Tik pasisveikinęs, pabendravęs su dalyviais, supranti, kad šis Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus renginys – čia jie vyksta vos ne kiekvieną poilsio dieną – neeilinis, ne toks, kaip dauguma. Pirmiausiai išskirtinumą rodė dalyviai, daugelis iš jų ne vilniečiai. Tai iš visos Lietuvos, bet daugiausiai iš plačios Žemaitijos suvažiavusi gausi Šimkaus giminė, jos bičiuliai. Juos sukvietė šios giminės nario solidus jubiliejus.
„Susirinkome prisiminti garbųjį pedagogą, nusipelniusį mokytoją Antaną Šimkų, kuris šiomis dienomis švenčia šimtąjį gimtadienį, – taip renginį pradėjo muziejaus direktorė dr. Alma Gudonytė ir glaustai supažindino su pačiais svarbiausiais jubiliato gyvenimo faktais.
Antanas Šimkus gimė 1908 m. sausio 6 d. vaizdingoje Žemaitijoje, Noriškių kaime, prie gražaus miško ir sraunios Babrungo upės, Plungės rajono erdvioje sodyboje, darnioje ir religingoje aštuonių vaikų (pirmieji du mirė) šeimoje. Būdamas vyriausias, nudirbdavo ūkio darbus, o tada 3 km skubėdavo į Plungės „Saulės“ gimnaziją. Buvo aktyvus ateitininkas.
1928 m. drauge su kitu gabiu gimnazijos absolventu Adolfu Juciu įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto fizikos-matematikos fakultetą. Per pavasarininkų šventes skaitė paskaitas jaunimo auklėjimo ir savišvietos klausimais. Užėjus ūkinei krizei, tėvai jo nebegalėjo paremti pinigais. Tad Antanas susirado mokinių, kuriems reikėjo padėti mokytis. Gabius ir stropius jaunuolius pastebėjo prof. Ignas Končius ir pasiūlė jiems darbą universiteto fizikos laboratorijoje. Dabar Antanas jau pats padėjo namiškiams.
1932 m., gavus universiteto diplomą, gabiam, darbščiam ir sąžiningam studentui pasiūloma vykti į Angliją tęsti studijų, bet Antanas atsisako. Jis pasirenka Plungę, kuri arti tėviškės; galės padėti tėvams tvarkyti ūkio reikalus.
Paskirtas į Plungės Tėvų kapucinų gimnaziją, A. Šimkus ketverius metus direktoriauja, moko vaikus matematikos ir fizikos. Šiai mokyklai susijungus su Plungės valstybine gimnazija, skiriamas į Tauragės mokytojų seminariją matematikos mokytoju. Čia greitai užsitarnauja pedagogų ir auklėtinių pagarbą, kaip geras dėstomo dalyko žinovas, ekskursijų po Lietuvą, Klaipėdos kraštą, Karaliaučių, Tilžę bei kitus Rytprūsių miestus organizatorius. Vėliau mokytojauja Kretingoje, vadovauja Plungės gimnazijai. Prasidėjus antrajai tarybinei okupacijai, Antanas įsidarbino Vilniaus universiteto Fizikos katedroje. Tačiau greitai, Švietimo ministro įsakymu, išvyksta į apgriautą Klaipėdą įkurti Mokytojų instituto. Pablogėjus sveikatai atsisakė direktoriaus pareigų ir ėmėsi vadovauti Matematikos-fizikos skyriui fakultete.
„Klaipėdos aukštosios mokyklos įkūrimo pradininkui A. Šimkui pasitarnavo turėta organizacinė gyslelė, įžvalgumas ir didelė mokytojo bei administratoriaus patirtis, – sakė nuo pat instituto įkūrimo dienų čia dėstytojavęs prof. Leonas Jovaiša. – Būdamas puikus gyvo žodžio meistras, Antanas, kaip „Žinijos“ draugijos lektorius, skaitydavo paskaitas fizikos, astronomijos ir kitais klausimais. Mokytojų institutui persikėlus į Šiaulius, jis tapo Klaipėdos 1-osios mokyklos-internato mokytoju“.
A. Šimkus yra ir vienas aktyviausių kitos mokslo įstaigos uostamiestyje KPI Klaipėdos fakultetų įkūrėjų, pirmasis jo vedėjas. Vėliau ėjo docento pareigas, vadovavo vakariniam Fizikos-matematikos fakultetui, katedrai, dėstė fiziką. Pedagogo karjerą baigė būdamas darbų mokytoju Slengių aštuonmetėje mokykloje, kartu su mokiniais skobdamas medžio drožinius, kaldamas metalo dirbinius, meistraudamas, mokydamas kino mechanikos pradmenų, pagaliau, žaisdamas šachmatais, tenisą, bilijardą… O svarbiausia, būdamas nuolat šalia, stengėsi jų laisvalaikį užpildyti įdomia veikla.
Šių eilučių autorius, buvęs A. Šimkaus studentas, prisiminė dėstytojo nuoširdžius patarimus, besirengiantiems pedagoginei praktikai. Jis sakė, kad geram mokytojui būtina pamilti savo darbą, mylėti mokinius. Kartu atskleidė savo pedagoginės sėkmės paslaptį – visada stengiasi ne tik nuosekliai, gerai išaiškinti dėstomą dalyką, bet ir juo sudominti mokinius, patraukti, priversti susimąstyti, susieti vadovėlio medžiagą su gyvenimu. Svarbiausia, be sugebėjimo susidraugauti su mokiniais, prisibelsti į jų širdis, jis neįsivaizduoja pedagoginio darbo, be viso šito neįmanoma ir šios veiklos sėkmė. Žinoma, reikalingas tikslingas užsispyrimas, darbštumas.
Prof. habil. dr. Leonas Jovaiša, kurį A. Šimkus mokė kapucinų gimnazijoje, o vėliau kartu dirbo Klaipėdos mokytojų institute, internatinėje mokykloje, sakė, jog visas studentams aiškintas pedagoginės sėkmės tiesas pats patyrė ne vieną dešimtmetį su jais bendraudamas. Tai buvo talentingas, jautrus, be galo principingas, reiklus ir teisingas mokytojas. Nemažą įtaką jaunimui turėjo jo dvasinė būsena, gili Tėvynės meilė, pusiausvyra, sprendžiant kartais keblius sudėtingo gyvenimo uždavinius. Jautri Antano siela nusiraminimo, įkvėpimo visada ieškojo šeimoje, darbe, bendraudama su žmonėmis, gamtoje. Laisvalaikiu jis buvo ir nepavargstantis bitininkas, sodininkas, gėlininkas, stalius. Kartu su žmona, reiklia, energinga, darbščia nusipelniusia pradinės mokyklos mokytoja Vera, užaugino tris dukras, paveldėjusias tėvų pareigingumą ir meilę artimiesiems.
Profesoriaus mintims pritarė buvusi plungiškė mokinė Marytė Zumarienė ir jauniausias brolis Juozas Šimkus. Daug šiltų, nuoširdžių žodžių tėvui skyrė dukros Irena, Dagma, Halina, pabrėždamos jo jautrumą, širdies gerumą, dosnumą, didelę, protingą meilę vaikams, žmonai. Perskaitė ir išsaugotą A. Šimkaus sukurtą eilėraštį.
Susirinkusiems daug emocijų sukėlė tai ką išgirdo iš kalbėjusių bei brolio Juozo parengta turininga foto ekspozicija. Sukakčiai išleistas gražus meninis vokas.
Voruta. – 2008, bal. 26, nr. 8 (650), p. 12.
