Povilas Gasiulis. Apie vieną apklausą

Povilas Gasiulis. Apie vieną apklausą

Povilas Gasiulis

Apklausose esu dalyvavęs n kartų. Neoficialiose dalyvauju kasdien, oficialiose – retkarčiais. Neoficialiai esu apklausiamas žmonos, kaimynų, draugų, praeivių ir kt., oficialiai – įstaigų, organizacijų, įmonių atstovų, įgaliotinių, vadybininkų ir pan. Abiejų tipų apklausos šabloniškos ir dažniausiai iškart keliauja į smegeninės šiukšliadėžę. Smegeninės archyve jų ne kažin kiek, o ir tos aptriušusios, aptrupėjusios. Vis tiek pamėginsiu vieną iš to archyvo ištraukti į dienos šviesą.

Tai štai, gavau kadaise laišką – pranešimą iš solidžios institucijos, kad esu išrinktas dalyvauti vieno tyrimo apklausoje. Prisipažinsiu, žodis „išrinktas“ nuteikė labai maloniai. Nieko sau, pagalvojau, aš išrinktasis, vadinasi, neeilinis, ypatingas. dabar turėsiu kuo didžiuotis. Iškart pasigyriau žmonai. Ji, akimis permetusi laišką, mano didybės manijos užuomazgą išrovė su šaknimis. Atidžiau skaityk, pasakė, čia parašyta, kad esi išrinktas atsitiktiniu būdu, be to, tokių išrinktųjų galbūt šimtai ar tūkstančiai, todėl didžiuotis neturi pagrindo. Nesiginčijau ir daugiau niekam nesigyriau. Tačiau įsitvėriau žodžio „atsitiktinai“: jeigu man atsitiktinai pasisekė būti išrinktam, tai kodėl negalėtų atsitiktinai pasisekti loterijoje? Nuo tada esu prisiekęs loterijos bilietų pirkėjas.

Grįžkime prie to laiško. Atidžiai išstudijavau apklausos vykdymo sąlygas. Esą galima anketą pildyti internetu. Man ši galimybė netiko, nes tuomet turėjome tik palaikį asmeninį kompiuterį (be interneto). Kitas variantas: paskambinti duotu telefonu ir atsakyti į klausėjo užduodamus klausimus. Jis taip pat netiko, nes mūsų laidinis telefonas buvo sugedęs – skambučius priimdavo, tačiau mes juo paskambinti negalėjome.

Et, pagalvojau, nieko neatsitiks, jeigu anketos ir neužpildysiu. Bet akyloji mano žmonelė atkreipė dėmesį į pastabą smulkiu šriftu, kad neatsakius į anketos klausimus internetu arba telefonu, klausėjas išrinktąjį asmenį apklaus atvykęs į namus. Išsigandau. Žmonai kas, ji tada dar dirbo, o aš nebe, Tad ji man sudiktavo užduotis: iššluoti kambarius, nuvalyti langus, pakabinti švaresnes užuolaidas, iškraustyti iš priemenės visokius griozdus, pabarstyti smėliuku taką į lauko tualetą… O mūsų lauko tualetas vaje, vaje… Bet labiausiai ūpą numušė perspektyva dvi savaites (tiek laiko buvo skirta apklausai) sėdėti namie kaip koją įsikirtusiam, kasdien skustis, vilkėti šventadieniais drabužiais, mušinėti muses, rūkyti tik priemenėje… Oi, kaip prailgo man tos dienos!

Bet vskas baigėsi labai paprastai. Netikėtai (nes laiške apie tai nebuvo parašyta nei stambiu, nei smulkiu šriftu) paskambino klausėja, kai ko paklausė, aš kai ką atsakiau. Ko ir ką konkrečiai – duomenų aukščiau minėtame archyve nerasta.

Įrašas asmeninėje vertėjo Povilo Gasiulio paskyroje https://www.facebook.com/povilas.gasiulis

Naujienos iš interneto