Prelatas Česlovas Krivaitis turėjo sugebėjimą visada rasti išeitį

Prelatas Česlovas Krivaitis turėjo sugebėjimą visada rasti išeitį

Prelatas Česlovas Krivaitis Kernavės klebonijoje, 2005 m. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Juozas Vercinkevičius, www.voruta.lt

 

Keletas prisiminimų nuotrupų apie prelatą Česlovą Krivaitį. „Vorutos“ pokalbis su mons. Vytautu Pranciškumi Rūku 2012 m. rugsėjo 26 d. parapijos vikariate, kur monsinjoras gyvena (Birutės g. 6, Trakai)

Kada, kur ir kaip susipažinote su prelatu Česlovu Krivaičiu?

Dabar negaliu tiksliai atsakyti, tačiau turiu dokumentą (žr. kn. skirsnis Dokumentai, psl.), kuriame matome, kad 1964 m. gruodžio 11 d. esu skiriamas Šumsko parapijos administratoriumi. Matote, sovietų laikais valdžia neleisdavo kunigų skirti klebonais, nes administratorių atšaukti buvo labai paprasta, be jokių pasekmių. Tame dokumente Krivaitis pasirašo „kapitulinis vikaras“, tai reiškia – Vilniaus arkivyskupijos valdytojas. Sovietmečiu Vilniaus arkivyskupija neturėjo vyskupo, nes vyskupas Julijonas Steponavičius buvo ištremtas į Žagarę. Skiriant kunigus į parapijas reikėjo religijos reikalų įgaliotinio sutikimo.

 

Tai Jūs atvykot į Vilniaus arkivyskupiją iš Kauno vyskupijos?

Taip, turėjau būti Vilkaviškio vyskupijoje, bet kunigas Ričardas Mikutavičius nenorėjo važiuoti į Vilniaus arkivyskupiją, todėl susikeičiau su juo ir atvažiavau pats. Mano pirmas paskyrimas buvo 1958 m., tada vyskupas Julijonas Steponavičius nusiuntė mane į Švenčionis. Švenčionyse buvau ketverius metus, bet trečių metų sausio mėnesį mano, Švenčionių bažnyčios, klebonui Algirdui Gutauskui buvo atimtas registracijos pažymėjimas, aš, galima sakyti, likau vikaru. Žinoma, man atrodo, kad gavau pasiūlymą tapti klebonu, bet atsakiau, kad turime tokią tradiciją: jeigu klebonas pašalinamas, tai ir vikaras kartu iš tos parapijos išvažiuoja, tad aš nenoriu būti ten nei klebonu, nei vikaru.

1987 m. pastatyta naujoji Kernavės klebonija. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Manau, kad tada mano klebonui pagalbos ranką ištiesė Č. Krivaitis, nes jis turėjo sugebėjimą visuomet rasti išeitį. Po kažkiek laiko A. Gutauskas dar grįžo į Švenčionis ir buvo iki vasaros, tiksliai nežinau, kurio mėnesio. Tada jį paskyrė į Dūkštą. Naujas atkeltas a. a. klebonas Juozas Vaičiūnas prašė vyskupo, kad mane paliktų vieneriems metams, kadangi buvo užsakytos naujos, menininko kurtos stacijos, remonto darbai, kuriuos visus žinojau, buvau pažįstamas su visais meistrais. Todėl jis prašė, kad dar metus su juo pasilikčiau. Taigi dar vieneriems metams likau Švenčionyse. Po metų Č. Krivaitis mane perkėlė į Ignaliną, tai buvo pirmasis mano, kaip klebono, skyrimas.

 

Buvo pasikvietęs, ką nors šnekėjo?

Man atrodo, kad nieko nešnekėjo, pasakė, kad skiria vietoj kunigo Algirdo Miškinio. Kai statė Švenčionėlių bažnyčią, A. Miškinis buvo kunigo Broniaus Laurinavičiaus vikaras. Tada A. Miškinis važinėjo po parapijas, atlaidus ir rinko aukas. Jis ir Ignalinos bažnyčią stengėsi remontuoti, bet tiksliai nežinau, kiek laiko joje praleido. Aš ten tarnavau beveik trejus metus. Teoriškai buvau Ignalinos klebonas, bet praktiškai – aptarnavau Vydiškes, Vydiškių bažnyčią ir parapiją. Vėliau mane perkėlė į Šumską.

Mons. Vytautas Pranciškus Rūkas su kun. Roku Puzonu Kernavėje prie prelato Česlovo Krivaičio kapo, 2010 m. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Perkėlimai vykdavo Č. Krivaičio paliepimu, tačiau tuo metu jis buvo išvažiavęs į Romą, nes vyko antrasis Vatikano susirinkimas (1962–1965). Atsimenu, kad kancleris S. Mažeika sakė man: „Mes tave norim paskirti į Šumską, bet lauksim parvažiuojant valdytojo Krivaičio.“ Jam grįžus, jau po šv. Kalėdų gavau paskyrimą į Šumską, atvykau po Naujųjų. Čia praleidau tik pusantrų metų, tada Č. Krivaitis mane perkėlė į Trakus, kuriuose ir praleidau visą likusią kadencijos dalį. Būtent Trakuose sulaukiau ir arkivyskupo J. Steponavičiaus, ir A. J. Bačkio, ir G. Grušo.

 

Ar Česlovas Krivaitis buvo atvažiavęs į Trakus?

Man atrodo, kad buvo.

 

Meldėsi bažnyčioje?

Taip, meldėsi, bet dabar jau neprisimenu kada.

 

Kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino kapas Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios šventoriuje. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

 

Prašom pasakyti, kada pirmą kartą aplankėte Karmazinus?

Negaliu pasakyti, kada Č. Krivaitis persikėlė į Karmazinus. Liepos 20 dieną minimas Česlovo vardadienis, todėl visada važiuodavau jo pasveikinti. Tada daug kas atvažiuodavo į Karmazinus, žinau, kad ir operos solistas V. Noreika ateidavo. Jie su žmona gyveno kitoje Dūkštelės pusėje, graži vieta.

 

Kas vykdavo, kai susirinkdavo visi kunigai?

Pasikalbėdavome, pietaudavome, kartais tikrai šauniai, ir daugiau nieko ypatinga. Būdavo taip, kad Milžinas skaitydavo savo Č. Krivaičio garbei parašytus eilėraščius, visi sveikindavom. V. Noreika mums net kelissyk padainavo. Tada dar ir jo žmona Žaneta dainavo, Krivaitis labai liūdėjo, kai jie išsiskyrė.

 

Vytauto Didžiojo paminklas (skulpt. Antanas Kmieliauskas) Kernavės klebonijos sodelyje, 2003 m. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

 

Kada Č. Krivaitis persikėlė iš Karmazinų į Kernavę, ar važiuodavote ten?

1979 m. Česlovas Krivaitis buvo paskirtas į Kernavę klebonu. Būdavo, kad ir į Kernavę nuvažiuojame. Pamenu, kad nuvykę ir naujoje klebonijoje būdavome, ir muziejų aplankydavome.

 

Dabar jau daug metų praėjo po jo mirties, atsisveikinote, palydėjote į paskutinę kelionę. Gal galėtumėte pasakyti, kaip vertinate prelatą Česlovą Krivaitį?

Aš jį vertinu labai teigiamai, kadangi sunkūs tada buvo laikai. Ne kiekvienas galėtų valdyti tuo laiku ir turėti pakankamai diplomatijos. Jis tikrai bažnyčiai nepadarė nieko bloga. Sunku apibūdinti, kokie dideli Česlovo Krivaičio nuopelnai Lietuvos bažnyčioms.

Ačiū.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

2012 m. rugsėjo 26 d.

Šaltinis

Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas, kn. 2, sud. Irma Stadalnykaitė, Jolanta Zakarevičiūtė, Juozas Vercinkevičius, Trakai: Voruta, 2021, p. 187–189.