Plaškiai – sunaikintas miestelis

Plaškiai  – sunaikintas miestelis

Plaškių evangelikų bažnyčia. lt.wikipedia.org nuotr.

Dr. Martynas Purvinas, archit. Marija Purvinienė, Kaunas

Plaškiai. Bendros žinios

Dabar Plaškiai – kaimas Šilutės rajone, Stoniškių apylinkėje. Tarpukariu priklausė Pagėgių apskričiai. Sovietmečiu buvo Stoniškių tarybinio ūkio skyrius. Plečiant centrinę ūkio gyvenvietę, sunaikinus tradicinės gyvensenos pamatus, praeityje klestėjusi gyvenvietė beveik visai sunyko.

1992 m. birželio mėn. Plaškiuose (miestelio liekanose bei aplinkiniuose vienkiemiuose) buvo 22 senos sodybos su 41 senu pastatu.

Plaškiai įsikūrę 14 km atstumu į šiaurės vakarus nuo Pagėgių, 3 km nuo Nemuno, Gėgės upės dešiniajame krante. Su apylinkėmis juos jungia senasis vieškelis iki Klaipėdos-Mikytų plento. Nuo Plaškių iki Rusnės panemuniais buvo nutiestas žvyrkelis.

 

Iš Plaškių istorijos

Gyvenvietė žinoma XVI a. (Tarybų Lietuvos enciklopedija, toliau TLE, III t. V. 1987. P. 392). Anot B. Kviklio, „Mūsų Lietuva“, toliau BK, IV t.V. 1992. P. 710, Plaškiai žinomi XVII a., kaip priklausę Kaukėnų parapijai.

Beje, Kaukėnų parapijai ilgai priklausė plotai abipus Nemuno – o ne vien kairiojo kranto kaimai. Taip buvo su kitomis panemunių parapijomis (Ragaine ir kt.). Mat praeityje Nemunas ir jo atšakos buvo ne kliūtis, o patogiausias kelias – parankesnis už senovinius takus ir vieškelius.

Iš Kaukėnų perkėlus antrąjį kunigą ir jo kleboniją, atskira Plaškių parapija buvo sudaryta 1695 m. iš kai kurių kaimų, anksčiau priklausiusių Katyčių, Juknaičių ir Kaukėnų parapijoms (BK). 1703 m. pastatyta medinė bažnyčia (TLE). Anot BK, Plaškių bažnyčia buvo pašventinta 1793 m. (gal korektūros klaida?). 1896 m. senosios bažnyčios vietoje (BK) buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia.

1745 m. Plaškių klebonu buvo Mažosios Lietuvos religinis rašytojas kun. Kristijonas Lovysas (BK). XVIII a. viduryje prie bažnyčios veikė parapijinė mokykla, mokė joje rašto darbuotojas Kristijonas Lovysas (TLE).

Naujosios parapijos centras turėjo būti kuriamas anuomet pakankamai reikšmingoje ir patogioje vietoje – ne kokioje dykroje. Matyt, tada Gėgės pakrantėje buvo jau susiformavusi žymesnė (anų laikų mastu) gyvenvietė. Ši vieta buvo gan patogi – ne per toli nuo vandeningos Gėgės žiočių, netoli nuo Nemuno-Rusnės, lengvai pasiekiama valtimis. Tą rodo ir vėliau Plaškiuose garsūs stintų turgūs. Žūvis turbūt atgabendavo Nemuno deltos ir Kuršmarių žvejai.

Plaškiai įsikūrė ir kitu požiūriu reikšmingoje vietoje – Nemuno užliejamose pievose. Šie žemi plotai išplatėjusiame slėnyje tęsėsi nuo Rambyno iki pat Kuršių marių. Tuos plotus kirto smulkesni Nemuno intakai bei senvagės. Žemumą užliedavo reguliarūs potvyniai pavasarį (kartais ir kitais metų laikais). Gal nuo seno, gal dėl žmogaus veiklos šie žemi plotai neapaugo miškais ir krūmynais, o liko pievomis. Potvynių drėkinamoje ir tręšiamoje žemumoje čia augo vešlūs žolynai.

Pievos buvo naudojamos gan savotiškai. Atskiri jų ploteliai priklausė ir atokiai gyvenantiems ūkininkams, stokojusiems ganyklų ir šienaujamų plotų tankiai gyvenamoje Mažojoje Lietuvoje. Dalis pievų būdavo išnuomojama tik pasišienavimui įvairiems atvykėliams. Kai kur šienas buvo pagrindinė produkcija ir prekė – ją gabendavo parduoti.

Tačiau ir užliejamose pievose gyveno žmonės – anuomet pievinininkais vadinti. Jie galėjo kurtis tik negausiose kalvelėse, nuo ledonešio apsaugotose vietose. Todėl pievų plotuose gyventojų gyveno daug mažiau negu aukštesniuose įprastinės žemdirbystės plotuose. Gyventojai, pievininkai, panemuniais gyveno labai nevienodai. Tinkamesnėse vietose susiburdavo daugiau sodybų, kitur likdavo visai neapgyventi plotai. Arčiau Plaškių-Nemuno bei Gėgės pakrantėse buvo nemažai aukštumėlių, kur gyveno žmonės. Pievininkams Plaškiai buvo gana patogus centras, apsipirkimo vieta, religinis centras, anuometinis kultūros bei švietimo centras. Kultūrinę visuomeninę Plaškių reikšmę rodo ir BK pateikiamos žinios apie ten veikusias lietuvių tautines draugijas.

Plaškiai kūrėsi ir augo labai patogioje vietoje. Anot BK, kai pavasarį vanduo užliedavo didžiulius žemės plotus, Plaškių miestelis atrodydavo lyg ant salos įsikūręs. Tuo požiūriu ši aukštesnė vieta dešiniajame Gėgės upės krante buvo ypatinga.

Tą rodo ir nemažos gyvenvietės susiklostymas gana rizikingame plote – arti Nemuno. 1905 m. Plaškiuose gyveno 457 žmonės – tai jau buvęs didelis bažnytkaimis, gal net vadintinas miesteliu.

Kad Plaškiai išties buvo miestelis, rodo jo kapitalinis apstatymas (mūriniai, gan miestietiškos išvaizdos ir įvairaus pobūdžio pastatai bei sodybos), gyvenvietės suplanavimas (buvusi turgaus aikštė su aplinkiniu apstatymu), jos įranga (akmenimis grįsta aikštė ir keliai). Didelė bažnyčia su būdingais parapijos statiniais (klebonija, mokykla) vėlgi būdinga miesteliui. Tarpukariu Plaškiuose veikė kelios krautuvės ir kelios amato dirbtuvės, paštas, būdavo garsūs stintų ir svogūnų turgūs (BK). Tai vėl miestelio atributai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Plaškiai buvo apnykę – iš 457 gyventojų 1925 m. tebuvo likę 358 žmonės. Vėliau gyvenvietė vėl pradėjo augti – 1939 m. ten gyveno 436 žmonės (TLE).

Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais Plaškiuose nebeliko senųjų gyventojų. Per karą ir sovietinės okupacijos metais buvo sunaikinta nemaža gyvenvietės dalis. Iš pradžių, atsikėlus naujiems gyventojams į išlikusias sodybas miestelyje bei jo aplinkoje, Plaškiai dar šiek tiek atsigavo ir paaugo. 1959 m. ten gyveno 243, 1970 m. 363 žmonės (TLE). Tačiau uoliai vykdant sovietinę žemės ūkio gamybos stambinimo gyvenviečių koncentravimo politiką, griauta kaskart vis daugiau apylinkėse buvusių senų sodybų. 1979 m. jau užfiksuotas gyvenvietės nykimo naujas etapas – tegyveno 256 žmonės. 1986 m. bebuvo likę 219 žmonių (TLE). Matyt, dabar Plaškiuose gyvena dar mažiau žmonių. Sovietmečiu sunyko ir tradicinė gyvenvietės funkcinė struktūra. Nebeliko tokių „nereikalingų dalykų“, kaip restoranas su viešbučiu, kelių parduotuvių, amatininkų dirbtuvių, parapijos pastatų ir pan. Sovietmečiu tebuvo likusi pradinė mokykla su biblioteka ir viena parduotuvė, prie jos buvusios senos kapinės. Greta šventovės įkurtas ūkinis centras.

Nugyventa daug senųjų pastatų, o naudojamieji buvo perdirbami, dažnai suprimityvinami. Apleista sovietiniam gyvenimui nebereikalinga turgaus aikštė.

Itin suniokota Plaškių aplinka, sunaikinant panemuniuose beveik visus senuosius vienkiemius. Anksčiau miestelį supo pavienės pievininkų sodybos ir jų grupės, o dabar aplink Plaškius tęsiasi didžiulė dykra. Sovietmečiu buvo verčiamasi industrine pievininkyste, netoli Nemuno pastatytas žolės miltų fabrikas. Žlugus šiai ūkio sistemai, labai sumažėjo šienaujamų pievų plotai, kaip pamėklė stūkso didžiojo fabriko liekanos. Praeityje naudoti plotai, buvusių sodybų liekanos apsaugo piktžolėmis ir krūmynais. Vis mažiau bematoma tradicinio gyvenimo pėdsakų – senų keliukų ir kt.

Nebeliko nė pėdsako senosios daržininkystės (seniau šiose derlingose žemėse būdavo išauginama daug svogūnų).

Taip buvo sunaikintas būdingiausias senovės pievininkų naudotais plotas. Sunyko ir tenykštės sodybos bei senieji pastatai.

Plaškių liekanose ypač ryškus kontrastas tarp intensyvaus tradicinio gyvenimo (tai liudija jo likučiai – senieji puošnūs ir dideli statiniai, miestelio aikštė, didžioji bažnyčia) ir sovietinio nuskurdimo (vaizdingi statiniai apgriuvo, tradicinio tvarkymo miestelio liekanas gožia krūmynai ir piktžolės, netvarka ir apleistumas daugelyje išlikusių sodybų, prasta statyba vietoj nugyventų didžiųjų statinių). Deja, pokariniams ateiviams buvo svetimos vietos tradicijos. Nesugebėta ir nenorėta išsaugoti gyvenimui naudingų dalykų. Nebeliko ir pagarbos dvasinėms vertybėms – kapinės suniokotos ir išniekintos, per kapus važinėdavo traktoriais, bažnyčia ne tik paversta ūkiniu statiniu, bet ir nusiaubta. Tad dabartiniai Plaškiai – labai vaizdingas Klaipėdos krašto ekonominės, socialinės ir kultūrinės degradacijos sovietmečiu pavyzdys. Visa tai tęsiasi ir nepriklausomybės metais.

„Voruta“ 1997 m. birželio 21–30 d. Nr. 24 (306), p. 12-13

Naujienos iš interneto