Pulitzerio premijos laimėtojo Roberto K. Massie „Jekaterina Didžioji. Moters portretas“

Pulitzerio premijos laimėtojo Roberto K. Massie „Jekaterina Didžioji. Moters portretas“

Pasakojimas nukelia į XVIII amžių. Smulkių vokiečių aristokratų šeimoje auganti kunigaikštytė Sofija, būdama vos keturiolikos, apsukrios motinos išsiunčiama į Rusiją, kad ištekėtų už Karlo Peterio Ulricho (būsimojo Rusijos imperatoriaus Petro III). Sofija tampa stačiatike, pasivadina Jekaterina, o amžininkai ir istorikai vėliau papildo šį vardą – prideda Jekaterinos Didžiosios epitetą.

Imperatoriaus Petro III valdymas tetrunka pusmetį – besikeičiančiu užsienio politikos kursu ir reformomis nepatenkinta gvardija bei diduomenė jį įkalina, priverčia atsisakyti sosto ir valdove paskelbia jo žmoną Jekateriną II. Per šį perversmą ji parodo ryžtą ir drąsą, o vos įžengusi į sostą – tolerantiškumą, gebėjimą atleisti, politinę moralę, grįstą racionalumu ir praktiškumu.

Ji 34 metus valdė didžiausią pasaulyje Rusijos imperiją. Moters parašas, padėtas ant potvarkio, buvo įstatymas, o nutarimas bet kuriam iš dvidešimties milijonų pavaldinių galėjo reikšti gyvenimą arba mirtį. Jekaterina II buvo protinga, labai apsiskaičiusi ir įžvalgi žmonių žinovė.

Jekaterina įžengė į sostą kariuomenės, cerkvės, aukštuomenės daugumos ir Sankt Peterburgo liaudies palaikoma – visi jai padėjo, nes imperatorės asmenybė ir būdas buvo visiška priešingybė jos vyro Petro III akivaizdžiam negebėjimui valdyti. Ji buvo didinga monarchijos amžiaus figūra. Vienintelė jai lygi moteris Europos soste buvo Anglijos karalienė Elžbieta I. Rusijos istorijoje ji ir Petras I savo gebėjimais ir laimėjimais yra iškilę aukščiau visų kitų 300 metų senumo Romanovų dinastijos carų ir imperatorių.

Jekaterina perdavė Petro palikimą. Jis atvėrė Rusijai „langą į Vakarus“ Baltijos jūros pakrantėje pastatydamas miestą, kurį pavertė savo sostine. Jekaterina atidarė kitą langą – šis buvo prie Juodosios jūros, o jo brangakmeniai – Sevastopolis ir Odesa. Petras į Rusiją atvežė technologijas ir valdymo institutus; Jekaterina atnešė Europos moralę, politinę ir teisės filosofiją, literatūrą, meną, architektūrą, skulptūrą, mediciną ir išsilavinimą.

Petras pastatė Rusijos laivyną ir subūrė kariuomenę, įveikusią puikiausius Europos karius; Jekaterina surinko didžiausią meno galeriją Europoje, statė ligonines, mokyklas, vaikų namus. Petras nuskuto barzdas ir nurėžė žymių didikų ilgus apdarus; Jekaterina įkalbėjo juos pasiskiepyti nuo raupų. Petras pavertė Rusiją didžia galybe; Jekaterina tą galią padidino ir nuvedė tautą link kultūros, kuri kitame šimtmetyje, be kitų, pagimdė Deržaviną, Puškiną, Lermontovą, Gogolį, Dostojevskį, Tolstojų, Turgenevą, Čechovą, Borodiną, Rimskį-Korsakovą, Musorgskį, Glinką, Čaikovskį, Stravinskį, Petipą ir Diagilevą. Šie menininkai ir jų kūryba neatsiejami nuo Jekaterinos palikimo Rusijai.

Šiai knygai apie nepaprastą moterį būdingas istorinis tikslumas ir išsamus to meto įvykių išmanymas, meistriškas stilius, gebėjimas griauti mitus ir surasti bei parodyti žmogiškąją dramą.

Naujienos iš interneto