www.voruta.lt

2017 m. spalio 26 d., eidama 103-iuosius metus, Kaune mirė Birutė Verkelytė Fedaravičienė.

                      Birutė gimė 1915 m. kovo 4 d. Švenčionyse. Negalima neprisiminti  sudėtingo ir įvykių kupino jos gyvenimo: meilės savo kraštui, jo žmonėms, jų papročiams, tradicijoms ir kalbai. Tikriausiai visa tai ji paveldėjo iš savo tėvų ir giminių. Jos senelis Pranas Verkelis lietuviškos spaudos draudimo laikais buvo knygnešys, o tėvas-kaimo „daraktorius“, kuris, tapęs carinės armijos rekrūtu, 1918 m. už lietuvių karių organizavimą grįžti į Lietuvą ir kartu slaptų dokumentų gabenimą Lietuvai bolševikų buvo pagautas ir sušaudytas. Aktyvūs lietuvybės skleidėjai ir puoselėtojai buvo Birutės mama, tetos ir dėdės.

                      Lenkams okupavus Pietryčių Lietuvą, buvo vykdoma arši lietuvių diskriminacija ir nutautinimas. Birutė Verkelytė, mokydamasi Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuviškoje gimnazijoje, vėliau Aukštojoje Politinių mokslų mokykloje prie Rytų Europos mokslinio tiriamojo instituto, aktyviai įsitraukė į įvairias lietuvybę puoselėjančias visuomenines organizacijas: Vilniaus „Gedimino“ skautų draugovę, Šv. Kazimiero draugiją, meno pažinimo „Mildos“ kuopą, dalyvavo net keliuose lietuviškuose choruose. Drauge su kitais lietuviais studentais keliaudavo per kaimus, dainuodavo lietuviškas liaudies dainas, dalindavo lietuviškas maldaknyges ir spaudą.

Už šią veiklą ne kartą okupacinės valdžios buvo nubausta piniginėmis baudomis ir areštu.

                      Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, lenkų okupuotame Vilniuje 1939 m. buvo atidarytas Lietuvos Generalinis konsulatas į kurį dirbti buvo pakviesta Birutė Verkelytė. Drauge su konsulu Antanu Trimaku, nepaisant lietuviams padarytų skriaudų, daug padėjo Lenkijos pabėgėliams išduodami tranzitines vizas per Lietuvą į kitas šalis. Išduodami vizas, jie išgelbėjo ir tūkstančius žydų. Apie Birutės Verkelytės darbą Generaliniame konsulate ir to meto įvykius Vilniuje 2010 m. sukurtas dokumentinis filmas „Lietuvos Generalinis konsulatas Vilniuje 1939 metais“. (Filmo autoriai Gražina Mareckaitė, Juozas Sabo1is ir kt.).

2010 m. lapkričio 24 d. atkurtos nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministerijos 20-mečio proga Birutė Verkelytė-Fedaravičienė buvo apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“.

                      1940 m., SSSR okupavus Lietuvą ir prasidėjus suėmimams, sužinojusi, kad yra ieškoma, Birutė išvyko į Kauną ir ištekėjo už gydytojo Petro Fedaravičiaus. Karo metais, gyvendama Kaune, kartu su vyru, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, vadovaudamiesi žmoniškumo principu, gelbėjo žydų tautybės žmones nuo nacių genocido. Už tai išgelbėtųjų giminaičiai  pasistengė, kad už nuopelnus Lietuvių tautai ir Valstybei, vadovaujantis LR pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu, žydų gelbėtoja Birutė Verkelytė-Fedaravičienė būtų pripažinta Neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyve ir 1914 m. rugsėjo 15 d. jai būtų išduotas Laisvės kovų dalyvio pažymėjimas. Už žydų tautybės žmonių gelbėjimą 2003 m. ji buvo apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“.

                      Sovietų okupacijos metais Birutė Verkelytė – Fedaravičienė drauge su prof. Tadu Ivanausku ir kitais patriotiškai nusiteikusiais bendražygiais daug padarė, kad neužgestų lietuvybė Gervėčių ir Pelesos krašte bei kitose lietuvių gyvenamose vietose, po sienų perstūmimo atsidūrusiose Baltarusijos teritorijoje. Didelis jos nuopelnas buvo skatinti vietinius žmones nesitaikstyti su jų bei jų vaikų rusinimo apraiškomis, reikalauti, kad čia būtų atidarytos lietuviškos mokyklos, o bažnyčiose vyktų pamaldos ir lietuvių kalba. Prof. Tado Ivanausko ir Birutės milžiniškų pastangų dėka Gervėčių vidurinėje, Girių septynmetėje ir Pelesos vidurinėje mokyklose buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos. Jos iniciatyva vietiniai žmonės gavo ne tik lietuvišką spaudą, bet buvo pasirūpinta, kad  jų vaikai turėtų galimybę mokytis Lietuvoje. Atvykusį į Lietuvą jaunimą reikėdavo įtaisyti į Lietuvos vidurines ir aukštąsias mokyklas, rūpintis jų mokymusi ir gyvenimu. Visa tai buvo  Birutės rūpestis. Savo patirtimi ir asmeniniu pavyzdžiu ji palaikė mokytojus ir vietinius lietuvius, kartu organizavo renginius, puoselėjančius lietuviškas tradicijas, meilę savo kalbai ir kraštui. Šiame krašte esančioms mokykloms ji parūpindavo vadovėlių, o bibliotekų lentynas papildydavo įvairiomis lietuviškomis knygomis. Šios knygos vėliau pasklisdavo kaimuose ir miesteliuose.

                      Lietuvos atgimimo laikotarpiu bei atkūrus Nepriklausomybę Birutė aktyviai  įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. 1989 m. ji įsteigė „Vilnijos“ draugijos Kauno skyrių, kurio veikla

buvo nukreipta Šalčininkų rajone gyvenančių lietuvių ir besikuriančių lietuviškų mokyklų kuravimui. Jos iniciatyva buvo atkurtos Lietuvai pagrąžinti ir Knygnešių draugijos bei Lietuvos skautų sąjunga. Birutės ir kitų Knygnešių draugijos narių rūpesčiu prie Kauno istorijos muziejaus atstatyta Knygnešių sienelė ir taip įamžintas knygnešių atminimas. Jos pastangomis, talkinant miesto valdžiai, 1994 m. buvo paminėtas Spaudos draudimo 130 metų ir Spaudos atgavimo 90 metų sukaktys. Ta proga buvo atidengti sovietmečiu nugriauti paminklai, o Petrašiūnų kapinėse pastatytas koplytstulpis leidinio „Knygnešys“ sudarytojui Petrui Ruseckui atminti.

Birutė priklausė ir Vilniečių Ainių klubui, kurio pagrindiniai tikslai –skatinti vilniečius domėtis savo krašto praeitimi ir dabartimi, organizuoti įvairius švietėjiškus renginius, reikšmingų sukakčių paminėjimus. Už šią veiklą 2010 m. Birutė Verkelytė-Fedaravičienė buvo apdovanota pirmo laipsnio medaliu “Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.

Dirbdama Valstybiniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Birutė Verkelytė-Fedaravičienė parengė albumą „M.K. Čiurlionis. Paveikslai. Eskizai. Mintys.“ Ši knyga, pasirodžiusi 1997 m., yra išversta į daugelį užsienio kalbų ir populiarina genialaus lietuvių menininko kūrybą visame pasaulyje.

Būdama jau garbingo amžiaus Birutė Verkelytė – Fedaravičienė turėjo puikią atmintį ir unikalią intuiciją. Jos mąstymas buvo įžvalgus, o gyvenimiški pastebėjimai – tikslūs, racionalūs ir pamokantys. Ji dažnai sielojosi dėl Lietuvą kamuojančių skaudulių. Jos nuomone, Lietuvos politikams ir valdžios vyrams trūksta valstybinio mąstymo ir pasišventimo dirbti Lietuvai bei jos piliečiams. Ją jaudino tai, kad Lietuvoje silpnai ugdomas jauno žmogaus patriotiškumas ir pilietiškumas. Bet ji buvo giliai tikinti katalikė, todėl tikėjo, kad Dievas padės Lietuvai ir jos žmonėms nepalūžti ir atsitiesti.

                      Birutės Verkelytės – Fedaravičienės prasmingas gyvenimas ir veikla buvo tarsi aukojimas Lietuvai.

                      100-ųjų gimimo metų jubiliejaus proga Birutę Verkelytę-Fedaravičienę, kaip ilgametę aktyvią Lietuvos valstybės nepriklausomybės siekio ir Pietryčių Lietuvos regiono istorijos puoselėtoją, LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2015 m. kovo 4 d. apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, o Kauno miesto savivaldybės meras Andrius Kupčinskas įteikė Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvarinį medalį už pilietiškumą, nuopelnus Lietuvai ir Kauno miestui.

Su liūdesiu

„Vilnijos“ draugija