Druskininkuose, A.Česnulio skulptūrų parke.

          Kunigas Alfonsas Petrulis Musninkuose dirbo neilgai. 1928 metais jis buvo paskirtas į Musninkus ir klebonavo čia apie pusę metų. Eidamas laikyti Šv. Mišių, užgeso tiesiog prie altoriaus. Kunigo Alfonso Petrulio ganytojiškasis darbas nebuvo lengvas. Jis daug kartų buvo kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, nes, nuvykęs į jam pavestą parapiją, rūpinosi, kad sielovada, kultūrinė ir švietimo veikla vyktų ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Dvasiškio darbą jis dirbo Bagdonavo filijoje, Joniškyje, Maišiagaloje, Nalibokuose, Marcinkonyse, Pivašiūnuose, Paparčiuose.

        Paskaityti apie Alfonsą Petrulį ir jo darbus galima internete, literatūrologo Viktoro Aleknos biografinėje apybraižoje ,, Nepriklausomybės akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis“, Algimanto Liekio knygoje ,,Signatarai“, Stanislovo Kiškio knygoje ,,Kristaus pašaukteiji“ ir kituose šaltiniuose, tačiau dar įdomiau pabūti tose vietose, kuriose gyveno ir dirbo šis garbingas žmogus, susipažinti su žmonėmis, kuriems taip pat, kaip ir mums, musninkiečiams, rūpi išsaugoti Nepriklausomybės akto signataro kunigo Alfonso Petrulio atminimą. Musninkų miestelio kultūros puoselėtojų bendruomenės ,,Spindulys“ nariams- Helenai Vaicekauskienei ir Leonui Vaicekauskui bei musninkiečiui, Lietuvos istorijos laikračio ,,Voruta“ vyriausiajam redaktoriui Juozui Vercinkevičiui kilo mintis- pasiūlyti bendruomenės ,,Spindulys“ nariams pakeliauti Nepriklausomybės akto signataro kunigo Alfonso Petrulio takais. Bendruomenės ,,Spindulys“ nariai entuziastingai palaikė šį pasiūlymą. Susibūrė darbo grupė, kuri ėmėsi organizacinių kelionės darbų. Buvo nuspręsta į kelionę pakviesti ne tik ,,Spindulio“, bet ir kitų bendruomenių narius,   keliauti dvi dienas, aplankant Paparčius, Trakus, Pivašiūnus, Druskininkus, Liškiavą, Marcinkonis. 

        Birželio 25 dienos rytą (kunigas Alfonsas Petrulis mirė 1928 m. birželio 28 d.) keturiasdešimt įvairaus amžiaus kelionės dalyviu (vaikų, tėvų, senelių) susirinko Musninkų Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje prie Nepriklausomybės akto signataro kunigo Alfonso Petrulio kapo. Pagerbę Alfonso Petrulio atminimą ir  klebonui V. Balniui palinkėjus laimingo kelio, išvažiavome.

     Pirmiausia sustojome kontempliatyviame Aušrinės Marijos moterų vienuolyne, esančiame Kaišiadorių rajone, Paparčių kaime. Mus maloniai sutiko vieno asketiškiausių bei uždariausių vienuolynų Lietuvoje vienuolė. Pakvietusi į svečių kiemelį, ji papasakojo vienuolyno atsiradimo istoriją. Atsakė į įvairius klausimus. Buvo įdomu sužinoti, kaip sesutės patenka į vienuolyną, kokios regulos laikosi, kaip tvarko savo buitį,  bendrauja su žmonėmis, gyvenančiais už vienuolyno sienų. Sesutė kalbėjo apie pašaukimą, santykį su Dievu. Kelionės dalyviai aplankė vienuolyno bažnyčią.

    Sustojome prie Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios, esančios  Paparčių kaime. Čia 1927-1928 m. klebonavo Nepriklausomybės akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis. Paparčiuose jo atminimui yra pastatytas paminklas.

    Užsukome į Guronis, esančius Kaišiadorių rajone. Aplankėme Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę. Čia mus pasitiko SJE Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė. Ji papasakojo vienuolyno atsiradimo istoriją, supažindino su paroda, skirta Kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Vėliau apžiūrėjome Rožinio muziejinę ekspoziciją. Pasivaikščiojome Rožinio slėpinių parke, atidarytame 2006 m. Pasigrožėjome skulptūromis ir freskomis, kurias nutapė dailininkas prof. A. Kmieliauskas.

Trakų Šv. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia.

       Užsukome į Trakus. Čia susitikome su kraštiečiu Juozu Vercinkevičiumi- žurnalistu, redaktoriumi, leidėju. Jo vadovaujama leidykla ,,Voruta“ 1996 m. išleido literatūrologo Viktoro Aleknos biografinę apybraižą ,,Nepriklausomybės akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis“. Juozas Vercinkevičius pakvietė apsilankyti Trakų bažnyčioje. Papasakojo bažnyčios istoriją, supažindino su meno vertybėmis, esančiomis bažnyčioje. Vėliau visus kelionės dalyvius kraštietis pavaišino pietumis- kibinais, kurie laikomi tautiniu Trakų karaimų paveldu. Papietavę, pusvalandį atsipūtę, suvilgę kojas ežere, keliavome toliau.

Marcinkonių klebonija, kurioje gyveno A.Petrulis.

     Pasiekėme Pivašiūnus. Čia mus svetingai pasitiko Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos bažnyčios klebonas, Alytaus dekanato dekanas, monsinjoras Vincas Baublys. Sužinojęs ,,Spindulio“ bendruomenės narių kelionės tikslą, labai nudžiugo. Monsinjoras sakė, kad per trisdešimt jo kunigavimo metų pirmą kartą tenka bendrauti su bendruomene, kuri domisi savo parapijoje dirbusio kunigo gyvenimu ir veikla, skiria mišių auką jo atminimui. Klebonas papasakojo Pivašiūnų bažnyčios istoriją, supažindino su meno vertybėmis, esančiomis bažnyčioje. Priminė, kad  kunigas Alfonsas Petrulis 1911-1927 m. Pivašiūnuose dirbo parapijos klebonu. Dirbdamas Pivašiūnuose stengėsi, kad lietuvių kalba būtų vartojama bažnyčioje, rūpinosi atnaujinti lietuviškų poterių kalbą. 1909 m. kartu su J. Kukta buvo išrinktas į mišrią komisiją lietuvių – lenkų ginčams spręsti. Gyvendamas Pivašiūnuose įsteigė ,,Blaivybės“ ir „Ryto“ draugijas, leido katalikišką laikraštį „Aušra“. 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918 m. tapo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru. Klebonas Musninkų bendruomenei ,,Spindulys“ padovanojo lankstinukų apie kunigą Alfonsą Petrulį. Vėliau buvo aukojamos šv. mišios Nepriklausomybės akto signataro kunigo Alfonso Petrulio atminimui. Vienas iš mišių ministrantų buvo ir musninkietis, kelionės dalyvis Tautvydas Dikčius. Po šv. mišių  monsinjoras Vincas Baublys keliautojams parodė restauruotą kleboniją, papasakojo parapijos istoriją. Pakvietė pasižiūrėti filmo apie Dievo tarną archivyskupą Teofilių Matulionį. Priminė, kad vyksta beatifikacijos procesas, kuriuo siekiama  Teofilių Matulionį paskelbti palaimintuoju. Atsisveikinę su monsinjoru Vincu Babliu, keliavome toliau.

Prie A.Petrulio paminklo Pivašiūnuose.

      Nakvynei užsukome į Druskininkus- vieną gražiausių Lietuvos kurortų. Išvarginti didelių vasaros karščių, džiaugėmės Druskonių ežero gaiva, grožėjomės Dainuojančiu fontanu, Druskininkų miesto gėlynais.

         Antra kelionės diena buvo taip pat įdomi. Nors vargino dideli karščiai (termometro stulpelis rodė aukščiausią padalą), numatyto kelionės maršruto nekeitėme.

          Užsukome į netoli Druskininkų esantį A. Česnulio Skulptūrų ir poilsio parką. Mus pasitiko sodybos šeimininkas- vienas geriausių Dzūkijos skulptorių. Jis papasakojo sodybos įkūrimo istoriją. Ekskursiją po sodybą pradėjo Rūpintojėlių siena. Vedė Ratničelės upelio krantu ir aiškino sodyboje esančių medžio drožinių ir kompozicijų prasmę. Keliautojai, lipdami į kieme stovinčio, paties šeimininko suręsto vėjo malūno ketvirtą aukštą, apžiūrėjo drožinių ekspoziciją. Neliko nei vieno abejingo žmogaus ir medžio draugystei. Atsigaivinę šaltu Jaunystės šaltinio vandeniu (skulptorius sakė, kad, atsigėręs iš šio šaltinio, atjaunėji), patraukėme toliau.

Paparčių bažnyčia.

     Kelias vingiavo link Liškiavos. Sustojome prie Liškiavos vienuolyno ansamblio. Gidė pakvietė į restauruotą 17 amžiaus Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią, supažindino su jos architektūra,  papasakojo Liškiavos miestelio ir bažnyčios atsiradimo istoriją, parodė bažnyčioje esančias meno vertybes, pasiūlė nusileisti į bažnyčios rūsius, kur yra saugomi išlikę XVIII a. vienuolių dominikonų palaikai bei įrengta 17-18 amžiaus liturginio paveldo ekspozicija. Pasivaikščioję po Liškiavos vienuolyno ansamblio teritoriją, keliavome toliau.

     Atsigaivinti sustojome Merkinėje. Vieni, sėdėdami pavėsyje, žvelgė į didingą piliakalnį, kiti- maudėsi Nemune, treti- panoro pasižiūrėti, kaip atrodo Merkinės miestelis.

       Autobusas sustojo prie Marcinkonių bažnyčios. Čia 1908 metais Vilniaus vyskupas perkėlė kunigą Alfonsą Petrulį. Piligrimus pasitiko Marcinkonių bendruomenės narė Onutė Grigaitė. Ji palydėjo mus į Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčią, supažindino su klebonu. Onutė Grigaitė papasakojo apie bažnyčią. Ji sakė, kad, dirbdamas Marcinkonyse, kunigas Alfonsas Petrulis 1910-1911 m. bažnyčią suremontavo, bažnyčia įsigijo J. Garalevičiaus pagamintus vargonus. Buvome pakviesti apžiūrėti senąją kleboniją, kuri, tikėtina, nelabai pasikeitė nuo tų laikų, kai Marcinkonyse klebonu dirbo kunigas A. Petrulis. Dalinomės žiniomis apie Nepriklausomybės akto signatarą. Onutė Grigaitė palydėjo mus į svetingą kaimo turizmo sodybą. Gera buvo klausytis sodybos šeimininkės sodrios dzūkiškos kalbos, ragauti jos keptų grikinių babkų, bandelių su įvairiausias įdarais, skanauti rūgštynių sriubą su duona, kepta ant ajerų, atsigaivinti duonos gira.

Pasistiprinę keliavome toliau. Marcinkonių bendruomenės narė Onutė Grigaitė lydėjo mus pušynais iki Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato. Ji sakė, kad 1993 metais, Lietuvai prisijungus prie Ramsaro Konvensijos, Čepkeliai buvo įtraukti į tarptautinę reikšmę turinčių Pelkinių vietovių sąrašą. Čepkelių rezervatas taip pat yra NATURA 2000 teritorija- Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklo dalis. Šis tinklas skirtas retų bei nykstančių rūšių ir buveinių apsaugai, kurios svarbios visos Europos bioologinei įvairovei.  Pasiekę Čepkelių raisto apžvalgos aikštelę, iš aukštai pamatėme raisto platybes. Eidami pažintiniu taku sužinojome, kaip susiformuoja raistas, kas jame auga, gyvena, kokių gydomųjų savybių turi raisto durpės. Gamtos mokslų daktarė Onutė Grigaitė ne tik pasakojo, bet ir rodė, kur auga kiminai, kaip atrodo vaivorai, girtuoklės ir viržiai, kaip skuzdžių liūtas tyko aukos. Kelionės dalyviams padovanojo vilkiuko pėdelę- spaudą ant rankos, daug lankstinukų, laikraščių, kuriuos leidžia Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija.

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinėje.

Grįžę į Marcinkonis padėkojome už svetingą priėmimą, įdomią ekskursiją po Čepkelių valstybinį gamtinį rezervatą. Sutarėme, kad prasidėjusi dviejų bendruomenių draugystė tęsis, nes mus vienija bendros mintys, idėjos. Marcinkoniškiams patiko idėja keliauti Nepriklausomybės akto signataro kunigo Alfonso Petrulio takais. Rudeniop Marcinkonių bendruomenė taip pat norėtų organizuoti kelionę, aplankyti Musninkus. Pasivaišinę kava ir atsigaivinę šaltu šulinio vandeniu, atsisveikinome ir  pasukome namų link.

Važiavome namo pavargę (sekmadienį Dzūkijoj buvo pasiektas karčio rekordas), tačiau vos tik autobusas pervažiavo Širvintų rajono ribą, autobuso gale sėdintieji uždainavo: ,,Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos…“ Taip, tikrai Lietuvoje žaliuos ąžuolai, jei bus iniaciatyvių, darbčių, pareigingų žmonių, dirbančių Lietuvos labui. Tokių, koks buvo Nepriklausomybės akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis.

Už turiningą kelionę ,,Nepriklausomybės akto signataro kunigo Alfonso Petrulio takais“ kelionės dalyviai dėkingi bendruomenei ,,Spindulys“, rėmėjams: Marijai Bareikaitei- Remienei, Juozui Vercinkevičiui, Marcinkonių kaimo bendruomenei.

    Musninkų miestelio kultūros puoselėtojų bendruomenės ,,Spindulys“ narė  Eglė Dikčienė