Pagrindinis puslapis Sena Voruta Po sienos griuvimo Berlynas taip ir neatsigavo, bet berlyniečiai jį dievina

Po sienos griuvimo Berlynas taip ir neatsigavo, bet berlyniečiai jį dievina

1989-ųjų lapkritį griuvo Berlyną dalijusi siena, tačiau net ir po 20 metų miestas vis dar išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Atvykus traukiniu į futuristišką pagrindinę Berlyno stotį – 2006-aisiais atidarytą žvilgančią stiklo katedrą – į akis krenta naujasis didžiausios Europos ekonomikos valdžios pastatų kvartalas.
 
Priešais iškyla milžiniška naujoji kanceliarija, kurios vestibiulyje sutilptų pusė Seimo, ir rekonstruotas Reichstago pastatas. Tačiau juos supa vis dar tušti ir neapstatyti žemės ruožai ir kelių senų pastatų pamatai, apaugę žole. Prieš 64 su puse metų ši žemė sunkėsi krauju, čia virė paskutiniai Antrojo pasaulinio karo mūšiai. Vėliau ją padalijo Geležinė uždanga.
 
Berlynas yra kontrastų ir konfliktų miestas, nešlifuotas Europos deimantas. Kitaip nei turtingesni ir labiau išvystyti miestai, jis dar turi erdvės augti. Tai fiziškai ir kultūriškai atviras miestas, kuriame naujakuriai turi galimybę palikti savo žymę. Jo eklektiškame kaleidoskope susiduria praeitis ir dabartis, nauja ir sena, Rytai ir Vakarai.
 
Berlynas – vienas iš sunkiausiai kruvinojo XX amžiaus randų išvagotų Europos miestų – nebando slėpti savo istorijos.
 
Jaunoji vokiečių karta netgi didžiuojasi savo šalies sugebėjimu pažvelgti savo siaubingai praeičiai tiesiai į akis. Berlyne ši praeitis spokso pro senuose fasaduose kulkų paliktas skyles, pro nacių pastatytą olimpinį stadioną, jame stovinčias raumeningų arijų statulas, holokaustą primenančias granito plokštes ir gyvenamųjų rajonų grindiniuose įmūrytas vario plokštes, kuriose išgraviruoti buvusių gyventojų vardai ir šių žmonių mirties koncentracijos stovyklose datos.
 
Šaltojo karo istorija pasislėpusi šiek tiek giliau. Po 1989-ųjų berlyniečiai stengėsi ištrinti miestą dalijusias ribas, tačiau vis dar matyti buvusios sienos kontūrai, o muziejuje pristatomi išradingi būdai, kuriuos pasitelkdavo Rytų vokiečiai, kad pabėgtų į laisvę. Šiandien paskutinis mados klyksmas – komunistinis retro stilius. Turistai gali apsistoti „ostelyje“, išpuoštame komunistinės eros dekoru, arba išsinuomoti plastmasinį „Trabant“ automobilį, kokį anksčiau vairuodavo Rytų vokiečiai.
 
Kai Berlynas buvo sujungtas, daugelis manė, kad bohemiškas šaltojo karo avanpostas – devintojo dešimtmečio kontrkultūros ir Johno le Carre’o detektyvinių romanų scena – virs dar vienu išsidriekusiu Europos metropoliu. Berlynas išties išgyveno – ir vis dar išgyvena – milžinišką ir įspūdingą remontą. Tačiau nekantriai lauktas ekonominis atgimimas taip ir neatėjo. Netgi priešingai – neefektyvi komunistinė VDR pramonė beveik visiškai žlugo, o naujas verslas į Berlyną nesiveržė.

Taigi nors dėl Vokietijos aukšto lygio socialinės apsaugos sistemos tai sunku pamatyti, bet šiandien Berlynas yra viena skurdžiausių Europos sostinių.

 
Bet berlyniečiai jį dievina. Jie plojo iš pasitenkinimo, kai populiarusis sostinės meras Klausas Wowereitis miestą pavadino neturtingu, bet seksualiu. Paradoksalu, bet būtent dėl santykinio savo skurdo (ir mažų kainų) jis yra madingiausias Vokietijos – jei ne visos Europos – miestas, sulaukiantis daugybės svečių.
 
Gyvenamasis plotas čia pigus ir jo netrūksta – praėjusiame dešimtmetyje Berlyne nuvilnijo statybų vajus, paskatintas subsiduotų paskolų ir greito ekonomikos augimo pažadų. Ribotą biudžetą turintys studentai dažnai gali išsirinkti ne tik rajoną, kuriame norėtų gyventi, bet ir gatvę. Ir po to dar lieka pinigų savaitgalio pramogoms (pavyzdžiui, legendiniame „Berghain“ klube). Berlynas yra tikra svajonė ir turistų kišenei. Dvigubas kambarys keturių žvaigždučių viešbutyje čia atsieina du kartus pigiau nei Paryžiuje ir tris kartus pigiau nei Niujorke.
 
Pastarąjį dešimtmetį Berlynas buvo greičiausiai besivystanti Europos menų sostinė – ne dėl to, kad čia gausu pirkėjų ir mecenatų, bet todėl, kad kūrybingi ir pelno nesiekiantys menininkai čia bėgo nuo aukštų Londono ar Niujorko kainų.
 
Centriniame Berlyno Mitte’s rajone bent pustuzinis parduotuvėms skirtų patalpų, nesuradusių tinkamų nuomininkų, virto dailininkų studijomis, galerijomis ir improvizuotais mados „butikais“. Miestas nepaprastai žalias, jį juosia vaizdingi ežerai ir miškai. Dėl šaltojo karo sienų ir masinės emigracijos Berlynas neišsprogo bekraščiais priemiesčiais – paplaukiokite valtele nuo Berlyno senamiesčio iki prūsiškuoju Versaliu vadinamo Potsdamo ir pamatysite.
 
Berlyniečiams visiškai nerūpi klausimas, ar jų miestas kada nors visiškai atsigaus. Galbūt jie pernelyg daug kartų nusivylė pažadais praeityje. O galbūt taip yra todėl, kad jie ir dabar taip puikiai gyvena.
 
„Newsweek“ ir lrytas.lt inf.
 
„Reuters“ nuotr.
 
Nuotraukoje: Berlynas – vienas iš sunkiausiai kruvinojo XX amžiaus randų išvagotų Europos miestų – nebando slėpti savo istorijos

Naujienos iš interneto