Pagrindinis puslapis Sena Voruta Prisiminimai vokiečius atvedė į Lietuvą

Prisiminimai vokiečius atvedė į Lietuvą

Prieš keletą savaičių po Lietuvą žvalgėsi nemaža grupė vokiečių, kurių šeimos karo metais buvo deportuotos į Vokietiją. Intrigavo ir jų asmenybės, ir gyvenimo vingiai.
 
Tautinių bendrijų namuose atvykėlius sveikinęs Vilniaus vokiečių bendruomenės pirmininkas Martynas Ervinas Peteraitis priminė, kad daugelis etninių Lietuvos vokiečių save kildina net iš Gedimino laikų. Tiesa, dabar tuos, kurių protėviai amžius gyveno mūsų krašte, galima ant pirštų suskaičiuoti. Tarp bene 3 400 Lietuvos vokiečių šiuo metu daugiausia atkilėlių iš Pavolgio, Kazachstano, Rusijos. Etninių vokiečių labai sumažėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą: pagal Hitlerio ir Stalino susitarimą iš Lietuvos (be Klaipėdos krašto) į Vokietiją jų buvo deportuota net 52 tūkstančiai. Tačiau ir gyvendami svetur jie neužmiršo prarastosios tėvynės: susibūrę į Vokiečių iš Lietuvos draugiją domisi mūsų krašto kultūra, menu, leidžia žurnalą „Die Raute“ („Rūta“). Ne vienas dar kalba lietuviškai, kas keleri metai aplanko savo vaikystės žemę. Šįkart grupė Vokietijos gyventojų lankėsi Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, prie Vištyčio ežero ir kitur. Įdomu, kad Lietuvoje vis dar tenka neigti „blogo vokiečio“ įvaizdį, – matyt, jis gerokai įsišaknijęs. Per renginį Tautinių bendrijų namuose M. E. Peteraitis prisiminė: „Nuo pat vaikystės, per visą sovietinį laikotarpį girdėjau, kad didžiausi ir amžini lietuvių tautos priešai yra vokiečiai. Augau Žemaitijoje, Tauragėje ir gerai prisimenu tėvo pasakojimus, kaip lietuviai pykdavosi su vokiečiais. Žemaitis sakydavo: “Tu gi žinai, kad vokietis po pietų yra „durnas“. Bet vokietis atrėždavo: „O žemaitis „durnas“ visą dieną“, – su humoro gaidele pasakojo M. E. Peteraitis.
 
Vaidino vokiečius
 
Pats jis gimė už 6 kilometrų nuo Tauragės ir vos 800 metrų iki buvusios Lietuvos-Vokietijos sienos, Šaltaičių kaime, savanorio, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus Andriaus Peteraičio šeimoje. Tėvo pavardė anksčiau buvo Peteris ir tik 1915-aisiais, paėmus jį į caro armiją, buvo sulietuvinta. Anot M. E. Peteraičio, žmonių, turinčių tokią pat pavardę, Vokietijoje šiandien yra gal 30 kartų daugiau nei Lietuvoje.
 
1941-aisiais M. E. Peteraičio tėvai atsisakė repatrijuoti į Vokietiją. Tačiau išvyko 1944-ųjų spalį – besitraukdami vokiečiai šeimai davė gal 25 minutes susikrauti mantą. Bet užėjus rusams, leista gaudyti buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos gyventojus ir grąžinti atgal. Tada šeimai vos pavyko išvengti Sibiro.
 
M. E. Peteraitis užaugo Tauragėje, vėliau ragavo aktoriaus duonos, dirbo „Panoramoje“, „Telefilme“. Beje, išraiškingo veido Lietuvos vokietis filmavosi ne tik Lietuvos, bet ir „Mosfilmo“, Odesos kino studijų ir net Holivudo filmuose. Įdomu, kad dažniausiai atlikdavo vokiečių karių, karininkų, esesininkų vaidmenis. Jaunatviškos dvasios vyras net buvo repą dainuojančių senjorų grupės „Die2kai.lt“ narys DJ Doičlandas. Bet mieliau M. E. Peteraitis pasakoja apie savo dainavimą grupėje, atliekančioje vokiečių liaudies dainas.
 
Bijojo grįžti
 
Žavingų melodijų, skambėjusių per susitikimą Tautinių bendrijų namuose, susimąstęs klausėsi ir Vokietijos Sulingeno mieste gyvenantis liuteronų kunigas, vertėjas, poetas, Gedimino ordino kavalierius Alfredas Franckaitis (Alfred Franzkeit).
 
Dabar jam 88-eri, o kai paliko Lietuvą, tebuvo dvidešimties. A. Franckaitis gimė Karaliaučiuje, jo protėviai – lietuvninkai iš Rytprūsių. Senelis atvyko dirbti į Kauną, Šmito fabriką Šančiuose, o tėvas buvo muitinės ekspeditorius. Kadangi buvo suvokietėjęs, Alfredas lietuviškai pramoko tik pradžios mokykloje. Toliau –mokslai gimnazijoje, repatriacija į Vokietiją, gyvenimas lageriuose. Iš čia vyrus ėmė į esesininkų dalinius. „Žinojau, kad tai labai žiaurūs naciai, tad pabėgau į Vermachtą, pasisiūliau savanoriu. Teko visą karą Rusijoje praleisti. Pradėjau paprastu kareiviu, baigiau karininku, turėjau savo kuopą, buvau sunkiai sužeistas, negalėjau valdyti nei kojų, nei rankos. Mane pačiupo amerikonai. Esu laimingas, kad tada neteko į Lietuvą grįžti, nes vis bijojau, kad mane, kaip vokietį, užmuš. Po karo vedžiau kybartietę Aliciją, taip pat vokietę, kurią pirmąkart sutikau dar Lietuvoje, kai man buvo keturiolika ar penkiolika. Pamačiau ją ir nebepaleidau, tik vieną ją ir turėjau, susilaukėme trijų vaikų“, – pasakojo A. Franckaitis. Po karo iš pradžių jam teko eiti dirbti į fabrikus, o vėliau pradėjo studijuoti evangelikų teologiją Erlangene ir Miunsteryje, ilgus metus buvo pastoriumi Freištate. „Dirbau tokioje įstaigoje kaime, pelkėse. Turėjau globoti vyrus, kurie valkiojosi po visą pasaulį, neturėjo nei darbo, nei šeimos. Gal 400 tokių buvau surinkęs iš visų pakampių, net visą gyvenimą praleidusių kalėjime, girtuoklių, padėjau jiems tvarkytis gyvenime – tai buvo svarbiausias mano uždavinys“, – prisiminė A. Franckaitis.
 
Pakvietė bendrapavardžiai
 
Pirmąkart į Lietuvą jis sugrįžo dar rusų laikais, pakviestas dviejų brolių joniškiečių, taip pat Franckaičių, ieškojusių per karą pražuvusio savo tėvo. „Anas tėvas kartu su savo žmonele, išnešęs naujagimius savo dvynukus, išvedęs vyresnįjį jų broliuką saugion vieton, vėl grižo į miestą patalų, puodų ar šiaip reikalingiausių daiktų išsinešti ir niekada nebegrįžo. Kur jis? Ar žuvo degančiame mieste? Ar rusai jį ištrėmė? Ar su vokiečiais pasitraukė? Nežinia. Bet kai aš aniems sūnums, tada jiems jau buvo suėję daugiau nei 40 metų, rašiau, kad esame bendrapavardžiai, jie man parašė štai tokį atsakymą: „Tėveli, po tiek metų mus suradai…“ Nes aš buvau pasirašęs „A. Franckaitis“, o jų tėvelio vardas Antanas", – taip anų laikų įvykius atpasakojo Alfredas. Nuo tol jis dažnas svečias Lietuvoje, o vėliau tapo ir Joniškio garbės piliečiu.
 
Jaučiasi tarsi namie
 
Jau gimnazijoje A. Franckaitis pradėjo versti poeziją į vokiečių kalbą, o šiandien yra išvertęs per 6 tūkst. lietuvių autorių eilėraščių. Suskaičiuota, kad vokiškai jis perteikė net 332 lietuvių poetų kūrybą. Svarbiausieji: Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jurgis Baltrušaitis, Faustas Kirša, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius ir kiti. Parengė 8 vertimų knygeles ir vieną savo kūrybos. „Meilės ir ilgesio eilės“ buvo įkvėptos įspūdžių, patirtų pirmąkart apsilankius Lietuvoje. Jau per 30 metų A. Franckaitis rengia metraštį „Tėvynės pasveikinimas“ (Heimatgrus), yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. „Savo tautybės nežinau ir nenoriu žinoti, nesveriu, ko turiu daugiau: vokiškumo ar lietuviškumo. Man svarbiausia – sugiedoti su visais „Lietuva, tėvyne mūsų“. Čia jaučiuosi kaip namie“, – sako A. Franckaitis. Lankydamasis vaikystės žemėje jis mėgsta susitikti su žmonėmis. Anksčiau artimai bendravo su rašytoju Jokūbu Skliutausku, dabar draugišką ryšį palaiko su jo seserimi, dailininke Adasa Skliutauskaite.
 
Rūpi mūsų aktualijos
 
Pakalbinome dar vieną į Lietuvą atvykusį svečią – dr. Joną Norkaitį – ateitininką, lietuviškos Vasario 16-osios gimnazijos kuratorijos narį, gyvenantį Bad Mergentheime. Lietuvą jo tėvai paliko 1940 metų birželį, bet per vokietmetį pusantriems metams grįžo atgal. „Kodėl, aš nežinau, nes jau tuo metu buvo galima numatyti, kad Lietuvą užims sovietai. Tačiau tas grįžimas mane praturtino, nes pamačiau, kaip atrodė Lietuvos rezistencija, turėjau labai gerų mokytojų, pavyzdžiui, literatūros mokytoją Antaną Miškinį“, – pasakojo J. Norkaitis.
 
Antrą kartą iš Lietuvos šeima pasitraukė 1944-aisiais ir nuo tol nuolat gyveno Vokietijoje. J. Norkaitis čia sutiko ir vedė lietuvę Birutę, kurią jos mama atsivežė 1944 metų rudenį. Pašnekovas studijavo Tiubingeno, Strasbūro, Fraiburgo universitetuose, iš pradžių filosofiją, vėliau ekonomiką ir politinius mokslus. Daug metų dirbo pramonės koncerne „Robert Bosch Gmbh“. Pirmąkart į Lietuvą sugrįžo 1991-aisiais, kaip vertėjas Vokietijos parlamento pirmininkės delegacijoje. Dabartinis jo apsilankymas Lietuvoje jau ne pirmas. 82 metų J. Norkaitis džiaugėsi galimybe aplankyti įvairias Lietuvos vietas, suspėjo dalyvauti Ateitininkų federacijos 100 metų jubiliejuje. Ir gyvendamas Vokietijoje jis nuolat seka mūsų šalies aktualijas. „Nuo vaikystės rūpėjo Lietuva, rūpi ji ir dabar. Lietuva neturi nei aukso kasyklų, nei naftos, nei dujų. Nesiūlau išrasti dviračio, bet reikia įvesti protingą pajamų mokestį. Kito kelio nėra, kad valstybė galėtų atlikti savo pareigas ir paremti vargšą žmogelį“, – sakė jis.
 
„Lietuvos žinių“ nuotr.
 
 
Nuotraukoje: Tautinių bendrijų namų Vilniuje salėje skambėjo vokiškos dainos

Naujienos iš interneto