visose srityse gyvenimas pasidarė nepakenčiamas. […] Žmonės gyvena kažkokia laikinumo dvasia, tikėdamiesi geresnio rytojaus, kai tuo tarpu kaskart eina blogyn ir blogyn.“ „… Įsiviešpatavo skurdo pasaulis, kuriame, it didžiame kalėjime, blaškosi nervuotai visas kraštas, nematydamas jokio gyvenimo pagerinimo.“ Prie to per šešerius metus prisigyveno Vilniaus kraštas, o Vilnius „vietoj garsios sostinės miesto paverstas smunkančiu provincijos miestpalaikiu.“

                 Pasak redakcijos darbuotojo Kazimiero Krikščiukaičio, iš spalio 13 d. atspausdinto Nr. 118 400 egzempliorių 68 egz. spėta išsiųsti į užsienį, 176 egz. išplatinti Lenkijoje, 6 egz. redakcija pasilikusi sau. Numerių areštą Apygardos teismas patvirtino lapkričio 2 d. Atsakomybė teko redaktorei M. Žukauskaitei.

M. Žukauskaitė, apkaltinta pagal BK 263 str., buvo suimta tardomajam areštui už str. „Žiupsnelis faktų iš Švenčionių padangės“ (aut. D-lis) 1926 m. lapkričio 16 d. Nr. 131. Apie tai Vyriausybės įgaliotinis pranešė Vilniaus apygardos mokyklų kuratorijai. Straipsnyje rašoma apie kelių kaimų mokyklas. Lietuviškų mokyklų veikla varžoma, lietuviai mokytojai persekiojami, o lenkų mokyklos vaikų neturi (straipsnio tęsinys – lapkričio 18 d. Nr. 132). Tačiau redaktorė už piniginį užstatą lapkričio 18 d. paleista.

                 „Vilniaus aidą“ nuo 1927 m. sausio 13 d. Nr. 5 ėmė pasirašinėti Jonas Urbonavičius. Gimęs jis 1888 m. Rusijoje, Briansko mieste. Lietuvis. Baigęs rusų progimnazijos 4 klases. Tarnavęs rusų kariuomenėje. Dirbo  aptarnaujančio personalo pareigose lietuvių vaikų bendrabutyje.

                 Areštuotas laikraščio 1927 m. sausio 22 d. Nr. 9. Užkliuvęs str. „Kas bus toliau?“ (aut. M. K. = P. Karazija). „Lenkijos pagrindiniai įstatymai yra tikrai demokratingi. Bet kaip tik eini toliau į gyvenimą, kaip tik labiau nutolsti nuo konstitucijos, tuoj pamatai, kad čia esama didžiausių priešingumų. Visa eilė valstybės gyvenimo sričių, ir tai svarbiausių, vis dar nesulaukia savo sutvarkymo.“ Mokyklų gyvenimą reguliuoja seni, niekam tikę dekretai, nesutvarkyti savivaldybių reikalai, neišleistas draugijų įstatymas ir visada tenka susidurti su valdininko nuožiūra. Blogiausiai Lenkijoje yra su įstatymų vykdymu. „Biurokratizmas, sauvalė, iždo ar valstybės pinigų eikvojimai paprasčiausi dienos reiškiniai. Jeigu pasibaigė byla dėl vogimų intendantūroj, tai žiūrėk jau prasidėjo ji dėl vogimų laivyne, o jeigu per porą ar daugiau mėnesių išnagrinėjo šitą bylą, tai jau rengiasi prie vagių monopolio žinyboj ir t. t., be jokio galo.“ Ypač jokių permainų nejuntama lietuvių ir kitų tautinių mažumų gyvenime. „… Šiandien niekas čia ir užsieniuose nemoka apibrėžti, kas per valstybės valdymo forma yra Lenkijoj, kur ta valstybė eina ir ko siekia jos politika. Vidaus santykiuose matome aiškią kryptį stambiosios pramonės ir stambiųjų dvarininkų reikalų gynimo pusėn.“ Jie „šiandien Lenkijoj yra įgiję didžiausios galios.“ Toks „paviršutiniškai suvestas valstybės gyvenimo balansas.“

                 Apygardos teismas 1927 m. rugsėjo 26 d. patvirtino rugsėjo 22 d. Nr. 108 areštą (areštavo Vyriausybės įgaliotinis rugsėjo 21 d.). Numeris pagal BK 129 str. 6 p. ir 263 str. areštuotas neva už klaidingų žinių skleidimą straipsnyje „Garsiai šauk, lietuvi!..“ (aut. K. B.). „Iš visų pusių mus suspaudė. Neduoda nei žodžiu, nei raštu, nei mirksniais prasitarti. Bet mūsų jausmų sugniaužti niekuomet nepajėgs. Lietuvis moka ne tik gerai kentėti, bet ir kovoti.“ Žmonės raginami kelti aikštėn visas neteisybes, nenutylėti nė vienos skriaudos, pranešinėti lietuvių laikraščiams apie visas nuoskaudas, neteisybes. Tai ypač taikytina sodžių inteligentams. „Kas tik gyvas, kas jaučia savo širdyje bent kiek tėvynės meilės lai netingi surašyti faktus ir laikraščiuose paskelbti. Tuo darbu pastatysime paminklą, kuris per amžius pasiliks mūsų ainių atmintyje.“ Vilniaus pašto ir telegrafo I įstaigoje policija paėmė Nr. 108 19 egz., II įstaigoje – 236 egz., kitaip tariant, iš 476 egz. tiražo konfiskuoti 264 egz.

                 Prokuroro pavaduotojas Sosnovskis (Sosnowski) kaltinamąjį aktą parengė 1927 m. gruodžio 31 d. Tačiau Apyg. teismas prokurorui prie Apyg. teismo 1928 m. rugpjūčio 24 d. pranešė, jog teismas rugpjūčio 17 d. bylą prieš J. Urbonavičių 1928 06 22 amnestijos pagrindu nutarė numarinti (f. 131, ap. 5, b. 216).

                 Areštuotas 1927 m. spalio 11 d. Nr. 116. Iš atspausdintų 475 egz. konfiskuoti 268 egz., o 207 egz. išsiųsti prenumeratoriams. „Kenksmingi“ rašiniai: str. „25“ (aut. G. Ainis = R. Mackonis)) ir žinutė „Dėl lenkų mokytojų laiško“ rinkinėlyje „Įvairios žinios.“ Apygardos teismas areštą pagal BK 263 str. patvirtino spalio 15 d. Mat Lenkijos centrinės valdžios įsakymu spalio 4-6 dienomis suimta daug lietuvių – 11 pasauliečių (mokytojų, mokinių) ir 14 katalikų kunigų. Lenkų spauda netvėrė džiaugsmu, kartu pabrėždama „gerus ir taikingus“ Lenkijos norus: atseit, Pilsudskio vyriausybė ryžosi likviduoti lenkų-lietuvių klausimą. Lietuviai suimti keršijant už tariamą lenkų persekiojimą Neprikl. Lietuvoje. Kažkur sukurptas neva 28-ių lenkų mokytojų, ištremtų į Varnių koncentracijos stovyklą, laiškas. Iš lenkų spaudos prieš lietuvių suėmimus protestavo tik vienintelis Varšuvos „Robotnik“ Nr. 276: „Manome, kad turime moralią teisę pareikšti lenkų darbininkų klasės vardu, kad tame klausime lenkų valdžios taktiką turime laikyti pasidavusią nacionalizmo ir prieš nieką neatsakančių ūpų spaudimui.“ Uždarytos 42 lietuvių mokyklos sodžiuose, uždaryta vienintelė lietuvių mokytojų seminarija. Tad lietuviams su dar didesniu pasiryžimu reikia laikytis vienybės. „… Privalome dar labiau užgrūdyti savo būdą ir kaip iš vienos pusės lenkų spaudos plūdimai ir dergimai, taip iš antros pusės padaryta mums skriauda lai nesumažina ir nesusilpnina mūsų idealų, kurie darosi mums kaskart kilnesni ir brangesni, o juo labiau, kai mes siekiame jų erškėčiuotu keliu“, – baigiamas straipsnis. Čia pat – laikraščio korespondento Ūdros telegrama iš Paryžiaus: „Paryžiuje gauta tikros žinios. Varnių stovykloje nėra nei vieno lenko mokytojo, nei nemokytojo. Nė viena lenkų mokykla neuždaryta. Paskelbtas internuotų lenkų mokytojų atsišaukimas yra falsifikatas. Tėra atleista, kaip kasmet, becenzių mokytojų 220 lietuvių ir 68 lenkai.“

                 Apkaltinus pagal BK 129 str. 6 p., areštuotas laikraščio 1928 m. sausio 3 d. Nr. 1. Iš 475 egz. tiražo suspėta konfiskuoti 59 egz. Areštuota dėl str. „Kas toliau?“ (aut. G. Ainis = R. Mackonis) ir informacijų rinkinėlio „Įvairios žinios.“ Areštą Apyg. teismas patvirtino sausio 11 d. Str. „Kas toliau?“ – atsiliepimas į spalio 4-6 d. įvykius. „Tai istorinės dienos, kuriose buvo sugriauta lietuvių švietimo darbas ilgam laikui.“ „… Vilniaus ir Suvalkų kraštų lietuvių visuomenė nuo spalio mėnesio įvykių yra žaizdotas ligonis, kuris, palietus kiekvieną jo žaizdą, sunkiai, iš gilumos širdies sudejuoja, nes jam skauda.“ Apie 3000 vaikų liko be mokslo. Kiti verčiami eiti į lenkiškas mokyklas. „… Kas gi bus toliau su mumis, Vilniaus ir Suvalkų kraštų lietuviais, nejaugi ir toliau sėdės šimtai lietuvių kalėjimuose vien už savo tautybę, o tūkstančiai vaikų bus varu varomi svetimon mokyklon?“ Informacijų rinkinėlyje „Įvairios žinios“, matyt. „ydinga“ yra žinutė „Spaudą dar labiau suvaržė“ apie 1927 m. gruodžio 31 d. paskelbtą naują dekretą – apie bausmes už netikrų gandų ir per ankstyvų žinių skelbimą, apie ką spręs administracijos valdininkai, kurie leidinius ir konfiskuoja.

                 Prokuroro pavaduotojas 1928 m. sausio 7 d. prašė Apyg. teismo patvirtinti laikraščio Nr. 1 areštą; teismas tai padarė sausio 11 d. Su redaktoriumi teismo tardytojas pirmą kartą kalbėjosi vasario 29 d. Antrą kartą tardomas kovo 27 d. J. Urbonavičius sakė, jog jis laikraščio neredaguoja, kas toks yra straipsnio „Kas toliau?“ autorius G. Ainis, nežino. Kovo 30 d. jis raštiškai pasižadėjo kartą per savaitę registruotis valstybinės policijos I komisariate, o apie kiekvieną gyvenamosios vietos pasikeitimą pranešti komisariatui. Gynėju pasirinko advokatą Stanislavą Sadkovskį (Sadkowski). J. Urbonavičiui iškeltą bylą Apyg. teismas supaprastintame teismo procese nagrinėjo 1929 m. rugpjūčio 24 d. ir 1928 06 22 amnestijos įstatymo 7 p. pagrindu nusprendė bylą numarinti, tačiau „V. aido“ numerį konfiskuoti ir sunaikinti. Teismo išlaidas – 2 zl – padengė kažkoks Rafalas Vulcas (Wulc). Daiktinis įrodymas – „V. aido“ konfiskuoti egzemplioriai Prokuroro įstaigoje prie Apyg. teismo sunaikinti tik 1939 m. gegužės 5 d. (f. 129, ap. 2, b. 2680 ir f. 131, ap. 5, b. 215).

                 Naktį iš sausio 13-osios į 14-ąją areštuotas ir 14 d. Nr. 5. Areštas Apyg. teismo patvirtintas sausio 19 d. Nusikalsta „Korespondencijų“ skyrelio žinute iš Lydos „Nepaprastas reginys“ (aut. Lazūnietis = J. Zabrockis). Joje aprašoma provokacija: žygiuodami kareiviai dainuoja „Išėjo tėvelis į mišką …“ Skelbiama, kad iš Kauno su ginklais pabėgo 8 tūkst. lietuvių kareivių ir dabar jie čia kasdien muštruojasi. Parašęs laikraščiui matęs 25-30 kareivių būrį.

                 Dėl straipsnio „Dar apie rinkimus ir partijas“ (aut. –as –as = P. Karazija) policija areštavo vasario 23 d. Nr. 22 ; iš 600 egz. tiražo konfiskuoti 303 egz. Apygardos teismas areštą patvirtino vasario 29 d. Buvo metas prieš rinkimus į Lenkijos seimą. „Šiandien pasižiūrėsime, ar yra tokių lenkų partijų, už kurias galima būtų paduoti balsas visuomeniniais, ekonominiais ir vidaus tvarkos sumetimais.“ Deja, lietuviams naudingų tokių partijų nėra. „Žemės ūkio politika, kurios ligi šiol laikėsi ir tebesilaiko Lenkija, yra visais atžvilgiais mums, lietuviams, žalinga. Pirmų pirmiausia dėl to, kad mūsų krašte palieka nedalinę lenkų dvarininkų rankose dvarus net po 400 (keturis šimtus!) hektarų. Toliau, yra buvę atsitikimų, kur prie bežemių priskaityta tokių „vargšų“, kaip marš. J. Pilsudskis, gen. Želigovskis, vysk. Bandurskis, kuriems paskirta po dvarelį, palivarkėlį ar šiaip gražų viensėdį.“ Mūsų kraštan iš svetur gabenami kolonistai. Viešosiose įstaigose nėra vietos mūsų kalbai. Lietuvių mokyklos yra beteisės ir bepinigės. „Tautiniais sumetimais lietuviams daug daugiau prasmės būtų balsuoti už nelenkų partijas: tautinių mažumų bloką (Nr, 18) arba atskirus gudų ir žydų sąrašus.“

                 Kaltinamasis J. Urbonavičius už pasižadėjimą neišvykti buvo laisvėje: tokį pažadą teismo tardytojas gavo 1928 m. balandžio 30 d. Kaltinamąjį dar kartą apklausius, jo byla Apyg. teisme nagrinėta rugpjūčio 24 d. (kartu su byla dėl „V. aido“ Nr. 1). Teismas, pasirėmęs 1928 06 22 amnestijos įstatymu, nusprendė bylą numarinti, „V. aido“ numerį konfiskuoti ir sunaikinti. Apyg. teismo prokuroras apie tai 1929 m. gegužės 7 d. pranešė Vilniaus m. magistratui (f. 129, ap. 2, b. 455 ir f. 131, ap. 5, b. 218). Daiktiniai įrodymai – konfiskuoti laikraščio egzemplioriai Prokuroro įstaigoje prie Apyg. teismo liudininkų akivaizdoje sunaikinti 1930 m. gegužės 1 d.

                 Vilniaus m. storasta 1928 m. birželio 12 d. prašė prokuroro prie Apyg. teismo pagal BK 129 ir 154 str. bei Lenkijos prezidento 1927 05 10 potvarkio apie spaudą 1 p. patraukti „Vilniaus aido“ redaktorių J. Urbonavičių atsakomybėn už rašinį „Vieną kalba, kitą daro“ (aut. G. Ainis = R. Mackonis) laikraščio birželio 5 d. Nr. 64. Numeris buvo išplatintas, todėl galėjęs sukelti viešų neramumų. Straipsnyje dar kartą primintos 1927 m. spalio 4-6 d. retorsijos. Praėjus nuo jų 9 mėnesiams, negirdėti nė žodelio apie lietuviškų mokyklų atidarymą. „Nekaltai suimtieji buvo po truputį paleisti, kunigai, suterorizavus juos, priversti atsisakyti nuo savo vietų.“ Lenkijos užsienio reikalų ministras A. Zaleskis veidmainingai kalba, „kad Lenkija nemananti trukdyti kultūriniam Vilniaus krašto lietuvių plėtojimuisi“, tačiau praktiškai nieko nedaroma. „Žodžiai nuo darbų taip toli, kaip toli yra dangus nuo žemės. Mums, Rytų Lietuvos lietuviams, ne tik kad trukdoma kultūrinis darbas, bet stačiai neleistinomis XX amž. priemonėmis stabdomas mūsų tautinis susipratimas, kuriam sulaikyti įkinkoma ir bažnyčia su visu savo aparatu, trukdoma pirmoj eilėj švietimas…“ „O pasaulio opinija turėtų žinoti, kad pas mus vienaip kalbama, kitaip daroma.“

                 Tačiau redaktorius apkaltintas tik pagal Prezidento potvarkį. J. Urbonavičius buvo laisvėje, nes 1928 m. spalio 11 d. Ana Rybinska (? Rybińska) pateikė už jį 300 zlotų užstatą. Redaktorius kaltę pripažino, sakė, kad į redakciją užeina tik kartą per mėnesį pasiimti 100 zl atlyginimo, laikraščiui pateikiamų straipsnių neskaito ir pan. Pagal prokuroro pavaduotojo 1928 m. spalio 31 d. kaltinamąjį aktą bylą nagrinėti turėjo Apyg. teismas. Kaltinamasis aktas J. Urbonavičiui įteiktas 1929 m. sausio 11 d. Apyg. teismas bylą išnagrinėjo 1929 m. lapkričio 20 d. Teismas – pirmininkas Č. Senkevičius (Senkiewicz), teisėjai A. Roginskis (Rogiński) ir J. Čapskis (Czapski), sekretorius S. Malinovskis (Malinowski), dalyvaujant prokuroro pavaduotojui K. Rutkevičiui (Rutkiewicz) – nutarė nubausti kaltinamąjį 500 zl bauda, priteisti 50 zl teismo mokesčio ir 14 zl kitų teismo išlaidų (visa bausmės pinigų suma –  564 zl), „V. aidą“ konfiskuoti (f. 129, ap. 2, b. 294 ir f. 131, ap. 5, b. 217). Mokėti baudos J. Urbonavičius neskubėjo. Miesto teismo vykdytojas K. Karmelitovas (Karmelitow) 1930 m. vasario 18 d. atvyko pas J. Urbonavičių į Aušros vartų g. 12-13 išieškoti pinigų. Tačiau jų negavęs ir kambarėlyje neradęs jokio turto, kurį galėtų konfiskuoti skolai padengti, apsiribojo su liudininkais surašytu protokolu. „Palengvinti“ išsimokėjimą 1931 m. balandžio 24 d. nusprendė prokuroras prie Apyg. teismo: negalint baudos sumokėti iš karto, ją galima padengti per du mėnesius… Neįstengus iš kaltininko išieškoti pinigų, Apyg teismas 1931 m. gegužės 21 d. nusprendė piniginę bausmę pakeisti dviejų mėnesių areštu,.

                 Prokuroras netenkino Vilniaus storastos 1928 m. liepos 18 d. prašymo dėl liepos 19 d. Nr. 82 str. „Nauji receptai“  (aut. G. A. – tikriausiai G. Ainis = R. Mackonis). Nenusisekus Lietuvos ir Lenkijos deryboms, kurios liepos pradžioje vienu metu vyko Kaune ir Varšuvoje, lenkų spauda pradėjo beatodairišką kampaniją prieš Lietuvą. Ta kampanija tęsėsi nuo pernykščių retorsijų išvakarių. „Tas nusistatymas yra aklas, vienašalis, be jokio rimtesnio pamato.“ „… Abi pusės negali susitarti dėl principinio klausimo – Vilniaus.“ Lenkų spauda siūlo neva naujus susitarimų „receptus“, ne tik dabartinio „status quo“ pripažinimą. Pvz., Krokuvos chadekų (krikščionių demokratų) organas „Głos narodu“ siūlo nemegzti su Lietuva jokių santykių, Vilniaus kraštą visiškai izoliuoti nuo Lietuvos, sulenkinti jį taip, kad „tarp jo ir Lietuvos nebūtų nieko bendra, kad jis jaustųsi susijęs tik su Lenkija.“ „Mūsų krašto lenkinimas, kuriame darbuojasi išsijuosusi nuo keletos metų administracija, lenkiškos mokyklos, spauda, kuriame dabar įjungtas ir visas lenkų dvasiškijos aparatas, – varomas jau nuo senai, ne nuo vakar. […] Lenkina valsčiuje, lenkina vaikus mokykloje, lenkina atimdami pamaldas bažnyčioje, o tačiau tas darbas eina kažkaip nesklandžiai, nesiklijuoja. Vilniaus ir Suvalkų kraštų lietuvių visuomenė tiek turi savyje atsparos, kad jokie receptai, nežiūrint, kur jie rašyti, Krokuvoj ar Varšuvoj, neišgydys mūsų tautinės „ligos.“ Storasta rašinyje įžiūrėjo nusikaltimą aukščiau minėtam Prezidento potvarkiui. Tačiau ant storastos rašto užspaustas štampas Do składnicy akt („Į bylų sankaupą“).

                 Apyg. teismas, 1928 m. spalio 4 d. išnagrinėjęs prokuroro spalio 1 d. siūlymą patvirtinti „V. aido“ rugsėjo 27 d. Nr. 111 areštą, nutarė siūlymą patenkinti. Mat korespondencija „Iš Švenčionių padangės“ (aut. Gervė) nusikalsta pagal BK 154 str. ir Prezidento potvarkio 1 p. Iš atspausdintų 513 laikraščio egzempliorių areštuoti 286 egz. „Švenčionių padangei ištautinti kiekvieni metai laikomos naujos metodės. Kadangi svarbiausias lenkinimo priešas – lietuvių mokyklos, tai paskutiniais metais šiokiu ar tokiu keliu stengiamasi jų skaičių mažinti. Dar 1924-1925 metais lietuviškų mokyklų Švenčionių apskrityje buvo virš šimto. Šiais metais tas skaičius sumažėjo ligi 35 mokyklų.“ Šalia „Ryto“ mokyklų stengiamasi steigti valdiškas, lenkiškas. „Rytui“ atimama teisė būti savo mokyklų šeimininku. Neleidžiama mokytojų perkelti iš vienos vietos į kitą.

                 Vilniaus m. storasta 1928 m. spalio 15 d. uždėjo areštą laikraščio spalio 13 d. Nr. 118, ir Vilniaus m. pašto ir telegrafo II įstaigoje buvę  273 egz. areštuoti. Dalį tiražo spėta išplatinti. Pagal BK 129 str. ir Prezidento potvarkio 1 p. numeryje išspausdintas nusikalstamas straipsnis „Ten ir čia“ (aut. Vilniškis = R. Mackonis?). Apyg. teismas areštą patvirtino spalio 18 d. Straipsnyje palyginama, kaip minėta 1920 m. spalio 9 d. – Vilniaus užgrobimas – Nepriklausomoje Lietuvoje ir Vilniuje. Lietuvoje ir ten, kur gyvena lietuviai, spalio 9 d. minėta gedulingai ir susikaupus. „Ta diena yra lyg simboliu, yra lyg didelė proga prisiminti ir pagilinti savyje Vilniaus reikšmę Lietuvai.“ Vilnius „visoje lietuvių tautoje yra idėja, idealas, ir tai šventas idealas.“ Tuo tarpu Vilniuje – pamaldos katedroje. „Pamokslą sako apie piliečio pareigas valstybei (visai ne sulig temos) vyskupas Michałkiewicz`ius, po pamaldų žioplių gaujai lydint pramarširavo Mickevičiaus gatve (dabar Gedimino pr. – Aut. past.) trys batalijonai. Tą „paradą“ priėmė p. vaivada. Tai viskas. Jokio džiaugsmo, jokio entuzijazmo…“ „Taip maždaug atrodo „ten ir čia“ iš žurnalisto kertės žiūrint. Ten tauta, idėja, ten visuotinas pasiryžimas. Čia išrokavimas, ambicija, neaiškūs tikslai.“

                 Lapkričio 24 d. Apyg. teismas patvirtino lapkričio 17 d. Nr. 133 areštą. Tiražas nebuvo išplatintas. Numeris areštuotas už straipsnį „Ypatinga padėtis“ (aut. G. Ainis = R. Mackonis). Redaktorius J. Urbonavičius nusikaltęs pagal Prezidento 1927 05 10 potvarkio 1 ir 2 punktus ir Spaudos įstatymo 76 straipsnį. Rašinys – apie vaivadų naujas kompetencijas Lenkijos Vakarų ir Rytų pakraščiuose (Kresy Zachodnie ir Kresy Wschodnie). Kaip daugumoj naujų diktatūrų šalių, taip ir Lenkijoje žodis „konstitucija“ „pasidarė kažkoks anormališkas, įgijęs kažkokio pasibjaurėjimo sąvoką“. Prieš konstituciją „paskutiniu laiku Lenkijoj pradėta mobilizuoti visos pragariškos ir tamsios jėgos. Konstitucija ujama, ant jos šunys kariami ir reikia pasakyti – niekas jos nesilaiko.“ O tai biurokratijos sauvalė, gyventojų balso paneigimas, pasityčiojimas iš žmogaus. Ypatinga Lenkijoje tautinių mažumų padėtis. Vaivados gavo nepaprastų kompetencijų, kurios leidžia jiems uždarinėti visokias draugijas ir jų skyrius. „Spauda taip pat negali laisvai prabilti. Liko kultūrinės ir švietimo draugijos. Prieš jas tat ir nukreipta naujų kompetencijų įteikimas.“ Vaivada yra pirmoji ir paskutinė instancija, ir skųstis nėra kur.

                 Vilniaus m. storasta rašte be datos prašė prokuroro prie Apyg. teismo patraukti atsakomybėn redaktorių J. Urbonavičių už melagingų žinių skleidimą „Vilniaus aido“ lapkričio 20 d. Nr. 134 „Vietos kronikos“ skyrelyje išspausdintoje žinutėje „Konfiskavimai.“ Numerio tiražas konfiskuotas lapkričio 16 d. Storastos nuomone, nusikalsta Prezidento 1927 05 10 potvarkiui. Žinutėje rašoma: „Miesto Storastos įsakymu pereito penktadienio naktį lenkų policija sukonfiskavo „Vilniaus Aidą“ už straipsnį „Ypatinga padėtis.“ Konfiskuoti laikraščio buvo atėję net 5 policininkai, kurie padarė redakcijoje kratą. Tą pačią dieną sukonfiskuota taip pat gudų laikraštis „Za Pracu“ Nr. 5 už Lvovo įvykių aprašymą.“ Mat lapkričio  1 d. ukrainiečiai minėjo pirmojo bandymo paimti valdžią į savo rankas ir sukurti nepriklausomą valstybę dešimtmetį. Ukrainiečių eiseną Lvove policija išsklaidė, daug žmonių sužeidė, daug suėmė. Studentai lenkai daužė ukrainiečių krautuves, įstaigas ir redakcijas. Pasak užsienio spaudos, įsiutę lenkai iškasė ukrainiečių, kritusių už Lvovą, kaulus ir juos išmėtė. Lenkų spauda apie studentų areštus už jų provokacijas ir pogromus nieko nepranešė. Ar teismas patenkino storastos prašymą, informacijos archyvo byloje nėra.

                 „Vilniaus aidas“ paskutinį kartą išėjo 1928 m. lapkričio 29 d. (Nr. 138).

The post Vytautas Valentinas Česnulis. Laikraščio „Vilniaus aidas“ areštai appeared first on Voruta.

Kauno leidykla „Naujasis lankas“ išleido Jono Laurinavičiaus knygą „Žurnalistai“ – atsiminimų, biografinių apybraižų, interviu ir straipsnių rinkinį. Knygą autorius skiria žurnalistams, su kuriais yra dirbęs arba artimai bendravęs. Tokių žmonių – vienų plačiau  aprašytų, kitų vos prabėgomis paliestų – knygoje paminėta tikriausiai per šimtą. Pasak autoriaus kolegos Vytauto Žeimanto įvadinio straipsnio, J. Laurinavičius „įdėmia akimi lydi savo knygos herojus, kurie, kaip ir įprasta žurnalistams, dažniausiai eina gana vingiuotais keliais, vedančiais juos, ir kartu knygos autorių, į Kauną, Vilnių, į respublikinių laikraščių ir žurnalų redakcijas, į televiziją, radiją, kitur.“

            Buv. Onuškio valsčiaus Pajautų kaime gimęs ir Daugų rajono laikraščiui „Komunizmo aušra“ pirmąsias žinutes parašęs, J. Laurinavičius ilgainiui savo profesiją įsimylėjo. Šešiasdešimt trejus metus rašo periodinei spaudai. Išleidęs kelias dešimtis kraštotyros, publicistikos, grožinės literatūros ir dokumentinių apybraižų knygų bei knygelių, dar daugiau jų redagavęs ir parengęs spaudai. Varstęs kelių rajonų laikraščių redakcijų duris, ilgiausiai, net kelis dešimtmečius, pradirbo Kaišiadoryse, iš jų 25-erius metus „Kaišiadorių aidų“ laikraščio redaktoriumi. Tačiau mums labiausiai rūpi, kas autorių sieja su Varėna ir kiek šie saitai atspindėti jo knygoje.

            Kaip J. Laurinavičius rašo knygos p. 14, Varėnos rajono laikraščio redakcija jam buvo literatūrinio ir žurnalistinio darbo pradžiamokslis. Bendradarbiavęs Daugų rajono laikraštyje, 1956 m. jaunuolis užgirdo, kad kaimyniniame Varėnos rajone prie „Tarybinio balso“ redakcijos susikūrė literatų būrelis. „Pabandžiau užmegzti ryšius, – rašo Jonas, – nusiunčiau pluoštelį savo eilėraštukų. Koks buvo džiaugsmas, kai netrukus gavau didelį voką, į kurį buvo įdėtas laikraštis su dviem eilėraščiais ir literatų būrelio pirmininko Stasio Čižo laišku. Priėmė mane į literatų būrelį, pakvietė į redakcijoje rengiamus literatų susitikimus […]… Tą dieną, metęs visus darbus, sėdau ant dviračio, nuskuodžiau į Rūdiškes, o iš ten – traukiniu į Varėną.“

            Jono Laurinavičiaus knyga pažadino kai kuriuos prisiminimus. Buvau anuomet Vilniaus universiteto studentas, „Tarybiniame balse“ atlikęs dvi žurnalistinio darbo praktikas, o ir vėliau per keliolika metų, parvažiavus į Varėną, redakcija būdavo mano kelio galas. Visus jos darbuotojus gerai pažinojau. Kelis Anapilin teko palydėti.

            J. Laurinavičius pasakoja: „Iš senos spaudos man buvo žinoma ir redaktoriaus Jokūbo Dzienajevičiaus pavardė. Jis rašė eilėraštukus, juos spausdino pedagogas ir žurnalistas Stasys Tijūnaitis vaikams skirtame žurnalėlyje „Kregždutė.“ […] J. Dzienajevičius poetu netapo, tačiau visą gyvenimą buvo poezijos mylėtojas. Tad neatsitiktinai vienas iš pirmųjų jaunųjų literatų būrelių prie redakcijos kaip tik susikūrė Varėnoje. Iš to būrelio vėliau iškilo talentingų kūrėjų, kurie žinomi literatūroje, žurnalistikoje, kultūroje.“ J. Dzienajevičius – ne itin didelių mokslų, tačiau darbštus ir sąžiningas žmogus. Pasakodavo jis apie Butrimonių ir Raižių totorius, apie 1941 m. liepos pradžioje sušaudytą jo tautietį, buvusį Merkinės pogrindžio komjaunuolį Aleksandrą Gembicką… Amžino poilsio redaktorius atgulė Keturiasdešimties Totorių kaimo kapinėse netoli Vilniaus.

            Tarp J. Laurinavičiaus išleistų knygų – „Stasys Tijūnaitis“ (1995 m.). Kai ką prisimenu apie St. Tijūnaičio 1923-1933 m. redaguotą vaikų žurnalą „Žvaigždutė.“ Vyresnysis brolis 1942-1943 mokslo metais mokėsi Varėnos II mokyklos V skyriuje. Į mokyklą nėjau (tais metais mūsų sodžiuje nebuvo mokytojo), bet knygas ir kt. jau skaičiau. Kartą brolis parnešė kelis senus „Žvaigždutės“ žurnalus. Spalvoti viršeliai, gana daug paveikslėlių. Kokių metų numeriai buvo, neprisimenu, tačiau atmintin įstrigo ne tik redaktoriaus pavardė: kai ką iš žurnaliuko galėčiau ir dabar pacituoti. Dirbant žurnale „Mokslas ir gyvenimas“, berods, 1966 m. St. Tijūnaitis iš Pravieniškių atsiuntė laišką redakcijai skųsdamasis, kad krautuvėse neranda nusipirkti didesnio numerio batų. O jo kojoms reikėjo ne bet kokio apavo – 48-to ar 49-to numerio!

            „Dešimtmečiai neišblukino ir Domo Jankausko paveikslo.“ Dirbęs partijos rajono komitete, D. Jankauskas dažnai užsukdavo į redakciją nešinas ne tik rašiniais partine tema, bet ir savo eilėraščiais. Po J. Dzienajevičiaus 1962-1970 m. jis vadovavo „Raudonosios vėliavos“ (buv. „Tarybinio balso“) redakcijai. Knygos autorius kalba: „Man Varėnoje po literatų susirinkimų, po literatūrinių vakarų ypač sunku būdavo su nakvyne: viešbučio dar nebuvo, pažįstamų, be redakcijos darbuotojų, neturėjau, tai kur pernakvoti? Sužinojęs apie šį mano rūpestį, D. Jankauskas iš karto pasikvietė pas save. Iki vėlios nakties sėdėjome prie jo knygų, rankraščių. Jis skaitė savo eilėraščius. Ypač jam didelę pagarbą pajutau, kai jis parodė man storą Rašytojų sąjungos žurnalą „Pergalė“ su keliais jame išspausdintais savo eilėraščiais. Pradėjau drovėtis net kalbėti apie savo literatūrinius bandymus, kai išvydau tokią D. Jankausko publikaciją. Parodė ir keletą kitų respublikinių leidinių su savo poetine kūryba. Jo autoritetas mano akyse smarkiai pakilo.“

            Gyvendamas studentų bendrabutyje, parsiveždavau į Vilnių Varėnos laikraščių ir su D. Jankausko eilėraščiais. Vadinome Domą poetu propagandistu: mat dauguma eilėraščių buvo duoklė anų metų politinėms aktualijoms. Tačiau savo bute Jankauskas yra paskaitęs ir nuoširdžios lyrikos eilių. Rinkinio jis nėra išleidęs, tik keleri metai prieš mirtį su bičiulio kupiškėno Petro Pečiūros pagalba mažyčiu tiražu, be bibliografijos numerių yra atsispausdinęs du rinkinukus ir paplatinęs tarp draugų ir artimųjų (vienas rinkinys – „Neišdainuotos dainos“).

            „Atmintyje išliko ir kiti Varėnos rajono žurnalistai, su kuriais aš bendravau ir kurie mane mokė žurnalistinio darbo niuansų. Tai redakcijos ats. sekretorius Domas Staselis. Jis buvo kilęs iš Varėnos rajono ir visa jo žurnalistinė veikla susijusi su varėniške spauda,“ – rašo J. Laurinavičius. D. Staselis yra ilgiausiai Varėnos rajono laikraštyje dirbęs žmogus. Mano pažintis su juo prasidėjo 1946 m. rugsėjy, kai abu pradėjome lankyti Varėnos I progimnazijos I klasę. Domininkas, kaip jis anuomet vadinosi, sėdėjo suole už mano nugaros. Kitiems mokslo metams jis išvyko į Vilnių ir mokėsi Šermukšnių gatvėje buvusioje mokykloje. Susirašinėjome, laiškelius dėdami ne į vokus, o siuntėme juos trikampėliais sulankstę (pokario metais taip darė ne tik kareiviai ir kaliniai, bet ir šiaip žmonės). Su grįžusiu Domu kartu mokėmės toliau, tik jis, 1952 m. baigęs IX klasę, pradėjo dirbti „Tarybiniame balse.“ Daugiausia metų ėjo laikraščio ats. sekretoriaus pareigas. Keitėsi redaktoriai, laikraščio pavadinimas – „Raudonoji vėliava“, „Merkio kraštas“… Ir tik prasidėjus Atgimimui Domas pakeitė darbovietę – išėjo į rajono Vykdomąjį komitetą.

            Gražų įspūdį visam gyvenimui knygos autoriui paliko Juozas Laniauskas ir neetatinis korespondentas Domas Tertelis. Kūrybingi vyrai buvo.

            Varėnos I progimnazijoje J. Laniauskas mokėsi viena klase aukščiau už mane. Išgarsėjo trečiokas 1948 m. ankstyvą pavasarį. Bernaitis nešiodavosi degtukų (mat parūkydavo). Kartą klasėje per pertrauką jis, prispaudęs degtuką prie dėžutės, sprigtelėjo pirštu. Degantis pagaliukas nuskriejo ir… užkliuvo už kabančio Iljičiaus paveikslo, aprėminto jau išdžiūvusiais, rudenį Spalio perversmo 30-osioms metinėms puoštais miško pataisais. Sienoje liko ruda dėmė. Direktorius Julius Jonytis nuvedė išdykėlį į toje pačioje gatvėje buvusią stribų būstinę. Pernakvojo Juozukas daboklėje. Paskui, sako, tėvas pusberniui diržu pasturgalin įkrėtęs. Po poros dešimtmečių Juozą Laniauską, nuskendusį Pabezninkų ežere, iš gimtosios pirkios išlydėjome į Vazgirdonių kapinių kalnelį.

            Mokytojas Domas Tertelis kilęs iš Marcinkonių seniūnijos Šklėrių kaimo. Eilėraščius rašė nuo ankstyvos jaunystės. Iš Vilniaus universiteto žurnalistikos dėstytojo Broniaus Raguočio teko girdėti, kad universitete lietuvių kalbos ir literatūros mokęsis Domas dėl savo „nepatriotiškų“ eilių turėjęs reikalų net su saugumu. Išleista iš lenkų kalbos D. Tertelio versta knyga vaikams. Varėnos rajono laikraštyje išspausdinti jo eilėraščiai sudarytų visą tomelį. Vienišiumi amžių nugyvenusį Domą pribaigė nelemtas potraukis alkoholiui.

            Atskirą skyrelį knygoje autorius pašventęs „Tarybinio balso“ ir kitų spaudos leidinių darbuotojui Stasiui Čižui, įtraukusiam Joną į literatų būrelį prie Varėnos rajono laikraščio. „Nuo 1956 metų pažinojau S. Čižą. Jis mano biografijoje suvaidino itin svarbius vaidmenis pasirenkant darbą, profesiją. Susitikinėjome, susirašinėjome, bendravome, o štai niekad taip ir nepasikalbėjome: „Tai kas tu esi iš tikrųjų, gerbiamas Stasy Čižai?“ Jonas buvo pakviestas į pirmąjį rajono literatų būrelio vakarą Varėnos kultūros namuose 1956 m. rugpjūčio 19 d. „Literatų būrelio narių susirinkimas Varėnos redakcijoje, literatų vakaras man, kaimo berneliui, nemačiusiam nė vieno rašytojo nei šiaip meno žmogaus, paliko be galo gilų įspūdį visam gyvenimui. S. Čižo pakviesti, į literatų susirinkimą atvyko ne kas kitas, o pats Paulius Širvys, su juo ir Bronius Mackevičius, o į pabaigą dar ir Vincas Giedra. Su būrelio nariais Romu Sadausku, Domu Terteliu, Domu Jankausku, kitais pirmą kartą aš viešai skaičiau savo eilėraščius. […] Netrukus S. Čižas savo būrelio narių kūrybą pasiūlė respublikiniam radijui. Radijas pritarė, skaitė ir mano vieną eilėraštį.“

            S. Čižas ir po to kvietė Joną į literatų susirinkimus redakcijoje, paskui padėjo gauti darbą Šalčininkų rajono laikraštyje. Bendravo jiedu Vilniuje, kai S. Čižas dirbo „Tarybinio mokytojo“ redakcijoje, o Jonas mokėsi universitete, ir vėliau, S. Čižui perėjus į žurnalą „Buitis.“ S. Čižo skatinamas, J. Laurinavičius rašė ir vienur, ir kitur. Pasisekė, kai jo eilėraštis laimėjo dainos teksto konkursą 1964 metų moksleivių dainų šventei. „Tokio dalyko ir sapne nesapnavau! – pasakoja J. Laurinavičius. – Kompozitorius V. Budrevičius sukūrė muziką ir daina buvo išsiuntinėta visiems moksleivių chorams, besiruošiantiems respublikinei dainų šventei. Gavau vardinį kvietimą į Vingio parką, į tą vietą, kuri buvo skirta valdžios atstovams, šventės organizatoriams, garbiems svečiams. Argi galėjau nesijaudinti, kai daugiatūkstantinis moksleivių choras iš Vingio parko estrados uždainavo V. Budrevičiaus ir mano dainą „Brangiesiems mokytojams.“ „Pagarbiai prisimenu aš S. Čižą, savo pirmąjį mokytoją žurnalistą, kuris kadais man saulėtoje Varėnoje ištarė lemtingus žodžius: „Rašyk, Jonai… Tu gali…“ Jonas rašė ir teberašo…

            Dirbdamas „Tarybiniame balse“, S. Čižas turėjo pamokų ir vidurinėje mokykloje. Gyvendamas Varėnoje pas Ikasalas, Stasys ir žmonelę Aldutę Ikasalaitę, anot žmonių, sau užsiaugino. Nors su S. Čižu bendrauta gal 40 metų, tačiau apie kai kuriuos jo biografijos faktus, pvz., paauglio ryšius su partizanais, sužinojau tik iš J. Laurinavičiaus knygos.

            Per Varėnos laikraščio redakciją susipažinau su Vincu Giedra ir Romu Sadausku bei kai kuriais kitais knygoje „Žurnalistai“ minimais žmonėmis. Tačiau kūrybinę paskatą knygos autoriui suteikusio literatų būrelio veikla ilgainiui apsilpo: į Vilnių gyventi ir dirbti išvažiavo S. Čižas, kiti, tarp jų R. Sadauskas ir J. Laurinavičius, ten pat studijuoti ir pan. Tad eilinį kartą užėjęs į redakciją pajuokavau: suklijavęs kelis popieriaus lapus, parašiau ir pakabinau plakatą – „Epitafiją „Tarybinio balso“ literatų būrelio pakasynoms“:

            Literatų būrelis kaip dūmas išnyko,

            Tik Jankáuskas su Staseliù bei Ter͂telis liko.

Laikui bėgant rajono laikraštyje ėmė spausdintis daug naujų mūsų krašto literatų.

            Knygoje J. Laurinavičius paskyręs vietos ir vėlesnėms sąsajoms su Varėnos spauda: „Atgimimo metais, kai Varėnos rajono laikraščio redaktoriumi tapo Aloyzas Tendzegolskis, mano ryšiai su šia redakcija vėl atgijo. Vieną kartą švęsti Spaudos dienos visa „Kaišiadorių aidų“ redakcija sugužėjome pas varėniškius. Redaktorius mums buvo ypač dosnus ir svetingas: ilgai šnekučiavomės redakcijoje, o dar ilgiau kavinėje prie Glūko ežero. Tai bent buvo viešnagė, kaišiadoriškė redakcija vis ją mini. O per atostogas aš kelias vasaras važiuodavau į šią mielą man redakciją. A. Tendzegolskis apvežiojo mane po visą rajoną – į Valkininkus, kur vidurinės mokyklos direktoriumi dirbo mano pradinių klasių mokytojas Vytautas Galvėnas, į V. Krėvės gimtąjį Subartonių kaimą, kur aš kadaise lankiausi būdamas studentas ir užrašinėjau atsiminimus apie rašytoją klasiką, į Zervynas, Merkinę… Iš šių kelionių parašiau reportažų, kurie buvo išspausdinti „Gimtinės“ mėnraštyje, o paskui sudėti į mano knygą „Atminties ženklai“ (iš žurnalisto archyvo).“ „Redaktorius buvo mane įtraukęs į kito Varėnos laikraščio – sesers „Varėnės“ – redakcinę kolegiją. Prisimindamas mokyklines dienas negalėjau šio bei to neparašyti ir šiandieninei Varėnos periodikai. Įdomiausius savo atsiminimų epizodus, išspausdintus „Varėnėje“, sudėjau į knygelę „Kaip…“. Ji išleista 2008 m.“

            Gausiai iliustruotoje knygoje yra kelios su Varėna susijusios nuotraukos.

            „Žurnalistuose“ aprašyta ir daugiau mano artimiau ar mažiau pažįstamų spaudos darbininkų. Tai Zenonas Lapinskas, kuris, būdamas Rokiškio rajono laikraščio redaktoriumi, 1960 m. pavasarį mane, atvykusį iš Vilniaus, vežė iš Rokiškio į Aleksandravėlę; su Z. Lapinsku turėta bendrų reikalų, kai abu dirbome Valstybiniame televizijos ir radijo komitete, tik jis Kauno redakcijoje, o aš Vilniuje. Pažinojau labai produktyvų „Komjaunimo tiesos“ žurnalistą Joną Raudeliūną; paskutinį kartą su juo pabendravome „Vilniaus“ restorane, kai Jonas dalyvavo Komtiesos redaktoriaus Alberto Laurinčiuko išleistuvėse darbui trijų laikraščių korespondentu į JAV. Bendradarbiaujame „su išskirtinių nuopelnų“ žurnalistu, Trakuose išeinančių laikraščių „Voruta“ ir „Trakų žemė“ leidėju, vyriausiuoju redaktoriumi ir t. t. Juozu Vercinkevičium. Dar daugiau paminėta spaudos artojų, su kuriais susitikta tik probėgšmais, dalyvauta įvairiuose renginiuose, bendrauta neakivaizdžiai. Su kai kuriais dabar renkamės Žurnalistų sąjungos Senjorų klube.

            Naujausia Jono Laurinavičiaus knyga yra rašytinis paminklas gausiam spaudos darbuotojų būriui. Pabaigos skyrelyje „Vietoj užsklandos“ savo kūrinį apibūdinęs pats autorius: „Ji svarbi mano kūrybinėje biografijoje. Tai padėkos žodis žurnalistams, su kuriais dirbau, artimai bendravau, iš kurių mokiausi, kurie man patarinėjo, sprendė su manimi kūrybinius reikalus.“

Šaltinis – Merkio kraštas, 2017 m. birželio 23 d., Nr. 47, p. 5.

The post Jono Laurinavičiaus knyga „Žurnalistai“ appeared first on Voruta.

                      Kaip žinoma, Pietryčių Lietuvą su Vilniumi Lenkijos kariuomenė galutinai užgrobė 1920 m. spalio 9 d., J. Pilsudskio įsakymu Lenkijai sulaužius tarp Lietuvos ir Lenkijos spalio 7 d. pasirašytą Suvalkų sutartį. Tačiau senąją Lietuvos sostinę pajungti Lenkijai Vilnijos lenkai puoselėjo kur kas anksčiau, dar vykstant I pasauliniam karui. Nuo pasaulietinių šovinistų neatsiliko ir katalikų dvasininkai lenkai.

                      1916 m. lapkričio 5 d. Vilniaus katedroje lenkai pirmą kartą sugiedojo giesmę Boże, coś Polskę… – „Dieve, kurs Lenkiją per daugelį amžių gaubei galybės ir šlovės šviesa…“ „Patriotai“ nesitenkino Alojzio Felinskio (Feliński) tekstu, bet pabaigai prikūrė dar vieną posmą:

                      Za głuchej nocy niezgłębione cienie,

                      Za cichą mękę i ofiary krwawe

                      Najświętsze nasze spełnić racz marzenie:

                      Na nowo połącz Wilno i Warszawę!

                      Przez Twe ołtarze zanosim błaganie:

                      Ojczyznę wolną pobłogosław, Panie. 

Laisvas vertimas:

                      Už gūdžios nakties neapsakomą tamsą,

                      Už tylią kančią ir kruvinas aukas

                      Teikis įvykdyti mūsų švenčiausią svajonę:

                      Vėl sujunk Vilnių su Varšuva!

                      Prieš Tavo altorius maldaujame:

                      Laisvą Tėvynę palaiminki, Viešpatie.

                      Su kai kuriais teksto pakeitimais giesme virto poeto ir dramaturgo A. Felinskio (1771-1820) 1816 m. sukurtas „Himnas Lenkijos Karalystės paskelbimo metinėms“. Melodijos autorius J. Kaševskis (Jan Nepomuk Piotr Kaszewski, 1873-1847). Giesmė ligšiol spausdinama lenkiškose maldaknygėse ir giedama Lenkijos bažnyčiose. Tuo tarpu Lietuvos švietimo ministras Kazimieras Jokantas 1940 m. kovo 21 d. raštu paprašė Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžikovskio „padaryti kas reikia, kad bažnyčiose nebūtų giedama giesmė Boże, coś Polskę ir kitos panašios giesmės, kurių turinys turi ryšio su svetimomis valstybėmis“; apie priimtas priemones prašyta painformuoti ministeriją (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus f. 318, b. 26789).

                      „Junginėmis lenkų grupuotėmis Lietuvoje“ (Zjednoczone Stronnictwa Polskie na Litwie) pasivadinę lenkų veikėjai 1917 m. rugsėjo 27 d. paskelbė pareiškimą prieš rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos ir jos išrinktos Lietuvos Tarybos ryžtą siekti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo (Lietuvos valstybės istorijos archyvo – LVIA – f. 1135, ap. 21, b. 193). Tų pačių lenkų politinių grupuočių Lietuvoje atstovai protestavo prieš nepriklausomos Ukrainos valstybės kūrimąsi, anot jų, Lenkijos sąskaita, nes ten „kiekviena žemės pėda aplaistyta pasiaukojančiu ir jaunu lenkų krauju“. Dėl tos žemės kovėsi lenkų legionai. Lenkijai turį priklausyti baltarusių miestai Slonimas, Pinskas, Sluckas.

                      11-ka Vilniaus klebonų 1918 m. vasario 7 d. kreipėsi laišku į Krokuvos arkivyskupą su prašymu „ginti Vilnių ir lenkiškas Lietuvos dalis“, kad jos nebūtų atplėštos „nuo bendros mūsų Tėvynės Lenkijos“.

                      „Lenkijos Rytų žemių savaitiniame biuletenyje“ 1918 m. balandžio 15 d. (Biuletyn Tygodniowy Polskich Ziem Wschodnich, Rok 1, No 1, Wilno-Warszawa – !) išspausdintas 50-ties Vilniaus lenkų visuomeninių įstaigų kreipimasis (deklaracija) į Jo Ekscelenciją Vokietijos imperijos kanclerį grafą Hertlingą. Pasak kreipimosi, Vilniaus lenkų visuomenės, kultūros ir švietimo organizacijos negali palaikyti ryšių su kitomis lenkų žemėmis; tie ryšai prievarta buvo Rusijos nutraukti prieš 120 metų. Vilnius negali tapti Lietuvos sostione, nes lietuvių miete vos 3%. Vilnius kaip lenkų kultūros centras visada trauks prie Lenkijos, Vilniaus lenkų troškimas – susijungti su atgimstančia Lenkijos valstybe. Kreipimąsi pasirašė Kazimiežas Miskevičius (Miśkiewicz), medicinos daktaras Liudvikas Lukovskis (Łukowski), inžinierius Leonas Perkovskis (Perkowski), Helena Sokolovska (Sokołowska) ir Ema Jelenska-Dmochovska (Jeleńska-Dmochowska). (Georgas Hertlingas, g. 1843 m., 1918 m. rugsėjo 30 d. iš pareigų atsistatydino, o 1919 m. sausio 4 d. mirė.)

                      Platintas spaustuvėje atspausdintas, tačiau autorių nepasirašytas 1918 m. birželio 2 d. lenkiškas atsišaukimas į Vilniaus miesto gyventojus (LVIA f. 1135, ap. 21, b. 192). Mat tą ar kitą mėnesį turėjo būti iškilmingai paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Anot atsišaukimo, buvo numatytos pamaldos katedroje, eisena į Pilies kalną, kur būtų iškelta Lietuvos tautinė vėliava, o paskui balius su vokiečių valdžios atstovais. „Paskelbta lietuvių valstybė nuo pat pradžių su savimi atneš… naują jungą ir vergiją“, – rašoma atsišaukime. Lietuva bus priklausoma nuo Vokietijos, ji tik vadinsis Lietuvos valstybe, o iš tikrųjų bus Vokietijos kolonija, „visiškai atskirta nuo besikuriančios lenkų valstybės“.  Kitos tautybės, pirmiausia lenkai, toje valstybėje bus prispausti.

                      Lenkai neturi dalyvauti jokiose iškilmėse! Lieka viltis, kad pasibaigus karui, Lietuva „sąjungoje ir vienybėje su nepriklausoma Lenkija visiems savo žmonėms įgys tikrą laisvę“. (Nepriklausomybės šventės surengimą Lietuvos Taryba svarstė 1918 m. balandžio 25 d. posėdyje; negavus vokiečių valdžios leidimo, keliskart atidėliota šventė neįvyko.

Vytautas Valentinas Česnulis

The post VILNIAUS LENKIŠKASIS GAIVALAS 1916-1918 M. appeared first on Voruta.

Tas kunigas – Juozas Montvila, Kazio ir Magdalenos Montvilų sūnus. Juozas buvo jų vyriausias vaikas.  Be jo dar užaugo 4 sūnūs ir 3 dukros.

       Iš karto tenka pasakyti, kad įvairių šaltinių žinios apie kunigą ne tik prieštaringos, bet kai kur netgi klaidingos.

       Pasak „Lietuvių enciklopedijos“ (Bostonas) t. XIX, p. 248-249, J. Montvila gimė 1885 m. sausio 3 d. Marijampolės apskr. Nendriškių kaime. Žuvo Atlante 1912 m. balandžio 15 d. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų dvasinėje seminarijoje. Įšventintas 1908 m. kovo 22 d. ir paskirtas vikaru į Lipską. Už slaptą patarnavimą unitams rusų valdžios buvo nubaustas – atleistas iš pareigų be teisės užimti kokią nors vietą pastoracijoje. Kurį laiką dirbo Seinuose prie lietuviškų laikraščių, rašė pamokslus „Vadovui“. Turėdamas dailininko gabumų, yra nupiešęs vinječių ir kitų puošmenų Vilniaus laikraščiams ir knygoms. Matydamas, kad negalės gauti kunigo vietos Lietuvoje, išsirengė vykti į Ameriką. Kiek pabuvęs Anglijoje, sėdo į „Titaniką“. Atsisakęs pasinaudoti gelbėjimosi valtimi, guodė ir ramino mirties valandą kitus keleivius.

       Kiek kitokią informaciją apie kunigą pateikia „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ t. XV, p. 462. Gimtinė – Gudeliai Marijampolės apskr., o žuvęs 1912 m. balandžio 14 d. J. Montvila „redagavo Seinuose leidžiamą žrn. Šaltinis, rašė pamokslus į kunigams skirtą leidinį Vadovas…“.

       Čia iš karto pataisysime pastarosios enciklopedijos klaidas. Kunigo gimtinė yra ne Gudelių miestelis (bažnytkaimis) apie 26 km nuo Marijampolės, o Gudinės kaimas netoli Marijampolės. Anot „Słownik geograficzny Królestwa  Polskiego i innych krajów słowiańskich“ (Warszawa, t. V, 1884, p. 294), prie kelio iš Augustavo į Gardiną, 42 varstai nuo Augustavo esąs Lipskas priklausė ne Gardino, o Suvalkų gubernijos Augustavo apskričiai, Lipsko parapija – Augustavo dekanatui. Lipske kadaise buvusi unitų parapijos bažnyčia, kurios vietoje 1876 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. Seinų kunigų seminariją baigęs jaunuolis buvo paskirtas į Seinų vyskupijai priklausiusį Lipską. J. Montvila niekada nebuvo „Šaltinio“ redaktorius. Savaitraščio redaktorius-leidėjas 1906 m. Nr.1-3 buvo kanauninkas Kazimieras Prapuolenis, nuo 1906 m. Nr. 4 iki 1907 m. Nr. 22 – kun. Juozapas Laukaitis, nuo 1907 m. Nr. 23 iki 1910 m. Nr. 36 –  kun. Juozapas Vailokaitis, o nuo 1910 m. Nr. 37 iki 1912 m. Nr. 22 – kun. Antanas Civinskas (vėliau B. P. Stosiūnas).

       Nėra ir nebuvo „Lietuvių enciklopedijoje“ minimo Nendriškių kaimo. Marijampolės savivaldybėje yra Nendriniškiai. Į šį kaimą tėvai persikėlė, kai Juozukui buvo tik dveji metai.

       Pasak 1923 m. Lietuvoje vykusio pirmojo visuotinio gyventojų surašymo duomenų (leidinys „Lietuvos apgyventos vietos“, Kaunas, 1925), Gudinės kaimas yra 10 km nuo Marijampolės geležinkelio stoties ir pašto. Todėl teisingiausiai J. Montvilos gimimo vietą bus nurodęs savaitraštis „Šaltinis“ 1912 m. Nr. 19: kunigas gimęs Marijampolės parapijos Gudynės sodžiuje; rašybos netikslumas (ne Gudinės) atleistinas.

       Į JAV 1907 m. atvykęs J. Montvilos brolis Petras 1887 m. gimęs jau Nendriniškiuose. P. Montvila buvo aktyvus siuvėjų unijos (profsąjungos) veikėjas, 1913 m. organizavęs Blaivininkų draugiją, buvo paminklo S. Dariui ir S. Girėnui statybos iždininkas (paminklas 1958 m. pastatytas Brukline), jis taip pat buvo Lietuvių darbininkų sąjungos, Lietuvių katalikų darbininkų klubo ir kitų organizacijų valdybų narys. Petras pakvietęs brolį Juozą atvykti į JAV dirbti lietuvių parapijoje.

       Katalikų savaitraščio „Šaltinis“ 1912 m. Nr. 19 išspausdintas kriptonimu Kun. J. V. pasirašytas straipsnis „Kunigas Juozapas Montvila“. Rašinio autorius – buvęs savaitraščio redaktorius kun. J. Vailokaitis (1880 – 1953). Anot straipsnio, kunigo nusikaltimas – išklausė mirties patale gulinčio senelio unito išpažinties. Deja, nei čia, nei kitur nerašoma, kada kunigas nusižengęs rusų valdžios reikalavimams. „Nusikaltusiam“ kunigui tebuvo leista laikyti tik vienas skaitytines mišias (tik neaišku, per kokį laiką – per dieną, savaitę ar kitaip?). Po vikaravimo Lipske nuo 1910 m. pradžios paskirtas vikaru į Liubavą. Čia su kun. Dumčium įsteigė „Žiburio“ draugiją, atnaujino parapijos knygyną, platino lietuviškus laikraščius. Ištisus metus laukė, ar bausmė nebus panaikinta. Seinuose dirbo spaustuvėje ir prie laikraščių – „Vadovo“, „Šaltinio“ ir „Spindulio“. Pasiryžo keliauti į Ameriką, pakeliui Anglijoje paviešėjęs pas giminaitį kun. K. Matulaitį. Išplaukė „Titaniku“ 1912 m. balandžio 10 d., o naktį iš 14 į 15 prigėrė.

       Kun. Kazimieras Matulaitis (1868 – 1944) iš Seinų vyskupijos į Angliją atvyko 1905 m. ir pasiliko bei klebonavo Londone. Čia jis 1911 m. pradėjo statyti bažnyčią, kūrė draugijas, atidarė knygyną, 1914 m. sudarė „Lietuvos aukurą“ – organizaciją nukentėjusiems nuo karo šelpti. Suparalyžiuotas 1930 m. lapkričio mėn., grįžo į Lietuvą.

       Apie kun. J. Montvilą atsiliepė Kaune leistas literatūros, mokslo ir politikos mėnraštis „Draugija“ (1913 m. sausis, t. XIX, Nr. 73): „Jo surinkti gražūs liaudies meno veikalai iš Seinų apskričio nemažai puošia mūsų Dailės Draugijos rinkinį“.

       Didoką straipsnį „Paskutinioji „Titanic`o“ kelionė. Atminimui kun. J. Montvilos žuvimo draug su kitais „Titanic`o“ keliauninkais“ 1914 m. Nr. 4-7 išspausdino Didžiojoje Britanijoje ėjęs katalikiškos krypties lietuvių svaitraštis „Išeivių draugas“ (savaitraštis 1914-1982 m. leistas Belshilyje ir Glazge). Išeivio slapyvardžiu straipsnį pasirašė leidinio steigėjas, o kurį laiką ir redaktorius kun. Jonas Norbutas.

       Pasak Nr. 4 (vasario 4 d.), anglų laikraščiai rašę, kad „jaunas lietuvių kunigas Juozas Montvila išpildė savo priedermę ligi galo“. Toliau apie kunigą sakoma: „Neseniai dar užbaigė Seinų seminariją, bet laimė jam nepatarnavo. Dėl pakrikštijimo stačiatikių vaiko atstatytas Lietuvoje nuo tarnystės važiuoja į Ameriką, idant tenai padaugintų skaitlių Kristaus vyndaržio darbininkų“. Savaitraščio Nr. 5 (vasario 21 d.) rašoma, kad priimtas savo giminaičio, lietuvių klebono, J. Montvila Londone išbuvo kelias dienas, o paskui sėdo į „Titaniką“ kaip antros klasės keleivis. Anot tolimesnio pasakojimo (savaitraščio Nr. 6, kovo 7 d.), tragedijos valandą ramus ir rimtas stovėjo pagyvenęs anglų dvasiškis Byles. „Nauju rekrūtu greta seno veterano išrodo jaunas, neprityręs lietuvių kunigas. Bet visame pažvilgyje matyt rezignacija, tvirtas nusprendimas ir valia. Ir jis velija pasilikti ant skenstančio milžino, negu kartu su kitais kovoti už savo gyvastį: jis be jokio svyravimo atmeta didžiai nustebusių laivo valdininkų pasiūlijimą užimti vieną iš vietų valtyse“. „Negali jis, tiesa, raminti kitų, nes nežino jų kalbos, bet užtai pilnai turi dvasišką kunigo valdžią. Su ašaromis akyse savo mintyje meldžia jis palaiminimo iš Dangaus tiems, kurie, panašiai į skruzdes, taip rūpinasi apie savo ilgalaikį gyvenimą“.

       Pateiksime dar kai kurių žinių apie kun. J. Norbutą. Tai jis parašė knygelę „Memorandum apie Škotijos lietuvius“ (Mossend, Lanarkshire, 1920). Joje autorius mini į Londoną atvykusį kun. Matulaitį, pasakoja apie trumpai, 1899 m. rugpjūčio 25 d. – lapkričio 17 d., Glazge ėjusį dvisavaitinį katalikišką laikraštėlį „Vaidelytė“, kurį leido 1898 m. balandžio mėn. į Škotiją atvykęs kun. V. Varnagiris su publicistu Jonu Montvila (1873 – 1910). Be kita ko, kun. Varnagiris Škotijoje suorganizavo „Šviesos“ draugiją, sutvarkė parapinę Šv. Kazimiero draugiją ir kt.; 1900 m. išvažiavo Amerikon, kur ir mirė.

       J. Norbutas atstovavo Škotijos lietuviams 1916 m. pavasarį kun. K. Matulaičio Londone sušauktoje lietuvių veikėjų konferencijoje Lietuvos nepriklausomybės reikalu. Tik „Lietuvių enciklopedija“ t. XX p. 404 Norbutą klaidingai vadina Juozu.

       Visišką neteisybę apie Juozą Montvilą parašė Kauno kunigų seminariją 1906 m. baigęs rašytojas Mykolas Vaitkus (1883 – 1973). Atsiminimų knygos „Mistiniame sode“ (Putnamas, 1957) skyrelyje „Žingsnis į antrus seminarijos metus“ (p. 120) autorius tarp naujokų mini ir „tokį Montvilą, apskritaveidį rožinį blondiną, kurs, pabuvęs kiek kunigu, 1910 metais vyko į Ameriką Titaniko laivu ir nuskendo drauge su dar kitu to pat kurso draugu kunigu ir dauguma keleivių“.

       Kas kita yra įvairių leidinių užuominos apie J. Montvilos rašytus pamokslus. Žurnale „Vadovas“ 1910-1912 m. išspausdinti bent 25 šio kunigo pamokslai. Juos autorius pasirašinėjęs kriptonimais: dažniau Kun. J. M., rečiau K. J. M. Daugelis pamokslų išversti iš kitų pamokslininkų tekstų. Tikslesnės jų metrikos nenurodomos, kai kurie šaltiniai pažymėti tik santrumpomis, todėl žinių apie tikruosius pamokslų autorius teko paieškoti kitur.

       Pirmasis J. Montvilos pamokslas yra „Vadovo“ 1910 m. t. V Nr. 20: pamokslas antrajam sekmadieniui po Velykų – „Ar pažįstame Jėzų, gerąjį Ganytoją“ (versta iš „Nowa. Bibl. Kaznod.“ = „N. B. K.“). Originalas – tai ano meto lenkų religinis žurnalas „Nowa Biblioteka Kaznodziejska“ (Naujoji pamokslininkų biblioteka).

       Žurnalo t. VI yra trys pamokslai: Nr. 21 – pamokslas šeštam sekmadieniui po Velykų (versta iš kun. K. Michalskio pamokslo); Nr. 23 – pamokslas aštuntam sekmadieniui po Sekminių „Apie vogimą“ (išsiversta iš kun. Ant. Piramovičiaus pamokslo); Nr. 24 – pamokslas tryliktam sekamdieniui po Sekminių „Tikroji žmogaus grožybė“ (versta iš „N. B. K.“).

       Keturi pamokslai išspausdinti žurnalo t. VII: Nr. 25 – pamokslas „Apie artimo meilę“ septynioliktam sekmadieniui po Sekminių; Nr. 27 – dvidešimt penktam sekmadieniui po Sekminių skirtas pamokslas „Apie blogų knygų intekmę“ (naudotasi „N. B. K.“); Nr. 28 – pamokslas Šv. Panelės Nekalto Prasidėjimo šventei (turėtų būti Švč. Panelės. – Red. past.); Nr. 29 – pamokslas pirmam sekmadieniui po Trijų Karalių.

       K. Michalskis – tai pamokslininkas kun. Kazimiežas Marianas Michalskis (1868 – 1910). Jis nuo 1906 m. pabaigos suredagavo žurnalo „Nowa Biblioteka Kaznodziejska“ 1-5 tomus, o nuo 1898 m. iki mirties redagavo „Słowo Boże“ – žurnalo „Przewdonik Katolicki“ priedą.

       Antonis Piramovičius (Piramowicz, 1817 – 1896) buvo lenkų religinis veikėjas, pamokslininkas, 1850-1892 m. paskelbęs kelis pamokslų rinkinius.

       Daugiausia pamokslų – 12 – J. Montvila „Vadovui“ parašęs 1911 m. Žurnalo t. VIII yra du jo pamokslai: Nr. 30 – penktam sekmadieniui po Trijų Karalių (iš kun. Fabero pamokslų); Nr. 31 – pamokslas pirmajam Gavėnios sekmadieniui „Kas darytina Gavėnioje“ (irgi iš Fabero pamokslų).

       Žinomi bent trys Faberai, bažnytinius tekstus XVI-XIX a. rašę Vakarų Europos katalikų veikėjai; minėtinas ir Jonas Faberas (1558 – 1620), Vilniaus prelatas, vicedekanas. J. Montvila veikiausiai naudojosi 1845 m. katalikybę priėmusio anglų teologo Frederiko Viljamo Fabero (1814 – 1863), pagarsėjusio bažnytinių himnų autoriaus raštais.

       „Vadovo“ 1911 m. t. IX Nr. 33 išspausdinti du J. Montvilos pamokslai: ketvirtam sekmadieniui po Velykų – „Žmogaus gyvenimo bėgis“ (iš Fabero pamokslų) ir pamokslas Jėzaus Kristaus į Dangų Žengimo šventei „Dangaus linksmybės“. Nr. 34 taip pat du pamokslai: antrajai Sekminių dienai “Šventos Dvasios darbai“ ir pamokslas Šv. Petro ir Povilo šventei. Nr. 35 galima paskaityti Kun. J. M. pamokslą penktam sekmadieniui po Sekminių – „Fariziejų dievobaimingumas“; tame pačiame numeryje yra ir pamokslas septintam sekmadieniui po Sekminių – „Pavojus išeivių dorai svetimose šalyse ir kaip nuo jo apsisaugoti“. Nr. 36 paskelbti pamokslai: dešimtam sekmadieniui po Sekminių (iš Fabero pamokslų) ir pamokslas tryliktam sekmadieniui po Sekminių – „Apie girtybę“. 1911 m. t. X Nr. 37 – pamokslas Švč. P. Marijos Užgimimo šventei (iš „N. B. K.“), o Nr. 39 – pamokslas Uždūšinei dienai (irgi iš „N. B. K.“).

       1912 m. „Vadove“ išspausdinti penki J. Montvilos pamokslai. T. X Nr. 41 – homilija Trijų Karalių šventei; Nr. 42 – pamokslas Senųjų Užgavėnių šventei ir pamokslas Užgavėnių sekmadieniui „Apie dvasiškąjį aklumą“; Nr. 43 – pamokslas penktajam Gavėnios sekmadieniui. Vienas pamokslas išspausdintas jau po kunigo žūties. Tai t. XII Nr. 46 esantis pamokslas ketvirtam sekmadieniui po Sekminių „Apie darbštumą“ (versta iš „N. B. K.“).

       Bronius Kviklys knygoje „Lietuvos bažnyčios“, 2 – „Vilkaviškio vyskupija“, Chicago, 1982 pateikęs niekur kitur neminimą faktą apie J. Montvilos suspendavimą – kunigo teisių atėmimą. Skyrelyje apie Liubavo parapiją rašoma (p. 206): „Iš susipratusių parapijos vikarų minėtinas kun. Juozas Montvila. Lenkuojančių jis buvo įskųstas Seinų kurijai, kuri jį suspendavo“.

       Vilkaviškio vyskupijoje 2012 m. paminėtas Juozo Montvilos žūties šimtmetis. Liubave liepos 22 d., per Škaplierinės atlaidus, pašventintas jam skirtas koplytstulpis. Vištyčio bažnyčioje rugpjūčio mėn. surengta paroda „Kunigas Juozas Montvila – pasaulio lietuvis“. Nendriniškiuose, prie buvusios Montvilų sodybos, rugsėjo 6 d. kunigui atidengtas paminklinis akmuo.

       „Titaniku“ plaukė du katalikų kunigai – J. Montvila ir anglas. Istorikų surinktomis žiniomis su laivu taip pat nuskendo lietuvis Simas Baniulis ir žydas nuo Ignalinos Eliezeras Gilinskis.

       Naudodamiesi proga papasakosime, kaip apie „Titaniko“ žuvimą rašoma J. Mačernio knygelėje „Paslaptingoji rykštė. Tik atsitiktinumai ar baudžianti Dievo ranka?“, Marijonų kongregacijos leidinys, Marijampolė, 1935 (Nihil obstat [Niekas nekliudo] – Sacerdos [Kunigas] J. Stakauskas M. I. C., Censor librorum [Knygų cenzorius], 1935. VII. 31; Imprimatur [Tebūnie spausdinama] – Antonius Eppus [Vyskupas Antanas Karosas], Vilkaviškis, 1935. VIII. 14). Pasak autoriaus, knygelėje aprašomi atsitikimai daugiausia paimti iš nežinia kada Miunchene, Vokietijoje, išėjusios daktaro Hugo Schnell (Šnel) knygutės „Zufall oder Fügung“. Pavyko išsiaiškinti, kad H. Šnelio knygutė Miunchene išleista 1920 m. Pilnas jos pavadinimas: „Zufall oder Fügung? Ein Wort über die Vorsehung Gottes“ (Atsitiktinumas ar lemtis? Pasakojimas apie Dievo Apvaizdą).

       J. Mačernio knygelės p. 31-32 yra straipsnelis „Netikėtas  T i t a n i k o  laivo nuskendimas“. Jame sakoma: „Dėl garlaivio žuvimo buvo užvesta didelė byla, stropus viso dalyko tardymas, kurio aktuose liko užfiksuoti dideli piktžodžiavimai prieš Dievą“. Laivo sienos esą buvo išrašytos nevalyvais burnojimais, pvz., „Net patsai Kristus negali jo nuskandinti“ ir pan. Žemiau vandens linijos metro didumo raidėmis buvo užrašyta: „No God – No Pope“ (Nei Dievo, nei popiežiaus). Užrašas ant kito laivo šono: „Nė žemės, nė dangaus galybės negali mus nuskandinti“. Tokių pat bedieviškų pažiūrų buvęs laivo kapitonas. „… Moderniškiausią garlaivį milžiną perskrodė ledo kalnas ir, sakoma, per tą vietą, kur buvo užrašyti žodžiai „No God – No Pope“.

       Lietuviškos knygelės autorius Juozas Mačernis (1891 – 1976) – pedagogas, esperantininkas, 1927 m. baigęs Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Dėstė Telšių mokytojų ir kunigų seminarijose, redagavęs savaitraštį „Žemaičių prietelius“ ir esperantininkų mėnraštį „Litova stelo“. Išleido kelias knygas esperanto kalba ir daugiau kaip 20 originalių ir verstinių knygų bei brošiūrų lietuvių kalba. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

The post Su „Titaniku” nuskendęs kunigas appeared first on Voruta.

Tai Vincas Bobinas. Tik archyvinės žinios apie jo gyvenimą ir veiklą kiek padrikos, šen ten ne visai suprantamai užrašytos. Yra apskritai baltų dėmių, kai kur apimančių po porą trejetą kunigo gyvenimo metų.
Vincas Bobinas kilęs iš valstiečių. Lietuvis. Gimęs 1885 m. gegužės 5 d. tuometės Ašmenos apskrities Sedliškės valsčiuje. Gimtasis kaimas – Pereigónys, 10 km į pietryčius nuo Varenavo miesto dabartinėje Baltarusijoje. Baltarusiškas kaimo vardas – Perahancy (kadaise rusiškai rašyta Пироганцы, lenkiškai – Pirogańce). Kaimas priklausė Palióničio (blr. Polipnica) kaimo bendruomenei, vėliau – Lydos aps. Varenavo valsčiui. Tėvai – Mykolas ir Karolina Melkovna (Melkutė, Melkytė ar Melkaitė?) Bobinai. Kūdikis pakrikštytas Hermaniškių bažnyčioje (Hermaniškėmis anuomet vadintos apie 4 km nuo Varenavo esančios Galmantiškės, blr. Galmanciški). Bent 1904 m. kunigo tėvai valdė palyginti nemažą ūkį: 10 dešimtinių skirtinės (paliktos po baudžiavos panaikinimo 1861 m.) ir 17 dešimtinių vėliau nusipirktos žemės.
Kazanės, Totorijos administracinio centro, 2-ojoje gimnazijoje jaunuolis 1901 m. kovo 24 d. išlaikė egzaminus vaistinės mokinio vietai užimti, kitaip tariant, buvo patikrintos jo keturių gimnazijos klasių kurso, išskyrus graikų kalbą, žinios, anuomet suteikdavusios teisę stoti į kunigų seminariją. Visų egzaminuotų dalykų – rusų, lotynų ir prancūzų kalbų, matematikos, istorijos, geografijos – žinios įvertintos trejetais. Pažymėjimas apie egzaminus išrašytas kovo 27 d. Prie pažymėjimo prisegta brolių Čyžų ateljė Vilniuje daryta nuotrauka.
Išlaikęs žinių patikrinimo egzaminus, V. Bobinas jau po penkių savaičių, 1901 m. gegužės 3 d., parašė prašymą Vilniaus kunigų seminarijos rektoriui leisti laikyti stojamuosius egzaminus į seminariją. Pridėjo Kazanės gimnazijos pažymėjimą bei gimimo ir krikšto metrikų išrašą (paskui abu dokumentus atsiėmė). Seminarijos atsakymo keliose archyvinėse bylose nėra, tačiau šešiolikmečiui berneliui neigiamai atsakyta greičiausiai dėl jauno amžiaus.
Panašų prašymą seminarijos rektoriui, pridėjęs tuos pačius dokumentus, V. Bobinas parašė 1902 m. balandžio 2 d. Bent kai kuriuos stojamuosius egzaminus tikrai laikė, nes yra išlikęs dvejetu įvertintas 1902 m. birželio 15 d. rašytas rusų kalbos diktantas. Taigi nepasisekė ir tąkart; prie prašymo pridėtus abu dokumetus vėl teko atsiimti. Tačiau atkaklumo jaunuoliui nestigo.
Prašymas seminarijos rektoriui leisti laikyti stojamuosius egzaminus trečią kartą rašytas 1903 m. balandžio 1 d. Ar egzaminus laikė, ar ne, neaišku, tik prie prašymo pridėti dokumentai atsiimti.
Tenkinant ketvirtąjį jaunuolio prašymą laikyti stojamuosius egzaminus į seminariją leista 1904 m. balandžio 12 dieną. Ketvertu įvertintos tik tikybos žinios, o kitų dalykų – lotynų ir rusų kalbų, istorijos, geografijos – trejetais. Rugpjūčio 5 d. į seminarijos rektorių V. Bobinas kreipėsi su prašymu laikyti jį seminarijos auklėtiniu. Prie prašymo pridėjo: Vilniaus RK konsistorijos 1904 m. balandžio 15 d. patvirtintą ir gegužės 5 d. padarytą gimimo metrikų išrašą; Kazanės gimnazijos pažymėjimą; Sedliškės valsčiaus seniūno M. Butrimo 1904 m. birželio 9 d. pažymėjimą apie atleidimą iš Palioničio kaimo bendruomenės su prierašais, kad atleidžiamasis visiems laikams atsisako bendruomeninės žemės dalies ir tėvai sutinka jį išleisti, kad jo šeima neskolinga valdžiai, kad jaunuolis nebuvo teistas ar tardytas ir valsčius neturi jam jokių pretenzijų; dar pridėjo Vilniaus apygardos teismo 1-ojo baudžiamojo poskyrio 1904 m. gegužės 4 d. pažymėjimą, jog nebuvo teisiamas, ir Vilniaus gubernatoriaus 1904 m. gegužės 20 d. pažymėjimą, kad nebuvo teistas ir tardytas, doroviškai ir politiškai yra patikimas; paskutinysis pridėtas dokumentas – stojamųjų egzaminų lapas.
Pasak Vilniaus vyskupo Eduardo Ropo 1904 m. gruodžio 4 d. rašto Vilniaus RK seminarijos valdybai, atsiliepdamas į seminarijos gruodžio 2 d. raportą vyskupas leido į seminariją priimti 13 egzaminus išlaikiusių asmenų. Be V. Bobino, tarp priimtųjų buvo Vilniaus ir Kaišiadorių vyskupijose vėliau aktyviai veikę kunigai Alfonsas Varnas, Matas Cijūnaitis, Vladas Jezukevičius, būsimasis Vilniaus arkivyskupijos kancleris Adomas Savickis.
Mokytis kunigų seminarijoje Bobinas pradėjo 1904 m. gruodžio 11 d. Seminarija Ašmenos apskrities karo prievolės komisijai 1906 m. gegužės 20 d. išsiuntė V. Bobino pareiškimą, pažymėjusi, kad 1906–1907 mokslo metų pradžioje auklėtinis bus seminarijoje. Karo prievolės komisija rugsėjo 21 d. seminarijai pranešė, kad komisija nutarė atidėti V. Bobino šaukimą į kariuomenę, kol jaunuoliui sukaks 24 metai ir jis baigs seminariją; pirmą kartą būtų šaukiamas 1909 m. sausio 5 d., antrą kartą – tų pačių metų gegužės 5 d. Ta pati komisija 1907 m sausio 5 d. išrašė pažymėjimą, kad V. Bobinas buvo atvykęs 1906 m. ir pagal ištrauktą burtą turėjo tarnauti kariuomenėje, tačiau karinės prievolės statuto 61 str. 2 p. pagrindu tarnyba atidėta, kol jaunuoliui sueis 24 metai, bet ne vėliau kaip iki 1909 m. gegužės 5 dienos. Seminarijos kursą V. Bobinas baigė 1909 metais. Įšventintas Kaune birželio 15 d. (E. Ropą 1907 m. ištrėmus, vyskupo rango dvasininko Vilniuje nebuvo; 1908 m. Vilniaus vyskupijos valdytoju paskirtas Kazimieras Michalkevičius į vyskupus sufraganus įšventintas tik 1923 m.; pats V. Bobinas anketoje 1940 m. vasario 12 d. parašęs, kad įšventintas Vilniuje!) 1909 m. birželio 19 d. prisiekė Rusijos imperatoriui (1928 m. rugpjūčio 18 d. užpildytame registracijos lape kunigas tą dieną pavadinęs savo įšventinimo data). Vyskupijos valdytojas K. Michalkevičius liepos 7 d. Bobiną paskyrė Butrimonių vikaru Merkinės dekanate.
Vincas Bobinas 1910 m. vasario 24 d. rašė raportą vyskupijos valdytojui, pridėjęs gydytojo pažymą apie sveikatą, ir prašė iškelti iš Butrimonių. Neįmanoma čia likti dėl tokių priežasčių: 1) trukdo liga, ypač kai padidės darbo krūvis per gavėnią, 2) Butrimonyse neįstengs pasigydyti, nes dėl skurdaus išlaikymo negalima laikytis gydytojo paskirtos dietos, o įsirengti savą virtuvę neturi lėšų, 3) vadovauti parapijai dar nepatyręs, jam pačiam reikėtų klebono vadovavimo. Mat tuo metu Butrimonyse klebono laikinai nebuvo, ir vikaras gyveno iš jo tėvų malonės. Prašė bent mėnesio atostogų sveikatai pataisyti.
Merkinės dekanas, Valkininkų klebonas Juozas Pakalnis 1910 m. kovo 10 d. pranešime vyskupijos valdytojui rašė, kad Butrimonių bažnyčios laikino vadovo V. Bobino padėtis iš tikrųjų gana liūdna. Kaip įprasta, parapijoje buvo dvi partijos: viena palaikė klebono Stepono Veržbovskio tėvus, kita jauną kunigą vikarą. Parapijoje sklido paskalos, išaugančios ligi skandalų. Klebono tėvai sekė kiekvieną vikaro žingsnį. Kartą vietos vaistinės provizorius Veržbovskio tėvams girdint Bobiną pavadino kvailiu (provizorius buvo išmestas iš darbo). Pasak dekano, Bobinas sugadino nervus, gavo skrandžio katarą ir palaužė sveikatą visam gyvenimui. Išsigelbėjimas – išsikelti iš Butrimonių. Geriausiai būtų Bobiną paskirti Pivašiūnų vikaru ir šis paeiliui su Pivašiūnų klebonu atvyktų laikyti pamaldų į Butrimonis.
Kai dėl naujos mūrinės Butrimonių bažnyčios statybos, tai ji vietos sąlygoms pradėta visai nepraktiškai ir nieko neišmanant apie statybą. Reikėjo 600 tūkstančių plytų. Aplinkinėse plytinėse tūkstantį plytų galima išdegti už 10 rublių. Klebonas S. Veržbovskis norėjo pigiau. Pastatė didelę plytinę, kainavusią apie 2000 rublių, bet pasirodė, kad vietos molis su kalkakmenių priemaiša. Išdegė vieną krosnį – 50 tūkst. plytų, tačiau visos suskilinėjo. Be to, blogai sumūryta dalis bažnyčios pamatų, bent pusę jų reikės išardyti. Bažnyčia statoma ne nedidelei dviejų tūkstančių, o 5–6 tūkst. žmonių parapijai.
Vincas Bobinas gavo jam adresuotą, tik nepasirašytą vyskupijos 1910 m. balandžio 26 d. raštą. Iš jo turinio aišku, kad rašęs vyskupijos valdytojas K. Michalkevičius: „Perkeldamas Jus nuo šios dienos Suchovolios bažnyčios vikaru, siūlau Jums gavus šį mano raštą nedelsiant išvykti į paskyrimo vietą, tarnauti ten dorai ir dievobaimingai su dvasine nauda bažnyčiai ir žmonėms“. Kartu pasiūlyta Butrimonių bažnyčią perduoti Punios klebonui kun. A. Zarembai, kuriam taip pat liepta paklusti. Apie V. Bobino paskyrimą į Suchovolią pranešta Gardino gubernatoriui, o apie Butrimonių perdavimą kun. Zarembai – Vilniaus gubernatoriui ir Vilniaus Romos katalikų konsistorijai.                   Savo ruožtu vikaro Bobino veiksmais vyskupijos kurijai skundėsi ir Butrimonių klebonas S. Veržbovskis. Jo 1910 m. balandžio 28 d. raštą kurija persiuntė Merkinės dekanui J. Pakalniui. Pastarasis vyskupijos valdytojui atsakė gegužės 7 dieną. Vykdydamas kurijos nurodymą, laikinai tvarkyti Butrimonių bažnyčią jis gegužės 4 d. perdavė Punios klebonui Adomui Zarembai. S. Veržbovskiui priklausiusius pinigus V. Bobinas dekano akivaizdoje įteikė klebono tėvui Leonardui Veržbovskiui. Visi kiti priekaištai, pareikšti S. Veržbovskio balandžio 28 d. skunde, grįsti paskalomis ir jo tėvų prasimanymais.
(Mūrinė Butrimonių Švč. Išganytojo bažnyčia pagal A. Filipovičiaus-Dubovskio projektą pradėta statyti 1906 m., tačiau dėl vėliau vykusio karo baigta tik 1926 metais. Žmonėms įkyrėjęs ir komendantu pramintas klebonas S. Veržbovskis su lenkų kareiviais 1920 m. išbėgo į Lenkiją. Pasak Merkinės dekano, Daugų klebono Vlado Mirono 1921 m. liepos 21 d. pranešimo Vilniaus vyskupijai, Butrimonyse tebebuvo neramu, nes iš klebonijos patalpų niekaip nesikėlė Veržbovskio tėvai.)
Taigi V. Bobinas perkeltas vikaru į Sokulkos dekanato Suchovolios parapiją Gardino gubernijoje, dabartinės Lenkijos Balstogės krašte. Darbą naujoje vietoje pradėjo 1910 m. gegužės 20 dieną. Tačiau pasak Suchovolios klebono kun. Sacharkos birželio 15 d. rašto vyskupijos valdytojui, vikaras jau nuo pirmų dienų klebonui ėmė krėsti nemalonumus. „Aš iš pradžių tylėjau, bet tas (Bobinas. – Red. past.) kasdien vis labiau įžūlėjo. Nelaikė mišių už numirėlį, nevažiavo pas ligonį. Jam bažnytiniai rūbai per prasti. Prašomas neina laikyti mišių 7 val., o ateina tik 8, 9 val.; nenori klausyti išpažinčių.“ Klebonas prašė paskirti kitą vikarą. Ištirti skundą vyskupijos valdytojas birželio 19 d. įsakė Sokulkos dekanui Antanui Songailai (rus. Антоний Сонгайло).
Dekanas tyrimui pasitelkė liudininkus: vargonininką Karelą Narcišką ir Suchovolios gyventoją Michalą Dorošą. Kun. Maksimilijanas Sarosekas, atrodo, antrasis vikaras, duoti parodymus atsisakė: jis palaikė Bobiną. Tyrimo protokolas apima 11 didelių puslapių. V. Bobinas dekanui paaiškino, jog klebono atsiprašęs ir norėtų būti perkeltas į kitą parapiją. Pasak vyskupijos valdytojui birželio 24 d. išsiųsto dekano atsakymo, Bobinas buvo nepatyręs, jautrus jaunuolis, pasidavęs kun. M. Saroseko įtakai. Pastarasis vargonininkui sakęs, kad „šiaip ar taip, mes kun. Sacharką išėsime iš Suchovolios klebonų į vikarus arba į Vileikos (Naujosios Vilnios. – Red. past.) beprotnamį“. Žinoma, klebonas irgi ne visada susivaldantis. Vyskupijos valdytojo 1910 m. birželio 28 d. rezoliucija: Bobiną perkelti vikaru į kitą parapiją, o kleboną Sacharką įspėti (поставить на вид).
Neišbuvęs Suchovolioje nė šešių savaičių, V. Bobinas 1910 m. birželio 30 d. perkeltas vikaru į Eišiškes, apie tai tą pačią dieną pranešta Vilniaus RK konsistorijai, Vilniaus ir Gardino gubernatoriams, Suchovolios klebonui, Sokulkos ir Rodūnios dekanams (Eišiškių parapija priklausė Rodūnios dekanatui). Vyskupijos valdytojo birželio 30 d. rašto Bobinui pradžia panaši, kaip ir balandžio 26 d. rašto į Butrimonis, tačiau toliau rašyta kitaip: „Kartu laikau savo pareiga Jums pranešti, kad dėl Jūsų nesugyvenamo būdo ir elgesio Butrimonyse ir Suchovolioje aš paskutinį kartą perkeliu Jus į Eišiškes, perspėdamas, jog panašiems poelgiams pasikartojus ateityje, aš Jūsų atžvilgiu imsiuosi kur kas griežtesnių poveikio priemonių“.
Apie V. Bobino darbą Eišiškėse neturime jokių žinių. Po penkių mėnesių, 1910 m. gruodžio 9 d., kunigas buvo perkeltas vikaro pareigoms į Valkininkus. Kaip priderėjo, vyskupijos valdytojas K. Michalkevičius gruodžio 10 d. apie tai informavo Vilniaus RK konsistoriją ir gubernatorių, Rodūnios ir Merkinės dekanus.
1912 metais Trakų miesto teismui pasiskundė Valkininkų parapijos Daržininkų kaimo gyventojas Andrius Uždavinys, Jurgio (Daržininkai priklausė Trakų apskričiai). Birželio 29 d. A. Uždavinys buvo nuvykęs pas vikarą Bobiną tartis dėl santuokos. Tačiau tas jį tik išplūdo ir išvarė. „Remiuosi savo sužadėtine Marijona Tolvaišaite, Baltramiejaus, gyv. Senųjų Naniškių kaime, prašau patraukti Bobiną baudžiamojon atsakomybėn už įžeidimą žodžiais“. Dėl dvasininko neatliktos pareigos A. Uždavinys liepos 24 d. kreipėsi į Vilniaus RK konsistoriją.
Trakų teisėjas 1912 m. liepos 27 d. iškėlė baudžiamąją bylą, apie tai rugpjūčio 1 d. pranešė Vilniaus RK konsistorijai, o pastaroji rugpjūčio 14 d. – vyskupijos valdytojui. V. Bobinas rugpjūčio 21 d. raporte vyskupijos valdytojui aiškino, kad A. Uždavinio nepažįsta ir jokių reikalų su juo neturėjęs. Apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn irgi nieko nežino, todėl dalyko smulkiau paaiškinti negali. Teisėjas rugsėjo 21 d. konsistorijai pranešė, kad byla bus nagrinėjama Valkininkuose spalio 25 d. Konsistorija spalio 3 d. apie tai pranešė vyskupijai.
Kaltinamasis V. Bobinas į teismą neatvyko, tik atsiuntė paaiškinimą, kad A. Uždavinio nepažįsta ir taip toliau. Tiesa, buvo užėjęs kažkoks girtas asmuo su merga, gal ir Uždavinys. Jiems paaiškinęs, kad Valkininkų bažnyčioje tuokiama sekmadieniais, o su girtais jis nesišnekės. A. Uždavinys teisme aiškino savaip. Prisiekusi, per vertėją stražniką (policininką) Urbaną liudijusi Uždavinio žmona jau tapusi M. Tolvaišaitė rėmė vyrą. V. Bobinas išteisintas: ieškovas buvęs girtas, o liudijusi tik jo žmona. Tiesa, nuosprendis nebuvo galutinis, ir Bobinas lapkričio 9 d. prašė vyskupijos valdytojo bylos nuorašo. Kaip byla baigėsi, nežinome.
Po ketverių metų ir dviejų mėnesių vikaravimo Valkininkuose, 1915 m. vasario 23 d. V. Bobinas perkeltas į Daugėliškio parapiją, pasiūlyta apsigyventi prie Paringio koplyčios ir atlikti ten visas dvasininko pareigas. Perkėlimą vikaru prie Daugėliškio bažnyčios patvirtina ir Vilniaus gubernatoriaus 1915 m. raštų apie Romos katalikų dvasininkus ir bažnyčias byla; joje apie tai rašoma kovo 6 d. rašte. Tik Bobinas 1928 m. registracijos lape vadino save Paringio klebonu.
Apie V. Bobino veiklą Daugėliškio parapijoje daugiau sužinome iš vėlesnių metų dokumentų, kai kunigas administravo Vidiškių, lenkiškai vadintų Przyjaźń (Draugystė), parapiją. Mat 1925–1928 m. jis teisėtvarkos persekiotas už lietuvių partizanų kovos su lenkais organizavimą. Atseit 1920–1921 m., vykstant karui tarp Lietuvos ir Lenkijos, Bobinas agitavęs Daugėliškio apylinkių lietuvius burtis į partizanus kovai su Lenkija, ir daug jaunų lietuvių pasidavę kunigo raginimui.
Švenčionių teismo tardytojas 1925 m. balandžio 17 d. nusprendė Bobinui pritaikyti spacialią policijos priežiūrą. Apie tai Vilniaus kurijai birželio 5 d. pranešė Vilniaus apygardos teismo prokuroras. Apygardos teisme byla nagrinėta 1926 m. sausio 9 d. Kaltinamajam už veiklą prieš Lenkijos valstybę grėsė nuo 4 iki 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Tačiau teismas kaltinamąjį nuteisė vieneriems metams ir 6 mėnesiams uždaryti į tvirtovę už lietuvių raginimą burtis į partizanus, „kurie vėliau įvykdė daug ginkluotų užpuolimų prieš Lenkijos kariuomenės dalinius ir visą eilę plėšikiškų užpuolimų“.
Vincas Bobinas teismo sprendimą apskundė Vilniaus apeliaciniam teismui, kuris bylą nagrinėjo 1926 m. rugsėjo 21 d. Kaip liudininkas į bylą buvo įpainiotas Švenčionių klebonas ir dekanas kun. Nikodemas Vaišutis. V. Bobino liudininkų parodymus teismas atmetė. Remtasi kelių kaltinimo liudininkų parodymais. Anot jų, svarbiausias lietuvių partizanų telkimosi punktas Daugėliškio valsčiuje buvo Paringio klebonija. Kun. Bobinas agitavęs net iš sakyklos, bažnyčioje kalbėjęs, kad „už kiekvieną užmuštą lenkų kareivį bus atleista dalis nuodėmių“, ginklavęs partizanus revolveriais ir šautuvais. Kapinėse prie bažnyčios buvęs lietuviškas plakatas, raginęs užsirašyti į partizanus klebonijoje pas kun. Bobiną. Paveikti jo agitacijos, kai kurie vyrai išbėgo į Lietuvą. Prokuratūra prašė bausmę padidinti iki 5 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, tačiau teismas paliko galioti apygardos teismo 1926 m. sausio 9 d. sprendimą, iš kaltinamojo išieškoti 40 zlotų teismo išlaidų ir teismo sprendimo nuorašą nusiųsti vyskupijos kurijai.
Prie V. Bobino bylos Vilniaus apeliacinis teismas grįžo 1927 m. spalio 20 d., o apie jo sprendimą paskelbta lapkričio 3 d. Vėl paliktas galioti apygardos teismo 1926 m. sausio 9 d. sprendimas ir dar kartą iš Bobino pareikalauta 40 zlotų (B. Kviklys klaidingai parašęs, kad lenkų valdžia kunigą 1927 m. nuteisusi 5 metams kalėjimo).
Apeliacinio teismo sprendimą Bobino advokatas apskundė Aukščiausiajam teismui: apie tai rašoma apeliacinio teismo 1927 m. lapkričio 17 d. pranešime kurijai. Aukščiausiasis teismas, atrodo, bylą išsprendė Bobino naudai. Daryti tokią prielaidą galima iš arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio atsakymo Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministrui. Šis 1928 m. sausio 21 d. prašė arkivyskupo potvarkio dėl Bobino veiklos remiantis Konkordato su Šventuoju Sostu XX straipsniu. Arkivyskupas atsakė: kadangi apeliacinio teismo 1927 m. spalio 20 d.  sprendimas panaikintas, todėl jis negalįs pranešti apie Bobino perkėlimą iš Vidiškių į kitą parapiją; tačiau greitai jis bus perkeltas kitur, nes pats to prašęs: Vidiškėse jam sunkumų kelia vietos pilietis rusas Dorochovas.
Neaišku kada, greičiausiai po apeliacinio teismo 1927 m. spalio 20 d. sprendimo, Bobinas vis dėlto buvo uždarytas į kalėjimą, o Vidiškių parapija pavesta Kazitiškio klebonui Jonui Skardinskiui. Pastarasis 1928 m. vasario 1 d. arkivyskupui metropolitui pranešė, kad už 1000 zlotų užstatą kun. V. Bobinas paleistas iš kalėjimo ir sausio 26 d. grįžo į Vidiškes. J. Skardinskis sausio 30 d. atidavė jam bažnyčios antspaudą ir metrikų knygas su tiksliais 1927 metų įrašais.
Į Vidiškes V. Bobinas 1921 m. balandžio 9 d. atkeltas iš Paringio. Pasak kurijos 1925 m. balandžio 23 d. atsakymo Švenčionių teismo tardytojui, amžiumi senesnį Vidiškių kunigą G. Murniką reikėjo įkurdinti mažesnėje parapijoje, paskiriant jį į Paringį, o jaunesnis Bobinas atkeltas į Vidiškes. Paringys ir Vidiškės priklausė Švenčionių dekanatui.
Kurijos kancleris 1923 m. sausio 13 d. parašė V. Bobinui, kad sausio 12 d. iš Vidiškių skųstis pas vyskupą buvo atvykęs Mykolas Blažėnas. Vyras pareiškęs, jog kun. Bobinas jį primušė ir nedavė pažymėjimo apie žmonos mirtį, kad jis galėtų susituokti Daugėliškio bažnyčioje su kita moterimi.
Rusiškai rašytas, kelių dešimčių žmonių pasirašytas 1923 m. vasario 25 d. skundas prieš Bobiną vyskupui atsiųstas iš Paringio. „Mes kentėm jo visokias nuoskaudas žodžiu ir veiksmu. Jis rezgė intrigas prieš mūsų naująjį kleboną G. Murniką, jį viešai įžeidinėjo“. Kun. Murnikas nenorėjo duoti bažnyčios žemėje Paringyje pasėtų kviečių, tačiau Bobinas juos pasiėmė. Jis paėmė ir pardavė parapijiečių suvežtą medžiagą bažnyčios statybai – apipjautus rąstus. Skunde yra vyskupo Jurgio Matulaičio lietuviškas prierašas, kad vasario 27 d. pas jį lankęsi du parapijiečiai ir sakę, jog Paringyje buvo net riaušės ir žmonių stumdymasis: vieni norėję medžius vežti, kiti nedavę.
Skundą tyrė Švenčionių dekanas, Daugėliškio klebonas Justinas Petronis. Jis 1923 m. kovo 9 d. vyskupui pranešė, kad Bobinas savivaliavęs, be parapijiečių žinios pardavęs 64 rąstus, šmeižia kun. Murniką. Tris kartus dekanas Bobiną „auklėjęs“, bet tas laikėsi savo. Tyrimo protokolas surašytas kovo 8 d. Paringyje, dalyvavus Ceikinių klebonui Medardui Užumedzkiui (pastarasis staigiai mirė 1927 m.). Išvada: kviečiai buvo Bobino nuosavybė, o rąstai – bažnyčios, dovanoti vokiečių komendanto per Didįjį karą.
Remdamasis vyskupo potvarkiu, kurijos kancleris 1924 m. gegužės 21 d. V. Bobinui liepė aptarnauti ir Daugėliškio parapiją, kol atvyks į ją paskirtas kun. Jonas Ramelis, pakeisiantis gydytis išvykstantį kun. J. Petronį. Antrą kartą administruoti Daugėliškio parapiją, kol sugrįš jos klebonas, V. Bobinui 1925 m. rugpjūčio 24 d. įsakė vyskupas sufraganas K. Michalkevičius. (Nuo 1912 m. dirbęs Švenčionyse, o paskui Daugėliškyje kun. J. Petronis mirė 1927 m. rudenį; į jo vietą lapkričio mėn. iš Balstogės dekanato Kripno parapijos atkeltas buvęs Nočios klebonas ir Rodūnios dekanas Jonas Kuzminskas.)
Klebonaudamas Vidiškėse, V. Bobinas 1925 m. pradėjo bylinėtisi su Helena ir Joachimu Dorochovais. Bylą teisme iškėlė kurijos įgaliojimu.
Vidiškėse seniau buvo Jano Kamenskio 1828 m. iš molio drėbta bažnytėlė. Pastačius naują mūrinę bažnyčią, senoji su prie jos aptvertomis kapinėmis liko vietoje. Per karą 1915–1916 m. vietos dvaro valdytoja Šafova kleboną įskundė vokiečiams, kurie jį išvežė į Vokietiją. Šafova senąją bažnytėlę nugriovė, tvorą išardė, dargi pasiglemžė geriausius bažnytinius rūbus. Parapijiečiai 1925 m. norėjo bažnytėlės vietą su kapinėmis aptverti iš naujo, bet J. Dorochovas užtvėrė kelią, toliau naikino bažnytėlės likučius, kirto medžius. Niokojimą sustabdė policija. Pasak Dorochovo 1925 m. rugpjūčio 12 d. rašto, senosios bažnytėlės vieta buvo per 8–10 metrų nuo dvaro rūmų, todėl dvarininkas nesutiko leisti ten statyti kryžių.
Švenčionių dekanas N. Vaišutis 1925 m. rugpjūčio 22 d. raportavo kurijai, kad lankęsis Vidiškėse. Dvaras stengėsi savaip sutvarkyti sodybą, kurios ribose buvo ir klebonija, o nemylimą kleboną dvarininkas norėjo pašalinti. Pastatytą ir aptvertą kryžių dekanas liepęs nedelsiant pašventinti.
Anot dekano N. Vaišučio 1926 m. lapkričio 15 d. pranešimo kurijai, dvaras senosios bažnyčios likučius galutinai nugriovė, kelią į senosios bažnyčios vietą ne tik užtvėrė, bet ir užarė. Procesijos nuo klebonijos ten eiti negalėjo. Senosios bažnyčios aikštę, apie 300 kvadratinių sieksnių ploto, dvaras visiškai užgrobė.
Bylinėjimasis su dvaru tęsėsi vėliau Vidiškėse klebonaujant Juozui Paplauskui, Adomui Zarembai, Zigmantui Žeidžiui, Edmundui Mirovskiui – bent 1937 m. lapkritį ginčas dar nebuvo išspręstas. Bylą nagrinėjo Švenčionėlių taikos teismas, Vilniaus apeliacinis teismas, Vilniaus apygardos teismas. Tiesa, klebonas A. Zaremba norėjo taikytis su H. Dorochova, tačiau savo sąlygas 1931 m. gegužės 1 d. iškėlė kurija… Savo ruožtu H. Dorochova 1932 m. gruodžio 20 d. skundėsi kurijai, kad dar klebonas V. Bobinas ėmė naudoti du jai priklausančios žemės sklypus Rimšėnų kaime ir vieną sklypą Lobinių palivarke.
Į ginčą įsitraukė netgi naujosios Vidiškių bažnyčios statytojas, Jo Šventenybės Šv. Tėvo šambelionas Janas Kamenskis, maršalo J. Pilsudskio bendramokslis: abu jie 1885 m. baigė Vilniaus 1-ąją gimnaziją. J. Kamenskis 1935 m. pradžioje kreipėsi užtarimo į maršalą. Laišką maršalo kanceliarija persiuntė Tikybų ir valstybinio švietimo ministerijai…
1928 m. sausį iš kalėjimo paleistą V. Bobiną vasario 8 d. pasikvietė arkivyskupas Jalbžykovskis, o kovo 15 d. jam parašė, kad iš Svyrių dekanato Vyšniavo parapijos iškėlus kun. Juozą Paplauską, liko laisva vieta ir norėtų jį ten perkelti (kun. J. Paplauskas anksčiau buvęs Rudnios ir Dubičių klebonas dabartiniame Varėnos rajone). Tačiau į Vyšniavą Bobinas, atrodo, nenuvyko. Balandžio 16 d. arkivyskupas liepė jam keltis į Kazitiškį, iš kurio išvyko klebonas J. Skardinskis.
Iš Vidiškių į Kazitiškį atkeltas Bobinas greitai ir čia susilaukė skundų. Į kuriją 1928 m. gegužės 21 d. kreipėsi matininkas Kazimieras Blažejevičius. Nuo 1925 m. Daugėliškio valsčiuje dirbęs matininkas tikino, kad Vidiškėse blogą vardą įgijęs Bobinas ne ką geriau elgėsi ir Kazitiškyje: važinėjo po kaimus ir įkalbinėjo Vidiškių parapijiečius nepriimti kito klebono; važinėjo su visu moterų etatu (palyda. – Red. past.).
Ištirti reikalą vyskupas sufraganas K. Michalkevičius gegužės 24 d. pavedė Švenčionių klebonui ir dekanui Petrui Mankauskui. K. Blažejevičiaus skundą dekanas tyrė birželio 5 dieną. Kaip notarą norėjo pasiimti Daugėliškio kleboną J. Kuzminską ir kun. J. Ramelį iš Paringio, bet abiejų nerado namuose. Tad nuvažiavo vienas. Nustatė, jog Bobinas Ignalinos turguje šneka kvailystes apie naująjį Vidiškių kleboną J. Paplauską ir kitaip jam kenkia. Kun. J. Paplauskas birželio 15 d. taipogi pasiskundė kurijai, kad į Kazitiškį perkeltas jo pirmtakas Bobinas krikštija Vidiškių parapijos vaikus, Kazitiškio bažnyčioje ragina nekrikštyti vaikų Vidiškėse, neaukoti ten pinigų mišioms.
Dekano išvada: V. Bobinas ir J. Paplauskas gyventi greta negali, reikėtų juos perskirti. Šitokią savo nuomonę Mankauskas 1928 m. birželio 23 d. pasiuntė kurijai. Tačiau arkivyskupija permainų nedarė.
Švenčionėlių miesto teismas 1930 m. sausio 27 d. pranešė Vilniaus vyskupui ordinarui K. Michalkevičiui, kad remiantis Kazitiškio gyventojo Kazimiero Juodagalvio skundu teisme yra iškelta byla dėl V. Bobino elgesio. K. Juodagalvis skundėsi, kad 1929 m. lapkričio 12 d. kunigas savo bute tris kartus smogęs kumščiu jam į veidą. Vilniaus vaivadijos įstaigos Administracinis skyrius tą patį pakartojo vasario 18 d. rašte arkivyskupui Jalbžykovskiui.
Teismas 1930 m. vasario 20 d. posėdžiavo Dūkšte. Nutarta: kadangi Juodagalviui nebuvo įteiktas šaukimas atvykti į teismą, nes ieškovas pakeitęs gyvenamąją vietą ir nepranešęs teismui, bylą numarinti. Apie tai balandžio 2 d. pranešta vyskupijos ordinarui.
Kurijos kancleris A. Savickis 1930 m. rugsėjo 30 d. įsakė V. Bobinui su visomis klebono teisėmis administruoti ir Vidiškių parapiją jos klebono J. Paplausko ligos laikotarpiu. Kun. J. Paplauskas spalio 31 d. mirė (palaidotas Vidiškių šventoriuje). V. Bobinas lapkričio 4 d. paprašė Švenčionių dekano P. Mankausko leisti grįžti į savo parapiją – Kazitiškį.  Tačiau dekanas prašymo neklaũsė, liepė toliau administruoti Vidiškių parapiją. Tai tęsėsi iki 1931 m. sausio 10 d., kol iš Dalekių netoli Lydos atvyko naujasis Vidiškių klebonas Adomas Zaremba (Bobinas ir Zaremba buvo pažįstami: juk po Bobino Zaremba 1910 m. gegužės 4 d. perėmė laikinai tvarkyti Butrimonių parapiją).
Vincas Bobinas 1931 m. vasario 2 d. rašte arkivyskupui metropolitui paprašė išaiškinti, ar jis turi teisę į dalį Vidiškių bažnyčios beneficijos per tos parapijos trijų mėnesių adminstravimą. Mat Švenčionių dekanas, pasak Zarembos, sakęs neduoti Bobinui jokios dalies. Tai neteisinga. Kam teks pajamos už 1930 m. spalį, lapkritį ir gruodį – dekanui ar kun. Paplausko šeimininkei? O gal jas pasiims kun. Paplausko artimiausias kaimynas, Daugėliškio klebonas Kuzminskas? Administruoti Vidiškes nebuvo lengva: visą laiką siautė darganos, pūgos ir šalčiai, nebuvo šilto maisto, gyvenęs pusbadžiu, nes savo virtuvės iš už 10 km negalėjo pasiimti, be to, sirgo gripu, važinėjo savo arkliu ir kita. O kun. Zaremba už gruodį gavęs dvigubą atlyginimą: kaip Dalekių ir kaip Vidiškių klebonas. Arkivyskupijos Administracinė žemių taryba išsiaiškino ir kancleris 1931 m. vasario 17 d. Bobinui atsakė, kad jis už tuos tris mėnesius turįs teisę tik į iura stolae (už bažnytinius patarnavimus), nes kitos pajamos iki kun. Paplausko mirties priklausė jam, o po mirties – jo įpėdiniui. (Kun. A. Zaremba vėliau perkeltas į Paringį, kur 1943 m., pasak B. Kviklio, nužudytas ryšių su komunistais turėjusių asmenų, o pasak P. Bieliausko 1920–1957 m. dienoraščio komentaro – hitlerininkų.)
Kazitiškio klebonui V. Bobinui 1935 m. gegužės 16 d. liepta nuo tos dienos iki birželio 16 d. atlikti klebono pareigas Palūšėje, kol pasveiks jos klebonas Petras Prunskis (jį bolševikai 1941 m. išvežė į Sibirą, kur 1942 m. kunigas mirė).
1938 m. lapkričio 17 d. V. Bobinas aiškinosi kurijai dėl ginčo su Pagurbės viensėdžio gyventoju Nikodemu Abaravičiumi. Mat pastarasis liepos 20 d. pasiskundė kurijos kancleriui, kad Bobinas gano savo gyvulius už matininko prieš ketverius metus nužymėtų ežiaženklių. N. Abaravičius bijojo, kad kunigas neužimtų ir jo pievų. Be to, Bobinas jį su žmona šmeižęs. Norėtų paduoti Bobiną į teismą. Savo ruožtu V. Bobinas aiškino, kad Abaravičius neteisus. Turėjo jis prieš 10 metų iš Kazitiškio dvaro įsigytą durpyno sklypą, kuris 200–300 metrų ribojosi su bažnyčios žeme. Išlikęs dar dvaro laikais iškastas griovys tarp dvaro ir bažnyčios žemių. Kurijai Bobinas nusiuntęs bažnyčios žemių planą, kuriame visos ribos aiškios. Daugiau informacijos apie tą ginčą nėra.
Kazitiškio parapiją 1939 m. gegužės 23 d. lankė Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis. Tądien jis pasirašė klebono Bobino gegužės 20 d. lotyniškai užpildytą Visitatio pastoralis blanką. Anot jo, Šv. Stanislovo Kankinio bažnyčios būklė gera, liturginių reikmenų pakanka, klebonija ir ūkio pastatai taipogi geros būklės. Klebonui patarta plėsti religines brolijas, Eucharistijos karžygių ir Katalikų veikimo organizacijas, parašyti monografiją apie bažnyčią ir parapiją, vesti parapijos kroniką. Arkivyskupas 102 žmonėms suteikė Sutvirtinimo sakramentą.
Arkivyskupija, matyt, neapsikentusi skundų, 1939 m. rudenį iš tikrųjų norėjusi daryti Kazitiškyje permainas. Valdyti parapiją, kai nebuvo joje klebono, spalio 10 d. patikėta kun. Vaclovui Zaborovskiui. Tik neaišku, ką tuomet veikė Bobinas. Yra netgi spalio 22 dienos kolektyvinis – daugiau kaip 200 parašų – parapijiečių prašymas palikti jiems Zaborovskį, kuris pakėlęs parapiją dvasiškai, jau pramokęs lietuvių kalbos ir kt., neskirti iš Medilo atkeliamo kun. Danieliaus Buivio.  Tačiau dar spalio 14 d. V. Zaborovskiui liepta vykti klebono pareigoms į Medilą už Naručio ežero. V. Bobinas pasiliko Kazitiškyje.
Kazitiškio parapijiečių lietuviškai rašytame skunde kurijai be datos su 89 parašais prašoma paimti iš jų Bobiną, nes šis atbaidė žmones nuo bažnyčios, nesuteikia jiems paskutinių sakramentų, nekrikštija kūdikių, dėl to tenka vykti į kitas parapijas, klebonas girtauja ir taip toliau. Galima spėti, kad skundas rašytas ne anksčiau kaip 1940 metais.
Pasak 1940 m. vasario 12 d. lietuviškos anketos ir 1941 m. birželio 10 d. rusiškai užpildytos, V. Bobinas  mokėjęs lietuvių, rusų, lenkų ir baltarusių kalbas. Kai kuriuos raštus kurijai, pvz., dėl dispensų santuokoms ir kt., tiek lenkų okupacijos metais, tiek vėliau rašydavęs lotyniškai. 1941 m. buvo prirašytas prie Ignalinos milicijos skyriaus.
Kazitiškio pradinės mokyklos vedėjas E. Dau… (toliau parašas neįskaitomas) 1943 m. vasario 22 d. kurijai rašė, kad mokslo metų pradžioje atvykęs į Kazitiškį ir turėjęs garbės pažinti kleboną Bobiną, kurio „elgesiai visai nesiderina su dvasiškio misija“. Klebonas savo despotiškumu ir žiauriu elgesiu atbaidė daugelį parapijiečių. „Ir jie kelia savo ašarotas akis į skausmingą Kristaus veidą, o lūpos šnabžda: „Viešpatie, nejaugi jau mus apleidi?“ Vieną parapijiečių prašymą iš parašus rinkusių žmonių klebonas atėmė jėga ir „išdidžiai pareiškė iš sakyklos, kad kol norėsiąs, tol Kazitiškyje būsiąs“. Iškeldinti Bobiną parapijiečiai prašė ir 1943 m. vasario 28 d. skunde.
Kurijos kancleris 1943 m. kovo 31 d. išsiuntė Bobinui raštą dėl Petro Bugelio iš Rupinskų kaimo siųsto ir kovo 6 d. kurijoje gauto skundo. Pasirašę 24 asmenys prašė Bobiną iškelti kitur, nes nuo jo kenčia visa Kazitiškio parapija. Klebonas viešai keikiasi, pasakoja nešvankius anekdotus, girtauja, nors per pamokslus garsiai šaukia prieš naminės degtinės gėrimą. Tačiau klebono įpročius žinantiems parapijiečiams pamokslai nedaro jokio įspūdžio. Jau daugiau kaip 10 metų klebonas laiko tą pačią tarnaitę, kuri 1942 metais susirgo kažkokia įtartina liga. Vengdamas gydytojų, klebonas išvežė ją pas savo seseris. Parapijos reikalai visai apleisti, bažnyčioje visur nešvara. Šiokiadieniais mišių dažnai nebūna, vargonai tyli. Klebonas atsisako važiuoti pas ligonius. Jis kone su visais pykstasi, riejasi, net mušasi, o paskui po teismus trankosi. Prašoma „duoti mums kunigą gerą, energingą ir tikrą lietuvį, kuris galėtų tinkamai aptarnauti mūsų dvasiškus sielų reikalus ir kultūringai suburti apie bažnyčią visą parapiją ir skiepyti Dievo bei mūsų tėvynės Lietuvos, Marijos žemės, mintis“.
Po kurijos kanclerio 1943 m. gegužės 26 d. pakartotinio priminimo atsakyti į kovo 31 d. raštą, V. Bobinas aiškinosi kurijos birželio 1 d. gautame rašte. Prisiminė „neužtarnautą įspėjimą“ – kurijos 1942 m. spalio 1 d. raštą ir, anot jo, psichiškai nesveikos neurastenikės Jauraitės skundą. Kai dėl kurijos 1943 m. kovo 31 d. rašte jam primetamų septynių priekaištų, jo parapijiečių tariamų skundų, tai juos inspiravo ir redagavo trijulė: buvęs vargonininkas Adomėnas, prie bolševikų metęs vargonininkavimą, o dabar kerštaujantis, kad jo atgal nepriima; Adomėno prikalbintas mokyklos vedėjas, vyrą pametusios ir bolševijon išbėgusios rusės komunistės sūnus – poetas, redaktorius; trečiasis trijulės asmuo – tai žinomas Kazitiškio apylinkės plėšikas, girtuoklis ir anarchistas Valadka. Adomėno žmona ir vaikai parašus rinkę net Švedriškės ir Vidiškių parapijose.
Iš tikrųjų, 1942 m. lapkričio 20 d. skundą Jo Ekscelencijai arkivyskupui parašė Kazitiškio pradinės mokyklos mokytoja Pranė Jauraitė. Skundėsi, kad klebonas neleidžia jai gyventi špitolėje, ir prašė, kai „rašysit laišką klebonui Bobinui, tai tik išbarkit gerai, kad nedavė neleido gyventi į špitolę, kuri tuščia stovi, niekas nenaudoja“. „Pavojingoj vietoj“, mokyklos pastate, kur kitame kambaryje įsikūrė 22 metų mokyklos vedėjas, mokytoja gyventi nenorėjo, „kad žmonės nepasipiktintų, nes nevedęs vedėjas ir aš“. Išeiti iš mokyklos jai per sapną liepęs kažkoks balsas. „Nelaiminga aš patekus į Kazitiškį, … pavojinga, kad nenustočiau aš tos brangios panystės skaistybės, kurią aš iki šiol išsaugojau“, – guodėsi per 40-metį persiritusi moteris. Kaip „Ryto“ draugijos mokytoja, P. Jauraitė kelerius metus, bent 1925–1929 m., dirbusi Pažemiškio (Ignalinos r.), Kabelių (Varėnos r.), Kaziulių (Šalčininkų r.) kaimuose.
Kunigas Pranas Bieliauskas knygoje „Dienoraštis. 1920–1957“ P. Jauraitę vadina savo auklėtine. Rinkdamas liaudies dainas Daugėliškio parapijoje 1941 m. kovą, P. Bieliauskas kelioms dienoms apsistojo pas Jauraitę Driškūnų kaime. Mokytoja tėvams buvo įtaisiusi neblogus namus, kuriuose du kambarius pasiliko sau. Pasidirbdino karstą ir pasistatė gale lovos. P. Bieliauskas savo auklėtinę 1954 m. lapkritį buvo sutikęs Vilniuje. Ta sakė, kad dirbti kolūkyje jai jau per sunku, kažkokioje Vilniaus įstaigoje susitarusi dėl sargės vietos. Paklausta, ar dar turinti tą daiktą (karstą), atsakė, kad jame tėvą palaidojusi.
1944 m. rudenį sergantį V. Bobiną Kazitiškyje laikinai pavadavo arkivyskupo R. Jalbžykovskio paskirtas kun. Vladas Gimžauskas (vėliau Švenčionių dekanas). Jis rugsėjo 24 d. surašė bažnyčios inventorių. Pasak jo ir kitų žinių, dvarininkai Belikavičiai 1745 m. pastatydino Kazitiškyje pirmąją bažnyčią ir įkurdino prie jos vienuolius bazilijonus. Nauja medinė bažnyčia pastatyta 1861 m., kurią rusų valdžia 1864 m. buvo uždariusi. Pseudogotikinė mūrinė bažnyčia baigta statyti 1908 m. Ją 1909 m. liepos 16 d. pašventino Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas. Išardžius medinę bažnyčią, iš jos suręsta klebonija. Parapijos teises Kazitiškis gavo 1919 m. Bažnytkaimį 1920 m. lapkričio 5 d. užėmė lenkai. Seniau bažnyčiai priklausė 40 ha žemės. Parapijoje dar buvusi koplyčia Grybėnų kaimo kapinėse. Prieš Antrąjį pasaulinį karą bažnyčią kun. Bobinas truputį atnaujino, iš vidaus šviesiai išdažęs jos sienas. Remonto 1944 m. reikėjo klebonijai. Buvo sugriuvusi ir šventoriaus tvora. Visus bažnyčios dokumentus 1941 m. atėmė sovietai. Nežinia kur dingo bažnyčios antspaudai.
Inventorių Rimšės bažnyčios antspaudu patvirtino Rimšės klebonas, garbės kanauninkas Petras Mankus. (P. Mankus, iki 1940 m. Mankauskas, vadino save ir Rimšės dekanu, nors oficialiai Rimšės dekanato niekada nebuvo; kalbamu metu Kazitiškio, Rimšės, Dūkšto ir dar kelios Lietuvos parapijos formaliai priklausė Breslaujos dekanatui, todėl kun. Mankų tiktų vadinti Breslaujos dekanu; 1946 m. gegužės 22 d. įsteigtas Dūkšto dekanatas, atskyrus jį nuo Baltarusijoje likusios Breslaujos, ir Rimšės klebonas kun. Mankus buvo Dūkšto dekanas.)
Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Juozas Dubietis 1945 m. vasario 20 d. pranešė arkivyskupui Mečislovui Reiniui, kad vasario 19 d. mirė buvęs Kazitiškio klebonas Vincas Bobinas. Gyvenęs jis Šilo g. 5 pas Mykolą Vaišnių. Iš jo namų į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią velionis išneštas vasario 21 d. 15.30 val., o kitą dieną 10 val. turėjo vykti pamaldos ir laidotuvės.
Deja, trūksta žinių, kada V. Bobinas paliko Kazitiškį, ką beveik 60-metis kunigas veikė Vilniuje ir kur palaidotas. Tokios informacijos nerasta ir Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve. Galbūt ligotas klebonas 1944 m. rudenį išvažiavo gydytis į Vilnių ir į savo parapiją daugiau nebegrįžo?

Šaltiniai

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštynas: fondas 67, bylos 208/1, 281/1, 281/2; f. 318, b. 108, 3031, 3129, 3955, 4329, 7300, 9054, 9660, 14621, 15664, 15673, 20427, 21181, 21209, 21435, 21677, 22107, 22799, 26035, 28164; f. 342, b. 18120
Lietuvos valstybės istorijos archyvas, fondas 432, apyrašas 1, byla 213
Bieliauskas P. Dienoraštis. 1920–1957. Vilnius, 2012
Kviklys B. Lietuvos bažnyčios, t. V. Vilniaus arkivyskupija, d. II. Chicago, 1986.

The post Kun. Vincas Bobinas appeared first on Voruta.

Kunigas Justinas Saulius gimė 1912 m. sausio 8 d. Švenčionių rajone, Mėžionyse (buv. Cirkliškio apyl.), smulkaus ūkininko šeimoje. Tai – Pranciškaus ir Julijos Uzielaitės Saulių sūnus. Pasak 1932 m. spalio 3 d. rašytos autobiografijos (Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, sutr. MAB, f. 318, b. 26144), eidamas vos trečius metus, vaikelis liko motinos ir senelio globoje, nes, kilus Pirmajam pasauliniam karui, tėvas buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę.

Mokytis pradėjo savo kaimo mokykloje būdamas šešerių metų. Mokyklą uždarius, vaiką kurį laiką mokė korepetitorė. Tačiau 1920 m. mokykla kaime vėl atsidarė, ir Justinas joje mokėsi iki 1924 metų.

1924 m. rudenį berniukas išlaikė egzaminą į Švenčionių „Ryto“ draugijos gimnazijos II klasę. Šioje mokykloje mokėsi beveik iki 1930–1931 mokslo metų pabaigos. Pasak gimnazijos prefekto (tikybos dėstytojo) 1931 m. birželio 23 d. išrašyto moralumo pažymėjimo, „Saulius Justinas per visą jo buvimo gimnazijoje laiką rodė gerą pažangą moksluose, elgėsi labai gerai ir dažnai eidavo prie šventųjų sakramentų“.

Humanitarinio pobūdžio brandos atestato egzaminus J. Saulius eksternu laikė 1931 m. gegužės–birželio mėn. Vilniuje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Pagal Švenčionių mokyklos pažymius nuo geografijos su gamtamoksliu ir filosofijos propedeutikos (įvado) egzaminų jaunuolis buvo atleistas. Egzaminavo Vilniaus mokyklų apygardos kuratorijos tų metų balandžio 22 d. sudaryta komisija: egzaminų komisijos pirmininkas – kalbininkas Janas Otrembskis (Otrębski), nariai – Marcelinas Šikšnys, P. Izenflaumas, M. Skšatas (Skrzat), Henrikas Horodničius, Konstantinas Stašys, Bronius Untulis, Stasys Matjošaitis, kun. Vincentas Taškūnas. Egzaminai vyko lietuvių ir lenkų kalbomis. Gerai įvertintos religijos žinios, kitų dalykų – patenkinamai. Atestatas išrašytas 1931 m. birželio 6 d.

Gavęs brandos atestatą, J. Saulius tais pačiais metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Stodamas pateikė Švenčionių klebono Jono Romelio 1924 m. rugsėjo 3 d. išrašytus gimimo metrikus, Švenčionių notaro Vaclovo Hrinevickio 1931 m. birželio 22 d. patvirtintą brandos atestato nuorašą, aukščiau minėtą moralumo pažymėjimą, nuotrauką (klieriko asmens byla: MAB 318-17688).

Asmens byloje yra pluoštas seminarijos pažymėjimų apie tai, kada klierikas leistas Kalėdų, Velykų ar vasaros atostogų su teise dėvėti sutaną. Įdomu, kad pažymėjimų galiojimo laikas nurodytas valandų tikslumu: iki tam tikros dienos 18 arba 20 val.

Klierikas atostogaudavo Palūšėje, Švenčionyse, Kaltanėnuose. Visuose pažymėjimuose yra klebonų žymos.

Kaltanėnų klebonas Nikodemas Vaišutis 1934 m. sausio 11 d. rašė: „<…> Vilniaus seminarijos klierikas Justinas Saulius Kalėdų atostogas praleido Kaltanėnuose ir elgėsi kaip dera pavyzdingam seminaristui.“ Švenčionių klebonas Domininkas Gailiušas tų pačių metų balandžio 8 d., rašydamas apie Švenčionių klebonijoje nuo kovo 29 d. praleistas J. Sauliaus Velykų atostogas, pabrėžė: „Tuo laiku viskuo pasižymėjo kaip pavyzdingas klierikas, palikdamas apie save malonų prisiminimą. Su pasitenkinimu šitai patvirtinu.“ N. Vaišutis, 1936 m. sausio 11 d. teigiamai atsiliepęs apie J. Saulių, pastebėjo, kad į seminariją klierikas negalėjo atvykti laiku todėl, kad sirgo gripu. Tas pats klebonas, 1936 m. rugsėjo 27 d. atsiliepdamas apie J. Sauliaus vasaros atostogas Kaltanėnuose, nurodė, kad diakonas katechizavo vaikus: vyresniuosius, jau ėjusius išpažinties, ir jaunesniuosius, kuriuos rengė išpažinčiai ir komunijai; suorganizavo eucharistinį ratelį. Apie Švenčionyse nuo 1936 m. gruodžio 18 d. iki 1937 m. sausio 9 d. atostogavusį klieriką D. Gailiušas atsiliepė: „Visą laiką elgėsi pavyzdingai, priimdavo švenčiausiuosius sakramentus, o laisvą laiką skirdavo mokslui. Be to, noriai ir su pakilia nuotaika bažnyčioje atlikinėjo diakonui pritinkančius religinius patarnavimus.“

Velykų atostogas nuo 1937 m. kovo 24 d. iki balandžio 8 d. J. Saulius praleido Beniakainių klebonijoje. Vietos dekanas (jo parašas neįskaitomas) atostogų pažymėjime parašė: „Tuo laiku kasdien sąmoningai dalyvaudavo šv. Mišiose, priiminėjo šventuosius sakramentus, tiek bažnyčioje, tiek klebonijoje elgėsi pavyzdingai ir gerai.“

J. Saulius neapsiribojo mokslais kunigų seminarijoje ir 1937 m. baigė Vilniaus universiteto Teologijos–filosofijos fakultetą. Birželio 20 d. Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžikovskio įšventintas į kunigus. Pirmoji darbo vieta – Senieji Trakai, vikaro pareigos. Tačiau greitai perkeltas vikaru į Paberžę, kur irgi prabuvo tik kelis mėnesius.

Arkivyskupas R. Jalbžikovskis 1938 m. vasario 14 d. (MAB 318-5786) pranešė J. Sauliui į Paberžę, kad skiria jį vikaru į Budslavą (už Naručio ežero, dabar Baltarusijos Medilo r.).

„Dėl savo kairių pažiūrų dažnai buvau kilnojamas ir ilgai dirbau vikaru“, – rašė kunigas Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve saugomoje autobiografijoje.

Molodečno klebonas Karolis Liubianecas 1939 m. birželio 3 d. prašė Vilniaus arkivyskupo paskirti prefektą (MAB 318-5725). Pernai buvęs paskirtas kun. Šimanskis, bet greitai atšauktas ir paskirtas į Švenčionis. K. Liubianecas prašė skirti vėl tą patį Šimanskį arba J. Saulių iš Budslavo. Iš kun. Stanislovo Žuko sužinojęs, kad ten važiuos kun. Pranciškus Cibulskis, ir kun. Saulius bus laisvas. Jeigu nebūtų galima paskirti Šimanskio ar Sauliaus, tai skirti kun. Kulikovskį iš Bobrovščiznos…

Kun. J. Saulius dar porai mėnesių pasiliko Budslave. Nuo 1939 m. rugpjūčio 11 d. paskirtas kapelionu Lentvaryje.

Lentvario klebonas Kazimieras Kulakas 1939 m. spalio 19 d. pranešė arkivyskupui, kad į Lentvarį paskirtas prefektas (kapelionas) J. Saulius rugsėjo 18 d. pabėgo į Lietuvą, „kur, kaip girdėjau nuo žmonių, turi kažkokias pareigas“ (MAB 318-21660). Lentvarį paliko nepaisydamas klebono prašymo ir įtikinėjimų.

Beje, religijos mokymas Lentvario mokykloje nenutrūko: kurį laiką dėstė klebono paprašytas atbėgėlis kunigas be vietos A. Peliovskis, o vėliau Pinsko vyskupijos kunigas prefektas Dionizas Malecas, iš Pinsko išvykęs vietos vyskupui sutikus. K. Kulakas prašė paskirti D. Malecą Lentvario prefektu, kad šis gautų algą, be to, prašė paskirti einančiu vikaro pareigas. Klebonas D. Malecą pažinojęs asmeniškai ir už jo kvalifikaciją laidavęs. Anot kurijos kanclerio A. Savickio prierašo Kulako prašyme, raštą atnešęs pats Malecas. Kancleris pasakęs, kad paskyrimo jis negaus, bet padėti klebonui galįs ir toliau.

J. Saulius po geros savaitės sugrįžo, bet ne į Lentvarį, o į Vilnių. Prašė arkivyskupo leisti dėstyti istoriją kažkurioje Vilniaus gimnazijoje. Prašyme yra kurijos kanclerio A. Savickio ilgas prierašas. Pasak jo, prieš ateinant bolševikams, kun. Saulius, nepaisydamas klebono prašymų, apleido Lentvarį ir išvyko į Lietuvą. Atėjus Lietuvos valdžiai, grįžo į Vilnių.

Kai kurija sužinojo, kad kunigo reikia Marcinkonių parapijai, nes klebonas ją paliko, J. Sauliui pasiūlyta Marcinkonių klebono vieta. J. Saulius atsisakė. Rugsėjo 29 d. arkivyskupas paskyrė Saulių vikaru į Vidiškes. Gyventi jis turėjęs Ignalinoje, kad čia galėtų globoti viešą koplyčią ir aptarnautų Vidiškių parapiją bei artimiausias mokyklas. Tačiau į Ignaliną J. Saulius nevažiavo. Spalio 30 d. kurijai paaiškino, kodėl atsisakė įsikurti Ignalinoje: 1) ten nėra buto, išlaikymo, kuro ir šviesos, 2) nepatenkinamos ir kitos materialinės sąlygos, jam reikia pastoviai gydytis, ko negalės Ignalinoje, be to, turįs leidimą dėstyti valstybinėje Vilniaus gimnazijoje.

Leisti dėstyti visuotinę istoriją gimnazijoje arkivyskupas nesutiko. Tuomet J. Saulius pareiškė, kad liks Vilniuje prie Šv. Mikalojaus bažnyčios ir tęs gydymą.

1939 m. spalio 31 d. J. Saulius buvo paskirtas į Daugėliškį, bet ir ten nevyko, motyvuodamas, kad negavo Lietuvos valdžios leidimo, nors, pasak kurijos kanclerio, kiti kunigai atvažiuodavo ir išvažiuodavo be jokių leidimų.

1940 m. sausio 23 d. J. Saulius paskirtas vikaru į Kaltanėnus, o tų metų spalio 7 d. jam pranešta, kad skiriamas vikaru į Eišiškes (MAB 318-21123). Eišiškių klebonas buvo Boleslovas Močiulskis (MAB 318-3055).

Titulinis arkivyskupas, Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius Mečislovas Reinys 1944 m. balandžio 1 d. pavedė Sauliui priimti Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo kongregacijos seserų įžadus (MAB 318-89).

1945 m. gegužės 25 d. mirė Valkininkų klebonas Nikodemas Abaravičius. Šiek tiek ilgiau kaip du mėnesius klebono pareigas čia ėjo kun. Vaclovas Verikas. M. Reinys liepos 24 d. raštu Eišiškių vikarui J. Sauliui pranešė, kad jis skiriamas laikinuoju Valkininkų parapijos administratoriumi (MAB 318-53, 29496). Eišiškėse J. Saulių turėjo pakeisti kun. Bronislovas Chodanionekas.

Pasak kun. Prano Bieliausko (jo knyga „Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas“, Trakai, 2004, p. 127), J. Saulius į Valkininkus atvyko 1945 m. rugpjūčio 9 d. Rugpjūčio 25 d. M. Reinys patenkino tos pačios dienos J. Sauliaus prašymą – patvirtino naują bažnyčios komitetą, nes „senasis baž. kom. yra iširęs, o be jo jokių remontų, kurių Valkininkų parapijoj yra daug, vesti neįmanoma“. Siūlytas ir patvirtintas toksai komitetas: 1) Justinas Saulius, klebonas, 2) Juozas Mikelionis, Valkininkai, 3) Vincas Ūsas, Senieji Naniškiai, 4) Stanislovas Malkauskas, Kuršiai, 5) Juozas Baliukonis, Sen. Naniškiai, 6) Andrius Dubinskas, Vaitava (Vaitakarčmis), 7) Ignotas Buja, Lieponys (MAB 318-53).

Praėjus J. Sauliaus darbo Valkininkuose aštuoniems mėnesiams, 1946 m. balandžio 12 d. raštu arkiv. M. Reinys pranešė J. Sauliui, kad jis vėl skiriamas į Daugėliškį, iš jo iškėlus kun. Julijoną Steponavičių (MAB 318-98, 29496). Apie J. Sauliaus paskyrimą į Daugėliškį tą pačią dieną pranešta Švenčionių dekanui Vladislovui Gimžauskui (MAB 318-29508). Perimti parapiją reikėjo dalyvaujant dekanui.

Kun. J. Steponavičiui liepta keltis į Adutiškį, iš ten į Dūkštą išsikėlus kun. Danieliui Buiviui. Perduoti Daugėliškio parapiją naujam klebonui J. Sauliui pakartota M. Reinio 1946 m. balandžio 27 d. rašte J. Steponavičiui (MAB 318-52).

Deja, J. Sauliaus kėlimasis į Daugėliškį kažkodėl užtruko. Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleris 1946 m. gruodžio 11 d. priminė Daugėliškio klebonui J. Steponavičiui formaliai perduoti bažnyčią J. Sauliui (MAB 318-5942).

Tiesa, kun. J. Steponavičius parapiją perduoti ruošėsi jau anksčiau – 1946 m. lapkričio 28 d. jis surašė Daugėliškio bažnyčios inventorių. Kun. J. Saulius Daugėliškį perėmė neva gruodžio 23 d.; tą pačią dieną dekanas V. Gimžauskas patvirtino J. Steponavičiaus surašytą bažnyčios inventorių. Parapijos perėmimo aktą dekanas patvirtino 1947 m. sausio 3 d., o sausio 13 d. kurijoje gautas bažnyčios inventorius.

Inventoriuje pateikta trumpa Daugėliškio bažnyčios istorija. Pirmoji Šventųjų Jokymo ir Onos bažnyčia buvo pastatyta 1526 m., perstatyta 1812 m. Tačiau 1886 m. ji sudegė. Dabar tebesanti bažnyčia klebono Jono Burbos ir parapijiečių pastangomis pastatyta 1889 m. Inventoriuje aprašyta bažnyčios įranga, paveikslai, liturginiai rūbai, procesijų reikmenys, knygos, archyvas, koplyčios inventorius, pamaldų tvarka bažnyčioje, parapijos pastatai, beneficijos.

Tačiau iš tikrųjų Daugėliškio bažnyčioje J. Saulius pradėjo dirbti tik 1947 m. sausio 9 d. Tą dieną surašytas dar vienas bažnyčios perėmimo protokolas (protocollum introductionis, MAB 318-97).

1947 m. birželio 5 d. mirė Švenčionių dekanato Paringio parapijos klebonas Z. Daukša. Artėjo didelė parapijos šventė – Švč. Jėzaus Širdies atlaidai birželio 12–13 d., taip pat antra šventė birželio 19–20 d. Parapijiečiai jau birželio 6 d. kreipėsi į arkivyskupijos kuriją su prašymu dar prieš atlaidus paskirti naują kleboną. Dekanas V. Gimžauskas birželio 6 d. pranešė kurijai, kad tvarkyti Paringio parapiją pavedė J. Sauliui, o per atlaidus pats ją prižiūrės. „Viskas gerai sutvarkyta“ (MAB 318-35736). Laikinai administruoti Paringį J. Sauliui birželio 9 d. liepė ir kurija (MAB 318-29496, 35736). Kitu tos pačios dienos raštu kurija jam priminė apie abi artėjančias svarbias anos parapijos šventes.

Nors į Paringį keltis iš Ignalinos ir Vidiškių sutiko kun. Antanas Dilys (į pastarojo vietą dekanas siūlė kun. Joną Deksnį), tačiau naujasis Vilniaus arkivyskupijos administratorius E. Basys 1947 m. birželio 18 d. (arkiv. M. Reinys jau buvo areštuotas) į Paringį paskyrė kun. Alfonsą Merkį.

Toliau pateikiama Vilniaus arkivyskupijos kurijos suteikta informacija

Daugėliškio klebonu J. Saulius buvo iki 1949 metų.

1950 m. kovo 9 d. paskirtas Vilniaus Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo (Žvėryno) bažnyčios administratoriumi. Nuo 1952 m. rugpjūčio 28 d. iki spalio 1 d. gydėsi Rusijos Šiaurės Kaukazo Kislovodsko kurorte.

Nuo 1955 m. sausio 27 d. J. Saulius perkeltas klebono pareigoms į Trakus.

1961 m. vasario 22 d. paskirtas Šalčininkų parapijos administratoriumi. Gegužės 22 d. jam pavedama eiti Šalčininkų dekano pareigas. Po ketverių metų, 1965 m. gegužės 31 d., Šalčininkų klebonui pavesta laikinai aptarnauti su klebono teisėmis ir Jašiūnų parapiją, o 1970 m. lapkričio 3 d. – su tokiomis pat teisėmis aptarnauti Akmenynės parapiją.

Iš Šalčininkų parapijos administratoriaus ir dekano pareigų kun. J. Saulius 1972 m. birželio 13 d. atleistas ir paskirtas Vilniaus Kalvarijų parapijos administratoriumi. Iš tų pareigų atleistas 1973 m. spalio 26 d. ir skirtas Senųjų Trakų klebonu. Tačiau vykti antrą kartą į Senuosius Trakus J. Saulius nenorėjo ir kunigui prašant šis skyrimas pakeistas paskyrimu į Butrimonių (Šalčininkų r.) parapijos klebonus.

Ilgainiui kun. J. Saulius pageidavo kitos parapijos. 1977 m. kovo 1 d. paskirtas klebonu į vieną iš norimų parapijų – Šumską. Iš čia paties prašymu 1981 m. birželio 25 d. atleistas ir paskirtas Trakų bažnyčios altarista. Trakų klebono V. P. Rūko ligos metu 1981 m. lapkričio 11 d. kunigui pavesta aptarnauti parapiją klebono teisėmis.

Trakų parapijos altarista mirė gana staigiai: 1991 m. gruodžio 28 d. išėjo ežere pažuvauti, ant ledo pasijuto silpnai, parėjęs atsisėdo į kėdę ir užgeso.

Laidotuvių pamaldas gruodžio 30 d. laikė ir palaidojo Vilniaus arkivyskupijos administratorius vyskupas Juozas Tunaitis. Laidotuvėse dalyvavo 18 kunigų ir neseniai į Vilnių atvykęs Apaštalų Sosto nuncijaus Lietuvai patarėjas monsinjoras Marijas Kasaris (Mario Cassari). Naujuosius Metus kun. Justinas Saulius sutiko amžinybėje. Velionis ilsisi Trakų bažnyčios šventoriuje.

Trakų bažnyčios jubil. Mons. Vytautas Pranciškus Rūkas prisimena, kad kun. J. Saulių sutiko Švenčionyse, jo dėdės laidotuvėse.

„O po to jau susitikome Trakuose, kai Justinas Saulius, nes paskirtą kitą parapiją nevažiavo. Prašiau  kūrijos, kad leistų jam laikyti Šv. Mišias. Padėdavo man, būdavo gabus žmogus. Adelė, jo šeimininkė po jo mirties man atidavė kelis pamokslus.

Šv. Mišias laikydavo, pasakydavo gudrų pamokslą. Parapijiečiai pamokslų pavyzdžius mokėdavo atmintinai.

Gražų raštą iš seminarijos laikų turėjo. Klebonaudamas pasistatė namą Trakuose, tiesa, tas namas jau buvo pradėtas statyti, o kadangi Trakų tikroji klebonija buvo atimta sovietų valdžios, ten buvo padaryti butai.

Justino vardas buvo liepos pradžioje, tai visada tekdavo j sveikinti per vardines. Kaip žinia Justinas Saulius buvo baigęs Vilniaus kunigų seminariją 1937 m. Todėl jis turėjo pažinčių su senais kunigais, Vilniaus kunigų seminarijos auklėtiniais. Jis nuolat važinėdavo pas Prel. Obrembskį.“

Pasakojimas užrašytas 2011 balandį.

The post Kun. Justinas Saulius appeared first on Voruta.

Tas kunigas buvo 1933 m. kovo 21 d. miręs Stanislovas Bula.
Apie S. Bulą trumpai esu rašęs 2006 m. išėjusioje knygoje „Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos“ (p. 24). Lietuvos valstybės istorijos archyve aptikus kunigo asmens bylą (fondas 694, apyrašas 3, byla 1009), apie dvasininką galima parašyti daugiau bei kai ką patikslinti.
Pagal 1928 m. rugpjūčio 28 d. paties kunigo užpildytos registracijos kortelės duomenis, jis, Jurgio ir Marijos Kairytės (lenk. Kojrocia) Bulų sūnus, gimė 1878 m. vasario 17 d. (pagal Julijaus kalendorių) dabartiniame Pakruojo rajone, Pamūšyje netoli Joniškio rajono ribos. Baigęs Liepojos klasikinės gimnazijos 4 klases, toliau mokėsi Žemaičių (Kauno) Romos katalikų dvasinėje seminarijoje (dvasinės seminarijos – toks oficialus kunigų mokymo įstaigų pavadinimas; šiaip jos vadintos kunigų seminarijomis). Į kunigus Bula įšventintas 1901 m. sausio 8 d. taipogi Kaune. Tik kitame dokumente, atrodo, 1924 m. rašytame trumpame biografinių žinių raštelyje, esančiame Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštyne (fondas 318, byla 28844), kunigas rašė, jog gimęs 1877 m., o įšventintas 1901 m. sausio 9 d.
Pirmieji 14 S. Bulos kunigiško darbo metų praėjo Žemaičių vyskupijai (nuo 1864 m. vyskupijos centras buvo Kaune) anuomet priklausiusiose Latvijos katalikų parapijose. Pirmoji parapija su vikaro pareigomis – Aknystė visai šalia Lietuvos, Rokiškio rajono Juodupės miestelio kaimynystėje (1901–1902 m.). Toliau, 1902–1906 m., jau Bauskės klebonas. Nuo 1906 m. iki 1911 m. – vikaro darbas Jelgavoje, o 1911–1915 m. – vėl klebono pareigos Ventspilyje.
Kilus I pasauliniam karui ir ilgainiui į Latviją įsibrovus vokiečių kariuomenei, S. Bula iš Rygos pasitraukė į Rusiją. 1915–1922 m. klebonavo kažkur Sibire. Nuo kunigystės pradžios buvo laikomas Mogiliovo arkivyskupijos, kuriai nuo 1798 m. buvo pavaldi ir Žemaičių vyskupija, dvasininku.
Iš Rusijos S. Bula grįžo ne į Lietuvą, o į Lenkijos užgrobtą Vilniją bei Vakarų Baltarusiją. Nuo 1922 m. rugpjūčio 24 d. pradėjo dirbti Dolginavo vikaru Vileikos apskrityje (1922–1923 m.), paskui 1923–1924 m. buvo vikaru Slabadoje Breslaujos apskrityje.
Vilniaus vyskupijos generalinis vikaras K. Michalkevičius 1924 m. spalio 2 d. S. Bulą paskyrė Miežėnų klebonu (Breslaujos apskr. Drysvėtų valsčius). Miežėnai formaliai dar priklausė tai Kauno vyskupijos daliai, kuri vėliau atiteko Vilniaus vyskupijai.
1926 m. pradžioje S. Bula panūdo išvažiuoti į Ameriką. Todėl vasario 23 d. parašė į Vilniaus kuriją, prašydamas nuo balandžio 1 d. atleisti jį iš Miežėnų klebonų: jis save laiko Mogiliovo arkivyskupijos kunigu, su Kauno vyskupija neturi nieko bendra, kelionei jau pasiruošęs, pinigai iš Amerikos jam išsiųsti ir t. t. Kartu prašė išrašyti pažymėjimą, kad nuo 1922 08 24 dirbo Vilniaus vyskupijos teritorijoje kaip vikaras, o vėliau kaip klebonas. Vilniaus vyskupas sufraganas prašymą patenkino tą pačią dieną. Atleistas paties prašymu. Gavo Bula ir pageidaujamą pažymėjimą. Tačiau… po trijų dienų, vasario 26 d., parašė vyskupijai raportą, kad vasario 23 d. prašymą atšaukia! Kartu pridėjo ilgesnį raštą – paaiškinimą vyskupui. Mat kai grįžęs iš Vilniaus „kitą dieną išėjo iš namų ir pažvelgė į savo darbus, į iškilusius pastatus, į statomai bažnyčiai sukrautas medžiagas, – širdį suspaudė traukulys, akis užplūdo ašaros… Ir kaip aš visa tai paliksiu?“ „Beribis žmonių pasitikėjimas, nuoširdumas, su kuriuo mane supa parapijiečiai, mano sąžinei įtaigiai liepia pasilikti, dirbti ir statyti bažnyčią.“ Kovo 9 d. vyskupijos valdytojas sutiko pirmąjį raportą atšaukti.
1929 m. S. Bula ir Drysvėtų klebonas Petras Brukvickis atsisakė išpirkti paštu atsiųstą tais metais išleistą Mogiliovo arkivyskupijos elenchusą – arkivyskupijos kunigų ir bažnyčių sąrašą. Visi arkivyskupijos kunigai privalėjo tą leidinį pirkti. Mogiliovo arkivyskupas metropolitas Eduardas Ropas apie Bulos poelgį informavo Vilniaus arkivyskupą ir paprašė iš kunigui valstybės mokamos algos išskaičiuoti 11 zlotų 55 grašius. Pinigus reikėjo persiųsti Lenkijos Valstybinei taupomajai kasai. Pinigai išskaičiuoti iš kovo mėnesio algos.
Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžikovskis 1929 m. kovo 2 d. S. Bulą buvo pasikvietęs pas save, o paskui informavo Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministrą, kad numatęs Bulą iš Miežėnų perkelti į Zomašių parapiją toje pačioje Breslaujos apskrityje, Jodų valsčiuje. Į Zomašius Bula perkeltas balandžio 12 d.
S. Bula turėjo brolį kunigą Joną Bulą, kuris 1924 m. ištrūko iš bolševikų kazematų Maskvoje ir pabėgo į Ameriką. Norėjo grįžti, atvykti nors ir į Lenkiją, tačiau Lenkijos ambasada Niujorke nedavė vizos. Todėl Stanislovas Bula 1931 m. kovo 31 d. prašė Vilniaus arkivyskupo tarpininkauti, juolab, kad 67 metų brolis jau gegužės 26 d. manė išvykti iš Amerikos. Prašyme priminė, kad vysk. K. Michalkevičius brolį gerai pažinojo, iki 1916 m. su juo susirašinėjo. Amerikoje brolis dirbo kunigu pasionisčių vienuolyne. Apie Vilniaus arkivyskupo tarpininkavimą žinių nėra. Jonas Bula grįžo į Lietuvą.
Neva Zomašių parapijiečiai anoniminiame skunde 1931 m. (kurijoje gauta balandžio 7 d.) prašė S. Bulą pašalinti iš jų parapijos ir skirti kitą ganytoją. Anot skundo, klebonas draugavo tik su kvailu mokyklos vedėju ir žydu. Iš žmonių surinktus pinigus pralošė. Pas jį nakvodavo jauna mokytoja. Sumą atlaikydavo per 15 minučių. Mišių laikyti eidavo girtas ir bažnyčioje balsu šaukdavo mergas. Jeigu arkivyskupas Bulos nepasiims, tai parapijiečiai bažnyčią uždarys ir neleis laikyti pamaldų. Kleboną su lazdomis išvys. Dar daugiau, jie pasiruošę bažnyčią ir kleboniją dūmais paleisti. Arkivyskupijos reakcijos į skundą kunigo asmens byloje nėra: panašūs, o juo labiau anoniminiai, skundai prieš kunigus nebuvo didelė retenybė.
Arkivyskupija 1932 m. birželio 20 d. pranešė tikybų ir valstybinio švietimo ministrui, jog numato S. Bulą perkelti į Varėną. Keltis į naują vietą laikinai administruoti parapijos pačiam kunigui liepta liepos 1 d. Perimti parapiją, dalyvaujant Trakų dekanui K. Maliukevičiui, reikėjo iš ligtolinio Varėnos klebono Pranciškaus Sakalausko. Varėna S. Bulai buvo pirmoji ir paskutinė beveik grynai lietuviška parapija. Lenkai anuomet čia buvo tik Varėnos II miestelyje stovėję kariškiai, lenkiškų įstaigų tarnautojai ir vienas kitas sugudėjęs, daugiausia nuo Kalesninkų atsikėlęs gyventojas.
Į Varėną S. Bulą atlydėjo Breslaujos apskrities Finansų skyriaus raštas apie 1931 metų skolą: 45 zlotus pajamų mokesčio ir 9 zl. 24 gr. krizės mokesčio.
1932 m. gruodžio 8 d. S. Bula pašventino Šv. Kazimiero draugijos Mergežerio skyriaus sodžiuje pastatytą kryžių.
Kun. P. Sakalauskui išvykus iš Varėnos, KOP (lenkų pasienio apsaugos korpuso) vadovybė 1933 m. sausio 5 d. prašė arkivyskupijos S. Bulą paskirti KOP Varėnos pagalbiniu kapelionu. Arkivyskupas prašymui sausio 7 d. pritarė.
Mirė Stanislovas Bula gana staigiai po trumpos ligos, pradėjęs 56-uosius metus. Palaidotas 1933 m. kovo 23 d. vietos bažnyčios šventoriuje. Laidotuvėse dalyvavo 9 kitų parapijų kunigai ir kariuomenės atstovai. Mirties aktas įrašytas į parapijos knygas.
Visą savo turtą velionis testamentu paliko broliui kunigui Jonui Bulai. Tas turtas – tai baldai, drabužiai, patalynė, namų apyvokos reikmenys ir 200 zlotų pinigų. Į laidotuves iš Lietuvos atvykęs paveldėtojas visus daiktus atidavė senai tarnaitei, kuriai velionis nebuvo sumokėjęs algos, o už 200 zl. padengta dalis laidotuvių išlaidų. Laidotuvių dieną grįždamas į Lietuvą, paveldėtojas įgaliojimą baigti viską tvarkyti paliko laidotuvėse dalyvavusiam Trakų dekanui Klemensui Maliukevičiui.
„Vilniaus arkivyskupijos žinios“ („Wiadomości Archidziecezjalne Wileńskie“) greitai, 1933 m. Nr. 6 (kovo 25 d.), išspausdino S. Bulai skirtą nekrologą (tik jame klaidingai parašyta, jog velionis į Varėną atkeltas 1929 m. liepos 1 d.).
Apie laidotuves dekanas K. Maliukevičius arkivyskupijos kurijai parašė balandžio 8 d. Kurija balandžio 26 d. raštu perspėjo dekaną, jog jam reikia perimti Varėnos parapiją (tą pačią dieną K. Maliukevičiui pranešta, jog reikės palikti Trakus ir keltis į Valkininkus). Keliems mėnesiams Varėnos parapija buvo likusi be nuolatinio klebono, kol 1933 m. liepos 18 d. iš Valkininkų atsikėlė kun. Vytautas Šikšnelis.
S. Bula buvo palaidotas įėjus į šventorių dešinėje pusėje priešais bažnyčios fasadą. Tačiau po II pasaulinio karo šventoriaus sąskaita platinant gatvę, velionio palaikai perkelti už bažnyčios, į geležinkelio pusę. Tai kol kas vienintelis Varėnoje palaidotas kunigas.
Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve saugomame kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino (1899–1985) rankraštyje „Vilniaus arkivyskupija. Dekanatai ir parapijos. Knyga 8-ji. Varėnos dekanatas“ (Kernavė, 1970–1972) apie S. Bulą rašoma: „Lenkai paminklo jam nestatė, nes buvo žemaitis.“ Iš tikrųjų jis tik kilęs iš buv. Žemaičių vyskupijos. Tačiau tiek 1924 m. raštelyje, tiek 1928 m. registracijos kortelėje S. Bula save vadino lenku (narodowość polska), nors, pasak Pamūšio žmonių, lenkų ar lenkuojančių jų apylinkėje reikėtų paieškoti. Kaip paaiškinti šitokį kunigo išverstakailiškumą? Matyt, dar paauglystėje atitrūkęs nuo gimtinės ir tautos kamieno, o juo labiau besimokydamas lenkiškumo persmelktoje anuometinėje Kauno kunigų seminarijoje, S. Bula neišsiugdė lietuvio tautinės savimonės.
Seminarijoje buvo didelė Žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio įtaka (vyskupijai jis vadovavo 1883–1908 m.). „Lietuvių enciklopedija“ (Bostonas), t. XXI tą vyskupą apibūdina šitaip: „Stačiatikiškosios Rusijos grėsmėje katalikiškos Lietuvos atspirtį Paliulionis matė vienybėje su Lenkija, o lietuvių kunigų tautiniame darbe įžiūrėjo vieningos atsparos ardymą. Todėl dvasininkuose ir kun. seminarijoje palaikė lenkišką dvasią…“. Vėliau darbas lenkų katalikų vyraujančiose parapijose Latvijoje ir Sibire Bulos lietuvybės taipogi neskatino. Greičiausiai dėl tautinės savimonės stokos jis 1922 m. ir į Nepriklausomą Lietuvą negrįžo, lenkų okupuotoje Vilnijoje rašėsi lenku, juo labiau, kad gal ir gimtąją lietuvių kalbą buvo primiršęs. O gal turėjo kunigas ir kokių nors konjunktūrinių išskaičiavimų, kas žino?
Paminklas ant S. Bulos kapo buvo pastatytas praėjus maždaug 25 m. po kunigo mirties. Tuo pasirūpino Varėnos parapiją antrą kartą administruodamas (1956–1962 m.) kun. Jonas Morkūnas. Tačiau paminklo įraše padaryta rimta klaida: neva Stanislovas Bula gimęs 1864 metais. Tačiau tai velionio vyresniojo brolio Jono Bulos gimimo metai!
Antrasis Varėnoje dirbęs ir iš čia Anapilin išėjęs kunigas buvo Valentinas Virvičius. Su šiuo pasauliu jis persiskyrė 2010 m. vasario 16 d.

Juliaus Vaicekausko nuotr.

Paminklas kun. Bulai 1 – Kun. Stanislovo Bulos kapas Varėnos bažnyčios šventoriuje
Paminklas kun. Bulai 2 – Kun. Stanislovo Bulos kapas Varėnos bažnyčios šventoriuje

The post Pirmasis Varėnoje miręs kunigas appeared first on Voruta.