Miškų georeferencinis pagrindas

Prof. Andrius Kuliešis, dr. Albertas Kasperavičius, www.voruta.lt

Šiemet sukanka lygiai 100 metų, kai Lietuvoje pradėti pirmieji reguliariosios miškotvarkos darbai. 1922 metais Miškų departamente prof. Povilo Matulionio buvo įsteigtas Miškotvarkos skyrius. Šimtmečio laikotarpiu valstybiniai miškai, vėliau – ir privatūs miškai yra tvarkomi reguliariai, kas 10-12 metų. Pernai, 2021 metais pradėta jau aštuntoji valstybinių miškų miškotvarka.

Miškotvarka – tai miškų ūkio planavimo sistema, apimanti miškų inventorizaciją, apskaitą, miškų būklės, naudojimo ir ūkinės veiklos analizę, miškų ūkio organizavimo ir plėtros projektų rengimą. Miškotvarka padeda užtikrinti tvarų ir suderintą su valdos savininko reikmėmis miško išteklių naudojimą, aprūpina miškų politikos formavimo ir valdymo institucijas nuolat atnaujinama informacija apie visų miško išteklių būklę ir jų naudojimo galimybes.

Pradžia – dar XVI amžiuje

Pirmieji vienkartiniai miškotvarkos darbai Lietuvoje užfiksuoti dar 1559 metais, kai buvo atlikta Lietuvos didžiojo kunigaikščio girių ribų ir žvėrių perėjų revizija, kurios tikslas buvo ne tik aprašyti miškų ribas, bet ir nustatyti žvėrių perėjas, pagal ką buvo galima spręsti apie jų gausą. 1567 m. Knyšine (Lenkija) išleistame karališkųjų girininkų įstatyme patvirtinta didžiojo kunigaikščio miškų administravimo tvarka, veikusi iki Lietuvos valstybės žlugimo XVIII amžiaus pabaigoje. 1641 m. buvo užbaigtas didžiojo kunigaikščio girių miškų ūkio pertvarkymas, vadinamas girių ordinacija, suskirstant girias į administracinius vienetus, suformuojant jų administracijas.

1790 metais buvo parengtas vienas iš seniausių Europoje karališkųjų miškų Kliošių administracinio vieneto miškų tvarkymo planas. Jame 17453 ha ploto teritorija suskirstyta į 9 girininkijas. Plane skirtingais sutartiniais ženklais pažymėti medynai, pelkės, durpynai, dykvietės, išskirti pušynai, alksnynai, beržynai, mišrūs medynai, sudalinti į tris amžiaus grupes, iš jų išskirti vertingiausi – brandūs, tinkami kirsti medynai.

2022 m. vasario mėn. žurnalas „Forest ecology and management“ paskelbė Europos inventorizacijų, skirtų medynų tūriui įvertinti nuo seniausių laikų istorinę apžvalgą. G. Valavičiaus „Lietuvos girių ir žvėrių perėjų revizija“ tame straipsnyje pateikta kaip viena iš seniausių miško išteklių apskaitų Europoje, pretenduojanti ir į daugiafunkcinio miško išteklių naudojimo vertinimo pradininkus, lygiai kaip ir karališkųjų miškų Kliošių administracinio vieneto miškų tvarkymo planas, pagal savo turinį laikytinas pagrindinių miškotvarkos dokumentų prototipu, o taip pat neginčijamu praktinės Lietuvos miškotvarkos pradžios prieš 232 metus įrodymu.

Reguliariosios miškotvarkos pradžia

1922 – –1932 metais buvo sukurti Lietuvos miškotvarkos pagrindai. Iš pradžių miškotvarkoje buvo skiriamas didelis dėmesys aplinkinėms riboms ženklinti, jų geodeziniams matavimams vykdyti. Šių darbų kokybė buvo tokia gera, kad kai 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę reikėjo atskirti valstybinius miškus nuo privačių, tam pasitarnavo prieš 60–70 metų supilti kapčiai.

Taksaciniai miško sklypai pirmoje miškotvarkoje buvo skiriami ženklinant bei matuojant sklypų ribas prakirstuose spindžiuose. Vėliau buvo pereita prie tikslesnio, bet gerokai darbui imlesnio sklypų ribų nustatymo, panaudojant menzulinę nuotrauką. Todėl aeronuotraukų panaudojimas riboms išskirti, pradedant 1958 – –1963 metų miškotvarka, leido žymiai supaprastinti ir patikslinti taksacinių sklypų ribų nustatymą.

Šis metodas buvo nuolatos tobulinamas, pereinant nuo juodai baltų prie spalvotų, spektrozoninių nuotraukų, dar vėliau prie ortofotoplanų.

Vystymasis kuriant naujus metodus

Lietuvos miškotvarkoje buvo sukurta ir naudojama integruoto taksacinio sklypo abriso technologija. Ši technologija kartu su medynų rodiklių prognoze, panaudojant našumo modelį, leidžia apjungti einamosios inventorizacijos duomenis su praėjusios inventorizacijos duomenimis, taip užtikrinant būtiną medyno augimo tęstinumą.

Pagrindiniams rodikliams (medžių stiebų tūriui, jų prieaugiui, augavietės našumo rodikliams) įvertinti reikia nustatyti medyno (ardo), juos sudarančių medžių rūšių vidutinį aukštį, vidutinį skersmenį, skerspločių sumą, amžių. Nuo 1922 metų naudojami aukštimačiai, žerglės, grąžtai.

Genialiausias XX amžiaus išradimas yra kampinio matavimo (austrų miškininko W. Bitterlicho) prietaisas, taip pat tolimačiai (optiniai, lazeriniai), naudojami skritulio formos bareliams atriboti. Pastarieji prietaisai teikė daug vilčių atrankos metodams taikyti miško sklype. Nežiūrint daugybės šioje srityje atliktų tyrimų, atrankos metodai sklypo lygiu turėjo tam tikrų „silpnybių“ – praktika parodė, jog griežtų, atrankos metodams būdingų, reikalavimų laikymasis, reikalauja neadekvačiai didelių sąnaudų, o minėtų reikalavimų nesilaikymas veda prie neleistinų sisteminių paklaidų. Dėl šių priežasčių iki šių dienų pagrindiniu sklypinės miškų inventorizacijos metodu yra akinis su daliniais matavimo elementais. Todėl buvo svarbu sukurti miškų inventorizacijos sistemą ir nustatyti sąsajas tarp rodiklių, inventorizuotų naudojant objektyvius ir subjektyvius inventorizacijos metodus.

Pradedant 1922 metais, Lietuvos miškotvarkoje taikyti kaimyninėse šalyse naudojami taksaciniai normatyvai ir tik 1966 metais, antrosios pokarinės miškotvarkos metu, pradėti naudoti nacionaliniai taksaciniai normatyvai (bonitetinės skalės, skerspločių sumų ir tūrių, formrodžių, augimo eigos, sortimentinės ir kitos lentelės bei modeliai), parengti Lietuvos miškų instituto mokslininkų. Tokiu būdu Lietuvos miškotvarka pademonstravo aukštą profesinį lygį, tuo išsiskirdama iš kitų sovietinių respublikų ir jai buvo suteikta aukščiausia IA miškų tvarkymo eilė.

Neaplenkė ir skaitmenizacija

Antrame pokarinės miškotvarkos darbų cikle, pradedant 1966 metais, duomenų apdorojime pradėtos naudoti elektroninės skaičiavimo mašinos, popierinius archyvus keitė elektroninės duomenų bazės. 1984 m. sukurta duomenų bazių valdymo sistema „L“, kai kuriems uždaviniams spręsti naudojama iki šiol. Į skaitmenines duomenų bazes įvedami ir koreguojami miško inventorizacijos duomenys, atliekama duomenų analizė, spausdinamos įvairios ataskaitos, taksoraščiai. Duomenys atnaujinami (aktualizuojami), panaudojant medynų augimo eigos lenteles, medynų našumo modelius. Miškotvarkos darbų kompiuterizacija sukūrė prielaidas vieningos Lietuvos miškų informacinės sistemos, miškų valstybės kadastro sukūrimui.

Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras (MVK)

Tai – oficialus informacijos apie miško žemę šaltinis, sukurtas 2003 metais. MVK yra integruotas į valstybės registrų sistemą. Registruojami sklypinės miškų inventorizacijos, pokyčių dėl ūkinės veiklos ar gamtinių veiksnių duomenys sudaro MVK informacijos pagrindą. MVK pagalba vykdoma miško žemės naudojimo kontrolė, išduodami leidimai kirsti mišką, registruojamas miškų tvarkymo režimas (miškų grupė), kontroliuojamos valstybinės reikšmės miškų plotų ribos.

Nacionalinė miškų inventorizacija (NMI)

Pradėta 1998 metais. Vyksta nepertraukiamai, grindžiama atrankos metodais. NMI paskirtis – pateikti objektyvius ir operatyvius duomenis apie visos šalies miškų išteklius, jų kaitą. Šie duomenys skirti strateginio lygmens planavimo uždaviniams spręsti. Kasmet yra permatuojamas penktadalis miško žemėje išskirtų 6000 pastovių apskaitos barelių, tolygiai išdėstytų visoje Lietuvos miškų teritorijoje. Pastovūs, įslaptinti bareliai leidžia tiesiogiai, be subjektyvaus įsikišimo, įvertinti miškų našumą ir jo panaudojimą. 2022 metais yra baigtas penktasis barelių matavimo ciklas.

Miškotvarka

2008 – –2010 m išbandyta ir gamybiniu mastu pradėta diegti vertingiausių – valstybinių miškų brandžių medynų inventorizacija (BMI) atrankos metodu. Kelias dešimtis kartų didesnis barelių skaičius, leido iš esmės patikslinti valstybinių miškų brandžių medynų išteklius pagal miškų urėdijas, medžių rūšis, augavietės sąlygas, medynų skalsumą.

Unifikavus pagrindinius taksacinius normatyvus, skirtus medynų tūrio, prieaugio, augavietės našumui įvertinti visose inventorizacijose, 2010 metais buvo sukurta galimybė visas inventorizacijas apjungti į vieningą Lietuvos miškų inventorizacijos sistemą.

2013 metais Dubravos eksperimentinėje miškų urėdijoje pradėti Miškų georeferencinio pagrindo metodikos kūrimo darbai. Miškų georeferencinis pagrindas (MGP) – nepertraukiamos sklypinės miškų inventorizacijos geodezinis pagrindas, kurio tikslas – nustatyti miškuose esančių stabilių linijinių objektų (kvartalinių, griovių, kelių, trasų, nuosavybės ribas ženklinančių linijų ir kt.) susikirtimo ir posūkio taškų koordinates bei suformuoti tarp šių linijų esančių pastovių poligonų, skirtų miškui auginti (miško žemės) ribas. Juo iš esmės patikslinamos plotinių objektų ribos, o ilgalaikėje perspektyvoje sutaupomos lėšos, atkrenta būtinybė kiekvienos inventorizacijos metu iš naujo identifikuoti linijinių objektų padėtį.

Šiuolaikinė miškotvarka neįsivaizduojama ir be privačių miškotvarkos projektų. Pirmasis toks projektas buvo užregistruotas 1994 m. spalio 14 d. Jis buvo parengtas dr. A. Rutkausko, patvirtintas A. Bruko. Per 28 metus parengta apie 70 tūkst. projektų virš 513 tūkst. ha miško žemės ploto, projektų rengime kasmet dalyvauja 100–180 projektuotojų.

Visais laikais, kai subręsdavo būtinybė pagerinti miškų būklę, užtikrinti reikiamo lygmens vis labiau augantį įvairiapusį, įmanomai tolygesnį ir nenutrūkstamą miško išteklių naudojimą, buvo imamasi ūkinininkavimo miške sistemų tobulinimo, informacijos apie miškus bei miškų inventorizacijos metodų tikslinimo bei siūlomų sprendinių pagrįstumo didinimo.

Ateityje miškotvarkoje numatoma vykdyti nepertraukiamą miškų inventorizaciją sklypo lygiu, informaciją rinkti nuotoliniais metodais, automatizuoti duomenų atnaujinimą ir ūkinės veiklos projektavimą, diegti dirbtiniu intelektu grįstus sprendimus, sukurti vieningą miškų informacinę sistemą.