Prof. dr. Remigijus Venckus. Išblaivinimo nuo propagandos problema dabar ypač aktuali

Prof. dr. Remigijus Venckus. Išblaivinimo nuo propagandos problema dabar ypač aktuali

Prof. dr. Remigijus Venckus. Asmeninė nuotr.

Aušra Virvičienė, Vilnius, www.voruta.lt

Į Voruta.lt klausimus atsako Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) menų profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Remigijus Venckus. Jis yra gerai žinomas kaip eksperimentinio meno kūrėjas, meno kritikas ir tarptautinių parodų kuratorius. R. Venckus taip pat rengia ir tam tikrus medijų kultūros, visuomenės socialinės kritikos straipsnius.

Prasidėjus karui Ukrainoje profesorius jau paskelbė dvidešimt penkis straipsnius, kuriuose jis į šį Rusijos smurtinį gestą žvelgia iš skirtingų kultūrinių, religinių, meno ir komunikacijos pozicijų.

                      Esame skelbę ne vieną Jūsų apžvalgą, interviu su menininkais. Šį kartą pokalbis su Jumis. Apie karą Ukrainoje. Neabejoju, kad kaip ir kiekvienas Lietuvos gyventojas sekate įvykius ir jų sklaidą medijose. Bet jūs esate ne visai „paprastas“, eilinis skaitytojas, ar ne taip?

                      Kad karas Ukrainą užklupo netikėtai galime teigti tik tuo atveju, jai nestebime informacinio fono. Aš jau sausio mėnesį, savaitę po Naujųjų Metų sutikimo, regėjau daug būsimo karo ženklų viešojoje medijų erdvėje. Kiekvieną dieną darėsi vis labiau aišku, kad laukia kažkokie rimti globalaus pasaulio arenos pertvarkymai. Sausio viduryje, epizodiškai leisdamas savaitgalius sanatorijoje, turėjau pakankamai laiko stebėti rusiškų televizijos kanalų transliacijas. Tąkart piktinausi matydamas klastojamą tikrovę, jos įvykius ir faktus rikiuojant pagal Kremliaus užsakymą. Gal kiek labiau niršau tuo metu, kai naujojoje rokiruotėje dėmesys buvo skiriamas Lietuvai. Šiandien man tapo labai aišku apie ką ir kaip ilgą laiką yra formuojamas naratyvas.

                      Vasario 24-osios dienos rytas turėjo manęs nenustebinti. Prieš karą peržiūrėjau ilgą Putlerio videopaskaitą apie Ukrainos istoriją. Iš karto tapo aišku, kad yra paskelbtas karas. Mintyse aidėjo tik retoriniai klausimai. O kada jis iš tikro įvyks? Gal jį dar galima atidėti? O gal tai eilinis propagandos blefas, tikrinantis kaimyninės šalies ir Vakarų Europos demokratijų pakantumo ribas? Kaip ir dauguma žmonių, taip ir aš sutikau šiurpinantį vasario 24-osios dienos rytą. Dėmesį prikaustė informacinių medijų kanalais mane atakuojantis turinys. Dar kelis kartus peržiūrėjęs Putlerio kalbos įrašą sukūriau tekstą, kurį labai greitai paviešino „Delfi“ portalas. Prieš karą ir karo dieną daug kas rašė ir kalbėjo atsargiai. Tikriausiai mano įžūlus ir vaizdingas tekstas daug kam sukėlė net pasipiktinimų. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar aš niekam nesistengiau įtikti, o ir iš rašinių apie karą nesiekiu finansinio atlygio.

Tikriausiai mano, kaip ir daugumos paprastų piliečių vaizduotėje karo tikrovė suklijuojama iš daugybės anksčiau matytų dokumentinių atvaizdų, inscenizacijų, tekstinių ir netgi animacinių atpasakojimų, interpretacijų, artimųjų prisiminimų. Tai gali piktinti skaitytoją, juk aš fiziškai esu tik rašymo akte, bet ne ten, kur kvėpuočiau dulkėmis, sukeltomis čia pat sprogus bombai.

                      Anksčiau esu dėstęs komunikacijos studijų dalykus Vytauto Didžiojo, Kazimiero Simonavičiaus ir Vilniaus Gedimino technikos universitetuose. Tad man labai greitai pasidarė aišku, kad informacinis fonas, mus atakuojantys dokumentiniai liudijimai tekstu, garsu ir vaizdo įrašais yra be galo įdomūs. Teko prisiminti tai, ką buvau skaitęs anksčiau, vėl peržvelgti tuos šaltinius, iš kurių ruošdavausi paskaitoms. Teko labai greitai prisiminti ir rusų kalbą, kurią, palyginus, moku tikrai neblogai.

                      Ukrainoje turiu kelis įstrigusius draugus, praktiškai gyvenančius fronte. Su jais nuolat palaikau ryšį. Be abejo, neturiu jokio aiškaus ir tvirto suvokimo kas vyksta pačiame fronto epicentre. Aš ten nebėgu pro griuvėsius su vaizdo kamera rankose, neįrašinėju vietinių žmonių balsu išsakomų liudijimų. Tikriausiai mano, kaip ir daugumos paprastų piliečių vaizduotėje karo tikrovė suklijuojama iš daugybės anksčiau matytų dokumentinių atvaizdų, inscenizacijų, tekstinių ir netgi animacinių atpasakojimų, interpretacijų, artimųjų prisiminimų. Tai gali piktinti skaitytoją, juk aš fiziškai esu tik rašymo akte, bet ne ten, kur kvėpuočiau dulkėmis, sukeltomis čia pat sprogus bombai.

                      Žinote, filosofas Slavoj Žižek irgi dažnai sėdi ant sofos, stebi aplinką, ir, kaip pasakytų mano gera draugė, vietoj realios tikrovės patyrimo ir rimtų veiksmų arba tyliai atliekamų darbų, traukia bubį iš nosies. Tad apie ką aš čia? Iš karto po 2001 m. rugsėjo 11-osios dienos įvykių Žižekas parašė ir 2002 m. išleido esė rinkinį „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“. Sėdi filosofas ant sofos, stebi aplinką, skaito apie ją, žiūri dokumentiką ir traukia bubį iš nosies. Kaip tai gali nepiktinti tų, kurie eina savanoriauti nukentėjusiųjų registracijos centre ar dalinti Raudonojo kryžiaus suruoštus išgyvenimo paketėlius?… Hmmm, bet kažkas juk vis tiek turi bubį traukti iš nosies?…

                      Bet tik pasvarstykime, jei laisvalaikiu nepaversime esė rašymo apie Ukrainos karą (ką išties daro nemažai universitetuose ar tyrimo institutuose dirbančių mokslininkų), jei bubio netrauksime, tai gal ir kraujo čiurkšlės nepaleisime iš nosies. Tokiu atveju gal ne tik nesidalinsime mintimis (net gal būt ne visai aiškiai artikuliuotomis), nekelsime diskusijų, nekritikuosime ir nesipriešinsime, bet gal ir nemąstysime apie nevienalytį kraštovaizdį, liksime labai saugūs plokščioje ir vienmatėje tikrovėje. Neturėsime ne tik galimybės klysti ar nusišnekėti, bet ir nepatikrinsime savo mąstymo ir jausmų… Man rašymas yra mano mąstymo ir saviraiškos forma.

                      Kokius šaltinius, viešinančius Rusijos karą prieš Ukrainą, stebite, nagrinėjate? Lietuvos, Ukrainos, Europos, pasaulio, Rusijos? Papasakokite apie juos. Kaip mūsų medijos atrodo pasaulio medijų kontekste?

                      Vienas iš šaltinių yra ir mano jau paminėti draugai. Taip pat palaikau ryšį su labai geru draugu Igoriu, kuris yra kilęs iš Zaporožės, išvykęs į Varšuvą studijuoti, ten likęs ir jau daug metų dirbantis žurnalistu. Tad jo liudijimai, pokalbiai apie įvykius, verčia mane taip pat rašyti net tuomet, kai kitiems atrodo, jog aš tiesiog užsiimu filosofavimu ir bubio traukimu iš nosies, sėdėdamas ant minkštos sofos. Aš pažadėjau Igoriui, kad rašysiu apie Ukrainą vien dėl jo ir ten, fronto linijoje likusių jo mamos, giminaičių ir artimų draugų.

                      Pirmiausiai stebiu visus pasiekiamus Lietuvos medijų kanalus, bent jau didžiuosius (LRT, LNK, TV3, Delfi, Lrytas, 15min., Verslo žinios). Stebiu prorusišką televiziją (ORT, Россия 24), taip pat Baltarusišką mediją, Rusijos ir Baltarusijos nuomonės formuotojų rengiamas internetines laidas (provakarietiškas ir prorusiškas). Taip pat periodiškai domiuosi apie ką prabyla CNN, BBC, DW, CNBC, Fox News, The Gardien, etc. Pro mano akis nepraslysta ir Ukrainos televizija bei ukrainiečių nuomonės formuotojų kuriamos vaizdo ir garso transliacijos. Daugybę medijų kanalų aš net negaliu paminėti, jie tiesiog laisvu nuo darbo metu klykauja mano namuose, nuolat įjungtame išmanaus televizoriaus ekrane bei kompiuteryje.

Kai mūsų valstybėje buvo nuspręstą įvesti nepaprastąją padėtį ir, atmenu, net premjerė Ingrida Šimonytė spaudos konferencijoje perspėjo apie tai, kad galima tikėtis didesnių propagandos ir dezinformacijos srautų, tuomet portalai kurį laiką lėčiau ir selektyviau dalinosi naujienomis.

                      Vairuodamas automobilį dažniausiai klausau paskaitų įrašų ir audioknygų, kurių autoriai yra ne tik rusai, bet ir tie asmenys, kurie rodo palankumą „Русский Мир“ koncepcijai. Atrodo gyvenu panašioje tikrovėje, kaip kažkada apie savo kasdienybę yra kalbėjęs amžinatilsį televizijos, kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulius.

                      Man labai įdomus šis informacinis triukšmas. Jame, aišku, sunku orientuotis. Jis primena tamsų labirintą, kuriame tenka klaidžioti užmerktomis akimis. Aišku, tai man yra ir didelis iššūkis, juk mano pirmoji specialybė yra dailininko, antroji ir trečioji – meno istorijos bei meno kritikos. Profesorius aš esu menų. Tad neišvengiamai rašydamas aš taip pat galiu pasiklysti labirinte. Tačiau nesiekdamas atitikti mokslinio teksto reikalavimų, aš labiau galvoju apie rašymą kaip meną, kuris „juda“ aplink tam tikrą temą.

                      Rašydamas esu ne kartą pastebėjęs, kad mūsų informacinės medijos vėluoja. Karo pradžioje jos sinchroniškai skleisdavo tą pačią informaciją, kuri taip pat yra pasiekiama ir Vakarų medijų kanaluose. Kai mūsų valstybėje buvo nuspręsta įvesti nepaprastąją padėtį ir, atmenu, net premjerė Ingrida Šimonytė spaudos konferencijoje perspėjo apie tai, kad galima tikėtis didesnių propagandos ir dezinformacijos srautų, tuomet portalai kurį laiką lėčiau ir selektyviau dalinosi naujienomis.

Žiūrėk, jau BBC ar DW skelbia naujienas, o štai LRT, Delfi, 15 min, ar kiti Lietuvos medijų kanalai vis dar tyli. Situaciją galima paaiškinti trimis punktais. Pirma, medijų kanalai negali skubėti, nes bet kokia informacija dirgina įsiaudrinusią visuomenę. Informaciją reikia ne tik patikrinti, bet ir skleisti dozuotai. Antra, tarptautinis informacijos srautas yra labai didelis. Kadangi jame galima greitai pasiklysti, todėl reikia visada stengtis išvengti netinkamos minties ar įvykio refleksijos. Trečia, lyg neramus, audroje banguojantis informacinis vandenynas yra tiek nenuspėjamas, kad reikia nuolatos budėti ir akylai stebėti jo kaitą. Taip ir atsiranda bet kokios informacijos vėlavimas medijų kanaluose. Aš ir pats rašydamas kiekvieną savo mintį tikrinu, koreguoju, papildau ir patobulinu. Kartais turiu save stabdyti, nes priešingu atveju mano straipsniuose išguldyti pastebėjimai taip ir nepasiektų skaitytojo; taip niekad ir negalėčiau atsakyti į jūsų klausimus… Turiu omenyje, kad rašymo metu aš tarytum atsiduriu minčių pievoje ir vaikausi tobulo teksto…

                      O socialiniai tinklai?

                      Socialiniai tinklai – tai lyg iki tolių besidriekianti įkaitusi ir burbuliuojanti pelkė; tai lyg skirtingo ritmo, iš pasikartojimų sukomponuota mozaika. T. y. aš manau, kad informacijos pakartojimai ir vis kitokie jų deriniai maitina socialinius tinklus.

                      Informacijos perkonstravimai ir perpasakojimai taip pat veikia visame plačiame medijų lauke. Viena vertus besivystantys socialiniai tinklai perėmė kitų medijų terpėje išplėtotus perpasakojimo metodus, antrą vertus, jie juos gerokai pakeitė (negalėčiau pasakyti, kad patobulino) ir gražino įprastiems žiniasklaidos kanalams. Taigi, susidaro įspūdis, kad perpasakojimas ir perkonstravimas ženklina nuolatinį mūsų interneto stovį, kuris skatina mane labai intensyviai dirbti smegenimis. Internetas man taip pat yra ir puikus idėjų šaltinis.

Pirmiausia, komentarų erdvė visiems suteikia teisę reikšti savo nuomonę. Antra, tai puikus ruporas vidutinybėms, kurie nieko negali pasakyti, bet supranta, kad rėkdami ir spjaudydamiesi keiksmažodžiais labai greitai gali mobilizuoti savo auditoriją.

                      Tikriausiai prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas pasakytų, kad interneto aplinkoje tarpstantis pasakojimo perpasakojimas, konstravimo perkonstravimas puikiai įkūnija jo suformuotą ir plačiai pasklidusią simuliakros koncepciją. Reikia paminėti, kad simuliakra yra kopija, kuri save deklaruoja kaip originalą ir neigia paties tikrojo originalo egzistavimą. Socialiniai tinklai man dažnai atrodo kaip labai puiki sumuliakros erdvė. Ten komunikacijos procesas labai įkaitęs. Simuliakra valdo komentarų terpę ir nuomonių kardus surėmusių žmonių protus. Kuo greičiau susikaunama nuomonių ringe, tuo ilgiau tęsiasi kova, o kuo labiau nematyti viso to pabaigos, tuo labiau prarandamas ryšys ir su pačiu originalu…

                      Socialiniuose tinkluose komentaras labai greitai virsta tam tikra jautrios temos išdava… Komentaras – tai lyg siūlų kamuoliukas, kuris pats išsivynioja ir nežinia kur rieda. Vos tik įsitraukę į virtualų pokalbį, mes negalime pasakyti per kokius raistus ir gūdžias girias teks vytis pabėgusį siūlų kamuoliuką.

                      Socialinių tinklų analizė yra tikroji laiko ėdikė. Analizuoti socialinius tinklus – tai lyg bandyti išpainioti siūlų rezginį ir vėl viską suvyti į tą patį, nuo mūsų nuriedėjusį kamuoliuką. Dėl šios priežasties aš dažniau stebiu socialinius tinklus, bet į juose plintančias nuomones stengiuosi nekreipti didelio dėmesio ir nepalikti jokio komentaro, žyminčio mano susierzinimą.

                      Komentarų socialiniuose tinkluose reiškinys nėra vienmatis. Pirmiausia, komentarų erdvė visiems suteikia teisę reikšti savo nuomonę. Antra, tai puikus ruporas vidutinybėms, kurie nieko negali pasakyti, bet supranta, kad rėkdami ir spjaudydamiesi keiksmažodžiais labai greitai gali mobilizuoti savo auditoriją. Trečia, komentaruose žmonės pamažu nusirenginėja ir vis labiau mums parodo kokie jie iš tikro yra, ką masto ir kuo gyvena. Ketvirta, analizuojant komentarus galima ne tik prognozuoti tai, kas gali informacinėse medijose nutikti rytoj, bet ir pastebėti kiek perpasakojimai ir perkonstravimai nutolsta nuo originalo (arba dar gali nutolti). Tad nors aš ir aktyviai nedalyvauju virtualiuose pokalbiuose, nesiglėbesčiuoju su nepažįstamaisiais, tačiau socialinių tinklų terpė man taip pat padeda dekonstruoti ne fizinį, bet informacinį karą.

                      Minėjote, kad ne tik stebite informaciją, bet rašote tekstus apie karą. Kur galima su jais susipažinti?

                      Iki karo stebėjau informacinę aplinką. Manyje apsigyveno ir kažkoks neramumas, neaiškios rytdienos laukimas, dvejojimas. Tiek pavienės mintys, tiek vaizdingi palyginimai manyje tūnojo iki to laiko, kol realūs kariniai veiksmai neužklupo didžiuosius Ukrainos miestus. Tuomet ir pradėjau rašyti viešai, dalintis savo pastebėjimais ir komentarais, tarsi ištraukomis iš dienoraščio puslapių. Pastebėjimus perpyniau su savo ukrainiečių draugų pateikta informacija, jų pamąstymais ir skaudžiais išgyvenimais.

                      Tikėtina, kad dabar, kai žmonės skaito užrašytą mūsų pokalbio tekstą, esu paskelbęs apie 25 straipsnius karo Ukrainoje tema. Juos visus galite perskaityti „Lietuvos Radijo ir televizijos“, „Delfi“, „Lietuvos Ryto“ portaluose. Pastebėjimais apie LGBTQ+ ir partnerystę karo kontekste dalinausi ir su „Jarmo“ portalu. Visus savo tekstus, parašytus karo Ukrainoje tema komplektuoju feisbuko grupėje, kurią pavadinau „Ukrainos balsas“ (https://www.facebook.com/groups/ukrainosbalsas/).

                      Per visą gyvenimą parašytus tekstus, kurie dažniausiai apima meno ir kultūros klausimus, aš esu surinkęs ir patalpinęs nuosavame portale „Kultūros kirtis“ (culture.venckus.eu). Šiame portale taip pat sukūriau atskirą rubriką „Ukrainos balsas“ (ukraina.venckus.eu). Jau pastebėjau, kad mano parašyti tekstai karo tema sudaro atskirus blokus. Viliuosi, jog vėliau juos visus pakoregavęs išleisiu net knygą.

                      Neišvengiamai tenka susidurti ir su melagienomis, juodąja propaganda. Kaip pavyzdį galiu paminėti vieną absurdiškiausių Maskvos skleidžiamų – esą Covid 19 virusą sukūrė ukrainiečiai slaptose JAV finansuojamose biolaboratorijose. Ir Kinija čia niekuo dėta. Pašiepiamų memų apie apmokytus balandžius ir žąsis, barstančius Covid-19 užkratą ant Rusijos, pilni socialiniai tinklai. Didžioji mūsų visuomenės dalis tokioms nesąmonėms yra atspari, bet štai Rusijos visuomenė… Atrodo, kad ji pasiruošusi „suvalgyti“ bet kokią absurdišką teoriją – tą matome ir iš karą sukėlusios šalies visuomenės viešų apklausų. Kaip jūs matote šią situaciją?

                      Situacija yra juokingai pavojinga. Aš nesu labai tikras dėl mūsų visuomenės pakankamo atsparumo propagandai. Šeimų maršo fenomenas ir antivakserių judėjimai jau parodė, kad Lietuva, būdama Europos bendrijos šalis, kurios didžioji populiacija yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą, nebūtinai yra kokybiškai išsimokslinusi, kritiškai ir adekvačiai mąstančių žmonių valstybė. Diplomas ir išsilavinimo padėtį deklaruojanti statistika neatlieka priešnuodžio kvailumui funkcijos. Socialiniai tinklai yra savotiška kvailiojančių asmenų projekcija, kurioje propagandos galima pastebėti tiek, kad nors ir saujomis semk… Su kvailiojančiais ir nebūtinai labai jau kvailais tenka kartu gyventi viename mieste, kvartale ar net gatvėje. Neišvengiamai reikia apsišarvuoti kantrybe ir skirti savo energiją kartojant tai, kas atrodo esą reprezentuoja tiesiog natūralią tikrovę.

                      Bet kokia propaganda yra propaganda. Čia nesvarbu ar ji juoda, ar balta. Ji visada turi tikslą. Joje visada bus pagražinta tai, kas būtina konstruojant įtaigų naratyvą ir tai, kas gali palenkti adresato nuomonę atitinkama kryptimi. Propagandoje yra ir dalis tiesos. Kuo baltesnė propaganda, tuo daugiau joje yra tiesos ir tuo lengviau ji (tiesa) atveriama. Juodoji propaganda pasilieka tik atitinkamą kiekį tiesos, ją jungia ne tik su išgalvotais naratyvais, bet ir su tų naratyvų fragmentais, kurie jau sklando mūsų informaciniame laike ir yra atitinkamai vartojami. Galiausiai atskilusios propagandos naratyvų atplaišos susikabina su kitomis atplaišomis ir net pasiūlo kitus variantus. Siūlymus teikia ir tie, kurie ne tik stebi propagandą, bet ja mėgaujasi ir įtiki. Taigi, propaganda nebėra vien tik valdžios užduotas pasakojimo tonas, mes visi prie jos vienaip ar kitaip prisiliečiame, vienu metu ją demaskuojame ir išjuokiame, kitu – padedame jai sustiprėti.

Nors darnus sugyvenimas ir yra mūsų visų bendras reikalas, tačiau jis virsta neįmanomas dėl Kremliaus naratyvo, kuriame skamba poreikis vaduoti rusakalbius iš lietuvių ar ukrainiečių nacių priespaudos.

                      Absurdiškus propagandos postringavimus aš vadinu labai žavingais ir kvailais fantastikos fragmentais. Aš iš jų anksčiau labiau juokdavausi ir numojęs ranka nekreipdavau dėmesio. Šiandien juoktis tampa sudėtinga, nes tie Rusijos gyventojai, kurie yra užniūniuoti ilgainiui tamsėjančios propagandos, kurioje tiesos rudimentų lieka vis mažiau, netikėtai ima ir pasiduoda dar didesniems absurdams. Jie ne tik įtiki Putlerio didžiuoju naratyvu, bet ir ilgainiui pradeda pritarti dar didesnėms nesąmonėms. Panašu į įsitraukimą į narkotinių medžiagų vartojimą. Kuo labiau kūnas užtvindomas nuodu, tuo labiau nebesuprantama, kad gyventi tenka ne pačiame gyvenime, bet mirimo procese. Vis sunkesnis yra išblaivinimo aktas, o kartais net nėra įmanomas…

                      Kitą vertus kūno išblaivinimo nuo propagandos problema aktuali ne tik Rusijoje gyvenantiems žmonėms, bet ir tiems, kurie gyvena mūsų šalyje. Pavyzdžiui, kai kurie Vilniaus krašto žmonės save laiko lenkais, tačiau jie kalba kažkokia mistine tuteišių kalba, kuri sudaryta iš baltarusiško, rusiško, lietuviško, lenkiško žodžių kratinio. Ilgainiui su tokiais asmenimis bendraujant sužinojau, kad jie iš vis nieko bendro neturi su Lenkija. Pavyzdžiui, kelios jų kartos yra gimusios Lietuvoje, ankstesni protėviai yra baltarusiai, rusai, ukrainiečiai ir lietuviai… Lenkiško kraujo pasirodo iš vis net nėra. Jie dažniau leidžia laiką stebėdami baltarusišką ir rusišką televiziją nei lenkišką ar lietuvišką (o ką jau kalbėti apie anglišką). Burdamiesi į atskiras bendruomenes ir savo vaikus specialiai leisdami tik į lenkų arba rusų mokyklas, juos atskiria nuo bendrosios Lietuvos kultūros.

                      Dauguma sutinkamų žmonių iš tokių bendruomenių beveik nemoka angliškai, labai silpnai žodžius renka ir klabėdami lietuviškai. Nuvykę į Lenkiją jie suvokia, kad tuteišių kalba – tai iškraipyta lenkų kalba. Dėl šios priežasties jie meta studijas Lenkijos universitetuose. Taip ir yra programiškai įgyvendinama savotiška kultūrinė atskirtis. Tokie žmonės tampa labai lengvu taikiniu tiems, kurie sąmoningai diegia prokremlišką naratyvą.

                      Vis tik nenoriu atrodyti esąs specialiai nusiteikęs prieš mūsų šalyje gyvenančias lenkų ar rusų bendruomenes. Suprantama, kad išlaikyti savo tapatybę yra labai sveikintinas gestas, tačiau integracija taip pat yra aktuali. Kita vertus už bendruomenės grupių integraciją esame atsakingi kiekvienas iš mūsų, net tas, kuris yra čia gyvenantis lietuvis, lenkas, rusas ar žydas; net tos šalys, iš kurių pas mus yra atvykę kitataučiai.

                      Nors darnus sugyvenimas ir yra mūsų visų bendras reikalas, tačiau jis virsta neįmanomas dėl Kremliaus naratyvo, kuriame skamba poreikis vaduoti rusakalbius iš lietuvių ar ukrainiečių nacių priespaudos. Neįmanoma ir dėl Baltarusijos politikos. Tad tokioje realybėje atsidūręs silpnas žmogus šliesis prie tos žmonių grupės, kurioje visi kalba jo kalba. Dėl to mes turime labai rimtai svarstyti visus klausimus, kurie yra susiję su kalba. Supraskite, apriboti galimybes kalbėti gimtąja kalba aš nesiūlau, bet dera atidžiai stebėti naratyvų kraštovaizdį, kurį sluoksniuoja skirtingi kalbėjimai ir kalbos…

                      Dažnai esame linkę propagandos poveikį nurašyti vaizdams, informaciniame fone vykstančiam chaosui, tarsi kažkam, kas yra neapčiuopiama ir lengvai neįvardijama. Kalbos fenomeną užmirštame, atidedame diskusijai į ateitį, kurią vadiname „kažkada“. Taip mes ir užmirštame, kad tikrasis gyvenimas ir yra buvimas kalboje.

Karo metu meluojama visada. Tiesa ir tikslai kruopščiai slepiami. Ar egzistuoja „nekaltas“ besiginančios ir „kaltas“ šalies agresorės melas? Ar klausimą apie melą reikėtų formuluoti visai ne taip?

                      Klausimas apie melą yra tiek pat senas ir neįmenamas, kaip ir klausimas apie tiesą. Viena vertus, jeigu labai aiškiai galėtume įvardinti kas yra tiesa, tuomet būtų labai nesunku identifikuoti ir izoliuoti melą. Bet tai yra ne tik labai sudėtinga, bet ir, tikėtina, visiškai neįmanoma. Tūkstančius metų filosofija bando atsakyti į klausimą apie tai kas yra tiesa ir jai vis dar pritrūksta žodžių.

                      Žinote, pastebėjau, kad jau koks penkmetis jaunimo kalboje labai lengvai ir neatsakingai vartojama sąvoka „tiesa“. Pavyzdžiui, paskaitose studentai, analizuodami dizaino sprendimą konstatuoja, kad taikomi vizualinės raiškos elementai turėtų būti teisingai komponuojami; arba aptardami socialinį reiškinį jie kalba apie teisingos teorijos pritaikymą; argumentuodami savo pasirinkimus, jie įvardina juos esą teisingais… Pasakysiu jums negražiai, vemti norisi nuo visų tų teisų ir teisingumų. Man net antivakseriai periodiškai rašo į mesendžerį ir aiškina, kad gyvenu neteisingai ir mano vertybės nėra teisingos… Atsikvošėkime pagaliau ir susimastykime apie tai, kad gal tiesos iš viso nėra!? Gal vietoje tiesos turėtume kalbėti apie susitarimus, įvairovę, derinimus ir panašiai.

                      Man atrodo, kad karo akivaizdoje labai greitai nusitrina visi spalviniai perėjimai iš balto į juodą. Lieka tik ryškus kontrastas. Nors ir yra natūralu, kad sudirgusi visuomenė, atsiminusi ne taip senai išgyventas ir savo šalies traumas, renkasi tik radikalias pozicijas. Tačiau visi mes turime neužmiršti, kad pasibaigus karui ir vėl turėsime po truputį pratinti savo akis prie viso spalvų spektro.

                      Kai formuoji propagandą, visada turi tam tikrą tikslą, kurio sieki negalvodamas apie tau pačiam nepalankias pasekmes. Bet jeigu tik propaganda yra formuojama prieš tave patį, tuomet, natūralu, kad ir tu pats tam tikrą propagandos ataką nukreipsi priešininko link. Propaganda yra ir to pusėje, kuris puola, ir to – kuris ginasi. Tiek vieni, tiek kiti taiko tam tikrus, vienos ar kitos pusės tikslams naudingus bei žalingus naratyvus. Konfrontacija be propagandos nėra įmanoma! Priklausomai nuo to, kurios šalies pusėje stovi, tos šalies informacijos kanalų niekada ir nevadini propagandos vardu… Nežinau ar atsakydamas į jūsų klausimą aš tikrai nesupaprastinau propagandos fenomeno. Vis dėl to propagandos įrankių taikymas kare nėra toks jau paprastas reiškinys.

Dėkoju jums už pokalbį, įžvalgas ir kiek kitokį žvilgsnį į  šiuo metu mus supantį informacinį lauką.  

Naujienos iš interneto