P. Dovydaitis šiandien dažniausiai prisimenamas kaip žymus ateitininkų veikėjas, mokslininkas, kelių dešimčių leidinių redaktorius ir leidėjas, pedagogas. Politinė jo veikla paprastai lieka šešėlyje.

 

Ir tai nenuostabu: šis žmogus buvo vienas iš nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos narių, tačiau jis niekada nesibrovė į pirmąsias eiles ir nesistengė būti įtakingas. 1930 metais Nepriklausomybės Akto signataras anuos laikus prisiminė tokiais žodžiais: „Buvau tik eilinis Tarybos narys ir nebuvau pašvenčiamas į „slaptą“ diplomatiją, kurią vedė Tarybos Prezidiumas. Apie, pavyzdžiui, tokius nutarimus kaip Lietuvos „karaliaus“ rinkimai aš ir dar vienas kitas iš mūsų „frakcijos“ buvome painformuoti tiktai tuomet, kai jau viskas buvo nutarta.“

 

 

P. Dovydaitis įėjo į istoriją ir kaip trumpiausiai – vos mėnesį – veikusios trečiosios Lietuvos Vyriausybės vadovas. Šias pareigas jis sutiko eiti labai nenoriai, nes suprato, jog imasi kompromisinės figūros funkcijų. Kad ir kaip premjeras bei jo ministrai stengėsi stabilizuoti politinę padėtį valstybėje ir sudaryti prielaidas įvesti Prezidento instituciją, per tą mėnesį pikti liežuviai spėjo prilipinti trečiajai Vyriausybei „rožančiaus kabineto“ etiketę. Tačiau apie tai – šiek tiek vėliau. O dabar prisiminkime, kaip visiškai kitai veiklai rengęsis P. Dovydaitis pirmą kartą atsidūrė politikų gretose.

 

Atrodo, būsimąjį signatarą ir ministrą pirmininką nuo pat pradžių traukė pedagoginė veikla. Šiaip ar taip, 1904 metais jis įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Tačiau mokėsi ten neilgai: už dalyvavimą 1905 metų įvykiuose P. Dovydaitis, baigęs tik vieną kursą, su grupe moksleivių iš seminarijos buvo pašalintas.

 

Teko griebtis ko nors kito. Nenorėdamas prarasti laiko 1908 metų pavasarį P. Dovydaitis eksternu išlaikė baigiamuosius egzaminus Marijampolės gimnazijoje ir tų pačių metų rudenį tapo Maskvos universiteto Teisės fakulteto studentu. Po ketverių metų, baigęs studijas, diplomuotas teisininkas dar įstojo į to paties universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, tačiau netrukus jo mokslus nutraukė naujas likimo posūkis, vienaip ar kitaip susijęs su politika, tiksliau – su dviejų lietuviškų politinių srovių nesutarimais.

 

Konfliktas tarp tautinių ir krikščioniškųjų demokratų kilo dėl 1906 metais įsteigto ir abiejų pakraipų veikėjo Vilniuje leisto savaitraščio „Viltis“. Didesnę įtaką turėję krikščioniškosios pakraipos atstovai vis labiau buvo nepatenkinti leidinio redaktoriumi Antanu Smetona, tad redaguoti Lietuvos jaunosios kartos modernių inteligentų tribūna tapusį laikraštį „Viltis“ jie 1913-aisiais į Vilnių pakvietė P. Dovydaitį. Nuo to laiko takoskyra tarp tautininkų ir krikdemų vis gilėjo, o asmeniškai P. Dovydaičiui po keliolikos metų šis procesas atsiliepė itin skaudžiai.

 

Tačiau kol kas visus užklumpa viena bendra bėda – prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ir vokiečių okupacija. Drauge su kitais lietuviškais leidiniais okupantai uždaro ir išpopuliarėjusią „Viltį“, todėl laikraščio redaktorius nutaria ieškoti pedagoginio darbo. P. Dovydaitis atvyksta į Kauną ir 1916 metų sausį skiriamas pirmosios Kauno lietuvių gimnazijos direktoriumi. Jo pastangomis „Saulės“ gimnazija tampa kone svarbiausiu lietuvybės židiniu mieste, tačiau tai visiškai nesiderina su vokiečių valdžios planais germanizuoti mokyklą. Bet P. Dovydaitis nesutinka padidinti vokiečių kalbos pamokų skaičiaus ir netrukus netenka darbo. Tiesa, šį kartą jam pasiseka: kadangi tinkamesnio kandidato neatsiranda, būsimasis signataras grąžinamas į pareigas, atsipirkęs 100 markių bauda.

 

Aktyvus lietuvybės propaguotojas nelieka nepastebėtas – 1917-aisiais jis kviečiamas dalyvauti lietuvių konferencijoje ir tų pačių metų rudenį išrenkamas į Lietuvos Tarybą. Nors P. Dovydaitis gyvena ir dirba Kaune, o Taryba posėdžiauja Vilniuje, jis bent jau pradžioje stengiasi kiek įmanoma aktyviau dalyvauti šios institucijos veikloje, drauge su Kaziu Bizausku ir Mykolu Biržiška rengia okupacinei valdžiai memorandumą apie lietuviškų mokyklų padėtį Lietuvoje. Tačiau labai greitai paaiškėja, kad humanitaras inteligentas nelabai tinka politikai – jis nesistengia būti matomas ir nemoka alkūnėmis brautis į pirmąsias eiles, todėl vietą, kurioje galėtų geriausiai pritaikyti savo žinias bei gebėjimus, greitai užima kiti. P. Dovydaitis net nepatenka į 1918 metų viduryje sudarytą Tarybos švietimo komisiją.

 

Nežinia, ką tuo metu jautė ir mąstė būsimasis premjeras, bet sprendžiant iš to, kad per posėdžius jis dažniausiai tylėjo, galima suprasti, jog P. Dovydaitis nebenorėjo dalyvauti nei Tarybos veikloje, nei apskritai politikoje. Juo labiau kad Tarybai jau vadovavo Antanas Smetona, su kuriuo jam nemaloniai teko susidurti dar „Vilties“ laikais.

 

Paskelbus Vasario 16-osios aktą P. Dovydaitis tikriausiai ėmė manyti, kad jo, kaip politiko, misija artėja prie pabaigos. Gimnazijos direktorius tolo nuo Tarybos reikalų ir vis daugiau laiko bei jėgų skyrė savo mokymo įstaigai, šviečiamiesiems straipsniams spaudoje, o galiausiai pradėjo leisti ir pirmąjį šalyje pedagoginį leidinį „Lietuvos mokykla“. Atrodė, politika buvo baigta visiems laikams, tačiau netrukus P. Dovydaičiui teks prisiimti dar sunkesnę naštą. Ir tokį sprendimą jis turės priimti tuomet, kad valstybei iškils mirtinas pavojus, kurį kels ne tik kovas su Lietuva pradėję lenkai ir bolševikai, bet ir vidiniai politiniai nesutarimai.

 

Trumpam prisiminkime, jog 1919 metų sausio 1 dieną, kai Raudonoji armija užima Vilnių, tuometė Mykolo Sleževičiaus Vyriausybė evakuojasi į Kauną ir nuo šiol miestas tampa laikinąja sostine. Nepamirškime ir to, kad dar 1918 metų gruodžio 26 dieną Valstybės Tarybos prezidiumo patvirtinta M. Sleževičiaus Vyriausybė turi įgaliojimus ne tik valdyti kraštą, bet ir leisti įstatymus, o Taryba negali kištis į kabineto veiklą, kol bus sušaukta viso krašto konferencija. Netrukus toks susitarimas sukelia rimtą ir labai pavojingą politinę krizę. Mat Valstybės Tarybos prezidiumo nariai, nepaisydami ankstesnio susitarimo, neskuba atiduoti visų įgaliojimų Vyriausybei. Maža to, 1919 metų kovo 5 dieną Taryba priima įstatymą, kuriuo perima savo žinion karo komendantūras. Tokį žingsnį M. Sleževičiaus ministrų kabinetas palaiko nepasitikėjimo pareiškimu ir atsistatydina. Vykdyti svarbiausios Vyriausybės funkcijos – organizuoti krašto gynybos – nebėra kam.

 

Būtina kuo skubiau suburti naują kabinetą, bet šis procesas stringa. Jėgų pusiausvyra Taryboje trapi, tad, regis, geriausia išeitis – koalicinė vyriausybė. Ją sudaryti pavedama daktarui Rokui Šliūpui. Tačiau to padaryti nepavyksta, nes M.Sleževičiaus liaudininkai ir socialdemokratai nesiveržia į koaliciją. Derėtis su skirtingomis politinėmis jėgomis nesiseka ir kitam kandidatui – buvusiam pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės, Švietimo ministerijos valdytojui Jonui Yčui. Galiausiai Taryba, kaip skęstantis šiaudo, griebiasi P. Dovydaičio kandidatūros – kitų variantų tiesiog nėra, o laikas tirpsta.

 

Suvokdamas, kad niekam nestoja skersai kelio, P. Dovydaitis priima pasiūlymą. Akivaizdu, jog tai jis padaro be didelio entuziazmo, tiesiog suprasdamas, kad kritišku visai valstybei metu kas nors turi prisiimti nelengvą naštą. Naujasis premjeras suvokia ir tai, kad jo kabinetas gyvuos neilgai: juk P. Dovydaičio kandidatūrą pasiūlė ne Krikščionių demokratų partija, o jai nuolat oponuojantys tautininkai. Be to, Lietuvoje tuo metu nebuvo Valstybės Tarybos pirmininko A. Smetonos, tad niekas negalėjo prognozuoti, kaip šis sugrįžęs reaguos į faktą, kad Vyriausybę formuoja žmogus, kadaise išstūmęs jį iš „Vilties“ redakcijos.

 

Kita vertus, derybos dėl kabineto sudarymo P. Dovydaičiui sekėsi nė kiek ne geriau nei ankstesniems kandidatams. Net iš Krikščionių demokratų partijos naujojoje Vyriausybėje sutiko dirbti tik Aleksandras Stulginskis. „Aš politikai netinku, tai gal ir nenori niekas su manimi bendrai dirbti“, – tomis nelengvomis dienomis dūsavo paskirtas premjeras. Vis dėlto P. Dovydaičiui pavyko šiaip taip suformuoti kabinetą. Jį, be jau minėto A. Stulginskio, sudarė tik tautininkai ir nepartiniai. Tiesa, visi šie žmonės politikoje buvo ne naujokai – tarkime, užsienio reikalų ministru liko dirbti Augustinas Voldemaras, o vadovauti Krašto apsaugos ministerijai paskirtas Antanas Merkys. 1919 kovo 12 dieną Valstybės Tarybos prezidiumas patvirtino P. Dovydaičio ministrų kabinetą. Bent jau tąkart krizė buvo užglaistyta.

 

Naujojo kabineto programa, tuomet vadinta „Ministro pirmininko deklaracija“, nedaug kuo skyrėsi nuo ankstesnių vyriausybių formuluotų uždavinių. Šalies užsienio politika iš esmės liko ta pati. Vienas svarbiausių jos uždavinių buvo informuoti kitas valstybes apie „Lietuvos reikalus, apie pasiryžimą žūtbūt įsikurt savo laisvą, nepriklausomą, demokratingais pamatais sutvarkytą valstybę“, siekti jos tarptautinio pripažinimo. Programoje šiek tiek radikaliau formuluoti ir vidaus politikos, ypač žemės reformos, klausimai, pabrėžiama, kad „žemė turi būti tų, kas ją dirba“. Dokumente taip pat kalbama apie mokesčių politiką, leisiančią remtis ne užsienio paskolomis, o „savomis kojomis“. Tačiau svarbiausias vidaus politikos tikslas – „atvesti Lietuvą iki Steigiamojo Seimo“. Po kelių dienų, Valstybės Tarybai patvirtinus deklaraciją, trečiasis ministrų kabinetas jau turėjo visus įgaliojimus veikti.

 

Reikia pažymėti, kad vos mėnesį dirbusi Vyriausybė, kurioje nė viena partija neturėjo daugumos, spėjo nuveikti ne tiek ir mažai, juolab jog ramiai tvarkytis jai trukdė nuolatinė karinė grėsmė. Tuo metu apie du trečdalius Lietuvos teritorijos kontroliavo bolševikai. Raudonoji armija jau ėmė kelti grėsmę ir pačiam Kaunui, tad krašto gynyba buvo pagrindinis kabineto rūpestis. Reikėjo ne tik patiems kovoti, bet ir tartis su vokiečiais, vis dar okupavusiais kraštą. Būtent šie susitarimai palengvino sąlygas kovo mėnesį išvaryti bolševikus iš Šiaulių, Radviliškio, Šeduvos. Be to, Berlyne buvo perkami Lietuvos kariuomenei ginklai. Naujajam kabinetui teko spręsti ir sudėtingus finansinius klausimus: Vyriausybė apribojo nekontroliuojamais kiekiais spausdinamų rusiškų pinigų įvežimą ir jų naudojimą vidaus rinkoje. Tai tiesiog skurdino kraštą, nes už beverčius pinigus perkamos prekės būdavo išgabenamos į Rusiją. Tuo pat metu tvirtėjo ryšiai su JAV ir kitomis Vakarų valstybėmis

 

Per P. Dovydaičio kabineto veiklos mėnesį dviem nesutariančioms valdžios šakoms pavyko rasti kompromisą. Galima sakyti, kad būtent ši Vyriausybė sudarė prielaidas ir Prezidento institucijai įkurti. Nors laikinojoje Konstitucijoje ir buvo numatytas valdžios paskirstymas tarp Valstybės Tarybos ir ministrų kabineto, praktiškai šis pasidalijimas kėlė daug įtampos, konfliktų, tad vietoj Tarybos prezidiumo nutarta įsteigti šalies Prezidento instituciją. 1919 metų balandžio 4-ąją valstybės vadovu buvo išrinktas iš užsienio sugrįžęs A. Smetona. Tą pačią dieną P. Dovydaitis ir jo kabinetas atsistatydino, o balandžio 12-ąją baigė savo veiklą. Vyriausybės vairą vėl perėmė mėnesį pailsėjęs M. Sleževičius.

 

 

P. Dovydaičio ir A. Smetonos keliai dar susikirs, ir tai įvyks gana drastiškai. Bet apie tai – vėliau. O kol kas trumpiausiai tarpukario istorijoje dirbusio kabineto vadovas gali grįžti prie savo mėgstamo darbo. Jis vėl direktoriauja „Saulės“ gimnazijoje ir tuo pat metu dėsto senovės bei filosofijos istoriją ką tik įsteigtuose Aukštuosiuose kursuose, kurie turi tapti universiteto užuomazga.

 

Nuo 1922-ųjų P. Dovydaitis – jau docentas, Filosofijos ir teologijos fakulteto Religijų istorijos katedros vedėjas, o nuo 1928 metų – to paties universiteto profesorius. Jo gyvenimas pasitraukus iš politikos įgauna naują prasmę ir suspindi įvairiausiomis spalvomis. P. Dovydaitis ne tik dėsto universitete, bet ir paskelbia apie 100 straipsnių religijos, filosofijos, kultūros, istorijos, etikos, pedagogikos klausimais, inicijuoja per 40 periodinių leidinių ir aktyviai juose bendradarbiauja, vadovauja katalikiškiems kultūros ir mokslo žurnalams „Kosmos“, „Logos“, „Naujoji vaidilutė“ bei „Soter“, po kurio laiko tampa ir 1933-1941 metais leistos Lietuviškosios enciklopedijos redaktoriaus pavaduotoju.

 

Be šių darbų, P. Dovydaitis energingai užsiima ir visuomenine veikla, kuri, regis, tolima nuo politikos. Tačiau būtent dėl jos virš profesoriaus galvos vėl ima tvenktis debesys. Aktyvus krikščioniškosios jaunimo ateitininkų organizacijos vadovas netrunka patekti į A. Smetonos valdžioje esančių tautininkų nemalonę. 1930 metais tautininkai, kovodami su savo pikčiausių oponentų krikdemų kuruojamomis organizacijomis, ima varžyti jų veiklą. Rugpjūčio pabaigoje švietimo ministro Konstantino Šakenio aplinkraščiu moksleivių ateitininkų organizacijos uždraudžiamos. Šį kartą P. Dovydaitis neketina pasiduoti – jis teikia visokeriopą paramą ir toliau slapta veikiantiems ateitininkams.

 

P. Dovydaičio konfliktas su valdžia pasiekia kulminaciją 1932 metų liepos 10 dieną. Per pavasarininkų kongresą ateitininkų vadovas griežtai sukritikuoja tautininkus dėl katalikiškų organizacijų varžymo. To užtenka, kad pagal tuomet galiojusį karo padėties įstatymą apskrities komendantas skirtų profesoriui 3 mėnesius kalėjimo. Po keturių dienų, kai P. Dovydaitis su moksleivių ekskursija lankosi Klaipėdoje, jis suimamas ir uždaromas į Bajorų kalėjimą, įkurtą netoli Kretingos, o vėliau perkeliamas į Marijampolę. Po pusantro mėnesio į laisvę išleistas profesorius ir toliau aktyviai dalyvauja ateitininkų veikloje, bet tai jam brangiai kainuoja – 1936 metų sausio 16 dieną A. Smetonos dekretu P. Dovydaitis atleidžiamas iš universiteto profesoriaus pareigų. Tiesa, po kelių dienų, davęs pasižadėjimą nebedalyvauti ateitininkų veikloje, jis grąžinamas į darbą.

 

Pats profesorius tada turbūt nė nenumanė, kad po ketverių metų bus atverstas dar vienas, jau paskutinis, jo gyvenimo puslapis, prieš kurį smetoninės valdžios represijos atrodys kaip vaikų žaidimas.

 

Sovietams okupavus Lietuvą P. Dovydaitis visiems laikams neteks darbo, nes 1940 metų liepos 16 dieną okupantai tiesiog uždarys Filosofijos ir teologijos fakultetą. Tuo pat metu profesorius bus atleistas ir iš Lietuviškosios enciklopedijos redaktoriaus pavaduotojo pareigų, o netrukus bus uždarytas ir jo redaguojamas žurnalas „Kosmos“. P. Dovydaitis paliks Kauną ir persikels gyventi į savo ūkį Čekiškės valsčiaus Paprienio kaime, tikėdamasis, kad ten jo niekas nelies.

 

Tačiau buvęs ministras pirmininkas, net ir žinodamas, jog suimami jo bendražygiai, iš Lietuvos trauktis neketina. „Aš ne toks baikštus kaip Tautos vadas ir jo bičiuliai“, – mėgdavo kartoti signataras. P. Dovydaitis dar nenujaučia, kad greitai MGB kabinetuose bus pradėta kurpti jo sekimo byla, o tokios bylos anais laikais dažniausiai baigdavosi areštu. Tai nutinka profesoriaus ūkyje 1941 metų birželio 14 dieną, likus šiek tiek daugiau kaip savaitei iki SSRS ir Vokietijos karo pradžios bei devynioms dienoms iki Birželio sukilimo. Tą pačią dieną Kaune sulaikoma P. Dovydaičio žmona, duktė ir du sūnūs. Visų keliai veda į Sibirą, tačiau šeima daugiau nebepasimatys. Suimtas profesorius vežamas į Kauną ir netrukus atsiduria tremtinių ešelone. Dramatiškiausia, kad šiam dar nepasiekus lagerio Uralo šiaurėje, Lietuvoje sovietinių okupantų jau nebelieka. Kaune niekas nežino, kur dingo P. Dovydaitis, tad sukilėlių sudarytos Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius skiria jį atkurto Filosofijos ir teologijos fakulteto profesoriumi bei Religijų istorijos katedros vedėju. Tai, kad profesorius į katedrą nebegrįš, paaiškės tik vėlų lapkritį.

 

Tačiau tremtimi ir lageriais P. Dovydaičio istorija nesibaigia. Netrukus drauge su kitais ten pat kalėjusiais žymiais Lietuvos politikais, diplomatais, visuomenės veikėjais jis apkaltinamas priklausymu pogrindinei kalinių grupei. Skubiai sukurptos naujoje baudžiamojoje byloje tvirtinama, kad P. Dovydaitis „įstojo į kontrrevoliucinę maištininkų organizaciją, kuri vadinasi „Lietuvių gelbėjimo komitetas“. Svarbiausias šios organizacijos tikslas ir uždavinys – prievarta išlaisvinti kalinius iš lagerio, pereiti į vokiečių armijos pusę ir aktyviai kovoti prieš Sovietų Sąjungą. Dalyvaudamas maištininkų organizacijoje jis vykdė aktyvią kontrrevoliucinę veiklą. Be to, tarp lagerio kalinių vykdė antitarybinę agitaciją, skleidė pralaimėjimo nuotaikas“.

 

Panašūs kaltinimai tuo pat metu pateikti ir buvusiam vidaus reikalų ministrui Antanui Endziulaičiui, krašto apsaugos ministrui Juozui Papečkui, švietimo ministrui Kazimierui Jokantui, garsiam diplomatui Valdemarui Čarneckiui ir daugeliui žinomų tarpukario Lietuvos žmonių. Visiems jiems tai reiškė tik viena – greitą mirtį. P. Dovydaitį ir kitus teisęs Ypatingasis pasitarimas karo metais ir už tokius „nusikaltimus“ kitokių nuosprendžių nedalijo. 1942-ųjų lapkričio 4 dieną P. Dovydaičiui šis nuosprendis buvo įvykdytas Vladimiro kalėjime. Jame tą rudenį sunaikinta nemaža dalis mūsų tautos žiedo.