Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (buvusios Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“) salėje paminėta ilgamečio bibliotekininko, „Vilnijos“ draugijos garbės nario Prano Razmuko 100 metų sukaktis. Šiose patalpose P. Razmukas dirbo beveik 80 metų ir jas apgynė nuo išsprogdinimo (perkalbėtas vokiečių generolas Didžiūn, kurio pavardė buvo lietuviškos kilmės).

Per minėjimą išklausyti P. Razmuko balso įrašai, jo daina, parodoje eksponuotos jo nuotraukos, raštai, eilėraštis, minėtas prieškario dienoraštis. P. Razmuko rankraštinis archyvas liko to paties instituto rankraštyje. Minėjime kalbėjo akad. L. Sauka, buvę bendradarbiai, jauniausioji sesuo, dukterys.

P. Razmuko tėvas buvo kilęs iš Nočios parapijos, kuri dabar Gudijos pusėje baigta nutautinti, dirbo geležinkelininku, buvo išsilavinęs, turėjo biblioteką, mėgo griežti smuiku ir turėjo sūnui didelę įtaką. P. Razmuko motina buvo kilusi iš Kaišiadorių parapijos ir kalbėjo lenkiškai, bet labai gražias senoviškas dainas dainavo lietuviškai (jos atmintyje išlieka ilgiau).

P. Razmukas gimė 1908 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje. Nuo devynerių metų pradėjo mokytis pradžios mokykloje Nepriklausomoje Lietuvoje – Kaišiadoryse. 1925 m. įstojo į Lietuvių mokytojų seminariją Vilniuje. 1927 m. Lenkijos okupaciniam režimui ją uždarius, mokslus turėjo baigti lenkiškoje Vilniaus mokytojų seminarijoje 1929 m.

Dar besimokydamas ėmė lankytis Lietuvių mokslo draugijos bibliotekoje, talkindavo draugijos pirmininkui dr. J. Basanavičiui. Nuo 1927 m. iki 1933 m. Pranas Razmukas dirbo Lietuvių mokslo draugijos bibliotekininku, nuo 1933 m. balandžio 1 d. iki 1939 m. vyresniuoju bibliotekininku, o nuo 1939 m. lapkričio 1 d. iki Lietuvių mokslo draugijos uždarymo 1940 m. – bibliotekos vedėju, nuo 1945 m. Lietuvių kalbos ir literatūros, nuo 1992 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekininku. P. Razmukas tvarkė ir pildė paveldėtą Lietuvių mokslo draugijos turtą, lydėjo ekskursijas, žavėjosi tautos patriarchu Jonu Basanavičiumi, saugojo jo atminimą ir mūsų kultūrą.

Didžiąją savo gyvenimo dalį (maždaug 75 metus) P. Razmukas praleido lietuvių kultūros šventovėje – visuomenės veikėjo, inžinieriaus Petro Vileišio 1906 m. pastatytuose rūmuose. Nuo 1932 m. čia veikė Lietuvių mokslo draugija, Vilniaus lietuvių komitetas, „Ryto“ draugija, vadovavusi Vilniaus krašto lietuvių švietimui. Šiuose rūmuose P. Razmukas gyveno, džiaugėsi ir kentėjo, šalo, dėl lietuvybės persekiojamos okupacinės Lenkijos ir Vokietijos valdžios. 1940 m. rugpjūtį jis oficialiai buvo paskirtas rūmų bei jų turto saugotoju ir per karą sugebėjo juos išgelbėti.

1988 m. P. Razmukas dalyvavo atkuriant „Vilnijos“ draugiją, kuri tęsia Vileišių rūmuose veikusią lietuvių draugijų darbą. Už nuopelnus Lietuvos valstybei ir kultūrai 1994 m. jis apdovanotas „Vilniaus garso“ premija, 1995 m. vasario 16 d. kartu su kitais senaisiais vilniečiais – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu. Tais metais buvo sudaryta valstybinė komisija Vilniaus ir dalies jo krašto 55-osioms grįžimo metinėms paminėti. Paminint šios sukakties 60-metį, P. Razmukas tada padarė pranešimą Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingame posėdyje.

Pranas Razmukas mirė Vilniaus grįžimo Lietuvai išvakarėse 2002-10-27 d. Palaidotas artimose Saulės kapinėse.

Nuotraukoje: Hum. m. dr. K. Garšva