Petras GIRDZIJAUSKAS, Laisvės kovų dalyvis

<…Gal vilkai grauš kur mūsų kaulus,

O gal salvės lydės mus į kapus?…>

(Iš partizanų dainos)

2013 m. snieguoto balandžio 11-ąją Vilniaus Sudervės kapinėse sustojome ties Edvardo virsmo riba.

Didvyriai nemiršta. Jie pereina iš fizinės būsenos į metafizinę, tačiau savo didžiavyriškais darbais lieka tarp mūsų.

Vaizdinys, kad didvyriai atjoja ant balto žirgo švytruodami kalaviju, yra tik miražas. Jie būna tarp mūsų, kaip ir Edvardas, tik jie, nuveikę begalę ypač svarbių darbų tam tikru metu, švyti dvasinio kalavijo spindesiu, kuris neužgęsta ir didvyriui pasitraukus į Amžinybę.

Žvelgiant atgalios, matome, kad svarbu ne žygdarbis, kai Edvardas su bendražygiu išsprogdino Vorkutos šachtą ir jos gyvybinį energetinį mazgą, bet tai, kad nuo to sprogimo aido supleišėjo imperijos sunkiosios pramonės pamatai ir teroristinė imperija susverdėjo, o milijonai vergų įkvėpė vilties gurkšnį. Kai rytojaus dieną tie patys bendražygiai išsprogdino vergvaldžių partinį susirinkimą, besitariantį kaip nubausti nepaklusniuosius, represinė sistema, pajutusi savo bejėgiškumą, pradėjo irti.

Tuo pat metu Šiaurės tamsos gūdumoj Edvardo įsiūbuotas pradėjo skambėti „Varpas“ ir ne tik lietuviškai, bet ir kitomis kalbomis, teikdamas viltį milijonams pasmerktųjų. Pažymėtina, kad jis sugebėjo sutelkti ir įkvėpti kovai už laisvę įvairių tautų politinius kalinius.

Edvardo pėdos įmintos ir laisvės kovos brydė tęsiasi nuo Ukmergės iki Vladivostoko, nuo Vorkutos iki Vladimiro, o iš ten su „Memorandumu“ per visas dvidešimtojo amžiaus didžiųjų despotų „juodąsias dienų virtines“ tęsėsi Edvardo „baltos naktys“. Jis knygoje Vytauto Vaineikio akimis iš vagono lango nužvelgė neaprėpiamus Sibiro plotus su nesuskaičiuojamomis GULAG’o salomis, su pasibjaurėtinais čekistais-prievaizdomis.

Drauge su Edvardu ir penkiomis jo knygomis einame per visą juodąjį amžių, per tremtį ir GULAG’ą nuo Ledjūrio iki Vladivostoko, atgal iki Ukmergės, per žudomųjų kraują, tarsi per savo, per žūvančių kančią, tarsi per savo, per gyvų degančių motinų klyksmą, tarsi per savo motinos skausmą. Einame su Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos kareiviais nuo Vilniaus iki Vašingtono, iki Sidnėjaus, Jeruzalės, Vatikano, vėl iki Vladimiro, Vorkutos, matome minias Vingio parke, žūvančiųjų kraują prie Televizijos bokšto… Matome griūvančią Raudonąją imperiją, kurios pamatus trupino anuomet Vorkutoj Edvardo ir jo bendražygių nepalaužiama laisvės siekio dvasia.

Einame su Edvardu, Gedimino prospektu nuo Katedros iki Seimo, imame iš jo rankų jo globojamą „Varpą“. Visuomet jis dosnus, visuomet jis kuo nors pradžiugins, visuomet pasakys kiek užsienio šalių piliečių aplankė jo globojamą Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos internetinę svetainę, visuomet jis greta, tačiau … Jau išėjo.

Didelė netektis Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungai, „Varpo“ redakcijai, LLKS internetinės svetainės redakcijai, labai skaudi netektis šeimai, artimiesiems, bendražygiams Lietuvoje ir užsienyje.

Palydėjome Tave, Edvardai, su garbės šūvių salvėmis, o dabar ilsėkis ramybėje Vilniaus kalnelyje. Tavo neblėstantį šviesų atminimą saugosime širdyse.

Nuotraukoje: E. Burokas

Voruta. – 2013, bal. 27, nr. 9 (773), p. 8.