Emilija Pajauta Šiaučiūnaitė-Garbonienė, Sibiro tremtinė

Netekome dar vienos jautrios, Lietuvą ir savo artimą mylinčios, mūsų tautos tragedijos liudininkės – Dalios Tutkienės.

 Dalia gimė Radvilškyje, o 1941 m. birželio 14 d. kartu su mama Prane Juozapaitiene ir broliu Vytautu buvo ištremti  į Altajaus krašto  Altaiskojės gyvenvietę.  Jos tėtis Petras Juozapaitis 1942 m. žuvo Rešotų lageryje.

Neseniai išleistoje knygoje   „Didžiosios tremtys Altajus ir Jakutija. 1941 m.“ yra ir Dalios prisiminimai. Gyvenimo sąlygos tremtyje buvo nelengvos, tremtiniai daugiausia dirbo įvairius žemės ūkio darbus (ganė gyvulius) arba sunkiausius ir prasčiausiai apmokamus  darbus Promkombinate. Visada buvo gyva viltis grįžti į brangią Lietuvą. Iki vadinamo  sovietų režimo atšilimo  Dalios mama kartu su vaikais bandė nelegaliai bėgti  į Tėvynę, bet nepavyko, ji buvo suimta ir grąžinta į tą pačią Altaiskojes gyvenvietę.

Daliai labai patiko  literatūra ir matematika, bet pasirinko  studijuoti matematiką Altajaus krašto Bijsko pedagoginiame institute. 1957 m. grįžo į Lietuvą ir įstojo į Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakulteto ketvirtąjį kursą. Taip  išsipildė Dalios svajonė tęsti mokslus Lietuvoje. 1959 m. Dalia sėkmingai baigė Universitetą ir nuo tada visą laiką dirbo Anykščių vidurinės mokyklos matematikos mokytoja. .

 Ji labai mėgo savo darbą, buvo reikli, atsakinga ir teisinga. Matematikos kabinete buvo užrašas: „Matematika – mokslo karalienė“. Sunkiausia buvo dirbti sovietmečiu, mokiniai tik nujautė, kad mokytoja visiškai kitaip vertina gyvenimą. Apie tremtį žinojo tik mokyklų vadovai, taigi, jie galėdavo šantažuoti išskirtinius, nepriimtinus sistemai mokytojus. Dalia, kaip buvusi tremtinė, dažnai jautė nesaugumą ir atstūmimą.

Man pavyko prakalbinti  7-tos ir 18-tos laidos Dalios auklėtinius. Mokiniai labai gerbė ją kaip auklėtoją ir mokytoją, jie ypač vertino jos sąžiningumą ir perteiktas matematikos žinias. Visi pastebėjo mokytojos orią išvaizdą, tvarkingą, skoningą aprangą, daug kas buvo padaryta pačios Dalios rankomis.. Ji labai gražiai mezgė, todėl visada atrodė estetiškai, elegantiškai ir originaliai. Dalia labai mėgo gamtą, turėjo išpuoselėtą gėlyną, buvo puiki šeimininkė.

Dalia visur vertino grožį, daug skaitė, mėgo deklamuoti, nemėgo veidmainystės, labiausiai vertino šeimą, o Lietuva jai buvo VISKAS.

Dažnai  mes, sibiriokai, organizuodavome susitikimus, dalindavomės mintimis apie tai, kas  labai SVARBU ir labai SKAUDA. Tikėjome,  kad meilę Lietuvai toliau puoselės mūsų vaikai ir anūkai.

 Dalia turėjo gražią šeimą: mylintį vyrą,  sūnų Rytį  Tutkų, anūkus Dominyką ir Joną  ir proanūkus Benediktą su Elžbieta. Stiprybės Jiems.

Dalia, Tu neišėjai, Tu mūsų Angelas sargas. Išmokei nepasiduoti…

Gyvenimas tęsiasi…

Palaidota senose Anykščių kapinėse