Tininis_Prievartine_mobilizacija[1] (1)

Habil. dr. Algirdas Ažubalis,

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius

Šių metų spalio 8 d. Vilniuje, Karininkų ramovėje vyko dr. Vytauto Tininio knygos „Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją“ (Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2014) pristatymas. Knyga pradedama prasminga dedikacija: „Skiriama Lietuvos kariams – žuvusiems, sužeistiems, suluošintiems, išlikusiems gyviems Antrojo pasaulinio karo frontuose. Minint prievartinės mobilizacijos į Raudonąją armiją 70-metį“. Kol kalbėjo garbūs prelegentai: Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis, knygos autorius dr. V. Tininis, Vilniaus universiteto docentas dr. Algirdas Jakubčionis, Seimo narys, jo parlamentinės grupės „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ pirmininkas dr. Arvydas Anušauskas, dainavo karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ (vadovas Tadas Šumskas), mano vaizduotėje pradėjo atgimti tolimos vaikystės vaizdiniai.

1944 m. liepa. Man – šešti metai. Amžius, kad atmintis fiksuoja labai daug ir jau visam gyvenimui. Mano gimtoji sodyba Voversių kaimo (dab. Anykščių rajono ryčiausias kaimas) rytinėje dalyje stovėjo prie vieškelio, einančio iš Skiemonių (Anykščių raj.) į Skudutiškį (Molėtų raj.). Gyvenamasis namas stovėjo (ir tebestovi, tik mūsų šeimai nebepriklauso) lygiagrečiai su vieškeliu, apie 200 m nuo jo. Vieškelis eina tiesiai iš vakarų (Skiemonys) į rytus (Skudutiškis). Vieškeliu važiuojant į vakarus, už 6 km pasieki Skiemonis, dar už 2 km – Biržinė („Biržinka“) – plento Zarasai – Utena – Ukmergė – Kaunas ir plačiojo vieškelio Molėtai – Anykščiai sankryža. Iš Biržinės galėjai vykti kur nori. Todėl mūsų vieškeliu naudojosi plačių apylinkių jaunimas ir vyresnieji, norėdami pasiekti didesnius miestus. Juo, kaip pasakodavo mano mama, 1940 m. birželio viduryje, kai mane, sulaukusį 1 metų ir 2 savaičių, tėvai rengėsi vežtis į Skiemonių bažnyčią, kaip tikrą vyrą (pirmąkart ten lankiausi dar vystykluose ir klebono Aniceto Meškausko (1885–1979) buvau pakrikštytas beveik prieš metus), iš rytų atžlegėjo Raudonoji armija – „išvaduotoja“ ir sutrukdė mums kelionę. Pats, jau būdamas 5 metų vyras, mačiau 3 dienas trukusį jos žygiavimą į vakarus 1944 m. vasarą. O kelios dienos prieš tą žygiavimą buvo tokios. Kelias naktis kaimyno Stasio Kučmos žemėje buvusios aukštos kalvos papėdėje įrengtame primityviame, tik nuo kulkų galėjusiame apsaugoti bunkeryje praleidome visos trijų kaimynų šeimos: mūsų, S. Kučmos ir Jono Satkūno. Dieną suaugusieji pakaitomis pareidavo apžiūrėti gyvulių, mes, vaikai, suaugusiųjų prižiūrimi, kapstėmės smėliuke prie bunkerio. Ant kalvos, kuri iš tiesų buvo apylinkėse aukščiausia, buvo vokiečių postas. Nusileisdavo pas mus ir vokietukai (tai buvo jauni, gal 16–17 m. berniokėliai). Su broliu Valentinu, baigusiu progimnazijos dvi klases, jie susikalbėdavo vokiškai. Vaikams ir moterims jie duodavo saldainių, šokolado, vyrams – cigarečių, kurias tie paimdavo tik iš mandagumo, bet beveik nerūkydavo – „šiaudai“, anot jų, geriau stiprus naminis tabokėlis… Patys vokietukai gaudavo iš mūsų lašinių, pieno, kiaušinių. Vieną pavakarę vokietukas pasakė, kad per žiūronus matęs – Ančėnuose (už 3 km, dab. Molėtų raj.) jau rusai. Ryte prie mūsų bunkerio nuo kalno nusileido kitas sargybinis – stebėtojas, jau nebejaunas rusas su automatu prie krūtinės. Vaikai ir moterys pritilo. Bet rusas, pamatęs, kokia čia „publika“, nusišypsojo ir pasakė: „Доброе утро! Есть говорящие по-русски?“ („Labas rytas! Ar yra kalbančių rusiškai?“). Šypsena visus nuramino. Tuoj atsiliepė mano senelis Jonas Juočepis (1870–1947), XIX a. pabaigoje tarnavęs raitojoje carienės gvardijoje, po to beveik 20 m. dirbęs Putilovo gamykloje Peterburge, pas mus gyvenusios rusės nuo Pskovo, Jonas Satkūnas, caro laikais lankęs „народное училище“ (liaudies mokykla, liaudyje dažnai taip ir vadinta – „narodna“). Atsirado naminukės, užkandos. Rusas liepė eiti namo, nes frontas jau esąs prie Anykščių. Grįžom ir apie tris dienas stebėjome vieškeliu traukiančias į vakarus gurguoles, arklių traukiamas patrankas, pamatėme net kareivį, jojantį ant mums nematyto gyvulio – asilo. Tačiau greitai teko kraustytis į kieme stovėjusią trobelę – „kamarą“, svirną, nes porai savaičių trobą užėmė laikina karinė ambulatorija. Į ją pristatydavo fronte sužeistus karininkus (ties Anykščiais ilgokai vyko permainingi mūšiai), juos čia tvarkingiau perrišdavo ir išveždavo į ligoninę, kuri buvo kažkur prie Skudutiškio. Prisimenu ruses, karo gydytojas ar seseles, kurios laisvalaikiu nešiodavo mus su Birute ant rankų – matyt, prisimindavo kažkur likusius savo vaikus ar broliukus bei sesutes.

Vieškeliu prasidėjo ir judėjimas kryptimi nuo fronto. Kažkas iš kaimynų pasakė, kad matė sustojusį automobilį ir iš jo iššokusius kareivius, kurie pačiupo mūsų avį ir nusivežė link Skudutiškio. Atsisveikino ir pas mus gyvenusios rusės nuo Pskovo, susikrovusios savo ryšulėlius, gavusios iš mūsų maisto, jos susistabdė į rytus – Skudutiškio kryptimi važiavusį sunkvežimį. Žadėjo parašyti, bet neparašė. O užeinantys kariškiai tapo įtaresni. Duodamą pieną ar naminukę pirmiausia liepdavo išgerti šeimininkei ar šeimininkui. Vieną kartą sustojo arklių traukiama patranka, įšokęs į tvartą, kareivis paėmė mūsų arklį, įkinkė ir mums, pagrasinęs automatu su juo besiginčijusiam seneliui, paliko apšlubusią, nuvarytą kumelę. (Senelis, būdamas patyręs kalvis, nuėmė nudilusias pasagas, palaikė kumelę be jų, kol užgijo sužeistos kojos, perkaustė ir kumelė atsigavo, tarnavo mūsų šeimai gana ištvermingai iki kolchozo sukūrimo. Antrąją kolchozinę žiemą, nebestovėdama mūsų tvarte, išvesta į didelį išvežto į Sibirą Baltušavos Sližio tvartą, išbadėjusi kumelė nugaišo). O paskui prasidėjo dar baisesni dalykai, kurie apibendrintai aprašyti dr. V. Tininio knygoje. Į Raudonąją armiją buvo pradėti šaukti, o kai į šaukimus beveik niekas nereaguodavo, imti gaudyti vyrai iki 45 m. Tada vyrai ėmė gudrauti: suliedavo rašalu gimimo datas pasuose ar jas stengėsi ištaisyti (pasijaunindami, jei buvo jauni, pasisendindami, jei buvo vyresni, tokiu atveju augindavosi ir barzdas), slapstytis. Stichiškai ėmė kurtis partizanų būriai. Prasidėjo ir raudonųjų rekrūtų gaudytojų veikla.

Ši veikla betarpiškai palietė ir mūsų gimines bei artimus kaimynus. Mamos brolis, mano dėdė Jonas Šulskus (1919 Anykščių raj. Ožionių k. – 1945 II pasaulinio karo fronte), labai gražus, kultūringas vaikinas, labai domėjosi mokslais, nepriklausomybės metais mokėsi neakivaizdiniuose savišvietos kursuose „Kalbaneum“ Kaune, kurie siuntinėdavo pamokas paštu. Godžiai skaitė knygas, jomis labai domėjosi. Mama pasakodavo, kad jis atnešė mano tėvui pasiskaityti Adolfo Šapokos (1906–1961) „Lietuvos istoriją“, Kazio Binkio (1893–1942) parašytą Prezidento Antano Smetonos (1874–1944) biografiją – tai buvo pirmosios mano vaikystės knygos, kurios vėliau, dažniau pasirodant mūsų namuose stribams, kažkur buvo paslėptos..

1944 m. vasarą, kai raudonieji rekrūtų gaudytojai peršovė nuo jų bėgusį dėdės kaimyną Siminkevičių (išgijo, nors buvo peršauti plaučiai), dėdė Jonas, vežant rugius, tų gaudytojų buvo „nuimtas“ nuo prėslo ir išgabentas į Raudonąją armiją. Žuvo paskutinę karo dieną, 1945 05 08 kažkur Vokietijoje.

Kadangi jam 1944 m. irgi grėsė mobilizacija, mamos svainis Steponas Jurevičius (1914–1990), gyvenęs Molėtų raj. Kaniūkų kaime (paskutinio aktyviai kovojusio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio (1928–1965) gimtinėje) slapstėsi mūsų klojime, o paskui, kai kilo kažkoks pavojus, tėvas „korose“ (aukštaitiškas vežimas aukštais bortais šienui ar javams vežti) su dvigubu dugnu po šiaudais jį nuvežė kažkur pas kitus gimines. Į partizanus S. Jurevičius nėjo, bet vis tiek partizanu buvo laikomas. Kai sovietinis generolas J. Bartašiūnas paskelbė pirmąją amnestiją, S. Jurevičius nuėjo į Uteną užsiregistruoti, o grįžęs neberado šeimos: žmona, dukra Bronė (gim. 1940 m.), sūnūs Albinas (1942–1964) ir tik ką gimęs Algis, paauglys Stepono brolis Vacys (apie 1931 – apie 1992) ir jo motina buvo ištremti. Pakliuvo į Molotovo (Permės) sritį, Komių–Permių autonominę apygardą, dirbo miškuose. Dėdė Steponas, keletą metų pagyvenęs vienas, susitaupęs pinigų (spekuliuodavo arkliais), išvyko pas šeimą. Ten gyveno iki amnestijos 1955 m.

Voversių kaimo pamiškėje stovėjo Jono Atkočiaus (vadinto „Brazilninku“, nes buvo išvažiavęs į Braziliją, iš kur teko sprukti nuo kavos plantatorių) sodyba. Joje daug metų buvo Voversių pradinė mokykla. J. Atkočius turėjo du sūnus: Joną ir Vladą bei dukterį. Jonas Nepriklausomybės pabaigoje buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Tarnybą teko tęsti Raudonojoje armijoje, jos gretose kariauti su vokiečiais. Grįžo iš karo šlubas. Po kelių dienų raudonieji rekrūtų gaudytojai nušovė Vladą, jiems matant, be jokio ginklo, pasislėpusį sodybos rūsyje. Vladas buvo tik ką vedęs gražuolę Antaniną („Untasią“) Kučmaitę. Laidoti, kaip įprasta, Skiemonyse, Atkočiai sūnų bijojo. Jis buvo palaidotas Voversių kapinaitėse, kuriose jau seniai nieko nebelaidodavo. V. Atkočius buvo paskutinis, palaidotas jose. Vargšė Antanina kasdien po darbo vakarais lankė kapą ir apsikabinusi jį klykdavo, klykdavo… Po poros metų Antanina mirė nuo džiovos.

Teko vėliau, jaunystėje bendrauti ir su Lietuvos rusų kilmės kolegėmis – į Raudonąją Armiją išėjusių ir joje karo pabaigoje žuvusių dukromis. Iš Molėtų raj. Žibėčių II kaimo kilusi Efrosinija M.-O. buvo mano bendrakursė Ukmergės pedagoginėje mokykloje. Savo atsiminimuose ji rašo: „Mama augino 4 vaikus, tėtis buvo žuvęs kare. <…> Tuo metu mūsų šeimos materialinė padėtis buvo vargana“. Dirbant Telšių raj. Ubiškės vidurinėje mokykloje mano kolegė Vanda V.-M. pasakojo apie savo tėvo, gyvenusio Tryškių valsčiuje, žūtį paskutinėmis karo dienomis Raudonosios armijos gretose. Taigi kiek galėčiau papildyti dr. V. Tininio knygos atsiminimų skyrių… Jame, paskutiniame, knygos skyriuje yra patalpinti 10 buvusių rekrūtų atsiminimai.

Knygos įvade dr. V. Tininis, apžvelgęs nelabai gausius publikuotus šaltinius, archyvinių šaltinių likučius Lietuvoje (didžioji jų dalis – Rusijoje, tyrinėtojams sunkiai prieinami) formuluoja tyrimo tikslą: nustatyti prievartinio Lietuvos gyventojų panaudojimo SSRS ginkluotosios pajėgose Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir prievartinės mobilizacijos padarinius lietuvių tautai. Siekdamas šio tikslo, beveik 200 psl. knygos teksto autorius aprašo prievartinės mobilizacijos organizavimą ir eigą, pagrindinius jos organizatorius ir vykdytojus, tarnybos Raudonojoje armijoje vengiančių beginklių vyrų, dezertyrų žudynes ir kitokias jiems taikytas represijas, varganą mobilizuotųjų padėtį kariniuose daliniuose, sovietų valdžios skelbtas amnestijas, Bažnyčios prievartavimą dalyvauti agitacijoje už tas amnestijas, varganą sužeistųjų ar žuvusiųjų karo dalyvių šeimų gyvenimą, nes ubagiška SSRS beveik niekuo negalėjo prisidėti prie to gyvenimo pagerinimo. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, dokumentų faksimilėmis. Pagrindinė išvada, padaryta knygoje: „Prievartinė Lietuvos vyrų mobilizacija į Raudonąją armiją tapo sudedamąja Lietuvos gyventojų sovietinio teroro dalimi. Tai sukėlė didelį žmonių nepasitenkinimą, sustiprino ir papildė ginkluotojo pasipriešinimo kovotojų gretas, sukėlė visuotinį lietuvių tautos priešiškumą sovietų valdžiai, komunistinei santvarkai ir rusinimui. Mobilizacijos boikotas tapo viena iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai formų“. Ši knyga – tik graži šios temos tyrimų pradžia. Temoje ateityje gali rasti ką veikti dešimtys tyrėjų, nes dėl minėtų archyvų išvežimo į Rusiją reikia ieškoti būdų prasiskverbti į juos, o taip pat – rinkti atsiminimus (nors buvusių rekrūtų likę jau nedaug, bet atsiminimų, nuotraukų, laiškų, įvairių dokumentų yra likę šeimose).

Skaitant knygą, vertinant jos mokslinį aparatą, kilo minčių, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, leidžiantis tokias knygas, yra labai rimta mokslinio tyrimo įstaiga, tirianti skaudžiausią lietuvių tautos gyvenimo laikotarpį. Tačiau oficialiai centas nepripažįstamas moksline įstaiga. Jame bendradarbiaujantys mokslų daktarai vadinami tik specialistais, o ne mokslo darbuotojais. Jiems neskaičiuojamas mokslinio darbo stažas ir jie neturi teisės į nors ir kuklias, bet kiek pagerinančias buvusių mokslininkų ar aukštųjų mokyklų dėstytojų senatvės sąlygas. Todėl, matyt, nelabai rūpinamasi ir moksliniu leidžiamų leidinių apiforminimu. Štai ir ši dr. V. Tininio knyga savo turiniu ir forma niekuo nesiskiria nuo rimtų kitų mokslo šakų monografijų. Tačiau ji monografija negali vadintis dėl labai formalių priežasčių: ją recenzavo tik vienas mokslininkas (turi būti du), nenurodoma, ar ji apsvarstyta mokslininkų posėdyje (katedroje, institute ar pan.), nurodant svarstymo protokolo datą ir numerį. O juk dabar į labai rimtus mokslo darbus pretenduoja, mokslo vardus ir mokslininkų pensijas gauna, pvz., tokie „tyrinėtojai“, kurie atlikę anketines apklausas, jų pagrindu pribraižę diagramų ir lentelių padaro „stulbinantį atradimą“: „Pradinių klasių mokiniai labiausiai mėgsta judriuosius žaidimus“. Labai madinga dabar yra „mokslo darbuose“ prie užsienietiškų žodžių pridėjus lietuviškas galūnes ir gavus naujadarus, pvz., „tūtorius“ (darbuotojas-gamybininkas, kuriam priskiriamas studentas-praktikantas), pasinaudojant ir vartojamais tarptautiniais žodžiais, pvz., „mentorius“ (studentų praktikos vadovas), „refleksija“ (studentų įgyjami praktikoje mokėjimai) kaip visiškai naują „mokslinį atradimą“ pristatyti studentų gamybines praktikas, kuriose visiems, baigusiems aukštąjį mokslą teko jaunystėje dalyvauti, o vėliau daugumai būti ir „tūtoriais“, kai kam – ir „mentoriais“. Beje, šios mintys man kilo jau važiuojant į namus per Žaliąjį tiltą, kurį dar „tebepuošia“ raudonųjų rekrūtų gaudytojų skulptūra, matyt, kai kam iš mūsų valdančiųjų dar labai miela. O tada kaipgi tie valdantieji pripažins mokslininkais tuos, kurie demaskuoja tų gaudytojų darbus? Betgi tokiu būdu sąmoningai ar ne pilamas vanduo ant mūsų oponentų (dabar – tai net per švelnus žodis) Rytuose malūno, kurie, kai prasideda kalbos apie okupacijos žalos atlyginimą, pradeda dangstytis fraze: „Palikime tai mokslininkams“. Kai jiems pateiktume dr. V. Tininio knygą, jie sakytų – „Tai ne mokslas“, nes ne monografija…